Iš nuomšiko gyvenimo 2017 by Nieko rimto

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Ketvirtasis leidimas

ISBN 978-9955-683-98-8

Gendrutis Morkunas

Vilnius 2017

Beveik visų knygų pavadinimai suprantami, aiškūs ir meilūs. O štai šios vargšelės vardas kai kam gali ir nepatikti. Bet neskubėkite knygos bausti vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą. Pasaulyje begalė žmonių keistais vardais, augalų keistais lapais ir šunų keistomis uodegomis. Ir visi jie gyvena, o kai kurie – net laimingi. Maža to, savo vardais, lapais ir uodegomis jie džiaugiasi. Mat tie keisti dalykai kaip niekas kitas gerai parodo, kokią jie mėgsta kavą, kokių nori trąšų ir kokio dydžio kaulai jiems teikia daugiausia džiaugsmo. Ši knyga viskuo – savo viršeliu, nugarėle, puslapiais, raidėmis ir, žinoma, pavadinimu – rodo tai, ką ji norėjo papasakoti

nuo tos minutės, kai pamatęs pirmąjį nuomšiką sėdau jos rašyti. Berašant keistasis pavadinimas prilipo prie viršelio, o kai kurių jo raidžių dažai įsigraužė net į paskutinį puslapį. Pamėgink dabar pavadinimą iš knygos atimti – kils toks klyksmas, kad... Nežinau, ar jums patinka klykiančios knygos. Aš tokių bijau iš tolo ir galiu atiduoti viską, kad tik knygos būtų ramios, jaukios ir net šiek tiek apsnūdusios. Taigi keistojo pavadinimo negalėjau nepalikti. Juolab kad mačiau, jog knygai jis patiko. Tikiuosi, patiks ir jums. Nebijokite. Apie tai, kas tie nuomšikai, sužinosite jau pirmuosiuose knygos puslapiuose.

Autorius

nuotraukoje, – man sako fotelyje sėdinti tamsiaplaukė moteris. Stoviu Namų Direktoriaus kabinete, tyliu ir spoksau. Čia aš pirmą kartą, tamsiaplaukė labai graži, o Direktorius net susikūprinęs iš pagarbos jai. Tyliu, nes nemėgstu kalbėti neklausiamas. Žinau, kad tokiems kaip aš kalbos direktorių kabinetuose gali baigtis liūdnai. – Prieik arčiau, – liepia jis man, slapčia dirstelėjęs į tamsiaplaukę. Matyt, nori prieš ją suvaidinti erelį. Ne juokas atsidurti viename kambaryje su tokia gražiaplauke. Dabar stengiasi pasirodyti, todėl jo balsas griežtas, o kakta prakaituota. Neatitraukdamas nuo jo žvilgsnio, prisėlinu prie didžiulio blizgančio stalo, sustoju, nudelbiu akis, prispaudžiu prie šonų rankas ir sustingstu. Prie tokių blizgančių stalų stovėti reikia nuleidus akis. Kad ko nors nenutiktų. Ant galvos pajuntu ranką. Žinoma, tai ta nepažįstamoji. Ji pagniaužo man pakaušį ir sako:

– Tikiuosi, mes susitarsime. Žinoma, ji kalba su Direktoriumi. Iš manęs dar niekas niekada nieko nesitikėjo. Man net pakaušio niekas iki šiol negniaužė. Pasigirsta bruzdesys, kostelėjimas, pora atodūsių ir galų gale – Direktoriaus balsas: – Žinoma, žinoma. Jeigu jau Namų Šeimininkai rekomendavo, tai būtinai. Man didelė garbė... Direktorius nutyla. Tyli ir nepažįstamoji. Aš spoksau į stalą, nes jaučiu, kad jie abu mane apžiūrinėja. Kaip Namų Virėja mūsų pagautą šunį. Galų gale Direktorius sako: – Gali eiti. Traukiuosi atatupstas, nepakeldamas akių. Dairytis nėra ko. Kad negaučiau į kaktą. Prie pat durų apsisuku ir tik jas atidaręs prisimenu, kad turiu atsisveikinti. Atsisveikinu žiūrėdamas ten, kur susieina koridoriaus linoleumas ir Direktoriaus kabineto parketas. Beje, šunis mes gaudome visai ne maistui. Virėjai šunys labai patinka. Gyvi. Už pagautą šunį ji mums duoda sriubos putų ir prikepusių bulvių likučių. Pagautą šunį virėja apžiūri, kažkodėl pabučiuoja ir paleidžia, o mūsų prašo pagauti dar. Bučiuoja ji net pačius purviniausius šunis.

Kambarys antrame aukšte, šviesus ir didelis. Be to, jame tik trys vaikai. Anksčiau gyvenau pirmame aukšte. Ten kambarys buvo mažesnis, ir gyvenome jame penkiese. Vienas naktimis labai garsiai kūkčiodavo. Kartais tuo kūkčiojimu jis užkrėsdavo dar du. Tačiau jie kūkčioti nemokėjo, tad išeidavo kažkas panašaus į dūsavimą su čiauduliu. Auklėtojos sako, kad seniau vaikai gyveno daug prastesniuose kambariuose. Skurdžiau rengėsi, prasčiau maitinosi, turėdavo daugiau mokytis. Manęs Namuose tada dar nebuvo, todėl į visas tas kalbas man nusispjauti. Klausausi tylomis, ir man visai nesvarbu, kaip kas gyveno seniau ar gyvena dabar. Man nelabai rūpi, kaip gyvenu aš pats. Mūsų gyvenimas, sako Auklėtojos, dabar nepalyginti geresnis. Namus suremontavo, išdažė sienas, įstatė plastikinius langus, pakabino žaliuzes, vietoj metalinių lovų pastatė medines, kiemą aptvėrė metaline tvora, o virš jos įrengė stebėjimo kameras.

Auklėtojos mus gąsdina, esą tos kameros stebi viską, net vaikų vidų, tad einant pro jas reikia, kad teisingos būtų net mintys. Norėdamas išbandyti, ar tai tiesa, sykį pavogiau iš virtuvės vištą ir tyčia mintyse keikdamasis šlamščiau ją tol, kol pradėjo pykinti. Kai skrandis ėmė verstis aukštyn kojomis, vištos likučius užkasiau gėlės vazone. Pridaręs šitiek šunybių, atsistojau prieš kamerą ir visą pusvalandį raugėjau ką tik sukimšta višta. Neatsitiko nieko. Matyt, Auklėtojas kamerų meistrai apgavo. Nesistebėkite, kad mane perkėlė į antrą aukštą. Aš augu. Mažvaikiai gyvena Namų pusrūsyje. Kuo mes didesni, tuo mūsų kambariai aukščiau. Pusrūsyje irgi neblogai. Kambarys didelis, beveik per visą pusrūsį, šiltas, dieną naktį jame šviečia elektra, akvariumuose plaukioja žuvelės, o palubėje yra mažyčiai langeliai. Gulint lovose pro vienus matyti medžių šakos, pro kitus – tvora, pro trečius – dangus. Dangaus matyti nedaug, be to, pro pusrūsio langelius jis atrodo visai kitaip negu lauke – blausus ir be jokios gyvybės. Kasparas sako, kad debesys – tai dangaus gyvybė. Dykumoje, kur debesų nėra, dangus miręs. Negyvas jis ir tada, kai dangų aptraukia vientisa migla ir negalima įžiūrėti jokio debesėlio.

Keistas tas Kasparas. Apie dangaus gyvybę Namuose niekas nekalba. Be to, iš kur jis žino, koks dangus dykumoje? Iš televizoriaus? Žiūrėjau ne sykį, televizoriuje dangus visur nelabai gyvas – ir dykumoje, ir miške, ir mieste. Tiesa, į pusrūsio kambarį kasdien prieš pietus ima smelktis virtuvės kvapai. Kambaryje jie kažkodėl labai bjaurūs. Matyt, todėl visi Namų mažvaikiai nori kuo greičiau paaugti ir persikelti į pirmą aukštą.

tačiau nepasakė kur. Į valgyklą per anksti, lauke nieko įdomaus, televizoriaus kambarys užrakintas, tad nutūpiau ant savo lovos. Lova Namuose – svarbiausias dalykas. Ant jos galima ne tik sėdėti ar gulėti. Po lova slepiame visokiausius mažmožius. Pačius svarbiausius laikome lovoje. Norint ką nors sudoroti, į jo lovą galima prišlapinti. Tuos, kurie nusikalto nedaug, išmetame iš jų lovų ir kokiam pusvalandžiui jas užima kiti. Iš to, kokioje kambario vietoje stovi tavo lova, galima pasakyti, ko tu vertas.

Kai kada ant lovų mes stovime. Arba lindime po jomis. Šiaip sau, be jokios priežasties. Namuose daug ką darome be priežasties. Sykį Kasparas pasakė, kad net patį kvailiausią dalyką galima paaiškinti. Tyčia paklausiau, kodėl mažvaikiai savo pusrūsio kambaryje nežiūri pro palubės langelius. Nors imk ir nusuk jiems galvas, nežiūri, ir baigta. Ką atsakyti, Kasparas nežinojo. Ėmė kažką inkšti. Tokių klausimų galėčiau jam užduoti kelis tūkstančius. Aš pats be priežasties galiu imti cypti. Labai šlykščiai. Galiu kam nors įspirti. Į bet kurią vietą. Galiu rodyti bjauriausias grimasas Virėjos, Darbų Skirstytojo ar net Direktoriaus nugaroms. Galiu tyčia neišjungti šviesos ar neužsukti čiaupo. Be to, jau išdaužiau penkis Namų langus. Šiaip sau. Kartais pasiutusiai norisi pyškinti stiklus. Dar aš mokausi muštis. Per tuos metus Namuose neblogai pramokau, tačiau treniruojuosi ir dabar. Kokioje nors tylioje vietelėje daužau koja sieną arba likęs vienas kambaryje – kumščiais pagalvę. Namuose privalai mokėti muštis. Jei nemokėsi, net Darbų Skirstytojas tau neskirs padoraus darbo. Auklėtojos žiūrėdamos į tave maivysis, o Seselė taikysis sugirdyti pačių bjauriausių lašiukų.

Direktorius sako, kad Namuose turime išmokti gyventi savarankiškai. Ir tapti stiprūs ir nuožmūs. O tu pamėgink toks tapti, jeigu nemoki muštis. Sėdžiu ant lovos, ir staiga tvoksteli mintis: kažkas man atsitiko, bet nesuprantu kas. Jaučiuosi tarsi nuskustas. Arba nuluptas. Arba nusvilintas. Atrodo, kad mano nuostabioji stora ir viską atlaikanti oda suplonėjo. Po apsilankymo Direktoriaus kabinete. Nusprendžiu kelias dienas nesiprausti. Tada oda turėtų pastorėti.

didesni už pusrūsio, bet mažesni už antro aukšto vaikus. Trečiame – patys didžiausi. Naktimis ten geriau nekišti nosies. Vaikų didumą Namuose rodo ne ūgis ar amžius, o tai, kokius darbus jie dirba. Tiksliau, kokius darbus jiems skiria Darbų Skirstytojas. Darbų Skirstytojas niekada neapsirinka. Briliantine akimi (taip sako Kasparas) žvilgtelėjęs į vaiką, jis žino, ko tasai vertas ir ką gali daryti. Sako, seniau vaikai turėdavo parodyti

rankas, ausis ar dantis. Taip būdavo, kai Namai niekam nepriklausė. Tada, kai jie dar buvo nejaukūs ir nesuremontuoti, o darbus skirstydavo, kas netingėdavo: auklėtojai, virėjos ir net katilinės kūrikas. Atsiradę Namų Šeimininkai atleido senuosius auklėtojus, prižiūrėtojus, virėjus, net direktorių ir pasamdė naują Direktorių, Darbų Skirstytoją, tris Auklėtojas, Vaikų Globėją, Virėją ir Seselę. Seselė ne tik gydo, kai susergame, bet dar ramina ir guodžia, kai būna liūdna. Pamačiusi, kad vaikas liūdi, vakare ateina pas jį į kambarį, atsisėda ant lovos ir ima pasakoti linksmas ir šviesias istorijas. Mažvaikiams – pasakas, didesniesiems – tikroviškus pasakojimus, o trečio aukšto vaikams – istorijas apie meilę. Pats aš meilės istorijų dar negirdėjau, apie jas pasakojo Kasparas. Tačiau abejoju, ar Seselė gali papasakoti ką nors gera – ji atsiduoda kažkokiais vaistais, o vaistais kvepiantis žmogus apie meilę nieko neišmano. Svarbiausias žmogus Namuose – Darbų Skirstytojas. Kas rytą jis pasako, ką kuris turėsime dirbti, kiek laiko dirbsime ir kur. Kalba, kad jis baigęs du universitetus, dirbęs Norvegijoje ir automobiliu nuvertęs tris medžius. Giriasi, kad pušis. Be to, jis groja akordeonu ir žaidžia kitų gyvenimais. Apie gyvenimus sakė Smulkioji Auklėtoja.

Visos Auklėtojos turi vardus: Smulkioji, Storoji ir Nei Šiokia Nei Tokia. Smulkioji mėgsta visokius niekelius – gali valandą žiūrėti į klevo lapą arba po vieną valgyti ryžius. Dar labiau jai patinka dūsauti. Ir kalba ji keistai: klausantis atrodo, tarsi ji ne kalbėtų, o brautųsi per džiungles. Spręskite patys – norėdama pasakyti: „Vakar mačiau šunį“, ji sako: „Vak... vakar... vakar ma... vakar mačiau... vakar mačiau šunį, taip sa... Vakar mačiau šunį, taip sakant.“ Galima numirti iš nuobodulio net tada, kai ji sveikinasi. Linksmiausia, kad ji mėgsta pasakoti ilgiausius anekdotus. Pasiskaito laikraščių ir pasakoja. Storoji yra stora, trankiabalsė ir baisiai mėgsta visiems įsakinėti. Jos balsas toks įspūdingas, kad kartais jį išgirdęs sudreba net Darbų Skirstytojas. Vos vos matomai. Sudreba ir susigėdęs ima dairytis, ar niekas to nepastebėjo. Žmogus, nuvertęs tris pušis, turi nieko nebijoti, sako jis. O štai Nei Šiokia Nei Tokia Auklėtoja pati paslaptingiausia. Kasdien ji pasirodo vis kitokios spalvos plaukais, kartais būna švelni tarsi vata, o kartais – šiurkšti kaip kiemo asfaltas. Tiesa, Auklėtojų švelnumai ir šiurkštumai mūsų visai nedomina – jos ne kojinės, tad kojų niekada negrauš.

Nuo Darbų Skirstytojo priklauso ir kuriame aukšte gyvensi. Už bausmę jis gali nuleisti į mažvaikių kambarį. Net iš trečio aukšto. Mes gyvename ypatinguose Namuose. Sako, eksperimentiniuose. Visi Namų gyventojai dirba. Net mažvaikiai. Kiekvieno darbai – pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą. Mažvaikiai vasarą gano žvirblius, o žiemą nuo apsnigtų automobilių valo sniegą. Dėl sniego valymo turbūt viskas aišku. Yra žmonių, nemėgstančių valyti sniego ir ledo. Atseit neturi laiko, rytais šalta, be to, šaiposi kaimynai. Todėl prieš keletą metų mūsų mieste atsirado firma, kuri valo apsnigtus automobilius. Darbas paprastas ir nesunkus, tad dirba jį vaikai. Firma paleidžia kuriame nors miesto rajone vaikus, tie eina gatvėmis ir, radę ant automobilio į sniegą įsmeigtą dryžuotą vėliavėlę, tą automobilį nuvalo. Girdėjau, jog kai kam automobilius valantys vaikai taip patinka, kad vaikus jie fotografuoja, sekioja gatvėmis ir net grasina pasiimti gyventi pas save. Automobilius valanti firma vaikus nuomojasi iš Namų. Šeimininkai už tai gauna pinigų, tiesa, kiek, nežino net Darbų Skirstytojas. Mums tai nerūpi – jokio atlyginimo

Namų vaikai negauna. Mat mes nemokame elgtis su pinigais. O kam duoti pinigų žmogui, kuris juos iškart pameta, išleidžia nereikalingiems daiktams arba išdalija kitiems? Nutirpus sniegui, mažvaikius nuomojasi valdžia, kuri jiems suranda visokiausių smulkių darbelių: saugoti miesto parke ką tik pasodintas gėles nuo žemę kapstančių kačių, iš didžiausios miesto aikštės vaikyti įžūliai elgetaujančius balandžius, priekaištingai žvelgti į tuos, kurie gatvėse šūkauja ir keikiasi. Visus tuos darbelius vadiname žvirblių ganymu. Kalbama, kad už tai Namai žiemą šildomi. Vėliau vaikai gauna sunkesnių darbų, nors tie, kuriems teko priekaištingais žvilgsniais gėdinti triukšmadarius, sako, kad šis darbas ne iš lengvųjų: gėdinamieji bjauriai dvokia ir keikiasi, garsiai baubia, o kai kurie net spjaudosi. Tačiau miesto valdžia mano, kad mažvaikio žvilgsnis kur kas geriau negu policininkai su lazdomis, motoroleriais ir šunimis. Paaugę vaikai ravi daržus, vedžioja šunis, iš užkaborių, kur negali įlįsti suaugusieji, traukia žiurkėnus ir kates, autobusuose garsiai skaito laikraščius, karštomis dienomis laksto po prekybos centrus, keldami vėją ir vėsindami pirkėjus. Ką dirba patys vyriausieji, nežinau. Jau minėjau, kad trečiame aukšte, kur jie gyvena, mažesniesiems geriau nesirodyti. Darbo užtenka visiems.

atsidaro kambario durys. Tarpduryje stovi Darbų Skirstytojas. Tik jis moka taip tylutėliai vaikščioti. Kai kurie vaikai sako, kad kai niekas nemato, Darbų Skirstytojas sklendžia oru. Bent pora prisiekia matę, kaip jis koridoriumi juda neliesdamas kojomis grindų, tarsi būtų nešamas vėjo. Man atrodo, kad viskas daug paprasčiau. Žmogus, baigęs du universitetus, turi mokėti ne tik tyliai vaikščioti. Girdėjau, kad universitetuose moko visokiausių nesąmonių. Darbų Skirstytojas žvilgteli į savo sąsiuvinį (jame surašyti visi mūsų darbai, todėl sąsiuvinį jis nešasi net eidamas į tupyklą) ir sako: – Po pietų dirbsi reklamos firmoje. Ketvirtą tavęs atvažiuos. Būk pasirengęs. O dabar eik mokytis. Mokytis Namuose nemėgsta niekas, išskyrus vieną kitą. Auklėtojos sako, kad daug mokytis mums neverta. Mes privalome dirbti. Dirbdami visko išmoksime, tapsime tvirti ir nuožmūs, o kaip tik to Namų gyventojams labiausiai ir reikia. Todėl į trečią aukštą, tąjį, po kurį geriau nelandžioti, keliami tik tvirti ir nuožmūs. Storoji Auklėtoja sako, kad

gyvenimas, į kurį trečio aukšto gyventojai tuoj bus išspirti, silpnus ir švelnius sušlamščia per penkias minutes. Vargas tam, kuris trečio aukšto taip ir nepasiekia ir į gyvenimą išspiriamas iš antrojo. Mokomės tik tada, kai lieka laiko po darbų. Arba kai niekas nenori mūsų nuomotis. Pavyzdžiui, dėl blogo oro. Todėl blogo oro nekenčia visi Namų gyventojai. Mokykla prie pat Namų, jos kiemas net susisiekia su Namų kiemu. Tarp abiejų kiemų – tvora (ta pati, kurią užtvėrė naujieji Namų Šeimininkai), o į mokyklą vaikštome pro siaurus vartelius su vaizdo kameromis. Mokiniai (mes juos vadiname sūneliais ir dukrelėmis) mūsų nevirškina. Pravardžiuoja nuomšikais (tai dėl mūsų nuomos), kaišioja kojas, apiberia sutrupintos kreidos dulkėmis (per pamokas kreidos gabalėlius savo kišenėse jie laužo ir trina tol, kol tie virsta dulkėmis). Kažkodėl jiems atrodo, kad apiberti žmogų kreidos dulkėmis yra tas pat, kas prisiusioti jam į lovą. Mes duodame jiems tokį atkirtį, kad sūneliai ir dukrelės kartais pamiršta net savo vardus ir gimimo dienas. Duoti atkirtį mes mokame ir mėgstame. Kiekvienam iš mūsų nieko nereiškia susikauti su kokia dešimtimi sūnelių. Tai dėl to tvirtumo ir nuožmumo. Retas sūnelis yra valęs nuo automobilio sniegą, ir nepažįstu

jokios dukrelės, kuriai būtų tekę aušinti prekybcentrių pirkėjus. Mokytojams į tai, kaip Namų gyventojai mokosi, beveik nusispjauti. Mums tik geriau – galime ramiai snūduriuoti, kai kokį sūnelį ar dukrelę, pabėgusius iš pamokos ar neparašiusius kontrolinio, jie šiurpina, kad jei nesimokys, liks kvailio vietoje. Niekas už Namų gyventojus geriau nežino, kas lieka kvailių vietoje. Kvailių vietoje visada lieka silpni ir švelnūs. Kad ir kiek jie mokytųsi. Štai kad ir Darbų Skirstytojas. Baigė du universitetus, tačiau Namuose niekas jo negerbtų, jeigu nebūtų padirbėjęs Norvegijoje ir automobiliu nukirtęs trijų storų medžių.

į reklamos firmą. Ko gera, turėsiu stovėti kokioje nors parduotuvėje pajaco kostiumu ir garsiai traukti dainelę apie kokią nors prekę. Tris valandas vis tą patį posmelį. Arba vaikščioti gatve, tampyti praeiviams už skvernų ir gailiu

balsu klausinėti: „Pone, ar jūs savo vaikui nupirkote garuojančią lempą, kuri kvepia vyšniomis? Man tėveliai tokią jau nupirko. Dėl to aš labai laimingas.“ Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų niekada ir nebuvo. Nors Kasparas sako, kad visi vaikai turi arba bent jau turėjo tėvus, aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. O dažniausiai atrodo, kad mane išmetė iš lėktuvo. Kartu su keliais šimtais panašių. Kaip lapių skiepus nuo pasiutligės. Per televizorių mačiau, kaip virš miškų mėto mėsos gabalus su skiepais. Niekas Namuose nežino apie savo tėvus. Sako, kad taip reikia, nes žinoti apie juos – jokios naudos. Todėl stengiamės apie tėvus net nekalbėti. O jeigu kuris iš nuovargio, pykčio ar pamatęs kokį kvailą serialą užtemsta ir ima skiesti, kokius kietus turi tėvus ir kad atvažiavęs jo tėvas čia visus ištaškys, o jį patį išsiveš į didelį miestą, mes tylime. Žinome, kad su tokiu neverta ginčytis. Painkš, praeis užtemimas ir nurims. Nėra tų mūsų tėvų, jų nebuvo, niekas apie juos nieko nežino ir niekam mes nerūpime!

PAPASAKOTA KNYGA Rodos, taip neseniai su šios knygos autoriumi važiavau iš susitikimo su jaunaisiais skaitytojais. Tik tada ir suvokiau, kaip sunkiai jis serga. Po kelių mėnesių, 2009 m. gruodžio 31-ąją, Gendrutis Morkūnas mirė. Tos kelionės metu jis glaustai ir papasakojo man šią knygą. Knygos rankraštis jau buvo leidykloje. Apysaka „Iš nuomšiko gyvenimo“ yra penktoji ir paskutinė Gendručio Morkūno knyga jauniesiems. Tik vėliau sužinojau, kad jis jau buvo pradėjęs rašyti knygą suaugusiesiems. Ir suspėjo ją pabaigti. Gendrutis Morkūnas gimė 1960 m. rugpjūčio 4 d. netoli Vabalninko, mokėsi Stumbriškio pradinėje, vėliau – Vabalninko vidurinėje mokykloje, kurią baigė aukso medaliu. Įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo fiziką. Parašė disertaciją, tapo labai garsiu radioekologijos ir radiacinės saugos specialistu. Nors Gendrutis Morkūnas skelbdavo įvairius savo rašinius laikraščiuose, internetinėje spaudoje, jo atėjimas į vaikų ir paauglių literatūrą buvo netikėtas. Ir džiuginantis. Pirmoji knyga „Vasara su Katšuniu“ (2005) įvertinta kaip reikšmingiausias vaikų literatūros metų debiutas. „Grįžimo istorija“ (2007) ir „Blusyno pasakojimai“ (2008) pripažinti geriausiomis metų vaikų ir paauglių knygomis. Didelio susidomėjimo jau sulaukė ir „Velniškai karštos atostogos“ (2009).

154

Sulauks dėmesio ir ši, naujoji, apysaka. Kad ir skaudi, sklidina susirūpinimo. Ir supratimo, kad „sunkiausia žmogui, kai jis vaikas“. Ši frazė gana taikliai apibendrina bene visų Gendručio Morkūno knygų vaikams ir paaugliams nuostatas. Nors visos jos labai skirtingos, visose kibirkščiuoja vis kitokia išmonė. Dar vienas bendrumas – iš rimto, vaizdaus pasakojimo tarsi netyčia išsprūstančios šelmiškos, ironiškos gaidelės. Šią knygą laikysime realistine, priskirsime prie problemų prozos, arba vadinamojo „naujojo“, žiauriojo realizmo. Tačiau ji nėra pesimistinė. Ko gera, tai klausianti knyga. Klausianti mūsų, suaugusiųjų: kodėl taip gyvename, kodėl taip elgiamės su vaikais, su jaunaisiais? O jums – padedanti suvokti, koks tas gyvenimas sudėtingas, ir galbūt pratinanti prie užuojautos. Nė vienos knygos Gendrutis Morkūnas neparašė pramogai, linksmybei. Nors linksmybės, ypač pirmosiose trijose knygose, nemažai. Tik ji, toji linksmybė, labai subtili, vos pastebima. Gal net ne visų pastebima. Pacituosiu patį rašytoją: „Niekada neslėpiau, kad rašau truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti ne, kai visi mokytojai ir klasiokai sako taip.“ Įsivaizduoju, kad dabar ši knyga – tokio skaitytojo ar skaitytojos rankose. Kęstutis Urba

155

Paskutinėje Gendručio Morkūno apysakoje pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Atsakymus rasite šioje meistriškai parašytoje istorijoje, sulaukusioje didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Knygą iliustravo dailininkė Lina Žutautė. Gendrutis Morkūnas vaikams parašė šias knygas: Vasara su Katšuniu (Reikšmingiausias metų vaikų ir paauglių literatūros debiutas, „Tyto alba“, 2005)

Grįžimo istorija (Geriausia metų vaikų ir paauglių knyga, „Nieko rimto“, 2007)

Blusyno pasakojimai (Geriausia metų vaikų ir paauglių knyga, „Nieko rimto“, 2008)

Velniškai karštos atostogos („Nieko rimto“, 2009)

Iš nuomšiko gyvenimo (Geriausia metų vaikų ir paauglių knyga 2010 m., 2011-ųjų Metų knyga paaugliams, apdovanojimas už taisyklingą knygos kalbą 2012 m., „Nieko rimto“, 2010–2017)

TRAŠKANČIOS ŽVAIGŽDĖS („Aštuntoji diena“, 2015)

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Neskubėkite knygos bausti vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą. Pasaulyje begalė žmonių keistais vardais, augalų keistais lapais ir šunų keistomis uodegomis. Ir visi jie gyvena, o kai kurie – net laimingi. Ši knyga viskuo – savo viršeliu, nugarėle, puslapiais, raidėmis ir, žinoma, pavadinimu – rodo tai, ką ji norėjo papasakoti nuo tos minutės, kai pamatęs pirmąjį nuomšiką sėdau jos rašyti. Berašant keistasis pavadinimas prilipo prie viršelio, o kai kurių raidžių dažai įsigraužė net į paskutinį puslapį. Taigi keistojo pavadinimo negalėjau nepalikti. Juolab kad mačiau, jog knygai jis patiko. Tikiuosi, patiks ir jums. Nebijokite. Apie tai, kas tie nuomšikai, sužinosite jau pirmuosiuose knygos puslapiuose. Autorius Jūsų rankose – paskutinis Gendručio Morkūno, triskart pripažinto geriausios knygos paaugliams rašytoju, kūrinys. Ši istorija, papasakota nuomšiko, arba vaiko, kurį galima išsinuomoti, vardu, – be galo tikra, parašyta neprilygstamu G. Morkūno stiliumi, šokiruojanti, kaip ir visos jo knygos, bet su laiminga pabaiga.

Geriausia 2010 metų knyga vaikams ir paaugliams (IBBY)

Apdovanojimas už taisyklingą knygos kalbą (Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija, 2012) Metų knyga paaugliams (Metų knygos rinkimai, 2011)