Įžanga Visa tai apie nuostabius dalykus, prisimenant patį brangiausią žmogų mano širdy. Apie žmogų, kurio netekus, pabusdavau rytais ir klausdavau savęs - ar tikrai jau viskas? Čia ne sapnas? O gal tik nevykęs filmas? Tą žmogų vadinu Mamyte. Ne mama, ne motina, ne Nijole. Mamyte. Pamenu ją sakant mano tėvui, kad rusų kalboje nėra tokio gražaus žodžio mamai, kaip kad lietuvių kalboje Mamytė. Ir kitokio aš nemokėjau niekada ištarti. O kada ji mane išmokė tarti šį stebuklingą žodį net negaliu prisiminti. Ai, ir visada sakiau, kad su Mamyte niekada Vilniuje nekalbėdavome žemaitiškai tarpusavy. Bet tik dabar susimąsčiau, kad būtent šis nuostabus, šiltas ir mielas iki skausmo širdžiai žodis skambėdavo būtent žemaitiškai! Nes visada kreipdavausi į ją ne “Mamyte”, o - “Màmyt!” su minkšta ‘t’ gale. Tai štai, čia viskas apie mano Mamytí. Labai tikiuosi, kad šiuose neilguose pasakojimuose atrasite SAVE.
Labiausiai, ko gero, man trūksta pokalbių su Ja. Ji man daugiau nei Mamytė. Ji mano Draugė. Pati pačiausia. Nebuvo dalykų, kurių aš jai nepapasakočiau. Ji mane taip ir augino. Kaip ji ir sakydavo „Noriu, kad nebijotum išsakyti savo minčių taip, kaip jas slepiu aš“. Kai dabar pasižiūriu į save praeityje, galvoju, kaip gi aš Jai nenusibosdau savo kalbomis. Grįžusi iš mokyklos prie pietų stalo išpasakodavau viską, kas nutiko mokykloje. O kai mane įžeisdavo mano antroji pusė, ateidavau pas Ją ir padėdavau galvą ant kelių. Klausdavau, ką man daryti. Ji visada rasdavo tinkamus žodžius. Tad tokia ir užaugau. Mėgstu kalbėtis. Daug kalbėtis. Dievinu nuoširdžius ir
atvirus pokalbius. Ir jų man labai reikia. Bet dabar, kai man labai reikia patarimo, niekas neturi tiek kantrybės manęs išklausyti, kiek turėdavo ji. Ji vis sakydavo, kad augdama neturėjo su kuo pasikalbėti, nes gyveno toli nuo savo šeimos. O mane norėjo užauginti su pokalbiais, tai turėjo būti vienas iš gebėjimo ugdyti savo išsisakymus metodas. Kartą paauglystėje Mamytė mane gelbėjo nuo pirmosios meilės sielvarto. Buvau įskaudinta, stipriai verkiau. Viską papasakojau ir vėl klausiau, ką man daryti. Buvo pavasaris, švietė saulė ir ji pasiūlė eiti kartu pasivaikščioti. Vaikščiodamos kalbėjomės, diskutavome, jaučiau jos palaikymą.
Mano laimė delnuos Aš dažnai žiūriu į savo delnus ir juos tyrinėju. Žiūriu į juos ir prisimenu mamytę. Kodėl? Nes aš jos rankas beprotiškai mylėjau. Man jos visada buvo ypatingai gražios, švelnios ir šiltos. Jų vaizdas giliai įstrigęs mano atmintyje. Prisimenu jų odą, nedaug pasiraukšlėjusią ir labai ploną, veik peršviečiamą, pirštų ir nagų formą. Pirštai nebuvo ilgi, vidutinio ilgio, tačiau su visa plaštaka jie perdavė labai elegantiškos moters vaizdą. Kad ir ką ji bedarytų, jos rankų judesiai būdavo labai grakštūs, it plaukiantys. Iki pat jos mirties aš galėdavau valandų valandas žiūrėti į jos rankas. Net nagų forma man labai patiko – dažniausiai jos nagai būdavo ilgi, suapvalintais galais (taip jai labiausiai tiko). Man labai patikdavo stebėti, kaip
ji juos lakuoja. Jos mėgiamiausios spalvos būdavo švelnios, dažniausiai rusvos ar rausvos. Sakydavo, kad teatre lakuodavosi ryškiai raudonai, nagai būdavo dar ilgesni, o spektaklių metu juos slėpdavo pudra, kad žiūrovams nešviestų tas raudonumas. Kiekvieną sekmadienį po visų namų švaros darbų ir maudymosi, mamytė atsisėsdavo miegamajame ant lovos krašto arčiau lango, ir tvarkydavosi nagus. Ant kelių rankšluostėlis, šalia visos priemonės nagams gražinti, o šalia paruoštas švelnios spalvos nagų lakas. Lakuoja lakuoja. Vėl lakuoja. Man taip norėdavosi jai nulakuoti, atseit padaryti didelę paslaugą, taip palepinti. Ir iš mano lakavimo te likdavo lako šuorai.
Vienas pirmųjų Man atrodo, kad tai buvo vienas pirmųjų prisiminimų apie mano mamytę. Buvau dar visai maža, ko gero, 3 metų amžiaus. Dar gyvenome Bukčiuose, šalia Neries. Ten lakstydavau kur tik užsigeisdavau: pas kaimynus braškių išragauti, su gaidžiais pasipykti, su šalia gyvenančiais vaikais taip vadinamų multikų pažiūrėti. Bet vieną dieną su tėčiu išskubėjome į telefono budelę, kuri buvo geras gabalas kelio nuo mūsų namų. Reikėjo paskambinti greitajai, nes mamytei buvo blogai. Tik aš to nesupratau. Man svarbiausia buvo tai, kad galiu eiti su tėčiu. Visa kita, rodės, man tada dar nerūpėjo. Kai jau pėdinom nuo geltonosios būdelės miško keliu namo, pamatėm parvažiuojančią priešais greitosios pagalbos mašiną. Važiavo greitai, su įgungtais švyturėli-
ais ir garsine sirena. Tėtis puolė bėgti įkandin, švilpti, kad sustotų, bet greitoji nurūko miško keliu. Grįžom namo, sutemo. Tėtis su kaimynais sėdėjo virtuvėje. O mamytės nebuvo. Nežinojau, kur ji. Bet man buvo labai liūdna, tad ėmiau jos visur ieškoti. Kėliau pagalvę ir klausiau: „Mamyt, kur tu???“. Atsidariau spintą, išsitraukiau maišą, kuriame buvo laikomos žieminės kepurės, viską iškračiau ir nepaliaujamai klausiau: „Mamyt, kur tu?“. Niekas man neatsiliepė. Iki šiandien prisimenu tą platų ligoninės koridorių (Greitosios pagalbos ligoninė). Su tėčiu ėjom lankyti mamytės. Bet, kaip ji pasakojo, aš josios tada bijojau, ir pamenu, kaip godžiai gėriau jos mineralinį vandenį. Štai toks skausmingas vienas pirmųjų prisiminimų.
Miško taku Buvo daugybė dalykų, kurie man joje labai patiko, kai buvau visai maža. Pavyzdžiui, iki šiol prisimenu, kaip einame smėlėtu miško taku. Ir aš žiūriu į jos kojas. Kaip ji eina. O eina su dailiomis įspiriamomis pintomis basutėmis. Žiūriu ir svajoju, kaip kada nors ir aš galėsiu tokias avėti ir taip gražiai eiti – „šliūrkšt – šliūrkšt“ palei smėlį. Arba matau save priešais duris. Rankenos dar nepasiekiu. O Mamytė tiesia ranką su raktu ir ima rakinti. Tūkstančius kartų
mačiau šį vaizdą ir kas kartą galvodavau – kaip laukiu to laiko, kai galėsiu pati rakinti duris. Toks nuostabus šis veiksmas rodėsi jos rankose. Apie jos šokimą net nėra ką kalbėti. Nuo vaikystės stebėjau ir svajojau užaugti tokia, kaip ji. Ypatingai man patiko tas „padebasko“, atrodo, kad tai labiausiai man įstrigęs judesys. Kai pradėjau šokti, man jo nebereikėjo mokytis, nes buvau mintyse daug kartų atšokusi, žiūrėdama į mamytės kojas.
Balerina Mano Mamytė buvo balerina. Deja, neteko matyti jos šokant baleto spektaklyje. Kai atėjau į šį pasaulį, teatre ji jau nebešoko. Bet visada ją mačiau šokančią žydų ansamblyje. Tai kultūra, su kuria aš užaugau ir kuri man primena Mamytę. Nuo pat vaikystės stebėjau ją šokančią ir visada norėjau būti balerina. Teko palankyti tokį būrelį, bet visai neilgai. Po to lankiau viską, tik ne šokius. O balerina būti negalėjau, nes mamytė nenorėjo. Norėjo, kad turėčiau vaikystę. Tikriausiai daug kam nėra paslaptis, jog prieš tampant baleto artistu tenka kalnus savo gyvenime nuversti. Perlipti per save ir visus „negaliu“. O man visada atrodė, kad tai atsiperka, kai jau tampi profesionaliu šokėju. Vis tik manau, jog gražiausi Mamytės metai buvo tuomet, kai ji šoko teatre. Spektaklis po spektaklio, gastrolės, aplinkui artistai, gyvenimas muzikoje ir šokyje. Teatre ji persirengimo kambarėliu dalijosi su dar 4 merginom, ten ir parūkydavo. Kartą joms „atkėlė“ naujokę. Šioji iškart pasipiktino rūkymu patalpoje. Mano Mamytė, pabarškinusi savo ilgais
raudonai lakuotais nagais, pareiškė: „Kam nepatinka, gali išeit“. Po to jos tapo geriausiomis draugėmis. Ši istorija mane visuomet pralinksmindavo. Juk mano Mamytė niekada nebuvo piktas žmogus, bet mokėdavo ką nors veptelpt, kas jos n e p a ž į s t a n t i e m s žmonėms atrodydavo p i k t a .
Jos patys mylimiausi kvepalai buvo Climat ir Fidji. Tai buvo jos jaunystės, jos jaunų dienų ir naktų kvapas. Man regis, kad niekad netekę matyti jos turint šiuos kvepalus, esu tik daug girdėjusi. Pasakodavo, kad prabangiais kvepalais jaunystėje ją lepindavo jos jaunesnis brolis. Laikas nuo laiko vis jai padovanodavęs kvepalų. Pamenu tik netikrus Fidji kvepalus jos lentynėlėje. Bet visada svajojau vieną dieną jai padovanoti tikruosius kvepalus. Sykį net nuėjome į kvepalų parduotuvę Gedimino prospekte, kad ji man bent jau parodytų, kaip jie atrodo ir iš tikrųjų kvepia. Tuo sykiu jų, žinoma, mes nepirkome.
Labai nemėgo žuvies kotletų. Pasakodavo, kad internate tik juos ir te duodavo, tai jų atsivalgė ir niekada tokių negamindavo. O man darželyje ir paskui mokykloje retai kada juos duodavo, tad grįžusi namo vis prašydavau, kad Mamytė padarytų tų pilkų jos nemėgstamų kotletų. Jų taip ir nesulaukdavau, tačiau skystą manų košę kaip darželyje vis tik padarydavo. Labai stengdavosi paruošti ją taip, kad nesusidarytų kurkuliukai ir per daug nesutirštėtų masė.
Mamytė visada buvo labai tvarkinga. Nors jai pačiai atrodė priešingai, nes visada sakydavo, jog jos sesė kur kas tvarkingesnė. Tačiau ją pamenu visada tokią. Visada prisilaikydavo tvarkos, nepalikdavo neplautų indų, kiekvienas daiktas turėjo savo vietą, tvarkydavosi kiekvieną savaitgalį, lygindavo patalynę, visada atrodydavo tvarkingai, su savimi turėdavo skėtį, siūlų špulytę su adata, žiogelį ir šukas. O jos naudojami daiktai buvo ilgaamžiai, ar tai būtų batai, rūbas ar net patalynė – visos skylutės būdavo užadytos, sagos prisiūtos, viskas prižiūrima su meile.
Turėjom su Mamyte frazę „Ko nors skanaus“. Tai reikšdavo įvairius saldėsius. Namuose visada būdavo nors kas nors saldesnio – ar kokia karamelė, ar vaflinis pyragas aplietas šokoladu (čia jau labai prabangiai skaitėsi), ar dar kas. Tai eidamos į parduotuvę k l a us da vo m viena kitos „ką ska na u s par ne št i ?“. O tada po pietų turėdavome ritualą įsitaisyti prie televizoriaus ir suvalgyti „ką nors skanaus“. Pusiau gulom valgydavom ir žiūrėdavom įdomias laidas.
Apie du rankšluosčius Kokia ji įstabi buvo iš tikrųjų! Turėjo savo mielą tvarką. Iki šiol šypseną kelia rankšluosčiai virtuvėje. Visada buvo du - vienas margas arba tamsesnės spalvos, skirtas rankoms ir didesniems indams (katilai, bliūdai ir pan.), o kitas, šviesus arba net baltas, - lėkštėms, įrankiams ar puodeliams šluostyti. Kaskart, kai pradėdavau šluostyti puodą su tuo šviesesniu, mesteldavo komentarą, o aš niekaip negalėjau suprasti na gi kam atskiras rankšluostis, jei puodas švariai nuplautas? Ilgainiui įpratau ir tai tapo mano pačios įpročiu, kai jau manęs kiti nebesuprasdavo, kuo skiriasi tie du rankluosčiai mano virtuvėje. O man skiriasi ir visai aš nenoriu su tuo gražiu baltu rankšluosčiu šluostyti puodų.
Pro langą Turėjome tokį įprotį visada pasimojuoti pro langą. Gyvenome 10 aukšte. Mano kambario langas ėjo tiesiai į kelią link namų nuo stotelės. Tad visada galėdavai matyti, ar iš atvykusio autobuso išlipo Mamytė ar ne. Jei kuri nors išeiname iš namų, leidžiamės tuo keliu link stotelės, ir visada atsisukame į langą, pakeliame galvą ir pamojuojame atvaizdui kitapus lango. Ten kažkur namo aukštybėse. O likusi namuose laukia prie lango, kad atgalios pamotų ranka. Toks būdavo mūsų išlydėjimas ir pasitikimas.
<...> Kur tas dulkėtas traukinys Taip toli nukeliavo? Prisimenu mamytę aš, Tas pievas, kur žaliavo... Kaskart, kai dainuoju šį dainos “Jei ne auksinės vasaros” posmą, prisimenu Mamytę ir graudenuos. Juk tikrai, tarytum viskas kaip traukinys nuvažiavo, negrįžtamai. Ir vis tikiesi, kad grįš.
Rašteliai Kadangi Mamytė dirbdavo įvairiu grafiku (repeticijos, koncertai), ji dažniausiai dienos metu būdavo namie, o jei nebūdavo, tuomet grįžusi iš mokyklos rasdavau raštelį: „Nataliuk, yra sriubos, pasišildyk ir pavalgyk. Mamytė“. Arba: „Nataliuk, aš pas tetą Irutę, greit grįšiu, Mamytė“. O iš tikrųjų tai labai pasiilgau jos gaminamo maisto. Ji visad manydavo, kad jos maistas yra labai papras-
tas, niekuo neypatingas, o man būdavo tiesiog stebuklingas, pats skaniausias. Iki šiol pamenu ryžių su vištiena kvapą, arba mano mėgstamiausių įdarytų paprikų, troškintų pomidorų padaže, skonį. Padažas visada būdavo saldžiarūgštis ir tirštas. Įeini į namus ir kvepia. Tai ir dabar, kai tik noriu pasijusti kaip pas Mamytę namuose, troškinu paprikas pagal tą patį receptą...
„Hm, artistė!” Taip sakydavo ji man su miela šypsena akyse ir pakeltais lūpų kampučiais. Tokio komentaro sulaukdavau, kai papasakodavau ar padarydavau ką nors tokio, kas jai rodydavosi juokinga. Aš nuo pat vaikystės tokia buvau – jei kyla kokia mintis ar iškyla koks prisiminimas, man reikia tuoj pat su kuo nors pasidalinti. O kadangi dažni-
ausiai šalia manęs būdavo Ji, ir dar Ji geriausiai mane išklausydavo ir suprasdavo, tai aš iškart bėgdavau pas Ją. Kildavau nuo savo rašomojo stalo ir įkišdavau savo galvą į miegamąjį. Ir iškart puldavau su visu deramu užsidegimu dalintis. Ko gero ne veltui buvau užsitarnavusi iš jos tokį manęs apibūdinimą – vis tik artistės dukra!
Jos mėgstamiausia daina What A Wonderful World (Louis Armstrong). Mėgstamiausia spalva – žalia. Papuošalai – kuklūs sidabriniai: auskariukai, grandinėlė, kartais koks žiedelis ir plona apyrankė. Vestuvinio žiedo neturėjo, nes kadais buvo pridavusi į lombardą, kad gautų pinigų. Mylimiausia šalis – Graikija. Dievino alyvuoges ir detektyvus (knygas gliaudydavo per naktis, o deketvynius filmus ir serialus žiūrėdavo po kelis kartus). Šokių aikštelėje visada būdavo dėmesio centre. Kartais gulėdama lovoje pradėdavo gražiai “plasdenti” rankomis arba dailiai kilnoti kojas, tarytum šoktų. Tada švelniai nusišypsodavo, tarytum džiaugdamasi savimi, jog neprarado formos. Tikriausiai nepameluosiu pasakydama, kad mylimiausias jos baletas buvo SIlfidė.
Ilgu man Galbūt daug kam galėtų pasirodyti, jog jos taip ilgiuosi tik dėl to, kad jos nebėra šalia. Tačiau tiesa ta, jog jos trūkumą ir ilgesį jaučiau visada. Aš jos labai greitai pasiilgdavau, nes buvau ypatingai prisirišusi. Kai išvykdavau visai vasarai į kaimą – nuolat galvodavau kaip ji, norėdavau išgirsti jos balsą, jaudindavausi, kad jai nieko nepadarytų tėvas. Net kai išvykdavau į savaitės kelionę (tai būdavo išvykos su ansambliu), beprotiškai jos pasiilgavau, ir kiekvieną kartą išsiskiriant abiem spausdavo gerkles. O sugrįžus puldavau jai į glėbį, stipriai apsikabindavau, kad pajusčiau jos kvapą ir tą šiltą apkabinimą. Ir tada daug daug kalbėdavomės...
Saugok 11 klasė. Rytas. Ateina auklėtoja ir praneša, kad mūsų klasiokė neteko mamos. Pakerta rankas ir kojas. Kitą dieną vykstame su klase į laidotuves. Viskas staigiai ir skausmingai. Grįžtu namo. Namuose Mamytė ilsisi miegamajame. Ateinu ir sakau: - Mamyt, saugok save, nueik pas gydytoją, aš nenoriu Tavęs netekti. Po metų diagnozė. Einame pas rekomenduotą ginekologę, privačiai. Laukiu, kol išeis. Išeina visa išraudusi, bet nepasakyčiau, kad itin sunerimusi. Išeiname į lauką, į Reformatų parkelį. Sėdam ant laiptukų parūkyti. Traukia dūmą ir dalinasi, kad reikės skubiai važiuoti į Antakalnį pasitikrinti, nes ginekologė negali atlikti tam tiktų tyrimų. Mamytė jaudinasi, bijo, kad nebūtų vėžys. Raminu ir sakau, kad viskas bus gerai. Nes negali mums būti tokių dalykų. Kita diena, ankstyvas rytas. Laukiam Antakalnio klinikose. Mamytė įeina, o paskui grįžta. Atsisėda, užsidengia rankomis
veidą ir pravirksta. Skaudžiai. Įtaria vėžį. Vis tiek raminu, kad dar ne 100%, kad dar yra klaidos tikimybė. Ir tą pačią dieną paguldo darytis biopsijos (ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas ištyrimui). Kas įsimintiniausia, tai Mamytė po operacijos buvo labai nuotaikinga ir labai norėjo namo. Gydytojai visai nenorėjo jos išleisti, bet galiausiai išsiprašėm. Po kelių savaičių sužinojom rezultatus ir liga pasitvirtino. Prasidėjo pusmetį trukęs gydymas. Kiek pamenu, ji visą tą laiką buvo labai optimistiška, nes toks buvo jos būdas – esant didelėms bėdoms į viską žiūrėti pakiliai ir su nuotaika. Chemoterapijas pernešė pakankamai gerai, nes jos nebuvo pačios stipriausios. Visada važiuodavom ir grįždavom kartu. Nors ji nesijautė blogai, bet vis tiek išbūti kelias valandas po lašeline, nėra lengva. Tačiau viena procedūra buvo itin nemaloni. Jų buvo tik penkios, bet itin skausmingos. Kaip šiandien pamenu – vasaros rytas, reikia jau važiuoti į ligoninę, stovim abi virtuvėje, o mamytė pro ašaras sako, kad nevažiuos,
nes neišvers to skausmo.. verkiam abi: „Mamyt, bet reikia, dar keli kartai liko, reikia pasveikti“. Ir važiuojam. Nes baisu bandyti suvokti, kokio skausmo ta procedūra. Šis gydymas buvo tikrai sėkmingas, nes trečios stadijos vėžys buvo pristabdytas. Bent jau man taip Mamytė sakė. Ir buvome tokios laimingos, kad viskas gerai. Bet po kelių mėnesių jai pradėjo skaudėti vieną koją. Vis labiau ir labiau. Ir kaip dabar gaila, jog nesumojau tada iškart kreiptis į onkologijos specialistus. Kaip šitaip galima pamiršti apie tokios baisios ligos įrašą? Poliklinikoje šeimos gydytoja skausmo priežasties ieškojo du mėnesiu. Padarė visus įmanomus tyrimus ir nieko nerado. Kol galiausiai vienas gydytojas paprašė parodyti kirkšnis. Ir tada jis iškart liepė kreiptis į onkologijos ligoninę. 2 prarasti
mėnesiai... Kovo mėnesį mamytei atliko operaciją. Tik nesėkmingai, nes vieno limfmazgio išoperuoti negalėjo, nes jau buvo išplitusios metastazės. Gydytojas sakė, kad jei nors kiek anksčiau būtume atvykę – būtų išoperavęs abi puses. Tiesa, tuo sykiu aš nieko nežinojau, nes ne aš ėjau pas gydytoją po operacijos, mano mamos draugė. Ir ji tąkart man nieko nesakė ir aš labai ilgą laiką tikėjau, kad viskas bus gerai. Net tais momentais, kai nuostabioji Skausmo klinikos sesutė pasakė, kad nebekankinčiau jos ir nevežčiau išoperuoti naujai atsirandančių augliukų, o tiesiog perpilčiau kraują, kas yra pagrindinis gyvybės šaltinis tokiam nualintam ir silpstančiam organizmui. Aš pasąmoningai negalėjau suprasti, kad skrieja paskutinės mano su mamytė gyvenime dienos.
Kiek???
iną. rinti vaik u t i ja u sakia arą ą, kai pa isais metais vas ij c k a re tau aip v Mamytės meilė. Ma ytė, metų, ir k ji o 4 1 m Pamenu ir o p v u mano a teb aš, Mam Man tad e, kur ir radosi ta virtuvėje stoviu kiek im aklausė, se a p k o ė u t u m y a a m k id n le senelių rielė. Ma -iolika. „Kiek?! Ju b ip a a G k , ą rė ssese vaizd us 17 mano pu d už mėnesio b , kad jis geras ir ir ė t iu č mo au u, ka etus sykiu įtikin keturis m . Pasakia jam metų galvoj!!!” Bet tuo džia. Taip ji dar ano noro m AS riau epalaikė jam tis T ičių nesk n i a a k rg e iš is m nų is v gerų jau tė nuo tėčio, kur s ais. p su vaikin mane sla is t u a li iu bič artimiau
Kiek aš atsimenu, mano Mamytė visada rūkydavo. Tiesa, slėpdamasi nuo mano Tėvo. Nors jis ir pats rūkė, bet jam atrodė itin nederama rūkyti mamai. Nors pats rūkydavo bute: miegamajame, virtuvėje (nepaisant to, ar kas nors valgo, yra mažų vaikų, ar jų nėra), tualete. Jis kone persekiodavo Mamytę dėl rūkymo, o jei rasdavo paslėptas cigaretes, kildavo didelis skandalas. Dažniausiai cigariukai būdavo slepiami mano spintoje, tarp rūbų, vilnonėje kojinėje. Kai Tėvo nebūdavo namie ir ji žinodavo, kad dar greitu metu jis negrįš, ji eidavo rūkyti į balkoną. Pasiimdavo ne peleninę, o tokį pilką plastmasinį puodelį su gėlytėmis ant šono, prisipildavo į jį vandens, ir atsitūpusi balkone, kad niekas nepa-
matytų, rūkydavo. Tyliai tyliai sutraukdavo sau skanius dūmus ir grįždavo į kambarį. Prisimenu tą grįžimo garsą – atsidaro balkono durys, užsidaro, o tada pasigirsta užtraukiamų užuolaidų garsas. Jis būdavo tr umpas, aiškus ir elegantiškas. O šaltu metų laiku ji neidavo į balkoną. Atsidarydavo langines ir pūsdavo tiesiai į jas. Užuolaidų užtraukimo garsas būdavo toks pats.
Šiaip ji labai gražiai rūkydavo. Labai elegantiškai, lengvai. Kažkada seniai seniai rūkydavo „Red&White”, o vėliau perėjo ant „Glamour“, geltonos spalvos pakelio. Jei rūkydavo lauke, tai vieną ranką laikydavo ant juosmens, o kitos rankos alkūne pasiremdavo ant tos horizontaliosios rankos. Vieną koją visada atmesdavo į šoną. Ir niekada nerūkydavo eidama. Visada sakydavo, kad moteriai taip netinka ir negražu einant rūkyti. Mokydavo ir lūpas namie pasidažyti, o ne kur lauke ar autobuse. Pratęsiant apie rūkymą, turiu vieną prisiminimą iš savo paauglystės. Man regis, kad man tada buvo apie trylika metų. Buvau kaime. Kaip ir visi jauni žmonės, norėjau viską gyvenime išbandyti pati. Tad su pussesere buvome jau ne kartą pabandžiusios parūkyti. Labai nedaug kartų. O cigarečių kelis kartus buvome nugvelbusios iš savo mamų. Vieną sykį, Mamytei einant rūkyti, aš jos paklausiau „Ar galėčiau ir aš?“. Ji pasakė: „Žinoma, imk vieną. Geriau jau aš duosiu cigaretę ir žinosiu, kad bandei, nei kad nuo manęs slėpsi“. Ir nuo to sykio man pasidarė visai nebeįdomus šis žaidimas. Tikrai parūkydavau, tačiau niekada nebuvo taip, kad rūkyčiau nuolat. Už tai jai esu labai dėkinga.
Kukli Kadangi gyvenome nepritekliuje, nėra buvę tokio dalyko kaip mano gimtadienio šventė. Visada viskas vykdavo labai kukliai, tik su tėvais. Bet vienas kartas man labai įsiminė ir ypatingai sujudino mano širdį. Buvau septintokė. Tuo laikotarpiu visai neturėjome pinigų, tad apie dovanas gimtadienio dieną net nesvajojau. Grįžus iš mokyklos mano kambaryje ant rašomojo stalo manęs laukė Mamytės darytas medaus tortas ir ant jo viršaus gražiai uždėtas švelnios rožinės spalvos karoliukų vėrinys. Jis buvo labai paprastas, bet mielas. Ir Mamytė dar atsiprašė, kad tokios paprastos dovanos, o man tai buvo tokia laimė, kad Mamytė taip stengėsi dėl manęs, kad vis tik kelis litus skyrė tiek tortui iškepti, tiek karoliukams nupirkti.
Pietūs
Jeigu dabar galėčiau panorėti nuostabiausių pietų, tai būtų šiokiadienio popietė, kai aš grįžtu iš mokyklos. Apie 2 valandą dienos. Įžengiu į namus, o juose laukia mamytė. Namai kvepia ryžių ir vištienos troškiniu – visai paprastu – ryžiai sumaišyti su keptos vištienos gabaliukais, troškin-
tais pomidorų padaže. Negaliu a p s a k y t i , kaip pasiilgau šio patiekalo. Paprastai mamytė manęs laukdavo su garuojančiu maistu ir mes kartu pietaudavome. O po pietų sekdavo pasigulinėjimas prie TV. Tokio poilsio svarbiausiu akcentu būdavo “kas nors skanaus”.
Dažnai pagalvoju, kaip Mamytei buvo nelengva ir kiek daug išgyvenimų patyrė. Tikriausiai dėl to ilgainiui mano gyvenimo tikslu tapo noras ją padaryti laimingą. Kad nieko jai netrūktų. Ir kad daugiau nebereikėtų savęs varžyti. Visokių laikų mūsų šeimoje buvę. Niekam ne naujiena, kad vienas didesnių sunkumų – tai nepriteklius. Kiek save pamenu, tai pinigais mūsų šeimoje nelijo ir viskas būdavo skaičiuojama iki smulkmenų. Nežinau, kaip būtų buvę, jei ne Mamytė, kuri visus pinigus taip kruopščiai paskirstydavo ir net rasdavo pinigų ką nors nupirkti man. Kažkaip įtariu, kad jai turėję būti labai sunku neišgalėti man nupirkti to, ko man labai reikia. Ketvirtoje klasėje teko atsisakyti choro lankymo, nors ir kaip choro vadovė buvo sumažinusi kainą, kad tik aš tęsčiau savo pamokas. Žinau, kad mamytė man norėjo geriausio ir norėjo mane matyti tobulėjančią, tik, deja, tuo metu sau negalėjo to leisti. Arba kaip kartu su Mamyte valgydavom tik duoną su arbata, ir nieko daugiau. Nes tie keli pinigai būdavo skir-
ti mano tėvui pamaitinti, nes jam reikėdavo daugiau energijos. Darbui. O aš tokiuose dalykuose niekada nemačiau bėdos, viską suprasdavau, nes jausdavau, kaip Mamytei yra sunku priimti tokius kraštutinius sprendimus. Ir kaip ji iš paskutiniųjų stengdavosi nors kiek mane pradžiuginti. Kai užaugau, Mamytė vis pasakodavo, kaip aš mėgdavau eiti pro kioskus ir sakydavau jai „aš tik pasižiūrėti“ (nes man labai patikdavo pažiūrėti į visas tas gėrybes), ir neprašydavau ko nors nupirkti, o sakydavau, kad „suprantu, jog dabar pinigėlių tam nėra“. Ir viskas. Bet skaudžiausia buvo ne tas nepriteklius, nes užaugus pamažu tas jausmas pasimiršta, skaudžiausia buvo matyti, kad ji sau nieko negali leisti, kad nepasidovanoja sau nors ko nors, juk buvo to ir dar daugiau dalykų verta. Kaip šitaip gyventi savo gyvenimą ir kasdien spausti savo širdį tokiais sunkumais. Žinau, kad jei dabar ji būtų dar čia, tai visko turėtų, ir jos gyvenimas būtų kur kas lengvesnis.
D abar savęs, savų minčių nebesugaudau, V aikystę menant ašaros pabyra . Kai saulė nusileidžia , žvaigždės ima degti , D ar daug norėčiau T au aš pasakyti. Kodėl kelaiaujam taip tolyn į naktį? Kodėl graudu dabar, ilgu, M amyte? [M ačernis]
Balta 2009-ieji, kovo 22 d., Telšiai. Mano gimimo diena. Jauki ir kukli diena su pačiais brangiausiais. Mamytė jau ilgą laiką lovos režime, bet sąmoninga. Mamytė pasikviečia mane į kambarį. Ateinu ir matau ją savo rankose laikančią penkias baltas tulpes. Su jomis mane pasveikina su gimimo diena. Vienas brangiausių atsiminimų. Ir dabar tokios tulpės mano mylimiausios, nes primena tą nuostabią dieną, kai ji manęs nepamiršo ir žinau, kad norėjo kuo gražiau mane pasveikinti. Iš tiesų tos gėlės turėjo būti jai, nes jai esu dėkinga už save šiame nuostabiame pasaulyje...
Su teta prie Mamytės budėdavome pasikeisdamos. Paskutinė naktis man buvo viena sunkiausių, nes labai sunkiai sekėsi išlaikyti budrumą. Tad paryčiais sunkiai benulaikiau galvą. Paryčiais atėjusi močiutė pakeitė mane, tad aš nuėjau prigulti ir užsnūdau. Guliu ir sapnuoju savo Mamytę. Kaip šiandien atsimenu – linksmą, lengvą, sėdinčią ant lovos. Guviu ir linksmu balsu ji man sako: „Ateik, Nataliuk, aš kai ką Tau noriu pasakyti. Ateik!”, ir pradedu jausti, kaip mane žadina močiutė. „Nataliuk, kelkis, jau viskas, Mamytei visai blogai“. Nueinu ir randu ten sėdintį senelį. Prieinu prie Mamytės – iš tikrųjų, kvėpavimas gilus ir labai lėtas. Nežinau, ką daryti. Bet išlieku rami. Ateina visa šeima: seneliai, teta su vyru, mano pusseserė, mano sesė... aš paimu Mamytės dešinę ranką, o teta
(jos sesuo) kairę.. laikom už rankų ir laukiam. Buvau prisakyta vienos savo garbaus amžiaus draugės leisti Mamytei išeiti ramiai, nepuolant į paniką, nes tik apsunkinsiu. Tad laukiu ramiai. Teta Mamytei sako: „Nijoliukai, mes visi čia su Tavim, labai Tave mylim“. O aš nieko neištariau... Tik pajutau, kaip Mamytė spustelėjo mano ranką. Ir Jos kvėpavimas sustojo... Ašarų buvo mažai, nes reikėjo veikti – ruoštis laidotuvėms, sutvarkyti dokumentus, nuprausti Mamytę, sutvarkyti, perrengti ir padažyti. Taip, viską darėm patys, niekam jos neatidavėm. Iš tiesų man labai sunku buvo verkti. Viena vertus, jaučiau lyg kažkas už mano nugaros stovėtų ir būtų padėjęs ranką ant peties. Tai labai mane ramino. Kita vertus, nenorėjau kitų gąsdinti savo skausmu.
“Ieškau
tavęs
akmenyje, varpe, žvakės liepsnoje, kape, o tu esi
Dievo
kara-
lystėje.”
(Virginija Adomonytė)
Praėjus trims dienoms po laidotuvių grįžau į Vilnių. Kas rytą pabusdavau labai anksti nuo pripratimo, kai prižiūrėdavau Mamytę. Tad tą pirmą rytą Vilniuje pabudau po įdomaus sapno. Pirmą kartą sapnavau Mamytę. Sapnas: skambinu Mamytei, o ji ilgai nekelia, bet galiausiai atsiliepia:
- Mamyt, kur Tu, aš Tavęs taip ieškau, o Tu pradingusi! - Aš jau nuvykau, man viskas gerai, čia labai viskas gerai! – linksmu ir guviu balsu man atsako Mamytė. Iš tikrųjų aš dar ne vieną kartą svajodavau apie galimybę jai bent paskambinti. Galvodavau, kaip būtų gera žinoti, kad ji kažkur yra, kad galiu išgirsti jos balsą. Arba vis tikėdavausi, kad bus kaip iš filmo. Kad ji visai nemirė, o tiesiog tai buvo surežisuota jos dingimo scena.