Centras katalogas 2015 by Nepasakok pasaku

TURINYS / CONTENT 4.

Festivalio vadovo žodis Word from the Festival Director

X-tojo festivalio programa Program of 10th festival “Centras”

Paroda „Remediacija“ The exhibition “Remediation” „Griežtas srautas“

24. “Severe Stream”

Blixa Bargeld pasirodymas

38. Blixa Bargeld performance Edukacija

40. Education Interviu apie medijų meną Lietuvoje

44. Interviews about Lithuanian media art Festivalio „Centras“ istorija

72. History of festival “Centras” Organizatoriai, parneriai, rėmėjai

82. Organisers, partners, sponsors

FESTIVALIO VADOVO ŽODIS Medijų meno ir muzikos festivalis „Centras“ vyksta Kaune jau dešimtą kartą. Nuo 2002 metų, nors ir su pertrauka, vykstantis kultūrinis veiksmas turi turėti kažkokią reikšmę miestui, atlikėjams ir kiekvienam lankytojui. Tiek kartų rengiamas festivalis rodo, jog jis vyksta ne be reikalo. Jei būtų galimybė, norėčiau iš miesto išgirsti atsakymą - ką iš tikrųjų jam reiškia tokie nišiniai ir alternatyvūs renginiai? Tikiuosi, jog festivalio metu šį atsakymą pavyks atrasti lankytojų atgarsiuose, kritikoje, įspūdžių nuotrupose. Galiu tik spėti, kad „Centro“ reikšmė, o tiksliau – ryšys galėtų būti abipusis. Festivaliai kuria miesto kultūrinį identitetą, o miestai suteikia tam platformą. Festivalio lankytojai – šio proceso stebėtojai iš šalies tam tikrame laike ir kontekste. Laikmetis, kuriame įgyvendinamas naujas kūrinys ar naujas festivalis, yra be galo svarbus šio identiteto kūrimui. Nors ir nebepakartosime to, kas buvo anksčiau, į medijų meną nutarėme pažvelgti atsigręžiant atgal, o ne bandant įžvelgti naujas tendencijas. Šiemet festivalyje pristatoma medijų meno retrospektyva prisilies prie šios specifinės srities įvykių ir stengsis juos apžvelgti iškeliant dar daugiau klausimų. Festivalio muzikinėje programoje sutelkėme atlikėjus, kurie reprezentuoja esamąjį laiką – ypatingai didelio informacijos

srauto laikmetį, vartotoją įspraudžiantį į griežtus technologinius rėmus. Taip gimė programa „Griežtas srautas“, kurioje galėsite išgirsti ypač aktualius užsienio atlikėjus ir lietuvos menininkus, eksperimentuojančius su garso bei vaizdo disciplinomis. Festivaliui ir jo auditorijai augant, šiemet skiriame daugiau dėmesio jaunimui. Pristatydami edukacinę programą supažindinsime jaunesnius dalyvius su parodos eksponatais jiems suprantama kalba, o patyriminę dalį išpildysime vaizdo ekologijos dirbtuvių formatu. Per pastaruosius metus festivalyje kėlėme tikslą aktualizuoti Kauno modernistinę architektūrą, todėl festivalio erdvėms parinkdavome istorine ir estetine prasme ypatingus pastatus. Šiandien matome, kad ši idėja įsisuko į miesto kultūrinio identiteto kūrimą ir džiaugiamės, kad tai darome kartu su kitomis kolegų iniciatyvomis. Seniausiame Kauno kino teatre „Romuva“ šįkart pristatome solinį Blixa Bargeld pasirodymą, kuris, tikiu, įtrauks ne tik užkietėjusius melomanus. Dirbti prie šių metų programos kartu su nusistovėjusia komanda buvo tikrai smagu ir produktyvu. Todėl už festivalio virsmą ir tai, ką patirsite už šio leidinio ribų, noriu viešai padėkoti Viktorijai Mašanauskaitei, Vaidai Stepanovaitei, Jurijui Dobriakovui ir kitiems. Festivalio vadovas Gediminas Navikas

WORD FROM THE FESTIVAL DIRECTOR Media art and music festival “Centras” is taking place for the tenth time in Kaunas. This cultural action happening since 2002, even with a break, must have some meaning for the city, the artists and every visitor. A festival organized so many times shows that it goes on for a reason. If there was an opportunity, I would like to hear an answer from the city to a question: what this kind of niche, alternative events actually mean to it? I hope that during this festival we will find the answer in visitors’ comments, critique, fragments of impressions. I can only guess that meaning or relation of “Centras” could be mutual. Festivals create cultural identity for the city, and the cities give platform for this. The visitors are observers from the side of this process in particular time and context. Period of time in which a new artwork or a new festival are carried out is crucially important for the creation of this identity. Although we will not repeat what has been before, we decided to look at media art retrospectively and not by trying to discover new tendencies. A retrospective of media art presented in this year’s festival will talk about occurrences in this specific area and will try to look over them by raising more questions. To the festival’s music program we invited artists who embody the present time - a period of vast information stream that puts the

consumer into strict technological frames. This is how the program “Severe Stream” was born, where you will hear very relevant foreign and Lithuanian artists who experiment with sound and visual disciplines. This year, as the festival’s audience is growing, we will give more attention to the youth. By presenting an educational program we will introduce the younger visitors with the artworks of the exhibition in a language understandable by them. Also we will fulfill the experiential part in a format of image ecology workshop. During recent years the festival has had an aim to put Kaunas’s modernist architecture in a relevant context so historically and aesthetically important buildings were chosen for the events. Today we see that this idea has been integrated into the creation of city’s cultural identity and we are happy that we are doing this together with other initiatives of our colleagues. In the oldest cinema theatre we will present a solo performance of Blixa Bargeld that I am sure that will draw not only true lovers of music. It was fun and productive to work on this year’s program with a stable team. This is why I want to thank publicly to Viktorija Mašanauskaitė, Vaida Stepanovaitė and Jurij Dobriakov and others for the festival’s growth and all that you will experience outside this publication. Festival Director Gediminas Navikas

10-TOJO FESTIVALIO „CENTRAS“ PROGRAMA DATA

LAIKAS RENGINYS

VIETA

Spalio 21 d.,

18:00

Galerija „Post“

trečiadienis

PARODOS „REMEDIACIJA“ ATIDARYMAS kuratorius Jurij Dobriakov

(Laisvės al. 51A)

Dalyvauja: 3XPOZICIJA, Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Julijonas Urbonas, Bartosh Polonski ir Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Aistė Viršulytė. (Paroda veiks iki spalio 31 d.)

Spalio 23 d., penktadienis

22:00

AUDIOVIZUALINĖ PROGRAMA „GRIEŽTAS SRAUTAS“ Pasirodo: Kangding Ray (FR) – LIVE Ueno Masaaki (JP) – AV LIVE Inner (DAI) + su~y (LT) – DJ + VJ S13 (LT) – DJ set

Spalio 25 d.,

13:00

sekmadienis

EDUKACINĖ PROGRAMA VAIKAMS IR PLAČIAJAI AUDITORIJAI

Naktinis baras „Lizdas“

(Nepriklausomybės a. 12)

Galerija „Post“ (Laisvės al. 51A)

Dalyvauja: „Bionics”, Monika Janulevičiūtė (leidybos platforma „Kritika”), Jurij Dobriakov. Spalio 29 d.,

19:00

ketvirtadienis

Spalio 30 d.,

19:30

penktadienis

AUDIOVIZUALINĖ PROGRAMA “GRIEŽTAS SRAUTAS”

Galerija „Meno forma“

Pasirodo: Gabor Lazar (HU), Refusenik (Artūras Bumšteinas), audio_z (Tautvydas Bajarkevičius), ref/inter (Vygintas Orlovas) Tadas Zaranka.

(Savanorių pr. 166)

BAIGIAMASIS FESTIVALIO PASIRODYMAS –

Kauno kino centras „Romuva“

Blixa Bargeld: “Rede / Speech” (DE) Spalio 30 d., penktadienis

22:00

Festivalio dūzgės su Tomas Nordmark (SE)

(Laisvės al. 54)

Kavinėje „Kultūra“ (K. Donelaičio g. 16)

PROGRAM OF 10TH FESTIVAL “CENTRAS” DATE

TIME

EVENT

LOCATION

21st October,

18:00

OPENING OF THE EXHIBITION “REMEDIATION“ curator Jurij Dobriakov

Gallery “Post”

Wednesday

(Laisvės av. 51A)

Participants: 3XPOZICIJA, Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Julijonas Urbonas, Bartosh Polonski and Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Aistė Viršulytė. (The exhibition will be open till 31st October)

23rd October,

22:00

Friday

AUDIOVISUAL PROGRAM “SEVERE STREAM” Participants: Kangding Ray (FR) – LIVE Ueno Masaaki (JP) – AV LIVE Inner (DAI) + su~y (LT) – DJ + VJ S13 (LT) – DJ set

25th October,

13:00

Sunday

EDUCATIONAL PROGRAM FOR KIDS AND ADULTS

Night bar “Lizdas” (Nepriklausomybės sq. 12)

Gallery “Post” (Laisvės av. 51A)

Participants: “Bionics”, Monika Janulevičiūtė (publishing platform “Kritika”), Jurij Dobriakov. 29th October,

19:00

Thursday

30th October,

19:30

Friday

30th October, Friday

22:00

AUDIOVISUAL PROGRAM “SEVERE STREAM”

Gallery “Meno forma”

Participants: Gabor Lazar (HU), Refusenik (Artūras Bumšteinas), audio_z (Tautvydas Bajarkevičius), ref/inter (Vygintas Orlovas) Tadas Zaranka.

(Savanorių pr. 166)

FINAL SHOW OF THE FESTIVAL –

Film Center of Kaunas “Romuva”

Blixa Bargeld: “Rede / Speech” (DE)

(Laisvės av. 54)

Afterparty with Tomas Nordmark (SE) Café “Kultūra” (K. Donelaičio str. 16)

PARODA „REMEDIACIJA“

Paroda kaip mediumas: bandymas susisiekti su lietuvišku medijų menu Lietuvos medijų menas yra keistas apmąstymo ir tyrinėjimo objektas. Regis, ką tik buvęs čia, šiandien jis egzistuoja veikiau prisiminimuose arba anapusybėje. Žinoma, lietuvių šiuolaikiniai menininkai tebenaudoja skaitmenines ir kitokias technologijas savo kūryboje, teoretikai kalba apie atvaizdą ir kitas kultūrines formas medijų teorijos kontekste, tačiau pati sąvoka „medijų menas“, panašu, Lietuvoje prarado svorį ir tapo beveik nevartotina. Iš dalies tai lėmė nepavykęs vakarietiškos ir skandinaviškos medijų kultūros ir meno sampratos importas, iš dalies – pačių menininkų ir publikos inertiškumas, finansavimo mechanizmų netobulumas ir infrastruktūros stygius. Visas šias problemas ir medijų meno situacijos Lietuvoje nevienareikšmiškumą puikiai atskleidžia kataloge pateikti parodoje dalyvaujančių menininkų atsakymai į tam tikrus raktinius klausimus. Tačiau ramybės neduoda šioks toks neužbaigtumas. Apie 2003– 2008 metus Lietuvoje jautėsi labai stiprus medijų meno ir kultūros diskurso suaktyvėjimas, tačiau po vos kelių metų jis praktiškai išnyko iš viešumos ir išsiskaidė į pavienių menininkų praktikas, o ir šie menininkai tuo laikotarpiu jau neberodė ypatingo noro priskirti save būtent medijų meno scenai. Taigi, galima teigti, kad ši scena egzistavo tik efemeriškai ir neįgijo ilgalaikio, tęstinio pavidalo. Tačiau akivaizdu, jog užuomazgos buvo, ir tam tikru metu jos atrodė netgi daug žadančios. Todėl šiandien, nors medijų menas Lietuvoje nebėra aktuali kolektyvinė realybė, vis dar įdomu atsigręžti į jo raidą per pastaruosius 10–15 metų ir susisiekti su juo per grupinę parodą – savotišką praeities futuristinių utopijų retrospektyvą – tarsi per mediumą. Kitaip tariant, pabendrauti su pačia lietuviško medijų meno dvasia. Jubiliejinis medijų meno ir muzikos festivalis „Centras“ atrodo tam tinkama proga. Kaip atspirties tašką čia galima nužymėti 2002–2003 metus, kai pats asmeniškai susipažinau su medijų menu bei skaitmenine kultūra ir pradėjau dalyvauti su tuo susijusiuose procesuose – tuomet dar Klaipėdoje, kur tokiais dalykais domėjosi vos keli žmonės, susibūrę į neformalų kolektyvą „miglos_lab“. 2003 m. kartu su keliais iš tų žmonių pirmą kartą dalyvavau tame pačiame „Centro“ festivalyje, o ryškiausiu „įšventinimo“ įvykiu tapo tų pačių „miglos_lab“ veikėjų inicijuotas mano dalyvavimas 2004 m. vykusiose tarptautinėse medijų meno konferencijose „RAM5“ RIXC centre Rygoje ir „RAM6“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, prie kurių organizavimo tiesiogiai prisidėjo turbūt žinomiausi medijų meno propaguotojai Lietuvoje Gediminas ir Nomeda Urbonai. Šiuose renginiuose dalyvavo daug žinomų užsieniečių medijų menininkų, aktyvistų ir teoretikų, ir daugeliui šiandien aktyvių mano kartos šiuolaikinio meno veikėjų būtent tai buvo taškas, kuriame jiems asmeniškai „prasidėjo“ medijų kultūra (nors jau tada buvo galima pastebėti, kad kai kurios užsieniečių idėjos ir praktikos vietiniams atrodė pernelyg politizuotos ar beveik

ezoteriškai „šamaniškos“). Žinoma, prieš tai dar buvo tų pačių Urbonų inicijuota legendinė 1997 m. paroda „Ground Control“ bei kai kurios kitos iniciatyvos (pvz. 1998 m. Mindaugo Gapševičiaus kartu su Kęstučiu Andrašiūnu bei Dariumi Mikšiu įkurta virtuali iniciatyva „Institutio Media“ (www.o-o.lt)), tačiau tai yra kitos kartos istorija. Po to sekė Urbonų ir jų bendraminčių „Pro-testo laboratorija“ buvusiame „Lietuvos“ kino teatre, taip pat jų bandymai įkurti tarpdisciplininę medijų meno laboratoriją VILMA, iš pastarosios iniciatyvos išaugęs Vytauto Michelkevičiaus redaguotas medijų kultūros žurnalas „balsas.cc“ bei jo inicijuota kolektyvinė medijų meno ir komunikacijos projektų platforma „3xpozicija“, dirbusi daugiausia su postfotografijos (fotografijos išplėstiniame lauke) medžiaga, Andriaus Rugio (PB8) arba Tautvydo Bajarkevičiaus ir kitų organizuoti daugiausia su garso menu susiję renginiai Vilniuje ir Kaune, bei kai kurios kitos iniciatyvos. Šiandien praktiškai visos jos – jau istorija, nors jų iniciatoriai vis dar yra aktyvūs įvairiuose meniniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Tiesiog vietiniame kontekste nuo maždaug 2009–2010 m. medijų menas ištirpo plačiame šiuolaikinio meno vandenyne ir, regis, nebeegzistuoja kaip atskira autonominė sritis. Tiesa, tam tikras medijų meno apraiškas, primenančias tuos 2000– 2008 m. procesus, kurie mėgino skverbtis į Lietuvą iš Šiaurės ir Vakarų, čia vis dar kartais „atsiveža“ šiuo metu svetur gyvenantys ir kuriantys lietuviai menininkai ir teoretikai – Mindaugas Gapševičius, Ignas Krunglevičius, Žilvinas Lilas. Tačiau panašu, jog šie reiškiniai Lietuvos kontekste lieka šiek tiek marginalizuoti ir nesulaukia didelio entuziazmo. Taip pat galima pasižvalgyti ir aplink Lietuvą – pvz. jau minėtas medijų kultūros centras RIXC Rygoje vis dar aktyviai, sėkmingai ir produktyviai plėtoja „meno + komunikacijos“ diskursą bei įvairias jo atšakas, palaikydamas glaudžius santykius su užsienio partneriais. Lietuvoje tokie tarptautiniai tinklai neįsitvirtino, išskyrus tai, kad keletas žinomų žmonių iš tos tarptautinės menininkų ir kuratorių bendruomenės, 2004 m. dalyvavusių „RAM“ konferencijose (pvz. Andrew Paterson, Jodi Rose), iki šiol periodiškai bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis (Nidos meno kolonija, LTMKS) ir pavieniais jų atstovais Lietuvoje. Mano vis minima „importinė“ medijų meno samprata labai stipriai rėmėsi politinio/socialinio aktyvizmo, alternatyvių autorinių teisių sistemų, kolektyvinės kūrybos ir panašiomis idėjomis. Technologijos šioje sampratoje, žinoma, buvo ir išlieka vienu iš raktinių elementų, tačiau tai anaiptol nebuvo vien technologinis formalizmas – technologiniai įgūdžiai buvo priemonė, o ne tikslas. Bet Lietuvoje, atrodo, ryškią persvarą visuomet turėjo estetinis turinys (būdingas net ir minimalistiniam postkonceptualiam menui), o ne technologinis, socialinis ir ypač politinis meno kontekstas. Tikriausiai todėl Lietuvoje neturime nieko panašaus į tokias tęstines platformas kaip RIXC, o beveik visos alternatyvos dominuojančiam šiuolaikinio meno diskursui anksčiau ar vėliau išsisemia, pačios save suvalgo arba mutuoja į kažką kita.

Paroda „Remediacija“ yra bandymas bent trumpam vėl grąžinti tą medijų meno sampratą į akiratį (kad ir tik kaip vaiduoklį) ir pasvarstyti, kas gi nutiko lietuviškam medijų menui bei kokiomis formomis jis egzistavo ir egzistuoja šiandien. Jos turinys, nors iš dalies ir retrospektyvinis (rodomi tiek nauji, dar nerodyti menininkų kūriniai, tiek ir jau primiršti darbai ir dokumentai), nepretenduoja į išsamumą bei vientisumą ir nebando pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Greičiau tai yra punktyriškas subjektyvus tyrimas, kuris, viena vertus, atspindi kuratoriaus asmeninę Lietuvos medijų meno lauko patirtį, o kita vertus, parodo tam tikrą fragmentišką chronologinį pjūvį. Labai reikšmingi ir daug atskleidžiantys yra ir jau minėti tekstiniai menininkų pasisakymai apie jų asmenines patirtis dirbant su medijų menu. Pristatomų darbų technologinis lygis yra nevienodas, tačiau tai leidžia aiškiau pajusti, kaip greitai sensta priemonės ir idėjos, susijusios su tuo, ką vienu ar kitu metu vadiname „naujosiomis medijomis“. Parodoje galėjo dalyvauti ir daugiau autorių, tačiau, kaip užsiminiau šio teksto pradžioje, kai kurie man asmeniškai reikšmingi autoriai nuo šio lauko jau nutolo ir greičiausiai susilaiko nuo bendravimo su dvasiomis per mediumus. Jurij Dobriakov

Exhibition as a medium: an attempt to contact Lithuanian media art Lithuanian media art is an odd object for reflection and research. Seemingly having just been here, today it rather exists in reminiscences or in some netherworld. Surely, Lithuanian contemporary artists continue to use digital and other kinds of technology in their works and theorists discuss images and other cultural formats in the context of media theory, yet the notion of “media art” itself seems to have lost currency and gone out of use in Lithuania. This is due partly to a failed attempt to import a Western and Scandinavian version of media culture and art, and partly to the inertia of the artists and the audience, flaws of the state funding mechanism, and absence of infrastructure. All of these problems and the ambiguous situation of media art in Lithuania are vividly reflected in the participating artists’ responses to certain key questions, presented in this catalogue. Yet there is something about this unfinished, limbo-like state that still troubles me. There was a strong upsurge of the media art and culture discourse around 2003–2008, but just a few years later it was practically gone from the public sphere and decomposed into the individual practices of a handful of artists, and even the latter were not so eager to associate themselves specifically with the media art scene at that point. Thus it can be argued that this scene existed only ephemerally and did not acquire a long-term, continuous shape. Yet at the same time it is obvious that there were some rudiments which looked quite promising for

a while. Therefore, even though media art is not a relevant and vibrant collective reality in Lithuania today, it is still interesting to look back on its development in the last 10–15 years and contact it through a group show – a kind of retrospective of past futuristic utopias – as if through a medium (a psychic). In other words, try to invoke the very spirit of Lithuanian media art. The anniversary edition of the media art and music festival Centras seems to be an appropriate occasion for that. The point of departure can be set roughly at 2002–2003, when I personally discovered media art and digital culture and became involved in its processes – at that time still in Klaipėda, where only a few people who got together in an informal collective called miglos_lab were into such things. In 2003, together with some of those people, I participated in the 3rd edition of Centras festival, and the most notable “rite of initiation” was my participation (initiated by the same people from miglos_lab) in the 2004 media art workshops RAM5 ar RIXC in Riga and RAM6 at the Contemporary Art Centre (CAC) in Vilnius, which were organized by perhaps the best known promoters of media art in Lithuania Gediminas and Nomeda Urbonas among other people. These events featured many prominent international media artists, activists and theorists, and to many presently active art and culture figures of my generation it was precisely the point at which media culture “began” for them personally (although even at that time one could notice that some of the foreigners’ ideas and practices appeared too politicized or almost esoterically shamanistic). Of course, before that there was the legendary 1997 Ground Control show at the CAC, initiated by the same Urbonas couple, as well as some other initiatives (e. g. the virtual Institutio Media initiative (www.o-o.lt) established in 1998 by Mindaugas Gapševičius together with Kęstutis Andrašiūnas and Darius Mikšys), but this is the history of another generation. Then followed the Pro-test Lab at the former Lietuva cinema, brought about by the Urbonas duo and fellow-minded activists, as well as their attempts to establish the VILMA interdisciplinary media art lab, the online media culture journal balsas.cc, an offshoot of VILMA, edited by Vytautas Michelkevičius, and the latter’s other initiative – 3xpozicija, a collective platform for media art and communication projects, which was active mostly in the field of post-photography (photography in the expanded field). There were also mostly sound art related events organized in Vilnius and Kaunas by Andrius Rugys (PB8), Tautvydas Bajarkevičius and others, and a few more short-lived initiatives. Today virtually all of them are history, although their organizers are still active in various artistic and cultural contexts. It’s just that in the local context media art has dissolved in the broader ocean of contemporary art since roughly 2009–2010, and does not seem to exist as a separate autonomous field anymore. To be sure, certain manifestations of media art that resemble the processes which had been trying to penetrate Lithuania from the West and the North in 2000–2008 are still occasionally brought here

by expatriate Lithuanian artists and theorists including Mindaugas Gapševičius, Ignas Krunglevičius and Žilvinas Lilas. Yet it seems that these phenomena remain somewhat marginalized in the Lithuanian context and do not trigger much enthusiasm. One can also look around beyond Lithuania: for instance, the aforementioned RIXC centre for media culture in Riga continues to actively, successfully and productively cultivate the discourse of “art + communication” and its various offshoots, maintaining close ties with partners abroad. In Lithuania such networks have failed to take root, except that some of the prominent members of this international community of artists and curators who had taken part in the 2004 RAM conferences (e. g. Andrew Paterson and Jodi Rose) still periodically collaborate with various local institutions (Nida Art Colony, Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association) and individual facilitators. The “imported” notion of media art I keep mentioning was strongly based on the ideas of political/social activism, alternative copyright systems, collaborative practices and so on. Naturally, technology was and remains one of the key elements in this notion, yet it was far from techno-formalism – technical skills were a means rather than an end. However, it seems that in Lithuania it is the aesthetic content (present to some extent even in minimalist post-conceptual art) rather than the technological, social and especially political context of art that has always been prioritized. Perhaps that is why we don’t have anything similar to such continuous platforms like RIXC, and most of the alternatives to the dominant contemporary art discourse exhaust and devour themselves or mutate into something else sooner or later. The Remediation exhibition is an attempt to at least briefly bring that notion of media art back into the view (if only as a ghost) and reflect on what has happened to Lithuanian media art and in which forms it has existed or still exists today. Its content, albeit somewhat retrospective (the exhibition features both new, previously unshown and somewhat forgotten earlier works and documents), does not claim to be exhaustive or perfectly coherent, and neither does it attempt to provide any definitive answers. Instead, it is a dotted-line subjective research which on the one hand reflects the curator’s personal experience of the Lithuanian media art field and on the other presents a kind of fragmentary chronological cross-section. Particularly important and revealing are the aforementioned artists’ textual accounts of their firsthand experiences of working with media art. The technological level of the featured works is uneven, yet this allows the viewer to have a better sense of how rapidly the means and ideas related to what we call “the new media” at one point or other become obsolete. The exhibition could have had more participants, yet, as mentioned in the beginning of this text, some of the artists who are personally relevant to me have grown distant from this field, and probably refrain from contacting spirits through mediums. Jurij Dobriakov

3XPOZICIJA

3XPOSITION

komentarai@3xpozicija.lt

comments@3xposition.lt

Viešo kolektyvinio kuravimo projekto ir parodos dokumentacija, 2006

Documentation of a public collective curating and exhibition project, 2006

„3xpozicija“ buvo bendruomenė, kūrusi meno ir komunikacijos projektus. Pavadinimą „3xpozicija“ galima išskleisti kaip „Ekspozicija“:

3xposition is a community which developed art and communication projects. The title “3xposition” could be communicated as “3x position (multiple position), “ex position” (former position, changing all the time) or “exposition”, where exposition could mean:

– tai bendruomenė, kūrusi ekspozicijas: (parodas, renginius, rodymus ir parodymus); – tai projektas(i) apie medijas, kurias vienija ekspozicija (fotografija, videomedija ir t.t.); – tai projektas(i), kurių kuravimo procesas viešai eksponuojamas – vieša ekspozicija; „3xpozicija“ galima išskleisti ir kaip ex(eks-) poziciją, t.y. buvusią poziciją, kuri dabar yra jau kita, tai yra nuolatinis pozicijos ieškojimas ir jos kitimo procesas. Pirmasis projektas komentarai@3xpozicija.lt viešo kolektyvinio kuravimo būdu bandė surasti poziciją postfotografijos reiškinio atžvilgiu.

– a show, an exhibition, a screening, an event; – a public exposition of curatorial process; – or even projects dedicated to media, which are similar because of exposition (photography, video, etc.) The first event of 3xposition was the exhibition comments@3xposition.lt: post-photographical condition in contemporary art at the Prospektas gallery in Vilnius.

ARTURAS BUMŠTEINAS

Blur

Penki video filmai su garsu, 29 min, 2009

Five video films with sound, 29 min, 2009

Išfokusuoti pabaigos titrai ir perdirbta juos lydinti muzika iš visų penkių filmų apie Hannibalą Lecterį – mitinį lietuviškų šaknų turintį personažą (Manhunter, Silence of the Lambs, Hannibal, Red Dragon, Hannibal Rising).

Blurred end credits and processed end credit music from five movies about Hannibal Lecter, a fictional character with a Lithuanian background (Manhunter, Silence of the Lambs, Hannibal, Red Dragon, Hannibal Rising).

VITALIJ ČERVIAKOV

Peizažas (visą parą)

Landscape (24h per day)

Interaktyvios garso ir vaizdo instaliacijos dokumentacija, 2007

Documentation of multimedia interactive installation, 2007

Į vieną instaliaciją sutalpintas visą parą fiksuotas Vilniaus pakraščių peizažas rodomas kintančiu paros laiku priklausomai nuo žiūrovo judėjimo prieš ekraną. Kūrinys eksponuotas 2007 m. nebeegzistuojančiame klube ir medijų meno galerijoje „Intro“, tačiau tuo metu naudotos technologijos yra sunkiai suderinamos su šiandieninėmis, todėl jis iliustruoja, kaip greitai „naujos“ medijos gali tapti pasenusiomis ir nebenaudojamomis.

A landscape of the outskirts of Vilnius, filmed for 24 hours and compressed into a single installation, is shown at different times of the day depending on the viewer’s movement in front of the screen. The work was first shown in 2007 in the presently nonexistent club and media art gallery Intro, yet the technologies employed by the author at that time have proven to be incompatible with the ones used today, thus the work also illustrates how quickly “new” media can become obsolete.

TOMAS ČIUČELIS

Keistos tiesos / shifting

Strange truths / shifting

Kintanti tekstinė projekcija, 2005

Variable text projection, 2005

Viena iš atraminių projekto tezių – pranešimas yra jo kontekstas, t.y., tas pats tekstas būdamas skirtingose erdvėse gali sukelti skirtingas asociacijas ir vertinimus, kas ir yra „Keistų tiesų“ tikslas. Šie tekstai funkcionuoja aplinkoje kaip tam tikras netikėtas atradimas ir neišvengiamai sąveikauja su kontekstu, kuriame jie eksponuojami – parodų sale, miesto erdve, viešos paskirties pastatų interjerais. Šiuo projektu autorius tyrinėja asmeninio teksto suvokimo galimybes viešose erdvėse. Projekto forma – trumpi sakiniai, nedidelės sentencijos. Tekstą sudaro iš anksto parinkti žodžiai, kurie pagal specialiai sukurtą algoritmą atsitiktine tvarka „surenkami“ į sakinį. Stebint besikeičiančius tekstus, neįmanoma numatyti, koks konkrečiai tekstas pasirodys netrukus. Tačiau kiekvienas gautas sakinys yra prasmingas tiek gramatiškai, tiek semantiškai.

One of this project’s points of departure is that the essence of a message is its context, i. e., the same text can produce different associations and evaluations in different spaces. These texts function in the environment like sudden discoveries and inevitably interact with the context in which they are displayed – exhibition hall, urban space, interior of a public building. With the project, the author explores the possibilities of personal perception of text in the public space. The project’s form is short aphoristic sentences randomly assembled by a custom-programmed algorithm from a predefined set of words. It is impossible to foresee what kind of text will be displayed in a few moments, yet every resulting sentence is correct both grammatically and semantically.

MINDAUGAS GAPŠEVIČIUS 0.30402944246776265 Kompiuterių tinklo instaliacija, 2013 Instaliacijoje kompiuteriai veikia lyg dirbtinis neuronų tinklas, kuriame atskiri kompiuteriai reiškia neuronus, o tinklo laidas funkcionuoja kaip aksonai, jungiantys neuronus. Instaliacija kviečia permąstyti techninius ir socialinius tinklus, kurie remiasi hierarchinėmis ir decentralizuotomis sistemomis. Pasitelkdamas interneto alternatyvą – decentralizuotą tinklą „Freenet” – menininkas pristato ateities komunikacijos viziją.

MINDAUGAS GAPŠEVIČIUS 0.30402944246776265 Computer network installation, 2013 In this evolving installation, the artist investigates artificial intelligence and brings a number of computers into the space for rethinking technical and social networks based on hierarchical and decentralized systems. The installation assembles an imaginary artificial neural network in which computers act as neurons and network cables represent axons connecting the neurons. The computers run the Freenet distributed data storage system, which operates as a self-organizing network using the allocated free space of individual computers to create a collaborative virtual file system – a certain vision of communication of the future.

BARTOSH POLONSKI IR URTĖ MILDA ŠIRVINSKAITĖ Anapus Interaktyvi vaizdo instaliacija, 2015 Į tamsią erdvę patekęs žiūrovas stoja akistaton su kaukole, kuri jį fiksuoja ir realiu laiku rodo skaitmeniniu būdu apdorotą vaiduoklišką jo veido ir kūno vaizdą ekrane. Instaliacija jungia tris laikus: praeitį, dabartį ir ateitį. Jos viduje žmogus susiduria su savo ateities neišvengiama perspektyva – mirtimi, kuri atkuria to žmogaus praeities būseną, kurios jis nepamena.

BARTOSH POLONSKI AND URTĖ MILDA ŠIRVINSKAITĖ Beyond Interactive video installation, 2015 In a dark space, the viewer encounters the skull which captures him and projects a digitally processed ghostly image of his face and body on the screen. The installation connects three temporal dimensions: the past, the present and the future. Inside it, the viewer faces the imminent prospect of his life – death, which recreates his past state that he does not remember.

RIMAS SAKALAUSKAS

Bipolar

3D video instaliacija, 2015

3D video installation, 2015

Bipolar yra trumpas filmas, projektuojamas ant siaurėjančios šulinio formos struktūros, kurioje viskas tarsi prasmenga. Inspiracija šiam kūriniui tapo menininko darbas padedant statyti spektaklį pagal Halldóro Laxnesso pjesę „Nepriklausomi žmonės“. Vaizdas įkvėptas islandiško peizažo, uolų, vaiduoklių ir gyvenimo Reikjavike tamsiausiu metų laiku.

Bipolar is a short film projected on a tapering well-like structure in which everything seems to sink. The inspiration for this piece was the artist’s work with producing the set design for a play by Halldór Laxness titled Independent People. The image evokes the Icelandic landscape, rocks, ghosts and living in Reykjavik during the darkest time of year.

JULIJONAS URBONAS

Skambančios durys

Sounding door

Interaktyvi garso instaliacija, 2015

Interactive sound installation, 2009

Ši instaliacija paverčia bet kurias duris unikaliu muzikiniu instrumentu ir kartu scena. Speciali elektronika įgalina kompozitorius, muzikantus, garso dizainerius ir menininkus įgarsinti durų varstymą bei peržengimo ritualą. Instaliacija kuria garsinį durų charakterį pagal jų judėjimą – poziciją, varstymo greitį ir pagreitį. Ji taip pat gali būti naudojama kūrybinėms dirbtuvėms apie mūsų kasdienių daiktų ir aplinkos garsinę ir performatyvią estetiką. Instaliacija buvo sukurta 2009 m. kaip projekto „Kalbančios durys“ dalis ir pirmą kartą buvo instaliuota Lietuvos muzikos akademijos paradiniame įėjime. 2012 m. ją įsigijo Karlsrūjės Meno ir medijų centras (ZKM).

Sounding Door turns any door into a unique musical instrument and a stage at once. Equipped with custom-designed electronics and software, the installation plays and composes sounds according to the door’s movements, i. e. its position, speed and acceleration. Sounding Door is also an interdisciplinary collaborative platform, since the door compositions were composed by a number of international sound artists, and the installation is also used for creative workshops dealing with the sonic and performative aesthetics of our everyday things and environments. The installation was created as part of the Talking Doors project in 2009 and was installed in the front entrance of the Lithuanian Music Academy. In 2012, the installation was acquired by the Centre for Art and Media Karlsruhe (ZKM).

VILMA.CC IR BALSAS.CC Tinklapiai kaip (nebe)veikianti dokumentacija, 2004/2005 VILMA buvo 2004 m. paleista ir iki galo nematerializuota Gedimino ir Nomedos Urbonų virtuali (neturinti realios nuolatinės infrastruktūros) tarpdisciplininės medijų meno laboratorijos iniciatyva. Svarbiausi jos projektai buvo tarptautinė medijų meno konferencija „RAM6“ Šiuolaikinio meno centre (2004 m.) ir „Pro-testo laboratorija“ buvusiame „Lietuvos“ kino teatre (2005 m.) Vilniuje. „Balsas.cc“ buvo iš VILMA iniciatyvos išaugęs medijų kultūros žurnalas, redaguotas Vytauto Michelkevičiaus ir gyvavęs 2004–2005 m. tiek virtualiu, tiek fiziniu (spausdintų teminių numerių) pavidalu. Žurnale publikuotos medžiagos pagrindu 2009 m. buvo išleista knyga „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“. Šiuo metu abu tinklapiai vis dar prieinami internetu ir veikia tarsi savotiški paminklai Lietuvos medijų meno klestėjimo laikotarpiui.

VILMA.CC AND BALSAS.CC Websites as (non)functioning documentation, 2004/2005 VILMA was a virtual and never fully materialized (lacking real long-term infrastructure) interdisciplinary media art lab initiative launched in 2004 by Gediminas and Nomeda Urbonas. Its landmark projects were the RAM6 new media workshop at the Contemporary Art Centre (2004) and the Pro-test Lab at the former Lietuva cinema (2005) in Vilnius. Balsas.cc (initially an offshoot of VILMA) was a journal on media culture edited by Vytautas Michelkevičius, active both virtually and physically (in the form of periodical printed special issues) in 2004– 2005. Selected texts from the journal were included in a book titled Voices of Media Culture: Theories and Practices, published in 2009. Currently both website are still accessible online and function like a kind of memorial for the period when media art flourished in Lithuania.

AISTĖ VIRŠULYTĖ Tylos kambarys Interaktyvios garso instaliacijos dokumentacija (nuotrauka, kontaktiniai mikrofonai), 2009 Tarp mitinio ir racionalaus mąstymo, sąmonės ir pasąmonės, triukšmo ir tylos, ritmo ir aritmijos, prasmės ir beprasmybės, menininkė bando užčiuopti dabarties pulsą. Jai svarbu sudaryti sąlygas aktyviai kolektyvinei patirčiai realiame laike ar sukurti nuorodą į darnią bendruomenę. Projekte galėjo dalyvauti visi norintys. Savanoriai buvo susodinami ratu aplink specialiai suprojektuotą stalą, ant kurio krašto buvo padėti savos gamybos mikrofonai širdžiai. Stalas, ausinės, mikrofonų skaičius buvo pritaikytas aštuoniems žmonėms. Pridėjus mikrofoną prie širdies per visas ausines buvo galima girdėti kiekvieno iš dalyvių širdies plakimą. Daiktų ir žmonių išdėstymas koncentriniu ratu, savo struktūra artimu savasties archetipui ir baltiškiems saulės simboliams, sujungė visus dalyvius per garsą, veiksmą ir vaizdą.

AISTĖ VIRŠULYTĖ Silence Room Documentation of an interactive sound installation (photograph, contact microphones), 2009 Between mythical and rational thinking, consciousness and the unconscious, noise and silence, rhythm and arrhythmia, the artist tries to capture the pulse of the present. She is concerned with creating the condition for a real-time collective experience or providing a link to a harmonious community. The project was open to everyone. The volunteers sat in a circle around a custom-designed table with special microphones for the heart produced by the author herself. The table and the number of headphones and microphones were designed for eight people. When the participants put the microphones close to their hearts, the heartbeat of each participants could be heard in the headphones. The concentric circular arrangement of people and things, structurally close to the archetype of the self and the ancient Baltic solar symbols, connected all participants through sound, interaction and image.

AUDIOVIZUALINĖ PROGRAMA „GRIEŽTAS SRAUTAS”

AUDIOVIZUALINĖ PROGRAMA „GRIEŽTAS SRAUTAS” Įvairialypė programa „Griežtas srautas” pateikia festivalį kaip grynos kūrybos platformą, kuri skatina atvirus garso ir vizualaus meno srautus. Programoje dalyvaujantys Lietuvos ir užsienio kūrėjai leisis į eksperimentinius procesus, apimančius visas žiūrovų jusles. „Griežtas srautas” - nuolat mutuojanti, taki kūrybinė erdvė, kurioje netikėtais kampais atsiskleidžia garso ir vaizdo elementų sintezė ir sankirtos.

AUDIOVISUAL PROGRAM “SEVERE STREAM” Diverse program “Severe Stream” presents the festival as a platform of pure creativity that generates open streams of sound and visual art. Lithuanian and foreign artists participating in the program will delve into experimental processes engaging all senses of the viewers. “Severe Stream” is a constantly mutating and flowing creative space where audio and visual elements reveal themselves in unexpected ways in their synthesis and intersections.

AUDIO_Z

„mini”

“mini”

I aplinkos įrašai I skaitmeninis minimalizmas I lėta I tyli I abstrakti I elektroakustika |

I field recordings I digital minimalism I slow I silent I abstract I electroacoustic I

audio_z nuo 2002-ųjų yra menotyrininko, menininko, kuratoriaus Tautvydo Bajarkevičiaus garso meno ir elektroninės muzikos projektas. audio_z kūriniai buvo išleisti leidybinėse platformose Surfaces (LT), Zeromoon (US), Crónica (PT). Projektas buvo pristatytas įvairiuose festivaliuose, koncertuose Lietuvoje bei tarptautinėje garso meno scenoje.

Since 2002, audio_z is a solo project of sound art and electronic music by an art critic, artist, curator Tautvydas Bajarkevičius. Albums by audio_z were released on net-labels Surfaces (LT), Zeromoon (US), Crónica (PT). A project was presented in various festivals and concerts in Lithuania and internationally.

Tautvydas Bajarkevičius, LT

audio_z stilistikoje skirtingomis formomis pasireiškia dėmesys persiklojantiems garso sluoksniams, organiško ir elektroninio skambesio santykiui, kinematografiškam išraiškingumui bei garso atmosferiškumui, subtiliam kontekstui, įsiklausymui ir audityviai vaizduotei, dialektikai tarp naratyvo užuominų ir intuityvios abstrakcijos.

Project audio_z engages in development of a complex stylistic approach that combines different forms of interest in multilayered sound, acoustic and compositional relation between organic and electronic, cinematic expression and ambience, subtle context, listening culture and auditive imagination, dialectics in between narrative allusions and intuitive abstraction.

Tautvydas Bajarkevičius kuravo audiovizualinio meno festivalį Garso zona (2003-2008), tęstinį projektą Sąsajos (2011-2012), dalyvavo organizuojant garso menui ir elektroninei muzikai skirtus renginius festivaliuose Centras, Enter, tarptautiniame projekte Sound Around. Kaip menininkas dalyvauja kolektyvinėse kolaboracijose, režisuotose, spontaniškose, improvizuotose ir efemeriškose situacijose bei jas inicijuoja. Kaip menotyrininkas ir teoretikas, jis, be kita ko, rašo apie garso meną, medijų kultūrą, šiuolaikinę muziką ir šiuolaikinį meną kultūrinėje periodikoje ir akademiniuose leidiniuose.

Tautvydas Bajarkevičius curated a festival of audiovisual art Garso zona (en. Zone of Sound; 2003-2008), continuous project Sąsajos (en. Intersections; 2011-2012), took part in curating of events of sound art and electronic music in festivals Centras, Enter, international project Sound Around. As an artist he initiates and takes part in collective collaborations, directed, spontaneous, improvised and ephemeral situations. As an art critic and theoretician, he writes on sound art, media culture, contemporary music and contemporary art in cultural magazines, online platforms and academic publications.

INNER (DAI) IR SU~Y (LT)

INNER (DAI) & SU~Y (LT)

Inner vardas žinomas dėl jo atliekamos tamsios, eksperimentinės techno muzikos, atsiskleidžiančios per noise ir drone skambesius. Inner aktyviai dalyvauja Lietuvos techno scenoje daugiau nei dešimt metų, ir prisideda prie tamsiosios Vilniaus muzikinės pusės tyrinėjimų kaip vienas iš Didžiųjų Agregatų Inžinierių (DAI) organizatorių.

Inner’s signature sound translates to dark, experimental techno with noise and drone background. For more than a decade ago he has associated with the techno scene, now contributing to the dark side of Vilnius musical explorations by organizing events with techno promoters Didžiųjų Agregatų Inžinieriai (DAI).

su~y, baigęs grafinės komunikacijos ir informacijos dizaino studijas, susidomėjo dizaino problemų, kurios paprastai sprendžiamos rankomis, išaiškinimu procedūriniais metodais. Vėliau susidomėjimas peraugo į naujų būdų paiešką suteikti skaitmeninei kūrybai analoginį šiltumą, eksperimentuojant su realaus laiko video projekcijomis. Savo eksperimentus dažniausiai įgyvendina bendradarbiaudamas su muzikos atlikėjais ir naudodamas jų audio signalus kaip formuojančią struktūrą.

su~y, having finished studies of Graphic communication and Information Design took interest in solving design problems by procedural methods rather than solving them commonly by hand. Later his interest grew to search of new ways to give analogical warmth to the digital creative work by experimenting with real-time video projections. His experiments are usually carried out by collaborating with music artists and using their audio signals as a forming structure.

DJ ir VJ, AV pasirodymas

DJ and VJ, AV performance

GÁBOR LÁZÁR (HU)

Gyvas audiovizualinis pasirodymas

Live AV performance

Gábor Lázár yra garso menininkas, gyvenantis ir kuriantis Budapešte. Studijavo Elektroninę muziką ir Medijų menus Pécs universitete.

Gábor Lázár is a sound artist living and working in Budapest. He studied Electronic music and Media arts at University of Pécs.

Gábor Lázár darbuose nagrinėjami du muzikos aspektai - laikas ir tembras, kurie jo kūryboje atranda prasmę naudojant vienintelį garso medžiagos šaltinį. Vietoje daugybės sintezatorių atlikėjas renkasi tik vieną instrumentą, kuriuo gali nuodugniai ištirti laiką ir tekstūrą. Kūrybos proceso metu Gábor Lázár balansuoja tarp konstrukcijos ir dekonstrukcijos, harmoningų sąskambių ir disharmonijos, pasikartojimo ir virsmo, nuspėjamumo ir atsitiktinumo bei savo darbuose remiasi šiais kontrastais. Nors menininkas pasitelkia tik kompiuterį, generatyvines technikas ir skrupulingas automatizacijas, jo abstrakčiame kūrybiniame rezultate jaučiamas aiškus emocinis intensyvumas bei dėmesys detalėms. Gábor Lázár kūryba yra pastebėta ir sutartinai teigiamai įvertinta tokių leidinių, kaip The Guardian, Fact Magazine, Secret Thirteen, Resident Advisor. Taip pat atlikėjas yra pristatęs savo autorinius pasirodymus tokiose kultūriškai svarbiose erdvėse, kaip ZKM (Zentrum für Kunst und Medientechnologie) Karlsrūhėje, Berghain Berlyne, The Empty Gallery Hong Konge ar La Casa Encendida Madride.

His works are dealing with two dimensions of music; time and timbre which could be more meaningful with the only use of a single source of audio material through his whole creative practice. Instead of working with orchestras of synthesizers he uses only one instrument to go deeply into time and texture. In his compositions he undergoes the process of balancing between construction and deconstruction, consonance and dissonance, repetition and change, predictability and randomness to create series of works based on these different approaches. Even though he uses only computer, generative techniques and precise automations, there is a clear emotional intensity and sensitivity towards the details behind his abstract works. Gábor Lázár’s creative work has caught magazines’ attention like The Guardian, Fact Magazine, Secret Thirteen or Resident Advisor objectively agreeing on the quality of his works. Since he started releasing his music, Gábor Lázár has done performances at culturally and professionally important venues such as ZKM – Zentrum für Kunst und Medientechnologie in Karlsruhe, Berghain in Berlin, The Empty Gallery in Hong Kong or La Casa Encendida in Madrid.

UENO MASAAKI (JP)

„Orchestration” Gyvas AV pasirodymas

“Orchestration” Live AV performance

Ueno Masaaki gyvai atliekamuose pasirodymuose sujungia aštraus skambesio, greito ritmo, sudėtingus garsus su įtraukiančiomis griežtų formų vaizdo variacijomis.

In his live performances, Ueno Masaaki joins acute, fast-paced, complex sounds with immersive sharp-formed visual variations.

Projekte ORCHESTRATION atlikėjas siekia atskleisti netikėtus laiko potyrius ir atrasti naują tvarkos modelį, pagal kurį tarpusavyje nesusiję elementai atranda sąryšį chaose ar netvarkoje. Šiame audiovizualiniame spektaklyje daugybės mažų dalelių srautas susipina ir sukuria ritmo stuktūrą ir laiko liniją, bei dalyvauja nuolatinėje garsų evoliucijoje. Ueno Masaaki idėjų kūrybai semiasi iš supančio pasaulio, jo natūralių reiškinių ir gamtos taisyklių, pasireiškiančių biologiniuose ir fiziniuose procesuose. Atlikėjas savo kūriniuose remiasi šiais spontaniškais elementais, siekdamas juos atkurti kaip „dirbtinius ir, kartu, natūralius reiškinius, veikiančius pagal naują tvarką“. Ueno Masaaki - garso menininkas iš Japonijos. Savo kūrybą yra pristatęs daugybėje skirtingų projektų kaip elektroninės muzikos atlikėjas, dar žinomas Ωprojekt vardu, bei kaip »p±h« garso instaliacijų kūrėjų grupės įkūrėjas bei narys. Jo muzika yra išleista žinomoje nuo 1996 m. veikiančioje eksperimentinės kūrybos platformoje Raster-Noton, pristatančioje tokius vardus, kaip Kangding Ray, Alva Noto, Dasha Rush.

Project ORCHESTRATION aims to reveal an unexpected time experience and to create a new order where unrelated things in chaos or disorder interact with each other. In this audiovisual spectacle, countless small matter are gathered and together formulate rhythm structure and time axis and participate in the constant evolution of sounds. Ueno Masaaki’s ideas come from his interest in the state of the world, natural phenomenon and laws of nature - including biological and physical processes. He incorporates these spontaneous phenomenon and processes into his work to recreate them as „an artificial natural phenomenon with a new order.” Ueno Masaaki is an artist from Japan. He has presented his creative work in many different projects as an electronic music producer also known under a name Ωprojekt, and as a founder and member of a group of sound installation artists »p±h«. His music has been published by a platform for experimental creative work Raster-Noton, established in 1996 and presenting artists such as Kangding Ray, Alva Noto, Dasha Rush.

KANGDING RAY KANGDING RAY (FR)

KANGDING RAY (FR)

Gyvas elektroninės muzikos pasirodymas

Live electronic music performance

Kangding Ray vardu žinomas David Leterllier yra vienas progresyviausių šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjų iš Prancūzijos, šiuo metu gyvenantis Berlyne.

As Kangding Ray, David Letellier has established himself as one of the most forward-thinking producers of his time. France-born, he is now living in Berlin.

Nuo debiuto žinomoje eksperimentinės muzikos platformoje Raster-Noton, per daugiau nei 8 metus Kangding Ray kūryba patyrė nuolatinį virsmą, įkvėptą avangardinio požiūrio į muzikos galimybes. Architektas, buvęs įvairaus žanro gyvos muzikos grupių narys, Kangding Ray išsiskiria plačia kūrybine panorama, varijuojančia tarp eksperimentinių ir klubinių garsų kultūrų.

Since his debut at the prominent experimental music platform Raster-Noton more than eight years ago, Kangding Ray’s creative work has evolved continuously due to avant-garde view to possibilities of music. An architect and a previous member of various genre live music groups, Kangding Ray is notable for the vast creative panorama varying between experimental and club cultures of sound.

Kupini energijos gyvi Kangding Ray pasirodymai atskleidžia elektroninės ir instrumentinės muzikos garsų sąlyčius, veda per lėtas melodijas ir per aštresnius tyrinėjimus, ieško netikėtų daugiasluoksnių sąskambių. Subtilaus atmosferinio skambesio kūriniai išsiskiria pulsuojančiomis muzikinėmis linijomis, kintančiu intensyvumu ir ritmika.

Energetic live performances of Kangding Ray reveal connecting points of electronic and instrumental sounds, lead through slow-paced melodies and sharper explorations, search for unexpected multilayered consonances. Subtle atmospheric tracks are distinguished by pulsating music lines, varying intensity and rhythmics.

Retro-futuristinės Kangding Ray kompozicijos įtraukia į progresyvią, kartais radikalią kelionę po garsą bei jo ribas.

Retro-futuristic Kangding Ray’s compositions immerse into a progressive, sometimes radical voyage through sound and its limits.

TOMAS NORDMARK (SE)

Gyvas elektroninės muzikos pasirodymas

Live electronic music performance

Tomas Nordmark yra menininkas iš Švedijos, šiuo metu gyvenantis Norrköping mieste šioje šalyje. Yra baigęs Garso kultūros ir Šiuolaikinio meno studijas Linköping universitete. Atlikėjas 2013 m. įkūrė muzikos ir meno įrašų kompaniją BLVVD bei yra Paryžiuje veikiančio tarptautinio menininkų tinklo Vision Forum narys.

Tomas Nordmark is a swedish artist currently residing in Norrköping, Sweden and was educated in Sound Culture and Contemporary Art at the Swedish University of Linköping. He founded the music and art label BLVVD in 2013 and works today in the field of experimental electronic music, modular synthesis and improvisation.

Tomas Nordmark šiuo metu dirba lauke, apimančiame eksperimentinę elektroninę muziką, moduliarinę sintezę bei improvizaciją, o paskutiniuose kūriniuose nagrinėja proto, psichozės, futurizmo, minimalizmo temas.

Themes for his latest compositions include the mind, psychosis, futurism and minimalism. He is also a part of the international artist network Vision Forum, based in Paris.

REFUSENIK Arturas Bumšteinas (LT)

Gyvas AV pasirodymas

Live AV performance

Arturo Bumšteino projektas slapyvardžiu Refusenik, pradėtas 2012 m., skirtas studijinei bei gyvai atliekamai eksperimentinei elektroninei muzikai, kuriamai įvairiais sintezatoriais, elektriniais vargonais ir kitais instrumentais.

Refusenik is Arturas Bumšteinas’ moniker for both studio and live project of experimental electronic music recorded and performed on various synthesizers, electric organs, keyboards. It was initiated in the year 2012.

Musikaliszer Pinkos (hebrajų kalba - muzikinis rinkinys) yra 1927 m. Vilniuje išleisto Sinagogos giesmių rinkinio pavadinimas, kurį sudarė ir išleido kantorius Abraomas Berenšteinas. Atlikėjas Refusenik šių giesmių pagrindu sukūrė elektroninės muzikos koliažą, kuris gyvai papildomas istoriniais įvairių Europos šalių kantorių balso įrašais.

Musikaliszer Pinkos (in Hebrew - musical collection) is Synagogue’s collection of cantos published in 1927 by chanter Abraomas Berenšteinas. Based on these cantos, artist Refusenik created a collage of electronic music with historical recordings of chantors’ voices from various European countries added live.

Arturas Bumšteinas - kompozitorius ir garso menininkas, kurio kūrybos lauką apima elektro-akustinė ir instrumentinė muzika, radijo menas, instaliacijos, bei eksperimentinė elektroninė muzika, atliekama Refusenik vardu bei jo įkurtuose kolektyvuose Quartet Twentytwentyone, Works & Days, Zarasai ir Wolumen. Nuo 2000 m. Arturas Bumšteinas bendradarbiavo su daugybe tarptautinių muzikos ir meno kūrėjų bei pristatė savo tarpdisciplininius projektus keliose dešimtyse parodų ir festivalių Europoje.

Arturas Bumšteinas is a composer and sound artist working in the fields of electro-acoustic and instrumental music, radio art, installations and experimental electronic music (under his Refusenik moniker). He is founding member of ensembles Quartet Twentytwentyone, Works & Days, Zarasai and Wolumen. Since the year 2000 he collaborated with many international musicians and artists. His interdisciplinary projects were presented in dozens of exhibitions and festivals around Europe.

S13 S13 (LT)

S13 (LT)

DJ pasirodymas

DJ set

Justinas Mikulskis, a.k.a S13, yra DJ, kuratorius, renginių organizatorius ir pagrindinis asmuo plačiai pripažintame eksperimentinės muzikos ir meno žurnale www. secretthirteen.org.

Justinas Mikulskis, a.k.a S13, is a DJ, curator, promoter, journalist, and the mastermind behind the acclaimed experimental music and art journal www.secretthirteen.org.

Savo DJ pasirodymuose bei miksuose S13 supina įvairialypę savo domėjimosi sričių paletę į darnią visumą, kurioje konstruojami mintis provokuojantys garso naratyvai, pripildyti netikėtais stilistiniais posūkiais, radikaliais nuotaikų svyravimais bei stipriais, kartais net siurrealiais atmosferiniais motyvais. Griežtos, ritmiškos struktūros gali staiga pavirsti į abstrakčias drone keliones ar laisvas improvizacijas, išardančias tradicines muzikines konstrukcijas. Dėl to jo selekcijos gali būti suvokiamos kaip eklektikos bandymai ir iššūkis muzikos status quo. Šios tendencijos (domėjimasis garso koliažais ir eklektika, sąryšiais tarp vizualumo ir klausos) atsispindi ir Secret Thirteen žurnale. To pavyzdys - Secret Thirteen Mix serija, kuruojama Justino Mikulskio.

In his DJ sets and mixes S13 weaves this diverse palette of interests into a coherent whole, constructing thought provoking sound narratives with unexpected stylistic twists, radical mood swings, and powerful, sometimes even surreal atmospherics. Strict rhythmic patterns might suddenly give way to abstract drone voyages or disengaged improvisations, dismantling traditional musical structures. Due to this his selections can be perceived as an exercise in eclecticism and a challenge to the musical status quo. These tendencies (interest in sound collages and eclecticism, connections between the visual and the aural) extend to the Secret Thirteen journal as well. The Secret Thirteen Mix series curated by Justinas Mikulskis could serve as an example.

Turtinga muzikinė patirtis ir nuolatinės muzikinės rezidencijos kitose šalyse leidžia Justinui Mikulskiui nuolatos stebinti savo klausytojus dabartį pralenkiančiu garsu bei daug kartų atrasti save iš naujo garso tyrinėjimuose.

His rich musical background and constant musical residencies at other countries allows Justinas Mikulskis to constantly surprise his listeners with forward thinking sound and perpetually reinvent himself for new sonic research.

REF/INTER Vygintas Orlovas (LT)

„react_slice”

“react_slice”

Gyvas audiovizualinis pasirodymas

Live AV performance

Gyvas garso tapsmas vaizdu – technologinis dialogas, kuriame pasireiškia ir žmogaus, ir įrenginių interpretavimas, bandymas išgryninti ir suvokti.

The process of sound becoming an image is a technological dialogue, where the attempt to interpret, analyze and understand is shown not only by the artist, but by the devices involved as well.

Menininką domina galimų žiūros ir suvokimo taškų gausa ir įvairovė nagrinėjant vieną idėją, temą ar objektą. Jo darbams būdinga transformacija iš vienos meninės raiškos į kitą, o šio vyksmo nagrinėjimas dažnai tampa pačiu kūriniu. Pasaulio patyrimas ir suvokimas menininkui yra vedantis stimulas kurti ir nagrinėti. Įrankiai, kuriuos pasitelkia, yra šviesa, grafika, fotografija, tapyba bei garsas.

The artist is interested in the diversity of possible points of view concerning the same concept, topic or object. Therefore, his works often involve transformation from one media to another and the analysis of the process, which often becomes the work of art and the object itself. Perception of the world is often the inspiration to create and analyze for the artist. Tools he uses often involve the use of light, printmaking, photography, painting, field recording and sound.

TADAS ZARANKA (LT)

„Interferencija”

“Interference”

Gyvas elektroninės muzikos pasirodymas

Live electronic music performance

Tadas Zaranka - naujųjų medijų menininkas, turintis polinkį garso sričiai ir ją plačiai tyrinėjantis. Atlikėjas yra grojęs įvairiais muzikiniais instrumentais, kaupęs vinilines plokšteles, su jomis pasirodęs vakarėliuose (pseudonimu Ted_d aka Teddy), įrašinėjęs dainas, prodiusavęs muziką, įgarsinęs filmus bei dirbęs garsistu tačiau artimiausia jam liko garso menas, slypintis kažkur tarp muzikos ir triukšmo.

Tadas Zaranka is a new media artist vastly exploring the sphere of sound. The artist has played various musical instruments, collected vinyls and played them at the parties as Ted_d aka Teddy; recorded songs, produced music; did sound engineering for movies and performances. But sound art, as something being somewhere between music and noise, became the closest to him.

Tado Zarankos kūrybos bruožai yra kintantys, nes, kaip teigia pats menininkas, tik pasiduodant gyvenimo svyravimų kaitai galima tobulėti ir augti. Svyravimas jam yra natūrali gyvenimo forma, kuria judama pirmyn. Oro virpesių stichiją jis traktuoja kaip vieną iš paprastesnių vibracijos formų, kuri yra neatsiejama nuo visų kitų, o vibracijos slypi visur ir įvairiose formose. Garsas yra elektromagnetinės, atominės, subatominės, kvantinės, dvasinės vibracijų dalis, tik dėl ribotų jutiminių sistemų kūnas jaučia ne viską.

Features of his creative work are ever-changing because, as the artist says himself, only by submitting to the changes of life’s oscillation one can improve and grow. The oscillation for him is a natural form of life by which he can move forward. He sees the element of air trembling as one of the simpler forms of vibration that is inseparable from others, and the vibrations are hidden everywhere and in various forms. Sound is a part of electromagnetic, atomic, subatomic, quantum, spiritual vibrations, only due to the limited systems of sense of the body it cannot feel everything.

Tadui Zarankai garsas yra mėgstamiausia sritis, nes tai yra daugumai suprantama kalba.

For Tadas Zaranka, sound is the favourite sphere as it is a language understood by many.

BLIXA BARGELD BLIXA BARGELD (DE)

BLIXA BARGELD (GERMANY)

„Rede / Speech”

“Rede / Speech”

Vokalinis solo pasirodymas

Vocal solo performance

Vokiečių eksperimentinės muzikos atstovas nuo 1980 m. yra nutiesęs ilgą ir iki šiol aktyvų kūrybinį kelią su grupe Einstürzende Neubauten, taip pat kaip solo pasirodymų atlikėjas ir daugelio muzikinių kolaboracijų dalyvis (ANBB su Alva Noto, Still Smiling su Teho Teardo).

German experimentalist musician Blixa Bargeld has lead a long and still active creative path since 1980 with a group Einstürzende Neubauten as well as as a solo performer and a participant of many musical collaborations (ANBB with Alva Noto, Still Smiling with Teho Teardo).

Blixa Bargeld pasirodymą Rede / Speech galima vadinti intensyviu ir dinamišku pokalbiu tarp atlikėjo ir auditorijos. Jame kiekvienas klausytojas įtraukiamas į nepakartojamą kelionę po akustinį šio vokalo alchemiko pasaulį. Auditorija užburiama gyvu balso galimybių tyrinėjimu, atsiskleidžiančiu per skiemenų, žodžių, sakinių metamorfozes. Sudėtingose Blixa Bargeld solo improvizacijose vykstanti kalbos ir vokalo sintezė virsta jautria akustine architektūra.

In his one man performance Rede / Speech, Blixa Bargeld explores the boundaries of language and music. The audience bears witness to the metamorphosis of sentences, words and syllables into acoustic architecture, resounding spheres and cacophonous monstrosities.

Blixa Bargeld savo pasirodymuose pasitelkia minimalias technines galimybes mikrofonus, efektų ir garso įrangą, valdomą Boris Wilsdorf ir leidžiančią gimti įtraukiančiam garso spektakliui. Pasirodymo Rede / Speech pradžioje atlikėjas klausytojus supažindina su šia technika, taip nepalikdamas paslapčių, tik galimybę atvirai, čia pat išgyvenamai kūrybai. Blixa Bargeld koncertas - neeilinė galimybė išvysti vokalo alchemiko akustinę laboratoriją.

The equipment used is reduced to a minimum: microphones, effect equipment and foot pedals, monitor boxes and two loud speakers, and a mixing panel with Boris Wilsdorf at the controls opposite the stage. That’s all that Blixa Bargeld needs in order to produce a complex sound texture from a simple sentence or mere word with the possibilities of his voice alone. At the beginning the technical apparatus is briefly explained and demonstrated; the improvisation process then becomes transparent within its definite structure. There appear to be no secrets. The intelligent entertainment in which Blixa Bargeld’s listeners become entangled however, develops amazing dynamism and intensity. A peek into the laboratory of a vocal alchemist.

EDUKACIJA

BIONICS (LT)

„ID”

“ID”

Interaktyvi audiovizualinė instaliacija

Interactive audiovisual installation

ID yra kūrinys, kurio centre yra žiūrovo, kuris kartu tampa ir dalyviu, santykis su technologija ir menu. Interaktyvumo, betarpiškumo pojūtis šiuo atveju tampa itin svarbus, nes žiūrovui suteikiama galimybė tiesiogine prasme prisiliesti prie kūrinio ir tokiu būdu jį keisti. Nuo prisilietimo prie audinio instaliacija atgyja, kinta vaizdas ir garsas, o žmogus tam tikra prasme tampa vienu iš kūrinio atlikėjų. Vaizdo ir garso dermė, estetinė švara ir minimalistinė instaliacijos prigimtis siūlo lankytojui pasinerti, išbandyti, apmąstyti, kurti ir užsimiršti.

ID is an artwork centered around the viewer’s, also seen as a participant, relation to technology and art. Interactivity and sense of being in-between is crucial here as the viewer gets a chance to literally touch the artwork and change it this way. From this touch the fabric of the installation becomes alive, its visual and audio aspects evolve, and the person in a way becomes one of the authors of the artwork. The combination of visuality and sound, aesthetic cleanness, minimalistic nature of the installation invites the audience to immerse and forget itself, try out, think through and create.

Bionics yra eksperimentinės, elektroninės muzikos ir vizualaus meno grupė. Kūrybos pagrindas yra audiovizualiniai performansai, atliekami ieškant įvairių sąsajų tarp fizikinių reiškinių ir materijos, tarp skirtingų medijų ir meninių formų: garso, vaizdo projekcijų, instaliacijų, erdvinių objektų, šviesos, judesio meno (šokio). Garso kompozicijose jungiami ambient, electro, minimal, glitch muzikiniai stiliai bei skaitmeniniu būdu transformuoto balso estetika. Dėmesys skiriamas garso dažnio, tembro savybėms, jų kaitai. Skambesiui būdingas atmosferiškumas, daugiasluoksniškumas, tekstūriškumas. Vizualinę estetiką kuria abstraktūs iliuziniai, kompiuterinės grafikos, filmuoti vaizdai, minimalios geometrinės formos. Vaizdo projekcijoms naudojamas interaktyvumas, pasiekiamas sensorikos ir mapping‘o technologijomis.

Bionics is a group that expresses itself through artistic projects that combine both experimental music and elements of visual art. The foundation of its creative process is teamwork and a combination of various materials and mediums while the result varies from audiovisual performances to spatial objects and installation art. The group is interested in exploring various links between science and art, matter and form, physics and philosophy. Music, video projections, installations, spatial objects, light, motion art such as dance - Bionics believe these elements can be joined to create an unique visual and sonic experience. Sound is one of the most important focus points in many of Bionic’s projects. They combine ambient, electronic, minimal, glitch styles and digitally transformed voice. The main focus is set on sound frequency, timbre characteristics and their variations. Sound characteristics are based on atmospheric, multilayered, textural meanings.

KŪRYBINĖS VAIZDO EKOLOGIJOS DIRBTUVĖS VAIKAMS „LANKAS” Ved. Monika Janulevičiūtė (leidybos platforma „Kritika“, Lietuva) Dviejų valandų kūrybiniame procese dirbtuvių dalyviai naudodami koliažą kaip pagrindinį įrankį nagrinės bendrąsias vaizdo sąvybes - jo matmenis, mastelį, atpažinumą, prasmes, vidinę tvarką, vizualius ir jutiminius dirgiklius.

IMAGE ECOLOGY WORKSHOP FOR CHILDREN “LANKAS” Lead by Monika Janulevičiūtė (publishing platform “Kritika”) Participants using collage as a principle tool for 2-hour workshop will analyze image properties in the broadest sense - its proportions, scale, legibility, meanings, innate order, omnipresent visual and haptic processes.

INTERVIU APIE MEDIJŲ MENĄ LIETUVOJE

KLAUSIMAI I 1. I Kada medijų menas atsirado tavo gyvenime? Ar su tuo susijęs koks nors ryškus įvykis? I 2. I Kas tau yra svarbiausia medijų mene? Kaip galima būtų apibrėžti gerą ir įdomų medijų meną? I 3. I Ar Lietuvoje per pastaruosius 15-20 metų susiformavo stipri ir savita medijų meno scena? Ar galime šiandien sakyti, kad ji egzistuoja, o gal medijų menas tiesiog ištirpo platesniame šiuolaikinio meno lauke ir nebeteko prasmės kaip atskira sritis? Ar medijų menas Lietuvoje turi/turėjo stabilią auditoriją? I 4. I Kuo skyrėsi medijų meno procesai Lietuvoje ir užsienyje (net ir labai netolimame – pavyzdžiui, Latvijoje, kur iki šiol labai aktyviai veikia daug tarptautinių kontaktų turintis medijų kultūros centras RIXC)? Ar galima teigti, kad Lietuvoje buvo sąlyginai mažiau dirbama su sudėtingesnėmis technologijomis (tinklais, programavimu, radioteleskopų signalais ir t. t.) bei gana silpnai išsivystė hacktivism’o ir copyleft diskursas? I 5. I Ar gali įsivaizduoti alternatyvią Lietuvos medijų meno raidos versiją? Kas galėjo būti kitaip?

QUESTIONS I 1. I When did media art enter your life? Is there a particular memorable event related to it? I 2. I What is the most important aspect of media art for you? How would you define engaging and noteworthy media art? I 3. I Do you think a strong and distinctive media art scene has emerged in Lithuania over the last 15-20 years? Can we say that it exists today, or perhaps media art has simply dissolved in the wider contemporary art field and has lost currency as an autonomous sphere? Does/did media art have a stable audience in Lithuania? I 4. I What has been the difference between the media art processes in Lithuania and abroad (even not so far away – for instance, in Latvia, where the RIXC centre for media culture is still very active thanks to strong international networks)? Would it be accurate to say that artists in Lithuania have been relatively less engaged in working with more advanced technologies (networks, coding, radio telescopes etc.), and the discourses of hacktivism and copyleft have never quite taken root here? I 5. I Can you imagine an alternative evolution scenario for Lithuanian media art? What could have been different?

ARTURAS BUMŠTEINAS I 1. I Visas menas yra medijų menas. Pirmoji mano medija – fortepijonas, o jos ribas aš ėmiau kvestionuoti greičiausiai dėl pianistinių gabumų stokos dar būdamas vaikas. Jau apie dešimtmetį nesu prisilietęs prie baltų/juodų. I 2. I Įdomus medijų menas yra toks, kuris kvestionuoja pats save. Kuris pats savo ribas peržengia ir pasijuokia iš savęs, o gal net išsižada.

Įdomus medijų menas yra toks, kuris kvestionuoja pats save. Kuris pats savo ribas peržengia ir pasijuokia iš savęs, o gal net išsižada.

I 3. I Medijų menas kaip tam tikras technologijas į dėmesio centrą iškeliantis reiškinys man nėra labai įdomus. Technologinis fetišizmas gali būti įdomus tik jeigu yra galimybė nuo jo atsitraukti, nesuabsoliutinti. Kai reguliariai perkeli dėmesį nuo vieno aspekto prie kito, tuomet visada gali grįžti su šviežesniu požiūriu. Taip ir su medijų menu – ta banga tai ateina, tai praeina, sustiprėja ir vėl atslūgsta. Ir tai nėra kažkokios mados reikalas – tai greičiau natūralus ciklas. I 4. I Užsienis yra gan abstrakti sąvoka. Tačiau labiau globalizuotose šalyse tie mano minėti ciklai pulsuoja truputi greičiau.

ARTURAS BUMŠTEINAS I 1. I All art is media art. My first medium was the piano, and I began to question its limits already in my childhood most probably because I lacked the talent to play it. I have not touched the white/black keys for almost a decade. I 2. I Engaging media art is the kind that questions itself, transcends its own limits and mocks, or even disavows itself. I 3. I Media art as a phenomenon which puts certain technologies in the centre of its attention does not interest me much. Technological fetishism can be interesting only when there is a possibility to distance oneself from it and resist its absolutization. When you regularly shift your attention from one aspect to another, you can always come back with an updated view. Likewise with media art – that wave comes and goes, rises and wanes again. And it is not some kind of trend; rather, a natural cycle. I 4. I “Abroad” is quite an abstract concept. Yet in more globalized countries the cycles I have mentioned pulsate a bit faster.

VITALIJ ČERVIAKOV I 1. I Su pirmo personalinio kompiuterio įsigijimu paauglystėje ir pirmaisiais bandymais kurti muziką, kompiuterinę grafiką, programuoti, perpratinėti sistemas, stebėti demoscene ir kibernetinę kultūrą. Bet tada su terminu medijų menas dar nebuvau susidūręs, tiesiog domino viskas, kas buvo susiję su fotografija, video ir IT, ir norėjosi tai panaudoti kuo įdomiau. O pats terminas medijų menas mano gyvenime atsirado pradėjus ruoštis studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. I 2. I Man nepavyksta galvoti apie kokį nors kūrinį jį apibrėžiant ir priskiriant, pavyzdžiui, medijų menui. Svarbiausia yra idėja, tema, problema, etc. Medijų menas yra daug prieštaravimų keliantis apibrėžimas, man kur kas labiau patinka kitas apibrėžimas – medijų kultūra. O kaip apibrėžti gerą ir įdomų medijų meną? Taip pat kaip ir bet kokį kitą meną – kūrinys turėtų būti originalus, autentiškas, vienaip ar kitaip rezonuoti su žiūrovo pasaulėžiūra ir t. t. Negaliu rasti kokių nors išskirtinių medijų menui būdingų kriterijų. Galėčiau nebent paminėti, kad patinka kūriniai, kurie sužavi savo idėja, o ne technologija (žavėjimasis technologija dažniausiai turi gana ribotą galiojimo laiką, nes iš buvimo išskirtine su laiku pereina į buvimą kasdieniška). I 3. I Ne. Taip. Ne. O jeigu plačiau, tai manau kad šie klausimai vienas kitam atsako – Lietuvoje per pastaruosius 15-20 metų nesusiformavo stipri ir savita medijų meno scena bei stabili auditorija, nes medijų menas tiesiog ištirpo platesniame šiuolaikinio meno lauke ir nebeteko prasmės kaip atskira sritis. Buvo ir yra nemažai kūrinių, kuriuos tarsi ir būtų galima priskirti prie medijų meno, tačiau viskas priklauso nuo menininko intencijos.

Kūrinys turėtų būti originalus, autentiškas, vienaip ar kitaip rezonuoti su žiūrovo pasaulėžiūra.

I 4. I Lietuvoj trūko lyderių (ašies), institucijos, kurie kurstytų ir puoselėtų medijų meną, atitinkamai neišsivystė ir rimtesnis požiūris, nebuvo ieškoma tarptautinių ryšių, bendradarbiavimo, finansavimo. Kai atsirasdavo pavienių iniciatyvų, ilgainiui jos pranykdavo ar integruodavosi kur nors kitur, arba liko nepastebėtos (ar visada būtinas menininkas/ galerija/kuratorius, kad kažkoks projektas/kūrinys įgautų meno statusą?). Technologiškai sudėtingesniems projektams jau nebeužtenka bazinių žinių, būtinas bendradarbiavimas su konkrečios srities specialistais. I 5. I Galėčiau sukurti utopiją apie tai, kaip, pavyzdžiui, balsas.cc vis dar egzistuoja ir išsivysto į projektų erdvę, kurioje nuolat rengiami tarptautiniai susitikimai, konferencijos ir dirbtuvės. Kad VDA atsiranda medijų meno katedra su programavimo, konstravimo, elektronikos ir panašiais technologiniais kursais menininkams, bendradarbiaujant su specialistais. Ir visa tai turi ilgalaikę perspektyvą. Bet kam svarstyti apie tai, kas tada neįvyko, o dabar nelabai aktualu? Tie, kam tikrai buvo įdomios visos šios temos, DIY („pasidaryk pats“) principu patys ieškojo sprendimų, bendradarbiavo su kitais.

VITALIJ ČERVIAKOV I 1. I Together with the first personal computer bought in my teenage years, first attempts to make music and computer graphics, write code, try to comprehend systems and follow the demoscene and cyberculture. But I had not yet encountered the term media art at that point; I was simply interested in everything related to photography, video and IT, and wanted to use it in the most interesting way possible. Meanwhile, the notion of media art itself entered my view in the process of preparing for the studies at Vilnius Academy of Arts. I 2. I I find it complicated to think about a particular work in terms of describing and classifying it as, for instance, media art. The most important things are the idea, the subject matter, the problem etc. Media art is a controversial definition, I prefer another term: media culture. And how can one describe engaging and noteworthy media art? Just like any other kind of art – a work must be original, authentic, resonant with the viewer’s vision of the world, etc. I cannot find any criteria exclusive to media art. I would only like to say that I admire works which fascinate me with their idea as opposed to technology (fascination with technology usually has a very limited shelf life, because it eventually becomes routine). I 3. I No. Yes. No. Broadly speaking, I think that these questions answer each other – a strong and distinctive media art scene has not emerged in Lithuania over the last 1520 years because media art has simply dissolved in the wider contemporary art field and has lost currency as an autonomous sphere. There were and still are quite a few works which could formally be described as media art, but everything depends on the artist’s intention. I 4. I Lithuania lacked leaders (an axis) and institutions which would promote and cultivate media art. Similarly, a more serious perspective has failed to develop, there were not enough attempts to establish international networks and look for collaboration opportunities and funding. Emerging individual initiatives eventually disappeared, were integrated elsewhere, or remained unnoticed (does it necessarily take an artist/ gallery/curator for a certain project/work to gain the status of art?). Technologically sophisticated projects require more than basic knowledge and depend on collaboration with specialists in a particular sphere. I 5. I I could imagine a utopia in which, let’s say, the balsas.cc journal is still active and evolves into a project space in which international meetings, conferences and workshops are held regularly. Or a media art department that offers programming, engineering, electronics and similar technological courses for artists in collaboration with specialists opens at Vilnius Academy of Arts. But what is the point in thinking about what did not happen back then and is not really relevant now? Those who were genuinely interested in all those things were looking for solutions and collaborated with other in a DIY manner.

TOMAS ČIUČELIS I 1. I Medijų menas mano gyvenime atsirado 1999 m. pradėjus studijas tuomet dar neseniai įkurtoje Fotografijos ir medijų meno katedroje VDA. Tuo tarpu iš tikrųjų medijų meną atradau kiek vėliau, kuomet jau buvau absorbavęs kažkiek medžiagos ir kuomet ėmiausi savo projektų. Ko gero, svarbiausias įvykis ( jei tai apskritai galima būtų pavadinti „įvykiu“, o ne tam tikrą laiką užtrukusiu procesu) buvo susidūrimas su labai stipriai išreikšta politine medijavimo dimensija Jenny Holzer darbuose. Lioviausi kurti vaizdus ir galutinai perėjau prie tekstualumo. Mane sudomino tai, kas yra viešoji erdvė ir kokios yra teksto galimybės joje. Visad nedavė ramybės klausimas, koks yra autoriaus vaidmuo ir kur yra ribos tarp viešumo ir privatumo. Holzer darbuose autoriaus vaidmuo buvo išreikštas labai stipriai ir labai minimaliomis priemonėmis, bet tuo pačiu tai buvo labai politiški ir į viešumą orientuoti darbai. Apie 2005 m. gimė projektas „Keistos tiesos“ (vėliau „SHIFTING“), kuriame siekiau panaikinti ar bent jau kvestionuoti ribas tarp medijavimo ir turinio, tarp atsitiktinumo ir intencijos, tarp autoriaus-žmogaus ir autoriaus-algoritmo. Tad reziumuojant galima būtų pasakyti, jog ryškiausias įvykis buvo savęs aptikimas viešojo teksto lauke. Man tai buvo įvykis, susijęs su kalba, kalbėjimu, rašymu, konfrontacija, polemika. I 2. I Viena vertus, galima kalbėti apie medijų meną kaip pačią išraiškos ir medijavimo procesų visumą. Tai estetikos sritis: joje svarbi forma ir jos vystymasis, technologijos ir jų kaitos tyrimai, distancijavimasis, stebėjimas, stebėjimasis. Šia prasme medijų menas visad gali atsiriboti nuo to, kas ir kodėl perduodama ir likti susitelkęs į tai, kaip tai yra perduodama. Tokiu būdu susitelkiama į tarpininkavimo sąlygas. Galima sakyti, jog šiandien esame post-medijiniame būvyje: universaliai medijuota viskas – tiek ryšiai tarp žmonių, tiek ryšiai tarp žmonių ir kompiuterių, tiek ryšiai tarp pačių kompiuterių, – tad kalbėti apie medijavimą, regis, nebėra prasmės, kadangi nėra alternatyvos. Su pagreičiu progresuojančiam ir technologijomis palaikomam globalumui pasiekus tokį kritinį lygmenį, esame nuolatiniame estetiniame sąryšyje su pasauliu, net jei medijos, kuriomis šis sąryšis yra palaikomas, yra vadinamos „socialinėmis“. Tad neatsitiktinai pastarojo dešimtečio meno teorijoje ir filosofijoje estetika yra vienas iš dominuojančių motyvų: pvz. Nicolas Bourriaud „sąryšinė estetika“ (relational aesthetics), arba Grahamo Harmano „nesąryšinė estetika“ (non-relational aesthetics) ir „estetika kaip pirmoji filosofija“. Tačiau šiame fone atsidūręs medijų menas visad rizikuoja likti rekursiniame santykyje su pačiu savimi – t.y., estetiniame, arba efekto lygmenyje. Nevertėtų pamiršti, jog patologiniai estetinio distancijavimosi padariniai yra socialinė atskirtis, saviizoliacija, viešųjų erdvių nykimas – tad būtent tai turėtų būti refleksijos adresatai. Neveltui tokie kritiškai apolitiškumo atžvilgiu nusiteikę filosofai, kaip Jacques’as Ranciere’as, aktyviai kviečia atkreipti dėmesį į tai, kad nyksta ribos tarp estetikos ir politikos. Būtent čia iškyla klausimas apie etinę medijų meno dimensiją. Etinis santykis su pasauliu reikalauja turinio, įsitraukimo, dalyvavimo, rizikos susiduriant su kitu, atsakomybės prieš kažką, kas nesi tu. Tai tuo pačiu ir politinis santykis. Tam, kad pasakytume kažką kito akivaizdoje, pirmiausia turime įsteigti save kaip visumą, tačiau tam reikalinga rizika – rizika būti atpažintam, rizika būti pažeidžiamam, rizika netekti statuso. Nuolatinės

estetinės savirefleksijos ir savidistancijavimosi būsenoje tokios rizikos nėra, arba ji minimali. Tad, ko gero, būtent rizika daro meną gerą ir įdomų. Tuo pačiu pridursiu: tai, kad menas yra „įdomus“, yra estetinė reakcija. Tačiau man visuomet norisi užduoti etinį klausimą: ar menas gali būti „sukrečiantis“ ir išnaudoti savo etinę dimensiją? I 3. I Akademinė veikla emigracijoje ir pakitęs interesų ratas nulėmė tai, jog pastarąjį dešimtmetį reiškinius Lietuvos kultūroje stebėjau per distanciją. Tačiau žinoma, tam tikri ženklai leidžia daryti panoramines išvadas ir spekuliuoti. Devintojo dešimtečio pabaigoje ir tūkstantmečio pradžioje medijų menas buvo tampriai susijęs su procesais kino, video meno, tinklo meno ir ypač fotografijos srityse, tad nenuostabu, jog toji pati „3xpozicija.lt“ ir kiti panašūs projektai buvo sumanyti fotografijos kontekste. Daug nulėmė VDA Fotografijos ir medijų meno katedra ir Vytauto Michelkevičiaus iniciatyvos, nemažai kūrėjų sukosi ar tebesisuka tame rate. Taip pat svarbus faktorius buvo Lietuvos fotomenininkų sąjunga kaip institucinės ir ideologinės kritikos objektas – epochų ir mentalitetų priešstatos situacija tuomet buvo itin akivaizdi ir net produktyvi ( ji akivaizdi ir šiandien, tačiau klausimas, kiek ji produktyvi). Galbūt šia prasme galima būtų kalbėti apie „savitumą“. Šiandien šito „savitumo“ ženklai man egzistuoja išleistų publikacijų pavidalu, į istoriją nugulusiais įvykiais. Tai laikmetis „iki Facebook’o“”, kuomet pirmieji bandymai aptikti save medijuotoje realybėje ir tinklaveikoje buvo neakivaizdūs, neorganizuoti, kur kas labiau anonimiški dabartine to žodžio prasme – ir visa tai vyko būtent dėl specifinės medijuotos realybės „tada“, „senovėje“, „pr. F. e.“. Mano manymu, perėjimas į socialinių tinklų modusą per keletą metų labai aiškiai (ir galbūt net drastiškai) užbaigė tą įžanginį medijų meno etapą. Socialinės medijos ir komercinių technologijų bumas mus visus ištiko su visais globaliais padariniais – pasikeitė tempas, temos, masteliai. Ir kaip niekad paaštrėjo priešstata tarp „progresyvumo“ ir „kritiškumo“: pastarasis imamas suvokti kaip kažkas retrogradiško, stagnuojančio, reakcionieriško. Kai tuo tarpu kritinė priĮ globalias meno eiga mene turi išrasti save iš naujo, nuolat, reguliariai, net jei tai regisi neįmanoma globalaus akseleracionizrinkas „išėję“ mo sąlygomis. Galbūt (ir tai yra ant plauko kabantis menininkai „galbūt“) šiam iššūkiui Lietuvos kontekstas palankus.

tuojau pat tampa

Tai, kad terminas „medija“ iki šiol tebelinksniuojakonkurencingais mas Lietuvos akademinių renginių pavadinimuose (pvz., „Kas yra medija?“ – Kaunas, KTU, 2009 m.; individualistais, „Medijos – kas tai?“ – Vilnius, VU, 2015), regis, tukuriems solidarumas rėtų būti geras ženklas, tačiau šis terminas vis dar atkakliai linksniuojamas tokia forma, lyg laukiant tampa labai ribota ir galutinio ir teisingiausio apibrėžimo, kuris sustasąlyginė sąvoka. tytų viską į vietas ir būtų galima pagaliau pereiti nuo teorijos prie praktikos. Ar medijų menui, medijų teorijai ir aktyvizmui vis dar reikalinga tokia legitimacija ir teorinis palaiminimas? Galbūt laikas medijų klausimą komplikuoti ir daryti jį specifiškesnį. Išties sunku kalbėti apie medijų meno auditoriją šiandien, kuomet visi vienas kitam esame auditorija socialiniuose tinkluose.

I 4. I Antrasis klausimas gana patogiai sufleruoja arba iš anksto įsteigia atsakymo schemą, kurioje belieka uždėti varnelę: „taip“. Ir pridurti, jog tiek hacktivism, tiek copyleft judėjimai yra ideologiškai sąmoningi ir sistemiški komunikavimu ir bendradarbiavimu paremto aktyvizmo atvejai. Jei galima būtų palyginti Lietuvos ir užsienio aktyvizmą, tai norėtųsi akcentuoti būtent tarpusavio bendradarbiavimo ir komunikavimo trūkumo aspektą. Į globalias meno rinkas „išėję“ menininkai tuojau pat tampa konkurencingais individualistais, kuriems solidarumas tampa labai ribota ir sąlyginė sąvoka. I 5. I Pirmiausia, jei norėčiau, kad kas nors būtų galėję būti kitaip, atsidurčiau patologinės nostalgijos ir resentimento gniaužtuose. Kritiniam mąstymui reikalinga ne tiek istorinė fiksacija, kiek atitrūkimas nuo duotybės neturint atspirties taško. Struktūra „galėjo būti kitaip“ man visad įtartina, nes ji suponuoja teisingą atsakymą, teisingą scenarijų, idealią situaciją.

TOMAS ČIUČELIS I 1. I Media art entered my life in 1999, when I began my studies at the recently established Department of Photography and Media Art at Vilnius Academy of Arts. Yet I really discovered media art somewhat later, after I had absorbed some material and started working with my own projects. Perhaps the most important event (if it can indeed be called an event as opposed to a continued process) was my encounter with the strongly expressed political dimension of mediation in the works of Jenny Holzer. I quit producing images and switched to textuality for good. I was intrigued by the phenomenon of public space and the possibilities of text within the latter. I had always pondered the role of the author and the line between public and private. In Holzer’s works, the author’s role was strongly manifested through very minimal means, and yet the works were very political and public. Around 2005 I came up with a project titled Strange Truths (later SHIFTING), in which I sought to eliminate or at least question the borders between mediation and content, randomness and intention, human author and algorithm as the author. Summing up, I could say that the most notable event was my self-discovery in the field of public text. For me it was an event related to language, speech, writing, confrontation, polemic. I 2. I One the one hand, we can speak about media art as the whole of expression and mediation processes. This is the sphere of aesthetics: it is concerned with form and its development, research of technologies and their change, distancing, observation, wonder. In this sense, media art can always distance itself from what is communicated and why, and remain focused on how it is communicated. This is a focus on the conditions of mediation. One could say that today we find ourselves in the post-media condition: everything is universally mediated, from interpersonal connections to connections between humans and computers and finally between computers themselves, thus it might appear pointless to talk about mediation, because there is no alternative to it. As the accelerating, technology-supported globality has reached a critical level, we are in a constant aesthetical relation with the world, even if the media which maintain this relation are called “social”. Thus, not accidentally, aesthetics has been one of the dominant motifs

in art theory and philosophy in the recent decade, e. g. Nicolas Bourriaud’s “relational aesthetics” or Graham Harman’s “non-relational aesthetics” and “aesthetics as first philosophy”. Yet media art in this kind of situation always risks ending up in a recursive relationship with itself – i. e. remaining in the aesthetical level, the level of an effect. One should not forget that the pathological consequences of aesthetical distancing are social alienation, self-isolation and decline of the public spaces, so it is precisely this that should be the object of reflection. Not surprisingly, philosophers who are critical of political disengagement, such as Jacques Ranciere, actively address the disappearance of the borders between aesthetics and politics. It is at this point that the issue of the etical dimension of media art arises. An ethical relationship with the world demands content, engagement, participation, the risk of encountering the other, responsibility to someone other than you. It is simultaneously a political relationship. To say something in the presence of the other, we must first establish ourselves as a whole, yet that entails risk – the risk of being recognized, of being vulnerable, of losing status. The state of constant aesthetical self-reflection and self-distancing does not entail such risk, or only a minimal one. Hence, it is perhaps precisely this kind of risk that makes art good and interesting. At the same time, I will add: to refer to art as “interesting” is an aesthetical reaction. I always want to ask an ethical question: can art be shocking and make use of its ethical dimension. I 3. I Academic activity abroad and changes in my field of interest have prevented me from closely following the phenomena in Lithuanian culture in the last decade. Yet, of course, certain signs make it possible to make panoramic conclusions and speculate. In the late 90s and in the beginning of the new millennium media art was closely related to the processes in the spheres of cinema, video art, net art and especially photography, so it is not surprising that, for instance, 3xposition.lt and similar projects were conceived in the context of photography. The VAA Department of Photography and Media Art and Vytautas Michelkevičius’ initiatives were highly influential, many artists were or still remain active in that circle. Another important factor was the Union of Lithuanian Art Photographers as an object of institutional or ideological critique – the confrontation of epochs and mentalities was particularly evident and even productive at that time (it remains evident today, but not necessarily productive anymore). Perhaps one could talk of “distinctiveness” in this sense. Today, the signs of this “distinctiveness” exist for me in the form of certain publications and historical events. It was the era “before Facebook”, when the first attempts to discover oneself in the mediated reality and networking were oblique, disorganized, much more anonymous in today’s sense of this word – and all of this took place precisely because of the specific mediated reality “back then”, “in the old days”, “b. F.” (“before Facebook”). In my view, the transfer to the social network mode has very clearly (and perhaps even drastically) concluded that formative stage of media art. Social media and the boom of commercial technology has affected us all with all the associated global consequences – the altered speed, topics and scale. The confrontation of the “progressive” and the “critical” stances has become more pronounced than ever before: the latter is increasingly understood as something retrograde, stagnant, reactionary. Meanwhile, the critical approach in art must constantly and regularly reinvent itself, even if this appears im-

possible under the conditions of global accelerationism. Perhaps (and this “perhaps” is hanging by a thread) the Lithuanian context is favourable for this challenge. The fact that the term “media” is still being inflected in the titles of Lithuanian academic events (e. g. What is a Medium? – Kaunas University of Technology, 2009; Media – What Are They? Vilnius University, 2015) appears to be a good sign, yet this term is still invariably invoked in such a form that seems to suggest an anticipation of the final and most accurate definition which would put things in their right places and make it possible to finally switch from theory to practice. Does media art, media theory and activism still need this kind of legitimation and theoretical blessing? Perhaps it is time to complicate the issue of media and make it more specific. It is indeed very difficult to speak of a media art audience today, when we all are each other’s audiences in the social networks. I 4. I The second question quite conveniently suggests or predetermines a scheme for the answer, in which one can only put a tick next to the “yes” option and add that both the hacktivism and the copyleft movements are cases of conscious and systematic activism based on communication and collaboration. If it is possible to compare Lithuanian and foreign activism, I would like to emphasize precisely the lack of collaboration and communication in the former. Artists who find their way into the global art market instantly become competitive individualists who perceive solidarity as a very limited and conditional notion. I 5. I First of all, if I wanted something to have been different, I would end up in the clutches of pathological nostalgia and ressentiment. Critical thinking requires not so much a historical fixation as a break away from the given without a point of departure. I always find the construct “could have been different” suspicious, because it seems to presuppose the existence of the right answer, the right scenario, an ideal situation.

MINDAUGAS GAPŠEVIČIUS I 1. I Suktas klausimas, nes medijos yra tikriausiai viskas, ką žmonijai pavyko nustatyti esant. Juodosios skylės ir juoda energija irgi medijos, nes atlieka kažkokią funkciją visatoj. O jei klausimas nurodo į naująsias medijas, pavyzdžiui, skaitmenines, tai jos mano gyvenime atsirado 1997 metais. Tais metais atsirado kompiuteris ant mano darbo stalo. I 2. I Svarbiausia medijų mene yra pritaikyti medijas ir formą siūlomam diskursui. Pavyzdžiui, jei naudosime „Watson“ kompiuterį el. laiškų rašymui, tikriausiai tai nepasiteisins. Stiprumas ir įdomumas tikriausiai bus susijęs su aktualia tematika ir jai tinkama estetine forma. I 3. I Jei kalbėtume apie naujųjų medijų meną Lietuvoje, tai jo praktiškai nėra. To pademonstravimui galiu pasitelkti tavo rašytą kvietimą pasidalinti Jei kalbėtume apie svarbiausiais paskutinių metų darbais parodoje, kuri siekia prisistatyti kaip „ryškesnių lietuviško naujųjų medijų meną medijų meno taškų ir momentų per pastaruosius Lietuvoje, tai jo 10-15 metų retrospektyva“. Į cc laukelį buvo įrapraktiškai nėra. šytos šios pavardės: Andrius Rugys, Gediminas Urbonas, Artūras Bumšteinas, Mindaugas Gapševicius, Julijonas Urbonas, Ignas Krunglevicius, Bartosh Polonski, Tomas Čiučelis, Vytautas Michelkevičius, Rimas Sakalauskas, Ieva Bernotaitė, Saulius Leonavičius, Aistė Viršulytė, Miglė Narbutaitė, Julius Kuršys. Na, nelabai galime teigti, kad yra susiformavusi bent kažkokia naujųjų medijų meno scena. I 4. I Nežinau kodėl, bet naujųjų medijų meno procesai Lietuvoje labai sunkiai rado terpę. Nors detalių nebepamenu, atsimenu 1997-ųjų įvykį pavadinimu „Ground Control“. Atrodė, dabar tai jau sprogs viskas. O įvyko priešingai. Nors turėjome Gediminą Urboną, figūrą, panašią į Rasa Šmite ir Raitis Šmits Rygoje ar Raivo Kelomees Taline, tačiau tokie procesai kaip Latvijoje ar Estijoje nevyko ir nesiformavo. Ir tikriausiai dėl paties minimo „sąlyginai mažesnio darbo su sudėtingesnėmis technologijomis“. Koks ten „sąlyginai mažesnis“, tiesiog nebuvo nieko išskyrus keturis su puse menininkus, kurie domėjosi naujausiomis technologijomis ir naujųjų medijų naudojimu tuometiniame šiuolaikiniame mene. Iš tų keturių su puse tik kokie du su puse mokėjo sukurti internetinę svetainę. I 5. I Kadangi pats dalyvavau tuose procesuose, be abejo, galiu įsivaizduoti ir alternatyviai besivysčiusią Lietuvos medijų meno raidos versiją. Tos keturios su puse asmenybės, kurias minėjau, buvo asmenybės, neradusios bendrų salyčio taškų ir bendrų tikslų. Jei jie būtų buvę, neabejoju, kad ta raida būtų kitokia.

MINDAUGAS GAPŠEVIČIUS I 1. I That is a twisted question, because media are perhaps everything that humanity has determined to exist. Black holes and dark energy are also media, because they perform a 54

certain function in the universe. And if the question refers to new media, such as the digital ones, they entered my life in 1997. It was the year when a computer appeared on my desk. I 2. IThe primary objective in media art is to adapt the media and the form to the proposed discourse. For instance, if we use a Watson computer for writing emails, most probably it will not be viable. Potency and noteworthiness are related to relevant subject matter and appropriate aesthetical form. I 3. I If we talk about new media art in Lithuania, it practically does not exist. To demonstrate that, I can employ your invitation to participate in the exhibition which seeks to be a “retrospective of the prominent points and moments in Lithuanian media art over the last 10-15 years”. There were the following names in the address line: Andrius Rugys, Gediminas Urbonas, Artūras Bumšteinas, Mindaugas Gapševicius, Julijonas Urbonas, Ignas Krunglevicius, Bartosh Polonski, Tomas Čiučelis, Vytautas Michelkevičius, Rimas Sakalauskas, Ieva Bernotaitė, Saulius Leonavičius, Aistė Viršulytė, Miglė Narbutaitė, Julius Kuršys. We cannot really speak of anything like an established new media art scene. I 4. I I don’t know why, but new media processes had a hard time finding their niche in Lithuania. Although I don’t remember the details, I recall a 1997 event titled Ground Control. It seemed that media art would break through and become big after that. In reality, it happened the opposite way. Although we had Gediminas Urbonas, a figure similar to Rasa Šmite and Raitis Šmits in Riga or Raivo Kelomees in Tallinn, processes like those in Latvia and Estonia failed to develop. Perhaps it was precisely due to the “relatively smaller engagement in working with more advanced technologies” you mention. Not even “relatively smaller”; in fact, there were only about four and a half artists who were interested in cutting-edge technologies and the use of new media in the contemporary art scene of that period. Out of those four and half, only two and a half knew how to build a website. I 5. I As I have participated in those processes myself, I can imagine an alternative version of its development, of course. Those four and a half personalities I have mentioned failed to find shared points and objectives. If they had succeeded in that, the evolution of Lithuanian media art would have been different, I’m sure.

VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS I 1. I Viskas priklauso nuo medijų meno sampratos, bet jei kalbėsime apie smaigalį, tai būtų pažintis su menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais 2004 m. ir tų pačių metų rudenį sėkmingai įgyvendintas projektas „RAM6: permąstant naująsias medijas“, į kurį jie mane pakvietė dirbti koordinatoriumi kartu su Tautvydu Bajarkevičiumi. Po to viskas sukosi labai greitai – spalį išvykau mokytis į Vienos taikomojo meno universitetą, kur įstojau į medijų meno programą pas garsųjį menininką, kuratorių ir filosofą Peterį Weibelį. Tie metai Vienoje padarė nemažai įtakos ir poveikį jaučiu iki šiol. Tiesą sakant, aš jau nuo 2001-ųjų aistringai dirbau ir domėjausi viena medija – fotografija, bet maždaug 2003 m. supratau, kad Lietuvoje jos samprata labai ribota (daugiausiai susijusi su lokaliu fotomenu, Sutkaus išvystyta humanistinės socialinės fotografijos samprata ir jos kritika – „nuobodulio estetikos“ fotografų veikla) ir pradėjau ieškoti išplėstinės fotografijos kaip medijos sampratos. Grižęs iš Vienos ir apsigynęs magistro laipsnį, netikėtai buvau Alvydo Lukio pakviestas dėstyti VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje, o panašiu metu toliau tęsėm bendradarbiavimą su Urbonais ir įkūrėm žurnalą apie medijų kultūrą www.balsas.cc. Su juo dirbau ir redagavau iki 2009-ųjų metų. I 2. I Klausimas labai jau apvalus ir populiariai slidus. Medijų meno dabar nebeįmanoma apibrėžti, nes jo nebėra. Jis natūraliai integravosi į šiuolaikinio meno praktikas, o bandymas skirstyti meną pagal žanrus labai kvepia modernizmu ir formalizmu. Aš sakyčiau, kad „medijų menas“ yra istorinis reiškinys, kuris buvo svarbus 2000-2010 metais, kol išsikovojo pripažinimą ir tapo integralia meno scenos dalimi. I 3. I Labai taiklus klausimas, nes jis iškart ir pasiūlo atsakymą. Scena bandė formuotis, iš dalies imituodama procesus Vakaruose ir kaimyninėse valstybėse, bet jai nepavyko surasti vietinio kabliuko ir suformuoti tapatybę, tad ji ir nuvyto. Manyčiau, kad greičiausiai garso meno srityje ji buvo jaučiama ilgiausiai, tačiau vizualus menas jos kratėsi. Jei neminėsime labiau taikomųjų eksperimentų VJ’jų ir panašiose kultūrose. I 5. I Čia, manau, vertėtų sustoti ir pabandyti įvardinti priežastis, kodėl „medijų menas ir kultūra“ neįgijo pagreičio. Visų pirma, čia būtų galima kaltinti kultūros politiką, kuri nenorėjo infrastruktūriškai remti medijų meno. Prisimenu, kad Urbonai nekart bandė įsteigti medijų meno laboratoriją VILMA ir pan., bet paraiškos buvo nuolat atmetamos. Vienintelis rimtesnis renginys buvo „RAM6“, kurį finansavo Europos sąjungos programos. Jie tąkart minėjo, kad Lietuvoje labai stiprus teatro diskursas, kuris ir suvalgydavo didžiausias kultūros biudžetų dalis. Kitas svarbus dalykas – institucinis monopolis šiuolaikinio meno scenoje. Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, buvo stipri „šiuolaikinės dailės“ tradicija, kuri, gan anksti nugalėjusi Lietuvos dailininkų sąjungą, įsikūrė jų pagrindinėje tvirtovėje – Dailės parodų rūmuose. Tokie procesai neįvyko nei Latvijoje, nei Estijoje. Tad mes, viena vertus, laimėjome turėdami stiprią „kunsthalę“, kita vertus, pralaimėjome įvairovės aspektu. Nėra aišku kodėl, bet Lietuvoje iki šiol nėra ir „menininkų valdomų erdvių“ kultūros (tai galėčiau nebent paaiškinti skirtumais taip katalikiško (duodamo/nuleidžiamo modelio) ir protestantiško (susikuriamo modelio) mąstymo ypatybių. Taip pat čia įtakos turėjo ir silpnas menininkų angažuotumas kairiosiose ir aktyvizmo srityse.

Vieninteliai menininkai, sėkmingai miksuojantys meno ir mokslo diskursus buvo Nomeda ir Gediminas Urbonai, o vėliau Julijonas Urbonas, bet pripažinimo jie visgi pirmiausia sulaukė užsienyje, o Lietuvoje jis atėjo labai pamažu. Redaguodamas balsas.cc žurnalą supratau, kad neįmanoma tiesiog importuoti vakarietiškų praktikų į Lietuvą, nes tam reikalingas ir infrastruktūrinis palaikymas, ir mediatoriai tarp skirtingų diskursų, todėl natūraliai po beveik 5 metų uždarėme šią iniciatyvą. Sakyčiau, kad Lietuvoje visgi nugalėjo įvairūs „dailės“, „kino“ ir panašių tradicinių medijų diskursai, o norint atsakyti kodėl, gal dar reiktų palaukti penkerius metus ir pabandyti parašyti mokslinį darbą. Žinoma, kad diskursus kuria veikėjai, kurių Lietuvoje buvo vos vienas kitas. Pats „medijų meno“ diskursas užsienyje (RIXC, „Transmediale“ (Berlynas) ir „Pixelache“ (Helsinkis) festivaliai) taip pat labai stipriai keitėsi, virsdamas biomenu, DIY kultūromis, urbanistiniu aktyvizmu, dalyvaujamuoju menu, galiausiai „meniniu tyrimu“ ir pan. Tad kritinė, aktyvistinė ir eksperimentinė „medijų meno“ dvasia gyvuoja toliau per kitus diskursus. I 5. I Prieš 10 metų Lietuvoje ir Latvijoje situacija buvo labai panaši. Dvi menininkų poros Nomeda ir Gedminas Urbonai bei Rasa ir Raitis Šmitai (RIXC) turėjo mažas VšĮ ir organizavo medijų meno iniciatyvas, tačiau viskas pasikeitė Urbonams išvykus dėstyti į užsienį ir neatsiradus stipriam lyderiui Lietuvoje. Tad RIXC toliau plėtė savo tinklus ir tapo tarptautiniu medijų meno centru, tuo tarpu Lietuvoje šis diskursas traukėsi ir turime tai, ką dabar turime. Aš verčiau kalbėčiau ne apie „Lietuvos medijų meną“, nes tokiai mažai valstybei neįmanoma turėti savos meno žanro tapatybės, bet apie įtinklintą medijų meną Lietuvoje. Kadangi latviai daugiau dirbo su tarptautiniu įtinklinimu, tai jie sugebėjo išlikti globalioje meno srovių kovoje. Kita vertus, Latvijoje nėra didelės „homogeniškos“ meno auditorijos (kaip mes turime ŠMC), ten skirtinguose renginiuose dalyvauja skirtingos grupelės ir meno scena yra labiau heterogeniška. Bent jau Rygoje yra mažiausiai keturios stambesnės meno („Kim?“, LCCA (Latvijos šiuolaikinio meno centro), RIXC ir menininko Kasparo Lielgalvio iniciatyvos) auditorijų grupės. Man būtų įdomiau pasvarstyti, kas bus Lietuvoje kitaip po 5 ar 10 metų, nes iš dabartinių globalių šiuolaikinio meno procesų akivaizdu, kad praktiškai nebelieka menininkų, dirbančių su „vietine medžiaga“, tad galime sakyti, kad tokių menininkų kaip Narkevičius ar Liškevičius naudotos strategijos artėja prie pabaigos ir greitai gali tapti tikra egzotika. Kita vertus, Lietuvos meno scena raiškų prasme yra labai ribota ir tie jauni menininkai, kurie „seka vietinėmis madomis“ atrodo labai periferiškai, nes užtenka tik šiek tiek pakeliauti ir pamatai, kokia visgi plati yra šiuolaikinio meno įvairovė. Laimei, dauguma Lietuvos menininkų iki 35 metų yra pakankamai sėkmingai integravęsi į tarptautinius tinklus.

VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS I 1. I Everything depends on the particular notion of media art, but if we are speaking about the peak point, it would be my acquaintance with the artists Nomeda and Gediminas Urbonas in 2004 and the project RAM6: Re-approaching New Media, success-

fully realized in the autumn of the same year, where I and Tautvydas Bajarkevičius worked as coordinators. After that, everything took a very fast course – in October I went to study at the Vienna University of Applied Arts, where I entered the media art programme supervised by the renowned artist, curator and philosopher Peter Weibel. That year in Vienna proved to be very influential, and I still feel its impact. Actually, since 2001 I had been particularly interested in and worked with the medium of photography, but around 2003 I realized that in Lithuania its understanding was very limited (mostly associated with the local school of art photography, the notion of humanist social photography cultivated by Antanas Sutkus, and the critique of the latter – the activity of the artists united by the “aesthetics of boredom”) and began searching for an expanded notion of photography as a medium. Upon returning from Vienna and defending my MA degree, I was unexpectedly invited by Alvydas Lukys to teach at the Department of Photography and Media Art at Vilnius Academy of Arts, and simultaneously we continued the collaboration with the Urbonas duo and launched the journal on media culture www.balsas.cc. I edited and developed it until 2009. I 2. I The question is very obscure and popularly slippery. It is impossible to define media art now, because it does not exist. It became naturally incorporated into contemporary art practices, and attempts to classify art according to genres smells of modernism and formalism. I would say that media art is a historical phenomenon that was important in 2000–2010 until it gained recognition and became an integral part of the art scene. I 3. I This question is right on point, because it already contains the answer to it. The scene tried to develop, partly imitating the processes in the West and the neighbouring countries, but it failed to find local relevance and form a distinctive identity, so eventually it withered. I would think that its presence was felt in the sound art scene longer than anywhere else, but visual art rejected it, with the exception of certain more applied experiments in the VJ culture and similar scenes. I 4. I I think this is an appopriate moment to make a pause and try to identify the reasons why “media art and culture” failed to gain momentum. First of all, one could blame cultural policy, which did not provide the infrastructural support of media art. I remember that the Urbonas repeatedly tried to establish the VILMA media art lab etc., but their applications were constantly rejected. The only prominent event was RAM6, which was financed by the European Union’s programmes. They mentioned back then that Lithuania had a very strong theatre discourse, which ate up major parts of culture budgets. Another important thing is the institutional monopoly in the contemporary art scene. In Lithuania, unlike in Latvia or Estonia, there was a particularly strong tradition of “contemporary fine art”, which prevailed over the Lithuanian Artists’ Union quite early and settled in the latter’s main bastion – the former Art Exhibition Palace. Such processes did not take place in either Latvia or Estonia. Thus, on the one hand we have benefited by having a strong kunsthalle and on the other we have lost in the sense of diversity. It is not clear why, but the culture of artist-run spaces is also absent in Lithuania to this day (I could only explain it by the difference between the Catholic (given/imposed model) and the Protestant (created) mentalities. In addition, artists’ low engagement in the left-wing activism sphere has also had its influence.

The only artists who successfully mixed the art and science discourses were Nomeda and Gediminas Urbonas, and later Julijonas Urbonas, but they still gained acclaim abroad first of all, while in Lithuania it came fairly slowly. While editing the balsas.cc journal, I realized that it was impossible to simply import Western practices to Lithuania, because that required both infrastructural support and mediators between different discourse, so we naturally discontinued this initiative after almost 5 years of its activity. I would say that the discourses of “fine art”, “cinema” and similar traditional media have won in Lithuania after all, and to understand why this has happened we might need five more years and a monograph dedicated to this issue. Sure enough, discourses are established by authoritative figures, of which there were only a few in Lithuania. The “media art” discourse abroad (RIXC, the Transmediale (Berlin) and Pixelache (Helsinki) festivals) has also been changing considerably, turning into bioart, DIY cultures, urban activism, participatory art, finally “artistic research” and so on. Thus, the critical, activist and experimental spirit of “media art” lives on in other discourses. I 5. I 10 years ago the situation in Lithuania and in Latvia was similar. Two artist couples – Nomeda and Gediminas Urbonas and Rasa and Raitis Šmits (RIXC) had small NGOs and organized media art related initiatives, but everything changed when the Urbonas left Lithuania to teach abroad and no strong leader emerged to replace them. Thus, RIXC continued to expand its networks and became an international media art centre, while in Lithuania this discourse receded, and we have what we have now. I would like to speak not about “Lithuanian media art”, because such a small state cannot have a distinctive identity of its own in a particular art genre, but rather about networked media art in Lithuania. As the Latvians have invested more efforts in international networking, they have managed to survive in the global struggle of art currents. On the other hand, there is no big “homogeneous” art audience in Latvia (such as we have at the CAC); there different groups which attend different events there, and the art scene is more heterogeneous. At least in Riga there are at least four prominent art audience groups (associated with Kim?, LCCA (Latvian Centre for Contemporary Art), RIXC and the initiatives of the artist Kaspars Lielgalvis). It is more interesting for me to think about what will be different in Lithuania after 5 or 10 years, because the current global art processes make it clear that there are very few remaining artists who work with “local material”, thus it can be said that the strategies employed by such artists as Deimantas Narkevičius or Dainius Liškevičius are approaching their end and can become really exotic soon. On the other hand, the Lithuanian art scene is very limited in the sense of the range of expression, and those young artists who “follow the local trends” look very peripheral, because it only takes some travelling to see how big the diversity of contemporary art is after all. Fortunately, most Lithuanian artists under 35 years have quite successfully integrated in the international networks.

BARTOSH POLONSKI I 1. I Apie 1995 m. brolis padovanojo modemą, prie kurio buvo pridėta HTML programavimo knygutė. Tuo metu neturėjau savo kompiuterio, tad VU centriniuose rūmuose lankydavau kompiuterinę klasę. Ir visas mano pasaulio pažinimas bei komunikacija su broliu vyko „Unix“ komandinėje eilutėje. Kūriau pirmus tinklapius tekstiniu formatu „Lynx“ naršyklėje. Atsiradus grafinei sąsąjai pradėjau kurti skaitmeninę grafiką, video ir fotografiją. Šiuo metu kuriu architektūrines vizualizacijas virtualios realybės įrenginiams, programuoju kompleksines video vaizdo atvaizdavimo ir apdorojimo aplikacijas verslui, parodoms ir pan. Įtakos: VDA – Audrius Mickevičius, Artūras Raila. „Ars Electronica“ – tinklo projektų programavimas, susipažinimas su skaitmeninio (medijų) meno scena. VILMA ir „ProTest Lab“ – menas ir socialinė erdvė. „Urbonas Studio“ MIT (Masačiusetso technologijų institute) – Skaitmeninių, interaktyviųjų technologijų panaudojimas architektūroje, urbanistikos kontekste. „Resonate“ – į ateitį orientuotos diskusijos apie technologijų vaidmenį mene ir kultūroje. I 2. I Svarbiausia tinklas ir kaip žmonės tarpusavyje komunikuoja medijų pagalba. Medijų meno reikėtų nepainioti su skaitmeniniu menu. Savo paties „meną“ pavadinčiau ne medijų menu, o labiau eksperimentais su skaitmeninemis technologijomis. Vienintelis darbas, kuris atitinka medijų meno kriterijus, yra mano bakalaurinio darbo („subjekto ir socialinių aplinkybių sąveika“, vadovas A. Raila) dalis „Atsisveikinimų serija“, kurioje naudoju troleibuso švieslentes komunikavimui su žmonėmis. Medijų menas turėtų vienaip ar kitaip sustiprinti žmogaus suvokimą bei komunikacinius, kurybinius ir praktinius gebėjimus. Technologija yra paprasčiausias žmogaus tęsinys, suteikiantis naujų galių. I 3. I Ne. Ne. Ne. Man asmeniškai reikšmingesni menininkai: Kęstutis Andrašiūnas – jis gal net netiesiogiai parodė man, kad menas gali būti ir kompiuterinis, ir kuriamas tinklo pagrindu. Formulė paprasta – tau tereikia atvirkštinės inžinerijos principu modifikuoti esamas technologijas; savaip jas interpretuodamas sukuri naują jų vertę. Mindaugas Gapševičius – ankstyvesni jo darbai man atrodė kaip žmonių ir technologijų sąveikos absurdiškumo išraiška. Julijonas Urbonas – skaitmeninių daiktų konceptualizavimo pavyzdys. I 4. I Turi būti festivalis, akademinės studijos, komercinė ir kt. veikla, kad medijų menas vystytųsi ir būtų aktualus. Be to, medijų meno veikla turi būti aktuali tarptautiniu mąstu, tai nėra vien lietuviškas dalykas.

Pastaruosius 10 metų dalyvavau komercinėje veikloje integruodamas interaktyvias audiovizualines medijas į reklamą, renginius, parodas ir kitas privačias ir viešąsias erdves. Mane domino tik technologiniai ir mechaniniai aspektai, negalvodavau apie socialinę, meninę ar kitokią estetinę šios veiklos reikšmę. Šiuo metu turėdamas technologinį užnugarį vis dažniau bendradarbiauju su menininkais, kurie turi stiprų konceptualų ir estetinį pagrindą savo darbuose. Šiuo metu atsirado „Technariumas“, „Green Garage“ ir kt. skaitmeninių technologijų dirbtuvės, suteikiančios menininkams galimybę kurti sudetingesnius technologinius sprendimus neprarandant estetinės ir kitokios meninės vertės. Atsiranda laboratorijos, kurybinės dirbtuvės, kurybiniai inkubatoriai. I 5. I Tiesą sakant, nesekiau, kaip ji vystėsi, bet manau, kad turi būti veikiantis medijų meno aparatas, kuris skatina visuomenę aktyviai dalyvauti medijų meno diskurse. Taip pat manau, kad technologijų verslas (pvz. „Microsoft“ arba „Intel“) turėtu būti integruojamas į šį diskursą dėl jo technologinio pagrindo, kuris yra lemiamas medijų menui – viena vertus, remtų medijų meną, kita vertus, kurtų medijų laboratorijas, kuriose praktikai eksperimentuoja su technologijomis. Tai užtikrintų abipusę nauda. Geras tokio modelio pavyzdys yra Nam June Paiko ir „Sony“ bendradarbiavimas. Medijų menas turėtų būti integruotas į kitas tiksliąsias ir humanitarines sritis.

BARTOSH POLONSKI I 1. I Around 1995 my brother gave me a modem as present, which had a complementary HTML programming guidebook. At the time I did not have a personal computer and attended a computer class at Vilnius University. All of my exploration of the world and communication with my brother took place in the Unix command line. I built my first websites in text format using the Lynx browser. When the graphic user interface came about, I began to work with digital graphics, video and photography. Presently I create architectural visualizations for virtual reality devices and program complex video imaging and processing applications for businesses, exhibitions and so on. Influences: Vilnius Academy of Arts – Audrius Mickevičius, Artūras Raila. Ars Electronica – programming of network projects, introduction to the digital (media) art scene. VILMA and Pro-test Lab – art and the social sphere. The Urbonas Studio at MIT – the use of digital interactive technology in architectural and urbanist contexts. Resonate – forward-looking debate on the position of technology in art and culture. I 2. I The most important thing is networks and how people communicate using media. Media art should not be confused with digital art. I would not call my own works media art, but rather experiments with digital technology. The only work which complied with

the criteria of media art was a part of my BA thesis (The Interaction of the Subject and the Social Circumstances, supervisor Artūras Raila) titled The Farewell Series, in which I employed trolleybus LED boards for communicating with people. Media art should enhance people’s perception and communicative, creative and practical skills in one way or another. Technology is merely an extension of the human being which provides new powers. I 3. I No. No. No. The artists who are personally important to me: Kęstutis Andrašiūnas – he showed me, perhaps even indirectly, that art could be computer-based or network-based. The formula is simple – you just have to reverse-engineer the existing technologies and create their new values by interpreting them. Mindaugas Gapševičius – his earlier works looked to me like an expression of the the absurdity of the interaction of humans and technology. Julijonas Urbonas – an example of conceptualization of digital objects. I 4. I There must be a festival, academic studies, commercial and other kinds of activity for media art to evolve and be relevant. Besides, media art activity must be relevant internationally, it is not just a Lithuanian thing. For the last 10 years I have been involved in commercial activity integrating interactive audiovisual media into advertising, events, exhibitions and other private and public spaces. I was interested solely in the technological and mechanical aspects, and did not reflect on the social, artistic, and other aesthetical meanings of this work. Presently, having a technological backbone, I increasingly often collaborate with artists who have a strong conceptual and aesthetical base in their works. Recently, digital technology workshops like Technariumas, Green Garage etc. have emerged in Lithuania, providing artists with an opportunity to develop more sophisticated technological solutions without losing aesthetical and artistic value. Labs and creative incubators are emerging. I 5. I Frankly, I haven’t followed its development, but I think there must be a functioning apparatus of media art which encourages the public to take an active part in the media art discourse. I also believe that technology-related enterprises (like Microsoft or Intel) should be integrated into this discourse because of their technological basis, which is crucial for media art – they could both support media art financially and establish media labs where practitioners could experiment with technology. This would ensure mutual benefit. A good example is the collaboration between Nam June Paik and Sony. Media art should be integrated into other exact and humanitarian spheres.

RIMAS SAKALAUSKAS I 1. I Nors medijų menai mane supo nuo pat paauglystės, platesnė pažintis prasidėjo geriau įvaldžius kompiuterinius vaizdų generavimo ir apdorojimo įrankius. Prieš penkerius metus pradėjęs dirbti vienoje kompanijoje ir įsisavinęs tam tikras technologijas išdrįsau jas panaudoti savarankiškai savo kūryboje. Vienas iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių – naujos raiškos įsisavinimas, kuris dažnai sąlygoja ir kūrinio idėją. Kuo ilgiau naudoju tą pačia technologiją – tuo, atrodo, mažiau lieka aistros ir noro kažką pasakyti, todėl visą laiką bandau atrasti kažką naujo, išprovokuoti.

Kuo ilgiau naudoju tą pačia technologiją – tuo, atrodo, mažiau lieka aistros ir noro kažką pasakyti, todėl visą laiką bandau atrasti kažką naujo, išprovokuoti

I 2. I Manau, kad vienas iš pagrindinių medijų meno vertinimo kriterijų yra technologiškumas. Tai turbūt ir yra pagrindinis jo skiriamasis bruožas lyginant su senesnėmis meno formomis. Geras ir idomus medijų menas visų pirma susijęs su puikiu naujausių technologijų ir jomis transliojamų pranešimų išmanymu, meistryste, tačiau žiūrint plačiau, manau, kad jam galioja lygiai tie patys dėsniai kaip ir bet kuriai kitai meno rūšiai. I 3. I Žiūrint į pastarąjį dešimtmetį, neatrodo, kad apskritai medijų meno scena Lietuvoje egzistavo savarankiškai– tai labiau pavienės iniciatyvos, protarpiais sužibėdavusios, o vėliau taip pat greitai prapuldavusios be jokių didesnių tąsos požymių. Tą puikiai galėtų pailiustruoti festivaliai „Insanitus“ ar „Centras“, kažkuriais periodais buvę santykiniai grandioziniai, o vėliau susitraukę iki mažyčių parodų pavidalo. Mano manymu, lietuvių bandymai medijų srityse yra gana paviršutiniški, ir daugumos kūrėjų nelabai domina pagrindinis medijų meno bruožas – technologija, naujosios raiškos formos, pačios medijos remedijacija. Manau, kad tai susiję su tuo, jog Lietuvoje apskritai inžinerija, mokslas retai kada bendradarbiauja su menu, todėl kūrėjai nebent naudojasi išoriniu pavidalu – kaip traukos tašku, „razina“. I 4. I Užsienį vertinti visada galima dviprasmiškai. Viena vertus, mus pasiekia tik geros kokybės projektai, dideli vardai. Kita vertus, išvažiavus, pasidairius svetur, supranti, kad ta atkeliaujanti informacija nebūtinai atspindi vietinį lygį: kartais eterio triukšmas nebūtinai signalizuoja kažką labai svarbaus. Tačiau kalbant apie Rygą, man atrodo, nenuostabu, kad šalyje, turinčioje gerokai labiau didmiestį primenančią sostinę, vyksta kažkas gerokai reikšmingesnio. Dar 2009-siais metais turėjau galimybę dalyvauti Rygoje vykusiame medijų festivalyje „Waterpieces“, kur vėliau buvau pakviestas atlikti rezidencijos. Jau tada mane stebino visai kitu masteliu vykstantys meno procesai, tarptautinių svečių gausa ir skiriami finansai. Skirtumą puikiai iliustravo ten visus metus plaukiojančios galerijos „NOAS“, įsikūrusios didelėse plūduriuojančiose baržose – kai tuo metu Vilniuje teturėjom iš OSB plokščių sukaltą bakūžę „Kultflux“ ant Neries kranto. Taip pat rygiečiai turėjo visai kitą technologinį paveldą, buvusias „Radiotechnika“, „VEF“, „RVR“ gamyklas, minėtuosius radioteleskopus. Lietuvoje kažko irgi būta, tačiau viskas išsibarstę, turbūt todėl iniciatyvos neperžengė tam tikro būtinojo slenksčio.

I 5. I Kalbant dėl alternatyvos, pirmoji kylanti mintis yra apie edukacinę sistemą. Labai apmaudu, kad Vilniaus dailės akademija didžiąja dalimi apleido technologijas, ir apsiėmė ugdyti menininkus, menkai išmanančius arba visai neišmanančius nei amato, nei technologijų. Taip ugdomi žmonės, kurie 6 mėnesius per semestrą įpareigoti kankintis ieškant idėjos, o atėjus peržiūrai, išsisukinėti su menkaverčiais darbais. Kažkuria prasme, dailės akademija paruošia šiuolaikinius menininkus – tokioje sistemoje išmokstama meninės retorikos, kuri dažnai tampa esminiu faktoriu šiuolaikinio meno išraiškoje, tačiau didžiajai daliai tenka individualiai mokytis įvairių amatų, ir ta prasme jie lieka savamoksliai. Aš manau, menininkai turėjo glaudžiau bendradarbiauti su technologijos mokslais, inžinerija, ar net fundamentaliųjų mokslų sistema, o edukacinė sistema galėjo būti gerokai praplėsta įvairių technologijų bei amatų kūrybinių dirbtuvių dėka.

RIMAS SAKALAUSKAS I 1. I Although media-based arts surrounded me from my teenage years, a broader aquaintance with them began when I learned to use the instruments of generating and processing digital images. After I had started to work for one company and mastered certain technologies fiver years ago, I finally dared to use them in my creative work. One of the principal sources of inspiration for me is the mastering of a new form of expression, which often determines the idea of a particular work. The longer I use a certain technology, the less passion and desire I have to say something, thus I constantly try to discover something new and provocative. I 2. I I think that one of the main evaluation criteria for media art is its technological nature. This is perhaps what distinguishes it from the older art forms in the first place. Good and engaging media art is related first and foremost to excellent mastery of the newest technologies and the messages they communicate, yet looking more broadly I think that the same principles as in any other art sphere apply to it. I 3. I If we take a look at the recent decade, there does not seem to have been an autonomous media art scene in Lithuania – it was mostly individual initiatives that briefly sprang up and then quickly vanished without much continuity. Festivals like Insanitus or Centras are a good illustration: at some point they were fairly grandiose, but later shrank to the size of tiny exhibitions. In my view, Lithuanians’ attempts in the media-related spheres are quite superficial, and most artists do not care much about the main trait of media art – technology, new forms of expression, remediation of the medium itself. I guess this is related to the fact than in Lithuania engineering and science rarely collaborate with art in general, and thus artists merely use the outward form as a point of attraction, an exterior highlight. I 4. I One can always evaluate the processes taking place abroad in a twofold way. On the one hand, only high quality projects and big names reach us. On the other, when you go abroad and have a look around yourself, you realize that this information that reaches us does not necessarily reflect the local level as a whole: sometimes back-

ground noise does not signal anything too important. Yet speaking of Riga, it seems very logical that there is something much more substantial going on in a country which has a capital that feels far more like a metropolitan city. Back in 2009 I had a chance to participate in the Waterpieces media art festival in Riga, where I was later invited for a residency period. Already at that point I was amazed by the art processes of a completely different scale, the abundance of international guests and the funding. This difference was perfectly illustrated by the NOAS galleries set up on large floating barges that were working all year round, while in Vilnius we had only the KultFlux shed built from OSB boards on the bank of the Neris. Furthermore, Riga has a completely different technological legacy â&#x20AC;&#x201C; the former Radiotechnika, VEF, RVR factories, the mentioned radio telescopes. Lithuania also had some of that, but everything was scattered, and perhaps that is why the initiatives here remained on a very basic level. I 5. I Speaking of an alternative, the first thought that pops up is about the educational system. It is unfortunate that Vilnius Academy of Arts has largely abandoned the technological aspect and engaged in training artists with a poor knowledge of both craft and technology. What you get in this case is people who are forced to desperately search for an idea 6 months per semester, and find their way around with inferior works when a review comes. In a sense, the Academy trains contemporary artists â&#x20AC;&#x201C; what students learn in this system is arty rhetoric, which often becomes the dominant factor in the expression of contemporary art, yet a major part of them have to learn various crafts individually, and in that sense they become self-taught. I think that artists should have engaged in closer collaboration with technological sciences, engineering or even the fundamental sciences, while the education system could have been expanded significantly by workshops dedicated to various technologies and crafts.

JULIJONAS URBONAS I 1. I Nežinau, ar galėčiau įvardinti savo kūrybinę veiklą medijų menu, bet jei suvoksime technologijas kaip medijų meno imperatyvą, tuomet apčiuopčiau šio meno užuomazgas apie 2000–2002 m., kai dirbau su atrakcionų parkais ir eksperimentavau su elektromechanika ir hidraulika. Vėliau, 2002–2005 m., aktyviai keliaudamas po Europą vis užtikdavau įdomių medijų meno festivalių ar parodų – pavyzdžiui, „Ars Electronica“, kuris vyksta Lince, Austrijoje. Šie atradimai mane labai paveikė, pradėjau domėtis elektronika, išmokau programuoti mikrovaldiklius, interaktyvias grafines sąsajas, projektuoti elektronines schemas, o vėliau bendradarbiauti su inžinieriais. I 2. I Jei vėlgi kalbėsime apie technologijų svarbą šiam menui, tuomet čia pabrėžčiau kūrėjo gebėjimą manipuliuoti tam tikra technologija įžvelgiant jos poveikį visuomenei, politikai, ekonomikai, psichikai, percepcijai, kūnui ir pan., bei jos unikalų estetinį potencialą.

Geras ar įdomus medijų menas – tai virtuoziška tiek techninių, tiek kūrybinių ir kritinių žinių ir gebėjimų sinergija.

Labai dažnai menininkai dirbdami su technologijomis izoliuojasi, hermetizuojasi, tampa pavergti jų. Tai dažniausiai nutinka tada, kai kūrėjas susipažįsta su tam tikros technologijos specifika ir nepastebimai perima tam tikras vertybes ir nuostatas, suformuotas inžinierių, mokslininkų, technologų. Kita vertus, paviršutiniškas ar diletantiškas technologijos žinojimas taip pat nieko naujo ar įdomaus neatneša – toks menas geriausiu atveju tampa specialių efektų demonstravimu. Taigi, trumpai tariant, geras ar įdomus medijų menas – tai virtuoziška tiek techninių, tiek kūrybinių ir kritinių žinių ir gebėjimų sinergija. I 3. I Nemanau, kad galima kalbėti apie lietuvišką medijų meno „sceną“. Galime skaičiuoti ant vienos ar geriausiu atveju kelių rankų pirštų tuos meno kūrinius, kurie būtų daugiau nei tiesiog audiovizualinis menas. Mano nuomone, medijų meno visuma verta etiketės „scena“ tik tada, kai egzistuoja idėjinė ir technologinė įvairovė ir branda. Kita vertus, pasižiūrėkime į tai iš tarptautinės perspesktyvos – turime tik kelis vardus… Dėl medijų meno ištirpimo platesniame meno lauke sutinku ir tuo pačiu labai džiaugiuosi – čia abu meno pasauliai turi daug ką vienas iš kito pasimokyti. I 4. I Taip, kaip minėjau, Lietuva negalėjo ir negali pasigirti technologijų ir idėjų įvairove medijų mene. Priežasčių galima rasti daug: diskurso nebuvimas, tokio meno žinių ir įgūdžių stoka edukacijoje, globėjiškos institucijos nebuvimas ir pan. I 5. I Jei būtume turėję palankesnes sąlygas, turėtume daugiau menininkų, dirbančių su medijomis ir naujomis technologijomis. Potencialas buvo ir yra, tačiau didelė jo dalis nuteka į reklamos ir pramogų sritį, dalis iškeliauja svetur. Kita vertus, Lietuvoje apstu naujų, neliestų nišų menininko veiklai. Pavyzdžiui, Lietuvai

tapus kosmine valstybe, galėtų atsirasti meninių iniciatyvų tai reflektuoti ar išnaudoti esamus kosmoso technologijų išteklius. Panaršius mūsų universitetų laboratorijas, galima aptikti tokias egzotiškas, tačiau kūrybiškai neišplėtotas technologijas, kaip superlaidininkai, bioreaktoriai augalų komunikacijai tirti, ląstelių mikroarchitektūra, galų gale įvairiausi lazeriai. Kiekviena iš šių technologijų unikali ne tiek kaip įrankis ar technika, bet savo potencialiomis socialinėmis, etinėmis, kultūrinėmis, estetinėmis implikacijomis, kurios dar nepasireiškė ir kurių trajektoriją menininkas galėtų padėti formuoti kartu su visuomene.

JULIJONAS URBONAS I 1. I I’m not sure if I could classify my creative work as media art, but if we understand technology as an imperative of the latter, then I would locate the beginnings of this kind of art around 2000–2002, when I was working with amusement parks and experimented with electromechanics and hydraulics. Later, in 2002–2005, while travelling extensively around Europe, I would periodically discover intriguing media art festivals and exhibitions, e. g. Ars Electronica in Linz, Austria. These discoveries influenced me a lot, I developed an interest in electronics, learned programming microcontrollers, interactive graphic interfaces, designing electronic circuits, and later began to collaborate with engineers. I 2. I Again, if we speak of the importance of technology for this kind of art, I would emphasize the artist’s ability to manipulate a certain technology while being aware of its influence on the society, politics, economy, psyche, perception, body and so on, as well as its unique aesthetical potential. Often artists who work with technology isolate themselves, become hermetic and obsessed. This usually happens when the artist learns the specifics of a certain technology and imperceptibly adopts particular values and attitudes shaped by engineers, scientists and technologists. On the other hand, superficial or amateurish technological knowledge does not produce anything new or interesting either – at best, such art turns into demonstration of special effects. Thus, in short, good or interesting media art is a masterful synergy of technical, creative, and critical knowledge and skills. I 3. I I don’t think we can speak of a Lithuanian media art “scene”. We can count the works that are something more than just audiovisual art using the fingers of one or at best several hands. In my view, the whole of media art deserves the label of a “scene” only when there is ideological and technological diversity and maturity. On the other hand, let’s look at it from an international perspective – we have only a few names... As for the dissolution of media art in the broader art field – I agree and welcome that: both art worlds have a lot to learn from each other. I 4. I Yes, as I have mentioned, Lithuanian media art could not and still cannot boast a diversity of technologies and ideas. There are numerous reasons for that: absence of a discourse, lack of knowledge and skills necessary for such art in the education sphere, absence of a patron institution, etc.

I 5. I If we had more favourable conditions, we would also have more artists working with media and cutting-edge technologies. The potential was and still is there, but a lot of it drains into the sphere of advertising and entertainment or abroad. On the other hand, there are numerous new and vacant niches for artistsâ&#x20AC;&#x2122; activities. For instance, if Lithuania started a space program, artistic initiatives which reflected on that or made use of the existing space technology resources could emerge. If one looks into the laboratories of our universities, one will discover such exotic but creatively unexplored technologies as superconductors, bioreactors for researching plant communication, cell microarchitecture, lazers etc. Each of these technologies is unique not only as an instrument, but also in its possible social, ethical, cultural and aesthetic implications which are still dormant, and whose trajectory the artist could shape together with the public.

AISTĖ VIRŠULYTĖ I 1. I Kultūros įtakos mane pasiekdavo nuo mažumės, nes giminėje turėjau natūraliuosius tarpininkus: senelis buvo tarpininkas tarp manęs ir tautosakos, muzikos, o močiutė buvo tarpininkė tarp manęs ir tuometinių dailininkų. Ryškių įvykių, susijusių su medijų menu, tarsi nebuvo. Kūrybinis kelias vystėsi savaime, po truputį išbandant įvairias meno rūšis. Pradėjau nuo piešimo ir dainavimo namuose, muzikos pamokų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau mokiausi Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje (ir keliose kitose švietimo institucijose), ir galiausiai apjungiau vaizdą ir garsą studijų metais Vilniaus dailės akademijoje (fotogafijos ir medijos meno katedroje). I 2. I Svarbiausia yra asmenybė, jos sąmoningumas / savitumas / talentai / įžvalgumas / gilumas / brandumas / žinios / patirtis / pojūčiai-jausmai-jautrumas (gerąja prasme) / kūrinių nuorodos / atsakomybė prieš meno patirėją, jo (pa)sąmonę, kuri (toji atsakomybė) kartais labiau išryškėja tik iš kūrinio turinio. Medijų raiškos būdą, mano nuomone, renkasi labiau į garso/vaizdo/laiko ir kitą nematerialią raišką linkę menininkai, dažnai futuristiški, kartais poetiški, kitokie. Vėjo ir eterio žmonės, jeigu ieškosime analogijų gamtoje. Asmenybės savitumas lemia meno kūrinių kokybę. I 3. I Neturėdama visų informacinių detalių negaliu sudėti iš jų bendro vaizdo ir vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Tiksliau galėtų nuspręsti asmenys, kurie kontaktuoja su daugiau mažiau visais Lietuvos medijų menininkais. Žvilgsnis iš šalies: panašu, kad Lietuvoje medijų meno scena yra, bet kiek pasyvoka. Galimai artimoje ateityje menininkams technologijos bus žymiai lengviau pasiekiamos nei anksčiau, todėl Lietuvoje galės atsirasti daugiau ir ryškesnių new media ir kitų panašių meno atšakų. Auditorija, manau, stabili ir dažnai sudaryta iš tų pačių medijų menininkų, tarpdisciplininio meno kūrėjų, muzikantų ir kitų atstovų iš gretimų kultūros laukų. I 4. I Užsienyje, lyginant su Lietuva, menininkai jau senokai eksperimentuoja su technologijomis, naudojasi laboratorijomis. Tai leidžia atsirasti naujoms, vis sudėtingesnėms kūrybinės išraiškos ir komunikacijos formoms, bet kartais (pvz. biotechnologijų atveju) tai gali tapti savotišku etikos išbandymu ir proga dar kartą permąstyti, kaip ir kokiai gyvybės formai galima leisti sau daryti įtaką, kokiai ne, ir kartais iš pagarbos įvairioms gyvybės formoms išmokti atsisakyti net ir labai viliojančių eksperimentų/planų. Tai klausimai, pirmiausia susiję su mokslo lauku.

Lietuviško medijų meno atveju, gali būti, kad dėmesys ir energija buvo nukreipti ne tiek į kūrybą pasitelkiant sudėtingas technologijas, kiek į darbą su kūrinio turiniu, konceptualumu.

Turint galvoje, kad RIXC yra stiprus Latvijos medijų kultūros centras, iškyla klausimas, kokia strategija būtų geresnė lietuvių menininkams ir kuratoriams: ar skatinti bendradarbiavimą ir mainų projektus su kitais medijų centrais, ar daugiau energijos skirti centrų Lietuvoje steigimui/palaikymui/įtvirtinimui. Jeigu kartais būtų pernelyg siaura medijų meno scena Lietuvoje, galbūt būtų korektiška skirti daugiau dėmesio ir komparatyvistinių studijų Baltijos valstybių medijų meno scenai kaip vienetui. Apskritai šiuo metu gyvenimiškoje sferoje yra labai daug hack krypčių (nuo technohack iki nano-bodyhack) ir pats įsilaužimo/nulaužimo principas turi negatyvų atspalvį. Kalbant apie hacktivism ir copyleft – numanau, kad yra daug palaikančių šias idėjas, bet kol kas vėluoja to palaikymo išraiškos, ir panašios iniciatyvos dar gali atsirasti medijų mene, pavyzdžiui, ateidamos iš subkultūrinio pogrindžio. I 5. I Lietuviškomis XXI a. pradžios sąlygomis medijų menas vystėsi su iš nedidelės grupelės (kuratorių, menininkų, meno teoretikų, dėstytojų ir pan.) kilusiu dideliu entuziazmu, todėl jo raida vyko taip sklandžiai ir sėkmingai, kaip tik buvo įmanoma. Nesu linkusi vertinti to, kas jau įvyko. Labiau norėtųsi galvoti apie laiko srauto atnešamas ateities galimybes.

AISTĖ VIRŠULYTĖ I 1. I Cultural influences have been reaching me from the early years, because I had natural mediators in my family: my grandfather in the sphere of folklore and music, and grandmother with regard to the artist milieu of that time. There seems to have been no notable events related to media art. My creative path unfolded naturally as I was trying out various art forms. I began with drawing and singing at home and music lessons at the Čiurlionis National School of Art, then attended the Vienožinskis Art School in Vilnius (as well as a few other educational institutions), and finally combined image and sound during my study years at Vilnius Academy of Arts (Department of Photography and Media Art). I 2. I The most important things are personality, its self-awareness / individuality / talents / insightfulness / depth / maturity / knowledge / experience / senses-feelings-sensitivity (in a positive sense) / references in the works / responsibility before the perceiver and the latter’s (sub)consciousness, which (the mentioned responsibility) sometimes reveals itself only in the content of the work. I believe that the people who prefer the mediated forms are the artists who are into sound/image/time and other immaterial means of expression, who are often visionary, poetic, different. The people of wind and ether, if we look for analogies in nature. The individuality of the person determines the quality of artistic work. I 3. I Due to my limited exposure I cannot provide a generalized and certain answer. People who keep in touch with the majority of Lithuanian media artists could have a more accurate judgement. From the side, it seems to me that there is a media art

scene in Lithuania, albeit somewhat passive. Perhaps in the near future technologies will be much more accessible to artists than before, and more intriguing new media and similar art currents will emerge in Lithuania. I think the audience is stable and mostly consists of the media artists themselves, interdisciplinary artists, musicians and other people from related cultural fields. I 4. I Artists abroad have been experimenting with technologies and working in laboratories for quite a long time, compared to Lithuania. This has spawned new, ever more complex forms of creative expression and communication, but sometimes (e. g. in the case of biotechnology) it can become a controversial ethical issue and a chance for rethinking our right to influence one or another form of life, as well as prompt us to abandon even very alluring experiments and plans out of respect for those lifeforms. These are issues that pertain primarily to the field of science. In the case of Lithuanian media art, it is possible that the attention and energy were directed not so much towards employing advanced technologies as towards the conceptual content of the work. Having in mind that RIXC is a strong Latvian media culture centre, it would be worthwhile to ponder the following question: what strategy would work out better for Lithuanian artists and curators â&#x20AC;&#x201C; promoting collaboration and exchange projects with other media centres or dedicate more efforts to establishing/ maintaining such centres in Lithuania? If the media art scene in Lithuania is too narrow, perhaps it would make sense to focus on the Baltic media art scene as a unit. In general, there are numerous hack currents in todayâ&#x20AC;&#x2122;s society (from technohack to nano-bodyhack), and the principle of hacking itself has a negative connotation. Speaking of hacktivism and copyleft, I imagine there are many people who support these ideas, but the expressions of this support are lagging, and such initiatives can still emerge in Lithuanian media art, originating from the subcultural underground, for instance. I 5. I In the early 21st century Lithuanian circumstances, media art was developing with great enthusiasm coming from a small group of curators, artists, art theorists, teachers and so on, thus its evolution was as smooth and successful as it was possible at the time. I am not inclined to evaluate something that has already happened. It would be more interesting to think about the future possibilities brought by the stream of time.

FESTIVALIO „CENTRAS“ ISTORIJA

APIE FESTIVALĮ 2002 m. studentų iniciatyva gimęs festivalis „Centras“ šiandien yra vienas svarbiausių Kauno miestą reprezentuojančių nišinių renginių. Jį įkvėpė jaunų, laisvų žmonių ambicijos, siekiančios atskleisti moderniųjų technologijų ir įvairių meno sričių sintezės galimybes ir noras suteikti taip reikalingą kūrybinę nišą pradedantiems ir profesionaliems audiovizualinių projektų autoriams. Per daugelį metų Kauno auditorija festivalio dėka dalyvavo kūrybiniuose eksperimentuose, gyvos ir elektroninės muzikos pasirodymuose, tyrinėjo savo pojūčius bei plėtė suvokimą apie medijų kultūrą. Šiuo metu festivalis „Centras” yra tapęs aktyvia platforma įvairaus žanro kūrėjams, suburiančia lankytojus į įspūdingus garso ir vaizdo įvykius įvairiausiose miesto erdvėse. Festivalis skiria dėmesį centrinei Kauno miesto daliai kaip atviros kultūros židiniui, siekia lankytojus supažindinti su informacinėmis technologijomis kaip meninės kūrybos priemonėmis bei skatina menininkus ieškoti naujų galimybių kurti šiuolaikinį ir patrauklų meną.

ABOUT THE FESTIVAL Born from students’ initiative in 2002, festival “Centras” today is one of the most important specific events representing the city of Kaunas. It was inspired by ambitions of young, free people who wanted to reveal possibilities of synthesis between modern technology and various fields of art, and to grant the necessary creative niche to the emerging and professional audiovisual artists. During many years Kaunas’s audience has participated in creative experiments, live and and electronic music performances, explored their senses and expanded their knowledge about media culture. The festival “Centras” now has become an active platform for artists of different genre, joining the visitors in impressive audiovisual events in various places in the city. The festival gives attention to the central part of the city as a heart of open culture and strives to introduce the audience with information technologies as creative.

Dieter Vandoren (NL) 2014

VISI FESTIVALIO „CENTRAS” DALYVIAI ALL PARTICIPANTS OF THE FESTIVAL “CENTRAS” Blixa Bargeld (DE), Kangding Ray (FR), Ueno Masaaki (JP), Gábor Lázár (HU), Inner + su~y, S13, Refusenik, audio_z, ref/inter (Vygintas Orlovas), Tadas Zaranka, Tomas Nordmark, Monika Janulevičiūtė (KRITIKA), Bionics, Jurij Dobriakov, 3XPOZICIJA, Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Julijonas Urbonas, Bartas Polonskis + Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Aistė Viršulytė, Karolina Bielskytė, Evelina Keturakytė, Živilė Labutytė, MakerSpace, Alice Pamuk (FR), Irina Peleckienė, Marija Griniuk, Mykolė Ganusauskaitė, Mantas Kuginis, Mariska de Groot (NL), Dieter Vandoren (NL), Wen Chin Fu (TW), Vienakojis Trikampis, Posthumans, Andrius Arutiunian, Karolis Variakojis, Vytautas Oškinis, Karalius miegas, Martins Rokis (LV), Patricia Kokett, Dario Martinelli (IT), Aidis Stukas, Adrien Siberchicot (FR), Vytautas Tinteris, AVaspo, Kriget (SE), Kurak, Videokultur (CH), Daina Dieva, Arma, Tadas Černiauskas, Okupacija von ^ domas, Glitchr, Vidmina Stasiulytė, Klaudija Kairaitytė + Šarūnas Kuckailis, Yiorgis Sakellariou aka Mecha/Orga (GR), Lukas Petraitis, Ersha, Alexei de Bronhe (BY), a_g + VJ videovienas, Pavel Ambiont (PL) + VJ Solar Olga (BY), Luumm, Driezhas + VJ Lukas Miceika aka Vodka Jugend, John Grzinich (EE), Shaun Camp (GB), Raimundas Eimontas, Remigijus Venckus, Viktoras Bachmetjevas, Andrius Rugys (PB8), Rosa Menkman (NL), Patris Židelevičius, Verslo Rizikos Rezervas, Gintas K. & Juodo, Holzkopf (CA), Girių Dvasios, a_g + Migla, Sintezija, Driezhas + Oro Pagalvės, Fusedmarc, Stereodream, David Ellis (GB) + Gintas K. + Juodo, Dj Maxi J + Skaidrius Gilys, Arvydas Štrimaitis, Rimantas Plungė, Oro pagalvės, Psilikono teatras, DJ CoFee + VJ Kultūrinis veiksmas, Donis, DJ Joninė, Vytautas Michelius- Michelkevičius, PA, Saulius Paliukas palTV, Auksė Petrulienė + Kontaktai + Tomas Genevičius, SC + Grupė Prostitutė, Gintas K + Juodo, Titas Petrikis + Ąžuolas Paulauskas, Apostol_Ray, Go Gaga, Few Nolder, Menelos Tomasides (DE), Mantas T. + Gvidas B., RÜT RÜT, Vodka Jugend, Aromatherapia, Donis, McKaras, Girnų Giesmės, d.n.s. + Driezhas, GYS, IJO, Lumotree, McKaras, Mikas, Overtone, readERRor, Silver Moon, Smauglys + Mikas, DJ Massage (LV), Dr. Dom, Mar-Choo + Mikkola, Donchia, Kipras, DJ Prostitutė, Audrius Budrys, Audronė Pociutė + Joana Mikalauskaitė, Antanas Dombrovskij, BEN, Dovydas Augaitis, Driezhas, Enrico Glerean (IT), Erika Minkevičiūtė, Gintarė Rakickaitė, GYS, G-Lab, Henrikas Gulbinas, Jūratė Važgauskaitė, Triquilibrium, Mantas Skrupskelis aka Gondzikas + Andrius Šarapovas, Nesnausk! – Paulius „OneHalf” Liekis + Aras „NeARAZ” Pranckevičius, Saulius Leonavičius, Gediminas Kepalas + Aurimas Švedas, Simon Faithfull (GB), Simonas Gylis [S.G. s|Lver], Tomas Kučinskas, Edgaras Lepeška, TJADER-KNIGHT inc. (FI), Dovilė Budreikaitė + Jonas Dagys, Laura Keblytė, Marius Abramavičius, Saulius Leonavičius + Jurgita Juodytė, Tikrastigras, Vėtrė Antanavičiūtė, Zsolt Süto (RO), Aivaras, Gontis (Ben), Aurelija Maknytė, D117, dayeight/m3wE, de___ FORM, Gediminas „Gean” Šiaulys, Vilius „Lys” Šiaulys, Giedrius Kuprevičius, Gintautas Velykis, inconnu/m3wE, JOniNE/Virus/Dziedrius, Leonz/Edas Telyčėnas „Tea”, Liudas Svirskas + Marijus Svirskas, Mikas, Mindaugas Gelūnas, Orlandas Narušis, Ryralio DJs, Rolandas Karalius, Saulius Arlauskas, Saulius Paliukas, Šalikapalikau, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Sodeika, Trolis/Herodotas, Vėsų rytą/Madefromrecycledpaper, Vidis, Virginijus Kinčinaitis, Ernas Šimkūnas + Donatas „Donis” Bielkauskas, Allan Davies (GB), Giedrius Kuprevičius, Saulius Arlauskas, Simonas Slučka, Emanuelis Ryklys + Paulius Sluškonis.

2014 m.

Mariska De Groot (NL)

Organizatoriai

Makerspace (LT)

Žiūrovai

2013 m.

Kriget (SE)

Paskaita

Kurak (LT)

Rimas Sakalauskas (LT), Instaliacija

2012 m.

VDU student킬 darbai

Gediminas Skrandis Banaitis - festivalio iniciatorius

VDU student킬 darbai

a_g ir VJ Videovienas (LT) 2012

FESTIVALIO ORGANIZATORIAI / ORGANISERS Festivalio vadovas / Festival direcor - Gediminas Navikas Festivalio koordinatorė / Festival coordinator - Viktorija Mašanauskaitė Festivalio meno vadovė / Festival artistic director - Vaida Stepanovaitė Festivalio parodos „Remediacija“ kuratorius / Curator of the exhibition “Remediation” - Jurij Dobriakov Tekstus parengė / Texts by - Jurij Dobriakov, Vaida Stepanovaitė Festivalio įvaizdžio kūrėja / Festival image creator - Ugnė Navikė Spausdino / Printed by - UAB „Petro Ofsetas“ Leidėjas / Publisher - VšĮ „Self-fish“ Tiražas / Edition of 100 ISBN 978-609-95775-0-0

Festivalį iš dalies finansuoja / Partly sponsored by:

Draugai / Friends:

Kauno Volkswagen centras

Informaciniai rėmėjai / Media partners: