Mažoji siuvėja

Eleanor Farjeon

Mažoji siuvėja

Eleanor Farjeon

Mažoji siuvėja

UDK 820-93 Fa-382

Versta iš: Farjeon, Eleanor THE LITTLE BOOKROOM Oxford University Press, 2004

Knygos leidybą parėmė Kultūros rėmimo fondas ir ES programa KULTŪRA (2007–2013)

ISBN 978-9955-683-65-0

© The Miss E. Farjeon Trust, 1955 © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltaras Alksnėnas, 2008 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2008 © Leidykla „Nieko rimto“, 2008

Eleanor Farjeon

Mažoji siuvėja Iš anglų kalbos vertė

Viltaras Alksnėnas

Iliustravo

Vilnius

KAR ALIUS IR KVIEČIAI Viename kaime gyveno toks mulkis. Ne ne, jis nebuvo kvailys, kokių turi kiekvienas kaimas ir iš kurių visi šaiposi. Jis buvo mokytojo sūnus, be to, vienas iš tų per greitai bręstančių vaikų, iš kurių galima visko tikėtis, arba... nieko. Tėvas iš jo tikėjosi labai daug ir versdavo jį be perstojo 5

skaityti knygas. Ir štai, kai vaikas sulaukė dešimties metų, tėvas pamatė, kad jo lūkesčiams atėjo galas. Ne, nepasakysi, kad berniuko šviesus protas aptemo, – jo tiesiog išvis nebeliko. Nors kas ten žino... Dabar jis sėdėdavo laukuose, beveik ištisai šypsodamasis, bet retai kada ištardamas kokį žodį. Ir staiga – kažkas atpalaiduodavo jam liežuvį. Tada jis imdavo šnekėti be paliovos, kol kažkas tarsi jį sustabdydavo – panašiai kartais nutinka su sena muzikine dėžute: visi mano, kad ji sugedo, bet jei kas netyčia ją baksteli, toji vėl pradeda savo melodiją. Taip ir su Kvaiša Viliu: niekas neišmanė, kada, kur ir kaip jam bakstelėti, kad vėl imtų veikti. Skaityti jis išvis liovėsi. Kartais tėvas pakišdavo jam po nosimi kurią nors anksčiau ypač mėgstamą knygą, tačiau Vilis tik vos teužmesdavo akį į seniai regėtus puslapius, netrukus nusigręždavo ir pasiimdavo laikraštį. Paprastai ir laikraštį gana greit nusviesdavo į šalį, nors kartais, atrodo, įnikdavo į kokį nors straipsniuką – dažniausiai menkaverčio turinio – ir neatsiplėšdavo nuo jo gerą valandą.

Tėvui labai nepatiko jo sūnui priklijuota pravardė, tačiau patys kaimiečiai Kvaišos Vilio vardą­ 6

tardavo su meile ir netgi didžiuodamiesi rodydavo berniuką atvykėliams. Berniukas buvo nepaprastai gražus: gelsvai rudi plaukai, veido oda šviesi ir lyg aukso dulkėmis nubarstyta strazdanomis, akys žvitrios ir nekaltos kaip kūdikio, dailias lūpas iškreipdavo žavi ir keista šypsena.

Kai pirmą kartą man Vilį parodė, jam buvo šešiolika, o gal septyniolika. Tame kaime aš viešėjau rugpjūčio mėnesį. Pirmas dvi savaites jis tik atsakydavo į mano pasisveikinimą nusišypsodamas, bet vieną dieną, kai gulėjau kviečių lauko pakrašty, – trys ketvirtadaliai to lauko jau buvo nupjauta, – ir stebėjau, kaip mažėja vidury dar užsilikęs lopinys, Kvaiša Vilis atžingsniavo ir atsigulė šalia manęs. Į mane nežiūrėdamas, jis ištiesė ranką ir pačiupinėjo vabalo skarabėjo figūrėlę, prikabintą prie mano laikrodžio grandinėlės. Ir staiga prabilo.

– Kai buvau mažas ir gyvenau Egipte, aš apsėdavau tėvui kviečių lauką. Apsėjęs ilgai jį stebėdavau, kol imdavo kaltis želmenys, o paskui, laikui bėgant, matydavau, kaip iš želmenų randasi stiebai su varpomis, o žalias laukas įgauna 7

aukso spalvą. Ir kasmet, kai laukas subanguodavo aukso varpomis, pagalvodavau, jog mano tėvas visame Egipte turi didžiausią lobį.

Tuo metu Egipte karaliavo karalius, kuris turėjo daug vardų. Trumpiausias jo vardas buvo Ra, taigi tuo vardu aš jį ir vadinsiu. Ra gyveno mieste, ir labai prabangiai. Mano tėvo laukas bu­ vo už miesto, todėl aš karaliaus nebuvau matęs, tačiau žmonės nuolat pasakodavo apie jo rūmus, apie brangius drabužius, jo karūną ir brangak­ menius, apie iždą, pilną pinigų. Jis val­gė iš sidab­ rinių lėkščių, gėrė iš auksinių taurių, o miegojo po užuolaidomis iš violetinio šilko, nusagstyto perlais. Man labai patikdavo klausytis, kaip žmonės pasakoja apie Ra, nes viskas atrodydavo kaip pasakoje. Aš negalėjau patikėti, kad jis yra tikras žmogus – toks kaip mano tėvas, arba kad jo auksinis apsiaustas toks pat tikras, kaip mūsų kviečių laukas.

Vieną dieną, kai labai kepino saulė, o mano tėvo kviečių laukas stūksojo it aukšta siena, aš gulėjau javų pavėsyje, gliaudžiau grūdus iš varpos ir vieną po kito kramsnojau. Taip man gulint ir kramsnojant, kažkur virš galvos pasigirdo 8

juokas. Pakėliau akis ir pamačiau, kad į mane žvelgia aukštas aukštas vyras – tokio aukšto dar nebuvau matęs. Jis turėjo juodą garbanotą barzdą iki krūtinės, o jo akys buvo niršios kaip erelio.

Galvos apdangalas ir drabužiai švytėjo saulėje, ir aš pažinau, jog tai karalius. Truputį atokiau išvydau ant žirgų jo sargybą, vienas iš jų už apynasrio laikė paties karaliaus arklį, kurį šis paliko, eidamas pasižiūrėti į mane. Kurį laiką mes tik stebeilijomės vienas į kitą – jis iš viršaus, aš iš apačios. Tada jis vėl nusijuokė ir pasakė: – Atrodai labai patenkintas, vaikuti.

– Taip ir yra, karaliau Ra, – atsakiau aš.

– Kramsnoji varpas it puotaudamas.

– Taip ir yra, karaliau Ra, – pasakiau aš.

– Kas tu toks, vaikuti?

– Savo tėvo sūnus, – atsakiau.

– O kas tavo tėvas?

– Turtingiausias žmogus visame Egipte.

– Kodėl taip manai, vaike?

– Todėl, kad jam priklauso šis laukas, – paaiškinau.

Karalius metė savo šviesų žvilgsnį į mūsų lauką ir pasakė: 9

– O man priklauso visas Egiptas.

– Jis per didelis, – pasakiau aš.

– Kaip suprasti? – nustebo karalius. – Per didelis! Negali būti per didelis, ir aš esu turtingesnis už tavo tėvą.

Aš neigiamai papurčiau galvą.

– Sakau, kad aš turtingesnis! Kuo tavo tėvas dabar apsirengęs?

– Tokiais pat marškiniais kaip ir aš, – parodžiau į savo medvilninius marškinius.

– O pažiūrėk, kaip aš apsirengęs! – Karalius staiga pasisukęs taip išskleidė savo auksinę mantiją, kad vienas jos kampas net brūkštelėjo man per skruostą. – Ar ir dabar sakysi, kad tavo tėvas turtingesnis už mane?

– Jis turi daugiau aukso, negu kad yra ant šios mantijos, – pasakiau aš. – Jam priklauso šitas laukas.

Karalius net pajuodo iš pykčio.

– O jeigu aš šį lauką sudeginsiu? Ką jis tada turės?

– Kitais metais ir vėl turės kviečių lauką.

– Egipto karalius yra aukščiau už Egipto kviečius! Karalius gyvuos ilgau už kviečius!

10

Manęs tai neįtikino, todėl vėl papurčiau galvą. Tada karaliaus Ra akyse sublykčiojo žaibai.

Jis atsigręžė į savo sargybą ir šaižiai suriko: – Padekite šitą lauką!

Ir sargyba padegė lauką iš visų keturių kampų, o kai jis įsiliepsnojo, karalius pasakė: – Pasigrožėk savo tėvo auksu, vaikiuk. Jis dar niekad šitaip nežibėjo ir niekad taip nebežibės.

Karalius sulaukė, kol geltonas laukas pavirs juodu, ir tik tada nuėjo, dar šūktelėjęs: – Na, kur dabar daugiau aukso: kviečių lauke ar ant karaliaus mantijos? Ra gyvuos ilgiau nei tavo tėvo kviečiai.

Jis įsėdo į balną, ir mačiau, kaip nujojant jo mantija blizgėjo saulėje. Mano tėvas išsėlino iš trobelės ir sušnibždėjo: – Dabar mes pražuvę. Kodėl karalius Ra sudegino mūsų lauką?

Aš jam nieko neatsakiau, nes pats nežinojau.

Nuėjau į daržiuką kitapus trobos ir apsiverkiau.

Kai, norėdamas nusišluostyti ašaras, atgniaužiau delną, pamačiau varpą, kurioje buvo užsilikę keletas prinokusių grūdų. Tai buvo visas mūsų turtas – toji pusė varpos su grūdais buvo 11

viskas, kas liko iš tūkstančių aukso varpų. Ir kad karalius neužsimanytų atimti ir tos, aš pirštu susmaigsčiau žemėje duobutes ir į kiekvieną duobutę įbėriau po grūdą. Kitais metais, kai Egipte sunoko javai, mano daržiuke tarp gėlių ir moliūgų puikavosi dešimt geltonų varpų.

Tą vasarą karalius numirė, jį turėjo laidoti labai iškilmingai. Egipte buvo toks paprotys – savo karalius laidoti aklinoje menėje, į kurią prinešdavo brangakmenių, prabangių apdarų ir visokių paauksuotų baldų, o paskui užsklęsdavo neprieinamai. Tarp visų kitų daiktų, privalėdavo būti ir grūdų, mat, kol pateks į dangų, karalius gali išalkti. Išsiuntė žmogų iš miesto parvežti grūdų, o kelias juk ėjo pro mūsų trobelę. Diena pasitaikė karšta, ir jis užsuko pas mus vidun pailsėti ir papasakojo, kad tas javų pėdas, kurį gabena su savimi, bus palaidotas kartu su karaliumi. Netrukus nuo karščio ir nuovargio tas žmogus užmigo, o kol jis miegojo, mano galvoje vis skambėjo jo žodžiai. Vėl tarytum išvydau karalių, žvelgiantį į mane iš viršaus ir sakantį: „Egipto karalius yra aukščiau už Egipto kviečius!

Egipto karalius gyvuos ilgiau už kviečius!“ Tada 12

aš mikliai išlėkiau į kiemą, nuskyniau tas savo dešimt varpų ir sugrįžęs susmaigsčiau jas tarp tų, kurias miegantis mūsų svečias buvo surinkęs karaliui. Pabudęs žmogus pasiėmė javų pėdą ir iškeliavo į miestą. Ir kai karalius buvo iškilmingai palaidotas, su juo buvo palaidotos ir mano javų varpos.

Kvaiša Vilis atsargiai palietė skarabėjaus figūrėlę prie mano laikrodžio.

– Ar tai viskas, Vili? – paklausiau.

– Ne, ne viskas, – atsakė Vilis. – Nuo tada praėjo daugybė šimtmečių, ir mokslininkai iš Anglijos aptiko karaliaus Ra kapą. Kai jie tą kapą atvėrė, tarp kitų brangenybių rado ir mano kviečių varpas. Auksiniai niekniekiai dienos šviesos paveikti subyrėjo, o mano varpos – ne. Tie anglai kelias varpas pasiėmė vežtis į Angliją, jie keliavo pro mano tėvo namus ir užsuko pas mus pailsėti, kaip kad anas egiptietis prieš daugybę metų. Jie papasakojo mano tėvui, ką gabenasi su savim, ir net parodė. Ir aš jas pačiupinėjau – savo brangiąsias varpas. – Vilis nusišypsojo man 13

savo spindulinga šypsena. – Vienas grūdas įsmigo man į delną. Aš pasėjau jį šio lauko vidury.

– Vadinasi, jeigu jis sudygo, – pasakiau aš, – tas kvietys dabar turi būti tame nenupjautame lopinėlyje.

Aš pažvelgiau į pjovėją, kuris suko paskutinius ratus. Vilis atsistojo ir pamojo man, kad eičiau paskui jį. Mes kruopščiai apžiūrėjome užsilikusį lopinėlį. Staiga Vilis parodė į varpą, kuri atrodė ir aukštesnė, ir geltonesnė už kitas.

– Ar šita? – paklausiau.

Jis nusišypsojo man vylinga vaiko šypsena.

– Ji tikrai geltonesnė už kitas, spindi kaip auksas,– pasakiau.

– Taip, – linktelėjo galvą Vilis. – O Egipto karaliaus auksas ar tebespindi?

KAR AL AI TĖ VERKIA MĖNULIO Vieną vakarą karalaitė žvilgtelėjo pro langą ir įsigeidė Mėnulio. Ištiesusi rankas norėjo jį pasiimti, bet negalėjo pasiekti.

Tada karalaitė užkopė laiptais ant aukšto, pasilypėjo ant kėdės, kilstelėjo stoglangį ir 15

­ žsiropštė ant rūmų stogo. Bet vis tiek negalėjo u Mėnulio pasiekti.

Taigi ji užlipo ant aukščiausio kamino, įsitvėrė rankomis į to kamino gaubtą, bet vis tiek negalėjo pasiekti. Ir tada karalaitė pradėjo verkti.

Netoliese skraidžiojo šikšnosparnis, išgirdo verksmą ir stabtelėjo paklausti: – Karalaite, kodėl ašaroji?

– Todėl, kad noriu Mėnulio, – atsakė ši, – bet negaliu jo pasiekti, – Ir aš negaliu, – pasakė šikšnosparnis, – bet jeigu ir galėčiau, esu per silpnas jam parsitempti nuo dangaus aukštybių. Tačiau apie tavo norą pasakysiu Nakčiai, galbūt ji pati galės nukratyti tau Mėnulį iš dangaus. Šikšnosparnis nuskrido papasakoti visko Nakčiai, o karalaitė toliau kybojo įsikibusi kamino gaubto, žvelgė į Mėnulį ir verkė dėl jo. Kai išaušo rytas, Mėnulis išnyko su šviesa, o pastogėje savo lizde pabudo kregždutė. Ir ji taip pat paklausė: – Karalaite, kodėl ašaroji?

– Todėl, kad noriu Mėnulio, – atsakė karalaitė.

– O aš tai labiau mėgstu Saulę, – pasakė 16

k­ regž­dutė, – tačiau man tavęs gaila, todėl papasakosiu viską Dienai, galbūt ji galės tau padėti.

Ir kregždutė nuskrido papasakoti visko Dienai.

O rūmuose jau prasidėjo tikras sambrūzdis, mat auklė užėjo į karalaitės kambarį ir rado jos lovą tuščią.

Auklė tučtuojau nulėkė prie karaliaus miegamojo, pabeldė į duris ir sušuko: – Kelkitės, kelkitės! Kažkas pagrobė jūsų dukterį!

Karalius išsiropštė iš lovos, pasitaisė ant šono nusmukusią naktinę kepuraitę ir pro rakto skylutę paklausė: – Kas? – Rūmų berniukas, kuris blizgina stalo sidab­ rą, – atsakė auklė. – Prieš savaitę dingo viena si­ dab­rinė lėkštė, o kas pavagia lėkštę, pavogs ir prin­ cesę. Tai štai kas, jeigu jau manęs to klausiate.

– Taip, tikrai tavęs šito klausiau, – pasakė karalius, – todėl tegul tą berniuką įmeta į kalėjimą.

Auklė kiek kojos neša nulėkė į kareivines ir pasakė pulkininkui, kad berniuką, kuris blizgina 17

stalo sidabrą, reikia areštuoti už karalaitės pagrobimą. Pulkininkas užsimetė ant peties kardą, prisitaisė pentinus ir paradinius antpečius, prisisegė medalius ir visus kareivius paleido vienai savaitei atostogų, kad atsisveikintų su savo motinomis.

– Areštuosime jį balandžio pirmąją, – pasakė pulkininkas ir, užsidaręs savo kabinete, ėmė braižyti puolimo planą.

Auklė grįžo į rūmus ir papasakojo karaliui, kas nuveikta. Karalius iš džiaugsmo trynė rankas.

– Taip tam berniukui ir reikia, – pasakė karalius. – Tik žiūrėk, kad jis iki arešto ničnieko nesužinotų. O dabar turime ieškoti karalaitės pėdsakų.

Jis liepė pakviesti vyriausiąjį seklį ir išdėstyti jam visą reikalą. Vyriausiasis seklys kaipmat nutaisė išmintingą išvaizdą ir pasakė: – Pirmiausia būtina surasti kokių nors įkalčių ir paimti pirštų atspaudus.

– Kieno pirštų atspaudus? – paklausė karalius.

– Visų, – atsakė vyriausiasis seklys.

– Ir mano? – paklausė karalius.

18

– Jūsų didenybė esate pirmasis asmuo visoje karalystėje, – aiškino vyriausiasis seklys. – Tad, suprantama, nuo jūsų didenybės ir pradėsime.

Karalius pasijuto labai pamalonintas ir ištiesė abu nykščius, tačiau vyriausiasis seklys pirmiausia nusiuntė įsakymą visiems savo pavaldiniams, kad jie imtųsi po visą miestą ieškoti įkalčių, tik tada ėmėsi atspaudų.

– Ir žiūrėkit, kad visi persirengtų maskuojamaisiais drabužiais, – įsakė jis savo pavaldiniams sekliams.

Vyriausiojo seklio pavaduotojas pasikrapštė smakrą ir pasakė: – Labai atsiprašau, vade, bet praeitą pavasarį į mūsų maskuotės drabužius įsimetė kandys ir aš juos pardaviau skudurininkui.

– Tada skubiai užsakyk siuvėjui naujus, – pasakė vyriausiasis seklys, – ir liepk kuo greičiau juos pasiūti.

– Ar galime užsisakyti tokius, kokių norime? – paklausė vyriausiojo seklio pavaduotojas.

– Taip, užsisakykite kokių norite, tik kad jie nebūtų vienodi, – sutiko vyriausiasis seklys.

Ir visi sekliai, kurių buvo geras tūkstantis, 19

išskubėjo namo sugalvoti sau maskuojamųjų drabužių – ir kad kiekvieno būtų kitokie. Tačiau kilo baisūs ginčai, nes trys iš jų norėjo persirengti naktiniais plėšikais, o penki – pliušiniais meškiukais.

O tuo metu vyriausiasis seklys paruošė lėkštutę su juodais milteliais. Karalius kaip tik jau bedė į juos savo nykščius, kai pasirodė virėjas ir pasakė išeinąs iš darbo.

– Kodėl? – paklausė karalius.

– Todėl, kad niekaip negaliu įkurti ugnies virtuvėje – kad ir ką daryčiau, – paaiškino virėjas. – Ir jeigu krosnis neužsikurs, aš nepasiliksiu.

– O kodėl ji neužsikuria? – vėl paklausė karalius.

– Iš dūmtakio bėga vanduo, – atsakė virėjas. – Varva ir varva, o aš vis šluostau ir šluostau, šluostau ir šluostau, ir vis tiek nieko gero, tik dar smarkiau varva. O juk be ugnies nieko neišvirsi, todėl aš išeinu.

– Kada? – paklausė karalius.

– Tuoj pat, – atsakė virėjas.

– Bet pirmiausia tu privalai palikti pirštų atspaudus, – pasakė karalius.

20

– Ar skaudės? – paklausė virėjas.

– Nė kiek, – atsakė karalius, – greičiau bus juokinga.

Virėjas paliko pirštų atspaudus ir išėjo pakuotis daiktų. O visi kiti šalies virėjai, vos tik išgirdę, kad rūmų virėjas išeina iš darbo, taip pat pareiškė išeisiantys. Mat, kai tik kas nors nutikdavo ­karaliaus 21

namuose, tuoj būdavo mėgdžiojama kunigaikščio ir grafo, ir barono, ir mero, ir pono Džono Dženkinsono su ponia Dženkinson namuose.

O viso to pasekmė...

Bet pasekmių buvo tokia gausybė, kad apie jas visas viename skyriuje nepapasakosi. Jeigu norite sužinoti, kokios tos pasekmės, turite skaityti toliau.

II Šikšnosparnis nuskrido ieškoti Nakties ir pasakyti jai, kad karalaitė verkia Mėnulio. Tačiau Naktį ne taip jau lengva surasti, nors jos šešėlių pilna visur. Vis dėlto jis ją pagaliau surado vaikštinėjančią miške ir tikrinančią, ar viskas gerai.

Jeigu gėlė per daug išsiskleidusi, ji ją paliesdavo ir toji susiskleisdavo, jeigu koks medis miegodamas virpėdavo, ramindavo jį tol, kol tas nurimdavo. Jeigu tarškutis cypsėdavo lizdelyje, ji tol glostydavo jam plunksnas, kol paukštelis imdavo vėl sapnuoti. Tačiau medžio drevėje snaudžiančią pelėdą arba naktinį drugį, pakibusį po lapu, ji žadindavo ir liepdavo skristi.

22

Kai Nakčiai ant rankos nutūpė šikšnosparnis, ji prabilo: – Na, vaikeli, tai ko atskridai?

– Atskridau pasakyti, kad karalaitė įsigeidė Mėnulio.

– Tegul sau geidžia, – ištarė Naktis, – aš negaliu apsieiti be Mėnulio. Grįžk ir pasakyk jai.

– Bet, motinėle, jinai dėl jo verkia.

– Fi! – purkštelėjo Naktis. – Jeigu mes duotume vaikams viską, dėl ko jie verkia naktimis, motinos neturėtų jokio poilsio. Pasakyk man nors vieną rimtą priežastį, kodėl aš turėčiau jai duoti tai, dėl ko ji verkia. Šikšnosparnis bandė sugalvoti rimtą priežastį ir galų gale pasakė: – Todėl, kad jos akys pilkos, plaukai juodi, o skruostai balti.

– O ką visa tai turi bendra su Mėnuliu, kvailiuk? – nustebo Naktis. – Skrisk, skrisk, neturiu laiko.

Ji nupurtė šikšnosparnį nuo savo rankos ir dingo miške, o šikšnosparnis pakibo žemyn galva ant šakos ir susiraukė iš pykčio.

23

Iš medžio drevės galvą kyštelėjo pelėda ir paklausė: – Ar tu sakei, kad akys pilkos?

– Taip, – patvirtino šikšnosparnis. – Pilkos tarsi prieblanda.

Iš urvelio po medžiu nosį iškišo pelė ir paklausė: – Ar tu sakei, kad plaukai juodi?

– Taip, – patvirtino šikšnosparnis, – juodi kaip šešėlis.

Naktinis drugys irgi išlindo iš po lapo ir paklausė: – Ar tu sakei, kad skruostai balti?

– Taip, – patvirtino šikšnosparnis, – balti kaip žvaigždės šviesa.

Tada pelėda tarė: – Ji yra viena iš mūsų padermės, todėl turime jai padėti. Jeigu ji nori Mėnulio, privalo gauti tą Mėnulį. Naktis neteisi.

– Naktis neteisi! – pakartojo pelė.

– Naktis neteisi! – aidu atsiliepė naktinis dru­ gys.

Pro šalį dvelkęs vėjelis pasigavo tuos žodžius ir išnešiojo po visą pasaulį. Ir ant kalvos, ir po 24

slėnį sklandė šnabždesys: „Naktis neteisi! Naktis neteisi! Naktis neteisi!“ Ir visi Nakties vaikai – pelėdos ir lapės, lėliai ir lakštingalos, žiurkės ir pelės, šikšnosparniai ir naktiniai drugiai, ir net katės, tykojančios grobio ant čerpinių stogų, – visi sukluso. Kai vėjelis pakartojo tuos žodžius tris kartus, jie irgi ėmė juos kartoti.

– Naktis neteisi! – kiauksėjo lapės.

– Naktis neteisi! – tarškėjo lėliai.

– Ar girdėjai naujieną? – cypčiojo pelė naktiniam drugiui. – Naktis neteisi!

– Taip, ji tikrai neteisi, – sutiko naktinis drugys. – Aš visad taip sakydavau.

O lakštingalos suokė tuos žodžius taip garsiai ir taip plačiai, kad netgi žvaigždės savo vežimėliuose juos išgirdo ir iškart ėmė vienu balsu šaukti: – Naktis neteisi!

– Ką jūs sakote? – paklausė Mėnulis iš vidurio dangaus.

– Mes sakome ir kartojame, – atsiliepė žvaigždė Vakarė, – kad Naktis yra neteisi. Ir mes kartosime tai, kol visos pamėlsime.

– Visiškai teisingai, – pasakė Mėnulis, – 25

­ enorėjau to anksčiau sakyti, bet niekas geriau n už mane Nakties nepažįsta. Ir, be jokių abejonių, jinai neteisi.

Niekam nė galvon netoptelėjo paklausti, dėl ko Naktis neteisi. Užteko to, kad visi kaip vienas kartojo ir kartojo tą patį. Rytas dar nė nesiruošė aušti, o Nakties vaikai jau buvo tiek prisikaupę įniršio, kad nusprendė sukilti prieš savo motiną.

– Bet svarbiausia, reikia veikti sutartinai, – aiškino Mėnulis. – Jokios prasmės, jeigu drugys protestuos čionai, o katė kniauksės tenai.

Jeigu norime veikti, turime veikti išvien. Nuo šios akimirkos mes visi iki vieno nebepaklusime Nakčiai.

– Taip, turime veikti, turime protestuoti, turime nepaklusti Nakčiai! – choru klykavo šikšnosparniai ir katės, ir drugiai, ir pelėdos, ir žvaigždės, ir lakštingalos.

– Ša! – nutildė visus Mėnulis. – Jinai gali išgirsti. Išsiskirstykite tyliai tyliai, tarsi niekur nieko, o balandžio pirmąją, kai mūsų planas bus visiškai parengtas, tada mes vieną kartą ir visiems laikams parodysim Nakčiai, jog jinai neteisi.

26

III Praėjo kelios valandos nuo to laiko, kai Nakties vaikai priėmė savo didįjį sprendimą, o kregždutė tebeskubėjo pranešti Dienai, kad karalaitė verkia Mėnulio. Ji aptiko Dieną ką tik išbridusią iš jūros, besišluostančią savo auksines kojas į smėlį.

– Na ir atsikėlei – su pirmaisiais gaidžiais, kregždute! – pasakė Diena. – Ko taip anksti?

– Todėl, – atsakė kregždutė, – kad karalaitė verkia Mėnulio.

– Na, bet aš nieko dėta, – pasakė Diena, – ir manau, vaikeli, kad tai ir ne tavo reikalas.

– Ne mano reikalas, ne mano reikalas! – pasipiktinusi sukrykštė kregždutė. Ji iš paskutiniųjų stengėsi sugalvoti, kodėl tai turėtų būti jos reikalas, ir pagaliau pridūrė: – Bet, mamule, kaip jūs galite sakyti, jog tai ne mano reikalas! Karalaitės juk žydros akys, auksiniai plaukai ir rausvi skruostai.

– Vadinasi, jai nieko netrūksta, ir ji gali apsieiti be Mėnulio, – pasakė Diena. – Ką? Negi tu nori, kad aš susipykčiau su savo seseria Naktimi vien dėlto, kad nušluostysiu karalaitei ašaras?

27

Lėk ir žiūrėk savų reikalų, kvailute krykštūne, o aš žiūrėsiu savo.

Ir Diena, palikusi krantą, dideliais žingsniais patraukė į laukus, pakeliui auksindama žoles.

Ir štai iš duburio tarp akmenų nosį kyštelėjo žuvelė.

– Negi tikrai jos akys žydros?

– Žydros kaip dangus! – patvirtino kregždutė.

Gėlė baltagalvė persisvėrė per uolą ir paklausė: – Sakai, auksiniai plaukai?

– Auksiniai kaip saulės spinduliai, – patvirtino kregždutė.

Aukštai padangėje sustingo žuvėdra, kad galėtų paklausti: – O skruostai rausvi?

– Rausvi kaip brėkštantis rytas, – patvirtino kregždutė. Žuvėdra nusklendė pavėjui ir suklykė: – Taigi jinai iš mūsų padermės, ir jeigu ji nori Mėnulio, tai ir privalo jį turėti. Ir jeigu Diena nepadės jai gauti Mėnulio, šalin tokią Dieną!

– Šalin tokią Dieną! – šūktelėjo baltagalvė.

28

– Šalin tokią Dieną! – žioptelėjo žuvis.

O maža bangelė, kuri skalavo kranto smėlį, išgirdusi tuos žodžius, nusirito atgal į jūrą murmendama: – Šalin tokią Dieną! Šalin tokią Dieną! Šalin tokią Dieną!

Didžiosios bangos pasigavo juos, kaip kad choras pasigauna solisto dainą, ir šokdamos aukštyn ir triukšmingai krisdamos žemyn, sugriaudėjo: – Šalin tokią Dieną!

Netrukus visa jūra prisipildė tų žodžių ir tai patvindama, tai atslūgdama išpliuškeno juos viso pasaulio pakrantėse.

– Šalin Dieną! – riaumojo potvynio bangos, plūsdamos į krantą.

Visų penkių žemynų gyvūnai išgirdo tuos žodžius ir atkartojo juos kiekvienas savaip: Amerikos strazdai giesmininkai švilpavo, Afrikos drambliai trimitavo straubliais, Azijos karališkosios kobros šnypštė, Australazijos tulžiai šaižiai cypavo, o visi Europos vieversiai nučireno juos iki Saulės.

29

Anglų rašytoja Eleanora Fardžen (Eleanor Farjeon) gimė 1881 m. vasario 13 dieną Londone. Eleanora nelankė jokios mokyklos, buvo mokoma privačiai ir, augdama inteligentų aplinkoje, anksti išmoko skaityti. Tėvai ją ir tris jos brolius skatino kurti.

Eleanora Fardžen rašė eilėraščius, pjeses, pasakas, apsakymus, sukūrė romanų. Pirmiausia išgarsėjo „Senojo Londono dainelėmis vaikams“ (1916), paskui – pasakų knyga suaugusiems „Martinas Pipinas obelų sode“ (1921). Tiesa, vėliau šis rinkinys buvo perleistas jauniesiems skaitytojams ir ypač išpopuliarėjo tarp paauglių mergaičių. Suaugusiems skirti ir jos romanai „Kolo Nikolo siela“ (1923), „Ariadnė ir bulius“ (1945) ir kt.

Vis dėlto dabar Eleanora Fardžen labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja, kaip pasakų ir apsakymų autorė. (Turėjote pajusti, jog ribą tarp pasakos ir apsakymo jos kūryboje ne visada lengva apčiuopti.)

Iš anksčiau išleistų rinkinių 1955 metais ji pati sudarė rinktinę, kurią pavadino „Knygų kambarėlis“. Tai buvo lemtinga knyga: už ją autorė apdovanota Karnegio medaliu (svarbiausia Didžiosios Britanijos premija vaikų rašytojams) ir tarptautine premija – Hanso Christiano Anderseno medaliu, kuris 1956 metais buvo įteiktas pirmą kartą.

Eleanora Fardžen mirė 1965 m. birželio 5 dieną.

222

Paslaptinga ir naivi, poetiška ir šviesi, elegantiška ir aikštinga – tokia yra dailininkės Sigutės Ach (g. 1969 m.) kūryba, jau aštuoniolika metų džiuginanti ir įkvepianti Lietuvos skaitytojus, dailininkės kūrybos mylėtojus. Atvirukuose, miniatiūrose, knygų iliustracijose liejasi šviesios akvarelės, plonyte linija pinasi pasakiškų gėlių girliandos, ūksmingų medžių pavėsyje pūpso jaukūs, pilies bokštelius primenantys mažyčiai namukai.

Dailininkės kūrybos pasaulis primena niekada nesibaigiančią vaikystę, kur už kiekvieno kelio vingio laukia mažas stebuklas, o žmogus ir gamta yra viena.

Sigutė Ach – viena žinomiausių vaikų knygų iliustruotojų Lietuvoje, pati parašiusi dvi paveikslėlių knygas vaikams: „Ambrozijus, Purkius ir angelas“ (2002), „Ambrozijus pradeda pirmas“ (2006). Tarp kitų rašytojų iliustruotų knygų yra Vytauto V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“ (2004), „Pelytė Zita“ (2006), Šarlio Pero „Motulės Žąsies pasakos“ (2006). Sigutės Ach iliustruotos knygos kasmet sulaukia kritikų dėmesio, reikšmingų vaikų literatūros specialistų įvertinimų.

TURINYS

Karalius ir kviečiai . . . . . . . . . . . . . . .

5

Karalaitė verkia Mėnulio . . . . . . . . . 15 Jaunoji Keitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56 Bevardė gėlė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62 Auksinė Žuvelė . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67 Šunytis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78 Skurdo salos stebuklas . . . . . . . . . . . 119 Mergaitė, kuri pabučiavo persikų medį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 133 Vakaramiškiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145 Ryla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 185 Milžinas ir nykštukas . . . . . . . . . . . . 191 Mažoji siuvėja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 198 Ponios kambarys . . . . . . . . . . . . . . . . 217 Apie autorę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 222 Apie dailininkę . . . . . . . . . . . . . . . . . . 223

Fa-382

Farjeon, Eleanor Mažoji siuvėja: pasakos ir apsakymai / Eleanor Farjeon; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 228 p.: iliustr. – (H. Ch. Anderseno medalis)

Anglų rašytoja Eleanor Farjeon (Eleanora Fardžen, 1881 – 1965) pati sudarė savo kūrybos rinktinę „Knygų kambarėlis“ (1955), už kurią jai 1956 m. ir skirtas H. Ch. Anderseno medalis. (E. Fardžen yra pati pirmoji šio medalio laimėtoja.) Šioje knygoje publikuojama pirmoji pusė „Knygų kambarėlio“ kūrinių – pasakų ir apsakymų, kurie žavi sąmojumi, romantiškumu, išmintimi, pasakojimo ritmu.

Redaktorė Bronė Balčienė Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB spaustuvė „ARX Baltica“, www.arxbaltica.lt

Kokia laimė vis atrasti ir atrasti nuostabių

literatūros kūrinių, talentingų autorių! Nesvarbu, kad dalis pasaulio tai atradusi jau prieš pusšimtį metų.

Anglų rašytojos Eleanoros Fardžen (1881–1965) talentas pasaulyje pripažintas 1956 metais, tada ji gavo tarptautinį apdovanojimą už kūrybą vaikams ir jaunimui – Hanso Christiano Anderseno medalį.

Eleanoros Fardžen kūryboje nėra nė kruopelės specialaus vaikiškumo, toji kūryba – poetiška, mįslinga, kartais pašaipi – bus įdomi, suvokiama ir artima bet kokio amžiaus skaitytojui, turinčiam... paprastutį gebėjimą: pajusti, atpažinti gerą literatūrą.

Gausiai šiuomet vaikams bei paaugliams leidžiamos padarytos, sugalvotos literatūros fone Eleanoros Fardžen pasakos ir apsakymai pasirodys kaip išauginti ar patys savaime atsiradę, natūraliai iš sielos gelmių išaugę kūriniai.

Kęstutis Urba

www.niekorimto.lt