Sveikas gyvenime by Povilas

Sveikas, gyvenime

Apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę

Bloga žinia – priklausomybė yra sunki liga. Ji griauna ne tik paties alkoholiko, narkomano, kompulsyvaus lošėjo, bet ir jo šeimos, aplinkinių gyvenimus. Tai liga, kuri neišvengiamai nuveda žmogų į kryžkelę su dviem pasirinkimais: gydymasis ar mirtis. Gera žinia – sveikimo kelias yra, kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, kad ir kokia įsisenėjusi bebūtų priklausomybės liga.

Sveikas, gyvenime

UDK 613.8 Sv-13 Knygos leidimą iš dalies parėmė

Vilniaus miesto savivaldybė

ISBN 978-609-95678-0-8

Sveikas, gyvenime Apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę

Vilnius 2 0 14

Turinys

Palydėjimas

Liga ir sveikimo kelionė

12 70 92 98

Sveikimo kelionė – misija įmanoma? Skęstančiųjų gelbėjimas – tik pačių skęstančiųjų reikalas? Liga, su kuria nevalia grumtis po vieną Išlikti žmogumi – sunkus išbandymas

121

Priklausomybė – visos šeimos liga

122

212 236 240 248

Netiesioginė priklausomybė mūsų gyvenime Priklausomybė – iššūkis visai šeimai Ieškoti ne kaltų,bet savojo gyvenimo kelio Esu ne tik alkoholiko žmona, bet ir žmogus… Iš nevilties –į gyvenimo pilnatvę Atrasti savo vidinę vertę ir svarbą Esu suaugęs alkoholiko vaikas Laiškas mamai alkoholikei

252

Naudingos nuorodos

147 182 197

Palydėjimas Jūsų rankose knyga, kuri buvo sumanyta dar prieš keletą metų ir turėjo būti „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ jaunesnioji sesė, perkelianti akcentus nuo priklausomo žmogaus prie jo aplinkos. Planavome parengti knygą, kuri pirmiausia padėtų priklausomų asmenų artimiesiems geriau suprasti, kokia tai liga ir kaip elgtis, jog padėtų sveikti, o ne likti ligoje. Antroji knygos „Sveikas, gyvenime“ dalis būtent ir skirta priklausomybei, kaip visos šeimos ligai. Čia atrasite ir specialistų argumentų, ir priklausomų asmenų artimųjų liudijimų. Diskutuodami apie tai, kokios informacijos apie priklausomybės ligą šiandien labiausiai reikia, supratome, kad būtina ir sveikimo tema. Nepaisant to, kad priklausomų žmonių liudijimai vis gausiau pasiekia viešąją erdvę, patenka ir į populiarių laikraščių puslapius, tačiau itin dažnai nuslystama paviršiumi, vaikomasi sensacijų, manipuliuojama skaitytojų jausmais. Publikacijos neretai tik perbraukia aštriu smalsuolio nagu per žaizdas, o tikras pokalbis apie tai, kaip išlikti žmogumi, kaip būti savimi deformuotų santykių, įvaizdžio triumfo prieš autentiškumą pasaulyje, taip ir neprasideda. Šioje knygoje atrasite ilgai brandintus tekstus. Jie nepretenduoja mokyti, neskuba teikti instrukcijų, bet atkakliai 7

augina viltį, jog kelias į visavertį gyvenimą tikrai yra. Tai nėra paprastas kelias, juo einant tenka skaudžiai sunešioti akmenines puikybės kurpaites, bet atrandame kur kas daugiau nei drįsome tikėtis. Kam skirta ši knyga? Pirmiausia priklausomam žmogui, kuris nori išjungti viduje tiksintį susinaikinimo mechanizmą. Jo artimiesiems, labai dažnai pamirštantiems gyventi savo gyvenimą. Visiems, kurie nori geriau suprasti save ir pasaulį, atrasti įtikinamą atsakymą į klausimą – ką reiškia visavertiškai gyventi? Knygos gimimas buvo kur kas sunkesnis, nei galvojome apimti džiaugsmo, jog jos pirmtakė – knyga „Sutemos tirštesnės prieš aušrą“ – buvo palankiai sutikta ir dar kartą įsitikinome, kiek tokia literatūra gyvybiškai svarbi. Kiekvieną tekstą, kurį rasite šioje knygoje, išbandėme reiklios abejonės – ar iš tiesų jis kažką svarbaus pasako, ko nėra kituose tekstuose? – žaizdre. Kasdienis bendravimas su žmonėmis, kurie drįso pripažinti savąjį trapumą ir ribotumą, idant nedidukais žingsneliais galėtų bandyti ištrūkti iš mirties pelkės, išmokė, jog dera kalbėti iki skausmo sąžiningai arba nepraverti burnos apskritai. Knygoje daug kančios, bet taip pat ir vilties. Toli gražu ne kiekvienas priklausomas žmogus sugeba tvirtai eiti sveikimo

keliu, tačiau kiekvienas iki pat paskutinio atodūsio turi tokią galimybę, turi pasirinkimą. Kiekvienas iš mūsų galime padėti nuo priklausomybės kenčiančiam žmogui. Deja, dažnai paprasčiausiai nežinome, kokios iš tiesų pagalbos jam reikia ir tik pakenkiame tenkindami įnorius. Kiekvienas esame sukurtas laimei ir amžinybei, tačiau tam reikia nešti tikrovės kryžių, nepabėgant į paprastesnius, bet mus apvagiančius aplinkkelius. Mes tikrai negalime garantuoti, kad ši knyga pakeis jūsų gyvenimą. Tai užduotis, kurios sėkmė priklauso ne tiek nuo knygos turinio, kiek nuo jūsų noro ir drąsos keistis. Jei visgi apsispręsite įsileisti šią knygą į savo gyvenimą, jūsų galimybės gyventi prasmingiau padidės tikrai ne mažiau, nei galimybė laimėti loterijoje. Pagaliau pradėjus pirkti loterijos bilietus. Juokaujame apie tragiškus dalykus? O gal pasaulis kaip tik būtų mažiau tragiškas, jei drąsiau šypsotumėmės. Dažnai būtent gebėjimas nusijuokti iš savojo susireikšminimo ir yra ženklas, kad tikrai sveikstame. Andrius Navickas ir kun. Kęstutis Dvareckas

Liga ir sveikimo kelionÄ&#x2014;

Sveikimo kelionė – misija įmanoma? Andrius Navickas ir kun. Kęstutis Dvareckas

Pokalbius ir pamąstymus apie tirštą ir neretai skausmingą priklausomybės realybę pradėkime žvelgdami į Knygą, kurioje apie mus pasakojama tokius, kokie esame iš tiesų, – Šventąjį Raštą. Tiksliau, į vieną iš jo pasakojimų – apie sūnų palaidūną, jo tėvą ir vyresnįjį brolį. Turbūt visi esame skaitę šią istoriją daug kartų, tačiau dabar pamėginkime perskaityti kaip žinią apie priklausomą žmogų ir sveikimo kelionę. Šį tekstą pagimdė viltis, kad jame svarbių dalykų atras tiek priklausomi, tiek jų artimieji, tiek žmonės, kurie lyg ir neserga priklausomybės ligomis, tačiau puikiai suvokia, kaip lengva nužmogėti deformuotų santykių pasaulyje.

Dirvos paruošimas

Visi darbai turi savo seką, reikalauja laiko ir tai, deja, dažnai mus išveda iš kantrybės ar tampa nepakeliamu išbandymu. Mes vis labiau nemėgstame laukti. Todėl nyksta popieriniai laiškai, vis stipriau spaudžiame automobilio akceleratorių, o naujiena, paskelbta vos keliomis minutėmis vėliau, ima atrodyti pasenusi. Nekantrumo virusas – signalas, kad šių laikų pasaulyje žmonėms vis pritrūksta brandos tvarkytis su savo emocijomis, valdyti įgeidžius, nejauku būti dabartyje, norisi iš jos ištrūkti ir slysti į, regis, begalines ateities galimybes. Toks pasaulis patogus sirgti priklausomybės ligomis, tačiau labai nepatogus sveikti, stengiantis sugrįžti į autentišką gyvenimą. Vienas iš svarbių kiekvieno priklausomo asmens bruožų – kantrybės trūkumas. Nekantraujančiame pasaulyje galime sakyti (šiame tekste sąmoningai renkamės apie priklausomybę kalbėti pirmuoju asmeniu, siekdami, kiek įmanoma, išvengti eksperto ir mokinio santykio įspūdžio), kad mano santykis su kantrybe toks pats kaip visų. Tačiau ne visai taip. Vis daugiau žmonių taip pat greitai praranda kantrybę, tačiau man tai ypač sudėtinga problema. Mintis, kad reikia ruošti 13

dirvą kažkam, kas nėra susiję su vartojimo ritualais, man kelia pyktį. Kodėl? Nes esu įpratęs naudoti priemones, kurios atneša greitą efektą. Alkoholio taurė, narkotikų dozė ar stabtelėjimas ties lošimų aparatu patrauklūs tuo, kad tučtuojau leidžia atsikratyti to diskomforto, nuo kurio noriu pabėgti. Kur? Pradžioje – į euforiją, paskui – nesvarbu, kad tik toliau nuo nemalonios būsenos. Juk lemia ne vien efektas, bet ir jo greitis, ar ne? Aš nenusiteikęs laukti, tiesą pasakius, ilgainiui praradau sugebėjimą laukti. Teko skaityti apie vienoje iš klinikų vykdytą eksperimentą, kuriuo siekta tyrinėti nuo narkotikų priklausomo žmogaus sprendimų priėmimo logiką. Žmonėms, kurie šią akimirką dar nejaučia abstinencijos, tačiau reguliariai vartoja narkotines priemones, buvo pasiūlyta pasirinkti: „Jūs galite gauti narkotikų dozę dabar už „juodojoje rinkoje“ įprastą kainą, tačiau po valandos tą pačią dozę galėtumėte įsigyti 10 procentų pigiau, po dviejų valandų ji jau kainuotų penktadaliu mažiau, o rytoj, tuo pačiu laiku, jau galėsite gauti dvigubą dozę už tą pačią kainą ir atsidėti atsargų.“ Rezultatas buvo toks, kokio ir tikėtasi: absoliučiai visi narkomanai pasirinko pirmąjį variantą. Jie nebuvo nusiteikę laukti. Nors iš visų jėgų bandė pabėgti nuo, kaip jiems atrodė, nepakeliamos dabarties, tačiau jiems egzistavo tik pati artimiausia ateitis, apie ilgalaikę 14

perspektyvą jie nebuvo nusiteikę mąstyti. Pigesnis kvaišalas RYTOJ neviliojo, nes tektų laukti, o tai tik sukelia diskomfortą, kurio bet kokia kaina norisi išvengti. Kantrybės trūkumas glaudžiai susijęs su laiko samprata, į kurią įaugama kartu su priklausomybe. Esame įpratę apie laiką galvoti kaip apie objektyvų matą, tačiau pamąstęs kiekvienas aptiktume, kad mūsų pačių santykis su laiku įvairus. Kartais laikas primena gaivų upelį, kartais tampa klampus, ir norisi turėti laiko valdymo pultelį, leidžiantį jo tėkmę pagreitinti. Tuomet primename nekantrų traukinio keleivį, kuris blaškosi po vagonus, tarsi taip galėtų padėti traukiniui greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tokiais atvejais verta prisiminti žymaus psichoterapeuto Fritzo Perlzo žodžius: „Nestumk upės, ji teka pati.“ Deja, net ir protingus patarimus sunku išgirsti, ypač kai viduje nėra ramybės. Didžiulę priklausomybės ligų gydymo patirtį turintis psichoterapeutas Craigas Naggenas, parašęs knygą „Priklausoma asmenybė: kaip suprasti priklausomybės procesą ir kompulsyvų elgesį“, tvirtina, jog racionalus žmogus į ateitį žvelgia mėnesių ar net metų perspektyvoje, ir planavimas jam nesukelia didesnių problemų. Deja, kai žmogus yra užvaldytas priklausomybės, jo santykis su laiku deformuojasi. Pasak C. Naggeno, netikslu sakyti, kad alkoholikas, narkomanas ar kompulsyvus lošėjas meluoja, kai pareiškia, kad bet kada gali 15

atsisakyti kvaišalų ar kompulsyvaus elgesio, tereikia panorėti. Po tokių pareiškimų, išsakomų labai emocingai, su tvirtu ryžtu balse, paprastai priklausomas žmogus be kvaišalų ištveria kelias valandas, dieną ar dvi. Jam vėl panirus į priklausomybės pelkę, aplinkiniai gauna dar vieną įrodymą, kad padėtis nekontroliuojama. Tačiau pats priklausomasis mano kitaip: paradoksalu, bet jis jaučiasi sau ir kitiems įrodęs, kad gali mesti. Juk jis tiek ilgai nevartojo – ištisą amžinybę, ir nesvarbu, kiek valandų ar minučių tai tęsėsi. Priklausomam žmogui, pasak psichoterapeutų, laikas atrodo sudarytas ne iš savaičių, mėnesių ar metų, bet iš sekundžių, minučių ir valandų. Bent kiek tolimesnė ateitis jam nereali kaip miražas. Planavimas yra kančia. Tad vienas pirmųjų uždavinių sveikimo kelyje yra mokytis naujos laiko sampratos. Paradoksalu, bet ugdantis kantrybę taip pat reikalinga kantrybė. Todėl visiškai neįtikina, kai, vos pradėję sveikti, skubame kurti ilgalaikius planus, aiškiname, kiek per metus privalome pasiekti ir panašiai. Pirmiausia, turime išmokti išgyventi penkias minutes, nebėgdami iš dabarties, paskui dešimt, pusvalandį, valandą. Prisiminkime žodžius iš popiežiaus Jono XXIII Romumo dekalogo: „Jei galvočiau, kad tai turiu daryti visą gyvenimą, pritrūkčiau drąsos.“ Laimei, gyvenimas susideda iš sekundžių, minučių, valandų ir dienų. Daugelyje užsienio reabilitacijos bendruomenių griežtai reikalaujama, 16

kad sveikstantis priklausomas žmogus savo blaivybės laiką skaičiuotų dienomis, o ne ilgesniais laiko tarpais. Viena diena – būtent tas laikas, kurį pirmiausia turime išmokti išgyventi atsakingai. Ir Šventajame Rašte rašoma: „Kiekvienai dienai pakanka savo vargo.“ Kitaip sakant, mums dabar pakanka šiandienos, neverta graužtis dėl vakar ar bėgti į rytoj. Tai jokiu būdu nereiškia, kad esame visiškai laisvi nuo praeities ir negalime planuoti ateities. Tačiau vienintelė akimirka, kurią aš galiu pakeisti, – tai dabartis. Kantrybė visiškai nereiškia dabarties nuvertinimo. Priešingai, tai pagarbus ir atviras santykis su dabarties akimirka, priimant ją ir save joje. Kantrybės dažniausiai labai trūksta ir mūsų artimiesiems. Jie jaučiasi pavargę, suirzę, nori greitų pokyčių ir kartu yra įsikibę iliuzijos, jog mes turime būti tokie patys, prie kurių jie pripratę, tik nevartojantys. Apie tai dar kalbėsiu, svarstydamas, kaip galima sutalpinti širdyje sūnų palaidūną, gailestingą tėvą ir įsižeidusį vyresnėlį. Dabar gi man svarbu paruošti dirvą širdyse, kad tolesnio pasakojimo žodžiai turėtų kur kristi. Tai svarbu ir todėl, kad sveikimo kelionė nėra intelektualinis galvosūkis, kurį galima išspręsti prisirankiojus įvairiausių teorinių patarimų apie sveikimą. Sveikimas – tai ne teorija, bet praktika. Kiekvienoje praktikoje svarbu nuoseklumas, grumtynės ir kartu saiko 17

jausmas. Labai dažnai sveikdami atkrentame į aktyvų vartojimą dėl vienos iš dviejų priežasčių: arba nenorime keistis, arba skubame keistis per greitai, bandydami pakelti daugiau nei galime šiuo metu. Paprastai priklausomybė formuojasi ir auga ne vienerius metus. Ji tampa antrąja žmogaus prigimtimi, o pokyčiai, naujų įpročių formavimas, kitokio santykio su pasauliu ir savimi ugdymas reikalauja laiko, pastangų ir kantrybės. Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio, svarbu, kad juo nesibaigtų. Na, o tiems, kuriems užteko kantrybės perskaityti šią teksto dalį, siūlau nediduką „desertą“. *** Priklausomo žmogaus malda. „Viešpatie, suteik man kantrybės ir, prašau, padaryk tai tučtuojau.“ *** „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną.“ (Psichiatras Aleksandras Alekseičikas)

*** „Veiksmingiausias būdas sutaupyti laiko – padovanoti jį kitam.“ (Teologas Peter Kreeft)

*** „Vargšeliai tie, kurie labai nekantrūs. Juk mūsų žaizdos gyja pamažu.“ (Dramaturgas W. Shakespeare)

*** „Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.“ (Rašytojas Karel Čapek)

*** „Nepavykusi kelionė – tai tokia kelionė, per kurią žmogus nė kiek nepasikeitė. Pasikeitė tik aplinka, bet ne jis pats kartu su ja ir per ją.“ (Filosofas Erns Bloch)

*** „Gyventi – tai gimti kasdien.“ (Rašytojas Antoine de Saint–Exupery)

*** „Niekas negali žmogaus apgauti, išskyrus jį patį.“ (Filosofas ir poetas Ralph Waldo Emerson)

20-251 psl.

Naudingos nuorodos

Informacija apie priklausomų žmonių artimuosius www.al-anon.lt Informacija apie suaugusius alkoholikų vaikus www.suaugealkoholikuvaikai.blogspot.com Informacija apie Vilniaus priklausomybės ligų centrą www.vplc.lt Informaciją apie VA Caritas priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“ www.asesubendruomene.lt Informacija apie priklausomybių ligas interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ www.bernardinai.lt/visuomene/sveikas_gyvenime Informacija apie anoniminius alkoholikus (AA) www.aalietuvoje.org Informacija apie narkomanus anonimus (NA) www.lietuvos-na.lt Informacija apie anoniminius lošėjus (AL) www.anoniminiailosejai.lt Informacija apie visus, Lietuvoje veikiančius reabilitacijos centrus www.ntakd.lt 253

Sv-13 Sveikas, gyvenime. Apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę. – Vilnius: VšĮ Aštuntoji diena, 2014. – 256 p.: iliustr. ISBN 978-609-95678-0-8 Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys. Tik čia akcentai nuo priklausomo žmogaus perkeliami prie jo aplinkos. Tai knyga, kuri, viliamės, priklausomųjų artimiesiems padės geriau suprasti, kokia tai liga ir kaip jiems elgtis, kad padėtų saviesiems sveikti, o ne likti ligoje, nes priklausomybė – visos šeimos liga. Tai patvirtina su priklausomaisiais dirbantys specialistai, psichologai, artimųjų liudijimai. Tai knyga, auginanti viltį, kad kelias į visavertį gyvenimą tikrai yra. UDK 613.8 Išleido VšĮ „Aštuntoji diena“ Architektų g. 40-21, Vilnius, LT -04122 Tel. nr. 8 677 52206, el. p. 8diena@gmail.com www.bernardinai.lt/knygynas

Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.lt

Formtatas 120x160 mm. Tiražas 3000 egz.

Sudarytojai Andrius Navickas ir kun. Kęstutis Dvareckas Kalbos redaktorė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Knygos ir viršelio dailininkas Povilas Zaleskis Iliustracijos Vincenta Slavėnaitė MVS

Bernardinai.lt knygynas

Me s mÄ&#x2014; g s t a m e s k a it y t i

w w w.bernardinai.lt/knyg ynas

Priklausomo žmogaus aplinkiniai gali padėti jam sveikti, tačiau dažniau nesąmoningai „padeda“ jam vis giliau klimpti į ligą. Priklausomybė – tai visos šeimos liga. Jei manote, kad vienintelė jūsų problema – alkoholikas vyras, narkomanas vaikas ar nuo receptinių vaistų priklausanti žmona, vadinasi, kol kas ši knyga ne jums. Tačiau garantuojame, kad po kurio laiko būtinai jos ieškosite.

Šioje knygoje atrasite ilgai brandintus tekstus. Jie nepretenduoja mokyti, neskuba teikti instrukcijų, bet atkakliai augina viltį, jog kelias į visavertį gyvenimą tikrai yra. Tai nėra paprastas kelias, juo einant tenka skaudžiai sunešioti akmenines puikybės kurpaites, bet atrandame kur kas daugiau, nei drįsome tikėtis. Kam skirta ši knyga? Pirmiausia priklausomam žmogui, kuris nori išjungti viduje tiksintį susinaikinimo mechanizmą. Jo artimiesiems, labai dažnai pamirštantiems gyventi savo gyvenimą. Visiems, kurie nori geriau suprasti save ir pasaulį, atrasti įtikinamą atsakymą į klausimą – ką reiškia visavertiškai gyventi? Andrius Navickas ir kun. Kęstutis Dvareckas