Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 1
UDK 821.112.5-93 Lo-127
Versta iš: Paul van Loon DE GRIEZELBUS 1 Leopold, Amsterdam, 1991
Antrasis leidimas
ISBN 978-609-441-029-1
© Tekstas, Paul van Loon, 1991 © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski, 1991 © Iliustracijos, Hugo van Look, 2009 © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 1991 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 1995 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013
Paul van Loon
Siaubų autobusas 1 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2013
1. – Lipkit, vaikai, Siaubų autobusas išvažiuoja! Mokytojas Morisas ploja rankomis prie didžiulio autobuso, stovinčio mokyklos kieme. Visas autobusas išmargintas šmėklų, skeletų ir kitokių keistų figūrų piešiniais. Ant šono didžiulėmis raidėmis užrašyta: SIAUBŲ AUTOBUSAS. Šiek tiek dvejodami mokiniai eina prie autobuso. Netoliese, modami vaikams rankomis, stovi tėvai. Šešta valanda vakaro. Pradeda temti. – Kad man dešimtą grįžtumėt! – šaukia Jorio ir Pyterio tėtė. Mokytojas Morisas raminamai mosteli ranka. – Nesirūpinkit. Dešimtą būsim čia, prie mokyklos.
Siaubų aut obusas
Sanderis su Michiliu eina pirmi. Pačiam gale – Anabelė ir mažoji Lizelorė, niekada nesiskirianti su savo krepšeliu. Visi truputėlį sumišę kikena. Juk leidžiasi į ypatingą kelionę, surengtą Vaikų knygos savaitės proga. Į kelionę Siaubų autobusu. Vadovaujama mokytojo Moriso, žygin susirengė De Tulpo vidurinės mokyklos septintoji klasė. Siaubų autobusą sumanė rašytojas Nonvalas, žinomas vaikų knygų autorius. Vienoj autobusų firmoj jis gavo seną autobusą, kuriuo per Vaikų knygos savaitę važinėjasi po kraštą. Autobusas visas surūdijęs ir aplankstytas, bet dar pakenčiamai važiuoja. Daug mokyklų, tarp jų ir De Tulpo, priėmė kvietimą pasivažinėti Siaubų autobusu. Sanderis pirmas įlipa į autobusą ir smalsiai apsižvalgo. Ne ką tepamato, nes viduje tamsu, nors pirštu akin durk. Niekur jokios švieselės, o langai užtemdyti juodomis užuolaidėlėmis. Greta išnyra Michilio galva. – Keista dėžė, – šnibžda Sanderis. – Ničnieko nematau. Autobuso pirmagalyje, apšviesdamos sėdynes, virš langų pamažu įsižiebia lempelės. Galinė dalis atitverta juoda užuolaida. – Pirmyn, berniukai! – šaukia iš lauko mokytojas Morisas. – Kiti irgi nori vidun. Sanderis dvejoja. Apšvietimas viduje toks menkas, kad jis vis tiek ne ką teįžiūri. Prie vairo sėdi kepurėta žmogysta. Liesa, su baltom pirštinėm. Veidą nugręžus į langą, nežiūri į lipančiuosius. 6
„Trenktas vyrukas, – mąsto sau Sanderis. – Ar jis snaudžia, ar jam visai nerūpi, kad mes lipam vidun?“ Sanderis dirsteli per petį į mokytoją Morisą, bet šis dar lauke – rūpinasi, kaip čia visus susodinti į autobusą. – Eime, Sanderi. Nedėk į kelnes. Michilis prasibrauna pro draugą ir žengia taku tarp sėdynių. Sanderis nenori išsiduoti ir sparčiai eina paskui Michilį. Michilis atsidrebia į vieną krėslą, o Sanderis tučtuojau sėdasi šalia jo. Jis pastebi, kad visi krėslai atsukti atbulai, tad sėdėti tenka nugara į vairuotoją ir veidu į užuolaidą, kuria atitvertas autobuso galas. Kiti irgi sulipa vidun ir dairosi, kur atsisėsti. Visi nejaukiai žvalgosi aplinkui. Kas čia dabar bus? Paskutinis įlipa mokytojas Morisas. Linkteli vairuotojui ir sako: – Labą vakarą. Vairuotojas neatsisuka ir neatsako į pasveikinimą. Jo veidas po didžiule kepure apgaubtas šešėlio. – Na, vaikai, ar jau visi? – klausia mokytojas Morisas. – Jergutėliau, kaip čia nešvaru! – staiga sušunka Jultjė. – Tik pažiūrėkit, visur voratinkliai! Ji baksteli pirštu į autobuso pastogę, aplipusią voratinkliais. – Oi, šikšnosparnis! – suspinga Joris ir lyg pašėlęs sumosuoja rankomis sau virš galvos. – Ir dar vienas! – šaukia Rudis. – Ir prie manęs! – rėkia Emanuelis. 7
– Mokytojau, čia knibždėte knibžda šikšnosparnių! Michilis ištiesia ranką per Jorio atkaltę ir pastveria draugui virš galvos plevenantį padarą. – Plastmasinis, – sako. – Aišku, netikras. Pakabintas palubyje ant tampraus siūlo. Žiūrėk. Jis paleidžia šikšnosparnį, ir tas vėl pradeda šokinėti Joriui virš galvos. Staiga per autobusą nuaidi garsus kvatojimas. – Sveiki atvykę į Siaubų autobusą! – pasigirsta balsas. Visi, net mokytojas Morisas, nusigandę sužiūra į užuolaidą, nes balsas suskambėjo už jos. Tik Lizelorė nė nekrusteli. Ji sėdi toli nuo užuolaidos, už vairuotojo krėslo, pasidėjusi krepšelį ant kelių ir dailiai sunėrusi rankas. Užuolaida šnarėdama atsitraukia. Pasirodo žmogysta. Visa juodai apsirengusi, su apsiaustu, nusagstytu kauleliais. Ant kaklo – vėrinys iš dantų ir ilčių. Rankoje laiko knygą, o kairėje ausyje žiba auksinis žiedas. Jai už nugaros tamsu tamsu. – Dar sykį sveiki atvykę į Siaubų autobusą, – sako žmogysta plačiai šypsodamasi. – Esu Nonvalas, taip sakant, jūsų ekskursijos vadovas. Keliausim į iškylą, kurios kaip gyvi nepamiršite. Jo žėrinčios akys perbėga mokinių veidais. – Tikras fokusininkas, – sako Michilis. – Arba buvęs dantistas, – priduria Sanderis ir susiraukia žvelgdamas į dantis ir iltis ant rašytojo kaklo. 8
„Negi tikri? – galvoja jis. – O tie kauleliai?“ – Kokia šlykštynė, – sušnibžda Anabelė, jau beveik gailėdamasi, kad leidosi į šitą iškylą. Bet juk kaip tik vyksta Vaikų knygos savaitė, o tą savaitę mokykla visada sumano ką nors įdomaus. Visa klasė važiuoja, tad ir Anabelė nelabai galėjo atsisakyti. – Aš visai nemėgstu šiurpintis, – šnibžda ji šalia sėdinčiai Lizelorei. – Ir man tokie dalykai nė motais, – tykiai atsako Lizelorė, nežiūrėdama į Anabelę. – Važiuoju tik todėl, kad nereikėtų kiaurą vakarą vienai sėdėti namie. Mano tėvai amžinai kur nors išeina. Visą laiką turiu pati savim rūpintis. Plonyčiais piršteliais ji čiupinėja savo krepšelį. Anabelė šnairomis dirsteli į Lizelorę. Lizelorė, tiesą sakant, tikra susna. Klasėje visada tyli, ir niekas į ją nekreipia dėmesio. Ji laikosi taip nepastebimai, kad kartais gali pamanyti, jog yra nematoma. Nonvalas nuoširdžiai nusijuokia. Jo balsas staiga pasidaro švelnus ir bičiuliškas. – Tikiuosi, per daug neišsigandote. Savo svečius visada šitaip pasitinku. Kad jie bent šiek tiek nusiteiktų. Juk šį vakarą, šiaip ar taip, klausysimės siaubo istorijų, ar ne? Jis iš lėto slenka į priekį. Kauliukai, virvelėmis priraišioti prie apsiausto, barkši sulig kiekvienu žingsniu. 9
– Žiūrėk, jis šlubčioja, – šnibžda Sanderis. – Gal jo koja medinė? – Toks pat akių dūmimas kaip šikšnosparniai ir kauliukai, – sako Michilis. – Triukai, kad tik atrodytų įdomus. Rašytojas, vilkdamas koją, kaip tik eina pro Michilį ir dirsteli į jį. Jo veide šmėkšteli šypsena. Nežinia, ar jis girdėjo, ką Michilis pasakė. – Kaip jau turbūt pastebėjote, autobusas papuoštas vienu kitu siaubo meno atributu. Bet neužsimirškite. Gali būti, kad kur nors rėplioja ir tikras voras. Jis pamerkia akį Anabelei, įtariai apžiūrinėjančiai autobuso pastogę. Mokytojas Morisas žengia į priekį atkišęs ranką. – Labą vakarą, pone Nonvalai. Pradžia, pasakysiu tiesiai, įspūdinga. Manau, dauguma gerokai nušiurpę. Dabar jau visi pasirengę važiuoti. – Puiku, puiku. Tik pristatysiu asmenį, kuris šįvakar bus jūsų vairuotojas. Jis vardu Griaučius. Griaučiau, pasirodyk ir pasisveikink su svečiais. Visi atsigręžia į vairuotoją. Tasai pirmąsyk sujuda. Atsisuka ir kilsteli kepurę. Tą pat akimirką jo veidas išsiviepia. Tai kaukolė su giliom juodom duobėm tose vietose, kur turėtų būti akys. Visi mirtinai išsigąsta. Pasigirsta klyksmai. Tik Lizelorė nė nekrusteli, bet ji neatsigręžė ir nematė, kas dedasi jai už nugaros. Michilis irgi šokteli, bet greit atsigauna. 10
– Kaukė, – sako jis abejingu balsu. – Tokių daikčiukų kiek nori gali nusipirkti bet kurioj mugės krautuvėj. Per karnavalą aš ir pats tokią buvau užsidėjęs. Žinoma, Michilis sako teisybę. Dabar jau visi mato: kaukė, negi galėjai kitaip pamanyti. Sanderis žvilgteli į Michilį ir net sukikena iš palengvėjimo. Vikriai čia juos apmovė. Rašytojas vėlei šypteli ir gūžteli pečiais. – Mažutė išdaiga. Bet ji visada daro įspūdį, ir man gaila išmesti ją iš programos. – Aš iškart supratau, – sako mokytojas Morisas. – Tai kodėl jums taip dreba balsas, mokytojau?! – šūkteli Jakobas. Visi juokiasi. Mokytojas išsigando ne mažiau už kitus. Rašytojas, aiškiai patenkintas, nužvelgia savo svečių veidus. – Įjunk motorą, – paliepia jis. Vairuotojas, nenusiimdamas kaukės, vėl užsideda kepurę ir pasuka raktelį. Autobusas pradeda burgzti.
Rašytojas sparčiai grįžta prie užuolaidos. Patraukia virvutę, ir autobuso gale iš įvairių vietų sušvinta prožektoriai. Krėslai ten išimti, o jų vietoje stovi ilgas medinis stalas. Ant stalo pridėliota visokių daiktų. – O kas dabar bus? – klausia Michilis. – Sendaikčių turgus? Tie daiktai ant stalo tokie: paveikslas, konstruktoriaus dėžė, dažais nutepliotas rąstgalis, radiosargas, tortas su dvylika žvakučių, indelis su žole, purvinas batas ir storas virvagalis su užmegzta kilpa. Šalia stalo stovi didžiulis oda aptrauktas krėslas. Rašytojas eina prie stalo ir pasiremia į jį viena ranka. – Nujaučiu, ką jūs sau manot: nagi nagi, kas čia per šlamštas? Jis mirkteli Michiliui. – Čia ne sendaikčių turgus. Tuoj viską paaiškinsiu. Kiekvienas iš tų daiktų papasakos po istoriją. Krėslas – irgi, bet jis, žinoma, per didelis stovėti ant stalo. Visos tos istorijos sudėtos į mano naująją knygą, į siaubo istorijų rinkinį. Knyga vadinasi SIAUBŲ AUTOBUSAS, taigi taip pat, kaip ir šis autobusas. Dabar mes išvažiuojam, o kol keliausim, aš jums tas istorijas perskaitysiu. Jų bus dešimt. Michilis, atidžiai apžiūrėjęs daiktus, kilsteli pirštą. – Pone Nonvalai! Sakot, dešimt, bet aš suskaičiavau tik devynis daiktus – drauge su krėslu. – Tiksliai suskaičiavai, vaikine, aš išsyk pastebėjau, kad tu – tikras galvočius. Nesiduodi lengvai apgaunamas. 12
Jeigu Michilis būtų elektros lemputė, jis dabar sužibėtų iš pasididžiavimo. – Bet aš vis dėlto paskaitysiu dešimt istorijų, – toliau kalba rašytojas. – Dešimtai istorijai daikto nėra. Tos istorijos daiktas esu aš pats. Tai istorija apie dalykus, kuriuos aš patyriau, kai buvau maždaug jūsų metų. – Aš manau, kad jis šitaip tik atsikalbinėja, nes neturi vieno daikto, – sušnibžda Michilis Sanderiui.
Nonvalas apžvelgia visus. – Ar norit dar ko nors paklausti? Ne? Tada aš šio to paprašysiu. Gal mokytojas galėtų atsisėsti šalia manęs į šį patogų krėslą? Tai išties puikus krėslas, ir aš jį visada atiduodu mokytojams. – Kokia man garbė, – sako mokytojas Morisas ir sėdasi kur paprašytas. – Nuostabus krėslas, – sumurma jis. – Turbūt visą kelionę iš jo nepakilsiu. Rašytojas šypteli. – Dar pažiūrėsim. Mokytojas Morisas nustebęs pažvelgia į Nonvalą. Ką reiškia tokie jo žodžiai? Bet rašytojas jau ima nuo stalo virvę ir atsiverčia knygą. – Čia yra virvė, – sako jis. – Seniai seniai tokia virve buvo kariami nusikaltėliai. Beje, kai kuriose šalyse ir šiandien taip daroma. Pirmoji istorija, kurią ketinu jums papasakoti, bus apie šitą virvę. Važiuojam, Griaučiau. Siaubų autobusas pajuda. Rašytojas pradeda skaityti, ir stoja mirtina tyla.
Virvė Makso tėvas parėjo namo nešinas plokščiu keturkampiu paketu. – Nagi pasižiūrėkit, ką aš sužvejojau, – pasakė jis. Maksas su motina smalsiai sužiuro į rudą vyniojamąjį popierių. Tėvas kišeniniu peiliuku perpjovė virvelę ir šypsodamasis pradrėskė popierių. Ten buvo paveikslas. – Na? Kaip jums patinka? Maksas su motina nekantravo, ką čia pamatys. Jie žinojo, kad tėvas kraustosi iš proto dėl meno ir dažnai pareina namo nešinas kokiu paveikslėliu. Tačiau šis buvo pats keisčiausias iš visų kada nors jo parsineštų. – Baisu! – galų gale tarė motina. – Kaip galėjai tokį nupirkti? Paveiksle buvo pavaizduota keista scena. Plyname lauke stovėjo aukštos medinės kartuvės, o virš jų pilkam danguje sklandė juodi paukščiai. Kartuvėse išverstomis akimis kabaliavo kažkoks žmogus. Tikras baisūnas. Atrodė, kad visas jo veidas apžėlęs plaukais. O už kelių metrų nuo kartuvių, šiek tiek pašaipiai žvelgdamas į pakaruoklį, stovėjo šviesiaplaukis berniukas. – Baisu! – pakartojo motina. – Tas paveikslas nieku gyvu nekabos mano kambaryje. Nuo jo dar košmarai pradės sapnuotis. 15
– Bet juk čia menas, brangute! – tarė tėvas įsižeidęs. – Tik pažiūrėk, kaip gražiai jis nutapytas. Be to, su juo susijęs istorinis nutikimas. Žmogus, kurį čia matote pakartą, buvo žmogžudys, gyvenęs apie tūkstantis šešiašimtuosius metus. Tas vyrukas naktimis pavirsdavo kraujo ištroškusia pabaisa, mat buvo velniui pardavęs sielą. Berniukas, kurį matote kairėje paveikslo dalyje, buvo jo tikras sūnus, galų gale įdavęs jį policijai. Taip jis ir atsidūrė kartuvėse. Tėvas pirštu nubraukė dulkes nuo paveikslo kampų. – Tikrai labai gražiai nutapytas. Jeigu gerai įsižiūrėsit, berniukas truputėlį panašus į Maksą. Man tas pasirodė taip įdomu. – Radai įdomumą! – tarė motina. – Jis nė kiek nepanašus į Maksą. Kad ir šauna tau kartais į galvą, Simonai. Tačiau Maksas turėjo pripažinti, kad tėvo teisybė. Paveikslo berniukas tikrai buvo truputį panašus į jį. Tokie pat šviesūs plaukai, net ir strazdanos aplink nosį kaip jo. – Šiaip ar taip, – pasakė tėvas, šiek tiek sutrikęs, – paveikslas buvo toks pigus, kad tiesiog negalėjau jo nenupirkti. Radau jį sendaikčių krautuvėlėje. Atrodė, kad savininkas žūtbūt nori jo atsikratyti, nes man tereikėjo sumokėti tik trečdalį kainos. – Keista, – tarė motina. – Jeigu čia toks didis menas, kodėl tas žmogus taip pigiai jį pardavė? Tėvas gūžtelėjo pečiais. – Jis tikino, kad paveikslas prakeiktas. Prietarai, gryna nesąmonė. Juk žinai, kas tai per žmonės. Greičiausiai visas 16
reikalas pašvinkęs. Gal paveikslas pavogtas iš kokio turtingo smirdžiaus, užtat pardavėjas ir norėjo greičiau jį iškišti. Maksas nežinojo, „kas tai per žmonės“, tačiau paveikslas veikė jį keistai. Jis neįstengė nuo jo nusigręžti. Atrodė, tarytum išvirtusios pakaruoklio akys dėbso į jį ir laiko prirakinusios klaikiu, žudymo geismo kupinu žvilgsniu. Maksui regėjos, kad viskas aplinkui išblėso ir liko tiktai tos įsmeigtos į jį akys. Ūmai jis pajuto vėjo gūsį, ausyse tarytum pasigirdo šaižus varnų kranksėjimas. – Daryk kaip sau nori, – iš tolybių suskambo motinos balsas, – bet šito paveikslo kambary nelaikysim. Ką pamanys draugai ir pažįstami, pamatę viršum sofos tokią baisenybę. Pakabink jį kokiam tamsiam laiptinės kampe, kad ne taip kristų į akis. Ir tikiuosi, kad jis nėra vogtas, kitaip pats būsi nusikaltimo bendrininkas, o vieną dieną, žiūrėk, dar ir policija prisistatys prie mūsų durų. Tėvas kažką pusbalsiu sumurmėjo ir sutiko su motinos sprendimu. Pasikišo paveikslą po pažastim ir ėmė kopti laiptais. Keistoji Makso būsena praėjo, jis vėl priešais save išvydo šviesų kambarį. „Reikia užkąsti, – pamanė sau. – Gal dėl to ir pasidarė silpna, kad nuo ryto nieko burnoj neturėjau.“ Nuėjęs virtuvėn, jis storai apsitepė riešutų sviestu duonos riekę. Paveikslas jau kelios dienos kabėjo tamsiam laiptų užkampyje, kur beveik niekam nekrito į akis. Maksas pastebėjo, kad kažkodėl nedrįsta pažvelgti į tą paveikslą. Užlipęs aukštyn 17
nusukdavo akis šonan ir kiek įkabindamas skuosdavo į savo kambarį. Jam buvo baisu išsprogusių pakaruoklio akių. – Niekai, – drąsino pats save. – Kodėl gi turėčiau bijoti paveikslo? Bet vis tiek, einant antrojo aukšto koridorium, jį suimdavo baugulys. O naktimis jis dažnai sapnuodavo keistus sapnus, kuriuose po jo kambarį kranksėdami skraidydavo didžiuliai juodi paukščiai.
Vieną dieną Maksas pasakė: – Tėte, man nepatinka tas paveikslas. Aš jį net sapnuoti pradėjau. Tiesiog šiurpu! Tėvas triuškinamai nužvelgė jį. – Tai dar ir tu pradėsi? Kas čia judviem darosi? Negi jau nė savo namuose nebegalėsiu pasikabinti gražaus paveiksliuko? Jis kybos ten, kur kybo! Viskas! Daugiau nieko nenoriu girdėti! Maksą išgąsdino smarki tėvo reakcija. Paprastai tėvas taip negražiai su juo nesielgdavo. Maksui atrodė, kad tėtė pasikeitė nuo tos dienos, kai nusipirko tą paveikslą. Be to, regis, nutarė užsiželdinti barzdą, nes jau dvi dienas vaikščiojo nesiskutęs. Ant skruostų ir smakro stirksojo šeriai. Tą naktį Maksas vėl sapnavo juoduosius paukščius. Jų kranksėjimą girdėjo taip garsiai, lyg jie iš tikrųjų būtų skraidę po jo kambarį. Nusigandęs Maksas pabudo ir akimirksniu pašoko lovoje. Kambary tvyrojo mirtina tyla, tačiau jam pasirodė, kad išgirdo kimų kranksėjimą, tarytum kokį savo sapno aidą. Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą pajuto, kad nori į tualetą. Marinamas miego Maksas pusmirkomis nusvirduliavo į vonios kambarį. Atlikęs reikalą patraukė vandens svirtelę ir nušliurino atgalios. Pasiekęs koridoriaus vidurį sustojo. Buvo tamsu, bet iš kažkur sklido keistas švytėjimas. Vargais negalais Maksas praplėšė akis pasižiūrėti, iš kur jis sklinda. 19
Turinys 1. Virvė 2. Radiosargas 3. Katžolė 4. Tortas 5. Paveikslas 6. Krėslas 7. Batas 8. Konstruktoriaus dėžė 9. Medžio gabalas 10. Rašytojo istorija 11.
5 15 27 30 39 43 54 57 68 72 83 86 98 103 111 118 130 133 146 149 157
Lo-127
Loon, Paul van Siaubų autobusas 1 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. –Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 168 p.: iliustr.
De Tulpo mokyklos septintokai išsiruošia į ekskursiją „Siaubų autobusu“. Čia jie išgirs dešimt šiurpių istorijų apie tortą, batą, paveikslą... Lyg ir nieko baisaus. Bet istorijoms pasibaigus autobusas į mokyklą negrįš... Paulas van Loonas (1955) yra vienas mėgstamiausių Nyderlandų vaikų rašytojų, laimėjęs daugiau nei trisdešimt literatūrinių premijų. Akinių nuo saulės niekad nenusiimantis rašytojas savo pasakojimais šiurpina visos Europos ir net Japonijos vaikus.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Bronė Vinevičienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Vaikų knygos savaitės proga septintokams surengta išvyka „Siaubų autobusu“ nežada nieko itin intriguojančio. Tik susitikimą su rašytoju ir dešimt jo paties sukurtų pasakojimų. Na, dar netikrus šikšnosparnius autobuso palubėje ir vairuotoją su kauke. Bet istorijos darosi vis kraupesnės ir baisesnės, o iš anksto suplanuotas kelionės maršrutas pradeda keistis. Nyderlandų rašytojas Paulas van Loonas sako, kad šias istorijas rašė naktimis, kai visi miega. O mes patariame, jei perskaičius „Siaubų autobusą“ naktimis bus baisu užmigti, darykite kaip vienas knygos herojus – nuolat kartokite žodžius: „Kvailystės. Išmonės. Rašytojai visada meluoja.“ Gal padės apsiginti nuo košmarų. Bet nepažadame...
Kitos serijos knygos:
El. knygynėlyje – geresnės kainos!