Sekti Kristų
Jean-Philippe CALAME
Atpažinti sandoros
Dievą
Susitikti prisikėlusį Kristų: dvasinis palydėjimas, vidinis gijimas, žmogaus augimas
Knyga išleista bendradarbiaujant su Gerojo Samariečio bendruomene Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Versta iš: Jean-Philippe Calame, Dieu reconnu comme allié: la rencontre du Christ ressuscité dans l‘accompagnement spirituel, la guérison intérieure, la croissance humaine
Iliustracijos: Viršelyje – „Sugrįžimas“, 180x150 cm, drobė, aliejus © Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, 2016 Gerojo samariečio ikona © Bose bendruomenė Prisikėlimo ikona © Grandchamp bendruomenė Victor Vasarely paveikslas © Éditions du Griffon, Nešatelis, Šveicarija, 1974 © Éditions du Jubilé, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Jolita Kaškevičiūtė, 2020 © Pratarmė, kun. Gintaras Vitkus, 2020 © Magnificat leidiniai, 2020 ISBN 978-609-8197-20-4 ISSN 2669-0926 (serijos)
PRATARMĖ LIETUVIŠKAM LEIDIMUI Kas netrokšta būti laimingas? Kas nenorėtų būti sveikas ir ilgai gyventi? Ar šiems žmogaus širdies gelmėje esantiems troškimams lemta išsipildyti? Gyvenimo tikrovė dažnai rodo visai ką kita. Esame nelaimingi, dažnai prarandame net ir viltį, pasijuntame apleisti, atstumti, apgauti. Esame sužeidžiami ir ieškome pagalbos. Iš kur ji galėtų ateiti? Kur atrasti gerąjį gailestingąjį samarietį, kuris pajėgtų pastebėti mūsų negalę, susidomėtų ir rastų laiko bei išteklių padėti? Ši knyga yra apie tai, kad padedant Dievui kiekvienas gali tapti gailestinguoju samariečiu, gebančiu ir turinčiu motyvų pagelbėti į bėdą patekusiam žmogui. Ne kiekvienas vien savomis jėgomis gebės gydyti sunkiai traumuotus, psichinėmis ligomis sergančius ar psichotropinėmis medžiagomis besisvaiginančius žmones; ne kiekvienas yra pajėgus padėti į dvasinę priklausomybę nuo piktosios dvasios patekusiems asmenims, kuriems galbūt reikalinga specialų pasirengimą turinčio ir vyskupo siunčiamo egzorcisto pagalba. Bet daugelis gali rasti tinkamo aliejaus ir tvarsčių emocinėms ir dvasinėms žaizdoms gydyti ir pajėgti darbuotis karo lauko ligoninėje, į kurios veiklą įsitraukti taip dažnai kviečia popiežius Pranciškus. Ši tema nuolat rūpėjo man, medicininį ir teologinį išsilavinimą turinčiam žmogui. Su įvairiomis sužeistumo problemomis susidurdavau darbuodamasis Kauno jėzuitų gimnazijoje ir atlikdamas sielovadinę tarnystę, padėdamas jauniems žmonėms bei jų šeimoms. Esu labai dėkingas gerajam Dievui, kad jis leido susipažinti su tėvu jėzuitu Eduaru Gedanu (Edouard Gueydan) iš Šveicarijos. Jam 7
Atpažinti sandoros Dievą
rūpėjo sutelkti geros valios žmones, kad šie taptų gailestingaisiais samariečiais. Jis drauge su keliais bičiuliais dvasiniais palydėtojais iš Šveicarijos, Prancūzijos ir Lietuvos 2002 m. įkūrė Gerojo Samariečio bendruomenę. Šis judėjimas rūpinasi žmogaus išsilaisvinimu iš vidinių sužeidimų ir jų pasekmių per atleidimą. Ar į šią tarnystę Dievas nekviečia ir Tavęs? Kaip jai pasirengti? Apie visa tai šioje knygoje, kurią parašė Žanas Filipas Kalamas (Jean-Philippe Calame), tėvo Eduaro Gedano bendradarbis. Kunigas Gintaras Vitkus
8
1 skyrius
Teologinis požiūris į žaizdas ir gijimą Gerai nusimanome apie kūno žaizdas: žaizda yra smūgio, suduoto kuriai nors kūno daliai, padarinys, pažeidžiantis tos dalies vientisumą. Žaizda gali būti nedidelė arba gili. Žmogus gali atsiminti jį sužeidusį nutikimą arba būti jį pamiršęs. Sužeistam asmeniui ryšys tarp patirtų žaizdų ir jų pasekmių gali būti akivaizdus ir gerai žinomas, bet taip pat gali likti paslėptas. Tai, ką pasakėme apie kūną ir fizinius sužeidimus, tinka kalbant ir apie žmogaus psichiką, ir apie dvasinį gyvenimą.
Vidinis išgijimas Šitaip prieiname prie vidinio išgijimo srities. Kas tai? Žodžių junginyje „vidinis išgijimas“ būdvardis „vidinis“ kreipia į vidinį (tačiau ne fizine prasme) žmogaus gyvenimą, kitaip tariant, į tai, kas vyksta jo psichinio būvio (įvairių jo gebų: protavimo, vaizduotės, atminties, jausmingumo, valios) kloduose ir taip pat į tai, kas susiję su jo dvasinio gyvenimo kryptingumu. Medicina (bendroji arba specializuota) tyrinėja organų funkcionavimą ir bendras kūno funkcijas. Kaip žinome, esama medicinos šakų (psichologija, psichoanalizė), tyrinėjančių žmogaus psichinius gebėjimus ir jų funkcionavimą. Dar esama tokios medicinos (dvasinės), kuri domisi dvasiniu gyvenimu. Šiai medicinai svarbu, kaip žmogus naudojasi savo gebėjimu palaikyti ryšį su Dievu, ir ji 111
Atpažinti sandoros Dievą
stengiasi sudaryti palankias sąlygas harmoningai dvasinio, psichinio bei fizinio žmogaus gyvenimo sąveikai. Kalbėdami apie vidinį „gijimą“ darome prielaidą, kad žmogaus sveikatos būklė gali būti įvairi, ir jis gali patirti didesnį ar mažesnį tiek bendro vidinio gyvenimo (psichinio ir dvasinio), tiek fizinį pablogėjimą. Kalbant apie vidinį gyvenimą, visi esame tiek prisiklausę kalbų apie psichologiją, kad pripažintume, jog egzistuoja psichinės ligos. Dvasinio gyvenimo srityje šiandien esame tikrai kur kas prasčiau informuoti apie tai, ką krikščioniškoji tradicija ir ypač Bažnyčios tėvai kalba apie „dvasinius susirgimus“. Čia turime omenyje labai skvarbų Bažnyčios tėvų žvilgsnį ir didelį jų išmanymą ligų, atsirandančių dėl sutrikusių santykių tarp žmogaus ir Dievo (taigi, jų kilmė yra dvasinio pobūdžio), kurių padariniai pastebimi žmogaus būsenoje ir psichinėje (dabar spontaniškai sakytume „psichologinėje“) elgsenoje.
Sužeistas žmogus, išgijęs žmogus Kadangi netrukus pradėsime kalbėti apie sužeistą žmogų, dera aiškiai suprasti, kas Dievo akimis yra žmogaus sveikata. Kas sudaro žmogaus sveikatą? Remdamiesi Biblijos liudijimu ir krikščioniškąja tradicija atsakome: žmogus yra sveikas, kai gyvena sandoroje su Dievu. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra sandora su Dievu. Žmogus yra sveikas, kai gyvena pagal savo prigimtį. O jo prigimtis, kaip matėme, yra būti tokiu kūriniu, kuris gyvena sandoroje su savo Kūrėju. Kiekviena žmogiška būtybė yra gyvasis, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pašauktas visais būdais augti panašumu į Jį. Visi žmogaus gebėjimai yra palaikomi, jei jis, norėdamas augti, bendradarbiauja su Dievu, kai drauge su Juo brandina tiek savo santykius, tiek kūrybiškumą. Dievas nuo pat pradžių žvelgia į tai su pagarba, kaip pabrėžia apaštalas Paulius: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“1 Priešingai, ir apie tai kalbama Evangelijos pagal Joną prologe, pirmasis žmogų varginančios ligos simptomas yra aklumas, nelei1
Rom 8, 28. 112
Teologinis požiūris į žaizdas ir gijimą
džiantis jam atpažinti Dievo: Jo meilės nesupratimas, Jo buvimo neatpažinimas, taip pat šiuolaikinis manymas, kad norėdamas naudotis savo laisve žmogus turėtų išsilaisvinti iš bet kokios priklausomybės nuo Dievo. Vienu žodžiu, žmogus prarado suvokimą, kad gyvenimas yra sinergija tarp Dievo ir Jo mylimo kūrinio. „Žmogus pamiršta […], kokia yra tikroji jo prigimtis, nepažįsta savo tikrojo tikslo, nebežino, koks yra tikrasis jo gyvenimas ir praranda beveik bet kokį savo prigimtinės sveikatos suvokimą.“1 Šitaip sergant susitikimas su Jėzumi Kristumi atneša žmogui du dalykus. Pirmas dalykas: Jėzus mums atskleidžia Dievo egzistavimą, tiksliau – Dievo intenciją mūsų atžvilgiu. Tai yra svarbiausia: kenčiančiam žmogui nepakanka žinojimo, kad Dievas egzistuoja. Jam kyla klausimas, kokie „šito Dievo“, apie kurį jam kalba, ketinimai. Kur yra Dievas, kai skauda? Ar Jis toli, ar šalia, yra abejingas ar veikia išvien? Tačiau skaitydami apie Jėzų evangelijose suprantame, kad pačioje pradžioje, kaip ir Dievo sudarytos Sandoros galutiniame taške, rasime Jo gerą valią dalintis savo Gyvybe, pripildyta Jo Meilės. Antras Jėzaus atskleistas dalykas: čia išvystame tikrąjį žmogaus veidą. Sekdami Jėzų evangelijose atrandame skambėjimo toną, kurį įgauna žmogaus gyvenimas, tapęs Dievo ir žmogaus sandoros vieta. Matome, kokie vaisiai bręsta žmogaus gyvenime, jei šis gyvena pasitikėdamas Dievu ir Jo klausydamas. Čia reikia trumpam stabtelėti ir atkreipti dėmesį į esminį Jėzaus santykio su Tėvu apibūdinimą: Jėzus visiškai pasitiki Tėvu. Šis pasi tikėjimas, šis tikėjimas viską keičia žmogaus gyvenime. Šv. Paulius rašo, kad esame išgelbėti tikėjimu, kuris yra Jėzuje Kristuje; dažnai tai verčiama: „išgelbėti tikėjimu į Jėzų“, bet tikroji prasmė yra „esame išgelbėti (kieno?) Jėzaus Kristaus tikėjimu“. Būtent tai, kad vienas iš žmonių – Dievo Sūnus Jėzus – kiekvieną savo žmogiško gyvenimo akimirką išgyveno visiškai pasitikėdamas Tėvu, ir gelbsti žmogų, žmonių giminei atkuria sąlygas sudaryti sandorą su Dievu. Tokiu būdu Jėzuje mums parodomas ne tik tikrasis Dievo veidas, bet ir tikrasis žmogaus veidas. Kurdamas Dievas numatė, kad Jean-Claude Larchet, Thérapeutique des maladies spirituelles, Cerf, Paris, 2002 (4e éd.), p. 24.
1
113
Atpažinti sandoros Dievą
žmogaus gyvenimas būtų gyvenamas sandoroje su Juo, ir numatė būtent šį žmogų. Šiuo aspektu tekstai iš Kol 1, 12–23 ir Ef 1, 1–23 pateikia bendrą viso Dievo veikimo viziją. Krikščionio vilties mastą ir tvirtumą padeda užčiuopti paprastas bendrosios vizijos pavyzdys. Įsivaizduokime tinklą, kurį žvejys, stovėdamas ant kranto, išmeta į jūrą, o paskui vėl ištraukia. Dievas panašiai pradėjo kūriniją ir žmonijos istoriją – numatydamas jas sau susigrąžinti. Tokiu būdu krikščioniui ateitis yra pats tikriausias dalykas! Ateitis nėra nežinomybė: ateitis yra pats Dievas, kuris stovi ant kranto ir susigrąžina visą žmonijos istoriją. Dievas, nepaisydamas priešiškų jėgų, kurių veikiama žmonija atsiskiria nuo didžiojo grąžinimo judesio ir augimo Jo link, išlaikė pagrindinį tikslą, šį visko susigrąžinimo ir surinkimo judesį. Jo amžinojo Sūnaus pasiuntinybė galutinai patvirtino šį Meilės sumanymą: Jėzus savo kelionę atliko taip, kad Dievas galėjo „visa suvienyti jame“. Jau minėjome, kad Jėzus atėjo gyventi žmogaus gyvenimo, derančio su egzistavimo prasme: gyvenimo, nukreipto į Dievą ir linkstančio į Jį. Šitaip Jis visiems žmonėms suteikė galimybę iš naujo, laisvai kreiptis į Dievą. Jėzus įvykdė viską, ko reikia, kad išvaduotų žmoniją iš kliūčių, trukdančių augti Dievo numatyta kryptimi. Jėzaus asmenyje žmonija atnaujina žinojimą, ką Dievas buvo numatęs kurdamas žmogų, ir vėl gauna galimybę siekti tikrojo žmonijos pašaukimo arba tikslo. Šitaip artindamiesi prie Jėzaus (ir iš pradžių leisdami Jam prieiti prie mūsų!) mes žengiame ne tik vienokių ar kitokių gilių žaizdų gijimo link, bet taip pat keliaujame esminio išgijimo link – į išganymą, paties Dievo priėmimą.
114
Teologinis požiūris į žaizdas ir gijimą
Laisvas pritarimas Viešpaties meilei suteikia žmogui naują galimybę vėl užmegzti ryšį su savo prigimtimi1. Sandoros su Dievu sudabartinimas ne tik gydo, bet ir sugrąžina žmogaus gyvenimą į išganymo kelią. Jėzaus asmenyje priimti kuriantį Dievo Žodį – tai leisti jam apgręžti, atversti į Dievą mūsų žmogiškąjį supratimą; leisti Viešpačiui į mūsų supratimą skiepyti Jėzaus Kristaus mąstyseną, dvasią, jausmus. Iš esmės bet kuris sužeidimas atsiranda žmogui nutraukus sandorą su Dievu arba dėl žmogaus neištikimybės šiai sandorai. Nes bet kokia smurto arba aklumo apraiška, bet kokia nusikalstamo elgesio ir blogio forma yra ir tokio nutraukimo arba esminio trapumo pasekmė, ir simptomas. Atvirkščiai, pagrindinis bet kokio išgijimo šaltinis yra sandoros atkūrimas, atliktas Jėzaus Kristaus, kai žmogus vėl atgauna galimybę gyventi sinergijoje su Dievu.
Šiuolaikinis žmogus dažnai kalba apie iš naujo atrastą harmoniją su (savo) prigimtimi. Būtų naudinga priminti, kad ypatinga žmogaus prigimtis skleidžiasi galimoje sandoroje su Dievu; galima teigti, kad žmogus autentiškas yra tik Dieve. „Kadangi žmogus savo prigimtimi, kilme, savo esybės struktūra ir tikslu yra kristologinė ir teocentrinė būtybė, tai tikru žmogumi jis tampa tik atsigręždamas į Dievą; tik visiškai vienydamasis su Kristumi jis gali būti realus žmogus ir, pasakytume, normalus žmogus (kadangi normaliai žmogus), ir būti visiškai sveikas: „Supanašėjimas su Kristumi, tai yra sielos sveikata ir tobulumas“, – rašė šv. Grigalius Palamietis. Neturėdamas nieko bendra su Kristumi, žmogus nėra nei tikrai, nei visiškai žmogus; jam nepasiekiama jo prigimtis, jis gyvena su amputuota viena kuria savo dalimi, pasilieka netekties būsenoje. […] Vien tik tapdamas Dievu per įsisūnijimą Kristuje žmogus tampa vientisas, tobulas, pasirodo atitinkąs savo tikrąją prigimtį: nes nesama tobulos žmogiškos prigimties, išskyrus tą, kuri yra susivienijusi su dieviškąja, o tai atlikta Kristaus asmenyje, ir kiekvienas žmogus tai padaryti gali su Juo supanašėdamas. Kartojame: žmogus savo prigimtimi yra teantropiškas: jeigu jis nėra žmogus-Dievas pagal Dievo-žmogaus panašumą, tai jis net nėra žmogus: pats save apibrėžęs žmogus, nepriklausantis nuo prigimtyje įrašyto santykio su Dievu, yra nežmogiška būtybė; nesama grynos žmogiškos prigimties: žmogus yra žmogus-dievas arba jo iš viso nėra.“ Jean-Claude Larchet, op. cit., p. 28–29.
1
115
TURINYS Pratarmė lietuviškam leidimui ������������������������������������������������ 7 Pratarmė ������������������������������������������������������������������������������� 11 Įvadas ������������������������������������������������������������������������������������ 13 Pirma dalis
DVASINIS GYVENIMAS 1 skyrius
DVASINIO GYVENIMO PRADŽIA ������������������������������������� „Kelyje jų širdys atsivėrė“ ��������������������������������������������������������� Dvasinis gyvenimas įtraukia žmogaus širdį �������������������������������� Kaip pasiekti savo širdį? ����������������������������������������������������������� Prisijaukinti savo vidinį pasaulį ������������������������������������������������� Meditatyvus giedojimas ����������������������������������������������������������� Dievo žodis kiekvienai dienai ��������������������������������������������������� Išmokti melstis su psalmėmis ��������������������������������������������������� Dievo akivaizdoje dėkingai peržvelgti prabėgusią dieną �������������� Dvasinis dienoraštis ���������������������������������������������������������������� Trumpa spontaniška malda ������������������������������������������������������ Susikaupimo malda �����������������������������������������������������������������
17 18 20 21 23 24 24 26 27 29 30 32
PAAIŠKINIMAS: SANDORA – DIEVO KAIP SĄJUNGININKO ATPAŽINIMAS ������������� 33
2 skyrius
MALDA – SANDOROS ŠERDIS ������������������������������������������ Vienytis su besimeldžiančiu Kristumi ���������������������������������������� Pasiruošti maldai ��������������������������������������������������������������������� Susitikimo laikas ir vieta ���������������������������������������������������������� Sąjungininkė tyla �������������������������������������������������������������������� 319
39 41 42 44 45
Atpažinti sandoros Dievą 3 skyrius
MALDA PIRMIAUSIA YRA KLAUSYMASIS ����������������������� Patikslinimai ��������������������������������������������������������������������������� Pirmenybė klausymuisi ������������������������������������������������������������ Žodis, nulemiantis mūsų tapatybės pamatus ir jos formavimą ������ Klausymasis – intensyvi veikla �������������������������������������������������� Klausymasis ir klusnumas ��������������������������������������������������������
49 49 50 52 54 54
4 skyrius
DIEVAS KALBA ������������������������������������������������������������������� Žodžiai ir Dievo žodis �������������������������������������������������������������� O kaipgi Dievas kalba? ������������������������������������������������������������� Kaip, medituojant tekstą, išbūti tam tikrą laiką? ������������������������� Ignaciškoji malda: supažindinimas �������������������������������������������� Šios maldos formos išskirtinumas ��������������������������������������������� Reformuotoji tradicija ir ignaciškasis dvasingumas: tas pats pasitikėjimas Dievo žodžiu? ������������������������������������������
57 57 58 60 60 63 66
ATOKVĖPIS SU BIBLIJA. DIEVAS PASIŠAUKIA SAMUELĮ ��������������� 70
Antra dalis
DVASINIS PALYDĖJIMAS 1 skyrius
DVASINIS PALYDĖJIMAS �������������������������������������������������� „Jų širdyse atsiveria keliai“ �������������������������������������������������������� Ką reiškia dvasinis palydėjimas? ����������������������������������������������� Dvasinis palydėtojas turi būti patyręs Šventosios Dvasios veikimą ������������������������������������������ Klausymasis trimis kryptimis ��������������������������������������������������� Pasitikėjimas Dievu ir galėjimas savo laiką bei jėgas skirti palydimajam ���������������������������������������
320
75 75 77 78 79 80
Turinys 2 skyrius
KAIP NUO PAGALBOS SANTYKIO PEREINAMA PRIE DVASINIO PALYDĖJIMO ������������������� Pagrindinių palydėjimo problemų apžvalga ������������������������������� Pasirinkimo būtinybė: proga augti ��������������������������������������� Palydėti kenčiančius asmenis ���������������������������������������������� Dvasinis palydėjimas parapijose ����������������������������������������������� Nauja susidomėjimo banga ������������������������������������������������ Parapinės aplinkos pranašumai ir dviprasmiškumas ��������������� Pusiausvyra, kurią reikia atrasti daugeliu aspektų ������������������ Dvasinis palydėjimas ir Evangelijos pristatymas ������������������������� Pagalbos santykis ir dvasinis palydėjimas �����������������������������������
83 83 83 88 92 92 94 95 96 98
PAAIŠKINIMAS: PRISIKĖLUSIO JĖZAUS PALYDĖJIMAS ��������������� 101
Trečia dalis
SUŽEISTŲ ASMENŲ PALYDĖJIMAS I – LYDĖTI SUŽEISTĄ ASMENĮ: PAGRINDAI ������������������ 109 1 skyrius
TEOLOGINIS POŽIŪRIS Į ŽAIZDAS IR GIJIMĄ ������������� 111 Vidinis išgijimas ��������������������������������������������������������������������� 111 Sužeistas žmogus, išgijęs žmogus ��������������������������������������������� 112 2 skyrius
KELIOS ANTROPOLOGINIO POBŪDŽIO PASTABOS �� 117 Žmogaus asmens apibrėžimo nauda ����������������������������������������� 117 Asmens vientisumas ir kompleksiškumas ��������������������������������� 118 Kūno juslės ���������������������������������������������������������������������������� 118 Psichiniai gebėjimai ���������������������������������������������������������������� 119 Dvasia ����������������������������������������������������������������������������������� 119 Trys žmogaus plotmės ������������������������������������������������������������ 120 Atvirumas arba uždarumas dvasiniam gyvenimui ���������������������� 122 Šventoji Dvasia veikia mūsų psichinius gebėjimus ��������������������� 123 Sielos šventovė – susitikimo vieta �������������������������������������������� 124 Sielos šventovė – neliečiama vieta �������������������������������������������� 125 321
Atpažinti sandoros Dievą 3 skyrius
KAS YRA VIDINĖ ŽAIZDA? ����������������������������������������������� 127 Įvairaus tipo žaizdos ��������������������������������������������������������������� 127 Kaip atpažinti, kad asmuo yra sužeistas? ����������������������������������� 129 Paties asmens pasakyta diagnozė ��������������������������������������� 129 Iškalbingi gestai ��������������������������������������������������������������� 131 Kurio nors vieno gyvenimo periodo neprisiminimas ��������������� 131 4 skyrius
KAS YRA IŠGIJIMAS? ��������������������������������������������������������� 133 Išgijimas ir dvasinis gyvenimas ������������������������������������������������ 133 Terapinis santykio su Dievu poveikis ��������������������������������������� 135 ATOKVĖPIS SU BIBLIJA. PALAIMINIMAS ���������������������������������� 137
II – SUŽEISTO ASMENS PALYDĖJIMAS: PRAKTIKA ������ 141 1 skyrius
IŠGIJIMO LINK: IŠBANDYTAS KELIAS �������������������������� 143 Tai nei metodas, nei mokymas, tai – dvasingumas ��������������������� 143 Vienas iš daugelio kelių ����������������������������������������������������������� 144 Iš trijų gijų suvyta virvė: tikėjimas Dievo meile – anamnezė – troškimas atleisti ��������������� 145 2 skyrius
NUO SUŽEISTOS ŠIRDIES PRIE TROŠKIMO ATLEISTI: Į ATLEIDIMĄ NUKREIPTO PALYDĖJIMO ETAPAI �������� 147 Anamnezės link ��������������������������������������������������������������������� 147 Pirminiai duomenys ��������������������������������������������������������� 147 Anamnezė, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia: prisiminti, kas mus sužeidė ������������������������������������������������ 152 Kodėl reikia kruopščios anamnezės? ����������������������������������� 155 Tikėjimo Dievo meile link ������������������������������������������������������� 156 Dievo apsilankymų mano gyvenime anamnezė ��������������������� 156 Iš naujo pasitikėti meile ���������������������������������������������������� 157 PAAIŠKINIMAS: KONTEMPLIACIJA PASITIKĖJIMUI MEILE ĮGYTI ����������������������� 159
322
Turinys
Gyvas tikėjimas dievo meile ����������������������������������������������� 164 Troškimo atleisti link �������������������������������������������������������������� 166 Troškimas atleisti? ����������������������������������������������������������� 166 Ar patirtų smūgių prisiminimas ir skausmingos žaizdos visą gyvenimą trukdys atleisti? �������������� 168 ATOKVĖPIS SU BIBLIJA. PRISIARTINO VIENAS SAMARIETIS ������ 169
3 skyrius
PRISIKĖLĘS KRISTUS PRIEINA PRIE SUŽEISTO ASMENS ������������������������������������������������� 173 Žmogus: pagal Dievo paveikslą, tačiau sužeistas… �������������������� 173 Pokalbis su Kristumi ant kryžiaus �������������������������������������������� 175 Vienos pasikeitusios situacijos pavyzdys ����������������������������������� 177 Staigus posūkis ���������������������������������������������������������������������� 180 4 skyrius
PALYDĖTOJAI, JĖZAUS SUSITIKIMO SU SUŽEISTU ŽMOGUMI TARNAI IR LIUDININKAI ����� 185 Ypač svarbus dalykas: palydėtojo viltis ������������������������������������� 185 Dievas pirmas atsimena! ��������������������������������������������������������� 187 Svarbus priminimas palydimajam: Dievas jį atsimena ���������������� 189 Palydėtojo užtarimas �������������������������������������������������������������� 190 5 skyrius
MUS SUŽEIDUSIEMS ASMENIMS TEIKIAMO ATLEIDIMO LITURGIJA ������������������������������ 195 Teikti atleidimą ir įrašyti jį į didįjį Kristaus atleidimą ������������������ 195 Palaikantis palydėtojo įsipareigojimas atleidimo liturgijoje ��������� 196 PAAIŠKINIMAS: „KONTEMPLIACIJOS MEILEI PASIEKTI“ IR ATLEIDIMO LITURGIJOS PANAŠUMAI ������������������������������������� 197
323
Atpažinti sandoros Dievą
Ketvirta dalis
BAŽNYČIA – GIJIMO, AUGIMO, TARNYSTĖS VIETA 1 skyrius
PRISIKĖLĘS KRISTUS – NAUJŲ SANTYKIŲ TARPININKAS ���������������������������������� 209 Broliški santykiai: Velykų malonė �������������������������������������������� 209 Broliškas gyvenimas nėra įgimtas: tai – Dievo dovana ����������� 209 Santykis su Dievu ������������������������������������������������������������ 210 Brolių tarpusavio santykis ������������������������������������������������� 210 Broliškas gyvenimas skelbia meilę, pranokstančią jausmingumą ���������������������������������������������� 211 Broliškas polėkis – būtini bet kurios misijos syvai ������������������ 212 Bažnyčia – Kristaus Kūnas ����������������������������������������������� 214 Bažnyčia – išgijimo vieta ��������������������������������������������������������� 216 Ar pasveikstama visiškai? ������������������������������������������������� 216 Ar Bažnyčios terpė yra gydanti? ����������������������������������������� 218 Bažnyčia – augimo vieta ���������������������������������������������������������� 220 Naujai gyvybei tarnaujanti askezė �������������������������������������� 220 Atleidimas ir susitaikinimas ���������������������������������������������� 224 Džiaugsmas, sielvartas ir nerimas ��������������������������������������� 226 2 skyrius
BAŽNYČIA – DOVANOJAMAS ŽODIS ����������������������������� 231 Šventosios Dvasios dovanos meldžianti tikinčiųjų bendruomenė �� 231 Žodžiu tampanti bendruomenė ����������������������������������������������� 235 3 skyrius
KULTAS – BAŽNYČIOS GYVENIMO ŠERDIS ������������������ 239 Sekmadienio liturgija, Karalystės sakramentas �������������������������� 239 Simbolis ir sakramentas ���������������������������������������������������� 240 Atnaujintas savęs supratimas ��������������������������������������������� 245 Naujas žvilgsnis į santykius su kitu asmeniu ������������������������� 248 Santykio su kūrinija atkūrimas ������������������������������������������ 250 Santykio su laiku gydymas ������������������������������������������������ 251 Išganymo atminimas ir ateinančios Karalystės prisiminimas ������� 254 Prisiminimo ribas pranokstantis atminimas ������������������������� 254 Regėjimas, prilygstantis patirtajam per atsimainymą ������������� 256 324
Turinys
KELIONEI BAIGIANTIS ��������������������������������������������������� 259 DVI MEDITACIJOS APIE ŠIANDIENĘ SANDORĄ ���������� 267 „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ Velykų įvykio perskaitymas �������������������������������������������������� 269 Pasinerti į trejybinio gyvenimo gilumą ir ten pasilikti: gauti visa, kad duotume vaisių ���������������������������������������������� 285 PRIEDAI ����������������������������������������������������������������������������� 293 Pradžia ir pagrindas ���������������������������������������������������������������� 295 Kontempliacija meilei pasiekti ������������������������������������������������� 297 Senovinė Didžiojo šeštadienio homilija „Pabusk, kuris miegi“ ���� 301 Pažintis su šv. Ignacu Lojola ir jo Dvasinėmis pratybomis ������������� 303 Apie Gerojo Samariečio bendruomenę ir „Mylėti ir atleisti“ rekolekcijas ������������������������������������������������� 305 BIBLIOGRAFIJA ���������������������������������������������������������������� 309 PADĖKA ������������������������������������������������������������������������������ 315
325