N WIND | 04

2015 sausis–vasaris

ŠIAURĖS KŪRYBINĖ ENERGIJA

Perspek tyvos

Perspektyvų mastelis Jūs turite Idėją. Kiek ilgai prie jos dirbsite, stengsitės, kad ji būtų įgyvendinta? Kelis mėnesius, metus ar porą, dešimtmetį? Įsivaizduokite, kad Jūsų kitas žodis, Jūsų veiksmas rezonuos dešimtmečius, šimtmečius. Ar tikrai turite ką pasakyti? Kodėl šio klausimo sau neužduodate kasdien? Silentium est aureum – tyla yra auksas, tačiau šiandien dažniausiai kovojame dėl bronzos.

Dabartizmas: nuskambės banaliai, bet išties gyvename beveik čia ir dabar ir norime geriau bronzos, bet šiame gyvenime. Dabartizmo ekonomika suka perkūrimo ratus, įtraukdama mus į nuolatinį atkartojimą, kartojimą, -ojimą, -imą. Mums sudėtinga žvelgti į ateitį – perspektyvą, nes mes norime ją matyti dabar; didžiąja dalimi mes bijom laiko bei matymo perspektyvų, nes jos perrėžtų aidą, parodydamos konceptualumo, įžvalgumo bei profesinio atsidavimo stoką. „Aš vengiu atkartojimo, nes noriu būti naujų dalykų kūrėja“, – teigia menininkė Katie Paterson, išsiskirianti projektų perspektyvų masteliu, o jos ambicingiausias projektas žymi pirmuosius N WIND puslapius. „Ateities biblioteka“ (Future Library): 100 metų, 100 rašytojų, 100 knygų, išleistų 2114-aisiais. Projekto užsakovas – Bjørvika, buvęs didžiausias Oslo krovos terminalas, besiplečiant miestui virstantis perspektyviu miestu mieste. „Ateities biblioteka“ – Bjørvikos viešųjų menų programos „Slow Space“ dalis: pernai Nordmarkos girioje pasodinta 1000 eglių sodinukų, šie medžiai po šimto metų virs šimtu knygų. „Iš tiesų, girininkams šimtmečiai yra jų kasdienio darbo dalis, žvelgdami į ateitį jie iš tikrųjų žvelgia į ateitį. Tad jie net nemirktelėjo išgirdę apie projektą – tai man leido suvokti, kad laiko perspektyvos yra reliatyvios“, – daugelyje interviu akcentuoja Katie, čia pat pabrėždama, kad sąmoningai rinkosi tokį laikotarpį, suvokdama,

jog pati knygų nepamatys. Atsisakyti rezultato šiame gyvenime – didelis iššūkis, tačiau idėja jau realizuojasi: medžiai auga, sukurtas Ateities bibliotekos fondas (Future Library Trust), kurio kas ketverius metus besikeičianti valdyba bus atsakinga už miško priežiūrą, rašytojų atranką kiekvienais metais, kūrinių saugojimą – jie bus laikomi paslaptyje iki 2114-ųjų, leidybą, Ateities bibliotekos įkūrimą šiuo metu statomoje Oslo viešojoje bibliotekoje. 2014-aisiais atrinkta pirmoji rašytoja – pasaulinį pripažinimą pelniusi kanadietė Margaret Atwood, kuri pasirašė projektui atsakydama: „Jūs bent jau tikite, kad žmonija egzistuos po 100 metų!“ Perspektyvūs projektai dažnai žvelgia į neapibrėžtumą.

Originalios koncepcijos laukia technologinės pažangos, mokslinės hipotezės – tyrimų, meno projektai – juos pripažinsiančios kartos. Projektas „Ateities biblioteka“ sukonstruotas būtent taip, kad pertrauktų dabartizmo mantrą: dalis projekto dalyvių dar negimę, o mes visi, didelė tikimybė, neturėsime galimybės perskaityti po šimto metų pasirodysiančių knygų. Ir ar žmonės po šimto metų skaitys knygas? Ar egzistuos Norvegija?

Kultūros ir kūrybinės industrijos gali sukurti naują perspektyvą kitoms industrijoms. Ar iš tiesų galvojame apie potencialą, kurį mums suteikia miškas – dabartizmo priešpriešos metafora? Tai, kas nesuka atkartojimo smagračių, iš tiesų leidžia atsiskleisti perspektyvai – kitam požiūrio taškui ar tikram žvilgsniui į ateitį.

Katie Paterson, projekto „Ateities biblioteka“ autorė, sodina vieną iš tūkstančio eglių.

Jūsų, atvirai N WIND www.futurelibrary.no www.katiepaterson.org

N WIND KVIEČIA MAINYTIS – KEISTIS TARPUSAVYJE IR KEISTIS PATIEMS

Mėnesinis žurnalas apie kultūrą ir kūrybišką verslą Šiaurės Europos regione

ISSN 2351-647X 2015, Nr. 4 Leidžia UAB BLACK SWAN BRANDS Redakcijos adresas Šiaulių g. 10 / Žemaitijos g. 13, Vilnius www.nwindmag.eu hello@nwindmag.eu www.facebook.com/nwindmag

Redaktorė Tautė Bernotaitė, taute@nwindmag.eu Numerio autoriai Dalia Bagdžiūnaitė, Rasa Barčaitė, Tautė Bernotaitė, Tadas Jonauskis, Dovydas Kiauleikis, Madis Ligema, Nerijus Mačiulis, Giedrė Stabingytė, Aldona Steponavičiūtė, Tadas Svilainis, Agnė Tuskevičiūtė, Aistė Paulina Virbickaitė, Karolis Vyšniauskas Reklama, platinimas, projektai Dovydas Kiauleikis, dovydas@nwindmag.eu Dizainas Laura Tulaitė, Tomas Mozūra, tomas@nwindmag.eu Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

3

Viršelis Jón Gnarr Hörður Sveinsson, 2014

Protagonistas

Ateina siurreal큰s 탑induoliai

TAUTĖ BERNOTAITĖ

Komikas, kuris nekenčia politikos, nuobodulio ir bijo ryklių, per pokštą tapo Reikjaviko meru ir pakeitė pasaulį.

„Aš nebegalėjau nurimti, nes jų kalbos atrodė nesibaigiančios. […] Joks žurnalistas negalėtų čia ištverti net dešimt minučių, nes suprastų: „Aha, čia susirinkę visi nuobodžiausi pasaulyje žmonės.

Jau geriau eisiu prie tvenkinio fotografuoti ančių.“ Tokie Jon’o Gnarro įspūdžiai apie spaudos konferenciją, skirtą kandidatams į mero postą, įamžinti dokumentiniame filme „Gnarr“. Paties Jon’o kalba tądien buvo apie trolius Mumius – tokiu veidu, lyg būtų kalbėjęs apie nedarbą ir skolas, Jon dėstė auditorijai, kad Freken Snork nėra muminukė, kaip visi įsitikinę. Ji yra snorkė ir tik prisitaikė prie muminukų bendruomenės. O Grokas yra vienintelis Mumių slėnyje nelaukiamas personažas. Nes jis nuobodus!

Būtent Groko visą gyvenimą stengiasi neprisileisti ir Jon. Komikas, laidų vedėjas, scenarijų ir knygų autorius, reklamų kūrėjas, o kadaise ir pankroko grupės „Tekanti nosis“ bosistas – tai žmogus, kuriam paskelbus, kad kandidatuos į Reikjaviko mero postą, daugelis to nelaikė rimtu pareiškimu.

Rimtas pareiškimas ir nebuvo, bet tikras – taip.

2008 m. Islandiją apėmė gili ekonominė krizė. Jon sužinojo, kad šalis ketina prisijungti prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) programos. Paklausinėjęs išsiaiškino, kad pirmiausia TVF apkarpo prisijungusios šalies lėšas menams. Jon’ą, visą gyvenimą nepriklausomą menininką, sunervino ši perspektyva. Jam šovė mintis – o ką, jeigu išrasčiau naujos rūšies politiką? Ir jis įkūrė partiją, kurią pavadino Geriausia partija. „Sveiki visi. Aš įkūriau Geriausią partiją kaip pokštą. [...] Nuo pat pradžių sakiau, kad jei šis procesas [rinkimų kampanija – aut.] taps nuobodus, aš nebetęsiu. Procesui įsibėgėjus, mane apėmė dvejonės: viskas pradėjo erzinti ir darytis rimta, o pastarosios kelios dienos buvo ypač sunkios.

Tad gerai apgalvojęs nutariu su partija pasitraukti iš rinkimų“, – per kitą oficialų posėdį pranešė Jon Gnarr. Sustingo net jo partijos nariai. „Juokauju! – atsigavęs šūktelėjo Jon, išlaikęs karštą devynių sekundžių pauzę. – O, pagaliau tapo įdomu! Prisikėliau iš pelenų kaip feniksas!“ Šiuolaikinę politiką Jon laiko nuobodybe ir, kaip matome, nė viename žingsnyje to neslepia. Akivaizdžiai visa Geriausios partijos įkūrimo istorija ir kampanija buvo tam priešnuodžiai. Kad ir pati pradžia: susiburti į partiją Jon sukvietė feisbuke parašęs draugams žinutes ir patikinęs, kad nieko daryti nereikės. Visi draugai sutiko, nes juk kampanija teturėjo būti juokai! Jon žinomas Islandijoje dar nuo paauglystės, dauguma tapusių partijos nariais – irgi Reikjaviko menininkai.

Tad kokią naujos rūšies politiką išrado Geriausia partija? Visų pirma, bepolitikę. Partija nenorėjo sietis su kokiomis nors politinėmis pažiūromis, anot Jon’o, tai buvo labiau ne partija, bet „demokratinė gelbėjimosi grupė“. Iš pradžių akiratyje nebuvo nei programos, nei gairių. Jon tik norėjo dviejų dalykų – padėti reikjavikiečiams ir linksmumo. Jis klausė žmonių, kokioms vertybėms partija turėtų atstovauti. Sąžiningumui? Gerai! O kokių pažadų norite? Tik iškart perspėjo – šiuos sulauJon Gnarr. Hordur Sveinsson nuotr.

žys visus! Tam, kad būtų ką laužyti, partija žadėjo nemokamus rankšluosčius baseinuose, į Islandiją atvesti dinozaurus iš Juros periodo parko ir į zoologijos sodą įkeldinti baltąją mešką. Tuo pasišaipė iš politikų abejingumo globaliniam atšilimui. Dar Geriausios partijos nariai įrašė himną pagal Tinos Turner dainą „You’re simply the best“, gavę pačios dainininkės sutikimą sukurti muzikai islandišką tekstą. Įvedę į „YouTube“ žodžius „Besti Flokkurinn“, galit paklaustyti – juk niekas taip nemuzikuoja kaip islandai, net jei tai islandai politikai.

Kaip įsitikinti, kad už Geriausios partijos veiksmų slypėjo tikri ketinimai padėti miestui? Paprasta – pagal rezultatus. Geriausios partijos kampanijai įsibėgėjus ir kai kuriems oponentams vis dar laikant ją klounada, reikjavikiečiai vis labiau ir labiau palaikė tokią naują politiką. Gal kritiniu šaliai metu nematė turį ką prarasti, o gal tiesiog pasijuto radę neiškraipytą savo atspindį politikoje. Taigi 2010 m., kai kuriuos oponentus šokiruodamas, Jon Gnarr tapo Reikjaviko meru ir, kaip pats sakė, gavo geriausiai mokamą kada nors turėtą darbą!

Vėliau pridėjo, kad ir ilgiausiai turėtą.

O ką, jeigu išrasčiau naujos rūšies politiką?

Jon’o kadencija truko ketverius metus. Jam atėjus į postą, Islandija dėl didžiųjų šalies bankų neracionalių užmojų buvo beveik galutinai bankrutavusi, žmonės kėlė protestus prieš Vyriausybę, šalyje vyravo sumaištis. Kadangi Reikjavike gyvena trečdalis Islandijos populiacijos, pataisyti padėtį Reikjavike reiškė beveik pataisyti padėtį Islandijoje. Tad kaip grupelei menininkų, per pokštą patekusių į valdžią ir žadėjusių rankšluosčius, tai turėjo būti sunkus uždavinys. Tačiau su geru lyderiu priešakyje įvyko netikėti dalykai.

Jau iš tikrųjų sėdėdamas mero kėdėje, Jon nebegalėjo visada priimti tik linksmumą nešančius sprendimus. Bet liko antra siekio dalis – padėti žmonėms. Lyderis tai daro žiūrėdamas į tolimą perspektyvą: Jon’ui teko uždaryti nemažai mokyklų, apkarpyti biudžetus, padidinti mokesčius. Daliai už jį balsavusiųjų tada nebebuvo taip smagu, kaip klausytis Tinos Turner dainos, tačiau drąsūs Jon’o sprendimai iš tiesų padėjo miestui atsitiesti. Kaip jis paaiškino interviu N WIND, kadangi jis neturėjo tikslo būti perrinktas, tai nebijojo priimti griežtų sprendimų.

5

Su Jon’u dėl vaizdo pokalbio susiskambinome iškart po Kalėdų. Kalbėdamas jis nuolat įterpdavo islandišką „taip“ (reikšmę tik spėju), kuris skamba panašiai kaip repo jaustukas „jou“, todėl negalėjo likti abejonių, kad kalbu su kietu žmogumi. Įspūdį, kad Jon aukščiausios prabos žvaigždė – nei ką tik sužibusi, nei gęstanti – užtvirtino ir ypač pagarbus bendravimas. Priešais minią – ekstravagantiškas, akis į akį – ramus ir pagarbus. Tai žmogus, prie kurio niekada nepasijusi kvailas, bet kuris dėl klaidingai diagnozuoto sutrikusio intelekto vaikystėje dvejus metus buvo uždarytas į psichiatrijos kliniką. Tačiau tada jis pramušė sienose skyles.

Specialiai mūsų interviu pasipuošiau katiliuku, nes žinau, kad Jums patinka siurrealizmas, Rene Magritte. Norėjau pelnyti Jūsų palankumą.

Taip, siurrealizmas man labai svarbus. Ir skrybėlė tikrai graži.

Ačiū. Kaip praėjo Jūsų Kalėdos?

Labai gerai, ačiū. Jos buvo taikios. Nors oras Islandijoje buvo nelauktai nemalonus.

Ką gavote dovanų? Gal rankšluosčių?

Gavau knygų, batus ir molinių dirbinių nuo sūnaus.

Gal batai kaubojiški? Juk sausio pabaigoje išskrendate į Teksasą.

Tikrai, išskrendu. Tačiau ne, tai įprasti batai. Bet amerikietiški.

Norėjau paklausti dar vieno kalėdinio klausimo – ar esate kada nors sutikęs Julio katiną (islandų folkloro pabaisa, grobianti naujų drabužių Kalėdoms negavusius žmones – aut. past.)?

Ne, bet gerokai jo bijojau vaikystėje. Nuo kokių 4-erių iki 10-ies prieš užmigdamas žvilgterėdavau pro langą patikrinti, ar nepamatysiu Julio katino. Tai keistas reiškinys, kai pagalvoji: nes jei esi vargšas, jis pagriebs tave, jei turtingas – liksi sveikas. Bet yra daug keistų kalėdinių tradicijų – susijusių su vaikų valgymu ir panašiai.

Buvote muzikantas, komikas, politikas. Su kuo kalbuosi dabar?

Tai Aš. Kad ir kuriuos vaidmenis esu turėjęs, juos turėjau Aš. Tapus meru, žmonės manęs klausė, ar nebijau dabar virsti politiku. Ir daugelis tarsi laukė, kada pasikeis mano asmenybė. Bet ji nepasikeitė.

Protagonistas

Tikriausiai ši savybė – nekaitalioti savasties jokiomis aplinkybėmis – viena didžiausių priežasčių, kodėl žmonės Jus renkasi. Bet daugelis vis dėlto bijo savojo tikrumo. Ar tai rizikinga?

Atvirumas tikrai pavojingas. Jis daro tave pažeidžiamą. Jei būsi atviras, žmonės gali tave teisti, ir juk tada būsi teisiamas tikrasis Tu! Reikia drąsos – kad laikytumeisi savo įsitikinimų, bet ir tam, kad pripažintum savo ribas. Pavyzdžiui, pasakyti, kad „tai man per sudėtinga, mano smegenys nesupranta“, yra sunkiau, nei apsimesti suprantančiam. Nes niekas nemato tavo smegenų. Vienuose pirmųjų savo kaip mero interviu žurnalistui į klausimą atsakiau, kad nežinau. Jis nustebo – „Kaip galite taip sakyti? Meras turi žinoti!“. Taip... Turiu žinoti... Bet nežinau. Tačiau neabejotinai pasidomėsiu. Buvo nejauku – po interviu pasirodė antraštės, kad meras nežino.

Kaip jautėtės?

Viena mano smegenų dalis sakė kitai: „Tu esi toks kvailas, idiotas.“ Bet mane sutikę žmonės pradėjo dėkoti už tą interviu. Sakiau: „Kodėl? Taigi aš nežinojau.“ Bet būtent tai jiems ir buvo svarbu – pirmą kartą pamatyti politiką prisipažįstant. Žmonės sakė: „Tu labai kuklus.“ Na, aš sakydavau, – arba kvailas ( juokiasi). Bet brutalus tiesumas, žiūrint perspektyviai, vis dėlto man daugiau davė, negu atėmė.

Toks tikrumas ir atvirumas yra gana neįtikimas.

Domintis Jumis, net kartais sutiksėdavo mintis – bet turi būti, ką jis slepia! Ar yra dalykų, apie kuriuos neatviraujate?

Nors vaikystėje jaučiausi beviltiškai, apsisprendžiau nesitaikyti su nykuma Ne… Na, nebent… Mano didelė šeima – penki vaikai ir žmona, nemėgstanti viešumos. Todėl aš stengiuosi apsaugoti juos nuo dėmesio. Bet aš ne slepiu, o saugau. (Mąsto.) Ne, tikrai daugiau kalbu apie viską… Didelė mano komedijos dalis paremta mano gyvenimo nesėkmėmis. Ir kvailumu, aišku.

Jau vaikystėje tai patyriau – žmonės laikė mane ribotų galimybių vaiku. Man buvo sunku skaityti, sunku rašyti, nesupratau matematikos. Ir, kadangi man taip ir sakė – „Esi neprotingas“, net žiūrėdamas animaciją, tapatindavausi su kvailaisiais. Kita vertus aš tapatinausi ir su tokiais veikėjais, kaip Čaplinas ar Donaldas Dakas. O jie buvo pagrindiniai veikėjai. Taigi mano intelektas buvo nestandartinis, pavyzdžiui, mokėjau prajuokinti žmones. Mokykloje tuo naudojausi – kai tik supratau, kad geriau būti klounu negu kvailiu. Ir ne todėl, kad mokykloje man buvo per sunku, – buvo per nuobodu. Tad, kai supratau, kaip veikia mano protas, savo ribotumą paverčiau komedija.

Esate sakęs, kad Jus į priekį varo besąlygiškas tikėjimas svajonėmis. Kokią svajonę puoselėjate dabar?

Svajoju rasti visų svajonių kilmės vietą ir panirti į tą šaltinį. Kartais mane persekioja jausmas, kad viskas yra sapnas, o laikas tėra iliuzija. Norėčiau patirti nirvaną, magišką egzistavimo formą.

Svajonės yra smegenų būdas siųsti mums užuo-

minas apie tai, ką turėtume daryti. Mano vaikystė nebuvo linksma. Ji buvo pilna kliūčių ir nevilties. Jaučiausi kaip labirinte, iš kurio niekada neišeisiu. Juk esu mažas kvailas peliukas. Bet kažkuriuo metu atradau, kad neprivalau eiti esamais labirinto vingiais, galiu sienose padaryti skyles ir eiti kiauriai! Turėjau įvairių svajonių, pavyzdžiui, kad Nina Hagen (dainininkė, vadinama pankroko krikštamote, – aut.) būtų mano mergina. Ir svajojau tapti Kuo Nors, nors tai tikrai atrodė neįmanoma. Bet nusprendžiau nesitaikyti su nykuma.

Ar tada ir sugalvojote, kad nykumo priešnuodis gali būti komedija?

Iš pradžių mane labiausiai įkvėpė muzika, o tiksliau – tam tikros dainų eilutės. Be to, žiūrėdamas komediją per TV, mokiausi anglų kalbos. Mane taip pat žavėjo pankroko kultūra – jaučiau, kad pankrokas ir komedija panašios kilmės. Pankai nežiūrėjo į save pernelyg rimtai, jie nelabai gerai grojo, dažniausiai jie nebuvo ir labai patrauklūs. Netgi gana pasibjaurėtini ( juokiasi). Žavėjausi ir Lenonu, jo „Imagine“ – daina apie svajones. Taigi sąmoningai nutariau – nebūsiu keistuolis ar auka, nebūsiu tas, kuris nemoka net parašyti savo vardo.

Išmokote dar daugiau – rašyti knygas. Pastaroji, pasirodžiusi baigus mero kadenciją, vadinasi

6

„Kaip aš tapau didelio miesto meru Islandijoje ir pakeičiau pasaulį“. Kaip Jūs jį pakeitėt?

(Juokiasi.) Matau save kaip pirmąjį žinduolį dinozaurų pasaulyje. Dinozaurai trankiai trepsi, sako „O, mes dideli“ – bet jų laikas baigiasi. Ir atsiras vis daugiau mažų plaukuotų žinduolių kaip aš. Būdamas savimi ir išlikdamas aš keičiu pasaulį.

Jūs daug kartojate, kad politika nuobodi. Tačiau Jūsų santykiai su ja niekad nebuvo nuliniai: vaikystėje rūsyje matėte tėvo iškabintus komunistų portretus, vėliau kaip komikas išleidote kompaktinę plokštelę su neva Hitlerio dainomis. Kaip pasikeitė santykis su politika, pačiam joje praleidus ketverius metus?

Visada domėjausi politinėmis teorijomis ir judėjimais. Ideologijos galia jungti žmones traukė mano protą. Kaip ir politinė filosofija. Bet tik ne šiuolaikinė politika – ji neįdomi, netikra ir labai nuspėjama. Aš užaugau politiškoje aplinkoje – mano tėvas buvo komunistas, apžavėtas Stalino, Sovietų Sąjungos, o atostogauti jis vykdavo į pažadėtąjį kraštą Bulgariją! Gyvendamas tokioje terpėje, atradau anarchizmą – kaip opoziciją komunizmui.

Taigi man politiškumo nestigo, juo domėjausi nuo seno, bet negalėjau identifikuotis su jokia egzistuojančia jo forma. Tada susipažinau su siurrealizmu bei Andre Bretono manifestu ir pamačiau stiprų šio judėjimo politiškumą. Islandijai patekus į

bankų krizę, pamačiau progą pritaikyti tai. Daugelis dalykų, taikytų Geriausios partijos kampanijoje, buvo padiktuoti siurrealizmo manifesto. A. Bretonas viską surašė, aš tik įgyvendinau: sakykite idiotiškas kalbas, skelbkite idiotiškus pažadus, ir žmonės jus mylės. Aš nuosekliai sekiau tuo ir mums pavyko. O šių dienų politika vėl nebesidomiu, kaip ir nesidomėjau prieš kadenciją.

Kaip visgi gimė pati Geriausios partijos užuomazga?

Savo komedijoje buvau sukūręs kelias politikų parodijas. Vienas veikėjas buvo vardu Simpleton (liet. Paprastauskas). Žmonės dievino Simpleton’o improvizacijas. Tai paprastas, linksmas, sąžiningas žmogus, pasilikęs teisę pameluoti, jei apie tai perspėja. Viename kriminaliniame seriale mane pamokė, kad kai žmonės pradeda sakinį „Tiesą sakant“, žinok, kad nebus tiesos. O Simpleton sakydavo: „Dabar jums meluosiu, bet dėl to jūs la-

bai gerai pasijusite.“ Pradėjau ir Simpleton’o tinklaraštį, kur mąsčiau apie gyvenimą, pavyzdžiui: jei Bjork būtų banginis ir kurtų savo nuostabias melodijas, ar mes ją irgi užmuštume? Man pasidarė labai smagu, ir žmonės mėgavosi Simpleton’u.

Išsiaiškinau, kad lengva ir pigu įregistruoti partiją, ir pavadinau ją Geriausia, nes tada aišku, už ką balsuoti. Užregistravęs grįžau namo ir paprašiau draugų leisti įrašyti juos į partijos sąrašą. Mano draugas Ottarr, visą gyvenimą dirbęs knygyne, susidomėjo, kokios linijos laikosi ši partija, ir kadangi tai buvo susirašinėjimas feisbuke, spontaniškai atrašiau – anarchosiurrealistinės. Ottarr iškart sutiko! Dabar jis jau dirba nebe miesto politikos lygmeniu, bet parlamente. Čia dar vienas požymis, kaip aš pakeičiau pasaulį.

Kaip žmonės į Jus reagavo, kai priimdavote nelinksmus sprendimus?

Jie buvo sutrikę ir nusiminę. Bet, kaip penkių vaikų tėvas, galiu palyginti – kai ką dariau žinodamas, kad žmonės man padėkos vėliau.

Galite duoti tokių sprendimų pavyzdžių?

Didžiausia Reikjaviko energetikos įmonė, tiekianti vandenį ir elektrą, turėjo didžiulių skolų. Turėjau atleisti nemažai įmonės darbuotojų ir maždaug 20 proc. pakelti mokesčius už elektrą ir vandenį. Žmonės buvo įsiutę, nes iki tol pigi energija buvo

7

vienas iš juos guodžiančių dalykų. Bet turėjau tai padaryti, nes kitaip Reikjavikas būtų sulaukęs ir energetikos krizės. Sujungėme ir keletą mokyklų į vieną, kai suvedę biudžetą pamatėme, kad nėra lėšų tokiam skaičiui mokyklų. Man tai buvo vienintelis sveiko proto sprendimas, o ankstesni politikai, rūpindamiesi savo karjera kitą kadenciją, jo bijodavo.

Aš daug ko bijau – net baseinuose apsidairau, ar nėra ryklių, – bet tiesos niekada nebijau.

Baigėte savo kadenciją 2014 m. Kokius pasiekimus iš mero laikotarpio laikote svarbiausiais?

Apčiuopiamiausia tai, kad pavyko išsaugoti Reikjaviko energetikos kompaniją ir kad parengėme miestui planą 2014–2036 metams.

Be to, žmonės sako, kad politika iki Geriausios partijos ir po – du skirtingi dalykai. Kai kurie sako dar drąsiau – kad aš greičiausiai būsiu vienas įtakingiausių politikų Islandijos istorijoje. Mes nukėlėme politiką nuo pjedestalo, padarėme prieinamesnę.

Protagonistas

Ką manote, jei Šiaurės šalys (skandinavai, baltai, finougrai) atsiskirtų nuo Europos Sąjungos ir sudarytų savo bloką? Ar toks junginys turėtų perspektyvų?

Manau, kad tai dabar tikrai reikalinga. Nuo seno stipriai bendradarbiauja Skandinavijos šalys – Suomija, Danija, Norvegija, Švedija ir Islandija. Islandija nėra Skandinavijos dalis geografiškai, bet kultūriškai – taip. Mes kaip pomidoras salotose – iš tikro vaisius, bet laikomas daržove, nes salotose. Tarp Baltijos šalių ir Skandinavijos irgi daug istorinių ryšių. Bet didžiausia kliūtis santykiams – kalba, nes danai, norvegai ir švedai susišneka tarpusavyje. Manau, kad Šiaurės šalimis turėtų būti laikomos ir Baltijos šalys. Kasmet vyksta Šiaurės regiono sostinių – Helsinkio, Kopenhagos, Stokholmo, Oslo, Reikjaviko, Farerų salų Torshauno miesto ir Grenlandijos Nūko miesto – viršūnių susitikimas, sakyčiau, kad Baltijos šalys, ir net Škotija, dalyvauti jame turėtų netrukus būti pakviestos. Matyčiau tai kaip naująją Europos Sąjungą. Nes šios teritorijos problemos, interesai ir kultūra panašūs. Bet susijungimas neįvyks, kol nebus nutarta, kad šio regiono kalba turi būti anglų.

Daugelyje konferencijų apie tai kalbėjau. Toks junginys padėtų mums sustiprėti – ir paskiroms šalims, ir regionui.

Lietuviai jaučia Islandijai daug šiltų jausmų.

Kokią Jūs matote savo šalį?

Islandijos esmė – nuolatinis būvis šalia gamtos. Daugelyje kitų šalių gamta suvaldyta ir tvarkinga, ir vienintelę grėsmę kelia žmonės.

Islandijoje didžiausias pavojus – ne žmonės, ne karas, bet gamta. Čia yra vieni didžiausių planetos ugnikalnių ir čia įvyko didžiausias išsiveržimas per visą istoriją. Mes iš dalies visąlaik gyvename šalia užtaisyto branduolinio ginklo. Bet apklausose apie laimę visada pir-

maujame. Mūsų gamta daro mus nuolankius ir patenkintus tuo, kas yra. Kai čia ateina vasara, gali susidaryti įspūdis, kad tai geriausia vasara pasaulyje – sprendžiant iš žmonių, atrodo, kad jie maudosi karščio bangose. Nors tai tikrai nekokia vasara ( juokiasi).

Ar dalyvausite 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose Vilniuje?

Manau, kad jau atsikandau merystės. O kas bus meras?

Dar neaišku, bet labai reikėtų ko nors naujo.

Na, kaip sakiau, pokyčiai artėja. Šiaip, politiniu ir ekonominiu požiūriais, Europai dabar sunkus periodas.

Ar todėl išvažiuojate į Teksasą?

(Juokiasi) Ne, RICE universitete kelis mėnesius dirbsiu kviestiniu dėstytoju. Kalbėsiu apie Geriausios partijos patirtį, savo požiūrį į demokratiją ir kaip ją pagerinti. Bus įdomu.

Leidau pet TAUTĖ BERNOTAITĖ „Fotosesijos menas visada buvo mano didžiausia aistra, todėl pasirinkau profesiją, kuri tai atspindi“, – sako visas talentingų islandų pajėgas Jon Gnarr fotosesijai pajungusi Sigrun Asta Jorgensen. Reikjaviko mados akademiją ji baigė su stilistės ir vizažistės diplomais ir vienu jų, stilistės, jau kelerius metus laimingai naudojasi.

Pirmą kartą dirbai su Jon Gnarr. Kokį jis paliko įspūdį?

Jon buvo nuostabus, įsimenamas ir linksmas – tokį jį ir įsivaizdavau. Jis toks pat scenoje ir gyvenime.

Gal ir sunku patikėti, bet Jon visada natūralus.

Ką manai apie Jon stilių?

Manau, kad Jon viduje nuolat gyvena keli personažai ir kad savo žinutes jis siunčia dar ir stiliumi.

Nors beveik be išimčių vintažinė, Jon apranga visada turi manifesto prieskonį. Apskritai vintažinis stilius labai stipriai įaugęs į Islandijos kultūrą, in-

Šmaikšti a Tautė Bernotaitė Jau beveik asmeninis Jon Gnarr fotografas Hordur Sveisson susirašė su N WIND apie dar vieną kartą jo gyvenime įvykusią žymiojo Reikjaviko veikėjo fotosesiją ir apie tai, kokios katastrofos fotografą atgal į Islandiją parginė iš Danijos.

Su kuo norėtum, kad žmonės sietų tavo fotografijos stilių?

Su originalumu, humoru ir šaunumu.

Jon Gnarr feisbuke: www.goo.gl/8qCWND Dok. filmas „Gnarr“: www.goo.gl/LzAtlq

Fotosesija Fotografas: Hörður Sveinsson. www.hordursveinsson.com Stilistė: Sigrún Ásta Jörgensen Vizažistė: Ástrós Erla Benediktsdóttir Erdvė: socialinis hostelis KEX. www.kexhostel.is Apranga: iš vintažinių drabužių parduotuvės, kurioje Jon mėgsta apsipirkti, „Kormákur og skjöldur“. www.herrafataverslun.is

Esi Jon Gnarr fotografavęs jau kelis kartus. Kokį jį matai tu?

Mėgstu Jon Garr humorą nuo tada, kai jis kadaise vedė savo radijo laidą. Kadangi Islandija yra labai maža, manau, kad esu Jon fotografavęs dabar jau daugiau nei dešimt kartų. Prieš objektyvą jis visada linksmas, nusiteikęs bet kokiems mano kėslams, ar tai būtų keisčiausia apranga, ar šuoliai ant batuto.

Kokia buvo fotosesijos, skirtos N WIND, idėja? Šį kartą tikrai labai mažai prisidėjau planuodamas fotosesiją. Tomis dienomis buvau neįtikimai užimtas, todėl Sigrun, stilistė, parinko ir vietą, ir įvaizdį. Tada pasirodžiau aš ir atlikau savo darbą!

Kada tu gimei?

Gimiau didingaisiais 1981-aisiais, sausio 22 d., vadinasi, šį mėnesį man sueina 34-eri (valio?).

Danijoje studijavai fotografiją. Kada tai buvo?

Aš pradėjau 2005-aisiais, bet man ir dabar yra li-

8

teliškei dalyvauti terjerą, aprangą. Islandijos džentelmentai jį gerai įsisavinę.

Vis dar ieškau savo kūrybinės išraiškos. Svarbiausia, kad tobulėčiau, tada žinau, kad ją rasiu.

Kaip vyko fotosesija?

Visi susirinko laiku, išskyrus Jon, – jis atėjo dar prieš mus, kad restorane išgertų kavos ir paskaitytų laikraštį. Viskas vyko labai lengvai. Be to, kadangi Hordur jau buvo dirbęs su Jon, procesas teikė tyrą džiaugsmą!

Muzikos scena Islandijoje klesti. Kokia kitų menų padėtis?

Negalėčiau pasakyti, kad kuri nors kita meno šaka yra tokia produktyvi, tačiau pastebiu nemenką mados ir apskirtai visų vizualiųjų menų progresą. Į Islandijos meno sceną įsilieja daug užsienio menininkų, atvykusių čia susikurti namų.

Kokia buvo fotosesijos idėja? Kaip pasirinkote stilių?

Siekėme parodyti Jon tokį, koks jis yra. Neteko ilgai ginčytis, ką jis vilkės ar kur fotografuosime, Jon tepasakė „Gerai, aš atsinešiu ir savų drabužių“. Be kita ko, jis turėjo ir tą žalią peteliškę, kurią jo sūnus jam padarė Kalėdoms. Ji patiko Jon, ji patiko mums – todėl leidome peteliškei dalyvauti fotosesijoje!

Pagal ką norėtum, kad žmonės įsimintų tavo kuriamą stilių?

Kokią tu matai Šiaurės Europą?

Esu nedaug jos aplankiusi, užtat praeitą vasarą buvau Lietuvoje! Buvau Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Nidoje ir man labai patiko! Nors tikrai iki tol būčiau sakiusi, kad Lietuva mažesnė.

Kaip apibūdintum Islandijos estetiką, kultūrinę būseną?

Pati kultūra, palyginti su europine, yra labai jauna! Mūsų urbanistikai nėra nė kelių šimtų metų.

Labiausiai visą Islandijos kultūrą lemia geografi-

ja: 4 valandos iki JAV, kitoj pusėj – 3 valandos iki Paryžiaus. Tai atvira šalis ir kadangi dar ir labai jauna, imliai perima įtakas. Šalia to, islandai labai gerbia savo mitologinį paveldą ir savitą gamtą. Žmonės čia dievina kraštovaizdį.

akis kęs vienas semestras. Planuoju jį pabaigti ne vėliau kaip 2035-aisiais.

Studijavai dar ir grafinį dizainą?

Baigiau Menų universitetą Islandijoje 2012 m., tada dirbau reklamos agentūroje 6 mėnesius nuo mokslų pabaigos ir greitai supratau, kad darbas nuo 9 iki 17 val. nėra mano stilius. Todėl pradėjau dirbti kaip laisvai samdomas darbuotojas ir GYVENU GERIAU NEI BET KADA! Ar turi kokių laimėjimų, kuriuos norėtum paminėti?

Mano vaikai laiko mane visai kietu, o kartą Islandijoje mane apdovanojo už Metų žurnalinę nuotrauką. Antra vertus, niekad nesu laimėjęs loterijoje.

Tu studijavai Danijoje ir grįžai į Islandiją. Ne visus jaunus žmones patraukia atgal namo. Kodėl parvykai?

Praradau fotografo asistento darbą, autobuse gavau stikliniu buteliu per galvą, o mano mažasis sūnus labai smulkaus nelaimingo atsitikimo metu neteko nago, ir VISA TAI ĮVYKO PER VIENĄ SAVAITĘ. Mano tuometinė mergina laukėsi, o man pasiūlė darbą Islandijoje. Be to, Islandija veža, o Danija užknisa.

Kaip jauteisi ten gyvendamas?

Gal ir gerai būtų buvę Danijoje pabūti ilgiau – aš mėgstu Kopenhagą. Bet nekenčiu Viborgo, miesto, kuriame studijavau. Apskritai jaučiausi gerai.

Bet tai labiau susiję su mano draugais ir šeima, kurie buvo ten su manimi.

Mes žinome, kad muzikos scena Islandijoje klesti, o muzikinis išsilavinimas – beveik būtinas kiekvieno islando atributas. Kokia kitų menų padėtis? Ar fotografijos studijos Islandijoje tavęs nebūtų tenkinusios?

Gali studijuoti fotografiją ir čia, Islandijoje, bet tada, 2005-aisiais, aš jaučiau, kad tai ne man, todėl su visa savo manta (jos buvo lygiai viena tona) pasiryžau iškeliauti. Ir dabar Islandijoje esama puikių fotografijos mokyklų, bet vis dar ne universitetinio lygio studijų.

Kaip nusakytum Šiaurės Europos regiono perspektyvas ir kaip tu matai šią pasaulio dalį?

Ji absoliučiai pritrenkianti ir nuostabi.

INTERVIU

Jon sutinka su visais mano kėslais

Ar Islandijos fotografija gali užkariauti pasaulį? Čia kuria gausybė daug žadančių fotografų, kad ir Saga Sig, Hordur Ingason, Magnus Andersen.

Islandija turi daug originalumo, daug energijos, daug elfų ir dar „Sigur Rós“, keliančius mums nuotaiką!

www.hordursveinsson.com

9

Skandinavišk dizaino mitai medis natūralumas demokratiškumas prieinamumas modernumas zainą, tuo pačiu nusiperki ir keletą dešimtmečių suktą Šiaurės šalių įvaizdžio produktą.

Rasa Barčaitė TEMA

Skandinaviškas dizainas jau seniai nenužengia nuo pasaulinės mados pjedestalo. Lietuvoje šis minimalizmo ir funkcionalizmo derinys irgi sparčiai skverbiasi keisdamas močiučių kilimais apdengtas sienas, tamsias gremėzdiškas spintas ir foteliais apkrautus valgomuosius. Tačiau ar susimąstėte, kad tas skandinaviškas dizainas yra ne vien dizainas, bet ir labai gudriai apgalvotas skandinavų ėjimas reklamuojant savo šalis? Trumpai tariant, pirkdamas skandinavišką di-

Kalbą apie skandinavišką dizainą iš kitos perspektyvos užvedė rudenį Vilniuje apsilankęs Norvegijos dizaino industrijos ir skandinaviškosios dizaino istorijos ekspertas norvegas Widaras Halénas. Jis, paklaustas apie mūsiškių dizainerių perspektyvas pasaulinėje rinkoje, konstatavo, jog prasimušti tikrai įmanoma, jei eisime netradiciniu keliu – seksime skandinavų pavyzdžiu. Man iškilo klausimas – kokiu pavyzdžiu. Estetikos? Formų?

Ar atsakymas giliau?

Pirmiausia, turbūt reikėtų apibrėžti, kas yra skandinaviškas dizainas. Man šis judėjimas labiausiai atsispindi balduose ir architektūroje. Jų švarus, paprastas dizainas puikiai derina elegantišką minimalizmą su funkcionalumu, o naudoja-

mos medžiagos kvepia natūralumu ir gamta. „Ar šiuo estetikos keliu reikėtų krypti ir lietuvių dizaineriams?“ – pasiteiravau W. Haléno, kuris iškart nuteikė, kad atsakymas kiek kitur. Jis pasiūlė pakalbėti apie skandinaviško dizaino mitus ir įvaizdžius, kurie galbūt per ilgai laikosi pasaulinėje atmintyje.

Pokalbį nuo skandinaviško dizaino mitų W. Halén pradėjo dėl svarios priežasties – istorikas prieš dešimtmetį su kolegomis suorganizavo keliaujančią parodą „Scandinavian design beyond the myth – 50 years of design from the Nordic countries“, vėliau mitų tema skaitė ne vieną paskaitą įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, Dailės akademijos studentams. Be to, kaip teigė Halénas, lietuviams labai tiktų skandinaviška patirtis: „Baltijos valstybės ne veltui laikomos Šiaurės kultūros dalimi; jūsiškis dizainas turi ne vieną bendrybę su Skandinavijos šalių kūryba“.

Skandinaviško dizaino karikatūrą, anot dizaino istoriko, suformavo būtent tokios abstrakčios

10

ko

Arne Jacobsen 1952 m. sukurta kėdė „Skruzdėlė“ – vienas labiau kopijuojamų dizaino objektų pasaulyje. Tai pavyzdys skandinaviško dizaino (ne)demokratiškumo – nors originaliai kėdė buvo sukurta farmacijos kompanijos „Novo Nordisk“ darbuotojų valgyklai, šiandien ši kėdė kainuoja 369 eurų.

charakteristikos, kurias aš ir pati apibūdinau pokalbio pradžioje. Didžiausias to mistinio ir stereotipinio „Homo Scandinavicus“ mitas – demokratiškumas, t. y., kad Šiaurės šalių dizainas yra prieinamas visiems. Kaip teigia W. Halénas, demokratiškumas buvo puikus kabliukas po Antrojo pasaulinio karo atsigaunančiame pasaulyje, kai Šiaurės šalys, vedamos labai demokratiškų vyriausybių, siekė atsitiesti.

Tad 1951 metais Londone, baldų parodoje, pirmą kartą pasauliui buvo pristatytas skandinaviško dizaino judėjimas. Jis buvo apibūdinamas kaip išskirtinai demokratiškas, prieinamas visiems, atspindintis Šiaurės šalių vyriausybių diegiamas vertybes (atsvara prabangiam italų, prancūzų skoniui). „Tam tikru mastu tai ir buvo demokratiškas stilius, nes jis davė darbo daugeliui fabrikuose dirbančių žmonių. Tačiau, kita vertus, organizuodami parodą „Scandinavian design beyond the myth“ mes atradome, jog dauguma tų laikų dizaino objektų buvo labai brangūs, pagaminti iš gerų medžiagų, ne kiekvienam įperkami“, – akcentuoja W. Halénas ir priduria, kad pasaulį sužavėję skandinaviški objektai, tokie kaip Arne Jacobseno kėdė „Ant“, kainuoja ne vieną šimtą eurų.

Kalbą, žinoma, pasukome prie IKEA fenomeno.

Pasak Haléno, įsiveržusi į pasaulinę rinką, ši šve-

Jauniems dizaineriams itin sunku prasibrauti pro klasikinių 1950–1970-ųjų dizainerių įtvirtintą įvaizdį, kaip kuriama Skandinavijoje. 2002 m. Ditte Hammerstrøm bandė atkreipti dėmesį į šią problemą ir sukūrė „Kėdę žmogui, norinčiam būti išgirstam“. Kaip autorė apibūdina, kėdė gali būti padėta jūsų namuose prie televizoriaus, jūsų darbe arba viešoje aikštėje prie parlamento.

Jeppe Gudmundsen-Holmgreen nuotr.

dų kompanija tapo visur eskaluojamo nebrangaus skandinaviško dizaino pavyzdžiu. IKEA tiesiogiai įkūnijo demokratiškumo sąvoką, ir 8-tuoju dešimtmečiu po pasaulį paplitusios parduotuvės galutinai įrėžė skandinaviško dizaino apibrėžimą į žmonių sąmonę. Kadangi iki tol pasaulinėse parodose rodyti skandinavų dizainerių baldai nebuvo patys pigiausi, masinė gamyba bei pigesnės žaliavos gaminant skandinaviško pavyzdžio baldus leido kompanijai IKEA tą demokratiškumo efektą nesunkiai pasiekti.

Kitas mitas, kuris, pasak Haléno, jau yra pakitęs, teigė, kad Skandinavų dizainerius labai paveikė jų nacionalinis identitetas. O kodėl nebuvo akcentuojama, kad kūrėjai buvo ir tebėra stipriai veikiami globalizacijos ir šalies technologijų pažangos? „Kas įdomiausia, labai mažai istorikų, dizaino tyrinėtojų gilinosi į skandinaviško dizaino fenomeną, knygų aprašymuose buvo kartojamos tos pačios frazės, neieškant gilesnių paaiški-

nimų. Kad ir tas visur pabrėžiamas skandinaviško dizaino formų paprastumas, lakoniškumas – kuo jis skiriasi nuo japoniškojo? Arba olandiškojo?“ – retoriškai klausia W. Halénas. Japonų įtaka Šiaurės šalių dizainui ypač domina istoriką, kuris šiuo metu dirba prie naujo projekto apie japonų kultūros įtaką Šiaurės šalims XIX a. pabaigoje, kai Japonija atvėrė duris pasauliui; susidomėjimą japonų kultūrą turbūt lėmė ir tai, jog pats W. Halénas ten gyveno metus laiko.

Pašnekovas akcentavo, kad skandinaviško dizaino mitus sukūrė patys Šiaurės šalių rinkodarininkai. Jie suvokė, kad Norvegija, Danija, Švedija ar Suomija pavieniui yra per mažos ir per silpnos būti savo dizaino ambasadorėmis pasaulyje. Tad kodėl dizaino parodose savęs nepristačius taip, kaip daugelis ir pažįsta šias šalis? Visi žinojo Skandinaviją, kuri istoriškai jau labai ilgai laikosi kartu, tad skandinaviškas dizainas tapo geru įrankiu reklamuotis parodose. „Rinkodara pabrėžtinai reikalinga bet kurios šalies dizainui. Neturint rinkodaros strategijos, sukurtas produktas labai sunkiai pateks į pasaulinę rinką, kurioje karaliauja didžiosios šalys. Komerciniai meno aspektai iš dalies valdo daugybę idėjų dizaine“, – užbaigdamas kalbą apie rinkodarą akcentavo Halénas.

11

Skandinavai kuria tik natūralių medžiagų ir spalvų produktus? Suomių dizainerio Eero Aarnio darbai, kaip ši klasikinė 1968 m. kėdė „Pastil“ , gaminami iš plastiko ir daug kartų „filmavosi“ mokslinėje fantastikoje. eero-aarnio.com nuotr.

O kodėl reikėtų griauti skandinaviško dizaino mitus? Jei tas įsikerojęs „Homo Scandinavicus“ įvaizdis neša pelną Šiaurės šalių dizainui ir toliau sėkmingai garsina jį pasaulyje? Pasak pašnekovo, griauti kai kuriuos skandinaviško dizaino mitus reikia norint žvelgti į tolimesnę Šiaurės šalių dizaino perspektyvą. „Daugybė jaunų dizainerių jaučiasi neįvertinti dėl vis dar gajaus senojo skandinaviško stiliaus garbinimo. Pavyzdžiui, Danijoje, kur senųjų dizainerių reprodukcijos yra ypač populiarios, jauniems dizaineriams labai sunku padaryti įspūdį, nes praeities šešėliai yra pernelyg dominuojantys“, – pabrėžia istorikas.

TEMA

Visgi jaunieji šiauriečiai pamažu veržiasi iš saviškių sukurtų mitų. Geriausią pavyzdį galima pamatyti ir W. Haléno Vilniuje lapkritį pristatytoje skandinaviškoje juvelyrikos parodoje „Iš šalčiausio krašto: Šiaurės šalių juvelyrika“. Ten eksponuota juvelyrika spalvinga, jai būdingi eksperimentai su medžiagomis, kai atliekos kombinuojamos su tauriaisiais metalais, nepamirštant ir labai didelių formų. Šios ypatybės yra visiškai kitokios, nei skandinavai buvo įpratę kurti seniau. „Pastaruosius 20 metų Šiaurės šalių dizaineriai laisvinosi iš minimalistinių paprastumo nuotaikų, į dizaino sceną pamažu grįžta ir humoras, ironija, teatrališki aspektai, kurie žaidžia su įsisenėjusiais mitais ir suteikia jiems žaismės atspalvį“, – reziumuodamas Šiaurės šalių dizaino perspektyvas vardino tyrinėtojas.

O kaip dėl pasaulinių dizaino prognozių? Halénas čia ypač akcentuoja mažesnių pasaulio šalių svarbą. Jo manymu, dizaino objektų gamyba pamažu

Į dizaino sceną pamažu grįžta humoras, ironija, teatrališki aspektai

turėtų vėl grįžti į vietos rinkas, reikšmingesnėmis taps mažos gamyklos, rankų darbo ir industrijos derinys vėl įgaus populiarumą, išstumdamas Kinijos masinę produkciją. „Dėl pasaulinės globalizacijos pasaulis tampa per daug blizgantis ir paviršutiniškas. Todėl netolimoje ateityje labiau bus domimasi mažomis kultūromis ir jų tapatybe“, – pabrėžė istorikas, paliesdamas mane dominančią pokalbio temą – lietuvių dizaino perspektyvas – ir ypač išskyrė šių metų Londono dizaino parodoje buvusį lietuvių stendą, kuris sudomino ne vieną kritiką.

Lietuviško dizaino ypatumus Halénas žino ir mano, kad turime tikrai gerų baldų, tekstilės dizainerių. Išskirtinai pagyrė šviestuvų kūrėją Živilę Lukšytę, baldų dizainerį Edvardą Kasčiukaitį, vazų kūrėją Rytą Jakimavičių. Kaip pažymi istorikas, turbūt pagrindinė jaunųjų Baltijos kūrėjų bėda – kad vietinės galerijos vis dar nelabai priima konceptualų meną, tad, norint kalbėti apie Baltijos šalių dizaino perspektyvas, reikėtų padėti dizaineriams judėti konceptualumo linkme.

Istoriko manymu, mums reiktų susivienyti su Latvija ir Estija sukuriant Baltijos dizaino judėjimą. Jis būtų naudingas geografiniu aspektu. „Visų pirma, ne visi žino, kur yra šios Baltijos šalys, tačiau dauguma tikrai yra girdėję Baltijos pavadinimą. Kad Baltijos vardas žinomas pasaulyje, įrodo ir 1914 metais Malmėje vykusi Baltijos paroda, buvusi didelis įvykis šiaurinėje Europos dalyje“, – pabrėžė dizaino istorikas ir pajuokavo, kad dar ir dabar atsiranda manančių, kad Norvegija yra Švedijos sostinė. Suvienijus Baltijos dizaino pajėgas, būtų paprasčiau ir idėjiškai, nes su kaimyninėmis šalimis turime daugiau panašumų nei atskirybių. Turbūt belieka pasisamdyti keletą gudrių rinkodaros asų, išsikelti visų trijų šalių meno panašumus ir pirmyn į pasaulinę trasą? Halénas šį klausimą paliko atvirą mūsų pačių diskusijoms.

Reikia pastebėti, kad skandinavai savo gyvenimo stilių ir ideologijas eksportuoja per puikiai sukurtus ir atrodančius produktus. Toks propagandinis ginklas pritraukia daug daugiau turistų nei įprasta tiesioginė reklama. Tad Haléno idėja apie Baltijos dizaino judėjimą skamba tikrai patraukliai. Vienintelis klausimas – ar mes galėsime vardan bendros Baltijos dizaino strategijos nuryti kartėlį, kai lietuviško identiteto produktas skins laurus po bendru Baltijos pavadinimu?

12

DON’T BARK – BITE

Aš nesu tavo draugas.

Hedonistiniame, prisitaikėliškame pasaulyje daugelis sąvokų tapo sutartinėmis, POLITIŠKAI KOREKTIŠKOMIS ir nugludintomis frazėmis – politikoje, literatūroje, rinkodaroje. Ir žodis „DRAUGAS“ tapo niekinis.

Aš būsiu tavo PRIEŠAS – TAI vers tave pasitempti, nes tik visiškas menkysta neturi priešų. Priešas turi aiškų pavidalą, jis verčia tave išlikti budrų. Priešas tavo dvasios paralyžiaus, tavo išglebusio kūno, tavo patogiai merdinčio gyvenimo.

Man nereikia tavo RINKODARINĖS draugystės. Man reikia pagarbos verto priešininko, kuris vers ir mane likti budrų. Negaišk laiko atsikirtinėjimams ar konformistinei filosofijai, ne lok, o kąsk. Kąsk visų pirma sau, kad pajustum, jog dar esi gyvas. O jei pajutai skausmą – judėk PIRMYN: nors ir nėra jokio rytojaus, bet tu dar ir nemiręs. Daryk tai, kas tave JAUDINA, raumenys tam užaugs procese – jis tave transformuos labiau nei rezultatas.

Dar yra vilties, KAD gyvenimo gale tave pasiims valkirijos, o ne ramiai užgesi senolio lovoje.

ATVIRAI TAVO PRIEŠAS www.doberman-inside.eu

Kas pažadins snaudžiančią meno rinką?

Akimirka iš 2014 m. Rygoje vykusios tarptautinės meno mugės. Autorės nuotr.

Aistė Paulina Virbickaitė „N WIND labai įdomu skaičiai – brangiausiai parduoti mugėse darbai, „perkamiausios“ meno šakos ir panašiai“, – rašo man redaktorė. Dūsauju.

Vėl reiks rašyti apie tai, ko praktiškai nėra – meno rinką Baltijos šalyse.

PROPORCIJOS

Per daug menininkų. Lietuvos dailininkų sąjungai priklauso beveik 1500 narių, turbūt dar panašiai tiek priklauso kitoms kūrėjų sąjungoms arba kuria neturėdami oficialaus menininko statuso.

Skaičiai neturėtų stebinti – vien Vilniaus dailės akademijoje šiuo metu studijuoja apie pusantro tūkstančio bakalaurų!

TEMA

Per mažai pirkėjų. Per 25 metus dar nespėjęs kaip reikiant susiformuoti vidutinių pajamų išsilavinusių miestiečių sluoksnis jau gali nusipirkti brangų teliką, bet dar atsargiai žiūri į meno pirkimus. Dalis jų kažkodėl įsivaizduoja, kad menas kainuoja tūkstančius, nors paieškojus puikų kūrinį (ypač fotografijų ar grafikos) galima įsigyti ir už porą šimtų eurų. Likusieji narsiai prisipažįsta – nieko menuose nesuprantu, nesąmonė, geriau eisiu paieškosiu ko nors iš Vuitton, su nuolaidyte.

Ir čia nieko baisaus nematau – esminiams pokyčiams reikia laiko, o mokomės mes labai sparčiai.

Antano Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“. „Vilniaus aukciono“ nuotr.

Rezultatas? Baltijos šalių kultūros laukas visiškai priklausomas nuo valstybinės paramos. Individualias stipendijas kūrėjams skirianti Kultūros taryba užkišta tūkstančiais paraiškų. Nežinau nė vienos aktyvią parodinę veiklą Lietuvoje vykdančios galerijos, kuri nerašytų projektų prašydama paramos parodoms rengti ar dalyvauti meno mugėse. Ta pati Vilniaus meno mugė „ArtVilnius“ didžiąja dalimi finansuojama iš biudžeto ir be šios paramos vargu ar išsiverstų – galerijų mokamas dalyvio mokestis (1000 eurų) čia gerokai mažesnis nei garsiose Vakarų Europos mugėse, tačiau mūsų galerijoms atrodo didelis ir dažnai neatsiperka. Kita vertus, kas mūsų kraštuose atsitinka rengiant didelius projektus be valstybinės paramos, matėme Rygoje. Neseniai vykusi pirmoji Rygos tarptautinė meno mugė nustebino paveikslų turgelio nuotaika ir buvo prikišta nuogų moterų, saldžiai siurrealistinių motyvų beigi gėles vaizduojančių paveikslų.

BRANGIAUSI

Į pokalbius apie meno rinką žvelgiu kaip į edukacijos rūšį. Juk daugybė menininkų ir kūrinių pasaulinį žinomumą pelnė tik po itin sėkmingų pardavimų. „Tai už ką čia sumokėta tiek pinigų, kiek per gyvenimą neuždirbsiu?“ – smalsaujame ir į kūrinį žvelgiame įdėmiau. Tačiau tos sumos tokios didžiulės, kad sunku jas suvokti kaip

realias: šimtai milijonų skamba panašiai kaip juodosios skylės gylis – gal ir yra, bet ne mano gyvenime. Šia prasme kalbėti apie Baltijos šalis paprasčiau – kainos žmogiškos ir suprantamos. Štai Lietuvoje oficialiai brangiausias paveikslas, Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) „Dzūkų kaimelis“, „Vilniaus aukcione“ parduotas maždaug už 53 600 eurų – tiek sostinėje kainuoja kuklus butas. Brangiausio paveikslo rekordą lengvai pamuštų koks nors M. K. Čiurlionio (1875–1911) kūrinys, tačiau oficialiuose aukcionuose jo darbų nepasirodo.

Tačiau turime estišką pavyzdį – savo įtaka šalies kultūrai mūsų Čiurlioniui artimo tapytojo realisto Johann Koler (1826–1899) nedidukas paveikslas Taline vykusiame „Baltijos aukcione“ parduotas už 83 600 eurų. Pasakojama, kad garsiųjų Latvijos klasikų (Janis Rozentals (1866–1916), Vilhelms Purvitis (1874–1945) ar Johann WaltherKurau (1869–1932) kūrinių rekordinės kainos sukasi apie 100 000 eurų, tačiau oficialių aukcionų rezultatų internete rasti nepavyko.

XX a. pirmosios pusės dailė visose trijose Baltijos šalyse vis dar vertinama brangiausiai. Tik nedidelis procentas šių kūrinių skirti grožėjimuisi ir gyvenimui kartu, nes dažniausiai perkami kaip in-

14

Baltijos šalių meno rinkoje šiuolaikiniam menui vietos nėra

Mugė „ArtVilnius“ skaičiais

Mugė „ARTVILNIUS“ įvykiais

N WIND pateikia statistiką, atspindinčią pagrindinės Baltijos regiono meno mugės raidą ir finansinio savarankiškumo siekį..

Mugės ARTVILNIUS vadovė Diana Stomienė pasakoja, kaip renginys auga atmosferos požiūriu.

ARTVILNIUS’09 92 meno galerijos – 31 šalis.

20 000 lankytojų.

Parduota kūrinių už

2014 metų mugėje daug dėmesio buvo skirta fotografijai, pirmą kartą atskiroje salėje pristatyta projektų zona, kurioje rodėme privačią „Lewben Art Foundation“ šiuolaikinio meno kolekciją, veikė kuruotos parodos. 2015 m. tęsime šią tradiciją, kiekvienais metais pristatysime vis kitą šiuolaikinio meno kolekciją ir parodas.

90 000 Lt.

ARTVILNIUS’11 60 meno galerijų – 17 šalių.

17 000 lankytojų.

Parduota kūrinių už

150 000 Lt.

vesticija. Ir tik jie leidžia redaktoriams ir rašytojams nudžiuginti skaitytoją daugiaženklėmis sumomis.

Nors Vakarų Europos bienalėse ir meno mugėse gausu prabangių instaliacijų, videomeno ir objektų, Baltijos šalių meno rinkoje šiuolaikiniam (aktualiam) menui vietos nėra. Konceptualus menas publikai pernelyg sausas, instaliacijos užima per daug vietos. Pora mėginimų surengti šiuolaikinio meno aukcionus Vilniuje patyrė nesėkmes, nepasiteisino ir fotografijos aukcionas. Rezultatais nesididžiuoja ir jau penktus metus Taline vykstančios fotografijos mugės organizatoriai, šiais metais pristatę porą dešimčių fotografų, kurių kainos svyravo nuo 100 iki 5000 eurų, nors dažniausiai sukosi apie 200–500 eurų.

Tiesa, kalbant apie šiandien kuriančių menininkų kūrinių pirkimus, reikia pastebėti, jog dažniausiai perkama tiesiai iš studijų, sandoriai nėra oficialiai fiksuojami.

Baltijos šalių meno pirkėjams reikia tapybos, pageidautina – senos. O jei naujos – tada pripažintų menininkų ir nebrangiai (Rygoje, kaip ir Lietuvoje, garsaus šiandien kuriančio tapytojo darbą drąsiai galima tikėtis įsigyti maždaug už 3000 eurų).

Tai nepasikeis tol, kol meno nepradės pirkti jauna, šiuolaikiška karta, gebanti vertinti ne tik tapybą, bet ir fotografiją, konceptualius objektus ar videomeną. Greičiausiai tai bus dabar pradedančių startuolių karta – atviri naujoms idėjoms, nebijantys rizikuoti, uždirbantys tūkstančius (ne milijonus) jauni žmonės turėtų su laiku pradėti vertinti ir meną – tokį patį, kaip jie.

VIENAS RINKOS VARDAS

Nuo nepriklausomybės atgavimo laikų girdimos kalbos, kad gal trims mažoms Pabaltijo šalims būtų verta pasaulinėje meno rinkoje prisistatyti vienu Baltijos regionu, tokiu būdu sudarant kiek didesnį (taigi, ir stipresnį) bloką. Kalbos taip ir liko teoriniais pasvarstymais. Ką ten globalusis pasaulis – vargu ar dažnas menu laisvalaikiu besidomintis lietuvis galėtų išvardinti po tris garsiausius Latvijos ir Estijos menininkus. Stebime vieni kitus atsainiai, nors ir su nuostata, kad kaimyninėje šalyje viskas veikia tobuliau (Lietuvoje dažnai galima išgirsti, kad štai estai su latviais pava-

ARTVILNIUS’12 53 meno galerijos – 12 šalių.

15 000 lankytojų.

Parduota kūrinių už Lt. Įvestas dalyvio mokestis nuo 345 iki 690 Lt.

400 000

ARTVILNIUS’13 50 meno galerijų – 11 šalių.

16 000 lankytojų.

Parduota kūrinių už Lt. Dalyvio mokestis nuo 1000 iki 1700 Lt.

500 000

ARTVILNIUS’14 65 meno galerijos – 18 šalių.

18 000 lankytojų.

Parduotų kūrinių už Lt. Dalyvio mokestis nuo 1725 iki 3450 Lt.

600 000

FINANSAVIMAS MUGEI AUGANT 2008 m. LR Kultūros ministerija – 330 000 Lt. 2009 m. LR Kultūros ministerija – 880 000 Lt. Valstybės finansavimas – virš 90 proc.

2014 m. Savivaldybė – 150 000 Lt. Lietuvos kultūros taryba – 150 000 Lt. Iš dalyvių gauta 130 000 Lt. Rėmėjų indėlis apie 300 000 Lt. Valstybės finansavimas – 30–40 proc.

ro daug geriau, o Latvijoje kalbama, kad lietuviai savo meno lauke tvarkosi tikrai sumaniau). Pavienių bendrų projektų esama, tačiau apie nuoseklų, kryptingą bendradarbiavimą kalbėti sunku. Bet ar tikrai bendras Baltijos šalių vardas padėtų mūsų menininkams ir rinkai?

Kalbant apie oficialius valstybinius projektus – jie nėra lankstūs nei drąsūs, tad žiūrovų (bei pirkėjų) dėmesį patraukia retai. Kalbant apie atskirus menininkus – šiandien jų tautybė ar gyvenamoji vieta jau nėra svarbi, nebent sąmoningai pasitelkiama kaip priemonė menui kurti ir pristatyti. Man rodos, per dažnai vartojame žodžių junginį „lietuvių menininkai“. Juk dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje iš Amerikos į Vilnių dėstyti trumpam atvykęs Kęstutis Zapkus savo studen-

Šiame regione esame vienintelė meno mugė. Nors 2014 m. jas bandė rengti ir latviai bei baltarusiai, sprendžiant iš atgarsių, jiems nepavyko. Sakykime, stipriausios Latvijos galerijos Rygos mugėje net nedalyvavo, tačiau jos kasmet atvyksta pas mus. Norime, kad mugės atmosfera apimtų ir miestą. Bendradarbiaujame su svarbiausiomis institucijomis: Šiuolaikinio meno centru, centru „Rupert“, Vilniaus dailės akademija ir kt. Kviečiame mugės svečius aplankyti renginius, mugės metu vykstančius Vilniuje.

2014 m. mugėje dalyvavo apie 20 naujų galerijų, kurios mugėje prisistatė pirmą kartą. Dalis jų atrado mus ir kreipėsi pačios. Kasmet apie 20–30 norinčių galerijų, profesionalų komisijos sprendimu, į ARTVILNIUS nepatenka. Ypatingą dėmesį skiriame ekspozicijos architektūrai, vizualinei estetikai. Džiugu, kad gerėja Lietuvos galerijų stendų ekspozicijų kokybė, kad ARTVILNIUS mūsų šalies galerijoms atvėrė kelius dalyvauti kitose meno mugėse užsienyje.

tams kartojo: „Jūs nesate Lietuvos, esate pasaulio menininkai“. Nors mokykla ir santykis su tradicija menininkui svarbūs kaip stuburas, tačiau tautybės akcentavimas šiandien atrodo dirbtinis, o kartais net ir žalingas menininko ambicijoms – svajonė tapti geriausiu menininku Lietuvoje ir tikslas tapti žinomam bent jau Europoje veda skirtingais keliais.

Apibendrinant – gyvename įdomiais laikais. Galime stebėti meno rinkos pradžią ir patys prisidėti prie jos vystymosi. Vieni – kurdami įdomiai, drąsiai ir parduodami už protingą kainą, kiti – skirdami laiko domėjimuisi menu ir pamažu pradėdami pirkti tai, kas įdomu. Tikėtina, kad atlygis visiems šio beprabundančio proceso dalyviams ateis greičiau, nei atrodo.

15

Mokykla, užvedusi kūrybinį variklį Karolis Vyšniauskas Jei senamiestyje sutiksite vaikiną trijų dienų barzda, languotais marškiniais ir akiniais storais rėmais, didelė tikimybė, kad jis svajoja dirbti reklamos industrijoje. Nes tai reiškia: atlikti kūrybiškas užduotis, gauti keturženklį atlyginimą (eurais!) ir vairuoti „Mini Cooper“? Bet darbas reklamoje ar komunikacijoje nėra įvaizdis ir svajonės, o visų pirma meistriškumas ir aštrus protas, kuriuos išlavinti dabar gali reklamos mokykloje.

2014 m. rudenį Vilniuje, buvusios „Fluxus ministerijos“ patalpose Gedimino prospekte, veiklą pradėjo reklamos mokykla „The Atomic Garden“

trunka penkis mėnesius, po kurių, jei dirbsi sąžiningai, turėsi portfolio, kuris, žadama, darys įspūdį tikriems reklamos agentūrų vadovams. Nes jie patys ir yra mokyklos dėstytojai. Tomas Ramanauskas („New!“), Rimantas Stanevičius („Milk“), Renata Šarkauskaitė (TBWA), Dominykas Žilėnas („Ogilvy“) – vien tai yra didžiųjų Lietuvos reklamos agentūrų kūrybos vadovai, mokantys mokykloje TAG. Universitetai jų neprisišauks, bet į šią mokyklą jie eina savo noru, nes žino, kad tarp studentų galbūt yra naujas būsimas geriausias jų kūrybininkas.

O gal ir būsimas konkurentas. Tai, kad TAG pavyko suvienyti viena trasa važiuojančius, bet norinčius

ko visos reklamos agentūros prašo, bet ko daugelis į reklamą einančių jaunų žmonių neturi, – darbo patirtį. „Agentūroms reikia tokių žmonių, kurie galėtų pradėti dirbti jau pirmą dieną. Ne mokytis dirbti, o kuo greičiau pilnavertiškai įsilieti į komandą. TAG absolventas yra „panašaus ūgio“ kaip ir reklamos kūrėjas, 2–3 metus dirbantis vienoje iš geriausių agentūrų Lietuvoje“, – neabejoja R. Pranaitis.

Tokia patirtis turi savo kainą. TAG studijos, be registracijos mokesčio, vienam žmogui kainuoja nuo 400 iki 650 eurų per mėnesį – priklausomai nuo kurso. Dėl nemažų sumų mokyklos atstovai turi argumentų. „Studijos atrodo brangios, jei nesi įsigilinęs. Jos trunka gana trumpai, palyginti su universitetais ar kolegijomis. Taip pat čia nėra valstybės finansuojamų ir nemokamų vietų.

Jei pažvelgtume į Vakarų patirtį, ten post graduate studijos 99 atvejais iš 100 yra mokamos, nes tai karjerą žaibiškai spartinanti praktika“, – teigia R. Pranaitis.

Kad tokia mokykla turi perspektyvą, įrodo ne tik TAG įsitvirtinimas Madride. Dar sėkmingesnis pavyzdys yra kitoje Baltijos pusėje, Stokholme. Ten jau 40-ųjų pradžioje įkurta komunikacijos mokykla „Berghs“. „Jei prisijungi prie mūsų, prisijungi prie geriausios mokyklos pasaulyje“, – prisistato švedai. Bet nekaltinkime jų arogancija. Kanų „Future Lions“, pripažinti reklamos industrijos apdovanojimų organizatoriai, „Berghs“ išrinko geriausia reklamos mokykla pasaulyje. Tris kartus. Pastarąjį – pernai. Švedijos vyriausybė pamatė, kiek daug potencialo tokia mokykla turi, ir jau po ketverių metų skyrė jai valstybės biudžeto lėšų. Po 30-ies metų visose studijų programose (reklamos kūrimo, rašymo, rinkodaros ir iliustracijos) būdavo per 100 studentų – visos vietos kasmet užpildytos. Ne viskas buvo taip paprasta: susijungusi kartu su kita mokykla, „Berghs“ patyrė finansinių bėdų, buvo prie bankroto ribos, bet ją išgelbėjo pati Švedijos reklamos asociacija, vienijanti žmones, šioje srityje dirbančius: jie suprato, kad tokia mokykla yra reikalinga visiems, – visai kaip tai supranta į TAG susivieniję Lietuvos reklamos kūrėjai.

TEMA

Regio Pranaičio nuotr.

(TAG). Ne universitetas, ne kolegija, o būtent – mokykla. Privati, pačių reklamos industrijos žmonių sukurta ir palaikoma. „Vienintelė tokia Baltijos šalyse“, – nepamirštama pridėti. Ir kertinis argumentas: trečius metus veikiančios analogiškos mokyklos Madride duomenimis, 99 proc. TAG absolventų įsidarbina reklamos industrijoje. „(Tai) vienintelė mokykla, į kurią studentai ateina ne mokytis. Jie čia beveik dirba, nes taip išmokstama iš tikrųjų“, – sako Vilniaus TAG atstovai ir siūlo tris kursų kryptis: reklamos kūrybos, projektų valdymo, skaitmeninės komunikacijos. Juose esančios grupės nedidelės – nuo 8 iki 14 žmonių.

Mokymosi principas – daug praktikos, kaip tikroje agentūroje. Teorija skirta tik įsivažiuoti. Kursai

joje pirmauti kolegas, – retas bendradarbiavimo dėl bendro tikslo pavyzdys Lietuvos versle.

Koks tas tikslas, beje? „Kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse dažniau gimtų gera nei bloga reklama“, – vienu sakiniu paaiškina Vilniaus TAG skyriaus iniciatorius Regis Pranaitis. Kadaise jis pats mokėsi reklamos Madride, ten susipažino su pirmosios „The Atomic Garden“ įkūrėju ir dabar pavertė Vilnių vienu pirmųjų miestų pasaulyje, į kuriuos mokykla išsiplėtė. Be Vilniaus ir Madrido, TAG padalinys dar yra Peru sostinėje Limoje.

Bet tikrai – 99 proc. įsidarbinančiųjų? Tai beveik šimtas, tik apsidraudus dėl force majeure. Bet R. Pranaitis ambicingo tikslo neišsižada. Anot jo, TAG studentai mokykloje gauna tai,

Reklama visų pirma yra komunikacija. „Berghs“ ne veltui dabar išaugo iki komunikacijos mokyklos. Be įprastinių reklamos kūrimo kursų, jie pradėjo ruošti ryšių su visuomene, dizaino, medijų profesionalus. Šiuo metu mokykla turi per 200 dienines studijas pasirinkusių studentų, daugiau nei 5000 neetatinių (part-time) studentų. Juos moko 800 dėstytojų ir kuratorių. Studentai atlieka praktiką JAV ir Europos šalyse, mokykla turi stiprius ryšius su kitomis panašiomis mokyklomis – nuo Amerikos iki Australijos.

Tokiai globaliai sėkmei „Berghs“ prireikė septynių dešimtmečių. Ar 2085-aisiais taip galėsime parašyti ir apie Vilniaus mokyklą „The Atomic Garden“? Jeigu tik bus pagrindas – būtinai. „The Atomic Garden“, Vilnius: tagvilnius.lt „Berghs“, Stokholmas: berghs.se/en

16

Mokslinė fantastika KTU virsta realybe Aldona Steponavičiūtė Apie 35 procentams astronautų ilgalaikėse kosminėse ekspedicijose atviroje erdvėje pamažu ima tinti smegenys ir regos nervas užspaudžia akies obuolį – nesuvaldžius šio sindromo, galima tik svajoti apie žmonių keliones į Marsą, nes daugelis keliautojų ten, tikėtina, nuskristų akli. Kauno technologijos universitete (KTU) kosminės vizijos dėl kuriamų technologijų gali tapti realia perspektyva.

Institute sukurtos technologijos taikomos nuo sporto iki kosmoso medicinos: jos padeda tiksliau diagnozuoti glaukomą, tiksliau ir individualiai gydyti neurologinius ir smegenų sužeidimus patyrusius ligonius, sumažinti smegenų pažeidimus įvairių medicininių operacijų, didelio fizinio krūvio metu. Ankstyva medicininių sutrikimų diagnostika gali padėti išgelbėti gyvybes milijonams žmonių.

KTU mokslininkų sukurtos technologijos kartu yra ir sėkmingos mokslo komercializacijos pavyzdys. Įvairių rinkos konsultantų iš JAV ir ES vertinimais, patekęs į pasaulinę rinką, neinvazinis galvospūdžio matuoklis ir smegenų kraujotakos savireguliacijos monitorius atidarys didelės vertės rinkos nišą.

Atsakymo, kaip gimsta tokios inovacijos, ieškome kartu su profesoriumi A. Ragausku.

Sakote, kad Lietuva, kaip ir bet kuri kita pasaulio valstybė, gali atverti naujas milijardų vertės globalios rinkos nišas. Kaip tai padaryti?

Naujas globalios rinkos nišas atidaro radikalios inovacijos. Radikali inovacija užtikrina didžiausias įmanomas pajamas iš naujos rinkos nišos, nes novatorius (asmuo ar bendrovė) tokioje nišoje tampa natūraliu monopolininku, tam tikrą laiką neturinčiu konkurentų.

Naują rinkos nišą galima atidaryti tik sukūrus prekę, paslaugą ar procesą, kurių pasaulyje tiesiog nėra ir kurie sukuria neabejotiną pridėtinę vertę išspręsdami vartotojams svarbią problemą. Kol neturime konkurentų, esame unikalūs, todėl mūsų kuriamų technologijų kaina nėra veikiama kitų rinkos narių. Ją nustato tik vartotojų poreikiai ir jų perkamoji galia.

Profesorius Arminas Ragauskas konferencijoje „What’s Next?“ pasakoja, kas yra inovacijos.

Lino Žemgulio nuotr.

Nišas į globalią rinką atidaro radikalios inovacijos

Teigiate, kad dažnai klaidingai manoma, jog didelę ekonominę vertę kuriančios inovacijos yra išimtinai naujų mokslinių atradimų pasekmė.

Kaip yra iš tiesų?

Jei verslas siekia sukurti ką nors naujo, tai reiškia didelę riziką, išlaidas ir ekonominės nesėkmės tikimybę. Tačiau jeigu verslas, manipuliuodamas jau esamomis produktyviosiomis žiniomis, lanksčiai reaguoja į rinkos, pramonės struktūros, politikos ar vartotojų elgesio pokyčius kurdamas inovacijas – t. y. efektyvesnius ir geresnius nei ankstesni produktus, paslaugas, procesus ir verslo modelius – toks verslas patirs komercinę sėkmę.

Mokslas nesprendžia mokslinės problemos pagal planą ir negeneruoja produktyviųjų žinių, reikalingų inovatyvioms idėjoms įgyvendinti reikiamu momentu. Tačiau, investuojant į mokslo tyrimus ir sprendžiant dideles mokslines problemas, dalis mokslo sugeneruojamų žinių yra ekonomiškai produktyvios. Sugebėjus jas integruoti ir yra sukuriamos inovatyvios technologijos, galinčios išspręsti žmonijai aktualią problemą – pavyzdžiui, pasiūlyti vėžio gydymo ar skalūnų dujų išgavimo nesunaikinant aplinkos būdus.

Jaunoji Lietuvos karta yra pajėgi kurti radikalias inovacijas?

Esu optimistas, nes aplinkui matau jaunus žmones, spindinčiomis akimis. Jau daugelį metų vedu inovacinių technologijų paskaitas KTU magistrantams ir doktorantams, esu ir vienas iš Technologijų antreprenerystės studijų dėstytojų. Neabejoju, kad ateis laikas, kai dabartiniai pirmakursiai pateiks nuostabių inovacijų idėjų.

Kaip atsiranda ir įgyvendinamos tos inovatyvios idėjos?

Man pačiam noras suvokti, kaip gimsta inovacijos – už ankstesnius tobulesni produktai ir procesai, atėjo, kai pradėjau daugiau dirbti su JAV įmonėmis. Pastebėjau, jog visų jų vadovai skaito tas pačias Peterio Druckerio parašytas knygas. Jis nepaprastai giliai matė socialinius procesus: ne užsiiminėjo futurologija, o tiesiog analizavo ir taip nuspėjo daugybę pasaulio ekonominės ir politinės raidos įvykių. Paaiškėjo, kad likimas man padovanojo plačiausiai pripažinto JAV verslo guru veikalus. Po to pradėjau gilintis į JAV verslo filosofijos ir inovacijų metodologijos problematiką.

Svarbu ne aklai laukti įkvėpimo ir generuoti atitrauktas nuo realybės idėjas, o ieškoti aplinkoje – savo bendrovės viduje arba savo kieme, mieste, valstybėje – pokyčio, į kurį dar nėra atsako. Tai – jūsų proga.

Pokytis visada suteikia galimybę ką nors padaryti geriau, o lanksti reakcija į pokytį ir sukuria inovacijas. Daugybė idėjų žūsta, jeigu jos nėra geresnės už tai, kas buvo anksčiau. Tačiau jei prisitaikote prie pokyčių tobulindami socialines ar technologines sistemas, galimybė, kad jūs laimėsite, yra beveik garantuota. Pokyčiai vyksta kiekvieną akimirką, tik reikia pramerkti akis ir juos pamatyti.

Kaip inovacijos gimsta jums?

Kai esi mokslininkas ir išradėjas, prieš akis tau visada yra problema – mokslinė, pažinimo problema, t. y. klausimas, į kurį nėra atsakymo. O pagal Sokratą – kuo toliau paeini, tuo daugiau nežinomybės matai. Man asmeniškai neretai būna, kad atsakymas į mokslo ar technologijų klausimą, kuris kankina, išplaukia iš pasąmonės po dvejų trejų metų, dažniausiai, kai būnu klaikiai pavargęs, vidurnaktį, kai negaliu užmigti. Na, bet nesvarbu kaip, svarbu, kad dirbant, mąstant ir, kartais gerokai pasikankinus ir susikaupus, atsakymai atsiranda.

Reklama

KTU Sveikatos telematikos mokslo instituto direktoriaus profesoriaus Armino Ragausko vadovaujama mokslininkų grupė sukūrė technologijas, kuriomis paremti inovatyvūs prietaisai gali pasiūlyti minėtos problemos sprendimą. Jei neatsiras nenumatytų kliūčių, ultragarsiniu matavimu paremtas pirmasis pasaulyje medicininis neinvazinis galvospūdžio matuoklis artimiausioje ateityje kartu su NASA erdvėlaiviu turėtų keliauti į Tarptautinės kosminės stoties bandymus.

17

Ar galima daryti negražiai?

Ne tik galima, bet ir būtina.

Kokia medžiaga nepaklusniausia?

Vanduo.

Kada slėpiesi?

Kai tampu drugeliu.

Koks drabužis transformuoja būseną?

Pižama.

Ko niekad nereikia gailėtis?

Kad per ilgai miegojai ryte.

Kokį patyrei magijos mirksnį ne per seniausiai?

Kai atsidariau savo sąskaitos likutį.

Kiek laiko jau galvoji atsakymus?

35 minutes.

Kaip elgiesi su taisyklėmis?

Su taisyklėmis žaidžiame slėpynes. Aš slapstausi, o jos manęs ieško.

Kuo aprengtum Šiaurinę žvaigždę?

Balto kiškučio kostiumu.

Kokia forma netobuliausia?

Meilės.

Ką patartum daryti menui?

Meną.

Ko išmokai iš piktų žmonių?

Nebijoti.

VĖJO MALŪNAI

Ne.tobulai

Per kiek metų pasenstama?

Per visą gyvenimą.

Tai, kas nukrypę nuo tobulybės ir kas įprastai akiai atrodo klaidos, randa prieglobstį mados ženklo D.EFECT kūrybos vadovės Eglės Žiemytės pasaulyje. Išdidžių perfekcionistų laikais Eglė puoselėja netobulumą ir savo mada siekia įtvirtinti juo pagrįstą mąstyseną. Maištą tuo metu kostiumo dizaino studentė praktikavo jau ir Dailės akademijoje, iš kurios net buvo trumpam pašalinta. Tačiau vėliau savo nepaklusnumą pavertė stiprybe, tik sukūrė jam solidų pavidalą – išvystė užsienyje vieną geriau žinomų lietuviškų mados ženklų. D.EFECT kolekcijose klesti per dideli dydžiai, vyriški siluetai moterims, nesuderinamų audinių jungtys. Šiuo metu Eglė susitelkusi į būsimą, D.EFECT SS/16, kolekciją, bet tam, kad ši išeitų dar mažiau tobula, N WIND pavogė šiek tiek dizainerės laiko pakalbėti vėjus.

Kaip viskas būna?

Dažniausiai „kabutėse“.

Kur auga asmenybės?

Dykumoj be vandens.

Koks tau gražiausias defektas?

Permatomas.

Kaip ieškotum adatos šieno kupetoj?

Gal reikėtų sudeginti kupetą?

Kada labai svarbu užsimerkti?

Kai nardai tarp lelijų.

Eglė Žiemytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Kaip prajuokini draugus?

Kai užsidedu karūną.

18

Perspektyvos industrija (I) Giedrė Stabingytė, ženklodaros biuro BLACK SWAN BRANDS vadovė

Kodėl tokia tema? „Nenoriu nieko įžeisti, tačiau pastaruoju metu „turime“ tiek dizainerių, kūrėjų ir kolekcijų, kad net sunku sekti, kas yra kas. Kada nutiko taip, kad ėmėme vadintis, kaip panorėję?“ – pirmą požiūrį apie bruzdančią vietinę mados ir dizaino rinką aštriai brėžia Rita Paškevičienė iš „L.B.D. Baltics“. Susikūrusi kaip atsvara pagrindinių rinkos žaidėjų prekybai šaltu veidu, mados bei dizaino prekių ženklų bendruomenė fragmentuojasi: vieni profesonaliai įvaldo visą mados procesų grandinę, striprina savo koncepciją, produktą ir naudojasi eksporto potencialu, kiti – pritraukia tuos, kurie balsuoja eurais, neįvertindami savo pasirinkimo platesnėje perspektyvoje. „Tarptautinėje mados rinkoje veikia dvi jėgos – tendencijų kūrėjai (setters) ir jų sekėjai (followers), pastarieji kuria podiumo aidą: masiniam pirkėjui „suvirškintą“ idėją už jam prieinamą kainą. Dažnai inspiracijos ateina iš tendencijų kūrėjų – užtenka pasižiūrėti, kokiais vaizdais žmonės dalinasi paskyrose „Pinterest“ ir „Tumblr“, tačiau perkama – iš sekėjų. Lauką tarp šių dviejų jėgų užpildo mažesni, konceptualūs dizaino ženklai, kurie turi stiprią, savitą idėją ir požiūrį, jie kuria savo visatą, kuri traukia būtent todėl, kad jie prekiauja ne palaidine, kuri yra trendų aidas, o palaidine, kuri yra idėja. Būtent to tikimasi iš nišinių ženklų – stiprios koncepcijos ir produkto. O Lietuvoje šiuo požiūriu susikūrė savotiška situacija, kai nemažai naujų prekių ženklų kopijuoja idėjas, stilių ir net techniką, tačiau jie nėra masiniai gamin-

tojai! Jie kuria sąlyginai brangų aidą – o kam įdomus brangus aidas, kai masinis gaminys būna ir įdomesnis, ir techniniu požiūriu geriau įgyvendintas? Jie daro savo projektą, bet ne savo idėją“, – tik ištrauka iš Victorios Diaz, mados rinkodaros konsultantės, perspektyvos. O būtent ženklo idėja, lyg stuburas, turėtų išlaikyti produktų, kolekcijų bei komunikacijos identitetą.

Idėja yra lyg magnetas, traukiantis mūsų gyvo kūno geležį. Tarp stiprios idėjos ir stipraus kūrėjo atsiranda trauka – jie tampa vienas kito dalimi: „ODEUR pradžia buvo prekės ženklo eksperimentas. Tačiau po kiek daugiau nei aštuonerių metų aš

Mados industriją galima vadinti perspektyvų industrija

„ODEUR iš esmės yra mano kuriama perspektyva, kiti su ja susijungia arba ne“, – dėsto Petter Hollström iš „Odeur“, ir iš jo sklinda tyki jėga.

Apie bemaž androginišką „Odeur“ įvaizdį su ženklo įkūrėju kalbamės atsitiktinai išsirinktoje užeigoje Kaune, į kurį Petter atvyko planuoti kolekcijos gamybos (ir priešprieša tarp Petter minčių, stiliaus bei užeigos aplinkos šiek tiek suka man galvą). „Odeur“ užgimė 2006-aisiais kaip baigiamasis Petter projektas komunikacijos mokykloje „Berghs“, Stokholme. Po projekto pristatymo kolekcija iškeliavo į Tokiją, „Fashion Deluxe No6“ parodą „Ginza Gallery“. Iš Japonijos atėjo ir pirmieji didmeniniai užsakymai. O šiandien kolekcijos pristatomos mados savaitėje (sausio 19-22 d.

Berlyno mados savaitėje), šį prekės ženklą galima įsigyti 20-yje šalių, be Švedijos, Petter išskiria Honkongą, Kiniją, Vokietiją bei Italiją kaip rinkas, kurioms „Odeur“ parduoda daugiausiai.

Kokia yra „Odeur“ idėja ir kaip ji formavosi? „Besimokydamas stažavausi „Acne“ – jie dar buvo komunikacijos biuras, ne mados kompanija – ir garsiai išsakiau savo idėją įkūrėjui bei kūrybos

TEMA

Žodis perspektyva, apžiūrimas iš skirtingų taškų, atskleidžia vis kitą prasmę. Lyg kvantinės fizikos dėsnyje, teigiančiame, kad be sąmoningo stebėtojo kiekviena dalelė yra daugybėje galimų pozicijų vienu metu ir būtent stebėjimas sukuria realybę. Mados industriją, kaip ir kitas vizualines industrijas, galima vadinti požiūrių industrija – joje kiekvienas kūrėjas ar prekės ženklas parduoda savo grožio perspektyvą. Mano šios temos stebėtojai – iš skirtingų perspektyvų mados rinkos procesų grandinėje: švedų mados ženklo „Odeur“ įkūrėjas Petter Hollström, mados prekių ženklų ir produktų identiteto konsultantė Victoria Diaz, mados produktų vystymo ir gamybos organizavimo paslaugas teikiantys „First Priority“, taip pat mados, interjero bei laisvalaikio prekių ženklų komunikacijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja Rita Paškevičienė. Visi jie iš skirtingų pozicijų bando įžvelgti perspektyvaus mados ženklo esmę.

apibūdinčiau tai kaip santykį, kurio nebegaliu nutraukti. Aš nebežinočiau, kas esu be ODEUR. Todėl turiu sau įrodyti, kad ženklas gali augti toliau“, – atvirai dalinasi švedų mados ženklo „Odeur“ įkūrėjas Petter Hollström. Stipri idėja taip pat pritraukia savo žmones – tuos, kurie palaiko būtent tą konkretų grožio požiūrį. Tai daugiau nei pasitikėjimas prekės ženklo gaminių kokybe, tai – idėjinis pasitikėjimas, kuris, kaip teigia Victoria Diaz, turėtų būti pagrindinis bet kurio ženklo tikslas. Ši tarp kūrėjo, idėjos bei pirkėjų cirkuliuojanti energija stipri tada, kai yra drąsos daryti tai, kuo tiki – ir tai jaučiama. Valia (!), talentas, stiprybė, pasak konsultantės, – esminės savybės norint įtvirtinti savo poziciją mados rinkoje, kurioje „daug mažakraujystės, bet ir čia galioja natūrali atranka kaip ir gamtoj – atkrenta tie, kurie nenori gilintis.“

Petter Hollström (dešinėje) su kartu ženklą „Odeur“ kuriančiu dizaineriu Gorjan Lauseger. Į Stokholmą atvykęs iš Švedijos šiaurės, Umeå, „pabandyti įgyvendinti savo kūrybinių svajonių“, po dvejų metų Petter pristatė kolekciją, tapusią „Odeur“ pagrindu.

19

vadovui Jonny Johanssonui“, – Petter pasakoja, kad ta idėja tiesiog apsigyveno jo mintyse, o ištarti žodžiai pradėjo materializuotis. Ta idėja buvo sukurti prekės ženklą ne akims (non-visual label), tačiau giliau nei trumpalaikį mados kaprizą – Petter iš esmės norėjo tirti ir įgyvendinti nevizualaus dizaino (design can be non-visual) perspektyvą. Koks dizainas yra nevizualus? Tai – pojūčių, ryšių dizainas: „Prekės ženklas man – ryšiai, kurie skverbiasi į asmeninę erdvę“. Atsisakęs logotipo, Petter su projekto komanda sukūrė prekės ženklo kvapą, kuriuo impregnuojami kolekcijos audiniai. Kvapas, anot Petter, atlaiko net keletą skalbimų, tačiau iš esmės yra skirtas pradiniam ryšiui su pirkėju sukurti. Jis buvo sukurtas remiantis kolekcijos vizualinėmis gairėmis: švarios linijos, beveik androginiškas-ateiviškas įvaizdis. Petter kvapą apibūdina kaip švarų, gaivų, kiek neįprastą bei seksualiai išdaigų ir gali n-tąjį kartą užsidegęs pasakoti apie kvapo galimybes sukurti netikėtus vaizdinius, prisiminimus, emocijas: „Todėl kiekvienas pirkėjas „Odeur“ priima asmeniškai, aš negaliu žodžiais užbrėžti jų pojūčių“.

„Odeur“ iš esmės tiria ir įgyvendina nevizualaus dizaino perspektyvą. Tylus prekės ženklas tyliai, bet stipriai kvestionuoja požiūrį į tai, kuo turi vilkėti vyras ar moteris, ir kviečia pirkėją turėti savo perspektyvą.

Kvapas išties yra koncepcijos centre – kurį laiką „Odeur“ vietoj pavadinimo naudojo vien trikampį simbolį, referuojantį į pirminę, vidurinę ir baigiamają kvapo natas. Dauguma mados ženklų siekia sukurti savitą asociatyvų pasaulį, „Odeur“ kvepianti perspektyva nėra ir nebus visiems priimtina. „Aš suvokiau, kad bus žmonių, kuriems patiks drabužiai, bet nepatiks kvapas, – ir taip buvo.

Bet tada pasakiau sau, kad tai mano sąmoningas sprendimas – geriau prarasiu dalį pirkėjų, bet užmegsiu stipresnį emocinį ryšį su tais, kuriems patiks ir viena, ir kita“, – po įvairių išbandymų Petter idėja neprarado stuburo. Tad „Odeur“ jėga – iš esmės intraverto jėga; ženklas sustiprina pojūtį, kodėl pirkėjas jį pasirinko sau asmeniškai, o ne kitiems parodyti. „Fucking Young!“ nuotr.

TEMA

Koks dizainas yra nevizualus, kai kalbame apie drabužius? Produkto identitetas turi padėti atsiskleisti prekės ženklo idėjai. „Odeur“ kolekcijose dominuojantį kontrasto principą Petter dizaino tyrimo metu atrado kamufliaže: „Kamufliažas man yra nevizualu vizualiame pasaulyje“. Kamufliažas – optinė apgaulė, paslepianti identitetą, „Odeur“ dizainas iš esmės yra belytis – kolekcijos vystymo metu negalvojama apie tai, šis švarkas moteriai ar vyrui. Toks požiūris – brutalus, bet įtraukiantis: naršant jų ženklo svetainėje, rūpi peržiūrėti, kaip kiekvienas drabužis guli vyrui ir moteriai. Labai švediška, pagalvojau, turint omenyje, kad lygių galimybių tema yra beveik šios šalies nacionalinis identitetas. Tačiau Petter mane pataiso – jų tikslas nėra propaguoti unisex’o: „ODEUR yra tai, ką žmonės galvoja apie save.“ Tačiau, kalbant toliau, tampa akivaizdu, kad vien savito požiūrio nepakanka, kuriant mados prekės ženklą ir verslą jungiasi daugybė perspektyvų. Apie jas tęsime kitame N WIND numeryje.

TEMOS TĘSINYS – N WIND 05 NUMERYJE: PRODUKTO IDENTITETO, KOLEKCIJOS VYSTYMO BEI KOMUNIKACIJOS PERSPEKTYVOS. www.odeur.se www.victoria-diaz.com www.lbdbaltics.com www.firstpriority.lt

20

Nuotraukos iš „Odeur“ pavasario-vasaros kolekcijos, 2015

21

Dalia Bagdžiūnaitė, vartotojų neuromokslų tyrėja

Mokslas, kuris paaiškins vartojimą Perkate paveikslą internetu. Yra du vienodi meno darbai. Prie vieno parašyta „Paveikslas eksponuojamas pasaulyje žinomoje „Louisiana Modern Art“ galerijoje“, prie kito – „Paveikslas yra algoritmu paremtas kompiuterinis menas“. Jūsų klausiu, kurį kūrinį rinksis jūsų smegenys?

Neseniai Kopenhagoje, Vidourės ligoninėje, neuromokslininkai šį klausimą uždavė į funkcinio magnetinio rezonanso „lovą“ (fMRI) paguldytiems žmonėms, kuriems buvo rodyti atsitiktiniai paveikslai. Pasižiūrėję kūrinius, tiriamieji pultelyje paspaudė atitinkamą mygtuką ir pateikė savo simpatijas. Smegenų aktyvumo stebėjimo ir nuomonės tyrimo rezultatai parodė, kad galvojusieji, jog žiūri į galerijos meną, labiau susidomėjo paveikslais ir patyrė didesnį malonumą žiūrėdami į juos, nei tie, kurie stebėjo tuos pačius kūrinius, pristatytus kaip kompiuterinis menas.

riais klausiame vartotojų, ko jie nori, mums nebeužtenka. Klausdami žmonių, ar jie pastebėjo tam tikro produkto dizainą, mes nežinome, kur iš tiesų jie žiūrėjo. Sprendimai priimami akimirksniu,

čia žinios apie tai, į ką iš tiesų vartotojas reaguoja, prašosi tarpdisciplininio požiūrio, kurį gali pasiūlyti neurorinkodara“, – sako Jesper Clement, Kopenhagos verslo mokyklos Rinkodaros fakulteto Sprendimų neuromokslo tyrimų centro (Center for Decision Neuroscience (CDN) mokslininkas, besidomintis vizualiniu dėmesiu, dizainu ir parduotuvėje priimamais sprendimais.

Sprendimų neuromokslo tyrimų centras (CDN) yra vienas iš neurotyrimais, įskaitant ir neurorinkodaros praktiką, užsiimančių centrų, žymus tiek mokslo, tiek verslo pasaulyje, įkurtas Kopenhagos verslo mokykloje. Šiandien čia dirba 7 mokslininkai, tačiau projektų komanda nuolat kinta – ji papildoma tyrimų asistentais, magistrantais, ne-

TEMA

Taip atrodo ir neurorinkodaros tyrimai – moksliniais eksperimentais paremtos praktinės žinios apie iš smegenų ateinančias žmogaus reakcijas, kurios dažnai skiriasi nuo atsakymų žodžiu.

Jos, kad ir rankoje laikant produktus arba atliekant kūrybines užduotis, reiškiasi skirtingomis ne tik reakcijomis, bet ir veido mimikomis, rankų prakaitavimu ar kitais biofiziologinias pokyčiais. Šie tyrimai gerai apgalvoti, reikalaujantys subtilaus ekspertų išmanymo.

Mūsų tyrimai padės suvokti, kada tiksliai emocinis susijaudinimas paveikia elgesį

„Tiriant parduotuvėse priimamus neplanuotus bei impulsyvius sprendimus, tradicinių būdų, ku-

Dalia Bagdžiūnaitė tiria žmogaus subjektyvumo gelmes: padeda suvokti vartotojo reakcijas į aplinkos dirgiklius, tokius kaip prekių ženklai, kvapas, dizaino sprendimai, ir šiomis žiniomis papildyti ribotas galimybes teikiančias klausiamąsias tyrimų technikas. Ji dirba Kopenhagos verslo mokykloje Rinkodaros fakultete įsteigtame Sprendimų neuromokslo tyrimų centre (CDN).

22

Kūrybinės industrijos: grafikas

Pasipuošęs tokia kepuraite – elektroencefalografu (EEG), matuojančiu elektros impulsų pokyčius smegenyse, – ir akių sekimo akiniais tiriamasis parduotuvėje žiūri į produktus, prekių ženklus, apsiperka, o mokslininkai stebi, kas iš tikrųjų patraukė jo dėmesį, kaip keitėsi jo emocijos.

Kopenhagos verslo mokyklos nuotr.

Gruodį audito bendrovė EY pristatė išsamų tyrimą apie Europos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) ekonominį būvį. Tai bene pirmasis toks tyrimas, kur buvo suskaičiuota visų 28 Europos Sąjungos (ES) narių vienuolikos KKI sektorių ekonominiai rodikliai.

centre dirbantis, neurokūrybiškumą studijuojantis Mortenas Friisas-Olivariusas, vienas iš Neurokūrybiškumo instituto įkūrėjų. Taip pat šalia smegenų bangų galima matuoti akių judesius, prakaitavimo pokyčius, pulso dažnumą.

Įdomu, kad aplink daug kalbama apie vaizdo žaidimus kaip itin perspektyvią šaką, ypač Šiaurės Europoje, tačiau skaičiai rodo, kad šis sektorius velkasi KKI uodegoje. Nenugalimai laimi – tiek apyvartos dydžiu, tiek įdarbinamų žmonių skaičiumi – vaizduojamieji menai (grafinis dizainas, fotografija, musiejai, menas etc.), tradicinė šaka.

Neurorinkodaroje bei vartotojų neuromoksluose didelis dėmesys skiriamas negatyvaus vartojimo bei socialinių problemų tyrimams. Aš su specialistų komanda, vadovaujama centro vadovo Thomas’o Zoëga Ramsøy, gilinuosi į kompulsyvų pirkimą, arba pirkimo maniją. Viena didžiausių šopaholizmo priežasčių yra emociniai sutrikimai.

Emocijos pirmiausia pasireiškia pokyčiais smegenyse ir kūne (intensyvesnis kvėpavimas, prakaitavimas), dėl to jas sunku apčiuopti. Šopaholikai, tarp kurių daugiau yra moterų, kaip ir patologiniai lošėjai ar kompulsyvūs feisbuko gerbėjai, negali valdyti potraukio nedelsiant patenkinti norą, šiuo atveju – pirkti. Medikų bendruomenė vis dar diskutuoja, ar tai psichikos sutrikimas.

Neurotyrimuose svarbūs etikos klausimai: tyrimo dalyvių, pažeidžiamų vartotojų grupių apsauga, viešosios politikos kūrimas teigiamiems visuomenės tikslams siekti. Pavyzdžiui, 2011 metais Prancūzijos parlamentas, norėdamas apginti vartotojo autonomijos pažeidimo klausimus, uždraudė fMRI naudojimą komerciniams neurorinkodaros tikslams. Dėl didelių kaštų bei rezultatų interpretacijos sudėtingumo fMRI tyrimai dažniau taikomi mokslo nei verslo praktikoje. Tačiau kitos neurotechnologijos labai naudingos ir rinkodaroje, dizaine. Pavyzdžiui, uždėjus akių sekimo akinius, parduotuvėje galima stebėti žmonių impulsyvias reakcijas į pakuočių detales, jų išdėstymą lentynose. Tada, laboratorijoje išanalizavus surinktus duomenis, galima rasti geriausią pakuotės komunikacijos būdą pašalinat nereikalingą informaciją. „Šiandien tyrimo procesas tampa vis interaktyvesnis. Mobiliųjų technologijų sprendimai, prijungiant nešiojamuosius EEG prie išmaniojo telefono, suteikia galimybę eksperimentuoti ir realiuoju laiku. Pavyzdžiui, tiriant dizainerių darbą, uždėjus jiems EEG, galima sekti jų smegenų reakcijas kuriant produkto pakuotę. Nors tai dar gana naujas metodas, bet teikia daug vilčių“, – sako CDN

KKI apyvarta sektoriais – 2012 m., MLRD. EUR

127,6

Neseniai išsiaiškinome, kad tai – elgesio priklausomybė, nesusijusi su sutrikusiu gebėjimu kontroliuoti impulsus. Mūsų tyrimai padės suvokti, kada tiksliai – ar įeinant į parduotuvę, ar rankose laikant produktą – emocinis susijaudinimas paveikia moterų elgesį. Tyrimų rezultatai ne tik padės supažindinti visuomenę su šia problema, suteikti vertingų žinių kovojant su ja, bet ir paskatins verslą atsižvelgti į hiperstimuliacijos sukeliamas pasekmes.

93 90 Vaizduojamieji menai

70,8 36,3 36,2 31,9 RekLama

Su laiku neurotechnologijos pinga, ir verslas vis daugiau dėmesio skiria šiai sričiai. Svarbu, kad tai netaptų maniakiškų pirkimų viliojimo įrankiu. Pasaulyje asociacijos, jungiančios verslą ir akademiją, skatina juos aktyviai bendradarbiauti kuriant prevencines kampanijas ir tobulinant edukacines priemones. Neurorinkodara – tik dalis taikomojo neuromokslo, pritaikomo dizaine, robotikoje, kuriant filmus ar edukaciniams tikslams. Neuro leidžia ne tik geriau suvokti žmogų, bet ir nutiesti tiltus tarp verslo ir mokslo, natūralios aplinkos ir laboratorijos. Tai yra ateitis.

Laikraščiai ir žurnalai

Architektūra

25,3 Muzika

17,3

Terminai

Neurologija – mokslas, nagrinėjantis smegenų procesus dirbant su sutrikimų ir traumų turinčiais pacientais.

Neurorinkodara – tarpdisciplininė ekonomikos, psichologijos ir neurologijos sritis, dažniau siejama su komercine praktika.

Vartotojų neuromokslai – tarpdisciplininė vartotojų elgsenos, psichologijos ir neurologijos sritis, dažniau siejama su akademine praktika.

Kinas

16 žaidimai

10,4 23

Radijas

Televizija

Knygos

Scenos menai

Žmonėms ir robotams

priklausomais mokslo ir verslo atstovais. Centro veikla orientuota į mokslinius projektus. Komercinius projektus vykdo CDN vadovo neuropsichologo Thomas ‘o Zoëga Ramsøy įkurta taikomojo neuromokslo platforma „Neurons Inc“.

Visa apžvalga www.ey.com.

Esame prieš meno festivalizaciją – pavienes parodas be tąsos Dovydas Kiauleikis Į klausimą „Kas ir māksla?“ (latviškai – kas yra menas?) atsakymų ieško šiuolaikinio meno centras Rygoje „kim?“ (kim? – klausimo santrauka).

Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, taip pat – o gal netgi sudėtingiau – yra užtikrinti meno galerijos gyvastį. Bet „kim?“ įkūrėja Zanė Čulkstėna kartu su keturių moterų komanda užsispyrusiai tai daro jau šešerius metus ir jų ateities planai vis ambicingesni. Kuo centras „kim?“ ypatingas, kalbuosi su Zane Rygoje prieš pat Kalėdas. „kim?“ centras įsikūręs buvusiame XIX a. plytiniame sandėlyje.

Kas ir māksla?

Lietuvoje Kultūros ministerija dar 1992 m. sostinėje įsteigė instituciją, besirūpinančią Lietuvos šiuolaikinio meno raida ir integracija į pasaulį.

Latvija niekada neturėjo savojo ŠMC, o latvių dabarties menu rūpinosi skirtingos institucijos. Kai Latvijos kultūros ministerija nusprendė, kad ir latviams reikia savojo ŠMC, tuometinė ministrė Helena Demakova pakvietė Zanę kuruoti šį projektą. Zanė prieš tai labiau domėjosi kinu, o pagal profesiją yra rinkodarininkė, tačiau pasiūlymas dalyvauti kuriant naują instituciją buvo per daug viliojantis, kad jo būtų atsisakiusi. Taip 2009 m. pradžioje atsirado „kim?“, kaip valstybės įstaiga.

Nors ji pradėjo veikti pačiu blogiausiu metu (krizė!), situacija greitai keitėsi ir „kim?“ tapo nepriklausomu centru (kitas galimas kelias buvo uždarytos durys).

Erdvė

„Kai pradėjome, darėme viską, nes gyvenome užburtame rate: žiūrovų nėra, nes apie šiuolaikinį meną niekas nešviečia, nes nėra kritikų, nes spauda nerašo, o nerašo, nes žmonės neskaito ir nesidomi šia sritimi. Tad dirbome ir su kritikais, ir su vaikais, planavome leisti ir meno istorijos leidinius, kad visuomenė aiškiau suvoktų, kas yra šiuolaikinis menas, – pradžią prisimena Zanė. Žinoma, taip išsibarstyti nebuvo produktyvu. – Kai atsiskyrėme nuo Kultūros ministerijos ir tapome nepriklausomi, iš esmės peržiūrėjome savo veiklą.“ Pasaulyje galerijos ir meno centrai specializuojasi kiek įmanydami, tačiau Baltijos šalys per mažos pasirinkti siaurą nišą. Tad „kim?“ savo kryptimi paliko šiuolaikinį meną bendrai ir išsikėlė tris tikslus: rengti reguliarias vietos ir pasaulio menininkų parodas; šviesti žmones apie šiuolaiki-

nį meną; sukurti ryškesnį Latvijos vaizdą pasaulio meno žemėlapyje. „Mes savotiškai kovojame prieš meno festivalizaciją – prieš trumpalaikius pavienius renginius, kurie neturi tąsos. Dėl to užsibrėžėme tikslą rengti reguliarias parodas – lankytojai gali ateiti kada sugalvoję. Švietimo programą sukoncentravome į šiuolaikinio meno užsiėmimus moksleiviams. Šiems tikslams reikia nekintamos erdvės“, – paaiškina Zanė, kai paklausiau, ar „kim?“ būtinos nuolatinės patalpos ir galbūt būtų paprasčiau gyvuoti nepriklausomų teatrų principu – pristatymus rengiant vis kitur. „kim?“ per metus aplanko apie 20 tūkst. lankytojų.

Bet ambicingiausias „kim?“ tikslas – Latvijos meno sąveikos su užsieniu. „Negalime užsidaryti, esame pasaulio dalis – turime tiek matyti, kas vyksta užsienyje, tiek save parodyti“, – žiba Zanės akys. Pernai „kim?“ surengė penkias latvių meno parodas užsienyje. Didžiausias pasiekimas – suorganizuotas Latvijos paviljonas 55-ojoje Venecijos meno bienalėje.

Kaip pavyksta tiek visko padaryti nedidelei organizacijai? „Visas meno pasaulis gyvena projektais, bet projektuose nebūna eilučių, kurios padengtų kasdienes išlaidas – nuo valytojos iki šildymo“, – aiškina Zanė. Nors ir atsiskyrė nuo ministerijos, tačiau galerija gauna kuklų finansavimą, kuris padeda spręsti tokių išlaidų klausimus.

Bet novatorišką idėją mūsų kraštuose Zanė parsivežė iš studijų Niujorke. „kim?“ turi valdybą – septynis verslo pasaulio žmones, kurie padeda

„kim?“ nuotr.

patarimais, finansais ir kontaktais. Jie negali kištis į kuratorių darbą, bet kalbant apie galerijos valdymą – tai labai vertinga pagalba.

Valdyba padeda ne tik finansais ir patarimais.

Zanė spėja, kad visoje Latvijoje yra apie 5000 svarbiausių „kim?“ lankytojų – tokių žmonių, kurie net ir lietui lyjant kerta geležinkelio tiltą ir pro Rygos stotį ateina į rygiečių ne itin mėgstamą Maskavos gatvės rajoną, kuriame įsikūręs centras „kim?“. Tačiau rimti valdybos nariai padeda išsklaidyti manymą, kad šiuolaikinis menas – tai niša, kelia galerijos prestižą ir, svarbiausia, atsiveda savo draugų ir kolegų iš „normalaus“ pasaulio. Dauguma jų sugrįžta jau kaip paprasti lankytojai į buvusį XIX a. plytinį sandėlį, kuriame vyksta „kim?“ parodos.

Kokią ateitį dėliojate „kim?“, klausiu Zanės. „Planuojame kraustytis arčiau senamiesčio, kad vieta būtų patogesnė kuo daugiau žmonių. Išleisime knygą apie „kim?“ – kol kas dar trumpą, bet jau istoriją. 2015 m. taip pat rengsime „kim?“ apdovanojimus Latvijos menininkams. Svarbu pabrėžti, kad tai nebus konkurentai valstybės apdovanojimams, bet paraleli iniciatyva“, – apie planus pasakoja Zanė. „kim?“ komisija bus išskirtinai sudaryta iš užsieniečių. Taip tikimasi išvengti šališkumo ir įvertinti menininkus, aktualius pasauliui.

Nugalėtojo prizas – jo pasirinkta rezidencija vienoje iš meno pasaulio sostinių – Londone, Berlyne ar Niujorke. Žinoma, šalia to – surengtos parodos užsienyje ir Rygoje. www.kim.lv

26

Kai nesimiega Taline Madis Ligema Madingas miestas, kuriame internetas – žmogaus teisė, turintis belaidžio tinklo barus, tvirtą ekonomiką ir pirmąją pasaulyje vyriausybę be popieriaus: taip, tai – Talinas, viena sparčiausiai augančių ir jausmus žadinančių sostinių Europoje. Be viso to, vieša paslaptis, kad kalbant apie naktinį gyvenimą Taline frazė „1001 naktis“ įgyja visiškai naują prasmę!

Jei niekas nesudomina, ieškok baro „Protest“ – jie žinos, kur šiąnakt naktinis gyvenimas

Taline maišosi viduramžiai ir rytdiena. Tad prieš atvykstant verta pasikartoti istorijos žinias. Jei gerai išmanai istoriją, o tavo šypsena plati – nebus sudėtinga suprasti Taline sutiktus žmones. Šie du dalykai – kertiniai akmenys, kad Talinas būtų kaip svajonė. Bent jau mėnesį ar porą, kol pažindiniesi su miesto superego.

VÄLK (est. „žaibas“) – mėnesinis momentinis klubas, atveriantis duris slapčiausiose ir keisčiausiose vietose, dar nenudrengtose kitų renginių ir linksmybių. Kiekviena vieta šviežiai dekoruojama su didžiausiu dėmesiu detalėms ir paskelbiama ji tik prieš pat vakarėlį. Taip VÄLK prisiviliojo gausybę didžėjų ir muzikantų – stebiname lankytojus atlikėjais iš viso pasaulio. Tad sekite www.valk.ee, ir atsivers Talino pasąmonės paslaptys. VÄLK renginiai vyksta kas mėnesį.

Savaitgalių naktys spogsta spalvomis ir užpildo senamiestį gatvės festivalio vibracijomis. Tai sukuria Talino Bermudų trikampis – Müürivahe, Väike-Karja ir Suur-Karja gatvės. Čia yra pakankamai daug barų, kad visiškai pasinertum, ir gana daug nuo pavadžio pasileidusių vakarėlių liūtų. Bet jei atlikai namų darbus – prisimeni istoriją ir šypseną? – viskas bus gerai. Per kai kuriuos nuožmius naktinius žmones šis rajonas Estijoje žinomas dar ir dėl dažniausių policijos ir greitosios pakalbos iškvietimų. Bet nesijaudinkite, pagal statistiką čia vis tiek saugiau nei beveik bet kurioje kitoje Europos sostinėje.

Tavo vietoje sužaisčiau kelis žaidimus stalo teniso klube „Vint44“ (Suur-Posti 7) ir pažiūrėčiau filmą kultiniame kino teatre „Kino Sõprus“ (kitoje gatvės pusėje). Tada užsukčiau į „Vabalavą“, kur aktoriai ir šokėjai pristato naujausius savo darbus.

Tikriausiai šiuo metu jau būsi sutikęs daug draugiškų žmonių, kurie patars, ką veikti toliau. Galbūt kas nors įdomaus vyks Telliskivi rajono šlepečių klube „Erinevate Tubade Klubi“ (klubas su skirtingais kambariais, kur visi avi šlepetes) arba gal vyksta vienas iš legendinių vakarėlių klubuose

VÄLK organizatoriai – Madis (kairėje) ir Tõnis Hiiesalu VÄLK nuotr.

„Haigla Pidu“ ar „Mutant Disko“. Jei vis tiek niekas nesudomina, ieškok baro „Protest“, ten paklausk, kur šiąnakt verda naktinis gyvenimas, – jie žinos.

Būtinas artimesnės pažinties ir senamiestis, pasaulyje garsėjantis kaip Europos patraukliausias iš siena apjuostųjų senamiesčių. Bet iš tikrųjų Talino autentiškumą kuria pajūrio rajonai Koplis ir Kalamaja. Aplankyk geriausią lauko turgų „Balti Jaam“ – dėl antikvarinių gėrių, dėl keistenybių ar tiesiog įdomaus šlamšto. O maistas Koplyje puikus mėsainių restorane „Burger Box“ (Kopli 4) su jų „pirk arba varyk lauk – čia ne biblioteka“ požiūriu. Jų specializacija – laisvos azietiškos mėsainių variacijos. Su „Box’o“ šefu Kaido pasinerk į filosofinę diskusiją, kas yra Talino siela.

Koplio rajonas – tylių gatvių tinklas su gražiomis ankstyvojo XX a. medinėmis trobelėmis, statytomis fabrikų darbininkams. Čia ramioji miesto dalis su romantiškom kavinėm. Bet jei ieškai labiau pagaugus keliančios patirties, aplankyk ironiškąjį rytų Mordorą – Lasnamägi rajoną.

Lasnamägi – tankiausiai gyvenama Talino dalis su 119 000 gyventojų. Jie apgyvendinti 5–16 aukštų daugiabučiuose – sovietmečio klasikiniuose pastatuose. Tai tikro didmiesčio pasididžiavimas – toks didelis, toks brutalus, toks idealistiškas. Pasivaikščiok aplink prekybos centrus „Laagna“ ir „Lindakivi“, kur girdisi rusų kalba ir kvepia ukrainietiški saldumynai. Kažkur viduryje visos Estijos ekonomikos sėkmės istorijos – šis neįžengiamas rajonas, turintis daug erdvės kapitalizmui žydėti. Primygtinai siūlau aplankyti barus ir parduotuves šių daugiabučių rūsiuose. Daugelis šių verslų nesuspėjo su XXI a. ir tik keletas jų dar rodo gyvybę, pavyzdžiui, korėjietiško maisto parduotuvė „Annön“ (Kalevipoja põik 4).

Antradieniais, kelios valandos po vidurnakčio, Talino senamiestis gražiausias. Blausiai apšviestos gatvės beveiksmės, taip tylu, kad norisi nutildyti savo žingsnius ir kalbėti tik pašnibždomis. Šioje tyloje kelionę pradėk nuo Laboratooriumi gatvės. XX a. viduryje tai buvo Įsimylėjėlių gatvė dėl nemažo raudonųjų žibintų pobūdžio veiksmo. Šiandien čia – žavaus pasivaikščiojimo po senamiestį pradžia. Pakeliui pamatysi įdomių dalykų.

Pavyzdžiui, Estišką-ukrainietišką-graikišką katalikų kongregacijos Dievo Motinos Trirankės bažnyčią (nuostabus vardas, ne?). Bažnyčios pastatas atrodo kaip išgėręs, pakrypęs – puikus viduramžių architektūros pavyzdys.

Dešinioji Laboratooriumi pusė tęsiasi palei miesto sieną ir jos bokštus. Köismäe bokštas – dar vienas lankytinas objektas: prisėsk minus 12 laipsnių temperatūroje ir tyloje pasimėgauk alaus bokalu. Labai estiška!

Ir visgi turėk omeny – nuotykiai tampa įdomesni, kuo toliau nuo miesto centro eini. Jie laukia priemiesčiuose, kur gatvės šviesos nugęsta į jūrą ir laukinę gamtą.

Madis Lagema – Talino vaikas, čia gimęs ir užaugęs, turintis semiotikos pagrindus. Jis prodiusuoja ir režisuoja filmus. Su klubu VÄLK propaguoja vakarėlius, filmus, architektūrą ir diskusijas apie problemas. Madis taip pat dirba projekte „The Beach Institute“ – tai šiuolaikinė ekspedicija, bandanti atskleisti Baltijos jūros apylinkių unikalumą.

Miesto gidas

Apie kurį stilių bekalbėtum, čia vyksta daug underground linksmybių. Visi organizatoriai vienas kitą pažįsta. Sakoma, kad egzistuoja slapta bendrija, kurioje organizatoriai dalijasi savo planais, – kad vienų renginiai nesutaptų su kitų. Kiekvieną savaitgalį Taline vyksta trys ar keturi puikūs pogrindžio vakarėliai. Jų lankytojai daugiausia studentai, žmonės iš kūrybinių industrijų ir tikri muzikos mylėtojai.

www.thebeachinstitute.org www.välk.ee

27

Ateities miestai Trys pavyzdžiai iš Šiaurės Europos. Miestai, kurie nebijojo vizijas kurti kartu su miestiečiais, įterpti utopinių planų (kurie ir yra stimulas tobulėti, siekti to, kas neįmanoma). Taip jie koreguoja pasaulines urbanistikos tendencijas.

TADAS JONAUSKIS, PUPA urbanistas Vizionieriški miestai ne tik atitinka šiandienos poreikius, bet ir drąsiai žvelgia į savo ateitį bei patys ją formuoja. Šiaurės Europoje yra ne vienas miestas, kuris ne vien formuoja savo viziją, bet ir rodo kitiems pasaulio miestams kelią, kaip numatyti ateities iššūkius ir su jais susidoroti.

Turėdamas aiškią urbanistinę viziją miestas gali lengviau apsispręsti, kokiu būdu miestiečiai judės, kaip atrodys gatvės, kaip keisis viešosios erdvės, kokiuose rajonuose bus gyvenama, kokie kursis nauji centrai bei kaip keisis senieji, kaip gerės verslo aplinka, kur formuosis naujieji kultūriniai mazgai. Kiekvienas miesto sluoksnis papildo vienas kitą, atsiranda sinergija bei nauja varomoji jėga kryptingam miesto virsmui. Tokią viziją turėtų turėti kiekvienas miestas, jei norima užtikrinti jo darnią plėtrą.

TEMA

Tradiciškai vizijų kūrimas yra atiduodamas architektams, politikams, mokslininkams į rankas. Šiaurės šalys, skirtingai nei kitos Europoje, sugeba vizijas kurti įtraukdamos gyventojus, atsižvelgdamos bei patenkindamos jų lūkesčius bei poreikius. Juk miestų ateitis priklauso nuo žmonių. Kokie žmonės gyvena dabar, kokia numatoma demografinė situacija, kam patrauklus miestas, kokias vertybes renkasi gyventojai ir kas gyvens po 10, 20, 50 metų – tai svarbiausi elementai kuriant miestų vizijas. Šiaurės miestai savo gyventojus mato kaip drąsius, suprantančius realybę, bet ir įžvelgiančius perspektyvas, siekiančius tobulėjimo ir norinčius gyventi geresnėje bei patrauklesnėje aplinkoje. Šiuolaikiška miesto bendruomenė, įtraukta į miestų vizijų kūrimą, drąsiai jas papildo ir netgi pakursto dar drastiškesniems iššūkiams.

Perkeltas miestas Kiruna nori būti demokratiškiausias pasaulyje

Kiruna

Už poliarinio rato esančio nedidelio Švedijos miestelio vizija nustelbia net ir didžiųjų miestų ambicijas. Plečiantis geležies rūdos kasyklos veiklai, šalia įsikūrusi Kiruna privalo persikelti į kitą vietą – kasykla praris dabartinį miestą.

Kiruniečiams kasykla yra jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl jie sutiko perkelti visą miestą. Su sąlyga, kad tai bus pats demokratiškiausias projektas pasaulyje. Kiekvienas miestietis, norėdamas užtikrinti savo naujos gyvenamosios vietos kokybę, aktyviai įsitraukė į vizijos kūrimo procesą. Miestas pasitelkė tarptautinius architektus, kurie pasiūlė miestą perkelti palengva, sukuriant naują, tankų bei aktyviai naudojamą miesto centrą, kokybiškus gyvenamuosius rajonus bei patrauklią aplinką poilsiui. Svarbu, kad naujoji gyvenvietė šiuolaikiškai atkartotų senojo miesto charakterį. Tai projektas, sukurtas kartu su žmonėmis, kurie patys nulemia tiek savo gyvenimo, tiek miesto ateitį.

28

Helsinkis mato save be automobilių. Projektų vizualizacijos

Helsinkis

Helsinkis užsibrėžė tikslą iki 2025 metų sukurti sąlygas gyventi be nuosavo automobilio. Šis siekis tapo pagrindiniu kriterijumi visiems planams – nauja miesto plėtra bus vykdoma tik strateginėse teritorijose centre bei uosto konvertuojamose zonose. Šiai vizijai suformuoti įtraukta kuo daugiau gyventojų – tai retas atvejis pasaulyje, kai miesto valdžia leidžia gyventojams patiems formuoti savo ateitį. Helsinkiečiai pasisakė apie parengtus eskizus, siūlė savo idėjas, žymėjo jiems svarbias vietas, kurias būtina įtraukti į bendrą miesto viziją, formavo naujus maršrutus žemėlapyje, kūrė naujus parkus ir viešąsias erdves. Diskusijos apibrėžė pagrindinius aspektus: miestas turi būti kompaktiškas, stipriai integruotas į gamtinę aplinką, į aukštos kokybės gyvenamuosius kvartalus ir, svarbiausia, turi tarnauti žmonėms, o ne automobiliams.

Miestų ateitis priklauso nuo žmonių

Kas yra PUPA

Novatoriška urbanistų komanda, užsiimanti visuomeniška urbanistika ir asmenine architektūra, – tai PUPA (trumpinys pagal angl. Public Urbanism Personal Architecture). Ją 2009 m. Roterdame subūrė Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė. Dabar PUPA veikia Vilniuje. Architektūrą PUPA mato kaip individualią ir asmenišką – tai gali būti architekto autentiška kūrybos išraiška arba gyventojų gyvenimo būdo atspindys. Urbanistiniai PUPA tyrimai ir projektai susiję su miestais, urbanistinėmis struktūromis, viešosiomis erdvėmis, bendruomenių įpročiais, miesto procesais bei architektūra. Tarp svarbiausių PUPA pasiekimų – pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Europan“ Prancūzijoje. www.pu-pa.eu

Kopenhagos tikslas – tapti žmonių miestu

Kopenhaga

Kopenhaga turi aiškią viziją – „sužmoginti“ miestą. Nemaži pokyčiai jau įdiegti miesto centre: automobilių gatves pakeitė pėsčiųjų, važiuojamosios juostos susiaurėjo ir paliko daugiau vietos dviračiams. Nauji projektai siekia pritaikyti viešąsias erdves gyventojams, įdiegti naujoves. Miestas tankėja, gerinamas viešasis transportas, o kai miestui plėstis jau nebėra kur, uostas stumiamas tolyn, statomos naujos dirbtinės salos jūroje, kuriasi naujos gyvenvietės. Vienas pavyzdžių – projektas „Nordhavnen“. Čia buvusi uosto teritorija konvertuojama į naują gyvenamąjį rajoną, miestas plečiamas į jūrą. „Nordhavnen“ vizija siekiama sukurti žmogiško mastelio erdves, ieškoma novatoriškų būdų, kaip sujungti esamus uosto pastatus su naujaisiais, kaip neužkirsti kelio ateities pokyčiams ir lengvai prisitaikyti prie naujovių. Gamta, vanduo ir viešosios erdvės yra pagrindiniai kokybiniai kvartalo elementai.

29

Daina, kurią girdite,

Karolis Vyšniauskas Skandinaviška muzika yra visur, net jei to nepajaučiame. Kodėl pasaulis taip ją pamėgo?

TEMA

Pagal eksportuojamos muzikos mastą Švedija yra trečia pasaulyje po JAV ir Jungtinės Karalystės. Norvegija yra sunkiosios muzikos rojus (pragaras?) žemėje. Danijoje gimusios daugybė indie grupių, kurios galėtų surengti festivalį Londone ir bilietai būtų išpirkti. Ir dar jie turi „Aquą“ (vis dar gyvą!). Islandija – atskira muzikinė karalystė su dainuojančiais elfais (užuomina – Björk). Suomiai... Na, jie turi HIM! Net jei manote, kad neklausote skandinaviškos muzikos radę nuo jos saugią užuovėją amerikietiškuose hituose, nebūkite tokie tikri. Prieš porą metų užfiksuotas mėnuo, kai pusė JAV populiariausių dainų topo „Billboard“ pirmojo dešimtuko kūrinių buvo parašyti skandinavų ar šių šalių prodiuseriams bendradarbiaujant su kolegomis iš svetur. Rihannos „Diamonds“ ir „Rude Boy“, Iggy Azaleos „Black Widow“, Beyoncé „Irreplacable“ –

visas šias dainas parašė norvegų prodiuserių duetas „Stargate“. Britney Spears megahitą „...Baby One More Time“ sukūrė trys švedai, dainos įraše Švedijos vokalistai atliko pritariančiojo vokalo partijas, ritminės ir bosinės gitaros partijas taip pat įgrojo švedų muzikantai. Kadaise neradote užuovėjos nuo Katy Perry „I Kissed a girl“ ar „Maroon 5“ „Moves Like Jagger“? Dėkokite švedams, jie šias dainas parašė.

Nepamirškim ir pačių Skandinavijos atlikėjų. Ibizos naktų garso takelių kūrėjai švedai Avicii ir „Swedish House Mafia“, popgigantės „Icona Pop“ ir meniški „The Knife“ bei Lykke Li iš ten pat, norvegų tyleniai „Kings of Convenience“, danų triukšmadariai „Iceage“, shoegaze’ininkai iš Kopenhagos „The Raveonettes“. Islandų muzikos nebeminėsim – ji jau ir taip jūsų „Spotify“ grojaraščiuose. Beje, „Spotify“ taip pat sukurtas Skandinavijoje, Stokholme. Kaip ir „SoundCloud“...

Dar daugiau: mes užaugome su skandinavų muzika. Mokyklos šokiai, paauglystės valandos, praleistos prie MTV, – visur skambėjo skandinavų, visų pirma – vėlgi švedų, dainos. Kai kurias iš jų dabar nostalgiška prisiminti: madinguose Vilniaus baruose gali išgirsti didžėjų vėl grojant „Ace of Base“ „All That She Wants“ ir suprasti, kad daugelis dabartinės muzikos nori skambėti būtent taip. Taip pat prisimeni, kad kai kurios skandinavų dainos buvo tikra muzikinė ebola, kurią išgydė tik laikas (užuomina – „Rednex“). Įsiklausykite į skandinaviškas dainas: net jeigu jos skamba pakiliai, vis tiek yra melancholiškos.

Pavyzdžiui, grupės „Of Monsters and Men“ hitas „Little Talks“. Šis dvilypumas dažnai apibūdinamas kaip išskirtinė šiaurietiškos muzikos savybė. Jeigu nori bekompromisio vakarėlio – įjunk ką nors iš Lotynų Amerikos. Jeigu nori gilesnės popmuzikos – kreipkis į skandinavus. Na, apie „Swedish House Mafia“ mandagiai nutylėkim...

Ne viskas muzikoje yra vien kūryba – daug lemia ir biudžeto eilutės. Skandinavija jas turi kuo užpil-

30

yra skandinaviška „Makthaverskan“ iš Švedijos – viena perspektyvių Šiaurės Europos grupių 2015 m. „Makthaverskan“ nuotr.

dyti. Kas išskiria šiauriečius iš kitų turtingų šalių – kad jie dalijasi turtu tarp gyventojų. Skandinavų šalys garsėja viešo finansavimo gausa viskam nuo mokslo iki bedarbių pašalpų. Muzika nėra išimtis. Skandinavijoje remiama beveik visa muzika – nuo klasikos iki vaikų hiphopo. 2010 m. publikuotoje portalo „Pitchfork“ analizėje apie švedų muzikos eksportą įvardyta, kad kasmet šalies vyriausybė skiria 1,4 mln. eurų skirtingoms muzikos grupėms, dukart tiek – šalies koncertų salėms, dar 26 milijonus – įvairiausioms Švedijos muzikos organizacijoms.

Būtent iš viešo finansavimo viena svarbiausių šiuolaikinių Švedijos grupių, pernai, deja, išsiskyrę „The Knife“, gavo paramą pirmajam albumui išleisti ir turui po JAV surengti. Vėliau grupė investicijas grąžino su kaupu net po išsiskyrimo

Jau dabar yra jaunų žmonių, vykdančių ambicingus tarptautinius muzikos projektus

Lietuvoje: atlikėjų turime, laukiame vadybininkų Lietuva neturi skandinaviškų muzikos eksporto tradicijų ir tiek lėšų į šią sritį investuoti. Tačiau tai nereiškia, kad šalies muzikantai nenori būti žinomi toliau nuo gimtojo miesto klubų. Apie lietuviškos muzikos eksportą kalbamės su Muzikos informacijos ir leidybos centro (MIC) direktore Asta Pakarklyte ir tarptautinių projektų vadove Rimante Sodeikiene. MIC kasmet pristato lietuvišką muziką Kanų mugėje „Midem“. Centro padedamos tokios Lietuvos grupės, kaip „AVaspo“, „Fusedmarc“, „Colours of Bubbles“, džiazo kūrėjas Liudas Mockūnas ir daug kitų yra surengę koncertus nuo Budapešto iki Reikjaviko.

Ar įmanoma palyginti muzikos eksportą Skandinavijoje ir Lietuvoje?

Pagrindinis skirtumas toks, kad skandinavai yra sukūrę stiprias prodiuserių asociacijas, turinčias bendrus biudžetus. Taip jie gali planuoti eksporto veiklą ir gauti didesnę valstybės paramą. Nes nėra taip, kad valstybė remtų projektus 100 proc., – reikia įdėti ir savo lėšų. Lietuvoje prodiuseriai ir vadybininkai (dažnai tai būna tie patys žmonės) vis dar dirba atskirai, dėl to gali mažiau investuoti. Taip pat Lietuvos atlikėjai ir jų prodiuseriai yra mažiau ambicingi, kalbant apie tarptautinę rinką.

Prieš keletą metų Vilniuje rengėme muzikos industrijos konferenciją. Čia atvykę svečiai pastebėjo, kad Lietuvoje prodiuseriai dažniau renkasi greitus pinigus namie, užuot investavę į ilgalaikę tarptautinę strategiją. Vienas iš Lietuvos prodiuserių mums yra pasakęs: „Kokios tarptautinės muzikos mugės – visi pinigai yra Lietuvoje, reikia

tik mokėti pasiimti.“ Mūsų manymu, Lietuvos prodiuseriai turėtų važiuoti į muzikos muges, nes ten apstu galimybių muzikos mainams, kontaktams.

Galbūt reikia naujos muzikos prodiuserių ir vadybininkų kartos?

Kartų kaita įvyks artimiausiu metu – jau dabar sutinkame jaunų žmonių, vykdančių ambicingus tarptautinius muzikos projektus.

Ar Lietuvoje muzikos eksportas remiamas pakankamai?

Padėtis tikrai gerėja. Anksčiau, kai kreipdavomės paramos ir įtraukdavome muzikos eksporto planus, reikėdavo daug papildomai aiškinti, kodėl tai reikalinga. Komercinė muzika – ne klasikinė ar džiazas – būdavo matoma kaip ta, kuriai ir taip lengva prasimušti. Dėl to mes ilgai aiškinome, kad skatiname alternatyvą, o ne TV projektų dalyvius.

Dabar skirstant finansavimą netgi yra atskira niša būtent kūrybos sklaidai užsienyje.

O ar Lietuvoje pakanka užsienio klausytojams įdomios muzikos?

Iš kūrybinės pusės viskas su lietuviška muzika gerai, turime daug įdomių kūrėjų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, grupė „AVaspo“, sudomino nemažai įvairių šalių klausytojų, buvo pakviesta atidaryti festivalį Islandijoje. Norint, kad muziką būtų galima eksportuoti, neužtenka tik gerai ją sugroti. Grupė ar atlikėjas turi turėti šį tą daugiau, kažką sunkiai nusakomo. Tačiau Lietuvoje tikrai yra daug muzikantų, tai turinčių.

2015-aisiais N WIND akiratyje: garsindami Švediją kaip progresyvią šalį („The Knife“ visada pasisakydavo už žmogaus teises, vengė popmuzikos pompastikos neateidami į apdovanojimus). Tačiau trampliną pradžioje davė pačios šalies noras į grupę investuoti.

Neužmirškime ir to, kad Šiaurės regionas – palyginti mažas. Didžiausios Skandinavijos šalies Švedijos gyventojų skaičius yra tik kiek didesnis nei Niujorko ar Londono, svarbiausių pasaulio muzikos sostinių. Skandinavijos grupės ir prodiuseriai turi siekti klausytojų svetur, nes namie jų tiesiog per mažai. Tad jei kitą kartą išgirdę Katy Perry dainą apie paauglišką meilę galvosite, kad ji gimė pačiai Katy sulaukus kūrybinio įkvėpimo, gali tekti nusivilti. Didelė tikimybė, kad dainą parašė keturiasdešimtmečiai švedai, išanalizavę, kas gerai skamba ausinėse važiuojant į mokyklą. Bet jei išties gerai skamba – tai koks gi skirtumas?

„Makthaverskan“ (Švedija) – Nesuvaidintas „f*ck you!“ tiems, kurie sudaužė vokalistės širdį, o kartu ir visoms nerūpestingoms Geteborgo grupėms. makthaverskan.bandcamp.com „Brokenchord“ (Lietuva) – „Radiohead“ narių pamėgtas uteniškis prieš pat metų sandūrą po ilgos tylos pasidalijo nauju kūriniu. Užuomina į rimtas naujienas šiemet? soundcloud.com/brokenchord „Olimpia Splendid“ (Suomija) – Merginos iš Helsinkio pogrindžio, atrastos Talino muzikos savaitėje, kur grojo avangardiškai, esant menkam apšvietimui, nusisukusios. Šiemet numatė debiutinį albumą, kuris gali būti visiškai nesuprastas, bet genialus. soundcloud.com/olimpia-splendid Manfredas (Lietuva) – Ilgametė Vilniaus diskotekų siela jau dabar groja nuo Londono iki Berlyno ir Paryžiaus. Antrasis „Ten Walls“? Gal ir ne tokio masto, bet ne viskas muzikoje matuojama skaičiais. facebook.com/manfredasofficial „Harnisk“ (Norvegija / Lietuva) – Sukurta Vilniuje, bet remiantis ilgamete patirtimi Norvegijos sunkiosios muzikos scenoje. Tamsioji Lietuvoje gyvenančių grupės „Rasabasa“ narių pusė, šiemet planuojanti pirmuosius koncertus. soundcloud.com/harnisk

31

AGNĖ TUSKEVIČIŪTĖ

01.27–02.01

02.13

’15.02 KAS? Islandų grupės „Sólstafir“ koncertas KUR? Klubas „New York“, Vilnius KADA? Vasario 13 d.

KODĖL? „Sólstafir“ yra viena kertinių Islandijos sunkiosios muzikos grupių, kuri patiks ir tiems, kurie šio žanro prisibijo. Patys jie savo muziką įvardija kaip „atmosferišką islandišką rokenrolą“. Pernai grupė išleido įspūdingą šamanišką albumą „Ótta“, kurį vasarį pristatys visose Baltijos šalių sostinėse. www.solstafir.net

01.22–02.08

KAS? Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ KUR? Daugelio Lietuvos miestų kino teatrai bei kinui atviros salės KADA? Sausio 22 d. – vasario 8 d.

KODĖL? Šįkart – „Moters žvilgsniu“. Jubiliejinio renginio programa supažindins su istorijomis apie moteris ir su šiuolaikine kino moterų kūryba. Bus ir menininkės Nikolės Garcios retrospektyva. www.ziemosekranai.lt

KAS? Naujausi Lietuvos teatrų spektakliai KUR? Įvairios šalies scenos KADA? Vasario mėnuo KODĖL? Jeigu spektaklių premjerų metu (rudens sezonu) nespėjote pamatyti naujausių teatro kūrinių, dar ne viskas prarasta. Vasario mėnesį prasidės kova dėl aukščiausio šalies teatrinio apdovanojimo – Auksinio scenos kryžiaus, tad teatrų repertuarus užplūs šviežiausi darbai. Pramoga žiūrovui – ne tik paspėlioti, kurie iš aktorių ar režisierių bus įvertinti geriausiai, bet ir atspėti, kas iš šalia sėdinčiųjų priklauso garbingai, apdovanojimus dalinančiai komisijai.

KAS? „DocPoint“ – Helsinkio ir Talino dokumentinių filmų festivaliai KUR? Įvairios Helsinkio ir Talino erdvės KADA? Sausio 27 d. – vasario 1 d.

KODĖL? Vienas retų atvejų, kai tarptautinis festivalis vienu metu organizuojamas sąlygiškai artimuose miestuose. Tačiau, sujungus jėgas, o ne konkuruojant, „DocPoint“ tapo vienais svarbiausių Skandinavijos dokumentinių filmų renginių. Festivalio programoje pristatomi geriausi per pastaruosius metus Suomijoje ir Estijoje sukurti dokumentiniai filmai. www.docpoint.info

RU VĖT

01.23

02.04–14

02.26–02.28

KAS? Helsinkio burleskos festivalis KUR? „Gloria Cultural Arena“, Helsinkis KADA? Vasario 26–28 d.

KODĖL? Jau vien dėl to, kad Šiaurė iki šiol nebuvo asocijuojama su tūkstančiu ir viena naktimi, o patys turime tik vieną burleskos šokėją, ir ta pati emigravo. „Hell-SIN-kis“ – nuodėmių miestas, o festivalis kviečia ne tik į žymių pasaulio burleskos šokėjų pasirodymus, bet ir į seminarus. www.helsinkiburlesque.com

KAS? „Ten Walls“ koncertas KUR? Menų fabrikas „Loftas“, Vilnius KADA? Sausio 23 d.

KODĖL? Kai žmogus turi daugiau vardų nei „BBC Radio 1“ grojamiausių dainų – tai kelia susidomėjimą. Į koncertą rinksis Marijaus Adomaičio, prodiuserio Mario Basanovo, elektronikos muzikos grupės „Mario Basanov“ ir užsienyje išgarsėjusio „Ten Walls“ gerbėjai. Vis tik tai vienas talentingas žmogus ir jo pelnyta šlovės akimirka, kuria Lietuvoje „Ten Walls“ pavidalu jis mėgausis pirmą kartą. www.menufabrikas.lt

KAS? Spektaklis „Kosmos+“ KUR? „Den Grå Hal“ (Kristianija), Kopenhaga KADA? Vasario 4–14 d.

KODĖL? Vien dėl to, kad taip išdidžiai skamba anonsas Danijoje: „Pasaulinė spektaklio premjera įvyko Lietuvoje“. Režisierė Kirsten Dehlholm perkelia šį vaizdų ir muzikos (ją spektakliui kūrė jauni lietuvių kompozitoriai Ernestas Kaušylas ir Miša Skalskis) reginį į naujai įrengiamą „Den Grå Hal“ angarą Kopenhagoje. Spektaklis apie visatos stebuklus skirtas ne tik vaikams, bet ir tiems, kas mėgsta žvaigždėtą dangų. www.hotelproforma.dk

32

02.05

02.17–02.21

02.04 KAS? Seminaras „Integruok! Rinkodaros komunikacija 2015“ KUR? Viešbutis „Crowne Plaza“, Vilnius KADA? Vasario 5 d.

KODĖL? VIII-asis metinis seminaras apie naujausias tendencijas rinkodaros komunikacijos srityje, skirtas tiek naujoms žinioms, tiek naudingiems kontaktams užmegzti. Pagrindinė šių metų seminaro tema – socialinių tinklų rinkodara. Tad kiekvienas save gerbiantis komunikacijos specialistas tądien socialiniuose tinkluose turės būti čia prisičekinęs. www.vcc.lt/lt/integruok2015

Un GĖ

KAS? Mokymai „Art of Hosting in Education“ KUR? Poilsio ir seminarų centras „Dubingiai“, Dubingiai KADA? Vasario 17–21 d.

KODĖL? Vienas rengėjų – mokyklos „Kaospilot“, apie kurią rašėme lapkritį, absolventas. Tai žada netradicinius metodus ir įdomias įžvalgas. Mokymai labiausiai sudomins su švietimu susijusius žmones.

KAS? Šiuolaikinio šokio spektaklis „ID: D&G” KUR? Menų spaustuvė, Vilnius KADA? Vasario 4 d.

KODĖL? Simbolinio atsisveikinimo su litu proga – spektaklis, įkvėptas dešimties litų banknoto. Mąstydami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos herojų ir šiuolaikinio, XXI amžiaus žmogaus tapatybę, spektaklio kūrėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis atrado įdomių sąsajų. Atsakymas, ką slepia trumpinys „D&G“ – Darių ir Girėną ar Dolce ir Gabbaną – spektaklyje. www.menuspaustuve.lt

01.29–02.01

02.12–02.14

’15.01–02

KAS? Klaipėdos kultūros fabriko repertuaras KADA? Sausio–vasario mėn.

KODĖL? Naujai atidaryta daugiafunkcė šiuolaikinių scenos menų ir kūrybinių verslų inkubavimo erdvė įneša gyvybės į užšalusį Klaipėdos kultūros uostą. Keturiose salėse žiūrovų laukia koncertai, spektakliai, kino filmų peržiūros, o vasario mėnesį animacijos ir videožaidimų festivalis „Beautiful Land of Nevermind“. www.kulturosfabrikas.lt

KAS? Muzikos festivalis „Sónar Reykjavik“ KUR? Koncertų salė „Harpa“, Reikjavikas KADA? Vasario 12–14 d.

KODĖL? Tarptautinis festivalis, nuo 2002 m. reziduojantis Barselonoje, kasmet aplanko vis kitą miestą. Šįkart elektroninės muzikos ir audiovizualinių medijų projektas nušvies Reikjaviko dangų.

Festivalis pristato naujausias elektroninės muzikos tendencijas ir siekia sujungti technologijas, kūrybiškumą, inovacijas ir verslą. Penkiose scenose ir klubu virsiančioje automobilių stovėjimo aikštelėje – daugiau nei 36 skirtingi pasirodymai. www.sonarreykjavik.com

KAS? Performanso „The Guest“ premjera KUR? „Dansen Hus“, Oslas KADA? Sausio 29 d. – vasario 1 d.

KODĖL? „Dansen Hus“ yra viena įdomesnių šiuolaikinių architektūros bei kultūros renginių ir vakarėlių vietų Osle. Siūlome pasaulinę šiuolaikinio šokio kompanijos „Zero visibility“ premjerą – performansą „The Guest“ (choreografė Ina Christel Johannessen). Galėjot įsiminti trupę iš labai vizualių pasirodymų festivalyje „Naujajasis Baltijos šokis“ 2012 ir 2013 m. www.dansenshus.com

KAS? Performanso „6tas pirštas:“ premjera KUR? Menų spaustuvė, Vilnius KADA? Sausio 31 d.

KODĖL? Tampa tradicija, kad kartą metuose šokėja ir choreografė Rūta Butkus ir jos šokio teatras „comma8“ pristato šiuolaikinio šokio premjerą. Paskutinį sausio vakarą R. Butkus, kompozitorius Arturas Bumšteinas ir videomenininkė Gerda le Fou kviečia į performansą „6tas pirštas:“. www.comma8.lt

33

Organizatorių nuotr.

01.31

Greitesni už s Kjell Ekhorn ir Jon Forss – „Non-Format“ įkūrėjai.

„The Wire“ žurnalo dizaino atnaujinimo projektas 2000 m. suteikė Kjell ir Jon pasitikėjimo įkurti „Non-Format“. Čia – vienas iš daugelio jų kurtų žurnalo numerių.

Tadas Svilainis 62°59’11,5” N 7°07’14,8” E. Burnoje juntamas stiprus anyžinių saldumynų skonis, ausis užgožia riaumojančios jėgos trenksmas į uolėtą krantą.

Bangomūšio garsas vilnija pakrante, o tuo metu aštrūs šiaurės vėjo gūsiai primena apie reklamose matytą Norvegijos žvejų rankų kremą.

Bežiūrint į horizontą galvoje pradeda suktis mintys apie bareliais siurbiamą juodąjį auksą, estetiką, mitus apie trolius ir gnomus, laimingiausius žmones žemėje, ledyno paliktus randus jūros pakrantėse… Padrikas mintis pertraukia prieš akis išnirusi žuvėdra. Paukštis tarsi sustingsta ore, levituoja pagavęs vėjo srovę, rodos, lyg planuotų savo kitus žingsnius. Staiga žuvėdra neria žemyn ir dingsta iš akiračio… Galbūt tai galėtų būti metafora? Metafora individualumo, iššūkių, savo srities išmanymo? Pamenu, 2007 m., rankose laikydamas leidyklos „Die Gestalten“ išleistą studijos „Non-Format“ monogramą „Love Song“, pagalvojau – šviežias oro gurkšnis. Kelerius metus stebint „Non-Format“ darbų raidą, įspūdis vis kartojasi.

Asmenybės ložė

„Non-Format“ – norvego Kjell Ekhorn ir brito Jon Forss duetas, daugiau nei dešimtmetį nuolat stebinantis grafinio dizaino šviežumu, minimalizmu, kontrastais, dinamika ir novatoriškumu. Jų darbų įtaka stipriai juntama nūdienos komercinėje vizualinėje kultūroje. „Non-Format“ gebėjimas diktuoti tendencijas, nuolatinė drąsa išeiti iš komforto zonos ir eksperimentai buvo įvertinti: Londono dizaino muziejaus steigiama Metų dizaino nominacija, britų organizacijos „D&AD“ Geltonu pieštuku, Niujorke veikiančios kūrybines komunikacijas apdovanojančios organizacijos „ADC“ Aukso prizu ir daugybe kitų. „Non-Format“ projektai keliavo po parodas visame pasaulyje, jų darbai publikuojami įtakinguose tarptautiniuose dizaino bei meno leidiniuose. Šis duetas vienas pirmųjų pradėjo taikyti neįprastą studijos modelį: Kjell yra Osle, o Jon gyvena San Paule. Apie perspektyvas, ilgametę kolaboraciją ir ambicijas – dueto „NonFormat“ susirašinėjimai su N WIND.

„Non-Format“ studija veiklą pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Papasakokite daugiau apie save prieš atveriant bendros studijos duris ir kodėl nusprendėt bendradarbiauti?

Kartu dirbti pradėjome 1999 m., tačiau neįkūrėme studijos „Non-Format“ iki 2000-ųjų. Šiemet studijai sukanka penkiolika metų, galbūt derėtų kaip nors tai įamžinti. Kaip bebūtų, grįžkim į 1999uosius. Kartu užsiėmėme muzikinių įrašų pakuočių dizainu, daugiausia dirbome su leidėjais „Lo

Recordings“ ir „The Leaf Label“. 2000 m. su mumis susisiekė nepriklausomos muzikos žurnalas „The Wire“ ir pasiūlė tapti leidinio meno vadovais.

Sutikome su viena sąlyga – norėjome kardinaliai pakeisti „The Wire“ išvaizdą. Redaktoriai tam neprieštaravo ir 2000-ųjų balandžio numeris pirmasis pasauliui pristatė mūsų kuruotą dizainą. Šis projektas suteikė pasitikėjimo mesti pagrindinius

34

stiliaus ratą Vidutinybė yra klastingas ir negailestingas padaras

darbus spaudos dizaino industrijoje ir įkurti savo studiją. Pradėjome kaip dviejų žmonių komanda, ir būtent tokia sudėtis išliko iki šiandien.

Kodėl pasivadinote „Non-Format“?

Veiklos pradžioje naudojome savo pavardes – buvome „EkhornForss“. Dar prieš pristatydami mūsų kuruotą „The Wire“ numerį, sukūrėme iliustraciją žurnalo pagrindinei temai. Norėjome pasirašyti pseudonimu. Prieš akis gulėjo amerikiečių dizaino žurnalas „Emigre“. Numeris buvo dedikuotas skaitmeninių duomenų tipų senėjimui ir nusidėvėjimui. Teksto autorius teigė – ateis diena, kai net galingasis DVD bus pakeistas mistiniu non-format. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kas bus tas non-format. Kartu tai skambėjo kaip mįslingas autoriaus slapyvardis. Šio autoriaus iliustraci-

ja ir pasirodė žurnale. Laikui bėgant pastebėjome, kad „Non-Format“ sukurti darbai geresni nei darbai, atlikti „EkhornForss“. Kitas dalykas – žmonės neturėjo menkiausio supratimo, kaip reikia tarti mūsų vardus.

Ar planavote verslo, kūrybinės krypties žingsnius prieš atverdami dizaino studijos duris?

Niekada neturėjome verslo plano. Stengiamės dėti visas pastangas į kūrybą: plėtodami dizaino techniką ir vizualinę kalbą, nuolat tyrinėdami naujas platumas – nepakenčiam kartotis. Vienintelis planas, susijęs su finansais: neišleisti daugiau, nei uždirbam, ir rasti pusiausvyrą tarp pelningų darbų ir projektų, teikiančių kūrybos laisvę. Sveikas santykis tarp kūrybos ir pelno mums svarbus, nes jo paieškos verčia judėti pirmyn.

Septynerius metus „Non-Format“ veikė Jungtinėje Karalystėje, vėliau Jon persikėlė į JAV, o Kjell 2009 m. grįžo į Norvegiją. Jūs tapote atskirti Atlanto vandenyno ir keleto laiko juostų. Teko girdėti, kad „Non-Format“ darbo diena trunka beveik 24 valandas! Kokie yra pranašumai ir trūkumai dirbant atskirai?

Kai pirmą kartą aptarėm studijos „Non-Format“ veikimo principą ir įvertinom laiko juostų skaičių, perspektyva atėmė drąsą. Įkūrėm JAV studiją kelias savaites prieš pasirodant pirmajam „iPhone’ui“, ir „Skype“ egzistavo vos ketverius metus. Tikrai nežinojome, ar techniškai dirbti bus įmanoma, tačiau po kurio laiko pastebėjome keletą naudingų darbo skirtingose laiko juostose aspektų. Atsirado galimybė stipriai išplėsti darbo valandų apimtį. Prieš tai standartiškai dirbdavome aštuonias valandas per dieną, šiuo metu mūsų diena išsitęsia iki keturiolikos valandų su kelių valandų persiklojimais, skirtais projektams aptarti, bendraujant „Skype“. Dvidešimt keturių valandų darbo diena šiandien sunkiai įsivaizduojama,

„Naomi“ – vienas „Non-Format“ kurtų unikalių šriftų.

35

„Naomi“ – vienas „Non-Format“ kurtų unikalių šriftų.

bet jeigu turėtume dizainerį Tolimuosiuose Rytuose ar Australijoje – ir visai įmanoma. Galbūt tokia diena ateis.

Kokį vaidmenį atlieka eksperimentai, technologijos ir skirtingų medijų jungtys jūsų kūryboje?

Norą eksperimentuoti jaučiame nuolatos. Kartais tai pasireiškia smulkiais, rafinuotais sprendimais, pavyzdžiui, parenkant šriftų ar kompozici-

jos struktūras, o kartais galutinis rezultatas yra žaidimo su mums nepažįstamomis medijomis, pavyzdžiui, animacija ar trimate grafika, pasekmė.

Mus visada žavėjo, kaip su laiku keičiasi dizaino estetika. Manome, kad dizaineriai, kurie vengia stiliaus madų savo darbuose, tiesiog nepripažįsta realybės.

Kaip svarbu yra susitaikyti su nežinomybe, turėti drąsos rizikuoti, klysti ir vengti tapti vieno triuko poniu jums, kaip kūrėjams ir verslo savininkams?

Eksperimentų svarbą norime labai pabrėžti. Vienas iš iššūkių kiekvienai kūrybingai asmenybei – išlikti aktualiam besikeičiančioje aplinkoje. Žinome, kad niekada neįvaldysime visų įmanomų grafinio dizaino aspektų, ir suprantame dabartinį rinkos judėjimą nuo analoginės spaudos formatų prie skaitmeninių. Atsižvelgdami į tai, mes po tru-

Asmenybės ložė

Jūsų darbai aprėpia beveik visas dizaino sritis.

Nuo aštrių, tamsių Rick Owens mados katalogų iki spalvingų, žaismingų „Adobe“ iliustracijų.

Nepaisant visiškai skirtingų temų ir medijų – jūs sugebate perduoti prekės ženklo žinutę, papasakoti istoriją ir tuo pat metu, pridėdami jums būdingus akcentus, palikti vizualinį autoriaus parašą. Kaip „Non-Format“ rado savo išskirtinį toną?

Gerokai užtrukome, kol pradėjome kalbėti savo vizualine kalba. Išskirtiniam braižui sukurti reikia laiko. Mūsų atveju ilgai neturėjome nieko, ką pagrįstai būtume galėję vadinti „savu“, tai pradėjo keistis 2003 m., įsidarbinus žurnale „The Wire“.

Tik po gerų kelerių metų pradėjom jausti turį savitą stilių. Stiliaus raidą ir ryškėjimą stipriai veikė faktas, kad „Non-Format“ esame dviese. Kiekvie-

nas projektas – dviejų galvų rezultatas, todėl lengviau atrasti bendrus elementus, temas, kurios prasisunkia į kūrybinę drobę. Mes taip pat kuriam daugybę unikalių šriftų nekomerciniams projektams. Su savo vėliava išleidžiame juos po ilgo laiko, projektui pasibaigus, ir tai įvyksta labai retai. Naudojami unikalūs šriftai neabejotinai prideda vertės prie išskirtinio „Non-Format“ pobūdžio.

Mūsų kūrybos principas visada buvo kuo aiškiau perteikti idėją, neužgriozdinant jos. Mėgstame istoriją pateikti suprantamai ir atvirai, netgi tada, kai stilistiškai galutinis rezultatas atrodo komplikuotas ir daugiasluoksnis. Paprastumas tiksliai charakterizuoja mūsų darbus.

„The Chap – Well Done Europe“ muzikinio albumo dizainas.

36

putį pradėjome brandinti naują studijos kryptį, bandome tolti nuo bendro pobūdžio dizaino įmonės modelio ir susitelkti į savo stiprybę – šriftų dizainą. Tai demonstruojam iliustratyviai, fotografiškai, taikom judančios grafikos principus. Žinoma, daugybė klientų vis dar kreipiasi į mus dėl prekės ženklo vizualinės plėtros, knygų ir žurnalų dizaino ir panašiai, tačiau pastebėjome ir tai, kad gauname vis daugiau užsakymų, pagrįstų mūsų, kaip šriftų dizainerių, reputacija.

Prieš penkerius metus sukūrėte „Stiliaus rato“ koncepciją – kas tai? „Stiliaus rato“ koncepciją išplėtojome pagal Lorraine Wild sukurtą diagramą, išspausdintą knygoje „WhereIsHere“ 1998 m. Idėja tokia: nepaisant kūrėjo srities (dizainas, architektūra, mada ir t. t.), jis užima tam tikrą vietą „Stiliaus rate“. Kiekviena rato pozicija reprezentuoja menininko kuriamų darbų aktualumą globaliu mastu. „Stiliaus rato“ sekcijas galima išskirstyti taip: I. Avangardas. Jeigu kūrinys yra šiuolaikiškas, vizualiai pažangus, jis konformistinės visuomenės priimamas kaip keistas, nesuprantamas ir gauna avangardo etiketę. II. „Karštas“. Pripažįstamas dizaino spaudos ir pasiekia nišines, hipsterių auditorijas. III. Įsišaknijęs. Laimi apdovanojimus, tampa bendrai priimtinas kaip naujas cool standartas. IV. Masinė rinka. Saugios lažybos pritraukti masinę vartotojų auditoriją. V. Klišė. Ima atrodyti nuvalkiotai ir vienodai. VI. Gėda. Iškrenta iš bendrų rinkos standartų, atrodo pasenęs.

VII. Pamirštas. Stilius ar technika yra atgyvenę arba tampa nematomi populiariajai kultūrai. VIII. Nostalgija / Atgimimas. Darbai, technikos, idėjos iš praeities tampa įdomūs jaunajai kūrėjų kartai.

Jie įkvepia „relikvijas“ antrajam gyvenimui, dažniausiai motyvuojami naujų technologijų. „Stiliaus ratas“ gali būti taikomas tiek pavieniams darbams, kūrėjams, dizaino studijoms, tiek bendrai – stiliams, muzikai, filmams. Ratas visada juda tik viena kryptimi. Jeigu kūrėjas liausis sunkiai dirbti, stengtis būti aktualus šiandienai, jis neišvengiamai pereis visas „Stiliaus rato“ fazes.

Didžiausias šios koncepcijos pranašumas – galimybė nuspėti ateities rinkos madas ir kūrybines kryptis.

Kas įkvepia „Non-Format“?

Gyvename regionuose, kuriuose sniegas garantuotas, tačiau nekuriame žiemos atvirukų. Sniego aštrumas, monochrominis paprastumas, ramumas ir truputis melancholijos nesąmoningai įsismelkia į mūsų kūrybą. Darbas su kompanijomis

Iš vizualų serijos „The Chap – Animals“.

ir pavieniais kūrėjais iš viso pasaulio taip pat daro įtaką, internetas pamažu laužo visus kultūrinius ir aplinkos barjerus.

Ką po penkiolikos metų profesionalaus darbo manote apie šiandieninę grafinio dizaino sceną ir vizualines madas? Ar dizainas tapo globalesnis, o galbūt tai vis dar priklauso nuo regionų?

Dizainas neabejotinai globalesnis. Kai įkūrėme „Non-Format“, elektroninis paštas egzistavo tik septynerius metus, „Amazon“ – šešerius, „Google“ – dvejus. Šiandien tokios platformos kaip „Behance“ leidžia kūrėjams lengviau rasti klientų iš viso pasaulio, tai gera žinia visiems, ieškantiems galimybės nusikratyti kūrybinės energijos pertekliumi. Socialiniai tinklai atvėrė naujus kelius, mes neabejotinai gavom milžiniškos naudos iš šių pokyčių jūros. Kita globalaus dizaino medalio pusė – naujos idėjos ar technikos žymiai greičiau keliauja „Stiliaus rato“ fazėmis. Kas šiandien atrodo avangardas, rytoj bus klišė.

Kokią matote „Non-Format“ ateitį?

Visada buvome labai optimistiški ateities atžvilgiu. Vis progresuodami pradėjome labiau specializuotis, įgavome daug patirties savo srityse. Ateityje daugiau koncentruosimės į skaitmeninius formatus. Visada žvalgysimės galimybių į projektus integruoti judančią grafiką, pastaruoju metu vis dažniau tuo ir užsiimame. Apibendrinant – kol turėsim galimybių dirbti su įdomiais klientais, iš-

raiškingais ir iššūkius keliančiais projektais, būsim neabejotinai laimingi.

Ko nederėtų daryti įkūrus savo studiją ar pradėjus laisvai samdomo kūrėjo karjerą?

Atidarydamas naują studiją – turi būti kietas. Dar kietesnis, kai varžaisi pasaulinėje rinkoje. Konkurencijoje galima įžvelgti daug naudos. Gali pradėti specializuotis mylimose srityse ir pritraukti užsakovų iš viso pasaulio, stipriai išauga galimybės sulaukti didelio srauto projektų. Kaip bebūtų, vienas iš svarbiausių dalykų – vengti per greitai išsiplėsti. Užgriuvus beveik nepakeliamam darbų kiekiui – sunku atsispirti pagundai pasisamdyti papildomų žmonių ir pasilengvinti krūvį, bet tokiu atveju nauju iššūkiu tampa kūrinių kokybė. Kuo didesnė tavo komanda, tuo bus sunkiau išlaikyti pirminį kokybės standartą ar unikalų stilių, dėl kurio ir tapai žinomas rinkoje. Nepamiršk, visi nori gauti pinigus laiku – būsi įpareigotas vaikytis vis didesnio projektų kiekio. Labai svarbu išmokti atsirinkti, o ne imtis visko ir naiviai manyti, kad kiekis išspręs problemas. Vidutinybė yra klastingas ir negailestingas padaras. Vidutinybė nepasiduos tol, kol nenutemps tavęs į „Gėdos“ poziciją „Stiliaus rate“.

37

Jautri socialinė klausa

vyzdžiui, paklausti, ką daro geras žmogus. Dažno atsakymas – jis gerai elgiasi su kitais žmonėmis. Tada klausiu: „Tai aš galiu skriausti tavo šunį?“ – „Ne, negali.“ – „O kuo šuo skiriasi nuo veršiuko?“ Diskutuojant pradeda ryškėti, kad žmonės nepagalvoję gyvena pagal dvejopus standartus. Veganizmas yra pokalbis su savimi, iš esmės.

TAUTĖ BERNOTAITĖ Kaip įžengti į muzikos rinką, kad visi, kurie ten jau klega, vis dėlto atsisuktų į tave? Galima nesutelkti dėmesio į pačią įžangą ir tiesiog palengva įsilieti į sambūrį nuolankiai prisijungiant prie kitų jau vystomų temų. Galima išversti pobūvio duris ir įgriūti su liepsnom. Galima sudaryti nuoseklų žingsnių planą ir apskaičiuoti kiekvieną judesį nelyginant tilto statybose. Galima tiesiog kurti ir vieną dieną būti užkluptam. Pastarasis modelis greičiausiai tuoj taps anachronizmu ir tai nebus kas nors blogo. Į muzikos sceną savo kelio ieškanti nauja grupė „The Roop“ įėjimą planavo kruopščiai. Prieš prisistatydami, jos atstovai norėjo labai aiškiai žinoti, kokios bus jų temos, koks bus jų pirmas muzikinis klipas ir kokia kryptimi jie tiesis savo kelią.

Keturi vyrukai susitiko prieš ketverius metus ir nusprendė suvienyti jėgas kūryboje. Mantas Banišauskas brązgino gitarą, Robertas Baranauskas galynėjosi su būgnais, Vainius Šimukėnas norėjo įprasminti santykius su bosine gitara, o klavišininkas ir vokalistas Vaidotas Valiukevičius jautė vidinį stimulą atnaujinti muzikinį pokalbį su pasauliu jam rūpimomis temomis.

PIRMAS ĮSPŪDIS

„The Roop“ šiuo metu groja lengvąjį roką, ir čia turbūt vienintelis dalykas, kurio grupė neplanavo. Muzikinis stilius narius aplankė neieškomas ir buvo apčiuoptas bei įvardytas jau tik sukūrus pirmąsias dainas. Jų dabar paruošta dešimt. „Dėmesiu detalėms“, – paklaustas, kuo išsiskirs grupė, atsako jos lyderis V. Valiukevičius. „Nors šis klausimas kiekvienai pradedančiai grupei tarsi spyglys, – prideda. – Bet manau, kad ir toliau koncentruosimės į kokybės paieškas. Galėtume nusidažyti plaukus oranžine spalva ir pagarsėti kaip „oranžinukai“, bet staigaus poveikio priemonių nenaudosim – burbulai efektingi būna labai trumpai.“

Grupė „The Roop“. Monikos Penkutės nuotr.

Viešai akiai jau buvo parodytas pirmasis „The Roop“ vaizdo klipas, skirtas baladei „Be Mine“. Klipe filmavosi grupės narius savo asmenybe įkvėpęs Viktoras Topolis, kuris nuo gimimo nevaikšto. Viktoras aktyviai propaguoja kultūrizmą ir kitaip laužo stereotipus apie neįgaliuosius. Anot Vaidoto, šiuo klipu, kuriame V. Topolio herojus patraukia visų geidžiamą moterį, grupė norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės neįgaliųjų vežimėliuose turi visą spektrą poreikių, būdingų žmogui. Vaizdo klipas baigiasi jausminga poros scena. Šiuo metu grupė ruošia dar du videoklipus, nes vaizdas, anot pašnekovo, pagilina žvilgsnį į svarstomas temas.

„The Roop“ vokalisto ruporas: Kam reikalinga dar viena grupė?

Kai žmogus užsiima sau malonia veikla, tokių klausimų nekelia. Pirmiausia keturi grupės nariai pajuto, kad yra reikalingi vieni kitiems.

Bandydami sėkmę pasaulyje būsime kantrūs kaip Edisonas

Kaip save matote kitų grupių kontekste? Pastebim mažai tikrumo.

Mes sieksime gyventi tuo, ką deklaruosime.

Ką deklaruosite? Jei viską leptelėsiu, bus per didelė dozė! Galutinis tikslas – geresnis pasaulis. To sieksime muzika, vaizdu ir tekstu keldami klausimus apie jautrius visuomenės reiškinius.

Dėl kurių deklaracijų grupės nariai nesutaria? Kai kuriems žmonėms veganų pozicija vis dar atrodo išsidirbinėjimas. Bet aš mėgstu diskutuoti, ne mėtytis tezėmis. Pa-

38

Kodėl grupė brandinosi ketverius metus? Kai žmogui duodama laisvė daryti, ką jis nori, išgryninti tikruosius, ilgalaikius prioritetus užtrunka.

Taip nutiko ir mums.

Kaip imsit užsienį? Palengva, bet atkakliai. Mes norime, kad ir kiti Lietuvos muzikantai tai darytų. Vieni kitiems galime padėti. Belsdamiesi būsime kantrūs kaip Edisonas.

Jau būta bandymų? Kompanija „A&R Record Label Submissions“, kurie yra ryšininkai su didelėm leidybos įmonėm, visiems norintiems pateikia kūrinių recenzijas. Nusiuntėm jiems dainą „Be Mine“, sulaukėm atsakymo, kad turime išties stiprų pagrindą.

Ką reiškia grupės pavadinimas? Senas žodis roop, daugelyje Europos kalbų turintis panašią giminišką formą, reiškia „šaukti, išrėkti, išverkti“. Norime išrėkti tam tikras temas, apie kurias kalbama vis dar per mažai arba tik pašnibždomis.

Negalvok, kad esi geresnis už kitus Vienoje iš prieštaringiausiai vertintų 2014 metų reklamų aktorius Neal McDonough pristato prabangų elektromobilį „Cadillac“. Tačiau reklamoje dėmesio centras ir prieštaringumo šaltinis yra ne automobilis, bet gyvenimo būdas, kuriuo didžiuojasi jos herojus. Erdvus namas, jo kieme žalumynais apaugęs baseinas, prabangūs daiktai ir, svarbiausia, nuolatinės pastangos, kad būtų galima visa tai įsigyti. Reklamoje su panieka primenamas kitų šalių gyventojų įprotis po darbo pasivaikščiojant eiti namo, sustoti kavinėje ir atostogauti visą rugpjūtį. Visa reklama paremta kertinėmis amerikiečių vertybėmis – individualizmu, konkurencija, išskirtinumu, pasididžiavimu sunkiu darbu.

Tokią reklamą labai sunku įsivaizduoti mums geografiškai, o galbūt ir kultūriškai artimesniame regione – Šiaurės šalyse. Bendruomeniškumas ir visuomenės interesas čia visuomet aukščiau asmeninio intereso. Pastangos darbe ir paaukotas laisvalaikis niekada nebus pasididžiavimo objektas.

Dirbti daugiau nei 40 valandų per savaitę – asmeninė nesėkmė. Netaktas yra girtis ne tik nauju automobiliu ar prabangiu laikrodžiu, bet ir savo asmeniniais pasiekimais, pavyzdžiui, nepriekaištingai įveiktu iššūkiu darbe. Sunkiai įsivaizduojama ir diskusija su draugais ar kaimynais apie gaunamą atlyginimą, nors toks scenarijus labai tikėtinas kitame Atlanto vandenyno krante. Socialiniame tinkle savo profilio nuotraukoje pozuoti prie blizgančių sportinio automobilio ratlankių? Faux pas.

Tokio kuklumo ir santūrumo šaknų galima ieškoti 1933 m. išleistoje novelėje „Pabėgėlis kerta bėgius“ (angl. „A fugitive crosses his tracks“) kurioje danų-norvegų rašytojas Aksel Sandemose piešia mažą uždarą bendruomenę Danijos miestelyje. Jo gyventojai gyvena vadovaudamiesi dešimčia taisyklių, vadinamų Jantės įstatymu. Visas jas galima apibendrinti vienu sakiniu – negalvok, kad esi ypatingas ar geresnis už kitus. Žinoma, ne Sandemose sukūrė šias vertybes, kultūrą ir visuomenės funkcionavimo principus, kuriais ir šiandien vadovaujasi Šiaurės šalių gyventojai, ypač švedai, danai bei norvegai. Jos turbūt formavosi šimtmečius ir artimai susijusios su Martino Liuterio mokymais, tačiau šiandien įdomiau yra ne šių vertybių kilmė, o pasekmės. Negalvok, kad esi ypatingas. Negalvok, kad esi protingesnis už kitus.

Negalvok, kad žinai daugiau už kitus. Negalvok, kad esi svarbesnis už kitus. Neįtikink savęs, kad esi geresnis už kitus. Ar gali šiuolaikinė visuomenė progresuoti ir klestėti vadovaudamasi tokiais principais? Ar tokios taisyklės neslopina individu-

alių pastangų tobulėti, kelti ambicingus asmeninius tikslus ir siekti aukštų rezultatų? Ir apskritai, kaip jos pasireiškia kasdieniame gyvenime?

Pernai Lietuvoje buvo galima matyti vienos Šiaurės šalių telekomunikacijos bendrovės reklamą, kurios žinutė buvo – „Kiekvienais metais gauk naują telefoną ir būk dėmesio centre“. Tokia reklama sunkiai dera su Jantės įstatymu – nei buvimas dėmesio centre, nei, tuo labiau, to dėmesio pritraukimas nauju telefono aparatu nėra pagirtina siekiamybė. Todėl ją buvo galima pamatyti Lietuvoje, bet ne Šiaurės šalyse. Tai kuo gi galima girtis ir didžiuotis jūsų šalyje, klausiu aš pažįstamo švedo. Iš jo žvilgsnio suprantu, kad girtis negalima niekuo.

Ir nereikėtų tikėtis, kad kas nors pagirs. Tačiau džiaugtis ir paminėti galima, pavyzdžiui, tai, kad savaitgalį praleidote grybaudami. Turbūt vieninte-

Ar gali šiuolaikinė visuomenė progresuoti ir klestėti vadovaudamasi tokiais principais?

lė materialinė nuosavybė, apie kurią taktiška užsiminti, yra kalnuose, prie ežero ar prie jūros esantis vasarnamis, kuriame praleidote savaitgalį ar atostogas. Pirmiausiai tai signalizuos apie tai, kad jūs vertinate poilsį gamtoje ir ramybę, ir tik šalutinė žinutė yra tai, kad jūs esate tokio nekilnojamojo turto savininkas. Tiesa, tai toleruotina, nes nėra labai didelis išskirtinumas – beveik kas trečia šeima Suomijoje ir Švedijoje turi vasarnamį.

Prekybos tinklo IKEA įkūrėjas ir savininkas Ingvar Kamprad, vienas turtingiausių žmonių ne tik Švedijoje, bet ir pasaulyje, yra gana ekstremalus šiaurietiškos pasaulėžiūros ir vertybių sistemos įsikūnijimas. Jis gyvena kuklioje trobelėje, ilgą laiką vairavo paprastą 20 metų senumo automobilį, visada skrenda ekonomine klase, labiausiai mėgsta jo parduotuvėje gaminamus mėsos kukulius, o kalėdinių dovanų vyniojimo popierių perka tada, kai jis pigiausias – sausio pradžioje. Netipiškas milijardierius. Bet gana tipiškas švedas. Pirkti dėvėtus drabužius ne tik populiaru, bet ir madinga – Nobelio premijos teikimo vakarienėje labiau tikėtina pamatyti viešnią, pasipuošusią prieš pusę amžiaus siūta ir neblogai išsilaikiusia suknele, o ne prabangiu šiuolaikinio dizainerio kūriniu.

Kaip šiauriečių kuklumas ir poreikio išsiskirti nebuvimas paveikia asmenines pastangas siekti rezultatų, produktyvumą ir kūrybiškumą? Galbūt tai, kad demonstruoti sėkmę ir išskirtinumą yra nepadoru ir nepriimtina, lemia tai, kad gyventojai yra neproduktyvūs ir nekūrybingi ir pasitenkina vidutiniu rezultatu? Anaiptol. Tokią prielaidą paneigia daugybė nuolat jiems gimstančių idėjų ir prekių ženklų, užkariaujančių pasaulines rinkas.

Turbūt teko ne tik girdėti, bet ir naudotis, pavyzdžiui, muzikos programa „Spotify“, žaidimais „Minecraft“ „Angry Birds“ ar „Candy Crush Saga“, gimusiais Šiaurės šalyse. Ne paslaptis ir tai, jog šios šalys pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamąją galią ar konkurencingumą nuolat yra tarp pirmaujančių pasaulyje. Dar svarbiau – jos yra visiškos lyderės inovacijų reitinguose. Pavyzdžiui, Pasaulinių inovacijų indekse pernai Švedija ir Suomija pateko į geriausių penketuką, o Danija buvo aštuntoje vietoje tarp 143 vertintų valstybių. Europos Komisijos sudaromoje Inovacijų sąjungos švieslentėje tik keturios ES valstybės priskiriamos prie inovacijų lyderių. Trys iš jų – Švedija, Danija ir Suomija.

Taigi, panašu, kad kuklumas, bendruomeniškumas ir vertybės, sudarančios egalitarinės visuomenės pagrindą, neslopina progreso ir kūrybiškumo. Dar svarbiau – daugelis gyvenimo kokybės indeksų rodo, kad čia ekonominė gerovė paskirstoma tolygiai, visuomenės yra harmoningos, o gyventojai – vieni laimingiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, pernai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudarytame 34 šalių reitinge pagal darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą pirmoje vietoje yra Danija, nedaug atsilieka Norvegija ir Švedija. Be to, šios valstybės yra lyderės ir pagal galimybių, pajamų ar lyčių lygybę. Žinoma, šių pasiekimų šaknys nėra vien šiauriečių kuklumas ir santūrumas, o priežastinį ryšį įrodyti būtų labai nelengva. Tačiau Jantės įstatyme atspindimos vertybės neabejotinai vaidino svarbų vaidmenį formuojant ekonominę ir socialinę politiką, kuriant mokesčių, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, padėjusias pagrindą sėkmingai šių šalių evoliucijai.

KOMENTARAS

Dr. Nerijus Mačiulis, banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Globalizacija ir migracija pamažu atskiedžia ir keičia šias vertybes, bet per šimtmečius susiformavusi kultūra nesvetima ir „Y“ bei „Z“ kartoms. Asmeninių pastangų, išskirtinumo ir sėkmės sumenkinimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip gana primityvi ir progresui kenkti galinti vertybių sistema, prasilenkianti su XXI amžiaus dinamiškumu. Tačiau nors Šiaurės šalių gyventojai nesigiria ir nesididžiuoja tuo, kad yra pranašesni už kaimynus ar bendradarbius, tai nereiškia, kad jie neturi stipraus vidinio instinkto tobulėti ir stengtis – jei ne dėl savęs, tai dėl šeimos, bendruomenės ar visuomenės.

39

dovanoja Su kodu ODEURxNWIND

3O% nuolaida visoms prekÄ—ms

www.odeur.se Nuolaida galioja iki vasario 28 d.

www.odeur.se