Kaip Oskaras tapo detektyvu by Nieko rimto

Versta iš: Andrej Rozman Roza KAKO JE OSKAR POSTAL DETEKTIV Sodobnost International, Ljubljana, 2007

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą. Knygos leidybą remia Trubaro fondas prie Slovėnijos rašytojų sąjungos, Liubliana, Slovėnija.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-486-2

© Tekstas, Andrej Rozman Roza © Iliustracijos, Ana Košir Pirmą kartą slovėnų kalba 2007 metais pavadinimu Kako je Oskar postal detektiv išleido KUD Sodobnost International, Liubliana, Slovėnija Išleista susitarus su KUD Sodobnost International, Liubliana, Slovėnija © Vertimas į lietuvių kalbą, Gabija Kiaušaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

Andrej Rozman Roza

Iliustravo Ana Košir Iš slovėnų kalbos vertė Gabija Kiaušaitė

Vilnius 2018

IĹĄminties akmuo

Mokykla Oskaro visai nedžiugino. Juolab kad nuolatos privalėjo sėdėti tiesiai ir netgi tyliai, o mokytoja tuo tarpu sau ramiausiai vaikštinėjo po klasę aušindama burną. Didžių didžiausia neteisybė! Jis niekaip negalėjo suprasti, kam reikia mokytis rašyti dailyraščiu, nors visi pasaulio sumanieji viską spausdina kompiuteriu. Kodėl jis turėtų žinoti, kiek yra penki plius šeši, jei tai galima suskaičiuoti mobiliojo telefono skaičiuotuvu?

Kai ėmė lankyti mokyklą, Oskaras nuoširdžiai vylėsi, kad išmoks įvairių įdomių dalykų. Štai, pavyzdžiui: kaip įdiegti klausymosi įrangą, kaip aptikti pirštų atspaudus. Kitaip tariant – Oskaras norėjo tapti detektyvu. O tai yra išties rimta ir garbinga profesija. Todėl Oskarui visai nepatiko, kad mokytoja su juo elgiasi it su mažu pienburniu ir vis klausinėja, kurie daiktai apvalūs ar kiek kojų turi katė. Tarsi to dar būtų negana – per literatūros pamokas skaito vien tik vaikams skirtas paikystes. „Lyg į mokyklą vaikai eina tik tam, kad ir toliau liktų vaikais!“ – širdo Oskaras. Ir apskritai – kam reikia mokytis skaityti?! Jei tave kas nors domina, pasiklausai radijo arba pasižiūri televizorių. Elementaru!

– Jei nori žaisti kompiuterinius žaidimus, privalai mokėti skaityti, – kartą pareiškė bendraklasis Egonas. Tačiau Oskaras neturėjo kompiuterio, todėl to ir nežinojo. Mama jam pažadėjo jį nupirkti, jei gerai mokysis. Vis dėlto Oskaras manė kiek kitaip: „Jei turėčiau tėtį, seniausiai turėčiau ir kompiuterį.“ Tačiau berniuko tėtis apie Oskarą ir jo mamą negalvojo, todėl ir šiedu dėl jo nekvaršino sau galvos. Laikui bėgant Oskaras apsiprato ir tėčio jam nebetrūko. Tiesą sakant, netrūko jam ir kompiuterio. Oskaras su mama jau turėjo televizorių, taigi jei būtų įsigiję dar ir kompiuterį, juk nebebūtų likę laiko televizoriui, – padarė jis logišką išvadą. Vis dėlto Oskaras sutiko, kad skaitymas nėra toks jau nenaudingas dalykas. Ne vien dėl to, kad negalėjo žaisti kompiuterinių žaidimų. Net ir detektyvas kartais randa kokį raštelį, kurį tenka perskaityti. Todėl Oskarą dar labiau siutino tai, kad jam vis nesisekė rišliai skaityti. O štai su matematika, kuri, beje, jam atrodė dar nenaudingesnė, neturėjo jokių sunkumų. Kiek kitaip sekėsi skaitymas: Oskaras raidės negailestingai pynėsi tarpusavyje... Ir apskritai – žodžiai vis bėgiojo į šalis, niekaip nesutilpdami į vieną siaurą sakinio eilutę. Taigi ilgainiui mokykla tapo didele ir baisia kankyne, nes Oskaras vis klydo ir

o klasės draugai jau skaitė raiškiai ir lengvai. Todėl vieną rytą, kai galų gale pavyko smarkiai persišaldyti ir termometras parodė net trisdešimt aštuonis laipsnius temperatūros, jis be proto apsidžiaugė. Sirgo Oskaras vieną gerą savaitę, tačiau praleido ją siaubingai smagiai. Mat rytais miegodavo kiek panorėjęs, o paskui atsipūtęs žiūrėdavo animacinius filmukus. Ir tik popiet, kai grįždavo mama, imdavosi skaitymo.

Skaitydavo Oskaras pasakas, kurios jam atrodė perdėm vaikiškos ir kvailos. O kamavosi tik dėl vienos priežasties: kad galų gale išmoktų sklandžiai ir neužsikirsdamas skaityti. Tačiau jam vis nesisekė! Ir vieną dieną, kai liga seniai jau buvo įveikta, atėjo metas padaryti svarbias ir be galo liūdnas išvadas.

– paklausė

mama Oskaro, žvelgiančio į ją ašarotomis akimis. – Nieko... – Nejau liūdi, kad vėl teks grįžti į mokyklą, nes esi sveikas kaip ridikas? Oskaras pritariamai linktelėjo. Iš esmės tik dėl to, kad nereikėtų sakyti tiesos. Jis visiškai nesijaudino, kad vėl teks eiti į mokyklą, – tiesą sakant, netgi nekantriai laukė, kada galės papasakoti Egonui, kiek visko įdomaus matė per televizorių. Verkė Oskaras dėl visai kitos priežasties. Labai rimtos. Kitaip tariant, padarė logišką išvadą: jis turįs tokių kankinančių skaitymo sunkumų tik dėl to, kad nėra pakankamai protingas. Jei nėra pakankamai protingas, vadinasi, negali tapti detektyvu. Elementaru. Praėjus dviem savaitėms, kai Oskaras padarė tokias liūdnas išvadas, apie kurias neužsiminė net Egonui, žiūrėdamas televizijos laidą, jis išgirdo kalbant apie kažkokį Išminties akmenį. Visko, ką pasakojo, Oskaras nesuprato. Tačiau pakako tos vienos užuominėlės,

kad kažin kur egzistuoja Išminties akmuo. Ir to akmens Oskarui dabar žūtbūt reikėjo: net jo pavadinimas, regis, šnabždėjo, kad štai šiame akmenyje glūdi senųjų amžių išmintis ir tas, kuriam jis priklausys, norom nenorom taps tikru išminčiumi. Todėl Oskarui magėjo kuo greičiau išsiaiškinti, kurgi jį galėtų rasti. Visų pirma, kaip ir pridera, berniukas paklausė mamos. – Kiek aš žinau, – tarė išmintingai mama, – Išminties akmuo yra kažkas išgalvoto. – Kaip jis gali būti išgalvotas, jei apie jį pasakojo per televizorių! – nusistebėjo Oskaras tokia mamos paikyste. – Jei pasakojama per televizorių, dar nereiškia, kad tai – tiesa, – švelniai nusijuokė mama. Oskaras žinojo, kad apie kai kuriuos dalykus šnekėtis su mama yra tiesiog beviltiška. Kadangi jis nepasitikėjo ir mokytoja, šį ypač svarbų reikalą galėjo aptarti su vieninteliu žmogumi, Egonu. Deja, Egonas nematė tos televizijos laidos, tačiau Oskarui pažadėjo, kad informacijos apie Išminties akmenį paieškos internete. Vis dėlto abu sutiko, kad Išminties akmuo neabejotinai yra labai brangus reikalas ir tikriausiai jį turi tie, kurie pardavinėja brangakmenius. Kitą dieną Egonas po pamokų turėjo eiti į treniruotę, todėl Oskaras namo žingsniavo vienas. Kaip ir kiekvieną mielą dieną, kelias namo vedė pro pono Gaidžio juvelyrinių dirbinių parduotuvę.

– juvelyras Gaidys nuož-

miai įsispitrijo į Oskarą. – Ar tu iš manęs šaipaisi, berniuk?! – Tikrai ne... Tik maniau, kad galbūt jūs jį turite... – bandė kuo sklandžiau paaiškinti Oskaras, žingtelėdamas atatupstas durų link. Tačiau vos tik juvelyras išvydo, kaip berniukas persigando, jam pasidarė nemalonu taip begėdiškai užsipuolus vaiką. – Luktelk sekundėlę, – suminkštėjo juvelyras, – ir pasakyk man, – Mane domina, kaip jis atrodo ir kiek kainuoja, – Oskarui buvo gėda prisipažinti, kad nori tapti protingas. Juvelyras kilstelėjo akinius ir šelmiškai mirktelėjęs nusijuokė: – Išminties akmuo atrodo visiškai taip pat kaip

Oskarui buvo siaubingai nesmagu, kad yra dar mažas ir kai kurių dalykų tiesiog nežino. Tačiau sukaupė visą drąsą ir paklausė: – O kaip atrodo abrakadabra?

Rūsyje buvo ilgas koridorius, kuriame rikiavosi daugybė grotuotų durų. Už kiekvienų jų daugiabučio namo gyventojai užrakinę laikė daiktus, kurių prisireikdavo tik retkarčiais. Pavyzdžiui, Oskaras su mama rūsyje laikė slidinėjimo ir atostogų prie jūros reikmenis. Tačiau šiuo metu Oskaro visai nedomino jo paties daiktai, o kalnų slidinėjimo batai, tiesą sakant, jam apskritai nerūpėjo. Berniukas, pagautas smalsumo, tenorėjo išsiaiškinti, ar už kurių nors sandėlio durų nėra įsitaisęs daugiabučio namo vaiduokliukas. Žibintuvėliu pašvietęs pro vienų kitų grotuotų durų tarpelius, Oskaras nesiliovė stebėjęsis. Už vienų durų riogsojo milžiniški batai, už kitų – nesuskaičiuojama galybė tuščių stiklinių butelių, už trečių – dėžės su knygomis, už ketvirtų – didžiulis senų baldų kalnas. Penktos durys buvo apkaltos metaliniais skardos lakštais, tad matyti, kas gi yra už jų, negalėjai. Vos tik berniukas ketino pasidairyti pro siaurutį briaunos plyšelį, apstulbęs išvydo, kad duryse nėra spynos! Taigi atidarė jas ir pažibino į vidų žibintuvėliu. Mažoje aptvertoje erdvėje, atremta į sieną, kėpsojo banglentė. Po ja stovėjo keletas sulankstomų paplūdimio kėdžių, o šalia jų – o jergutėliau! – lygiai tokia pat skrynia, kokioje gyveno Oskaro skaitomos knygos vaiduokliukas! Berniukas beregint atsidūrė šalia jos.

Deja, dideliam Oskaro nusivylimui, skrynia buvo taip prigrūsta įvairiausių sraigtelių, kabliukų ir varžtų, kad joje jokiu būdu nebūtų galėjęs gyventi net ir labai mažas Nukabinęs nosį, Oskaras grįžo į ilgąjį koridorių. Tačiau vos tik uždarė bespynes metalines duris, trinktelėjo rūsio koridoriaus durys ir tarpduryje išdygo milžiniškas vyras apelsino spalvos slidininko kostiumu.

– Ei, tu! – sustugo baisiu balsu.

– Aš... Tik norėjau... pažiūrėti, kas viduje... – mikčiodamas vos ne vos pralemeno Oskaras. Žmogysta apelsino spalvos slidininko kostiumu vikriu judesiu atplėšė bespynes duris. Iš pradžių jis išbalo visas it popierius, tačiau greitai veidas persimainė ir bemat pamėlo iš pykčio.

Tik staiga sugriebė Oskarą už pečių ir iškošė pro sukąstus dantis: – Kur dviračiai ir slidės?! – Nežinau... – ėmė tirtėti iš baimės Oskaras, kuris tesuprato vienui vieną dalyką – kad šis milžiniškas apelsinas nejuokauja ir kalba labai rimtai. Netikėtai dičkis kilstelėjo Oskarą į orą, prisitraukė prie akių ir grėsmingai suurzgė: – Kur juos išnešei?! – Niekur nieko nenešiau… – pravirko Oskaras. – Nė nebandyk manęs mulkinti! – sukriokė nepažįstamasis, nuleisdamas išsigandusį berniuką prie banglentės, sulankstomų paplūdimio kėdučių su skrynia ir piktai užtrenkdamas duris. – Būsi ten tol, kol atvažiuos policija! Oskaras lengviau atsikvėpė... Dabar, kai jį nuo augaloto galiūno skyrė durys, pasijuto kur kas geriau. – Alio? Girdite? Skambina Valentinas Žvėris. Noriu pranešti, kad įsilaužta į mano sandėliuką, pavogti du dviračiai ir trys poros slidžių. Tik dabar Oskaras susigriebė, kas ką tik įvyko. Durys buvo apkaltos metalinės skardos plokštėmis, kad iš koridoriaus pusės nebūtų matyti neabejotinai brangių dviračių ir slidžių. O štai spynos nebuvo tik dėl to, kad kažkas ją jau buvo nulaužęs. O jergutėliau – ir iš tiesų! Oskaras įjungė žibintuvėlį ir prie įėjimo pastebėjo ant žemės gulinčią sulūžusią

spyną. „Galbūt nedorėlis paliko kokį pėdsaką...“ – pagalvojo Oskaras. Tada ėmėsi kruopščiai tyrinėti grindis, ant kurių, tiesą sakant, nieko ypatingo nerado. Be kelių smulkių akmenukų, eglės šakelės, varžtelio ir suglamžytos popieriaus skiautelės. Eglės šakelė buvo ganėtinai sudžiūvusi, taigi greičiausiai gulėjo ten jau kurį laiką. Ar ilgai rūsyje išbuvo varžtelis ir akmenukas – sunku buvo pasakyti. Toji buvo sumaigyta į mažą gniutulėlį. Oskaras jį pamažėle atlankstė. Atrodė kaip paprastas kasos čekis, kurį apsipirkęs pirkėjas gauna parduotuvėje. Viršuje buvo parašyta: „Metalo dirbinių parduotuvė, Plėšikautojų gatvė Nr. 55, Liubliana.“ Toliau dar buvo gausybė kitų žodžių, kurių Oskaras, deja, nesuprato: Be to, dar buvo įvairiausių skaičių. Oskaras suprato tik vieną žodį – prie kurio vingiavo ilga skaičių virtinė, datą – 1 1 -3 0 ir valandą – 18.33. Oskaras tiksliai žinojo, kad šiandien gruodžio pirma diena. Žinojo dar ir tai, kad gruodis yra dvyliktas metų mėnuo, o lapkritis, kuris yra vienuoliktas metų mėnuo, turi lygiai trisdešimt dienų. Tai galėjo reikšti tik viena – nusikaltimas įvyko vakar!

– Kad nepaspruktų, uždariau vagišių į sandėliuką, – Oskarą iš apmąstymų pažadino augalotojo galiūno apelsino spalvos slidininko kostiumu balsas. Netrukus durys atsidarė ir šalia Apelsino Oskaras išvydo tą patį policininką, kuris tąkart atvyko į juvelyrinių dirbinių parduotuvę išjungti signalizacijos. – Juk tai – vaikas! – nusistebėjo policininkas. – Nejau iš tiesų manote, kad jis sutrupino jūsų spyną į šipulėlius ir išnešė du dviračius bei tris poras slidžių? – Savo akimis mačiau, kaip jis sugrįžo pavogti dar ir mano banglentės!

„Orangutangas, – staiga šovė mintis Oskarui. – Pavadinsiu jį Tiesą sakant, Oskaras siaubingai mėgo vadinti žmones gyvūnų vardais. – Puikiai suprantu, kad jūs šiuo metu esate prislėgtas, – maloniai nusišypsojo policininkas ir paėmė nuo žemės sulaužytą spyną, – tačiau leiskite mums imtis šio reikalo ir jį tinkamai ištirti. Kada paskutinį kartą lankėtės rūsyje? – Užvakar. – Vadinasi, tą popieriaus skiautelę pametė įsilaužėlis! – netikėtai sušuko Oskaras. – Ar tu neužsičiaupsi?! – sušnypštė milžinas, kitaip tariant, Orangutangas.

Tačiau policininkas nesileido sutrikdomas jo riksmų. Paėmė skiautelę, atidžiai ją apžiūrėjo, o paskui visus joje surašytus duomenis pranešė telefonu. – O kas, jeigu šitas įžūlus snarglys lapelį atsinešė su savimi norėdamas jus suklaidinti?! – Matau, kad ėmei sekti nusikaltėlio pėdsakais dar prieš policijai atvykstant, – pareigūnas šyptelėjo Oskarui, tačiau netrukus surimtėjo ir griežtu balsu tęsė, – vis dėlto eiti į svetimą sandėliuką, net jeigu jis yra atidarytas, be šeimininkų sutikimo yra nusikaltimas. Tada Oskaras papasakojo, kaip jų bute ėmė dingti daiktai ir kad į rūsį atėjęs norėdamas surasti daugiabučio namo vaiduokliuko buveinę. Ir kad į atidarytą sandėliuką įžengė, nes jame pastebėjo tokią pačią skrynią, kokioje gyvena jo knygos vaiduokliukas. Vos tik Oskaras baigė pasakoti, policininkui suskambo telefonas. Kurį laiką jis tik įdėmiai klausėsi, o paskui baigė pokalbį tokiais žodžiais: – Puiku! Kuo greičiau pasirūpink namo kratos orderiu. Įsidėjo telefoną į kišenę ir atsisuko į Orangutangą. – Gerbiamas pone Žvėrie, visi įrodymai atskleidžia, kad jums jūsų įtariamasis padėjo išspręsti bylą. Man ką tik pranešė iš policijos komisariato: buvo patikrinta, kas vakar, naudodamasis banko kortele, apsipirko metalo dirbinių parduotuvėje, ir išsiaiškinta, kad tai buvo būtent

tas asmuo, kurį jau seniai įtariame užsiimant vogtų sportinių dviračių perpardavinėjimu. – Ar tai reiškia, kad atgausiu savo daiktus? – Jei pasiseks, – kiek pamąstęs tarė policininkas, – privalėsite šitam jaunuoliui kaip reikiant atsilyginti už pagalbą. jei šiek tiek per šiurkščiai elgiausi, – suvapėjo tyliai Orangutangas. – Viskas gerai, – Oskaras net spirgėjo iš pasididžiavimo. – O dėl nuotolinio valdymo pultelio, kepurės ir švilpuko... patarčiau tau dar kartą gerai apieškoti butą, – atsisveikindamas patarė Oskarui policininkas. – Švilpuko ieškok prieš jam dingstant vilkėtų drabužių kišenėse. Dėl pultelio – gerai pamąstyk, kur ėjai, kai paskutinį kartą žiūrėjai televizorių. O dėl detektyvo kepurės – bent jau aš klausčiau mamos, turėdamas omeny, kad kepurė buvo labai nekokios būklės. Namie mama jau nerimavo, kodėl sūnelis taip ilgai negrįžta iš rūsio. – Kaip tik norėjau eiti pažiūrėt, ar tau nieko nenutiko! – Oi, nieko įdomaus, – išpyškino Oskaras. – Tik įsilaužė į kažkieno sandėliuką, o aš policijai padėjau išspręsti bylą. Kol sutrikusi mama mintyse svarstė, kas bus iš šio berniuko su tokia lakia vaizduote, Oskaras leidosi į paieškas. Švilpuką rado savo vėjastriukės, kurią nešiojo prieš orams atšąlant, kišenėje.

Nuotolinio valdymo pultelis lindėjo tarp batų, ir ten jį paliko pats Oskaras, o ne koks daugiabučio namo vaiduokliukas. Aną dieną, pažiūrėjęs televizorių, berniukas išdūmė į parduotuvę. Kadangi turėjo kai ką greitai nupirkti iki parduotuvei užsidarant, neapsižiūrėjęs netyčia pultelį mestelėjo tarp batų. O dėl detektyvo kepurės, kaip jam ir patarė policininkas, pasiteiravo mamos. – Retkarčiais kokia nors byla išsisprendžia vien dėl to, kad nusikaltėlis ima gailėtis ir prisipažįsta, – kiek susigėdusi nusišypsojo mama. – Ir štai dabar turiu tau prisipažinti – tą kepurę aš išmečiau, nes ji buvo siaubingai purvina. Tačiau pažadu, kad iki Naujųjų metų gausi naują! Oskaras kurį laiką labai niršo, paskui šiek tiek mažiau, o galų gale visai nusiramino ir net parašė laišką Kalėdų Seneliui. Dovanų norėjo mobiliojo telefono ir pačiūžų. Taigi tikėjosi šiemet buvęs toks geras, kad gaus abi dovanas. „O kiti daiktai turės palaukti kitų metų“, – nusprendė berniukas. Bet štai kitą dieną Oskaro laukė staigmena – kažin kas paskambino į duris. Už jų stovėjo Orangutangas. Buvo kiek susigėdęs ir strigdamas išlemeno: – Kadangi man padėjai... Policija rado mano kalnų dviračius ir slides, tad norėčiau tau atsilyginti. Jei tik nori, galiu tau parūpinti visą slidinėjimo įrangą... Oskaras taip pat stovėjo susigėdęs.

Paskui susikaupė ir tvirtu balsu tarė: – Taip, prašyčiau. Manau, kad nauja slidinėjimo įranga man labai praverstų. Oi, koks siaubingai patenkintas savimi jis buvo! Ne tik dėl to, kad užsitarnavo naują slidinėjimo įrangą. Svarbiausia, kad tam apelsininiam dičkiui įrodė, jog jėga ir kūno masė – dar ne viskas. O užaugęs nusprendė tapti didžiu detektyvu. Nors, atvirai kalbant, didelis jautėsi ir dabar. Galų gale naujų slidžių Oskarui reikėjo ir dėl vienos labai paprastos priežasties – senosios jau buvo

Andrejus Rozmanas Roza (g. 1955 m.) – vienas ryškiausių Slovėnijos vaikų rašytojų, poetų ir teatro aktorių. Per savo karjerą jis parašė daugiau nei dvidešimt vaikų poezijos rinkinių bei įvairių pasakų. Rašytojo knygos susilaukė daugybės apdovanojimų, o pats autorius 2010-aisiais metais už nuopelnus literatūrai ir teatrui gavo prestižinį Slovėnijoje Prešereno apdovanojimą. Šioje trumpų istorijų rinktinėje pasakojama apie pirmoką Oskarą, svajojantį tapti detektyvu. Užsispyrimo ir smalsumo vedamas berniukas įsivelia į įvairiausias situacijas, kuriose, jam pačiam to nesuvokiant, jis elgiasi kaip tikrų tikriausias detektyvas.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Kai ėmė lankyti mokyklą, Oskaras nuoširdžiai vylėsi, kad išmoks įvairių įdomių dalykų. Štai, pavyzdžiui: kaip įdiegti klausymosi įrangą, kaip aptikti pirštų atspaudus. Kitaip tariant – Oskaras norėjo tapti garbinga profesija. tai yra išties rimta ir Todėl Oskarui visai nepatiko, kad mokytoja su juo elgiasi it su mažu pienburniu ir vis klausinėja, kurie daiktai apvalūs ar kiek kojų turi katė. Ir kaip gali mėgti eiti į mokyklą ar skaityti knygas, jei nei viena, nei kita tau nepadeda siekti svajonės? O tuomet, žiūrėdamas į savo pažymius, netgi gali nuspręsti, kad... nesi pakankamai protingas tapti detektyvu! Baisu, ar ne? Visgi Oskaras nenori su šia šiurpia mintimi susitaikyti. Ir vis atsiduria situacijose, iš kurių išsisukti sugebėtų tik tikrų tikriausias detektyvas.