M i rja m Pre ssle r
Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė
V i lniu s 2020
Versta iš: Mirjam Pressler, Nathan und seine Kinder, Beltz & Gelberg, 2009, 2011 Knygos leidybą iš dalies finansavo
Knygos vertimą remia Goethe’s institutas
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
© 2009 Beltz & Gelberg in the publishing group Beltz – Weinheim Basel © Vertimas į lietuvių kalbą, Indrė Dalia Klimkaitė, 2020 © Viršelio iliustracija, Irma Gineikienė, 2020 © Korano surų citatų vertimas, Egdūnas Račius, 2020 © Magnificat leidiniai, 2020 ISBN 978-609-8197-22-8
Veikiantieji asmenys
Sultonas Saladinas Sita, jo sesuo Abu Hasanas, Saladino karvedys Natanas, žydas pirklys iš Jeruzalės Recha, jo duktė Daja, krikščionė, palaiko draugiją Rechai Gešemas, berniukas iš Natano namų Elijas, Natano namų valdytojas Jakobas, Natano pagalbininkas Cipora, Natano namų virėja Kurdas fon Štaufenas, vėliau Lėjus fon Filnekas, jaunas tamplierių ordino riteris Al Hafis, dervišas, tarnaujantis Saladinui Jeruzalės patriarchas
Al Hafis
Kai vakare pasitiesiau savo maldos kilimėlį ir ketinau padėkoti Alachui už tai, ką atnešė ši diena, prisiminiau šiuos pranašo žodžius: Tarp Jo ženklų yra Dangaus ir Žemės sukūrimas ir jūsų kalbų ir spalvų skirtybė. Išties, tame yra ženklai žinan tiems. – Eik ir atvesk jį čia, tą savo draugą žydą, – įsakė man Sita. – Dabar, tučtuojau. Valdžia įsakinėja, bejėgystė paklūsta, taip sutvarkytas pasaulis. Nebuvau tikras, ar Sitai daugiau galios suteikė stipri valia, ar tiesiog ji pasinaudojo savo kaip sultono sesers pozicija prieš mane, bet paklusau ir susiruošiau į kelią. Pasaulis sudarytas iš šešiasdešimt keturių laukelių, galvojau aš žingsniuodamas, ir likimas žaidžia su mumis šachmatais. Jis nesirūpina atskiru žmogumi, jis neturi atjautos ir nejaučia pasigailėjimo, mes stumdomi, mes aukojami. Net nesuvokę ėjimų prasmės. Jei ta prasmė išvis egzistuoja. 132
Radau Nataną su namiškiais prie stalo, kaip tik buvo baigę valgyti. – Turi eiti pas sultoną, – tariau, – tučtuojau. Mačiau, kaip visi išsigando, ir gerai juos supratau: būti šaukiamam pas galingiausią pasaulyje žmogų visuomet reiškia pavojų. Pravėriau burną norėdamas paaiškinti sultono ketinimą, bet Natanas tik mostelėjo ranka. Jis sukalbėjo padėkos maldą, tada davė dar kelis nurodymus Elijui ir švelniai pabučiavo Rechą – taip bučiuojama tada, kai namus palieki neribotam laikui. Nereikalavo paaiškinti, neišsisukinėjo, ką aš mielai būčiau daręs jo vietoje, paprasčiausiai išėjo kartu su manimi. Klausiau savęs, ar Natano paklusnumas – narsos ženklas, ar ženklas susitaikymo su likimu, bet nedrįsau kelti šio klausimo. Užtat neslėpdamas savo būgštavimo pranešiau, ko sultonas iš jo nori, pirmiausia ko nori sultono sesuo – pinigų. – To ir tikėjausi, – tarstelėjo Natanas. Sustojau, sugriebiau jį už pečių. – Negi nesupranti, ką tai reiškia? Šiandien jie paprašys tavęs paskolos, tada rytoj, poryt, kitą savaitę, ir liausis tik tada, kai bus visiškai tave iščiulpę. Saladinui pinigai ne vertesni už smėlio smiltis, ir kaip smėlis jie išbyra jam pro pirštus. Natanai, tai ne lygiaverčių žaidėjų partija, tavo figūros šiame žaidime išrikiuotos prastai. Natanas tylomis linktelėjo, aš irgi nutilau prislėgtas, nes juk tai aš įstūmiau jį į tokią padėtį. Kam gyriausi jiems savo turtingu gerbiamu draugu? Kodėl negalėjau patylėti? Saladinas priėmė mus rožių sode, savo mėgstamiausioje vietoje, vidiniame kiemelyje, kurioje Sita augino kiniškas, indiškas ir egiptietiškas rožes. Ši vieta audiencijoms suteikdavo jaukumo, o jis man atrodė nederamas. Saladinas sėdėjo krės133
le, Sita įsitaisė tolėliau ant sofos, daili kaip sužydėjusios rožės, konkuruojančios su ja grožiu, ir apsimetė, kad yra susitelkusi į siuvinėjimą. Bet jau gana gerai ją pažinojau, tą savo gudriąją pusseserę, ir žinojau jos išskaičiavimus. Ši karalienė susirado strategiškai patogią vietą žaidimo lauko pakraštyje. Natanas nusilenkė sultonui, žemai, bet ne per žemai. O kai tarnas atnešė mums kėdžių, prisėdo tik ant kraštelio, tarsi norėtų būti pasirengęs skubiai pašokti ir sprukti. Mačiau jo rankas, tvirtai įsirėmusias į kelius, virpančius pirštų galiukus. Saladinas žvelgė į jį susidomėjęs, žibančiomis akimis, plėšrūnas taip žvelgia į grobį. Po kelių nereikšmingų formalių frazių Saladinas staiga tarė: – Taigi tu esi Natanas. Natanas Išmintingasis. Jis pradėjo žaidimą, pagalvojau, pirmasis ėjimas. Natanas irgi padarė ėjimą – papurtė galvą. – Savęs taip nevadinu. – Tai tada tauta tave taip vadina, – pasakė Saladinas, o kai Natanas nieko neatsakė, kalbėjo toliau: – Man derėjo seniai susipažinti su vyru, kurį žmonės vadina Išmintinguoju. Juk nė vienam valdovui nevalia atsisakyti išminties. Ką jis dabar kalba apie išmintį, galvojau, juk metas eiti prie reikalo. Iki šiol buvo aukojami tik eiliniai pėstininkai, daugiau nieko. Ir štai dabar Saladinas padarė pirmą rimtą ėjimą, pajudino rikį, kai pasakė: – Gana. Kaip manai, žyde, kodėl paliepiau tave atvesti? Natanas pakėlė galvą, kurią iki tol kukliai laikė nuleidęs. Niekas nedrįsta įžūliai žvelgti sultonui į veidą. – Aš pirklys, – pradėjo jis atsargiai, saugodamas savo pėstininką žirgu. – Gal galiu tau pasitarnauti? Man būtų garbė parūpinti sultonui tai, ko jam reikia. 134
Saladinas trumpai, pašaipiai nusijuokė. – Turiu viską, ko man reikia. – Tada staiga surimtėjo. – Ne, žyde, mane kamuoja vienas klausimas, šiame mieste man jis atrodo svarbiausias. O kadangi apie tave sakoma, kad esi išmintingas, tikiuosi, galėsi man atsakyti. Sakyk, kuris tikėjimas teisingas? Kas teisus – musulmonas, žydas ar krikščionis? Natanas išblyško, mane taip pat nukrėtė šiurpas, akimirką net žadą atėmė. Ką Saladinas sugalvojo? Kokia angis jo užantyje? Ko jis nori iš Natano? Kodėl paprasčiausiai neprivertė paskolinti pinigų? Mane užvaldė gresiančios bėdos nuojauta. Spąstai, pagalvojau, tai tegali būti spąstai. Atsakymas į tokį klausimą gali kainuoti galvą, juolab čia, šiame mieste, šioje šalyje, kur jau taip daug kas turėjo atsisveikinti su gyvybe dėl gerokai paprastesnių klausimų. Mačiau, kaip Natanas nuleido akių vokus, tarsi vengtų matyti tai, kas dedasi aplink jį, arba lyg norėtų paslėpti savo mintis. Jo šnervės virpėjo, alsavo tankiai ir negiliai it paukštis, pakliuvęs į tinklą. Ne, tai tikrai ne lygiaverčių žaidėjų žaidimas, pagalvojau, ir visas kraujas subėgo iš galvos į kojas. Nudelbiau akis ir tik dabar pamačiau, kad sugniaužiau kumščius – taip stipriai, kad išsišovė pabalę krumpliai. Saladinas į mane nežiūrėjo. Akis buvo įsmeigęs į Nataną, o šis dabar atsimerkė ir tarė: – Aš žydas. Dar viena pėstininko auka, bet Saladinui jos nereikia. – O aš musulmonas, – tarė jis. – Patriarchas krikščionis. Trys religijos viename mieste. Pasakyk, kurią tu laikai teisinga. Natanas vėl nunarino galvą. Saladino veidu perbėgo šypsnys, padūkėliškas, klastingas šypsnys, pažįstamas man nuo 135
vaikystės ir visąlaik vertęs jaustis nesmagiai, nes reiškė, kad jis vėl ką nors iškrėtė. – Toks išminčius kaip tu, – vis dar šypsodamas kalbėjo Saladinas, – juk turėtų žinoti atsakymą. Antras ėjimas rikiu. Saladinas surikiavo savo figūras puolimui. Natanas išblyško, o Saladinas atsistojo. – Pagalvok apie tai, žyde, – tarė jis. – Neskubėk, aš greitai grįšiu. – Ir su savimi patenkinto žmogaus šypsena veide išėjo iš rožių sodo ir nuėjo į rūmus. Jis gali sau leisti dovanoti priešininkui valandžiukę pagalvoti. Sita atsilošė, vaidino panirusią į siuvinėjimą, bet mačiau, kad pro nuleistus akių vokus stebi Nataną neišleisdama jo iš akių. Karalienė budri. Siuvinėjimo adatos, kurią laikė suėmusi smiliumi ir nykščiu, smaigalys atsuktas į Nataną, siūlas tviska kraujo raudoniu. Natanas persibraukė ranka per barzdą, jo pečiai įsitempė. Mielai būčiau atsistojęs ir uždėjęs ranką ant peties, parodęs, kad jis ne vienas, bet jaučiau įdėmų Sitos žvilgsnį ir nedrįsau. Buvau sutrikęs, nežinojau ką galvoti, juolab – ką daryti, kad padėčiau savo draugui. Saladinas grįžo. – Na, žyde, radai atsakymą į mano klausimą? Jis atsisėdo priešais Nataną, užmetė koją ant kojos, sunėrė rankas. Natanai, galvojau, būk atsargus, bičiuli. Susitelkiau vien į šią mintį tikėdamasis, kad jis tai pajus. O širdyje meldžiau Alachą, kad įdėtų Natanui į lūpas teisingus žodžius, kad sušvelnintų mano pusbrolio širdį, kad gal dar galėtų nukreipti nelaimę, kuri tvenkiasi virš mūsų it tamsus audros debesis. 136
Natanas mąsliai pakreipė galvą. – Kai kuriuos dalykus paaiškinsi tik per palyginimą. Ar leisi man, sultone, papasakoti vieną istoriją? Griebėsi dvigubo ėjimo, pagalvojau, tikisi taip apsaugoti savo karalių nuo tiesioginio puolimo. Ką jis sugalvojo? Natanas protingas, mano draugas, puikus šachmatų žaidėjas, bet abejoju, ar šitoje situacijoje tai jam padės. Nuojauta kuždėjo, kad partijos baigtis jau nulemta žaidimui dar iš tikrųjų neprasidėjus. Saladinas dar labiau patenkintas šypsojosi. – Na gerai, žyde, pasakok. Vaikystėje aistringai mėgau gerai papasakotas istorijas, ar ne, al Hafi? Ar dar pameni, kaip mėgdavom klausytis, kai istorijas mums porindavo mūsų senasis mokytojas Omaras al Kabiras? Kodėl jis kalbina mane? Kodėl nori mane įtraukti? Ką sugalvojo? Tegalėjau linktelėti, bet jaučiausi vis nesmagiau. – Na, – prabilo Natanas, – nežinau, ar gerai papasakosiu šią istoriją, bet pasistengsiu. Klausyk, didysis sultone. Prieš daug daug metų gyveno vienas vyras, jis turėjo neįkainojamos vertės žiedą. Su opalo akmeniu, mirguliuojančiu šimtais spalvų. Tame žiede slypėjo slapta galia – kiekvienas, mūvintis jį tikėdamas šia galia, bus malonus Dievui ir žmonėms. Vyras, žiedo savininkas, šią savo brangiausią nuosavybę paliko sūnui, kuris jam buvo mieliausias, ir testamente užrašė, kad šis žiedą turįs perduoti taip pat savo mylimiausiam sūnui. Ne vyriausiam, ne protingiausiam, ne stipriausiam, ne, – tam, kuris jam mieliausias, ir tasai sūnus tapsiąs šeimos galva. Sita nusvarino rankas su siuviniu ir klausėsi susidomėjusi, lygiai kaip Saladinas, kurio veidas dabar atrodė rimtas ir mąslus. Truputį aprimau, norėjau jį tokį matyti, tai Saladinas, artimas mano širdžiai. 137
Natano balsas vis stiprėjo, žvilgsnį jis nukreipė tolyn, alsavo vėl giliai ir tolygiai. – Taigi taip žiedas buvo perduodamas vieno mylimiausio sūnaus kitam, – pasakojo jis toliau, – kol galiausiai pateko į rankas vyrui, kuris turėjo tris sūnus ir visus juos lygiai mylėjo. Kai būdavo su vienu iš savo sūnų, meilė išaugdavo iki begalybės ir taip užgoždavo tėvo protą, kad ilgainiui pažadėjo žiedą visiems trims savo sūnums. O kai paseno ir pajuto, kad dienos suskaičiuotos, susopo širdį nuo minties, kad teks nuvilti du sūnus. Todėl slapčia pasikvietė auksakalį ir užsakė pagaminti dar du žiedus, tokius panašius į tikrąjį, kad niekas negalėtų atskirti. Taip ir buvo padaryta. Netgi pats tėvas nebegalėjo atskirti, kuris žiedas tikrasis. O kai artinosi paskutinė valanda, jis po vieną pasišaukė visus tris savo sūnus, vyriausią, vidurinėlį ir jaunėlį, palaimino kiekvieną ir padavė po žiedą. Ir tada numirė. Natanas nutilo. – O toliau? – paklausė Saladinas. – Kaip viskas baigėsi? – Kaip ir buvo galima tikėtis, – pasakė Natanas. – Po tėvo mirties visi trys sūnūs parodė savo žiedus, kiekvienas jų teigė turįs tikrąjį. Jie ginčijosi, šaukėsi Dievą liudytoju, bet viskas veltui. Visi trys žiedai atrodė visiškai vienodi. Saladinas suraukė kaktą. – Nori pasakyti, kad tai atsakymas į mano klausimą? Bet tavo istorija su kabliuku, žyde, trys religijos aiškiai skiriasi viena nuo kitos, tiek pamaldos, tiek įsakymai, ką valgyti. – Bet jos nesiskiria esminiu dalyku – Dievo, sukūrusio dangų ir žemę, tikėjimu ir Jo įsakymu mylėti žmones ir daryti gera. Visa kita – maldos, nurodymai dėl maisto, tradicijos – tėra tik papročiai, senos istorijos. 138
Dabar Natanas padarė netikėtą šuolį žirgu, pagalvojau ir nusistebėjau jo sumanumu. Saladinas irgi tai suprato ir atsikirto savo ėjimu. – O kuri iš tų istorijų yra tiesa? Natanas tyliai ir lyg skųsdamasis atsiduso. Pakėlė rankas ir ištiesė jas į šonus delnais į viršų, delnai atrodė stebėtinai šviesūs ir pažeidžiami. – Iš kur tai žinoti, didysis sultone? Aš žydas. Tikiu savo tėvais, kurie sakė, jog jų žiedas tikrasis. Tu tiki savaisiais, o patriarchas savaisiais. Kaip galėčiau savo tėvais tikėti mažiau nei tavaisiais? Arba atvirkščiai. Tai, žinoma, pasakytina ir apie krikščionis. – Bokštas pasirengė pulti. Mačiau, kaip Saladino veidas persimainė. Pirma pasidarė piktas, tada lūpų kampučiai pakilo ir veidą nušvietė šypsena. – Natanai, tave tikrai ne veltui vadina Išmintinguoju, – pasakė jis lėtai. – Istorija išties dar nesibaigė, – toliau kalbėjo Natanas. – Sūnūs nuėjo pas teisėją, ir kiekvienas prisiekinėjo gavęs žiedą asmeniškai iš tėvo prieš pat jo mirtį, kartu su palaiminimu. – Antrasis Natano rikis pajudėjo šachmatų lauku ir buvo pasirengęs. Saladinas palinko priekin. – Ir ką nusprendė teisėjas? – Tai buvo išmintingas teisėjas. Jis kalbėjo: „Esu čia ne tam, kad minčiau mįsles. Kadangi nė vienas iš jūsų negalite atsivesti liudininkų ir kaltinat vienas kitą, tai kiekvienam iš jūsų yra iškeltas kaltinimas. Bet negi tikrasis žiedas neturėtų turėti galios daryti jo mūvėtoją mielą Dievui ir žmonėms? Taigi štai kas padės įminti mįslę. Ką du iš jūsų mylit labiausiai? Tas ir bus tikrojo žiedo savininkas. 139
Susiginčiję broliai nutilo ir suglumę žvelgė vienas į kitą, o teisėjas pridūrė: – Ar nė vienas žiedas nepaverčia savo savininko malonesniu už kitus du? Taigi nė vienas žiedas nėra tikras? Gal tikrasis pamestas, o jūsų tėvas, norėdamas tai nuslėpti, paliepė nukaldinti tris vienodus žiedus? Natanas rengė lemiamus kirčius, supratau tai iš švysčiojimų jo akyse, bet tokių trumpų, kad jie negalėjo jo išduoti. Tačiau man taip dažnai teko žaisti su juo šachmatais, kad nuo manęs to negalėjo nuslėpti. Saladinas juokėsi. – Kokia įstabi istorija. Ir kas vyko toliau? – Teisėjas pasakė: „Duodu jums patarimą, ne nuosprendį. Priimkite visa tai taip, kaip yra. Tegul kiekvienas mano, kad jam priklauso tikrasis žiedas. Viena aišku – jūsų tėvas jus mylėjo, visus tris. Būkite dėkingi už šią meilę ir stenkitės įrodyti, kad turite tikrąjį žiedą, būdami geranoriški ir malonūs, siekite daryti gerus, Dievui patinkančius darbus. Pakviesiu jus prie šios teisėjo krasės po tūkstančio metų. Gal tada čia sėdės išmintingesnis teisėjas nei aš. Natanas nutilo. Po geros valandėlės tyliai pridūrė: – Galbūt, didysis sultone, tu esi tas pažadėtasis išmintingasis teisėjas... – Dabar jis pajudino savo karalienę. Šachas. Saladino karalius paėjo per langelį į kairę. Mačiau, kaip jis pašoko. Čiupo Natano ranką ir nebepaleido jos. Akyse jam tvenkėsi ašaros, buvo toks pat lengvai sujaudinamas kaip vaikystėje, ir aš vėl žinojau, už ką jį anksčiau mylėjau, ne tik bijojau. Natanas žvilgtelėjo į mane, bet jo žvilgsnyje visai nebuvo justi triumfo, veikiau didis liūdesys. Sita irgi suprato, kas dedasi, rodos, ji irgi sukrėsta. Karalienei nebelieka kito ėjimo, ji 140
nebegali įsiterpti. Jos planas neišdegė, Saladino prielankumo ji nesitikėjo. Saladinas nebeprašys Natano pinigų, draugo nenorės apgaudinėti. Šachas ir matas. Natanai, pagalvojau, tu laimėjai, bet tai pavojinga pergalė. Sergėkis, negali palikti pasaulio valdovo apkvailinto. Jam gali pasirodyti, kad tu jį pergudravai, ir tada... Ir tada Natanas ištarė lemiamus žodžius, išsklaidančius bet kokį pavojų. – Didysis sultone, – pasakė jis lėtai ir nuleidęs akis, – prieš išeidamas noriu išsakyti vieną prašymą. Saladinas suraukė antakius, bet Natanas kalbėjo toliau: – Grįžau iš kelionės, ir Dievas leido man sudaryti gerų sandorių. Šią akimirką turiu daug pinigų, daugiau, nei man reikia, ir štai pagalvojau, ar tau nepraverstų paskola. Miestui gresia pavojus, priešai bet kada gali pulti... – Jo balsas darėsi vis tylesnis. Saladinas pažvelgė į mane ir pakėlė antakius. – Tu su juo kalbėjaisi, prisipažink, tai tu jam pasakei, kad man reikia pinigų. Gūžtelėjau pečiais, bet Natanas kalbėjo toliau. – Mano namas gerai apstatytas. Niekam nesu nieko skolingas. Tik jaunajam tamplieriui. Dabar Saladinas paleido Natano ranką. – Ketini mano priešams duoti pinigų? – Ne tavo priešams, tik jaunam vyrui, kuriam tu dovanojai gyvybę. Saladinas pašoko. – Tu jį pažįsti? – paklausė susijaudinęs. – Kuo jis vardu? Kur jis? Natanas nustebęs pakėlė galvą. 141
– Vadinasi, tu nežinai, kad geras tavo darbas paskatino kitą gerą darbą? Tavo kilniaširdiškumas plinta, ir tai jis mane įpareigojo amžinam dėkingumui. Žinok, tasai jaunas vyras, kurio tu pasigailėjai, išgelbėjo iš liepsnų mano dukrą. Saladinas atsisėdo. Kurį laiką tylėjo, galiausiai tarė: – Lygiai taip būtų pasielgęs Asadas, mano brolis. Natanai, dėkui tau. Būkime draugai. Padėkokim tėvui, kuris kiekvienam iš mūsų davė po žiedą, ir būkime verti tos dovanos. – Jis atkišo ranką, Natanas ją paspaudė. – Tamplierius vardu Kurdas fon Štaufenas, – pasakė jis. – Jis dovanoja savo laiką padėdamas piligrimams. Manyčiau, apsistojo pas joanitus. Jiedu atsisveikino kaip draugai, ir Natanas pažadėjo dar šįvakar atnešti pinigus į rūmus. O aš iš širdies gelmių dėkojau Alachui, kad viską pakreipė į gera. Išlydėjau Nataną. – Natanai, – tariau, – tu laimėjai žaidimą. Jis pažvelgė į mane ir liūdnai šyptelėjo. – Klysti, bičiuli. Tai ne pergalė, tai daugių daugiausia lygiosios. Tai buvo tik pasaka, tik sapnas. – Jo balsas darėsi garsesnis, pakilesnis, žvilgsnį nukreipęs į tolį Natanas kalbėjo toliau: – Turiu svajonę, kad vieną dieną žmonija pakils ir suvoks tikrąją savo tikėjimo išpažinimo reikšmę. Svajoju, kad vieną dieną žydų, musulmonų ir krikščionių sūnūs susės prie vieno stalo kaip broliai. Svajoju, kad netgi šis miestas vieną dieną pavirs laisvės ir teisingumo oaze. – Jo balsas dabar vėl tilo. – Bet tai tik svajonė. Tikrovė visai kitokia.