Visada yra kas nors, ką myli

Gabija Vitkevičiūtė Lietuvos notarų rūmų atstovė viešiesiems ryšiams NOTARIATAS

Man tebuvo vos dvidešimt, kai teko pirmąkart gyvenime ruoštis rytojaus tiesioginiam eteriui.

Artėjant popietei, laida jau buvo „padaryta“: svečiai sukviesti, reklamos blokai suderinti, reportažai ne tik sugalvoti, bet jau ir nufilmuoti bei sumontuoti. Žodžiu, dvi grandiozinės valandos susiskaldė į tris tūkstančius šešis šimtus sekundžių ir jos nugulė ant kokių dvidešimties egzempliorių atspausdintų laidos planų (režisieriams, vaizdo ir garso operatoriams, studijos pagalbininkams, svečių lydėtojoms, grimo meistrėms, inžinieriams ir kitiems televizijos žmonėms). Žinoma, tos rytojaus tiesioginio eterio sekundės, tik išlindusios iš spausdintuvo, visu svoriu užvirto ir ant manęs. Aš žiauriai nervinausi.

Rokas Žilinskas tada jau buvo žinomas žurnalistas, žymus televizijos veidas, eterio žmogus jau su patirtimi. Skuodęs kažko pro šalį (žiniose beveik nebūna ramiai abejingų minučių), pamatė mano triušio žvilgsnį ir stabtelėjo.

„Bijai?“ – sako. „Baisiai“, - sakau.

Ir tada jis man pasakė tai, ko mirsiu – nepamiršiu.

„Yra šiuo metu kas nors, ką myli?“ – tiesiai šviesiai ir išrėžė.

Sutrikau, o jis atsakymo nelaukė: „Didžiausia klaida, kurią daro žmonės, besiruošdami kalbėti viešai, nesvarbu, salei, miniai, televizijos kamerai ar diktofonui – yra ta, kad jie kalba VISIEMS. Tą pačią sekundę jie tampa įsitempę, nes juos staiga užgula nepakeliama atsakomybė. Kalbėti visiems, vadinasi, vis tiek pralošti – ir net nepradėjus kovos. Juk niekada nepatiksi ir neįtiksi visiems, o jei dar jauti nerimą ir įtampą, vadinasi yra didelė tikimybė ne tik pradėti prakaituoti ar mikčioti, bet suklysti net ir atsakant „Kiek bus dukart du“.“

„Tai meilė čia kuo dėta?“ – pralemenau.

„Kaskart, kai pamatysi prieš akis kamerą, matyk už jos vienintelį žmogų – tą, kurį myli. Ir nesvarbu, kad kartais nutinka taip, kad mylimųjų neturime. Kalbėk mamai, tėčiui, broliui, seseriai, sudėtingiausius aktus, formules, priežodžius ir frazeologizmus dėstyk, lyg už kameros stovėtų tavo vaikas, tegu sesuo ar brolis, tegu močiutė iš kaimo ar geriausia draugė. Pasakok savo istorijas konkrečiai VIENAM mylimam žmogui ir nepajusi, kaip nusišypsosi“.

Apglėbė lengvai tas Rokas ir nupyškino toliau.

Po to vakaro ir po to ryto tiesioginiame televizijos eteryje dirbau metų ne porą. Iš viso įvairiuose kanaluose ir margiausius televizinės specifikos darbus – per dešimtmetį. Ir jei kada nors mane pačią nors kas nors yra apibūdinęs kaip mielą, šiltą, geranorišką ir „kažkokią savą, lyg seniai pažįstamą“ žurnalistę, tai, žinokit, aš tada kalbėjau... visai ne jums.

Aš kaskart prisimindavau, kad kameros viduje yra „visada kas nors, ką myli“. Kai klydau, kai pradėdavau užsikirtinėti, kai drebėdavo ne tik rankos, bet ir kojos taip, kad negirdėjau nieko, o tik savo kaukšintį kulniuką, kai rausdavau ir prakaituodavau, kai nejučiom pradėdavau isteriškai tampyti žiedus, lyg tie pirštai būtų visai ne mano – aš ir tada nesistengdavau apsimesti, kad nieko neįvyko. Deja ar laimei, bet toks dalykas kaip viešumas man yra tolygus santykių aiškinimuisi virtuvėje – mylimas paprastai yra tas, kas neveidmainiauja, nemosikuoja arogancija ar amžinu savo teisumu, aišku, ir nesistengia būti geresnis visus visus.

Aš ir tada, prisimindama tą Roką, mesdavau į šalį visą savo iškrakmolytą orumą ir atsidususi išlemendavau: „Na va, kaip viskas čia kvailai man išeina...“. Taip, kaip kad namie elgiamės kiekvienas.

Jei kyla abejonių ir galima pamanyti, kad meluoju – atiduodu savo keturis priekinius dantis ir prisipažįstu: ir prieš griežčiausias komisijas gindamasi diplominius darbus, ir sakydama ilgai galvotas kalbas prieš pirmus šalies asmenis, ir situacijose ant ribos, kai trūks plyš, buvo, reikėjo laimėti argumentų kovą, aš visada kalbėjau taip, lyg pirmoje eilėje sėdėtų ne autoritetingi ir amžinai rimti ponai, o mano jauki šeima – nuo mažamečių iki žilų.

Ir kai jau visai tapdavo striuka, aš lyg su adata įsidurdavau sau į šoną: „Ei, juk visada yra kas nors, ką myli!”. Taip iki pat šios dienos. Žinotina

Atiduodu šį receptą visiems, kas bijome ir drebame vien tik išgirdę „Norėtume gauti Jūsų interviu...“.