Mamulė Mū ir Varna by Nieko rimto

Jujja ir Tomas Wieslander

Iliustravo Sven Nordqvist

Jujja ir Tomas Wieslander

Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė Iliustravo Sven Nordqvist

Vilnius 2016

UDK 821.113.6-93 Vi83

Versta iš: Jujja och Tomas Wieslander MAMMA MU OCH KRÅKAN Natur & Kultur, Stockholm, 2008

Antrasis leidimas

isbn 978-609-441-043-7

Turinys Mamulė Mū mokosi važiuoti dviračiu 5 Mamulė Mū mokosi nardyti 17 Mamulė Mū mieste 27 Mamulė Mū bibliotekoje 37 Mamulė Mū žuvauja 46 Pilkiausia pasaulyje 55 Skraidanti žuvelė 65 Tigrų traukiniai 79 Tigrinė varna 88 Mamulė Mū šoka 96 Mamulė Mū tamsoje 106 Šventoji Mūcija 116

Mamulė Mū mokosi važiuoti dviračiu Buvo šilta ankstyvos vasaros diena. Spindėjo sau-

lė. Karvės, lekuodamos nuo karščio, ganėsi ganykloje. Palei aptvarą pati sau viena vaikštinėjo Mamulė Mū ir rupšnojo žolę. Drrrrrrrn. Pro ganyklą vingiuojančiu keliu pravažiavo automobilis. Plast plast plast. Atplasnojo varna. Kiek įkabindama. Ir su trenksmu plumptelėjo ant aptvaro. Mamulė Mū, gromuliuodama žolę, iš lėto pakėlė galvą. – Sveika, Varna, – pasilabino ji. – Tai atskridai? – Sveika, Mamule Mū! Aš skubu. – Kaip smagu, kad ir čia suspėjai užsukti, – pasidžiaugė Mamulė Mū. – Aha, bet iš tikrųjų aš laiko neturiu, – pareiškė Varna. – Bet vis tiek atskridau. Šiandien aš... Drrrrrrrn. Pro šalį visu greičiu prabirbė mopedas. Mamulė Mū net neišgirdo, ką pasakė Varna. – Važiuoja ir važiuoja. Kur visi taip susiruošė? – smalsavo Mamulė Mū. – Į miestą.

Mamulė Mū atsiduso. – Aš niekados nesu buvusi mieste, – pasiskundė ji. Džergžt! Dzin! Pro šalį dviračiais pralėkė būrelis vaikų. Jiems virš galvų švietė saulė. Ant bagažinių gulėjo sulankstyti rankšluosčiai. Pasukusi galvą Mamulė Mū ilgai žvelgė pavymui. – Ak, mū! – tarė ji. – Atrodo labai smagiai! Ar žinai, ko aš norėčiau, Varna? – Aš – nežinau, bet gal tu žinai. – Aš norėčiau išmokti važiuoti dviračiu, – įsisvajojo Mamulė Mū. Varna net pašoko, ėmė krankti, plakti sparnais. – Kad man kas uodegą nupeštų! – plyšojo ji. – Tu – karvė, Mamule Mū! Karvė! Karvės nemoka važinėti dviračiu! Mamulė Mū meiliai žvilgtelėjo į ją. – Nemoka, – pritarė ji. – Kaip tik todėl aš ir noriu išmokti. Varna užsikimšo ausis. – Ne, ne ir dar kartą ne! – išpoškino ji. – Jokių „išmokti“! Jokių „važinėti dviračiu“! Kaip atrodytų?! – Manau, smagiai, – nepasidavė Mamulė Mū. – Kai vaikai važinėja, atrodo smagiai. Varna įsistebeilijo Mamulei Mū į akis.

– Nieko nebus, – kirste nukirto. – Miške niekas nemoka važinėti dviračiu. Vadinasi, šiaip ar taip, nebus kam tavęs pamokyti. – Tu žinai, – nesutriko Mamulė Mū, – vaikai moka. Kad ir Lina. Jai šešeri. Aš jai paskambinsiu ir paklausiu, gal pasakys, ką daryti. Pakelėje prie ganyklos stūkso telefono būdelė. Kartais, įsitikinusi, kad niekas nemato, Mamulė Mū perlipa per tvorą iš jos paskambinti. Dzin dzin! – Alio, Mamule Mū, ar čia tu? – atsiliepė Lina. – Mū, taip, čia aš. Sveika, Lina. Norėjau tavęs paklausti vieno dalyko. – O ko? – Aš labai norėčiau išmokti važiuoti dviračiu. Kaip man tai padaryti? – Ganykloje bus sunkoka, – paaiškino Lina. – Ten labai daug akmenų, krūmų ir griovių. – Taip, tikra tiesa, – pritarė Mamulė Mū. – Bet aš vis tiek noriu. O kaip tu išmokai? – Aš vis bandžiau pavažiuoti, – ėmė pasakoti Lina, – o tėtis vis stūmė. Daug kartų teko griūti ir net užsigauti. Bet aš vis nepasidaviau. Bandau važiuoti – griūnu. Ir vėl bandau. Ir vėl griūnu. Darsyk bandau – griūnu.

– Klausyk, – tarė Mamulė Mū, – ar visą laiką taip ir griuvinėji? Ir užsigauni? – Ne, – nuramino Lina. – Po kurio laiko, kai pasitreniruosi, išmoksi. Tada važinėsi negriūdama. – Ir tada jau bus smagu! – apsidžiaugė Mamulė Mū. – Ne, nelabai. Pirmą kartą išvažiavusi dviračiu įlėkiau į sieną. – Į sieną?! – apstulbo Mamulė Mū. – O kodėl nestabdei? – Neišėjo, – prisiminė Lina. – Pirma juk reikia išmokti važiuoti. Negali išmokti stabdyti, kol neišmokai važiuoti. – Viskas aišku, – linktelėjo Mamulė Mū, – tik kas mane pastums? – Gali ir Varna, – patarė Lina. – Iš tikrųjų! Aš jos paprašysiu. Viso, Lina. Ačiū tau. – Viso, Mamule Mū. Dviratis baisiausiai džeržgė ir dzingsėjo. Skambalas tilindžiavo. Traškėjo ir braškėjo ant žemės gulinčios šakos, mat per jas mynė Mamulė Mū. Bumbsėjo ir dunksėjo akmenys, mat per juos mynė Mamulė Mū.

Šlamėjo ir šnarėjo krūmai, mat per juos mynė Mamulė Mū. Taip Mamulė Mū bandė išmokti važiuoti dviračiu ganykloje. Varna plasnojo šalia. – Aš nestumsiu! – šaukė ji. – Nieku gyvu! Man ir į galvą neateitų! Nori – pati pasistumk! – Klausyk, Varna! – pašaukė Mamulė Mū. Dviratis pakrypo. – Atsargiai, akmuo! – riktelėjo Varna. – Saugokis to didelio akmens! Dunkst! Mamulė užlėkė tiesiai ant didžiulio akmens. Ir su trenksmu parvirtusi plestelėjo ant užpakalio. Taip ir liko sėdėti ganykloje atkišusi kojas. Varna šaudė jai virš ragų. – Matai, matai! – šaukė ji. – Nieko nebus! Karvė negali išmokti važiuoti dviračiu! Mamulei Mū sopėjo užpakalį. – Matyt, tiesą Lina sakė, – susiprato ji. – Išmokti važiuoti dviračiu karvių ganykloje bus sunkoka. Čia per daug akmenų ir krūmų. Teks eiti ant kelio. Varna ėmė kranksėti ir plakti sparnais. – Ne! – šaukė ji. – Tik ne ant kelio! Daryk ką nori, tik neik ant kelio! Karvė su dviračiu – ant kelio! Aš pastumsiu, pastumsiu! Pažadu. Aš pastumsiu, tik neikim iš ganyklos.

– Tu tikra draugė, Varna, – Mamulė Mū jau kėlėsi. Ji vėl užsėdo ant dviračio ir ėmė minti pedalus. Varna stūmė. Visa ganykla džeržgė ir dzingsėjo, traškėjo ir braškėjo, bumbsėjo ir dunksėjo. – Pamatytų mane kas nors... – murmėjo Varna. – Juk aš stumiu karvę! – Kokia tavo gera širdis, – gyrė Mamulė Mū. – Saugokis griovio! – riktelėjo Varna. – Negaliu! – Atsargiai, neįvažiuok į griovį! Suk į šalį! – Aš dar neišmokau sukti! Pliūkšt, tykšt! Dzin dzin! – Sveika, Mamule Mū, ar čia tu? – atsiliepė Lina. – Sveika, Lina, – Mamulė Mū kalbėjo prislopinusi balsą. – Žinai ką? Aš įvažiavau į griovį. Pilną vandens. Visa sušlapau. Ką daryti? – Turbūt reikės įsigyti neperšlampamas kelnes. – Neperšlampamas kelnes? – nusistebėjo Mamulė Mū. – Neperšlampamas kelnes su specialiu maišeliu tešmeniui. – Bet ar aš tilpsiu? – baiminosi Mamulė Mū.

– Tilpsi tilpsi. Tik reikės iškirpti skylę uodegai. – Tai gerai, Lina, – aprimo Mamulė Mū. – Tu tokia sumani. – Viso, Mamule Mū. Dviratis džeržgė ir dzingsėjo, karvės skambalas tilindžiavo. Šakos braškėjo ir traškėjo, akmenys bumbsėjo ir dunksėjo. Varna, kaip ir anksčiau, plasnojo ir kranksėjo, stenėjo ir pūškavo. Bet šįkart dar ir neperšlampamos kelnės šnarėjo. – Karvė su neperšlampamomis kelnėmis! Rodos, mane ištiks sparno priepuolis. Ką žmonės pamanys! – karščiavosi Varna. – Kai aš pakrypstu, pakrypsta ir dviratis, – pareiškė Mamulė Mū. Varna stūmė, pūkštė ir gaudė orą. – Kai pakrypstu labiau, ir dviratis labiau pakrypsta, – dalijosi išmintimi Mamulė Mū. Varna stūmė ir stūmė. – O kas būtų, jei pakrypčiau į kitą pusę? – garsiai pasvarstė Mamulė Mū. Ir tą akimirką ji viską suprato! Štai kaip reikia važiuoti dviračiu.

Karvės nemoka važiuoti dviračiu. Todėl aš ir noriu to išmokti.

– Rimtai!!! – sušuko Mamulė Mū. – Man išeina! Ji išmoko važiuoti dviračiu! Ji mynė pedalus. Varna nespėjo iš paskos. Ji matė, kaip Mamulė Mū nulėkė per ganyklą šokčiodama per šakas ir akmenis. Taigi Mamulė Mū šokčiojo. Uodega maskatavo. O ji pati traukė dainą:

Ši karvė dviračiu važiuoja! O ką? Karvės dviračiu važiuoti mo-ka! Ramtadrylia opa opa – Ant pedalų po kanopą! Paskui ji prisėdo po medžiu pailsėti. – Bet aš dar neišmokau stabdyti, – prisiminė ji. Varna tysojo šalia. – Anksčiau, kol dar nemokėjai važiuoti dviračiu, ganykloje viešpatavo tokia ramybė, – gaudė kvapą Varna. – Tu važiuodama keli baisų triukšmą.

Vi-83

Wieslander, Jujja; Wieslander, Tomas Mamulė Mū ir Varna / Wieslander, Jujja ir Wieslander, Tomas; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Sven Nordqvist. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 128 p.: iliustr.

Švedų autorių Jujos ir Tomo Vislanderių knygelėje rasite dvylika smagių istorijų apie neišskiriamų draugių – karvės Mamulės Mū ir Varnos – nuotykius. Paprastai karvės ganosi pievose ir nuobodžiauja. Tik ne Mamulė Mū. Ji važinėja dviračiu, šoka baletą, žuvauja, nardo ežere ir net nukeliauja į miestą. O jei prie Mamulės Mū šėlionių prisideda ir Varna – tik ir lauk linksmybių!

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Bronė Vinevičienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Plast plast plast. Tai Varna atskrido paplasta. Ir nusileido ant aptvaro šalia Mamulės Mū. – Dėkis kaip niekur nieko! Apsimesk, kad paprasčiausiai stovi pievoj ir ėdi žolę, – žėrė Varna, tarsi ją kas vytųsi. – Kad man nė apsimesti nereikia, Varna, – tarė Mamulė Mū. – Juk aš iš tikro paprasčiausiai stoviu pievoj ir ėdu žolę! – Tikrai? Vadinasi, šiandien nei per tvorą šokai, nei po medžius laipiojai, nei dviračiu važinėjaisi? Ir šiaip nieko keisto neišsigalvojai? – Ničnieko, – tarė Mamulė Mū. – Išvis nieko keisto. Ji dar grybštelėjo žolės. Dar kartą pagalvojo. – Ak, tiesa. Prieš pietus buvau peršokusi tvorą. Truputį pasivažinėjau dviračiu, – prisiminė ji. – Dar užėjau į biblioteką... mulės Mū ir Varnos nuotyk iai: Kiti Ma