Benas Berantas

Pirmuosius mano metus su tėvais gyvenom vieno kambario bute, vėliau, gimus sesei, persikraustėm į dviejų kambarių, o paskui – į trijų. Šitaip kartu su manimi augo ir namai.

Prisimenu, kaip atsikraustę visus daiktus sukrovėm svetainėje, kuri man, mažam berniukui, virto dėžių labirintu. Įėjus pro duris pasiekti kitą kambario galą buvo sunku, reikėjo kopti, patraukti, pralįsti. Nors tai buvo mūsų daiktai, ne savo vietose jie atrodė paslaptingai kaip senoje palėpėje.

Visada keista praeiti pro namus, kurie nebėra tavo. Bet dažnai iškraustom tik daiktus, o prisiminimai lieka atminties kamputyje.

Dailininke .

Tania Rex

Daugiausiai prisiminimų man paliko du rimtesni persikraustymai. Pirmą kartą iš tėvų namų į laikinai išsinuomotą butą, o antrą –jau į savo dabartinius namus, kuriuose su šeima gyvenu iki šiol. Kai persikeli į naują vietą, būna daug jaudulio, bet kartu ir džiaugsmo, nes tarsi atverti naują savo gyvenimo lapą.

Ir dar būna daug dėžių. DAUG DAUG DĖŽIŲ!

Su visais baisiai reikalingais daiktais ir su daiktais, kurie visiškai niekam nereikalingi, bet kuriuos kažkodėl gaila išmesti. Nes kartais daiktai yra ne tik daiktai, o dar ir prisiminimų saugotojai.