Tiesiai į dešimtuką! (arba Siaubas! Visai prašovei!) su Elvyra Kučinskaite ir
VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto
„Skaitymas atveria kelius kūrybai“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 10 000 Eur paramą.
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Vilija Astrauskienė, Ieva Babilaitė, Marius Čepulis, Rasa Dapkutė, Julija Davidavičienė, Justina Džiuvytė, Justėja Juzėnaitė, Elvyra Kučinskaitė, Kazimieras Likša, Vytautas Puišys, Eglė Ramoškaitė, Rūta Norkūnė, Virgis Šidlauskas, Asta Širiakovienė, Paulius Uziela. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas.
Dizainerė Rasa Dapkutė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.
© „Laimiukas“, nr. 3 (107) gegužė–birželis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt
Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Leidykla „Nieko rimto“
„Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
mokslo metai praskriejo neįtikėtinai greitai. Nesutinkate? Pamenu, vos prieš kelis numerius sveikinomės Rugsėjo 1-osios proga, nekantriai laukėme šv. Kalėdų, vėliau –sugrįžtančio žaluma ir gyvybe kvepiančio pavasario, o dabar štai – ir vėl stovime prie beprasidedančios vasaros slenksčio.
Kad vasarą mokate praleisti šauniai, jau žinau. Kad vos užsidarius mokyklos varteliams vėl smagiai nuotykiausite, su draugais krėsite pokštus ir išdaigas, žaisite ir lyg delfinai nardysite po fantastiškus knygų pasaulius – irgi. Tą patį darydavau ir aš. Vasarą visas laikas priklausydavo mums. Galėjome vakarais tingiai šnekučiuotis apie žemiškus ir nežemiškus dalykus, nardyti mintimis po kosmoso platybes arba siautėti kieme lyg mažyčiai viesulai, išgalvoti naujus žaidimus, ieškoti lobių, eiti lenkčių, slėptis ar gelbėti draugus nuo menamų piktadarių. Todėl tas laikas toks ypatingas ir mielas. Ir kuo daugiau vasarą patirsite, tuo daugiau įspūdžių ir smagių nutikimų galėsite papasakoti savo bičiuliams susitikę rudenį.
O Laimiukas kaip visada bus kartu ir neleis jums nuobodžiauti. Vėl nudžiugins jus šauniomis istorijomis, pritrenkiančiais faktais, juokais, žaidimais ir kitais smagiais dalykais.
Šiame numeryje „Baltosios Lokės knygos“ autorė Elvyra Kučinskienė ir iliustruotoja Ieva Babilaitė pasistengs išsiaiškinti, kaip gerai pažįsta viena kitą. „Mokslo makaronuose“ susibičiuliausime su paslaptingaisiais ateiviais. Atlikėjas ir muzikos kūrėjas Kazimieras Likša paatviraus ne tik apie savo kūrybą, bet ir mėgstamas knygas. Marius Čepulis papasakos apie supergyvūnus. Dvi vaikų knygų kūrėjos susidurs su netikėtomis situacijomis rubrikoje „Ką daryčiau, jei...“. Susipažinsime su didžiaisiais Lietuvos kūrėjais. Sužinosime, kokius žaidimus būdami vaikais kieme žaidė jūsų tėvai. Patyrinėsime keisčiausias superherojų galias. Išsiaiškinsime, ko reikia panorus suburti savo muzikos grupę. Kokie populiariausi visų laikų kompiuteriniai žaidimai. Patys vaikai rekomenduos mums savo mėgstamiausias knygas. Su gide vėl leisimės į keliones po Lietuvą. Šėlsime su nauju ir be galo linksmu Gretos Alice komiksu. Ir kaipgi be juokų ir linksmų užduotėlių.
Geros ir lengvos jums vasaros! Draugaukime ir būkime kartu! Ir iki susitikimo kituose numeriuose!
Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius
Sakydami, kad puikiai pažįstame kolegas, kartais galime klysti. Juk į kito galvą neįlįsi, ar ne? Todėl Laimiukas nusprendė pažaisti ir išsiaiškinti, kaip gerai viena kitą pažįsta „Baltosios Lokės knyga“ autorės rašytoja Elvyra Kučinskaitė ir iliustruotoja
Ieva Babilaitė. O mums belieka palyginti atsakymus ir įsitikinti – stipriai prašauta pro šalį ar viskas idealiai sutampa.
Kada Elvyra sėda prie knygos rankraščio? Ryte, vakare, o gal vėlai naktį?
Ieva: Jei per metus įpročiai nepakito, tai žinau, kad susitikimų su Elvyra negalima planuoti iki pietų, maždaug 14 valandos. Tai reiškia, kad Elvyra rašo arba išėjusi į laukus ir miškus.
Elvyra: Dažniausiai ne sėdu rašyti, o einu. Mišku arba pajūriu, laukais arba miesto gatvėmis. Ir nešuosi visai ne rankraštį – tik mažulytę užrašų knygelę. Ją pagriebiu
tarsi tarp kitko, visiškai šiaip sau. Būna, kad beeidama pasiveju kokį žodį, sakinį ar net visą pastraipą. Kartais susiduriu su jais kaktomuša arba jie man ima lipti ant kulnų, t. y. kaišo žodžių pagalius tarp kojų. Tada kur dėsies, išsitraukiu minėtą knygelytę ir tuos įkyruolius užrašau. Man atrodo, rašyti knygas, ypač vaikams, pernelyg rimtas darbas, todėl apsimetu, kad nieko ir niekam nerašau, tik surenku išsibarsčiusius žodžius į vieną, ir tiek.
Ar Elvyrai pavyksta paisyti disciplinos? O gal laukia, kol idėjos pačios pasibels į galvą?
Ieva: Manau, visai nepaiso disciplinos. Tiek gausiai rašančiam žmogui ji visai nereikalinga. Ir kur ten belstis? Dėl susidariusios idėjų spūsties durys neužsidaro.
Elvyra KučinskaitėElvyra: Man truputį gėda, bet jau išsidaviau, kad jokios disciplinos rašant nepaisau, nes juk apsimetu, kad nieko ir niekam nerašau! Ir idėjų kaip ir nelaukiu, man net atrodo, kad jos manęs laukia – už kampo, už krūmo, už upės vingio, žuvies akyje, vaiko žingsnyje – kur tik jos manęs nėra užklupusios!
Kokių ritualų Elvyra laikosi pradėdama rašyti?
Ieva: Galėčiau ką nors sugalvoti ar skambtelėti... bet esu tikra, kad kalbasi su stirnomis, eina į mišką, renka pievų gėles, žiemą stumdo sniegą.
Elvyra: Kai jau ta knygelytė ima kišenėje nerimauti, išsitraukiu ją, išplėšiu prirašytus lapelius, išdėlioju juos ant stalo, palangių, net prilipinu ant šaldytuvo ar spintos sienelių. Taip darau tam, kad žodžiai ir aš susitiktume akis į akį ir – galbūt – susidraugautume. Eidama pro šalį, ką nors vis perskaitau arba paglostau, arba sukeičiu vietomis. Netrukus imu tuos lapelius dėlioti tam tikra tvarka, kurią, sakyčiau, užuodžiu, o gal susapnuoju? Ir, žinote, ką? Vieną gražią dieną išgirstu – jie kvėpuoja. Visi vienu ritmu. Tada suprantu, kad jau susidraugavome ir kad gimė knyga. Pati. Argi galėčiau sakyti, kad ją parašiau?
Elvyra rašo ranka, kompiuteriu, o gal mintis įamžina garso įrašuose?
Ieva: Manau, rašo su tuo, kas pasitaiko po ranka, dažniausiai kompiuteriu.
Elvyra: Ant tų lapukų tai, aišku, rašau ranka. Pieštuku, šratinuku, lūpų dažais, o jei net tų neturiu – kokia mėlynės ar žemuogės uoga. Ai, tiesa, jei ir mėlynių nerandu, įkalbu tuos žodžius į telefono garso įrašytuvą. Būna juokinga, kai vėliau išgirstu pati save kalbančią keisčiausius dalykus. Bet kai žodžiai jau susialsuoja į knygą, ateina laikas kompiuteriui. Nuo to momento aš kaip ir nieko nebeprisimenu, nes visa, kas svarbiausia, jau būna nutikę iki tol.
Koks literatūros žanras, stilius Elvyrai artimiausias?
Ieva: Ir kaipgi atsirinkti, kai tiek žanrų Elvyros kūryboje? Galvoju, kad poezija, eseistiniai tekstai. Neatsiejama jos kūrybos dalis yra kalbinti ir prakalbinti žmones –publicistika.
Elvyra: Žanras – esė. Na, iš bėdos dar novelė. Arba vienas kitas trečias eilėraštis. Galvoju, gal todėl, kad eidama daug žodžių ir negalėčiau panešti? Stilius – toks kvailokas. Kai parašau viena, o skaitytojas turi suprasti ne tik tai, kas parašyta, bet ir visai ką kita. Kaip kokiam povandeniniam pasaulyje – paviršiuj vanduo ir tik vanduo, o pabandyk po juo panerti – oho!
Kokių temų Elvyra imasi su malonumu? Ir kuriomis jos nesužavėsi?
Ieva: Visa, kas susiję su vidiniais išgyvenimais. Vyrus, moteris, norinčius ir nepajėgiančius gyventi, apie viltį, kai jos nėra, šeimos griūtį, – ir apie tai, ką ir kaip galima atkurti, apie praeitį dabartyje, išsiskyrimus ir susitikimus. Žodžiu, apie baltų meškų
Emocingas Kazimiero Likšos balsas ir jautrios dainos gerai pažįstamos lietuviškos muzikos gerbėjams. Galbūt tėvams vis dar šiltą nostalgiją kelia grupės „Karma“ gyvavimo laikotarpis. Kitiems – solo kūryba. Pasmalsaukime, kaip jam sekasi, ir sužinokime ne tik apie K. Likšos kuriamą muziką, bet ir knygas bei skaitymą. Pirmyn!
Įsivaizduokime miestą iš muzikos instrumentų, kur vietoje žibintų stypso obojai, vietoje tiltų – gigantiškos lūpinės armonikėlės, o lietvamzdžiai primena tūbas. Kaip manote, ar nuolat supami muzikos žmonės neišsikraustytų iš proto?
Net sustojau pagalvoti. Jei tai iš tiesų atsitiktų, pradžioje turėtume chaosą. Nebūtų harmonijos, susigrojimo. Norėčiau tikėti, kad su laiku žmonės atrastų, kaip būti kartu, gyventi, drauge kurti grožį ir harmoniją. Bet tai būtų ilgas procesas.
Kompiuteriai šiais laikais gerokai gudresni nei prieš kelis dešimtmečius. Dabar jie jau gali kurti muziką, tapyti paveikslus. Kaip manote, kaip ateityje tai paveiks kuriančius žmones?
Vis tiek tikiu, kad kūryba, kuri ateina iš žmogaus, jo emocijų, niekur niekada nedings. Bus pati tyriausia ir stipriausia. Bet kūrybiški žmonės turi talentą išnaudoti naujas technologijas savo mene, nes gyvenimas keičiasi, viskas tobulėja. Visi stengiamės neatsilikti, kiek įmanoma įsisavinti naujoves, pritaikyti savo kasdienybėje. Jos tam ir kuriamos. Manau, kūrybingi žmonės turės pakankamai nuovokos, žinių ir gebėjimų su tuo susigyventi.
Koks vaikų literatūros personažas jums labiausiai įsirėžęs į atmintį?
Gerai atsimenu, mėgdavau Ričardo Skerio (Richard Scarry) knygą „Ką žmonės dirba visą dieną?“, kur skirtingi gyvūnai pavaizduoti kasdienėse situacijose, darbuose, buityje, laisvalaikiu. Man labai patikdavo ją vartyti ir įsivaizduoti, kokia ateityje bus mano kasdienybė, ką man teks daryti. Tai viena iš labiausiai įstrigusių knygų, pirmoji, apie kurią pagalvojau.
Kokias knygas mėgstate? Ar skaitymas svarbus jūsų gyvenime?
Turiu pripažinti, pastaruoju metu skaitau nelabai daug. Bet iš tiesų knygos man patinka. Mėgstu skaityti apie vidinius išgyvenimus, apmąstymus apie prasmę, gyvenimą, apie klaidas. Visos amžinos temos. Jos labiausiai paliečia ir įtraukia. Iš mokyklos laikų geriausiai prisimenu Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Liudo Vasario personažas gerai atspindi tai, ką noriu pasakyti, kas man aktualu. Džordžo Orvelo (George Orwell)
„1984-ieji“ irgi paliko labai didelį įspūdį. Dabar skaitau Barako Obamos (Barack Obama) autobiografiją. Ji gan sudėtinga, nes vis krypstama į smulkias detales. Barakas Obama labai išsamiai aprašo kiekvieną žmogų, su kuriuo teko dirbti prezidentavimo laikotarpiu. Tikrai įdomi knyga.
Pasitelkus muziką taip pat galima pasakoti nuostabias istorijas. Kuri iš jūsų sukurtų dainų jums mieliausia ir taikliausiai atskleidžianti tai, ką norėjote pasakyti?
Muzika yra istorijos pasakojimas. Mes, kaip kūrėjai, kartais sugalvojame visiškai naujas istorijas, naujus siužetus, kuriomis norime iššaukti tam tikras emocijas, perduoti jausmus ar aplinką, kurioje tos muzikos klausantys žmonės pasijustų saugūs, ramūs. Neretai viskas būna įkvėpta asmeninių išgyvenimų. Kartais juos kiek paaštriname, kad sustiprintume įspūdį. Muzika – tai nuostabus įrankis ne tik papasakoti istoriją, bet ir sujungti nemažą žmonių skaičių vienu metu išgyventi tuos pačius jausmus.
Mielų dainų, kurios atskleidžia tai, ką norėjau perteikti, yra daug. Tarkim, daina „Per pusę“, kuri gimė labai greitai, natūraliai. „Mieloji, tai tu“, kurią parašiau prieš savo vestuves. Taip pat mano naujos dainos „Aš visada šalia“ ir „Trauka“, parašytos iš patirties gyvenant su sūnum, kai jis gimė, kai jo laukėm. Šios dainos tikrai pavyko. Per 14 metų parašiau daug ir didžiąja dalimi tikrai didžiuojuosi. Visą laiką išlieku atviras, nuoširdus. Jei jaučiu, kad meluoju pats sau, tos dainos neberašau, ją numetu. Ir atvirkščiai, jei jaučiu, kad tai natūralu, tikra, tada dainą leidžiu. Ir visas jas lydėjo toks jausmas.
Ko palinkėtumėte sau, jei turėtumėte galimybę grįžti laiko mašina į tą akimirką, kai pirmą kartą peržengėte mokyklos slenkstį?
Jei atvirai, palinkėčiau būti tuo, kuo buvau. Nes džiaugiuosi būdamas koks esu, kokį mane tėvai užaugino. Žinoma, ne viskas būna tobula, bet ir neturi būti. Kartais siekiame tobulybės įsivaizduodami, kad yra kažkokia tobula forma, taisyklė viskam, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti, kaip turi elgtis mokykloje, po jos. Kažkas nuolatos formuoja, kokie turėtume būti. Bet turime būti tokie, kokie esame, įsiklausyti į save, būti atviri sau, tada būsime reikalingi kitiems žmonėms, kad galėtume ir jiems padėti į save įsiklausyti. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs.
Pasakyčiau, kad viskas bus gerai: tavęs laukia įdomus gyvenimas, graži šeima, nesustok, eik ir kurk. Čia esminis dalykas – paskatinti jaunus žmones nesuklupti, nesustoti, kai kas nors nepavyks, nes tai neišvengiama. Ir tiesiog judėti į priekį. Būti smalsiam, ko nors siekti. Bet visa tai turi daryti, kai jauti, kad tai natūralu, tau aktualu. Spausti savęs nereikia. Nes atsiranda tiek visokiausių taisyklių, kurios spaudžia mus, kad užsidarom ir nebenorim nieko. Reikia viską daryti savo tempu, savo eiga, kai jauti, kad jau laikas.
Rašytojai savo istorijose herojams dažnai skiria neeilinius išbandymus, sukuria sudėtingas situacijas, įstumia į šiurpą keliančius pavojus. Ir visa tai tam, kad personažas atskleistų savo gerąsias ir blogąsias savybes, parodytų ryžtą ir drąsą arba jautrią širdį. O kas būtų, jei tokius išbandymus skirtume patiems kūrėjams? Pakalbinome dvi vaikų knygų rašytojas ir uždavėme joms keisčiausių klausimų, ką darytų, jei... Pažiūrėkime, ką jos atsakė!
...Vilniaus televizijos bokšto restorane valgydama obuolių pyragą su ledais pamatyčiau kitapus lango besilaižantį ir labai alkaną drakoną? Pirmiausia apsidairyčiau, ar niekas daugiau jo nepamatė, nes kartą jau taip yra nutikę. Drakas nusigraužė pavadėlį, kuriuo buvau jį pririšusi debesų stotelėje, atskrido prie baseino ir... Įsivaizduokite patys, kas nutiktų, jei štai dabar imtumėte ir pamatytumėte drakoną, kad ir kaip draugiškai atrodantį. Žmonės baseine ėmė spiegti ir lakstyti taškydami vandenį, bet čia ir sustosiu, nes šį kartą mes ne apie tai. Įsitikinusi, kad televizijos bokšto restorano svečiai visi kaip vienas sumerkę nosis į ištaigingus savo patiekalus, prisispausčiau prie pat stiklo ir žiūrėdama Drakui į akis tyliai sušnabždėčiau burtažodį, dvidešimčiai minučių paverčiantį drakoną muse. Tiek laiko turėtų užtekti pabaigti valgyti pyragą, užsakyti dešimt porcijų Drakui ir nusileidus liftu į apačią pakilti atgal į debesis!
...išėjus pasivaikščioti į mišką sutikčiau Raudonkepuraitę?
Aišku, kad susikeisčiau su Raudonkepuraite kepurėmis! Man – jos raudona, jai – mano pilka. Juk mergaitei pilka kepure miške niekada nenutinka nieko stebuklingo, o štai su raudona...
(rašytoja)
...spintoje ieškodama palaidinės aptikčiau duris į Narniją?
Prieš pradingdama Narnijoje, iš lentynos pasičiupčiau visas „Narnijos kronikų“ knygas ir sutikusi kiekvieną padarą paprašyčiau autografo! Ir, kas be ko, apsivilkčiau šiltus žieminius drabužius, nes iki šiol nesuprantu, kodėl pamatę sniegą Liusė, Piteris, Susana ir Edmundas užsimetė tik paltus!
...dairantis žiedo juvelyrinių dirbinių parduotuvėje išsigandęs pardavėjas paprašytų vieną jų nunešti į Lemties kalno viršūnę Mordore?
Iš pradžių pagalvočiau, kad juokauja, gal truputį išsigąsčiau, bet vėliau, manau, kad paklausčiau, kaip greitai reikia nunešti. Esu vienas iš tų didelių suaugusių vaikų, kurie dar laukia laiško su kvietimu mokytis Hogvartse, todėl rimtai tikiu nerimtybėmis, fantastiniais pasauliais ir būtybėmis.
...fotografuojantis prie Puntuko akmens, staiga šis pasipurtytų, virstų dideliu troliu ir pasipiktinęs pareikštų, kad atrodęs nekaip, todėl visas nuotraukas teks pakartoti?
Žinoma, kad sutikčiau, nes nemėgstu fotografuotis ir dažniausiai pati esu ta, kuri prašo pakartoti nuotraukas. O šiaip mielai susipažinčiau su troliu, paklausčiau jo, ar nesutiktų vienai dienai pabūti mano gidu ir papasakoti apie Anykščių apylinkes.
...grįžus automobiliu namo po vidurnakčio, šis pavirstų moliūgu?
1. Pulčiau žiūrėti į savo sportbačius, ar šie nepavirto krištolinėmis kurpaitėmis ir ar vieno bato netrūksta!
2. Galvočiau, kokių žinau moliūgų patiekalų receptų ir kokią moliūgų šventę galėčiau surengti draugams.
3. Nekantriai laukčiau ir dairyčiausi, o kas dar nutiks.
Vasario pabaigoje šurmuliuojant Knygų mugei, kur vaikų literatūrai buvo skirta visa 4 salė, kur stenduose puikavosi spalvotos įvairiausių formų knygelės, kur patys rašytojai sukiojosi greta ir dalijo autografus, kilo mintis visiems „Laimiuko“ skaitytojams papasakoti apie pradžių pradžią – pirmuosius lietuvių rašytojus vaikams. Bet negi pasakosi apie tai, kas Vikipedijoje parašyta? Ten sudėtos datos, aprašyti reikšmingi nuopelnai. Manau, kad įdomiau būtų paskaityti apie būsimųjų rašytojų vaikystę ir mokslo metus, apie jų sukurtų personažų nuotykius. Tad nauja „Laimiuko“ tema – Vaikų rašytojai vaikystėje.
Motiejus Valančius – knygnešių globėjas
Būsimasis vyskupas Motiejus Valančius gimė Žemaitijoje. Tuo metu Lietuva priklausė carinei Rusijai, dauguma žmonių buvo baudžiauninkai. Mažojo Motiejuko tėvai buvo pasiturintys valstiečiai. Be Motiejaus šeimoje užaugo dar keturi vaikai. Tėvelis buvo sumanus kalvis, šviesus žmogus, todėl leido sūnų į Žemaičių Kalvarijos šešiaklasę mokyklą.
Apie vaikystės nuotykius vėliau jis papasakos savo knygelėse. Geriausiai prisimena, kaip vieną kartą vėjo gūsis pakėlęs nuo žemės ir nubloškęs prie koplyčios. Kai užėjo į vidų padėkoti Dievui už sėkmingą nusileidimą ant žemės, kažkas užšovė duris. Motiejus niekaip negalėjo ištrūkti, todėl pavėlavo į pamoką. Ar taip buvo, ar jis sugalvojo šią istoriją, norėdamas pasiteisinti pavėlavęs, ne taip ir svarbu. Visa istorija sugulė į linksmą pasakojimą, kurį smagu skaityti iki šiol. Baigęs mokyklą, Motiejus įstojo mokytis į Varnių kunigų seminariją. Iš tikrųjų pasirinkimo nelabai turėjo, o kunigas tuo metu buvo itin garbinga profesija. Dar jaunas Motiejus pagarsėjo kaip ramus, išmintingas, sumanus jaunuolis. Jo gabumus dėstytojai pastebėjo ir Varniuose, todėl išsiuntė į Vilniaus vyriausiąją seminariją prie Vilniaus universiteto, vėliau teko studijuoti Petrapilyje (dabar Peterburge).
Baigęs mokslus ir tapęs teologijos daktaru, Motiejus Valančius grįžta į Varnius ir netrukus tampa vyskupu, pelno žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Pamatęs, kad dauguma žemaičių nemoka net skaityti, jis pradėjo prie bažnyčių steigti mokyklėles. Po daugelio metų poetas Kazys Binkis rašė: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“
Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, vyskupas pradėjo organizuoti knygnešių veiklą. Jie per Prūsijos sieną į Lietuvą gabeno slaptas lietuviškas knygeles, tik tų lietuviškų knygelių tuomet dar būta labai mažai. Štai tuomet
vyskupas ir parašo „Vaikų knygelę“, vėliau „Palangos Juzę“ ir kitas. Su šypsena čia pasakoja apie kaimo vaikų nuotykius, moko ir pataria. Pats linksmiausias veikėjas – tai guvusis Vincė, tikras pramaniūgas ir išdaigininkas. Iki dabar smagu skaityti apsakymėlius apie 19 a. vaikus, kurie neturi daug pramogų, bet yra sumanūs ir gudrūs. Toks pat yra ir siuvėjas Juzė iš apysakos „Palangos Juzė“. Su didelėmis žirklėmis ir kitais siuvėjo įrankiais keliauja per Žemaitiją, patiria daug nuotykių, o grįžęs į Palangą apie juos visus papasakoja tėvams ir kaimynams. Juzė pasakoja įterpdamas daug priežodžių, patarlių, pajuokavimų. O kiek čia galima rasti ištiktukų! Juk pats vyskupas be galo domėjosi smulkiąja tautosaka, rinko ir sudėjo čia išgirstas ir užrašytas patarles ir mįsles, kad galėtų pamokyti, patarti.
Motiejus Valančius neįtiko carinės Rusijos valdžiai, tad jis buvo perkeltas į Kauną. Jau sergantį vyskupą aplankė raseiniškis Aleksandras Mačiulis ir atsivežė mažą sūnelį Jonuką. Vyskupas pasisodino mažąjį berniuką ant kelių, pakalbino, pajuokavo. Tai buvo tarsi simbolinis susitikimas, nes po daugelio metų tas berniukas taip pat taps kunigu ir didžiu Lietuvos poetu Maironiu.
Pirmosios knygos vaikams buvo parašytos iš būtinybės mokyti vaikus skaityti, sudominti, motyvuoti mokytis toliau. Visai kaip ir jus dabar nori sudominti mokytojai, žurnalistai, rašytojai. Tik dabar vaikų rašytojų yra žymiai daugiau. Jų sukurtos knygos spalvotos, istorijos linksmos ir žavios. Dabar knygelių galima knygynuose ar mugėje nusipirkti, o 19 a. jas teko rizikuojant gabenti knygnešiams.
Superherojai visais laikais kėlė pagarbą ir susižavėjimą. Intrigavo savo paslaptimi, nepaprastomis galiomis ir išskirtinėmis savybėmis. Patraukliausias jų bruožas – sugebėjimas ištirpti minioje ir gyventi paprastų žmonių gyvenimą. Tačiau vos iškilus pavojui (ne jų pačių, o atsitiktinių praeivių ar net viso miesto saugumui), jie pasirodo lemiamu momentu ir visus išgelbsti. Dažniausiai jie kuklūs – šlovės bei pripažinimo nesivaiko. Ir, žinoma, turi savo priešininkus, kurie nuolatos kaišioja į ratus pagalius.
Pirmą kartą žodis „superherojus“ panaudotas dar 1899 m. Tačiau tuo metu jis buvo skirtas apibūdinti mitologinius ar folkloro veikėjus, tokius kaip Heraklis ar Robinas Hudas, kurie iš kitų išsiskyrė ne tik savo drąsa ar tvirta valia, bet ir paslaptingomis galiomis, pvz., neįtikėtinu Robino Hudo taiklumu šaudant iš lanko arba nežmoniška Heraklio jėga.
Kauke besidengiančio slapto herojaus idėją išpopuliarino pjesė „Raudonžiedis progailis“ (toks augalėlis rausvais žiedais). Taip slapta tapatybė tapo populiariu fenomenu. Istorijos apie kaukėtus teisuolius, keršijančius už nuskriaustuosius, žaibiškai paplito bulvariniuose skaitaluose, taip pat komiksuose. Tokie veikėjai kaip Zoro ar Šešėlis (The Shadow) tapo ne vienos istorijos herojais. Vėliau supergaliomis apdovanoti personažai tiesiog ėmė dygti vienas po kito. Kai kurie iš jų nebesislėpė po kaukėmis. Pavyzdžiui, stipruolis Popajus (Popeye), kuriam didžiulę jėgą suteikdavo špinatai. Taip pat Supermenas. Šiam užtekdavo telefono būdelėje nusivilkti kostiumą, nusiimti akinius ir niekas jo nebepažindavo. Žinoma, jis turėjo silpnybę – kriptonitą, kristalą iš savo gimtosios planetos, kuris atimdavo jėgas.
Kai kurie superherojai buvo labiau žmogiški, pvz., Betmenas – žmogus šikšnosparnis. Išgyvenęs baisią dramą, kuomet neteko tėvų, užaugęs jis nepailsdamas kovoja su piktadariais. Be to, visa jo jėga slypi gerame pasiruošime ir naujausiose technologijose. Jo betmobilis gali transformuotis, keistis ir yra prikimštas elektronikos bei gudrių dalykėlių. O ir ginklai, kuriais jis kovoja, realybėje nematyti, tačiau neabejotinai sukurti žmogaus.
Žmogus voras (Spider-Man) – niekuo neišsiskiriantis jaunuolis, kuris po laboratorijos voro įkandimo atranda, jog gali laipioti stačiais paviršiais nenukrisdamas.
Didžioji dalis superherojų atsirado dar pirmoje 20 a. pusėje. Tuo metu buvo pats superherojų bumas. Moteris katė, Kapitonas Amerika, Nuostabioji moteris (Wonder Woman), Plastiškasis žmogus (Plastic Man) ir kiti tapo labai populiarūs ir varžėsi tarpusavyje neįtikėtinais talentais, nuotykiais, o jų istorijos stulbino siužeto vingiais.
Antroje 20 a. pusėje naujų sukurtų superherojų gerokai sumažėjo. Juk ir senieji dar turėjo parako. Tačiau nemaža jų dalis puikiai žinomi iki šiol. Didžiosios Holivudo kino studijos noriai tęsia jų nuotykius ir populiarumu tokie filmai šiuo metu gerokai lenkia dramos, komedijos, siaubo ir kitus žanrus. Sėkmės priežastis ne viena. Tačiau visų pirmiausia jie mėgstami, nes tai smagi pramoga, o specialieji efektai ir kvapą gniaužiantys nuotykiai leidžia pailsėti nuo kasdienybės. Tokie herojai kaip Halkas (Hulk), Toras (Thor), Geležinis žmogus (Iron Man), Iksmenai (X-Men), Elektra, Pragaro vaikis (Hellboy) sėkmingai šturmavo
kino teatrus. O neretai jie sulaukia ir filmų tęsinių bei į ekranus grįžta dar ne kartą.
Šiuo metu superherojų komiksuose ir jų kino adaptacijose daugiausia varžosi dvi didelės kūrėjų komandos „Marvel Comics“ ir „DC Comics“. Fantastikos ir nuotykių gerbėjai nesutaria, kurie herojai šaunesni, tačiau kiekvienas svajoja turėti bent mažąją dalį jų galios ir drąsos.
Žvilgtelėkime ir į keisčiausių supergalių turinčius veikėjus:
Laikrodžių karalius (Clock King) – jis blogasis herojus, tačiau neturi jokių išskirtinių savybių. Tik juokingą kostiumą ir nelabai ypatingą galią visur būti laiku.
Aitvaražmogis (Kite Man) – savo keistais ginklais siaubia gimtąjį Betmeno miestą Gotamą ir skraido aitvaru. Laimė, bent jau ne gigantišku popieriniu lėktuvėliu.
Kiaušingalvis (Egghead) – tai fiziškai deformuotas mokslininkas, kurio pagrindinis tikslas – rasti vaistus nuo senėjimo. Na, panašu, kad pačiam jam raukšlės negresia.
Šokinėjantis vaikinas (Bouncing Boy) – jo galia išsipūsti ir šokinėti it sviediniui.
Tatuiruotasis žmogus (Tatooed Man) – tatuiruotės ant jo kūno gali atgyti ir pridaryti gerajam herojui daug bėdos.
Mergina voverė (Squirrel Girl) – pagrindinė jos galia – kalbėtis su voverėmis, kurios kartais gali būti visai neblogos pagalbininkės. Be to, ji dar yra ir stipri bei gali pagreitinti žaizdų gijimą.
Spalvotasis vaikis (Color Kid) – gali keisti daiktų spalvas. Puikus draugas chameleonui.
Skaityti labai svarbu. Tai lavina mūsų fantaziją, estetinį jausmą, turtina žodyną, moko suprasti ir užjausti kitus. Kuo anksčiau vaikai pradeda skaityti, tuo greičiau užsikuria kūrybiniai varikliukai. Todėl šį kartą savo knygų rekomendacijomis dalinasi pirmokai. Kai kurios jų lakoniškos ir trumpos, tačiau labai nuoširdžios ir kviečiančios atsiversti paminėtas knygas.
Akmėja:
Knister, „Ragana Lilė ir bailusis vikingas“ Man patiko, nes čia rašoma, kaip mergaitė Lilė padėjo vikingams. Rekomenduoju vaikams, kurie mėgsta nuotykius.
Elzė: Kristina Jakaitė, „Bobausis be ausų“ Knygoje aprašomos trumpos istorijos apie Spurgį. Penkių metų berniukas susipažįsta su pasauliu. Rekomenduočiau smalsiems vaikams.
Estrėja: Ella Coalman, „Gražiausios kalėdinės istorijos“
Knyga apie Kalėdų Senelį, kuris pildo didžiausias vaikų ir net miško žvėrelių svajones.
Goda:
Lisa Marsoli, „Ilgo plauko istorija“ Knyga apie stebuklingą mergaitę, kurią pagrobė ragana. Netikėtai Auksaplaukę iš bokšto ir raganos nelaisvės išgelbėjo vagis vardu Flinas. Auksaplaukė ir Flinas įsimylėjo vienas kitą.
Edvardas: Alissa Heyman (pagal Rob Scotton kūrinius), „Katinėlis Juodis. Geriausi draugai“ Labiausiai patiko, kaip Juodis puošė namus Seimuro puotai. Pagrindinė mintis – geriausi draugai amžiams.
Fausta: Janosch, „Panama labai graži“
Šita knyga apie meškiuko ir tigriuko nuotykius. Rekomenduoju paskaityti tiems, kas mėgsta keliauti.
Liepa: Knister, „Ragana Lilė“ Ši veikėja labai šmaikšti, linksma, išdykusi ir nuotaikinga. Knygą rekomenduočiau vaikams, kurie mėgsta pašėlusius nuotykius.
Justas:
Anna Láng, „Kaip išmokyti savo drakoną sakyti atsiprašau“
Knyga apie mergaitę Lilę ir jos drakoną. Drakonas nemokėjo atsiprašyti ir mergaitė jį to išmokė.
Gustas:
Rob Scotton, „Katinėlis Juodis“ Knyga įdomi. Joje daug nuotykių.
Faustina:
Knister – „Ragana Lilė švenčia Kalėdas“ Knyga įdomi. Parašyta didelėmis raidėmis.
Oresta: „Pelenė“ Knygoje daug paveikslėlių.
Markas:
Holly Webb, „Nereikalingas šuniukas“ Knyga įdomi.
Mindaugas:
Otfried Preußler, „Herbė ir jo draugas Cvotelis“ Knygoje yra daug nuotykių.
Tauras:
Kristina Jakaitė, „Bobausis be ausų“ Knyga labai spalvinga.
Luka:
Jolanta Sereikaitė, „Katytės Tikės miškas“ Knygoje yra linksmų paveikslėlių.
Viktorija:
Grigorijus Osteris, „Nauji Pifo nuotykiai“ Knygoje daug nuotykių.
Skrenda ir baltuoja. Kas? Musė su naujais kedais!
Susitinka Mamulė Mū ir Varna. Pirmoji sako:
– Nusipirkau naują namą, bet jame tiek daug tarakonų... Gal žinai, ką daryti?
– O tu įsigyk kreidelių nuo tarakonų.
– Ir ką? Padeda?
– Dar ir kaip. Sėdi sau kampe, paišo...
* * *
Freken Bok Mažyliui:
– Kiek kartų tau jau sakiau! Valydamas langus ir stodamasis ant aksomu aptrauktų fotelių pasidėk laikraštį!
– Nereikia, ponia, aš ir taip pasiekiu.
* * *
Kartą liūtas surinko miško žvėris ir sako:
– Šiandien suėsime patį bailiausią.
– Neleisiu skriausti šerniuko! –pasigirsta kiškio klyksmas.
* * *
Bėga dramblys ir skruzdėlė nuo policijos. Skruzdėlė staiga sustoja ir sako:
Bėk toliau vienas, mane jau pastebėjo.
* * *
Zepukas su Kaspariuku rašo laišką televizijai:
– Prašome filmų metu nerodyti titrų, nes mūsų močiutė galvoja, kad tai karaokė ir visą laiką dainuoja.
Priešistorinė era. Tėvas žiūri į sūnaus pažymių knygelę ir sako:
– Kad blogi pažymiai iš geografijos, matematikos ir gimtosios kalbos, aš dar galiu suprasti. Bet iš istorijos, kurios tėra 2 puslapiai?.. * * *
Oro uoste muitininkas sako keleiviui:
– Prašyčiau atidaryti savo lagaminą.
– Tai kad neturiu jokio lagamino.
– Nieko nepadarysi. Instrukcija yra instrukcija.
Šliaužia dvi gyvatės. Viena sunerimusi sako
kitai:
– Seniai norėjau tavęs paklausti. Gal žinai, ar mes nuodingos?
– Ne, o kodėl parūpo?
– Supranti, į lūpą įsikandau...
Indėnas sumanė pasikeisti pavardę. Atėjo į pasų poskyrį.
– Man nepatinka mano pavardė. Ji per ilga.
– Įdomu. Ir kokia ji? – susidomėjo darbuotojas.
– Pašautas laukinis kalnų erelis, akmeniu krentantis iš dangaus.
– Taip, iš tiesų ilgoka. O kokią išsirinkote dabar?
– Bum!
* * *
Tomis su Anika Pepei:
– Pas tave ausyse bananai!
– Ką?
– Pas tave ausyse bananai!
– Ką?! Nieko negirdžiu! Pas mane ausyse bananai!
laukinius gyvūnus“
„Vilkolakiukas Dolfas. Mėnulio paslaptis“
Šioje knygoje – net 70 trumpų, smagių ir labai gražiai iliustruotų penkių minučių trukmės pasakų apie viso pasaulio gyvūnų nuotykius. Čia sužinosite, kaip atsirado katės ir pelės ir kodėl triušio uodega trumpa. Ir dar perskaitysite labai linksmą pasaką „Višta Snieguolė ir septynios pelėdos“!
Sabine Bohlmann
Iliustravo Simona Ceccarelli
„Mergaitė vardu Gluosnė. Miško kuždesiai“
Šįkart vilkolakiukas Dolfas ir jo draugai patiria labai keistą nuotykį. Kažkas nutiko mėnuliui ir, vos pažiūrėję į pilnatį, visi ima ką nors baisiai įsimylėti. Net Dolfas! Kadangi visi elgiasi labai keistai, būtina kuo greičiau įminti mėnulio paslaptį!
Rudyard Kipling
Iliustravo Remigijus Januškevičius
„Džiunglių knyga II“
Gluosnei labai patinka būti ragana. Ji kartu su draugėmis leidžia dienas miške, mokosi burtų ir žaidžia su gyvūnais. Gerųjų raganų gyvenimas – pilnas nuotykių ir stebuklų. Tačiau į Gluosnės mišką atkeliauja trys berniukai ir nori čia statytis trobelę medyje. Kaip juos išvaryti? O gal geriau susidraugauti? Bet kuriuo atveju prireiks burtų knygos!
Pasakojimai apie vilkų užaugintą berniuką Mauglį – tikra literatūros klasika. Apie nuotykius džiunglėse sukurta filmų, animacinių filmukų ir net kompiuterinių žaidimų. Šioje knygoje Mauglis atsikrausto gyventi tarp žmonių. Tačiau galbūt tikroji džiunglių karaliaus vieta – tarp gyvūnų? Laukia nuotykiai ir pasakojimai apie tikrą draugystę.
ISSN 1392-9674
„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje prenumeruok.lt.
Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.