Seklys Noselė
Grojančio laikrodžio paslaptis
Versta iš: Marian Orłoń OSTATNIA PRZYGODA DETEKTYWA NOSKA Dwie Siostry, Warszawa, 2013
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
© Tekstas, Marian Orłoń, 2013 © Iliustracijos, Jerzy Flisak ir Mikołaj Flisak, 2013 © Viršelis, Edgaras Straukas, 2019 Pirmą kartą 1973 metais lenkų kalba pavadinimu Detektyw Nosek i porywacze išleido Dwie Siostry, Varšuva, Lenkija. Lietuvių kalba išleista susitarus su Wydawnictwo Dwie Siostry, Varšuva, Lenkija. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2019 ISBN 978-609-441-584-5
© Leidykla „Nieko rimto“, 2019
Marian Orłoń
Seklys Noselė
Grojančio laikrodžio paslaptis Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila
Iliustravo Jerzy Flisak
Vilnius 2019
Seklys Ambraziejus Noselė
Juodabarzdis
Kuba
Kaimynė Džiūvėsienė
Juozukas
Zenius
Laikrodininkas Ignacas Brolelis
Vaistininkas Bonifacas Drugelis ir jo dukra
lė, e s o N s eju i z a r b Am Kuba ir Juodaba rzdis
R otušės laikrodis išmušė šeštą valandą ir Miestelis nubudo iš miego. Į gatves išriedėjo vežimai su daržovėmis, sužvangėjo pieno bidonėliai, pakvipo šviežiais kepiniais. Kiemsargiai atidarinėjo vartus ir ėmėsi rytmetinės ruošos. Languose rodėsi užsimiegoję veidai. Prasidėjo nauja diena.
7
Kelios minutės po šeštos nubudo ir mažo Išskrendančių paukščių gatvės namelio gyventojai Ambraziejus Noselė ir jo bičiulis Kuba. Ponas Ambraziejus buvo į pensiją išėjęs seklys, garsaus veikalo „Vagie, kepurė dega“ autorius, kažkada buvęs nusikaltėlių siaubas, o šiandien geraširdis, pasauliui gero linkintis senelis. Net sunku patikėti, kad tas apvalutis žmogelis kažkada kėlė tiek baimės nusikaltėlių pasauliui. Kad ta galva su žilų plaukų likučiais gebėjo įminti sunkiausias kriminalines mįsles. Kad Noselės pavardė buvo garsi ne tik dideliame mieste, kuriame jis gyveno ir dirbo, bet ir toli už jo ribų. Bet tai yra teisybė. Gražūs buvo tie laikai, bet jie prabėgo! Po jų atėjo senatvė ir ponas Ambraziejus panoro ramybės. Tad grįžo į gimtą jį Miestelį, nusipirko mažą namelį ir drauge su Kuba apsigyveno jame. Ilsėjosi, augino ridikėlius ir vakarais pagrodavo sau fleita. Nemanė, kad čia – mažame, tyliame Miestelyje – išgyvens dar vieną, paskutinį savo gyvenimo nuotykį.
8
Kuba yra šuo. Paprastas, gauruotas kiemsargis, bet ponas Noselė jo neiškeistų net ir į gryniausios veislės atstovą – net ir tada, jeigu tas taurios veislės atstovas nešiotų ant kaklo brangakmeniais puoštą antkaklį. Nes Kuba – be daugelio kitų privalumų (ir kelių smulkių ydų) – turi vieną išskirtinę savybę: jis kalbasi su savo šeimininku! Išmoko šio meno būtent iš pono Ambraziejaus. Tai atsitiko labai paprastai. Ponas Ambraziejus, kaip pratę vieniši žmonės, mėgo kalbėtis pats su savimi. Tiksliau – su savimi ir šunimi. Kalbėjo apie savo nuotykius, apie sunkius laikus ir šimtus kitų reikalų. Kuba klausėsi. Nieko nedarė, tik klausėsi. Kol vieną dieną, kai ponas Ambraziejus paklausė, kaip jis jaučiasi, Kuba kuo normaliausiai atsakė: „Dėkoju! Jaučiuosi puikiai, tik mane kandžioja blusos.“ Lengva įsivaizduoti, kaip sukrėtė Ambraziejų tie žodžiai. Jis vos nesusirgo. Taigi, ponas Ambraziejus, kuris pirmas iššoko iš lovos, timptelėjo bičiulį už ausies ir pasakė:
9
– Kelkis, miegaliau! Ponios Džiūvėsienės gaidys jau užkimo begiedodamas, o tu nė nekrusteli. Kelkis! Kuba papurtė galvą, pamirksėjo spangėmis ir nusižiovavo. – Regėjau gražų sapną, – pasakė jis svajingai. – Sapnavau, kad esu mėsininkas. Stoviu sau už prekystalio, o aplinkui dešrelės, kauliukai, kumpeliai... Sakau tau, nuostabus vaizdas! Vien nuo kvapų svaigo galva. Jau norėjau siekti skaniausio kumpelio, kai išgirdau tavo balsą. Nusižiovavo dar kartą ir paklausė: – Pasakyk man, Ambraziejau, ar tai tiesa, kad sapnai kartais virsta tikrove? Ponas Ambraziejus pasikasė pakaušį. – Gal taip. Mano teta kažkada sapnavo, kad susilaužė koją. Ir įsivaizduok sau, kitą dieną iš tikrųjų lūžo. Iš teisybės, ne tetos, o jos kaimynės, ir lūžo ne jos koja, o kopėčios, bet teta atkakliai teigė, kad sapnas išsipildė. Gal ir tavo sapnas išsipildys? – Gal. Bet kol tai atsitiks, paruošk man ko nors užvalgyti. Tas sapnas sužadino man apetitą.
10
– Po dešimties minučių turėsi karališkus pusryčius, – užtikrino bičiulį ponas Ambraziejus. – Man užteks ir šuniškų, – kukliai atsakė Kuba. Po pusryčių ponas Noselė ir šuo pradėjo ruoštis pasivaikščioti. Nes jie kiekvieną rytą eidavo į kioską pirkti laikraščių. Seklys paėmė mažą lagaminėlį, su kuriuo niekada nesiskirdavo, pašaukė šunį ir abu išėjo į gatvę. Išskrendančių paukščių gatvė neabejotinai buvo ramiausia Miestelyje. Abipus jos, kaip ir visuose mažuose miesteliuose, stovėjo vienaukščiai nameliai ir žaliavo sodai. Languose žydėjo pelargonijos ir snaudė katės. Bet ne visuose. Kai Ambraziejus ėjo pro ponios Džiūvėsienės namelį, Kuba timptelėjo už jo kelnių kiškos ir sušnabždėjo: – Pažvelk į langą! Juodabarzdis poste! Ponas Ambraziejus
nepastebimai
dėbtelėjo
dešinėn ir už užuolaidos įžiūrėjo kažkieno figūros kontūrą. Jis neabejojo, kad tai Juodabarzdis. Ir buvo tikras, kad iš už užuolaidos juos stebi smalsių akių pora.
11
Juodabarzdis abu bičiulius intrigavo nuo vakar. Būtent vakar nuo ponios Džiūvėsienės vartelių dingo didelis skelbimas: „Išnuomosiu kambarį su maistu ir skalbimu“, ir pas ją apsigyveno paslaptingas svečias su vešlia juoda barzda. Tai nieko nestebintų, jeigu ne tas faktas, kad barzdyla
12
išsidavė, jog jį labai domina ponas Noselė ir jo šuo. Vos atvykęs klausinėjo apie juos Džiūvėsienės, o paskui – per dieną – seklys ir šuo net tris kartus sutiko jį savo kelyje. Tai galėjo būti ne atsitiktinumas. Na, ir dabar vėl... – Man tai vis labiau nepatinka, – pasakė Kuba. – Ir apskritai man jau tris dienas niežti kairę ausį, o tai ženklas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Esu tikras, kad tas niežėjimas susijęs su barzdyla. Klausyk, o gal tai koks nusikaltėlis, kurį tu kažkada patupdei į kalėjimą? Išėjo į laisvę ir dabar nori atkeršyti... – Veikiau ne. Man jis nepanašus į nusikaltėlį. – Nepanašus? Kodėl? – Ar atkreipei dėmesį į jo barzdą? – paklausė Ambraziejus. – Žinoma. Ji tanki ir juoda. – Daugiau nieko nepastebėjai? – Nieko. – Tai pražiūrėjai svarbiausia: ta barzda yra dirbtinė! Dirbtinė, ir dar negrabiai pritaisyta.
13
– Dirbtinė? – nustebo Kuba. Ir iškart pagyvėjo: – Na, matai! Tai geriausias įrodymas, kad barzdyla turi blogų kėslų. Jeigu neregztų nieko pikto, nesislėptų po dirbtine barzda. – O gal ta barzda liudija apie jo nekaltumą? – mįslingai atsakė ponas Ambraziejus. – Kaip tai?! – pasipiktino šuo. – Gal juokauji? – Nejuokauju. Kalbu visai rimtai. Kuba dėbtelėjo į jį iš padilbų, lyg norėdamas įsitikinti, kad jo šeimininkas iš tikrųjų nepokštauja, ir nusivylęs numojo uodega. Ne, šiandien su Ambraziejumi nesusikalbės! Visa laimė, kad jis, Kuba, nesileido barzdylos suklaidinamas. Juk kas nors turi likti budrus. Ir ištikimas šuo pajuto, kaip ant jo pečių gula atsakomybės našta už lengvabūdį bičiulį. Jie kaip tik atėjo prie laikraščių kiosko. Tad nutilo, nes apie Kubos mokėjimą kalbėti žinojo tik Ambraziejus. Niekas svetimas to nenumanė. – Laba diena, pone Kilpele! – pasveikino kioskininką ponas Noselė. – Turite mums ką nors?
14
– Kaipgi, turiu! – atsakė ponas Kilpelė ir padavė Ambraziejui „Ryto žinias“ ir „Šuns bičiulį“. Šiuos du leidinius pensininkas seklys skaitė nuolat. Paskui ponas Noselė nuėjo su šunimi iki suolelio gretimame skverelyje ir ėmė skaityti. Skaitė pusbalsiu, nes Kuba irgi domėjosi politika, ką jau kalbėti apie tai, kad ryte rijo visas žinias šunų gyvenimo temomis. Bet šiandien jis nepajėgė susikaupti. Jo mintys vis sukosi apie Juodabarzdį.
Turinys Ambraziejus Noselė, Kuba ir Juodabarzdis / 5 Paslaptinga vagystė / 14 Ponas Noselė imasi darbo / 25 Grojančio laikrodžio istorija / 40 Kietas kaulas / 53 Noselė elgiasi keistai / 67 Kuba pavojuje / 76 Kas yra Juodabarzdis? / 93 Kuba netiki savo ausimis / 106 Lobis / 118
Garsus seklys Ambraziejus Noselė išėjo į užtarnautą poilsį ir ketino mėgautis saulėtu gyvenimo rudeniu, auginti ridikėlius. Visai nesibaimino, kad teks nuobodžiauti – dieną ir naktį šalia turėjo savo ištikimą bičiulį, jam daug kartų talkininkavusį šunį Kubą. Ne paprastą, o išskirtinį išminčių, turintį seklio gabumų, kalbantį žmonių kalba. Bet poilsį jiems tenka atidėti ateičiai: miestelyje, kuriame jie gyvena, vis pasitaiko įvykių, kuriuos ištirti, rasti piktadarius gali tik seklys Noselė ir jo bičiulis Kuba... Toks yra trijų knygelių – jauniems (ir suaugusiems) skaitytojams skirto detektyvinių istorijų ciklo apie seklį Noselę ir jo bičiulį Kubą – turinys. Knygelių serijos autorius – lenkų prozininkas Marianas Orlonis (Marian Orłoń, tikr. Marian Wędzonka) (1932–1990), parašęs daugiau negu dvidešimt knygų. Knygeles iliustravo garsus lenkų dailininkas, iliustruotojas ir scenografas Ježis Flisakas ( Jerzy Flisak) (1930–2008). Viršelį piešė lietuvių dailininkas Edgaras Straukas.
Redaktorė Edita Birulienė Korektorius Vainius Bakas Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB „ScandBook“ Gamyklos g. 23, LT- 96155 Gargždai
Kuba yra šuo. Paprastas, gauruotas kiemsargis, bet ponas Noselė jo neiškeistų net ir į gryniausios veislės atstovą – net ir tada, jeigu tas taurios veislės atstovas nešiotų ant kaklo brangakmeniais puoštą antkaklį. Nes Kuba – be daugelio kitų privalumų (ir kelių smulkių ydų) – turi vieną išskirtinę savybę: jis kalbasi su savo šeimininku! Išskirtinio kalbančio šuns Kubos šeimininkas – taip pat ne pirštu penėtas! Susipažinkite su didžiuoju sekliu Ambraziejumi Nosele, nusikaltėlių siaubu, išsprendusiu ne vieną bylą. Seklys Noselė jau visai norėtų nebedirbti ir smagiai leisti laiką vaikštinėdamas po parką ar augindamas ridikėlius. Bet argi toks meistras ilsėsis, kai nauja paslaptis pati prašosi atskleidžiama?
ISBN 978-609-441-584-5
9 786094 415845