Buvo tokia merga jau nejauna, ne per graži, vardu Mangarieta. Senovėje labai žiūrėjo ant mergų darbų, tai toji Mangarieta per naktis vakaraudavo ir šventom dienomis dirbdavo ir vis mislydavo, kad tik apsiženyt. O kaip ji buvo ne per aiškaus veido, tai ją nieks nemėgino imti, o jai vėl nieks nesimislijo, kaip tik apie ženybas. Ale vieną naktį atėjo pas ją toks ponaitis, atnešė jai degtinės, užkandį. Teip toliaus jau ji viena eina vakaraut į pirtį. – Kaip aš su tavim galiu ženytis, kad mano per prasti rūbai?.. Kitą vakarą atėjo pas ją tas ponaitis ir atnešė jai visą eilią drapanų, gert ir valgyt. – Ale, – sako, – tu man turi pasirašyt, kad mudu ženysimės. Pasiliko bonkoj ta merga to gėrimo ir užkandžio. Ant rytojaus žiūri – toj bonkoj myžalai, o kišeniuj – kumelšūdis. Jau ji nusigando. Nuėjo pas tokią bobą pasiklausti, kas tai čia būtų. Sako: – Ateina pas mane toks ponaitis, kalbina ženytis. Atneša jis man visokių gėrimų, užkandžių. Kaip geriu – labai gardu, šiądien – burna prismirdus. Nuo vakar pasilikau to gėrimo, tai radau bonkoj myžalų, o tas užkandys – kumelšūdis kišeniuj. O nor, kad pasirašyčiau pirm veselijos. Toj boba sako jai: – Tai velnias pas tave ateina. Toji merga sako: – Jau jis pas mane seniai vaikščioja. Kaip man nuo jo atsikratyti? Toj boba sako: – Atnešk tu man tas drapanas parodyt. Tai merga atnešė tą klumšelį su tom drapanom. Ogi kad išrišo, tai vietoj žipono – žmogaus skūra nulupta, čeverykai – čiulkos numirėlio ir visos drapanos nuo negyvėlio! Jau ta merga persigando baisiai. O toj boba sako: – Jei jis vakare ateis, tai tu jam liepk, kad jis tau atneštų du gorčiu medaus ant veseilios. Pasiimk diktą kamuolį siūlų ir galą pririšk jam prie surduto. Vakare vėl atėjo tas velniuks pas tą mergą: – N’o ką, ar jau šiądien pasirašysi? – Dar ne! Dar tu turi atnešt man du gorčiu medaus ant veseilios. Kitą vakarą atnešė apie tris gorčius. Kaip velniukui – toks medus nebrangus. – O ką, ar dabar pasirašysi? – Dar ne. Dar tu turi atnešt man tuos nuo šito medaus korius: reik man žvakių ant veseilios. Ir, ten su juo besiglamonėdama, pririšo prie surduto tą galą siūlo. Tam velniui kaip laiks parėjo skirtis nuo tos mergos, tuojaus prapuolė, ir to kamuolio siūlų tik viena eilutė ant pavijos liko: kad už biskio, jau ji būt netekus to siūlo. Antryt mergina tą siūlą vynioja ir eina paskui, kur jo nueita. Daėjo į bažnyčią. Per rakto skylutę įtrauktas tas siūlas ir – į sklepą po bažnyčia, kaip kitąsyk buvo. Na, dabar jau tikrai žino, kad tai tas velnias buvo. Nuėjo ta merga pas tą bobą, sako: – Pasekiau: nueita į bažnyčią, įtraukta per skylę rakto siūlas ir į sklepą nutraukta. O tas jo medus – tai žmonių smegenys. Sako toji boba: – Šiądien kaip atneš tau tą vašką, tai tu dar nepasirašyk, sakyk: „Rytoj“. Ant rytojaus tu ateik vėl pas mane.
Vakare tas ponaitis atneĹĄÄ— jai tuos korius: