Dramblys, Kambarys ir Plunksna
Madre
Madre Gerbiamasis ir nuostabusis Alfredas Hitchcockas. Taip sunku žiuret senus filmus man. Bet po truputi daros vis lengviau. Labiausiai, kas užkabino šiame filme – butent psicho personažo iškelta ideja. Iš dalies genialu – nepažistamasis padaro paslauga nepažistamajam. Nužudai žmogu be jokio motyvo, be jokiu sasaju, be nieko, kas galetu susiet nusikalteli su jo auka ir paciu nusikaltimu. Žavinga ideja. Pist pist ir keliai išsiskiria – niekas nieko nemate, negirdejo, nieko neprikabins. Seniems filmams reikia turet gera ideja, kad sugebetu pakovot su šiuolaikiniu filmu operatoriais, montuotojais ir specialuju efektu specialistais. Nesakau, kad naujuose filmuose scenarijai, siužetai nieko verti, bet filmo grožis ir vaizdas nemažai prideda, ypac kalbant butent apie fantastinius filmus. Citata: My theory is that everyone is a potential murderer.
Filmo veiksmas prasideda praėjus trisdešimčiai metų po „Likvidatoriaus“ įvykių, kai Harrisono Fordo vaidinamas Dekardas atsisakė gaudyti androidus (vadinamus replikantais) ir, maža to, vieną iš jų – gražuolę Reičel (Sean Young) – įsimylėjo. 2049-aisiais Dekardo pėdomis seka (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) karininkas K (Ryan Gosling), „atstatydinantis“ senąją, žmonėms nepaklusnių replikantų laidą. Tyrimo metu jis sužino paslaptį, susijusią su rastu moters skeletu, kuris turi serijinį numerį, bet buvo pažeistas gimdymo metu, t.y. replikantė susilaukė kūdikio, kas turėtų būti neįmanoma. Atradimas gali suardyti visą dominuojančią socialinę tvarką bei įplieksti karą tarp žmonių ir replikantų. K pavesta surasti mįslingomis aplinkybėmis gimusį vaiką bei sunaikinti bet kokius įkalčius, susijusius su šia istorija. Negana to, K tenka spręsti ir asmenines problemas, susijusias su jo paties kilme. „Bėgančiame skustuvo temų, vizualiniai, garsinpasirodo ir pats Harripastarasis, K išgyvekrizę, jis abejoja liausiai ir tuo, kas simai apie atmintį kaip atmintis ir dabartį, mus gali operacinė sielą? Tačiau kur kas sanfilme esama net Pavyzdžiui, K mergina – hoArmas) – sustpranešimas; įeidama (Sylvia Hoeks) įjungia per tamsu, – tai galima estetikos komentarą.
ašmenimis 2049“ tęsiami pirmtako iai motyvai, o filmo pabaigoje sono Fordo Dekardas. Kaip ir na egzistencinę tapatybės savo darbu, tikslais, o gayra. Toliau keliami klauir humanizmo esmę: formuoja mūsų praeitį „užprogramuoja“? Ar sistema „užsiauginti“ apie viską kalbama tūriau, Villeneuve’o humoro apraiškų. intymios scenos metu lograma Džoi (Ana de ingsta, nes gautas balso į kambarį replikantė Luv šviesą, sakydama, kad čia traktuoti kaip ironišką filmo
Scotto filmas skendėjo tamsoje, tirštoje urbanistinėje erdvėje, Villeneuve’o filme atvirkščiai – viskas yra kone balta arba pilkšva, lavono spalvos, kartojasi sodrios oranžinės, žėrinčio gintaro spalvos motyvas. O gyvenimo užgrūdintą atskalūną Dekardą keičia santūrus, net kiek feminizuotas replikantas žydromis akimis – Ryanas Goslingas (tai rodo, kaip keičiasi „kieto vyruko“ įvaizdis populiariajame kine). Abu filmai pasižymi siužeto lakoniškumu, tačiau „Likvidatorius“ – sodrus savo temomis ir personažais, visi jie, net antraplaniai, ryškūs ir įsimenantys. Scotto filmas įsirėžia į atmintį (žinoma, negalima atmesti ir įtakų, kurias daro filmo statusas) tiek dėl futuristinių Babelio miesto, skrodžiamo neoninės šviesos ir purvino lietaus, vaizdų, postmodernistinių manevrų, tiek, pavyzdžiui, dėl Rutgerio Hauerio įkūnyto „antžmogio“ Rojaus maišto prieš socialinę tvarką, nulėmusią jo egzistenciją. O „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, daugiausia dėmesio skiriantis Ryano Goslingo personažo tapatybės labirintams ir dvasin versija: nebelieka idėjų kompleksiškumo, moralinio dviprasmiškumo, kuriuo pasižymėjo ankstesniojo filmo personažai, pastišsiškai nereikšmingos naratyvui, siužetui, o veikiau yra personažų vidinių išgyvenimų peizažas. Villeneuve’as neabejotinai yra kino estetas, laužantis žanrinio kino taisykles bei klišes ir tai puikiai įrodantis filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Bet kartu reikia pripažinti, kad jis yra kito kalibro režisierius nei vizionierius Ridley Scottas. Žinoma, istorija, net ir kino, kartais gali iškrėsti netikėtų pokštų.
M A N T R A
BLADE RUNNER 2049
S A U S I S 2 0 1 9
Tipinis Q. Tarantino stiliaus filmas. Ir tai geras dalykas. Smagus, užkabinantis, žavingas, įdomus. Brad Pitto akcentas irgi labai smagiai susiklausė. Gerai, gal filmas ir nelabai atspindi tikrus istorinius įvykius, bet kam tai rūpi? Tai nebloga kitokios pabaigos interpretacija. Išties čia nėra tas filmas, kuriame reikia daug kažką galvot – ne mindfuckas. Čia filmas, kai atsisėdi savo fotelyje su alumi, čipsais ir gal (nebūtinai) keliais draugais ir žiūri besimėgaudamas ir nesukdamas smegenų. O kai pažiūri, atsikeli ir pasakai “blet, geras buvo” (jo, būtinai su keiksmažodžiu). Ir šypsais dar. Ir kartoji kelias paprastas frazes taip parodydamas, kaip stipriai patiko filmas. Gerai tas Tarantino yra! Citata: When you join my command, you take on debit. A debit you owe me personally. Each and every man under my command owes me one hundred Nazi scalps. And I want my scalps. And all y’all will git me one hundred Nazi scalps, taken from the heads of one hundred dead Nazis. Or you will die tryin’.
Kas tai?
“ Sklinda gandai, kad
Villeneuve’ui gali būti perduota „bondiados“ estafetė “ Kaip
ir kitų Villeneuve’o filmų, „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ estetika nepriekaištinga (operatorius Rogeris Deakinsas), čia galima grožėtis kone kiekvienos mizanscenos precizika. Kas kita pasakytina apie istoriją, kuri Villeneuve’o filmuose dažniausiai „šlubuoja“, o ir su vadinamuoju antru dugnu režisieriui sekasi sunkiau. Tačiau Villeneuve’as puikiai moka kurti atmosferą, nors jo filmų siužetas gali būti net ir labai (melo)dramatiškas, – tereikia prisiminti jo „Moterį, kuri dainuoja“, „Kalinius“ ar „Sicario: narkotikų kelią“.
Scotto filmas skendėjo tamsoje, tirštoje urbanistinėje erdvėje, Villeneuve’o filme atvirkščiai – viskas yra kone balta arba pilkšva, lavono spalvos, kartojasi sodrios oranžinės, žėrinčio gintaro spalvos motyvas. O „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, daugiausia dėmesio skiriantis Ryano Goslingo personažo tapatybės labirintams ir dvasiniams klausimams, – tarsi išretinta Scotto filmo versija: nebelieka idėjų kompleksiškumo, moralinio dviprasmiškumo, kuriuo pasižymėjo ankstesniojo filmo personažai, pastišo, postmodernistinio maišto energijos, intriguojančio neaiškumo, kur kas labiau susilpnėjusi ir politinė filmo ištarmė.
Harrison Ford Harrisonas Fordas kine debiutavo 1966 metais. 8-ojo dešimtmečio pradžioje H.Fordas dirbo staliumi ir scenos darbininku grupės „The Doors“ koncertuose. Jo karjera įgavo pagreitį 1975 metais, kai George’as Lucasas filmavo „Žvaigždžių karus“, o atlikti svarbaus Hanos Solo vaidmens pakvietė savo stalių. Kalbama, kad būtent S.Spielbergas įkalbėjo G.Lucasą vaidmenį skirti H.Fordui. vo pagreitį 1975 metais, kai George’as Lucasas filmavo „Žvaigždžių kikti svarbaus Hanos Solo vai. S.Spielbergas įkalbėjo G.Lucasą vaidmenį skirti H.Fordui. Tačiau Villeneuve’as puikiai moka kurti atmosferą, nors jo filmų siužetas gali būti net ir labai (melo) dramatiškas, – tereikia prisiminti jo „Moterį, kuri dainuoja“, „Kalinius“ ar „Sicario: narkotikų kelią“. Profesionalus lakūnas ne kartą yra gelbėjęs kalnuose pasiklydusius turistus. Taigi taip jau yra, kad jis išskirtinis.
Už vaidmenį rimtoje Peterio Weiro dramoje „Liudininkas“ (1985) H.Fordas vienintelį kartą buvo nominuotas „Oskarui“. 2000 metais JAV kino institutas H.Fordui įteikė Gyvenimo laimėjimų apdovanojimą. Profesionalus lakūnas ne kartą yra gelbėjęs kalnuose pasiklydusius turistus. Scotto filmas skendėjo tamsoje, tirštoje urbanistinėje erdvėje, Villeneuve’o filme atvirkščiai – viskas yra kone balta arba pilkšva, lavono spalvos, kartojasi sodrios oranžinės, žėrinčio gintaro spalvos motyvas.
BLADE RUNNER 2049 „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ patiria nesėkmę kino teatruose, kaip ir jo pirmtakas Ridley’o Scotto „Likvidatorius“ Pasigirsta net panašios kritikos, esą režisierius labiau domisi stiliumi ir vizualiniais sprendimais nei turiniu. Ar tai reiškia, kad istorija kartojasi ir kanadietis Denis Villeneuve’as sukūrė filmą, kuriam galima pranašauti tapsiant savo žanro klasika? Abejočiau, neatrodo, kad Villeneuve’o filme tiek temų, tiek vizualiniu požiūriu pasakyta kas nors nauja, ko nebūtų padaręs jau Ridley Scottas. Nors tikrai negalima sakyti, kad „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ aklai seka pirmtaku. Villeneuve’as – susiformavęs režisierius, turintis savo temų, estetinių priemonių arsenalą, stiliaus pojūtį ir apskritai požiūrį į kiną, tad ir šiuo atveju jis išlaiko sau būdingą braižą. „Bėgančiame skustuvo ašmenimis 2049“ tęsiami pirmtako temų, vizualiniai, garsiniai motyvai, o filmo pabaigoje pasirodo ir pats Harrisono Fordo Dekardas. Kaip ir pastarasis, K išgyvena egzistencinę tapatybės krizę, jis abejoja savo darbu, tikslais, o galiausiai ir tuo, kas yra. Toliau keliami klausimai apie atmintį ir humanizmo esmę: kaip atmintis formuoja mūsų praeitį ir dabartį, mus „užprogramuoja“? Ar gali operacinė sistema „užsiauginti“ sielą? Tačiau apie viską kalbama kur kas santūriau, Villeneuve’o filme esama net humoro apraiškų. Pavyzdžiui, intymios scenos metu K mergina – holograma Džoi (Ana de Armas) – sustingsta, nes gautas balso pranešimas; įeidama į kambarį replikantė Luv (Sylvia Hoeks) įjungia šviesą, sakydama, kad čia per tamsu, – tai galima
Scotto filmas skendėjo tamsoje, tirštoje urbanistinėje erdvėje, Villeneuve’o filme atvirkščiai – viskas yra kone balta arba pilkšva, lavono spalvos, kartojasi sodrios oranžinės, žėrinčio gintaro spalvos motyvas. O gyvenimo užgrūdintą atskalūną Dekardą keičia santūrus, net kiek feminizuotas replikantas žydromis akimis – Ryanas Goslingas (tai rodo, kaip keičiasi „kieto vyruko“ įvaizdis populiariajame kine). Abu filmai pasižymi siužeto lakoniškumu, tačiau „Likvidatorius“ – sodrus savo temomis ir personažais, visi jie, net antraplaniai, ryškūs ir įsimenantys. Kaip ir kitų Villeneuve’o filmų, „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ estetika nepriekaištinga (operatorius Rogeris Deakinsas), čia galima grožėtis kone kiekvienos mizanscenos precizika.
Kaip ir kitų Villeneuve’o filmų, „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ estetika nepriekaištinga (operatorius Rogeris Deakinsas), čia galima grožėtis kone kiekvienos mizanscenos precizika. Kas kita pasakytina apie istoriją, kuri Villeneuve’o filmuose dažniausiai „šlubuoja“, o ir su vadinamuoju antru dugnu režisieriui sekasi sunkiau. Tačiau Villeneuve’as puikiai moka kurti atmosferą, nors jo filmų siužetas gali būti net ir labai (melo)dramatiškas, – tereikia prisiminti jo „Moterį, kuri dainuoja“, „Kalinius“ ar „Sicario: narkotikų kelią“. Po šių filmų atmintyje išlieka atmosfera, paskiros atmosferinės scenos, kurios gali būti visiškai nereikšmingos naratyvui, siužetui, o veikiau yra personažų vidinių išgyvenimų peizažas. Villeneuve’as neabejotinai yra kino estetas, laužantis žanrinio kino taisykles bei klišes ir tai puikiai įrodantis filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Bet kartu reikia pripažinti, kad jis yra kito kalibro režisierius nei vizionierius Ridley Scottas. Žinoma, istorija, net ir kino, kartais gali iškrėsti netikėtų pokštų.
P.S. Sklinda gandai, kad Villeneuve’ui gali būti perduota „bondiados“ estafetė, manau, tai ir yra tikroji režisieriaus stichija – reginys per se.
Quite an experience to live in fear, isn’t it? B ėgančiame skustuvo ašmenimis 2049“ tęsiami pirmtako temų, vizualiniai, garsiniai motyvai, o filmo pabaigoje pasirodo ir pats Harrisono Fordo Dekardas. Kaip ir pastarasis, K išgyvena egzistencinę tapatybės krizę, jis abejoja savo darbu, tikslais, o galiausiai ir tuo, kas yra. Toliau keliami klausimai apie atmintį ir humanizmo esmę: kaip atmintis formuoja mūsų praeitį ir dabartį, mus „užprogramuoja“? Ar gali operacinė sistema „užsiauginti“ sielą? Tačiau apie viską kalbama kur kas santūriau, Villeneuve’o filme esama net humoro apraiškų. Pavyzdžiui, intymios scenos metu K mergina – holograma Džoi (Ana de Armas) – sustingsta, nes gautas balso pranešimas; įeidama į kambarį replikantė Luv (Sylvi Bėgančiame skustuvo ašmenimis 2049“ tęsiami pirmtako temų, vizualiniai, garsiniai motyvai, o filmo pabaigoje pasirodo ir pats Harrisono Fordo Dekardas. Kaip ir pastarasis, K išgyvena egzistencinę tapatybės krizę, jis aslais, o galiausiait kas yra.
It’s too bad she won’t live, but then again, who does?
Blade Runner 2049