Jean Vanier ir François-Xavier Maigre
ATAIDINTIS
ŠAUKSMAS Mano kelias taikos link
2020
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).
Cet ouvrage, publié dans le cadre du programme d’aide à la publication „Oscar Milosz“, bénéficie du soutien de l‘Institut français de Lituanie.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Versta iš: Jean Vanier avec François-Xavier Maigre, Un cri se fait entendre. Mon chemin vers la paix, Bayard Éditions, 2017 © Bayard Éditions, France, 2017 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ilona Valujevičienė, 2020 © Pratarmė, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, 2020 © Magnificat leidiniai, 2020 ISBN 978-609-8197-23-5
Tiesa padarys jus laisvus. Jn 8, 32
Turinys Pratarmė lietuviškajam leidimui ...................................................... 8 1 skyrius. Odė susitikimui .................................................................. 12 2 skyrius. Paslėptas buvimas .............................................................. 17 3 skyrius. Užtvaros manyje .................................................................. 18 4 skyrius. Didesnės laisvės link ......................................................... 20 5 skyrius. Europietiška vaikystė: tarp vilties ir grėsmės ............ 22 6 skyrius. Pašaukimas į platesnius vandenis ................................. 25 7 skyrius. Viską palikti .......................................................................... 27 8 skyrius. Radau dvasios tėvą ............................................................. 31 9 skyrius. „Ar nori būti mūsų draugu?“ ......................................... 33 10 skyrius. Tylus vidinis balsas – mano Ariadnės siūlas ............ 36 11 skyrius. I had found a home! ........................................................... 38 12 skyrius. Sandoros ženklas .............................................................. 41 13 skyrius. Tvirtumas ir atkaklumas ................................................. 43 14 skyrius. Įkūrėjo laisvė ...................................................................... 45 15 skyrius. Atviras dvasingumas ........................................................ 48 16 skyrius. Laisvasis elektronas ......................................................... 51 17 skyrius. Evangelija pagal indus .................................................... 54 18 skyrius. Bendruomenė – gijimo ir laisvėjimo vieta ............... 58 19 skyrius. Išklausantis autoritetas ................................................... 63 20 skyrius. Kai tikėjimas išlaisvina širdis ....................................... 66 21 skyrius. Bendrystė be žodžių ........................................................ 70 22 skyrius. Kai džiaugsmas išmėginamas ....................................... 74 23 skyrius. Visą gyvenimą lydintis silpnumas ............................... 77
Pažemintuosiuose slypinti laisvė ................................. 80 25 skyrius. Nuo kilniaširdiškumo prie susitikimo ....................... 84 26 skyrius. Tiesa trykšta iš apačios .................................................... 87 27 skyrius. „Gal turi cigaretę?“ .......................................................... 91 28 skyrius. Ji rūpinasi manimi ........................................................... 93 29 skyrius. Prie dvasinės vaikystės šaltinio .................................... 95 30 skyrius. Tai, už ką esu dėkingas Jonui Pauliui II .................... 97 31 skyrius. Rūpestis, kad žinios nešėjas neužgožtų žinios ...... 100 32 skyrius. Šventasis Jonas ir laisvės Evangelija ....................... 102 33 skyrius. Žmonijos raida: didesnės vienybės link .................. 105 34 skyrius. Asmens slėpinys ............................................................. 111 35 skyrius. Darbuotis dėl humaniškesnės visuomenės ........... 113 36 skyrius. Taikos kelias nuo Airijos iki Palestinos ................... 115 37 skyrius. Keletas fioretti ................................................................... 118 38 skyrius. Tėvas Josephas Wresinski, perkeitimo apaštalas ..... 122 39 skyrius. Dvi švieselės mano kelyje ............................................ 124 40 skyrius. Gailestingumo jėga ........................................................ 127 41 skyrius. Susitikimas ir rizika ....................................................... 131 42 skyrius. Šauksmas .......................................................................... 134 43 skyrius. Dangaus Arka .................................................................. 136 44 skyrius. Kelionė silpstant ............................................................. 138 45 skyrius. Džiaugsmas Jėzaus artumu ......................................... 141 46 skyrius. Kelio gale – laukimas, pažadas... ................................ 143 24 skyrius.
Pratarmė lietuviškajam leidimui
Žanas Vanjė (Jean Vanier), tiek gero padaręs visame pasaulyje išlaisvindamas sutrikusio intelekto žmones iš jų baimių, pažeminimo, atstūmimo, gyvenimo saulėlydyje panoro mums palikti paskutinę dovaną – savo gyvenimo apmąstymą. Tai nėra biografija, nors ir gyvai pateikia kai kuriuos reikšmingus gyvenimo momentus, susitikimus su įvairiais žmonėmis, keitusiais jo gyvenimą. Tai labiau apmąstymai, refleksija apie nueitą gyvenimo kelią. Jis nekalba apie nuveiktus darbus, bet giliomis įžvalgomis atskleidžia savo sielos istoriją. Kiekvienas žmogus yra gavęs iš Dievo misiją, kuri įprasmina visą jo gyvenimą. Svarbu, kad visi tai suprastų, atrastų ir savu būdu ja gyventų. Žanas gavo ypatingą misiją. Jis buvo tikras pranašas. Pranašai yra Dievo pašaukti ir pasiųsti kalbėti Dievo vardu. Jo misija buvo skelbti Dievo meilę žmonėms, kenčiantiems dėl intelekto sutrikimų. Jis kvietė pakeisti požiūrį į šiuos žmones, neatstumti jų, neįkalinti savo kambarėliuose, bet priimti ir mylėti kaip savo brolius ir seseris. Jis ragino perduoti svarbią žinią: „Dievas tave myli tokį, koks esi. Tu brangus Dievo širdžiai. Tu gražus.“ Toji žinia skirta ne tik neįgaliesiems, bet ir jų tėvams bei artimiesiems. Nešdamas šią gyvybiškai svarbią žinią ir pats stengdamasis juos mylėti taip, kaip Dievas myli, atvėrė jiems savo širdį ir savo gyvenimo pavyzdžiu pasiekė, kad ir Bažnyčia atsivertų žmonėms su intelekto sutrikimais, kad visuomenė juos pažintų ir priimtų, palengvindama jų kančią. 8
Žanas gražiai ir atvirai atskleidžia, kaip jis atrado savo misiją, kaip stengėsi visą gyvenimą ją vykdyti ir būti jai ištikimas. Jis užsimena apie „vidinį balselį“, tylų trapų balselį, tarsi švelnų kuždesį, kurį girdėjo savo sielos gilumoje. Šis tylus balsas, per kurį Dievas jam kalbėjo, jį lydėjo visą gyvenimą. Žanas Vanjė daug ieškojo, abejojo, patyrė vidinių kovų, o kartais ir skaudžių nusivylimų, kurie lydėjo jo siekį suprasti, ko Dievas iš jo prašo. Jis nuo pat jaunystės ieškojo gyvenimo tikslo bei prasmės ir ryžtingai žengė pirmyn šiame ieškojimų kelyje. Būdamas dar trylik metis paauglys, Antrojo pasaulinio karo metais iš Kanados keliauja į Karališkąjį jūreivystės koledžą Anglijoje. Jį baigęs tampa karo laivyno karininku, tačiau netrukus viską palieka trokšdamas visiškai atsiduoti Dievui. Šis sprendimas subrendo nuoširdžioje tyloje ir maldoje. Jis keliauja į Prancūziją, kur, dvasios vadovo patartas, susiranda bendruomenę, kuri jam padeda geriau pažinti Kristų. Tuomet ima galvoti apie kunigystę. Pasineria į filosofijos studijas ir apgynęs daktaro disertaciją grįžta į Kanadą, kur sėkmingai dėsto. Tačiau nerami jo širdis neatrado gyvenimo tikslo, kol nesusitiko su sutrikusio intelekto žmonėmis. Jame gimsta stiprus troškimas jiems padėti. Neįgaliųjų šauksmas palietė jo jautrią širdį, Žanas prisiartino prie jų apsisprendęs gelbėti juos iš varganos padėties. Kyla „beprotiška“ mintis pakviesti du neįgaliuosius gyventi kartu. Jis suprato, kad jiems labai reikia meilės ir šilumos, jaukių namų nuotaikos. Sujaudintas savojo atradimo, Žanas sušunka: „Radau savo namus!“ Taip ir gimė Arkos bendruomenė, kuri netrukus pasklido po visą pasaulį. Joje gyvena tie, kurių niekam nereikia, kurie kitiems yra našta, o Arkoje jie atrado namus, mylinčias širdis ir rankas, kurios juos globoja, padeda ir veda nauju gyvenimo keliu. Žanas yra pasakęs: „Mūsų bendruomenės esmė – beprotiškas tikėjimas, kad meilė yra įmanoma.“
9
Tačiau Žanas ir toliau nerimsta. Pamatęs, kaip diskriminuojamos neįgalius vaikus auginančios šeimos, kurių net ir Lurdo piligrimų viešbučiai nenori priimti, imasi joms padėti. Per 1971 m. Velykas, kartu su bendraminte Marie-Hélène Mathieu, suorganizuoja didžiulę šeimų su neįgaliais vaikais piligriminę kelionę į Lurdą. Virš 10 tūkstančių žmonių meldžiasi, džiaugsmingai bendrauja. Taip prasidėjo nauja avantiūra. Dievo Dvasios vedamas, gimsta Tikėjimo ir Šviesos judėjimas, jungiantis šeimas, kuriose yra vaikų ar suaugusių narių su įvairiais intelekto sutrikimais. Prasideda Žano kelionės po visą pasaulį, skelbiant Gerąją Naujieną apie vargdienių išlaisvinimą. Jis veda konferencijas, rekolekcijas, skelbia, kad „Dievas pasirinko, kas pasaulio akimis atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ (1 Kor 1, 27) 1991 metais Žanas aplankė Lietuvą, kviesdamas įkurti Tikėjimo ir Šviesos bendruomenę. Jis ragino žmones atverti savo širdis neįgaliesiems. Visi, kurie sutiko Žaną, prisimena jo plačią šypseną ir nuostabų gerumą, kuris daug labiau prakalbino žmonių širdis negu žodžiai. Lietuvą Žanas aplankė ne kartą. Jam rūpėjo pačiam prisiliesti prie steigiamų bendruomenių ir jas padrąsinti. Šiandien galime džiaugtis, kad Lietuvoje išaugo Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės, taip pat susikūrė ir dvi Arkos bendruomenės. Kas padėjo Žanui atlikti jo misiją? Esu įsitikinęs, kad glaudus jo ryšys su Jėzumi ir visiškas pasitikėjimas bei atsidavimas Jo vedimui. Įsiklausymas į Jėzų padėjo jam išgirsti vargšų šauksmą ir prisiliesti prie jų, gyventi su jais meilės bendrystėje, vieni kitiems mazgoti kojas, kaip Jėzus nurodė savo mokiniams. Žanas nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia ne ką nors daryti neįgaliųjų naudai, bet būti kartu su jais. Jis pats vis dėkoja už tą begalinę meilę, kurią patyrė iš gyvenimo nuskriaustųjų brolių ir seserų. Jie jam atvėrė akis, padėjo priimti savąjį trapumą, išmokė gyventi savuoju silpnumu, padėjo pamatyti savo netobulumus, trūkumus ir sugriauti 10
tiek daug sienų, neleidžiančių džiaugsmingai ir tikrai išgyventi santykio su kitais. Visą gyvenimą neįgaliųjų šauksmas degino jo širdį. Keliaudamas po visus žemynus, jis suprato, kad žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, religija ar įsitikinimai, trokšta meilės. Jo pranašiškas balsas palietė ir kitų krikščioniškų konfesijų bei kitų religijų žmones. Žaną žavėjo visuotinės brolystės, taikos idėja. Jis vylėsi, kad yra įmanomas gražesnis, žmogiškesnis gyvenimas. Linkiu, kad Žano mintys, apmąstymai bei paraginimai paliestų skaitytojų širdis, kad ir mes išgirstume apleistųjų, atstumtųjų, kenčiančių brolių ir seserų šauksmą ir atvira širdimi į jį atsilieptume. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
11
1 skyrius
Odė susitikimui
Ši knyga gimė iš neatidėliotinumo. Žvelgdamas į liūdną mūsų pasaulį apraizgiusių susiskaldymų, baimių, karų, nelygybės vaizdą, į daugybę depresijos ir nevilties apimtų jaunuolių, drįstu dalytis su jumis man atsivėrusiu vilties keliu. Per gyvenimą, žingsnis po žingsnio, mane keitė būtent intelekto sutrikimų turintys žmonės, jie išlaisvino mane iš baimių, atskleidė man mano žmogiškumą. Po baisių Prancūziją sukrėtusių teroro aktų, manau, labiau nei bet kada svarbu paliudyti, kad įmanoma brolystė tarp skirtingoms kultūroms, religijoms priklausančių, skirtingas gyvenimo istorijas turinčių žmonių. Nieko nėra prarasta. Kelias vienybės, brolystės ir taikos link yra įmanomas. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios drąsina mus susitikti su vargingiausiais, atstumtaisiais, su visais tais ir tomis, kurie yra kažkuo kitokie. Jis siūlo mums leistis šių žmonių evangelizuojamiems, pasisemti jų turimos išminties. Popiežius kviečia mus kurti susitikimo kultūrą. Susitikti su kitoniškumu, be perstojo darbuotis statant tiltus, o ne sienas. Toks yra taikos kelias. Per daugiau nei penkiasdešimt metų patys trapiausi mūsų Arkos bendruomenių nariai išmokė mane priimti savo paties silpnumą ir ribotumą. Būdamas šalia jų supratau, kad turiu atsikratyti savo gynybinių užtvarų, puikybės protrūkių, idant būčiau laisvesnis ir galėčiau labiau juos mylėti ir leistis būti mylimas. Ir popiežius sako ne ką kita, kai kviečia mus mylėti visus tuos, kurie yra nustumti į šoną, sužeisti
12
suirusių santykių, atmesti ir pažeminti – gatvės žmones, kalinius... Galvoju ir apie homoseksualius asmenis, kurie savo kitoniškumą kartais išgyvena kaip atskirtį, nes pasaulis juos sunkiai priima. Arkoje supratau, kad negalią turinčių žmonių kančia mane pamažu suvienijo su kančia pabėgėlių, migrantų, kurie bėga nuo karinių konfliktų, tikėdamiesi humaniškesnio, laisvesnio gyvenimo. Man jau aštuoniasdešimt devyneri, ir mano jėgos mąžta. Tačiau drįstu sušukti: išsilaisvinkime! Išsilaisvinkime iš savo baimių, statančių sienas tarp grupių ir žmonių. Išsilaisvinkime iš svajonių valdyti, verčiančių primesti savo galią kitiems. Išsilaisvinkime iš apakinančio konkuravimo, veržimosi dominuoti. Išsilaisvinkime iš sėkmės vaikymosi, liguisto noro turėti ir viršenybės troškimo, trukdančių iš esmės gyventi susitikimo kultūra, padedančia pasaulyje įsivyrauti taikai ir vienybei. Šie žodžiai prieštarauja šiuolaikinėje visuomenėje viešpatauti siekiančiai lenktyniavimo dvasiai. Visuomet tik aukščiau, tik priekin – štai dėl ko atsiranda pavojus užsidaryti išrinktųjų grupelėse, kuriose manomės esą apsaugoti. Pažemintieji, su kuriais dalijuosi savo kasdienybe, mane mokė visai kitų dalykų. Galiu paliudyti: tikra laimė gyventi neįsivėlus į šias beprotiškas lenktynes! Pažemintieji parodė man tikrosios išminties kelią. Būdamas šalia jų palengva išmokau kai ką perleisti kitam, nusileisti, priimti savo silpnumus, nors dar liko nemažas kelio galas norint tapti panašiam į juos. * Savo gyvenimo vakarą pamėginsiu prisiminti keletą šio vidinio išsilaisvinimo etapų. Kalbėsiu kaip vargšas, nuolatiniu atsivertimu gyvenantis žmogus, geidžiantis pasidalyti savo aistra gyventi ir savo įsipareigojimo istorija. Neretai susitinku su jaunimu, įsitraukusiu į įvairią veiklą: socialinę, tarpreliginį dialogą, mūsų planetos Žemės išsaugojimą, pažeidžiamų žmonių priėmimą... Žaviuosi jų įkarščiu, ir galiu 13
užtikrinti: pamaina yra. Savo žodžiais norėčiau padrąsinti visus, kurie darbuojasi dėl taikos griaudami sienas. Imtis šio sumanymo, jaučiant amžiaus naštą, atrodė didžiulis iššūkis. Bičiulystė su François-Xavier Maigre’u, poetu ir rašytoju, redaguojančiu žurnalą Panorama, kuriame ir aš turiu kasmėnesinį skyrelį, atvėrė galimybę kantriai ir sutartinai padirbėti kartu. Ši knyga iš tiesų nebūtų atsiradusi be jo, ir aš jam nuoširdžiai dėkingas už išklausymą. François-Xavier pagal amžių galėtų būti mano anūkas, jis sugebėjo rasti žodžius, tinkančius perduoti ugnį naujoms kartoms. Šiuose puslapiuose gražiai suderėjo mano mintys, patirtis ir jauno rašytojo jautrumas žodžiui. Keletą mėnesių reguliariai susitikdavome pas mane, Troli1 miestelyje. Ilgai kalbėdavomės, diskutuodavome... François-Xavier, sėdėdamas su mumis prie bendro stalo, visad kupino klegesio, galėjo iš arti pajusti, kuo gyvename Val fleuri2 gyvenimo namuose. Štai taip, savaitė po savaitės, gimė ši odė susitikimui... * Ar žinote, kad Arka atsirado beveik atsitiktinai? Giliai širdyje troškau gyventi Evangelija paremtą bendruomeninį gyvenimą su vargšais. Kibirkštis spragtelėjo prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, kai mūsų turtingos visuomenės pasidarė atviros įvairioms naujovėms. Tuo laiku sužinojau apie smurto atmosferą, tvyrančią proto negalią turinčius žmones priimančiose institucijose. Vienoje jų užmezgiau ryšį su dviem intelekto sutrikimų turinčiais vyrukais ir pasiūliau jiems vykti su manimi. Taigi, pradėjome gyventi drauge ir labai daug juokdavomės. Buvome laimingi. Didžiąją laiko dalį praleisdavome 1 Troli (pranc. Trosly) – miestelis šiaurinėje Prancūzijos dalyje, Uazos departamente, 15 km į rytus nuo Kompjenės ir apie 100 km į šiaurę nuo Paryžiaus. (Vert. past.) 2 Arkos bendruomenėje kiekvieni gyvenimo namai (pranc. foyer) ir dirbtuvės (pranc. atelier) turi pavadinimą. Pirmieji namai pavadinti Arka (pranc. l’Arche), nuo jų kilo visos bendruomenės pavadinimas. Val fleuri (liet. Žydintis slėnis) – antrieji bendruomenės namai. (Vert. past.)
14
virtuvėje, prie stalo. Kiek nepamirštamų akimirkų... Paskui Arka stebuklingai išaugo, švelniai Dievo rankos vedama. Buvau ne tik viso to varomoji jėga, bet ir labiausiai tuo besistebintis. Iš tiesų mes atsiliepėme į akivaizdų poreikį. Prašymai plūste plūdo, stengėmės visus priimti. Atvažiuodavo vis daugiau savanorių iš viso pasaulio pastiprinti mūsų jėgų. Ne vienas čia atrado savo pašaukimą. Krikščionybės įkvėpta Arka pamažu išplito ir tarp hinduistų, musulmonų, žydų, budistų. Šiandien ji jungia šimtą keturiasdešimt bendruomenių, pasklidusių maždaug keturiasdešimtyje šalių penkiuose žemynuose. Bendruomenėje pradėjome patirti, kas yra žmonių vienybė ir kad galime džiaugtis buvimu kartu nepaisant kultūrinių skirtumų. Dar daugiau – pamatėme, kad gyvenimas drauge su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis yra netikėtai prasiveržiančio džiaugsmo šaltinis. Daugelis jų atsiskleidžia turį didžiulę, jautrią ir mylinčią širdį. Taigi, mūsų tarptautinė bendruomenė išaugo labai sparčiai. Aš pats, matydamas kylančią naują viziją mūsų visuomenei, irgi buvau iš lėto perkeistas. Dėl Arkos sėkmės susilaukdavau pagarbos ženklų, ir juos kartais priimdavau, norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į trapiausiųjų turimas dovanas. Jaučiau vis karštesnį norą skelbti brolystės žinią. Arkoje supratome, kad gyvenimas su negalios paliestais žmonėmis yra būdas gydyti mūsų neretai uždaras širdis ir eiti į susitikimą su visais tais, kurie patiria atstūmimo ir pažeminimo negalią. Perkeisti pačių silpniausiųjų suvokiame, kad galime drauge darbuotis dėl visuomenės perkeitimo. Trapiausieji mumyse pažadina viltį. Man pasirodė svarbu naujai paliudyti šią viltį mūsų neretai niūrioje ir slegiančioje dabartyje, kai egoizmas, baimė, nesaugumas, nusivylimas ir neapykanta verčia užsisklęsti savyje. Taip, tarytum nuo kiekvieno mūsų vidinio išsilaisvinimo priklausytų ir pasaulio gijimas iš jį kaustančių baimių, sukeliančių smurtą, kito atmetimą, užsisklendimą savyje.
15
Tiek sienų pastatyta tarp mūsų, tiek gynybinių mechanizmų kietina mūsų sąžinę. Tikiu, kad reikia mažyčių vilties ženklų, idant atrastume naujų kelių... Vedančių į visuotinę brolystę. Ir štai keletas jų, tyliai, be didelio triukšmo, įkvėpusių mane ir nušvietusių mano kelią iki pat šios dienos...
16