Gintarinis žiūronas. Jo tamsiosios jėgos (3)

Versta iš: Philip Pullman THE AMBER SPYGLASS Scholastic UK, Londonas, 2000

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Philip Pullman, 2000 © Viršelio iliustracija, Andrej Ferez, 2020 Pirmą kartą 2000 metais anglų kalba Jungtinėje Karalystėje pavadinimu The Amber Spyglass išleido Scholastic UK. Lietuvių kalba išleista susitarus su Philip Pullman care of United Agents, Londonas, Jungtinė Karalystė.

Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Petrukaitis, 2003, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020 Trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ ISBN 978-609-441-668-2 Knygos „Gintarinis žiūronas“ ISBN 978-609-441-699-6

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Vilnius 2020

Apie ga­lią kal­bė­ki, iš­gie­dok pa­lan­ku­mą, To, kurs švie­sa ap­si­siau­tęs, į erd­ves įsi­su­pęs; Įpy­kus šit per­kū­no sun­kūs de­be­sys jo ve­ži­mus su­da­ro, Aud­ros spar­nus išsklei­dus. O tam­sa – jo ke­lias.1 Ro­bert Grant, iš Se­nų­jų ir Nau­jų­jų Him­nų

Ar­gi ne jūs my­lin­čia­jam bruo­žus my­li­mo­sios Da­ro­te geis­ti­nus, žvaigž­dės? Ar ty­rą jos vei­dą Ne žvaigž­dy­nų ty­ru­mas jam pa­de­da mei­liai įžvelg­ti?2 Rai­ner Ma­ria Ril­ke, Dui­no ele­gi­jos. Tre­čio­ji ele­gi­ja

Švel­nios mig­los slys­ta iš ten, kur gy­ve­ni­mas vyks­ta, Nak­tis šal­ta ir tra­pi, pil­na an­ge­lų, Į gy­ve­ni­mą dūž­tan­čių. Vis­kas pa­ruoš­ta skry­džiui.

Ir be gar­so su­pas var­pai.

Pa­ga­liau mes kar­tu, net jei tols­tam vi­sai at­ski­rai.

John As­hbe­ry, Ek­le­zias­tas Iš Kal­nų ir upės

1 2

Po­ezi­jos in­tar­pus iš an­glų k. ver­tė Ne­rin­ga Mi­ka­laus­kie­nė.

Iš vo­kie­čių k. ver­tė An­ta­nas Gai­lius, „Ai­dai“, 1988.

1 AP­KE­RĖ­TA MIE­GA­LĖ Kol me­džio­ja­mi žvė­rys ty­ko, Iš ur­vų gi­lu­mos iš­si­ga­vę, Kur re­gė­jo mie­gant mer­ge­lę.

Wil­liam Bla­ke Ro­do­den­drų pa­ūks­mė­je sken­din­čio slė­nio šlai­te, ne­to­li že­ mu­ti­nės snie­go ri­bos, kur čiur­le­no upokš­niu vir­tę drum­zli­ni po­lai­džio van­de­nys, o kar­ve­liai ir či­vy­liai nar­dė tarp mil­ži­niš­kų pu­šų, žio­jė­jo ur­vas. Pu­sę jo an­gos den­gė virš jo dunk­san­ti sta­ti uo­la ir sun­kūs su­sta­ba­rė­ję la­pai, su­neš­ti į krū­vą apa­čio­je.

Gi­rios skam­bė­jo nuo gar­sų: tarp uo­lų gar­gė­jo upe­lis, vė­jas šniokš­tė pu­šų ša­ko­se, čir­pė vabz­džiai, šūk­čio­jo po me­džius be­si­ kars­tan­tys smul­kūs gy­vū­nė­liai, gies­mes trau­kė paukš­čiai. Ret­kar­ čiais smar­kes­nis vė­jo gū­sis pa­trin­da­vo ked­ro ar pu­šies ša­ką vie­ną į ki­tą, ir pa­si­girs­da­vo de­jo­nė, pri­me­nan­ti vio­lon­če­lės grie­ži­mą.

Sau­lė skais­čiai ap­švies­da­vo slė­nį, bet cit­ri­ni­niai ir auk­si­niai spin­du­liai, pra­si­skver­bę pro rus­vus ka­mie­nus ir ža­lias ša­kas, vi­ suo­met iš­mar­gin­da­vo miš­ko pa­klo­tę rė­žiais ir dė­mė­mis. Be to, švie­sa nie­kuo­met ne­kris­da­vo to­ly­giai, vie­no­dai, nes ūka­nos daž­ nai sklęs­da­vo tarp me­džių vir­šū­nių, tad pro jas pra­si­mu­šę sau­lės spin­du­liai įgau­da­vo per­lų žvil­ge­sį ir ap­trauk­da­vo kiek­vie­ną pu­šies kan­ko­rė­žį drėg­me, ir ūkui pra­ny­kus tie im­da­vo bliz­gė­ti. Kar­tais de­be­sų ne­ša­ma drėg­mė su­tirš­tė­da­vo į ma­žy­čius pu­siau mig­los,

9

pu­siau lie­taus la­še­lius, ir tie ne tiek kris­da­vo, kiek sklęs­da­vo že­ myn, šiugž­din­da­mi mi­li­jo­nus ked­rų ir pu­šų spyg­lių. Ša­lia upokš­nio vin­gu­ria­vo siau­ras ta­ke­lis, ve­dan­tis iš kai­mo – sau­je­lės pie­me­nų būs­tų slė­nio apa­čio­je – į ap­griu­vu­sią šven­tyk­lą prie jo vir­šaus, kur iš­blu­ku­sios šil­ki­nės vė­lia­vos plaiks­tė­si iš aukš­tų kal­nų nuo­la­tos pu­čian­čia­me vė­ju­je ir kur die­vo­bai­min­gi kai­mie­ čiai dė­da­vo au­kas: mie­ži­nius pa­plo­čius ir džio­vin­tus ar­bat­la­pius.

Nuo to keis­to švie­sos, le­do ir ga­rų de­ri­nio vir­šu­ti­nia­me slė­nio ga­le vi­suo­met pui­kuo­da­vo­si vai­vo­rykš­tės.

Ur­vo an­ga žio­jė­jo aukš­čiau ta­ke­lio. Prieš dau­ge­lį me­tų ur­ve gy­ve­no šven­tuo­lis – čia jis me­di­tuo­da­vo, pas­nin­kau­da­vo ir mels­ da­vo­si, to­dėl ola bu­vo gar­bi­na­ma sie­kiant iš­sau­go­ti jo at­mi­ni­mą.

Ur­vas bu­vo gal de­šim­ties met­rų aukš­čio, sau­su pa­grin­du – tie­siog ide­a­lus guo­lis vil­kui ar iršt­va lo­kiui, ta­čiau jau daug me­tų ja­me gy­ve­no vien paukš­čiai ir šikš­nos­par­niai.

Ta­čiau pa­da­ras, ku­ris tū­no­jo ur­vo an­go­je ir pa­sta­tęs smai­las au­sis juo­do­mis aki­mis dai­rė­si į ša­lis, ne­bu­vo nei paukš­tis, nei šikš­ nos­par­nis. Bež­džio­niu­kas sau­lės švie­sos sod­riai už­lie­tu žvil­gan­čiu auk­si­niu kai­liu var­tė le­te­nė­lė­se pu­šies kan­ko­rė­žį, ašt­riais pirš­tais lu­pi­nė­da­mas žvy­ne­lius ir krapš­ty­da­mas sal­džias sėk­las.

Už jo, prie pat ri­bos, už ku­rios ne­be­sie­kė švie­sa, po­nia Koul­ter ant naf­tos kros­ne­lės ne­di­de­lia­me pri­kais­tu­vy­je kai­ti­no van­de­nį.

Jos de­mo­nas įspė­ja­mai su­niur­nė­jo, ir po­nia pa­kė­lė akis.

Miš­ko ta­ke­liu ėjo kai­mie­tu­kė. Po­nia Koul­ter ją pa­ži­no­jo: Ei­ ma jau ke­lios die­nos ne­šio­jo jai mais­tą. Po­nia Koul­ter ap­si­skel­bė esan­ti šven­tuo­lė – ne­va me­di­tuo­ja ir mel­džia­si, be to, yra da­vu­si įža­dus nie­ka­da ne­kal­bė­ti su jo­kiu vy­ru. Ei­ma bu­vo vie­nin­te­lė, ku­riai ji lei­do lan­ky­tis.

10

Ta­čiau šį kar­tą Ei­ma bu­vo ne vie­na – kar­tu ėjo tė­vas. Kol mer­ gai­tė ko­pė šlai­tu prie ur­vo, jis lau­kė kiek ato­kiau.

Pri­ėju­si prie olos an­gos, Ei­ma nu­si­len­kė.

– Tė­vas mel­džia­si, kad jums nie­ko blo­ga ne­nu­tik­tų, ir siun­čia ma­ne pas jus, – ta­rė ji.

– Svei­ka, mer­gai­te, – at­sa­kė po­nia Koul­ter.

Kai­mie­tė at­si­ne­šė į iš­blu­ku­sios med­vil­nės skiau­tę su­suk­tą ry­ šu­lė­lį. Iš­vy­nio­ju­si pa­dė­jo po­niai Koul­ter prie ko­jų. Pas­kui iš­tie­sė puokš­te­lę gė­lių – gal de­šim­tį siū­lu su­riš­tų plu­kių ir pas­ku­bo­mis ner­vin­gai pra­šne­ko. Po­nia su­pra­to kai ku­riuos šių kal­nų gy­ven­to­jų kal­bos žo­džius, tik ne­no­rė­jo iš­si­duo­ti, ar daug. Tai­gi ji nu­si­šyp­so­jo, žen­klu pa­ro­dė mer­gai­tei nu­til­ti ir žiū­rė­ti į jųd­vie­jų de­mo­nus. Auk­ si­nis bež­džio­niu­kas lai­kė iš­tie­sęs juo­dą le­te­nė­lę, o Ei­mos de­mo­nas dru­ge­lis plas­no­jo vis ar­čiau ir ar­čiau, kol ga­lop nu­tū­pė ant kau­lė­to smi­liaus.

Bež­džio­niu­kas iš lė­to pri­si­ki­šo dru­ge­lį prie au­sies, ir po­nia Koul­ter pa­ju­to, kaip į gal­vą men­ku­te sro­ve­le ati­te­ka su­vo­ki­mas, ir ji ima su­pras­ti mer­gai­tės žo­džius. Kai­mie­čiai, gir­di, džiau­gia­si, kad to­kia šven­ta mo­te­ris kaip ji pri­sig­lau­dė ur­ve, ta­čiau sklin­dą gan­dai, ne­va ji tu­rin­ti ga­lin­gą pa­ly­do­vę, o ši ke­lian­ti grės­mę. Štai ko bi­ją kai­mie­čiai. Kas ta ant­ro­ji bū­ty­bė – po­nios Koul­ter šei­mi­nin­kė ar tar­nai­tė? Gal ji tu­rin­ti blo­gų ke­ti­ni­mų? Vi­sų pir­ma – ką ji čia vei­kian­ti? Ar jied­vi il­gai lik­sian­čios čia? Ei­ma per­da­vė ši­tuos klau­si­mus, ka­muo­ja­ma dau­gy­bės blo­gų nuo­jau­tų.

Kai de­mo­no per­teik­ti mer­gai­tės žo­džiai pra­si­skver­bė į po­nios Koul­ter są­mo­nę, jai šo­vė ne­ti­kė­tas at­sa­ky­mas. Ji ga­li pa­sa­ky­ti tie­są.

Aiš­ku, ne vi­są – tik da­lį tie­sos. Nuo tos min­ties ją su­ėmė juo­kas, tik bal­su ji ne­iš­si­da­vė.

11

– Taip, aš ne vie­na, – aiš­ki­no ji. – Bet bi­jo­ti nė­ra ko. Su ma­ nim – duk­tė. Ją už­bū­rė – už­mig­dė. Mes at­ka­ko­me čia slėp­tis nuo ją už­ke­rė­ju­sio bur­ti­nin­ko. Ban­dy­siu ją iš­gy­dy­ti ir sau­go­siu, kad jai ne­at­si­tik­tų nie­ko blo­ga. Jei no­ri, už­eik ir pa­žiū­rėk į ją. Švel­nus po­nios Koul­ter bal­sas Ei­mą ap­ra­mi­no, nors ji vis dar bu­vo iš­si­gan­du­si; ki­ta ver­tus, kal­bos apie ke­rus ir bur­ti­nin­kus su­ kė­lė jai dar di­des­nį pa­slap­tin­gu­mo ku­pi­nos pa­gar­bos po­jū­tį. Ta­čiau auk­si­nis bež­džio­niu­kas lai­kė jos de­mo­ną kuo švel­niau­siai, be to, ją pa­čią ka­ma­vo smal­su­mas, tad nu­se­kė pas­kui po­nią į ur­vą. Šlai­to apa­čio­je li­kęs tė­vas ženg­te­lė­jo į prie­kį, o jo de­mo­nė var­na po­rą kar­tų pa­mo­jo spar­nais. Vis dėl­to nuo ta­ke­lio jis ne­si­trau­kė.

Po­nia Koul­ter už­de­gė žva­kę, nes grei­tai te­mo, ir nu­si­ve­dė Ei­ mą į olos gi­lu­mą. Pla­čiai at­merk­tos mer­gai­čiu­kės akys su­bliz­go prie­blan­do­je; ji vis su­kio­jo čia vie­ną čia ki­tą pirš­tą ap­link nykš­tį: ši­taip su­klai­dins pik­tą­sias dva­sias ir iš­vengs pa­vo­jaus.

– Ma­tai? – ta­rė po­nia. – Nie­ko blo­ga ji ne­ga­li pa­da­ry­ti. Nė­ra ko bai­min­tis.

Ei­ma pa­žvel­gė į mieg­mai­šy­je gu­lin­čią žmo­gys­tą. Gal tre­jais ar ket­ve­riais me­tais vy­res­nė už ją mer­gai­tė Ei­mai dar nie­ka­da ne­ma­ ty­tos spal­vos plau­kais – švie­siais, bet su vos pa­ste­bi­mu kaš­to­ni­niu at­spal­viu. Su­čiau­pu­si lū­pas mer­gai­tė kie­tai mie­go­jo – tuo ne­ga­ lė­jai abe­jo­ti, nes de­mo­nas su­si­ran­gęs gu­lė­jo pa­lei kak­lą be jo­kių gy­vy­bės žen­klų. Jis tu­rė­jo į man­gus­tą pa­na­šaus žvė­re­lio pa­vi­da­lą, tik bu­vo raus­vai gel­to­nu kai­liu ir ma­žes­nis. Auk­si­nis bež­džio­ niu­kas švel­niai pa­glos­tė mie­gan­čiam de­mo­nui kai­lį tarp au­sų, ir Ei­ma pa­ma­tė, kaip pa­da­rė­lis ne­ra­miai su­kru­ta ir ki­miai miauk­ te­li. Pe­liu­ku pa­si­ver­tęs Ei­mos de­mo­nas pri­sig­lau­dė jai prie pat kak­lo ir baikš­čiai dai­rė­si pro jos plau­kus.

– Ga­li pa­pa­sa­ko­ti tė­vui, ką ma­čiu­si, – kal­bė­jo po­nia Koul­ter. – Čia vi­sai ne pik­to­ji dva­sia – tik ma­no duk­tė. Ji už­ke­rė­ta mie­ga, o aš

12

ja rū­pi­nuo­si. Tik pra­šau, Ei­ma, – per­duok tė­vui, kad tai tu­ri lik­ti pa­slap­ti­mi. Nie­kas be jud­vie­jų ne­tu­ri ži­no­ti, kad Lai­ra čia. Jei bur­ ti­nin­kas su­ži­nos, kur ji, – ras ją, o ta­da su­nai­kins ją, ma­ne ir vis­ką ap­link. Tai­gi lai­kyk lie­žu­vį už dan­tų! Pa­pa­sa­kok tė­vui, bet dau­giau nie­kam.

Ji at­si­klau­pė prie mie­gan­čios Lai­ros, nu­brau­kė drėg­nus plau­kus nuo vei­du­ko ir pa­si­len­ku­si pa­bu­čia­vo duk­rai į skruos­tą. Pas­kui pa­ kė­lė liū­de­sio bei mei­lės ku­pi­nas akis ir nu­si­šyp­so­jo Ei­mai su to­kia nar­sia at­jau­ta, kad mer­gai­tė pa­ju­to, kaip akys pri­tvinks­ta aša­rų.

Po­nia Koul­ter už ran­kos nu­si­ve­dė Ei­mą prie ur­vo an­gos. Ten jos pa­ma­tė, kad mer­gai­tės tė­vas su­ne­ri­męs vis­ką ste­bi iš apa­čios.

Mo­te­ris su­dė­jo del­nus ir jam nu­si­len­kė; jis at­sa­kė nu­lenk­da­mas gal­vą prieš ją ir leng­viau at­si­du­so pa­ma­tęs, kad duk­ra, nu­si­len­ku­si ir po­niai Koul­ter, ir už­ke­rė­ta­jai mie­gan­čia­jai, ap­si­su­ka ir nu­strik­si šlai­tu, virš ku­rio jau bu­vo nu­si­lei­du­si prie­blan­da. Tė­vas su duk­ra dar­syk nu­si­len­kė ur­vo pu­sėn, lei­do­si į ke­lią ir pra­ny­ko ro­do­den­ drų tan­ky­nė­je.

Po­nia Koul­ter at­si­grę­žė į bai­gian­tį už­vir­ti van­de­nį ant kros­ne­lės.

Ta­da pa­si­len­kė, pri­tru­pi­no į jį džio­vin­tų la­pe­lių, po­rą žiups­ne­lių iš vie­no mai­še­lio, vie­ną iš ki­to ir įla­ši­no tris la­šus švie­siai gel­to­no alie­ jaus. Pas­kui ėmė smar­kiai mai­šy­ti ir min­ty­se skai­čia­vo, kol pra­eis trys mi­nu­tės. Ta­da nu­kai­tė pri­kais­tu­vį ir at­si­sė­du­si ėmė lauk­ti, kol nuo­vi­ras atauš.

Ap­link gu­lė­jo daik­tai iš sto­vyk­los prie mė­ly­no­jo eže­rė­lio, kur mi­rė se­ras Čarl­zas Lat­ro­mas: mieg­mai­šis, kup­ri­nė su dra­bu­žių pa­ kai­ta, mui­lu, kem­pi­ne ir pa­na­šiais da­ly­kais. Ji dar pa­si­ė­mė ka­po­ku muš­tą bre­zen­ti­nę dė­žę tvir­tu me­di­niu rė­mu, į ku­rią bu­vo su­dė­ti įvai­rūs įran­kiai, ir dėk­lą su pis­to­le­tu.

13

Pra­re­tė­ju­sia­me ore nuo­vi­ras grei­tai au­šo. Kai tik jo tem­pe­ ra­tū­ra su­si­ly­gi­no su kū­no, po­nia Koul­ter kruopš­čiai su­py­lė jį į me­ta­li­nę tau­rę ir nu­si­ne­šė į ur­vo ga­lą. Bež­džio­niu­kas de­mo­nas me­tė pu­šies kan­ko­rė­žį ir nu­se­kė įkan­din.

Po­nia at­sar­giai pa­sta­tė tau­rę ant ne­di­de­lio ak­mens ir at­si­klau­pė prie mie­gan­čios Lai­ros. Auk­si­nis bež­džio­niu­kas su­si­ran­gė iš ki­tos pu­sės ir pa­si­ruo­šė čiup­ti Pan­te­lei­mo­ną, jei­gu tas at­si­bus­tų.

Lai­ros plau­kai bu­vo drėg­ni; nors ir už­merk­tos, akys var­tė­si.

Mer­gai­tė ėmė ju­dė­ti. Po­nia Koul­ter pa­ju­to, kaip virp­te­lė­jo duk­ros blaks­tie­nos, kai ją pa­bu­čia­vo, ir su­pra­to, kad tu­ri ne­daug lai­ko: Lai­ra tuoj pa­bus.

Ji pa­ki­šo ran­ką mer­gai­tei po gal­va, o ki­ta nu­brau­kė nuo kak­tos drėg­ną plau­kų sruo­gą. Lai­ra pra­si­žio­jo ir ty­liai su­de­ja­vo; Pan­te­lei­ mo­nas pa­si­slin­ko ar­tė­liau jos krū­ti­nės. Auk­si­nis bež­džio­niu­kas nė aki­mir­kos ne­nu­lei­do akių nuo mer­gai­tės de­mo­no. Juo­di jo pirš­ te­liai timp­čio­jo mieg­mai­šio kraš­tą.

Po­nia Koul­ter dirs­te­lė­jo į jį, ir tas pa­lei­dęs mieg­mai­šį per plaš­ ta­ką at­si­trau­kė. Mo­te­ris švel­niai pa­kė­lė duk­ros pe­čius nuo že­mės, ir jos gal­va be­jė­giš­kai nu­svi­ro. Lai­ra iš­kvė­pė orą, su­mirk­sė­jo vos pra­merk­to­mis, sun­kio­mis nuo mie­go aki­mis.

– Rodžeri, – su­niur­nė­jo ji. – Ro­dže­ri... kur tu... aš ne­ma­tau...

– Ša, – su­kuž­dė­jo mo­ti­na. – Ša, ma­no bran­gu­te, štai iš­gerk.

Ji pa­len­kė pri­glaus­tą Lai­rai prie bur­nos tau­rę ir la­še­liu su­drė­ki­ no lū­pas. Lai­ros lie­žu­vis pa­ju­to skys­tį ir ap­lai­žė lū­pas. Ta­da po­nia Koul­ter įvar­vi­no jai dau­giau nuo­vi­ro – la­bai at­sar­giai, leis­da­ma jai nu­ry­ti kiek­vie­ną gurkš­ne­lį ir tik ta­da įpil­da­ma dau­giau.

Pra­ėjo ke­lios mi­nu­tės, kol ga­lop tau­rė iš­tuš­tė­jo. Ta­da po­nia Koul­ter vėl pa­gul­dė duk­rą. Vos tik Lai­ros gal­va pa­lie­tė že­mę, Pan­ te­lei­mo­nas vėl at­si­gu­lė jai prie kak­lo. Rau­do­nai auk­si­nis jo kai­lis

14

bu­vo toks pat drėg­nas kaip ir mer­gai­tės plau­kai. Juo­du vėl kie­tai mie­go­jo.

Auk­sa­kai­lis bež­džio­niu­kas nu­ti­pe­no prie ur­vo an­gos ir at­si­tū­ pęs vėl ėmė ste­bė­ti ta­ką. Po­nia Koul­ter pa­mir­kė fla­ne­lės skiau­tę du­be­ny­je su šal­tu van­de­niu ir nu­šluos­tė Lai­rai vei­dą, pas­kui pra­se­ gu­si mieg­mai­šį nu­maz­go­jo ran­kas, kak­lą ir pe­čius, nes Lai­ra bu­vo su­kai­tu­si. Ta­da mo­ti­na pa­ė­mė šu­kas ir švel­niai iš­šu­ka­vo su­si­raiz­ giu­sius plau­kus, nu­brau­kė nuo kak­tos ir dai­liai per­sky­rė.

Pa­li­ku­si mieg­mai­šį pra­seg­tą, kad mer­gai­tė at­vės­tų, po­nia Koul­ter iš­vy­nio­jo Ei­mos at­neš­tą ry­šu­lė­lį: ke­lis pa­plo­čius, pre­ suo­tų ar­bat­žo­lių ply­te­lę ir lip­nių ry­žių, su­suk­tų į kaž­ko­kį di­de­lį la­pą. At­ėjo me­tas kur­ti ug­nį – nak­tį kal­nuo­se bū­da­vo bai­siai šal­ ta. Ne­sku­bė­da­ma, nuo­sek­liai ji pri­pjaus­tė sau­sos pin­ties drož­lių, ap­kro­vė ža­bais ir už­de­gė deg­tu­ką. Dar vie­nas rū­pes­tis: deg­tu­kai be­si­bai­gią, naf­ta kros­ne­lei taip pat. Nuo šiol jai rei­kės kū­ren­ti lau­žą die­ną ir nak­tį.

Jos de­mo­nas bu­vo ne­pa­ten­kin­tas. Beždžio­niu­kui ne­pa­ti­ko tai, ką ji da­ro ur­ve, bet kai pa­ban­dė pa­aiš­kin­ti, ko ne­ri­mau­ja, po­nia nu­stū­mė jį į ša­lį. Jis at­su­ko nu­ga­rą ir ėmė sprig­sė­ti kan­ko­rė­žio žvy­ne­lius į tam­są, vi­sa sa­vo lai­ky­se­na ro­dy­da­mas pa­nie­ką. Po­nia Koul­ter ne­krei­pė į jį dė­me­sio. Su­ma­niai dirb­da­ma ji tol kurs­tė lau­žą, kol tas smar­kiai įsi­lieps­no­jo, ta­da už­kai­tė pri­kais­tu­vy­je van­ dens ar­ba­tai.

Vis dėl­to de­mo­no ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ją pa­vei­kė, tad tru­pin­ da­ma į van­de­nį tam­siai pil­kos ply­te­lės ar­bat­žo­les, ji be per­sto­jo klau­si­nė­jo sa­vęs, ką, po ga­lais, ji da­ran­ti – ar tik ne­bus iš­pro­tė­ju­ si – ir kas bus, kai su­ži­nos ku­ni­gai. Auk­si­nis bež­džio­niu­kas bu­vo tei­sus. Ji slė­pė ne vien Lai­rą, bet ir sa­vo akis.

15

Iš tam­sos iš­ni­ro per­si­gan­dęs ber­niu­kas.

– Lai­ra... Lai­ra... Lai­ra... – be per­sto­jo vil­tin­gai šnabž­dė­jo jis.

Už jo šmi­ži­nė­jo ki­tos žmo­g ys­tos, dar pa­na­šes­nės į še­šė­lius nei jis, dar ty­les­nės. At­ro­dė, kad jos iš tos pa­čios ben­dri­jos ir tos pa­čios pri­gim­ties, bet jų vei­dų ne­ga­lė­jai įžiū­rė­ti, o bal­sai bu­vo ne­by­lūs. Ber­niu­kas ir­gi kal­bė­jo ne gar­siau kaip šnabž­de­siu, o jo vei­das sken­dė­jo prie­blan­do­je ir bu­vo vir­tęs į dė­mę tar­si kaž­kas pri­mirš­ta.

– Lai­ra... Lai­ra...

Kur jie?

Di­džiu­lė­je ly­gu­mo­je, kur jo­kia švie­sa ne­skli­do iš ge­le­žies tam­su­mo dan­gaus, o mig­la iš vi­sų pu­sių tem­dė ho­ri­zon­tą. Pa­grin­das – pli­ ka že­mė, su­plūk­ta mi­li­jo­nų pė­dų, nors tos pė­dos bu­vo leng­ves­nės už plunks­nas. Tai­gi tik­riau­siai ją su­plū­kė lai­kas, ta­čiau šio­je vie­to­je jis su­stin­go – va­di­na­si, taip bu­vo, ir tiek. Čia bu­vo vi­sa ko pa­bai­ga, pas­ku­ti­nis iš pa­sau­lių.

– Lai­ra...

16

Ko­dėl jie čia?

Juos įka­li­no. Kaž­kas pa­da­rė nu­si­kal­ti­mą, tik nie­kas ne­ži­no­jo ko­ kį, kas pra­si­kal­to ir koks tei­sė­jas sky­rė baus­mę.

Ko­dėl tas ber­niu­kas nuo­lat šau­kė Lai­rą var­du?

Iš vil­ties.

Kas jie?

Vė­lės.

To­dėl Lai­ra ne­ga­lė­jo jų pa­lies­ti, nors ir kaip sten­gė­si. Su­glu­mu­si ji ko­šė ran­ko­mis orą, bet ber­niu­kas sto­vė­jo kaip sto­vė­jęs ir mal­dau­ da­mas šau­kė.

– Ro­dže­ri, – ta­rė ji, bet pa­si­gir­do tik kuž­de­sys, – ak, Ro­dže­ri, kur tu? Kas čia per vie­ta?

– Čia mi­ru­sių­jų kraš­tas, Lai­ra, – at­sa­kė jis. – Ne­ži­nau, ką da­ry­ti.

Ne­ži­nau, ar esu čia am­žiams, ne­ži­nau, ar esu pa­da­ręs kaž­ką blo­ga – kaip tai ga­lė­jo nu­tik­ti? Juk sten­giau­si bū­ti ge­ras. Man čia vel­niš­kai ne­pa­tin­ka, vis­kas čia ma­ne bau­gi­na, man čia bai­siai ne­pa­tin­ka...

Ta­da Lai­ra at­sa­kė: – Aš

2 BAL­TA­MAS IR BA­RU­CHAS Tuo­met vė­jas pūs­te­lė­jo man į vei­dą, ir plau­kai pa­si­šiau­šė man ant kū­no.

Jo­bo kny­ga – Ra­min­ki­tės, – ta­rė Vi­lis. – Jūs tik ra­min­ki­tės. Ne­truk­dy­ki­te man.

Lai­rą ką tik iš­si­ve­dė, o Vi­lis vi­sai ne­se­niai nu­si­lei­do nuo kal­no po to, kai ra­ga­na nu­žu­dė jo tė­vą. Sau­sais deg­tu­kais, ku­riuos pa­ si­ė­mė iš tė­vo mai­šo, Vi­lis už­si­de­gė ne­di­de­lį ten pat ras­tą ala­vi­nį ži­bin­tą ir su­si­gū­žęs uo­los įdu­bė­lė­je pra­da­rė Lai­ros kup­ri­nę.

Pa­nar­šęs svei­ką­ja ran­ka už­čiuo­pė sun­kų į ak­so­mą su­vy­nio­tą ale­tio­met­rą. Kai prie­tai­sas suž­vil­go ži­bin­to švie­so­je, jis iš­tie­sė jį ša­lia sto­vin­čioms bū­ty­bėms – toms, ku­rios va­di­no sa­ve an­ge­lais.

– Ar mo­ka­te jį skai­ty­ti? – pa­klau­sė jis.

– Ne, – pa­si­gir­do bal­sas. – Ei­me su mu­mis. Pri­va­lai ei­ti. Tuoj pat ei­ki­me pas lor­dą As­rie­lį.

– Kas pri­ver­tė jus sek­ti ma­no tė­vą? Sa­kė­te, jis ne­ži­no­jo, kad jį se­ka­te. Bet jis ži­no­jo, – tūž­min­gai ta­rė Vi­lis. – Jis įspė­jo ma­ne jū­ sų lauk­ti. Jis ži­no­jo dau­giau, ne­gu jums at­ro­dė. Kas jus at­siun­tė?

– Nie­kas mū­sų ne­siun­tė. Mes at­ėjo­me sa­vo va­lia, – kal­bė­jo bal­sas. – Mes no­ri­me tar­nau­ti lor­dui As­rie­liui. O tas, kur jau ne­ be­gy­vas – ką jis lie­pė tau pa­da­ry­ti su pei­liu?

– Jis sa­kė, kad tu­riu nu­neš­ti jį lor­dui As­rie­liui, – pa­dve­jo­jęs at­sa­kė Vi­lis.

18

– Ta­da ei­me kar­tu.

– Ne. Kol ne­ra­siu Lai­ros, ne­isiu.

Jis su­vy­nio­jo ale­tio­met­rą į ak­so­mą ir įsi­ki­šo į kup­ri­nę. Ją už­ da­ręs pri­si­den­gė nuo lie­taus sun­kiuo­ju tė­vo ap­siaus­tu ir vis dar gūž­da­ma­sis po uo­la įsmei­gė akis į du še­šė­lius.

– Sa­ko­te tie­są? – pa­klau­sė ber­niu­kas.

– Taip.

– Tai jūs stip­res­ni už žmo­nes ar sil­pnes­ni?

– Sil­pnes­ni. Jūs tu­ri­te tik­rus kū­nus, mes jų ne­tu­ri­me. Vis tiek pri­va­lai ei­ti su mu­mis.

– Ne. Jei­gu aš stip­res­nis, tu­ri­te man pa­klus­ti. Be to, tu­riu ašt­rų­jį pei­lį. Tad įsa­kau jums: pa­dė­ki­te man ras­ti Lai­rą. Man nė mo­tais, kiek lai­ko tam pri­reiks – pir­ma ją ra­siu ir tik ta­da ei­siu pas lor­dą As­rie­lį.

Du pa­da­rai ku­rį lai­ką ty­lė­jo, pas­kui nu­sklen­dė to­liau ir ėmė kal­bė­tis, bet Vi­lis jų žo­džių ne­gir­dė­jo.

Ga­lop jie vėl pri­siar­ti­no, ir jis iš­gir­do: – Pui­ku. Da­rai klai­dą, bet ne­lei­di mums rink­tis. Mes pa­dė­si­me ras­ti tą mer­gai­tę.

Vi­lis ban­dė tam­so­je aiš­kiau juos įžvelg­ti, bet lie­tus tem­dė akis.

– Pri­ei­ki­te ar­čiau, kad ga­lė­čiau jus pa­ma­ty­ti, – ta­rė jis.

Jie pri­siar­ti­no, bet ta­da at­ro­dė dar ne­aiš­kes­ni.

– Ar die­nos švie­so­je ma­ty­siu jus aiškiau?

– Ne, dar pras­čiau. Mū­sų pa­dė­tis tarp an­ge­lų ne­aukš­ta.

– Ką gi – jei­gu aš jū­sų ne­ma­tau, va­di­na­si, nie­kas ki­tas ir­gi ne­ iš­vys, tad ga­li­te lik­ti pa­si­slė­pę. Pa­mė­gin­ki­te su­ži­no­ti, kur din­go Lai­ra. Ji tik­rai ne­ga­li bū­ti la­bai to­li. Su ja tu­ri bū­ti mo­te­ris – ta mo­te­ris ją ir nu­si­ve­dė. Ei­ki­te ieš­ko­ti, o grį­žę pra­neš­ki­te man, ką ma­tę.

19

TURINYS 1 AP­KE­RĖ­TA MIE­GA­LĖ...9 2 BAL­TA­MAS IR BA­RU­CHAS...18 3 MAI­TĖ­DOS...44 4 EI­MA IR ŠIKŠNOS­PAR­NIAI...53 5 NE­ĮVEI­KIA­MA­SIS BOKŠ­TAS...63 6 IŠ­ANKS­TI­NIS NUO­DĖ­MĖS AT­LEI­DI­MAS...74 7 ME­RĖ VIE­NA...87 8 DEG­TI­NĖ...101 9 PRIEŠ SRO­VĘ...118 10 RA­TAI...128 11 LAUMŽIR­GIAI...141 12 UR­VE...156 13 TA­JA­LIS IR SAL­MA­KI­JA...167 14 SU­PRASK, KO KLAU­SI...180 15 ŽAIZ­DRAS...195 16 KE­TI­NI­MŲ SKRAI­DYK­LĖ...209 17 ALIE­JUS IR LA­KAS...232 18 MI­RU­SIŲ­JŲ PRIE­MIES­ČIAI...248 19 LAI­RA IR JOS MIR­TIES AN­GE­LAS...266 20 Į ME­DĮ...284 21 HAR­PI­JOS...291 22 ŠNABŽ­DĖ­TO­JAI...309

23 ĮKLIU­VĘ...322 24 PO­NIA KOUL­TER ŽENE­VO­JE...340 25 KRIOK­LYS...356 26 PRA­RA­JA...371 27 STE­BĖ­JI­MO AIKŠ­TE­LĖ...382 28 VI­DUR­NAK­TIS...388 29 MŪ­ŠIS LY­GU­MO­JE...401 30 DE­BE­SUO­TA­SIS KAL­NAS...412 31 AU­TO­RI­TE­TO GA­LAS...422 32 RY­TAS...439 33 MAR­CI­PA­NAS...455 34 DA­BAR JAU TU­RI...471 35 TO­LI UŽ KAL­NŲ...478 36 PER­LAUŽ­TA STRĖ­LĖ...496 37 KO­POS...507 38 BO­TA­NI­KOS SO­DAS...527 PA­DĖ­KA...548

Philipas Pullmanas (g. 1946) – garsus anglų rašytojų, sukūręs daugiau nei 30 kūrinių suaugusiesiems ir vaikams. Rašytoją išgarsino fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“. Ši knyga – trečioji ir paskutinė trilogijos dalis. Joje Vilis išvaduoja Lairą nuo ponios Koulter, ir juodu leidžiasi į paslaptingą mirusiųjų kraštą. Tyrėja Merė Meloun perpranta tikrąją Dulkių prigimtį, o lordas Asrielis pasirengęs kilti į lemiamą kovą. Kaip ir galima tikėtis, ji neįmanoma be skausmingų praradimų.

P. Pullmanas ir jo kūryba gausiai apdovanota: 1995 m. rašytojui buvo įteiktas Karnegio medalis, 2002 m. už paskutinę trilogijos dalį jis gavo garsiąją „Whitebread“ premiją, o 2005 m. – prestižinę A. Lindgren atminimo premiją. Nuo 2019 m. pagal trilogiją kuriamas ir transliuojamas televizijos serialas „Jo tamsiosios jėgos“ (angl. His Dark Materials).

Trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“ sudaro šios knygos: „Auksinis kompasas“ „Aštrusis peilis“ „Gintarinis žiūronas“

Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT–11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT–08217 Vilnius

Ar įmanoma nukeliauti į mirusiųjų kraštą?

O iš jo grįžti? Ar labai sunku atsisakyti to, kas tau leidžia jaustis laimingam? Ar meilė savo vaikui gali ištirpdyti pačią kiečiausią širdį? Ar gali būti, kad kituose pasauliuose žmonės kitokie?

Karas tarp Autoriteto kariaunos ir lordo Asrielio bei jo įkvėptų maištininkų tęsiasi. Taip trokštamas visuotinis pasaulių gėris pareikalauja pačios didžiausios Vilio ir Lairos aukos. Pasirodo, kur kas didesnės nei atsiskyrimas nuo savo demono. Tačiau tai, kas pradėta, turi būti užbaigta.

Tai, kas kadaise atverta, turi būti užverta. Visiems laikams.

Kitos trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ dalys:

9 786094 416996