Tukas lieka vienas by Nieko rimto

Selemonas Paltanavičius Iliustravo Lina Eitmanty tė

s a Tul ikeka s a n vie

-Va l u ž

ienė

Tukas l ieka vienas

UDK 821.172-93 Pa-152

Knygos leidimą remia

Selemonas Paltanavičius

Tukas l ieka vienas

Iliu

str

avo

Lina Eit antytėm

Vilnius 2016

ži Va l u

Turinys Tu k a s l i e k a v i e n a s 8

Ką d ar yt i ma ža m v i e n i š a m Tu k u č i u i ? 10

Vi e n a s n a m i e ! 14

Va k a ra s dv i e s e 19

Kas v a i k š t o n a k t į ? 22

Kav a s u c u k ru m i 26

O bu ol i av i m a s 32

Kai p p a s t a t ė p i ra m i d ę 36

N eno r i u k i t o Tu k o ! 43

Ka i p a b ą l a žol ė 46

Tu k o n a mų mu zi e ju s 49

Gė l i ų ra š t a i 53

Pelės meg zt i n i s i r t r i u š i o k a i l i n i a i 56

Kai n i e k o n e l i e k a 62

D rau g ą p a ži n s i ži e m ą ! 64

Ka l ė d o s s u Tu k u 69

Tu k as l i e k a n e v i e n a s 74

Tukas lieka vienas – Atrodo, lyg tie daiktai iš gausybės rago pilasi… Jų vis daugiau ir daugiau, – bandydamas sugrūsti į automobilio bagažinę per vasarą susikaupusį turtą niurna tėtė. Vasara baigiasi, jie palieka savo sodybą prie miško, pačioje ramiausioje pasaulio vietoje, ir išvažiuoja į miestą. Į dar vienus namus… – Ir ko tik tam žmogui prisireikia… – čia vėl tėtė. – Kodėl mes į miestą vežamės tiek daug daiktų? Kur ten juos sutalpinsim? Gal dalį palikime čia? Niekas nebando su juo ginčytis, bet visi tik neša ir neša savo ryšulius, maišelius, kuprines. Automobilis jau pilnut pilnutėlis, o daiktų kalnas nė kiek nemažėja. Dabar atėjo eilė stogo bagažinei, ten ir sukraunami, priraišiojami, priveržiami likę maišai, o kitkas atsidurs viduje ant kelių. Važiuojam, važiuojam! Kelias iš sodybos mažai išvažinėtas, jis vingiuoja girios pakraščiu, čia išnyksta, čia vėl atsiranda. Seniai neliję, tad visos duobės išdžiūvusios, automobilis linguoja, sūpuoja per jas – neria žemyn ir kyla aukštyn, neria žemyn ir… – Tikri amerikietiškieji kalneliai! – džiūgauja tėtė. – Laikykitės, krintam! Šaunu! Ir mokėti nereikia. O-op!

Pagaliau duobėtas kelias baigiasi, automobilio variklis tyliai atsikvepia, o ratai ramiai suošia pajutę asfaltą. – Na va… Dabar šaunam tiesiai namo! – tėtė bando įteigti, kad jam visai nesunku palikti kaimą. – O kaip tau atrodo, Tukai? – Kąąą?. . Stoook! O kur Tukas? Tik dabar visi, įstrigę automobilyje tarp daiktų, pamato, kad su jais nėra Tuko. Jis liko sodyboje! Ir kaip galėjo jį pamiršti, tokį gerą, švelnų triušiuką, mieliausią savo draugą… – Atgal! Visu greičiu atgal! Dabar automobilis jau ne linguoja, o skriete skrieja per duobes, lyg jų nė nebūtų. Kitąkart vairuotojas būtų sulaukęs aibės priekaištų, o dabar visų mintyse tik vienas žodis: „Greičiau, greičiau! Negi negalima važiuoti greičiau?“ Štai sodas, užkelti kiemo vartai, darželis… – Tukai! Tukuti, kur tu? – visi pabyra po kiemą, puola rakinėti trobos, svirno, net pirties durų, bet veltui. – Negali būti… – visi stovi vidury kiemo nuleidę rankas, nežinodami, ką bemanyti. Jis toks mažas, toks silpnutis, jį kas tik nori nuskriaus. Vienas jis net kitapus tvoros pasiklystų. – Tukai! Na kurgi tu? Išnaršė visur iki vakaro, bet veltui. Triušelio nė kvapo! Galiausiai atsidusę susėdo visi į automobilį, be žodžių išvažiavo į asfaltą ir pasuko miesto link. Kur Tukas? Kas gi jam atsitiko?

Ka daryti mazam vienisam Tukuciui? – Koooooks ryteeelis! – Tukas pasirąžo guolyje po klėtimi ir letenėle nusibraukia nuo akių voratinklius. – Puikumėėėlis! Pats metas gerti kavą. Pala, bet kodėl jos neužuodžiu? Vasaros pabaigos rytas iš tikro gražus, saulutė žvilga kiekvienam rasos lašely, virš tako svyra jurginų galvos ir kvepia obuoliais. Jų jau begalės nukrito, o kiek dar ant šakų kabo… Skabydamas dobiliukus, triušelis ramiai striksi trobos link. – Toks ryyytas! Vasarėėėėėlė! Bet kas čia nori jam malonią nuotaiką sugadinti? Sustojęs vidury kiemo, pasistiepęs ir pastatęs ausis, Tukas išpučia akis: trobos kaminas nerūksta, nosies nekutena gardus dūmų kvapas. Maža to, užuolaidos užtrauktos, o ant durų… Taip, ant durų kabo spyna, lyg namie nieko nebūtų! – Ei! – pasistiepęs šūkteli Tukas. – Jūs miegat ar žaidžiat slėpynių? Kokie čia žaidimai, kai metas gerti ryto kavą! Patuksenęs letenėle į duris, Tukas įsiklauso. Jeigu jau visi išsislapstė, niekur nesidės – vis tiek galiausiai krepštelės. Arba grindų lenta po kojų sugirgždės. Neišgirdęs nė menkiausio brazdesio, jis darsyk pabeldžia, dabar daug garsiau. Tyla. Negali būti…

Tukas susigūžia prie durų ir jam sugelia širdį – negi žmonės bus jį pamiršę? Jį, savo draugą, švelniakailį triušelį, kurį visados paėmę ant rankų glostydavo, kuriam šnabždėdavo meilius žodelius, kuriam užmigus pritildydavo televizorių – kad netrukdytų. Kas nutiko, kad visi nuo jo nusigręžė, paliko vienut vienutėlį? O gal ir anksčiau melavo, gal visai jo nemylėjo, gal tie švelnūs žodžiai buvo niekų verti? Susigraudinęs triušelis ilgai kūkčiojo prie trobos durų, paskui – prie darželio tvoros, o galiausiai užšokęs ant suoliuko ir susigūžęs į kamuoliuką raudojo nesuvaldomu verksmu. Jis toks mažutis, jis niekada nebuvo likęs vienas. Kaip jie galėjo Tukutį pamesti? Ne, jis to neištvers, jis… Tukas pabudo, kai saulutė nusigręžė ir pavėsyje pasidarė šalta. Brrr… Triušelis pasimuistė, nusižiovavo. Pala… šiandien kažkas įvyko. Kažkas baisaus… Aa, tai jį paliko vieną, tai taip jam atsidėkojo už draugystę. Galbūt žmonės visada tokie?.. – Na ir tegul! – Tukas trepteli koja, o kad dar šauniau atrodytų, persibraukia letena per ūsus. – Pamanykite, išgąsdino! Gyvensiu sau vienas, pats virsiuosi kavą, pats morkas auginsiu. Ir kopūstus. O jūs būkite sau be Tuko. Pamatysite, kaip bus gera… „Drąsiai aš čia išrėžiau“, – susimąsto triušiukas ir prityla. Taip, jis drąsus, jis virsis kavą ir prižiūrės morkas su kopūstais – tai jam žinoma ir pažįstama. Bet kaip patekti vidun, kur jo

lovelė, kur indelis su maistu, pagaliau kur lentynoje stovi kavos dėžutė? Hmmm… Tuk tuk tuk… Supykęs ar nežinodamas, ko griebtis, Tukas imdavo belsti koja į žemę. Bilsnojo ir dabar, nes viskas skendėjo nežinioje: kur raktas, kur kava, kur lova? Pala pala! Kaip jis galėjo pamiršti… Žmonės, ko gero, nesuprasdavo, ką karpydamas dantukais dobiliukus ir kiaulpienių lapus galvoja triušelis. O štai jis visada matė ir žinojo, ką jie daro. Ana po tuo akmeniu prie tvoros eidami grybauti jie pakišdavo raktą. – Op, – Tukas vienu šuoliu šasteli prie akmens, įsirėmęs letenėlėm paverčia jį. Tuščia! Kas čia per pokštai? Negi ir raktą bus pamiršę palikti? Aa… Yra dar viena slėptuvė – malkinėje! Dėžutėje ant sienos guli raktas. Tukas užsikabina jį ant kaklo, pasidžiaugia raudonu kaspinu, kuriuo raktas parištas, ir nušuoliuoja per kiemą prie trobos. Pasilypėjęs ant kėdės, jis pasuka raktą ir pastūmęs duris įžengia į namus. Savo namus. Užeik, Tukai, tu čia šeimininkas! Dabar tau niekas netrukdys.

Vienas namie ! Tukas niekada nesvajojo likti namie vienas. Juk ką veiktų, kaip gyventų? O dabar jis vienų vienas, niekas jam netrukdys galvoti, miegoti, nesivalys rankų į jo kailiuką ir netampys už ausų. Kažin kodėl žmonės niekada nebando pakelti už ausų savo vaikų… arba katės, šuniuko? O štai triušelį kelia! „Oi, skauda, – susiraukia jis prisiminęs ir net cypteli. – Bet argi žmonėms tai rūpi? Ar jiems iš viso kas nors rūpi?“ Tukas guli lovelėje ir suka galvą, ar žmonės supranta, kad, be jų, Žemėje gyvena ir kitokių padarų. Štai jeigu čia būtų žmonių, jie triukšmingai klegėdami gertų kavą ir tikrai nepasiūlytų jos Tukui. Bet dabar jis pats išsivirs kavos ir mėgausis ja vienas. Pats sau šeimininkas! Taaaip… Kava nuostabi. Ji tokia kvapni… Jai reikia vandens… Aha, štai paims kaušą ir pasisems iš kibiro… Pasistiepęs Tukas ilgai graibo kaušu po kibiro dugną, galiausiai įsiręžęs pakelia. O kur vanduo? Kauše vandens nė lašo, užtat tirta kažkas šlapias ir pūkuotas… buvęs pūkuotas… – Kas tu toks? – Tukas prineša kaušą arčiau ir prisikišęs žiūri. Kaip gyvas nematė nieko panašaus. – Ko čia kraipai ūsą? – piktai cipteli kaušo dugne pasišiaušėlis. – Aš peliukas… Paprastas peliukas. Kažin koks žioplys paliko neapverstą kibirą ir… Gerai, kad tu čia atsiradai…

– Aš čia neatsiradau, – taikiai paaiškina Tukas. – Aš čia gyvenu, tai mano namai. O po svetimus kibirus nevalia landžioti. Na tai ką – čia gyvensi ar kraustysies kitur? – Jeigu neprieštarauji, tai liksiu čia. Man daug vietos nereikia. Peliukas stryktelėjo ant grindų, persibraukė letenėlėmis per drėgną kailiuką ir nuvirvėjo po spinta. O Tukas sugraibė šiek tiek vandens, pripylė kavinuką ir pastatė ant viryklės. Taigi taigi… o kaip ta viryklė verda? Kol degtukus susirado, kol pakrovė viryklę ir pakūrė malkas, jau geras vidudienis buvo. Ryto kavai kaip ir per vėlu, bet triušelis užsispyrė nepradėti dienos be kavos. Ir tikrai – netrukus kavinuko dangtis ėmė šokinėti, jį nukėlęs Tukas įbėrė vidun keletą žiupsnių kavos. Ohoho, koks kvapas pasklido!.. Tikros kavos! Tukas paėmė iš indaujos patį dailiausią puodelį, prisipylė pilną, atsisėdo prie stalo ir susimąstė. Gera pradėti dieną nuo kavos. Su trimis šaukštais cukraus, sriubčiojant po mažą gurkšnelį. O čia dar peliukas atstraksėjo, irgi gavo butelio kamštyje kavos ir abu leidosi šnekučiuotis apie gyvenimą. – Aš čia žiemosiu! – storu balsu sududeno Tukas. – Prisiruošiu visko, prisinešiu malkų, šieno, morkų… Šiemet sode gausiai obuoliai užderėjo, tai kai sukrausiu juos visus troboj, užteks iki pavasario. – O aš, jeigu leisi, žiemosiu pas tave. Gerai? Juk katė čia negyvena?

– Pabandytų! – Tukas treptelėjo koja. – Katė turi turėti savo namus, o aš – savo! Palauk, bet kas man iš to, kad tu čia gyvensi? Juk grauši viską, naktimis man į kibirą įkrisi… – Tukai, ko tu toks pikčiurna? Aš būsiu su tavimi, argi to maža? Aš čia šmirinėsiu, galėsiu tau kuo nors pagelbėti… – Menkas iš tavęs pagalbininkas. Bet jei nori – gyvenk. Va, jau kavą baigiu išgerti… – Tai gal dar po puodelį? – Ne-a, – Tukas pažvelgė į kavos likučius dėžutės dugne. – Kavą reikia taupyti. Geriau jau mudu ką nors naudinga nuveikime. Kaip manai, ar yra darže morkų? – Morkų? Niekas tau to nepasakys, tik aš. Matysi, vakare jos bus iki vienos suskaičiuotos! Taip jiedu ir išsiskyrė. Tukas išėjo pasižvalgyti, ką kieme galima nuveikti: kiek malkų pasiruošti, kiek šieno prisidžiovinti. O peliukas nurūko į daržą. Apėjęs visą kiemą, triušelis pasijuto tikras šeimininkas. Jei tik pajėgtų, daug ką jis čia pakeistų – nugriautų, pastatytų, nukirstų, pasodintų. Štai kad ir tos klojimo durys – ko jos tokios didelės? Juk reikia milžino joms darinėti, o tam milžinui pamaitinti visų Tuko morkų ir obuolių neužtektų. Gerai, kad po durimis yra plyšys. Tukas šmurkšteli klojiman. Smagumėlis! Šieno pakaks ne vienai žiemai. Ir grūdų, supiltų statinėje, – taip pat. Gal žmonės čia ir kavos paliko? Juk turėtų ji kur nors augti…

Megstami Tuko ir peliuko dalykeliai

Autorius

Selemonas Paltanavičius Gimtadienis sausio 14 d. Gyvena Vilniuje. Labai mėgsta keliauti po Lietuvą ir turi daugybę bičiulių girioje, pajūryje, pelkėse, pievose, soduose. Keliaudamas fotografuoja gamtos kasdienybę, kuri pateikia nuostabių staigmenų. Kelionių metu aplanko daug vaikų – mokyklose ir darželiuose. Vaikai – puikūs klausytojai ir pašnekovai, su kuriais Selemonas mielai dalijasi savo pasakojimais ir nuotykiais, tikrais ir įsivaizduotais. Rašytoją sukurti istoriją apie Tuką įkvėpė draugų įspūdžiai apie savo triušiuką, kurį jie veždavosi į sodybą ir kartais palikdavo šeimininkauti namuose. Tačiau jis ten likdavo ne vienas – jį lankydavo mažas peliukas!

Dailininke

Lina Eitmantytė-Valužienė Gimtadienis rugsėjo 24 d. Gyvena Vilniuje. Labai patinka skaityti knygas ir kurti joms iliustracijas. Mėgstamiausios piešimo priemonės – pieštukai. Linai ypač smagu juos rikiuoti dėžutėje ir galvoti, kurios spalvos gražiausiai dera, kai norisi atskleisti paslaptingą nakties nuotaiką arba saulėtą vasaros kaitrą. Dailininkė džiaugiasi, kad jos iliustracijų vertintojai – patys reikliausi ir nuoširdžiausi žmonės pasaulyje – vaikai. Iliustruodama Selemono knygas, Lina patiria ypatingą džiugesį, nes jų tekstuose gyvena tokie mieli ir jaukūs gyvūnėliai, kurių žavesys nepalieka abejingų ne tik mažųjų, bet ir suaugusių skaitytojų.

Pa-152

Tukas lieka vienas / Paltanavičius, Selemonas; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 80 p.: iliustr.

Selemono Paltanavičiaus (g. 1956 m.) istorijos apie nuostabią Lietuvos gamtą džiugina jau kelias mažųjų skaitytojų kartas, o poetiški rašytojo pasakojimai atskleidžia paslaptingą gyvūnijos gyvenimą. „Tukas lieka vienas“ – pasakojimas apie triušelį, per klaidą šeimininkų paliktą kaimo sodyboje. Mažajam Tukui tenka išmokti pačiam pasirūpinti savimi jį supančioje aplinkoje, kurioje triušelio laukia netikėti atradimai ir tikra draugystė. Tuko nuotykius pavaizdavo dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Selemono Paltanavičiaus knygos: LABAS, KAIP GYVENI? 14 LAIŠKŲ IŠ GIRIOS GIRIOS PAŠTAS MAŽI EŽIUKO SAPNAI

Redaktorė Danutė Ul činskaitė Korektorė Vaiva M arkevičiūtė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Ką daryti netikėtai suprat us, kad likai vienas? Ypač je i esi tik mažas triušelis, kurį m ylintys šeimininkai per klaidą pa liko kaimo sodyboje... Nuo šiol sumaniajam Tu kui teks išmokti pasirūpinti savimi ir dideliais namais bei so du, nepabūgstant nė lapino , kuris vakarais šmirinėja aplin k... Tačiau Tukas – nepaprastas tri ušelis. Net didžiausi iššūkiai jam – ne kliūtis. Juk rūpesčiais ir džiaugsmais jis dalijasi su tikru draugu peliuku! Šaltais ži emos vakarais smagu kartu gė rėtis gamtos stebuklais, gurk šnoti kavą ir valgyti keptus obuolius.

ISBN 978-609-441-406-0

9 786094 414060