MINIOS. Minios vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų by Dovile Tumpyte

M i n i õ s va i z d i n i a i L i e t uvos m ene nuo X IX a. iki šių dienų

Miniõs vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų

2 |

Įvadas

4 | Parodos katalogas

Nuo publikos prie minios

Ritualo galioje

Dingęs minioje

Kas bijo minios?

MINIOS

Miniõs vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų

Įvadas

1 Elias Canetti masės instinktą laiko vienu esminių žmogaus instinktų: „Iš šitos sąlyčio [su tuo, kas nežinoma] baimės žmogus gali išsivaduoti vien tik masėje. Tai vienintelė situacija, kurioje sąlyčio baimė virsta priešingybe. Tam reikalinga tiršta masė, tokia, kurioje kūnas šliejasi prie kūno, kur ir sielos suartėja, kur nekreipiama dėmesio, kas tave „spaudžia“. Jei tik atsidavei masei, nebebijai, kad ji prisilies. Idealiu atveju visi čia lygūs.“ Canetti E., Masė ir valdžia, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 20. 2 Le Bon G., Minios psichologija, Vilnius: Vaga, 2011. Prieš metus lietuviškai pasirodžiusi knyga, pirmą kartą išleista 1895 m., atrodo, yra mėgstama ir interneto blogerių, ir žurnalistų, ir meno kritikų; tai liudija ir atsiliepimai apie šią parodą.

Sumanymas pasirinkti minios temą kilo reaguojant į dabartinį politikos ir visuomenės gyvenimo žemėlapį. Pastaraisiais metais įvairiose valstybėse vienam po kito kilus masiniams protestams, maištams ir riaušėms, pasaulis vėl pajuto akivaizdžią minios galią. Galime stebėti visuotinį masinių judėjimų atgimimą – tereikia prisiminti gausius antiglobalistinius, antivartotojiškus judėjimus, „Occupy“ sąjūdį arba „arabų pavasarį“. Kita vertus, šiuolaikinės visuomenės gyvenime apskritai vis daugiau reikšmės skiriama ne individualiam, o kolektyviniam veikimui. Didesnės jėgõs įgauna įvairios bendruomenės ir sambūriai, kurie nepaklūsta vyraujančioms normoms ir kuria alternatyvų gyvenimo būdą. Tai skatina susimąstyti, ką mūsų laikais reiškia kolektyviškumas, kokios galimybės ir potencijos glūdi šiuolaikinėse miniose, gaujose, sambūriuose, bendruomenėse? Minia – moderniųjų laikų reiškinys, atsiradęs didėjant gyventojų masei, kuri ėmė telktis miestuose. Nuo pat pradžių į minią buvo žvelgiama nevienareikšmiškai, o nuo žvelgiančiojo pažiūrų priklausė, kókios – pozityvios ar negatyvios – savybės bus jai priskiriamos. Vieniems minia kelia siaubą, nes kėsinasi pažeisti at– skiro individo ribas, nors beveik kiekvienas yra patyręs, kas yra „masės instinktas“1 arba pagunda pranykti žmonių sraute. Kitus minia įkvepia veiksmams, kuriuos atlikti vienam stigtų drąsos. Visi, kas priklauso miniai, gali išgyventi niekur kitur nepatiriamą bendrumo ir lygybės jausmą. Tuos, kas siekia palaikyti esamą tvarką, minia gąsdina savo „prigimtiniu“ maištingumu – tai ji mėtė pomidorus į teatro sceną ir kovojo barikadose. Daugelį minia baugina ir šiandien – ne veltui populiariausiu minios teoretiku išlieka XIX a. socialinės psichologijos tyrėjas Gustave’as Le Bonas2, kalbėjęs apie barbarišką ir infantilią minią, kurią būtina kontroliuoti. Tačiau šiuolaikinėse minios teorijose buvimas masėje suvokiamas ne tik kaip de– 2

struktyvi nevaldomų instinktų apraiška, bet ir kaip pozityvi kolektyvinės kūrybos ir išsilaisvinimo galimybė3. Toks prieštaringas modernios minios vaizdinys atsiskleidžia ir parodoje „Minios. Miniõs vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų“. Paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Nuo publikos prie minios“, „Ritualo galioje“, „Dingęs minioje“, „Kas bijo minios?“ Juose kalbama ne tik apie skirtingus minios pavidalus – paklusnią bandą, pilką masę, vieningą sambūrį, maištaujančią gaują, kovojančią daugybę, bet ir apie įvairius su minia susijusius reiškinius – reginį, ritualą, masinę kultūrą, bend– ruomenines vertybes ir jų nuvertėjimą, pasipriešinimą ir manipuliaciją. Parodoje eksponuojami meno kūriniai, sukurti Lietuvoje per pastaruosius du šimtus metų – maždaug tiek laiko gyva ir modernios minios istorija. Nepaprastai skirtingi darbai, sukurti įvairiomis medijomis, pirmiausia įdomūs vienu aspektu – visi jie vienaip ar kitaip vaizduoja, išgalvoja, komentuoja ar analizuoja minias. Tačiau parodos cent– re – ne minia, o kolektyviniai jos vaizdiniai, gimę pavienių menininkų kūriniuose. Santykis tarp individualios ir kolektyvinės vaizduotės primena žmogaus ir minios santykį. Juk minia nėra individų suma, minia – sunkiai nuspėjamas procesas, kurį išprovokuoja skirtingų individų susitikimas. Parodoje eksponuojami Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių, jos realijas fiksavusių ir interpretavusių menininkų kūriniai. Juose atsiskleidžia specifiniai, šalies istorijos nulemti minios vaizdiniai. Be minios motyvo, parodos eksponatuose matomi ir kiti svarbūs dalykai: laiko ir mentaliteto pokyčiai, viešojo gyvenimo atspindžiai, skirtingų ideologijų įtaka vaizdų kūrimui, menininkų vaizduotės ir meno kalbos kaita. Parodą papildo kūrinius lydinčios istorijos ir keturios specialiai šiam leidiniui parašytos esė. Jų autoriai gvildena minių temą meno istorijos, sociologijos ir filosofijos požiūriais. Paroda ir leidinys siūlo žiūrovui padiskutuoti su vizualiu pasakojimu ir permąstyti šiandienines kolektyviškumo formas bei jų problematiką, o galbūt ir iš naujo atrasti savo paties santykį su šiuolaikinėmis miniomis. Linara Dovydaitytė Dovilė Tumpytė

3 Vieni ryškiausių XX a. antros pusės mąstytojų, gvildenusių minios (masės, daugybės) problematiką, – Elias Canetti, Gilles’as Deleuze’as ir Felixas Guattari, Michaelas Hardtas ir Antonio Negri. Jų idėjos aptariamos kataloge publikuojamuose straipsniuose.

Nuo publikos prie minios Kaip suvaldyti mases? Tai nuolat minių istoriją lydintis klausimas. Vienas seniausių suvaldymo būdų – pasiūlyti joms reginį. Juk būtent iš žiūrovų ir užgimė moderni minia. Anksčiau minios susitelkdavo viešose bausmių vykdymo vietose, dabar – teatrų ir muziejų salėse. Šitaip buvo kontroliuojama didėjanti gyventojų masė – bauginant arba šviečiant, nukreipiant jos energiją kito tikslo link. Tačiau kartais publika iš stebėtojų virsta socialiniais aktoriais. Ar ne todėl perversmų metu pasaulis primena teatrą?

Hipolit Perli. Pranciškonų kankinimas Vilniuje

Paveiksle pasakojama istorija, nutikusi pagoniškame Vilniuje. Tuomet buvo nukankinta keturiolika pranciškonų vienuolių. Dailininkas vaizduoja dramatišką bausmės momentą – vienus vienuolius ruošiamasi nukirsdinti, kiti, prikalti pie kryžių, nuo aukšto kalno sviedžiami žemyn į upę. Tolumoje matyti neryškus kankinimus stebinčios minios siluetas. Viešos bausmės yra seniausia teatro forma, turinti ypatingą auklėjamąją galią. XIX a. Vilniuje tokie „spektakliai“ buvo ne tik vaizduojami meno kūriniuose, bet vyko ir tikrovėje – užtenka prisiminti generalgubernatoriaus M. Muravjovo 1863–1864 m. rengtus viešus sukilėlių korimus Lukiškių aikštėje. XIX a. baigiantis šioje aikštėje įsikurs parodų paviljonas ir cirkas.

Tekstas lotynų kalba: „Dėl neapykantos krikščionių tikėjimui 1333 m. kovo 6 d. Vilniaus miestiečių stabmeldžių septyni iš 14 palaimintųjų Serafiškojo Mažesniųjų [brolių] konventualų ordino kankinių, Lietuvos apaštalų, turgaus aikštėje nukirsdinti, septyni nukryžiuoti ir bedugnėn į upę numesti laimingai padėjo tikėjimo pamatus.“

Marcelli Januszewicz. Senienų muziejaus steigimo iškilmės. 1857 Senienų muziejus buvo pirmas Lietuvoje viešas muziejus, atidarytas Vilniuje 1856 m. Muziejus įsteigtas caro uždarytame Vilniaus universitete grafo Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo bendraminčių iniciatyva. Didikai muziejui dovanojo įvairiausias kolekcijas, kuriose buvo nemažai LDK istoriją menančių objektų – valdovų portretų, kariuomenės ginkluotės, vėliavų, kitų atmintinų daiktų. Istorinę ekspoziciją puošė skulptūra, vaiz-

duojanti Jadvygą ir Jogailą, prie jos kai kurie lankytojai dėdavo gėlių. Muziejus turėjo priminti visuomenei apie prarastos valstybės praeitį ir ugdyti patriotinius jausmus. Tarp krašto gyventojų jis buvo populiarus – antai, 1862 m. jį aplankė daugiau nei 10 000 žmonių. Po 1863 m. sukilimo iš muziejaus buvo pašalinti su valstybingumu susiję eksponatai, o muziejus paverstas Viešosios bibliotekos padaliniu.

Napoléon Cui. Pokštininkai su šunimis 6

Gerardas Bagdonavičius. Cirko žvėrinčius Vilniaus gatvėje Šiauliuose. 1930 Fotografijoje užfiksuota Rusijos cirko „Svoboda“ eisena gatvėmis gastrolių Šiauliuose metu. Kasdieniame miesto gyvenime tai buvo neeilinis įvykis, sutraukęs minias žiūrovų. Nuo jo Šiaulių parodų aikštės paviljonas liaudyje gavo šmaikštų pavadinimą „verbliūdo būda“ („verbliūd“ rusų k. – kupranugaris). O fotografijoje matomas dramblys pakliuvo į spaudą – 1930 m. laikraštyje „Mūsų momentas“ išspausdintame feljetone rašoma: „Sako, kad Šiaulių miesto vaizdu net „Svobodos“ cirko dramblys liko patenkintas. Tai daug reiškia!“

Irena Trečiokaitė-Žebenkienė. Tallat Kelpša diriguoja. 1948

Petras Stauskas. Šventė ant Sartų ežero. 1965 Romualdas Rakauskas Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“. 1970 7

Žemės ūkio paroda Vytauto parke Kaune. 1924

Žemės ūkio ir pramonės parodos buvo stambiausias tarpukario Lietuvos renginys, pritraukdavęs minias lankytojų. Nuo 1922 m. šie renginiai vykdavo Kaune, ant Parodos kalno. Čia įsikūrusiuose paviljonuose buvo pristatomos žemės ūkio ir pramonės naujovės, demonst– ruojama visuomeninių draugijų meninė veikla, skaitomos švietėjiškos paskaitos. Paroda lankytojus traukė ir kaip pasilinksminimų vieta, kur kiekvienas

1959 m. Amerikos pasiekimų parodoje Maskvoje JAV viceprezidentas Ričardas Niksonas ir TSRS generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas stabtelėjo prie naujausio įmontuojamos skalbimo mašinos modelio. Tuomet nuskambėjo klausimas, ar nevertėtų dviem galingiausioms pasaulio valstybėms rungtyniauti, kuri pagamins modernesnį skalbimo įrenginį, o ne raketą. Klausimas pasirodė besąs retorinis, o Šaltasis karas tęsėsi dar ilgai. Tačiau pilkoje sovietmečio kasdienybėje ėmė rodytis pirmieji masinio vartojimo ženklai. Galbūt troškimas įsilieti į vakarietišką, prekės valdomą „spektaklį“ taip pat griovė sovietinę sistemą?

galėjo pasijusti ne tik spektaklio žiūrovu, bet ir dalyviu: „Visą laiką aikštėje groja muzika, radio, protarpiais karo orkestras, nemokamas kinas. Ten pat paštas, telefonas, telegrafas ir kiti patogumai – alus, ledai, kava, įvairūs užkandžiai. Tabako fabrikai duoda nemokamai parūkyti, muilo fabrikai – nemokamai nusiprausti.“ (Lietuvos aidas, 1936 07 01). Parodas aplankydavo nuo 40 iki 120 tūkst. lankytojų iš visos Lietuvos.

Vincentas Gečas. Vitrina. 1960

Algirdas Šeškus Žaliasis tiltas 211 1972–1985

Vytautas Augustinas. Vilniaus atgavimo iškilmės. Mišios Aušros vartų koplyčioje 1939 m. spalio 29 d.

Vytautas Augustinas. Ministras pirmininkas Justas Paleckis mitinge Ukmergėje 1940 m. rugpjūtį

Romualdas Požerskis. Neeilinė Sąjūdžio Seimo sesija Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Paskelbta deklaracija dėl laisvos ir demokratinės Lietuvos. 1989 m. vasario 15 d. Tame pačiame teatre (tuomet – Valstybės teatre) 1940 m. liepos 21 d. komunistų kontroliuojamas Liaudies Seimas paskelbė Lietuvą sovietine respublika.

Arturas Bumšteinas, Laura Garbštienė Kadras iš videofilmo „Invazija“. 2003 9

„Invazija“ sukurta kino filmo apie Antrąjį pasaulinį karą kūrimo aikštelėje, stebint pertrauką tarp filmavimų. Prieš kameros ojektyvą, o kartu ir žiūrovo akivaizdoje, vienu metu atsiranda filmo personažai ir kino aikštelės darbuotojai, filmo scenografijos detalės ir šiuolaikinę gyvenseną liudijantys ženklai. Sulėtintas vaizdas, lydimas meditatyvaus garso takelio, sukuria su dabartimi susipynusio istorinio laiko pajautą. Beveik metafizinėje veiksmo tėkmėje dalyvių ir stebėtojų vaidmenys praranda savo apibrėžtį.

Ritualo galioje Ritualuose dalyvaujanti minia neatrodo pavojinga. Tai – švenčianti minia, kurią galima pamatyti religinėse apeigose, valstybinėse ceremonijose ar masiniuose renginiuose. Ritualų tikslas – periodiškai įtvirtinti minią vienijančias vertybes, sustiprinti jos tapatybę ir galią. Ritualinės minios yra konservatyvios, todėl lengvai priima bet kurios valdžios skleidžiamus ideologinius pranešimus. Iš tiesų, švenčianti minia dažniau palaiko tradiciją, nei siūlo pokyčius. Tačiau ar visuomet?

Wincenty Sleńdziński. Aušros vartai. 1889

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilnius tapo modernesnis. Čia klestėjo metalo, tabako bei odos pramonė, miesto siluetą „puošė“ daugybė kaminų, kiemuose ir aikštėse veikė vandentiekio kolonėlės, gatvės buvo apšviestos elektriniais žibintais. Tačiau ilgiau nei kitur miestietiškų sambūrių dominantė čia buvo ne pasaulietinės pramogos, o vieši religiniai ritualai.

XIX a. dailėje masiniai sambūriai dėl carinės cenzūros vaizduoti labai retai, tačiau prie Aušros vartų (Ostra brama) besimeldžianti minia buvo populiarus motyvas. Katalikai masiškai lankė stebuklinga laikomą vietą, čia nuolat būriavosi miesto luošiai ir elgetos. Aušros vartų vaizdas traukė ne tik dailininkų dėmesį, apie jį dažnai užsimindavo ir keliautojai. Savo užrašuose apie Vilnių jie su nuostaba aprašinėdavo begales tikinčiųjų, klūpančių ir gulinčių ant nešvaraus miesto grindinio. 1861 m. tarp maldų į Švenčiausiąją Dievo Motiną pasigirsdavo ir revoliuciniai himnai, pranašaujantys apie antrąjį lenkų ir lietuvių sukilimą prieš caro valdžią.

Stanisław Filibert Fleury. Maldininkai eina Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu. 1900

Sovietų režimas religiją laikė „opiumu liaudžiai“. Lietuvos viešajame gyvenime katalikų bažnyčia nebeturėjo jokio vaidmens, dalis dvasininkijos ir tikinčiųjų buvo persekiojami, uždarytos kai kurios bažnyčios. Tačiau valdžios prižiūrimas religinis gyvenimas buvo aktyvus, ypač miesteliuose ir kaimuose. Daugybė žmonių suplūsdavo į religines apeigas, kasmet vykdavusias įvairiose Lietuvos vietovėse. Šalia religinės patirties, šios apeigos suteikdavo ir autentišką bendrumo jausmą, kurio trūko tuštiems, surežisuotiems sovietiniams ritualams.

Romualdas Požerskis. Iš serijos „Atlaidai“. 1978–1986

Jan Hermanowicz Dievo Kūno procesija Dominikonų gatvėje Vilniuje. 1906

Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą Lietuvos didžiojo kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių proga. 1930

Vytautas Didysis buvo svarbiausias tautinis herojus smetoninėje Lietuvoje. Jis tiko daugeliui – ir katalikams, ir tautininkams, ir tautinėms mažumoms, ir net... sveikuoliams, nes esą „niekuomet negėrė vyno ir alaus“. Kurdama Vytauto Didžiojo kultą, valdžia mėgino pateisinti „kietos rankos“ politiką ir suvienyti visuomenę. Didžiausia tam skirta kampanija vyko 1930 m., minint Lietuvos

valdovo 500-ąsias mirties metines. Vienas įspūdingiausių renginių – Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. Dailininko Petro Rimšos sukurtą paveikslą pagal nustatytą tvarką pasikeisdami nešė kariai, mokytojai, ūkininkai, moksleiviai. Jis plukdytas laivais, skraidintas karo aviacijos lėktuvu. Nuo liepos 15 iki rugsėjo 7 d. paveikslas apkeliavo daugelį Lietuvos miestų ir miestelių.

Pro savo namų langą menininkas nufilmavo kas vakarą kieme susirenkančią treninguotų vyrukų kompaniją. Jie sustoja ratu, atrodo įsitempę ir grėsmingi, lyg medžiotojų gentis, besirengianti pulti grobį. Tačiau nieko neįvyksta. Kaskart jie atlieka tą patį ritualą, savotiškas „magiškojo rato“ apeigas, taip tik sutvirtindami savo kolektyvinę tapatybę ir tariamą jos galią. Filme esama ir melancholijos bei liūdesio, tarsi regėtume nykstančią gentį, kuri pamažu traukiasi į paribius.

Arūnas Gudaitis. Kadras iš videofilmo „Susitikimo vieta“. 2002–2003 14

Dainų ir šokių šventės Lietuvoje pradėtos rengti 1924 m. Nuo pat pradžių tai buvo valstybinės reikšmės renginiai – juose lankydavosi aukščiausi šalies vadovai, iškilūs kultūros veikėjai. Neseniai atsikūrusioje valstybėje ši šventė turėjo skatinti tautos bendrumo ir vienybės jausmą. Šventės tradicija buvo tęsiama sovietiniu laikotarpiu, pasikeitė tik renginių simbolika. Vis kitą idėjinį atspalvį turinčios dainų ir šokių šventės visuomet sutraukdavo minias dalyvių ir žiūrovų. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. rengiamose Lietuvių dainų ir šokių šventėse dalyvauja apie 30 000 žmonių. 2003 m. UNESCO šios šventės tradiciją įtraukė į pasaulinį kultūros paveldo sąrašą.

Filmas „Viens, du, trys...“ – tai kritiškas menininko žvilgsnis į beveik šimto metų tradiciją turinčią Dainų ir šokių šventę bei siekį ją išsaugoti. Šventės vedėjo pakiliu balsu skaitomas tekstas kontrasto principu jungiamas su pasiruošimo šventei momentais – užkulisių vaizdais, kurių publika paprastai nemato. Dainų ir šokių šventė parodoma ne žiūrovo, o dalyvio akimis, lyg klausiant, ką šis tradicinis renginys reiškia šiandien.

Antanas Sutkus. Dainų ir šokių šventė

Svajonė ir Paulius Stanikai. Kadras iš videofilmo „Inferno“. 2004

Kauno apylinkės. Antroji dainų šventė Lietuvoje. 1928. Kadras iš dokumentinio filmo

Videofilmas „Inferno“ poetiškai kalba apie įtemptą santykį su praeitimi ir tradicija. Asmeninė ir kolektyvinė atmintis apmąstoma per moters ir vyro ryšį, kurį valdo seksualumo ir mirties instinktai. Pirmoje kūrinio dalyje „Vyrai žiūri į išeinančias moteris“ menininkai pasitelkia Dainų ir šokių šventės fotografiją, vaizduojančią aiškiai atskirtus moterų ir vyrų kolektyvus ir taip tarsi pabrėžiančią lyčių skirtumą. Į filmą įterpti religiniai ir žudynių vaizdai, lyg paslaptingas 25-as kadras, sukelia minčių ir jausmų sumaištį.

Rudolfas Levulis. Kadras iš videofilmo „1, 2, 3...“. 2007

Petras Rauduvė Po Lenino vėliava 1985

Vytautas Jurkūnas. Demonstracija Vilniuje. 1966

Sovietiniai ritualai išsiskyrė ypatingu masiškumu ir teatrališkumu. Štai – miesto gatves užtvindo demonstrantų kolonos, plevėsuoja vėliavos, iš tribūnos minią sveikina partijos veikėjai, pasigirsta audringas „ura!“. Pagal tokį partijos scenarijų kasmet, pažymint Gegužės 1-osios, Pergalės dienos, Spalio revoliucijos metines ir panašias šventes, vykdavo politiniai spektakliai. Sovietmečio dailininkai ir fotografai šventines demonstracijas vaizdavo dažnai, ir, atrodo, ne vien dėl to, kad iš jų buvo to reikalaujama. Kai kuriuose menininkų sukurtuose vaizduose atsiskleidžia perdėm teatrališka tokių renginių pusė, kituose – politiniai spektakliai ima virsti savo pačių parodija.

Vytautas Augustinas. Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Kaune. 1936

Alfonsas Budvytis. Iš serijos „Demonstracija Vilniuje“. 1984 16

Vytautas Stanionis (vyresnysis). Šventinė demonstracija. 1958 Valerija Ostrauskienė Demonstracija. 1967

Aleksandras Macijauskas Iš ciklo „Demonstracijos Kaune“. 1967

Petras Stauskas. 1978 metų spalis Kaune

Adolis Jonas Krištopaitis. Šventinė demonstracija. 1968 17

Dingęs minioje Modernioje vaizduotėje minia turi dvi puses – džiugiąją ir niūriąją. Su masių atsiradimu tai, kas iki tol buvo prieinama nedaugeliui, tapo visuotina. Laisvalaikis, kultūra, pramogos, keliavimas, vartojimas virto masiniais dalykais. Minia džiugina, nes joje išnyksta skirtumai tarp žmonių. Kita vertus, kyla abejonė, ar buvimas minioje neužgožia individualybės. Minia matoma kaip pilka ir inertiška masė, kurioje baugu pranykti. Kaip šios dvi minios pusės atsispindi kasdienybėje?

1896 m. Dviratininkų draugija Bernardinų sode (dabar – Sereikiškių parkas) pasistatė paviljoną ir gavo miesto valdybos leidimą juo naudotis. Buvo leista važinėti tiek pagrindine sodo alėja, tiek aplink fontaną, bet tik iki 16 valandos. Dauguma miestiečių piktinosi dviratininkais, manydami, kad ši moderni susisiekimo priemonė pavojinga praeivių sveikatai ir gyvybei. V. Slendzinskio kūrinyje pavaizduota miesto viešojo gyvenimo scena dėl carinės cenzūros retai aptinkama XIX a. dailėje. Reta ir paveikslo kompozicija, vaizduojanti smulkias žmonių figūrėles peizažo fone.

Wincenty Sleńdziński. Vilnius, Bernardinų sodas. 1896

Litografija pagal Jono Damelio kūrinį „Prancūzų kariuomenės traukimasis 1812 metais per Rotušės aikštę Vilniuje“. 1846

Anot XIX a. pirmoje pusėje Vilniuje gyvenusio gydytojo Josefo Franko, Napoleono armijos traukimasis Vilniaus gyventojams buvo neįtikėtinas reginys, panašus į tragišką maskaradą: „Per groteskiškus apdarus ir dangalus sunku atpažinti kareivius. Vienas – be šalmo, užsimaukšlinęs moterišką aksominę skrybėlaitę, su juodu satino apsiaustu.“ Tokį kariuomenės atsitraukimo vaizdą nutapė ir dailininkas Jonas Damelis. Šio įvykio palyginimas su maskaradu – neatsitiktinis. XIX a. Vilnius, nors ir alinamas kovų, mėgo linksmintis. Čia nuolat vykdavo kaukių baliai, ištaigingi pokyliai, spektakliai, koncertai, paradai ir šventinės eisenos.

Edward Mateusz Römer. Žiemos karnavalas. 1883

Steponas Kolupaila. Smalsuolių minia sutinka baidarių žygio dalyvius. 1939

Algirdas Šeškus. Meilės lyrika 113-76-9. 1976

Algimantas Kunčius. Čiuožykla Jaunimo stadione (dabar – Seimo rūmai). 1963

Algirdas Šeškus. Meilės lyrika 986-82-209. 1982

Stanisław Kazimierz Kossakowski. Kermošius arklių turguje Vilkmergėje. 1895–1901

Gerardas Bagdonavičius Derliaus šventėje. 1930–1940

Jerzy Hoppen. Kaziuko mugė Lukiškėse. Prekyba balionais. 1936

Leonas Katinas. Turgus. 1946 22

Stepas Žukas. Spekuliantė krautuvėje. 1945

1945 m. sukurta karikatūra kalba ne tik apie skurdžią pokario situaciją, bet ir apie sovietmečiui būdingą vartojimo kultūrą. Sovietinis pirkėjas nuolat balansavo tarp oficialios ir juodosios rinkos. Pustuštėse parduotuvėse buvo galima nusipirkti tik prastos kokybės būtiniausių prekių. Kitas būdas ką nors įsigyti – tai pasinaudoti pažintimis, vadinamuoju „blatu“. Valstybinėse parduotuvėse klestėjo prekyba iš po prekystalio, kai tam tikros prekės būdavo atidedamos saviems pirkėjams. Deficitinių prekių buvo galima įsigyti iš perpardavinėtojų (spekuliantų) neformaliose vietose, pavyzdžiui, autobusų, geležinkelio stotyse, prie didesnių parduotuvių ir turguose. Nelegalumo atspalvį turintis vartojimas buvo neatsiejamas nuo bendravimo ir išradingumo įgūdžių.

Vladas Jankauskas. Parduotuvėje

Vincentas Gečas. Diskoteka. 1984–1986

Algirdas Pilvelis. Iš serijos „Žmogus nenori būti vienišas“. 1977 Augustinas Savickas. Palanga. 1957

Pranas Griušys Bendrabutis. 1984

Paskutiniai sovietinės sistemos dešimtmečiai vadinti „stagnacija“ – vis labiau senstanti valdžia rūpinosi tik savimi, ekonomika po truputį smuko, viešasis gyvenimas darėsi tuščias ir apatiškas. Iliuzija, kad sovietinis socializmas gali turėti „žmogišką veidą“, sklaidėsi. To laikotarpio meno kūriniuose minia dažnai vaizduojama negatyviai. Tai bendra-

Algimantas Kunčius. Kadras iš filmo „Palanga“. 1980

Kostas Dereškevičius. Pliažas. 1972 24

Algirdas Šeškus. Žaliasis tiltas 109-1, 109-2. 1972–1985

bučiuose įkalinta, troleibusuose susigrūdusi masė, grasinanti sugniuždyti asmenybę. Baigiantis sovietmečiui, menininkų sukurtuose vaizduose atsiranda ir fantastinė minia – milžiniškas, iš daugybės narelių sudarytas kūnas. Šis bjaurus, žaizdotas, yrantis kūnas tarsi praneša, kad vienijančio bendrumo idėja gerokai nuvertėjo.

Arvydas Šaltenis Moterys. 1975

Arvydas Šaltenis. Vakaras. 1973–1986 25

Modris Tenisons. Spektaklio „XX amžiaus kapričai“ eskizai. 1969–1970

Modris Tenisons, latvių kilmės dailininkas ir mimas, vadovavo Pantomimos trupei, veikusiai Kaune 1967–1972 m. Trupės veikla ir kūryba buvo apipinta legendomis. Skirtingai nuo valstybinių teatrų trupių, šis nedidelis bendraamžių jaunuolių kolektyvas priminė komuną – gyveno ir dirbo kartu, aktyviai užsiėmė savišvieta. Pantomimos trupės spektakliai buvo neįprastai vizualūs, pilni simbolių ir dailės kūrinių citatų. Žiūrovus ypač traukė pagrindinė spektaklių tema, kuri atrodė itin aktuali sovietmečio aplinkoje – „Žmogus

ir pasaulis, žmogaus kova su likimu, jos pasipriešinimas grubiai jėgai, tamsiems minios instinktams, melui ir veidmainystei, jo nesibaigianti ir amžina kova už šviesą“ (M. Tenisons). 1972 m., netrukus po Romo Kalantos susideginimo, Pantomimos trupė priverstinai nutraukė savo veiklą.

Mindaugas Skudutis Be pavadinimo. 1983

Vincas Kisarauskas. Kompozicija su 11 dailininko autoportretų. 1972 26

Vincas Kisarauskas. Ir buvo žodis... 1971

Ričardas Filistovičius Žmonės stebi saulėlydį. 1981

Juozas Kazlauskas Berniukų choras „Ąžuoliukas“. 1971

Šarūnas Sauka. Pragaras. 1991–1992 27

Kas bijo minios? Pirmieji minios reiškinį pradėjo tyrinėti kriminologai ir psichologai. Mokslininkams iki šiol rūpi, kaip sulaikyti minią nuo nusikaltimų, kuriems ji atrodo tiesiog sukurta. Masė iš esmės nepaklusni, trokštanti išsiveržti iš bet kokios sistemos gniaužtų. Tačiau labiausiai minia gąsdina savo revoliuciniu potencialu, suteikdama stiprų bendrumo ir išsilaisvinimo jausmą. Dar daugiau – puldama ar gindamasi, saugodama ar griaudama minia neretai keičia pasaulį.

A. Savicko kūrinys – įspūdingas socialistinio realizmo stiliaus pavyzdys. Sovietinės valdžios sukurta socialistinio realizmo doktrina buvo paradoksali. Ji tarsi reikalavo iš menininkų kurti vaizdus, kurie realistiškai perteiktų socialistinę tikrovę. Tačiau iš tiesų buvo reikalaujama tokių kūrinių, kurie atspindėtų įsivaizduojamą, partijos idėjas atitinkančią realybę. A. Savicko kūrinys primena ne tiek 1919-ųjų Vilnių, kuriame tuo metu siautė Raudonosios armijos ir lenkų kariuomenės daliniai, kiek 1957 m. filmą „Ignotas grįžo namo“. Tai buvo pirmasis Lietuvos kino studijoje sukurtas pilnametražis meninis filmas. Iš Maskvos atsiųstas režisierius turėjo užtik– rinti, kad filmas „teisingai“ papasakotų istoriją.

Augustinas Savickas. Revoliucinis Vilnius 1919 metais. 1958 Šis paveikslas – vienas žinomiausių Lietuvos dailės kūrinių apie 1905 metų įvykius. Jame pavaizduotą margą minią vienaip matė amžininkai, kitaip – šiuolaikinis stebėtojas. Atrodytų, kad siužetas nesudėtingas – iš tarpuvartės virsta kovingai nusiteikę paaugliai, kuriuos stebi sunerimę suaugusieji. Bet paveikslo pranešimas sudėtingesnis: 1905 m. Vilniuje streikavo ir darbininkai, ir moksleiviai. Vilniaus gatvės buvo pilnos jaunimo su atsegiotais paltais ir lazdomis rankose. Tuo pat metu mieste tvyrojo pogromų baimė, miesto žydai būrėsi į slaptas savigynos kuopas. Nors Vilniuje pogromų nebuvo, sklido kalbos apie įvykius kitose Rusijos vietose. Atrodo, jog to meto realijos persipynusios ir paveiksle. Vilniuje gyvenusio rusų tapytojo kūrinyje 1905 m. revoliucija vaizduojama kaip nesubrendusių paauglių ir juos palaikančių žydų maištas.

Ivan Trutnev. 1905 metų revoliucijos scena. 1905 30

Rusijos valdymo metais Lietuvoje (1795–1915) įvyko du lenkų bei lietuvių sukilimai prieš caro valdžią. Tačiau to meto dailėje dėl cenzūros šie istoriniai įvykiai neatsispindėjo. Patriotiškai nusiteikę krašto gyventojai turėjo tenkintis praeities mūšių scenomis. Tokių paveikslų buvo galima rasti gydytojo Jono Kazimiero Vilčinskio leistame grafikos darbų rinkinyje „Vilniaus albumas“. Nuo 1845 m. Paryžiaus ir Londono spaustuvėse buvo atspaustos šešios albumo serijos su daugiau nei 350 grafikos kūrinių. Juose vaizduoti krašto peizažai, architektūros ir dailės paminklai, istorinių asmenybių portretai, taip pat keletas istorinių mūšių. Antroje „Vilniaus albumo“ serijoje buvo išleista 19 iliustracijų Jano Chrizostomo Paseko (1636–1701) „Atsiminimams“. Juose pasakojama apie karą su švedais ir bajorų gyvenimą taikos metu. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose pirmame plane vaizduojamas pats Pasekas, kaip bebaimis karys, kovojantis su priešais. Litografijų apačioje pateikiamos „Atsiminimų“ teksto ištraukos.

Litografija pagal Antano Zaleskio piešinį „Mūšis su švedais“. Iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. 1848

Mūšių su švedais, vykusių užpuolus Lenkiją Jono Kazimiero laikais, vaizdai ir planai, skirti grafo Eustachijaus Tiškevičiaus 1844 / 1849 metų laiškams apie Švediją iliustruoti. Vaizdas iš albumo

Vytautas Augustinas. Lietuvos mokytojų suvažiavimas Kauno sporto halėje. 1940

1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, valstybinis himnas buvo uždraustas. Išstumtas iš viešojo gyvenimo, kartais himnas būdavo naudojamas taikaus pasipriešinimo aktui. Taip nutiko Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuris vyko Kauno sporto halėje 1940 m. rugpjūčio 14–15 d. Po „Internacionalo“, kurį atliko tik orkestras, kažin kuriame halės krašte būrelis mokytojų užtraukė „Lietuva, tėvyne mūsų...“. Jiems pritarė visa salė, atsistojo ir orkestras, o valdžios atstovai pasijuto nejaukiai. Vėliau dauguma suvažiavimo delegatų buvo ištremti į Sibirą.

Romualdas Požerskis Tautinės vėliavos pakėlimas Kaune. 1988

Tautinės vėliavos iškėlimas devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo svarus pareiškimas kovoje už nepriklausomybę. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte, spalio 9 d. – Kaune. Vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvavo tūkstantinė minia. Tais pačiais metais visuomenės spaudžiama LTSR Aukščiausioji Taryba pakeitė LTSR Konstituciją ir trispalvei – geltona, žalia, raudona – vėliavai buvo suteiktas valstybinės vėliavos statusas. 32

Kadras iš muzikinio videofilmo „Kažkas atsitiko“. 1986

„Kažkas atsitiko“ buvo pirmas Lietuvos kino studijos sukurtas muzikinis videofilmas, pristatantis lietuvišką roko muziką. Filme sukurti trijų grupių – Vytauto Kernagio su „Artele“, „Fojė“ ir „Anties“ – vaizdo klipai. Kai kurios dainos buvo filmuojamos specialiai surengtame fonograminiame koncerte Vilniaus kalnų parke. Į filmavimą pakvietus vilniečius, neplanuotai susirinko tūkstantinė minia. Filmo režisierius Artūras Pozdniakovas neslėpė politinės filmo potekstės: „Tiesa neina į gatvę – ji užsisklendžia šeimos, artimųjų rate. Visuomenės nuomonei tenka nutilti prieš įteisintą melą. Apie tai šiandien privalome kalbėti! Todėl mūsų koncertinė programa – tai pilietinės kritikos atspindžiai, tai muzikinė socialinė satyra. Pasirinkau tuos ansamblius, kurie kelia – tegul retoriškai – šiuos klausimus.“ Anot „Anties“ lyderio Algirdo Kaušpėdos, „filmas buvo toks populiarus, kad visos kino kopijos buvo sunešiotos į skutus“.

Romualdas Požerskis. Tarptautinės moters dienos Kovo 8-osios mitingas Kaune. 1989

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Baltijos kelias. 1989 33

Paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą po penkiasdešimties metų trukusios sovietinės okupacijos, į mitingą Lietuvos nepriklausomybei paremti Vingio parke susirinko per 300 tūkstančių žmonių.

Romualdas Požerskis. Mitingas Vilniuje, Vingio parke. 1990

Romualdas Požerskis Prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 1991

Filmo veiksmas vyksta Vilniaus Lukiškių aikštėje, kurioje aplink Lenino paminklą būriuojasi daugybė žmonių. 1991 m. mėgėjo nufilmuotą medžiagą menininkas sumontavo taip, kad žiūrovas regi minią, šlovinančią ne paminklo nukėlimą, o atvirkščiai – jo užkeldinimą. Filme atkreipiamas dėmesys į tai, kaip dokumentai gali būti panaudoti istorijos klastojimui. O galbūt ir į tai, kaip istorijoje nuolat manipuliuojama masėmis? Ne veltui filmo pavadinimą galima perfrazuoti ir šitaip: „Kartą nežinomame (XX) amžiuje.“

1991 m. naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją siekiant atkurti komunistinę valdžią Lietuvos Respublikoje, Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos užėmė strateginius objektus – Vilniaus televizijos bokštą ir Spaudos rūmus. Žuvo 14 žmonių. Sausio 13-ąją tankų kolona pajudėjo link Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuos saugojo apie 20 000 žmonių. Minios pulti kariuomenė nesiryžo.

Deimantas Narkevičius Kadras iš videofilmo „Kartą XX amžiuje“ 2004

Meninis projektas „Pro-testo laboratorija“ pradėtas įgyvendinti 2005 m. Vilniuje, nebeveikiančiame kino teatre „Lietuva“. Šis kino teatras buvo uždarytas ir privatizuotas, kaip ir daugelis kitų visuomeninių pastatų po nepriklausomybės atgavimo. „Pro-testo laboratorija“ veikė kaip eksperimentinė erdvė, kurioje kūrėsi įvairios meninės ir pilietinės iniciatyvos, atkreipusios visuomenės dėmesį į viešųjų erdvių problemas. Čia įkurtas bendruomeninis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ toliau tęsia kovą su neskaidria viešųjų erdvių valdymo politika. „Pro-testo laboratori-

Ugnius Gelguda. Žalgiris. 2006

ja“ – didžiausio atgarsio sulaukęs šiuolaikinio meno kūrinys Lietuvoje. Judėjimo nariai iki šiol bylinėjasi teismuose, o kol kas nenugriauto kino teatro ateitis neaiški. Tačiau svarbiausia – projektas suaktualino kolektyvinio nepaklusnumo temą, kuri buvo gerokai primiršta nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

Nomeda ir Gediminas Urbonai „Pro-testo laboratorijos“ archyvas. Nuo 2005

Kūrinio pavadinimas gali būti nuoroda ir į 1410 m. vykusį Žalgirio mūšį, kuriame jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė nugalėjo kryžiuočius, ir į legendinę Kauno krepšinio komandą, kuri paskutiniais sovietų metais triuškino Maskvos Centrinį armijos sporto klubą (CASK). Tačiau kūrinyje vaizduojami „kovotojai“ – neatpažįstama šėlstančio jaunimo minia. Tokią galima sutikti ir klube, ir koncerte, ir sporto varžybose. U. Gelgudos kūrinys tarsi kviečia įsilieti į minią ir išgyventi bendrumo euforiją. Vis dėlto prieš ką kovojama, kai priešo nėra?

MINIA, MASĖS, DAUGYBĖ Kasparas Pocius

Domintis moderniąja filosofija, sociologija ir netgi viešąja nuomone, neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad vienas itin nekenčiamų, o kartu ir sunkiausiai apibrėžiamų šio laikotarpio fenomenų yra minia, masės. Neverta pradėti nuo Gustave’o Le Bono ar Jose Ortegos y Gasseto: minia savo (ne)valdomą charakterį parodė ne tik didžiųjų revoliucijų metu, kai džiūgavo tironams kertant galvas, bet ir per didžiąsias ekonomines krizes, kai policija turėjo vargo kovodama su masėmis nuo žemės nuvarytų valkatų, kuriuos toli gražu ne iš karto pavyko sutramdyti ir paversti miesto proletariatu. Tačiau jei pabandytume suvokti minią kitaip, pamatytume, kad ji verta ne tik pasibjaurėjimo, bet ir susižavėjimo. Būtent pozityvus minios, masių, daugybės vaizdinys yra šio teksto tikslas. Antra vertus, kitoks požiūris į minią ir prielaida, kad ji gali būti pozityvi, sugriauna pačių minios kritikų autoritetą, paverčia jų ilgai cituotus raštus pigia banalybe. Galiausiai pats bandymas lukštenti minios arba masių sąvokos genealogiją, klausti, iš kur ji atsirado, gali pakirsti galios legitimumą ar net sąlygoti valdžios krizę. Kai kurie filosofai ir sociologai teigia, kad tokia krizė vyksta mūsų laikais: neišvengiamai griūvant tvirtoms fabrikų ir valstybių sienoms, į istorijos sceną išeina daugybė. Masės ir tautos gimimas Panašu, kad anksčiau minėtiems autoriams, prie kurių minčių ilgiau neapsistosiu, masių sąvoka leido ne tik kelti pačių žmonių pasibjaurėjimą savimi (juk masiškai kapitalistinių leidyklų dauginamus jų knygų egzempliorius išpirko pačios masės), kiek apgaulinga galimybė „atsidurti anapus ir iškilti iš minios“. Paradoksas – ne minia, bet panieka miniai, panieka sau patiems yra vienas šiuolaikinės masinės visuomenės fantazmų. Bandant atsiriboti nuo minios, visomis išgalėmis laikomasi įsikibus tokių „masių“ antonimų, kaip žmogus, individas, tauta, bet ar gali būti, kad patys šie antonimai kyla iš masių daugialypumo? Ar įmanoma, kad ne žmonės, individai, tautos tampa masėmis, o pati modernioji istorija, kaip teigia Michaelas Hardtas ir Antonio Negri, iškilo iš didelio neapibrėžto politinio chaoso – renesansinės daugybės, ir kad kurdamasi ji šiurkščiai apri37

1 Virno P., A Grammar of the Multitude, New York: Semiotext[e], 2004, p. 21–23.

Ten pat.

4 Hardt M., Negri A., Multitude: War and Democracy in the Age of Empire, New York: Penguin Books, 2005, p. 99.

bojo galimybes, glūdėjusias pačiame daugybės neapibrėžtume? Tariant Gilles’io Deleuze’o žodžiais, tai galima pavadinti aktualybės atskyrimu nuo virtualybės. Remdamiesi tokia alternatyvia genealogija, galėsime klausti, iš kur atsiranda individas. Pradėkime nuo anksčiausios, pačioje modernybės aušroje padarytos perskyros tarp daugybės ir tautos. Šiuolaikiniai italų filosofai Paolo Virno ir Antonio Negri rekonstravo vieną ankstyvosios modernybės filosofijos terminų – daugybę (angl. multitude). Su šiuo terminu susijusį fenomeną gerai suvokė Machiavelli ir daugelis kitų Renesanso epochos politikos teoretikų. Galima teigti, kad į laisvus Italijos miestus migruojanti ir ten įsigalinti socialinė jėga – daugybė – virto didžiausia grėsme per ilgus viduramžius nusistovėjusiai Vakarų tvarkai ir tradicijai. Po ilgų tamsos amžių valdančiųjų galvõs skausmu tapo laisve besidžiaugiantys gyventojai – jų savivaldos bei nevaržomo gyvenimo troškimas, darantis juos nesutramdomus, ardė pačios valdžios pretenzijas į legitimumą. Galios struktūroms ir jas aptarnaujantiems filosofams neliko nieko kito, kaip po ilgų karų su maištininkais ir užsitęsusios prievartos jų atžvilgiu sukurti tautos sąvoką ir užkelti valdovus ant transcendentinės galios pjedestalo („Valdovas – tai Dievas žemėje“, pasakys tų laikų anglų filosofas Thomas Hobbesas) ir suteikti valstybės piliečiams bendrą tapatybę, iškeliant ją virš kitų dažnai represuotų bendrabūvio formų. Paolo Virno savo knygoje „Daugybės gramatika“1 teigia, kad pasirinkimas tarp tautos ir daugybės jau XVII a. tapo polemikos objektu. Jis mini laisvojoje Olandijoje gyvenusį filosofą Baruchą Spinozą (1632–1677), kuris terminą multitude vartoja norėdamas nusakyti daugybę asmenų, kurie viešojoje erdvėje kolektyviai veikia veikia patys ir tvarko bendruomeninius reikalus nesusiliedami į vienį. Skirtumą tarp vienio ir daugybės Virno aiškina remdamasis Thomaso Hobbeso tekstu „Apie pilietį“. Hobbeso manymu, iki valstybės atsiradimo „gamtinėje būklėje“ gyvuojančią daugybę – mases – po valstybės atsiradimo keičia susikurianti tauta, kuri yra „tam tikras vienis, ji pasižymi vieninga valia, veiklos vieningumu“2, jos samprata yra iš esmės susijusi su valstybe. Tuo tarpu daugybė, anot Hobbeso, „atmeta politinę vienybę, priešinasi valdžiai, vengia ilgalaikių susitarimų, niekad neįgyja juridinio asmens statuso, nes niekada neperleidžia savo teisių suverenui“3. Jau minėti šiuolaikiniai filosofai Hardtas ir Negri teigia, kad tautą sudaro gausybė skirtingų individų ir klasių, tačiau šie socialiniai skirtumai susintetinami ir redukuojami į vieną tapatybę. O „daugybė nesiekia vienybės, ji išlieka pliuralistinė ir daugialypė“4. Štai kodėl dominuojančios politinės filosofijos tradicijos požiūriu, tauta gali valdyti kaip suvereni galia, o daugybė – ne. Itin svarbia sąvoka šių autorių tekstuose tampa paskirybė – ja čia vadiname socialinį subjektą, kurio skirtingumas negali virsti panašumu – skirtumai išlieka skirtumais. Tuo tarpu tautą sudarantys elementai tapatybę įgyja paneigdami arba atmesdami savo skirtumus. Čia aptariama daugybė, Hardto ir Negri teigimu, absoliučiai skiriasi nuo Ortegos y Gasseto ir kitų praėjusių amžių mąstytojų puoselėtos negatyvios masių (minios) sampratos. Pasak Hardto ir Negri, minią sudaro tarpusavio skirtumus ignoruojantys individai, o ne paskirybės. Be to, „svarbu pabrėžti, kad 38

šie [minioje veikiantys] subjektai yra pasyvūs – jie negali veikti patys, bet turi būti vadovaujami“5. Šiuose apibrėžimuose galima įžvelgti socialinį konfliktą tarp savarankiškai besiorganizuojančios daugybės ir valstybės „organizuojamos“ tautos arba tarp skirtumus pabrėžiančios daugialypės daugybės ir vienalytės, inertiškos minios. Iš čia kyla prielaidos ir vien tautų bei valstybių tarpusavio santykius analizuojančių, daugybės nepastebinčių politinių mokslų kritikai. Tradicinėje politinėje mintyje, kaip sako jau minėtasis Deleuze’as ir Félixas Guattari, mąstoma „iš vidaus“, ir tas vidinis mąstymas paverčiamas universaliu: „Pasaulinės organizacijos tikslas – tai protingų individų tikslų patenkinimas atskirose laisvose valstybėse.“6 Jų teigimu, tokiame mąstyme „viskas sukasi aplink įstatymų leidėją ir subjektą – pavaldinį“7. Maištingus subjektus, priskirtus „gamtinei būklei“, valstybė, pasak Deleuze’o ir Guattari, atskiria nuo jai pritariančių subjektų, kurie buriasi aplink ją savo sutikimu. Tai pasakytina ne tik apie valstybes, bet ir kitokias organizacines struktūras, kuriančias hegemoniją ir hierarchiją savo viduje. Taigi galima teigti, kad, nepaisant galybės teigiamų ir neigiamų konotacijų, kuriomis spekuliuoja modernūs mąstytojai, tauta, minia ir daugybė yra labai artimi ir tarpusavyje susiję fenomenai. Tarp jų nėra jokios evoliucijos: visuomenės būvis nuolat kinta, kartais įgydamas tautos, kartais – minios, o kartais – daugybės pavidalą. Dar įdomiau, kai tos pačios visuomenės jėgos kartais prisideda prie skirtingų pavidalų kūrimo. Tačiau esminis tautos kūrimo momentas yra jai nepavaldžių, tarnauti atsisakančių arba prieš ją sukylančių elementų išstūmimas iš aktyvaus politinio gyvenimo. Kita vertus, tauta kuriama kaip galios institucijų atsakas į tokių elementų keliamą valdžios krizę, bet valstybių istorijose daugybė laiko požiūriu visada yra pirmesnė. Valstybės atsakas į šių jėgų maištą vadinamas reakcija. Pavyzdžių toli ieškoti nebūtina – prisiminkime pastaruosius metus Lietuvoje, kai nepasitenkinimo valdžios politika įžiebtas riaušes keitė neonacių eitynės, o klasinių įtampų formavimuisi kelią užkirto Garliavos įvykiai. Jei Garliavos publiką laikysime „minia“, o neonacių eitynes rimtai ar su neslepiama ironija pavadinsime „tautos galios“ paliudijimu, tai sausio 16-osios riaušėse veikusioms jėgoms su didelėmis išlygomis tiktų „daugybės“ apibrėžimas. Šios socialinės jėgos, nebūdamos lojalios valstybei, kovojo už savo gerovę ir savo įžiebiamais konfliktais kūrė valstybės krizę, todėl privalėjo atlaikyti valdžios prakeiksmus. Riaušių dalyviai buvo tampomi po teismus, turėjo kęsti žiniasklaidos ir valdžiai tarnaujančių intelektualų užgauliojimus. Tai rodo, kad, priešingai nei minia ir tauta, daugybė visuomet atsiduria anapus valdžios kontrolės ribų, anapus visuomenei prievarta primestų ribų. Panoptikumas: daugybės disciplina ir kontrolė fabrike Valstybė yra ne vienintelis daugybės prijaukinimu besirūpinantis aparatas. XX a. pabaigoje išryškėjo disciplinos ir kontrolės visuomenių kritika, kurią savo tekstuose plėtoja Michelis Foucault ir Deleuze’as. Šioje kritikoje aptariami gamybos ir kapitalo kūrimo mechanizmai, kurių pagalba galios struktūros stengiasi įvesti tvarką visuomenėje, pažabodamos daugybės ir paskirybių saviraišką ir primes39

Ten pat.

6 Deleuze G., Guattari F., A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia, London, 2004, p. 414. 7

Ten pat.

8 Deleuze G., „Prierašas apie kontrolės visuomenę“, Anarchija.lt, 2011, http://www.anarchija. lt/teorija/26374-gillesdeleuze-prierasas-apiekontroles-visuomene.html. [žiūrėta 2013-01-04].

Ten pat.

damos joms sau tinkamą formą. Tuo tarpu kontrolė tampa „išorės uždarymu“, apie kurį kalba Deleuze’as, charakterizuodamas kontrolės visuomenę. Šiomis technikomis slopinama daugybės saviraiška, jos kūrybinis aktyvumas pajungiamas kapitalo kaupimo mechanizmams, o elgesys aprobuojamas policinės priežiūros struktūrų. Su šiomis sąvokomis susijęs biopolitikos terminas. Visos šios technikos gali veikti vienu metu, jos „persidengia“ šiuolaikinėje Imperijoje. (Imperijos sąvoką Hardtas ir Negri pasitelkia analizuodami šiuolaikinę situaciją, kurioje iškilęs globalinis politinis ir ekonominis režimas stengiasi užvaldyti daugybę, slopinti jos maištingumą). Pasak Foucault, disciplinos visuomenę kuria institucijos – atskiriems individams, kūnams jos įdiegia savas normas. Deleuze’as ir Foucault disciplinos sampratą charakerizuoja taip: „Individai visuomet juda iš vienos uždaros vietos į kitą, kur galioja vis kiti įstatymai: iš pradžių šeima, paskui mokykla („žinok, tu ne namuose“), tada kareivinės („žinok, tu ne mokykloje“), vėliau gamykla, retkarčiais ligoninė, galbūt kalėjimas, įkalinimo vietos modelis.“8 Foucault disciplinos samprata siejasi su individo uždarymu, įkalinimu, izoliavimu. Discipliną, kaip moderniosios socialinės inžinerijos išradimą, Foucault kildina iš Jeremy Benthamo panoptikumo, kuriame uždaryti individai nuolatos jaučia galios efektą, nes be perstojo yra stebimi centriniame bokšte sėdinčio prižiūrėtojo. Naudojantis disciplinos diegimo metodais, individai tolygiai paskirstomi erdvėje, jiems primetama dvinarė santykių struktūra (darbuotojas–bosas, mokinys–mokytojas, ligonis–daktaras, žmona–vyras, penitentas–kunigas) sukuria dominavimu pagrįstų santykių tinklą, kuriame galia veikia viena kryptimi – iš viršaus į apačią. Šio proceso metu disciplinuojamas individas ne tik paklūsta galiai – jis ją nuolat atkuria santykiuose su kitais asmenimis. Tokie disciplinos visuomenės bruožai leidžia teigti, kad joje formuojasi homogeniškos, pasyvios ir reakcingos jėgos, lengvai paklūstančios galios primetamoms normoms, savuosius savisaugos mechanizmus siejančioms su kapitalo savisaugos mechanizmu, įstrigusioms kapitalistinės gamybos ir reprodukcijos, sutampančios su vartojimu, procesuose. Tai – jėgos, priklausančios gerovės valstybių viduriniosioms klasėms. Jos paklūsta biurokratinės reprezentacijos mechanizmų spaudimui, jas lengvai mobilizuoja didžiosios politikos interesai. Dar daugiau, šios jėgos šiuolaikinėje visuomenėje skatina religinio fundamentalizmo, tautinės ar rasinės neapykantos, homofobijos protrūkį, siekdamos apsaugoti sustabarėjusius socialinius santykius nuo skirtingumo, hibridizacijos, mutacijų. Septintojo dešimtmečio nepasitenkinimas disciplinos institucijomis, darbo atsisakymas ir alternatyvių gyvenimo formų paieška privertė pramoninį kapitalizmą pertvarkyti savo gamybos modelį, atsisakyti uniformuojančios, unifikuojančios disciplininės tvarkos, išplėsti discipliną anapus fabriko sienų – kurti kontrolės visuomenę. Deleuze’as tokią visuomenę apibūdina taip: „Jei disciplinos visuomenėse tekdavo viską pradėti iš naujo (pereinant iš mokyklos į kareivines, iš kareivinių į gamyklą), tai kontrolės visuomenėse niekuomet nieko nepabaigi.“9 Tokį judėjimą Deleuze’as vadina moduliacija. Šiuolaikinės technologijos leido kurtis įvairiems stebėsenos, filtravimo mechanizmams, kontroliuojantiems kasdienį individų elgesį viešoje fizinėje ir kibernetinėje 40

erdvėje. Nelieka nuošalyje ir laikas – dėl dirbančiųjų maištingumo įvykęs gamybos modelio pasikeitimas, sutapęs su laisvosios rinkos išsivadavimu iš keinsistinės ekonomikos rėmų, reiškia, kad nepaprastai prasiplečia darbo dienos ribos, sparčiai didėja darbo jėgos konkurencija, vis didesnė proletariato dalis tampa prekariatu – netenka socialinių garantijų arba neįgyja nei socialinių, nei politinių teisių. Jei klasikiniu panoptikumu Foucault laiko fabriką, mokyklą ar šeimą, tai italų kilmės ekonomistas Massimo De Angelis, tyrinėdamas šiuolaikinį kapitalizmą, pasitelkia Benthamo projektus. Pasak jo, naujojo panoptikumo sienomis tampa nuosavybės teisės, nematomu tvarkos prižiūrėtoju – „nematoma rinkos ranka“, disciplinos priemonėmis – apdovanojimų ir nuobaudų sistema, o informaciniais efektais – užsienio investicijos, kapitalo ir prekių srautai ir kainos. Šiuolaikine atitikimo normoms matuokle tampa įmonės, miesto, regiono ar šalies konkurencingumas, o meilė, emocijos, socialiniai ryšiai, pasitikėjimas atitinkamai virsta socialiniu, žmogiškuoju ir finansiniu kapitalu. Šiuolaikinės kontrolės priemonės, pradedant valstybės sienų kontrole ir baigiant banko kortelių sistema, praplečia panoptikumo ribas į visą socialinę erdvę. Vis dėlto kapitalistinėje visuomenėje egzistuojantys galios ir nuosavybės santykiai bei juos įtvirtinantys kontrolės mechanizmai nesugeba užtikrinti stabilumo šiuolaikinės Imperijos viduje. To padaryti, šiuolaikinių autorių manymu, neleidžia valstybės ir tautos krizė bei šiuolaikinės daugybės atgimimas. Šiuolaikinės daugybės renesansas Daugybė sunkiai paklūsta kontrolės mechanizmams ir nuolat kuria pabėgimo linijas – dirbantieji fabrikuose rengia streikus, emigruoja į kitas šalis, jaunimas atsisako dirbti, kuria nuo valstybės ir kapitalo autonomiškas erdves, taip pat juodąją rinką ir alternatyvius mainus. Toks maištingumas tapo ypač akivaizdus XX a. septintajame dešimtmetyje, kai dirbančiųjų judėjimų keliami reikalavimai bei skirtingų socialinių grupių kova dėl emancipacijos tapo visuomeninės disciplinos krizės priežastimi ir privertė kapitalą imtis gamybos būdo restruktūrizacijos. Kaip teigia Hardtas ir Negri, „[k]apitalas daugybei nori suteikti organinę vienybę, valstybė – paversti ją tauta. Štai čia dirbančiųjų kovų metu iškyla realus [...] daugybės pavidalas. Kai daugybės kūnas įkalinamas ir paverčiamas globalaus kapitalo kūnu, jis suvokia esąs ir priklausantis kapitalistinės globalizacijos procesams, ir kartu jiems priešiškas“10. Kodėl daugybės ir tautos konfliktas taip išryškėjo mūsų laikais? Tai, pasak autonomizmo teoretikų, susiję su socialinės paradigmos pokyčiais, kai disciplinos visuomenės krizė priverčia atsirasti kontrolės visuomenę, persmelkiančią visą Imperijos erdvę. Daugybės sampratos atgaivinimą, kaip jau minėjome, lemia šiuolaikinis (neoliberalus) kapitalistinės gamybos būdas, kai darbo „lankstumas“ priverčia darbo jėgą be atvangos konkuruoti pasaulinėje rinkoje, pasitelkiant ne tik savo darbo įgūdžius, žinias, bet ir komunikacinius gebėjimus, į darbo procesą įjungiant net emocinę (afektyvią) saviraišką. Kai kurių šiuolaikinei neortodoksinei marksizmo srovei – autonomizmui – 41

10 Hardt M., Negri A., Multitude: War and Democracy in the Age of Empire, New York: Penguin Books, 2005, p. 101.

Ten pat.

prijaučiančių autorių manymu, žinios, komunikacija bei emocijos – trys kertinės šiuolaikinės darbo jėgos savybės, kurių pagalba dirbantieji konkuruoja pasaulinėje darbo rinkoje, varžosi tarpusavyje, migruoja iš pasaulio periferijų į kapitalo telkimosi centrus, šitaip sudarydami milžinišką rezervinę darbo armiją. Tačiau tuo pačiu metu žinios, komunikaciniai gebėjimai, emocijos taip pat prisideda prie kovingos daugybės steigimosi (angl. constitution) – už savo išlikimą kovojantiems žmonėms žinios padeda griauti bei ardyti šiuolaikinius kontrolės mechanizmus, kurti pasipriešinimo šiuolaikinei galiai strategijas, o komunikaciniai ir emociniai įgūdžiai leidžia megzti glaudžius tarpusavio ryšius, kurti skirtingumu bei radikalia tolerancija pasižyminčius socialinius judėjimus. Hardtas ir Negri, analizuodami šiuolaikinę daugybę, performuluoja Foucault įdiegtą biopolitikos sampratą. Jei Foucault biopolitiką laiko valstybinės valdžios įrankiu, leidžiančiu kontroliuoti visuomenę, tai, Hardto ir Negri nuomone, biopolitika sudaro sąlygas atsirasti biopolitinei gamybai – gamybai, apimančiai visas žmogaus gyvenimo sritis ir kuriančiai naujas bendrijas, naujas masių socialumo formas. Biogalią Imperijos autoriai griežtai atskiria nuo biopolitikos, kuri, jų nuomone, stengiasi užvaldyti visuomenę ir primesti jai savo tvarką, tuo tarpu biopolitika bendradarbiavimo dėka kuria naujus socialinius ryšius ir formas, tapdama šiuolaikinės daugybės kūrimosi pagrindu. Galiausiai biopolitinės kovos leidžia sukilti reprezentacijos ir kontrolės mechanizmų į užribį išstumtai daugybei („išorei“), reikalaujančiai galimybės išlikti, gyventi. Su būtinybe jungtis į tokias biopolitines kovas neseniai susidūrė skurdo ir korupcijos išvarginti Šiaurės Afrikos šalių žmonės ir krizės slopinimo priemonėmis nepatenkinti Graikijos gyventojai. Hardtas ir Negri savo knygoje „Daugybė: karas ir demokratija Imperijos amžiuje“ pažymi: „Kai mes sakome, kad nenorime tokio pasaulio, kuriame neegzistuotų rasiniai ar socialinės giminės [angl. gender] skirtumai, bet norime pasaulio, kuriame rasė ir giminė būtų nereikšmingi, tai yra, [jei norime] pasaulio, kuriame [šie dalykai] nesąlygoja galios hierarchijų, pasaulio, kuriame laisvai reiškiasi skirtybės [angl. differences], tai mes trokštame daugybės [atsiradimo]. Žinoma, jei daugybę sudarančios paskirybės nori atsikratyti ribojančių, negatyvių savybių, kurios yra priskiriamos skirtingumui, jei norime paversti socialinės giminės, rasinius, seksualinius skirtumus ir t. t. savo stiprybėmis, tai mums reikia radikaliai pakeisti pasaulį.“11 Pastebime nemažai bandymų „radikaliai pakeisti“ šiuolaikinį pasaulį. Meksikos zapatistų ir juos rėmusių valstiečių judėjimas parodė, kad įmanomas autonomiškas atskirų teritorijų valdymas „iš apačios“, Kairo pagrindinėje aikštėje susirinkusios masės pribaigė šalyje trisdešimt metų trukusią diktatūrą, Graikijos ir kitų Europos šalių dirbantieji, spausdami valdžią, ant kortos pastatė euro likimą, o masinės pasaulio viršūnių susitikimų blokados privertė pasaulio žmones suabejoti, ar pasaulinės organizacijos pajėgios užtikrinti socialinį teisingumą. Šiuolaikinį masių organizavimąsi gerai parodo ir internetas, socialiniai tinklai, kuriuose, 42

nepaisant kapitalo pastangų suprekinti kuo daugiau paslaugų, buriasi maištingi judėjimai, „priklausantys Imperijai, bet kartu jai ir priešiški“12, atsiranda galimybė nevaržomai reikšti savo pažiūras ir tikslus. Dar vienas daugybės augimo, jos įvairovės palaikymo ir skatinimo įrankis – tai socialiniai centrai, kuriuose susibūręs jaunimas, aktyvistai, imigrantai, radikalūs intelektualai pakeitė vertikalias organizacines struktūras bendraminčių grupėmis ir tinklais, o hegemoniją – tarpusavio pripažinimu ir pagalba. Minėtasis De Angelis teigia, kad tokiose kovose būtina ugdyti žmonių tarpusavio bendrumą, kuriame tarptų kapitalistinėms vertybinės alternatyvios praktikos. „Šiame kontekste atskaitos tašku turi būti pasirinkti kovotojų su kapitalu troškimai, poreikiai ir siekiai.“13 Kartais susidaro įspūdis, kad atskiri pilietiniai ar tautiniai judėjimai, kai kurios nevyriausybinės organizacijos prisideda prie globalaus kapitalizmo plėtros, jei bando išsaugoti savo privilegijas kitų socialiai pažeidžiamų grupių teisių sąskaita ar šias grupes apskritai ignoruoja, pasiduoda nacionalizmo, rasizmo gaivalams, ima kovoti už pavienių socialinių grupių interesus (angl. single issues). Tuo tarpu bendrą biopolitinį audinį kurianti daugybė tokiems aptvėrimams aktyviai priešinasi, kurdama kolektyvines kovos prieš globalinį kapitalizmą strategijas viešojoje erdvėje ir iškeldama tą viešąją erdvę anapus valstybės ribų. Toks konfliktas aiškiai matomas šiuolaikinėje Europoje, kur kaip atsvara pranašaujamai daugybės multikultūrinei įvairovei bei emancipuotis siekiančioms grupėms kyla tautinę ir rasinę neapykantą kurstantys judėjimai. Šis konfliktas tarp reakcingų ir aktyvių jėgų tampa esminiu šiuolaikiniu socialiniu konfliktu. Patys aktyvūs daugybės judėjimai gali tapti homogeniška, reakcinga minia, jei ims sieti savo tikslus su didžiąja politika ar iš naujo apsitvers atskirų tapatybių ir socialinių grupių užtvaromis. Šiuolaikinės daugybės potencialas glūdi jų įvairovėje, pozityviuose tautiniuose, rasiniuose, religiniuose, kultūriniuose, seksualiniuose skirtumuose ir jų įtvirtinime. Būdami disciplinos ir kontrolės mechanizmų išorėje, atsiedami savas vertybes nuo hierarchinių apribojimų ir kapitalistinės vertės, jie kuria naujas autonomines erdves, kurios galėtų tarsi virusai atakuoti Imperijos kūną ir susprogdintų jį iš vidaus, atverdami naujas galimybes aktyvioms daugybės tarpusavio sąveikoms.

Kasparas Pocius – filosofas ir socialinis aktyvistas, žurnalo „Juodraštis“ ir portalo „anarchija.lt“ redakcinės kolegijos narys. Yra išvertęs Noamo Chomsky knygą „Tikslai ir vizijos“ (2006), publikavęs straipsnių politinėmis, socialinėmis ir filosofinėmis temomis. Šiuo metu yra Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantas.

Ten pat.

13 De Angelis M., The Beginning of History: Value Struggles and Global Capital, London: Pluto Press, 2007, p. 36.

SUTRAMDYTI MINIĄ Jolita Mulevičiūtė

Savo atsiminimuose žinomas gydytojas ir aktyvus Vilniaus mokslo bičiulių draugijos narys Liudvikas Čarkovskis apibūdino freską, puošusią vieno Didžiosios gatvės namo ugniasienę. Kūrinys, kuris XX a. pradžioje rašant prisiminimus jau buvo gerokai sunykęs, vaizdavo Katedros aikštę taip, kaip ji atrodė prieš šimtą metų žvelgiant nuo senamiesčio pusės, - apsuptą varpinės bokšto, šoninio šventovės fasado su Šv. Kazimiero koplyčia ir dar nenugriautų Žemutinės pilies mūrų. Pirmame vaizdo plane dailininkas nutapė karietą, raitelį ir keletą pagal XIX a. pradžios madą apsirengusių merginų1. Taigi Čarkovskio aprašytos freskos autorius, užuot, kaip įprasta, pastatą dekoravęs ornamentiniais, heraldiniais arba religiniais motyvais, visiems matomoje vietoje įamžino tai, kas buvo čia pat ir ką be jokios meno pagalbos galėjo regėti kiekvienas miesto centrą kertantis vilnietis. Veikiausiai jį įkvėpė įsitikinimas, kad čionykštė architektūra yra vertinga, o galbūt ir noras praeivį paraginti patikliai, su simpatija žvelgti į aplinkinius, atvirai grožėtis ir didžiuotis savo miestu. Panašių kompozicijų, kuriose vaizduojamos buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gatvės ir aikštės su neskubriai vaikštinėjančiais, bendraujančiais, švenčiančiais ar religinėse apeigose dalyvaujančiais gyventojais, esama ir Lietuvos lakštinėje grafikoje bei molbertinėje tapyboje – tereikia prisiminti Juozapo Peškos, Kazimiero Bachmatavičiaus, Karolio Račinskio, Jono Chruckio, Martyno Zaleskio, kitų kūrybą. Jų pasitaiko iki pat XIX a. vidurio, net ir po to, kai buvo numalšintas 1831–1832 m. sukilimas ir uždarytas Vilniaus universitetas. Tačiau septintajame–devintajame dešimtmetyje Vilniaus panorama aptinkama retai, be to, miestas dažnai rodomas be vilniečių arba į architektūrinį peizažą įterpiamos vos kelios nereikšmingos, pavienės figūrėlės. Po 1863–1864 m. sukilimo pralaimėjimo prasidėjus caro valdžios represijoms, dailininkų fiksuojamas miestovaizdis ištuštėjo. XIX a. antroje pusėje Lietuvos visuomenės gyvenimas susiskaidė ir užsisklendė dvaruose, tarp šeimos židinio sienų. Kartu sunyko dar Pranciškaus Smuglevičiaus laikais užsimezgusi bendruomenines vertybes propaguojančios tapybos tradicija. Tai buvo metas, kai Europos literatūroje ir dailėje įsitvirtino tautõs, kaip modernios valstybės pagrindo, klasės, kaip lemiamo socialinės struktūros sando, 45

1 Czarkowski L., Wilno w latach 1867–1875 (ze wspomnień osobistych), Wilno: Towarzystwo Wydawnicze „Pogoń“, Drukarnia „Pax“, 1930, p. 16.

2 „Ходатайство общества велосипедистов“, Виленский вестник, 1896-04-21. 3 Važinėjimosi dviračiais Vilniuje taisyklės, [b. m.], Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 938, ap. 4, b. 2945, l. 12–13. 4 Vilniaus dviratininkų draugijos 1896-09-27 prašymas Vilniaus miesto valdybai, ten pat, l. 14.

bei miniõs, kaip urbanistinės visuomenės reiškinio, problematika ir paplito masinio veiksmo scenos. Nors XIX a. antroje pusėje Vilnius dažniausiai reprezentuojamas kaip istorinis paminklas, iš tiesų jo kasdienybėje netrūko sambūrių ir šurmulio. Kiauras dienas iki išnaktų įvairaus luomo ir lyties maldininkų minia budėdavo prie Aušros vartų. Triukšmingiausios buvo Didžioji ir Vokiečių gatvės – pagrindinės komercinės arterijos, taip pat „juodasis miestas“ – žydų apgyvendintas purvinas, dvokiantis Stiklių, Mėsinių, Rūdninkų gatvių rajonas, garsėjęs daugybe smulkių parduotuvių ir praeivį už skvernų graibstančiais prekybininkais. Didžiausioje atviroje turgavietėje – Lukiškių aikštėje – vykdavo gausūs gyvulių turgūs. O Katedros aikštę kiekvieną pavasarį užtvindydavo Kaziuko ir Jurginių mugės. Nuo aštuntojo dešimtmečio čia imta reguliariai rengti Žemės ūkio ir pramonės parodas, kurios 1903 m. pastačius Jekaterinos II paminklą buvo perkeltos į Bernardinų sodą ir Lukiškes. 1862 m. užbaigus tiesti Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio liniją ir prasidėjus reguliariam traukinių eismui, sambrūzdis nuolat kildavo stotyje ir jos prieigose. Kurį laiką į geležinkelio stotį vilniečiai rinkdavosi tiesiog pramogauti. Netgi vėlai vakare laukiamosiose salėse būriuodavosi dykinėtojai, stebėdami pralekiančius ekspresus ar iš sustojusio keleivinio sąstato pasipilančius atvykėlius. XIX a. antroje pusėje gerokai padaugėjo trumpam į Vilnių užsukančių svetimšalių: pirklių, tarptautinių prekybos kompanijų agentų, tapytojų, aktorių, muzikantų, dainininkų, aiškiaregių, hipnotizuotojų. Čia lankydavosi po Europą klajojantys žvėrynai ir panoptikumai. Daugybę žiūrovų sutraukdavo gastroliuojantys cirkai, rodę iš iliuzionistinių triukų, akrobatikos pratimų ir baleto elementų surežisuotas pantomimas, kurių intriga būdavo paremta antikos temomis, moderniosios literatūros siužetais, Meksikos indėnų kautynių epizodais arba Paryžiaus bohemos gyvenimo motyvais. 1896 m. vasarą Vilniuje pasirodė keliaujantis kinematografas. Tais metais daugybė miestiečių išvydo jau nebe camera obscura projekcijas, bet tikrus „gyvus paveikslus“ – trumpas besiužetes scenas, kurių vienintelė „fabula“ buvo optinio judėjimo stebuklas. Baigiantis šimtmečiui viešąją rimtį ėmė trikdyti 1892 m. įsisteigusi Vilniaus dviratininkų draugija. Kai naujos susisiekimo priemonės entuziastai pradėjo važinėtis Bernardinų sodo paviljone ir aplinkui, į miesto dūmą pradėjo plaukti vilniečių protestai dėl poilsio zonoje keliamo erzelio, pavojaus poilsiautojų sveikatai bei nuolat įsiplieskiančių audringų konfliktų tarp tvarkos sergėtojų ir dviratininkų2. Todėl miesto valdyba parengė važinėjimosi taisykles, leidusias naudotis dviračiu nuo 16 metų – tam tikslui reikėjo išlaikyti egzaminą ir iš policmeisterio gauti vardinį bilietą3. Važiuoti buvo galima tik Šv. Jurgio prospektu, Botanikos ir Aleksandro (dabar – Barboros Radvilaitės ir Maironio) gatvėmis, Neries krantine, taip pat Antakalnyje. Apeliuodami į Rygoje ir Varšuvoje galiojusį demokratiškesnį reglamentą, dviratininkai tokius apribojimus skundė ir prašė išplėsti judėjimo teises4. 46

Viena vertus, caro administracija miestiečių bendrabūvį visokeriopai reglamentavo, kita vertus, stengėsi jų buitį pagerinti. Iš Rusijos plitusios pozityvizmo idėjos skatino ieškoti racionalių miesto valdymo principų, rūpintis darnia urbanistine Vilniaus plėtra, komunikacijų įvedimu, gatvių apšveitimu, higienos sąlygomis. Valdžia ėmėsi puoselėti viešąją erdvę po to, kai 1871 m. Šiaurės Vakarų krašte buvo panaikinta karinė padėtis ir sušvelnėjo politiniai suvaržymai. Ji suskato įrenginėti bendro poilsio vietas, tvarkyti želdinius. Svarbiausiu uždaviniu tapo iki 1887 m. karinei žinybai priklausiusio Pilies (Gedimino) kalno pritaikymas visuomenės laisvalaikiui. Dešimtojo dešimtmečio viduryje kalno papėdėje ir šlaituose buvo nutiesti takai, įrengtos pavėsinės, pastatyti suoliukai, pasodinta vertingų rūšių krūmų ir medžių. Nors iš pradžių miesto dūma nutarė kalną ir jo prieigas gyventojų vaikštynėms atiduoti nemokamai, vėliau buvo nuspręsta įvesti rinkliavas, nes baimintasi šią brangiai įrengti kainavusią pramogų vietą užplūsiančios prastuomenės siautėjimo5. Bet kokia žmonių santalka caro valdžiai atrodė įtartina moraliniu ir politiniu požiūriu. Todėl siekta visus susirinkimus kontroliuoti. Tam taikyti biurokratiniai ir policiniai metodai. Kiekvienas masinio renginio organizatorius privalėjo gauti policijos leidimą. Oficialiõs sankcijos reikėjo ne tik viešiems, bet ir privatiems susiėjimams, net ir tiems, kurie vykdavo nuosavuose butuose. Trumpiau ar ilgiau apsistojantys užsieniečiai bei kitų Rusijos imperijos vietovių, ypač Lenkijos Karalystės, gyventojai turėjo registruotis policijoje, o svarbesnių migruojančių asmenų sąrašai buvo skelbiami laikraštyje. 1870 m. prasidėjus Prancūzijos–Prūsijos karui, Vilniaus policmeisteris įsakė visų į miestą atvykstančių „muzikantų, rylininkų, pelėkautų gamintojų, Austrijos [...], taip pat Italijos ir Prancūzijos valdinių“ pasus nedelsiant pateikti jam asmeniškai6. Kilus rimtesniems vidaus ar tarptautiniams neramumams, į Vilniaus skverus, kavines ir smukles būdavo siunčiamos sustiprintos seklių pajėgos. Bet kuriam miesto gyventojui bet kada galėjo būti užvesta sekimo byla arba atnaujintos senos slaptos prevencinės priemonės. Caro administracija kontroliavo sueigų laiką, vietą, dalyvius ir tikslą. Cenzūros reikalavimai taikyti spektakliams, koncertams, paskaitoms, minėjimams, netgi, regis, vien žiūrovų linksminimui skirtoms panoptikumų ekspozicijoms. Iš visų minios rūšių valdžia labiausiai toleravo prekybinio ir pramoginio pobūdžio sambūrius. XIX a. antroje pusėje Vilniuje sparčiai formavosi reginio visuomenė – jusli, netvari, vaizdinių įspūdžių besivaikanti masė, greitai susiburianti ir greitai išnykstanti be pėdsako. To meto minios žmogus – dažniausiai anonimiškas žiūrovas. Aplinka jam – ne aktyvaus veiksmo vieta, bet žiūros laukas, vizija, optinis triukas, spektaklis. Todėl nepaisant kasdienės triukšmingos miesto gyvenimo sumaišties, amžininkų laiškuose, straipsniuose ir prisiminimuose kaip nuolatinis minorinis leitmotyvas skamba apgailestavimas dėl Vilnių užvaldžiusios beprasmės rutinos, kultūrinės apatijos ir po 1863–1864 m. sukilimo sutriuškinimo tarp gyventojų suvešėjusio nepasitikėjimo bet kokiomis viešomis kolektyvinėmis iniciatyvomis. Nors mieste dažnai pasitaikydavo mases patraukiančių įvykių, jų įvaizdinimo pėdsakų beveik nerasime. Imperijos valdžią baugino viskas, kas susiformuoja 47

5 Vilniaus miesto tarybos 1896-03-02 nutarimas, ten pat, b. 2113, l. 54.

6 Vilniaus policmeisterio 1870-07-05 aplinkraštis miesto pristavams, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 20, b. 5809, l. 8v.

7 F. O., „Wilno podczas pierwszej rewolucji. Fragmenty wspomnień z przed lat 30-tu“, Słowo, 1935, 1935-12-15.

ir plėtojasi stichiškai, ką sunku numatyti ir kontroliuoti. Impulsyvi, spontaniška daugio raiška laikyta valstybės stabilumui itin pavojinga. Neleisti miniai išvysti savo atvaizdo buvo vienas iš būdų užkirsti kelią masei įgyti savimonę, tapti savo veiksmus suvokiančia ir valdančia bendruomene. Viešumos vaizdavimas akylai cenzūruotas. Dėl griežtų cenzūros taisyklių ilgai nesusiklostė ne tik miesto viešo gyvenimo siužetais paremta dailė, bet ir kasdienybės įvykius dokumentuojanti reportažinė fotografija. Masine fotovaizdų gamyba bei sklaida užsiimantiems profesionaliems fotografams norint dirbti už studijos sienų reikėjo gauti specialų leidimą. Iki pat XX a. pradžios, t. y. iki liberalių reformų laikotarpio, Lietuvoje nebuvo vietinės iliustruotos periodikos. Dienraštis „Vilniaus kurjeris“ neturėjo teisės publikuoti piešinių ir nuotraukų – kartkartėmis jame pasirodydavo vien reklaminiai paveikslėliai. Vis dėlto minia parodė savo galią. 1905 m. Rusijos imperijoje prasidėjus revoliucijai, Vilnių užliejo demonstracijos ir mitingai. Iš pradžių sustreikavo geležinkelininkai, prie jų prisijungė savivaldybės tarnautojai ir fabrikų darbininkai. Netrukus kasdienius darbus apleidę mitingavo spaustuvininkai, vežikai, kiemsargiai, krautuvininkai, gimnazistai, virėjos. Į revoliuciją įsitraukė skirtingų socialinių sluoksnių, politinių pažiūrų ir tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai; tautinių demokratinių judėjimų nariai, socialistai, anarchistai, bundininkai... Neišvengta aukų ir smurto. Spalio 16 (29) dieną Geležinkelininkų klube Chersono (dabar – Adomo Jakšto) gatvėje vykusios sueigos dalyviai įsiaudrino: minia ją raminti mėginusį gubernatorių grafą von Pahleną pasveikino revolverio šūviais, po to sudraskė čia pat kabėjusį caro portretą ir, išsiveržusi iš pastato, susirėmė su aplinkinėse gatvėse sutelkta kariuomene7. Sukilusi masė visoje Rusijoje pasiekė pergalę. Valdžia buvo priversta pradėti demokratines reformas. Spalio 17 (30) dieną išleistas caro manifestas paskelbė asmens neliečiamybę, sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų laisvę. Įstabu, kad to meto Lietuvos dailėje, priešingai nei publicistikoje ir grožinėje literatūroje, 1905 m. revoliucijos tematika beveik neatsispindėjo. Šiuo požiūriu išskirtinė Vilniaus piešimo mokyklos vadovo Ivano Trutnevo drobė. Audringų istorinių dienų epizodui įamžinti tapytojas pritaikė įprastą „revoliucinės“ ikonografijos schemą, kai kompozicijos centre reprezentuojamas kovos atributais ekspresyviai mojuojantis herojus, kurį supa bendražygių grupė. Panašų „režisūrinį“ sprendimą kadaise pasirinko ir garsus lenkų dailininkas Arturas Grottgeris: ketvirtajame savo piešinių ciklo „Lituania“ (1864–1866) kartone „Kova“ jis pavaizdavo į mūšį besiveržiantį lietuvių sukilėlį. Tačiau Trutnevas maišto herojizavimą išvertė į kitą pusę. Vilniečio paveikslas – ne revoliucijos apoteozė, veikiau – jos kritika. Dailininkas nutapė iš tarpuvartės į gatvę besiveržiančius ir energingai gestikuliuojančius bei šūkaliojančius vaikigalius, už kurių šmėžuoja įvairių tautybių miestiečių siluetai. Pagrindinis scenos veikėjas – žydų paauglys – vietoj besiplaikstančios vėliavos laiko paprastą lazdą, apvyniotą raudonu skuduru. Paskui jį seka mergaitė nepagarbiai mosuodama ant karties galo pririštu 48

prabangiu kyku tarsi simboline nuoroda į pamintą pasiturinčios visuomenės sluoksnių gerovę ir moralines vertybes. Taigi Trutnevas pilietinių laisvių siekusią revoliuciją interpretuoja kaip riaušes, o jos dalyvius – kaip socialinę rimtį drumsčiančius nesubrendėlius. Nors autorius iškalbingomis detalėmis vaizdo prasmę kruopščiai apibrėžė, vėliau jo kūriniu buvo manipuliuojama įvairiuose ideologiniuose kontekstuose. Sovietmečiu dailėtyrininkai jį apibūdino kaip pažangios pasaulėžiūros apraišką ir rusų dailininko tapybą, skleidžiančią konservatyvias idėjas, susiejo su demokratinėmis peredvižnikų tradicijomis. Tuo tarpu Nepriklausomybės laikotarpiu buvo pasiūlyta nauja vaizdo reikšmės versija: Trutnevo kompozicijoje įžvelgtas žydų atsako į revoliucijos metu kilusią antisemitizmo bangą motyvas. Nepaisant 1905 m. prasidėjusios socialinio bei kultūrinio gyvenimo liberalizacijos ir atsivėrusių viešos kolektyvinės veiklos perspektyvų, požiūris į minią ir jos atvaizdus liko prieštaringas. Lietuvoje įsitvirtino įsitikinimas, kad kultūra – tai autentiškos individo saviraiškos erdvė, kurioje viskas, net ir bendros socialinės problemos, įgyja atskiro žmogaus egzistencijos rakursą. Toks požiūris gyvavo ir tarpukariu, ir sovietmečiu (tereikia prisiminti, kiek keblumų šiame šimtmetyje patyrė istorinis paveikslas, į neviltį varęs dėl jo diskutuojančius lietuvių kritikus). Tačiau paskutinis XX a. dešimtmetis tapo posūkiu asmenį ir minią atribojančiame bei supriešinančiame diskurse. Iškėlęs seną šūkį „Vienas už visus, visi už vieną!“, jis uždavė klausimą: kas tai – tik laisvės iliuzija, ar nauja, reali galimybė veikti?

Jolita Mulevičiūtė – dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja. Yra išleidusi monografijas „Modernizmo link: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje, 1918–1940“ (2001), „Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914“ (2012), kuravusi dailės parodas, tarp kurių – A. Gudaičio jubiliejinė kūrybos paroda „Išsilaisvinimas“ (2004) ir XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda „Eksperimentas“ (2007).

MINIOS IR MEDIJOS Erika Grigoravičienė

reginio minia

Didžiajame kieme būriavosi daugybė žmonių, dar niekad čia jų nebuvo tiek daug, [...] visi, suaugusieji ir vaikai, spoksojo į dangų, į milžinišką švytinčią kometą. [...] Visi stovėjo kieme, žiūrėjo į dangų ir laukė. [...] Tai truko labai ilgai, niekas nepailso žiūrėti, žmonės tebestovėjo glaudžiai susispietę. Nematau nei tėvo, nei motinos, nematau atskirai nė vieno buvusių man svarbių žmonių. Matau juos tik visus drauge; jei vėliau nebūčiau taip dažnai vartojęs šio žodžio, pasakyčiau: matau juos kaip minią, sustingusią lūkesčio minią.1

Žiūrovų gretos, įžengusios į paveikslą kartu su naujuoju renesansiniu dailės supratimu, niekada nebuvo labai gausios. Begalinės kankinių, šventųjų moterų, patriarchų ir apaštalų minios Jano van Eycko Gento altoriaus (1432) retabule, kur vaizduojama Apokalipsės scena – Avinėlio pagarbinimas, ne žiūri, o meldžiasi, dalyvauja stebuklingose apeigose. Vis dėlto keletas veikiau žiūri, ir ne vien altoriaus ar fontano pusėn, bet ir į bažnyčioje susirinkusius parapijiečius, tarsi klausdami, ar tie mato, kas čia vyksta. Jų statusas paveiksle kitoks nei angelų, jie – lyg parapijiečių ir angelų tarpininkai, sufleruojantys, kad gražus paveikslas gali būti skirtas ir akiai, ne vien maldai. Taip van Eyckas rado kelią į žiūrovų širdis, ir naujosios Vakarų tapybos pradžia ne veltui siejama su jo vardu. 1485 m. Domenico Ghirlandaio kilmingos ir galingos Tornabuoni šeimos užsakymu ėmė tapyti freskas Florencijos Santa Maria Novella bažnyčioje. Vienoje jų 25 fundatoriai stebi Apreiškimą Zacharijui Jeruzalės šventykloje. Bibliniam įvykiui tikrai nepriklausantis Florencijos elitas, savo vertę žinantys individai, atrodo it gyvi, ypač tie, katrie žvelgia tiesiai žiūrovui į akis, tarsi neatmesdami galimybės, kad matantis freską rangu gali jiems prilygti. Albrechto Dürerio paveiksle „10 000 krikščionių nukankinimas“ (1508) Vienos dailės istorijos muziejuje toks pasakojimo svetimkūnis jau be jokių abejonių yra pats autorius, drauge su savo bičiuliu poetu stovintis masinių žudynių viduryje. 51

1 Canetti E., Išgelbėtas liežuvis. Vienos vaikystės istorija, Vilnius, 2010, p. 34.

2 Canetti E., Masė ir valdžia, Vilnius, 2003, p. 23. 3 „Dvigubo uždarumo masė susidaro arenoje. [...] Išorinė, į miestą atkreipta arenos pusė – nyki mūro siena. Iš vidaus ją sudaro žmonių siena. [...] Tam tikrą laiką jiems garantuotas buvimas didžiulėje žmonių masėje, prižadėta jaudinanti būsena – tačiau su viena esmine sąlyga: masė turi išsikrauti į vidų. [...] Masė pasijunta sėdinti prieš save pačią. Kiekvieno akiratyje – tūkstančiai žmonių, tūkstančiai galvų. Kol žmogus čia, visi taip pat yra čia. Kas jam sukelia jaudulį, tas jaudina ir kitus, ir tai jis mato. [...] Jų jaudulys sustiprina jo paties jausmus“, ten pat, p. 34–35. 4 Le Bon G., Minios psichologija, Vilnius, 2011, p. 29–30, 36–37. 5 Ten pat, p. 68–70, 103, 124.

Daugiafigūrio paveikslo siužetas paremtas pramanyta legenda apie tai, kaip vieno Romos imperatoriaus įsakymu buvo žiauriai nukankinta ir nužudyta dešimt tūkstančių atsivertusių į krikščionybę karių. Du XVI a. biurgerių drabužiais vilkintys vyrai stebi ir gyvai aptarinėja įvykį, ir jie nutapyti nebe pirmame plane, arčiausiai žiūrovo, o žvelgia iš gilumos, taip įtraukdami mus į kraupų knibždėlyną, bet sykiu tarsi patardami laikytis ramiai, reaguoti išmintingai. Nutapytų stebėtojų ilgainiui randasi vis mažiau, nes ir centrinės perspektyvos paveikslas iš esmės skirtas vienam žiūrovui – kad ir kas jis bebūtų, jam rodo jo žvilgsnį. Pavaizduotą įvykį, net ir labai sukrečiantį, stebėti per atstumą, sutramdžius jausmus dalytis įspūdžiais, ginčytis, diskutuoti apie jį su kitais – tai naujųjų amžių dailės žiūrovo paradigma. Intelektualus atsakas – galimybės ilgai žiūrėti į nekintantį ir realios grėsmės nekeliantį vaizdą pasekmė. Šurmuliuojanti publika, grupelėmis aptarinėjanti kūrinius parodos atidaryme, matytą vaidinimą teatro fojė ar lėtą pramoginę gatvės eiseną, veikiau yra samprotaujančių individų sambūris. Tačiau greitai besikeičiančių vaizdų ir scenų kaita kine arba jo pirmtako – stebuklingojo žibinto – spektakliuose, papildyta emociškai paveikiu garsu ir perteikianti iki tol negirdėtą pasakojimą, jau prilygtų iškrovai, galinčiai paversti publiką minia. Ši patiria nepertraukiamą juslių ataką, tad neturi laiko tinkamai reaguoti, todėl, anot Walterio Benjamino, yra „išsiblaškiusi masė“, panardinanti vaizdą savyje. Ne veltui kaip atsvara masiniams reginiams, vis tobulėjančiai skaidrių rodymų „magijai“, naujaisiais amžiais plito įvairios individualaus vartojimo optinės medijos, pavyzdžiui, vaizdadėžės ar, vėliau, stereoskopas. Šiandien vis dar tebegyvuojantis kinas („Die Zeit“ rašo, kad žmonės netikėtai vėl plūstelėjo į kino teatrus drauge žiūrėti pornofilmų) turi ir masinio, ir individualaus reginio bruožų, nes jo žiūrovai, tamsoje prasmegę didžiuliuose minkštuose krėsluose, jaučiasi pakankamai atsiriboję vienas nuo kito, nepaisant to, kad vienu metu išgyvena panašius jausmus. Stipresnę iškrovą, dėl kurios, kaip teigia Elias Canetti, pašalinamos skirtybės, visuomeninės hierarchijos nubrėžti atstumai, ir visi jaučiasi lygūs, galbūt suteikia grūstis koncertų miestų aikštėse metu2. Futbolo rungtynės stadione dar labiau sulydo minią, nes čia ji ne tik yra uždara, bet ir įkurdinta arenoje3, pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas, be to, turi aiškų tikslą. Minios psichologijos pradininkas Gustave’as Le Bonas XIX a. pabaigoje publikuotame savo pamatiniame veikale teigė, kad tam tikromis aplinkybėmis žmonių sambūris įgyja naujų, susibūrusiems individams nebūdingų bruožų. Tada sąmoningos asmenybės išnyksta, o visų jausmai ir mintys nukreipiami viena kryptimi. Ši organizuota, arba psichologinė, minia virsta viena būtybe, laikinai įgyjančia bendrą kolektyvinę sielą, ir tokiõs minios prarytas individas panyra į hipnozės potyriui artimą būseną, lengvai paklūsta pasiūlymo įtaigai, nebepajėgia vadovautis savo valia ir tampa automatu, be to, „smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“4. Pasak Le Bono, minią gali sujaudinti tik vaizdiniai, tik jie ją įbaugina, suvilioja ar paskatina veikti, todėl minia valdoma paveikiant jos vaizduotę, kuri, kaip ir visų samprotauti nelinkusių būtybių, yra labai gyva ir imli įspūdžiams. Minią užkrečia ne argumentai, o pavyzdžiai, todėl ją ypač sužavi legendos, stebuklai, teatro spektakliai ir tinkamai parinkti žodžiai, nepriklausomai nuo jų reikšmės piešiantys didingus vaizdus5. 52

Tad įspūdingas reginys, įsivaizduojama kolektyvinio potyrio galimybė, juo labiau gali paskatinti žmones susiburti ir paversti juos vieninga minia. Kai vaizdas pribloškia, pakeri, priverčia sustingti, netekti žado ir nerimastingai laukti atomazgos, kai jis liudija tikrą pavojų, nuo kurio beprasmiška bėgti, net ir vienišas žiūrovas tampa panašus į minios narį. Pagaliau žmonių susibūrimas ir virsmas į minią visada tėra vaizdų ar žodžių galios padarinys.

sovietmečio minios

Taip pat draudžiama vaizduoti prie parduotuvės gatvėje nutįsusią eilę, nors tai yra kasdienis, įprastas reiškinys.6

Minios fenomenas sovietmečiu buvo įgijęs nenormalius pavidalus. Vienas iš jų – tai iš viršaus organizuojami ritualiniai masiniai susibūrimai, pavyzdžiui, įvairūs susirinkimai: partiniai, gamybiniai, komjaunimo, šiaip auklėjamieji, dailininkų sąjungos sekcijų ir t. t. Institucijai priklausantys asmenys į tokias sueigas buvo verčiami eiti grasinant kokiomis nors sankcijomis. Pamenu, kad kartais po pamokų į vadinamąją aktų salę suvarydavo pusę mokyklos ir gerą valandą kažką aiškindavo. Paprastai kuo nors užsiimdavome – žaisdavome laivų mūšį, siuntinėdavome vieni kitiems laiškelius, piešdavome „komiksus“, bet tai irgi vargino, nes viską reikėjo daryti atsargiai ir paslapčia. Geriausia būdavo apsimesti, kad klausaisi, ir atsijungti nuo aplinkos, panirus į nuosavas svajas (ypač padėdavo erotinės). Studijų Dailės institute laikais privalėjome dalyvauti ir gegužės 1-osios bei lapkričio 7 d. (bolševikinio perversmo metinių) paraduose. Prieš tai Užupyje, prie tuometinio naujojo instituto pastato, vykdavo repeticijos. Šventės dieną reikėjo paryčiais susirinkti maždaug ten, kur dabar yra Jono Meko vizualiųjų menų centras, labai ilgai laukti ir tada gana sparčiai pereiti prospektu. Žingsniuoti su kurso draugais daug nesidairant į „vip“ tribūną ir minias šaligatviuose buvo šiek tiek maloniau, nei sėdėti susirinkimuose, tik nuo ilgo stypsojimo jau būdavome pavargę, sušalę, alkani ir panašiai. Sovietmečiu minios rasdavosi ir kitaip, lyg ir žmonių valia. Eilės parduotuvėse, gatvėje prie restoranų, gydymo įstaigų koridoriuose ar grūstys viešajame transporte, nors atrodė kaip masė, veikiau buvo jos priešingybė. Kelios dešimtys ar net šimtai žmonių, piko valandą stovinčių stotelėje, dar turėjo kai ką bendra – laukdavo to paties troleibuso, visi lyg vienas su viltimi žvelgdami į tą pusę, iš kur jis turėdavo pasirodyti (tokios trypčiojančios nekantraus laukimo minios nuolat susidaro visame pasaulyje, kur tik esama viešojo transporto, bet neteko matyti, kad žmonės taip vieningai spoksotų atvažiuojančio traukinio ar tramvajaus kryptimi). Panašūs į tikrą minią buvo ir daugiabučio gyventojai, su šiukšlių kibirais kieme laukiantys šiukšliavežio, o jį išvydę urmu puolantys atsikratyti atliekų. Tačiau minios mastą įgavusi eilė – visai nemalonus dalykas. Ji skyrėsi nuo įprastų eilių, kokios šiandien būna parduotuvėje prie kasos, ir žaibiškai susidarydavo ten, kur pradėdavo pardavinėti ką nors ypatinga – užsienines prekes, verstines knygas, bilietus į geresnį spektaklį, filmą ar koncertą, taip pat egzotiškus vaisius ar kitus maisto produktus, kurių jaunesnės kartos paprasti žmonės dar nebuvo gyvenime valgę. Iš pradžių eilėje būdavo jaučiamas šioks toks solidarumas, 53

6 „Du lietuvių dailininkai sako galį tapyti ką tinkami“, The New York Times, 1977-12-30, cit. iš: Tylusis modernizmas Lietuvoje, sud. E. Lubytė, Vilnius, 1997, p. 153.

7 Putinaitė N., Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius, 2007, p. 263–264.

bet netrukus ji skildavo į minią už ir minią prieš: gausėjanti tanki kolona už kiekvieno stovinčiojo suteikdavo jam kantrybės, ryžto ir jėgų, bet jis jiems, kaip ir visi kiti stovintys priekyje, tik trukdė pasiekti tikslą. Sovietmečio minia – tai fizinė anoniminė grūstis, kiekvienam joje atsidūrusiam trukdanti siekti asmeninių tikslų ir vienaip ar kitaip susijusi su beprasme gaišatimi. Tai buvo atgrasi viešo gyvenimo parodija, žadinanti tarpusavio neapykantą ir pasibjaurėjimą bet kokiomis visuomeniškumo, bendrabūvio formomis. Viešose vietose stumdytis, bartis ir brautis kitiems per galvas buvo įprastas dalykas. Vinimi į visuomeninės sąmonės karstą tapo ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje daugybę gyvybių nusinešusios masinės katastrofos, apie kurias nė žodeliu neužsiminė spauda ir net neleista viešai kalbėti, – tarp Vilniaus ir Kauno sudegęs pilnas keleivių traukinys, po koncerto Sporto rūmuose sugriuvęs laikinas Neries tiltas. Realaus socializmo perversijos turėjo sunaikinti bet kokio organizuoto kolektyvinio pasipriešinimo tikimybę. Siekdami atsiriboti nuo viešo ideologinio diskurso ir nenormalaus bendrabūvio, žmonės kūrė „menamai izoliuotas laisvės erdves“, bet rafinuoti viešumos pakaitalai privačiuose namuose (tą sau galėjo leisti kultūros elitas, kuriam nereikėjo trintis bendrabučiuose ar komunaliniuose butuose), vaizduotės ir vidujybės pasaulis, ezopinis kalbėjimas ar padėties keiksnojimas uždarame draugų ratelyje buvo anaiptol ne pasipriešinimo, o išlikimui svarbios prisitaikymo strategijos7. Nors ir buvo uždrausta vaizduoti eilę, aštuntojo dešimtmečio pradžioje jaunoji tapytojų karta – Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis – išplėtojo gana išraiškingą iškreiptų fizinio bendrabūvio pavidalų repertuarą. Tapydami viešus tualetus su kabinomis be durų, pripildytus laukiamuosius ir ypač minias viešajame transporte, jie sugebėjo perteikti priešiškoje kamšatyje laiką stumiančio žmogaus kančią, apatiją, orumo netektį. Slegianti ankštos erdvės tirštuma ir amžinybe virstanti kokti dabartis jų kūriniuose gali būti interpretuojama kaip visuomenės, dūstančios po „geležine uždanga“, būklės metafora, bet tai dar panašiau į savitą terapiją, padėjusią susitaikyti su sovietine tikrove kaip likimu. Neišvengiamai susvetimėjusi, sužvėrėjusi minia, arba „žmogiena“, kaip tuomet nesigėdyta sakyti, jau pati savaime neblogai įkūnijo socializmo esmę. Kai 1988 m. prasidėjo Sąjūdžio mitingai, į pirmuosius nėjau paniškai bijodama minios, bet kartą viena kolegė pasidalijo įspūdžiais: „Žinai, man ten patinka, nes ateinu jau pakelta galva, o išeinu dar išdidesnė“. Pabandžiau – tikrai.

III

8 Canetti E., Masė ir valdžia, Vilnius, 2003, p. 400, 403.

delirium tremens

Iš visų baltosios karštligės sukeliamų haliuciacijų dažniausiai pasitaiko regimosios. Paprastai jos esti labai ryškios, [...] visur knibžda vorų „aukso sparnais“, vabalų, blakių, gyvačių, dygliuotų kirmėlių, žiurkių, šunų, plėšriųjų žvėrių. [...] Ligonį puola didžiulės žmonių minios, priešų raiteliai. [...] Apsinuodijus kokainu, [...] regos iliuzijos dažnai pasidaro „mikroskopiškos“. Matoma daug mažyčių smulkmių – gyvulėlių, duobučių sienoje, taškelių. [...] Visko pasidaro daug, ir viskas sumažėja.8 54

Dviejų garsių psichiatrų – vokiečio Emilio Kräpelino (1856–1926) ir šveicaro Eugeno Bleulerio (1857–1939) – veikaluose aptikti baltosios karštligės sukeliamų regėjimų aprašymai Canetti masių fenomenologiją praturtino netikėtomis įžvalgomis. Haliucinacijų metu ligoniai esą regi „įvairaus dydžio objektus – dulkių, snaigių, monetų, stikliukų degtinei gerti, butelių, lazdų masę“, beveik visuomet įsivaizduojami daiktai juda, matyt, dėl to dažnai pasirodo šmėkščiojantys gyvūnai, kurie „spraudžiasi tarp kojų, dūzgia ore, apspinta valgį“, taip pat „pro duris kaišioja galvas, landžioja po baldais, laipioja kopėčiomis vaiduokliai, išsigimėliai, žmogiūkščiai, velniai“, rečiau pasitaiko „puošnios besišypsančios merginos arba nepadorios scenos, Užgavėnių pokštai, teatro vaidinimai“. Ligoniai tai suvokia kaip tikrus arba kaip dirbtinius vaizdus – laterna magica, arba kinematografą, jiems sveikstant regėjimai ima blėsti, netenka tikroviškumo, tuomet „paukščiai nebeatrodo gyvi, o tik iškamšos“, viskas matoma jau tik kaip stebuklingojo žibinto skaidrės, tad „kiną baltąja karštlige sergantieji matydavo nuo neatmenamų laikų“. Tačiau regos haliucinacijos neretai susipina su lytėjimo, tuomet „pelės ir vabzdžiai ne tik matomi, bet ir čiupinėjami“, „keisti jutimai ant kūno daro ligoniui įspūdį, kad juo ropoja skruzdėlės, rupūžės, vorai“, jų „plūsta devynios galybės“. Šių vaizdinių kilmė, pasak Canetti, galbūt sietina su organinio pasaulio sandaros ypatumu – ląstelėmis, taip pat – bacilomis ar vabzdžių parazitų spiečiais, o masės jutimą oda pažįstame ne vien iš baltosios karštligės. Staigus parazitų (moskitų, utėlių, skėrių ar skruzdėlių) antplūdis nuo seno žadino žmonių vaizduotę, tapo minios simboliu ir veikiausiai prisidėjo prie to, kad žmogus iš viso ėmė suvokti didžiules mases. Milžino, kurį puola begalė mažyčių padarėlių, vaizdinys žmonijos istorijoje įsikūnija įvairiausiais pavidalais9. Milžino ir mažyčių žmogelių minios motyvas XX a. devintajame dešimtmetyje ėmė atkakliai kartotis jaunosios kartos tapytojų – Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Ričardo Filistovičiaus ir ypač Šarūno Saukos – darbuose. Tikrovę, noriai tapytą ankstesniame dešimtmetyje, išstūmė sudirgusi vaizduotė. Politines potekstes užgožė menininko sąmonės (visomis to žodžio prasmėmis) ir pasąmonės problemos bei į save nukreiptas savižudiškas sarkazmas. Subjektyvūs regėjimai liudijo atsivėrus slapčiausią išlikimo nišą, iš kurios bent kiek veiksmingesnė sistemos kritika jau atrodė nebeįmanoma. Individualioji, arba asmeninė mitologija – savita ezopinės kalbos atmaina, vėlyvuoju sovietmečiu reiškė laisvę apsvaigti ir vaizduoti haliucinacijas. Neatsitiktinai Natalevičius odos ar mėsos spalva nutapytas patalpas „pripildo efemeriškų žmogystų ir žvėrių, kurie plaikstosi lyg voratinklis“, jo darbuose pasikartojančios į vėrinį suvertos mažos galvutės atrodo „lyg burbulai, galintys bet kurią akimirką susprogti“, o kartais „tuščioje sienoje išryškėja akys“10. Vienas iš Skudučio autoportretų – tai didžiulė žemėn įkasta galva, priešais kurią šoka liliputų virtinė, jie, regis, lenda iš viršugalvio ar lipa ten kopėčiomis, bet visais atvejais jų gimtinė – po kaukolės kupolu, tą patvirtina juodi it tuščios akiduobės neregio akiniai. Saukos paveiksluose didįjį kūną (žinoma, turintį autoportreto bruožų) maži žmogeliai apninka it parazitai, užpuola skruzdėlės ir ligi kaulų nugraužia 55

9 Ten pat, 2003, p. 400–404.

10 Jurėnaitė R., Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009, Vilnius, 2009, p. 68.

kojas, sėdinčiam miške ant kelmo aplink galvą zuja raudoni sparnuoti elfai arba milžinė su kirviu stovi kambaryje, kur liliputai laksto lyg pelės. Regimoji masės „jutimo oda“ išraiška Saukai neatskiriama nuo sudėtinio kūno pavidalų, beveik visuomet turinčių galios auginimo bruožą. Tai kūnai atvirais pilvais, sudaryti iš maisto, nusėti gumbais, šašais ar mėlynėmis, kraujo ir prakaito lašais, nusagstyti brangenybėmis, prismaigstyti žvakių, taip pat daugybės žmonių kūnų vaizdai – nuogų moterų krūva, tiršta negyvėlių kraujo upė ar kalnas, apgultas suakmenėjusios besikopuliuojančios minios. Bjaurasties, žaizdų, negalių, pažeminimo ir ironijos ikonografija, priskirtina kliedesių ir pasąmonės procesų sričiai, netikėtai įgyja politinę prasmę. Čia dar labai svarbus ir savitas minios motyvas, kurį galima oksimoroniškai pavadinti stovinčia eisena. Ją išjudina tik žiūrovo žvilgsnis, nes jos nariai veikiau tvirtai stovi ar klūpo nei eina, iš dalies gal dėl to, kad pirmieji jau būna pasiekę tikslą. Dažniausiai sustingusi procesija reprezentuoja kokias nors kolektyvines apeigas iš „žaizdos vyriškumo“ repertuaro, nes minios vedlė čia – nuoga moteris, o tikslas – vienoks ar kitoks protagonisto virsmas. Sąjūdžio metais nutapytos eisenos jau nebeįmanoma interpretuoti neatsižvelgiant į politinį ir istorinio laiko aspektą, bet nepaisant to (ar kaip tik dėl to) čia dar daugiau bjaurasties: moterys ir vyrai, nuberti spuogais, kraujo ir prakaito lašais, keliais ropoja pažliugusiu taku per putotame skystyje plūduriuojančias įtartinas atliekas, nešdami ant baslių pamautas vienodas nukirstas ir auksines galvas. Tikslas – laidotuvių apeigos (laidojamas nuogas žalias brangenybėmis nusagstytas kūnas) – dar ne visiems pasiektas, nes tolumoje driekiasi begalinės suakmenėjusios tos pačios procesijos voros. Altorinį paveikslą primenančiame „Pragare“ masių sankaupos ir minios užpildo visą formatą, sudėtinio kūno vaizdas tampa totaliu ir nebeturi pradžios, pirminių nedalomų elementų. Viskas čia susilieję į vieną didelį knibždėlyną, bet vis dėlto į akis krinta masyvi stovinti eisena, ne gyvų žmonių, o veikiau kaukolių, kurios, regis, virsta stuburo slanksteliais, sudaro milžiniškos būtybės nugarkaulį, ir ši būtybė kaip tik pradeda atgyti. Sovietmečio pabaigoje suklestėjusi ir vėliau neišnykusi fantasmagorinė tapyba byloja, kad net ir haliucinacijas įmanoma supolitinti. Keisti daugiafigūriai paveikslai paakina delirium tremens regėjimų aprašymus susieti su Leviatano figūra Thomaso Hobbeso veikale, sudaryta iš daugybės mažyčių, klusnių, įbaugintų piliečių, ir leidžia pamatyti moderniosios valstybės pirmavaizdžio netobulumą.

Erika Grigoravičienė – dailės kritikė ir istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja. 2011 m. išleido monografiją „Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai“, yra publikavusi straipsnių apie sovietmečio dailę ir šiuolaikinį meną, kuravusi dailės parodas, tarp kurių – tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Nekaltas gyvenimas“ (2000) ir XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda „Eksperimentas“ (2007).

INFORMACINĖS KARO MAŠINOS: MINIA IR DESUBJEKCIJA Gintautas Mažeikis

Nėra reikalo cituoti egzistenciškai jautrių poetų siaubo ir patriotinių rašytojų bravūros dėl karo nešamų nelaimių ir išbandymų. Karo vertinimai labai skiriasi priklausomai nuo to, kas turima omenyje. Hėrakleito ištaros: „Būtina žinoti, jog karas [gr. πόλεμον – G. M.] yra visuotinis, ir teisybė – vaidas [gr. έριν – G. M.], ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį]“1 ir „Karas [gr. πόλεμος – G. M.] – visų tėvas, visų karalius, vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais“2 atskleidžia karą (πόλεμος/polemos) ir vaidą (έρις/eris) kaip gamtos, viso, kas gimsta ir atsiskleidžia, pradą, kaip dionisiškumą, kurį paprastai graikai ir siejo su šėlu, aistra. Terminas pólemos pirmiausia reiškia pačią mūšio dvasią, kartais – pilietinę kovą, o vaidas buvo siejamas su kivirču, neretai tarp didikų. Eris tapo viso Trojos karo varikliu, t. y. vaido gelmė išryškėjo tuose herojų kovų epizoduose, kai jie, vedini dieviško įniršio, stodavo į negailestingą kovą vienas su kitu. Taigi karą šiame esė aiškinsiu ne kaip mėsosir-kraujo skerdynes, ne kaip genocidą ir masinį gyventojų žudymą (ar tai jau karas?), o pirmiausia kaip tokią polemiką, kurioje aktyviai vartojama prievarta ir kurioje šėlas ar įniršis skatina harmonijos ir tvarkos naikinimą. Todėl karas priklauso daugiau ekstatiškai miniai ar kariaunai, įniršio pagautiems būriams ar gaujoms, o ne strateginiam ir taktiniam priešininko naikinimui. Antruoju atveju karą laikysime pavergtu, suvaldytu, nusavintu valdančiųjų klasių ir viešpataujančių hegemonų. Vaidas, kuris įkaitina ir atveria vartus siautulingai miniai, veržlioms kariaunoms, buvo atimtas iš žmonių grupių, nusavintas, paverstas „išrinktųjų“ privilegija. Todėl kalbėsiu daugiau apie pilietinį mūšį, vaidą, aštriausias polemikas, kurios grąžina bendruomenėms klajokliškumo džiaugsmą, miniai – siautulį ir įvairovės užgimimą bei ideologinio subjekto ir prievartinės subjekcijos pabaigą. Subjektą siedami su paklusnumu ir ištikimybe įpareigojantiems pasakymams, neišvengiamai klausiame apie galią, kuri valdo svarbiausius pasakojimus, dar vadinamus ideologijomis arba diskursais. Šie disciplinuojantys naratyvai reikalingi suvaldyti tiems, kurių nebeįkvepia nei epizodinis lyderis, rodydamas pavyzdį ir savo gebėjimus, nei didžiavyris (Big man, pirmininkas), įsitvirtindamas 59

1 Hėrakleitas, Fragmentai, Vilnius: Aidai, 1995, p. 39. 2 Hėrakleitas, Fragmentai, Vilnius: Aidai, 1995, p. 41.

3 Mažeikis G., Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika, Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 218.

4 Le Bon G., Minios psichologija, Vilnius: Vaga, 2011, p. 23.

savo kūnu ar tiesioginiu autoritetu, kurį patvirtina visa bendruomenė, nei visiems matomas ir prieinamas, tačiau ne tik bendruomenės, bet ir dievų pažymėtas genties vadas3. Apie visus juos išsamiai kalba politinė antropologija, aiškiai atskirianti laiką ir situaciją, kai žmonių suvaldymui ir nukreipimui pasitelkiama nebe praktinė ir racionali patirtis, o mitiniai pasakojimai, religijos ir galiausiai ideologijos, paslepiančios racionalumą ir praktiką po neperžvelgiamomis intertekstualumų gelmėmis ir pasakojimų labirintais, po institucijų įtvirtinama diskursų galia, kuri transformuoja asmenis į iracionalius, paklusnius ideologijų subjektus. Asmenys, pavirtę subjektais, esmiškai pakeičia ir minią. Emocijų valdomi būriai žmonių, kurie vienu metu džiaugėsi apeiginiu šėlu, kitu – nirtulingai kovėsi už savo šeimas, o trečiu – harmoningai suko pasaulį garbinančius šokio ratus, kažkuriuo metu pavirto valdančiuosius ir valstybes, policijos autoritetus gąsdinančia minia. Anksčiau įtūžusių ekstatinių ritualų dalyvių taip pat buvo bijomasi, bet ne todėl, kad jie buvo laikomi minia: bevarde, beasmene, be krypties, be įsakymo. Todėl, manau, minia užgimsta kartu su visišku asmens susvẽtinimu ir prievarta paklusti jam mažai suvokiamiems įstatymams, normoms, pasakojimams. Ne tada, kai bendruomenės sukuria savo mitus ir vietos šamanai kartu su gentimi šoka ekstatinius šokius, o kai susvetimėję sau ir visam pasauliui žmonės pavirsta patriotinių, modernizacijos, kitų ideologinių pasakojimų dalimi, kai praranda savo egzistencinį santykį su pasauliu, kai netenka šio pasaulio, jie virsta minia. Prievartinis paprasto žvejo, siuvėjos, kalvio, šeimos tėvo ar motinos pavertimas (įkìtinimas) pasakojimo subjektu, paklūstančiu normoms ir legendoms padaru, yra žingsnis užgimstant ne dionisiško šėlo valdomų žmonių, o subjektų miniai. Gustave’as Le Bonas vienoje savo knygų4 teigia: „Tik įgijus minios psichologijos žinių galima suprasti, kad impulsyvi minios prigimtis priešinasi įstatymų bei institucijų kontrolei. Minia negali laikytis jokios jai neprimetamos nuomonės.“ Kitaip tariant, minioje žmogus vis dėlto išvengia subjektyvumo, tačiau tik dar stipresnis vertimas paklusti primetamai nuomonei ją suvaldo. Šis minios prieštaringumas, galimybė virsti suvaldyta žmonių mase, suformuota darbininkų klase, karių gretomis, tauta arba, priešingai, išsilaisvinančiomis iš prievartinės subjekcijos žmonių grupėmis atveria skirtingą pasirinkimą tiems, kurie prievartines subjekcijas laiko gėriu (socialinis konstruktyvizmas), ir tiems, kurie nori atverti kelią laisviems ir sąmoningiems įsikìtinimams, jų kaitai, taip išvengiant ilgalaikės priklausomybės nuo primetamų pasakojimų, o patiems kūrybiškai ir pilietiškai juos pasirenkant. Taigi, minia yra prievartinės komunikacijos efektas, kai egzistenciškai jautrus protas ir kasdienybės praktikos tampa mažai reikšmingomis, lyginant su primetamų pasakojimų tiesomis, kai kasdienis gyvenimas yra susvetinamas, palyginus su privalomais bendraisiais visuomenės tikslais. O kadangi tokie susvetimėję subjektai, susirinkę į dideles žmonių grupes, negali patys priimti sprendimo, ir juose gali (kas baisiausia) prabusti nevaldomas emocinis pradas, tai miniai reikalingas įsakymas, dar stipresnis, nukreipiantis pasakymas. Šiuo atveju galia, kuri sukuria iš paprasto žmogaus kokios nors ideologijos subjektą, lygiai tos pačios kilmės jėga suburia ir suvaldo minias. Minios išauga iš standartizuotos gamybos, iš susvẽtiminančio darbo, iš bukinančio 60

muštro, iš anoniminės tvarkos ir įsakymų, iš valstybinių egzaminų ir visuotinio stebėjimo-kontrolės; jos išauga iš elementarių, vienmačių, standartizuotų ir valdingų pasakojimų, iš bendrinės kalbos, iš standartizuotų vizijų, iš To Paties vartojimo, iš vaizduotės dykumos, kurią sukuria monopolistinės kūrybinės industrijos. Susvetiminančios ir įkitinančios standartizacijos paplitimas sietinas su industrializacija, su fabrikų raidos poreikiais, su dialektų naikinimu ir kaimiškos gyvensenos niekinimu, su gaujų persekiojimu ir jų sodinimu į kalėjimus, su miesto įvairovės griovimu visomis įmanomomis režimo, teisinėmis ir policinėmis priemonėmis. Apie minios genealogiją išsamiai ir daug rašė Ernstas Gellneris5, Louis Althusseris6 Michaelis Foucault7. Aš jų kalbėjime tenoriu išskirti komunikacinį efektą, kuris mums leis pažvelgti į šiuolaikinius informacinius karus kaip pilietinio karo priemonę, padedančią naikinti minios ir masinius subjektus, griauti juos kuriančius ir valdančius diskursus ir tuo pačiu atverti laisvo įsikitinimo, diskursyvios ir normatyvinės aplinkos keitimo galimybes. Šiandien išrankūs, išmoningi, subjektus interpeliuojančių pasakojimų saugotojai, minios valdytojai yra arba valstybinis aparatas, arba jo fantomu suinteresuotos didžiųjų korporacijų grupės, arba savo išlikimu besirūpinančios vietos bendruomenės. Kas dar pretenduoja į šiuos subjektų, jų minių ir masių „valdovus“? Veikiausiai visuomeninis komunikacinis protas, kaip jį apibūdino Jurgenas Habermas. Šis protas yra kompleksinis įvairiausių visuomenės grupių sąveikų rezultatas, neretai slepiantis ir valstybės aparato, ir korporacijų prigimtį. Šiandien komunikacinis protas vis daugiau įauga ir išsiskleidžia internetiniuose bendravimo veiksmuose, kuriuose ir užgimsta modernusis subjektas ir naujosios minios. Todėl pagrindinis pilietinio karo, klasinės kovos frontas, kuris galėtų padėti kritikuoti, apriboti ar griauti nevaldomą subjekciją – asmenų pavertimą valdomais subjektais – yra informaciniai vaidai, kovos ir karai. Jau pastebėjau, kad be valstybės ir korporacijų įvairias subjekcijas, priklausomybes, diskursyvius paklusimus skatina, palaiko, plėtoja daugelis bendruomenių, tradicijų. Tačiau vien šių bendruomenių mažùmas, jų kalbiniai ir pasakojimų skirtumai, būtinybė asmeniui dėl santuokos, darbo, prekybos ar migracijos keisti aplinką, palieka ar net būtinai skatina desubjekciją, šaknų netekimą, naujo įsišaknijimą, o, vadinasi, ir sąmoningą įsikitinimą: naują tikėjimą, naujus socialinius ir kultūrinius vaidmenis, kitos savo žemės galimybę. Kitaip tariant, subjekcija nėra savaiminis blogis, o normali komunikacinė, pasakojimų pasekmė, susijusi su pačia žmogaus proto prigimtimi ir su būtinybe šimtams žmonių kooperuotis, prisiimti tam tikrus vaidmenis. Tačiau negebėjimas sąmoningai susvetimėti, atsiskirti nuo viešpataujančių pasakojimų, surasti alternatyvias subjektyvumo formas, baimė ir draudimas išmokti naujus, priešingus vaidmenis jau yra pavergimas arba manipuliacija. Kokie pranešimai yra ideologiniai, priverstinai mus susvetiminantys. Pirmiausia tai anoniminiai normatyviniai, t. y. vertybiniai, teiginiai, pavyzdžiui, apie sektų pavojų, apie taikos gėrį, apie gaujų baisumą, apie struktūrines visuomenės prievoles (uždirbti didesnes pensijas karo herojams, tremtiniams), apie tikėjimo vertybes, politinių sąjungų svarbą, apie modernizacijos naudą ir 61

5 Gellner E., Nations and Nationalism, New York: Cornell University Press, 2006, p. 116. 6 Althusser L., On Ideology, London: Verso, 2008, p. 55. 7 Foucault M., Discipline and Punish: The Birth of the Prison, New York: Random House, 1977, p. 58–60.

8 Mažeikis G., Propaganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p. 115–116.

didesnio vartojimo gerovę... Dažniausiai pateikiama informacija turi propagandinį pobūdį, kai net praktinės orų prognozės susiejamos su interpretacija: dėl visuotinio atšilimo, vadinasi, dėl ūkininkų ar kai kurių pramonininkų, ar Kinijos, ar dar ko nors kaltės, taip pašalinant poreikį diskutuoti apie tai, ką mes praktiškai galime suprasti. Abstrakčiõs komunikacijos normatyvinėmis temomis gausa, milžiniškas ideologinių institucijų spaudimas, informacijos šaltinių ir švietimo kontrolė, masyvi moderni propaganda kuria susvetimėjusių subjektų minias ir mases8. Maištas ir jo pasekmė – pilietinis ar klasinis karas kyla dėl poreikio įveikti, sulaužyti šias prievartines subjekcijas, pavertimus, metamorfozes, nuolatos kuriant kitus, alternatyvius pasakojimus, organizuojant naujas situacijas, įvykius, skatinant mases ir jų atstovus keisti priklausomybes. Maištas ir sukilimas, minios virtimas kovojančia gauja yra neišvengiama atsipeikėjimo po ilgo ideologinio smegenų plovimo būsena. Neretai ji yra labai destruktyvi, iracionali, kupina emocijų, nepagrįsto spontaniškumo, polinkio į riaušes, bet tai vis tiek yra žmogaus prabudimas svarstyti ir spręsti savo problemas, kurti savo gyvenimą pagal savo protą ir jo raidą, o ne lygiuojantis į anoniminius ir skurdinančius diskursus, į vieno pasakojimo ar vieno vaizdo dykumas (kai visas pasaulis stebi ir žiūri vieną jaudinančią manipuliacinę istoriją). Kalbėdami apie karo mašinų, pirmiausia informacinių, internetinių, desubjekciją veiklos metu, apie atsiveriančius naujus daugialypumus ir sąmoningus įsikitinimus, daugiau dėmesio skirsime tradiciniam oponentui: valstybės aparatui ir už jo pasislėpusioms įvairialypėms, sustingusioms ar dinamiškoms, vietinėms ar globalioms korporacijoms: gamybinio, perskirstymo, finansinio ar informacinio turto susivienijimams. Vienu atveju hegemoninius diskursus legitimuoja stipriųjų institucijų valdininkija, kurią galima vadinti biurokratija ar sieti su viešpataujančių partijų naująja ar senąja nomenklatūra; o kitu atveju – su tokiu pat prognostiniu racionalumu suinteresuotomis didžiosiomis gamybinėmis, prekybinėmis, paskirstančiomis ar informacinėmis korporacijomis. Tvarka joms užtikrina pajamų, pelno pastovumą, nuolatinį dalies energetinio srauto, kuris gaivina visuomenę ir pasaulį, nusavinimą, pranašumą, išskirtinį saugumą ir patogumą. Tuo tikslu jie siekia įvesti pastovią tapatybių, subjekcijų stebėjimą ir kontrolę, pirmiausia prižiūrėdami normatyvinius pasakojimus, subjektų elgesį, skatindami už teisingus pasirinkimus ar paklusimą ir bausdami besipriešinančius, neteisingai besielgiančius. Tada bet koks viešas pasakojimas apie tolimus įvykius šimtams tūkstančių laikomas svarbesniu, nei bet koks unikalus savosios patirties perteikimas tokia pat unikalia kalba, bandant suvokti egzistencinį įvykį ir naują situaciją. Normatyvinių pasakojimų gamyba ir jų iliustravimas, patvirtinimas vartojimu ir premijomis, globalinis paskirstymas stimuliuoja minios radimąsi, jos geidulį, virtimą valdoma mase, įstatymų ir normų tęstinumą, stabilumą, visuotinių civilizacinių – kultūros, socialinės rūpybos, ūkio ir kitų vertybių viešpatavimą. Protesto akcijos, karnavalinės ar alternatyviõs kultūros plėtra, riaušės, maištas, karas yra būdai, kuriais skatinamas šios gerovės griovimas, šių laimės rezervatų, kuriame nusavinami egzistenciškai reikšmingi asmeniniai įvykiai ir 62

iniciatyvos, naikinimas. Besiformuojančios alternatyvų grupės, gaujos, sąjūdžiai informaciniu kariniu pasipriešinimu siekia didinti atvirumą, skaidrumą, mažinti aparato ir korporacinių užkulisinių susitarimų kiekį, prievartinį paklusimą įstatymams, normoms, tapatybės raidos kryptims, garbinamiems pasakojimams, atminties tvarkoms, paskirstymo prievartai ir t. t. Tai neišvengiamai šias bendruomenes ir asmenis skatina silpninti šiuolaikinės valstybės galias, daugiau funkcijų suteikiant arba prieštaringam komunikaciniam, visuomeniniam protui, arba savivaldžioms, konkuruojančioms bendruomenėms. Tokių grupių kaip antai WikiLeaks, Anonymous, LulzSec, The Script Kiddies ir kitų haktyvizmas, pirmiausia valstybinių stebėjimo ir kontrolės sistemų puolimas, internetinių memų9 karnavališkumo, dionisiškumo skatinimas (pavyzdžiui, su internetiniais memais susijusių parodijų dauginimas) bei karo veiksmai (pavyzdžiui, DDOS atakos, siunčiant trojanus ir naikinant priešininkų trojanus, trolius, botus ir kitas priešiškas programas) yra prievartinės subjekcijos griovimo būdai. Šis pasipriešinimas turi tikslą įteisinti sąmoningas ir laisvas asmens metamorfozes, netrukdomą judėjimą iš vienų subkultūrų į kitas, viso pasaulio subkultūrizaciją, daugialypumų nelinijinę plėtrą. O tuo tikslu skatinamas įvairiausių išteklių atvirumas, komunikacijos necenzūravimas, kalbos išlaisvinimas nuo įvairiausių ją prižiūrinčių švietimo ir administracinių institucijų, savaiminis švietimasis, alternatyvių kapitalo srautų atidarymas, bendruomenių savivaldos skatinimas. Taigi, karo mašinos, anarchinės ir save organizuojančios, yra svarbios aptariant mažiausiai tris objektus: naujųjų bendruomenių poreikį savaiminei plėtrai, valstybinių ir kitų biurokratinių barjerų naikinimui ir, trečia, subkultūriškumo plėtrai, įteisinant įvairiausias metamorfozes arba įsikitinimus. Bendruomenių poreikis savaiminei plėtrai aprėpia naują kalbą ir komunikacines priemones bei laisvą šaltinių prieinamumą, kolektyvinės kūrybos įteisinimą ir autorinių teisių įtakos mažinimą, atitinkamai silpninant interneto kontrolę, paliekant jį daugiau vidiniam bendruomenių moderavimui bei nuolatos atnaujinamam visuomeniniam susitarimui. Naujosios bendruomenės, norėdamos užtikrinti savo laisvą raidą, neretai pakliūna į maišto būseną, turint omenyje pasipriešinimą, kurį sutinka iš valstybės ar su ja susijusių tarptautinių ir vidinių korporacijų pusės ar agresyvių kitų bendruomenių. Šis plėtros, t. y. gyvenimo, laisvo energetinio ir informacinio funkcionavimo, poreikis, skatina naikinti įvairiausius barjerus ir kurti naująsias informacines karo mašinas, plėtoti susijusias emocines funkcijas ir veikas. Pagaliau, šis karas negali būti užbaigtas, o tik keistis, priklausomai nuo subkultūrizacijos mutacijų, metamorfozių dinamikos ir sąmoningų, radikalių įsikitinimų. Todėl pačios karo mašinos turėtų būti įteisintos kaip tokios, šalia geismo ir kitokių mašinų. Visa tai vienaip ar kitaip atsispindi naujuose protesto sąjūdžiuose, kaip antai Occupy X ir jo iniciatyvose arba Anonymous ir jį panašiuose koviniuose susibūrimuose, ar pagaliau naujose subkultūrizacijos formose, kurios gerokai peržengė klasikinių subkultūrų ribas ir kurios vien savo mutacijomis be perstojo keičia pasaulį. Taigi mus domina ne karas pats savaime, jo mašinos, o atvirumas energijos ratams, daugialypumams, kurie yra susieti su spontaniškumu, stoka arba su savipakankamu orumu. Konkuruojančios energijos tėkmes palaiko, skatina atviros organizacijos, 63

9 Memas – kultūrinės informacijos vienetas, kurį 1976 m. taip vadinti pasiūlė biologas evoliucinionistas Ričardas Dokinsas, į memus „įrašęs“ lengvai vartojimo sferon įsigaunančias frazes, melodijas, drabužių madas... Jo nuomone, memas vystosi natūralios atrankos būdu – atsiranda, sklinda, mutuoja, išnyksta; daugeliu atžvilgių jis analogiškas genui.

atviri kodai, atviri edukaciniai ir informaciniai bei savivaldos šaltiniai bei vaido priemonės, kurios neleidžia sustabarėti, verčia nuolatos keistis, trukdo ydingai kauptis vienoje vietoje. Įvairiausių energijų cirkuliacija užtikrina daugialypumą: asmens, mažos grupės arba gaujos lygmenis, ir padeda griauti masių efektą. Minia svyruoja tarp energingos ir karingos dekonstruojančios tvarką gaujos ir paklusnios, į manipuliacijas linkusios masės. Atvirumo ir laisvo energiškumo didinimas, išlaisvinantys savaiminės savišvietos procesai, unikalios egzistencinės kovinės patirtys yra tai, kas gali paskatinti minias ne virsti išnaudojamomis masėmis, o tapti kovingomis ir savivaldžiomis gaujomis arba bendruomenėmis. Politikos istorijos, politinės sociologijos ir politinės antropologijos tyrinėjimai dažniausiai į valstybę žiūri kaip į socialinės-politinės evoliucijos konstruktą, tam tikrą visuomenės grupių valdžios aparatą, savaiminį ir tikrą, o ne priedangą, miražą ar pakeistinę instituciją. Tikrąja valstybe vadinsiu tokią tarpusavyje pragmatiškai bendraujančių bendruomenių būseną, savivaldžių institucijų deleguojamą organizaciją, kuri ne paslepia, ne pavergia bendruomenių savivaldas ir kaitą, o jas nuolatos atnaujina priklausomai nuo asmenų kismo, nuo įsikitinimų poreikio. O pakeistine valstybe – marionetinių vyriausybių ir manipuliuojamų parlamentų, kurie, tariamai atstovaudami juos delegavusioms žmonių grupėms, toliau tarnauja išskirtiniams korporaciniams interesams, gina anoniminius normatyvinius potvarkius, mažas ir valdžios ištroškusias grupuotes, mažina bendruomenių apsisprendimo bei įsikitinimų galimybes, riboja migraciją ar kitus informacinius mainus, augina manipuliuojamas mases. Jei taip žvelgsime į valstybes, ko gero, daugelis iš jų istorijoje pasirodytų tik kaip priedanga, miražas, slepiantis kitus valdančiuosius ir pateisinantis žmonių grupių, bendruomenių pavertimą bevardėmis miniomis, o vėliau ir vienmatėmis masėmis. Dažniausiai tikime, kad gyvename savo šalyje, nors ji gali būti užvaldyta aibės energetinių, susisiekimo, informacinių, finansinių korporacijų ir įmonių, karinių susivienijimų ir pan., kurie, suinteresuoti energetinių, žinių, žmogiškųjų srautų, minių ir iš jų sudarytų masių valdymu, spaudžia vietinius parlamentus ir vyriausybes. Neretai mažosios valstybės, neturinčios jokių prieigų prie šių korporacijų informacinių ar saugumo sistemų, yra nepajėgios kontroliuoti žmogiškųjų, finansinių, informacinių, turinio ir kitų išteklių, o valdančiųjų veikla tėra prisitaikymas prie didesnės galios mechanizmų ar savivaldos iliuzijos sukūrimas naudojantis vienybės, tautos ar kitomis retorikomis, kurios naudojamos minių ir masių subjektams suvaldyti. Tokiu atveju parlamentai, vyriausybės daugiau vaizduoja, kad dar valdo savo šalis, dažniau tiesiog sutikdamos užleisti vietą didžiosioms monopolijoms, tinklams, užtikrindami tarnaujančių minių gausinimą ir tinkamų įsakymų joms valdyti rengimą. Tuo tikslu vyriausybės jau ištisus amžius naudoja teismų ir policijos, įvairiausių inspekcijų ir kalėjimų galią, skatina piliečius perduoti pelno siekiančioms korporacijoms savo duomenis, mokėti nesibaigiančių skolų duoklę, pripažinti savo suvienodintą statistinį statusą. Valstybės-marionetės daugiausia siekia užtikrinti asmenų subjekciją pripažintoms tvarkoms, jų pavirtimą iš pradžių bevardėmis ir neturinčiomis egzistenciškai atsakingos orientacijos miniomis, o paskui vis labiau susvetimėjančiomis masėmis. Priešingai, savivaldžios bendruomenės turėtų būti suinteresuotos įvairovės užgimimu: pradžioje miniõs, 64

turinčios savo kažkokius, kad ir keisčiausius reikalavimus, užgimimu, kovingų gaujų radimusi, desubjekcijos procesais ir galiausiai pavergiančių pasakojimų, institucinių barjerų griovimu, nebijant žodžio „karas“, kuris, tiesa, nebūtinai reiškia kraujo praliejimą. Ir tai liudija šiuolaikiniai informaciniai karai, kuriuos skatina ir veda modernios internetinės gaujos ar pavieniai asmenys. Masių žmonėms, kurie maloniai save vadina visuomene, šie procesai dažniausiai yra visai nesuvokiami. Su jais ir elgiamasi tik kaip su realia darbo jėga, mokesčių mokėtojais, vartotojais ir potencialiais nusikaltėliais, o ne kaip su atvirų sistemų ir šaltinių kūrėjais, savivaldžiomis bendruomenėmis, laisvais ir oriais asmenimis. Tinkliškumas, kurį išranda didžiosios korporacijos ir valstybė kaip geriausią atitikmenį teritorinėms rinkoms, tik papildo subjekcijos, t. y. priklausomybių plėtros, beveidžių minių ir masių raidos, galimybes. Priešingai, kalbos apie išsilaisvinimą nuo daugelio priklausomybių laikomos arba nepavojingomis ekscentriškų religinių sektantų svajomis, arba itin pavojingais klasiniais samprotavimais. Pavojingiausia šiuo požiūriu laikoma klasinio ir kartu tęstinio karo idėja arba permanentinės revoliucijos, kuri automatiškai paverčiama klasiniu karu, vizija10. Klasinis karas minios funkcionavimo požiūriu yra sudėtingas ir skausmingas reiškinys, rodantis esminius naratyvinius, ideologinius lūžius, kurie įvyksta tik tuo atveju, jei valdantieji elitai leidžia susiformuoti šiems klasiniams antagonizmams ir jei dalis buvusios minios, vadinamos tauta, pradėjo suvokti atsiskyrimo ir įsikitinimo būtinybę. Tokiu būdu klasinis, pilietinis karas atveria ir alternatyvų laisvę, naujas, dar jokios biurokratijos nevaržomas perspektyvas, ir kartu kuria naują pavergiantį pasakojimą, kurį laiminti pusė idealiu atveju pati turėtų sugriauti kaip didžiausią savo priešą. Tačiau dažniausiai laimėjusieji pilietinį karą nedelsdami imasi naujos hegemoninės istorijos kūrimo, šventai tikėdami politiniais mitais ir sakralizuodami vienmačių žmonių minias. Desubjekcija – diskursyvių, ideologinių, tikėjimo priklausomybių įveikimas – gali būti vienodai reikšmingas ir valstybiniam-korporaciniam aparatui, kuris užtikrina vartotojiškus pasirinkimus ir nuolatinį darbo jėgos pergrupavimą, ir dionisiškam laisvų energijų tėkmės ir atvirų įsikitinimų (metamorfozių laisvės) gynėjams. Vis dėlto šiuolaikinė, postmoderni, pažangių valstybių skatinama desubjekcija yra labai ribota ir nuolatos pažabojama senųjų politinių mitų: vienovės, sutelkties, pasiaukojimo ir pan. Karlas Marxas, Vladimiras Leninas, Levas Trockis, rašę ir kalbėję apie komunizmo ir valstybės santykį, pritardami anarchistams, kad ateityje valstybė, kaip represinis valdymo aparatas ir ideologijų garantas, išnyks, nesukūrė jokios desubjekcijos teorijos, neįžvelgė įsikitinimų, t. y. sudėtingo susvetimėjimo, metamorfozės, naujos tapatybės įgijimo, stiprių ir silpnų įsikitinimų bei jų kaitos, svarbos. Jie visą savo dėmesį sutelkė klasinės savimonės, vienovės, disciplinos ir itin stiprios ideologinės subjekcijos pagrindimui ir ugdymui, masių organizavimui ir valdymui. Todėl sovietinis socializmas tik įtvirtino pačias negatyviausias valstybines priklausomybės, t. y. subjekcijos, formas, skatino valdomų masių generavimą ir neatvėrė galimybių kūrybingai tarybų savivaldai. Atitinkamai ir karo mašina, kuri griauna valstybę, t. y. revoliucinė armija, turinti sunaikinti valstybinį aparatą, Lenino ir Trockio pasekėjų požiūriu, pati turėjo būti suvaldyta, pavergta, nukenksminta. 65

10 Chomsky N., Class Warfare, London: Pluto Press, 1996, p. 7

11 Deleuze G., Guattari F., Capitalism and Schizophrenia. A Thousand Plateaus, London, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2005.

12 Gadamer H.-G., The Beginning of Knowledge, London: The Continuum International Publishing Group Ltd, 2003, p. 46. 13 Sloterdijk P., Rage and Time: A Psychopolitical Investigation, New York: Columbia University Press, 2010, p. 1–15.

Deleuze‘as ir Guattari pabrėžia karo mašinos ir valstybės antagonizmą. Karo mašina kyla iš laisvės ir įniršio, iš atvirumo nesuvaldytai energijos ir išteklių tėkmei, iš siekinio sugriauti visus barjerus, trukdančius pasaulio energijų ratams. Valstybė yra priešingas veiksnys: bando suvaržyti tėkmes, užtikrinti kontroliuojamus reguliarumus: potvynių, vėjo, demografinius, gamybinius... Valstybė yra visados orientuota į traukos centrą ir užgrobimą, o karo mašina yra ekscentriška – ji griauna ir plečia ribas, neturėdama galimybės ir noro kur nors sustoti, galiausiai naikina valstybes. Aleksandras Didysis užkariavimų metu ilgainiui pradėjo prarasti savo helenišką tapatybę ir tapo naujo save organizuojančio Vidurio Azijos ir Indijos kraštų įsikūnijimu; Čingischano armija iš pradžių buvo valstybių griovėja ir deteritorizuotos nomadinės, itin greit kintančios, tapatybės grindėja; Napolenonas savo karų metu prarado imperinio nacionalizmo kaukę ir tapo tautų laisvintoju, be centro ir be krypties; pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Josifas Stalinas nebuvo tikras, ką daryti su armija laimėtoja. Bandydamas ją, išsilaisvinusią nuo paklusimo karui, suvaldyti, ilgam užlaikė pokario kareivinėse, o kitą dalį įkalino Gulage. Viena priemonių, kuria manipuliuodama valstybė ir prie jos besišliejantis įvairiausių korporacijų derinys bando įsitvirtinti, yra pažabota kariauna, suvaldytas, pavergtas sukilimas, kuris dažniausiai asocijuojasi su kvailu, grubiu vyriškumu, ekspansija ar iracionalia moteriška energija. Deleuze’as ir Guattari daug dėmesio skiria afektacijai aptarti11: nagrinėja geismų ir karo mašinų sąsajas, afektacijos spontaniškumą bei įvairius jausmų režimus. Šioje vietoje pravartu prisiminti Hansą-Georgą Gadamerį, pastebėjusį ir pabrėžusį eros ir eris, aistringos meilės ir vaido, žaismą, kuris buvo suvokiamas senovės graikams Hėrakleitui, Hesiodui, Platonui, Aristoteliui: „Remiantis Aristotelio citatomis ar Pausanijaus ir Eriksimacho dialogu „Puotoje“ bei Hesiodo modelio principais („Darbai ir dienos“, 230-as fragmentas), aš darau prielaidą, kad Hėrakleitas panašiu būdu žaidžia su eros ir eris – žvelgdamas į „mylinčius vaidus“, apie kuriuos, man atrodo, Aristotelis užsimena.“12 Taigi, Deleuze‘as ir Guattari, sujungdami karo ir geismo mašinas, seka ta pačia antikine tradicija. Panašiai samprotauja ir Peteris Sloterdijkas, pabrėždamas įniršio, karo ir meilės sąsajas ir kritikuodamas psichoanalitinį požiūrį į erosą. Pasak Sloterdijko13, karas, vaidas ne tik griauna ribas, bet ir daugina afektus: rūstybę, įniršį, rūstybę, šėlą, be kurių jokia metamorfozė, įsikitinimas, naujas gyvenimas yra negalimi. Be to, pabrėžtina, kad karo ir geismo mašinų jungtys nėra tiesiogiai susijusios su Edipo kompleksu ir negali būti paaiškintos stokos ir kompleksų mechanizmais, minios kvailumu. Įniršio, džiaugsmo ir visa griaunančios bei visa kuriančios energijos tėkmės yra daug platesnės, nei tariamas individų ar minios kompleksuotumas. Ši energija gali būti ir pavergta jėga, naudojama ne tik industrializacijai, minių formavimui ir valdymui propagandos priemonėmis, bet ir karnavališkumui, šėlui, desubjekcijai, išvalantiems kelią nepriklausomai savišvietai, laisviems informaciniams šaltiniams, atvirai valstybės aparato kritikai ir tik bendruomenių savivaldos varžomiems įsikitinimams. 66

Gintautas Mažeikis – filosofijos profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas. Yra išleidęs keletą monografijų, publikavęs daugiau nei 60 straipsnių, skirtų simbolinių mąstymo formų ir funkcijų kritikai, filosofinės ir politinės antropologijos tyrimams, kūrybinių industrijų analizei, propagandos kritikai. Naujausia knyga – „Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika“ (2012).

Parodos kūrinių sąrašas Nuo publikos prie minios Marcelli Januszewicz (1806–1859) Senienų muziejaus steigimo iškilmės. 1857 Pop., tušas, 45 x 58 cm Vilniaus universiteto biblioteka Hipolit Perli (1834?–1876?) Pranciškonų kankinimas Vilniuje. Nedatuota Spalvintas vario raiž., 12,5 x 15,4 cm Lietuvos dailės muziejus Napoléon Cui (1822–1888) Pokštininkai su šunimis. Nedatuota Litografija, 11 x 18,5 cm Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) Cirko žvėrinčius Vilniaus gatvėje Šiauliuose. 1930 Sidabro atsp., 35,2 x 59,9 cm Šiaulių „Aušros“ muziejus Petras Stauskas (1919–2003) 1978 metų spalis Kaune. Nedatuotas Drb., al., 100 x 130 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Irena Trečiokaitė-Žebenkienė (1909–1985) Tallat Kelpša diriguoja. 1948 Drb., al., 36 x 52 cm Lietuvos dailės muziejus Romualdas Rakauskas Iš serijos „Kauno šiokiadieniai“. 1970 Skaitmeninis atsp., 28,5 x 44,5 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Nežinomas fotografas Žemės ūkio paroda Vytauto parke Kaune. 1924 Sidabro atsp., 9 x 13,5 cm Nacionalinis M. k. Čiurlionio dailės muziejus Vincentas Gečas Vitrina. 1960 Drb., al., 92 x 120 cm Modernaus meno centras

Ritualo galioje Algirdas Šeškus Žaliasis tiltas 211. 1972–1985 Skaitmeninis atsp., 25 x 16 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Vytautas Augustinas (1912–1999) Vilniaus atgavimo iškilmės. Mišios Aušros vartų koplyčioje 1939 m. spalio 29 d. Mišias laikė 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelionas kunigas A. Keblaitis Skaitmeninis atsp., 30 x 30 cm. 2012 Lietuvos nacionalinis muziejus Vytautas Augustinas (1912–1999) Ministras pirmininkas Justas Paleckis mitinge Ukmergėje 1940 m. rugpjūtį Skaitmeninis atsp., 29 x 31 cm. 2012 Lietuvos nacionalinis muziejus Romualdas Požerskis Neeilinė sąjūdžio seimo sesija Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Paskelbta deklaracija dėl laisvos ir demokratinės Lietuvos. 1989 m. vasario 15 d. Sidabro atsp., 23,2 x 3,5 cm Autoriaus nuosavybė Arturas Bumšteinas, Laura Garbštienė, kompozitorius Antanas Jasenka Invazija. 2003 Suskaitmenintas videofilmas Trukmė 3 min., 45 sek. Autorių nuosavybė

Wincenty Sleńdziński (1837–1909) Aušros vartai. 1889 Drb., al., 109 x 73,5 cm Lietuvos dailės muziejus Jan Hermanowicz (1865–1906) Dievo kūno procesija Dominikonų gatvėje Vilniuje. 1906 Sidabro atsp. (6), 26 x 33 cm Lietuvos dailės muziejus Stanisław Filibert Fleury (1858–1915) Maldininkai eina Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu. 1900 Sidabro atsp., 35,2 x 25,3 cm Lietuvos dailės muziejus Stanisław Filibert Fleury (1858–1915) Maldininkai eina Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu. 1900 Sidabro atsp., 23,5 x 17,2 cm Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Romualdas Požerskis Iš serijos „Atlaidai“. 1978–1986 Sidabro atsp. (6), 23 x 32 cm; 22 x 32,5 cm; 22,5 x 31 cm; 22 x 30,7 cm; 55 x 40,5 cm Autoriaus nuosavybė Vytauto Didžiojo komiteto (VDK) albumas Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą kunigaikščio mirties 500-ųjų metinių proga. 1930 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Arūnas Gudaitis Susitikimo vieta. 2002–2003 Suskaitmenintas videofilmas Trukmė 5 min., 20 sek. Autoriaus nuosavybė Antanas Sutkus Dainų ir šokių šventė Iš serijos „Žemė rami“. Nedatuota Sidabro atsp., 42,5 x 59 cm Lietuvos dailės muziejus

Dingęs minioje Svajonė ir Paulius Stanikai Vyrai žiūri į išeinančias moteris Pirmos dalies ištrauka iš videofilmo „Inferno“. 2004 Trukmė 4 min., 10 sek. Sukurtas Nacionalinėje šiuolaikinio meno studijoje Le Fresnoy, Prancūzija, bendradarbiaujant su Gintu Smilga. Kompozitorius Nelis Kochas Modernaus meno centras Ištraukos iš dokumentinio filmo „Kauno apylinkės. Antroji Dainų šventė Lietuvoje“. 1928 Operatoriai: J. K. Milius, J. Navikas Suskaitmeninta 35 mm juosta Trukmė 5 min., 37 sek. Lietuvos centrinis valstybės archyvas Rudolfas Levulis 1, 2, 3... 2007 HD videofilmas Trukmė 35 min. Autoriaus nuosavybė Vytautas Augustinas (1912–1999) Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Kaune 1936 m. gegužės 17 d. Skaitmeninis atsp., 30,7 x 29,7 cm. 2012 Lietuvos nacionalinis muziejus Vytautas Jurkūnas (1910–1993) Demonstracija Vilniuje. 1966 Linoraižinys, 50,5 x 39,5 cm Lietuvos dailės muziejus Petras Rauduvė (1912–1994) Po Lenino vėliava. 1985 Linoraižinys, 60 x 40 cm Lietuvos dailės muziejus Valerija Ostrauskienė (1927–1997) Demonstracija. 1967 Drb., al., 118 x 98 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Vytautas Stanionis (vyresnysis) (1917–1966) Šventinė demonstracija. 1958 Sidabro atsp., 28,7 x 38,7 cm Lietuvos dailės muziejus

Wincenty Sleńdziński (1837–1909) Vilnius, Bernardinų sodas. 1896 Drb., al., 58 x 89 cm Lietuvos dailės muziejus

Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000) Šventinė demonstracija. 1968 Drb., al., 166 x 132 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Alfonsas Budvytis (1949–2003) Demonstracija Vilniuje. 1984 Spalvoti atsp. (4), 11,4 x 17,2 cm Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Victor Vincent Adam (1801–1866) ir Louis-Philippe-Alphonse Bichebois (1801– 1850) Prancūzų kariuomenės traukimasis 1812 metais per Rotušės aikštę Vilniuje Litografija, 34 x 47 cm Pagal Jono Damelio (1780–1840) tapybos kūrinį Iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. 1846 Lietuvos dailės muziejus

Petras Stauskas (1919–2003) 1978 metų spalis Kaune. Nedatuotas Drb., al., 100 x 130 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Edward Mateusz Römer (1848–1900) Žiemos karnavalas. 1883 Drb., al., 28,5 x 91,5 cm Šiaulių „Aušros“ muziejus

Aleksandras Macijauskas Iš ciklo „Demonstracijos Kaune“, Nr. 4. 1967 Sidabro atsp., 45,5 x 55,5 cm Autoriaus nuosavybė

Algirdas Šeškus Meilės lyrika 113-76-9. 1976 Skaitmeninis atsp., 22,5 x 34,7 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Algirdas Šeškus Meilės lyrika 986-82-209. 1982 Skaitmeninis atsp., 22,5 x 34,7 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Steponas Kolupaila (1892–1964) Smalsuolių minia sutinka baidarių žygio dalyvius. Kelionė Kaunas–Jurbarkas. 1939 Skaitmeninis atsp., 30 x 45 cm. 2012 Skaitmeninį vaizdą maloniai paskolino Valentinas Gylys Dailininko šeimos nuosavybė Algimantas Kunčius Čiuožykla Jaunimo stadione (dabar – Seimo rūmai). 1963 Iš Kęstučio Grigaliūno albumo „Vilniaus sąsiuvinis“ Nr. 1. 2007 Šilkografija, 37 x 50 cm Autoriaus nuosavybė

Stanisław Kazimierz Kossakowski (1837– 1905) Kermošius arklių turguje Vilkmergėje. 1895– 1901 Skaitmeniniai atsp. (4), 20 x 28 cm. 2012 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) Derliaus šventėje. 1930–1940 Sidabro atsp., 18 x 24 cm Šiaulių „Aušros“ muziejus Jerzy Hoppen (1891–1969) Kaziuko mugė Lukiškėse. Prekyba balionais. 1936 Sidabro atsp., 8,9 x 13,9 cm Lietuvos dailės muziejus Leonas Katinas (1907–1984) Turgus. 1946 Drb., al., 41,5 x 52 cm Lietuvos dailės muziejus Vladas Jankauskas (1923–1983) Parduotuvėje. Nedatuota Pop., guašas, akv., 39,6 x 49 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Stepas Žukas (1904–1946) Spekuliantė krautuvėje. 1945 Pop., tušas, 33,25 x 25,2 cm Lietuvos dailės muziejus Vincentas Gečas Diskoteka. 1984–1986 Drb., al., 157 x 160 cm Lietuvos dailės muziejus Algirdas Pilvelis Iš serijos „Žmogus nenori būti vienišas“. 1977 Sidabro atsp. (2), 25 x 39.5 cm; 38,5 x 29 cm Autoriaus nuosavybė Augustinas Savickas (1919–2012) Palanga. 1957 Drb., al., 35 x 50 cm Lietuvos dailės muziejus

Kostas Dereškevičius Pliažas. 1972 Kart., al., 50 x 63 cm Autoriaus nuosavybė

Vincas Kisarauskas (1934–1988) Ir buvo žodis... 1971 Ofortas, 15,6 x 30,6 cm Lietuvos dailės muziejus

Algimantas Kunčius Palanga. 1980 Suskaitmeninta 16 mm juosta Trukmė 20 min., 19 sek. Autoriaus nuosavybė

Vincas Kisarauskas (1934–1988) Nakties langas. 1981–1983 Ofortas, 23,8 x 27,5 cm Lietuvos dailės muziejus

Pranas Griušys Bendrabutis. 1984 Drb., kart., al., 152 x 200 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Algirdas Šeškus Žaliasis tiltas 48-1, 48-2. 1972–1985 Skaitmeniniai atsp. (2), 24,5 x 16,7 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Algirdas Šeškus Žaliasis tiltas 109-1, 109-2. 1972–1985 Skaitmeniniai atsp. (2), 24,5 x 16,7 cm. 2012 Autoriaus nuosavybė Arvydas Šaltenis Vakaras. 1973–1986 Drb., al., 84 x 120 cm Lietuvos dailės muziejus Arvydas Šaltenis Moterys. 1975 Kart., al., 115 x 90 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Modris Tenisons Spektaklio „XX amžiaus kapričai“ eskizai. 1969–1970 Piešinių albumo kopija Vincas Kisarauskas (1934–1988) Kompozicija su 11 dailininko autoportretų. 1972 Drb., al., 123 x 85 cm Dailininko šeimos nuosavybė

Mindaugas Skudutis Be pavadinimo. 1983 Drb., al., 89,5 x 54 cm Modernaus meno centras Ričardas Filistovičius Žmonės stebi saulėlydį. 1981 Drb., al., 151 x 95 cm Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Juozas Kazlauskas (1942–2002) Berniukų choras „Ąžuoliukas“. 1971 Sidabro atsp., 36,5 x 30 cm Lietuvos dailės muziejus Šarūnas Sauka Pragaras. 1991–1992 Drb., al., 200 x 300 cm Edmundo Armoškos kolekcija

Kas bijo minios? Augustinas Savickas (1919–2012) Revoliucinis Vilnius 1919 metais. 1958 Centrinė triptiko dalis Drb., al., 279 x 200 cm Lietuvos dailės muziejus

Vytautas Augustinas (1912–1999) Lietuvos mokytojų suvažiavimas Kauno sporto halėje. 1940 Skaitmeninis atsp., 31 x 30 cm. 2012 Lietuvos nacionalinis muziejus

Ivan Trutnev (1827–1912) 1905 metų revoliucijos scena. 1905 Drb., al., 85 x 66 cm Lietuvos dailės muziejus

Romualdas Požerskis Tautinės vėliavos pakėlimas Kaune. 1988 Sidabro atsp. (2), 55 x 42,5 cm; 27,3 x 39,5 cm Autoriaus nuosavybė

François Grenier (1793–1867) Mūšis su švedais Litografija, 33,5 x 38,5 cm Pagal Antano Zaleskio (1824–1885) piešinį. J. Ch. Paseko atsiminimų iliustracija iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. 1848 Vilniaus universiteto biblioteka

Grupė „Fojė“ atlieka dainą „Distancija“ Ištrauka iš muzikinio videofilmo „Kažkas atsitiko“. 1986 Lietuvos kino studija Režisierius Artūras Pozdniakovas, operatoriai Algimantas Mikutėnas, Viktoras Radzevičius, dailininkas Galius Kličius, kostiumų dailininkas Linas Kriščiūnas Trukmė 8 min., 34 sek. UAB „Lietuvos kinas“

François Grenier (1793–1867) Susirėmimas Litografija, 33,5 x 38,5 cm Pagal Antano Zaleskio (1824–1885) piešinį. J. Ch. Paseko atsiminimų iliustracija iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. 1848 Vilniaus universiteto biblioteka Autorius nežinomas Mūšių su švedais, vykusių užpuolus Lenkiją Jono Kazimiero laikais, vaizdai ir planai, skirti grafo Eustachijaus Tiškevičiaus 1844/1849 metų laiškams apie Švediją iliustruoti. Albumas. Tušas, plunksna, 41 x 59,7 cm Vilniaus universiteto biblioteka

Romualdas Požerskis Prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 1991 Sidabro atsp., 23,2 x 33,5 cm Autoriaus nuosavybė Deimantas Narkevičius Kartą XX amžiuje. 2004 Suskaitmenintas Betacam SP videofilmas Trukmė 8 min. Autoriaus nuosavybė Nomeda ir Gediminas Urbonai „Pro-testo laboratorijos“ archyvas. Nuo 2005 Instaliacija, videoperformansų serija, drabužių kolekcija, plakatai, maketai Autorių nuosavybė Ugnius Gelguda Žalgiris. 2006 Trijų kanalų vaizdo ir garso instaliacija Modernaus meno centras

Romualdas Požerskis Tarptautinės moters dienos Kovo 8-osios mitingas Kaune. 1989 Sidabro atsp., 23 x 33 cm Autoriaus nuosavybė Algimantas ir Mindaugas Černiauskai Baltijos kelias. 1989 Skaitmeniniai atsp. (2), 29 x 44,5 cm. 2012 Autorių nuosavybė Romualdas Požerskis Mitingas Vingio parke. 1990 Sidabro atsp., 28 x 40 cm Autoriaus nuosavybė

MINIOS Miniõs vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) 2012 12 07–2013 02 17

Parodos rengėjas

Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija

Parodai kūrinius skolino: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Modernaus meno centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, UAB „Lietuvos kinas“, menininkai ir privatūs kolekcionieriai.

Kuratorės: Linara Dovydaitytė, Dovilė Tumpytė Parodos asistentės: Eglė Juocevičiūtė Živilė Etevičiūtė Ieva Mazūraitė-Novickienė Julija Reklaitė Parodos architektas Aleksandras Kavaliauskas Parodos grafinis dizainas Laura Grigaliūnaitė Parodos techninė komanda: Vitalijus Guskovas Mindaugas Jankauskas Dainius Markevičius Andrius Melys Karol Naruškevič Tomas Orlovas Vadim Šamkov Viktoras Šatas

Ypač dėkojame talkinusiems rengiant parodą: Rasai Adomaitienei, Irenai Aleksienei, Kastyčiui Antanaičiui, Tautvydui Bajarkevičiui, Romualdui Budriui, Irenai Dobrovolskaitei, Kristinai Endriukaitytei, Erikai Grigoravičienei, Nikolajui Gubanovui, Giedriui Gulbinui, Lolitai Jablonskienei, Linui Jablonskiui, Daliai Kalesnikienei, Aistei Kisarauskaitei, Rasai Kisielis, Mantui Kišonui, Aidui Kulbokui, Edgarui Kliviui, Violetai Krištopaitytei, Skirmantei Kvietkauskienei, Rudolfui Levuliui ir Pauliui Mazūrui, Viktorui Liutkui, Birutei Masiliūnaitei, Margaritai Matulytei, Loretai Meškelevičienei, Jolitai Mulevičiūtei, Agnei Narušytei, Nijolei Nevčesauskienei, Rimai Rutkauskienei, Daliai Tarandaitei, Marijui Okockiui, Ernestui Parulskiui, Halinai Paškevičienei, Aldonai Rudzevičienei, Laimai Sazonovai, Vaidai Sirvydaitei-Rakutienei, Laurai Stačkauskienei, Vilijai Ulinskytei-Balzienei, Reginai Urbonienei, Mildai Žvirblytei.

Parodos partneris

Rėmėjai:

Informaciniai rėmėjai:

MINIOS. Miniõs vaizdiniai Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų Parodos, veikusios Nacionalinėje dailės galerijoje 2012 m. gruodžio 7 d.–2013 m. vasario 17 d., katalogas Sudarytojai: Linara Dovydaitytė Ernestas Parulskis Dovilė Tumpytė Tekstų autoriai: Linara Dovydaitytė Erika Grigoravičienė Gintautas Mažeikis Jolita Mulevičiūtė Kasparas Pocius Dovilė Tumpytė Redaktorės: Liuda Jakubčionienė Giedra Urmanaitė Dizaineris Liudas Parulskis Viršelyje: Gerardas Bagdonavičius Cirko žvėrinčius Vilniaus gatvėje Šiauliuose. 1930 (fragmentas) Šiaulių „Aušros“ muziejus

Išleido Lietuvos dailės muziejus (Bokšto g. 5, Vilnius) Spausdino UAB „Lodvila“ (Sėlių g. 3A, Vilnius) Tiražas 500 egz. UDK 7.04(474.5)(064) Mi255 ISBN 978-609-426-042-1 © Lietuvos dailės muziejus, menininkai, tekstų autoriai, 2012