Ke s t utis Ka spa ravic ius
dryzuota istorija
2
Kes t ut i s Ka spa ravic ius
dryzuota istorija Skiriu visiems DryĹžuotiesiems
Iliustracijos autoriaus
Vilnius 2018
V
ieną rytą, kai tėtis Zebras jau buvo išbėgęs į darbą, mažoji Zebriukė atsikėlė ir žiovaudama nutipeno į virtuvę. Mama Zebrė, kuriai šiandien nereikėjo niekur bėgti, stovėjo šalia praverto šaldytuvo ir susirūpinusi murmėjo: – Prieš kelias dienas jis buvo beveik pilnas. – Atrodo, ir vakar jis dar nebuvo visai tuščias, – pasakė Zebriukė ir pridūrė: – Tik nepamirškim, kad anksti ryte, prieš išbėgdamas į darbą, čia sukiojosi tėtis. Mama susimąsčiusi paklausė: – Ar nemanai, kad mūsų tėtis kartais valgo per daug? Tačiau Zebriukė paprieštaravo: – Oi ne, mama. Juk jis taip sunkiai dirba visą dieną! Tėčiui tiesiog būtina sočiai pavalgyti. – Gal ir tavo tiesa, – atsiduso mama. – Tikrai nelengva visą dieną kanopomis baladoti kompiuterio klaviatūrą. – Ir uodega vaikyti muses nuo ekrano, – pridūrė Zebriukė. Mama dėl visa ko žvilgtelėjo dar į apatinę šaldytuvo lentynėlę ir tvirtai pasakė: – Kaip ten bebūtų, šaldytuvas tuščias, todėl manau, kad mums metas keliauti į turgų.
Buvo gražus vasaros rytas, labai tinkamas eiti į turgų. Vieni, kaip ir Zebriukė su mama, dar tik ėjo apsipirkti, o kiti apsikrovę pirkiniais jau skubėjo namo. Turgus buvo toks didelis, kad ten lengvai galėjai rasti visko. Net ir to, ko tau visiškai nereikia. Mama Zebrė, peržiūrėjusi šaldytuvą, gerai žinojo, ko joms reikia. Šiaip jau Zebrai labiausiai mėgsta visokias daržoves, lapus ir žoles. O jų turguje tiek daug, kad net neaišku, ar geriau pradėti rinktis iš kairės, ar iš dešinės. – Aš čia truputėlį apsižvalgysiu, o tu tuo tarpu pastovėk ramiai ir palauk, kol grįšiu. O jeigu kartais pasimestume, tiesiog ieškok ko nors dryžuoto, – prisakė mama. – Žinoma, mama. Ne tiek jau čia daug mūsų, dryžuotųjų, – linktelėjo galvą Zebriukė ir ėmė dairytis. Ant ilgų prekystalių buvo sukrauta kalnai žiedinių, garbanotųjų, raudonųjų bei baltųjų kopūstų, brokolių, salotų, špinatų, salierų, morkų ir begalė visokių žolelių. Zebriukė pajuto, kad nuo visų tų gėrybių jai sukasi galva. Nejučia ji pradėjo eiti iš eilės pro prekystalius, kurių ten buvo be galo, be krašto. Kai pagaliau pakėlė akis, mamos niekur nesimatė. Ir ničnieko dryžuoto.
Zebriukė dar kiek pasidairė ir truputį sunerimusi pasuko link turgaus vartų. Čia sutiko Meškiną, skubantį su krepšiu apsipirkti. Jis buvo užsimaukšlinęs šiaudinę skrybėlę ir pasirišęs ilgą dryžuotą kaklaraištį. – Atleiskit, ar tamsta kartais ne zebras? – paklausė jo Zebriukė. – Argi aš panašus į zebrą? – nustebo Meškinas. – Bet jūsų kaklaraištis dryžuotas. – Na ir kas? Mano kailis juk rudas. Ir visai nedryžuotas. – Tiesa, – sutiko Zebriukė ir iš mandagumo paklausė: – Pirksite salotų? – Turbūt juokauji! – įsižeidė Meškinas. – Nejaugi manai, kad galėčiau domėtis tokiais niekais? Ketinu nusipirkti didelį aguonų pyragą, imbierinių sausainių, medaus stiklainį ir dar... – Man labiau patiktų didelė salotų gūžė, – užsisvajojo Zebriukė ir liūdnai pridūrė: – O be to, aš pamečiau mamą. – Man atrodo, tau reikia ieškoti kažko gerokai didesnio ir dryžuotesnio negu mano kaklaraištis, – patarė Meškinas ir nušlepsėjo sau.
Zebriukė kiek pamąstė ir patraukė gatve tolyn. Netrukus ji sumanė pereiti į kitą gatvės pusę ir sustojo prie dryžuotos pėsčiųjų perėjos. Kai atidžiau įsižiūrėjo, jai dingtelėjo, kad perėja į kai ką panaši. – O ne! – sušuko ji mažumėlę išsigandusi. – Nejaugi čia galėtų būti mano mama? Tik kodėl ji staiga pasidarė tokia plokščia? – Nesijaudink, tai ne tavo mama, – ėmė raminti ją ponia Katė, laukianti prie perėjos su vežimėliu. – Ar jūs tuo tikra? – paklausė Zebriukė, vis dar negalėdama atsitokėti. – Visiškai tikra, – atsakė Katė, – tavo mamos dryžiai gerokai mažesni ir ne tokie išblukę. Ir apskritai tavo mama kur kas judresnė nei šie nuobodūs dryžiai ant asfalto. – Jūs turbūt teisi, – nusiramino Zebriukė. – Matote, aš pamečiau mamą ir nežinau, kur jos ieškoti. – Paklausk policininko, kuris antai ten sankryžoje eismą reguliuoja, – pasiūlė ponia Katė ir nudardėjo su vežimėliu per dryžuotąją perėją į kitą gatvės pusę.
Neišsenkanti dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus fantazija kviečia skaitytojus patirti naujų nuotykių. Šįkart jų herojė – dryžuotoji Zebriukė. Kaip ir daugelis smalsių vaikų, Zebriukė pasimeta nuo mamos, bet, užuot išsigandusi, leidžiasi jos ieškoti. O paieškos kodas – dryžiai! Dideli ir maži, daiktų, daržovių, medžių, drabužių ir gyvūnų kailio dryželiai ir dryžiukai... Praleiskite netikėtumų kupiną dieną drauge su Zebriuke, ir jūsų gyvenimas taps šiek tiek... dryžuotesnis!
Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos:
Šuniškos dienos Kaimynė už kampo Tinginių šalis Drebantis riteris Braškių diena. Paslaptingos istorijos Apie šį bei tą. Trumpos istorijos Apie gyvūnus. Trumpos istorijos Apie daiktus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Sapnų katytė Mažoji žiema
© Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 Redaktorė Diana Bučiūtė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-500-5
– Sveiki! – džiugiai pasisveikino Zebriukė. – Kokie jūs panašūs į zebrus! – Na ką tu. Jūs, zebrai, turite juodus ir baltus dryžius, o mes – juodus ir oranžinius. Tai visiškai kitoks dryžuotumas, – paprieštaravo Tigrai. Mažajai Zebriukei neramu – kaip surasti mamą, kuri prisakė žvalgytis ko nors dryžuoto, jei mažylė kartais pasimestų turgavietės šurmulyje? O tų dryžių dryželių, pasirodo, tokia gausybė – dryžuotos kojinės, dryžuota pėsčiųjų perėja, dryžuoti jūrininko marškinėliai, dryžuota policininko lazdelė, dryžuotas tigrų kailis... Net akys raibsta! Kurie dryžiai panašiausi į mamos? Patikėkite, šią dieną Zebriukė įsimins ilgam.
ISBN 978-609-441-500-5
9 786094 4150 05
34