Laimiukas Nr. 6 (104), lapkritis-gruodis

Knygų laboratorija: „Katinas Miegošius“ 4–7 psl.

Mokslo makaronai. Oras ir atmosferos reiškiniai 8–9 psl.

Kalėdų Senelio padėjėjai 10–11 psl.

Marius Čepulis. Kaip žvėrys ruošiasi žiemai? 12–13 psl.

Garso takelis 14–15 psl.

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė (Mėlynbalsė) „Kur noksta lopšinės“ 16–17 psl.

Pepės Vilaitė 18–20 psl. Užduotėlės 21–23 psl.

Saulė Paltanavičiūtė. Meksikos gamtos dovanos 24–25 psl.

Darius Rekis. Mėnulio nykštukai 26–27 psl.

Jolanta Ona Vitkutė. „Burtininko Kortasaro kilimas“ 28–29 psl. Magdė Gerbutavičiūtė. „Vaiduoklių išdaigos“ 30–31 psl. Nuskendusio „Vazos“ laivo gelbėjimo operacija 32–33 psl. Gidės pasakojimai 34–35 psl. Kalėdinės dekoracijos 36–37 psl.

Modernios pasakos 38–39 psl. Jutuberiai 40–41 psl. Maži Laimiuko juokai 42–43 psl.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 Laimiuko pirmųjų kartų“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 17 000 Eur paramą.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Danutė Aniulienė, Vainius Bakas, Jonė Bartininkaitė, Renata Bee, Marius Čepulis, Martynas Eidukevičius, Ilona Ežerinytė, Magdė Gerbutavičiūtė, Laura Grigaliūnė, Virginijus Malčius, Saulė Paltanavičiūtė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, Elena Augusta Victoria Reckewitz, Darius Rekis, Reda Tomingas, Virgis Šidlauskas, Arūnas Šileris, Vaidas Šukys, Neringa Vaitkutė, Tania Rex, Jolanta Ona Vitkutė, Inga Volkovienė, Egidijus Zaikauskas, Marius Zavadskis, Paulius Uziela. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Miglė Dilytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 6 (104) lapkritis–gruodis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAIMIUKO“ ADRESAS

Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

vos ruduo pamažėle ima ridentis į pabaigą, padykėlis šaltukas pasiunta kasryt čiuožinėti plonu ledu apsitraukusiomis balutėmis. Ir kol medžiai pašiurpę stovi be lapų, o visi gyvi padarėliai ieško kuo šiltesnės užuoglaudos, vaikai nekantriai laukia artėjančios žiemos, atostogų, sniego ir jaukių švenčių. Vien pagalvojus nosį pasiekia jaukūs eglutės, imbierinių sausainių ir mandarinų kvapai. Helovyną su šokančių vaiduoklių ir raganaičių kikenimu keičia saldus šv. Kalėdų laukimas. Ir tas laukimas dažnai būna smagesnis už pačias šventes.

Kuomet gali iki valiai svajoti, ką veiksi, kokius smagius nuotykius patirsi su draugais, kokią dovanėlę dovanosi tėveliams, broliams, sesėms ar bičiuliams, o kokios sulauksi pats. Kaip bus šaunu visiems pabūti kartu, jaukiai pavakaroti ir gardžiuotis skaniausiais valgiais. O kur dar tyliai trepsintys prie durų svečiai ir kelionės pas artimuosius. Šios šventės ne tik puiki proga vėl visiems susitikti, bet ir suprasti, kaip svarbu vieniems kitus saugoti ir mylėti.

Laimiukas taip pat jūsų nepamiršo. Ir su savimi atsineša visą glėbį naujų puikių istorijų, šiltų pokalbių, naudingų patarimų, linksmų užduotėlių, juoko ir intriguojančių pažinčių. „Knygų laboratorijoje“ rašytojas Egidijus Zaikauskas ir iliustruotoja Reda Tomingas papasakos apie žaismingą savo knygą „Katinas Miegošius“. „Mokslo makaronuose“ siaus uraganai, viesulai ir liūtys. Pasišnekučiuosime su tikru Kalėdų Senelio padėjėju. Marius Čepulis išduos, kaip įtemptai rudenį ruošdamiesi žiemai darbuojasi gyvūnai. Vaikų literatūros kūrėjų ir leidėjų klausinėsime, kokią istoriją norėtų išgirsti virtusią muzika ar audioknyga. Susipažinsime su lietuviškąja Pepe ir užsuksime į jos Vilą Vilaitę Jonavos rajone. Muzikos kūrėja Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė dovanos mums savo poeziją. Saulė Paltanavičiūtė supažindins su Meksikos gamtos dovanomis pasauliui. Darius Rekis – su išdykusiais Mėnulio nykštukais. Jolanta Ona Vitkutė – mielais murmisiukais. Užgniaužę kvapą stebėsime Magdės Gerbutavičiūtės vaiduoklių išdaigas. Drauge su gide užsuksime į Rumšiškes. Sužinosime, kaip nuskendo ir iš jūros dugno buvo iškeltas garsusis „Vazos“ laivas. Kas yra paslaptingieji jutuberiai. Stebėsimės, kaip klasikinių pasakų siužetai virsta šiuolaikiškais. Išmoksime pasigaminti kalėdines dekoracijas bei spręsime smagias užduotėles.

Jaukių ir ramių švenčių visiems! Ir iki pasimatymo kitais metais!

Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Ko reikia sėkmingai istorijai? Patrauklių personažų ir kvapą gniaužiančių nuotykių? O gal knygų kūrėjai primena mokslininkus ir herojų būdo bruožus maišo tarsi cheminius junginius? Todėl šliūkštelėjus nebūdingų savybių gali susijaukti visa istorija. Pažvelkime, kaip knygą „Katinas Miegošius“ kūrė Egidijus Zaikauskas ir Reda Tomingas.

V. Braziūno nuotrauka

Kaip lipdau knygos personažus ir įpučiu jiems gyvybės? Kiek jų išvaizda ir būdo bruožai svarbūs kuriant pasakojimą?

Pagrindinius savo personažus – katiną, varną, šikšnosparnį – radau. Ką po seno namo balkonu, ką tuopos viršūnėje miesto parke, ką vėlų vakarą ant Altanos kalno. Paskui ilgai sukau galvą, kaip jie turėtų atrodyti knygoje. Gal katinas bus Siamo (tokį turėjau vaikystėje, o dabar turi mano duktė), o gal lietuviškas rainiukas? Ar Šiurpė bus juodoji varna, ar pilkoji? O gal net kuosa ar kranklys? O Šiukščius – kokios iš to tūkstančio šikšnosparnių rūšių? Jau knygai artėjant prie galo pasirodė, kad jis didysis pelėausis, labai retas Lietuvoje. Ir jo ausys – kaip pelės. Todėl, kaip ir pelė, jis mėgsta sūrį.

Lipdydamas personažų charakterius nemažai bruožų paėmiau iš savo draugų ir artimųjų. Štai mano dukros juokauja, kad puikiai žino, iš ko Miegošius paveldėjo tokią meilę miegui. Dar kai kuriuos savo personažų bruožus aptikau žiūrėdamas į veidrodį...

Istorijai vystantis personažai kartas nuo karto vis paprašydavo kokio naujo bruožo. Štai Šiukščius iš pradžių pasirodo kaip didelis drovuolis. Vėliau atsiskleidžia jo jautrumas. O gale paaiškėja, kad jis dar ir labai sumanus. O jau jo naivumas net tapo kai kurių miniistorijų varikliuku. Kaip ir varnos išmintis ar katino svajingumas.

Ir dar istorijai svarbūs vardai. Miegošiaus vardas sako, ką katinas labiausiai mėgsta. Šiukščius – kaip šikšnosparnis kalba. O Šiurpė... Ji nėra labai šiurpi. Kaip ir visos kitos varnos. Bet kažkodėl labai dažnai jas tokias įsivaizduojam.

Leidžiu istorijai ramiai tekėti? O gal veiksmas nuo pat pirmo sakinio pasileidžia šuoliais?

Istorija šioje knygoje – kaip koks katinas: tai vangiai raivosi prieš saulytę, tai vikriai pašoka ir pasileidžia šuoliais. Pradžioj atrodo, kad veiksmas vystysis labai audringai, mat viskas prasideda nuo peštynių. Čia pat dar ir naujas bičiulis nukrinta tiesiai ant galvų. Vis dėlto toliau yra nemažai lėtų atkarpų: personažai spėja ir apie laimės žvaigždę pasvajoti, ir tylos paklausyti, ir tiesiog padrybsoti prie kamino. Bet kiek galima parpti (net jei esi katinas), kai pasaulyje tiek daug įdomių dalykų ir nuotykių, kuriuos būtina patirti! Taigi istorija vėl keliasi ir lekia. Tik spėk ją rašyti. O jūs spėkite skaityti.

Kokias problemas šioje istorijoje noriu išryškinti?

Gal gamtininkas pasakytų, kad knygoje nagrinėjamos beglobių gyvūnų, retų rūšių naikinamų buvei nių problemos. Tebūnie. Tik man labiau rūpėjo kalbėti apie vienatvę ir draugystę. Vienatvė – ne visada blogai. Juk taip gera vienam kaboti palėpėje ir klausytis tylos. Gerai, jei jums kaboti nepatinka, galite prisėsti ant senų žurnalų šūsnies. Vis dėlto vienatvę galima vartoti tik nedidelėmis dozėmis, visiems reikia turėti artimųjų, draugų. Taigi daug kalbu apie draugystę, kaip ją rasti, puoselėti ir auginti. Kaip svarbu dalytis su draugais ir artimaisiais – ne tik gardumynais, bet ir rūpesčiais, mintimis, jausmais, net sapnais. Visa tai dar labiau suartina. O kai žinai, kad visai netoliese – artimiausi bičiuliai, galima ir vienam pačiam į žvaigždes paspoksoti.

Dar viena tema ar mintis, per visą knygą einanti baltu siūlu, – keistumas, kitoniškumas. Knygoje jo pilna. Jau pačiame tekste apstu keistų žodžių. Bet daugiausia keistenybių – personažų elgesy. Na, argi ne keistuoliai – katinas mėgsta maudytis, o varna nori tapti vertėja! Bet bičiulių keistumas jiems tinka, o mums patinka. Jie priima vienas kitą tokius, kokie yra. Gyvenime dažnai kitaip. Kitoniškumo šalinamės, smerkiame, o dažniausiai – siekiame ištaisyti kaip klaidą, užuot pabandę suprasti ir gal net pasigėrėti.

Koks istorijos tonas? Atsainus, pamokomas, o gal padūkęs?

Miegošiaus istorijoje – visa tona tonų. Na, gal truputį mažiau – koks kilo gramas. Kol istoriją pasakojau aš, autorius, tonas daugiausia buvo žaismingas, kartais net išdykęs. Bet labai greitai pasakotojo lazdelę (kaip žaidime – kal ba tas, kas laiko lazdelę) iš manęs perėmė personažai. Todėl, kai istoriją seka Miegošius, tonas vangus ir net svajingas. Kai pasakoja Šiurpė, pamokomas ir filosofinis. O štai tylenis Šiukščius dėsto nedrąsiai ir kiek naiviai. Pasakojimo toną lemia net metų laikas: žiemą jis lėtas kaip krintančios snaigės, pavasarį įsidrąsina kaip atitirpę upokšniai, vasarą spindi smagumu, o rudenį tampa rau donas kaip klevo lapai.

IliustravoPaulius

Mokslininkai sako, kad oras, kuriuo kvėpuojam, tėra dujų mišinys. Žinoma, tai kitokios dujos nei tos, ant kurių mama rytais kepa blynus. Didžiausią oro dalį sudaro azotas (apie keturis penktadalius), penktadalį deguonis, taip pat jame yra apie 0,03 % anglies dioksido. Nors nedaug, tačiau ore dar ga lima aptikti ir kitų dujų – argono, vandenilio ir t. t. Būtent šis ypatingas mišinys laikui bėgant saugiai apgaubė mūsų planetą ir sudarė sąlygas klestėti daugybei gyvybės formų Žemėje.

Visi žinome, kad be oro neišgyventume. Tačiau jis ne tik suteikia gyvybę ir saugo nuo pavojingos ultravioletinės spinduliuotės, sklindančios iš kosmoso. Jis keičia ir mūsų planetos kraštovaizdį. Vėjų išjudinti vandenys gludina uolas, ledas ir sniego lavinos – kalnus, stiprūs gūsiai ir audros supusto kopas, jas sulygina su žeme, po smėliu paslepia derlingus laukus, ežerus.

Kitos planetos, pvz., Venera ar Marsas, taip pat turi atmosferą (dujų sluoksnį, juosiantį dangaus kūną), tačiau visai kitokią nei Žemė. Jų atmosferoje neišgyventų dauguma mums žinomų gyvybės formų. Tiesa, yra bakterijų, tokių atsparių radiacijai, karščiui, šalčiui ar nuodingoms medžiagoms, kad drąsiai galėtų lygintis su Ksenomorfu iš filmo „Svetimas“.

Vieną iš svarbiausių oro sudėtinių dalių deguonį gamina medžiai, sugerdami anglies dvideginį ir skleisdami į aplinką jau švarų, tinkamą kvėpuoti. Taip pat oras be galo svarbus visiems gamtos reiški niams, nes tik dėl jo turime vėjus, debesis, šilto ir šalto oro srautų judėjimą. Pridėjus Saulės šilumą, išjudinančią atmosferą, turime vandenį ir lietų bei nuolatinę drėgmės apykaitą. Smalsu, kodėl visas Žemės oras nepakyla ir nenuskrenda į Marsą? Ogi todėl, kad turime Žemės trauką. Jei ne ji, oras tikriausiai net nebūtų galėjęs susiformuoti. Beje, atmosfera visai kaip sluoks niuotas pyragas. Apačioje, kur gyvename, – pats geriausias sluoksnis. Čia galime kvėpuoti iki valiai. O kylant vis aukščiau – jo vis mažiau.

Orą sušildo ne tik saulės spinduliai. Visa aplinka, sugerianti šilumą, padeda ją skleisti. Todėl ten, kur mes gyvename, šilčiau nei kalnuose. Kai oras sušyla, kyla aukštyn. Atvėsęs viršutiniuose sluoks niuose jis vėl leidžiasi žemyn. Susidūrus šiltam ir šaltam orui galim sulaukti ne tik smagaus vasaros lietučio, bet ir baisių vėtrų, uraganų, žaibų ar tornadų (didelių vėjo sūkurių, primenančių piltuvė lius). Iš kur jie? Tiek tornadai, tiek visi vėjai yra tas pats sujudintas oras.

Vėjas naudingas ne tik dėl to, kad atpučia mums debesis. Jis taip pat išbarsto ir išnešioja augalų sėklas. O be jo senovėje nebūtų įveikta nė viena jūra ar vandenynas ir dauguma geografinių atradimų nebūtų padaryti. Kodėl kartais sakoma, kad vėjas sūkuriuoja? Nes vis atsimušdamas į kliūtis – kalnus, namus, miškus jis keičia kryptį ir taip susidaro oro sūkuriai.

Uziela

Kuo šilčiau, tuo vanduo išgaruoja greičiau ir pavirsta garais. Beje, vandenį garina ne tik vandens telkiniai, tačiau ir augalai, gyvūnai bei žmonės. Kildamas aukštyn prisotintas vandens garų oras sunkėja ir nebegali išlaikyti drėgmės. Taip atsiranda krituliai: sniegas, lietus, kruša. Žemei atiduota drėgmė vėl išgarinama ir taip viskas nuolat juda ratu.

ĮDOMŪS FAKTAI:

. Pirmojo žaibolaidžio išradimas priklauso garsiajam Bendžaminui Franklinui, vienam iš JAV įkūrėjų. 1752 m. jam pavyko pagauti žaibą ir jo jėgą paversti nepavojinga.

. Žaibas sugeneruoja tiek šilumos, kad ji 5 kartus viršija Saulės paviršiaus temperatūrą.

. Vos vieno plykstelėjimo metu žaibas pagamina tiek elektros energijos, kiek 79,4 mln. automo bilio akumuliatorių arba 666 milijonai AA baterijų.

. Pasauliniam orų stebėjimo tinklui priklauso ne tik daugiau kaip 10 000 stacionarių stočių, bet ir laivai, lėktuvai, vandens plūdurai, palydovai. Visų jų surinkta informacija kasdien apdorojama, rengiamos prognozės norint iš anksto įspėti apie gresiančias audras, uraganus ar staigius oro pasi keitimus.

. Vėjo greitis tornado viduje gali siekti daugiau kaip 500 km/h.

. Žodis uraganas kilo iš majų dievybės Hurakano. Jis buvo vėjo, audrų ir ugnies dievas.

. Kai kurie uraganai būna milžiniški ir jų dengiamas plotas gali siekti nuo 150 km iki 1500 km. Taigi uraganai be vargo gali uždengti didžiulę sausumos dalį.

. Žemiausia kada nors Žemėje užfiksuota temperatūra – 2013-ųjų gruodį Antarktidoje. Ji siekė -94,7 laipsnio. Ko gero, užslinkus lendynmečiams, temperatūrų rekordai buvo dar įspūdingesni, tik tada žmonės dar nemokėjo jų išmatuoti.

Vienas Kalėdų Senelis visko tikrai nespėtų. Pvz., tuo pat metu skirtingose pasaulio šalyse aplankyti visus mokyklose ir darželiuose nekantriai švenčių laukiančius vaikus. O ir Kalėdų naktis ne begalinė!

Vieša paslaptis, kad ištikus tokiai bėdai yra jį gelbstinčių Kalėdų Senelio padėjėjų. Šiandien turime neeilinę progą su vienu iš jų pasikalbėti. Užduokime jam keletą visiems rūpimų klausimų. Kokias svarbiausias savybes turi turėti Kalėdų Senelio padėjėjas, kad Senelis džiaugsmingai priimtų jo pagalbą?

Plačią šypseną, gerą humoro jausmą ir būti stiprus, kad paneštų didelius dovanų maišus bei pajėgtų aplankyti visus Lietuvos vaikus. Ir, žinoma, geras roges, kurias reikia ruošti jau vasarą!

Kaip spinduliuoti gerą nuotaiką į šventę susirinkusiems vaikams, jei tarpdury netyčia dovanų maišu užsigavai kojos pirštą, kakta stuktelėjai į staktą taip, kad akyse ėmė suktis žvaigždės arba paslydai ant vaškuotų grindų?

Tektų pasitelkti improvizaciją. Pavyzdžiui, greitai sugalvoti kokį nors linksmą šokį su žodžiais „Oi oi oi“ arba „Ai ai ai, kaip čia smagu, sukasi galva ratu! Susirinko daug vaikų ir kaip mums visiems smagu!“

Manau, vaikams tikrai patiktų, o ir Kalėdų Senelio padėjėjui greitai praeitų kojos piršto skausmas, galvos svaigimas ir žvaigždutės parskristų atgal į kosmosą.

Kokie prisiminimai lydi pagalvojus apie kalėdinius žiburėlius? Ar būta linksmų, juokingų nutikimų?

Taip, tikrai būta. Kartą vaikų darželyje turėjome keletą pasirodymų skirtingoms darželio grupėms. Teko netgi vienu metu vaikams atnešti po du didelius dovanų maišus. Ateinu į salę, kur vaikai susirinkę su tėveliais, o ten tėveliai, kaip supratau, dauguma paparaciai. Kad pradėjo fotografuoti… Pasijutau kaip Holivudo kino aktorius, žengiantis raudonu kilimu… O kitos grupės tėveliai buvo labai linksmi, kai tik pajuokaudavau, taip visi ir leipdavo juokais. Vaikai, žinoma, nuo jų neatsilikdavo. Kaip gerai, kad visi esame skirtingi. Jei būtume vienodi, būtų labai neįdomu.

Kuo jus labiausiai žavi šv. Kalėdų šventė?

Tuo, jog mums primena, kad reikėtų atleisti artimui ir susitaikyti… Tai taip pat gali būti dovana, kuri iš tikro netelpa į dovanų maišą, bet telpa į kito žmogaus širdį. Na, žinoma, žavi ir tuo, kad puošiame Kalėdų eglę, aplink ją kartu su vaikais šokame ir namuose prie stalo su visa šeima ragaujame pačius skaniausius mamos pagamintus patiekalus.

Jei kada vėl pasiseks sutikti Kalėdų Senelį, ko norėtumėte jo paklausti?

Norėčiau paklausti, kiek jam metų ir kiek laiko augino barzdą.

ravoVirgisŠidlauskas

Skaitydami visada mintimis nusikeliame į knygos pasaulį, tos istorijos erdvę. Liūdime ir džiaugia mės kartu su jos herojais, regis, net galime justi kvapus ir girdėti garsus, o nuo netikėtų siužeto vingių šiurpsta kūnas. Įdomu, kas nutiktų, jei turėtume galimybę išgirsti šiuos nuotykius lydinčią muziką, giedančius paukštelius, urzgiančius vilkus ir bildančias lekiančių žirgų kanopas. Arba paversti mylimą knygą muzikiniu, garsiniu kūriniu? Kaip tai skambėtų? Ir kokias knygas norėtųsi išgirsti? Pasiteirauki me vaikų literatūrai svarbių žmonių – nuo rašytojų ir iliustruotojų iki leidėjų.

(vaikų ir paauglių knygų rašytoja)

Aš paversčiau garso takeliu Tuvės Janson (Tove Jansson) knygą „Baisus vidurvasaris“. Dievinu trolių Mumių pasaulį. Skaitydama jaučiau, kaip jo kvapai, jaukumas, vasaros karštis ir net pavojaus nuojauta įsismelkia po oda ir pasilieka amžiams. Būtų smagu tą pasaulį išgirsti: ugnikalnio grumėjimą, potvynio bangos šniokštimą, kandžias mažosios Miu pastabas ir tykų vandens dainavimą, kai žinai, kad visos negandos baigėsi, šįkart valtis neša namo.

.

(vaikų ir paauglių knygų rašytoja)

(poetas)

Gyvenime 3 kartus teko pirkti bilietus (į abi puses) reisui „Kelionė į Tandadriką“ (būtent šitaip vadinasi mano mėgstamiausia Vytautės Žilinskaitės knyga). Miglotai prisimenu pirmąjį kartą –vaikystėje, pradinėse klasėse, į šią kelionę leidausi įsigijęs bilietą su nuolaida moksleiviui. Kitas kartas – studentiška nuolaida, kurią gavau besimokydamas Vilniaus universitete. Trečiąjį kartą į šį reisą sėdausi jau nusipirkęs vieną tėvišką bilietą sau ir vieną vaikišką – sūnui. Labai norėčiau išgirsti šios knygos spalvingų personažų balsus, paslaptingojo kosminio erdvėlaivio burzgimą ir magiškosios nakties laužo traškesį. Knyga tokia užburianti ir aktuali, kad ją turėtų išgirsti kiekvie nas. Ne tik išgirsti, bet ir įsiklausyti.

(iliustruotojas)

„Ogi Rudolfo Ericho Raspės (Rudolf Erich Raspe) knygą „Barono Miunhauzeno nuotykiai“. Joje norėtųsi išgirsti Čarlio Parkerio (Charlie Parker) kūrinį „The Bird“.

(leidėjas)

Kaip tik šį vakarą skaičiau Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler) „PlėšikąHocenplocą“ ir galvojau, kaip norėčiau ją įgarsinti! Tai puiki istorija, kurią labai mėgsta mano vaikai. Nepakartojamas malonumas vieną akimirką dudentiplėšiko Hocenploco bosu, o kitą mikčioti nustebusios Kaspariuko ir Zepukomočiutės balsyčiu. Ir dar. Močiutė baisiai mėgsta kavą, o aš tiesiog negaliu bejos gyventi.

Užsukus pas Pepę galima ne tik apžiūrėti jos namą, pabendrauti, bet ir dalyvauti lėlių teatre, aplankyti miške tikrą raganą. Kokios staigmenos Pepės svečių laukia ateityje?

Tiek idėjų dar sukasi galvoje, kad nežinau, kaip viską reikės įgyvendinti.

Labai norėtųsi Vilaitėje priimti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų ekskursijas, nes, kaip supratome, esame įdomūs ir gerokai ūgtelėjusiems. Juk suaugę taip pat nori žaisti. Todėl jaučiu pareigą padėti jiems išlaisvinti viduje snaudžiantį vaiką.

Taip pat turiu idėją padaryti raudonplaukių vaikų suvažiavimą (idėją pasiūlė viena Vilaitės ger bėja). Būtų smagu vienoje krūvoje pamatyti daug ugninių, saulės nubučiuotų vaikų. Nauja smagi pramoga – susitikimas su ragana Garbana raganų miške. Viskas vyksta po atviru dangumi, todėl užlijus lietui dalyvauti būtų nelabai malonu. Būtų puiku pastatyti raganos dirbtuvėms stogą ir šių susitikimų surengti daugiau ir įvairesnių.

Beveik visas naujas idėjas padiktuoja patys vaikai, tėvai. Mes stengiamės kuo daugiau bendrauti, išgirsti jų nuomones, kas patinka, ko naujo norėtų. Stengiamės sukurti pasakų pasaulį, kuriame pir miausiai apsigyvename, juo įtikime patys, o tada pakviečiame ir visus kitus, kuriems taip pat patinka žaisti.

Laimės linkėdama Laura Grigaliūnė

+370 60876878

Šeimų kiemas „Pepės vilaitė“ „Gryno oro šilas“ (Užupių km., Jonavos raj.) www.pepesvilaite.lt

„Facebook“ ir „Instagram“: Pepės vilaitė

Slyvmedžių giraite

Nuo gausybės slyvų Ulfui apraibo akys. Padėk tarp jų surasti kitus vaisius (bananą, kriaušę, kokosą).

Slyvmedžių giraitė kaip natūrali gamtinė kliūtis, arba siena, skiria Ulfopotamiją nuo viso pasaulio.

Pelin Hudas užspeitė pelę į kampą. Padėk jai pabėgti.

Užduotys iš Virgio Šidlausko ir Tanios Rex knygos „Ulfo užduočių knygelė“ („Nieko rimto“, 2018 m.). Tanios Rex iliustracijos.

Magdė Gerbutavičiūtė (4a, Vilniaus Trakų Vokės gimnazija)

IliustravoMarius

Artėjo Helovynas. Bijūnų šeima šios šventės vengė. Tėvai buvo prieš ją nusistatę. Nors jų vaikai labai norėjo persirengti baisiais kostiumais, vaikščioti po kiemus, prašyti saldainių, puošti namus baisiomis dekoracijomis, skaptuoti moliūgus... Tėtis Bijūnas su mama aiškino vaikams, kad vaiduokliai, raganos, zombiai, skeletai, vampyrai ir kitos būtybės yra netikri, tad kam švęsti netikrą šventę?

Pasipiktinusios Helovyno būtybės nusprendė prikrėsti jiems pokštų. Prasidėjo keršto savaitė: rytais mama rasdavo atidarytas visas virtuvės spinteles ir prakąstus vaisius. Pabaisos visada palikdavo atsuktą vandenį. Šeima pastebėjo, kad laikrodis nuolat rodo ne tą laiką, dėl to tėvai nuolat vėluodavo į darbą. Naktį pianinas pradėdavo groti šiurpią muziką...

Tėvams atsibodo vaiduoklių šunybės, tad jie nusprendė pagauti pokštautojus. Namų įėjimą apklijavo lipnia juosta, ją nudažė baltai, kad matytųsi įkliuvę nematomi vaiduokliai ir... visai pamiršo apie savo planus.

Būtybės tėvus įspėjo, kad jei nešvęs, per visas Helovyno šventes jie krės vis didesnes šunybes. Ir juos pačius įviliojo į šeimos parengtus spąstus.

Tėtis po darbo nuėjo praustis po dušu, o mama ruošėsi į vakarėlį.

Į tėčio šampūną vaiduokliai įpylė baltų dažų, kad po dušo jis taptų panašus į vaiduoklį. Į mamos makiažą įpylė stebuklingo mišinio, kuris jį sugadino. Po kiek laiko jos paakiai pajuodo kaip raganos, o lūpų dažai nutekėjo, kaip kraujas po vampyro kąsnio. Vienas kito išsigandę tėvai bėgo pro duris ir išsimurzino.

Kadangi Bijūnų vaikai jau buvo kieme, o tėvai išvirto lauk taip neplanuotai pasipuošę, vaikai juos išsivedė į šventę.

K a l ė d i n ė s d e k o r a c i j o s

Kiekvienais metais nutinka tas pats. Iš rūsio parsinešus dėžę su kalėdinėmis dekoracijomis paaiškėja, kad visos jos aukštyn kojomis, pusė žaisliukų sudužę, o girliandos susipynusios į kietą, neišmazgomą ka muolį. Bet neskubėkite parduotuvėn. Naujus žaisliukus eglutei galite pasigaminti patys. Tam nesugaišite daug laiko ir smagiausia, kad pakaks visko, ką rasite namie. Žvilgtelėkime!

Lemputės-kankorėžiai Regis, iš perdegusių lempučių – jokios naudos. Bet neskubėkite jų mesti lauk. Ypač pailgų, prime nančių kankorėžius. Galima labai greitai ir paprastai jas paversti žaisliukais. Pirmiausia stiklinį paviršių atsargiai ištepkite klijais. Dekoravimui galite naudoti ne tik rudai dažytą putplastį, smulkintą kamštinę medžiagą, pieštukų drožles, bet ir spalvingesnius dalykus – blizgučius, pabarstukus. Tik nepamirškite pabaigę nupurkšti plaukų laku, kad blizgučiai ar drožlės laikytųsi tvirtai ir neimtų byrėti. Turėsite ori ginalius, pačių darytus žaisliukus.

Vėžliukai nindzės

Jei esate vėžliukų mutantų nindzių gerbėjas ar gerbėja, galite visai paprastai pasigaminti savo herojų įkvėptus žaisliukus. Tereikia keturių žalios spalvos apvalių burbulų ar kamuoliukų. Viršuje apjuoskite juos violetine, mėlyna, oranžine ir raudona juostelėmis, atitinkančiomis vėžliukų akių raiščius. Tada už klijuokite judančias akytes (jų, beje, būna įvairiausių spalvų) ir nupieškite šypsenas. Beliks užklijuoti juostelę, už kurios žaisliukas laikysis ant šakos. Štai ir viskas!

Makaronų girlianda

Drugelių formos makaronai puikiai tinka norint pagaminti girliandą. Į adatą įverkite siūlą, tada išvirtus makaronus neskubėdami perdurkite per patį viduriuką, taip juos sujungdami. Dabar ištepkite klijais ir apibarstykite norimos spalvos blizgučiais arba net trintais spalvotais čiulpiamais saldainiais. Kvepės labai maloniai! Palaukite, kol viskas nudžius. O tada drąsiai apjuoskite savo gražiąsias žalias kares.

Kojinės-puodelio šildytojos

Nenaudojamas kalėdines kojines greitai galite paversti puodelių laikikliais. Tereikia nukirpti jų viršų (tą vietą, kuri šildo čiurną) ir apjuosti puodelius. Bus ir puiki dekoracija, ir labai praktiškas dalykas – ne tik nenusiplikysite pirštų, bet ir skani arbata ilgiau išliks šilta. Tik pirma būtinai atsiklauskite tėvelių, brolių ir seserų, ar kojinės nepriklauso jiems!

Sniego burbulai

Juos taip pat galima pasigaminti patiems. Pirmiausia jums reikės nedidelio apvalaus burbulo formos buteliuko. Galite pasidairyti virtuvėje (dažniausiai juose būna prieskoniai) arba vonioje (pasibaigę kvepalų buteliukai). Pusę jo pripildykite vandens. Tada iki viršaus – glicerino (tėvai jo tikrai turės). Ant kamštelio priklijuokite tvirto balto putplasčio gabalėlį, kuris kuo puikiausiai atstos sniego pusnį. Prie jo pritvirtinkite eglės ar kėnio šakelę. Galite ir dirbtinės eglutės. Vidun įberkite blizgučių. Išmaišykite, uždenkite ir užsukite kamštelį. Apverskite buteliuką ir turėsite kuo puikiausią sniego burbulą.

Kiaušininis besmegenis

Eglutę puošti smagiausia. Bet nepamirškime ir šventinio stalo. Visai nesunkiai galite pasigaminti tikrų tikriausią besmegenį. Tam reikės dviejų kietai virtų kiaušinių. Nupjaukite pačias jų viršūnėles, kad jie tvirtai stovėtų. Įsmeikite dantų krapštuką ir užmaukite vieną kiaušinį ant kito. Kibirą ant galvos gali atstoti virta bulvytė, morkos griežinėlis ar nedidelis šaukštelis majonezo. Nosį ir rankas –mažos morkos atraižėlės. Akis – du juodi pipirai. Tiesa, morkas geriau pjaustykite su tėvų pagalba. Skanaus! Ir jaukių, gražių švenčių!

IliustravoPaulius

* * *

Zepuko ir Kaspariuko močiutė su džiaugsmu aiškina gydytojui: – Daktare, vaistai, kuriuos man išrašėte, padėjo! – Na, ką gi, būna ir taip, –gūžteli šis.

* * *

* * *

Ateina Pepė į piceriją ir užsisako picą.

Padavėjas klausia: – Panele, į kiek dalių jums supjaustyti picą – į šešias ar aštuonias? – Į šešias. Aštuonių tikrai nesuvalgysiu.

Vachmistro Dimpfelmozerio žmona: – Brangusis, tavo baltiniai dabar visiškai balti. – Žinai, brangioji, man jie labiau patiko, kai buvo languoti…

* * *

Mažylis klausia tėčio: – Tėti, atspėk, koks traukinys labiausiai vėluoja?

– Eeee… Nežinau… Koks? – Tas, kurį prieš metus žadėjai padovanoti gimtadienio proga!

Uziela

* * *

Kalis Bliumkvistas ištisas valandas stovi ant tilto ir stebi meškeriotojus.

– Kodėl jūs pats nebandot meškerioti? – klausia jo praeivis.

– Nejuokaukit, neturėčiau tiek kantrybės.

* * *

Arklys skundžiasi karvei: – Ūkininkas visiškai suįžūlėjo: tai lauką ariu, tai šieną vežu. Nė dienos be poilsio!

– O tu parašyk skundą gyvūnų gynėjams. – Išprotėjai?! Sužinos, kad ir rašyti moku, privers mokesčius skaičiuoti.

* * *

Tėtis klausia sūnaus: – Tomi, kaip mama sužinojo, kad nesiprausei? – Pamiršau sušlapinti muilą…

* * *

Muminukas su nepasitikėjimu apžiūrinėja naują žaislinį laivelį. Pasižiūri į mamą ir sako: – Supratau! Tu nori mane įvilioti į vonią…

* * *

Freken Bok Karlsonui: – Ir seniai jie kartu?

– Kas tokie? – Tavo antakiai!

* * *

– Kas svarbiau – saulė ar mėnulis? – klausia mokytojas. – Žinoma, mėnulis, – aiškina Anika. – Mėnulis šviečia naktį, kai tamsu, o dieną ir taip pakanka šviesos.

Jau sninga. Mergytė zombytė Mortina ruošiasi puotai. Jau greit Anapiliųjų metų šventė! Bet už lango vyksta šis tas paslaptingo. Kas tas nepažįstamas berniukas vaiduoklis? Iš kur jis? Mortina viską išsiaiškins!

tačiau vienas – juodut juodutėlis. Šalia juodojo namo, juodoje pievoje, pilnoje juodų gėlių, auga vienišas juodas medis, jame kranksi juodi varnai. Medyje kabo juodos sūpuoklės, o ant jų sėdi juodai apsirengęs berniukas ir skaito didelę juodą knygą. To berniuko vardas Gustavas Glumas, ir jis turi daug paslapčių...

Tai pilna nuotykių istorija apie Kalėdų Senelį, šauniausią pasaulyje dinozaurą, draugystę ir tikėjimą stebuklais. Prieš pat Kūčias paaiškėja, kad gerų vaikų šiemet kur kas mažiau nei padaužų. Ką daryti? Jei nebus kam nešti dovanų, nebereikės nei Kalėdų Senelio, nei pačių Kalėdų! Laimė, Kalėdozauras skuba į pagalbą...

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2023-iesiems už 18,47 €!

„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje prenumeruok.lt. Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

Barbara Cantini

Adam-Troy Castro

Iliustravo Kristen Margiotta

Tom Fletcher Iliustravo Shane DeVries