Bebriukas Benas by Nieko rimto

Asta GricÄ&#x2013;

Iliustravo Edgaras Straukas

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-441-545-6

Asta GricÄ&#x2013;

Iliustravo Edgaras Straukas

Vilnius 2018

AŠ ESU BEBRIUKAS BENAS, gyvenu Bebraičiuose. Čia nuolat dedasi įdomūs dalykai. Štai ten vaikšto gandras Gustas, linksmai darbuojasi tėtis, tolumoje kaimynės varlės ruošiasi mankštintis, kiškis Kipras už krūmo kažin ko tyliai kikena. Bebraičiuose visos dienos – įdomiadieniai. Susipažinkim artimiau ir viską jums papasakosiu.

VIENĄ DIENĄ pašėlęs pavasario vėjas prie bebrų namelio atnešė spalvotą žurnalo skiautę. Pirmas ją pastebėjo mažasis Benas žaisdamas lauke. Parsinešęs radinį namo, patiesė ant grindų, prispaudė kojele ir susikaupęs paplekšnojo tvirta uodega. Iš skiautės žvelgė besišypsantis bebras švytinčiais dantimis. Letenėlėse laikė baltą tūtelę ir šeriuotą lazdelę. – Kas gi čia? – susimąstė Benas, kasydamasis pakaušį. – Ką šis vyrukas laiko? Benas ilgai žvelgė į paveikslėlį, tada aiktelėjo ir nuskuodė prie veidrodžio. Plačiai išsižiojęs... sustingo. Būtumėt matę, kaip išsiplėtė Beno akutės! Jo aštrūs dantukai nei švietė, nei akino baltumu. Jie buvo oranžiniai! – Kaipgi taip? – kad ir kiek suko galvą Benas, nieko doro nesugalvojo. Tik suprato, kad labai nori turėti tokius pat baltus dantis. Per vakarienę Benas kyštelėjo skiautę mamai ir tėčiui, tačiau senieji bebrai tik pamirksėjo, uodegomis papliaukšėjo, paskėsčiojo letenėlėmis ir palingavo galvomis, bet niekaip neįstengė paaiškinti smalsiam sūnui, kodėl jų dantys nė iš tolo nepanašūs į to žaviai šypsančio linksmuolio. – Taip nebūna! – tarė tėtis žinovo tonu. – Bebrai neturi tokių baltų dantų. – Kur tai matyta! – pritarė Beno mama. Ji švelniai paglostė sūnui galvą ir pažadėjo rytoj pasikalbėti su užtvankos gyventojais. Gal jie žinos daugiau. 6

Kitą dieną mama aplankė daugumą Bebraičių gyventojų. Visi tik stebėjosi ir gūžčiojo pečiais, kai ji pasakojo apie bebrą baltais dantimis. Net ponia Bebkienė nesumojo, ką pasakyti! – Sakote, balti dantys... – lemeno išpūtusi akis. – Labai balti... Tai gal dėl... – ir ji sutrikusi nutilo. Pirmąkart jai šitaip atsitiko. Grįždama namo Beno mama stabtelėjo prie tvarkingo kaimynų namelio. Kieme bebriukė Banga čepsėdama krimto lapus ir šakeles. Močiutė su meile žvelgė į anūkę. Pasisveikinusi mama ištiesė kaimynei

žurnalo skiautę. Senoji ilgai susimąsčiusi žvelgė į baltadantį nepažįstamąjį, paskui nusišypsojo ir tarė: – Jums reikia BRAŠKIŲ! – pareiškė ji. – Šviežių! Beno mama tik aiktelėjo ir sunkiai sudribo ant suolelio. – Citrinos taip pat tiktų, bet jų sunku gauti, – rimtai pridūrė Bangos močiutė. Bet mama tik klapsėjo akimis. Ji nebuvo girdėjusi nei apie citrinas, nei apie braškes. Močiutė papasakojo kaimynei, ką būdama maža sužinojo iš savo mamos. Esą toli toli, svetimoj šaly, auga geltoni rūgštūs vaisiai. Jų minkštimą galima valgyti, o žievele patartina trinti dantis, kad būtų balti, – rimtai paaiškino senoji kaimynė. – Ir tai padeda? – pasitikslino bebrė. Tačiau močiutė tik gūžtelėjo pečiais. – Teks Bebraičiuose pasisodinti braškių, – tarė ji. – Antraip mūsiškių bebrų dantys niekada neišbals. Ankstų rytą Beno mama sukvietė Bebraičių gyventojus rimtai pasikalbėti. Kaimynai klausėsi nepatikliai. Mintis auginti Bebraičiuose braškes buvo keista ir... šiek tiek baugino. – Ar jūs kada girdėjote, kad bebrai augintų braškes? – įsirėmęs į plačius šonus griežtai paklausė senasis bebras. – Geriau rūpinkimės vandens augalais, kurie mus maitina, – pritarė Bario tėtis. – Turime medžių žieve žiemai pasirūpinti, sutvirtinti užtvanką, o ne apie braškes svaičioti. – Nenorite baltų dantų? – spygtelėjo iš minios ponia Bebkienė, išeidama į priekį. – Aš tai noriu. Man patinka plačiai šypsotis! – pridūrė. – Šaunuolis Benas! – pagyrė mažylį. 8

– Manau, galėtume pamėginti, ką gi prarastume, – atsargiai pratarė Beno mama ir pasisuko į kaimynes. Bebrės pritardamos sulinksėjo. – Ir koks keistuolis pakišo jums šitą kvailą mintį? – nesiliovė stebėtis senasis bebras. Bet kai į priekį oriai žengė Bangos močiutė, jis krenkštelėjo ir nutilo. Šios bebrų šeimos nariai garsėjo išmintimi ir buvo labai gerbiami. Kai ponia Bebkienė pareiškė galinti parūpinti puikiausių braškių sodinukų, Beno mama lengviau atsikvėpė: sūnaus svajonė išsipildys. Birželį braškės pražydo. Braškyno aplankyti atkurnėdavo ne tik mažieji bebriukai, bet ir seniai. O kaip džiaugėsi Benas, kai mama pasakė, kad pasirodė pirmosios ilgai lauktos uogos! Jos sirpo lėtai, neskubėdamos. Vieną dieną visi Bebraičių gyventojai susirinko darže. Didžiausią raudonšonę bebrai leido nusiskinti Benui, nes dėl jo netikėto radinio viskas ir prasidėjo. Bebriukas nusiskynė braškę, pauostė ir atsargiai atkando kąsnelį. Gardus saldokas kvapas sukuteno nosis visiems susirinkusiems bebrams. Benas pasigardžiuodamas čiaumojo uogą, o suaugusieji net palinkę jį stebėjo. – Benai, ką darai? – griežtai paklausė Bangos močiutė, bebriukas net krūptelėjo. – Ar pamiršai, kam uogas auginome? Ne tam, kad valgytume. Patrink ja dantukus! Benas net nukaito. Išvydęs raudoną, kvapnią, gardžią uogą nesusilaikė, pamiršo žavią šypseną ir baltus dantukus... 9

Močiutės subartas mažylis ėmė trinti braške dantis. Kiti bebrai taip pat raškė raudonas uogas ir uoliai trynė savo aštrius dantis. Kelias savaites bebrai kasdien rinkdavosi darže, nusiskindavo po prisirpusią uogą ir imdavo blizginti dantis. Vėliau atidžiai apžiūrinėdavo save veidrodyje, tačiau dantys taip ir nepabalo. Bet vieną dieną...

– Sveiki! Štai ir aš, – nuskardėjo nepažįstamas balsas. – Kaip sekasi? Visi atsisuko ir pamatė jauną tvirtą bebrą su lagaminėliu rankoje. Jis patenkintas pamojo Bebraičių gyventojams. – Vaje, mano Balys sugrįžo, – šūktelėjo mama ir puolė nepažįstamajam į glėbį. Sujudo ir mažasis Benas, atpažinęs vyresnėlį. Balys gyveno mieste, tad namie lankydavosi retai. – Mama, ko susirinko visi kaimynai, ką čia veikiate? – tyliai paklausė. – Vaikeli, baliname dantis, – paaiškino mama. – Mūsų Benas sužinojo, kad ir bebrai gali turėti baltus dantis! Ir mama papasakojo, kas neseniai nutiko. Balys klausė susikaupęs, kartais net uodegą kilsteldavo iš susidomėjimo. O paskui kad pradės juoktis, net ant žemės parpuolė. Mama, Benas ir kiti suglumę žvelgė į kvatojantį bebrą. Jis purkštavo, kikeno ir raičiojosi ant žemės. Pagaliau nurimo ir tarė: – Iš braškių reikia uogienę virti, o ne dantis jomis balinti. Tam yra dantų šepetėlis ir pasta. Jis išėmė iš savo lagaminėlio tokią pat baltą tūtelę ir paslaptingą šeriuotą lazdelę, kokias Benas matė žurnalo skiautėje. – Imk, broliuk, čia tau! Jei kas rytą vakarą šepetėliu valysies dantukus, jie bus sveiki ir balti. O čia tau, mama, – šyptelėjo Balys, paduodamas mamai receptų knygą. Ar bereikia pasakoti, kaip pasikeitė gyvenimas Bebraičiuose! Gal ir nepatikėsite, bet po kurio laiko gyventojai net išgarsėjo dėl savo baltų dantų. Mat visi bebrai nuo mažiausio iki seniausio įsigijo dantų šepetėlius ir pastos. Balys atveždavo jų iš miesto. Mama ir kitos 12

bebrės ėmė virti kvapnią braškių uogienę ir džemą. O gal girdėjote apie visų gyvenvietės vaikų mėgstamą braškių gardėsį? Ne?! Tss, tai Beno mamos paslaptis... Besišypsančio Beno nuotrauką išspausdino žurnalas „Užtvankos mažieji“, nes redaktorė Brigita neįstengė atsispirti žaviai bebriuko šypsenai. Mama kruopščiai iškirpo nuotrauką, dailiai įrėmino ir pakabino ant sienos, kad visi užsukę į svečius žinotų – viskas Bebraičiuose prasidėjo nuo Beno radinio.

Bebraičiuose tik spėk suktis – bebrų šeimynėlei ir jų draugams teks perkrimsti skaičiavimo gudrybes, įveikti sudėtingą lenktynių trasą miške, atrasti paslėptus talentus. Tačiau šauniausia užduotis – patikėti, kad kiekviena diena – tai staigmena, kupina draugiškumo, gerų emocijų ir noro padėti vieni kitiems. Debiutuojančios autorės Astos Gricės rinkinį sudaro 7 istorijos ir 3 komiksai, skirti balsu skaityti mažiesiems klausytojams ir savarankiškai – pradedantiesiems skaitytojams. Knygą puošia spalvingos dailininko Edgaro Strauko iliustracijos.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

78 ISBN 9

-609-4

09 9 78 6

usi

41-545

-6

45 4 415

a do o u n va n a – d r a u gy s t ė i r

a m

g ia

Hm... Bebrai ima auginti braškes? Varles jogos pratimų moko gandras Gustas? Dar sklinda gandas apie naują tapymo uodegomis techniką ir baltas lelijas tvenkinyje, kurios vieną dieną išsiskleidžia rausvais žiedais... Ar taip gali būti? Žinoma! Užsukite pas bebriuką Beną į Bebraičius ir patys pamatysite. O svarbiausia, sužinosite:

u d r ši