Laimiukas 15/5 (61) by Nieko rimto

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Apie šį bei tą“, leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.

Literatūrinis žurnalas

ų alv 0–11 s – . 4–5 p a s j p o ir .1 kyt jas?, rsų us, p o a M yto G rali raš ka

, nų

ė Alš š i 8 is Alš 15–1 p.

k!,

uo vėl

e ąn l k oky 37 m Į 36– p.

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 5 (61), rugsėjis–spalis, 2015

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html

„LAIMIUKO“ TURTAI: Ko išmokome iš knygų, p. 3 Mokytojas – rašytojas? p. 4–5

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt

Kalnas, p. 8–9 Garsų ir spalvų karalius, p. 10–11 Žaibas ir griaustinis, p. 12–13

Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Jurgita Balžekaitė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Danguolė Garnienė, Gintaras Kaltenis, Laurynas Kamarauskas, Valdas Karužas, Kęstutis Kasparavičius, Agnė Nananai, Violeta Palčinskaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Pleitaitė, Vladas Ščiavinskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85184

„Laimiuko“ skaitytojų svajonės, p. 14 Alšis iš Alšėnų, p. 15–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 24–26 Didžiosios sausainių gaudynės, p. 22–23 Vaivorykštės tiltu, p. 27–29 Geriausi vaistai, p. 30–31 Vėjas. Herbariumas. Boružė, p. 32 Apie boružę ir tris jos kaseles, p. 33–35 Į mokyklą nevėluok! p. 36–37 Svajonių vėjas, p. 38–39

© „Laimiukas“, nr. 5 (61), rugsėjis–spalis, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

Kauko namai, nr. 3. Spąstai smėlyje, p. 40–41

pasite

irauti + 3

atšvait ą!

70 614

85 184

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – vaiko draugas ir mokytojas“ temoms „Knyga – mano draugas“, „Knyga – mano mokytojas“, „Aš kuriu“, „Skaityti įdomu“ žurnale „Laimiukas“ 2015 m. skyrė 12 ooo Eur paramą.

Agnės Nananai iliustracija

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo Dėm ugdymo Žurnal e s i o! op rengin ių met ristatymo priemonė u pren „Laimi ume uką“ 2 pradinėse 016 m ruokite gaukit etams e dova klasėse ir nėlę – Tel.

Vaizdeliai iš Elės ir jos draugų gyvenimo, p. 42–43

knygų

„Skaityti yra gerai“ Aš labai mėgstu knygas. Niekada negaliu nueiti miegoti nepaskaičiusi. Kartais skaitau lovoje, o kartais – vaikščiodama. Kartais nešuosi knygą paskaityti į kavinę. Mano mama prieš naktį visada sako, kad reikia eiti miegot, o ne skaityti, nes taip aš, pasak jos, gadinu akis, bet man tai nė motais. Aš vis tiek skaitau. Knygose yra daug įvairių veikėjų: margų, su drabužiais, dryžuotų, storų, plonų... Knygos – tikros mano pagalbininkės, jos man pataria, ką daryti, kai niekas su tavimi nedraugauja, nežaidžia ir kai niekas tavęs nemyli. Iš jų aš išmokstu mylėti, gerbti kitus, užjausti silpnesnius. Dar sužinau, kad tikras draugas tavęs tikrai nepaliks, o sukčiais niekada neverta pasitikėti, jie viską visada išduoda, net nepadeda, kai draugo gyvybė kaba ant paskutinio plaukelio. Apie blogiukus nieko gero negaliu pasakyti. Knygoje „Nindzė Timis ir pagrobtas juokas“ jie rezga planus, kaip atsikratyti gerojo veikėjo, grobia svetimus vaikus ir jų juoką, bauginančiai kalba, stovi šešėlyje ir piktdžiugiškai kvatojasi. Mano pats pikčiausias veikėjas, apie kurį skaičiau, buvo mėlynasis kiškis, nes grobė vaikų juoką! Nenorėčiau juo tapti. Mano mėgstamiausias veikėjas – Nindzė Timis. Jis toks apsukrus, stiprus ir mielas kaip pliušinis katinėlis, ir stiprus kaip lokys. Jis geraširdis, nes visada visus gelbėja iš pavojų. Yra vaikų, kurie nemėgsta skaityti knygų, nes jų jos tiesiog nedomina. Jiems geriau pažiūrėti tos knygos filmą negu ją skaityti. Gaila, kad mano brolis toks pat. Jis geriau pažiūri filmą apie Harį Poterį, o ne paskaito apie jį knygą. Na, bet juk jis dar nemoka skaityti. Aš nė neabejoju, jog kai išmoks, skaitys tiek pat daug, kaip ir aš. Mano mama sako, kad skaityti yra gerai, tai plečia akiratį, duoda daug žinių, įvairios patirties, skaitymas moko bendrauti, suprasti kitus, atrasti įvairiausius pojūčius. Ir man tai labai patinka. Urtė Gikniūtė

Kęstučio Kasparavičiaus piešinys

K o išmokome iš

„Svarbu tikėti savo jėgomis!“

Knygos yra mokslo ir žinių šaltinis. Taip teigia liaudies išmintis, mokytoja, tėveliai. Nelabai aš jas mėgstu skaityti, bet kai prisėdu – nesigailiu. Daug knygų turiu namuose. Kitas pasiimu iš bibliotekos. Joje ėmiau lankytis, kai mokytoja nuvedė į edukacinę programą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Gavau užduotį surasti Stiveno Kreino „Raudonąjį narsumo ženklą“. Susidomėjau šia knyga, parsinešiau namo ir perskaičiau. Taip mano rankose atsidūrė ne vienas „Iliustruotos didžiosios klasikos“ leidinys. Dar skaičiau ir Meri Šeli „Frankenšteiną“, ir Herberto Velso „Pasaulių karą“, ir „Nematomąjį žmogų“, ir Hovardo Pailo „Robino Hudo nuotykius“, ir Danielio Defo „Robinzoną Kruzą“. Jos mane nukėlė į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Aš pamačiau, kokia svarbi žmogui yra draugystė, kokią galią turi nelaimėje ištiesta tikro draugo ranka. Supratau, kad privalau branginti draugystę. Ir kad gėris visada nugalės blogį. Kadangi dabar šias knygas skaito kiti vaikai, negaliu parinkti citatų iš jų. Todėl pacituosiu rusų poeto A. Puškino mintį: „Skaitymas – štai geriausias mokymasis. Sekti didžio žmogaus mintis – visų įdomiausias mokslas.“ Pijus Bunkis Dalijasi 4B mokiniai, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla, mokytoja Asta Sakalienė

Baigęs Juveskiulės mokytojų rengimo kolegiją Timas Parvela (g. 1964), rodės, nė negalvojo imtis rašymo. Tačiau jau po metų mokytojavimo pasirodė pirmoji jo knyga. Atrodo, šešeri metai, praleisti auklėjant pradinukus, įkvėpė ilgam. Šiandien Timas Parvela yra vienas žinomiausių Suomijos vaikų rašytojų. Pagal jo knygas statomi spektakliai,

Rašytojas Timas Parvela Vilniaus knygų mugėje, 2014, nuotr. iš leidyklos „Nieko rimto“ archyvų

2012 m. sukurtas nuotaikingas filmas šeimai

Mokytojas –

„Elė ir draugai“.

r a š y to j a s ?

Ar Suomijoje vaikai noriai skaito? Skaitymas Suomijoje labai gerbiamas nuo senų laikų. Gal taip yra todėl, kad turime ilgą ir tamsią žiemą? Ar dažnai bendraujate su jaunaisiais skaitytojais? Anksčiau daug važinėjau, apvažiavau beveik pusę Suomijos mokyklų. Dabar daug rašau, bet vis dar važiuoju į mokyklas ir skaitau vaikams knygas. Kaip susikalbėti su šiuolaikiniais vaikais? Reikia kalbėti sąžiningai. Nereikia bijoti to, kad vaikai gali ir nesidomėti literatūra. Jei susitikdamas su jais tiki pats, kad knygos svarbios, tuomet ir vaikai tuo patikės. Ar pastebėjote, kuo skiriasi kitų šalių skaitytojai? Pagrindinis būdas suprasti, kas patinka skirtingų šalių skaitytojams, yra klausytis, kaip skaitomos mano knygų ištraukos jų gimtąja kalba. Aš tą darau labai atidžiai ir bandau suprasti, ar klausytojams juokingos tos pačios vietos. Pastebėjau, kad publikos reakcija dažniausiai sutampa su ta, kurios sulaukiu Suomijoje. Vadinasi, mano knygos yra suprantamos tarptautiniu lygmeniu. Jūs pats turite vaikų. Ką reiškia būti garsaus rašytojo vaiku? Mano sūnui Lauriui buvo gal aštuoneri, kai jis grįžo iš mokyklos ir paklausė: „Tėti, ar tu kažkoks žinomas rašytojas?“ Mano vaikai visą savo gyvenimą matė mane rašant, jiems tai buvo įprasta ir natūralu. Bet kai mokykloje pradėjo girdėti apie mane iš mokytojų ir

kitų vaikų, tuomet suprato, kad galbūt esu šiek tiek žinomas. Tačiau būti rašytoju ir dar vaikų rašytoju visai nėra „kieta“, tai ne tas pats, kas būti roko žvaigžde. Tad manau, kad šis faktas nepadarė didelės įtakos jų gyvenimui.

Šešerius metus dirbote pradinių klasių mokytoju. Galbūt Elė ir jos draugai iš tiesų egzistuoja? Ar knygoje aprašomos istorijos – tikri nutikimai? Istorijos yra išgalvotos, nes niekas nepatikėtų, kad mokykloje kartais vyksta net ir dar labiau neįtikėtini dalykai. Štai kartą buvo kūno kultūros pamoka, po kurios visi mokiniai išsirikiavo, bet du berniukai gaudė vienas kitą ir vis bandė vienas kitam užvožti. Pasirodo, jie ginčijosi, ar varžybos baigėsi rezultatu 3:7, ar 0:0. Visgi bet kurios šalies mokykloje atrastume Elę, Patrį ir kitų mano knygų veikėjų prototipus. Knygoje „Elė ir draugai“ mokytojo personažas šiek tiek kvanktelėjęs. O koks mokytojas buvote Jūs? Šito reikėtų klausti mano buvusių mokinių. Kita vertus, nesu tikras, ar norėčiau išgirsti atsakymą. Kokia pagrindinė Jūsų knygų tema? Beveik visose mano knygose svarbi bendradarbiavimo tema. Televizijoje dabar labai daug laidų, kurių pagrindinė mintis yra varžytis. Silpniausias visada iškrenta. Mane neramina, kad tai pereina ir į vaikų realybę. Štai mano dukra su draugais pamėgino sukurti grupę. Jau per pirmą repeticiją iš grupės iškrito gitaristas, o paskui ir dar pora narių. Visi taip norėjo būti žvaigždėmis, kad pamiršo, kad grupės esmė yra groti kartu. Elės knygų pagrindinė mintis ta, kad nė vienas vaikas nėra nustumiamas į šoną. Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos skaitytojams? Skaitykite. Skaitymas nėra tik laisvalaikio praleidimo būdas. Tai kartu ir įgūdis, pakeisiantis visą gyvenimą. Tai iš tiesų labai malonus procesas, tik reikia atrasti tinkamas knygas. Rašytoją kalbino Milda Bazaraitė

Agnės Nananai iliustracijos

Lietuvoje pristatėte savo knygas „Elė ir draugai“, „Elė ir pašėlusi klasė“. Apie ką jos? Svarbiausi knygų elementai yra mokykla ir humoras. Mokykla kaip veiksmo vieta yra patogi tuo, kad visi žino, kas tai per vieta. Visose šalyse mokyklos panašios, todėl tai labai gera vieta pradėti pasakoti istoriją. O humoras, mano nuomone, yra pagrindinė kalbėjimo priemonė. Tikiu, kad vienu metu galima prajuokinti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Toks ir yra knygų apie Elę tikslas.

Milda Pleitaitė

Garsų ir spalvų karalius

Skiriama M. K. Čiurlionio 140 m. gimtadieniui

M. K. Čiurlionis, 1908–1909 m.

Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike (Lenkijoje), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Ar esate girdėję apie Lietuvoje gimusį ir augusį, Lietuvai savo darbus dovanojusį didį kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį? Gal buvot nuvykę į Kauną pasižiūrėti jo paveikslų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ar užsukę Vilniuje į M. K. Čiurlionio namus, kur galima pamatyti jo darbų reprodukcijas (labai tikslias spausdintas dailininko darbų kopijas)? O gal teko lankytis koncerte, kuriame skambėjo Čiurlionio muzika? Kokia ji spalvinga! „Kas spalvinga? Muzika? Juk ji neturi spalvų“, – galite suabejoti. Patikėkite, tereikia atidžiai įsiklausyti, įsijausti į garsus, ir tuomet pavyks išvysti jų spalvas. Ar gali būti muzikalūs paveikslai? Gali! Čiurlionis, muzikas ir dailininkas, norėjo šias dvi, rodos, visiškai nepanašias meno rūšis apjungti. Todėl kai kuriuos paveikslus jis pavadino muzikiniais terminais, o savo muzikoje jis taip užburia garsais, kad mintyse pradedi matyti įvairiausius vaizdus. Bet šįkart jums noriu ne apie jo paveikslus ar muziką pasakoti, bet prisiminti keletą nuotykių iš menininko vaikystės. Juk ir jis buvo vaikas. Keista, kai žmogus užauga, jo vaikystė tarsi pranyksta. Lyg jos nebūta. Bet kaip tik čia, vaikystės jausmuose, nutikimuose ir patirtyse atsiranda tai, kuo mes išliekame visada ir visur. Per visą savo gyvenimą. Rytas, dar net rasa nuo žolės nenudžiūvo. O mažasis Kastukas jau prie ežero. (Taip vadino dailininką ir kompozitorių jo tėveliai, broliai ir seserys, kurių šeimoje buvo net aštuoni.) Ir dar vakar matytos ašariukės – tokios smulkios nedidukės mėlynos gėlytės

OŽYS. Popierius, pastelė, 1903 m.

kitam ežero krante. Kaip norisi jomis pasidžiaugti iš arčiau... Tik valties reikia. Bet ji prirakinta. Tad nieko nelaukęs mažasis išdykėlis atsitempia didelę metalinę vonelę ir įstumia ją į vandenį. Plauks ašariukių skinti. Tik vonelė sunki, ėmė į vandenį grimzti. Jau net kojos vandeny ir kelnės šlapios. Nežinia kaip ši kelionė būtų pasibaigusi, jei ne senas žvejas. Jis betaisydamas meškerę ant kranto pamatė keturmetį berniuką. Iš pradžių jam buvo juokinga tokia kelionė vandeniu, bet, supratęs, kad tuoj bus liūdna pasiirstymo pabaiga, šoko į vandenį ir išgelbėjo drąsųjį kapitoną. (Tik Jūs, vaikai, nemėginkit taip vandeniu irtis. Pažadat?) O, slyvos! Dabar kaip tik ruduo ir soduose jos jau noksta. Matyt, ir jūsų mamos žiemai verda slyvų uogienę. Taip? Tuomet paklausykit nutikimo, kurį jau būdamas žinomu menininku Konstantinas savo draugams pasakodavo. Vieną rudenį Kastuko mama nupirko kelis maišus slyvų žiemos atsargoms ruošti. Slyvas į vėsią palėpę užnešė ir jau stiklainius kaitinti pradėjo. Tik žiūri – pilnas kiemas vaikų bėgioja, o iš dangaus – slyvomis lyja! Ir skambus kvatojimas girdėti iš palėpės. Kastuko net skruostai įraudę. Jis pilnomis rieškutėmis slyvas per mažą langelį draugams barsto, o jie džiūgaudami lenktyniauja, kuris daugiau pagaus. Nebarė mama Kastuko. Ir kaip gali bart. Jis tik savo draugus slyvomis pavaišinti norėjo. Papasakočiau jums daugiau istorijų, bet kitą kartą. O dabar kviečiu paskaityti mano pasaką, kurią sukūriau žiūrėdama į M. K. Čiurlionio paveikslą „Perkūnas“. Gal ji ir jus įkvėps kurti pasakas pagal muzikalius ir paslaptingus M. K. Čiurlionio paveikslus?

ANDANTE (Saulės sonata). Popierius, tempera, 1907 m.

Triptikas VASARA (II). Popierius, tempera, akvarelė, guašas, 1907 m.

„Laimiuko“ skaitytojų svajonės iš Kėdainių raj. Akademijos gimnazijos „Kaštono“ skyriaus

Trečiokų: Turėti dviratį. (Viktorija G.) Būti policininku. (Lukas) Ilgai gyventi. (Matas) Turėti brolį. (Odeta) Apsigyventi kitame name. (Dovydas) Turėti dviratį. (Benas) Kad turėčiau vyresnį brolį. (Domantas) Turėti antrą papūgą. (Viktorija J.) Turėti liečiamą telefoną. (Eitvidas) Turėti naują dviratį. (Kajus) Ketvirtokų: Kad būtų visada tarp visų šalių taika. (Rokas) Gauti motociklą. (Vakaris) Gauti daug knygų. (Urtė) Turėti sūpynes. (Meda) Turėti sparnus. (Karolina) Nuvažiuoti į Australiją. (Martynas) Būti panašiam į žymų vartininką Petračeką. (Einius) Kad būtų labai geros visos atostogos. (Reda) Kad niekas nesipyktų. (Justė) Nuvykti į Švediją. (Mažvydas) Būti astronome. (Neda) Nuskristi į Niujorką. (Aistė)

Turėti šuniuką haskį. (Eimantė) Būti tolimųjų reisų vairuotoju. (Nerimas) Kad tėvai nesipyktų. (Augustė) Pagauti 100 kg karšį. (Jonas) Gauti tiek LEGO, kad tankas nepavežtų. (Ridas) Būti žymiu sportininku. (Augustinas) Nuskristi į kitą šalį. (Deimantė) Svajones užrašė mokytoja Rūta Kučiauskienė

Gintaras Kaltenis

Alšėnų pilies griuvėsiai, 1853 m.

Vlado Ščiavinsko nuotr.

Alšis iš Alšėnų

Apie Lietuvos kunigaikštį Alšį ir nepaprastą šunį, kuris padarė didžiausią karjerą pasaulyje: nuo benamio valkatos Baltarusijoje iki Lietuvos Premjero krėslo. Alšia. 11 amžius

Tais senais laikais kunigas Alšis – didžiųjų Lietuvos karalių Narimanto, Daumanto, Traidenio bei kunigaikščio Giedriaus brolis (seniau kunigaikščiai vadinosi kunigais, o didieji kunigaikščiai – karaliais) – beklajodamas ties Vilniumi randa nuostabią vietą sraunių upių santakoje tarp miškų ir kalvų. Tad nedvejodamas čia pastato pilį. Dabar ši vieta vadinasi Rokantiškės. Istorikai mano, kad Rokantiškių pilis – seniausia žinoma pilis Lietuvoje. Jos pamatai ant aukščiausios Vilniaus kalvos (galite aplankyti pakeliui tarp Belmonto ir Naujosios Vilnios) kantriai laukia restauratorių ir atstatytojų. Šiek tiek vėliau Alšis pastato dar vieną pilį ant Lielupės upės kranto ir pavadina ją savo vardu – Alšėnais. Šalia pilies įsikuria to paties pavadinimo miestas, o ir visa kunigo valdoma žemė imta vadinti Alšia. Šiandien Alšėnai – mažas miestelis Baltarusijoje (baltarusiškai Гальшаны) prie Lietuvos Respublikos sienos. Jo senų laikų didybę vis dar mena lietuviškos pilies griuvėsiai.

Alšėnų didybė. 17 amžius

Alšėniškiai giminiavosi su Gediminaičiais, Vytautaičiais, Goštautais, Sapiegomis, Radvilomis, Pacais, dalyvavo LDK valdyme, buvo žymūs karvedžiai.

Kryžiažodis apie mokyklą 45 min trukmės užsiėmimas

Po Nedaryk pertraukos klaidų ... bus K . . . K. . GA pamoka

Kilmininko klausimas

Sėsk į ... Trumpinys „Surask juodą avį“

Kad geriau matytum, užsidėk ...

Indas su ąsele

Gerbk savo ... Trumpinys „Vaikų radijas“

Nuostabos jaustukas

Baldas ST. . . .

Geometrinė figūra . . . .RATAS

Mokytojas MOKYTOJA...

Piešimo pamoka

Berniuko vardas

Pranešimo plakatas . . . LBIMAS

3 Laikrodis tiksi . . . TAK

Jungtukas

2 Ne vienas, bet K . . . . . . Gaivus . . AS

Du arba ..RA Mokslo metų pradžia ... 1 d.

Berniukas – jis , mergaitė – ...

Agnės Nananai iliustracijos

Atsa k

Nr. 2 – – – – – – – – –

Užduotėlė nr. 2!

6 p. 2

ašyk į kupo ąr nė

lį

Kryžiažodį kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė

y Atsa k

Užduotėlė nr. 3!

6 p. 2

Kryžiažodis apie M. K. Čiurlionį

lį

ašyk į kupo ąr nė

Kryžiažodį kūrė Danguolė Garnienė

Pagal tekstus p. 10–13

HORIZONTALIAI: 1. Mažybinis Čiurlionio vardas 2. Čiurlionis buvo dailininkas ir ... 3. Atspausdinta dailininko darbų kopija 4. Kiek brolių ir seserų turėjo Čiurlionis? 5. ... M. K. Čiurlionio dailės muziejus 6. Čiurlionio kapas yra Vilniaus ... kapinėse VERTIKALIAI: 7. Čiurlionio simfoninė poema 8. Čiurlionio paveikslo pavadinimas 9. Čiurlionio triptikas 10. Muzikos ir garsų karalius 11. Čiurlionio gimtasis miestas 12. Čiurlionis – žymus Lietuvos muzikas ir ... 13. ... mėnesį minime M. K. Čiurlionio 140 m. jubiliejų 14. M. K. Čiurlionio dailės muziejus yra ... mieste

Nr. 3 – – – – – – – – 1

pradžia

Reikia šiaudelio! Paeik į priekį per 2!

i rša i m Už ašyti ik ir ae pas je! P ! 2 y šin per e i p gal at

us ik ys! kį Pu šin rie p e pi ik į 2! r e Pa pe

ka u li u k ą , o im id a ž k s a ir s Su g ų , ku ri e s a u s a in ių ir d ra u ke li o n e s . ir s tu s ė n a k s ta s mėg fi n iš ą , P ir m a s , p a s ie kę s ! (Ž in o m a , s iu in a s u a s i im la s a u s a in ia is ja m b u s m a lo n u s ža id ė ju s .) u it k s u is v ti in iš p ava

k Pakabin ant piešinį vo. šaldytu priekį Paeik į per 1!

Didžiosios sau s a i n i u gaudyn es

i ju lipa o Pr ste i pr i ėj alei lės! e im sk ą.

liu ku i os „J ei du os i pe yg kn iš as im id Ža gi ve a m ou se sa us ai nį “ (If yo u . nkė Fe lic ia Bo nd a co ok ie ). Da ili ni rimto “, 20 15 Le id yk la „N ie ko

Mesk kauliu ką dar ka rtą!

Jei į namus užsuks alkanas peliukas keliauninkas, mielai pavaišinsite jį sausainiu. Gavęs sausainį, peliukas paprašys pieno. Paskui užsimanys pasižiūrėti į veidrodį, ar neliko pieno ūsų. Tuomet paprašys žirklių apsikirpti. O tada... Tik spėkite suktis pildydami vis naujus ir naujus peliuko pageidavimus versdami knygelės „Jei duosi peliukui sausainį“ 22 puslapį po puslapio! Bet tai dar ne viskas. Knygelę bus įdomu ir

Vajė! Pieno ūsai! Paeik atgal per 1!

Graž ia šypsa i isi Paeik ! į prie k per 3 į !

K ne okia tv Pra arka ! ėji leisk mą .

Užsi nor pien ėjai o. Pae ik a per tgal 1!

Valiooo!

Laimėjai sausainius!

Uoliai pieši. Praleisk ėjimą.

Puikiai susitvarkei! Paeik į priekį per 2! dei Užuo ius. ain saus riekį p Eik į 2! per

ikia Re lvės. į a ek pag į pri ik ! Pae per 1

nesunku perskaityti ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba! Virš kiekvieno žodžio užrašytas tarimas, o knygos pradžioje yra žodynėlis. Ši žavinga amerikiečių autorių Lauros Numerof ir Felicijos Bond paveikslėlių knygelė pasaulyje sulaukė didžiulės sėkmės. Susipažinkite su išdykėliu peliuku ir jūs!

p a m ok ė l ė k a lbos a ngl ų T r u m p a

Tai įdomu! Anglai, australai ir amerikiečiai – praktiški žmonės. Jei gali kažką pasakyti trumpiau ir paprasčiau, būtinai taip ir padarys. Todėl jie labai mėgsta trumpinti ar sujungti žodžius. Kasdienėje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje neretai pamatysite konstrukcijas he's, she's, it's, you're, I'm, I'll be, you'll be, we'll be, don't do it, let's go ir taip toliau. Tai – sutrumpinimai iš he is (jis yra), she is (ji yra), it is (tai yra), you are (tu esi), I am (aš esu), I will be (aš būsiu), you will be (tu būsi), we will be (mes būsime), do not do it (nedaryk to), let us go (eime). Praleistos raidės pažymimos apostrofu, kuris atrodo kaip kablelis viršuje. Tam tikra forma tokie sutrumpinimai anglų kalboje pasirodė dar 10 amžiuje. Tiesa, ir pati anglų kalba tuo metu buvo visiškai kitokia – nusikėlę į tuos laikus susikalbėtume nebent gestais ar piešinėliais. Trumpinimai buvo vartojami tik kasdieniame bendravime. Tik 20 amžiaus pradžioje tokie sutrumpinimai ėmė įsigalėti ne tik draugų ar šeimos narių pokalbiuose, bet ir rašytiniuose tekstuose ir literatūroje. Dabar jie plačiai vartojami – juk pasakyti dalykus greičiau ir paprasčiau

labai pravartu! Pamokėlę paruošė Eglė Devižytė

Kryžiažodžio žodynėlis a mouse – [maʊs] – peliukas a cookie – [ˈkʊki] – sausainis a glass – [ɡlɑːs] – stiklinė scissors – [ˈsɪzəz] – žirklės a broom – [bruːm] – šluota a picture – [ˈpɪkʧə] – paveikslas a pen – [pen] – parkeris a tape – [teɪp] – juostelė a head – [hed] – galva a moustache – [məˈstɑːʃ] – ūsai Pamėgink surasti šių žodžių paveikslėlius žaidime p. 22–23!

y Atsa k

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

Kryžiažodis anglų kalba

lį

ašyk į kupo ąr nė

Felicijos Bond paveikslėliai iš knygos „Jei duosi peliukui sausainį“

........ ........

........ 3

........ 4

........ 5

........

........ ........

........

Nr. 4 – – – – – – – – – 1

a Palčinska t e l o itė Vi

Sigutės Ach iliustracijos

VĖJAS eramus n s ja ė v ir t e N namus. Turi vis dėlto dugnas. ių r a m s a v g Minkštas len duknos. ip a k s lė o ž r Žalios jū pdama, Jauną vėją su mama: jo , a r t ė v a d ž Ku j, sūneli, – Pailsėk tylo res jau kelia. u b i a iv la s e N girdėjau, i t a p i, u k s a p Nes o vėjo. g in im la s ė ik Jiems re

HERBARIU

l gali. Pailsėk, pako oj šaly. im t e v s e n l o K duknos – ip a k s lė o ž r Štai tau jū ugnas. d ių r a m – i Mūs namučia

Nedidelį herbari umą Parodysiu miela i. Herbariume šią vasarą Džiovinti augala i.

Žolelės, gėlės su rinktos Sudėtos po stik lu. Man truputėlį g aila Džiovintų auga lų... Tačiau juose laše lis Mūs pievų šilum os Ir mėlynas varp elis, Parsineštas mam os.

BORUŽĖ Samanotas miškas ūžia: – Kamgi tau sparnai, boruže? – Be sparnų su ryto vėju Aš keliauti nesuspėju. Du sparneliai, du taškuoti, Noriu skrist, o ne ropoti.

MAS

Sigutė Ach Visos boružės kaip boružės: sulaukę, kol ant raudonų sparnelių atsiras po septynis juodus taškus, susiruoš ir eis į mokyklą. Gražios, tvarkingos, susišukavusios. Ir tai blogiausia. Brigė piktai pasitraukė nuo mažo lašo, kuriame puikiai atsispindėjo visos jos kaselės. Brigė taip pat buvo boružė. Ant vieno jos sparnelio jau kelios dienos puikavosi septintas taškas. O tai reiškė, kad ji jau didelė ir eis į mokyklą, be to, galės daug ilgiau žaisti lauke, jeigu... taigi!.. Jeigu netyčia neatsuks kito sparnelio. To Kito, ant kurio oriai pūpso trys taškai – juodi ir blizgantys tarsi skruzdėlės saulėje, dideli ir gražūs. Bet tik trys. Tiek to, bus pigiau eiti į kiną, papurtė ūselius Brigė. Dabar svarbiausia – susišukuoti. Lengva pasakyti. Trys kaselės karingai styrojo į visas keturias pasaulio šalis, trečioji lingavo tai į rytus, tai į vakarus. Trečioji kaselė... Trumpomis rankelėmis jos Brigė nepasiekė. – Gal man įsidarbinti kompasu? – pyko ji, veltui stengdamasi pagriebti neklusnią kaselę šukomis. Nesėkmė laukė ir kirpykloje. – Šukuojame ir piname tikras tiesias kaseles, o ne kažkokius tai kaltūnus, – pareiškė augalota irzli musė, ir Brigei teko užleisti vietą kitai boružei.

Selemonas Paltanavičius

– Sūnau, šiandien rugsėjo pirmoji. Ar nepamiršai, kad tau metas mokyklon? – Dar ko! – sūnelis vartosi lovoje ir net nesiruošia iš namų. Kam jam ta mokykla? Lovoje šilta ir gera, mama pusryčius paruošia. – Na jau ne, į jokią mokyklą aš neisiu. Tegul ten žingsniuoja tie, kas neturi ką veikti! – Bet sūneli, – nerimsta mama. – Tu užaugsi didelis ir nieko nemokėsi. Mes su tavo tėveliu pasensime, kas mus užjaus, kas pavaduos? – Na, aš ir dabar jus užjaučiu čia, lovoje drybsodamas. Jeigu reikės pavaduoti jus miegančius, tik pasakykite, būtinai padėsiu. Pakraipė mama galvą ir nuliūdusi nuskubėjo dirbti savo kasdieninių darbų. Ji kažkur užtruko, ir lovoj besivartantis sūnelis išalko. – Mamaaa! Valgyti noriu! A-ūūū, na kur gi tu? Tačiau mama neatsiliepė, ir voveriukui teko pačiam ristis iš guolio. O-o-o... kaip svyruoja medžiai, net galva svaigsta. O ko tie lapai geltoni? Kas ten žemėn taip papsi, kas lapuose brazda. A-a, tai kėkštai, tie nenaudėliai, giles ir riešutus renka ir tik neša, tik neša. – Čia, neškite čionai! – ištiesęs letenėles šaukia jiems voveriukas. – Man jų taip trūksta... – Kvailių kitur pasiieškok! – sukvarkė kuoduotas kėkštas ir plastelėjo šalin. – Mes žinom, ką darom, mokslus baigėm! „Mokslus, matai, baigė... – prunkštelėjo voveriukas. – Kokie ten kėkšto mokslai? Skraido ir kvarkščia visai giriai...“ O ten dar vienas tarp lapų rausiasi – nei mažas, nei didelis, su uodega, bet – ne voverė. – Klausyk, padarėli, kurio aš nepažįstu! Gal bent tu galėtum man atnešti saują riešutų. Ir gilių. Pilvas net gurgia. Pasiskubink!

– Kaip, kaip tu sakai? – ant žemės styptelėjo kiaunė. – Koks aš tau padarėlis be vardo! Aš kiaunė ir riešutų nei gilių nerenku. Aš voveres medžioju. Palauk, aš tuojau!.. Tik dabar voveriukas prisiminė mamos pasakojimus apie kiaunę – kokia ji pikta, kokia plėšri, kokia greita. Na jau ne, jis kiaunės nelauks! Voveriukas šoko nuo šakos ant šakos, oru nuskriejo iki gretimo medžio. Kiaunė lyg žaibas puolė iš paskos. Štai ji jau visai arti, štai žvilga jos akys ir baltuoja dantys. Strykt pastrykt, liuokt paliuokt – lekia voveriukas. Drykt padrykt, brakšt pabrakšt iš paskos kiaunė. Visą pusdienį jiedu taip lakstė, pusę girios apibėgo. Pagaliau voveriukas pasileido nuo šakos ant šakos, taikydamas šuoliuoti ten, kur tarp medžių tarpai didesni. Kiaunė atsiliko, pametė voveriuko pėdas. O jis tyliai nuliuoksėjo iki savojo medžio, ant žemės tarp lapų prisirinko riešutų, gilių, mamai nuskynė raudoną bruknių kekę ir pabeldė į namų duris. – Čia aš, mamyte, iš mokyklos parėjau... Štai tau uogos, o riešutai ir gilės – į mūsų sandėliuką. O aš einu dar šakomis pašokuosiu, namų darbus atliksiu!

t Linos Eitman už i Val yt ė s -

ės en s iliu tra

ija

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Kas tai? Mažas lopiniuotas balionas su arbatinuku vietoj krepšio. Įsipainiojo į gervuogių krūmus ir įstrigęs sustojo. Arbatinuko dangtelis su trenksmu atsidarė. Laukan išsiropštė nedidukė susivėlusi būtybė. Siaubingai įsiutusi. Su kepuraite, iš kurios stirksojo žaliuojantys dvišakiai ragiukai. Kas tai?.. Po šimts kankorėžių! Tai juk raganiukė! Gūdžiosios girios gyventojai nė neįtaria, kas jų laukia... Atsiverskite knygą „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ apsiginklavę šypsenomis ir puikia nuotaika. Jus kviečia slovėnų rašytoja Jana Bauer ir dailininkė Caroline Thaw. Vieną dieną Dolfas sužinojo besąs vilkolakis. Na, kol kas dar tik vilkolakiukas. Vos spėjus apsiprasti su naujais gauruoto gyvenimo iššūkiais, tarsi žaibas iš giedro dangaus: iš mylimos globėjų šeimos jį pasiima paslaptingas giminaitis – dėdė, apie kurį anksčiau ir girdėti neteko! Ar tikrai dėdės ketinimai geri? Ir kvepia jis kažkaip ne taip, ir sidabriniai dantys kelia įtarimą... Sunerimsta visa Dolfo šeima. Visi bėga gelbėti vilkolakiuko. Gerai, kad jis ir pats nepėsčias – dar pažiūrėsim, kas ką gelbės! Trečioji istorijų meistro vaikams iš Olandijos Paulo van Loono knyga „Vilkolakiukas Dolfas. Sidabrinė iltis“, kurią iliustravo Hugo van Lookas. Liesapienė Tetrapakė – kilminga pirmos klasės airšyrė, šeši šimtai kilogramų be ragų – ar bent pati taip teigia. Net jei ji ir sveria mažiau, vieną dieną rasti tokią karvę besiprausiančią tavo vonioje – dalykas rimtas ir nekasdienis. Be to, paaiškėja, kad šios karvutės didžiausia svajonė – laimėti karvių grožio konkursą... Tik kaip įveikti savo konkurentę Didulę, kuri prizą laimi jau trečius metus iš eilės? Linksma suomių rašytojos Leenos Parkkinen istorija knygoje „Gražiausia karvutė“, kurią iliustravo Katja Wehner.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Kartą Alisa nusekė paskui Baltąjį Triušį ir atsidūrė įstabioje Stebuklų šalyje. Taip prasidėjo neįtikėtinas nuotykis, po kurio gyvenimas niekad nebeatrodys nykus. Vaizduotės meistras Lewisas Carrollis knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ įtraukia į nepakartojamą keisčiausių įvykių ir personažų sūkurį. Kas slypi giliame Triušio urve? Kodėl varnas panašus į rašomąjį stalą? Stebuklų šalyje gali gerokai ūgtelėti atsikandęs pyragaičio, čia gudriai šypsosi Češyro katinas, o beprotiškos arbatėlės metas niekad nesibaigia. Leiskitės į nepamirštamą kelionę su Alisa ir jūs! Kelionėje lydės fantastiškos australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijos. Ovarionas – paslapčių miestas. Jį saugo skraidantys metaliniai sargai, praeivius seka žybčiojančios švieselės. Čia namai atsimena savo šeimininkus ir neįsileidžia nekviestų prašaliečių. Čia žmonės keliauja mėgindami apsisaugoti nuo plintančios Neregimybės. Čia daugelis dingsta be žinios... Šiame mieste prieglobsčio ieško ir Jorė Amarilė. Ji nėra paprasta paauglė. Jai paklūsta tamsa. Jorės balso apžavėti žmonės nejučia ją pamilsta, o jai tylint eina iš proto. Besigviešiančių panaudoti tokias galias piktam netrūksta. Kuo pasitikėti? Kvapą gniaužianti Neringos Vaitkutės istorija „Miestas be padangės“, knygos „Tamsa, kuri prabudo“ tęsinys. Jaunojo žvalgo Vilio nuotykiai šiaurėje tęsiasi. Atskleidus Makindo pilį užgrobusio Kereno išdavystę, laukia nauji pavojai. Kaip apsaugoti Aralueną nuo skotų įsiveržimo? Kaip atsikovoti Makindą, neįveikiamumu garsėjančią tvirtovę, teturint mažiau nei trisdešimt karių? Kaip išvaduoti Aralueno pasiuntinę ir vaikystės draugę Alisą, kalinčią pilies bokšte? Vilio laukia neeilinis uždavinys. Tai – šeštoji australų rašytojo Johno Flanagano serijos „Žvalgo mokinys“ knyga „Makindo apgultis“.