KRISTINA OHLSSON
Versta iš: Kristina Ohlsson STENANGLAR Lilla Piratförlaget, Stockholm, 2015
Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Kristina Ohlsson, 2015 © Viršelio iliustracija, Gediminas Skyrius, 2017 Išleista susitarus su Salomonsson Agency, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Mantas Karvelis, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-416-9
KRISTINA OHLSSON
Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis
Vilnius 2017
1.
VISKAS PRASIDĖJO NUO STATULŲ močiutės sode. Iš viso keturios, atrodė kaip šeima. Du vaikai ir du suaugusieji. Iš kieto, pilko akmens. Stovėjo ratu, nugara viena į kitą. Kiek Simona prisiminė, jos visada buvo galinėje močiutės namo pusėje. Pati nesuprato kodėl, bet visą laiką jų prisibijojo. Keistoka, nes šiaip Simona beveik nieko nebijojo. – Gal žinai, kas jos tokios? – paklausė. Mergaitė stovėjo virtuvėje ir žvelgė į statulas pro langą. Buvo savaitgalis. Kol tėvai išvykę, ji apsistojo pas močiutę. Broliai ir seserys nutarė pagyventi pas draugus, bet Simona labiau norėjo pabūti su močiute Ohiuse. Šią tai labai nudžiugino. – Neįsivaizduoju, – atsakė ji ir atsistojo šalia. – Tiesiog žmonės, ir tiek. Močiutė visada taip. Žmonės. Tiek mergaitė ir pati matė. Bet kas jie? To nė viena nežinojo. Senolė gyveno viename didžiausių kada nors Simonos matytų namų. Šio būta tikrai didelio. Baltas, su daugybe langų ir vos už kelių žingsnių nuo paplūdimio bei jūros. Kadaise jame veikė viešbutis, bet labai seniai. Močiutė pasakojo, kad buvęs savininkas nutarė jį uždaryti, nes svečių buvo nedaug. Galiausiai apskritai pardavė. Tada jį ir nusipirko Simonos seneliai. Tik jie neketino vėl 7
atidaryti viešbučio. Tiesiog norėjo gyventi patys. Močiutė svajojo, kad viduje lakstys jos pačios vaikų pulkas, bet susilaukė tik vieno – Simonos mamos. Anūkei patiko čia svečiuotis. Tėtis sakydavo, kad kvaila vienai gyventi tokiame didžiuliame name, bet mergaitė taip nemanė. Jai labai patiko tušti, tyloje skendintys kambariai. Visai kitaip nei jų namuose, kur nebūdavo nė minutės ramybės. – Reikėtų suremontuoti ir parduoti, – kartą ištarė tėtis, kai močiutės nebuvo šalia. – Remontui ji neturi pinigų, o parduoti nenori, – atsakė mama. Simona nesuprato, ką jie ten kalba. Jai močiutės namai patiko tokie, kokie buvo. Aišku, kad nieko nereikėjo keisti, nes tada nebebūtų taip gera. – Gal būtų ne pro šalį išnuomoti kelis kambarius? – pasiūlė anūkė močiutei. – Kitiems vienišiems žmonėms arba studentams. – Apie tai negali būti jokių kalbų, – atsakė ji. – Kad čia vaikščiotų krūva nepažįstamų žmonių? Niekada gyvenime. Man patinka būti vienai. Puikiai susitvarkau ir taip. – Na, ne visą namą, – suskubo pasitaisyti mergaitė ir pridūrė: – Žinau, kad tau gera ir vienai. Nors nebuvo tuo visiškai tikra. Pastaruoju metu močiutė atrodė labai suvargusi. Namas darėsi vis labiau apleistas. Atrodė, kad nebespėja juo rūpintis. Simona padėjo kiek įmanydama. Iš pradžių abi ruošė pietus. Paskiau siurbė kilimus. Tada močiutei pasirodė, kad jau gana ir metas pažaisti šachmatais. 8
Baigėsi kaip visada – senoji laimėjo, o mergaitė neteko ūpo. – Sugalvojau – vakare kepsiu biskvitinį pyragą! – pareiškė močiutė. Simona surinko figūras. Svarstė, ko imtis jai. Atsakymas atėjo pažvelgus į pilką dangų. – Nuplausiu langus, – ištarė ryžtingai. Šie buvo ne mažiau pilki už debesis. – Tikrai reikia? – paklausė močiutė. Anūkė manė, kad taip. Artėjo Velykos. Sutvarkytuose namuose močiutei bus smagiau. – Bet gali lyti, – ištarė senolė. – Gal lis, o gal ir ne, – atšovė Simona. Pradėjo nuo virtuvės langų. Užsilipus ant kopėtėlių sugirgždėjo grindys. Dirbo kaip pamokyta mamos. Iš pradžių šluoste ir brauktuve plovė iš vidaus, paskiau ketino tą patį padaryti iš lauko, bet langai atsidarė į išorę. Teko pasiimti kopėtėles su kibiru į lauką ir įsitaisyti gėlių lysvėje. – Tik nesumindyk gėlių, – perspėjo močiutė. – Nebijok, – nuramino Simona. Pasakyti lengviau nei padaryti. Juodoje žemėje buvo pilna visokių augalėlių. Mergaitė atsargiai išskleidė kopėtėles. – Nenugriūk! – sušuko močiutė pro atlapotą virtuvės langą. Anūkė neatsakė. Susikaupusi stengėsi gerai pastatyti kopėtėles. Tai buvo nelengva – žemė pasirodė esanti minkštutėlė. 9
Galiausiai užsilipusi ant jų pamatė kai ką keisto. Netoliese stovėjo pavėsinė. Močiutė į ją užeidavo tik vasaromis, o žiemą būdavo apleista ir apgaubta tylos. Tačiau ne dabar. Atrodė, kad viduje kažkas yra. Tas kažkas buvo aukštas ir didelis. Simona iš nuostabos net susvyravo. Vienoje rankoje laikė šluostę, o kitoje brauktuvę. Atsargiai palinko prie lango. – Močiute, – ištarė pašnibždomis. – Močiute. Tačiau elektrinį plaktuvą įjungusi senoji negirdėjo. Simona nurijo seiles ir vėl dirstelėjo į pavėsinę, bet šį kartą šešėlio viduje nebebuvo. Pavėsinė vėl atrodė tuščia. Mergaitė pakraipė galvą. Gal tik pasirodė? Kodėl kas nors turėtų sukiotis močiutės pavėsinėje? Tada ėmė plauti purvinus langus. Gražiai išėjo. Įdomu tik kiek laiko prireiks kitiems? Pagalvojusi apie visus močiutės namų langus Simona atsiduso. Užtruks visą amžinybę. Elektrinis plaktuvas nutilo. Mergaitė perkėlė kopėtėles prie kito lango. Stovėjo nugara į sodą. Apėmė jausmas, kad kažkas į ją žiūri. Simona nenoromis atsisuko, bet ten nieko nebuvo, tik tos statulos. Vis dėlto mergaitė visu kūnu jautė, kad kažkas negerai. Automatiškai vėl dirstelėjo į pavėsinę. Tuščia. Tada dar sykį žvilgtelėjo į statulas. Didelės ir pilkos stovėjo žalioje žolėje. Kaip visada. Nors ne visai. Pamačiusi, kas nutiko, Simona pajuto, kad širdis ėmė plakti dvigubai tankiau. Kažkas statulas perkėlė. Jos nebestovėjo nugara viena į kitą. Dabar vaikai ir vyras buvo atsisukę į jūrą. Tarsi kažko lauktų parplaukiant.
2.
PAMAČIUSI STATULAS močiutė nustebo ir susijaudino. – Kažkas čia buvo ir perkėlė, kol žaidėme šachmatais, – ištarė Simona. – Prieš tai juk kaip tik apžiūrinėjome. Tada stovėjo kaip visada, atsukusios viena kitai nugaras. – Labai keista, – stebėjosi močiutė. – Nors gal kažkas tiesiog sumanė pajuokauti. Ji pasirąžė ir vėl atrodė labai pavargusi. Tačiau Simona nejautė jokio nuovargio ir nekantriai papasakojo kažką mačiusi pavėsinėje. Senoji papurtė galvą. – Kas tai galėtų būti? – paklausė. – Gal tas, kas pasuko statulas? – atsakė anūkė. Tačiau kitaip nei paprastai, šį kartą močiutė nenorėjo klausytis. Tarsi būtų galvojusi apie daugybę kitų dalykų. – Eikš vidun, – pakvietė. – Pyragas baigia iškepti. Smaližiaudamos klausėsi radijo. Per žinias pranešė, kad žiema dar sugrįš. – Kaip visada, – tarstelėjo močiutė. Ji jautėsi geriau, kai būdavo nešalta. Paspaudus šaltukui seniems žmonėms sopa rankas ir kojas. – Gal jie klysta? – ramino mergaitė. – Juk tuoj Velykos, o tada jau būna šilta. 11
Tačiau kitą dieną buvo taip šalta, kad žolė pabalo nuo gruodo. Keliuose blizgėjo ledas. Simona žiūrėjo į statulas pro virtuvės langą. Šios irgi apšerkšnijo, bet bent jau nejudėjo per naktį. – Palik jas ramybėje, – ištarė močiutė ir pakvietė nuo lango. – Turiu tau kai ką. Tai sakydama paslaptingai nusišypsojo. Anūkė iš karto pamiršo statulas. – Ir ką gi? – nekantravo. – Gausi, kai grįšim iš parduotuvės, – atsakė močiutė. Bet negavo, nes tada tai ir nutiko. „Ak, kad būtų labiau pasisaugojusi“, – mąstė Simona. Tokia kvaila nelaimė. Prie namų lipdama iš mašinos močiutė pataikė atsistoti ant ledo lopinėlio, paslydo ir parkrito. Žnektelėjo kaip reikiant. Mergaitė buvo tikra, kad pajuto, kaip sudrebėjo žemė, nors močiutė buvo visai mažutėlė. Anūkė čiupo iš mašinos antklodę, apklojo ją ir paskambino į greitąją pagalbą. – Ar dabar mirsi? – ištarė sunerimusi. Mergaitė sėdėjo ant šaltos žemės ir laikė močiutę už rankos. – Gal pašėlai? – atšovė ši. – Kas tau miršta vien tik nugriuvęs ir susitrenkęs? Vis dėlto būtų gerai, jei greitoji atvažiuotų kuo greičiau. Čia šaltoka. Simona suskubo kuo geriau ją apkamšyti. – Kaip kvaila, – atsiduso senoji. – Tėvai grįš ir galės tave pasiimti tik rytoj vakare. – Aš nepražūsiu, – patikino mergaitė ir atsistojo. – Juk kaip tik apsipirkome. Valgysiu dribsnius ir išsivirsiu makaronų, kol grįš mama su tėčiu. 12
Tačiau močiutei tai nepasirodė gera mintis. – Gal paskambink draugei? Kuo ji vardu? Na ta, kuri gyvena čia, Ohiuse? – Bilė, – atsakė anūkė. – Žinoma, galiu paskambinti. Arba Aladinui. Jis irgi čia gyvena. Pakilo vėjas. Atrodė, kad aukštose pušyse girdisi jo šnabždesys. Dangų raižė juodi paukščiai. Tarsi sunerimę, visai kaip Simona. „Kad tik močiutei viskas būtų gerai, – mąstė ji. – Kad tik viskas būtų gerai.“ Tada pasirodė greitoji pagalba. Mergaitė nusivylė. Nei mėlynų švyturėlių, nei sirenų. Tarsi visai nebūtų skubu. Iš priekinių sėdynių iššokę vaikinas ir mergina priklaupė prie močiutės. – Kas nutiko? – paklausė mergina. – Juk patys matote, – piktai atšovė Simona. – Susilaužė koją, o gal ir abi. Tai pridėjo, kad šie suprastų situacijos rimtumą. – Ne taip jau ir matyti, kai šitaip apkamšyta antklodėmis, – tarė vaikinas. Tai sakydamas mirktelėjo Simonai. Atsargiai nuklojęs ėmė čiupinėti koją. Močiutės veidą iškreipė grimasa ir anūkė suspaudė kumštį. Buvo pasiruošusi tuojau pat užvožti, jei tik jos nepaleis. Vis dėlto neprireikė. – Viskas bus gerai, – nuramino vaikinas. Mergina atrideno neštuvus ir jie pakėlė močiutę. – Važiuosi kartu į ligoninę? – paklausė vaikinas. Simona stebėjo, kaip jie kelia ligonę į automobilį. – Aišku, kad taip, – atsakė. – Tik prieš tai dar kai ką sutvarkysiu. 13
Greitai pripuolusi išėmė iš mašinos visus maišelius, tekina nunešė į virtuvę ir sudėjo į šaldytuvą. Išpakuos vėliau. Tada vėl atbėgo prie greitosios pagalbos. – Ar užrakinai mašiną ir namus? – nerimavo močiutė. Anūkė linktelėjo. Norėjo pasakyti, kad net kelis sykius paklebeno duris, tačiau negalėjo ištarti nė žodžio. Įsitaisė pačiame greitosios gale. Ten užgriuvo kitos mintys. „Ak, kad mane matytų Bilė ir Aladinas“, – mąstė tyliai. Greitoji važiavo taip, tarsi būtų visai neslidu. Už lango skriejo namai, medžiai, žiedai ir vandens bokštas, kuriame gyveno Aladinas. Močiutei kaip reikiant skaudėjo, todėl gavo vaistų, kad geriau jaustųsi. Nuskausminamieji atėmė jėgas ir truputį apsvaigino. – Kur važiuojame? – paklausė ji. – Į Kristianstado ligoninę, – atsakė vairuodamas vaikinas. – Tuoj būsim. Simonos šeima gyveno Kristianstade. Iki Ohiuso buvo vos dvidešimt kilometrų. Gaila, kad ten nebuvo ligoninės. Norėdama pernakvoti pas Bilę turėjo grįžti į Ohiusą. – Kvailai išėjo, – ištarė močiutė ligoninėje. – Buvau suplanavusi šaunią dienelę. Šiandien turėjai gauti magnetofoną. – Magnetofoną? – pakartojo anūkė. – Taip, nors tu ir nelabai žinai, kas tai per daiktas. Tai tokie anksčiau buvę populiarūs grotuvai. Gal girdėjai, būdavo kasetiniai ir... 14
– Žinau, kas tai yra, – nutraukė mergaitė ir užvertė akis. – Tėtis turi krūvas senų juostelių, kurių nenori išmesti. Bet kodėl ketinai man padovanoti magnetofoną? Aš juk neturiu garsajuosčių. – Neturi, bet vieną gausi, kad galėtum ką nors įrašyti, – atsakė senolė. Simona suraukė kaktą. Močiutei turbūt vis dar svaigo galva. Kodėl ji turėtų lakstyti aplinkui ir įrašinėti garsus? – Nes jis ypatingas, – sušnibždėjo močiutė, kai ji to paklausė. – Kuo? – nustebo anūkė. Senoji neatsakė. Prie neštuvų priėjo dvi seselės ir padėjo atsigulti į lovą. Patalynė buvo balta, o lova metalinė. Vežant močiutę į rentgeno skyrių Simona ėjo šalia. Gydytojai norėjo padaryti nuotrauką ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus. Palubėje šviečiančios lempos beveik apakino mergaitę. Visur stipriai kvepėjo muilu. Simona suraukė nosį. Kad tik močiutei nereikėtų ilgiau pasilikti ligoninėje. Netrukus vėl liko dviese. Anūkė priminė apie magnetofoną. – Kuo jis ypatingas? – neatlyžo. Močiutė šypsojosi. Pamojo prieiti arčiau, tarsi ketindama atskleisti labai didelę paslaptį. – Tas grotuvas gali įrašyti garsus, kurių daugiau niekas negirdi, – ištarė pašnibždomis.
Kristina Ohlsson – švedų politologė, nuo 2009 metų rašanti suaugusiesiems ir vaikams. Su jos veikėjais skaitytojai jau galėjo susipažinti knygose „Stiklo vaikai“ ir „Sidabrinis vaikas“. Autorė puikiai sugeba sukurti intrigos ir nežinomybės kupiną atmosferą. Šioje knygoje pasakojama apie tolesnius Bilės, Aladino ir draugų nuotykius – Ohiuse vėl vyksta kažkas paslaptingo, o ir Aladino namuose iškyla problemų, kurias reikia spręsti. Įtraukianti ir iki paskutinio puslapio nepaleidžianti Kristinos Ohlsson istorija sudomins paslaptis ir keistenybes mėgstančius skaitytojus.
Redaktorė Edita Birulienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Išvykus tėvams, Simona nusprendė savaitgalį praleisti Ohiuse su močiute. Močiutė viena gyvena dideliame, sename name, kurio kieme yra keturios statulos – neaišku kieno, neaišku, iš kur. Ne tokios jau paprastos statulos! Pamačiusi, kas nutiko, Simona pajuto, kad širdis ėmė plakti dvigubai tankiau. Kažkas statulas perkėlė. Jos nebestovėjo nugara viena į kitą. Dabar vaikai ir vyras buvo atsisukę į jūrą. Tarsi kažko lauktų parplaukiant. Ohiusas – vis dar kupinas neatskleistų paslapčių! Ar čia tik kažkieno žaidimai, ar vaiduokliai, ar kažkas dar baisiau (įdomiau)? Ir kas geriau viską išsiaiškins, jei ne Simona, Bilė ir Aladinas?
S kaityk ir šiuoS paSlaptinguS detektyvuS !
ISBN 978-609-441-416-9