Laimiukas nr. 6 (80), lapkritis–gruodis by Nieko rimto

N r. 6 (80), l a p k r i t i s – g r u o d i s , 2 0 1 8

KAINA 1,88 Eur

Evitos Juškaitės iliustracija

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Literatūrinis žurnalas

SKAITYKITE

ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Paklausk poetės Violetos Palčinskaitės, ką daryti, kai... p. 3 Lapų žaidimas. Vilkas. Pūga, p. 4-5 Ugnikalniukas ir žvaigždynai, p. 6-7

Laimiuko užduotėlės, p. 25-26 Piešinių konkursas apie baubus, p. 27 Žaltvykslė, p. 28-29

Mano hobis – astrofotografija, p. 8-9

Įdomūs paminklai mano mieste, p. 30-31

Mechaninių padarų banda, p. 10-11

Boružėlės, p. 32-33

100 metų tiltas: būstas, kelionės p. 12-13

Trupinys, p. 34-35

3D spausdinimas, p. 14-15 Laimiukeliauninkas Londone, p. 16-17

Kas gyvena Maišeliuose?, p. 38-39

Optinės iliuzijos, p. 22-24

i Puslapia dymu su papil ėlėje program kas“ „Laimiu

Ulfo nuotykiai. Ulfo Kalėdos, p. 40-41 Maži Laimiuko juokai, p. 42-43

Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.

mė

iu aim kas“ „L

lėje

Progra

Pasigamink kalėdinius žaisliukus, p. 18-20 Meduolinės žvaigždutės, p. 21

Vėjas niekadėjas ir pavogtas rašiklis, p. 36-37

KO K

EŠ

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 metų tiltas iš praeities į dabartį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2018 m. skyrė 6 000 Eur paramą.

PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Eidvilė Viktorija Buožytė, Norvilė Dovidonytė, Saskia Drude, Lina Eitmantytė-Valužienė, Ilona Ežerinytė, Augustė Ivanova, Evita Juškaitė, Džiugas Kazakevičius, Lina Lukšaitė, Milda Matulevičiūtė, Violeta Palčinskaitė, Tatjana Pleskevičienė, Vytautas Puišys, Tania Rex, Aleksandras Sakas, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 „LAI MIU KO“ ADR ESA S: Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184 Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 6 (80), lapkritis–gruodis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Pa kla us k poet ės

V iole tos P al či n s ka it ės

K Ą D A RY T I , K A I : NAMUOSE KAŽKAS PRADANGINA DAIKTUS... Mano daiktus pradangina Trolis. Parašiau apie jį knygą, tai dabar keršydamas pokštauja. Bet paskui daiktus sugrąžina. O jeigu ne – tai gal jų ir nereikia? UŽEINA TINGULIO PRIEPUOLIS, KAI REIKIA TVARKYTI KAMBARĮ... Nemėgstu tvarkyt kambarių, bet ką daryti... Prisiverčiu. Nes jeigu ne šiandien, tai reikės sutvarkyti rytoj. Tada geriau jau šiandien, o rytoj – koks smagumas būti švariuose kambariuose. IŠLEN DA OŽIUKAS, KURIS LIEPIA VISIEMS PRIEŠTARAUTI IR BADYTIS... Reikia leisti tam ožiukui šiek tiek pasiganyti, ir jis aprims. Gal kokią pasaką tam ožiukui paskaityti... NORISI UŽKALBINTI PATINKANTĮ BERNIUKĄ ARBA MERGAITĘ, BET NEDRĄSU... Na, jeigu norisi užkalbinti kokią mergaitę ar kokį berniuką, o yra nedrąsu, gal verta palaukti, kol jie tave prakalbins?

NU OŠ IR DŽI AI JŪ SŲ –

MĖGINI RAŠYTI EILĖRAŠTĮ, BET SAKINIAI NESIDĖLIOJA... Nieko tokio. Ne visi sugeba rašyti eilėraščius. Tada imk ir užrašyk kokią mintį, kuri kirba tavo galvoje. Ir nebūtinai eiliuotai. Svarbu iš širdies. NETIKĖTAI PRISIM ENI PAMIRŠTĄ DRAUGO GIMTADIENĮ... Oi, oi, oi! Čia tai jau baisu. Greitai čiupk telefoną, skambink ir atsiprašyk. Jeigu jis draugas, tai supras. Juk visko būna.

La pk ri čio 20 d. pa sveik in kim e poet ę

Violeta Pal čin ska itė

S U GIM TA DI EN IU !

Virgis Šidlauskas

Ugnikalniukas ir ŽVAIGŽDYNAI

Jei kartais atsidurtumėt negyvenamoje saloje (to tikrai nelinkiu, bet visgi), ko gero, į daugumą dalykų tektų pažvelgti naujomis akimis. Pavyzdžiui, kad ir į dangų, esantį virš galvos. Dažniausiai ten mūsų žvilgsniui nėra ką veikti. Juk kalbėdamiesi žiūrim žmonėms į akis, skaitydami – į knygą ar išmanųjį telefoną, mąstydami žvelgiam į tolį, todėl viršun akį metam nebent prasidėjus lietui, žaibams arba įkyriam uodui zyziant į ausį. Tirpstančią cukraus vatą primenantys debesys, žinoma, tikra romantika, bet kiek į juos gali žiūrėti? Penkias sekundes? Dešimt? Netrukus pradėsi žiovauti ir užmigsi, lyg pamatęs filmo gale slenkant nesibaigiančius titrus. O štai naktį dangus – visai kas kita. Ypač jei gyveni toli nuo kranto nutolusioje saloje kaip Ugnikalniukas. Žinau, tuoj imsite prieštarauti, kad Ugnikalniukas ne vienas. Jis turi jį mylinčius tėvelius. Ir netgi bendrauja su Saule ir Mėnuliu. Tai ne tas pats, kas atsidurti negyvenamoje saloje ir kiaurą naktį stebėti žvaigždes. Sutinku. Gal ir ne tas pats. Tačiau Ugnikalniukas tikrai ne kartą ilgesingai stebėjo tolimų žvaigždžių spindesį. Ką gi jis sužinojo žvelgdamas į žvaigždėtą dangų? Pasirodo, žvaigždės – ne šiaip sau švieselės, jonvabaliai ar į juodą dangaus skliautą įsuktos elektros lemputės. Tai lygiai tokios pat Saulės kaip ir mūsų, tik gerokai didesnės. Ir tos žvaigždės ne šiaip pažirusios po dangų be jokios tvarkos lyg karoliukai, o

sudaro ištisus žvaigždynus, kuriuose milijonai saulių. Šaunu, ką? O jau kokie jų pavadinimų gražumai: Andromeda, Berenikės Garbanos, Kasiopėja, Orionas, Grįžulo Ratai, Gulbė, Gyvatnešis ir begalės kitų. Mūsų draugui Ugnikalniukui ypač patinka stebėti Paukščių Taką, kitose šalyse dar vadinamą Pieno Taku. Lietuvoje ši žvaigždžių juosta turėjo ir kitų vardų – Žąsų Takas, Vėlių Takas. Iš tiesų tai – spiralinė galaktika. Jei esate kada turėję spalvotą žaislinę spiralę, kuri moka lipti laiptais, tikriausiai suprantate, ką turiu galvoje. O galaktika – didelis tų pačių žvaigždžių spiečius. Gerokai didesnis už žvaigždynus. Beje, galaktikų ne ką mažiau nei dribsnių jūsų pusryčių lėkštėje. Ko gero, ir dar daugiau. Beje, žvaigždės ne veltui vadinamos kelrodėmis. Pagal jų padėtį galima orientuotis, kur esi. Sakysit, kam šiais laikais to reikia, kai virš Žemės skraido palydovai, kai navigacijos gali lengvai parodyti kelią? Ogi buvo laikai, kai žmonės neturėjo net paprasčiausių žemėlapių, todėl keliauti nebuvo taip paprasta, kaip dabar. O juk labai svarbu žinoti, kad keliaudamas nepasiklysi ir atsidursi kaip tik ten, kur ir norėjai. Dauguma žvaigždynų vardus gavo ne šiaip sau. Jie pavadinti senovės karalių, karalienių, didvyrių ir mitologinių personažų garbei. Kai kurie žvaigždynai matomi ištisus metus, kai kurie tam tikru metų laiku, o būna ir tokių, kuriuos galima stebėti tik atskiruose pusrutuliuose – pietų arba šiaurės.

Iliustravo

Tan

ia R

Žvaigždės skiriasi dydžiu ir spalva. Jos nėra vienodos. Pačios karščiausios yra baltos žvaigždės. Geltonos žvaigždės panašios temperatūros, kaip mūsų Saulė. O rausvosios – žemesnės temperatūros. Aišku, jose vis tiek be galo karšta. Jei sumanytum žvaigždėje kaip ant laužo pasiskrudinti zefyrų – nieko neišdegtų. Pagal dydį žvaigždės skirstomos nuo nykštukių iki milžinių ar net hipermilžinių, kurios gali būti 100 kartų didesnės už mūsų Saulę. Nieko sau gigantės, ar ne? Šviesa, kurią skleidžia žvaigždės, mus pasiekia per skirtingą laiko tarpsnį. Pavyzdžiui, artimiausios Žemei žvaigždės šviesa iki mūsų sklinda daugiau kaip ketverius metus. O štai Šiaurės žvaigždės žiburėlis lekia kelis šimtus

čia

Didieji G rįžulo R atai! Da r gir dė ja u ju os va din an t Perkūno Ra Vežimu, tais, Samčiu, Didžiąja Loke...

mėlėje gra

„Laimiu

s“ ka

in t o s 7 jų O k a ip p a v a d a ig ž d ė s ? v ž s io s u ia k š y r

Pro

Žiūrėk,

metų. Ar gali patikėti – kai kurios tolimos žvaigždės gali ir užgesti, kol jų šviesa pasieks mus, o mes vis dar matysime jas dangaus skliaute! Tad pasižvalgyti po nakties dangų tikrai verta. Ir, žinoma, kad tą padarytum, nereikia keltis į atokią salą. Smagiausia gėrėtis žvaigždėtu dangumi kur nors atokiau už miesto sėdint su draugais prie laužo. Bet gali dairytis ir pro balkono kraštą arba kieme, kol tėvai nepakvietė namo ruošti pamokų. Gal tada dažniau rasi progų užmesti akį į dangų, kaip tai mėgdavo daryti Ugnikalniukas. Juk, šiaip ar taip, stebėti žvaigždes – tai ne tik mokslas, bet ir tikra romantika.

I E Š KO

Didžiųjų K G Ratų žv rįžulo aigždžių pavadin imų. 7

padarų banda

Lisa, kur tu gyveni?

Kartu su šeimyna – mechaninių padarų banda – keliauju iš vienos ganyklos į kitą. Dažniausiai ganausi Vokietijos Miuncheno miesto apylinkėse.

Kiek tau metų, ir kaip tu atsiradai?

Man dar tik treji. Mūsų bandoje esu mažiausia. Man atsirasti padėjo grupės foolpool iš Vokietijos artistai Maksas Auerbachas (Max Auerbach) ir Markus Chašugis (Marcus Khashoukgi). Jie mane sukonstravo iš daugybės senų dviračių detalių. Kad būtum matęs, kaip jie lydė ir virino, darbavosi dilde ir plaktuku, kad net kibirkštys skraidė!

Papasakok apie savo šeimynykščius.

Mūsų yra devyni – trys patinai Harbartas, Herkulis, Žaliabarzdis ir šešios patelės Juodė, Resa, Emiko, Glorija, Cencė ir dar aš, Lisa. Harbartas yra stambus ir sunkus. Kad jį pakeltų, prireikia dviejų stiprių piemenų. Jo kaklas 10

amėlėje gr

„Laimiuk

as“

Jei šią vasarą lankeisi Klaipėdos Jūros šventėje, gal pastebėjai piemenis, kurie miesto aikštėse ir gatvėse ganė savo bandą? Keista būtų pamatyti mieste vaikštinėjančias avis ar karves, bet ką pagalvotum išvydęs būrį padarų, sulipdytų iš senų dviračių detalių, smalsiai žvelgiančių prožektorinėmis akimis ir žirgliojančių išstypusiomis metalinėmis kojomis? Įsidrąsinusi prisigretinau prie vieno iš jų, paties mažiausio, ir pamėginau jį pakalbinti. Netrukus paaiškėjo, jog tai Lisa, ir ji puikiausiai nusiteikusi pabendrauti.

Pro

M echaninių

ŽIŪRĖK

va izd o įra šą su m e ch a n in ia is p a d a ra is .

trumpas, kojos stiprios, spalvos – mėlyna ir raudona. Jo, kaip ir visų patinų, ragai padaryti iš lenktyninio dviračio vairo. Herkulis taip pat labai stambus ir vienintelis iš mūsų yra vienaakis. Jo akis – galvos viduryje. Spalva – sidabrinė. Žaliasis Žaliabarzdis yra dar jaunas ir ne tiek stambus, kiek elegantiškas. Šiuo metu jis svečiuojasi „Deutsches Museum“ technikos muziejuje Miunchene. Ten jį pakvietė į parodą, surengtą 200 metų dviratininkystės jubiliejaus proga. Juodė – labai aukšta. Aštuonios jos kojos plonos ir lanksčios, todėl ant kieto pagrindo ji bėga greitai, bet žvyruotu keliu vaikšto tik iš lėto. Resa yra vyriausia iš mūsų. Ji labai patyrusi ir rami. Jos kūną sudaro balti dviračių rėmai. Mėlynoji Emiko – kiek nervinga ir nuolat dairosi į kairę, į dešinę. Ji vienintelė vaikšto tiesiomis kojomis.

Glorija taip pat mėlynos spalvos, mažesnė už Emiko, bet labai grakšti, elegantiškai lenktomis kojomis. Geltonoji Cencė ir aš, rausvoji Lisa, esame mažiausios ir jauniausios mūsų bandoje. Turime greitai tipenti, kad neatsiliktume nuo kitų. Tad žmonėms mes paprastai atrodome ypač mielos.

foolpool („Juokdarių fondas“) – taip pasivadino Vokietijos menininkų grupė, kurios veikėjai žiūrovų dėmesį atkreipia ne teatro scenoje ar cirko arenoje, o gatvėse, aikštėse, parkuose, šventėse. Jie bendrauja pačių išgalvota kalba arba gestais, įtraukdami į žaidimą praeivius. „Mechaninių padarų banda“ – vienas iš foolpool projektų, pradžiuginęs ir Lietuvos žmones.

Kaip jūs keliaujate? Juk netelpate į automobilį, lėktuvą ar traukinio kupė? Mus būtų galima vežioti dideliu sunkvežimiu, bet mūsų piemenys turi tik mikroautobusus. Todėl ruošdamiesi kelionei sugulame į transportavimo dėžes. Mums net nuima kojas, sudeda jas į krepšius ir nuveža į ganyklą atskirai.

Kokį įspūdį paliko viešnagė Klaipėdoje?

Buvome dviejuose dideliuose parkuose. Ten turėjome daug erdvės ir mus stebėjo daugybė žmonių. Smagu, kad ir mus pakvietė į šią šventę. Tiesa, keliavome ilgai, pirmiausia greitkeliu ir dar daug valandų keltu. Man ypač įsiminė plaukimas laivu, nes švelniai supantis buvo taip malonu užmigti... Nuotraukos ir vaizdo įrašas iš foolpool archyvų.

Pasakoji

Buvome Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Anglijoje ir Lietuvoje.

aren

gė

Sas

Drude

Kurias šalis jau aplankėte?

ąp

Mes nepavojingi. Bet jeigu kyla didelis triukšmas arba išsigąstame, pasitaiko, kad įkandame ar sužnybiame. Patarčiau laikytis nuo mūsų maždaug dviejų metrų atstumu. O savo skrybėlėmis mūsų piemenys labai didžiuojasi. Jos padarytos iš dviračių balnų ir kiekvienam piemeniui atrodo, kad jo – pati gražiausia.

Jūsų piemenys vaikšto ant kojūkų, vilki apsaugine apranga ir turi ypatingus šalmus. Mačiau, kaip vienas jūsų taip sužnybė piemeniui ranką, kad jam vos pavyko išsilaisvinti... Gal geriau prie jūsų nesiartinti?

Londone

Ne kaime tuo pačiu pavadinimu Lietuvoje, Jonavos rajone, ne Londono mieste Kanadoje arba viename iš 8 miestų tuo pačiu pavadinimu JAV, ne gyvenvietėje pavadinimu Londonas Ramiojo vandenyno saloje, Kiribačio valstybėje, bet Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinėje dainingu lotynišku pavadinimu Londinium, kurį beveik prieš 2000 metų įkūrė romėnai.

. . . . .

ėlėje ram

„Laimiuka

I E Š KO K

Laimiuko fotosesijos po Londoną

s“

vienintelis pakeliamas tiltas per Temzės upę. Jo atidarymą 1894 m. paskelbė Velso princas ir princesė. Ant tilto yra įrengtos stiklinės grindys pėstiesiems. Norint pamatyti jo bokštus iš vidaus arba pasivaikščioti viršutine dalimi, reikia įsigyti bilietą. Bokštų tiltas laivams praplaukti pakeliamas apie 1000 kartų per metus. Jį pakelti užtrunka 61 sekundę.

. Prog

Bokštų tiltas (Tower Bridge) –

Laimiukeliauninkas sužinojo: Londonas – didžiausias Europos Sąjungoje ir trečias pagal dydį Europos žemyne. Londone olimpinės žaidynės įvyko net tris kartus. Londono metro – pirmasis pasaulyje. Laimiukas Laimiukeliauninkas buvo vienas iš 15 milijonų turistų, kurie kasmet atvyksta į Londoną. Jis tikrai nespėtų aplankyti visų muziejų, nes jų mieste yra daugiau nei 170. Būtų nubaustas, jei priklijuotų pašto ženklą ant voko su karaliene žemyn galva. Kalbėjo lietuviškai tarp 300 pasaulio kalbomis kalbančių ir 250 tautybių žmonių, gyvenančių Londone.

Įspūdžių Laimiukeliauninkas prisirinko daug. Štai keletas jų!

Londono akis (The London Eye) – trečias pagal aukštį (135 m) pasaulyje apžvalgos ratas, pastatytas tūkstantmečiui (2000 m.) paminėti. 32 apžvalgos kabinos talpina 25 žmones, per pusvalandį gali suktis 800 žmonių. Laimiukui pasisekė – saulėtą dieną vaizdai pro langą matėsi 40 km atstumu.

Vestminsterio abatija (Westminster Abbey) – didinga

Mokslo muziejaus (Science Museum)

gotikinė bažnyčia, kurioje daugiau kaip 900 metų iki šių dienų tuokėsi ir buvo karūnuojami senieji bei dabartiniai Anglijos karaliai. Čia jų ir daugelio kitų įžymių Anglijos žmonių paskutiniojo poilsio vieta.

Laimiukeliauninką lydėjo Renata Rimkutė ir Indrė Žilinskaitė

7 aukštų pastate tarp 300 000 eksponatų Laimiukas atrado seniausių ir naujausių žinių apie kosmosą, transportą, žmogaus kūno paslaptis, atliko mokslinius eksperimentus, žiūrėjo 3D filmus. Muziejų paliko nuvargęs, bet labai laimingas.

Metro – puiki

susisiekimo priemonė, kurio pirmoji linija atidaryta 1863 m. Tai bent šaunu buvo pasivažinėti! Metro dirba apie 19 000 žmonių. Jis – trečias pagal ilgį pasaulyje. Turi 409 eskalatorius. Nors įprasta, kad metro yra požemiuose, Londone pusė metro linijų yra gatvėse.

Gamtos istorijos muziejuje (Natural History Museum) Laimiukeliauninkas pateko į Gyvybės, Žemės ir Darvino centrus. Bet labiausiai jį sužavėjo įspūdinga dinozaurų skeletų kolekcija.

Daugiau nuotraukų rasite www.laimiukas.com 17

OPTINĖS ILIUZIJOS

1. Ar čia pavaizduota dėžutė kampe, ar dėžutė be kampo?

B 2. Kuris vidinis skrituliukas yra didesnis –

Tai, ką mato mūsų akys, ne visada yra tikra. Puikus įrodymas – optinės iliuzijos! Mūsų smegenims įprasta, kad viskas, ką mes matome, yra logiška ir atitinka suprantamus dėsnius. Pavyzdžiui, jei objektas nuo mūsų tolsta – jis mažėja, o ne didėja. Taip pat žiūrime ir į nupieštus objektus. Pavyzdžiui, jei yra pavaizduotos 4 vertikalios linijos, mes jas suprasime kaip 3 juosteles. Taip atsitinka todėl, kad smegenys bando suteikti prasmę toms linijoms. Optinės apgaulės dažnai išnaudoja šiuos smegenų bruožus, pateikdamos kažką neįprasto. Tačiau kartais optinės iliuzijos veikia tik regėjimo ribotumo dėka. Mūsų akys nėra tobulos ir tai gali būti priežastis, kodėl kartais matome dalykus, kurių nėra (arba nematome tų, kurie iš tiesų yra). Vienas iš dažniausiai sutinkamų pavyzdžių – filmai! Taip, taip, visi filmai yra tik iliuzija. Kodėl? Ogi todėl, kad iš tiesų tai yra tik daug fotografijų, labai greitai keičiančių viena kitą (dažniausiai 24 kadrai per sekundę). Mūsų akys nesugeba pamatyti tokio miklaus jų pasikeitimo, todėl mes tai suprantame kaip judantį vaizdą. Nuostabu, ar ne? O dabar pasitikrink, kaip tave veikia ke3. Ar vertikalios letas optinių iliuzijų! (Atsakymai psl. 24.) linijos tarp šių

A ar B?

juostelių tiesios?

Pamėgink nupiešti neįmanomą keturkampį:

3. 4. Kiek trikampių pavaizduota šioje

kompozicijoje?

Ev ita Juškait

Pa r

gė ir iliustra en

Pabaik spalvinti šuniuką ir jo namelį. Iškirpk puslapį. Apkirpk namelį palei stogo kontūrą ir punktyrinę liniją. Karpinį pasidėk ant stalo ir lėtai stumk tolyn nuo savęs žiūrėdamas viena akimi, kol ištįsęs namelis įgaus natūralias proporcijas. Tai, ką matai – optinė iliuzija.

AT S A K Y M A I

KĄ ŽINAI APIE

........................

........................ Atsakymas nr. 1 (psl. 24)

........................

Atsakymas nr. 2 (psl. 24)

........................ Atsakymas nr. 3 (psl. 25)

........................

........................ (Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)

8 10

BAUBUS

IŠ MAŽŲJŲ KLAMPYNIŲ?

1 3 5

4 7 9 ATSAKYMAS NR. 3 1. Kokius žmones primena BAUBAI? 2. Kokį garsą leidžia išsigandę BAUBAI? 3. Kas nesiveisia namuose, kuriuose gyvena BAUBAI? 4. Kokia BAUBŲ uodega? 5. Ką mėgsta slapstyti BAUBAI? 6. Kas yra BAUBŲ šeimininkai? 7. Kokios BAUBŲ akys? 8. Kuo apaugęs BAUBŲ kūnas? 9. Už ko stvarsto BAUBAI? 10. Koks BAUBŲ maistas?

PRIZAS! 26

Sveikiname! Leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „TIGRO ŠUOLIS“ – už teisingus „Laimiuko“ Nr. 5 (79) užduočių atsakymus skiriama Tomui Tautkevičiui, 2B kl., Jonavos R. Samulevičiaus progimnazija, Eglei Raščauskaitei, 5B, Anykščių A. Vienuolio progimnazija ir Ugnei Bertašiūtei, 4B, Vilniaus Tuskulėnų gimnazija.

konkursas

Monikos Mitkutės

iliustracija

Piesiniu

Baubai – nedidukai, siekia

kelius, primena miniatiūrinius sniego žmones (vieno jų piešinį radau keistų reiškinių enciklopedijoje). Apaugę pilkais švelniais gaurais, tamsiuose beždžioniškuose snukučiuose ryškiai spindi didelės pilkšvos ar gelsvos akys, letenos primena rankas, o iš pasturgalio auga ilga dryžuota uodega, kurią baubai dažniausiai susisuka spirale.

Juda be garso, it šešė-

SI O SE KL AM PY NĖ SE JE I AŠ GY VE NČ IAU M AŽ O Ą... IR TU RĖ ČI AU SAVO BAUB

ių Laimiukas laukia Fantazuok ir kurk! Piešin I“ : „L AI M IU KO KO NK UR SU su re ad sk Sių d. 17 io dž iki gruo Leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 VI LN IU S Prizas – „Nieko rimto“ puodeliai

liai, mėgsta gąsdinti iššokdami iš už kampo, šaltomis letenomis stvarsto už blauzdų, o sunerimę ar išsigandę kimiai šnypščia ir šiaušiasi. Nuolat ištąso smulkius daiktus, suslapsto po kampus, tad šeimininkams tenka ilgai ir nuobodžiai ieškoti čia skrybėlės, čia rašiklio...

Niekas ne ino, iš kur jie

kuri dalyvauja geriausios ose! knygos vaikams rinkimu ąsias Klam-

Knyga,

až Ar esate girdėję apie M iškai ir pelkės, pynes? Miestelį supa m no dešinės aikštėje stovi Nežinia Kie ntojų namuose kojos paminklas, o gyve to, čia nuolat jaukiai įsitaisę baubai. Be ų. Miestelėnai nutinka keisčiausių dalyk žalčiai, aplink žino: jei miestelį užplūdo a vilkai ar skrainamus naktimis slankioj s, nagus bus do švytinčios žaltvykslė Mažųjų Klamprikišę nenustygstantys ingas. Tačiau pynių dvyniai Agata ir Ar mesnis: kiekgyvenimas dėl to tik įdo agiškų nuotykių vienas norėtų įsikurti m mpynėse! kupinose Mažosiose Kla

kilę ir kaip įsiveisė Mažosiose Klampynėse, bet senelė sako, kad baubai čia gyveno visados. Iš pradžių žmonės jų bijoję, paskui įpratę ir net prisijaukinę. Mat kur įsikuria baubai, nesiveisia nei kandys, nei tarakonai.

Nuo tada

Mažosiose Klampynėse įprasta laikyti net po kelis baubus. Jie mieli, neįkyrūs, tūno spintose, paloviuose, retai išlenda iš savo užuoglaudų, o minta vien trupiniais. Tiesa, jų negavę limpa it varnalėšos kibiai, tąso už drabužių, užsilipę ant peties gailiai mykia į ausį, kartais pradeda žnaibytis ar draskytis.

Neringa Vaitkute

Ilona E že

Mūsų klasėje jis buvo mažiausias. Kažkas jį praminė Trupiniu. Ypatingo draugiškumo jam nejaučiau. Mokėsi Trupinys poprasčiai, būrelio jokio nelankė, kūno kultūros pamokose bindzendavo krosą nuo visų atsilikęs, kamuolio po krepšiu nesugriebdavo. Nevykėlis, ir tiek. Taip ir būtume baigę keturias klases, išsiskyrę kaip visai svetimi, jei ne vienas įvykis, nutikęs stadione. Tąkart šokinėjome į tolį. Trupinys ir dar keli po pirmųjų bandymų iškrito, tad susėdę po medžiais laukė, kol baigsis pamoka. Staiga išgirdo triukšmą. Po aukščiausia pušimi pulkas varnų kažką kapojo garsiai krankdamos. Pribėgę berniukai nuvijo paukščius. Ant vejelės liko tik mažas varniukas keistai persuktu sparnu. Nežinia ko varnos buvo jį užpuolusios, ir dabar vargšelis tupėjo vos gyvas iš baimės ir skausmo.

Iliu 34

str

avo

Norvilė

Dovidonytė

– Te, išsikepk, – nusikvatojo Simas, šiurkščiai pakeldamas paukščiuką ir brukdamas sutrikusiam Trupiniui į glėbį. Visi juokdamiesi grįžo stebėti varžybų. Kitą dieną valgyklėlėje kažkaip atsidūriau šalia Trupinio. – Kur dėjai tą varną? – paklausiau. Ir Trupinys papasakojo, kad parsinešė namo, su tėčiu nuvežė pas veterinarą. Sparnas jau nesugis, bet pats išgyvens, jei bus gerai prižiūrimas. Po to kasdien paklausdavau apie varniuką. Trupinys man pasakodavo, kuo peni, ką mažylis išmoko. Kartą net nusivedė namo parodyti augintinio. Varniuko vardas, beje, buvo Trupinys. O Trupinio – Tomas. Ir jis tapo geriausiu mano draugu.

Labas, mano

vardas Milda, aš esu vaikų psichologė. Mano profesijos žmonės padeda vaikams ir jų tėvams spręsti įvairius sunkumus ar rūpesčius. Kartais tenka padėti vaikams, kurie jaučiasi vieniši ar atstumti, panašiai kaip Trupinys. Tokių, deja, yra ne vienas. Kai kalbuosi su mokiniais klasėse, jie pasakoja, kad būna gaila to atstumto vaiko, tačiau nedrįsta jo užkalbinti. Tad ši istorija sukėlė man daug minčių. Turbūt ir tau kilo mintis, jog šis pasakojimas apie tai, kaip po menka išvaizda slypi didelė širdis. Kartais atsi tiktinis pokalbis padeda praverti duris į kito žmogaus pasaulį ar netgi netikėtai tapti draugais. Būna, kad reikia drąsos užkalbinti vaiką, kuris atrodo nevykėlis. Galbūt ir tu kasdien matai savo klasėje, kieme ar tame pačiame autobuse vienišą žmogų. Tas vienišas žmogus savyje talpina lobius _ gal tai įdomios istorijos? Gal geras būdas? Žinau, jog pirmam užkalbinti nejauku ar gėda. Tačiau nuoširdus pokalbis gali tapti tiltu į nuostabią draugystę, kuri šildo ir augina. Vaikų psichologė Milda Matulevičiūtė

( I s t o r i j a r a š i n i ų k o n k u r s u i a p i e v ė j o p av o g t u s d a i k t u s )

yveno kartą rašytojas, ir rašė jis nuostabias knygas. Jo knygos džiugindavo tiek mažus, tiek senus. Knygos buvo stebuklingos, nes jis turėjo stebuklingą rašiklį. Tas nepaprastas rašiklis užrašydavo visas rašytojo Jurbarko mintis. Rašiklis kartais užsinorėdavo kurti savo istorijas. Bet kai vieną įrašė į rašytojo knygą, už bausmę tris savaites pragulėjo stalčiuje. Ir suprato rašiklis, kad daugiau savo istorijų jam neteks rašyti. Tuo metu, kol pasakojau apie stebuklingą rašiklį, vėjas, pravarde Niekadėjas, jau skubėjo, kad pavogtų Jurbarko turtą...

Ir nei rytą, nei vakarą ar naktį, o šiltą popietę atskubėjo Niekadėjas ir pavogė rašiklį. – Neeee, juk be mano stebuklingo rašiklio knygos nebus tokios įdomios ir aš bankrutuosiu. Turiu jį susigrąžinti, – nusprendė Jurbarkas. Tuo tarpu Vėjo buveinėje rašiklis verkšleno: – Noriu namo... – O kas tie namai? – kažkoks gauruotas padaras paklausė rašiklio. – Tai vieta, kur tavęs visada laukia, kad ir ką esi iškrėtęs, – vėl pravirko rašiklis. – Neverk, – prakalbo gauruotis, – juk tu turi namus. – Taip, bet manęs ten niekas nelaukia... – papasakojus savo istoriją rašikliui pasidarė lengviau.

– Aš esu šuo, vardu Mumis, – pagaliau prisistatė keturkojis, – padėsiu tau. Lekiu, surasiu tavo šeimininką ir atvesiu čia. Tuo metu Jurbarkas ėjo per mišką vėjo namų link ir įkrito į pelkę. – Aaaa, padėkit, aš per daug protingas, kad pelkėje numirčiau... Staiga į pelkę šoko šuo, čiupo rašytoją už švarko ir ištraukė į krantą. – Ačiū, kad mane išgelbėjai, nepažįstamasis, – ėmė dėkoti tasai. – Aš esu Mumis, noriu jums padėti išgelbėti rašiklį, nuvesiu pas jį, jei pažadėsit, kad leisit jam rašyti savo istorijas. – Viską atiduočiau, kad jį susigrąžinčiau, bet šito jau per daug... – nespėjo baigti Jurbarkas. – Tuomet niekada jo nepamatysit. – Na gerai, – nusprendė šis. Ėjo, ėjo abu, kol priėjo statų kalną. – Vėjo buveinė ant kalno, – pareiškė šuo. – Jau temsta, reikia kur nors pernakvoti. Gal po ta egle? – Gera mintis, eime. – O kur tavo namai? – paklausė Jurbarkas. – Aš neturiu namų. Gyvenau miške, bet atskriejo vėjas ir mane pasiėmė. – Kodėl? – Sakoma, jis pasiima tuos, kurių svajonėms nelemta išsipildyti... – Svajonės – paikas dalykas, jos niekada neišsipildo, – su liūdesio gaidele pareiškė Jurbarkas. – Kodėl taip manai? – Kai buvau mažas, svajojau auginti šunį, bet aš jiems alergiškas, – vos nepravirko rašytojas.

– Bet juk tu dabar nečiaudėji. Reiškia, tu ne alergiškas, – nusijuokė Mumis. – Tikrai, valio! – nudžiugo žmogus. Pamiegoję iki pietų (nes Jurbarkas sapnavo, kaip žaidžia su savo šunimi), jiedu pradėjo lipti į kalną. Staiga Mumis paslydo ir ėmė ristis žemyn. – Mumi! – šūktelėjo rašytojas ir čiupo jį už keteros. – Paleisk, nes abu nukrisime, eik gelbėk rašiklio, – bandė įtikinti žmogų šuo. – Ne! Staiga Mumis kando jam į ranką, Jurbarkas jį paleido ir šuo nusirito. Jurbarkas dar sekundėlę pastovėjo bandydamas suprasti, kas čia atsitiko. Jau matėsi debesiniai vėjo namai, jau visai arti, atrodo, ranka pasiekiami. Jurbarkui net keliai tirtėjo, kai jis pasibeldė į duris. Jas atidarė ištikimas vėjo pakalikas – lietaus debesėlis. Įėjęs vidun Jurbarkas drebančiu balsu prabilo: – Maloningasis vėjau, prašau, ar galėtum man grąžinti rašiklį? Jo svajonėms lemta išsipildyti. – Mano spintoje guli daiktas, kurio svajonėms lemta išsipildyti? FUI! Nors jis man labai patinka, bet kad taip gražiai paprašei – prašom! Keliauja jiedu namo ir mato – kažkas atbėga. – Mumi, – apsidžiaugia Jurbarkas. Nuo to laiko Jurbarkas, rašiklis ir Mumis gyveno ilgai ir laimingai. Visų svajonės išsipildė: Mumis turi namus, Jurbarkas turi šunį, o rašiklis rašo savo istorijas.

id v i

š Pie

ėE

ožy

tė

Augustė Ivanova, 6C, Švenčionių progimnazija

l ė V i k to r

ija

D A U G I A U I S T O R I J Ų www.la

imiukas.com

Ulfo

Virgis Šidlauskas Būdavo dienų, kai Ulfas tapdavo geras, paslaugus ir švelnus kaip šiltos pirštinaitės. Taip nutikdavo prieš Kalėdas. Ir nežinia kodėl. Ar kad Kalėdų Senelis, skaičiuojantis gerus vaikų darbus, teiktųsi užsukti su dovanomis, ar kad apimdavo jauki šventiška nuotaika.

Kalėdos

– Pagaliau ir mes gali me atsikvėpti, – džiaugdavosi tėtis ram iai su laikraščiu įsitaisydamas ant sofo s.)

– Teisybė. Visus metus šito laukėm, – džiūgavo ir mama.

Bet kartais Ulfui kokia nelaimė nutikdavo visai netyčia, nenorint nieko blogo.

Štai ir šįkart. Naktį privertė sniego ir Ulfas, pabudęs pats pirmas, išlėkė čiuožinėti nuo kalno prie namų. Ir taip dūko, kad sukėlė sniego laviną.

40 40

O ši nugarmėjusi apačion užvertė visų aplinkinių namų duris. Ir išeik kad nori į darbą!

Pabudę ir pamatę, kas nutiko, visi ėmė nepatenkinti šurmuliuoti. – Aš netyčia...

s Ulfas. Jei i l ė t u i s a p s – Ir vėl ta s i ke n t u s p a e n s k e t au – taip ir toli miškį... o P į s i t y t s k ra u , kask sniegą u n t a p j o u –T aimynai. k o k y p – ! i nenaudėl

čiuožkit pro langus!

O jūs

is ožti pusnim u i č s m a v ė t teko K ą d a ry s i – ko. Tai buvo ū r s a g e i n s t ne p ro l a n g u s – ms! juoko vaika

Kai kuriems suaugėliams taip patiko, kad net užmiršo savo darbus ir čiuožinėjo sušilę iki pat Kalėdų. Iliustravo Tania Rex

KALEDU Greg Kincaid „Šuo vardu Kalėdos“

NORS TODUI DVIDEŠIMT, jis nėra toks kaip visi jo amžiaus vaikinai. Jis vis dar gyvena su tėvais, nestudijuoja ir neina į darbą, tačiau labiausiai už viską mėgsta rūpintis gyvūnais. O pats didžiausias jo troškimas – iš prieglaudos pasiimti šunį Kalėdoms. Todo tėtis Džordžas mano, kad sūnui pats metas išmokti būti savarankiškam ir šis Todo sumanymas tikrai galėtų prie to prisidėti. Bet vis dėlto... Skaudūs išgyvenimai vis dar persekioja tėtį ir trukdo suprasti, kokį sprendimą reikėtų priimti. Bet tada jų gyvenime atsiranda Džeikas – juodas romus Labradoro retriveris mišrūnas – ir šioje istorijoje nutinka begalė kalėdinių stebuklų: kai kurie randa savo išsvajotus namus, kai kurie – geriausius draugus, o dar kiti – save.

SKAITINIAI

Charles Dickens „Kalėdų giesmė“ iliustravo Robert Ingpen

„LAIMINGOS, LAIMINGOS Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus!“ Tai – Čarlzo Dikenso žodžiai, kurių įkvėptas 1843 m. jis sukūrė savo garsiąją „Kalėdų istoriją“, iki šių dienų stebinančią ne tik skaitytojus, bet filmų žiūrovus. Tai knyga, kurioje dvi istorijos, parašytos Anglijos karalienės Viktorijos laikais, kada buvo sugrąžintas paprotys švęsti Kalėdas. Kalėdos – stebuklų metas, kai nutinka patys netikėčiausi dalykai: pas šykštuolį Ebenezerį Skrudžą atskrieja Kalėdų dvasios, o ant Kalėdų eglutės sukabinti ir po ja sudėti žaislai atgyja ir pasakoja paslaptingus nutikimus.

Marko Leino „Kalėdų istorija“

JEI ESI GERAŠIRDIS, pasiaukojantis ir tiki stebuklais, gali nuveikti bet ką. Tačiau argi įmanoma per vieną naktį apdovanoti visus pasaulio vaikus? Siekiant šio nepaprasto troškimo žvejo sūnui Mikalojui teks pažinti daugybę žmonių, paslapčiomis gaminti žaisliukus piktojo staliaus Izaoko dirbtuvėje, rogėmis apkeliauti užpustytus Suomijos kaimelius ir netgi prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Šio sunkaus kelio gale laukia džiaugsmas – juk visos tyros svajonės galų gale išsipildo, o vienišas, mažas berniukas tampa visame pasaulyje mylimu Kalėdų seneliu. „Kalėdų istorijos“ skaitytojas nebūtinai turi būti Kalėdų aistruolis, jam netgi nebūtina tikėti Kalėdų Seneliu. Knyga skirta visiems tiems, kurie tiki artimo meile ir pasiaukojimu ištisas 365 dienas per metus.

ISSN 1392-9674 ISSN 1392-9674

9 771392 967004 9 771392 967004