Apie šį bei tą. Trumpos istorijos by Nieko rimto

Kęstutis Kasparavičius

APIE ŠĮ BEI TĄ Tr u m p o s i s t o r i j o s

UDK 821.172-93 Ka533

Sudarė Kęstutis Kasparavičius iš savo knygų „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“

ISBN 978-609-441-323-0 © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2003–2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Kęstutis Kasparavičius

APIE ŠĮ BEI TĄ Tr u m p o s i s t o r i j o s

Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2015

TURINYS

PRATARMĖ

___________

MARSIEČIAI

___________

VAISIAI 10 SNIEGO SENIS 12 SKRENDANČIOS KNYGOS AUTOMOBILIS 16 ___________

___________

OBELIS

___________

BRAŠKĖ RIESTAINIAI

___________

18 20

___________

JUODA DIENA KALNAS

___________

LAIVELIAI DEBESIS

___________

SŪRIS

SVOGŪNAI

___________

MORKA

___________

GRYBAI

___________

44 46

___________

MAIŠTAS

___________

KIAUŠINIAI

LEDAI

___________

MEŠKIUKAS

BAIDYKLĖ

___________

PASIMATYMAS

MALKOS

___________

MUZIKANTAI

PR ATARMĖ

Vieną vakarą, sumanęs ką nors linksmo paskaityti, išsitraukiau iš lentynos porą knygų. Tai buvo dvi mano „Trumpų istorijų“ knygos – viena APIE DAIKTUS, kita APIE GYVŪNUS, kurias aš tiek vieniems, tiek kitiems paprastai ir skaitydavau. Tačiau tuo metu netikėtai suskambo durų skambutis ir aš nuskubėjau jų atidaryti. Už durų stovėjo dvi keistos būtybės kiaušinio formos galvomis ir žaliais it pelkių pabaisos veidais. Visi daiktai ir gyvūnai, kurie buvo susirinkę paklausyti mano istorijų, bematant dingo. Jie skubiai išsislapstė, lyg būtų kažko smarkiai išsigandę. Kas po lova, kas į spintą, kas dar kur. Tuo tarpu man, kad ir kokios keistos būdamos, šios būtybės pasirodė visai nebaisios ir net kažkur matytos. – Labas vakaras, – sugargaliavo jos smagiai. 6

– Labas vakaras, – atsakiau aš ir mandagiai paklausiau: – Ko tamstos pageidausite? – Mes atvykome! – džiugiai tarė jos abi vienu balsu. – Bet kad aš nieko nekviečiau, – nustebau. – Mes marsiečiai, – patikslino svečiai ir šiek tiek liūdniau pridūrė: – Matote, mūsų niekada niekas nekviečia, nes mano, jog mūsų nėra. Vis dėlto mes vis tiek kartais atvykstame. – Štai kaip, – sumurmėjau aš ir apsidairiau. Už tvoros krūmuose, leisdamas bjaurius žalius dūmus, burzgė į dvi dideles suvožtas lėkštes panašus kledaras. Ir čia aš prisiminiau, kad pats kažkada marsiečius buvau aprašęs vienoje savo istorijoje. Aš pakviečiau marsiečius užeiti ir greitai įsitikinau, kad niekad neturėjau tokių žalių ir tokių mandagių svečių. Aš jiems perskaičiau savo istorijas APIE DAIKTUS ir APIE GYVŪNUS. Kad turėtų bent menką supratimą, kas čia pas mus vyksta. Paskui pagalvojau, kad man būtinai reikėtų sudaryti dar vieną, trečiąją, istorijų knygą APIE ŠĮ BEI TĄ. Taigi ir apie tuos, kurie nei daiktai, nei gyvūnai: marsiečius, sniego senį, grybus, debesis ar knygas. Ypač apie knygas, kurios atrodo kaip daiktai, bet moka pasakoti begalę visokių istorijų, tarsi būtų žmonės. Skiriu šias istorijas savo daiktams, gyvūnams ir, žinoma, Jums. Kad nebijotumėt ir nesislapstytumėt pamatę kokių keistų dalykų, nesvarbu, kad jie atrodo ir elgiasi truputį kitaip nei mes. Jūsų Kęstutis Kasparavičius

MARSIEČIAI Dauguma žmonių mano, jog marsiečių nebūna. Jeigu kas sako kitaip ar net teigia savo akimis matęs marsietį, dauguma piktinasi. – Eik jau, eik, – sako, – tau turbūt protas aptemo. Marsiečiai irgi mano, kad žmonių nebūna. Bet nuo to niekas nesikeičia. Mes juk esame. Taigi kartą du marsiečiai sėdo į išklerusią skraidančiąją lėkštę, užvedė variklį ir pakilo į orą. Lėkštė labai garsiai burzgė ir skleidė žalius smirdinčius dūmus. Marsiečiai keletą kartų apskriejo aplink Marsą ir pasuko Žemės link. Pataikė į mūsų miestą. Nusileido į krūmus, išlipo ir patraukė gatve pasidairyti. Niekas jų iškilmingai nepasitiko, kaip kad jiedu tikėjosi. Nors žmonės juos puikiai matė, bet tylomis apsimetė, kad nieko nemato. Mat visi bijojo, kad kas nepalaikytų jų pamišėliais. Vienas žmogus, eidamas pro šalį, tyliai sau svarstė: „Turbūt per anksti šį rytą atsikėliau, matyt, dar nespėjau atsibusti.“ Arba kitas: „Kažin, kas atsitiko mano akiniams, – kažkokia velniava pro juos matyti.“ Marsiečiams atrodė, kad žmonės jų vengia. O juk jų išvaizda, palyginti su žmonių, buvo visai normali: galvos – kiaušinio formos, veidai – žali, mažos raudonos akutės, vietoj nosių – vandentiekio čiaupai, vietoj kojų – rankos, o vietoj rankų – pelekai. Marsiečiai įsižeidė ir išskrido namo. Tik prieš tai užsuko į indų parduotuvę nusipirkti fajansinių lėkščių. Mat pamanė, jog tai žaisliniai skraidančiųjų lėkščių modeliukai. Marsiečių vaikučiai jomis tikrai apsidžiaugs. 8

VAISIAI

Ant virtuvės stalo stovėjo lėkštė su vaisiais. Namie visi, išskyrus vaisius, miegojo. Mat vaisiai nesutarė, kuris iš jų turėtų būti vadas. – Aš taip gražiai įdegęs saulėje! Be to, toks tobulai apvalus, – gyrėsi apelsinas. – Bet pats Mėnulis yra mano pusbrolis, – bandė visus įtikinti bananas. – Argi aš nepanaši į tikrą karalienę? – puikavosi savo išpūstais rausvais žandais storulė kriaušė. – Greičiau jau į oro balionėlį, – pasišaipė citrina ir, nutaisiusi rūgščią miną, pridūrė: – Vaisiams reikia kietos rankos ir griežtos tvarkos, o ją įvesti galiu tik aš. Taip besiginčijant atėjo rytas ir į virtuvę pusryčiauti susirinko mūsų šeima. Mano sesutė nuogai nulupo apelsiną ir suvalgė, nė nepastebėjusi jo tobulo apvalumo. Mama suvalgė Mėnulio pusbrolį, visiškai nekreipdama dėmesio į jo aukštą kilmę. Aš sušveičiau kriaušę ir pajutau, kad ji tikrai karališko skonio. Kai tėtis gėrė arbatą su citrina, jo veido išraiška buvo veikiau patenkinta negu rūgšti. 10

SNIEGO SENIS

Kieme prie namo stovėjo sniego senis. Jis turėjo dvi akis iš angliukų, seną surūdijusį puodą ant galvos – vietoj kepurės, rankoje laikė šluotą, o jo nosis buvo tikrų tikriausia oranžinė morka. Tik proto jis neturėjo, bet puikiai išsivertė ir be jo. Plati ir naivi šypsena rodė, kad sniego senis geros širdies. Nors aš truputį abejoju, ar jis tikrai tą širdį turėjo. Sniego senis stovėjo ir pro langą stebėjo, kas dedasi namo viduje. Jis matė, kaip žmonės geria karštą arbatą, matė, jog kambaryje jauku ir šilta. Jis girdėjo žmones kalbant, kad greitai turi ateiti kažkoks Pavasaris ir lauke viskas sužydės, bus gražu ir šilta. – Kad tik tas Pavasaris greičiau ateitų, – svajojo sniego senis. Ir paslaptingasis Pavasaris atėjo. Saulė švietė vis šilčiau, ir sniego senis dėl to labai džiaugėsi. Deja, neilgai, nes... pradėjo tirpti. Netrukus iš jo liko tik surūdijęs puodas ir šluota. Morką nusinešė naktį atklydęs kiškis. Tas kiškis nebuvo svajotojas, jis džiaugėsi šia diena ir vertino visa, kas papuola po ranka šią akimirką. 12

SKRENDANČIOS KNYGOS

Viename mažame miestelyje žmonės gyveno labai neįdomiai. Jie žiūrėdavo televizorių, kalbėdavosi telefonu ir net žinojo, kas tai yra fotoaparatas. Bet jie neturėjo nė vienos knygos. Taigi mamos vakarais negalėdavo paskaityti vaikams pasakų, ir jie – norom nenorom – amžinai spoksodavo į televizorių. Kartą rudenį pro šalį skrido nedidelis pulkelis knygų. Jos labai nustebo radusios vietovę, kur žmonės nežinojo, kas tai yra knygos. – Mes turim jiems padėti, – tarė viena iš jų. Ir tada knygos apsivertė puslapiais žemyn ir pradėjo purtyti raides. Žmonės, išėję į gatvę, stebėjosi, kad taip anksti pradėjo snigti. Ir, be to, ne snaigėmis, o raidėmis. Paskui pradėjo tas raides rinkti, dėlioti iš jų žodžius, sakinius, ištisas istorijas ir pasakas. O istorijų ir pasakų vieta – knygose. Taip miestelyje ėmė rastis knygų. Ir kiekvieną vakarą mamos prieš miegą vaikams skaitydavo pasakas, o kai vaikai užmigdavo, pačios įsijungdavo televizorių. Šiaip sau – juokais. 14

AUTOMOBILIS

Kartą mūsų raudonasis automobilis ėmė dėti kiaušinius. Jau prieš kokią savaitę jis pradėjo keistai elgtis. Kiekvieną dieną, grįždamas namo, prisitempdavo įvairių šakelių, minkštų skudurėlių ir popieriukų, įstrigusių tarp ratlankių. Vėliau pastebėjom, kad iš viso to jis pradėjo sukti lizdą. Pagaliau vieną rytą jis griežtai atsisakė išvažiuoti iš garažo. Jokie įkalbinėjimai ir prašymai nepadėjo. Po geros valandos jis staiga pradėjo linksmai pypsėti, ir mes atbėgome pažiūrėti, kas gi atsitiko. Mūsų automobilis buvo sudėjęs į lizdą tris gražius raudonus kiaušinius. Lygiai dvi savaites jis kantriai tupėjo lizde ir perėjo – niekur iš namų nevažiavo ir visai neprašė benzino. Pagaliau iš kiaušinių pradėjo kažkas kaltis ir viens po kito išsirito trys gražučiai raudoni automobiliukai. Ir tada mūsų automobilis išdidžiai išriedėjo iš garažo. Paskui jį, gražiai išsirikiavę, išvažiavo ir jo vaikučiai. Taip jie ir važinėjo visi kartu. Kaip antis su ančiukais. 16

Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Apie šį bei tą. Trumpos istorijos / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 56 p.: iliustr.

„Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“ – trečioji dailininko Kęstučio Kasparavičiaus rašyta ir iliustruota trumpų istorijų rinktinė. Jos veikėjai – sniego senis, kiaušiniai, obelis, kalnas ir kiti – yra nei daiktai, nei gyvūnai. Bet kiekvienas iš jų turi savo istoriją, su kuria bus linksma, netikėta ir malonu susipažinti ne tik jauniesiems skaitytojams, bet ir jų tėveliams. Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos: Tinginių šalis Drebantis riteris Apie gyvūnus. Trumpos istorijos Apie daiktus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Sapnų katytė Mažoji žiema Baltasis Dramblys. Tolimų kraštų istorijos Kiškis Morkus Didysis Sodininkas Florencijus Dingęs paveikslas Braškių diena Trumpos istorijos Kvailos istorijos

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Už durų stovėjo dvi keistos būtybės kiaušinio formos galvomis ir žaliais it pelkių pabaisos veidais. Visi daiktai ir gyvūnai, kurie buvo susirinkę paklausyti mano istorijų, bematant dingo. Jie skubiai išsislapstė, lyg būtų kažko smarkiai išsigandę. Kas po lova, kas į spintą, kas dar kur. Tuo tarpu man, kad ir kokios keistos būdamos, šios būtybės pasirodė visai nebaisios ir net kažkur matytos. Žinoma, matytos! Juk tai – marsiečiai, kuriuos Kęstutis Kasparavičius nupiešė ir aprašė vienoje iš savo trumpų istorijų. Jie – nei daiktai, nei gyvūnai, kaip ir kiaušiniai, kalnas, grybai, sniego senis... Tačiau istorijos apie juos ne mažiau nuotaikingos ir stebinančios.

ęstučio Ka K s o K it

sparavičiaus trump

ų isto

rijų rink tin ės:

ISBN 978-609-441-323-0

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

9 786094 413230