N WIND | 02

2014 lapkritis

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Vaizduotė

Vaizduotės ribos Vaizduotė turi ribas – ji ten užgimsta.

Kai kitąsyk žvelgsite į horizonto liniją – matomiausią ribą tarp žinoma bei nežinoma – pagaukite momentą.

Ties ta linija užgimė jūsų vaizduotė. „Ribų grožis“ (Beauty of Boundaries) – 2017-aisiais pasklisiančių naujų Norvegijos kronų koncepcija, sukurta tarpdisciplininio dizaino biuro Osle „Snohetta“ (Lietuvoje matome jų sukurtą DNB banko identitetą), ir nors skirta banknotų reversui, tarptautinės žiniasklaidos bei dizaino ekspertų buvo pavadinta kiečiausiais pasaulio pinigais.

Pasak Martino Grano, biuro „Snohetta“ partnerio, ribos yra sandūros, susitikimų vieta. Riba tarp dabarties ir praeities – pikseliai – yra šiandienos vizuali kalba, tačiau jos ištakos – tūkstantmečių senumo mozaikoje. Ribų žadinama vaizduotė – svarbi Norvegijos identiteto dalis, nes ši šalis turi vieną iš ilgiausių ribų tarp sausumos ir jūrų bei vandenyno (bendras pakrantės ilgis su salomis bei fjordais – virš 100 tūkst. kilometrų). Ne paslaptis, kad ir Norvegijos centrinio banko užduotis turėjo daugybę apribojimų.

Net pikselių ant skirtingo nominalo banknotų ilgis turi savo logiką – juos riboja Bofarto skalės, matuojančios vėjo intensyvumą, rodmenys. Šiaurės vėjas intensyvėja.

Todėl ši novatoriška koncepcija – tikrasis šiaurietiškos, ribų žadinamos vaizduotės dizainas. Atviras – nes kviečia kurti savas interpretacijas. Tačiau sukurtas logiškai – įtraukiant visus svarbius dėmenis: šalies identiteto, progreso, ambicijų.

Nes tarp vaizduotės ir logikos nėra įžiūrimos ribos.

Ta riba yra veikiau susitikimo vieta ir naujų idėjų pradžia. Apie tai kalba ir antrojo N WIND numerio pašnekovai.

O 2017-aisiais mes tikrai vyksime į Oslą – investuoti į šios šalies vaizduotę.

Jūsų, atvirai N WIND

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X 2014, Nr. 2 Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDS Redakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag

Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.eu Numerio autoriai Tautė Bernotaitė, Daina Dubauskaitė, Edvinas Grin, Brian W. Jones, Aat Kask, Dovydas Kiauleikis, Jara von Lüpke, Lina Mrazauskaitė, Tom Mrazauskas, Giedrė Stabingytė, Domantas Širvinskas Reklama, platinimas, projektai Dovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.eu Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.eu Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“

2

Viršelis „Vieta širdžiai nuprausti.

Trečias skirsnis. Amerika 01“ A PLACE TO WASH THE HEART – CHAPTER 3 – AMERICA 01 Monikos Bielskytės projektas, 2014

TEMA

Jara von Luepke

Ar tu esi chaoso pilotas?

Mokyklos „Kaospilot“ vadovas Christer Windeløv-Lidzélius

3

Vaizduotė šiandien svarbi kaip niekada. „Kaospilot“ (dan. chaoso pilotai), verslo ir dizaino mokyklų hibridas Danijoje, keičia supratimą apie vadybinį išsilavinimą ir į mokslų „lėktuvą“ įpila vaizduotės kuro. Šioje mokykloje studentai gauna postūmį kurti ateitį, o ne vien ruošiasi prie jos prisitaikyti.

Ateities vadovas – svetingas vakarėlio šeimininkas, protingai atrenkantis svečius

Faktai apie mokyklą „Kaospilot“ Ją 1991 m. įkūrė Uffe Elbaeck (buvęs Danijos kultūros ministras).

Studijos trunka 3 metus, 6 semestrus.

Kasmet priimami 36 studentai.

Stojimas 2015 mokslo metams prasideda 2014 m. lapkritį.

Mokykla įsikūrusi Arhuse (Danija) ir Berne (Šveicarija).

Studentai dirba prie projektų visame pasaulyje.

Studentai gauna ne bakalauro laipsnį, bet mokyklos baigimo diplomą ir 180 ECTS taškų.

1/3 baigusiųjų pradeda savo verslą, 1/3 užima vadovaujamas pozicijas privačiame sektoriuje, 1/3 dirba viešajame sektoriuje.

Tema

„Kaospilot“ siūlo ir inovatyvių trumpalaikių mokymo modulių.

Gyvename neramiais laikais. Todėl klausimas, kaip ugdyti verslumo mąstyseną, o ne gamybos linijos vadybininkus, dažnai svarstomas susėdus aplink masyvius įmonių valdybų stalus. Trikdžiai ir pokyčiai tapo kiekvienos organizacijos nuolatiniais palydovais. Kasmetiniai įmonės IBM tyrimai rodo, kad permainų tempas versle tampa nebekontroliuojamas: reikia pritaikyti sparčiai besivystančias technologijas, rungtis su nesustojamai augančiu informacijos kalnu ir spaudimu dėl globalios integracijos. Dar svarbiau – šie pokyčiai reikalauja interpretacijų, lyderystės ir navigacijos gabumų. Tokios žinios ir įgūdžiai gali būti išugdyti tik pritaikant novatoriškus ir radikalius būdus. „Eina š***i verslas be kultūros“, – turbūt laiku pagalvojo kas nors iš mokyklos įkūrėjų. „Kaospilot“ buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo mokyti verslo taip, lyg mokytų laisvųjų menų. Mokykla savo studentams siekia įdiegti kūrybinį supratimą apie verte grindžiamą verslumą. Kad jie galėtų „daryti gera, darydami gerai“ (angl. do good, while doing well). Mokyklos „Kaospilot“ tikslas – teigiami socialiniai pokyčiai, paremti asmeniniu augimu ir verslumu. Siekiama studentams suteikti galimybes numatyti, kokios visuomenės dalimi jie nori būti, ir išmokyti naudotis savo gebėjimais sukurti reikalingus pokyčius tokiai visuomenei. Juk verslas, tas galingiausias įrankis idėjas verčiant realybe, privalo kurti vertę visuomenei, ne tik apvaliojo stalo akcininkams. „Kaospilot“ mokymo programa paremta sisteminiu mąstymu ir procesų dizainu. Mokomasi dirbti skatinant komandinę kultūrą ir ieškant naujoviškos prieigos prie projektų valdymo, verslo ir lyderystės. Studentai pasitikrina savo žinias dirbdami konsultantais tarptautinėse įmonėse. Tačiau tai nėra vien praktika, paliekama išleidžiant studentą į pasaulį, bet reflektyvus studijų procesas. Šis, tiesiogine patirtimi grįstas, metodas leidžia studijas suasmeninti. Išoriniai ekspertai, atskraidinti iš viso pasaulio skaityti „Kaospilot“ studentams paskaitų, prižiūri begimstančius pokyčių kūrėjus. Mokyklos vadovas Christer Windeløv-Lidzélius sako taip: „Mokykla „Kaospilot“ nuo įprasto universiteto skiriasi tuo, kad mes atveriame savo studentams erdvę eksperimentuoti. Atliekant daugybę praktinių užduočių įgytos tiek specifinės žinios, tiek bendros kompetencijos leidžia studentams jas pritaikyti vis naujose situacijose ir adaptuotis nuolat besikeičiančiame pasaulyje.“ Pati neseniai baigiau šią mokyklą. Žengdama į darbo rinką, vis dar žaviuosi savo studijų kompleksiškumu. Studijų metu konsultavau Meksiko atliekų valdymo projektą dėl jų verslo plano. Dirbau prie ligoninės Ispanijoje iniciatyvos.

Ieškojome būdų pagerinti pacientų sveikatos priežiūros sistemą. Taip pat buvau viena iš įkūrėjų socialinio judėjimo Pietų Afrikoje „100 in 1 day“ (angl. 100 per 1 dieną). Turėjome tikslą paskatinti miestiečius aktyviai įsijungti atnaujinant jų miestus. Judėjimas išplito per keturis žemynus 15-oje miestų.

Ypač gėriuosi savo bendramokslių individualiomis istorijomis. Mokiausi drauge su studentais, nebaigusiais medicinos mokslų, pardavėjais

Jara von Luepke yra bendravimo specialistė, ieškanti jungčių tarp žmonių ir idėjų bei skirtingų sektorių. Mokykloje „Kaospilot“ ji baigė procesų dizainerės specialybę. Ypač daug dėmesio Jara skiria urbanistinėmis patirtimis ir paieškai sprendimų, susijusių su šios srities problemomis.

ir vadybininkais, taip pat aktyvistais, buvusiais meno vadovais ir šokėjais. Skirtingi žmonės „Kaospilot“ klasėje laikomi didele vertybe, nes tai sukuria kūrybinę trintį ir tampa terpe lavinti žmogiškuosius įgūdžius. Visus mokinius sieja stiprus noras perrašyti esamą verslo naratyvą. Mokykloje sutiktumėte ne tik asmenis, sprendžiančius šviežiausius klumpančios sistemos klausimus, bet ir tiriančius problemų esmę nuo pašaknų.

Inovacijos paprastai gimsta pokalbių metu.

Kuriant sąsajas tarp žmonių ir organizacijų, atsinešančių skirtingas istorijas ir požiūrį. Drauge atpažįstant ir aiškinantis problemas, kol randami aiškūs sprendimai. Dėl to vadovo vaidmuo pamažu virsta svetingo ir paslaugaus šeimininko vaidmeniu. Tokio, kuris tinkamai apgalvoja vakarėlio svečius ir užtikrina aplinką, įkvepiančią minėtus pokalbius. Tokio, kuris užtikrina tų pokalbių tąsą ir stengiasi pašalinti kliūtis, galinčias sutrukdyti organizacijoje tęsti pašnekesius.

4

„idoart“ agentūros nuotr.

Tokios mokyklos užtvirtina Šiaurės, kaip novatoriško išsilavinimo krašto, reputaciją Laikas pagyti nuo kūrybingumo manijos ir sutelkti dėmesį į vaizduotę. Pirmiau – ji, tik tada kūrybingumas. Pastarasis jau tapo gamybiniu terminu – idėjas masiškai gamina protai, susodinti „Post it“ lapeliais apklijuotuose kambariuose.

Norėdami sugalvoti naujus ir tikrai kūrybingus paslaugų ir produktų dizaino būdus, turime į savo darbus vėl įlieti vaizduotės – vaikiškos, paslaptingos. Turime sugebėti įsivaizduoti naują pasaulį ir tada kūrybiškai jį sukurti. Visai kaip Buckminster Fuller kadaise sakė: „Norėdamas ką nors pakeisti, pastatyk naują modelį, kuris sugriautų dabartinį.“

Šiaurės šalys – novatoriško mokymo lyderės. „Koaspilot“ yra ne vienintelė aukštojo mokslo įstaiga, aktyviai kurianti naujus mokymo modelius. Ypač Skandinavijoje tokios mokyklos dygsta kaip grybai po lietaus. Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje institucijos jungia jėgas ir stengiasi eksperimentinį lavinimą įtvirtinti bendroje mokymo sistemoje. Tuo pačiu užtvirtindamos Šiaurės šalių, kaip novatoriško išsilavinimo krašto, reputaciją.

Nors dažnai šlovinama žurnaluose „Monocle“, „BusinessWeek“ bei „Fast Company“ mokykla vis susiduria su įkypu visuomenės žvilgsniu. Akademikai kritikuoja išsilavinimo seklumą, o studentų požiūris „prašyti atleidimo, o ne leidimo“ (kai kalbama apie pastangas išbandyti naujas idėjas) skamba pasipūtėliškai. Vis tik WindeløvLidzélius tiki pajėgumu laikui bėgant pakeisti nusistovėjusias išsilavinimo paradigmas: „Žinių „gamyba“ universitetuose turi tūkstančio metų tradiciją. „Kaospilot“ ką tik atšventė 20 metų.

Mes esame tik trumpas kvėptelėjimas universitetų istorijoje. Be to, esame išskirtinai praktikai. Mes nesame tyrėjai, galintys akademiškai paaiškinti, kodėl projektą reikėtų daryti taip, o ne kitaip, – bet mes galime padėti jį įgyvendinti.“ Gali kilti klausimas, kodėl dinamiškas žmogus, jau esantis verslo pasaulyje, norėtų sėsti į „Kaospilot“ lėktuvą? Pirmiausia, čia išmoksi atsirinkti, su kuriais iššūkiais išvis verta dirbti, kaip ugdyti akį paslėptoms prielaidoms ir kaip kelti geresnius klausimus norint aptikti svarbesnes problemas. Čia lavinsi savo verslumo dvasią, kad liktum budrus sparčiai augančioje startuolių ekonomikoje.

Koncepcijos, kaip „patirčių dizainas“ ar „dizaino mąstymas“, padeda atrasti naujus būdus patenkinti klientų lūkesčius. Dar svarbiau, čia pats inicijuosi įvairių sričių profesionalų pokalbius, kurių dėka galėsi atpažinti aštriausius savo asmenybės kampus bei pradėti prasmingas sąveikas. www.kaospilot.dk

5

Organizac kūrybišku ganytojas

Giedrė Stabingytė „Cha, „Kaospilot“ – tai tokieee devyniasdešimtieji!“, – pokalbio metu prieš keletą metų abejingai mestelėjo vienas iš „Kaospilot“ alumnų Jonas Boutani Werner. Ir turbūt pats tuo nepatikėjo, nes esminę „Kaospilot“ idėją pagrindė savo veikla – keletą metų Jonas dirbo kūrybinių procesų ir inovacijų lyderystės tarpininku bei įmonių pokyčių agentų (change agents) kuratoriumi su danų konsultantais „Changedesign“, o šiandien kuria naują kompaniją kartu su kitu „chaoso pilotu“.

Tema

Pati su „Kaospilot“ susipažinau dalyvaudama lyderystės programoje Stokholme. Matyt, dėl to, kad „Kaospilot“ prigimtis labiau primena idėjų judėjimą negu įprastą verslo mokyklą, ją baigę studentai nardo tarpdisciplininiuose vandenyse. Liko įspūdis, kad šiai veiklumo kultūrai vadovaujama šiek tiek hipiškais metodais, ji pasirodė organiškai kitokia bei, mano tuometiniu žvilgsniu, chaotiška.

Tačiau „chaoso pilotai“ nėra verslo subkultūra, veikiau – šiandienos ekonomikos realybė, organizacijų kūrybiškumo ganytojai.

Tai kaip dėl tos „Kaospilot“ – tai tokieee devyniasdešimtieji idėjos?

Cha! Nepamenu, kada ir kodėl tai sakiau. Tačiau mokykla buvo įkurta 1992-aisiais ir tuo metu Stokholme visi buvo užsidegę tokių mokyklų fenomenu. Mintis, kad „Kaospilot“ stiprėja, primena tą užsidegimą – juk ji įgyvendino ir netgi stūmė į priekį tuo metu naujas tendencijas verslumo bei organizacijų kultūroje. Manau tai, kad ji išliko tarp kitų eksperimentinių programų – nuolatinių permainų rezultatas.

Kokia buvo tavo patirtis mokantis „Kaospilot“?

Daug kur mokiausi, tačiau tik šioje mokykloje pajutau, kad studentas – dėmesio centre. Tai buvo smagi, bet ir kupina asmeninių, profesinių bei socialinių iššūkių patirtis. Žvelgdamas į savo dabartinę veiklą suvokiu, kaip giliai tos patirties esu paveiktas.

Kuri naują kompaniją. Kas laukia?

Su kolega Henriku Johanssonu kartu dirbame jau

6

acijų umo as

Pastabos Popierius. Įpratome jau beveik jautriai lygiuotis į estus, bet ko verta pavydėti latviams, tai jų popierinių žurnalų gausos. Konceptualiuosius „Veto“ ir „The Modernists“ papildė N WIND bendradarbės Agnesės Kleinos ir Madaros Krievinos dvikalbis (LV ir EN) žurnalas (pačių autorių vadinamas „bookazine“) „Benji Knewman“. 3000 egzempliorių dukart per metus leisimas „Benji Knewman“ už 15 eurų pasakoja žmonių istorijas iš viso pasaulio. Tokių, kurie dieną stengiasi nugyventi kaip gyvenimą. Užsisakyti galima internetu, kitas numeris – pavasarį. benjiknewman.com Amžius.

Ar buvote užpernai vasarą Sashos Waltz šokio spektaklyje „Kūnai“? Tada džiaugėmės superžvaigždės spektakliu Lietuvoje, bet liūdėjome pajutę, kad jis vis tik dešimties metų senumo ir veikiau nebe sensacingas, bet chrestomatinis. Panaši situacija ir su lapkričio 9 d. Nacionalinio dramos teatro scenos svečiu iš Šveicarijos – Vidy-Lausanne teatru su vokiečių teatro legendos Heinerio Goebbelso spektakliu „Max Black“. „Max Black“ premjera įvyko prieš 16 metų. Geros kultūros gauname, bet dažnai ji atgabenama su jau beapmirštančiu nervu ir aštrumu nebekelianti pavojaus mūsų kultūrinei odai. O ją pastorinti tikrai reikia – prisiminkime reakciją į Castelluci skiepus.

10 metų, visą tą laiką mus į priekį varė mintis padėti žmonėms sumaniau dirbti kartu. Kartais taikant kūrybinio mąstymo metodus (design thinking), kartais keliones, skirtas tobulėti, ar kitas transformuojančias patirtis. Tačiau mudviejų su Henriku indėlis didžiausias, kai dirbame organizacijos viduje bei kartu sukuriame naujas komandas ir darbo kultūrą, orientuotą į ateities iššūkius.

Gruodį bei sausį vesiu kūrybines dirbtuves Andamanų salose. Ten gims ir mano asmeninis planas 2015-iesiems. Tačiau vienas dalykas mane uždega jau dabar – būsimas projektas su Pasauline gamtos apsaugos organizacija.

Jonas ir vaizduotė: =, >, <, …? Čia matau aligatorių, bet vaizduočiau jį taip: >”I—I-~ boutani@me.com Skype: Boutani

Viskas. Žmogus, kuris viską žinojo. Tai filosofas Kristupas Sabolius ar vienas reklamos agentūros „New!“ įkūrėjų Tomas Ramanauskas? Ne, tai lapkritį pasirodančios jųdviejų knygos apie kūrybingumą pavadinimas.

Joje bus papasakotos 98 istorijos: atvejai, įvykiai, vizijos, sprendimai apie neįprastus poelgius ir laimėjimus. Girdėti, kad knygos tėvai kiekvienai istorijai iš viso pasaulio parinko po versiją žmogaus, žinojusio viską. Mums primins, kad visko žinoti neįmanoma, bet nepasotinamas smalsulys kursto kūrybingumą. Knyga žada būti priešnuodis „alchemikiškiems“ koučingo vadovėliams – laukiam tuo įsitikinti.

Dienoraštis

Jonas Boutani Werner

Lašas. „Lithuanian design drops. Selected products from rainy country“ (angl. „Dizaino lašai. Rinktiniai produktai iš lietingos šalies“) šūkiu spalio 1–5 d. buvo pristatyti lietuviško dizaino pavyzdžiai Kopenhagoje. Stikliniame paviljone „Dome of visions“, įrengtame miesto centre, bandyta parduoti lietuviškos kultūros dalelę. Be dizaino mugės (nuo „Tadam“ papuošalų iki „Narbutas ir ko“ baldų), vyko trumpametražių filmų vakaras, o uždarymo vakarėlyje kapsėjo lietuviški velnio lašai. Rezultatas? Daugiausia renginyje lankęsi Kopenhagos lietuviai pasidžiaugė krislu tėvynės, o Kopenhagos turistai galėjo įsigyti netikėtų suvenyrų. Vietiniams danams privilioti, ko gero, pritrūko viešumo.

Pozicija.

Pirmajame N WIND numeryje rašėme apie Žaliojo tilto skulptūras ir kviesdami pasirašyti peticiją dėl skulptūrų pašalinimo iki Valstybinės kultūros paveldo komisijos rengiamos konferencijos. Kol žurnalas buvo spausdinamas, komisija konferenciją nukėlė. Mums svarbu pabrėžti N WIND poziciją: nėra prasmės laukti konferencijų sprendimų – Žaliojo tilto skulptūros turi būti nedelsiant nukeltos.

7

Protagonistas

ASTON MARTIN ONE-77 Kūrybos kryptis ir nuotrauka: Monika Bielskytė. 2011

Tautė Bernotaitė

Galimybių 8

Monika Bielskytė

„Monika, jei gali tai įsivaizduoti, gali ir padaryti“.

Taip jogos mokytojas mobilizavo Monikos jėgas, šiai sudvejojus, ar pavyks atsistoti ant rankų. Atrodo, kad mokytojas sąmoningai parinko tokius žodžius žmogui, kuriam gebėjimas įsivaizduoti atrakino daugybę pasaulio durų.

Fotografės ir kūrybos strategės Monikos Bielskytės vaizduotės sukuriamų produktų kreipiasi tokie užsakovai, kaip automobilių gamintojai „Aston Martin“, mados kūrėjai „Dries Van Noten“, šio šimtmečio mados ikona Rick Owens, technologijų kompanijos „Intel“, „Samsung“, kino kūrėjų Jake’o Scotto ir Ridley Scotto kompanija „RSA Films“ ir kiti. Monikai šiuo metu 28-eri.

Mokslą ir technologijas matau kaip naują meno rūšį

regėtoja

Kaip ir dauguma sunkiai surūšiuojamos vaizduotės kūrėjų, Monika nenori būti saistoma tik su viena kūrybos forma. „Nuotraukos yra matomiausia iš visko, ką darau. Bet nelaikyčiau fotografijos savo pagrindine išraiškos priemone, – sako ji. – Tiesiog mano, kaip prekių ženklų strategijos konsultantės, darbo rezultatai ne tokie greiti. Pavyzdžiui, prieš metus konsultavau žmones Argentinoje, o šiandien, pasirėmę mūsų diskusijomis, jie padarė didelę pažangą ir kuria įdomius dalykus. Mėgstu pasėti sėklą ir stebėti, kaip ji pamažu dygsta.“ Vis dėlto Monika daug fotografuoja. Tik jai įdomi ne fotografija savaime, bet galimybė su žmonėmis čia pat pasidalinti jos regimo pasaulio versija, galimybė laike išsaugoti veidus, vietas ir formas. „Noriu, kad žmonės jaustųsi paliesti, kad užsibūtų su mano sukurtais vaizdais, kaip užsibūna su knyga“, – virtualaus skambučio metu dėsto mintis pašnekovė.

Prieš kelerius metus Monika buvo nublokšta prie pat gyvenimo ir mirties ribos – būdama Japonijoje skendo. Po šio įvykio jai ypač svarbios tapo T. S. Elioto eilėraščio „East Coker“ eilutės: „Kad taptumei tuo, kuo tu dar nesi / Eiti turi keliu, kur tavęs dar nėra.“. Monika pripažįsta, kad norėtų kurti tokius vaizdus, prie kurių žmonės sugrįžtų atrasti vis kitos prasmės, kaip kad ji vis sugrįžta prie šių eilučių. „Viskas iš tavęs gali būti atimta per akimirką.

Net kalbant apie dideles kompanijas, pavyzdžiui „Nokia“, – procesams atidi Monika, savo veiklos portfelyje įsidėjusi ir skaitmeninio turinio strategės ar produktų plėtros konsultantės pareigas. – Todėl viskas, ką man rūpi įgyti, yra patirtis ir žinios.“

9

Papasakok, kokie impulsai paskatino pradėti projektą Paryžiuje – prabangų žurnalą-knygą SOME/THINGS, vėliau tapusį ir kūrybos studija bei galerija. Jūs pritraukėte daug įspūdingų vardų.

Anksti pradėjau fotografuoti. Pirmą savo parodą Lietuvoje surengiau būdama trylikos. 18-os išsikrausčiau į Paryžių. Po poros metų mano darbai buvo pristatyti SAATCHI galerijoje ir SOTHEBY’S aukcione, savo solinę parodą surengiau Amsterdamo galerijoje FOAM, o mano pirmąją monografiją „Times Immemorial / Neatmenami laikai“ parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Bet kažkas mane, jauną menininkę, atsidūrusią dėmesio cente, neramino. Jaučiau, kad galima išmokti daug daugiau, norėjau ištirti pasaulį. Be to, mano gyvenime daug reiškė knygos, vaikystėje buvusios langas į stebuklingą pasaulį, kurio gyvendama Šiauliuose negalėjau pamatyti. Knygos leido tikėti, kad egzistuoja kita tikrovė – magiška, graži, svarbi. Taigi dvidešimt dvejų atradau būdą sujungti meilę literatūrai ir nenutylantį poreikį bendrauti su talentingiausiais laikmečio žmonėmis. Žurnalas atrodė idealus sprendimas. Nuoširdžiai ir naiviai tikėjau, kad rinkoje jam yra niša. Bet būtent nesumeluotas noras ir autentiška laikysena patraukė žmones. Daugelis mums su partneriu sakė „ne“, bet kai kurie neatsispyrė.

Vieni iš tokių buvo neįtikėtinai ryškūs menininkai Michelle Lamy ir jos vyras Rick Owens. Kaip gimė ši chemija?

O, tai įdomi istorija. Susisiekiau su Michelle, norėdama, kad ji bendradarbiautų su mumis kuriant pirmąjį SOME/THINGS numerį. Ji pamatė mūsų adresą ir paaiškėjo, kad SOME/THINGS biuras visai netoli jų su Ricku pirmųjų namų Paryžiuje.

Michelle sako: „Koks sutapimas. Seniai buvau tame rajone, kodėl man pas jus neužėjus“. Ir štai ji sėdėjo pas mus – pati Michelle Lamy, su gausybe žiedų, hena dažytais pirštais ir raudonais plaukais. Ir ji nusprendė, kad „šie vaikiai įdomūs, kodėl jiems nepadėjus“. Už tai jai visada liksiu dėkinga.

Protagonistas

Žurnalui atidavei penkerius metus. Kodėl praeitąmet pasitraukei?

Pradžioje viską dariau apimta grožio idėjos, bet, kaip dažnai nutinka projektams augant, ateina momentas apsispręsti, kaip elgsiesi toliau: kursi patogų verslą ar kelsi sau vis naujus iššūkius. Išsiskyrė mūsų su partneriu James’u keliai. Aš norėjau kalbėti tik apie mane jaudinančius dalykus, nes pinigai ateina ir išeina. Todėl prieš metus atsiskyriau nuo SOME/THINGS ir dabar daug keliauju. Nuo Honkongo iki Islandijos, nuo Maroko iki Meksikos.

Nors į žurnalą buvau sudėjusi visą save ir juo pasiekėme labai daug, žinojau, kad reikia ir mokėti paleisti.

Grafikos dizaineris Janis Milzarajs, turėjęs progos padirbėti su Monika, įsidėmėjo ją kaip vadovę. „Ji dirbo tikru paryžietės stiliumi: buvo labai griežta, reikli ir išskirtinai skrupulinga kūrybos direktorė. Monika matydavo savo viziją iki paskutinės detalės ir beveik neperdedant būtų galima pasakyti, kad tos vizijos būtų išsižadėjusi tik per savo lavoną“, – prisimena Janis. Dizaineris mano, kad galiausiai būtent patirtis dirbant prie 6-ojo SOME/

10

EFREN GARZA VILKI JUUN J. „Samsung Cheil Industries“ projektas Kūrybos kryptis, stilius ir nuotrauka: Monika Bielskytė. 2013

THINGS numerio išmokė jį vėlesniuose darbuose skirti tiek dėmesio tipografinėms detalėms. Jo nuomone, Monikos skonis, matymas ir pasakojimo būdas labai išsiskiria meno rinkoje.

Monikos santykiai su menu prasidėjo nuo piešimo. Šiauliuose ji lankė dailės mokyklą. „Tapant atsiveria labai daug galimybių pavaizduoti viduje užgimusius impulsus. Tačiau mane labiau įkvepia išorėje pamatyti dalykai, be to, aš mėgaujuosi fotografijos apribojimais – užduotimi realybėje surasti vaizdą, kuris atitiktų geidžiamą pavaizduoti tikrovę“, – mąsto Monika ir prideda, kad filosofinį žvilgsnį į fotografijos meną tikriausiai suformavo jos vieniša paauglystė su Tarkovskio ir Bergmano filmais, Hesės knygomis, domėjimasis kaligrafija, Rytų kovos menais, filosofine literatūra ir Čan budizmo piešiniais.

si namuose Lietuvoje, pradėjo artimųjų klausinėti apie save mažą. – Supratau, jog kai man būdavo pasakoma, kad kas nors neįmanoma, aš kategoriškai užsispirdavau: arba padarysiu tai, arba numirsiu bandydama.“ Nors Monika mėgsta žiūrėti, ji mėgsta ir nusisukti. Būdama penkiolikos – paliko namus Šiauliuose ir nebaigusi mokyklos išvyko į Vilnių. Egzaminus vėliau išlaikė. Būdama aštuoniolikos – išskrido į Paryžių, kur gyveno dešimt metų. Tuomet išsikraustė atsiskirdama nuo draugo, nuo miesto ir nuo penkerius metus puoselėto SOME/THINGS. Ji skleidžiasi kaip tikra moderni klajoklė, tačiau apsigautume manydami, kad Monika išvyksta, kur akys veda. Žemynai ir šalys ją patraukia tikslingai, dėl vaizduotę kurstančių projektų ir žmonių. Šiuo metu nomadė dažnai užsuka į Kaliforniją, ku-

RICK OWENS PARYŽIUJE, BURBONŲ RŪMUOSE Monikos Bielskytės portretas. 2010

Monika neslepia, kad trūkumo jausmas ją suformavo labiau nei kas kita. „Buvau sudėtingo charakterio vaikas. Negalėdavau susiturėti. Mane valdė troškimas ką nors nuveikti, pastatyti, sukurti.

Leidau laiką su berniukais ir buvau laukinė. Jaučiausi kitokia, gal šiek tiek atsiskyrėlė. Nors nežinau, ar tokia ir buvau, ar susikūriau tokį savo portretą, – spėlioja Monika. Ji pasakoja, kad ilgai nesiryžo gręžiotis atgal ir tik šią vasarą, apsilankiu-

rią regi kaip reikšmingų technologinių inovacijų ir galingo masto pramogų santaką.

Ar fotografuojant technologijas vaizduotę reikia pasukti kita kryptimi nei fotogafuojant emocinio pagrindo objektus?

Jei atvirai – nemanau. Teko dirbti su daugybe žmonių iš mokslo ir technologijų sričių: kompanijų CERN, „Aston Martin“, „Intel“ ar „Samsung“ atsto-

11

O šiuos turiu užkrėsti virtualios tikrovės galimybėmis. Tam reikia numatyti srities perspektyvas.

Atvirai kalbant, visa tai neįtikėtina. Jaučiuosi labai laiminga, kad gyvenu šiuo laiku ir galiu stebėti tokius virsmus. Manau, po dešimties metų mes juoksimės, kad brėžėme ribą tarp skaitmeninio pasaulio ir tikrovės. Ribos susilies.

Kaip užmezgi santykius su tokiomis kompanijomis? Į kompaniją „Intel“ kreipiausi aš, o „8i“ susisiekė patys, norėdami, kad parodyčiau jų produkciją įmonei „RSA Films“ (šiai įmonei Monika yra teikusi konsultacijų vizualinių sprendimų klausimais – aut. past). Po pokalbio „8i“ man pasiūlė bendradarbiauti. Kolaboracijos prasideda įvairiai. Visada stengiuosi pažinti kuo daugiau įdomių žmonių.

Jų nesutiksi bare, juos tau atveda kiti įdomūs žmonės. Iš tikrųjų kartais jaučiuosi kaip rinkinys pažinčių, kurias patyriau gyvenime.

CERN – ASAKUSOS EKSPERIMENTAS – ŽENEVA Monikos Bielskytės nuotrauka. 2013

vais. Kalbinau Higso bozono atradėjus, bendrauju su gravitacinių bangų atradimui pamatus padėjusiu mokslininku – tai žmonės, kuriais aš nenusakomai žaviuosi. Jie ne ką mažiau kūrybingi už labiausiai pribloškiančius menininkus. Mokslininkų vaizduotė įjungta kiekvieną akimirką, tik pritaikoma skirtingai. Bet visais atvejais lemiamas vaidmuo tenka vaizduotės jėgai. Manau, kūrybiškumas reiškia sugebėjimą įsivaizduoti galimybes.

Protagonistas

Technologijas pastaruoju metu fotografuoji vis daugiau. Kodėl jos traukia?

Nes šiuo metu mažiausiai tai išmanau. Ilgai dirbau su menu, mada, dizainu. Gal net buvau per daug nutolusi nuo mokslo, kuris mane domino visada.

Mokslas ir technologijos šiandien yra tokie aktualūs, kad pradedu juos matyti kaip naują meno rūšį. Formos ir raštai, nulemti programinių inžinierių veiksmų ir algoritmų, yra neįtikėtini kūriniai. Be to, biotechnologijos, biomedicinos inžinerija, nanotechnologijos ar robotika kalba temomis, kurios dabar pačios svarbiausios. Jos kalba apie tai, kas mūsų laukia ateityje. Atsakymų į egzistencinių klausimus nėra, o į mokslo klausimus privalėsime atsakyti. Po galais, juk šie atsakymai realiai keis mūsų gyvenimus! Dar man įdomu, kaip savo žinias apie gražius vaizdus, apie rinkotyrą, komunikaciją ar prekių ženklų plėtojimo strategiją galiu pritaikyti tam, kad kuo daugiau žmonių atsivertų technologijos ir mokslo teikiamoms galimybėms.

Monika papasakoja, kad kurdama vizualinę strategiją kompanijos „Intel“ mikroprocesoriams ji išsikėlė užduotį nauja fotografijos kalba pateikti tokius produktus, kaip mikroprocesoriai ar plokštės. Monika norėjo parodyti to, kas laikoma tik dar vienu vartotojiško pasaulio elementu, architektūrinį grožį, siekė, kad nano dydžio detalių architek-

Kaip atrodo tavo procesas jau atėjus akimirkai, kai turi ką nors sukurti?

Kai pagalvoji, kūrybos procesas yra tik trumpa viso proceso dalis (juokiasi). Tai jau pasekmė pokalbių, diskusijų, derinimo, laiškų, susitikimų ir tyrimų. Kalbant apie kūrybą, aš nemėgstu kartoti to, kas jau išbandyta ir pasisekė. Mėgstu imtis projektų, su kuriais pateksiu į nelankytą teritoriją.

Panašu, kad neliestos teritorijos Moniką traukė nuo seno. Ji su dideliu dėkingumu prisimena savo geografijos mokytoją ir žvilgsnį atvėrusias pamokas: „Geografijos mokytoja buvo griežta ir man labai patiko. Ji kalbėdavo ne faktais, bet padėdavo įsiskverbti į kiekvienos šalies kultūrą, perimti jos esmę. Dabar suprantu, kad tai, kaip ši mokytoja pristatė pasaulį, man labai daug davė.“

Kūrybiškumas reiškia gebėjimą įsivaizduoti galimybes

Ar jau gali atsistoti ant rankų?

Taip, galiu ir ant galvos. Tik svarbiausia čia ne pasiekimai, bet gebėjimas dalyvauti procese esamuoju laiku. Joga reikalauja susikaupimo, o fizinė disciplina lavina ir proto gebėjimą susitelkti. Jis toks sunkiai pasiekiamas ir toks lengvai išslystantis.

tonika atlieptų galingas urbanistines struktūras.

Kad būtų atskleistas kompiuterio smegenų grožis. „Kai įsižiūri į tas detales skirtingoje šviesoje, supranti, kad savo idealia struktūra jos neatsilieka nuo nepriekaištingų gamtos kūrinių, – tobulumui silpnybę turi kūrėja. – Jos nekuriamos būti gražios. Jos kuriamos veikti be trikdžių tomis sąlygomis, kurioms yra priskirtos. Panašiai kaip kristalų sankaupos.“ Naujausias tavo klientas – „8i.“ Kokias paslaugas jiems teiki? „8i“ yra virtualią tikrovę kurianti jauna įmonė iš Naujosios Zelandijos. Joje susivienijo specialiųjų efektų profesionalai, dirbę prie tokių filmų kaip „Matrica“ ar „Žvaigždžių karai“. Jie susitiko, kai buvo statomas „Avataras“, kuriam reikėjo geriausių specialiųjų efektų specialistų. „8i“ filmuoja pasaulį ir paverčia tai virtualia realybe. Dirbu kūrybos stratege ir supažindinu juos su mano manymu įdomiausiais kūrybinių industrijų žmonėmis.

12

Tai

Aat Kask Aš, karinės aviacijos pilotas, esantis visiškai sveiko proto ir du kartus per metus, pagal protokolą, privalomai pasitikrinantis sveikatą, psichinę taip pat.

Mažiausiai du kartus mačiau tai. Per visą savo gyvenimą du kartus. O tai labai daug, palyginti su tuo, jog daugelis mūsų nė kartą nėra gyvai matę net nusususio tetervino.

Pirmas kartas buvo prie Šiaurės jūros, prieš 27erius metus, netoli King’s Lynn uosto. Budėjimas buvo baigtas, turėjau pusantros paros laisvo laiko. Kateris buvo prieš pusvalandį prisišvartavęs, ir aš ėjau bundančio nykaus miestelio gatve. Diena buvo saulėta, kažkuo ypatinga, atotvynio palikti jūros augalai smirdėjo aštriau (tai suvoki tik post factum – kad jūra nuo pat pradžių buvo keista). Pakilęs į kalvą, pamačiau ne planuotą bistro.

Tai stovėjo prie vitrinos. Apranga buvo lyg organiškai išaugusi iš tai vidaus. Ji negulė labai gerai, ji buvo tiesiog suaugusi su visuma. Tai neturėjo veido, tik kaukę, turėjusią vaizduoti laimingą žmogų. Tai buvo tik maskuotė, kurios emocija buvo nepaprastai džiugi, kokia pasižymi tik idiotai arba loterijų laimėtojai. Tai ne tik neturėjo lyties, tai neturejo esminės detalės. Sielos.

Toks jausmas, kad tai pasiskolino nevykusį karnavalo kostiumą ir net nežiūrėjęs jį apsivilko. Kiek per ryškų, kiek per limpantį, kad patikėtum, jog tai realybė. Tai apžiūrinėjo uždarytos krautuvės vitriną.

Sendaikčių parduotuvė, prikrauta numirusių knygų, stalinių lempų, atviručių, plokštelių. Tai buvo taip susidomejės, kad beveik lipo į parduotuvės vidų. Jis nieko nematė aplink, niekur kitur nežiūrėjo, jis buvo savo viduje. Jam reikėjo tų pelėsių taip, kaip nuožmiam uostytojui reikia miltų.

Norėjosi prieiti prie Tai ir jam smogti. Smogti kelio ženklu, kad šūdai ištrykštų iš jo makaulės, nes nieko kito negalėjo joje būti. Tačiau baimė, o tai tas pats, kas intuicija, sakė likti, kur esu. Tai jau turėjo būti parduotuvės viduje, buvo aišku, kad stiklas jam jokia kliūtis. Tačiau staiga tai atitrūko nuo vitrinos, pasuko į kitą gatvės ir nėrė per gatvę. Nėrė, nes visa tai tiesiog persikėlė į kitą pusę.

Lakuoti batai, kurie beveik plyšo nuo savininko svorio ir pėdos dydžio, bet kažkaip laikėsi ant kojų, tiesiog pernešė jį į kitą gatvės pusę.

Jo nė vienas sąnarys nesilankstė, bet tai judėjo lyg būtų traukiamas kokio nors vaakuminio siurblio, kuris buvo įtaisytas kitoje gatvės pusėje.

Tai buvo aitvaras, kurio ganytojas už šviesmečių ar bent jau kitame išmatavime. Kažkokiu bjauriu būdu įmestas į mūsų erdvę, bet virvele valdomas iš kitos.

Virvelės trynimąsi man į smegenis jaučiau skaudžiai. Ji tęsėsi nuo papjė mašė siaubūno nugaros, per mano smegenis, per pastatus tiesiai į Gehheną.

Kitas pasimatymas įvyko Londone, pietinėje miesto dalyje. Buvo vakaras, netoli Streatham Common stoties. Jis vėl pasirodė, po 28-erių metų, buvo nė kiek nepasikeitęs.

Nebuvo įmanoma suvokti jo svorio, jis atrodė, lyg būtų pagamintas iš kažkokios labai tankios medžiagos, bet tuo pačiu judėjo labai lengvai, be pastangų.

Apranga buvo lygiai ta pati: lakuoti plyštantys batai, tvidinis švarkas, marškiniai, susagstyti iki viršaus. Veidas be raukšlelės, spindėjo. Jis buvo tokios pat geros nuotaikos, matyt, jo požiūris į gyvenimą keitėsi minimaliai. Tik šįkart ir jis mane atpažino. Įsidėmėjo. Linktelėjo visu kūnu ir nusklendė tolyn nuo metro stoties, palei sieną, nugara į priekį, jo valdytojas jį traukė gilyn.

13

VAIZDUOTĖS EKONOMIKA Lina Mrazauskaitė

PASAULIS

Kūrybinio sektoriaus prekių ir paslaugų vertė pasaulinėje prekyboje per beveik dešimtmetį padidėjo dukart ir toliau sparčiai auga. Panašiais tempais anksčiau vystėsi ir informacinių technologijų sektoriaus prekyba, o šiandien matome, kad be jų pasaulis nebeįsivaizduojamas.

Ilgą laiką kultūrinės ir kūrybinės industrijos (KKI) nepripažintos ekonomikos fenomenu. Dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje dėl duomenų stygiaus buvo sudėtinga išmatuoti jų poveikį šalies biudžetui, be to, vyravo tradicinis požiūris, kad finansinis kultūros ir kūrybos vertinimas nesiderina su jų prigimtimi. Kiek vėliau marksistai prabilo ir apie šių industrijų ryšį su ekonomika, tačiau buvo teigiama, kad jos nebent atspindi visuomenės ekonominį pagrindą, o ne jį kuria.

Požiūrio į KKI lūžį labiausiai paskatino XX a. pabaigoje išsivysčiusiose šalyse atlikti tyrimai. Jie įrodė, kad šios industrijos pasižymi lyderiaujančių sektorių bruožais: gali paskatinti bendrojo vidaus produkto (BVP) ir bendrosios pridėtinės vertės augimą, turi potencialo pritraukti aukštos kvalifikacijos darbo jėgos bei investicijų, o taip pat paspartinti kūrybinius sprendimus ir inovacijas visuose ekonomikos sektoriuose. Tokiu būdu, tyrėjų pastebėjimu, KKI sustiprina šalies konkurencin-

Tema

KAS YRA KKI Kūrybinių ir kultūrinių industrijų (KKI) koncepcija yra plati ir apima vaidybą ir vaizduojamuosius menus, kultūros paveldą, kiną, televiziją ir radiją, muziką, leidybą, vaizdo žaidimus, naująją žiniasklaidą, architektūrą, dizainą, madą ir reklamą. Šias industrijas jungia tai, kad jos visos pasitelkia kūrybiškumą, kultūrines žinias ir intelektinę nuosavybę gaminti produktus bei teikti paslaugas, turinčias socialinę ir kultūrinę prasmę.

Terminas „kultūrinės industrijos“ dažnai vartojamas kaip sąvokos „kūrybinės industrijos“ sinonimas. Tačiau kultūrinės industrijos paprastai pabrėžia kultūros paveldą ir tradicinius bei meninius kūrybiškumo elementus, o kūrybinės industrijos – individualų kūrybinį talentą ir inovatyvumą, intelektinę nuosavybę.

gumą ir poziciją užsienio prekyboje, netgi atkuria miestų įvaizdį, pabrėždamos šių kūrybiškumą.

POTENCIALAS

2010 metais Europos konkurencingumo ataskaitoje kūrybinis sektorius buvo pripažintas kaip vienas sparčiausiai augančių ekonomikos sektorių ES. O 2013 metais paaiškėjo, kad kūrybinės ekonomikos įtaka bendros ekonomikos vystymuisi tik stiprėja: 2011 metais kūrybinių prekių ir paslaugų vertė pasaulinėje prekyboje sudarė 624 mlrd. JAV dolerių – per 2002–2011 metų laikotarpį išaugo daugiau nei du kartus; vidutinis metinis augimas šiuo laikotarpiu siekė 8,8 procento. Išsivysčiusiose šalyse augimas buvo dar didesnis – vidutiniškai 12,1 procento. Tokius duomenis pateikia Jungtinių Tautų konferencija prekybos ir vystymo klausimais. Naujausiais 2013 metų duomenimis, Europos Sąjungoje ekonominė kultūros ir kūrybos sektorių veikla sudarė 3,3 proc.

BVP ir įdarbino 6,7 mln. žmonių – 3 proc. visų dirbančiųjų. „Akivaizdu, jog kultūros ir kūrybos sektoriaus indėlis į ekonomiką yra gerai pastebimas. O atsižvelgiant į tai, kad visame pasaulyje didėja informacinių technologijų, audiovizualinių menų ir kitų subsektorių mastai, – dar ir turintis didelį potencialą augti. Kultūra grindžiamas kūrybiškumas neabejotinai daro įtaką naujų inovatyvių produktų ir paslaugų kūrimuisi“, – kalba Kultūros ministerijos Strateginio planavimo ir kontrolės departamento Europos Sąjungos paramos skyriaus vedėja Daiva Nazarovienė. Tačiau visuomenė tik po truputį jaukinasi mintį, kad kūrybinė veikla savo sukuriama pridėtine verte yra lygiavertis verslas tradiciniams verslams, tokiems kaip maisto produktų gamyba, tekstilės, medienos apdirbimo pramonė ir pan.

Bemaž visų sektorių kompanijos, ieškodamos būdų išsiskirti iš konkurentų, susiduria su kūrybinių industrijų įtaka. Šių industrijų atstovai kuria inovatyvų produktų dizainą, išskirtines reklamines kampanijas, ieško išradingų techninių produkto sprendimų bei kitų būdų palengvinti prekės ar paslaugos vartotojų gyvenimą. Visa tai, be abejonės, didina gamintojų pardavimus ir stiprina jų kuriamų prekių ženklų įvaizdį. Tai reiškia, kad didelė dalis prekių ženklų vertės yra kūrybinių industrijų atstovų nuopelnas. Būtent dėl tokio kūrybinio sektoriaus įsiliejimo į kitus sektorius išmatuoti visą jo kuriamą vertę tampa keblia užduotimi. Tuo labiau kad didesnį pelną generuojantys kūrybiniai sprendimai neretai tiesiog priskiriami patiems gamintojams.

BALTIJOS ŠALYS

Baltijos šalyse dėmesys KKI nacionaliniu lygmeniu pradėtas rodyti 2005 metais. Tais metais Britų taryba (British Council) šių industrijų sampratą pristatė ministerijoms ir ji buvo perkelta į kultūros politikos darbotvarkę. Estija ir Lietuva taip pat įtraukė kūrybinių industrijų finansavimą į nacionalinę strategiją, siekdamos ES struktūrinių

7 didžiausią potencialą turinčios kultūrinių ir kūrybinių industrijų sritys Lietuvoje* 1. Kompiuteriniai žaidimai 2. Kultūrinis turizmas 3. Dizainas ir juvelyrika 4. Pramogų verslas 5. Reklama 6. Architektūra 7. Kinas * pagal Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos atliktą ekspertinį vertinimą.

fondų finansavimo 2007–2013 metais.

Nustatyti aiškų KKI vaidmenį ekonomikoje vis dar gana sudėtinga. Kadangi kūrybinis sektorius trijose Baltijos šalyse tiriamas skirtingai, reali nauda, pridėtinė vertė bei kiti ekonominiai rodikliai nėra tiesiogiai lygintini. O tokios patikimos organizacijos kaip „Eurostatas“ savo statistikoje konkrečios KKI kategorijos neišskiria. Tad kūrybinio sektoriaus įtaką šalių ekonomikai tenka formuoti iš detalių. Tai, beje, apsunkina šiose industrijose veikiančių verslų galimybes gauti finansavimą, nes finansiniams rėmėjams bei finansinėms institucijoms sunku įvertinti kūrybinio sektoriaus potencialą. Ši problema tebeaktuali visoje ES. Pavyzdžiui, remiantis naujausiais „Eurostato“ duomenimis, meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos bendroji pridėtinė vertė 2012 metais Latvijoje buvo didžiausia iš visų Baltijos šalių ir siekė 340,8 mln. eurų bei per metus padidėjo 8,9 proc. Lietuvoje šios veiklos bendroji pridėtinė vertė sudarė 251,4 mln. eurų (padidėjo 3,1 proc.), o Estijoje – 203,2 mln. eurų (išaugo net 11,2 proc.). Tačiau analizuojant siauresnes „Eurostato“ išskiriamas veiklos kategorijas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su kūrybiniu sektoriumi, matyti, kad beveik visų jų kuriama bendroji pridėtinė vertė Lietuvoje yra didesnė nei kitose Baltijos šalyse. Įdomu tai, kad kultūros ir kūrybos sektorius ekonomikos nuosmukio laikotarpiu buvo stabilus. Todėl jo įtaka iki šių dienų išliko panaši. Šiuo metu, Kultūros ministerijos duomenimis, Lietuvoje kultūros ir kūrybos sektoriuje dirba apie 2 proc. visų darbuotojų (kai kurių šaltinių teigimu, apie 5 proc.), jis sukuria daugiau nei 5 proc. pridėtinės vertės, o kūrybinių industrijų produktai

14

OMIKA ir paslaugos sudaro apie 5 proc. šalies eksporto.

Daugiausiai šių prekių ir paslaugų Lietuva eksportuoja į Jungtinę Karalystę, JAV ir Prancūziją, taip pat Moldaviją, Liuksemburgą, Rusiją ir kitur. „Tai yra skaičiai, kurie atspindi tik dalį kultūros ir kūrybinio sektoriaus sukuriamos vertės. Tą, kurią galima apskaičiuoti tiesiogiai. Tačiau reikia nepamiršti, kad šis sektorius apima didelį spektrą veiklų, kurios dėl savo specifikos nėra įskaičiuojamos. Pavyzdžiui, produkto dizainas gali siekti ir iki 70 proc. bendros vertės, tačiau statistikoje ši sukuriama vertė įskaičiuojama į gamybos sektoriaus ekonominius rodiklius. Tokiu pačiu principu daugumos sektorių sukuriama vertė įtraukia kultūros ir kūrybos sektoriaus įtaką“, – pažymėjo D. Nazarovienė.

Panašius kūrybos sektoriaus rezultatus pateikia ir kitos Balijos šalys. Tiesa, Estija, kaip pastebėjo Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkas Tomas Jancoras, šiek tiek išsiveržia į priekį. Jo manymu, taip yra veikiau ne dėl konkrečių valdžios sprendimų kūrybinio sektoriaus atžvilgiu, o dėl apskritai sklandžiau tvarkomos politinės sistemos.

ESTIJA

Apie KKI padėtį Estijoje pasakoja Helena Unt, vyriausybinės agentūros „Creative Estonia“ atstovė 2007 m. Estija pateikė paraišką ES gauti lėšų KKI plėtrai. Tai išbudino sektorių: padidėjo jo žinomumas, įsitvirtino paramos struktūros, o dabar kūrybinė ekonomika yra prioritetinė sritis tiek valstybės, tiek vietos lygiu. 2012 m. Estijos ekonominių tyrimų institutas pateikė duomenis, kad 1 euras, investuotas į vietos kultūrinį įvykį, mokesčių pavidalu vietos ekonomikai grįžta 4 eurais. Šie faktai paskatino savivaldybes remti festivalius, kultūrą ir sporto įvykius. 2011 m. KKI sukūrė apie 2,7 proc., arba 426 milijonų eurų, Estijos BVP. Tuo metu šalyje veikė 7066 kūrybinėms industrijoms priskiriamos įmonės ir organizacijos. Tai sudarė 11,4 proc. visų Estijos įmonių 2011 metais.

Pagal estišką inkubacijos modelį, pradedančioms kompanijoms dvejus trejus metus suteikiamos biuro ar studijos patalpos. Taip pat konsultacijos, kontaktai, pagalba eksportui ir rikodaros paslaugos. Inkubacinės programos dalyviai moka tik mažą dalį tikrosios šių paslaugų kainos. Inkubatoriai patys neivestuoja į kompanijas, bet padeda rasti investuotojų. Sėkmingi šios programos tarptautiniai pavyzdžiai – virtualios matavimosi kabinos „Fits.me“ ir animacijos studija TOLM.

Bendroji pridėtinė vertė (to meto kainomis), mln. eurų Sritis: meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla (angl. arts, entertainment and recreation)

2012 m.

2012 m.

2012 m.

2011 m.

2011 m.

2011 m.

238,3

300,7

176,8

Lietuva

Latvija

Estija

251,4 340,8 203,2 „Eurostato“ duomenys

tros centrams. Taip buvo sukurta patikima išmanymo ir ryšių bazė. Ji leidžia auginti eksportą – esminį augimo veiksnį tokiai mažai vidaus rinkai.

Galima būtų išskirti dizainą, muziką, architektūrą ir kiną kaip sritis, patiriančias matomiausius pokyčius. Pavyzdžiui, Talino muzikos savaitė, kasmet rengiama muzikos rinkos konferencija, dabar tapo didžiausiu viduje vykstančiu muzikos festivaliu Šiaurės Europoje. „Skype“ yra žinomiausias estiškas prekės ženklas. Naujesni tarptautinėje rinkoje žinomi ženklai yra išmanūs gėlių vazonai „Click & Grow“, dviračių parkavimo sistema „Bikeep“, taxi programėlė „Taxify“, garsiakalbiai „Estelon“. Jau minėta Talino muzikos savaitė bei kino festivalis „Juodosios naktys“ – reikšmingi KKI renginiai regione.

POTENCIALAS

Didžiausią augimo ir konkurencingumo potencialą Lietuvoje turi kompiuterinių žaidimų sritis.

Tai parodė Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių in-

dustrijų asociacijos atliekamo tyrimo preliminarūs rezultatai. Stipresnes pozicijas nei kitos Baltijos šalys Lietuva įgavo dėl gerokai didesnio IT bumo. Kultūros ministerijos teigimu, šiuo metu Lietuvoje kuriama ar planuoja įkurti ne viena šios industrijos užsienio įmonė; apyvartos auga ne procentais, o kartais.

Kalbant apie dizainą, kuris Lietuvoje taip pat rodo didelį potencialą augti, tai pernelyg dinamiška šaka. Todėl Baltijos regione nėra vieno aiškaus lyderio. „Tačiau man visada truputį keista šiuolaikiniame pasaulyje išgirsti sąvoką „konkurencija“ – manau, vis daugiau reikėtų kalbėti apie bendradarbiavimą. Ar tikrai norime būti žymiai pranašesni už kaimynus kurioje nors srityje? Gal geriau, jei visi būtume panašiai pažangūs ir galėtume kartu ką nors nuveikti kurioje nors Azijos ar Afrikos rinkoje?“, – svarstė T. Jancoras.

Dirbančiųjų skaičius srityse, susijusiose su KKI, 2012 metais, tūkst.

Lietuva Latvija

Estija

Spausdinimas ir įrašytos laikmenos tiražavimas

4,4

3,2

3,5

Leidybinė veikla

4,8

3,1

4,4

Kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų gamyba; programų planavimas ir transliavimas

3,0

1,2

2,2

Kompiuterių programavimo, konsultacinė ir informacinių paslaugų veikla

13,7

12,1

9,1

Reklama ir rinkos tyrimas

5,1

5,8

3,4

Kūrybinė, meninė ir pramogų organizavimo veikla; bibliotekos, archyvai, muziejai ir kita kultūrinė veikla; azartinių žaidimų ir lažybų organizavimo veikla

16,1

12,4

10,2

Iš pradžių Estijoje buvo laikomasi politikos padėti ne konkrečioms įmonėms, bet sektorių plė-

„Eurostato duomenys“

15

Gediminas Kukta

„BALTICLAB“: vaizduotės Vieniems Baltija – 386 tūkstančiai kvadratinių kilometrų šalto, liūdno ir šlapio vandens. Kartais pašiaušiamo vėjo. Kartais į paplūdimį išstumiančio neišvaizdų ruonį, žalią dumblį ar gabalą ledo. Taip manantieji žiūri į bangų keteras ir jų vidus susitraukia į smėlio granulę. Kaip toli iki Švedijos. Kaip ilgai plaukčiau iki Talino. Kiek irklų lūžtų iki Gdansko.

Ką apie „Balticlab“ sako organizatoriai ir dalyviai, jau patyrę baltiškąją laboratoriją ir išsinešę iš jos savuosius kūrybos homunkulus?

Andrius Lekavičius

Filmų ir reklamų kūrėjas, Lietuva

Kitiems Baltija – beveik šventas vanduo. Pūga ar kaitra – vykstant prie jūros siela dainuoja. Apie žuvėdras, purų kopų smėlį, smilgą (stintą) dantyse ar baltą laivą, rėžiantį horizontą. O už jo – ne svetimi kraštai. Taip manantiems Gotlandas ranka pasiekiamas. Iki Rygos varlyte nuplauktų. Iki Helsinkio krauliu.

„Frön“ – taip vadinosi Andriaus ir keturių žmonių iš Estijos, Latvijos, Švedijos ir Lenkijos projektas. „Frön“ – mados industrijos platforma / agentūra. „Frön“ padėtų Baltijos regiono mados dizaineriams būti pastebėtiems. „Frön“ megztų ryšius su kitomis šalimis. „Frön“ skatintų su mada susijusių produktų, paslaugų ir idėjų eksportą. „Frön“ išvertus iš švedų kalbos reiškia „sėklas“. „Frön“ šiais metais pripažintas geriausiu „Balticlab“ projektu.

Baltija – lyg stiklinė vandens. Arba pustuštė (kliūtis), arba puspilnė (galimybė). Tai požiūrio klausimas. Apie požiūrį ir pakalbėkime. Pakalbėkime apie „Balticlab“.

„Neturėjau jokių lūkesčių. Buvau pasirengęs plaukti pasroviui, kaip ir pridera projekte, susijusiame su Baltijos jūra. Tai pasiteisino“, – sako Andrius.

Kas yra „Balticlab“?

Oficialiai kalbant, „Balticlab“ yra iniciatyva, sukurta jauniems talentams, besidomintiems kūrybinėmis industrijomis ir galimybėmis vykdyti inovatyvius projektus Baltijos jūros regione. Tokius, kurie gali turėti teigiamos įtakos tarpvalstybiniam regiono bendradarbiavimui. „Balticlab“ programa suteikia žinias ir priemones, reikalingas tiems projektams vystyti.

Kalbant mažiau formaliai, „Balticlab“ – tai baltiška vaizduotė, kuriai atsiveria 9 šalių protai. Dažnis, pagal kurį ambicingi žmonės pulsuoja kelis mėnesius. Regiono pulsas, kurį čiuopia būrys baltiečių.

Pirmą kartą programa vyko 2012 m. pavasarį. Nuo šių metų gruodžio iki kitų metų pavasario ji vyks jau trečią sykį. „Balticlab“ rengia Baltijos jūros valstybių tarybos (angl. The Council of the Baltic Sea States) sekretoriatas ir Švedijos institutas.

Dalyviai – dėl idėjų neramūs žmonės iš Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos (šiais metais prisijungia Baltarusija). „Balticlab“ vyksta keliais etapais. Pirmąjį savaitgalį Stokholme susitinka 30–40 atrinktų žmonių. Po susitikimų, interviu, įvairių kūrybinių dirbtuvių apie 20 dalyvių patenka į kitus etapams. Vėliau suformuojamos 4–6 žmonių iš skirtingų šalių grupės, vystysiančios projektus. Pabaigoje nugalėjusiam projektui suteikiamas tolimesnis finansavimas.

Tema

„Balticlab“ ant pečių laiko trys pagrindiniai asmenys. Anthony Jay Olsson, Baltijos jūros valstybių tarybos sekretoriato komunikacijos vadovas ir „Balticlab“ programos sumanytojas. Mirjam Külm, „Balticlab“ programos vadovė Baltijos jūros valstybių tarybos sekretoriate. Bei Olga Knudesn, „Balticlab“ programos vadovė Švedijos Institute.

Anthony Jay Olsson

Vienas iš „Balticlab“ organizatorių, Švedija Apie programą kalba paprastai. Vadina ją tiltu tarp Baltijos krantų. Jis įsitikinęs – bendrumo jausmą tarp šalių kuria ne tik Baltijos jūra. Šalis vienija kur kas daugiau: tikėjimas naujomis technologijomis ir jų panaudojimu, pagarba tradicijoms, istorijoms, estetikai.

Dalyvaudamas „Balticlab“ projekte jis išmoko (ar bent taip galvoja) kalbėti latviškai. Juokavo, kad dalyvius pažino iš paradinės bei „pasiglamžiusios“ pusės. Paprašytas papasakoti apie tą „pasiglamžiusiąją“, jokiu būdu nenorėjo atskleisti užkulisių. „Tai ne spaudai“, – sakė.

Jam įdomu stebėti pirmą kartą susitikusius, iš pirmo žvilgsnio skirtingus žmones. Stebėti, kaip jie bendrauja, ieško, kuria vieningą viziją, kuri auga, kristalizuojasi, virsta planu. Kai pabaigoje visi supranta – „We are Baltic“.

Anthony sako, kad per dvejus metus buvo sumanyta tikrai drąsių projektų. Nuo aplink pasaulį keliaujančio laivo, kuriame būtų galima susipažinti su baltišku dizainu. Iki unikalios šiuolaikinės ekspedicijos 10 000 km Baltijos jūros pakrantėmis, kuri vėliau virstų filmu.

Bet paklauskime. Ar ne per didelis iššūkis surinkti įvairių patirčių žmones ir tikėtis, kad jie sukurs naujus projektus? Įdomu, kodėl buvo pasirinktas toks modelis, o ne panašesnis į startuolių akseleracijos programas, kur susirenka žmonės, jau turintys konkrečių idėjų.

Anthony turi atsakymą: „Pasirinkome atvirą modelį, nes mūsų programa nėra orientuota tik į startuolius. Verslo pasaulio žmonės yra kviečiami, bet kviečiami ir kultūros operatoriai bei trečiojo sektoriaus darbuotojai. „Balticlab“ yra tarsi dviejų modelių hibridas. Mūsų programos paraleli linija yra susijusi su diplomatija. Dalyviai gauna daug informacijos apie viešąjį projektų finansavimą, ypač susijusį su Europos sąjungos Baltijos jūros regiono strategija. „Balticlab“ nesitelkia tik kalbėti apie verslumą.“

16

laboratorija

BALTIC IS THE NEW BLACK

Ömer Yasar

IT konsultantas, Švedija Fantastiški miestai, fantastiški žmonės ir fantastiškos jų gyvenimo istorijos – taip Ömeras apibūdina „Balticlab“.

Iš istorijų gimė ir jo komandos projektas „Indi-Go“. Mobili programėlė, kuri padėtų atrasti, kaip jis sako, blasting vietas Baltijos regione pagal unikalias vietinių žmonių istorijas.

Pavyzdžiui, blaškaisi Rygoje, įsijungi išmanųjį, įsidiegi programėlę ir tavo delne – jokiame turistiniame gide nepažymėti unikalūs uosto užkaboriai, į kuriuos tave „lydi“ hipsterė Laila.

Arba – keliauji Varšuvos senamiesčiu, spusteli ekraną ir už kelių žingsnių jau žengi į slaptą indie barą, kur patefonas suka vinilinę plokštelę, Nico „Julius Caesar (Memento Hodié)“, prieblandoje rūko Franko Zappos antrininkas, o barmenas vaišina anyžiniu pastis.

Giedrė Stabingytė Salla Kirjalainen

Grafikos dizainerė. Dalyvaudama „Balticlab“ gyveno Švedijoje, dabar – Suomijoje Nesileidžia į stereotipus. Pasak jos, Baltijos regiono žmones neabejotinai jungia viena – meilė raugintiems agurkėliams.

Sallos dažnai klausia: kuo skiriasi švedai nuo suomių? Atsakymo ji nežino. Šio klausimo tiesiog nekenčia: „Mėgstu galvoti, kad mano mąstymas labiau rezonuoja su Estijos ir Latvijos žmonių mąstymu“.

Būtent jos komanda sugalvojo „The Beach Institute“ – meninę-antropologinę kelionę Baltijos krantais. Tikslas? (Per)vizualizuoti jūros pakrantę, suteikti balsą vietiniams herojams, supažindinti su krašto tradicijomis, paskatinant rūpintis bendra jūra.

Kelionė bus dokumentuojama. Medžiaga virs šešiais filmais ir šešiomis publikacijomis. Kol kas ieškoma rėmėjų, derinamos detalės. Iškeliaujama pavasarį.

Bet Salla su komanda jau spėjo patirti pakrantės žavesį. Papasakok, prašau Sallos. Ir Salla pasakoja.

Ženklodaros biuro BLACK SWAN BRANDS vadovė, Lietuva Dalyvavau pirmajame „Balticlab“ ir pritarčiau Anthony bei dalyvių išsakytoms mintims!

Bet. Man vis dar kelia klausimų pats modelis. Tai didelis iššūkis organizatoriams ir dalyviams generuoti projektų idėjas, kurias reikia sukurti, kurios neturi natūralaus poreikio. Ir nors organizatoriai akcentuoja kuriamo tinklo ir proceso svarbą, atrodo, artėjama prie ribos, kai reikės įvertinti apčiuopiamą rezultatą: realiai sukurtus projektus, jų ilgalaikę vertę stiprinant regiono potencialą. Manau, jau kitais metais „Balticlab“ turėtų tai parodyti visuomenei.

Sakyčiau, projektas turėtų įgyti tvaresnę struktūrą. Galbūt „Balticlab“ galėtų tapti institutu? Ar suformuoti universitetų partnerių tinklą regione bei tapti jų inovacijų platforma? O galbūt „Balticlab“ iniciatoriai iš dalyvių grupės turėtų suformuoti naują organizatorių komandą, kuri kurtų vietinius renginius ir koordinuotų projektų etapus? Padarytas milžiniškas įdirbis kuriant „Balticlab“ ženklo vertę, todėl dabar organizatoriai turėtų galvoti, kaip užtikrinti tęstinumą.

Apie Gotlande sutiktą vietinį šamaną, jo spiritistinį seansą didžiuliame iš akmenų pastatytame apskritime, apie Estijos salose sutiktą keistuolę senutę, auginančią papūgą ir komandos narius išmokiusią žaisti koroną.

17

Daina Dubauskaitė Sutapimų virtinė: praėjusiame žurnalo numeryje kalbindama danus „WhoMadeWho“ minėjau ir susitikimą su jų tėvynainių grupės „Efterklang“ nariu Rasmus Stolberg. Šįkart akiratyje – pastaroji grupė ir pats Rasmus. Keturių albumų autoriai lapkričio 14-ąją Vilniuje pristatys visiškai naują savo programą. Jų koncertas uždarys meno festivalį „Insanitus“.

Grupės albumai naujai suieškomu skambesiu visuomet išsiskira tiek bendame muzikiniame, tiek jų pačių kūrybos kontekste. Danai jau murkdėsi vokalinėse post rock pelkėse, flirtavo su elektronika ir pop, kartais intrigavo, kartais buvo visiškai tiesmuki ir kaskart kūrė šį tą daugiau nei dainas.

Gal galima tai vadinti muzikiniais pasakojimais?

Asmenybės ložė

Susitikimui su skandinavais rekomenduoju ruoštis pažiūrint filmą „Piramidos vaiduoklis“. Tai juosta apie kelionę į visų pamirštą žemės lopinėlį Šiaurėje, susukta įrašinėjant 2012-aisiais išleistą naujausią grupės „Efterklang“ albumą „Piramida“.

Tiesa, tai tik nedidelė dalis to, ką per 15 metų sukūrė, patyrė, atrado ar net išrado grupė.

Rasmus Stolberg. Jonas Bang nuotr.

Vos prieš porą mėnesių matėmės Vilniuje. Kokie įspūdžiai išliko po apsilankymo mūsiškėje muzikos savaitėje?

Visiškai nurovė stogą „Loftas“, jo atmosfera ir aplinka. Tikrai stebuklinga vieta. Patiko ir pati koncertų erdvė, bet dar labiau – detalės aplink ją. Žaidžiau šachmatus gigantiškomis figūrėlėmis ir pralaimėjau tikrai nelabai blaivaus proto piliečiui, patiko ir meno galerija bei nedidelis rūsys, kuriame didžėjai mane išlaikė iki pat ryto. Visas kvartalas, instaliacijos ir nutikimai priminė man Terry Gilliam filmą „Brazil“, sukurtą dar 1985-aisiais. A, taip pat man labai patiko Franko Zappos statula ir jos atsiradimo istorija! Puikus pavyzdys, kaip iš pirmo žvilgsnio naivi idėja gali išaugti į kažką svarbaus, kuo galima didžiuotis.

18

Nuolatinis grupės „Efterklang“ virsmas Įsivaizduoju, kad ten muzika primintų nesibaigiančius amerikietiškus kalnelius

jei nori ko nors pasiekti, dirbti turi labai daug. Ilgus metus mes visi dirbom ką nors šalutinio tam, kad pragyventume – telerinkodaros srityje, darželiuose, o man teko paplušėti ir nacionalinėje arenoje Kopenhagoje. Futbolo fanatams pardavinėdavau alų ir dešrainius. Tai dažniausiai buvo baisi patirtis.

Kaip manai, ar klausydami jūsų grupės žmonės įsivaizduoja tuos pačius dalykus – bent jau temas? Ar tikitės, kad jie perskaitys tarp natų dėliojamas užuominas?

Beveik viskas, ką sukuriame, skirta laisvoms klausytojų interpretacijoms. Nemanau, kad visiems kyla vienodi vaizdiniai, bet, klausantis muzikos drauge su kitais, tikrai galima dalintis bent jau bendru jausmu.

momentu?“. Tai tikrai labai įdomu. Akimirka, kai trenkia įkvėpimas, o galvoje gimsta idėja. Kibirkštis. Kas tai?

Ar esi norėjęs atsidurti kito asmens vietoje?

Bent vienai dienai?

Norėčiau dienai ar dviem apsilankyti amerikiečių menininko Van Dyke Parks galvoje. Įsivaizduoju, kad joje muzika primintų nesibaigiančius amerikietiškus kalnelius. Tai, kaip jis mąsto, mane žavi. Jo kūryba labai skiriasi nuo mūsiškės. Neseniai dirbome kartu, ir tai, kaip jis pažiūrėjo į „Efterklang“ muziką, mane šokiravo. Po kiek laiko supratau ir įvertinau tai, kas nutiko, ir dabar man atrodo, kad tai buvo viena geriausių mūsų bendrų patirčių su kitais atlikėjais.

Meno festivalio „Insanitus“ pabaigtuvėse grosite su suomiu perkusijos meistru Tatu Rönkkö.

Kaip prasidėjo jūsų kūrybinė draugystė?

Tiesiog pakvietėme jį į koncertinę „Efterklang“ grupę (pagrindinė ir nuolatinė kolektyvo sudėtis – trys asmenys, bet pasirodymuose bei įrašinėjant albumus juos lydi ir daugiau muzikantų – aut. past.). Nuo 2012-ųjų lapkričio iki šių metų vasario drauge sugrojome per 100 koncertų, bet tai buvo „Efterklang“ kūryba. Projektas „Tatu Rönkkö + „Efterklang““ – tai nauja muzika, kurią parašėme jau keturiese. Nuo nulio. Iš esmės – nauja grupė.

Mėgstu labai daug Skandinavijos atlikėjų. Kaip manai, kodėl šiame regione tiek daug talentų?

Manau, kiekvienoje šalyje yra daug talentingų atlikėjų. Tiesiog reikia jų ieškoti. Visuomenė, o ir žiniasklaida, linkusios nepastebėti nuostabių dalykų. Išsirengus į paiešką svarbu prisiminti, kad įvairių kraštų muzika neturi skambėti taip pat. Ir neverta nuolat klausyti tokios pačios muzikos.

„Efterklang“ groja su Tatu Rönkkö Niujorko festivalyje „Our Festival“ Maarit Kytöharju nuotr.

Su kitais dviem grupės „Efterklang“ nariais Mads ir Casper esate pažįstami nuo vaikystės.

Kartu augote?

Su Mads susipažinome dar darželyje. Penktoje klasėje jau įkūrėme pirmąją savo grupę. Kiek vėliau susipažinau su Casper, tuomet nusprendėme muzikuoti drauge, beveik iškart pakvietėme prisijungti ir Mads. Tai buvo prieš 16 metų. Net galva svaigsta ėmus galvoti apie tai, kiek laiko jau kuriame kartu.

Jus pristato kaip indie rock kolektyvą, bet prideda ir synth pop, dark wave dream pop etikečių – tai išties labai platus žanrų spektras. Gal laikas būtų įvesti naują žanrą – efterklang?

Nuostabi idėja. Asmeniškai man žanrai nerūpi ir aš jų nesuprantu. Manau, dažniausiai šios etiketės nereikalingos.

Danija, socialinės gerovės šalis, atrodo kaip labai patraukli vieta kūrėjams. Ar turėjai galimybę visą savo laiką skirti muzikai, ar teko dirbti ir ne itin vaizdingus darbus?

Ne, Danija nėra stebuklų šalis, kurioje menininkams nereikia dirbti. Tiesa tai, kad čia yra įvairių galimybių ir programų, remiančių meną, bet

Daugelis žurnalistų mėgsta klausinėti menininkų apie įkvėpimą. Dažniausiai skaitau labai panašius ir todėl nuobodokus atsakymus: gamta, kinas, aplinkiniai žmonės... Kodėl tie atsakymai tokie panašūs? Ar mus visus įkvepia tas pats?

Pritariu tau. Manau, taiklesnis klausimas būtų ne „Kas tave įkvepia?“, o „Kas atsitinka įkvėpimo

Kas svarbiau patiems grupės „Efterklang“ nariams – įrašinėti savo garso istorijas ar groti jas gyvai? Kuri pusė yra ta tikroji?

Tikrieji „Efterklang“ yra nuolatinis virsmas. Mintame permainomis ir tuo, kaip keičiame savo išraiškos būdus. Kalbu ir apie mūsų albumų koncepcijas, ir darbą su kino kūrėjais, ir apie naują grupę su Tatu Rönkkö, ir naują mūsų radijo stotį – „The Lake“ .

www.efterklang.net www.thelakeradio.com

19

Menas turi padėti net nusišlapinti jie jaustųsi pranašesni. Pastebiu daug supriešinančių nuorodų, pavyzdžiui, „mes šokyje... o kaip jūs?“ Kita vertus, kartais reiškiasi ir neadekvatus egzotizavimas – Rytų Europos menininkai tokie kūrybingi, talentingi, jie turi ryšį su kosmosu ( juokiasi).

Edvinas Grin „Pastebiu polinkį emigravusius žmones straipsniuose ar interviu pateikti egzotiškai. Atrodytų, išvažiavai ir staiga tapai geresnis. Bet nė velnio.

Esi tas pats grybas, kaip ir visi grybai čia“, – sako choreografas, šiuolaikinio šokio atlikėjas Andrius Katinas, jau dešimtmetį gyvenantis ir kuriantis Helsinkyje. Prisipažinsiu, žiūriu į jį ir vis tik norisi egzotizuoti. Atrodo, kad jis nebepriklauso čia. Priklauso kažkur šiauriau.

Kodėl Suomija?

Mano dabartinė žmona iš Suomijos atvažiavo į Lietuvą pagal mainų programą, čia mes susipažinom. Buvau bebaigiantis bakalauro studijas ir galvojau, kur toliau mokytis, nes studijuoti Lietuvoje nenorėjau. Sužinojau apie Suomijoje esančią magistro programą. Tai ir buvo priežastis sekti paskui mylimą žmogų. Kurį laiką ta šalis man buvo labai svetima.

Asmenybės ložė

Kokie kultūriniai skirtumai išryškėjo atvykus?

Kultūriniai skirtumai išliks, kad ir kiek ten begyvenčiau. Net jei pats palengva tampu toks truputį sulėtėjęs ir mažai kalbantis, galbūt nebe taip arti prisileidžiu žmones ir kartais noriu visiškos ramybės ar miško... Suomija nuo seno buvo moderni valstybė, turinti stiprius socialdemokratinius principus. Tai atsispindi ir mene – čia viskas turi teisę egzistuoti. Man – atvykusiam iš konservatyvios šalies, turinčios gana kritišką, netgi cenzūrinį požiūrį, kas yra menas – pradžioje buvo sunku.

Net ir dabar, kad ir kiek bandau būti atviras, vis tiek pagaunu save mąstantį: „Čia gal jau nebe šokis“. Tada klausiu savęs, kas sukūrė tuos rėmus, kas man suteikia galimybę teisti ir įvardinti. Yra tai, kas yra. Kažkas čia yra. Tai gali egzistuoti.

Ar tebejauti imigracijos šešėlį ir prisitaikymo diskomfortą?

Aplinka ir kultūra, kurioje esu, yra daugiakultūrė ir tolerantiška. Nepaisant to, vis lanko pojūtis, kad esu iš Rytų Europos. Gal tai mano paranoja, bet taip jaučiu, kur bekeliaučiau. Kartais Šiaurės Europos šalyse justi toks nusiteikimas: mes esame ta geroji Europos dalis, savo tobulai sukurtoje visuomenėje žinome, kaip viskas turi būti. Tarsi

Manai, šį požiūrį galima taisyti?

Gal tik laiko klausimas, kada visa niveliuosis, kada pasikeis vidinės mūsų nuostatos. Kada migracija nebus tokia sureikšminama. Ir ta mūsų terpė, Baltijos regionas, taps labiau atpažįstamas. Kai kurios šalys yra tokios užsidariusios, kad joms net artimiausi kaimynai atrodo egzotika. Kartais pamanau, kad Vilnius yra atviresnis miestas pasauliui nei koks megapolis.

Kaip Suomija paveikė tavo „lietuvišką“ vaizduotę?

Jei gyvenčiau Vilniuje, mano darbai taptų poetiškesni, galbūt nusigręžtų į praeitį, taptų mistifikuoti, scenoje atsirastų daug rūko ( juokiasi). O jei rimčiau, Suomija paveikė mano vaizduotę tiek pat, kiek ji būtų paveikta, jei gyvenčiau Rokiškyje. Aplinka ją veikia, kiek ir kiti pojūčiai. Vaizduotė – vienas iš darbo įrankių. Rodos, Lynčas yra pasakęs, kad „filmas jau egzistuoja, tereikia jį pastebėti“. Panašiu lozungu vadovaujuosi ir aš.

Ar vaizduotė – tai gebėjimas pastebėti?

Galbūt. Gebėjimas pastebėti, kas yra aplink ir kas vyksta tavyje. Gebėjimas visa tai fiksuoti ar panaudoti kaip impulsą. Tai yra toks absoliučiai pasąmoningas ir nepasiduodantis žodžiams fenomenas. Vaizduotė labai svarbi ir menininkui, ir žiūrovui. Veiksmas scenoje tai komunikacijos veiksmas, bet nepritariu minčiai, kad šokis – universali kalba. Keliaudamas po šalis pastebiu, kaip skirtingai žmonės suvokia tai, ką mato scenoje. Labai daug priklauso nuo kultūrinių normų, kontekstų ir prasmių.

Ką pasakytum tiems, kurie neina į šiuolaikinio šokio spektaklius vien todėl, kad yra šventai įsitikinę, jog nieko nesupras? Šokį palyginčiau su literatūra. Vieniems malonumą teikia pats skaitymo ritualas, kitiems svarbiau knygos turinys. Manyčiau, skaitymo malonumas jau yra vertybė. Lygiai taip pat su šokiu. Galbūt aš nieko neprisiminsiu, manęs nepriblokš, bet pats buvimas, judančio kūno stebėsena skatina pergalvoti, kas yra žmogus, kaip jis juda. Skatina suvokti judesį kaip mintį. Kad žmonės susirenka tam, kad apie ką nors pamąstytų, yra vertybė, leiskime atsirasti akistatai su meno kūriniu.

Savo darbuose kaip išraiškos priemonę dažnai naudoji popierių. Rodos, šis elementas tavo spektakliuose tampa svarbiu vaizduotės įnagiu.

20

Dirbti su popieriumi įdomu. Labai keista, kai kurie nors elementai ima persekioti. Patyriau ir momentą, kai galvoje kirbėjo mintis „negalima kartotis, kiekvienas darbas turi būti kitoks“. Bet aš negaliu nesikartoti. Tai neįmanoma. Aš naudoju elementus tol, kol jie man yra įdomūs. Ir dabar kuriu spektaklį „Paper piece“, kuriame viskas bus iš popieriaus. Galbūt po jo jau galėsiu pereiti prie polietileno ( juokiasi).

Kokios idėjos motyvuoja tave šiuo metu?

Kurdamas „Paper piece“ pradėjau galvoti apie įdomią tendenciją – apie antihierarchinę sistemą

turi dirbti su inovacijomis, su technologijomis, su NASA, su psichologija. Kad tik nauda iš to meno būtų. Kad stipendijos ir valstybės parama nenueitų vėjais. Jei menininkai sėdi miške, aktyvina savo vaizduotę ir paskui sukuria kažkokią instaliaciją tame pačiame miške, į kurį niekas neįeina, tai nenaudinga. Geriau jau ta instaliacija matytųsi iš kosmoso ir šviestų!

Taikliai ironizuoji! O ką pasakytum apie Pabaltįjį?

Tokios tendencijos pamažu juntamos ir čia. Bet tai kyla ne dėl vidinio poreikio, o todėl, kad kiti taip daro. Lietuvoje pastebiu poreikį viską keisti ir griauti, ką nors vytis. Kaip ir dėl Žaliojo tilto sta-

Nepritariu minčiai, kad šokis – universali kalba

tarp objektų, gyvūnų ir žmonių. Kad iš esmės mes visi egzistuojame tolygiai, be hierarchijos. Tai gali padėti suformuoti įdomų rakursą, kas vertinga choreografijoje – ar judantis objektas, ar žmogus.

Andrius Katinas. Timo Wright nuotr.

Spektaklyje „Work“ cituoji Mladen Stilinovic „Pagyrimą tinguliui“ („The Praise of Laziness“). Šiame išmoningame tekste intelektualiai ir šmaikščiai ironizuojami kultūriniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų menininkų kūrybos strategijų. Jei panašia ironija ir tonu pabandytum apibūdinti Šiaurės Europos ir Baltijos šalių menininkų kūrybos ypatumus, kaip tai skambėtų? Šiaurės šalyse reikia remti kuo daugiau menininkų, kuo daugiau darbų, kuo daugiau edukacinių programų. Menas savaime nebesvarbus. Jis turi būti socialus. Padėti ir neįgaliesiems. Ir vaikams. Ir tetoms. Ir pensininkams. Menas turi būti troleibusuose. Tualetuose. Jis turi padėti tau nusišlapinti. Meno kūrinys nefunkcionuoja atsietai, jis vertingas, kai jį galima utilizuoti. Menininkai

tulų – sako, reikia nugriauti, nes moraliai pasenusios. Bet juk jos yra tapatybės dalis ir nugriovę istorijos nepakeisim. O mums kažkodėl reikia apdeitinti save: viskas, ką turėjome, yra negerai, o viskas, kas dar tik bus – gerai. Nepasitenkinimas tuo, kas esi ir kur esi – labai provincialus bruožas.

Ką galėtume daryti geriau?

Vystyti, ką turime, o ne bandyti viską keisti. Tarkim, neturime savo avialinijų. Labai gerai – sukurkim kokį nors ekologišką geležinkelį tarp Baltijos šalių, ir mus visi pasieks! Būsime gražus kaimo užkampis Europoje. Tai vertinga. Mums nereikia nieko įrodinėti, viskas yra gerai.

21

Nieko keisto, tik darbas bažnyčioje Domantas Širvinskas

Darbo dienomis, kol nevyksta trečios valandos šokiai ar tradicinė švediška fika (pertraukėlė su sumuštiniais ir kava), KYRKAN’iečiai dirba susikaupę. Patalpas reikia išlaikyti, todėl susimokama už „kėdę“ (t. y. neturėsi pastovios darbo vietos), už stalą arba už daiktų saugyklą. Tai, kad bažnyčios bendruomenė stiprėja, rodo ir skaičiai: erdvei KYRKAN tik atsidarius, joje žmonės pabūdavo vidutiniškai 5–6 mėnesius. Šiuo metu dauguma komandos narių čia užtrunka beveik iki metų. Bendruomenė taip išsiplėtė, kad greit netilps ir bažnyčioje. Kitas planuojamas žingsnis – išsikrausytit į XVI a. pilį Stokholmo centre.

KYRKAN darbuotojai vieni kitus vadina šeima, o patį biurą tiesiog bažnyčia. Šalia daugelio projektų, čia nuolat vyksta ir nuotaikingi renginiai. Štai antradieniais KYRKAN tampa atviras visiems norintiems čia pasidarbuoti. Užsukę laisvadarbiai gali pajusti loftišką bažnyčios atmosferą, o senieji nariai – verbuoti potencialius kolegas. Vakarus, jei namie nelaukia kita šeima ar išalkęs katinas, KYRKAN’iečiai leidžia su muzika ir užkandžiais.

Taip vyksta jų produktų testavimai, filmų peržiūros ir t. t. Tarp skliautų vyksta ir „TEDx“ konferencijos. Vis dar nepajutote erdvės išskirtinumo?

Tada įsivaizduokite 100 žmonių vakarienę žvakių šviesoje bažnyčios aplinkoje. Arba milžinišką šokių salę su didžėjumi sakykloje. Įsimintiniausiai erdvė buvo panaudota surengus vestuves. Ne bet kokias, o be biudžeto ir su 70 svečių!

Paklaustas apie visuomenės požiūrį į tai, kad sakrali vieta virto biuru, vienas iš KYRKAN’o įkūrėjų Jesperas Lejfjordas, nusišypso: „Iki šiol negavome nė vieno priekaišto ar skundo. Tik Naciona-

Erdvė

Sukryžminkime bažnyčios pastatą su loftu. Ką gauname? Išmanieji švedai tokioje hibridinėje patalpoje įkūrė bendradarbiavimo erdvę KYRKAN. Sena protestantų bažnyčia tapo šiuolaikiško interjero vieta, kur savarankiškai ar nedidelėje komandoje dirbantys kūrybininkai / verslininkai gali išsinuomoti erdvę darbui. Žinoma kaip „entreprenerių bažnyčia“, 2010-aisiais įkurta erdvė KYRKAN po vienu stogu (turbūt reikėtų sakyti „po vienu skliautu“?) subūrė apie 60 narių iš įvairių kompanijų: nuo informacinių technologijų startuolių iki nevyriausybinių organizacijų ar tarptautinių įmonių atstovų.

Kai darbuotojai nebetilps čia, kraustysimės į pilį

linė Švedijos protestantų bažnyčia per „Twitter’į“ mums parašė ir paklausė, ką čia sumąstėme.“ Beje, patys KYRKAN’iečiai šventikų kvapo net nepajuto: prieš tai bažnyčioje veikė teatras, o dar anksčiau tai buvo bendruomenės susirinkimų vieta. Tačiau į sienas įsigėręs sakralumas ir ramybė, be abejo, padeda: KYRKAN garsėja ypatinga atmosfera tarp dirbančių žmonių, čia vyksta efektyvus bendradarbiavimas tarp skirtingų projektų, o išaugusios ir „šeimą“ palikusios įmonės nuolat grįžta į KYRKAN’o renginius.

Paprašėme Jespero įsivaizduoti KYRKAN padėtį po penkerių metų. „Turime augti visomis prasmėmis. Vienoje spektro pusėje regime nuostabią erdvę su linksmais žmonėmis, stalais, kėdėmis, interneto ryšiu, kava ir visa infrastruktūra darbui. Kitoje spektro pusėje – filosofiškesni aspektai: kartu ieškome ir gyvenimo prasmės“, – mąsto įkūrėjas. Jesperas sako, kad jie kuria erdvę, kur žmonės atskleistų daugiau asmenybės pusių, nei galėtų kitur, ir jaustųsi saugiai.

Laisvamaniško darbo kultūra užkariauja pasaulį. Neabejotinas netikėtų erdvių privalumas – laisvė susikurti savo aplinką. KYRKAN – puikus pavyzdys, kaip, jungiant įvairių erdvių ypatumus ir suteikiant vaizduotei daugiau vietos, sukurti malonias sąlygas dirbti. Kita vertus, gal darbo vieta bažnyčioje ir truputėlį simptomiška šių laikų užuomina.

22

Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį

(„A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“, rež. Roy Anderssonas, 2014 m.) Šlamšto pardavėjai Semas ir Džonatanas – tarsi šiuolaikiniai Don Kichotas su Sanča Pansa, keliauja per miestus, skambinėja žmonėms į duris ir bando įsiūlyti niekalus – nuo vampyro ilčių iki guminių kaukių. Komiškai beviltiški bičiuliai nuolat riejasi it sena sutuoktinių pora, tačiau jų kelyje sutikti žmonės dar keistesni. Siurrealistiniame filme gausu absurdo ir tragikomedijos, nuolat lydinčios pasaulį pažinti bergždžiai besistengiantį žmogų.

Meilė iš pirmo smūgio

(„Love at First Fight“, rež. Thomas Cailley, 2014 m.)

Madeleine laiko veltui nešvaisto. Lyg pakvaišusi ji kasdien treniruojasi tam, kad atėjus neišvengiamai pabaigai, būtų pasiruošusi. Per gyvenimą pasroviui plaukiantis Arnaudas nėra pakvaišęs dėl nieko, todėl greitai pakvaišta dėl Madeleine.

Iš pradžių atsisakęs muštis su moterimi, Arnaudas netrunka suprasti, kad kelias į Madeleine širdį – per kovą. Taip jiedu pradeda meilės ir karo žaidimą – laimi tas, kuris neprisipažįsta pralaimėjęs.

Lapkričio 6 d. prasidedanti „Scanorama“ save pristato kaip rimtų filmų festivalį. Kaip antram pagal dydį kino festivaliui Lietuvoje ir priklauso, žiūrovų laukia aibė filmų, susitikimų su kūrėjais, o kino industrijos specialistų – mokymai ir diskusijos. Kaip nusistatyti kryptį repertuare?

N WIND „Vėtrungė“ pasisukusi į šiuos filmus – ne lengvus, bet susimąstyti verčiančius.

Force Majeure

(rež. Rubenas Östlundas, 2014 m.) Švedų šeima pozuoja fotografui Prancūzijos Alpių fone. Prasideda Ebos, Tomo ir jų dviejų vaikų žiemos atostogos. Rodos, viskas nuostabu, tačiau, bepietaujant restorane, prasideda sniego griūtis. Žmonės gėrisi neįprastu reginiu, tačiau milžinišku greičiu artėjanti sniego lavina ima rodytis mirtinai pavojinga. Kyla panika, žmonės puola gelbėtis.

Kiekvienas už save. Eba šaukiasi vyro, kad šis padėtų vaikams, tačiau Tomas bėga net neatsigręždamas... Nors katastrofa taip ir neateina, šeimos gyvenimas jau spėjo negrįžtamai pasikeisti.

RUn VĖT GĖ

FILMAI

Something Must Break

10 000 km

(rež. Carlos Marques-Marcet, 2014 m.)

Du vienas be kito gyventi negalintys mylimieji ir du skirtingi butai – vienas Barselonoje, o antras – kitoje Atlanto pusėje, Los Andžele. 10 tūkstančių įsimylėjelius skiriančių kilometrų apraizgyti jų praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Ar jausmai gali ištverti tokį atstumą?

(rež. Ester Martin Bergsmark, 2014 m.)

Kai Sebastianas pirmą kartą pamato Andersą, jis supranta – jie privalo būti kartu. Romantiški pasimatymai kasdien vis labiau stiprina jų jausmus, tačiau Andersą pradeda kankinti abejonė – jis negali mylėti kito vyro. Ar įmanoma išsaugoti aistringą meilę tarp Sebastiano – vyro, trokštančio tapti moterimi, ir lengvabūdžio Anderso, kuris nėra gėjus, bet prieš savo valią negali atsispirti androginiško Sebastiano traukai?

Jodorovskio kopa

(„Jodorowsky’s Dune“, rež. Frank Pavich, 2013 m.) „Kopa“ yra vadinama geriausiu niekada nesukurtu filmu. Alejandro Jodorowsky prie jo scenarijaus praleido daugiau kaip dešimtmetį. Tai turėjo būti dvylikos valandų kelionė po skirtingas visatas ir skirtingus kinematografinius stilius, kelionė po genialumą ir beprotystę. Bet tam visuomet pritrūkdavo pinigų. Dabar A. Jodorowsky prieš kameras pasakoja apie tai, ko kino pasaulis neteko.

Arba apie tai, nuo ko buvo išgelbėtas.

23

Domantas Širvinskas

12.10

11.07

11.25–12.31 Kas? Urbanistinių tyrimų diena Kur? Malmė, Švedija Kada? Gruodžio 10 d.

Kodėl? Šiemet renginyje aptariami klausimai, susiję su miesto atnaujinimo projektais, skatinančiais kultūrines veiklas. Visiems, neužmiegantiems dėl miesto tobulinimo idėjų. Pranešimai anglų kalba.

Adresas: www.isumalmo.se

11.10

Kas? Mokymai „Storytelling. Pasakojimo Galia 2“ Kur? Užupio meno inkubatorius Kada? Lapkričio 10 d.

Kodėl? Puikūs pasakojimai padeda parduoti, mokyti, motyvuoti, sutelkti ir laimėti. Socialinės medijos amžiuje tai labai aktualu, nes pasakojame istorijas visą parą. Mokymus veda Rytis Juozapavičius.

Adresas: www.toktok.lt

Kas? Paroda „DesignJam“ Kur? Ryga, Latvija Kada? Lapkričio 25 – gruodžio 31 d.

Kodėl? Renginys ieškos įrodymų teiginiui, kad geram dizainui būtinas ryšys tarp vartotojo ir kuriamo objekto. Šalia tarptautinio dizaino dalyvių, dalis parodos bus skirta jauniems Latvijos dizaineriams. Renginio „Ryga – Europos kultūros sostinė“ dalis.

Adresas: www.riga2014.org/eng/notikumi/874design-jam

RU VĖT

11.13–11.16

12.11

11.14–11.16

Kas? Festivalis „Insanitus“ Kur? Menų fabrikas LOFTAS ir „Radijo loftas“, Vilnius Kada? Lapkričio 14–16 d.

Kodėl? Muzikos ir meno festivalis „Insanitus“ atveria įslaptintas laboratorijos duris ir pristato gluminančius eksperimentus: instaliacijų labirintai, interaktyvus miesto kinas, tarpdisciplininiai performansai privers patikrinti savo fizinius pojūčius.

Adresas: www.insanitus.lt

Kas? Roberto Henke’s audiovizualinis pasirodymas „Lumière“ Kur? Šiuolaikinio meno centras, Vilnius Kada? Lapkričio 7 d.

Kodėl? Kompiuterinės muzikos kompozitorius, Berlyno menų universiteto garso dizaino profesorius, vienas programos „Ableton Live“ kūrėjų ir projekto „Monolake“ narys. Kiekvienas R. Henke’s reginys pritaikomas pasirodymo vietai. ŠMC laukiami gyvai projektuojami lazerių spinduliai ir daugialypiai garsiniai potyriai.

Adresas: www.j.mp/Lumiere_SMC

Kas? Džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ Kur? Įvairios Vilniaus vietos Kada? Lapkričio 13–16 d.

Kodėl? Nuo 2002-ųjų vykstantis festivalis jungia daugybę džiazo stilių ir įvairių kartų atlikėjų: nuo pasaulyje garsių iki visai nežinomų, bet, festivalis tiki, perspektyvių. Svarbiausi kriterijai: kokybė, originalumas, aktualumas. Šiemet ypač kviečiame paklausyti inovatoriaus trimitininko Terenco Blanchardo projekto novatorius „Terence Blanchard E-Collective“ ir nutrūktgalviškų „Kneebody“.

Adresas: www.vilniusmamajazz.lt

Kas? Nobelio taikos prizo koncertas Kur? Oslas, Norvegija Kada? Gruodžio 11 d.

Kodėl? Nors A. Nobelis buvo švedas, testamente nurodė, kad garbingiausią prizą paskirtų Norvegijos parlamentas. Su žymiais pasaulio atlikėjais pasveikinkime jauniausią kovotoją už taiką, septyniolikmetę Nobelio laureatę Malalą, ir kitus.

Adresas: www.nobelpeaceprizeconcert.org

24

10.20–12.31

10.15–12.30

11.28 Kas? Paroda „Pasislėpę herojai“ Kur? Ryga, Latvija Kada? Spalio 20 – gruodžio 31 d.

Kodėl? Ar žinote, kaip gimė degtukas, skalbinių segtukas arba sąvaržėlė? Pristatomi 36 kasdienio naudojimo objektai, kurių dažnai net nebepastebime. Paroda papasakos, kaip jie kurti ir kokias istorijas slepia. Renginio „Ryga – Europos kultūros sostinė“ dalis.

Adresas: www.riga2014.org/DizainaZvaigznes

10.16–12.01 Kas? Pasirodymas „Silence V“ Kur? Klubas „Opium“, Vilnius Kada? Lapkričio 28 d.

Kodėl? „Silence Family“ – šeima, savo muzikine vaizduote pavergusi Lietuvą ir keičianti mūsų visų skonį, nusipelno garsiai atšvęsti kiekvieną gimtadienį. Klube „Opium“ vyks jubiliejinė penktoji sukaktis. Šeima pristatys dvigubą plokštelę su geriausių „Silence“ darbų perkūriniais.

Adresas: www.silencefamily.com

11.07–12.05

11.26

Kas? SOHN koncertas Kur? Menų fabrikas LOFTAS, Vilnius Kada? Lapkričio 26 d.

Kodėl? Iš Londono pabėgęs ir Vienoje kuriantis atlikėjas pristato albumą „Tremors“, įrašinėtą tik naktimis, kai vaizduotė veikia geriausiai. „Norėjau, kad albumas skambėtų lyg gaivaus oro gūsis, taip pat – pasakyti mažiau, bet tarp eilučių užkoduoti daugiau“, – sako kūrėjas.

Adresas: www.menufabrikas.lt

Kas? Meno projektas „Anapus vartojimo“ Kur? Užupio meno inkubatorius Kada? Spalio 16 – gruodžio 1 d.

Kodėl? Dalyvauja Suomijos, Vokietijos ir Lenkijos menininkai, kurie rezidencijos Užupyje metu sukurs ir Vilniaus miestui padovanos išskirtinius dailės kūrinius. Kūrėjai ieškos grafičiams alternatyvių viešųjų erdvių dekoravimo būdų, kurs skulptūras Paupiui ir konstruos vėjo malūnus. Laukiam galutinių darbų atidarymo švenčių.

Adresas: www.umi.lt

11.14, 11.29 Kas? Plakatų paroda „Posteris“ Kur? Galerija POST, Kaunas Kada? Lapkričio 7 d. – gruodžio 5 d.

Kodėl? „Posteris“ – meninių plakatų ir atspaudų, kitaip – posterių, paroda, rengiama festivalio „Vilnius Street Art“ organizatorių. Parodoje dalyvauja kūrėjai iš tarptautinės meno ir gatvės meno scenos. Tai Mariuszas Waras, arba M-City (Profsąjungų rūmų tatuiruotojas), Karolis Strautniekas, EgyBoy, Antanas Dubra, „Upperstudio“, Vulovak (arba Morfai) ir jauna iliustratorė Akvilė MagicDust.

Adresas: www.j.mp/Galerija_POST

Kas? Spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ Kur? Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius Kada? Lapkričio 14, 29 d.

Kodėl? Stipria energija pakrautas spektaklis pagal „Nusikaltimą ir bausmę“. Bus užduočių vaizduotei, nes aktorė Aldona Bendoriūtė įkūnys kelis romano vaidmenis. 2011 m. režisierius suomis K. Smedsas gavo svarbų „Naujosios Europos teatro realybės“ prizą.

Adresas: www.teatras.lt

25

Organizatorių nuotr.

Un GĖ

Kas? Žaislų paroda „Livet är en lek“ Kur? Malmė, Švedija Kada? Spalio 15 – gruodžio 30 d.

Kodėl? Vaizduotės mokytojai ir bendraminčiai iš vaikystės dienų, žaislai, – kaip kito jų specifika tekant laikui?

Adresas: www.malmo.se/museer

Gurkšnis Stokho Brian W. Jones Tinklaraščio apie kavą autorius, amerikietis, gyvenantis Švedijoje

Į Stokholmą atsikrausčiau po trejų metų, praleistų antrame Švedijos mieste Göteborge, ir negaišdamas laiko ieškojau dėmesio vertų vietų vakarieniauti, apsipirkti bei tyrinėti.

Viena populiariausių Stokholmo teritorijų tarp kūrybiškų žmonių yra Södermalmas, arba trumpiau Söderis. Kadaise šiame rajone gyveno darbininkai, o ne taip seniai jis tapo alternatyvios ir bohemiškos kultūros traukos centru. Stokholme nemažai vertų aplankyti apylinkių, bet pasidalinsiu savo mėgstamiausiomis vietomis Söderyje dėl jų kūrybiško patrauklumo.

Jei pradedi dieną prie Centrinės stoties, sustok kavinėje „Mean Coffee“ – puodelį šviežios kavos čia išsirinksi iš daugybės puikių Šiaurės kavos skrudintojų produkcijos. Gyvenimas Švedijoje tokiems kavos mėgėjams kaip aš – tikras rojus. Švedai kavos pertraukėlę su užkandžiais vadina fika – jai visada atsiranda laiko, tai beveik šventas ritualas.

Pasiimk kavą ir eik link Stokholmo rotušės. Ši garguntiueliška plytų struktūra yra vienas mano mėgstamiausių pastatų mieste. Nepaisant keliamo senovinio forto įspūdžio, rotušė buvo pastatyta mažiau nei prieš 100 metų. Čia įkurti vyriausybės biurai ir kiekvieną gruodį vyksta Nobelio apdovanojimų puota. Malonu pereiti per didįjį atvirą kiemą, ypač kol jo neužgriūna turistų minios. Sekdamas palei arkas atsidursi mažame parke, besibaigiančiame ties pakrante. Čia patogu apžiūrėti

architektūrą ant Södermalmo šiaurinių uolų.

Toliau žygiuok link Slusseno (arba gali pavažiuoti dvi stoteles metro, Stockholms tunnelbana). Iš Slusseno yra keli keliai, kuriuos rekomenduočiau.

Į rytus

Eidamas į rytus palei vandenį, stoptelk pasigrožėti Skeppsbrono panorama. Tai ikoniškas vaizdas, visada primenantis, kur esu – Stokholme. Netoli yra fotografijos muziejus „Fotografiska“, kur lengvai iššvaistau visą popietę. Nuo lapkričio 25 d. čia vyks žymaus amerikiečių mados fotografo Herbo Rittso paroda.

Į pietus

Iš Slusseno link Götegatano, esančio pietuose, veda pėsčiųjų gatvė, vingiuojanti kalvomis. Čia daug turistinių parduotuvių, kokių paprastai vengiu. Bet jei tęsite kelionę gatvės nuokalne, prieisite didelę Medborgarplatsen aikštę, kur malonu stebėti miesto judėjimą įsitaisius ant suoliuko ir kramsnojant skanėstus iš šalia esančios „Söderhallarnos“ parduotuvės.

Prisisotinę paėjėkite tris kvartalus į pietus – atsidursite Åsägatane. Čia krūva įkvepiančių parduotuvių. Pirmiausia „Sneakerstuff“, didelė sportbačių parduotuvė, gausi spalvų, formų ir tekstūrų.

Nors pats sportbačių beveik neaviu, man patinka, kaip futuristiškai batai gali atrodyti, o medžiagos ir spalvos atrodo šimtmečiais labiau pažengusios

Miesto gidas

Brian apie save ir kavą Tinklaraštis „Dear Coffee, I love You“ (angl. „Mieloji kava, myliu tave“), prasidėjęs kaip socialinės medijos eksperimentas, pakeitė ne tik mano gyvenimo būdą, bet ir darbą. Penkeri tinklaraščio gyvavimo metai atnešė naujų klientų, partnerių, kelionių ir lėmė dabartinę mano veiklą – esu naujo kavos skrudintojo Kalifornijoje „Supersonic“ vienas įkūrėjų ir prekių ženklo vadovas. Pradėjau tinklaraštį pastebėjęs jungtį tarp kūrybingumo ir kavos. Atrodė, kad kiekvienas dizaineris ar menininkas mėgsta kavą, tad pradėjau aprašinėti projektus, atspindinčius šią jungtį.

Kaip dizaineris, daugiausiai dirbu plėtodamas prekių ženklus. Pradedant koncepcijos, strategijos, sistemos kūrimu, baigiant grafinio vaizdo ir produktų visumos priežiūra. Tinklaraštis „Dear Coffee, I love You“ buvo mano pradžia kavos ženklodaros srityje ir dėl jo keletas kavos kompanijų mane samdė bendrai dirbti. Kiekvienas projektas yra galimybė padaryti ką nors nauja. Taip suprantu vaizduotę – pamatyti daiktus kitu kampu ir galvoje tūnančias idėjas paversti realybe. Dirbu su nemažai organizacijų iš tos pačios industrijos, tad svarbu, kad mano darbai būtų skirtingi. Vis naujai turiu pateikti kavos kampaniją. Tai iššūkis, bet nepaprastai įdomus. www.dearcoffeeiloveyou.com

Užkąsti „The Little Quarter“, Hornsgatan 66 „Häktet“, Hornsgatan 82 Atsigerti „Mean Coffee“, Vasagatan 38 „Drop Coffee“, Wollmar Yxkullsgatan 10 „Johan & Nyström“, Swedenborgsgatan 7 Aplankyti Stokholmo rotušė, Hantverkargatan 1 „Fotografiska“ muziejus, Stadsgårdshamnen 22 Apsipirkti „Sneakerstuff“, Åsögatan 124 „And The Revolution“, Åsögatan 122 „Konst/ig“, Åsögatan 124 „Regn“, Åsögatan 132 „Our Legacy“, Krukmakargatan 24 „Uniforms for the Dedicated“, Krukmakargatan 24

26

Švedams niekada nebūna per mažai kavos

nei kitose mados kategorijose.

Visai šalia įsikūrusi parduotuvė „And The Revolution“. Jos stiprybė – vienos pavaros dviračiai ir miesto keliautojų apranga. Niekad nepraeinu neužėjęs į knygyną „„Konst/ig““. Jis iki lubų prikrautas naujų ir senų meno, architektūros, dizaino ir fotografijos knygų, kurių vargiai rastum kitur. Šiek tiek tolėliau – „Regn“, prabangių „Stutterheim“ lietpalčių showroomas. Šis jaunas švediškas ženklas buvo įkvėptas senų žvejų apsiaustų, priklausiusių įkūrėjo seneliui. Šiandien su „Stutterheim“ bendrus projektus kūrė tokie vardai, kaip atlikėjas Jay-Z, Niujorko universalinė parduotuvė „Barney’s“, kompanija „Volvo“. Sumanūs „Stutterheim“ kūrėjai sėkmingai naudojasi melancholija kaip produktu.

Vienas sunkiausių dalykų per muzikos pamokas buvo klausytis klasikos kūrinių. 10 minučių teoriškai turėjo atrodyti taip: susikaupiame, paklausome, o paskui pritaikome epitetus. Žaisminga, lengva, niūru. Aišku, realybėje bendraklasiai prunkšdavo, žvalgydavosi, o mokytoja vis pertraukdavo orkestrą pabarimais „Tylos!“.

J. S. Bacho „Gerai temperuotas klavyras“ Išklausykite viso klavyro. Patiks ir dvasingiems, ir racionalumo mėgėjams. Po Bacho – žmogaus-genijaus – tobulomis ir taisyklingomis kūrinių formomis slepiasi begalė taurių dalykų. O neseniai Bacho kūrinių analizių paskaitose išgirdau, kad juose užkoduota ir galybė numerologinių paslapčių.

W. A. Mocarto „Requiem“ Kartais šiame besiblaškančiame pasaulyje reikia rimties ir susikaupimo – Mocarto „Requiem“ tinkamiausias kūrinys tam.

Į vakarus

Į vakarus nuo Slusseno – Hornsgatanas, kur įsikūrę „Our Legacy“ ir „Uniforms for the Dedicated“ showroomai. Šie du švediški vyrų mados ženklai, išsiskiriantys unikaliomis medžiagomis su klasikiniais kirpimais, – kylančios tarptautinės žvaigždės. Mane visada nustebina jų drabužių raštai ir tekstūros: čia dažniau perku rankomis nei akimis – taip malonu liesti tuos audinius.

Hornsgatane rekomenduočiau kelias vietas užkąsti: „Häktet“, buvusį kalėjimą, paverstą restoranu ir baru, arba „The Little Quarter“ burgeriams ir kokteiliams. Jei dar anksti vakarienei, sustokite fikai kavinukėse „Drop Coffee“ arba „Johan & Nyström“. Po dar vieno kavos puodelio – juk fikų nebūna per mažai – šokite į metro ir grįšite atgal į Centrinę stotį, kur ir prasidėjo diena.

Šiandien klausiu jaunos kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės, nuo ko pradėti, panorėjus puslapyje „Spotify“ susidėlioti klasikos grojaraštį? Rita šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už muziką spektakliams „59’Online“, „W(o)men“ ir „Eugenijus Oneginas“, tad įdomu jos rekomendacijos.

Juozo Gruodžio „Sonata smuikui ir fortepijonui“ Nes jis mūsų! Vienas pirmųjų modernistų. Tiesiog reikia ir tiesiog bus gera klausyti.

27

Pradžiamokslis

holmo

Pradžiamoklis: klasikinė muzika

Michaelo Nymano „AET (After Extra Time)“ O jūs paklausykit ir patys pasakykit, argi tai ne puiki muzika vakarėliui, gerai nuotaikai ar tiesiog norint suvokti, koks gyvenimas nuostabus!

MES Į JUS ŽODĮ

pačią eilutę reikia skaityti daug kartų. Kai kuriuos reikia padėti į šalį ir skaityti, kai esi pasikeitęs pats. Ir jokiu būdu nemanau, kad kuris nors iš variantų geresnis už kitus. Įvairovės!

Kaip nutraukti ginčus?

Juoko dujos.

Koks maistas sveikiausias vaizduotei?

Nekiauliena.

Apie ką geriausia patylėti?

Ne apie ką – o su kuo.

Už ką bet ką atiduotum?

Jums tik imti imti imti.

Kiek moterų reikia pakeisti vyrą?

Remiantis WC ženklinimu – užtenka moterį apversti aukštyn kojomis.

Kodėl ne „Kodėl gi ne“?

Kad aš visada už „kodėl gi ne“.

Kuris mesijas svarbiausias?

Jauniausias.

Dar naudoji rašiklį? Kada?

Nuolatos. Keista patologija, bet dažnai rašau ant

Tautė Bernotaitė

Jis rašo labai gerus tekstus. Ar juos paskelbia mums kaip reperis, ar įduoda be jokio muzikinio ramsčio kaip slemo poeziją, vis tiek tave įtraukia ritmas. Galūnių, skiemenų, sąskambių, garsų, žodžių liemenų. Bet niekad nesu pagavusi, kad Žygimantas Mesijus Kudirka (suprask, rubrikos subjektas) žaistų kalba savitiksliai, tautologiškai, solipsistiškai, imanentiškai. ←Norėjau užtvirtinti mintį. Bet ir šiek tiek bandžiau įvesti jus į Ž. M. Kudirkos stiliaus teritoriją. Jis mėgsta žaisti kartotėmis, tik jos, skirtingai nuo manųjų, visad sukuria pridėtinės vertės ir atkreipia dėmesį į nešovusias galvon prasmes. Galėtum apsigauti, kad jis ne tikras poetas, o tik ritmo apologetas, bet kam iš to būtų naudos. Aiškiai jis buvo palatoj, kai gimė kalba, ir iki šiol girdi jos pirmapradį garsą.

Vėjo malūnai

Vasarį Kudirka, arba dar – MC MESSIAH, išleis naują muzikos albumą (kartu su elektroninės muzikos kūrėju Münpauzn!). „Būsimo albumo tekstai parašyti antruoju asmeniu, taigi albumas – apie tave”, – duoda žodį Kudirka. Dar jis žada išleisti interaktyvią, bet spausdintą poetinių tekstų knygą. Jam 27-eri, jis jau dešimt metų dirba komunikacijos srityje, penkerius iš jų – kuria idėjas ir tekstus reklamos agentūroje, o 2014-ųjų rudenį sukūrė atsakymus į N WIND rubrikos „Vėjo malūnai“ klausimus.

Kaip skaitai?

Rytais, iš popieriaus, dar neįšokęs į kelnes. Arba sėdom, lėkdamas erdve nežmonišku greičiu (traukiniuose, autobusuose, lėktuvuose).

Iš kur kojos dygsta?

Peršasi nepadorus atsakymas.

Kokia poezija turi smūgio? Širdies smūgio ar smūgio į paširdžius? Saulės smūgio ar smūgio į saulės rezginį? Elektros smūgio ar sąskaitos už elektrą smūgio? Kiekvienas turi savo gynybinę pozą. Poezija turi ją pramušti.

Per kiek laiko galima suprasti?

Kai kuriuos kalbėjimo greičiu. Kitų – vieną ir tą

Žygimantas Mesijus Kudirka.

Vytenio Kriščiūno nuotr.

Jau esi ką nors ko nors išmokęs?

Aš nepamokslauju.

popieriaus ir tada perrašau į kompiuterį. Matyt, mėgstu dirbti dvigubai.

Kurio lietuvių rašytojo neperrašytum nė eilutės?

Baikit, neperrašinėčiau nė vieno. Kas padaryta – tas padaryta. Bet atmintin strigo Klimašausko ir Grušaitės proza, Gimžausko ir Andriuišio poezija, Saboliaus studijos ir Januševičiaus vertimai.

Ir tuo sąrašo dar neuždarau.

Ar žiemą norėtum storų pėdkelnių?

Verčiau – plonų, bet šiltų.

Kas išduoda, kad žmogus gražus? a) Pats žmogus išsiduoda. b) Peršasi nepadorus atsakymas.

Ar verta persigalvoti?

Geriau nereikia. Nors – verta.

Kas sunkiausia vairuojant tandemą?

Užmatėt kaip myniau, rimtai? Ar čia hipotetiškai?

Sunkiausia būti gale ir laikytis už pseudo vairo, kuris nesisukioja. Gyvenimo būdo vadovo vertas moralas: visada būk priekyje!

Kaip rasti svajonių darbą?

Nuauk pasagą arkliui, Ieškok dobilo kryžmo, Laikyk riešą prispaudęs Nėščiai mergai ant pilvo.

Dar patrink Budai pilvą, Tris pabelsk į kamieną, Už ausies – povo plunksną, Laikyk galvą į pietus. Žiupsnį druskos – per petį, Nenukratyk cigaretės, Tris kartus nusispjauk Ir turėk triušio pėdą.

www.kudirkacentral.com

28

Kas toliau?

Spalio 17–18 d. „Lofte“ vykusioje kūrybinių industrijų konferencijoje „What’s Next?“ (angl. kas toliau?) dalyviai buvo kviečiami užrašyti atviruką sau su ateities spėjimu.

Permąsčius girdėtus pranešimus, nepalieka ramybės mintis, kad tikrasis next susijęs su praeitimi: atsigręžus į ją ir tobulinant tai, kas jau sukurta. DADADA studijos Vilniuje bendrasavininkis ir reklamos agentūros BBDO Kijevo atstovybės dizaino skyriaus vadovas Martynas Birškys, pasidalinęs įspūdžiais iš karo padėtyje gyvenančios Ukrainos, siūlė pažiūrėti, ką daro didieji pasaulio prekių ženklai. Pasak jo, jie gręžiasi atgal ir naudoja laiko patikrintus dizaino elementus, o ne seka šiandien madingais stiliais. Pavyzdžiais Martynas įvardino ženklą „Nivea", grįžusį prie ikoniško mėlyno apskritimo, bei mados namų „Chanel“ kiek konservatyvų, bet laiko neparklupdomą stilių.

Dovydas Kiauleikis Visiems atvirukus pasirašiusiems organizatoriai pažadėjo juos atsiųsti lygiai po metų – bus galima pasitikrinti, ar asmeniniai ateities spėjimai pasitvirtino. Nekantresnieji atsakymų į reikšmingą klausimą – kuria kryptimi judės kūrybinės industrijos – ieškojo dviejų dienų renginyje, pasiūliusiame 18 pranešimų ir diskusijų.

Neabejotinu festivalio atradimu daugeliui tapęs Kauno technologjios universiteto Telematikos mokslo centro vadovas Arminas Ragauskas taip pat pabrėžė, kad reikia kurti ne naujau, bet geriau. Publiką pranešėjas sužavėjo itin paprastu būdu spręsti problemas: atsisėdi, pamąstai ir sugalvoji sprendimą. Taip nerūpestingai jis pasakojo apie savo su komanda vykdomus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtros projektus JAV Gynybos Departamentui, NASA’i ir kitiems tarptautiniams užsakovams.

Pernai festivalio „Loftas Fest“ metu susiformavusi konferencijos „What's Next?“ užuomazga šiemet jau tapo savarankišku renginiu, pritraukusiu užsienio pranešėjus, Lietuvos kūrybingo verslo žvaigždes, ir veikusiu netgi trijose loftiškose erdvėse. Nuo scenos kalbėjo beveik visų Lietuvos reklamos agentūrų atstovai, būrys dizainerių, tinklaraštininkų.

Diskusijoje „Ar Lietuva reklamos srityje bus NEXT?“ įvairių lietuviškų reklamos agentūrų atstovai į pavadinime formuluotą klausimą atsakė, kaip ir priklauso pagal Beteridžo antraščių dėsnį, – neigiamai. Taip subliuško ambicinga diskusijos intriga ir pokalbis virto kaltų ieškojimu, svarstant, kodėl mūsų mikroskopinė reklamos rinka nelaimi apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose.

Kokias kūrybinių industrijų ateities tendencijas išgirdo virš 1000 apsilankiusiųjų renginyje? Nors pranešėjams kelta užduotis atsakyti į klausimą „Kas toliau?“, ne visi pasuko ta kryptimi. Daugelis buvo linkę pasakoti apie savo jau nuveiktus darbus, įvykdytus projektus ir keliones.

Pirmas įspūdis

Ką organizatoriai kvies kalbėti kitais metais, kai visi ryškiausieji šiemet pasirodė? „Tai klaidingas įspūdis – Lietuvoje daug sėkmingai kuriančių žmonių, tik ne apie visus kalbama, ne visus žinome, tad ir kitais metais bus stiprių vietinių pranešimų”, – sakė viena renginio organizatorių Aistė Jakimavičiūtė. Įrodančiu pavyzdžiu ji pateikė vizualinės kultūros pranešimų ir pokalbių renginį „5/5/Junior“, iš kurio ir išsivystė „What’s Next?“. Per 3 pastaruosius metus „5/5/Junior“ pakvietė klausytojus į 13 mini konferencijų su vizualiojo meno profesionalais.

Konferencija įvyko, tobulėti reikės, bet renginyje ir socialiniuose tinkluose įspūdžiai sklando geri. Taigi ką pradžioje minėtame atviruke užrašė viena iš organizatorių Aistė?

Sau asmeniškai – kad rastų laiko pailsėti, o konferencijai – tapti didžiausiu kūrybinių industrijų renginiu Baltijos šalyse.

Ne visi pranešėjai bandė pažvelgti į ateitį

29

Dizaino nuojautos at Tom Mrazauskas Knygų dizaineris

Kai N WIND pasiūlė parašyti apie vaizduotę ir dizainą, pirmiausia pagalvojau apie lėkštes močiutės lentynose. Tiksliau, apie floristinius ornamentus, atspaustus ant tų kasdienių lėkščių. Mano vaikiškoje vaizduotėje tie abstraktūs iš žiedų ir lapų sudėlioti piešiniai virsdavo šokančiom gervėm, miegančiom lapėm ar dar kuo nors.

Komentaras

Nuo vaikystės abstrakti kompozicija mane veikia labiausiai. Menuose vertinu patirtį, jausmą ar tik nuojautą. Muziką be žodžių, architektūrą be ideologijų, poeziją be lyrizmo, spektaklį be siužeto. Žinoma, dramaturgija būtina, bet mane sudomina ne veiksmas, didaktika ar laiminga pabaiga.

Kurdamas knygos dizainą pirmiausia galvoju apie patirtį, kurią atras (arba neatras) knygą į rankas paėmęs žmogus. Knygos dizainas yra tam tikra kalba, dar vienas sluoksnis greta tekstu ar vaizdu pasakojamos istorijos. Objektų, erdvių, santykių, spalvų, medžiagiškumų kalba, kurią lengviau perskaityti, nei aprašyti. Kalbėti apie knygos dizainą lygiai taip pat sudėtinga, kaip ir apie abstraktų meną.

Koks galėtų būti ryšys? Dizainas atsirado dvidešimto amžiaus pradžioje, nes tapo reikalingas in-

dustriniu būdu gaminamiems daiktams (taip pat ir knygoms). Kaip tik tuo metu, kai Malevičius, Mondrianas ar Kairiūkštis tapė geometrines formas drobėse. Spalvos ir formos žadino vaizduotę labiau nei naratyvai. Redukuotas menas liovėsi vaizduoti, o gamyklose gaminamų daiktų fukcionalumas tapo svarbesnis už dekoratyvumą. Taip gimė dizainas (nors tuo metu dar nebuvo aišku, kaip jį vadinti).

Grįžtu prie knygos dizaino su pavyzdžiu – Vytauto V. Stanionio albumu „Nuotraukos dokumentams“ (Kauno fotografijos galerija, 2013). Esu jo dizaineris ir turiu prisipažinti, jog vis dar stebina šio albumo sėkmė. Nedidelių meno knygų knygynų savininkai iš Briuselio, Paryžiaus, Berlyno, Tokijo ir kitur nori ją turėti lentynose. Jie nuolat siunčia užklausas tiek leidėjui, tiek man. Ypač po to, kai knyga buvo apdovanota Vokietijos knygos dizaino konkurse ir pateko tarp dešimties konkurso „Paris Photo / Aperture Foundation PhotoBook Awards“ finalistų (shortlist).

Kažkas atsitiko.

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie fotografijas. Šią seriją Vytautas V. Stanionis sukūrė 1987 metais, naudodamas pasinių fotografijų ruošinius, kuriuos surado savo tėvo Vytauto Stanionio archyve. Nuo-

traukos padarytos 1946 metais sovietų valdžios užsakymu. Taupant medžiagas žmonės buvo fotografuojami po du, o vėliau atskiriami žirklėmis.

Turiu prisipažinti, jog svajojau apie knygą, kurioje visi lapai sulenkti (taip pat ir viršelis!), bet knygos dizainerio darbas – kurti formą, diktuojamą turinio. Priešingu atveju tai tik dizainerio ambicijos, o ne knygos dizainas. Tad dvigubas dualumas

30

Johannes Tolko nuotr.

Taupant medžiagas žmonės buvo fotografuojami po du, o vėliau atskiriami žirklėmis

atvejis

Kristinos Ališauskaitės paveikslas „Neklausk II" pateko į albumą „100 rytojaus tapytojų“ Iš galerijos „Gaidys“ archyvo

Lietuvė tarp 100 ateities tapytojų Dovydas Kiauleikis Kol N WIND buvo spausdinamas, jauna tapytoja Kristina Ališauskaitė spalio 30 d.

Londone „Christie’s Ryder Street“ galerijoje šventė savo pergalę. Čia buvo pristatytas leidyklos „Thames & Hudson“ išleistas albumas „100 rytojaus tapytojų“ (angl. „100 Painters of Tomorrow“), skirtas susipažinti su jaunais, dar ne itin žinomais, bet talentingais tapytojais iš viso pasaulio. Tarp jų pateko ir Kristina.

ferą. Tai asmeninė kasdienybės reiškinių interpretacija, kartais skleidžianti apgaulingą ramybę, kuri tampa slogia tuštuma ar netgi įtampa.

Leidykla „Thames & Hudson“, įkurta 1949 metais, įgyvendina idėją „Muziejus be sienų“, kuria siekiama platesnį spektrą žmonių supažindinti su meno pasaulio naujienomis.

Vienas albumo tikslų – propaguoti jaunus kūrėjus ir padėti jiems parduoti savo darbus tarptautinėje rinkoje.

Knygos sudarytojas kuratorius ir rašytojas Kurtas Beeras kartu su tarptautine komisija peržiūrėjo daugiau nei 4300 paraiškų iš viso pasaulio. Tapytojų ieškojo ne komisija, buvo paskelbtas atviras konkursas norint gauti kiek įmanoma daugiau jaunų tapytojų darbų – taip užtikrinant platų tarptautinį kontekstą ir siekiant atrasti kuo skirtingesnių raiškos būdų šiuolaikinėje tapyboje.

Kristinos Ališauskaitės, rengiančios parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, darbai knygos sudarytoją patraukė sugebėjimu sukurti mįslingą, intriguojančią atmos-

31

Dienoraštis

(tėvo / sūnaus ir dvigubų portretų) Stanionio albume buvo ideali erdvė išskirtiniam sprendimui. Šiandien vis daugiau knygų išleidžia neleidėjai, t. y. žmonės ar organizacijos su ambicija, bet be leidybos patirties (tai vyksta ir Lietuvoje). Kitas dalykas – vis daugiau knygų sukuriama naudojant surastą medžiagą (paieškokit „Useful Photography“ serijos). Na, nors tai nėra kokybės požymis, bet sutapimas įdomus: „Nuotraukas dokumentams“ išleido galerija, kuri nėra leidykla ir, kaip jau rašiau, serija sukurta iš rastos medžiagos.

Visgi patraukliausiu dalyku šioje knygoje laikyčiau fotografijų (ir dizaino) abstraktumą. Taip, matome labai konkrečius žmones, bet nėra jokio naratyvo.

Taip, jie nufotografuoti konkrečioje vietovėje, nesunkiai nuspėjamu laiku, bet tuo pačiu tai tik keturiasdešim perpus sulenktų portretų. „I have nothing to say / and I am saying it / and that is poetry / as I need it“, – rašo Johnas Cage’as. Žinoma, apie savo kūrybą. O gal apie abstraktų meną arba dizainą? Juk nuo bauhauzo iki ženklo „Apple“ eros geras dizainas yra labiau patirtis nei pranešimas. www.mrazauskas.de