Kęstutis Kasparavičius
S O D I N I N K A S
FLORENCIJUS
Kęstutis Kasparavičius
S O D I N I N K A S
FLORENCIJUS
Iliustracijos autoriaus
Vilnius 2018
G
yveno kartą toks Sodininkas Florencijus. Jis buvo meškinas – kaip ir visi kiti to miestelio gyventojai. Florencijaus tėtis taip pat buvo sodininkas. Ir net senelis, kurio portretas kabojo namie virš židinio, irgi buvo sodininkas. O kad jiedu, kaip ir Florencijus, buvo rudi gauruoti lokiai, neverta nė sakyti. Florencijus gyveno pačiame miestelio pakraštyje, namelyje prie pat miško. Du to namelio langai išėjo į miško pusę, laukujės durys ir virtuvės langas – į gatvę, o du kiti langai vakarinėje sienoje smalsiai žvelgė į kaimynės meškutės Dainininkės namą. Iš pietų pusės buvo įrengta medinė veranda, kurioje šiltais vasaros vakarais Florencijus mėgdavo gerti arbatą su medumi. Iš verandos mediniais laipteliais buvo galima nulipti tiesiai į sodą. Išties gražu būdavo žiūrėti į puikųjį meškino sodą. Veja – visada šviežiai nupjauta ir panaši į žalią aksominį kilimą, ką tik švariai išvalytą dulkių siurbliu. Sode vešėjo patys rečiausi ir gražiausi medžiai, savaime augantys tik tolimuose kraštuose. Gal tik fernambuko čia trūko. Bet šis medis ne toks jau ir gražus, kai bandai įsivaizduoti. Juo labiau kad niekas Meškamiestyje nežinojo, kaip jis atrodo, ir net neįtarė, kad išvis tokių medžių būna. Sodo pakrašty, prie pat tvoros, šiek tiek atokiau nuo akių, slypėjo nedidelė braškių lysvė. Vis dėlto dažnas svečias, užsukęs pasigrožėti Florencijaus sodu, kažkaip nejučia, lyg netyčia, atsidurdavo prie braškių. Nenuostabu: juk jos ne tik gražios, bet ir labai skanios bei kvapnios. O juk lokiams tai labai rūpi...
2
Aplink namą augo rožių krūmai. Juos Florencijus prižiūrėjo taip rūpestingai, kaip kad savo dailius nagučius prižiūri jo kaimynė meškutė Dainininkė. Toji kaimynė Dainininkė buvo gražutė ir miela meškutė. Ir labai elegantiška – turėjo galybę dailių suknelių ir skrybėlaičių. Be to, mokėjo dainuoti maloniu lyg angelo balsu. Ne tokiu be galo žemu ir dusliu, kokiu paprastai baubia ar riaumoja visi lokiai, o veikiau švelniu ir mielu, tarsi sidabrinis šaukštelis medaus dubenėlyje. Laiką ji leido linksmai ir nerūpestingai. Vakarais dainuodavo rotušės salėje ar kviestiniuose vakarėliuose, o rytus leisdavo namie – prie fortepijono, lavindama balsą, arba prie veidrodžio. Meškutė labai rūpinosi savo išvaizda, prausė ir šukavo žvilgantį purų kailiuką, galando maža sidabrine dildele nagučius, matavosi prašmatnias sukneles, batelius, papuošalus, ir buvo visiškai aišku, kad pats mėgstamiausias daiktas jos namuose yra veidrodis. Už gražų sidabrinį balsą pati meška Karalienė ją buvo apdovanojusi sidabro medaliu ir senovine liutnia. Tik linksmoji kaimynė niekada liutnia neskambino, o pakabino ją aukštai namo palėpėje. Mat jai visai nepatiko tas be galo liūdnų garsų instrumentas.
5
Tuo tarpu Florencijus visą dieną praleisdavo savo sode. Gauruotasis Sodininkas meistriškai darbuodavosi sodo žirklėmis, todėl jo prižiūrimi krūmai įgaudavo pačias keisčiausias formas: dėžės, kamuolio, morkos, kibiro, saldainio ant pagaliuko ar statinaitės. O vieną buksmedį Florencijus taip nugenėjo, kad šis tapo panašus į pirmąją jo vardo raidę – F. Po medine veranda buvo įrengtas nedidelis sandėliukas, į kurį galėjai
6
patekti nusileidęs laipteliais ir atsidaręs raudonai dažytas dureles. Jame Florencijus laikė sodininko įrankius. Tarp tų įrankių buvo galima rasti didelį skardinį laistytuvą didiesiems augalams, mažą žalvarinį laistytuvą pačioms mažiausioms gėlytėms, kastuvą, olandišką kauptuką, sodininko peilį, žirkles augalams genėti ir vėduoklinį grėbliuką. Tuo grėbliuku Florencijus ne tik grėbstė lapus, bet ir galėdavo pasikasyti kailiuką ar net kojų padus.
Be to, sandėliuke dar stovėjo vienratis vežimėlis ir žoliapjovė, o pačiame kampe riogsojo didžiulis apvalus apsamanojęs akmuo – matyt, dar nuo senelio laikų. Tik visiškai neaišku, kur jį būtų galima pritaikyti ir kokiu būdu jis galėtų praversti sodininkystėje. Meškinas puikiai išmanė, kaip auginti azalijas ir hortenzijas, magnolijas ir forsitijas, o žodį rododendras jis ištardavo taip lengvai ir greitai, kaip kad maži meškučiai, paklausti, ar jie nori karamelinių ledų, ištaria žodelį taip. Bet labiausiai Florencijus mylėjo rožes. Jis labai rūpinosi savo augintinėmis, kasdien laistė jas drungnu vandeniu, genėjo nudžiūvusias šakeles, purškė specialiu skysčiu nuo visokių kenkėjų, o artėjant žiemai kruopščiai uždengdavo eglišakiais, kad nesušaltų. Florencijus buvo pats geriausias rožių augintojas visoje Meškinų Karalystėje. Jo sode augo nuostabios visų rūšių ir visokių spalvų rožės: sniego baltumo, pieno baltumo, gulbės baltumo, rausvos žemuogių torto spalvos, tekančios saulės spalvos, neprakąsto persiko spalvos, triušio nosytės spalvos, karamelinių ledų spalvos, saulėlydžio spalvos, raudonų šermukšnio uogų spalvos, atkąsto persiko spalvos, pačių tamsiausių vyšnių spalvos ir paslaptingos gelsvojo heliodoro spalvos. Sode, apgaubtos begalinės meškino meilės, žiedus skleidė net auksinio medaus spalvos rožės. Ir dar daug kitų rožių, kurių spalvų pavadinimus vienintelis žinojo atokiame miestelio užkampyje gyvenantis meškinas Dailininkas.
8
Kai kurios rožių veislės, išaugintos
Triušio nosytės spalvos rožė
Nematomos spalvos rožė
Rožė, specialiai išauginta meškutei Uogautojai
Karvės spalvos rožė
10
Įsimylėjėlių papūgų rožė
meškino Florencijaus sode
Šokolado spalvos rožė
Atvirkščioji rožė
Nuvytusi rožė (per nesusipratimą laiku nepalaistyta)
Dar neišsiskleidusi rožė (spalva kol kas nenustatyta)
Rūko spalvos rožė
Florencijus buvo pats geriausias ir draugiškiausias sodininkas visoje Meškinų Karalystėje. Tačiau vieną dieną Florencijų prislėgė rūpestis – kaip patenkinti meškos Karalienės norą gauti ypatingųjų juodųjų rožių. Netrukus paaiškėja, kad jų auginimą gaubia daug keistų ir netgi baisių paslapčių, kurios gali amžiams pakeisti ramų karalystės gyvenimą. Ši istorija kviečia jaunuosius skaitytojus sekti mįslingus siužeto vingius ir svarstyti drauge su knygos herojais apie sąžiningumą, draugiškumą, atsakomybę už savo poelgius. Kitos leidykloje „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos: Dryžuota istorija Meškelionė Šuniškos dienos Kaimynė už kampo Tinginių šalis Drebantis riteris Braškių diena. Paslaptingos istorijos Apie šį bei tą. Trumpos istorijos Apie daiktus. Trumpos istorijos Apie gyvūnus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Mažoji žiema Antrasis leidimas © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2003, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-995-568-333-9
Redaktorius Kęstutis Urba Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Gauruotasis Sodininkas meistriškai darbuodavosi sodo žirklėmis, todėl jo prižiūrimi krūmai įgaudavo pačias keisčiausias formas: dėžės, kamuolio, morkos, kibiro, saldainio ant pagaliuko ar statinaitės. O vieną buksmedį Florencijus taip nugenėjo, kad šis tapo panašus į pirmąją jo vardo raidę – F. Sodininkas Florencijus būtų ramiai puoselėjęs savo sodą ir auginęs nuostabiausių rūšių rožes, jei ne meška Karalienė, kuri panoro juodųjų rožių. Bet kodėl šių rožių auginimą gaubia paslaptis? Kaip Florencijui ją įminti? Ar juodosios rožės neužtrauks nelaimės visai Meškinų Karalystei?
ISBN 978-995-568-333-9
9 789955 683339