Vėjas gluosniuose by Nieko rimto

VÄ&#x2014;jas

gluosniuose

Vėjas

gluosniuose Kenneth Grahame Iliustravo Robert Ingpen Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Dantaitė

Vilnius 2012

UDK 821.111(411)-93 Gr52

Versta iš: Kenneth Grahame THE WIND IN THE WILLOWS Charles Scribner‘s Sons, New York, 1961

Grahame, Kenneth Vėjas gluosniuose / Grahame, Kenneth; iš anglų k. vertė Aleksandra Dantaitė; iliustravo Robert Ingpen. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 224 p.: iliustr.

„Vėjas gluosniuose“ – viena nuostabiausių visų laikų knygų vaikams, pirmą kartą išleista 1908 metais. Klasika tapusi literatūrinė pasaka škotų autoriui Kenetui Greihemui (1859–1932) pelnė tarptautinį pripažinimą ir iki šių dienų yra su didžiuliu malonumu skaitoma vaikų ir suaugusiųjų visame pasaulyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į idilišką Edvardo VII laikų Angliją, kur prie nuostabių upės krantų ir Gūdžiojoje Girioje kvapą gniaužiančių nuotykių patiria keturi draugai – geraširdis Kurmis, gudrusis Vandeninis Žiurkinas, išmintingasis atsiskyrėlis Barsukas ir nutrūktgalvis Rupūžius. Knygą puošia įspūdingos pasaulinio garso Australijos dailininko Roberto Ingpeno (1936) iliustracijos, sukurtos knygos išleidimo šimtmečio proga. 1986 metais R. Ingpenas pelnė Hanso Christiano Anderseno premiją – reikšmingiausią tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą, dar vadinamą „mažuoju Nobeliu“.

Antrasis leidimas

„NIE KO

MTO“ 10 M RI E

ISBN 978-609-441-024-6

Redaktorės Roma Zagorskienė ir Giedrė Kmitienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

„NIE KO

© Tekstas, Kenneth Grahame, 1908 © Iliustracijos, Robert Ingpen, 2007 Created by Palazzo Editions Ltd., Bath, United Kingdom © Vertimas į lietuvių kalbą, Aleksandra Dantaitė, 1966 © Leidykla „Nieko rimto“, 2012

Turinys Kenetas Greihemas 6 Robertas Ingpenas 7

Paupys 9

Platūs keliai 27

Gūdžioji Giria 45

Ponas Barsukas 61

Dulce domum 79

Ponas Rupūžius 97

Panas prie rytmečio vartų 115

Rupūžiaus nuotykiai 129

Visi iškeliauja 147

Tolesni Rupūžiaus nuotykiai 167

„Lyg liūtys vasaros pabiro ašaros“ 189

Odisėjo sugrįžimas 209

enetas greihemas (Kenneth Grahame) gimė 1859 metais Edinburge, teisininko šeimoje. Būdamas vos penkerių staiga neteko mamos. Tėvas išsiuntė vaikus gyventi pas senelę į Berkšyrą, ant Temzės kranto. Ta idiliška vieta išugdė berniukui meilę kaimui, kuris vėliau tapo Vėjo gluosniuose fonu. K. Greihemas Oksforde lankė Šventojo Eduardo mokyklą, ten jam puikiai sekėsi ir mokslai, ir sportas. Svajojo stoti į Oksfordo universitetą, bet šeima negalėjo jo paremti, todėl 1879 metais jis tapo Anglijos banko tarnautoju, o vėliau pakilo iki valdytojo. Dirbdamas banke K. Greihemas pradėjo rašyti – norėjo 6

VĖjas

gluosniuose

praskaidrinti nuobodžią biuro kasdienybę – ir netrukus jo kūriniai pasirodė žurnaluose, tarp jų National Observer. Pirmoji jo apsakymų rinktinė Pagan Papers (Pagonių dokumentai) buvo išleista 1893 metais, po jos pasirodė dvi antologijos – The Golden Age (Aukso amžius) ir Dream Days (Svajonių dienos), abi sulaukė didelės sėkmės. 1899 metais K. Greihemas vedė Elspetą Tomson (Elspeth Thomson). Santuoka nebuvo laiminga. Jie susilaukė tik vieno vaiko, berniuko, vardu Alesteris (buvo pramintas Peliuku). Vaiko užsispyrimas įkvėpė K. Greihemą sukurti pono Rupūžiaus personažą, veikiantį pasakose, kurias nuo ketvirtojo Alesterio gimtadienio tėvas sekdavo jam prieš miegą. Vėliau jos buvo išdailintos K. Greihemo laiškų serijoje. Knyga Vėjas gluosniuose buvo išleista 1908 metais ir netrukus tapo labai populiari. 1907 metais K. Greihemas dėl ligos pirma laiko išėjo į pensiją. Palikęs Anglijos banką jis toliau rašė ir mėgavosi gyvenimu kaime, nors reikšmingų kūrinių daugiau nepaskelbė. Būdamas vos devyniolikos tragiškai žuvo Alesteris ir K. Greihemas ėmė gyventi kaip atsiskyrėlis. Jis ramiai mirė 1932 metais savo namuose Berkšyre.

obertas ingpenas (Robert Ingpen), pasaulinio garso dailininkas ir rašytojas, gimė 1936 metais. Melburne studijavo iliustravimo meną. R. Ingpenas apipavidalino, iliustravo ir parašė daugiau nei šimtą grožinės ir negrožinės literatūros kūrinių. 1986 metais už indėlį į vaikų literatūrą buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu. Ši premija yra reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“. R. Ingpenas iliustravo keletą klasikinių vaikų literatūros kūrinių, tarp jų Roberto Luiso Stivensono (Robert Louis Stevenson) Lobių salą, Žiulio Verno (Jules Verne) Aplink pasaulį per 80 dienų, Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) Pinokį, Radjardo Kiplingo (Rudyard Kipling) Džiunglių knygą ir šimtosioms metinėms skirtą Džeimso Metju Bario (James Matthew Barrie) Piterio Peno ir Vendės leidimą. 7

Paupys

urmis plūkėsi visą pavasario rytą, tvarkė savo namus. Iš pradžių jis darbavosi su šluota, paskui su skuduru, karstėsi kopėčiomis, laiptais ir kėdėmis su teptuku ir kalkių kibirėliu; jis triūsė tol, kol dulkės ėmė graužti gerklę ir akis, juodas kailiukas aptiško kalkėmis, įskaudo nugara ir nuvargo rankos. Pavasario buvo pilnas oras ir žemė; svaiginantis jo ilgesys ir nerimas skverbėsi net į mažą, tamsų Kurmio namelį. Taigi visai nenuostabu, kad Kurmis staiga trenkė teptuką ant grindų, šūktelėjo: „Kad jį kur! Teprasmenga ta pavasario ruoša“, – ir, net neapsivilkęs švarkelio, išrūko pro duris. Kažkas viršuje tartum valdingai jį šaukė, ir jis pasuko stačiu urveliu, atstojančiu jam žvyruotą kelią, kokį turi žvėreliai, gyvenantys arčiau saulės ir oro. Kurmis kniso, rausė, gramdė žemę nagais, kapstė ją ir vėl gramdė, rausė, kniso, uoliai darbuodamasis letenėlėmis ir visą laiką niurnėdamas panosėje: „Aukštyn, aukštyn, greičiau į viršų!“ Tik staiga – šmukšt! – jo snukutis išniro į saulės šviesą, ir Kurmis kūlversčia išsirito į šiltą pievos žolę. – Tai bent puikumėlis! – tarė jis pats sau. – Daug geriau, negu sienas balinti. Karšti saulės spinduliai krito ant kailiuko, švelnus vėjelis glostė įkaitusią kaktą, o tiek laiko išlindėjus po žeme, linksmas paukščių čiulbesys kurtino prie tylos pripratusias ausis. Kurmis leidosi per pievą, iš malonumo šokuodamas visom keturiom ir džiaugdamasis, kad pavasaris toks nuostabus be visų ruošos darbų. Pagaliau kitame pievos gale jis priėjo gyvatvorę. – Stok! – palei spragą sustabdė Kurmį senyvas triušis. – Mokėk šešis pensus už teisę eiti privačiu keliu! 10

Paupys

Pasipiktinęs Kurmis parvertė jį atsainiai stumtelėdamas ir nutrepseno sau patvoriu, erzindamas kitus triušius, kai šie kyščiojo snukučius iš savo urvų pažiūrėti, iš kur tas triukšmas. – Sučirškinti tave su svogūnais! – pašaipiai leptelėjo jis ir dingo, triušiams nė nespėjus sugalvoti, kaip čia deramai atsikirtus. Tada jie pradėjo bartis. – Na ir kvailys! Kodėl nepasakei jam... – Taigi, o kodėl pats nieko nesakei... – Galėjai gi jam priminti... – ir taip toliau, kaip paprastai. Bet, žinoma, jau buvo per vėlu, kaip visada tokiais atvejais. Viskas atrodė taip puiku, kad net nesinorėjo tikėti, jog tai tiesa. Kurmis šmižinėjo šen ir ten, ėjo palei gyvatvores, klajojo po pievas ir atvašynus. Visur paukščiai sukosi lizdus, gėlės krovė pumpurus, kalėsi medžių lapeliai, – visi laimingi judėjo, knibždėjo. O Kurmis nejautė jokio sąžinės graužimo ir nepriekaištavo sau, kam paliko kalkes, – kur tau, jis nesitvėrė džiaugsmu būdamas vienintelis dykinėtojas tarp plušančių žemės gyventojų. Ir visada turbūt smagiausia ilsėtis ne kai pats nieko neveiki, o kai matai, kaip triūsia kiti. Taip klaidžiodamas Kurmis galvojo, kad didesnės laimės ir būti negali. Tik staiga jis sustojo ant patvinusios upės kranto. Niekada gyvenime dar nebuvo matęs upės – šito glotnaus vinguriuojančio apvalaino gyvūno, kuris kukendamas gainiojo ir gurguliuodamas griebdavo pasitaikančius daiktus, kvatodamas paleisdavo juos ir vėl liuoktelėdavo prie naujų žaidimo draugų; o šie, nors ištrūkdavo, tačiau ir vėl pakliūdavo jam į rankas. Viskas mirgėjo ir virpėjo, trykščiojo, spindėjo ir žaižaravo, šnarėjo ir sūkuriavo, teškeno ir gurgėjo. Kurmis buvo pakerėtas, apstulbintas ir sužavėtas. Jis žingsniavo upės krantu lyg mažas padarėlis šalia žmogaus, užbūrusio jį nuostabiomis pasakomis. Galiausiai nusikamavęs Kurmis atsisėdo ant kranto, o upė tebeklegėjo, 11

VĖjas gluosniuose

tebečiurleno gražiausias pasaulio pasakas, kurias žemė iš pačios savo širdies siunčia nepasotinamai jūrai. Sėdėdamas ant žolės ir žiūrėdamas į kitą upės krantą, Kurmis pastebėjo tamsų urvą kiek aukščiau vandens ir nejučiom ėmė svajoti, kokia tai būtų jauki vietelė nelabai reikliam gyvūnėliui, norinčiam apsigyventi gražiame namelyje palei upę virš patvinusio vandens, toli nuo triukšmo ir dulkių. Taip jam bežiūrint, olos gilumoje blykstelėjo kažkoks ryškus taškelis, išnyko, paskui dar kartą blykstelėjo lyg maža žvaigždutė. Tačiau vargu ar tokioje neregėtoje vietoje galėjo būti žvaigždė; ir nepanašu į jonvabalį – per daug jau mažas ir blizgantis. Paskui oloje vėl mirktelėjo, ir Kurmis suprato, kad tai – akis; aplink ją tarsi paveikslo rėmai palengvėle išryškėjo mažas snukutis. Rudas snukutis su ūsais. Apvalus, rimtas snukutis, kurio akių blizgesys ir patraukė Kurmio dėmesį. Dailios ausytės ir tankūs šilkiniai plaukai. Tai Vandeninis Žiurkinas! Abu padarėliai stovėjo ir atsargiai apžiūrinėjo vienas kitą. – Sveikas, Kurmi, – tarė Žiurkinas. – Sveikas, Žiurkine! – atsakė Kurmis. – Ar nenorėtum persikelti šiton pusėn? – tuojau paklausė Žiurkinas. – Oho, gudrus šnekėti, – atsakė Kurmis, beveik įsižeidęs. Jis čia buvo naujokas, nepažinojo nei upės, nei paupio gyvenimo ir papročių. Nieko neatsakęs, Žiurkinas pasilenkė, atrišo virvę ir patraukė; paskui lengvai įšoko į valtelę, kurios Kurmis nebuvo nė pastebėjęs. Iš lauko pusės ji buvo nudažyta mėlynai, iš vidaus baltai, ir joje galėjai išsitekti kaip tik dviese. Valtis Kurmiui iškart baisiai patiko, nors jis dar gerai ir nesuprato jos paskirties. Žiurkinas vikriai persiyrė per upę. Priplaukęs ištiesė priekinę letenėlę, ir Kurmis labai atsargiai ėmė leistis. – Atsiremk čia, – pasakė Žiurkinas. – Na, gyviau! Nustebęs ir sužavėtas Kurmis pasijuto besėdįs tikros valties gale. – Šiandien nuostabi diena! – tarė jis, kai Žiurkinas atsistūmė ir vėl ėmėsi irklų. – O žinai, aš niekad gyvenime dar nesu plaukęs valtimi. 12

VĖjas gluosniuose

– Ką?! – Žiurkinas net išsižiojo. – Niekada neplaukei... Kaipgi taip, aš... Tai ką gi tu veikei? – Argi tikrai čia taip jau gera? – droviai paklausė Kurmis, nors pats mielai norėjo tuo tikėti, kai atsilošęs sėdynėje apžiūrinėjo pagalvėles, irklus ir kitus žavingus įtaisus, jausdamas, kaip švelniai valtelė sūpuoja. – Gera? Tiesiog su niekuo nepalyginama, – iškilmingai tarė Žiurkinas, užsiguldamas irklą. – Patikėk manimi, drauguži, niekada niekur pasaulyje, niekur niekada tau nebus nė pusės to gerumo kaip irstantis valtimi. Irstaisi nieko neveikdamas, – svajingai dėstė toliau Žiurkinas, – tik irstaisi valtimi, irstaisi... – Atsargiai, Žiurkine! – staiga suriko Kurmis. Bet buvo jau per vėlu. Visu greičiu plaukianti valtis atsitrenkė į krantą. Svajotojas, tas linksmasis irklininkas, tik keberiokšt aukštielninkas į valties dugną, net kojos užsirietė. – ...valtimi, – ramiai tebepostringavo Žiurkinas, keldamasis ir linksmai nusijuokdamas. – Ar valtimi, ar šalia jos – vis tiek. Čia ir yra visas gerumas, kad 14

Paupys

vis tiek. Gali ir nieko doro nepadaryti, tik svarbu, kad tu ką nors veiki – išplauki ar neišplauki, pasieki kelionės tikslą, nuklysti kur kitur arba iš viso niekur nenuplauki. O kai vieną darbą baigi, vėl atsiranda kokio naujo, ir gali dirbti toliau, jei turi ūpo, bet jau geriau nedirbti. Klausyk! Jeigu tu šįryt iš tiesų nesi nieko numatęs, tai gal mudu patraukime upe žemyn ir taip praleiskime visą dieną? Kurmis iš tos laimės net skėstelėjo letenėles ir, džiaugsmingai atsikvėpęs visa krūtine, palaimingai atsilošė į minkštas pagalvėles. – Na ir dienelė! – pasakė jis. – Plaukime tuojau pat! – Tai palūkėk! – tarė Žiurkinas. Pririšęs valtį prie žiedo ant kranto, jis užkopė į olą viršuje ir po valandėlės atsvirduliavo tempdamas pilnutėlę pintinę su užkandžiais. – Pasikišk po kojomis, – tarė jis Kurmiui duodamas pintinę. O pats atrišo virvę ir vėl ėmėsi irklų. – O kas toje pintinėje? – paklausė Kurmis nenustygdamas iš smalsumo. – Šalta vištiena, – trumpai atsakė Žiurkinas, – šaltasliežuvisšaltaskumpismarinuotųagurkųmišrainėbandelėssumuštiniaiimbierinisaluslimonadasgazuotasvanduo... – Oi, gana, gana! – susižavėjo Kurmis. – Net per daug! – Ar tu tikrai taip manai? – rimtai pasiteiravo Žiurkinas. – Čia tik tiek, kiek aš paprastai imuosi į tokias nedideles iškylas; o kiti man visada prikaišioja, kad aš baisus gobšuolis ir kąsnelio sau skundžiu! Kurmis negirdėjo nė vieno Žiurkino žodžio. Pavergtas naujo, dar nepažįstamo pasaulio, apsvaigęs nuo blizgesio ir raibuliavimo, nuo kvapų, garsų ir tviskančios saulės, jis braukė letenėle per vandenį ir audė svajų svajas. Žiurkinas, tas gerasis draugužis, yrėsi sau ir Kurmiui netrukdė. – Man baisiai patinka tavo drabužiai, brolau, – pasakė Žiurkinas po kokio pusvalandžio. – Žadu ir aš įsitaisyti juodą aksominę eilutę, kai tik kišenė leis. – Atsiprašau, aš negirdėjau, – tarė Kurmis, prisiversdamas susikaupti. – Tu tikriausiai manai, kad aš labai nemandagus. Bet man viskas čia taip nauja! Vadinasi... šitai yra... Upė! – Mūsų Upė, – pataisė Žiurkinas. 15

VĖjas gluosniuose

– Ir tu tikrai gyveni prie upės? Kaip nuostabu! – Prie jos, su ja, ant jos ir joje, – pasakė Žiurkinas. – Ji man brolis ir sesuo, tetos ir draugai, maistas ir vanduo ir, žinoma, maudykla. Tai mano pasaulis, ir kito aš nenoriu. Ko čia nerasi, kitur neverta nė ieškoti; kas čia nežinoma, nėra reikalo žinoti. Viešpatie, ko tik mes nesame drauge patyrę! Žiemą ar vasarą, pavasarį ar rudenį Upė visada pilna pramogų ir vilionių. Kai vasarį prasideda potvyniai ir apsemia mano rūsius ir podėlius, kai rudas vanduo ima tekėti pro mano geriausio miegamojo langą, – ne pyragai; bet kai viskas nuslūgsta ir lieka tik klaniukai, kvepiantys slyvų pyragu, o meldai ir žolės užneša visus griovelius ir aš galiu sausomis kojomis vaikštinėti visur, kur pirma buvo vanduo, ir rasti šviežio maisto bei visokių daiktų, kuriuos žmonės nerūpestingai išmėto iš valčių, – tai kas kita! – Bet ar nebūna kartais nuobodoka? – išdrįso paklausti Kurmis. – Vien tik tu ir upė, ir nėra su kuo nė pasišnekėti? – Nėra su kuo... Na, tau turiu būti atlaidus, – kantriai tarė Žiurkinas. – Tu gi čia naujokas ir nieko nežinai. Šiais laikais krante tokia kamšatis, kad daugelis net keliasi kitur. O ne, dabar čia visiškai nebe tas, kas būdavo anksčiau. Ūdros, tulžiai, kragai, kurapkos – visi ištisą dieną tik ir laukia, kad ką padarytum, tarsi pats neturėtum savų reikalų! – O kas gi ten? – paklausė Kurmis, rodydamas letenėle link miško, kuris lyg tamsus rėmas supo telkšančias pievas vienoje upės pusėje. – A, tai Gūdžioji Giria, – trumpai atsakė Žiurkinas. – Mes, pakrančių gyventojai, ten nelabai dažnai lankomės. – Argi jie, tieji miškų gyventojai, nelabai geri? – susijaudino Kurmis. – Naa... – tarė Žiurkinas, – kaip čia tau pasakius... Voverės tai nieko sau. Na ir triušiai – tiesa, ne visi, visokių jų pasitaiko. Na ir, žinoma, Barsukas. Jis gyvena pačiam Girios vidury ir nė už jokius pinigus kitur nesikraustytų. Mielasis Barsukas! Niekas jam nedrumsčia ramybės. Ir gerai daro, – reikšmingai pridūrė Žiurkinas. – O kas gi turėtų jam drumsti? – nustebo Kurmis. – Nagi, aišku, kiti, – lyg nenoromis paaiškino Žiurkinas. – Žebenkštys... ir šermuonys... ir lapės... ir visi kiti. Apskritai jie nieko sau. Mes geri draugai – 16

VĖjas gluosniuose

susitikę kartais ir visą dieną praleidžiam drauge. Tik kai kada jie visokių kiaulysčių pridaro, niekas šito neužginčys, o tada... Žinia, negalima jais pasitikėti, ir tiek. Kurmis puikiai žinojo, kad žvėreliams nedera kalbėti ir net užsiminti apie galimus pavojus, todėl pradėjo kitą šneką. – O kas ten toliau, už Gūdžiosios Girios? – paklausė jis. – Ten, kur melsvose ūkanose matyti lyg kalvos, lyg miestų dūmai, o gal tik šiaip nusidriekę debesys? – Už Gūdžiosios Girios – Platusis Pasaulis, – tarė Žiurkinas. – Bet mums jis ne galvoj – nei tau, nei man. Aš niekada ten nebuvau ir nežadu būti, nebūsi nei tu, jei turi nors kiek proto. Ir meldžiu neužsimint man daugiau apie jį. Aha, štai pagaliau ir mūsų užutėkis, čia galėsime užkąsti. Pasukę iš upės vidurio, jie įplaukė į užutekį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė lyg tikras ežerėlis. Šlaitai buvo apaugę žole, ramioje vandens gelmėje švytėjo rudos, lyg gyvatės išsirangiusios medžių šaknys, prieš juos sidabru tviskėjo iškilusi užtvanka ir putojo krintantis vanduo, o nuo besisukančio ir purslus taškančio rato palei pilkšvą malūną oras buvo pilnas ramaus garsų murmesio, liūdno ir prislopinto; kartkartėmis pasigirsdavo ir skardūs linksmai šnekančiųjų balsai. Viskas buvo taip gražu, kad Kurmis, iškėlęs priekines letenėles, tik aikčiojo: – Vaje! Vaje! Vaje! Žiurkinas pristūmė valtį prie kranto, stipriai ją pririšo, padėjo dar neįgudusiam Kurmiui išlipti į krantą ir įsiūbavęs permetė ten pintinę su užkandžiais. Kurmis paprašė, kad jam leistų viską iškraustyti; Žiurkinas džiaugėsi galėdamas suteikti jam malonumą, o pats 18

Paupys

išsitiesė visu ūgiu žolėje atsipūsti. Susijaudinęs Kurmis papurtęs išskleidė staltiesę, paskui pradėjo iš eilės imti paslaptingus ryšulėlius ir išvyniojęs rikiuoti juos sulig kiekvienu vis aikčiodamas: – Vaje, vaje! Kai jau viskas buvo paruošta, Žiurkinas tarė: – Na, tai čiupk dabar, drauguži! Kurmis mielai pakluso, mat pavasarinę ruošą pradėjo ankstų rytą, – o kaip kitaip? – ir neturėjo kada nei pavalgyti, nei atsigerti; o dabar, patyrus tiek įspūdžių, ir rytas atrodė buvęs seniai seniai. – Kur tu ten žiūri? – paklausė Žiurkinas, kai Kurmis apmalšino didįjį alkį ir galėjo pakelti akis nuo staltiesės. – Ogi žiūriu į tuos burbulus, plaukiančius vandens paviršiumi, – atsakė Kurmis. – Jie man atrodo tokie juokingi. – Burbulai? Ėhė! – tarė Žiurkinas ir linksmai sucypė, lyg ką kviesdamas. Ties pakriauše išniro platus blizgantis snukutis, ir ant kranto išsliuogė Ūdras, purtydamas nuo kailiuko vandenį. – Tai gobšai, – burbtelėjo jis, artindamasis prie užkandžių. – Kodėl gi tu manęs nepakvietei, Žiurkinėli? – Į šią išvyką mes susiruošėme visiškai netikėtai, – paaiškino Žiurkinas. – Beje, būkit pažįstami, tai mano draugas ponas Kurmis. 19

VĖjas gluosniuose

– Labai malonu susipažinti, – pasakė Ūdras, ir abu žvėriukai iškart susidraugavo. – Visur tokia maišatis, – šnekėjo toliau Ūdras. – Atrodo, visas pasaulis šiandien sugužėjo į upę. Atplaukiu į šį užutėkį tikėdamasis nors valandėlę ramiai pabūti, bet kur tau – štai jus, draugužiai, užtinku! Žinoma... Atleiskit... Aš ne visai taip norėjau pasakyti. Už jų nugarų nuo gyvatvorės, kur tebegulėjo storas sluoksnis pernykščių lapų, pasigirdo šlamesys, ir išlindo dryžuota galva, įtraukta į pečius. – Eik šen, Barsuk! – šūktelėjo Žiurkinas. Barsukas žengė žingsnį, kitą, paskui burbtelėjo: „Hm! Čia visa draugė“, – apsisuko ir dingo. – Toks jau jis yra, – paaiškino nusivylęs Žiurkinas. – Tiesiog neapkenčia draugijos! Šiandien jo daugiau nepamatysim. Nagi pasakok, kas ten susirinko ant vandens? – Štai kad ir Rupūžius, – atsakė Ūdras. – Su naujutėlaite baidare, naujais drabužiais, viskas tviskėte tviska!

Abu žvėreliai pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusijuokė. – Kadaise jam nieko nebuvo smagiau už buriavimą, – pasakė Žiurkinas. – Paskui nusibodo, ir jis ėmė stumdytis pakraščiais valtimi. Jis nieko kito ir neveikė, tik kiauras dienas nuo ryto iki vakaro plūduriavo, bet, žinoma, nieko 20

Paupys

doro iš to neišėjo. O pernai susigalvojo tą plaukiojantį namą, ir mums visiems teko jame lankytis ir dėtis, kad esame labai juo patenkinti. Rupūžius ketino visą amželį nugyventi tame savo name. Bet viskas, ką tik sugalvoja, jam nusibosta, ir jis vėl ką nors prasimano. – O šiaip jis būtų visai šaunus, – susimąstęs tarė Ūdras. – Tik kad labai jau nepastovus, ypač su valtimis. Už įsiterpusio sausumos ruožo jie gerai matė upės vagą. Kaip tik tuo metu išniro baidarė; irkluotojas, žemas storulis, taškydamas vandenį į visas puses ir smarkiai siūbuodamas, yrėsi iš visų jėgų. Žiurkinas atsistojo ir pašaukė jį, bet Rupūžius – mat ten jis ir buvo – tik galvą papurtė ir kuo rimčiausiai toliau sau irklavo. – Jis tuoj išvirs iš valties, jeigu šitaip siūbuos, – sėsdamas pasakė Žiurkinas. – Na, žinoma, išvirs, – sukikeno Ūdras. – Ar aš jums dar nepasakojau, kaip kartą buvo Rupūžiui su šliuzo sargu? Ogi štai. Rupūžius... Iš kažkur atklydęs lašalas nupleveno krivuliuodamas tiesiai prieš srovę – mat jis buvo apkvaitęs kaip ir visi jauni lašalai pavasarį, pirmąkart išskridę į erdves. Staiga vanduo suraibuliavo, kažkas pliumptelėjo, – ir lašalas dingo. Dingo ir Ūdras. Kurmis pasižiūrėjo žemyn. Ūdro balsas dar tebeskambėjo jam ausyse, bet vieta, kur šis tupėjo, buvo tuščia. Ir niekur aplink jo nesimatė. Tačiau netrukus vandens paviršius vėl suraibuliavo. Žiurkinas kažką niūniavo, o Kurmis prisiminė, kad žvėreliams nemandagu klausinėti, kur staiga dingsta draugas, net jeigu taip atsitinka visiškai netikėtai dėl kokios nors priežasties arba ir visai be priežasties. – Taigi, taigi, – tarė Žiurkinas. – Manau, kad mums jau metas judėti. Kažin kuris čia iš mudviejų sudėsim daiktus į pintinę? Iš Žiurkino balso neatrodė, kad jis labai norėtų to malonumo. 21

Paupys

– O, leisk, aš viską sutvarkysiu, – pasakė Kurmis. Žiurkinas, aišku, leido. Krauti atgal į pintinę nebuvo taip malonu, kaip iškrauti iš jos. Taip jau visada būna. Bet Kurmis viskuo džiaugėsi. Sudėjęs likučius į pintinę ir stipriai ją perrišęs diržais, jis dar pamatė žolėje lėkštę, o kai ją įdėjęs vėl surišo, Žiurkinas parodė jam šakutę, kurią kiekvienas būtų turėjęs pastebėti. Ir galiausiai še tau! – liko neįdėtas garstyčių indelis, ant kurio jis, pasirodo, sau ramiausiai sėdėjo. Tačiau, šiaip ar taip, darbas buvo baigtas su gera nuotaika. Popiečio saulė jau leidosi, kai svajingai nusiteikęs Žiurkinas pamažėle yrėsi namų linkui, tyliai sau panosėje murmėdamas eiles, tarsi Kurmio šalia nė nebūtų. Kurmis sėdėjo sotus, patenkintas, išdidus ir valtyje jautėsi kaip namie; galiausiai jam truputėlį pasidarė nuobodu, ir jis tarė: – Žiurkinėli! Leisk man dabar pairkluoti. Aš labai noriu. Žiurkinas papurtė galvą šypsodamasis. – Dar per anksti, drauguži! – tarė jis. – Palauk, pirmiausia reikia kiek pasimokyti. Tai ne taip jau lengva, kaip atrodo. Kurmis valandėlę kitą pabuvo ramus. Bet jį vis labiau ėmė pavydas, kad Žiurkinas iriasi taip tvirtai ir lengvai, ir jo išdidumas pradėjo kuždėti, jog jis galėtų irkluoti nė kiek ne blogiau. Jis pašoko ir taip stvėrė už irklų, kad Žiurkinas, kuris žiūrėdamas į vandenį tyliai deklamavo eilėraščius, iš netikėtumo antrąkart tą dieną nuvirto aukštielninkas nuo sėdynės, kad net kojos švystelėjo ore, o išdidus Kurmis pergalingai užėmė jo vietą ir įsikibo į irklus. – Liaukis kvailiojęs, paikše! – sušuko Žiurkinas iš valties dugno. – Tau nieko neišeis! Mes apvirsim! Kurmis tik įmantriai užsimojo irklais, norėdamas panardinti juos kuo giliau. Bet, deja, vandens jis nė neužkliudė, tik kojos vikstelėjo virš galvos, ir jis pasijuto begulįs ant pasliko Žiurkino. Baisiai išsigandęs Kurmis griebėsi už valties krašto, ir – pūkšt! Valtis apvirto, ir Kurmis atsidūrė vandenyje. O varge, koks šaltas vanduo, oi koks šlapias! Ir kaip spengė Kurmiui ausyse, kai jis grimzdo vis gilyn ir gilyn! Ir kokia skaisti ir miela atrodė saulė, kai jis kosėdamas ir springdamas iškilo į paviršių! Ak, ir kokia baisi neviltis apėmė, 23

VĖjas gluosniuose

kai pajuto, kad vėl smenga gilyn. Tada tvirta letena sugriebė jį už sprando. Tai buvo Žiurkinas, ir jis, matyt, juokėsi, – Kurmis jautė, kad juokiasi, – nes nuo juoko virpėjo Žiurkino letena, kuria jis laikė Kurmį už pakarpos. Žiurkinas pasigavo irklus, vieną pakišo Kurmiui po viena pažastimi, kitą – po kita ir, plaukdamas iš paskos, nuvairavo bejėgį padarėlį kranto link, ištempė sausumon ir pasodino vargšelį – visą žliuginą, suglebusį. Žiurkinas jį truputį apšluostė, nusausino kailiuką ir tarė: – Na, broleli! Palakstyk takeliu kiek įkabindamas, kol sušilsi ir apdžiūsi, o aš tuo tarpu nersiu pintinės paieškoti. Prislėgtas, šlapias ir susigėdęs Kurmis trepseno šen ir ten, kol beveik visai išdžiūvo, o Žiurkinas tuo tarpu nėrė į upę, prisikapstė prie valties, ištempė ją į krantą ir pririšo, vieną po kito ištraukė kitus plūduriuojančius daiktus; galiausiai jis dar kartą sėkmingai panėrė ir išplaukė į krantą su maisto pintine. Kai vėl viskas buvo paruošta kelionei, apsunkęs ir nusiminęs Kurmis atsisėdo vairagalyje. Kai jie pajudėjo, jis tarė tyliu, iš susijaudinimo drebančiu balsu: – Žiurkinėli, gerasis mano drauge! Aš labai labai gailiuosi, kad taip kvailai ir nedėkingai pasielgiau. Man tiesiog širdis apmiršta pagalvojus, kad galėjau pražudyti tą nuostabią pintinę. Iš tiesų aš buvau tikras asilas. Būk geras, nepyk! Atleisk man šį kartą, viskas tebūnie, kaip buvo. – Na gerai jau, gerai! – linksmai atsiliepė Žiurkinas. – Kas gi čia baisaus Vandeniniam Žiurkinui šiek tiek sušlapti? Juk aš daugiau prabūnu vandenyje negu sausumoje. Užmiršk dabar apie tai. Bet žinai ką? Aš manau, kad tau vertėtų kurį laiką su manimi pagyventi. Mano namai kuklūs ir paprasti, ne taip kaip Rupūžiaus, – tiesa, tu dar jų nematei, – bet, man atrodo, tau bus jauku. Aš tave išmokysiu irkluoti ir plaukti, ir tu greit galėsi jaustis ant vandens taip pat kaip aš. Kurmis taip susijaudino dėl tokio švelnumo, kad nerado žodžių atsakyti, tik nusibraukė porą ašarų. Bet gerasis Žiurkinas žvelgė kažkur visai į kitą pusę, ir Kurmio nuotaika tuoj pat vėl pasitaisė; jis net sugebėjo atsikirsti kurapkų porelei, kikenančiai tarpusavyje iš jo apšepusios išvaizdos. Kai jie parėjo namo, Žiurkinas užkūrė svetainėje kaitrią ugnį ir, atnešęs Kurmiui chalatą ir šlepetes, pasodino jį fotelyje priešais židinį, o pats iki vakarienės 24

Paupys

pasakojo jam visokiausias istorijas apie upę. Tokiam žemės padarui kaip Kurmis tie pasakojimai net kvapą gniaužė. Žiurkinas pasakojo apie užtvankas, staigius potvynius, apie šokinėjančias lydekas ir apie kietus butelius, kuriuos išmeta garlaiviai, apie garnius, kokie jie smulkmeniški su savo pašnekovais, apie nuotykius kanaluose, apie naktines žūkles su Ūdru, apie tolimas išvykas į laukus su Barsuku. Per vakarienę buvo labai linksma, bet, vos jai pasibaigus, Kurmį taip baisiai apėmė miegas, kad malonusis šeimininkas turėjo palydėti jį viršun, į patį gerąjį miegamąjį, kur jis greit padėjo galvą ant priegalvio, patenkintas ir ramus, žinodamas, kad Upė, jo naujoji draugė, teškena į palangę. Ši diena iš požemio išėjusiam Kurmiui buvo pirmoji iš daugelio dienų, kurios, nokstant vasarai, darėsi vis ilgesnės, vis įdomesnės. Kurmis išmoko plaukti ir irkluoti, grožėtis tekančia upe. O kartais, prigludęs prie nendrių, jis nugirsdavo tai, ką joms nuolatos šnabžda vėjas.

Plat큰s Keliai

ieną giedrą vasaros rytą Kurmis staiga tarė: – Žiurkinėli, būk geras, padaryk man malonę. Žiurkinas sėdėjo ant upės kranto ir dainavo dainelę. Jis ką tik buvo pats ją sukūręs ir taip atsidėjęs dainavo, kad jam nelabai terūpėjo Kurmis ar kas nors kitas. Nuo pat ankstaus ryto jis plaukiojo upėje su savo bičiulėmis antimis. Kai šios staiga panerdavo ir iškišdavo uodegas į viršų, kaip daro visos antys, Žiurkinas niurktelėdavo gilyn ir imdavo kutenti joms kaklus toje vietoje, kur būtų pasmakrė, jei antys turėtų smakrus; tada jos ištraukdavo galvas, pliuškendamos, piktai kvaksėdamos ir šiaušdamos prieš jį plunksnas, – mat kol galva po vandeniu – visko neišsakysi. Galiausiai jos pradėjo prašyti, kad Žiurkinas eitų šalin ir duotų joms ramybę. Taigi Žiurkinas nuėjo sau, atsisėdo ant kranto prieš saulę ir sudėjo apie jas dainelę, kurią pavadino „Ančių dainele“. 28

Platūs keliai

Prie tylios pakrantės, Nendrių tankumėly, Nardo, turškia antys, Uodegas iškėlę. Gelsvos kojos švyti Ančių ir ančiukų; Snapo nematyti – Dirba jie suplukę. Mauruos tarp žalėsių Kuojos susibūrė, Tamsutėlį vėsų Podėlį ten turim. Elgias kaip sumojęs Čia kiekvienas paikšis, Mėto, švaisto kojas, Taškos it paklaikęs. Smagios giesmės skardi, Kregždės šaudo mėly, Mes linksmutės nardom, Uodegas iškėlę. – Nepasakyčiau, kad man labai patiktų ta tavo dainelė, – nedrąsiai tarė Kurmis. Pats jis nebuvo joks poetas ir visai šito neslėpė, be to, buvo atviros širdies. – Antims ji irgi nepatinka, – linksmai atsakė Žiurkinas. – Jos sako: „Ir kodėl negalima daryti ką nori, kada nori ir kaip nori? Būtinai turi kas nors vėpsoti į tave nuo kranto, užkabinėti, kurti apie tave eilėraščius ir kitokius niekus! Kokia nesąmonė.“ Štai ką antys sako. 29

VĖjas gluosniuose

– Taigi taigi, taip ir yra, – nuoširdžiai pritarė Kurmis. – Ne, ne taip! – pasipiktinęs riktelėjo Žiurkinas. – Na gerai, gerai, ne taip, – nuramino jį Kurmis. – Bet štai ko aš norėčiau tavęs paprašyti: ar nenusivestum manęs į svečius pas poną Rupūžių? Aš tiek daug apie jį prisiklausiau ir panūdau su juo susipažinti. – O! Mielai, – pašokdamas atsakė gerasis Žiurkinas, ir poezija visai dienai išgaravo jam iš galvos. – Išstumk valtį, ir mes tuoj plauksime pas jį. Pas Rupūžių galima užsukti bet kuriuo laiku – anksti ar vėlai, – jis visada toks pat, visada gerai nusiteikęs, visada džiaugiasi, kad atėjai, visada apgailestauja, kai išeini. – Jis turbūt labai puikus, – tarė Kurmis, lipdamas į valtį ir sėsdamas prie irklų, o Žiurkinas patogiai įsitaisė gale. – Jis tikrai visų geriausias, – atsiliepė Žiurkinas. – Toks paprastas, geraširdis ir toks prieraišus. Tegul ne kažin koks gudruolis – ne visi galim būti genijai – ir gal kiek pagyrūnas ir pasipūtėlis. Tačiau jis turi labai gerų savybių, tikrai turi, tas mielasis Rupūžius. Praplaukę upės vingį, jie pamatė gražų didingą seną pastatą iš skaisčiai raudonų plytų. Priešais namą iki pat upės tęsėsi rūpestingai prižiūrimos vejos. – Štai ir Rupūžiaus Viensėdis, – tarė Žiurkinas. – Ta įlankėlė kairėje, kur stovi lenta su užrašu: „Privati nuosavybė. Išsikelti draudžiama“, veda į valčių pašiūrę. Ten mes ir paliksime savo valtį. Arklidės štai ten, dešinėje. O ten, kur tu dabar žiūri, yra pokylių salė, labai jau sena. Rupūžius gana turtingas, ir jo rūmai iš tiesų yra gražiausi visoje apylinkėje, tik, žinoma, Rupūžiui mes šito niekada į akis nesakome. Jie įplaukė į įlankėlę, ir, kai įsliuogė į didelės pašiūrės pavėsį, Kurmis sukėlė irklus į valtį. Pašiūrėje buvo daug gražių valčių: vienos gulėjo ant skersinių, kitos – ant nuožulnaus liepto, bet vandenyje nebuvo nė vienos. Pašiūrė atrodė nenaudojama, apleista. Žiurkinas apsižvalgė ir tarė: – Aišku, plaukiojimas Rupūžiui įgriso. Atsibodo ir metė. Kažin kokia nauja karštligė dabar bus apėmusi? Eime, susiraskim jį. Tuoj viską sužinosim. 30

. Pri vat i nuo sav ybe . Išs ike lti dr aud žia m a

VĖjas gluosniuose

Jie išlipo iš valties ir patraukė per žydinčią pievą ieškoti Rupūžiaus, kurį netrukus rado besėdintį pintoje kėdėje, nepaprastai susikaupusį, su išskleistu žemėlapiu ant kelių. – Valio! – Rupūžius net pašoko pamatęs juos. – Kaip gerai, kad atėjote! Nė nelaukdamas, kol Žiurkinas jį supažindins su Kurmiu, jis meiliai paspaudė abiem rankas. – Kokie jūs geri, kad atėjote! – tęsė jis, šokinėdamas aplinkui. – Aš kaip tik ketinau pasiųsti valtį ir griežčiausiai prisakyti, kad atgabentų tave, Žiurkinėli, tuoj pat, nesvarbu, ką veiktum. Man labai tavęs reikia – jūsų abiejų. Palaukit, kuo čia jus pavaišinus? Eime vidun, užkąsime ko nors. Jūs neįsivaizduojate, kokia laimė, kad apsilankėte kaip tik dabar. – Pasėdėkime truputėlį ramiai, mielas drauguži, – tarė Žiurkinas ir šleptelėjo ant kėdės, o Kurmis įsitaisė ant kitos ir kažką mandagiai pasakė apie Rupūžiaus „nuostabius namus“. – Patys puikiausi rūmai visame paupyje, – pasigyrė Rupūžius ir neiškentęs pridūrė: – Ir ne vien paupyje. Žiurkinas kumštelėjo Kurmiui į pašonę. Nelaimė, Rupūžius pamatė ir baisiai paraudo. Valandėlę stojo nejauki tyla. Paskui Rupūžius pratrūko juoktis. – Na gerai, Žiurkinėli, – tarė jis. – Toks jau aš esu. Tu žinai. O namas juk neprastas, ar ne? Juk jis ir tau patinka. Klausykit, nesipykim. Man jūsų dabar labai reikia. Jūs turite man padėti. Labai svarbus reikalas! – Turbūt kas nors dėl irklavimo, – lyg niekur nieko pasakė Žiurkinas. – Tau jau visai gerai sekasi, tik dar smarkokai taškaisi. Jei turėtum daugiau kantrybės ir jeigu kas nors tave pamokytų, galėtum... – Irklavimas? Fu! – pertraukė jį Rupūžius su pasišlykštėjimu. – Kvailas vaikiškas darbas. Seniai mečiau. Grynas laiko gaišimas, nieko daugiau. Man tikrai jūsų gaila, draugužiai, kad jūs, nebūdami kvaili, švaistote savo jėgas tokiam niekui. Ne, aš susiradau rimtą, vienintelį rimtą užsiėmimą visam gyvenimui. Ir žadu jam paskirti visas savo likusias dienas. Tik gaila veltui praleistų, niekams iššvaistytų metų. Eime, Žiurkinėli, – kviečiu ir tavo mielą draugą, jei malonės, – eime į kiemą prie arklidžių ir pamatysite, ką jums parodysiu! 32

Platūs keliai

Rupūžius patraukė prie arklidžių. Žiurkinas ėjo iš paskos nieko gero nesitikėdamas. Ten jie pamatė naujintelaitį net žvilgantį čigonišką vežimą. Jis stovėjo lauke prie ratinės, nudažytas kanarėlės geltonumo spalva, šiek tiek pamargintas žaliais dažais, o ratai buvo raudoni. – Tik pažiūrėkit! – sušuko Rupūžius, plačiai išsižergdamas ir pasipūsdamas. – Va kur tikras gyvenimas: platūs keliai, dulkėti vieškeliai, šilai, ganyklos, krūmokšniai, kalnai ir pakalnės! Stovyklos, kaimai, miestai ir didmiesčiai! Šiandien čia, o rytoj – įsėdai ir patraukei sau kur akys veda! Kelionės, įspūdžiai, nuotykiai! Prieš tave visas pasaulis ir nuolat besikeičiantys vaizdai! Ir įsidėmėkit: kito tokio puikaus vežimo niekur nerasite. Lipkim į vidų ir apžiūrėkime, kaip įrengtas. Viską pats suplanavau. Netikite? Kurmis, baisiai susidomėjęs, nieko nelaukdamas, susijaudinęs užtrepsėjo laipteliais paskui Rupūžių į vežimą. Žiurkinas tiktai purkštelėjo, susikišo rankas giliai į kišenes ir pasiliko kieme. 33

VĖjas gluosniuose

Vežimas tikrai buvo labai talpus ir patogus. Nedideli gultai, sienoje atlenkiamas stalelis, krosnelė, spintelės, knygų lentynos, narvelis su paukščiuku ir įvairiausio dydžio ir pavidalo puodai, keptuvės, ąsočiai ir katiliukai. – Viskas paruošta, – džiaugėsi Rupūžius, atidarydamas spintelę. – Žiūrėk: sausainiai, vėžių konservai, sardinės – viskas, ko tik širdis geidžia. O čia – gazuotas vanduo, tabokėlė, laiškinis popierius, rūkyta kiauliena, uogienė, kortos ir domino. Pamatysi, – tęsė Rupūžius, lipdamas laipteliais žemyn, – pamatysi, kai mes šiandien popiet iškeliausim, kad nieko nieko netrūksta. – Atsiprašau, – lėtai prabilo Žiurkinas, kramtydamas šiaudą, – jeigu aš gerai nugirdau, tai tu, rodos, sakei, kad „mes iškeliausime šiandien popiet“. – Na, mano brangusis gerasis Žiurkinėli, – gailiu balsu tarė Rupūžius. – Tik nepradėk taip griežtai ir iš anksto kalbėti, nesgi žinai, kad vis tiek turėsi keliauti. Aš niekaip negaliu be tavęs apsieiti. Taigi būk geras, sutik, kad viskas jau nuspręsta, ir nesiginčyk. Ko ko, bet ginčų negaliu pakęsti. Juk tu neketini visą gyvenimą prabūti prie tos nuobodžios, dvokiančios senos upės, gyventi ten toje savo landynėje prie kranto ir irstytis valtimi? Aš noriu tau parodyti pasaulį! Ketinu iš tavęs padaryti apsišvietusią būtybę, brolau! – Man visai tas nerūpi! – atkirto Žiurkinas. – Aš nevažiuosiu, ir viskas. Aš būtinai liksiu prie savo senos upės savo landynėje ir irstysiuos valtimi, kaip ir anksčiau. Ir ne vien aš, Kurmis irgi liks su manimi ir darys tai, ką ir aš, ar ne taip, Kurmi?

Platūs keliai

– Na, aišku, – ištikimai atsakė Kurmis. – Aš visada liksiu su tavimi, Žiurkine, ir bus taip, kaip tu sakai... turės būti. Bet visgi šita kelionė, atrodo, būtų buvusi... na, būtų buvusi įdomi! – ilgesingai pridūrė jis. Vargšas Kurmis! Nuotykių gyvenimas jam buvo dar toks naujas ir toks jaudinantis, o ši nauja jo apraiška tokia viliojanti! Tas geltonas vežimas su visais patogumais jam iš pat karto krito į širdį. Žiurkinas suprato, kas dedasi Kurmio sieloje, ir susvyravo. Jis niekad nenuvildavo draugų, o Kurmį jis mylėjo ir būtų padaręs ką įmanydamas, kad tik jam įtiktų. Rupūžius atidžiai juodu stebėjo. – Eime vidun, užkąsime ir viską aptarsime, – tarė jis diplomatiškai. – Nereikia nieko spręsti skubotai. Man, žinoma, tai vis vien. Aš tik jums, draugužiai, noriu padaryti malonumą. „Gyvenk kitų labui!“ – štai mano šūkis. Per priešpiečius, kurie buvo puikūs, kaip būna pas Rupūžių viskas ir visada, Rupūžius tiesiog įsiklegėjo. Palikęs Žiurkiną ramybėj, Rupūžius ir toliau lyg arfa grojo nepatyrusio Kurmio širdies stygomis. Iš prigimties iškalbingas ir lakios vaizduotės, jis tokiomis ryškiomis spalvomis nupiešė būsimą laimingą gyvenimą ir keliones su nakvynėmis pakelėse, kad Kurmis iš susijaudinimo vos benusėdėjo. Ir netrukus, kažkaip visai nejučiomis, visi trys jau kalbėjo apie kelionę kaip apie nuspręstą dalyką. Žiurkinas, nors širdyje dar tvirtai nepasiryžęs, pasidavė savo gerumui ir daugiau neprieštaravo. Jis nenorėjo nuvilti abiejų draugų, kurie jau įsikarščiavę svarstė ir planavo kiekvienos dienos pramogas kelioms savaitėms į priekį. Kai viskas jau buvo aptarta, nesitverdamas džiaugsmu Rupūžius nusivedė savo draugus į aptvarą ir liepė pagauti seną arklį, kurį Rupūžius, su juo pačiu nepasitaręs ir tuo didžiai jį supykdęs, paskyrė dirbti patį juodžiausią darbą šioje dulkinoje išvykoje. Palvys atvirai parodė, kad jam daug labiau patinka užtvaras negu kelionė, ir ilgai nesidavė pagaunamas. Tuo metu Rupūžius dar kiečiau prikimšo spinteles visokių reikalingų dalykų, prikabino po vežimo dugnu abrakinių, svogūnų pynių, šieno ryšelių ir krepšių. Pagaliau arklys buvo pagautas, pakinkytas, ir jie leidosi į kelionę: šnekėdami visi iš karto, čia tursendami šalia vežimo, čia prisėsdami ant ienos, – koks užeidavo ūpas. Buvo 35

VĖjas gluosniuose

auksinė popietė. Aitrus sukeltų dulkių kvapas maloniai kuteno nosį; abipus kelio tankiuose soduose linksmai švilpavo ir giedojo paukšteliai; gerai nusiteikę sutikti keliautojai pravažiuodami sveikino juos arba sustodavo pagirti puikaus jų vežimo. O triušiai, tupėdami prie savo durų krūmokšniuose, skėsčiodami letenėlėmis aikčiojo: „Vaje! Vaje! Vaje!“ Vėlai vakare pavargę, bet laimingi, nukeliavę ne vieną mylią, jie privažiavo nuošalią ganyklą; paleidę arklį pasiganyti, keliautojai susėdo ant žolės šalia vežimo valgyti kuklios vakarienės. Rupūžius gyrėsi, ką žadąs nuveikti per ateinančias dienas. Dangaus skliaute žvaigždės vis didėjo ir ryškėjo, o iš kažkur išniręs geltonas mėnulis prisidėjo draugėn ir klausėsi jų kalbos. Galiausiai keliauninkai įsitaisė ant gultų. Ištiesdamas kojas, Rupūžius mieguistai tarė: – Na, labos nakties, draugužiai! Štai kaip tikras džentelmenas turi gyventi! Galit kiek tinkami sau kalbėti apie tą senąją upę! – Nekalbu aš apie savo upę, – kantriai atsakė Žiurkinas. – Tu gi žinai, kad nekalbu, Rupūžiau. Bet aš galvoju apie ją, – graudžiai pridūrė jis daug tylesniu balsu. – Visą laiką galvoju. Kurmis pasisiekė iš po antklodės, užčiuopė tamsoje Žiurkino letenėlę ir spustelėjo. – Aš viską padarysiu, ko tik tu norėsi, Žiurkinėli, – sušnibždėjo jis. – Gal pabėkim rytoj anksti rytą, labai labai anksti, ir grįžkime į savo mielą seną namelį prie upės? – Ne, ne, mes ištversime iki galo, – pakuždom atsakė Žiurkinas. – Labai ačiū, bet turiu būti su Rupūžium, kol ši kelionė pasibaigs. Pavojinga palikti jį vieną. Tai truks neilgai. Visos jo užgaidos greit praeina. Labanakt! Kelionė baigėsi dar greičiau, negu Žiurkinas tikėjosi. Po ilgos tyrame ore praleistos dienos, kupinos įspūdžių, Rupūžius taip kietai miegojo, kad rytą Kurmis su Žiurkinu niekaip negalėjo jo pažadinti, nors ir kažin kiek purtė. Todėl jie abu ramiai ir ryžtingai ėmėsi darbo: kol Žiurkinas pašėrė ir pagirdė arklį, užkūrė ugnį, suplovė vakarykščius puodukus bei lėkšteles ir paruošė pusryčius, Kurmis nuėjo į artimiausią kaimą, esantį gana toli, ir parnešė pieno, kiaušinių ir kitų būtinų dalykų, kuriuos Rupūžius, žinoma, buvo pamiršęs. Kai visi sunkūs darbai jau buvo baigti ir jie abu visai nusiplūkę ilsėjosi, 36

VĖjas gluosniuose

pasirodė Rupūžius, guvus ir linksmas, ir tuoj pradėjo postringauti, koks dabar lengvas ir puikus jų gyvenimas be visų bėdų, rūpesčių ir šeimininkavimo vargų. Tą dieną jie smagiai pasivažinėjo žaliais kloniais ir siaurais keleliais. Apsinakvojo ganykloje, kaip ir pirmąjį vakarą, tiktai šį kartą Žiurkinas su Kurmiu pasirūpino, kad ir Rupūžius sąžiningai kartu su jais padirbėtų. Užtai rytą, kai atėjo metas iškeliauti, Rupūžius jau nebedžiūgavo, kad paprastas jų gyvenimas labai lengvas, ir mėgino vėl įsitaisyti ant gulto, iš kur jį teko jėga ištraukti. Kaip ir anksčiau, jie važiavo šunkeliais per laukus ir tik vidurdienį įsuko į vieškelį – pirmą kartą savo kelionėje. Ir čia juos kaip žaibas užgriuvo netikėta nelaimė, tą akimirką labai pragaištinga visiems keliauninkams, o Rupūžiui nulėmusi visą tolesnį gyvenimą. Jie neskubėdami ramiai sau traukė vieškeliu. Kurmis ėjo arkliui prie pat galvos ir kalbėjosi su juo, mat šis buvo pasiskundęs, kad jie linksminasi, o jį palieka vieną; Rupūžius ir Vandeninis Žiurkinas ėjo paskui vežimą ir šnekučiavosi. Tiesą sakant, kalbėjo tik Rupūžius, o Žiurkinas retsykiais įterpdavo: „Taip, tikrai... Ką gi tu jam atsakei?“ – pats galvodamas visai apie ką kita. Tuo metu kažkur toli už jų, tarsi įspėdamas, kažkas suūžė, sakytum tolumoj sudūzgė bitė. Atsisukę jie pamatė nedidelį dulkių debesį, o jo vidury nežinia koks tamsus daiktas

Platūs keliai

artėjo prie jų neįtikėtinu greičiu; iš dulkių girdėjosi plonas „pypt pypt“ – lyg sužeisto žvėrelio cypimas. Nekreipdami į tai dėmesio, jie nusisuko ir jau norėjo kažką sakyti, bet akies mirksniu (taip jiems atrodė) palaiminga ramybė baigėsi: baisingai gausdamas ir keldamas vėjo gūsius, privertusius juos šokti į pakelės griovį, prilėkė juodas daiktas. Kurtinamai sugaudė „pypt pypt“, akyse žaibiškai švystelėjo blizgantis veidrodinis stiklas ir puošni oda, ir greitas, nuostabus, didžiulis, gniaužiantis kvapą automobilis su vairuotoju, tvirtai užgulusiu vairą, užvaldė visą žemę ir orą. Paskui, sviedęs tirštą dulkių debesį, visiškai juos apgaubusį ir apakinusį, praūžė pro šalį ir netrukus vėl virto taškeliu, lyg bitė zvimbiančiu tolumoje. Senis Palvys, kuris dūlindamas keliu svajojo apie savo ramų diendaržį, išvydęs tokį visai naują, neįprastą reginį, davė valią įgimtiems jausmams: atsistojo piestu, puolė pirmyn, paskui pasitraukė atbulas ir nustūmė vežimą prie gilaus pakelės griovio, visai nepaisydamas už vadžių laikančio Kurmio pastangų ir įkalbinėjimų. Vežimas susvyravo ant griovio krašto, paskui pasigirdo širdį veriantis triokštelėjimas, ir iš geltonojo vežimo, jų pasididžiavimo ir džiaugsmo, liko tik šipulių krūva griovyje. Žiurkinas šokinėjo ant kelio apkvaitęs iš pykčio. – O jūs niekšai, – šaukė jis, grasindamas kumščiais, – jūs nenaudėliai, plėšikai, jūs... jūs... nevidonai! Aš patrauksiu jus į teismą! Apskųsiu! Užtampysiu po teismus! Žiurkinui visai išgaravo namų ilgesys, trumpam jis tapo kapitonu geltonojo laivo, kurį priešininko jūreiviai, beatodairiškai manevruodami, užvarė ant seklumos. Jis stengėsi prisiminti tuos kandžius žodžius, kuriais aprėkdavo garinių katerių vairininkus, kai tie, priplaukdami per daug arti kranto, sukeldavo tokias bangas, kad net užliedavo kilimą jo svetainėje. O Rupūžius klestelėjo į dulkes vidury kelio, išskėtė kojas ir įsistebeilijo į tolstantį automobilį. Jis tankiai alsavo, veidas buvo ramus ir patenkintas, ir kartkartėmis jis tyliai sumurmėdavo: „Pypt pypt...“ Kurmis iš visų jėgų stengėsi sutramdyti arklį ir po kurio laiko jam tai pavyko. Tada jis nuėjo apžiūrėti vežimo. Reginys buvo tikrai apgailėtinas. Vežimas 39

VĖjas gluosniuose

sulaužytas, langai išdužę, ašys nepataisomai sulankstytos, vienas ratas nusmukęs, sardinių dėžutės išsibarsčiusios į visas puses, o paukščiukas narvelyje gailiai čiepsi, prašydamas išleisti. Žiurkinas atėjo Kurmiui į talką, tačiau jie neįstengė vežimo pakelti. – Ei, tu! – pašaukė jie Rupūžių. – Gal galėtum mums padėti? Rupūžius neatsiliepė ir net nepajudėjo iš vidukelės, tad Kurmis su Žiurkinu priėjo pažiūrėti, kas jam atsitiko. Jis palaimingai šypsojosi lyg sapne, įsmeigęs akis į dulkių debesį, sukeltą juos apvertusio automobilio. Kartais murmtelėdavo: „Pypt pypt...“ Žiurkinas papurtė jį už peties. – Ar tu eisi mums padėti, ar ne? – griežtai paklausė jis. – O grožybė! Širdis sąla! – murmėjo Rupūžius, nė neketindamas stotis. – Koks poetiškas judėjimas! Štai kaip reikia keliauti! Ir tiktai šitaip! Šiandien čia, rytoj jau kitoje savaitėje! Pralėkti kaimai, praskrieti miestai ir didmiesčiai – vis nauji vaizdai! O palaima! O pypt pypt! Tai bent! Tai bent! – Nustok kvailioti, Rupūžiau! – nesumodamas, ką daryti, sušuko Kurmis. – Tik pagalvokit, aš net nežinojau! – tęsė Rupūžius tuo pačiu svajingu tonu. – Per visus tuos veltui praleistus metus aš nežinojau, net nesapnavau! Bet dabar! Dabar, kai sužinojau, dabar, kai visiškai supratau, – o, koks gėlėmis klotas gyvenimo kelias nuo šiol manęs laukia! Kokius dulkių debesis aš sukelsiu narsiai skriedamas keliu! Kiek visokių vežimų nubildinsiu į griovius, kai didingai nersiu pirmyn! Bjaurius, menkus vežimiūkščius, geltonus, kanarėlės spalvos vežimėlius! 40

Platūs keliai

– Ką gi mes su juo dabar darysime? – kreipėsi Kurmis į Žiurkiną. – Nieko, – ramiai atsakė Žiurkinas. – Dabar jau nieko nebegalima padaryti. Žinai, aš jį seniai pažįstu. Dabar jis apsėstas. Jį apėmė naujas pamišimas, ir iš pradžių jis visada taip elgiasi. Jis ilgai taip kliedės, vaikščios lyg sapne, iš jo jokios naudos nebus. Tesižino. Eime pažiūrėti, ką su tuo vežimu darysim. Rūpestingai apžiūrėję jie pamatė, kad net ir pakėlę vežimą toliau vis vien negalėtų važiuoti. Ašys buvo baisingai sulankstytos, o nusmukęs ratas suskilęs į šipulius. Žiurkinas sumezgė vadeles arkliui ant nugaros ir paėmė jį už apynasrio; kitoje rankoje nešė narvelį su raudančiu paukšteliu. – Eime, – niūriai tarė Kurmiui. – Iki artimiausio miesto kokios penkios ar šešios mylios, ir norom nenorom turėsime jas pėsčiomis sukarti. Kuo greičiau pajudėsime, tuo geriau. – O kaipgi Rupūžius? – susirūpino Kurmis, kai jie buvo jau beeiną. – Negalima juk palikti jo vieno čia, vidukelėje, ir dar nei šiokio, nei tokio. Jokiu būdu. Juk ir vėl gali užlėkti tokia Pabaisa. – Tegu jį galas, tą Rupūžių, – tarė įniršęs Žiurkinas. – Man nusibodo su juo terliotis! Bet vos kiek paėjėję jie išgirdo trepsint – tai Rupūžius pasivijo juos ir įsikibo Kurmiui ir Žiurkinui už parankių. Jis vis dar šnopavo ir spoksojo nieko nematančiomis akimis.

VĖjas gluosniuose

– Klausyk, Rupūžiau! – griežtai tarė Žiurkinas. – Kai mes pasieksime miestą, tu nueisi tiesiai į policiją ir pasiteirausi, gal ten ką žino apie tą automobilį ir jo savininką, ir paduosi skundą. O paskui turėsi nueiti pas kalvį ar račių susitarti, kad vežimą ištrauktų iš griovio, pataisytų ir sutvarkytų. Darbo bus nemažai, bet pataisyti jį dar galima. O mudu su Kurmiu nueisime į viešbutį ir užsakysime patogius kambarius, kur galėsime laukti, kol pataisys vežimą ir kol tu atsitokėsi. – Policiją! Skundą! – lyg sapne sumurmėjo Rupūžius. – Nori, kad apskųsčiau gražų, dangišką regėjimą, kuris man apsireiškė! Taisyti vežimą! Gana man tų vežimų! Nenoriu daugiau jų nei matyti, nei apie juos girdėti. O Žiurkinėli! Tu neįsivaizduoji, kaip aš tau dėkingas, kad sutikai leistis į šią kelionę! Be tavęs aš nebūčiau išvažiavęs ir niekada nebūčiau pamatęs tos... tos gulbės, to saulės spindulio, to perkūno trenksmo! Nebūčiau išgirdęs tų žavingų garsų, nebūčiau užuodęs to kerinčio kvapo! Už viską tau turiu būti dėkingas, mano geriausias drauge! Netekęs paskutinės vilties, Žiurkinas nusisuko nuo Rupūžiaus. – Matai, kas dedasi, – tarė jis Kurmiui per Rupūžiaus petį. – Jis visai pamišo. Tesižino. Kai pasieksime miestą, tuoj eisime į geležinkelio stotį; jei mums nusišypsos laimė, gal važiuos koks traukinys, kuris dar šį vakarą nugabens mus atgal į Upės Krantą. O, kad aš kada nors daugiau leisčiaus ieškoti pramogų su šiuo nepakenčiamu padaru! Jis paniekinamai purkštelėjo ir toliau visą kelią kalbėjosi tik su Kurmiu. Pasiekę miestą, jie patraukė tiesiai į stotį ir paliko Rupūžių antros klasės laukiamajame, davę nešikui du pensus, 42