Henrikas Gudavičius
Laiškai iš kaimo
Brolių Černiauskų nuotr.
Henrikas Gudavičius (g. 1943) – agronomo
išsilavinimą turintis gamtininkas, jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena vienkiemyje netoli Liškiavos (Varėnos raj.). Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai apdovanotas „Sidabrinės bitės“ ženklu, yra pelnęs Česlovo Kudabos premiją už nuoseklią ir kryptingą visuomeninę veiklą aplinkosaugos srityje. 1990-2004 m. autoriaus gyvenimo vienkiemyje pastebėjimai, novelės bei esė sugulė į knygą „Gamtmeldžio sodas“. Nuo 2008 m. savo „Laiškus iš kaimo“ autorius publikuoja „Bernardinai.lt“.
Laiškai iš kaimo •
UDK 821.172-94 Gu42
Knygos leidimą iš dalies parėmė
© 2014 Henrikas Gudavičius © 2014 Algimantas ir Mindaugas Černiauskai © 2014 VšĮ „Bernardinai.lt“
ISBN 978-609-8086-09-6
Henrikas Gudavičius
Laiškai iš kaimo Dienoraštis 2008–2012
VšĮ „Bernardinai.lt“ 2014
Turinys
2008 metai Avinams Žiurkės metai bus sunkūs . . . . . . . Apie globalizaciją, žvelgiant iš tolimo vienkiemio . Kada mirė Stalinas? . . . . . . . . . . . . . . . Kaip išgirsti praeitin nutolusius garsus? . . . . . Pažvelk į dar išlikusią Gamtos didybę . . . . . . Lietuvoje gražiausia yra Lietuva . . . . . . . . . Ilgiausios vasaros dienos . . . . . . . . . . . . Laimi tie, kurie saugo . . . . . . . . . . . . . . Rudenį atsirandančios legendos . . . . . . . . . Kiek proto darže? . . . . . . . . . . . . . . . . Apie Ulioko ravą . . . . . . . . . . . . . . . . Takai yra vaikystės kosmosas . . . . . . . . . . Paprastas gyvenimas yra amžinas . . . . . . . .
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
10 18 26 30 38 42 47 56 60 68 73 79 83
2009 metai Tegyvuoja visa, kas gyva . . . . . . . . . . . . . . . . Apgaulingas vasario mėnesio vardas . . . . . . . . . . . Pirmasis pavasario darbas – tvorų tvarkymas. . . . . . . Mažos pavasario keistenybės . . . . . . . . . . . . . . Efemeriška bacila ir tikri Liškiavos nutikimai . . . . . . Kada prasideda vasara? . . . . . . . . . . . . . . . . . Liepa – tarsi nurimusi upė . . . . . . . . . . . . . . . . Mums atrodo, kad praeina laikas… . . . . . . . . . . . Rudens pradžia. Žvilgsnis į legendas, utopijas ir filotopiją . Sunkus tiesos kelias . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ar tamsios lapkričio naktys? . . . . . . . . . . . . . . .
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
98 104 108 117 122 128 132 136 140 145 153
2010 metai „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį…“ . . . . . . . . Paprastos pusiaužiemio pamokos. Neskubėk ir neliūdėk Brangi yra lėtai keliaujanti žinia . . . . . . . . . . . . Sunkmetis buvo prieš pusę amžiaus . . . . . . . . . . …gyventi prie didelės upės . . . . . . . . . . . . . . . Nuo Musteikos iki Saulės tako . . . . . . . . . . . . . Pamatyti save… šalia kaliausės . . . . . . . . . . . . Žydinti šventrožė audringame vasaros kraštovaizdyje . Apie baravykų bangą ir gyvus archeologinius sluoksnius Nelabai liūdna rudeniška mozaika . . . . . . . . . . . Apie Nerį ir jos krantus . . . . . . . . . . . . . . . . Nebėra zuikių „profesorių“ . . . . . . . . . . . . . .
162 168 173 178 183 189 196 201 207 213 221 226
2011 metai Nebliauzgas tas Algimanto Mikutos kompostas . Kas viduržiemio šalčių nebijo . . . . . . . . . . Man patinka Teatro diena . . . . . . . . . . . . Ar kvepia žemė? . . . . . . . . . . . . . . . . . Apie svarbiausią ergonomikos dėsnį . . . . . . . Mėlyni pamiškės katilėliai. Pilnatvė ir atvirumas . Volungės fleita – lyg istorijos aidas . . . . . . . . Pagiriamasis žodis miškams . . . . . . . . . . . Ilgai žydi Jorio Globio aguonos . . . . . . . . . Kiek Lietuvoje asilų? . . . . . . . . . . . . . . Kas atneša apynio kvapą? . . . . . . . . . . . . Ar aprišome savo obelis? . . . . . . . . . . . . .
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
234 240 246 251 258 264 270 278 285 290 295 302
2012 metai Kaip priartėja Sibiro anticiklonai . . . Šalta vasario saulė . . . . . . . . . . . Viskas aišku, lyg paparčio žiedą suradus „Eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą“ . . . . Kas yra tie duobkasiai? . . . . . . . . Kodėl Panama jiems buvo graži? . . . . Vaikystės vasaros buvo ilgos . . . . . . Kažkur toli bitės neša viržių medų . . . Vakarinio dangaus skliauto šviesa . . . …ir visos kulkos – pro šalį . . . . . . . Kai žvelgi pro mažą pirkios langelį… .
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
312 319 328 335 344 352 359 367 375 382 390
2008 metai
Avinams Žiurkės metai bus sunkūs Sausio 1-oji Naktį šaudė. Pasiklausiau, apsiverčiau ant kito šono ir vėl užmigau. O dabar galiu sužinoti, ką man žada astrologai šiais Žiurkės metais. Radijas ragina visus avinus imtis didelių darbų, pradėti tai, kas duos vaisių po kelerių metų. Sodininkams šito aiškinti nereikėtų. Kitas astrologas jau šitaip gąsdina: avinams Žiurkės metai bus sunkūs. Irgi nebijau, nes niekada man jie nebuvo lengvi. O štai netyčia surandu
2008 metai
10
kažkodėl man skirtą varėniškio literato ir redaktoriaus Aloyzo Tendzegolskio palinkėjimą: Visados ramus ir šventas Liškiavos inteligentas Kaimo vienumoj atvės, Išsikeiks ir pailsės. Teisingai esu apibūdintas, visada buvau gana ramus, nesusidėjau su jokiomis frakcijomis, partijomis ir korporacijomis. O dabar, tikra tiesa, patyliukais jau pradedu keiktis, kai kalbuosi pats su savimi arba kai baru savo gyvūnus. O dėl to šventumo – irgi tiesa. Tai galiu įrodyti pasitelkęs anų laikų dokumentą – „Komtiesietį“, kuris retkarčiais tarsi koks sienlaikraštis buvo leidžiamas anuometinio jaunimo laikraščio redakcijoje. Viename numeryje kažkas pabandė visus darbuotojus suskirstyti į partijas ir frakcijas. O visus tuos, kurių politinės ir kitokios pažiūros buvo neaiškios ir kurie nedalyvavo rietenose dėl dalijamų butų ir automobilių, priskyrė „Nekaltų bernelių draugijai“. Ir atsiradome toje draugijoje tiktai trys: Vladas Rakštelis, Mykolas Sakavičius ir aš. Vladas liko viengungis, bet padarė karjerą priešgaisrinėje tarnyboje, Mykolas – irgi viengungis, darbuojasi „Valstiečių laikraštyje“ ir ūkininkauja prie Žirnajų ežero. O aš – prie Liškiavio ežero, irgi dažniausiai vienas, bet ne viengungis. O metai prasideda gerai: ir šalčio truputį yra, ir sniego, ir gaivus pietryčių vėjas pučia. Skaldau malkas ir žiūriu, kaip gainiojasi, vartosi ir kočiojasi mano šuneliai – Lapsinis ir Gludis. Tas kočiojimasis galbūt rodo, kad bus atlydys. Šuva oro permainą pajaučia greičiau nei žmogus. Vaikai irgi prieš atlydį dūksta, bet aš dabar nematau, ką daro Liškiavos vaikai, tik retkarčiais išgirstu iš Teplioriaus kiemo ataidintį Brito amsėjimą. Girdisi gerai, nors bus pusantro kilometro iki to šuns narvo, tai, matyt, tikrai ateina atlydys. Avinams Žiurkės metai bus sunkūs
11
Sausio 14-oji Lietuvos radijo laidoje „Gamta – visų namai“ (2008 m. sausio 12 d.) išklausiau Zenono Butkevičiaus parengtą pasakojimą apie keistą, romėnų mėgtą žuvies patiekalą – garumą. Tas baisus garumo kvapas dabar mums atrodo tikra anų tolimų dienų keistenybė. Bet kaip dažnai būtent tokios senovinės keistenybės šiandien ir paliudija esminių egzistencinių dalykų: kur eina pasaulis, jei poringė apie pačius natūraliausius kvapus jau yra egzotika? Ir kodėl net batų tepalas dabar turi skleisti gardų kvapą? Kadaise derva buvo tiktai derva, degutas – tiktai degutas, o rūgstančias odas irgi galėjai iš tolo užuosti. O dabar, matai, visa tai turi skleisti malonų kvapą. Ir ką reiškia „malonus“? Man, pavyzdžiui, prancūziškų kvepalų dvelksmas yra nemalonus. Net ir saldi prancūziška kriaušė širdį supykina. Apie žuvis, žinoma, atskira kalba. Maždaug prieš šešiasdešimt metų mažyčiame Šonos upelyje, įtekančiame į Ventą netoli Šaukėnų, talentingas žvejys iš Kartoklių kaimo Vaclovas Baliutavičius paslapčia gaudė žuveles bučiais. Ir visi aplinkinių kaimų gyventojai žinojo, kad per šeimos šventę ant jų stalo žuvies bus tiek, kiek reikia. Labai gerai prisimenu, kaip šis žvejys atveždavo mums maišą žuvų prieš Jonines, kaip išversdavo jas ant žolyno akacijų pavėsyje, koks nepaprastas kvapas pasklisdavo kieme. Tai buvo pačios paprasčiausios žuvys – raudės, kuojos, lydekos, ešeriai, bet nieko gražesnio, nieko spalvingesnio savo vaikystėje, rodos, nesu matęs. Žalios, gličios dilgėlės, išverstos kartu su žuvimis, irgi kvepėjo ypatingai, aš nesuprasdavau, kam jų reikia. Tik daug vėliau paaiškėjo, kad dilgėlės ir saugo tą tikrą kvapą, ypač jeigu žuvys sugautos rytą… Mama skusdavo žuvis vakare, aš padėdavau, kiek galėdamas, ir visai nesinorėdavo miego, nes ir prietemoje labai gražiai raudonuodavo raudžių pelekai ir akys. O rytą visa troba pakvipdavo kepta žuvimi. Ir nereikėjo jokių ypatingų prieskonių nei padažų – visi svečiai, vakare susirinkę sveikinti mano tėvo Jono, girdavo tą žuvį. Prisimindavo ir žveją, kuris, beje, puikiai grieždavo 2008 metai
12
smuiku Kartoklių kaimo kapeloje. Dabar aiškiai žinau, kad visa tai yra kertiniai paprasto sodietiško gyvenimo akmenys. Ir kai šiandien skaitau, kaip teisingai reikia pagaminti „Olivje“ salotas, atrodo, kad tai yra tiktai produktų gadinimas. Penkiolika ingredientų! Kaip galima surasti tame mišinyje keptos jerubės gabalėlį, kaip galima užuosti agurko kvapą? Šitokie kulinariniai „stebuklai“ turbūt yra dar vienas Europos saulėlydžio ženklas. Ir kaip gaila, kad mes tarsi nebeturime priešnuodžių tam sukvailėjimui, tam besaikiam visiškai nesuderinamų skonių bei kvapų maišymui. O kokia ypatinga harmonija dar jaučiama istoriniuose Pavelo Melnikovo, Jevgenijaus Fiodorovo romanuose! Štai kokia buvo rusų bajorų puota penkioliktajame amžiuje Maskvoje, kai caras Ivanas Rūstusis iškilmingai sutiko kazokų vadą Jermaką – Sibiro užkariautoją: rūgštūs kopūstai su jautiena, lydekų žuvienė su pipirais, sterlės sriuba su česnakais, paprasta pūgžlių žuvienė ir saldi karosų sriuba. Po to – eršketo nugarinė, sūdytos ruduokės su grietine ir, žinoma, midus iš laukinių bičių medaus. Rusijos vienuolynuose, kurių buitį ir būtį įdomiai aprašo Pavelas Melnikovas, žuvis irgi būdavo svarbiausias valgis. Tik Sibire meškos žarnos, prikimštos tekšės uogų ir iškeptos pelenuose, atrodė didesnis gardėsis už visokias lašišas, eršketus ir belugas. O štai ką rašo apie lietuvišką, europietišką, žuvienę Druskininkų metraštininkas Vytautas Valentukevičius knygoje „Druskininkų raidos chronologija“: „1968 m. birželio 9 dieną Druskininkuose vyko poezijos pavasario šventė. Apie 100 jos dalyvių drauge su poetais Jonu Graičiūnu, Vladu Šimkumi, Vilija Šulcaite, Albinu Bernotu, moldavų ir ukrainiečių poetais šventę pratęsė Grūte, prie Ilgio ežero. Gydytojas Algimantas Čebatorius išvirė garsiąją žuvienę, kurią paskanino berželio nuodėguliais, sumestais į sriubą, kuri visiems labai patiko.“ Tikra egzotika, ar ne? Bet iš tiesų čia tik nesusipratimas: ne berželio, o lazdyno nuodėgulį reikėjo kišti į jau išvirusią žuvienę ir palaikyti neilgai. Mat Avinams Žiurkės metai bus sunkūs
13
lazdynas, augdamas kalkingoje žemėje, sukaupia kalkinių medžiagų, kurios toje žuvienėje kažkokiu būdu pavirsta angliarūgšte. Druskininkų poetai ir daktarai, matyt, kažką panašaus buvo girdėję, bet tiktai viena ausimi. (Beje, apie tai liudijęs metraštininkas viską aprašė labai tiksliai, neseniai dar kartą man patvirtino, kad tie nuodėguliai buvo beržiniai.) Beržo tošies degutas tinka batams ir ratams, tinka net žaizdoms gydyti, bet į žuvienę – ne. Ypatingas yra to deguto kvapas, užtenka tik vieną kartą pauostyti ir žinosi, kad panašiai padvelkia senoviškas batų tepalas ar senos naginės. Degutą vis dėlto reikėtų laikyti toliau nuo žuvienės. Ypatingas yra ir žuvų turgaus, ir prieplaukos aromatas, ir labai gaila, kad šitas šviežumo ir senienos darnus mišinys jau užmirštas. Pabandyk paaiškinti šiandienos kulinarui, kad žuvį reikia laikyti kartu su dilgėlėm, ir jis tave taip pamokys: žuvį reikia laikyti šaldymo kameroje. Absoliučiai viską jis siūlo grūsti į tą kamerą ir, žinoma, yra neteisus. Nes patys teisingiausi receptai atsirado tada, kai tų kamerų nebuvo. (Dvaruose, tiesa, būdavo ledaunios, bet produktai ten kvėpuodavo). Kodėl senovinis skilandis turi ypatingą skonį ir kvapą? Tik todėl, kad laikomas kamine ar „ant aukšto“, jokiu būdu ne šaldytuve. Ir kai karštą vidudienį žuvis yra išskrodžiama prie upės, kai pasūdoma ir į drobinį maišelį suguldoma kartu su dilgėlėm – pasigamina kažkoks ypatingas kvapas. Šaldymo kameroje visi procesai sustoja, užtat ir gero kvapo nėra, o pasūdyta, bet kvėpuojanti žuvis pradeda kažkaip keistis, gerėti. Žinoma, gali ir per daug pasikeisti, reikia žinoti, kiek leistina ją šitaip laikyti. Bet ir blogas kvapas dar nereiškia, kad žuvis bloga. Pavelas Melnikovas, pavyzdžiui, paaiškina, kodėl į Volgos miestų prieplaukas neleisdavo laivų ir baržų su sūdyta žuvimi iš Kaspijos: blogas kvapas toli sklisdavo – miesto ponai bei valdininkai negalėdavo to kvapo pakęsti. Sustodavo laivai su žuvimi gerokai prieš miestą, pirkliai ten nuplaukdavo ir žuvį pirkdavo. Žuvis būdavo gera… 2008 metai
14
Tas garsusis Kartoklių kaimo žvejys žuvų, aišku, neskrosdavo ir nesūdydavo, primesdavo dilgėlių maišan ir būdavo gerai. Ypatingas išskrostų žuvų ir dilgėlių aromatas man yra išlikęs iš tų laikų, kai žvejojau kartu su Jonu Jaselskiu. Jo kuprinėje visada būdavo druskos, ir jis niekada neveždavo namo neišskrostos žuvies. Skusti ešerį – ne moterų darbas, sakydavo Jonas. Bet jei verdi žuvienę prie upės – vėl kiti reikalavimai ir kiti receptai. Tada išskrostos žuvies nereikia nei sūdyti, nei plauti: išmetei žarnas lauk, o žuvį su visa galva – į puodą. Tik šitaip pajusi tikrą žuvies kvapą. Todėl prie vandens verdama sriuba visada yra skanesnė. Ypač jei verdama patamsyje. Tokia žuvienė nekošiama, ir tai irgi yra svarbu. Skaidri restoranų žuvienė yra tik surogatas, jei palyginsi ją su drumzlina pūgžlių sriuba, išvirta prie ežero. Ir atrodo, kad šie pagrindiniai kulinarijos klausimai panašiai gali būti suprantami visame pasaulyje. Skaitai, pavyzdžiui, egzotiškiausią Hermano Melvilio romaną apie banginius ir nė kiek nesuabejoji, koks skanus gali būti to baisūno liežuvis, nes jis yra toks pat tikras, kaip ir mūsų kiaulės kumpis. Čia ir pasaulinis Žaliųjų judėjimas, ir natūropatų organizacijos galėtų susivienyti, nes visi tie dirbtiniai kvapai kėsinasi į mūsų tikrą gyvenimą, į teisę užuosti tai, ką natūraliai sukuria Gamta. Pradžiai, pavyzdžiui, galėtume boikotuoti batų tepalą, kuris „pagardintas“ aštriais šalutiniais kvapais.
Sausio 25-oji Pusiaužiemis. Vakar prisnigo, bet nakties lietus sniegą ištirpdė. Penki laipsniai šilumos. Rūsyje – tikras kanibalizmas. Į spąstus patekusias peles graužia kitos pelės. Mano katinui Juoduliui tenka laimikiai be galvų, nes pelė pelę pradeda graužti nuo galvos. Pusę nuėda ir palieka. Juodulis, prisiėdęs pelių užpakalių, pradėjo viduriuoti. O Gludis iš miško atsinešė gniutulą šerno plaukų, želėjo želėjo tuos kaltūnus, kol pradėjo žiaukčioti. Lapsinis pašaipiai žiūri, galvą kraipydamas Avinams Žiurkės metai bus sunkūs
15
ir tartum sako: „Dzyki, tu dzyki, tai ką čia dabar ėdi, bėkim geriau į pievas, pagausim kirstuką, vis mėsa, nors ir dvokia muskusu…“ Žyvinasi mano gyvūnai kaip gali, gerai, kad nėra sniego. Sibiriečių pamokymas – geras gyvulys ir žiemą susiranda maisto – nėra iš kelmo spirtas.
Vasario 3-ioji Lazeriu suskaldo šlapimo takų akmenis, išsiplėtusias venas irgi jau operuoja be peilio. Taip sako medikai. Ir tai, be abejo, yra tiesa. Skepticizmas čia tinka tik toks: ar sumažėjo žmogaus gyvenimo klystkelių ir kvailumo, kai tokia sparti medicinos mokslo ir praktikos pažanga? Štai dar viena žinia, eteriu atkeliavusi iš Japonijos: daugybė japonų apsinuodijo valgydami iš Kinijos atgabentus koldūnus. Paaiškėjo, kad didžiulis kulinarinis importas iš darbščiosios Kinijos yra įtartinas. Bet juk Japonija – aukštos kultūros šalis! Kaip tad gali derėti ten ir pažangiausios technologijos, ir sugedę pusfabrikačiai? O juk ir mes einame panašiu keliu. Garsus arabų daktaras Avicena (tikras jo vardas Abu Ali al Gusein Ibn Abdalach Ibn Sina ) pirmasis pamatė apendiksą žmogaus viduriuose, sužinojo, kad gyvuliai tokios ataugos neturi, ir tokiu būdu suprato, jog apendicitu susirgusį žmogų galima išgelbėti operuojant. Šį atradimą lydėjo pavojus, nes musulmonų tikėjimas tada (dešimtajame mūsų eros amžiuje) neleido gyvo žmogaus pjaustyti. Naktį su patikimais draugais Bucharos kapinėse Avicena iškasė ką tik palaidotą žmogų, mirusį nuo ūmaus priepuolio, ir skrodimas parodė, kad hipotezė buvo teisinga. Šitokių konkrečių atradimų medicinos istorija žino daug. Bet šiandienos mokslas kariauja vis su naujomis negaliomis, kurių anksčiau tarsi nebuvo, o svarbiausia, kad tos kovos rezultatas yra naujos bėdos. Čia jau nebe medicinos, ne mokslo, o egzistencinė problema: kur einame, ar reikia taip skubėti, jei nežinome – kur? Apie tai gana ironiškai rašo Nikolajus Kurdiumovas 2008 metai
16
knygoje „Protingas daržas“: „Suvalgęs mėsainį, ledų ir traškučių, nepamiršk kramtomosios gumos Dirol Kids ir Mezym nuo skrandžio negalavimų, Golsten kepenų sutrikimams šalinti ir Bitnerio balzamo, o paskui vėl galėsi nuodytis traškučiais ir pirkti vaistų.“
Vasario 4-oji Jauni vyrukai, atvažiuojantys į Liškiavos parduotuvę ir paliekantys rėkti mašinoje įjungtą baisią muziką, man primena orangutangus, kurie vyrišką savo galybę rodo smarkiai staugdami. Sveria tie gyvūnai net iki 150 kilogramų, stropiai kontroliuoja savo valdas, kurios tęsiasi būtent tiek, kiek toli sklinda karingi jų šūksniai. Panašiai elgiasi ir gorilos – gąsdina kitus gentainius kumščiais daužydamos sau krūtinę.
Vasario 10-oji Lietuvos nacionalinio radijo „Klasikos“ programoje ilgokai girdėjome skaitomas ištraukas iš geriausių 2007-ųjų metų lietuviškų knygų penketuko. Keista, bet visi autoriai man paliko šiurpoką įspūdį. Atrodo, kad be mistiškos virtualybės nebesugebama parašyti nė puslapio. Atrodo, visus mūsų kūrėjus bus smarkiai paveikę visokie Baudrillardai ir Diurkheimai. Vinco Krėvės ir Juozo Baltušio laikais šito nebuvo. Atmetus visas ideologines rašliavas, lietuvių literatūroje vis dėlto buvo daug Lietuvos. Dabar – vis mažiau ir mažiau. Kartais lietuvio rašytojo kūrinyje Lietuvos visai nėra… O to magiškojo realizmo, to šiurkštoko fiziologizmo mįslę įminti pavyksta gal tiktai Leonardui Gutauskui, daugiau niekam. Labai negera klausytis tų fiziologiškų vulgarybių vakare, prieš miegą. Gal čia ir radijas daro klaidą, gal ne bet kokį tekstą galima skelbti vakare.
Avinams Žiurkės metai bus sunkūs
17
18-397 psl.
Gu42
Gudavičius, Henrikas Laiškai iš kaimo: dienoraštis. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2014. – 400 p.: iliustr. ISBN 978-609-8086-09-6 Žinomo gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus (g. 1943 m.) dienoraštis – dovana tiek jaunam, tiek patyrusiam skaitytojui. Subtiliai ir giliai aprašytas žmogaus ir gamtos santykis, per amžius nekintantis gamtos ciklas atskleidžia lėto gyvenimo grožį. Šie dienoraščiai rašyti tiek sau, tiek ir kitam, išsiskiria jautriu pastabumu, gyvu pasakojimu. Taip iš mažo kiemo Dzūkijos miškuose veriasi pasaulis, dėmesingą stebėtoją priverčiantis suklusti ir įsiklausyti. UDK 821.172-94
Kalbos redaktorės Michalina Bočiarova ir Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Fotografijų autoriai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai Knygos ir viršelio dailininkas Povilas Zaleskis Išleido VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, Vilnius LT-01124 Tel. 8 5 2313009, el.p. redakcija@bernardinai.lt www.bernardinai.lt/knygynas
Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.lt
Formtatas 145x205 mm. Tiražas 1000 egz. Panaudotas Vollkorn šriftas. Friedrich Althausen, vollkorn-typeface.com
Bernardinai.lt knygynas
Me s mÄ— g s t a m e s k a it y t i
w w w.bernardinai.lt/knyg ynas
Algirdo Černiausko nuotr.
Broliai Mindaugas (g. 1942) ir Algimantas (g. 1953) Černiauskai – Dzūkijos metraštininkai, jau ne vienus metus kruopščiai fiksuoja šio krašto žmones, gamtą bei istorijas. 1982 m. jie tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariais. Už Lietuvos meninės fotografijos tradicijų tąsą pagerbti Balio Buračo bei kitomis premijomis. 2009 m. išleistas albumas „Fotografija. Pirma knyga“, pasirašytas „Brolių Černiauskų“ vardu.
• „Pirmiausia reikia pažinti tai, kas gyvuoja šalia tavęs. Artimiausi tavo tėviškės kaimai ir turi būti tikrųjų atradimų žemė...“
Knygoje publikuojami 2008-2012 m. rašyti gamtininko Henriko Gudavičiaus dienoraščiai. Įdėmus jo žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos. Skaidrūs, turtinga kalba ir savitu stiliumi pasižymintys tekstai padeda pajusti pasaulio ir žmogaus vienovę. „Toks paprastas gyvenimo prasmės paaiškinimas: reikia eiti kartu su metų laikais! Kai šitaip pagalvoji – turėtų atsitraukti ir nutolti visos šiandieninio pasaulio grimasos, visos destrukcijos ir savigriovos. Dievas davė dieną ir davė darbą. Išaušta diena – ir eini savo takais. Pamažu pamažu paaiškėja tokio paprasto ir lėto ėjimo prasmė. Pats sau susikuri prasmę, o kokia nors kilniadvasio filosofo kažkada lyg specialiai tau užrašytoji tezė tiktai patvirtina, kad elgiesi teisingai…“