N r. 3 (7 7 ), g e g u ž ė – b i r ž e l i s , 2 0 1 8
KAINA 1,88 Eur
Mariaus Zavadskio iliustracija iš knygos „Rainiuko Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“
S u p r o g r a m ė l e „ L a i m i u k a s“
Literatūrinis žurnalas
Skaitykite
ir ieškokite programeleje „Laimiukas“: Debesys, p. 3
Kengūrpotamčiasnapių galerija, p. 26
Laimiukeliauninkas bibliotekoje, p. 4-5
Dingę blynai ir vagis. Vakaro paslaptis. Brolis ir magiškasis deimantas, p. 27-29
Kaip susidraugauti su šunimi, p. 6-7 Nuostabiausia planeta Žemė, p. 8-9 Fotografavau Lietuvą, p. 10-11 100 metų tiltas: kinas, pramogos, p. 12-13 Man patinka skaityti, p. 14-15 Naktis, kai saulė neužmiega, p. 16-18 Laimiuko užduotėlės,
Piranija, kuriai iškrito dantis, p. 30-31 Jei sekundės nespirgėtų. Greiti ir įsiutę. Kas ten darosi žvėryne. Netikėtai nelauktai, p. 32-33 Šauniesiems knygasekliams, p. 34-35 Ką papasakojo pašto dėžutė, p. 36-37 Laiškas iš butelio, p. 38-39 Ulfo nuotykiai. Paslaptingojo atvykėlio diena, p. 40-41
Knygos herojus – mano draugas. Sekliai Lasis ir Maja, p. 22-23
Maži laimiuko juokai, p. 42-43
Nukreipę išmaniojo įrenginio kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį. Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 metų tiltas iš praeities į dabartį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2018 m. skyrė 6 000 Eur paramą.
mėlėje gra
„Laimiuk
as“
Pro
p. 19-20, 21, 24-25
I E Š KO K
Pirmyn! kaip naudotis?
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Eidvilė Viktorija Buožytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Ilona Ežerinytė, Danguolė Garnienė, Rūta Lazauskaitė, Lina Lukšaitė, Česlovas Navakauskas, Tatjana Pleskevičienė, Tania Rex, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Saulius Valužis, Marius Zavadskis. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184 „Lai miu ko“ adr esa s:
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 3 (77), gegužė–birželis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A,
2
LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
Debesys Bėga, lekia, stumdos, griūva, plaukia, skuba, vartos, grumias! Bėga, lekia, stumdos, griūva, plaukia, skuba, vartos, grumias! Kas danguj tvarką palaikys? Žinoma, vyriausias debesis! Surikiuos išdykėlius greta. Plauks dangum avelių kaimenė balta. Bėga, lekia, stumdos, griūva,
Progra
miukas“ Lai „ lėje mė
ks
m
lin
Sigutės Ach iliustracija iš jos knygos „Ambrozijus, Purkius ir angelas“
I
EŠ
o
KO K
eb sd
esų dainelės!
plaukia, skuba, vartos, grumias! Bėga, lekia, stumdos, griūva, plaukia, skuba, vartos, grumias! „Ambrozijus, Purkius ir Angelas“, lei dykla atas“ CD r s a r i „Nie „Atv ko o r t a e rim t Iš to“
Kaip susidraugauti su šunimi
Laimiukas klydinėjo po miškus, ieškodamas vasaros. Jis tikėjosi rasti vietą, kur slepiasi šilti vėjai, ir geruoju ar bloguoju išprašyti juos į lauką. Buvo labai susirūpinęs. Toks susirūpinęs, kad net nepastebėjo priešais išdygusio didžiulio juodo šuns. O kai pastebėjo, suakmenėjo iš baimės – juk jį, tokį mažą Laimiuką, šuo gali praryti kaip musę, gali prispausti prie žemės savo plačia letena, gali... – Sveikas, – prabilo tas didelis juodas šuo. – Smagu tave matyti mano valdose. Kaip tik ieškojau, kas norėtų su manimi pažaisti. – A... A... Argi mes ppppažįstami? – drebančiu balseliu išlemeno Laimiukas. – Ne, bet su šunimi lengva susipažinti, jei žinai kelias taisykles. – Tttaisyklllles? – Klausyk. Pirmiausia nereikia iškart prie nepažįstamo šuns šokti ir imti jį glėbesčiuoti kaip pliušinį meškį. Šunys yra vilkų giminės, jiems nebūdingas gentainių čiupinėjimas kaip žmonėms, kurie yra primatai. Nepatinka mums ir glostymas, taip taip! Ypač nejauku, kai liečia galvą – stebėk, dažnas šuo suks
snukį ar tik akis į šoną taip, kad net matysis akių baltymai: rodys, kad yra sunerimęs, prašys neliesti. Bet va, jei norėsi pakasyti kokiam mano bičiuliui krūtinę, tas greičiausiai liks patenkintas. Bet vėlgi – tik tada, kai jau būsite pažįstami. – Neglėbesčiuoti... – bandė įsiminti Laimiukas.
– Jei sutikai šunį su šeimininku, – įsijautęs tęsė savo paskaitą juočkis, – būtinai pirma paklausk šeimininko, ar gali su jo šunimi susidraugauti. Gavęs leidimą lėtai ištiesk ranką, leisk save apuostyti. Tačiau jokiu būdu nekišk rankos nežinia iš kur atbėgusiam šuniui – gali būti, kad tavo gestas
jam neprimena nieko gero, atvirkščiai – gal jo gyvenime ne kartą buvo tiesiama ranka – suduoti, pešti, sugriebti. Taigi geriau tiesiog ramiai pastovėk, kol šuo nubėgs savais keliais. Beje, apie uostymą, tai yra, norėjau pasakyti, pasisveikinimą. Žmonės sveikinasi susiliesdami veidais, todėl mano, kad savo nosį kišti prie manosios yra padoru. Bet tai prasta mintis. Mes, šunys, sveikinamės kitaip: „nosis – uodega“, iš kvapo pažįstame draugą ir priešą. – Tai TOJ VIETOJ yra gyvūno... vizitinė kortelė? – prunkštelėjo Laimiukas. Jis jautėsi beveik visai drąsus. – Na taip. Ai, tai dar apie uodegą, jei jau pradėjau. Šuns uodegos vizginimas nebūtinai reiškia džiaugsmą. Įsiminei? Supykę mes irgi mataruojame uodegą, dar ir kaip! Tik išsigandę ar sutrikę pabrukame ją tarp kojų, o jau visai po pilvu paspausta uodega reiškia maldavimą neskriausti. – Žmonėms išties reikėtų pramokti šunų kalbą. Juk jūs, šunys, žmogiškai mokate? – Iš visų jėgų stengiamės suprasti, kas sakoma žodžiais: jei girdime ką malonaus, atsukame kairę ausį, jei ištariama komanda – dešinę. Patys, žinoma, irgi kalbame, bet ne tiek lojimu, kiek visu kūnu. Ir mūsų pasaulyje žmonių ženklai reiškia ne tą patį. Štai šuo nusižiovavo. Žmogus jau mano, kad šunelis nori miego ir reikia jam užleisti savo sofą. Ogi ne – šuo sako, kad kažkas negerai, jis jaučia įtampą ir norėtų kiek pabūti vienas.
Laimiukas atidžiai klausėsi ir dėjosi taisykles į galvą. – Ir dar štai kas, – prisiminė šuo. – Nežiūrėk man taip į akis. Šunims tai nelabai patinka. Kito gyvūno įdėmus žvilgsnis dažnai nežada nieko gero, ir mes stengiamės išvengti akių kontakto. Na, nebent į mus žiūri mylintis šeimininkas, kuriuo visiškai pasitikime ir esame iš jo patyrę tik gėrį. Mums mielus žmones mes laižome, nes glostyti nemokame. Galima tave kiek lyžtelti? Laimiukas sukikeno, pajutęs ant savo skruosto šiltą lygų liežuvį. Tada atsargiai ištiesė ranką: – Laimiukas. – Amaja, iš japonų kalbos išvertus, „nakties lietus“, – mandagiai prisistatė šuo ir pauostė atkištą delną. – Dabar mes draugai. O žinai, koks yra geriausias būdas parodyti, kad esi šuns draugas? Ne, ne viena kita dešrelė, nors aš tikrai neabejinga skanėstams. Geriausias draugas tas, kas su šunimi daugiausiai žaidžia, štai!
Iliustravo Lina Lukšaitė
7
Nuostabiausia planeta Kokia nuostabi ir ypatinga yra mūsų gimtoji planeta Žemė. Kaskart, kai apie ją sužinau ką nors naujo, nustembu. O jūs?
Ar žinojote, kad
jau keturis su puse milijardo metų Žemė skrieja aplink Saulę nešdama mus, mūsų namus, žaislus, naminius gyvūnėlius, artimuosius ir draugus per šaltas nesvetingas kosmoso platybes?
Ar žinojote, kad
Žemė vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje vanduo gali būti visų trijų būsenų: sustingęs į ledą, skystas ir virtęs garais? Tik Žemėje įmanoma plaukioti ežere ar jūroje ir tuo pat metu stebėti dangumi tingiai plaukiančius lietaus debesis.
Ar žinojote, kad
mūsų planeta neturi žiedų, tačiau aplink ją sukasi vienas didelis palydovas – Mėnulis? Mokslininkai mano, kad jis atsirado Žemės istorijos pradžioje, kada į mūsų jauną planetą atsitrenkė Marso dydžio dangaus kūnas. Iš daugybės Žemės plutos nuolaužų pamažu gimė nauja planeta. Taigi Mėnulis yra tikrų tikriausias Žemės sūnus.
Ar žinojote, kad
žiūrint iš Mėnulio į Žemę, ji taip pat keičia fazes? Žemėje galima stebėti Mėnulio pilnatį, jaunatį, delčią, o jei atsidurtumėte Mėnulio paviršiuje, galėtumėt gėrėtis Žemės pilnatimi, Žemės delčia ir siauru Žemės jaunaties puslankiu. Turėtų būti nenusakomai gražu.
Ar žinojote, kad
Žemės sukimosi ašis yra šiek tiek pasvirusi, todėl mūsų planetoje keičiasi metų laikai? Suprantu – kartais sunku sulaukti pavasario ar išsvajotų vasaros atostogų, bet neverta nukabinti nosies. Būtų kur kas liūdniau, jei metų laikai nekistų, o mus suptų nesibaigianti žiema ar darganotas ruduo. 8
Žemė
Ne
ringa
t Vaitku
Ar žinojote, kad
Žemė – vienintelė žmonijai šiuo metu žinoma planeta, kurioje klesti gyvybė? Įvairiausiuose Žemės kampeliuose aptinkame ropojančius, čirškiančius, vienas kitą gaudančius ar Saulės šviesą sugeriančius padarus. Mokslininkai suskaičiavo, kad Žemėje gyvena apie du milijonus skirtingų organizmų rūšių! Augalai, grybai, vabzdžiai, gyvūnai, bakterijos... Deja, dėl žmonių veiklos dauguma jų sparčiai nyksta.
Ar žinojote, kad,
pasak astronautų, žiūrint iš kosminės stoties aukštybių Žemė gerokai pasikeitė? Švytėjusi žaluma ir mėliu mūsų gražioji planeta pamažu keičia spalvą – virsta rudai pilkšva.
Ar žinojote, kad
mes esame šių liūdnų pasikeitimų priežastis? Žemėje dieną naktį zuja milijardai automobilių, gamyklos ir fabrikai spjaudo nuodingus dūmus, o miškus ir pievas pamažu keičia dideli miestai ir dirbami laukai.
Ar žinojote, kad
kiekvienas mūsų galime padėti Žemei? Padedame jai rūšiuodami atliekas ir mažindami jų kiekį. Padedame Žemei išjungę nenaudojamus prietaisus, nes taip taupoma energija. Padedame mūsų planetai užsukę varvantį čiaupą, nes taip tausojame gėlą vandenį. Padedame Žemei sodindami medžius – augalai sugeria anglies dioksidą ir lėtina pasaulinį klimato atšilimą.
Ar žinojote, kad
padėti Žemei – mūsų pareiga? Jei pradėsite nuo mažų žingsnelių ir įkalbėsite draugus prisijungti, visiems drauge pavyks įrodyti, jog esame verti Žemės gyventojų vardo. Juk Žemė – nuostabiausia planeta – vieninteliai mūsų namai.
ė
P
je
a iuk s“
3 D že m I E Š K ės m o
o. K eliuk d
Rūš atlie iuoju kas .
„Laim
O
ku s e i l pa ngto e N išju . ne ktros ele
ramėlė rog
Sodinu . augalus
nu.
ukšli
Tau pop pau ieri ų.
Neši
Keliau nedid ju atstu elius pėsči mus o dvira mis arba čiu.
ku Užsu ą, kai čiaup audoju nesin eniu. vand
O jūs?
9
Man pati nka skaityti! Kas nutiktų, jei susitiktum perskaitytos knygos herojus? Šis klausimas buvo užduotas žurnalo „Laimiukas“ skaitytojams. Herojus jie rinkosi iš aštuonių žaidimui „Apie knygą kitaip“ atrinktų knygų. Savo nutikimus vaikai ne tik įsivaizdavo, bet ir užrašė. Šiame numeryje sveikiname ir pristatome žaidimo nugalėtojus Eimantą ir Ievą. Susipažinkite!
Eimantas Petravičius
iš Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos 3B klasės perskaitė ir sukūrė istorijas apie visas 8 žaidimo knygas!
Kokie tavo mėgstami užsiėmimai?
Man patinka groti gitara, skaityti knygas, žaisti ir svajoti.
Kodėl tau patinka skaityti?
Nes skaitydamas kaskart sužinai kažką naujo ir gauni žinių.
Ar prisimeni savo pirmąją perskaitytą knygą?
Pirmoji mano perskaityta knygelė buvo Ritos Bagdonaitės „Fu ir Fe nuotykiai. Apie bakterijas“.
Ar žinai, kuo norėtum būti užaugęs?
Turistinio autobuso vairuotoju. Važinėčiau į Kroatiją, Čekiją, Ispaniją ir į kitas šalis.
Kuri iš knygų žaidime „Apie knygą kitaip“ tau patiko labiausiai?
Evos Ibbotson „Šuo ir jo berniukas“. Nes ji buvo įdomiausia, apie ją buvo lengviausia parašyti istoriją.
Patark, kaip išsirinkti gerą knygą.
Žiūri, kokio žanro knygos tau labiausiai patinka. Jeigu romantiškos – renkiesi romantiškas, jeigu fantastinės – renkiesi fantastines, klasika – klasikines.
Pasiūlyk kito žaidimo apie knygas idėją „Laimiukui“.
Viską padaryti taip pat, tik kad knygos būtų kitos ir „Nieko rimto“ internetiniame puslapyje vaikai balsuotų, kokius prizus galima laimėti. 14
Ieva Našlėnaitė
iš Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijos 6 klasės perskaitė ir sukūrė istorijas apie 7 žaidimo knygas!
Kokie tavo mėgstami užsiėmimai?
Labiausiai mėgstu skaityti. Taip pat mėgstu užlipti kuo aukščiau, pavyzdžiui, į medį ar į kalną arba laipioti laipynėse, būti gamtoje ir keliauti pėsčiomis ar dviračiu, svarbu – keliaujant nebūti uždarytai mašinoje. Dar mėgstu svajoti, kartais per pamokas.
Kodėl tau patinka skaityti?
Kai skaitau, pamatau įvairius pasaulius, susipažįstu su įvairiais veikėjais ir kartais taip užsiskaitau, kad, atrodo, pati dalyvauju nuotykiuose. O man nuotykiai patinka.
Ar prisimeni savo pirmąją perskaitytą knygą?
Neprisimenu savo pirmos knygos, nes išmokau skaityti ketverių. Bet prisimenu, kad viena iš pirmųjų knygų buvo „Daktaras Aiskauda“.
Ar žinai, kuo norėtum būti užaugusi?
Aš nenoriu užaugti, nes visose įdomiose knygose nuotykius patiria vaikai. Bet kadangi visi sako, kad reikia užaugti, tai būsiu mokytoja, rašytoja, alpinistė, mokslininkė, gyvūnų prižiūrėtoja, girininkė, medžių saugotoja, kosmonautė ir jūrininkė. Kai būsiu mokytoja, tai pastatysiu mokyklą gamtoje prie ežero ir netoliese bus laipynės.
Kuri iš knygų žaidime „Apie knygą kitaip“ tau patiko labiausiai?
„Akmeniniai angelai“ ir „Šuo ir jo berniukas“. Man jos patiko labiausiai, nes aš mėgstu nuotykines ir detektyvines knygas. O jos buvo tokios, kad norėjosi įlįsti į jas ir dalyvauti jų nuotykiuose.
Patark, kaip išsirinkti gerą knygą.
Pakvieskite dalyvius išsirinkti (arba jūs išrinksite) vieną vietą iš knygos, į kurią reikia patekti ir padėti joje esantiems veikėjams.
Sveikiname visus žaidimo dalyvius! Jų sukurtas istorijas galite skaityti ir pasidalinti įspūdžiais tinklaraštyje https://apieknygakitaip.wixsite.com/projektas
itė
Pasiūlyk kito žaidimo apie knygas idėją „Laimiukui“.
Lina Lukša no
Pirmiau reikia žinoti, kokios rūšies knygas mėgsti, tuomet nueiti į knygyną ar biblioteką, išsirinkti knygą, atsiversti, perskaityti pirmą sakinį. Tuomet atsiversti knygos vidurį ir perskaityti dar vieną sakinį. Jei patiko – tai puiku! Jei nepatiko, tai paimk kitą knygą arba ateik kitą dieną – gal tiesiog neturi nuotaikos skaityti. pav Api idali
15
Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos.
Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos.
Jei Joninių naktis lietinga, tai per Kalėdas snigs ir pustys.
Jei per Jonines uodus muši, tai vieton užmušto vieno, dešimt prilėks. Vardas Jonas žinomas visame pasaulyje. Anglijoje jis – Džonas, Rusijoje – Ivanas, Prancūzijoje – Žanas, Ispanijoje – Chuanas, Latvijoje – Jānis. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti pradėjus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. Simonas Daukantas rašė, kad Rasos šventę lietuviai švęsdavo 14 dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d.
Brazilai Jonines švenčia dvi savaites: savaitę iki šventės ir savaitę po jos. Šioje klimato juostoje gyvenantys žmonės meldžia šventojo Jono lietaus, tad dažniausiai liūčių sezonas sutampa su šia švente. Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką ir jį dovanoti pažįstamiems Jonams ir Janinoms. Latviai šią dieną ne tik pina ąžuolo vainikus Janiams, bet ir savo automobilius puošia įvairiomis lauko gėlėmis bei ąžuolo šakelėmis. Estai didelę svarbą teikia laužui, kadangi tiki, jog saulėgrįžos naktį uždegtas laužas namus saugos nuo gaisro ištisus metus. Be to, tikima, kad kuo didesnis laužas, tuo labiau jis atbaido blogąsias dvasias. Portugalams Joninių šventę simbolizuoja žydintis česnakas. Yra tradicija juo suduoti artimiesiems ir draugams per galvą, kad sektųsi. Jeigu česnako nėra – tiks ir plastikinis plaktukas. Danai Joninių naktį ant laužo degina šiaudinę raganą, kuri būna aprengta senais drabužiais. Danai tiki, kad taip ragana pasiunčiama į raganų puotą. Lina Lukša no
pav Api idali
itė 18
Lietuvoje yra žmogus, renkantis Joninių vainikėlius. Tai A. Raščiauskas iš Utenos. Per daugiau nei 30 metų jis sukaupė jų apie tris šimtus. Vyras surenka srovės į krantą išmestas Joninių karūnėles tik iš tos šventės, kurioje pats dalyvauja, ir neima vainikėlių iki vidurnakčio arba jei vainikėlis plaukia su degančia žvakute. Joninių vainikėlių kolekcija prieš keliolika metų įrašyta į Lietuvos rekordų knygą.
puslapi iškirpk ir pasidaryk skirtukus! Visuomet smagu puslapius atskirti rankų darbo skirtukais. O kad būtų įdomiau, pagalvokime naujų formų skirtukų. Kad ir trikampis skirtukas, kuris tarsi pirštinė užmaunamas ant knygos kampuko.
kirpimo linija
tra
vo Lina Lukš
ait
ė
ot į
li
us
Už
du
i sugalvojo ir
klijavimo vieta klijavimo vieta
lenkimo linija lenkimo linija
Čia išklotinė tavo skirtukui. Nupiešk joje savo piešinuką, jį iškirpk, sulenk, suklijuok! Skirtuko forma ir abi pusės gali būti skirtingos. Sėkmės fantazuojant!
19
Progra
Kengu rpotamciasnapiu mė
l ėj e
IE
imiukas“ „La
galerija !
Š KO K
kitais šo su iais. a r į o vaizd so piešin r konku
Vaivos Petrauskaitės (12 m.) iš Kauno.
Leidyklos „Nieko rimto“ prizas , skiriamas Vaivai iui! Laur ynui ir Paul
Laur yno Brazausko iš Panevėžio K. Palta roko gimn. 1B. 26
n. 2B. „Vilties“ progim o ži vė ne Pa iš Pauliaus Juknos
Raudonas batraištis, dvi kavos pupelės ir katės nagas Vaikų sukurtos detektyvinės istorijos apie tuos pačius nusikaltimo įkalčius
Dingę blynai ir vagis policiją. Policija atrakino duris ir rado kambaryje aukštą, liesą žmogų. Pradėjo šnekėtis su tuo žmogumi ir klausinėti, kodėl jis blynus pavogė. Bet jis sakė: – Čia aš pats išsikepiau! Pats! Pats! Pats! Ir nepavyko jo užkalbėt ar perkalbėt. Almanė buvo pasiėmus iš namų įkalčius ir parodė juos policininkams. O jie pasakė vagiui: – Tu tikrai bandai mus apgauti. Kur tavo katinas? Parodyk katiną! – Hmm... Kad man... Kad aš... Kodėl parodyti jums katiną? – Parodyk katiną! Nes jis arba tu – vagis tikrai, – sakė policija. – Greit! – Na, gerai, parodysiu. Policininkai patikrino to katino nagus ir pamatė, kad vieno trūksta, palygino kavos pupeles ir įrodė, kad čia tikrai tas pats vagis, kuris lindo su savo katinu į Almanės namus. Netrukus paaiškėjo, kad tas žmogus iš visų Kauno žmonių blynus vogė, nes norėjo, kad nebūtų Užgavėnių. Jis gyveno netoli tos vietos, kur deginamos Morės, ir bijojo, kad nesudegtų jo namas, todėl ir sugalvojo šią vagystę – kad Užgavėnes sustabdytų.
D
elakauskas, 6 m P s i ait yv
s auna ., K
Kartą gyveno moteris, vardu Almanė. Užgavėnių rytą ji ėjo išsivirti arbatos. Jau pylėsi sau į puodelį, bet – pliumpt! – iš arbatinuko snapelio išlindo raudono batraiščio galas. Ji ir sako: – Kas čia per kvailystės?! Atidaro arbatinuką. Tikrai, jame guli batų raištelis. – Na, – sako, – pasidarysiu naujos arbatos. Ir staiga: – Tuk tuk tuk! – pasibeldė... Užgavėnių persirengėliai! Almanė apsidžiaugė ir sako: – Tuoj atnešiu blynų! Eina blynų, žiūri – spintelė praverta. Viduje viskas siaubingai išvartyta. Nustebusi moteris paėmė nuo spintelės indą su blynais, atnešė prie durų, atidengė, žiūri – blynų nėra, tik dvi kavos pupelės ritinėjasi. Almanė sako persirengėliams: – Atsiprašau, tikriausiai čia mano katė blynus suėdė ir kavą išvertė. Ir pabarė katę. Ši tuoj nubėgo ir atnešė raištelį iš arbatinuko. Tada Almanė prisiminė, kad pati tuo raišteliu vakar nuo katės spintelę užrišo. Taigi negalėjo katė jo atrišti. Moteris apieškojo visus namus ir pamatė prie pečiaus daug pėdsakų. Tyrinėjo, tyrinėjo, kol pečiaus durelėse rado įstrigusį katės nagą . Išsigando ir sako katei: – Parodyk leteną! Žiūri – visi nagai yra. Čia tikrai turėjo būti kažkas kitas, tikriausiai vagis. Jo pėdsakai veda per kaminą ant stogo. Almanė nusprendė: – Užlipsiu ir aš ant stogo! Ir užlipo. Ėjo, ėjo stogu, nulipo ir ėjo laukais, sekdama vagies pėdsakais. Pėdsakai nuvedė iki medinio Rumšiškių namelio. Almanė pasibeldė į duris. Beldėsi, beldėsi, beldėsi. Niekas neatidarė. Pro langą pasižiūrėjo vidun ir pamatė ant stalo daugybę blynų. Ir kavos pupeles. Tuoj iškvietė
27
Vi rgi s Š i dlau s kas
Piranija, kuriai išk K
as nežino – piranijos – tai tokios plėšrios žuvys, kurių burnose pilna gerai išgaląstus peilius primenančių dantų. O ryja jos viską, kas tik įkrenta į vandenį. Todėl, kur jų pilna – geriau nesiteškenti kojomis kaip šaukštu lėkštėje, kitaip užuodusios maistą kaipmat prisistatys. Tokia buvo ir raudonoji piranija iš Orinoko upės. Apie tokias sakoma – duok pavalgyti, ne pakalbėti. Kirsdavo ji pilnais žandais, net seilės į visas puses taškydavosi. O apetitą, nemeluosiu, turėjo žvėrišką. Tačiau pabudusi vieną rytą pajuto, jog kliba dantis. Persigando piranija neišpasakytai. Bijojo net susičiaupti manydama, kad taip išbirs ir visi likę dantys. O kaip tada ryti maistą? Nekramčius? Stačiai kaip kuolus? Juk gerklėn netilps!
30
r i to
danti s
Todėl išsiruošus medžioklėn plaukiojo be nuotaikos būrio uodegoje ir liūdnai mąstė, kaip iš tokios padėties išsisukti. Kaip tik pro šalį slinko stambus ešerys. Pamiršusi visas bėdas plėšrūnė tik capt vargšą už uodegos. Šis suspurdėjo, pasiblaškė ir... išsprūdo. O išsprūdo, nes piranijai trūko danties. – Kad tave kur... Ko tokia liūdna, lyg vandenį pardavus? – pasiteiravo tą pastebėjusi giminaitė. – Ne tuo peleku iš dumblo atsikėlei? – Tai kad ne... Dantys byra! – graudžiai pratrūko kūkčioti piranija. – Padėk, jeigu gali. – O ko gi jiems byrėti? – nusistebėjo giminaitė. – Mano – tvirti kaip uolos! Kažkas čia ne taip. – Gal ne tokiu maistu maitinuosi? Mankštos rytais nedarau... Nežinau...
mi „Lai uka
Prog r
s“
ėlėje am
I EŠ
KO K
vaizdo įrašo su rašytojo Virgio atsakymais į klausimus.
LAIMIUKO TV
– Keista... O dantis valytis bandei? – pamąsčiusi paklausė. – O ką, padeda? – nustebo raudonoji piranija. – Kvailute! – nusijuokė giminaitė. – Žinoma, padeda! Nieko stebėtino, kad jie pradėjo kristi. Kas gi norės tūnoti nesiprausęs burnoje ištisas savaites? Juk net užsukęs į svečius nusiplauni pelekus. O namuose reikia nuolat prižiūrėti tvarką. Taip ir su dantimis. Susigėdo tada raudonoji piranija ir grįžusi namo gerai juos išsišveitė, o paskui dar ir pipirmėčių užpilu išsiskalavo burną. Nuo to karto daugiau nė vienas dantis nemėgino bėgti iš burnos. O giminaitei už gerą patarimą piranija padovanojo auksinį peleką, kuriuo pastaroji džiaugiasi iki šiol.
Iliustravo Jurga Šulskytė 31
Šauniesiems knygasekliams!
Tikriausiai teko susidurti su galvosūkiu: „Ką skaityti?“ Jums į pagalbą skuba
laimiukas! Jis siūlo susirasti šias knygas ir išsiaiškinti, kodėl jos pateko į rimtą knygų konkursą ir buvo išrinktos reikšmingiausiomis 2017 metų knygomis vaikams ir paaugliams! Gal tarp jų bus ir ta, kuri taps jūsų mėgstamiausia?
Geriausia metų vaikų ir paauglių knyga išrinkta „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurią parašė
Jurga Vilė, iliustravo Lina Itagaki. Ji buvo įvertinta ir kaip gražiausia iliustruota metų knyga. Autorę įkvėpė jos tėčio Algio ir močiutės Uršulės išgyvenimai, patirti tremtyje. Drauge su dailininke ji sugalvojo šią istoriją papasakoti komiksų forma. Net 240 puslapių pasakojime Algiukas ir jo šeima netikėtai praranda įprastą ir jaukų gyvenimą Lietuvoje ir mokosi išgyventi gūdžiose Sibiro tolybėse. Nepaisant visų išbandymų ir žiaurumų, tai – nuostabi istorija apie draugystę, meilę, pagalbą ir viltį sugrįžti namo.
G
eriausia negrožine knyga tapo (leidykla „Nieko rimto“), kurią parašė Selemonas Paltanavičius. Rašytojas ir gamtininkas kiekvienoje savo knygoje primena, kiek daug paslapčių ir grožio mus supa gamtoje. Reikia tik įsižiūrėti, įsiklausyti ir įsiminti. Šįkart autorius kviečia jus į kelionę po gamtą keičiantis mėnesiui po mėnesio. O kad ji taptų dar įdomesnė, įsimintinesnė, 12 mėnesių nuotraukų atgyja vaizdo įrašais programėlėje išmaniesiems įrenginiams „Metų ratas“.
„Gamtos metu ratas“
Knyga „Baisiai gražus eilerašciai“ (išleido „Žalias kalnas“) įrodo,
kad eilėraščiai gali būti ir gražūs, ir baisūs. Tai patvirtino konkurso komisija, kuri apdovanojo Daivą Čepauskaitę už reikšmingiausią metų debiutą. Iš tiesų neįmanoma nesijuokti, nedrebėti iš baimės ir nesvajoti, skaitant šiuos eilėraščius. Knyga ypač rekomenduojama tiems, kurie mano, kad skaityti eilėraščius yra nuobodu. Visai įmanoma, kad jų nuomonė pasikeis! 34
„Draugyste ant straublio galo“
(leidykla „Tikra knyga“) – spalvingas pasakojimas apie tai, ko tikėtis, kai susidraugauja didžiulis dramblys ir mažytė pelytė. Susipažinkite su jais geriausioje knygoje mažiausiems skaitytojams, kurią rašė Marius Marcinkevičius ir piešė Aušra Kiudulaitė.
Gérardo Bessière knyga „Plunksna“ (išleido „Krantų“ redakcija) taip pat konkursą laimėjo dėl iliustracijų. Apdovanojimas už meniškiausias dvispalves iliustracijas skirtas dailininkei Kristinai Norvilaitei. Dailininkė katiniškai elegantiškai papuošė tekstą, kuriame katė, vardu Plunksna, pasakoja apie savo gyvenimą mažame Prancūzijos kaimelyje kunigo namuose. Sklinda kalbos, kad perskaitę šią knygą ima žvelgti į kates visai kitaip, nei iki tol...
Ieškokite knygos „Kaukas Gugis ir keru karas“
(leidykla „Aukso žuvys“), jei užsinorėtumėt išmokti kaukų ir aitvarų kalbos. Knygoje sutiksite kauką Gugį: gauruotą, nediduką, vikrų, didelėmis akimis. Nusikelsite į senųjų lietuviškų sakmių laikus ir pasinersite į nuotykius, kuriuos aprašė Justinas Žilinskas, apdovanotas už geriausią knygą paaugliams.
„Karas, išgelbejes mano gyvenima“
(leidykla „Nieko rimto“) – Kimberly Brubaker Bradley knyga, pripažinta reikšmingiausiu ir meniškiausiu metų vertimu vaikams. Apdovanojimas skirtas jos vertėjai iš anglų kalbos Ingai Tuliševskaitei. Ar gali toks baisus dalykas, kaip karas, kažkam išgelbėti gyvenimą? Taip. Jei ne karas, kažin, ar dešimtmetei Anai būtų atsivėrusios namų kalėjimo Londone durys į pasaulį viename Anglijos miestelyje, pripildžiusį jos širdį spalvų, kvapų, garsų ir giliai paslėptų jausmų.
Emmi Itäranta knyga „Vandens skonis“ (leidykla „Nieko rimto“) pripažinta
geriausiu metų vertimu paaugliams. Iš suomių kalbos knygą išvertė Viltarė Urbaitė. Knygos autorė nukelia į ateitį, kurioje žmonės kenčia, nes pasaulyje trūksta vandens. Tai – apmąstymų istorija drąsiems ir jau gerokai ūgtelėjusiems skaitytojams. 35
uskas dla
Ši
g Vi r
i
s
1.
Kiekvienais metais baigiantis pavasariui Ulfopotamija švęsdavo Paslaptingojo Atvykėlio dieną. Vis as miestas ūždavo nuo daugybės renginių, visuose skersgatv iuose kvepėdavo pyragais ir saldumynais, o žmonių Didžio joje Aikštėje susirinkdavo tiek, kad net visos sienos per siūles braškėdavo.
2. Tai geriausia diena metuose, nes galiu iki soties krėsti šunybes ir niekas neturi laiko mane subarti.
4.
40
Taip atsitiko ir šįkart.
3.
Ulfas įsitaisė ant Rotušės bokšto, kad galėtų visus gerai matyti. O tada prasidėjo!
Slyvų kauliukais jis puolė šaudyti į visur kabančius balionus. Aplink tik ir poškėjo. Kol visi dengėsi ausis, jis klounams numušė kepures. Garbingiems svečiams įstatė porą gumbų. O tada netyčia didelės giros statinaitės šone pramušė skylę ir tuoj aplinkiniai slidinėdami išsimaudė lipniose balutėse. 5. – Apsimesiu šiaudine teatro kaliause. Ir taip paspruksiu, – pamanė Ulfas, pastebėjęs jo link skubančius tvarkos sergėtojus.
Iliustravo Tania Rex
6.
Ulfas nučiuožė nuo stogo žemyn į dekoracija virtusią didelę šieno kaugę ir tapo tikra kaliause.
7.
Ulfas jau norėjo vynioti kulnus, bet čia po kojomis pasimaišė scena, ant kurios kaip tik turėjo groti grupė „Šiaudin ės personos“, ir nieko nesuprasdamas atsidūrė visų dėm esio centre. Vokalistas tuo metu riterių turnyre stengėsi laimėti paauksuotą Paslaptingojo Atvykėlio barzdą.
kas
čia vyksta
8.
Grupė tuoj pat užgrojo pirmuosius akordus, o minia pradėjo dainuoti žodžius: „Kas čia vyksta?“ Pasirodo, tai buvo grupės populiariausios dainos pavadinimas. Išgirdęs grupę grojant grįžo tikrasis vokalistas, o Ulfui ir vėl pavyko pasprukti negavusiam pylos. Tik šventinis ko stiumėlis buvo visas aplipęs šiaudais. Bet smagiau sia, jog po šio nutikimo Ulfas tapo dideliu grupės gerbėju.
41
Pr
og
ramėlėj
Atpažink e
as“ uk
„Laim i
I E Š KO
kn K išt ygų, rau iš ko kur s, vir ių yr še a š lių io s .
! a g kny
Perskaityk ištraukas. Iš kuriu knygu jos yra? Spejimus pasitikrink programeleje „Laimiukas“. Barboros veide pasirodė gudri šypsena. – Laukiu nesulaukiu, – sukikeno ji. – O, kad Leonardas pamatytų savo permirkusią nuotaką, slidinėjančią ant aliejuotų grindų su silkėmis ant galvos! Barbora išpylė prieškambaryje ant grindų visą butelį aliejaus. – Dabar mes nebegalėsime vaikščioti prieškambaryje, – atkreipė dėmesį Nelė. – Iš tiesų, nebegalėsime, – susivokė Barbora. – Eime į svetainę. Gerbiamas pone Dimpfelmozeri! Mirties valandą aš patikiu šiam buteliui savo paslaptį. Visas mano auksas ir pinigai, kuriuos susikroviau per ilgą gyvenimą, užkasti mūsų miestelio gaisrinėje. Paimkite juos savo globon ir išdalinkite vargšams žmonėms. Kitaip aš ir kape neturėsiu ramybės. Norintis likti nežinomas, bet atgailaujantis nusidėjėlis. – Paaiškinsiu. Tapysiu ghražius paveikslus svarbiam portretų konkursui. Aš laimėsiu, o tada būsiu gharsus tapytojas kaip Vinsentas Ghoghas ir ghausiu atskirą muziejų. Bet pirma tapysiu karalienės portretą. – Karalienės? Fui, anaiptol man taip neatrodo, – suraukė nosį panelė Frik. – Jei karalienė panorės portreto, tikrai užsakys jį kam nors iš savo šalies.
ISSN 1392-9674
9 771392 967004