Laimiukas nr. 6 (86), lapkritis–gruodis by Nieko rimto

N r. 6 (86), l a p k r i t i s – g r u o d i s , 2 0 1 9

KAINA 1,88 Eur

Raimondos Nabažienės iliustracija

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Literatūrinis žurnalas

lita

Zykutė

Broliai, sesės ir knygos

„Broliai ir seserys, imkite mane ir skaitykite“ – tokiais žodžiais prasideda viena svarbi lietuviška knyga. Šįkart kalbėsime būtent apie tai – brolius, seses ir knygas.

Kokie brolių Grimų vardai? Prakalbus apie brolius ir knygas, pirmiausiai galvon šauna broliai Grimai. Kokias jų pasakas skaitėte? Sparčiai išvardinsite – „Brėmeno muzikantai“, „Pelenė“ ar „Snieguolė“. Šaunu! Ar žinote, kokie brolių Grimų vardai? Greičiausiai tylite. Kad žymiųjų vokiečių pasakininkų vardai yra Jakobas ir Vilhelmas, įsidėmėjo nedaugelis, nes į visų atmintį jiedu įėjo kaip broliai. Grimai rinko pasakas ir jas perrašę leido knygas. Įdomu, kad nors šiandien brolių Grimų pasakos skirtos vaikams, kai jos buvo paskelbtos 1812 m., daugelis kritikavo pasakas už tai, kad yra baisios ir skirtos labiau suaugusiems. Tad broliams teko daug taisyti ir švelninti pasakų tekstus.

Broliai ir sesės pasakose

kitokie nei gyvenime!

Jeigu būčiau koks ateivis ir bandyčiau skaitydamas pasakas pažinti gyvenimą Žemėje, vaizdą susidaryčiau keistą. Pagalvokite patys: kai kalba pasakose pasisuka apie brolius

Dvyniai Agata ir Aringas iš Neringos Vaitkutės knygos „Klampynių kronikos“. Monikos Mitkutės iliustracija

ar seseris – jų būna du, trys, septyni, devyni, vienuolika ar dvylika. Kiek tokių brolių ir seserų pažįstate jūs? Kitas pasakose įprastas dalykas – jeigu yra trys broliai (ar seserys), tai vyresnieji skriaudžia jauniausiąjį, netgi vadina jį kvaileliu. „Tikrovėje būtent taip ir būna“, – sakysite jūs. Tik pasakų pabaigoje jauniausias brolis (ar sesuo) kaip taisyklė laimi. Ir ne todėl, kad tėvai liepia vyresnėliams „Nusileiskit broliui (sesei), juk jis (ji) – mažiausia“. Jauniausias brolis, visų laikytas kvaileliu, pasirodo turįs gerą širdį, tad pagaili kokios senutės ar gyvūno, ir tie jam atsidėkodami padeda. Pasakose būtent jauniausias brolis išgelbsti du vyresniuosius, kas, ateivių žiniai, yra dar vienas nieko bendro su tikrove neturintis dalykas – tai vyresnysis brolis ar sesė gelbsti mažiausiąjį nuo besierzinančių vaikų kieme ar baubo po lova.

Apie brolius juokingai Brolių ir seserų santykiais žemėje besidominčiam ateiviui vietoje pasakų geriau įbrukite į rankas kitą knygą. Kad ir seriją „Nevykėlio dienoraštis“ (autorius Jeff Kinney). Gregas Henlis turi vyresnį brolį Rodriką (kurio išdaigas jis turi kęsti) ir jaunesnį brolį Menį (kurį mama liepia nuolat prižiūrėti, ir tasai vaikšto iš paskos kaip prilipusi kramtoma guma). Rodrikas Gregą pažadina vidury nakties ir pokštaudamas sako, kad jau reikia keltis į mokyklą. Gregas apgauna Menį, pasakydamas, kad siūlų kamuoliukas yra voras, ir tasai jį praryja. Ateiviai skaitydami tokią knygą susidarys keistą įspūdį apie mažus žmones, bet tegul skaito – bent prisijuoks!

Apie brolius rimtai Gajos Gunos Eklės knygoje „Brolis, kurio nereikėjo“ pasakojama apie trečioką Gvidą, kuris labai norėjo brolio. Ir jį gavo. Tik tas brolis neįprastas – panašaus amžiaus Tomas iš vaikų namų. Tai Gvidui iš pradžių labai nepatiko. O paskui? Paskaitykite patys. Įdomu, ką apie brolį ar sesę iš vaikų namų galvotų jūsų sutiktas ateivis?

Apie brolius jautriai ir su ašaromis akyse Pažadėkite, kad paaugę būtinai perskaitysite Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“. Nuostabi knyga apie tai, kaip du broliai padaro neįmanomus dalykus, kad išgelbėtų vienas kitą. Ko gero, ją skaitydami verks ir ateiviai, bet liks sužavėti, koks nuostabus dalykas yra pasiaukojanti broliška meilė. Knyga paliečia jautriausias širdies kerteles, primindama skaitytojams, kad turėti brolį ar sesę – nuostabiausias dalykas pasaulyje. Labai gerai skaityti po to, kai susipykai taip, kad, atrodo, gyvenime neatleisi.

Užduotis

Gal žinote, koks autorius pradeda savo knygą žodžiais „Broliai ir seserys, imkite mane ir skaitykite“? Pasidomėkite!

Kristi nos Moriakinaitės iliustr acija

ne taip toli, Viduržemio jūroje, kiekvienos vasaros pradžioje galime stebėti nuostabų gamtos reiškinį? Naktimis iš jūros tylomis išropoja dinozaurų laikus menantys jūriniai vėžliai ir, smėlyje užkasę kiaušinius, apsisukę grįžta į jūrą. O jau rugpjūtį ten pat patraukia iš šių kiaušinių išsiritę maži vėžliukai. Noras labiau pažinti jūrinius vėžlius ir padėti juos išsaugoti mane atvedė į Graikijos Zakinto salą, kur kelis mėnesius gyvenau jūrinių vėžlių gyvenimo ritmu. Graikijoje jūrinius vėžlius tiria ir saugo organizacija „Archelon“, kuri kasmet nuo gegužės iki spalio mėnesio skirtingose Graikijos vietose laukia norinčių padėti pilnamečių angliškai kalbančių savanorių. Netrukus supratau, kokia ši patirtis sunki, bet ir nepakartojama. Pamėginkite įsivaizduoti. Graikijos vasaros karštos. Keliamės dar saulei nepatekėjus ir traukiame į vieną iš stebimų paplūdimių. Keleto kilometrų atkarpoje ieškome šviežių vėžliukų pėdsakų. Atvykau rugpjūčio mėnesį, kai jau buvo prasidėjęs vėžliukų ritimosi sezonas. Mūsų darbas – stebėti paliktus pėdsakus ir užfiksuoti per naktį išsiritusių vėžliukų skaičių, apskaičiuoti padėtų kiaušinių geografines koordinates, atstumą iki vandens. Kuo ši kelionė ypatinga? Paprastai vėžliukai išsirita naktį, tačiau visada yra vėluojančių, kurie iš kiaušinių, mamos padėtų paplūdimio smėlyje iki pusės metro gylyje, pradeda ristis 8

Saulė Paltanavičiūtė

anksti ryte. Deja, šie vėluotojai atstumą iki vandens turi įveikti kepinant saulei, o jų kiautukai dar minkšti ir neapsaugo nuo pavojingų saulės spindulių. Negana to, perkopti smėlio nelygumus įstengia tik patys energingiausi. Ir tai dar ne visi sunkumai. Kaip pakeliui išvengti grobio tykančių kirų ir laukinių šunų? Nepaisant visų iššūkių, kelionė iki vandens yra pati svarbiausia vėžliukų gyvenime. Tik įveikę šį kelią, vėžliukai prisimins, į kurį paplūdimį grįžti po 20 metų padėti savo kiaušinių. Neįtikėtina, ar ne? Nuplaukę tūkstančius kilometrų, jie puikiai atsimena savo gimtąjį paplūdimį ir grįžta į jį. Todėl šį atstumą jie turi nukeliauti vieni. Mes, savanoriai, galime jiems tik šiek tiek padėti suteikdami pavėsį ar išlygindami smėlį priešais juos. Patikėkite – išvysti mažą jūrinį vėžliuką, iš visų jėgų skubantį jūros link, yra patirtis, kurios niekada nepamirši. O pamačius šimtus tokių narsuolių, jų stiprybė niekada nenustos žavėti. Deja, šiais laikais dėl žmogaus kaltės jūriniams vėžliams iškyla vis daugiau problemų. Į savo gimtąjį paplūdimį sugrįžę vėžliai neretai randa didžiulius viešbučius, paplūdimio gultus ir automobilių stovėjimo aikšteles. Kadangi dauguma vėžlių mamų kiaušinius deda naktį, o vėžliukai išsirita taip pat tamsoje, orientuotis, kur yra jūra, jiems padeda mėnulio šviesa. Tačiau viešbučių, gatvių ir automobilių apšvietimo suklaidinti vėžliukai dažnai susipainioja ir

„Archelon“ organizacijos puslapis: www.archelon.gr/index_eng.php

Jūrinių vėžlių kiaušiniai dydžiu ir forma primena stalo teniso kamuoliukus.

Jau beveik jūroje...

Saulės Paltanavičiūtės nuotraukos

Nuo pašalinės šviesos apsaugotos dėtys pastatytos iš turistų paaukotų bambukinių kilimėlių.

Pro

“

nukeliauja į priešingą pusę, negu jūra, kur žūsta po automobilių ratais arba nuo išsekimo. O kartais mama vėžlė pasijautusi nesaugiai apsisuka atgal ir išplaukia taip ir nepadėjusi kiaušinių. Todėl kita didelė darbo „Archelon“ organizacijoje dalis yra švietimas. Kadangi jūrinių vėžlių mėgstami paplūdimiai yra ne mažiau mėgstami ir turistų, kasdien vykdavome į viešbučius, paplūdimius, net oro uostą, kur turistams pasakodavome apie vėžlių gyvenimą ir kaip jie gali prisidėti prie šių didingų gyvūnų išsaugojimo. Dėka aktyvios organizacijos veiklos buvo uždrausti naktiniai skrydžiai į salą, kad lėktuvų šviesa netrikdytų vėžlių kelionės, buvo nustatyta saugoma jūrinė teritorija su griežtesniais reikalavimais turistiniams laivams, žvejams, laiveliams su propeleriais. Tad ir tu, jei atostogausi užsienyje prie jūros ir pamatysi, kad siūloma laiveliu plaukti stebėti jūrinių vėžlių, būtinai pasidomėk, ar turimi leidimai ekskursijoms, ar nepažeidžiamos taisyklės – pavyzdžiui, neprisiartinama prie vėžlių per arti, nenaudojami garso signalai, kurie vėžliams sukelia didžiulį stresą. Nemažai suaugusių vėžlių būna sužalojami šių laivelių propeleriais. O kai eisi ilsėtis prie jūros, svarbu neįsikurti paplūdimio gale, prie kopų – būtent čia mamos vėžlės deda savo kiaušinius. Ne mažiau svarbu paplūdimyje nepalikti jokių šiukšlių, nes jas kartais jūriniai vėžliai supainioja su savo taip mėgstamu skanėstu – medūzomis. Sunku patikėti, bet į suaugusį vėžlį užaugs tik 1 iš 1000 mažų vėžliukų, ir išliks tik patys stipriausi, pasiruošę priimti atvirame vandenyne jų tykančius pavojus. Todėl dėka kiekvieno žmogaus, nusprendusio prisidėti prie aimiukas jų išsaugojimo, mažojo vėžliuko gramėlėje „L kelionė gali tapti šiek tiek lengvesnė. O IEŠK K

vėžliuko 3D modeliuko.

Suaugęs jūrinis vėžlys.

LAIMIUKELIAUNINKAS

IRANE

– SALÂM – „Taikos“ (pasisveikinimas Irane) Iranas – Azijos šalis, ieškok jo žemėlapyje tarp Turkijos, Afganistano ir Saudo Arabijos. Plotas maždaug 25 kartus didesnis nei Lietuvos! 80 mln. Irano gyventojų daugumą sudaro persai. Garsiosios pasakos iš 1001 nakties pirmiausiai užrašytos būtent jų kalba. Persų kalba, nors labai skiriasi nuo arabų kalbos, irgi rašoma iš dešinės į kairę. Laimiuko vardas, išverstas į persų kalbą, atrodo taip: ( (ištarti maždaug šeitunak-e choš-šauns). Iraniečiai, bandydami ištarti lietuvišką Laimiukeliauninko vardą, gerokai laužė liežuvius! Todėl jiems dažniausiai jis prisistatydavo persišku vardu – nochody, kuris reiškia „žirniukas“.

Žymūs Persijos turgūs – bazarai. Vaišingas prekeivis Laimiukeliauninkui siūlė paragauti nors po vieną kiekvienos rūšies riešutų, sėklų ir grūdų. Laimiukas įsiminė ilgam, kad Persi-JOJE jis vos ne persi-VALGĖ.

Laimiuko kelionės įspūdžius užrašė Saskia Drude, kuriai Irane teko susipažinti su daugybe draugiškų vaikų ir suaugusiųjų. Linksmieji iraniečiai labai mėgsta daryti asmenukes!

Laimiukeliauninkui nesurado tinkamo dydžio kupranugariuko nujoti į dykumos stovyklą. Užtat patogiai nuvežė baltu džipu – pasigrožėti saulėlydžiu už smėlio kopų ir permiegoti po žvaigždėtu dangumi. 14

Fotografavo Saskia Drude Pro

imiuka „La s

“

lė amė je gr

SILANKYK

Dykumos miesto Jazdo namai tradiciškai pastatyti iš plytų ir molio. Lietus jiems nebaisus, nes čia beveik niekad nelyja.

Irano suvenyrų krautuvėlėje.

Iraniečiai – pasaulio iškylavimo čempionai! Pikniko vietelę susiranda bet kur, kad ir mažiausiame laisvame lopinėlyje parke, pakelėje, miške. Arba Isfahano miesto centrinėje Nachš-e-džahano aikštėje, kurios pavadinimas išverstas reiškia „Pasaulio atvaizdas“.

Parduotuvėje sutikta 13 metų Sa’diė iš Jazdo mielai pozavo tarp persiškų kilimų. Pagal Irano įstatymus visos moterys ir merginos maždaug nuo Sa’diės amžiaus (įskaitant užsienietes) viešumoje privalo vilkėti laisvai krentančius rūbus ir dengti plaukus skara.

Gilano provinciją Irano turistai pamėgo ypač dėl... lietaus! Lietingo klimato dėka čia akį džiugina vešli žaluma. Iraniečių labai mėgstamos juodos arbatos lapeliai auga stačiuose šlaituose. Taip pat čia auginami ryžiai, kuriems augti – skirtingai nei tau – būtinai reikia „šlapių kojų“.

KONKURSAS

„Atgijęs veidas“

Įvardink ir užrašyk, kokios šių veidų nuotaikos. Jei yra veidas, turi būti ir galva. Jei yra galva, turi būti ir kūnas. Išsirink įdomiausią veido nuotrauką, veidą perpiešk ir sukurk jam galvą, kūną ir aplinką, kurioje šis herojus kažką veikia. Viltės, 4B, Panevėžys

Mokytojos Astos, Panevėžys

Luko, Panevėžys

................................

Justino, 4B, Panevėžys

Paulos, Panevėžys

Simo, Panevėžys

................................

Ilzės, 4B, Panevėžys

Mokytojos Astos, Panevėžys

................................

Piešinį siųsk į leidyklą „Nieko rimto“ iki gruodžio 13 d. adresu: „Laimiukas“, leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Prizas – knyga „Lobių ieškotojai. Auksinio drakono prakeiksmas“ 3A, Visagino „Verdenės“ gimnazija

3A, Visagino „Verdenės“ gimnazija

................................

3A, Visagino „Verdenės“ gimnazija

................................

Augustės, 7C, Švenčionys

................................

sk Virgis Šidlau

Gyveno kartą dvigalvis drakonas. Buvo įsikūręs aukštai ant kalno, apsupto tamsių debesų ir vadino save jo karaliumi. Deja, drakonų kasdienybė nėra vien nesibaigiantys nuotykiai. Kartais dienas tenka stumti labai nuobodžiai. Todėl dažniausiai drakonas kaip katinas šildydavosi prieš saulę, kol žvynai neimdavo pokšėti lyg įkaitusi skarda. Kai išalkdavo – nusileisdavo kalno papėdėn, pasičiupdavo kvailą paklydusią avį ir be stalo įrankių lyg neišauklėtas vaikėzas surydavo su visais kauleliais bei vilna. O kartais norėdamas papokštauti pagrobdavo princesę. Tais laikais nebuvo nei televizorių, nei išmaniųjų telefonų, todėl vakarai baisiai prailgdavo. Patiems tekdavo susigalvoti pramogų. Tada karaliai ir karalienės raudodavo, minios princų ginkluotų kardais ir ietimis mėgindavo įkopti į kalną, barškėdavo lyg skardiniai puodeliai ir būdavo labai linksma. Galiausiai, pabodus žaisti, drakonas princesę parskraidindavo namo ir padovanodavo žvilgantį žvyną, kuris puikiausiai atstodavo veidrodį. Tačiau būdamas kalno karaliumi jis jautėsi labai vienišas. Viskas būtų buvę pakenčiama, jei ne menkutė bėda – drakono galvos baisiai nesutarė. Viena visą laiką norėjo linksmintis ir draugauti, kita buvo surūgusi ir siaubingai visų nemėgdavo. Viena visa laiką dainavo ir kėlė triukšmą, kita – urgzdavo pasislėpusi po sparnu. Nepanašu, kad jos būtų prasikalę iš to paties kiaušinio.

Kartą į pačią viršukalnę atsibeldė narsus karžygys puikiais auksu blizgančiais šarvais. Jis į kalną kopė daugybę dienų, gal net metų ir nežinojo, kad pagrobtoji princesė jau seniai grąžinta namo. Princas ketino, jei reikės, nepagailėti gyvybės, kad tik įveiktų baisų drakoną. O šis pasitiko garsiu kvatojimu: – O tai tau. Turime svečių, – šluostydamasi juoko ašaras pasakė pirmoji galva.

– Puiku. Kaip tik laikas pavakariams, – urgztelėjo antroji. – Tu tik pažiūrėk, koks jis mielas, – kvatojo pirmoji. – Su tuo mažyčiu smeigtuku, kurį vadina kardu, labai primena geležimi kaustytą uodą. – O uodus reikia traiškyti, – suniurzgė antroji. – Kitaip jie nenustoja įkyriai zysti. Ir čia nėra nieko juokingo. Girdi? Baik pagaliau kvailai juoktis! – Ne. Tai tu baik verkšlenti lyg dama, pametusi dailiai siuvinėtą nosinę, – kikeno pirmoji.

Ir taip jos prasiginčijo iki pat vakaro. Riteris sutriko. Ketino kautis, o pakliuvo į šeimyninį barnį. Vėliau nuobodžiaudamas pasigalando kardą, užkando ir prie laužo numigo, kol pirmoji galva neuždainavo. Nustebęs riteris prisijungė ir kartu sutraukė senas karžygių ir drakonų giesmes, o antroji galva į taktą ritmingai nepatenkinta šnopavo. Pirmoji galva džiaugdamasi nauja bičiulyste padovanojo riteriui neįveikiamus šarvus iš savo žvynų. Antroji juos išbandė pūsdama į riterį ugnį. Tada jie visą naktį pasakojosi seniai nutikusias istorijas, kol visų neprilenkė miegas. O užmigusį riterį drakonas parskraidino namo, nors antroji galva tam prieštaravo ir siūlė suėsti. Visgi pasakoti senas istorijas be galo patiko ir antrajai galvai. Todėl drakonas ne tik džiaugėsi nauja draugyste, bet ir išdrįso dalyvauti pasakų sekimo ir raiškiojo skaitymo konkursuose. Ir visur jį lydėjo sėkmė. Nes draugystė kaip burtų lazdelė – daro stebuklus. Iliu

stra vo M

ariu

s Za vad

skis

Asta Gricė

Vienoje storoje knygoje gyveno skirtukas. Dailus, popierinis, pasipuošęs dryžuotais marškinėliais, tačiau tikras nenuorama ir bambeklis. – Ojoj... spaudžia šonus. Ajai... tamsu. Ujui... trūksta oro, – skųsdavosi jis. – Pff... pabodo. Nustokite mane kilnoti iš puslapio į puslapį. – Fui! Dulkės kutena nosį, tuoj čiaudėsiu. – Kokios įžūlios raidės. Kiek galima aikčioti, spygauti ir viską aptarinėti, – murmėjo nepatenkintas, žiūrėdamas į besilinksminančias raides. – Gal norite kartu sudėlioti naują žodį? Labai linksma, – kartą nedrąsiai pasiūlė mažoji raidė A. Skirtukas išdidžiai ją nužvelgė ir burbtelėjo: – Nejau nematai? Aš svajoju! – Atsiprašau, – sušnibždėjo raidelė, ir kiek patylėjusi tarė, – aš dar maža ir nežinau, kokios būna svajonės. Gal galite pasakyti, apie ką svajojate? – Na... – nutęsė skirtukas, nesitikėjęs tokio klausimo. – Noriu keliauti, judėti, skraidyti, o ne tūnoti suspaustas knygoje. Svajoju geriau pažinti pasaulį, – ir tyliai pridūrė: – mane Šiaurė traukia... na žinai, poliarinis ratas, elniai, meškos. – Kaip įdomu, – aiktelėjo raidelė. – Ir kažkur girdėta... – Tokia maža, o prisigalvoji niekų. Kaip tūnodama knygoje gali išgirsti apie Šiaurę? – pasipiktino skirtukas, ir, patempęs lūpą, sušuko: – Nenoriu čia gyventi. Noriu keliauti! 36

Atvirai pasakius, jis net nežinojo, kad gyvena knygoje apie keliones. Juk niekada neklausydavo, ką mergaitė garsiai skaitydavo, tik murmėdavo ir skųsdavosi. Tačiau vieną dieną jis tapo laisvas. Pro atvirą kambario langą įsiveržęs žvarbus rudeninio vėjo gūsis čiupo skirtuką ir mestelėjo aukštyn. – Oi, skrendu! Aš skrenduuu!? – šūktelėjo nustebęs. – Aš laisvas. Pagaliau! Dabar tai pakeliau... – tačiau staiga nutilo, nes nusklendė ant žemės, kur jį primynė didelis rudas batas. Net maža ašarėlė ištryško. – Ach! Žiūrėkite, kur einate, – šūktelėjo pasipiktinęs. Tačiau blizgantis batas išdidžiai vyptelėjo, apsisuko ir nutrepsėjo savais keliais. – Och, – atsiduso skirtukas, nesitikėjęs tokios kelionės pradžios. Kilstelėjo galvą, apsidairė ir sustingo. Prie jo artinosi didelis, apvalus, šnopuojantis juodulys. Skirtukas susigūžė, tačiau išsprogusios tamsios akys jį pastebėjo. Trumpas, raukšlėtas snukutis apuostė popierinę juostą, atsargiai lyžtelėjo, čiupo ir nusinešė. – Gelbėkite! Negi žūsiu nepradėjęs savo kelionės? – jis bandė išsilaisvinti iš garsiai šnopuojančio mopso nasrų. Po kurio laiko vargšelis tysojo ant kilimo seilėtas, maudžiančia nugara. Bet tuo bėdos nesibaigė. Po kurio laiko šalia pasigirdo tylus krebždesys, ir rausva drėgna nosytė bakstelėjo jam į šoną. Virš skirtuko sujudėjo šviesūs ūseliai. Smalsus naminis šeškas labai nudžiugo radęs

spalvotą popierėlį. Čiupo aštriais dantukais ir pradėjo kažkur tempti. – Noriu namo, oi, kaip noriu namo, – šnibždėjo skirtukas. – Grąžinkite mane į knygą... prašau. – Čiupkau, vėl kažką neši slėpti po lova? – pasigirdo mergaitės balsas. – Rodyk, mažas vagišiau, ką šįkart pastvėrei. – Štai kur tu! – apsidžiaugė ji, išlaisvinusi skirtuką iš judraus šeško nagučių. – Baigiau skyrių apie Laplandiją, o skaitytos vietos pažymėti negaliu. Gerai, kad radau tave. Skirtukas vėl pateko į storąją knygą. Šįkart jis nesiskundė, netriukšmavo ir net nebambėjo, tik lengviau atsiduso, patogiai įsitaisęs tarp puslapių. Nuo tos dienos jis ėmė atidžiai klausytis, ką skaito mažoji knygos šeimininkė.

ė vil Eid vo stra Iliu

o kt Vi

rij aB uo žyt ė

– Gerai, kad likau gyventi knygoje, čia jauku ir linksma, – po kurio laiko nusprendė skirtukas, klausydamas istorijų apie linksmas senelio Joulupukki keliones rogėmis, traukiamomis šiaurės elnių. – Nereikėjo niekur bėgti, tik atidžiau klausytis ir išgirsti. Viskas taip paprasta. Pagaliau aš išties keliauju...

VIRGIS SIDLAUSKAS

CIA LUKAS. JIS ZINO, KAD ZIEMA VISKAS BUNA KITAIP.

MEDZIAI PRIMENA VAIDUOKLIUS.

GALI PASLYSTI, KAIP KARVE ANT LEDO...

...ARBA GAL SUTIKSI ISMUKTI PUSNYNE. BALTAJA MESKA?

LIEZUVIS BUTINAI PASISVEIKINSI PRISALS PRIE SU TIKRU ZIBINTO. SNIEGO SENIU.

BET SMAGIAUSIA, KAD LAUKIA ATOSTOGOS!

IR NET JEI SNIGS VISA DIENA...

BUS KALEDU SVENTE SU SEIMA IR KALNU DOVANU

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Paul van Loon

Iliustravo Hugo van Look

Agnieszka Stelmaszyk

Iliustravo Jacek Pasternak, Marius Zavadskis

Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių alergija

Būti vilkolakiu – labai smagu. Dolfas jau seniai tuo neabejoja. Bet kodėl Dolfas nebenori virsti vilku ir su nerimu laukia pilnaties? Turėjo nutikti kažkas baisaus. APČY! Paulas van Loonas (g. 1955 m.) yra itin populiarios Nyderlanduose knygų serijos apie vilkolakiuką Dolfą autorius, skaitytojų pamiltas ir už knygas „Siaubų autobusas“, „Tamsta Varlius“. Dolfas – mielas ir draugiškas berniukas, kuris lanko mokyklą ir gyvena su draugu Timiu ir jo tėvais. Būtų toks kaip ir visi berniukai, bet jis – tikras vilkolakiukas ir per kiekvieną pilnatį pavirsta baltu vilkiuku. Šioje istorijoje Dolfą ir jo draugus užpuola baisi liga – vilkolakių alergija, verčianti juokingai čiaudėti ir kelianti grėsmę prarasti vilkolakiams tokį svarbų kailį. Iš to siaubo Dolfas net ima nebenorėti būti vilkolakiu. Tačiau juk turi būti kokių nors vaistų?

Lobių ieškotojai. Auksinio drakono prakeiksmas

Tom Fletcher

Iliustravo Shane Devries

Girgždukai

Kai esi tikras nuotykių mėgėjas, atrodo, kad beprotiški nutikimai tiesiog patys tave susiranda. Taip nutinka ir Bartekui, Anei, Merei Džeinei, Džimui ir Martinui, kurie jau seniai pagarsėję savo gebėjimais atskleisti ne vieną nusikaltimą. Nenuostabu – vienąkart susižavėjęs istorijos ir archeologijos slėpiniais, tampi itin pastabus detalėms. Tad kai iš aukciono ir muziejaus pavagiami japonų paveikslai, vaikai greitai susipranta, kad šie sutapimai tikrai ne atsitiktinumas... Tai istorija ne tik apie praeities galvosūkius ir teisybės paieškas, bet ir apie nepaprastus išbandymus, kurie ne taip sunkiai įveikiami, kai turi tikrų bendraminčių draugų. Ši knyga – ketvirtoji vaikų pamėgtos lenkų rašytojos Agnieszkos Stelmaszyk (g. 1976 m.) „Lobių ieškotojų“ serijos dalis.

Įsivaizduokite – vieną gražią dieną atsikeliate ir pasaulis visai nebe toks, koks buvo vakar, nes dingo... jūsų tėvai! Staiga niekas nebesibara ir neliepia valgyti košės. Sakote, skamba visai neblogai? Vis dėlto realybė kiek kitokia – juk pačios kojinės neišsiskalbs ir pietūs nepasigamins! Kai taip nutinka Vifingtono miestelyje, čia greitai įsivyrauja chaosas. Paslaptingas neva tėvų paliktas raštelis skelbia, kad pasaulis nuo šiol priklauso vaikams, tačiau Liusė nujaučia, kad jį sukurpė visai ne suaugusieji. Ir dar tie keisti po lova tūnantys ir visiems vaikams besivaidenantys padarai... Kvepia šiurpia detektyvine istorija! Anglų autorius Tomas Fletcheris (g. 1985 m.) skaitytojams jau pažįstamas kaip smagios istorijos „Kalėdozauras“ kūrėjas. „Girgždukai“ – dar vienas nepaprastai nuotaikingas šio autoriaus pasakojimas.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004