MŪSŲ ŽINIA

RUSIŠKA IKONA LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOJE:

Lukiškių Dievo Motina

Jurgita Kristina Pačkauskienė Menotyros mokslų daktarė, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, vyriausia redaktorė-tyrėja

Dar iki valstybės krikšto 1387–1413 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno abiejų krikščionybės šakų – Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (Romos katalikų) tikintieji. Įvairiais istoriniais laikotarpiais abi krikščionių konfesijos suartėdavo ar nutoldavo, tačiau jos abi veikė besiformuojančios Lietuvos valstybės kultūrą. Yra žinoma, kad Didysis Lietuvos

kunigaikštis Vytautas, nors ir priėmęs Romos Katalikų Bažnyčios krikštą, savo pilį Trakų saloje bei 1409 metais pastatytą Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią pavedė dekoruoti dailininkams-stačiatikiams. Lenkijos kara

liumi tituluotą Jogailą, užaugusį stačiatikės motinos Julijonos dvare, taip pat labiau žavėjo bizantiškoji, o ne lotyniškoji dailė, todėl jo užsakymu bizantiškomis freskomis buvo dekoruota ne viena šventovė (Švč. Trejybės koplyčia Liublino pilyje, Gniezno katedra, Sandomiro ir Vislicos koleginės bažnyčios, Lišco šv. Kryžiaus bažnyčia, kelios Krokuvos katedros koplyčios) bei privačios karaliaus gyvenamos erdvės. Bizantiškos stilistikos Nukryžiavimą vaizduojanti freska yra ir XIV–XV a. sandūroje statytos Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros požemių kriptoje. Krikščionių suartėjimui ir didesniam vienas kito pažinimui didelę reikšmę turėjo ir tebeturi abiejų konfesijų

gerbiamos «vietinės» šventybės, t. y. šventųjų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachojaus kūnai 1 , Pirmojo pasaulinio karo dingusi Vilniaus Mergelės Marijos (dar vadinamos Vilniaus Hodegetrijos) ikona, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, Gražiosios Meilės Motinos (Pažaislio arba Kamaldulių Dievo Motinos) paveikslas ir kiti. Ypatingais inkultūracijos pavyzdžiais reikėtų laikyti iš Rusijos atvežtas stačiatikių ikonas, kurios, atsidūrusios Katalikų bažnyčioje, tapo «savomis», stebuklais pagarsėjusiomis.

Seniausia iš Rusijos atvežta ikona laikomas Vilniaus šventų apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčioje esantis Smolensko Dievo Motinos atvaizdas, Lietuvoje gavęs naujus vardus – «Gailestingumo Motina», «Mistinių malonių šaltinis», «Lukiškių Dievo [Gailestingumo] Motina».

Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad (Lukiškių) Dievo Motinos ikoną iš «Maskvos karų» į Dumblio dvarą (dabar – Dumblio kaimas Lazdijų raj.) atsivežė LDK artilerijos generolas, Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosevskis (? – 1683 m.) 2 . Atvaizdą Motiejus labai

1) Mažai žinoma, kad šventieji Vilniaus kankiniai gerbiami ne tik Ortodoksų, bet ir Romos Katalikų Bažnyčioje: 1969 metais Popiežius Paulius VI šiuos kankinius įtraukė į Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą. 2 Ist oriniai duomenys apie ikoną surašyti remiantis menotyrininkės Tojanos Račiūnaitės tyrimu-monografija Lukiškių Dievo Motina: Atvaizdo istorijos studija, stebuklų knyga ir jos vertimas, sudarytoja Tojana Račiūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, [2017].

vertino, nes dėka maldų prie jo, patyrė stebuklų. Po Motiejaus mirties jo sūnus Vincentas atvaizdą atidavė Seinuose įsikūrusiems Romos Katalikų Bažnyčios pamokslininkų (dominikonų) ordino vienuoliams. Tačiau Seinų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje jau buvo stebuklais garsėjanti Dievo Motinos statulėlė, todėl ikoną vienuoliai 1684 m. padovanojo Vilniaus Lukiškių priemiestyje įkurtam dominikonų vienuolynui. Ikona buvo «įkurdinta» nedidelėje 1642 metais Lukiškių kapinėse pastatytoje medinėje bažnyčioje. Nuo tada į kuklią medinę Lukiškių dominikonų bažnyčią pradėjo keliauti piligrimai, liudydami Dievo Motinos užtarimo dėka patirtus stebuklus. 1688 metais Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis paveikslą paskelbė esant stebuklingą. Į bažnyčią ėmė plūsti dar daug tikinčiųjų, todėl 1690 m. vietoj senos medinės pradėta statyti didelė mūrinė bažnyčia. 1694 metų naujai pastatytos bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad ikona yra didžiajame altoriuje ir turi sidabrinį aptaisą su paauksuotomis gėlėmis ir karūnas laikančiais angelais, kurio apačioje – reljefinis paauksuotas užrašas lotynų kalba: «MONSTRA TE ESSE MATREM» (parodyk save kaip Motiną). Ikonos rėmas turėjo dureles, t. y. atvaizdas, kaip ir garsioji Čenstakavos Dievo Motinos ikona ar Tverų Dievo Motinos ikona, buvo atveriamas ir užveriamas.

Laikui bėgant, Lukiškių ikona keitė ne tik savo «išorinį rūbą», bet ir tapybos braižą. Atvaizdas buvo ne kartą pertapytas, Dievo Motinos ir Kūdikio veidas įgaudavo vis kitokius mados, vietinių skonių ar dailininko sugebėjimų sąlygotus pavidalus. XIX a. pabaigos Juozapo

Čechavičiaus fotografijoje Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas jau visai nepanašus į kanoninę stačiatikių ikoną – pro aptaisus į tikintįjį žvelgė gana manieringai nutapyti veidai: didelės, plačiais vokais pridengtos akys, riesta nosis, putlios lūpos – tokia veido bruožų traktuotė buvo smarkiai nutolusi nuo santūraus ir sudvasinto Smolensko Dievo Motinos atvaizdo. XX a. Dievo Motinos ir Kūdikio veidai buvo dar ne kartą pertapyti. Paskutinio tapybos «atnaujinimo», įvykusio turbūt sovietmečiu, metu, Mergelės Marijos ir Kūdikio veidų išraiška įgavo santūresnį charakterį, net etninių bruožų. Tokią ikoną tikintieji pamatė XX a. pabaigoje, kai bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems 3 , o vienuolynas – broliams dominikonams. Sugrįžusi į bažnyčią, ikona vėl buvo atrasta kaip stebuklinga. Dievo Motinos užtarimu žmonės išgyja iš fizinių ar dvasinių negalavimų, prie ikonos pradėti kabinti padėkos ženklai – votai 4 .

2008–2012 metais Lukiškių Dievo Motinos

3 Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas Lukiškėse buvo iki pat bažnyčios uždarymo 1948 metais. Sovietmečiu ikona saugota Vilniaus Šv. Rapolo Arkangelo bažnyčioje. 4 Iš tauriųjų metalų iškalinėti reljefai, dažniausiai liepsnojančios širdies formos (lotyniškai votum – linkėjimas, dovana, pažadas).

Marija, Dievo Motina, Gyvybės Versme, Beištekant paskutinei valandai, Sugrąžink sveikatą. Versme Šviesos aklą naktį, sugrąžink dvasios ir kūno akių regėjimą, sustiprink tikėjimą. Gaivus tyro vandens Gurkšni beviltiškoj kaitroj, padėk ištikus nelaimei. Marija, Dievo Motina, Malonių Šaltini, kurio neįmanoma išsemti, išklausyk mano maldą. Amen.

ikona buvo restauruota Prano Gudyno restauravimo centre. Dėl užtapymų specifikos visų vėlyvųjų tapybos sluoksnių pašalinti nebuvo galima, o atidengti senesnės tapybos sluoksniai leidžia suabejoti Lietuvoje jau įsitvirtinusia nuomone apie ikonos prieskyrą žymiam Maskvos mokyklos tapytojui Dionisijui ar jo aplinkai 5 . Lukiškių Dievo Motinos ikonos kompozicijos ir stilistikos ypatumai leidžia teigti, kad ikona galėjo būti nutapyta apie XVI a. vidurį, priskirtina meistrui iš Maskvos arba kuriam nors Maskvos mokyklos paveiktam Rusijos Šiaurės ikonų ta

5 Už iškeltas abejones esu labai dėkinga Sankt Peterburgo menotyrininkei Oksanai Gubarevai. Ji patvirtino vėlyvesnį ikonos datavimą, iškėlė klausimą dėl neautentiško «antrojo», t. y., restauruotoje ikonoje matomo Dievo Motinos ir Kūdikio veidų piešinio.

pybos centrui, galbūt Stroganovų dirbtuvėms 6 .

Nepaisant įvairių datavimo versijų, Lukiškių Dievo Motinos ikona yra vienas seniausių stebuklais garsėjančių Dievo Motinos atvaizdų Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Ikona išsiskiria ne tik savo slaviška kilme ir senumu, bet ir ypatinga išvaizda, sąlygota jos istorijos, ankstesnių atnaujinimų, paskutinės restauracijos, visų tapybos netekčių ir atradimų. Iškilminga ir santūri, tvirta ir švelni – tokia Dievo Motina rodo į Kūdikį baltais drabužiais. Šis baltas drabužis, kadaise turbūt rausvas ir galbūt žalsvas, suteikia ikonai papildomą simboliką. Ant Marijos rankų regime ne tik Kūdikį Kristų, bet ir Išganytoją, akinančia šviesa atsimainiusį ant Taboro kalno, ir nuodėmės Nugalėtoją, nužengusį į pragarus ir išvadavusį visus, «tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje» (iš Luko evangelijos 1 sk., 79 eil.).

6 Šią hipotezė buvo iškelta atsižvelgiant į Lukiškių Dievo Motinos ikonos panašumą į Solvyčegodsko apylinkėse tapytas Smolensko Dievo Motinos ikonas, dabar saugomas Solvyčegodsko istoriniame dailės muziejuje. Nuotraukos ir aprašymai publikuoti: Иконы строгановских вотчин XVI–XVII веков, Составитель М. С. Трубачева, Москва: Сканрус, 2003, p. 61, 250, 295. Šią versiją iš dalies patvirtina ir tai, jog karų metu iš Solvyčegodsko į Lietuvos–Lenkijos valstybę taip pat buvo išvežtos ikonos kaip karo grobis. Iškalbinga ir Lukiškių Dievo Motinos ikonos kūno spalvos (karnato, rus. санкирь) pigmentų analizė: sudėtis būdinga XVI a. vidurio Rusijos tapybai, o natūrali kraujo raudonumo ochra (hematitas), naudotas Lukiškių Dievo Motinos ikonoje buvo kasamas Uralo kalnuose. «Lukiškių Dievo Motinos Ikonos technologiniai tyrimai», in: Kultiniai atvaizdai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje: importas ir sklaida (serija Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 69), Vilnius: 2013, p. 105, 106.

Под покровом ночи звёздной Дремлет русское село; Всю дорогу, все тропинки Белым снегом замело… Кое-где огни по окнам, Словно звёздочки, горят; На огонь бежит сугробом Со звездой толпа ребят… Под оконцами стучатся, «Рождество Твое» поют. «Христославы, Христославы!» –Раздаётся там и тут…. И в нестройном детском хоре Так таинственно чиста, Так отрадна весть святая О рождении Христа...

А. Коринфский