Pozityvusis ir negatyvusis aspektai Į teistinių religijų procese ar šalia jo atliekamas kruvinas aukas galima pažiūrėti iš dviejų pusių - pozityvios ir negatyvios. Jeigu jos atliekamos teisingai, pagal autentiškus religijos nurodymus, skatina religinę dvasinę pažangą, galima žiūrėti pozityviai. Visgi, prievarta, gyvybės atėmimas, kraujo praliejimas sudaro visada esantį negatyvųjį aspektą. Taigi, skirtingose situacijose yra klausimas, kuris aspektas kurį persveria - panašiai kaip principe "kas vienam maistas (arba vaistas), kitam gali būti nuodai". Ligoniui kartais nuodai yra vaistas, ir gydo, o pasveikusiam - kelia žalą. Gero chirurgo atliekama operacija - naudinga, o beprasmis kokio nors chuligano švaistymasis peiliu - žalingas. Jeigu kruvini aukojimai (o tuo labiau, savavališkas gyvybės atėmimas, visiškai nesiremiant į religinį aukojimo procesą ir nepripažįstant, kad gyvybės ir mirties sprendimai yra maloningo Kūrėjo valioje) atliekami neteisingai, pažeidžiant religijos nurodymus, jie išvirsta į aukotojų degradaciją ir daug didesnį nuodėmingumą. Tai tampa didele problema, kadangi procese, kuris laikomas religiniu, iš tikro atsiranda žalojančių sielą dalykų, savo esme - antireliginių, o religijos dalyviai to nesupranta ir taip eina sau žalingu keliu.
Religinių vertybių tobulėjimas Dieviškasis mokymas, religijos esmės, kurios apreiškiamos žmonėms, auga ir keičiasi, auga reikalavimai, iškeliami vis didesni idealai ir naujos aukštesnės esmės, auga ir religijos aspirantų lygis - tą galima pastebėti taip pat ir abraomiškosios religijos (religijų) laipsniškame atsiskleidime (pvz. nuo Senojo Testamento į Naująjį Testamentą, žr. Mt 5, 3-48 ). Natūralu, nes kaip sakoma, Dievas nereikalauja iš žmogaus to, kas žmogui neįmanoma, ir neprimeta nieko, kas jam būtų visai neprieinama ir svetima. Apreiškimas vyksta pagal pasiruošimą, lygį, vietą, laiką, aplinkybes. Žmonės įvairiuose regionuose, įvairiais laikais yra įvairūs savo dvasiniu lygiu, savo sociopsichologinėmis ir psichofizinėmis savybėmis, ir Dievas moka prie jų individualiai prieiti - žinoma, nes Dievas yra tobulo supratingumo Asmuo. Pavyzdys apie laipsnišką religinių esmių tobulėjimą. Abraomas aukoja Izaoką - biblinis pasakojimas, kuris kalba apie žmogaus paaukojimo galimybę. Pasakojimas, kaip galima įžvelgti, tarsi paaiškina ir stengiasi pakoreguoti žmonių aukojimo tam tikrais laikais tam tikrose bendruomenėse para-religinį reiškinį, ar bent jau gali būti pamokantis tuo atžvilgiu - bet kaip baisu yra žmogaus auka, žmogaus žudymas jau mūsų akimis! Biblinis pasakojimas bando viską paaiškinti minkštai, "neišpildamas kūdikio kartu su vandeniu" . Abraomo pasiryžimas paaukoti Izaoką atspindi tvirtą jo tikėjimą (o tikėjimas yra neįkainojama vertybė dvasinio tobulėjimo požiūriu). Taigi, galima būtų pažiūrėti taip, kad jeigu tam tikro lygio žmonės iš tikro tiki ir turi tokio pobūdžio religingumą, kur aukojami žmonės, tame yra tam tikras jų pateisinimo lašas, nes jie tai daro su tikėjimu, ne savavališkai, bet stiebdamiesi į dievišką realybę, nors ir iškreiptu, laukiniu, tuoj pat atmestinu būdu. Toks religingumas iškrenta už normalių religijos ribų - vienas iš universalių religijos principų sako: "nežudyk", "nežeisk". Abraomo ir Izaoko istorija, tarsi pereidama iš nenormalaus vyksmo - žmogaus aukos - į "nežudyk" principo stipresnį galiojimą, ir normalesnę religiją, baigiasi laimingai - Izaokas nenužudomas, vietoje jo paskerdžiamas avinas. Gyvūnų aukojimas geriau negu žmonių aukojimas - tą implikuoja pasakojimas, ir taip viena religinė elgsena keičiama į kitą, geresnę, aukštesnę. Visgi, gyvūnų žudymas irgi yra blogis (toks suvokimas, kad žudymas yra žiauru ir bloga, savaime iškyla bet kurio žmogaus širdyje bent jau momentais; kuo švaresnė širdis, tuo jis stipresnis), todėl kelia klausimą apie dar laimingesnę pabaigą - kada ateis tas laikas, kai avinas nebus paaukotas, vietoje jo bus pvz. paaukotos kokios nors daržovės? Kada religijoje ateina dar stipresnis "nežudyk" principo galiojimas, ir kada religija tampa dar normalesnė? Ar taip būna, ar taip yra, ar taip vyksta? Svarbiausia, ką galima įžvelgti ST pasakojimų apie aukojimus nuotaikoje, yra tai, kad būtinas yra pats aukojimas (nepririšant prie konkrečios aukos formos), žmogus turi skirti kas reikšmingiausia Dievui, su nuolankumu suvokti, kad visa priklauso Aukščiausiajam, ir laikyti savo santykius su Dievu svarbesniais negu prisirišimai prie kurių nors dalykų. Izraelitai su tvirtu tikėjimu aukoja aukas ir garbina savo Viešpatį, tai didelė vertybė. Bet auka nelygi
aukai, vienos aukos yra geresnės už kitas aukas, klausimas yra tas, kokių aukų Dievas pageidauja labiausiai, ir kokių iš esmės nepageidauja, bet nurodo laikinai, pagal žmonių sąmonės lygį, kaip būdą įsitraukti į tobulinantį religijos procesą ir ilgainiui pereiti prie tikrųjų pageidaujamų aukų.
Ko nori iš žmogaus Dieviškoji Realybė? Abraomo ir Izaoko istorija sako, kad Dievas nėra žiaurus, kad norėtų žmogaus mirties, žmogaus paaukojimo. Tai nereikalinga ir nebūtina, svarbus yra Abraomo tikėjimas, atsižadėjimas, o ne užsibrėžto Izaoko paaukojimo įvykdymas. Mums nuo to natūraliai palengvėja - o kaipgi būtų, jeigu pasakojimo pabaiga būtų kitokia? Ir ar ji galėtų būti kitokia, ar tai iš viso įmanoma? Tai parodo, kad esame Dievo vaikai - nei Jis, nei mes nesame žiaurūs, to nėra mūsų prigimtyje, ir realybė nėra tokia - nėra prievartos ar būtinybės mums būti tokiems, ar Dievui būti tokiam. Love rules - meilė valdo. Gerumas yra tikroji realybė, transcendencija yra sudaryta iš tyro gerumo. Tik šiame pasaulyje egzistuoja reiškiniai, nesudaryti iš tyro gerumo, bet, kaip girdime, Anapus vyrauja palaima ir meilė, tobula ir absoliuti dvasinė harmonija, amžina ir pilna išminties. Senajame ir Naujajame Testamente galime rasti, kad Dievas nėra ir toks žiaurus, kad norėtų gyvūno mirties, gyvūno paaukojimo - netgi atvirkščiai, Biblijoje yra vietų, kur sakoma, kad Jam tos aukos nepatinka ir yra nepriimtinos. Kodėl visgi kruvini aukojimai leidžiami arba nustatomi religijoje? Pvz. Biblijoje jie pasirodo jau Pradžios Knygoje, Kaino ir Abelio istorijoje - jeigu suprasti tekstą tiesiogiai, o ne simboliškai, Abelis aukoja geriausius pirmagimius savo kaimenės gyvūnus. Ir jis savo religiniame veiksme yra sėkmingas - jo garbinamas Viešpats į jį pažvelgia. Kainas gi aukoja žemės vaisius, ir neatkreipia Viešpaties dėmesio. Atrodo, ST pranašas Izaijas pratęsia tą pačią temą, kalbėdamas tai, kas parodo, kad ne aukos kruvinumas, o kas kita atkreipia Aukščiausiojo dėmesį:
Taip sako Viešpats: "Dangus yra mano sostas ir žemė mano pakojis. Kur yra namai, kuriuos jūs mano norite statyti, ir kur mano poilsio vieta? Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado“, sako Viešpats. „Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį. Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų, aukojantis avį kaip nusukantis sprandą šuniui, aukojantis duonos auką kaip aukojantis kiaulės kraują, deginantis smilkalus kaip garbinantis stabą. Taip jie pasirinko savo kelius, jų siela mėgsta jų bjaurystes. Tad ir Aš parinksiu ir užleisiu ant jų vargą, kurio jie bijo. Nes Aš šaukiau, bet nė vienas neatsiliepė, Aš kalbėjau, bet jie nesiklausė. Jie darė mano akivaizdoje pikta ir pasirinko, kas man nepatinka.“ (Iz 66,1-4)
Tarp kitko, istorija nutyli apie tai, ar Kainas turėjo gyvūnų ir ar nesielgė taip, kaip vėliau uždraudė ST religija - ar nepjovė savo gyvulių neaukodamas. Abelis, užsiėmęs gyvulininkyste, turėjo visą kaimenę, bet kaip žinome, ir žemdirbiai paprastai laiko bent vieną kitą gyvūną, o Kainas apibūdinamas kaip žemdirbys. Galima pastebėti, kad pasakojime nesakoma, kad Kainas aukojo pirmuosius ir geriausius žemės vaisius, bet tiesiog žemės vaisius. Taigi, atlikdamas nenuoširdžias aukas, jis negalėjo tikėtis nieko gero, visgi, turėjo tokių ambicijų, ir todėl labai supyko ant savo brolio Abelio, galiausiai (galbūt nesilaikęs "nežudyk" principo nuo pat pradžių) nužudo ir Abelį. Kruvinų aukojimų prasmę kažkiek nusako ST Kunigų Knyga (17,1-7):
"Viešpats kalbėjo Mozei: "Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: "Taip sako Viešpats: "Kiekvienas izraelitas, kuris papjautų jautį, avį ar ožką stovykloje ar už stovyklos ir neaukotų Viešpačiui prie palapinės įėjimo, bus kaltas, nes praliejo kraują. Jis bus išnaikintas iš savo tautos. Todėl izraelitai savo gyvulius, užuot pjovę juos lauke, privalo atvesti pas kunigą, kad jie būtų pašvęsti Viešpačiui prie Susitikimo palapinės įėjimo ir juos aukoti Viešpačiui kaip padėkos auką. Kunigas išlies kraują ant Viešpaties aukuro prie Susitikimo palapinės įėjimo ir sudegins taukus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui." Tuo būdu izraelitai nebeaukos daugiau savo aukų piktosioms dvasioms. Tai bus amžinas įstatymas jiems ir jų palikuonims."
Kaip matome, kraujo negalima pralieti savavališkai - tik tinkamas paaukojimas neužtraukia kaltės. Bet tai nereiškia, kad kruvinos aukos yra būtinos. Jeigu žmonės nori aukoti gyvūnus, dėl religinės motyvacijos ar dėl to, kad nori suvartoti dalį aukos mėsos (kadangi kai kurios aukos pagal izraelitų religiją visiškai sudeginamos, o kai kurių aukų dalį aukotojai suvartoja), jie turi tai daryti pripažindami, kad gyvybė yra Dievo valioje ir nuosavybėje, ir aukodami. Jeigu žmonės neturi gyvulių, nenori aukoti jų, tam nėra jokios būtinybės, nes tikrosios pageidaujamos aukos yra kas kita. Čia vėl galima prisiminti Kaino ir Abelio istoriją, ir linkti prie išvados, kad ne Abelio aukos kruvinumas svarbus, bet kitos aplinkybės - jeigu Kainas neturėjo gyvulių, o esmė būtų gyvūno aukoje, tai būtų nesąžininga Kaino atžvilgiu. Kaino problema, kaip duoda suprasti pasakojimas ("jei gera darai, argi nebūsi pripažintas?“), slypi kitur. Apie tai, kad esmė yra ne kruvinosiose gyvūnų aukose, ST kalba ne vienoje vietoje.
"Kam man daugybė jūsų aukų ?" - sako Viešpats. "Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo. Kas reikalauja viso to iš jūsų, kai ateinate pasirodyti Man ir mindote Mano kiemus? Neaukokite Man tuščių aukų, smilkalai Man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabato ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė. Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių Mano siela nekenčia. Jos Mane slegia ir Aš pavargau nuo jų. Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. Tada ateikite, ir kartu pasvarstysime" - sako Viešpats. "Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. Jei jūs noriai klausysite Manęs, valgysite krašto gėrybes. Bet jeigu jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas". Taip kalbėjo Viešpats. (Iz 1, 11-20)
Šios vietos komentaras:
Wesley's Notes 1:11 To me - Who am a spirit, and therefore cannot be satisfied with such carnal oblations, but expect to have your hearts and lives, as well as your bodies and sacrifices, presented unto me. Blood - He mentions the fat and blood, because these
were in a peculiar manner reserved for God, to intimate that even the best of their sacrifices were rejected by him.
Jeremijas pratęsia tai, ką kalbėjo Izaijas:
Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Pridėkite savo deginamąsias aukas prie padėkos aukų ir valgykite jų mėsą. Aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies. Bet jiems įsakiau štai ką: ‘Pakluskite mano balsui, ir Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Vaikščiokite keliu, kurį jums nurodžiau, kad jums gerai sektųsi’. Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet sekė savo piktos širdies norais; jie ėjo ne pirmyn, bet atgal. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto krašto, iki šios dienos Aš nuolat siunčiau pas jus savo tarnus, pranašus, keldamas juos anksti rytą. Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet buvo užsispyrę. Jie elgėsi blogiau už savo tėvus’. Kai tu kalbėsi šituos žodžius, jie tavęs nesiklausys, kai juos šauksi, jie tau neatsilieps. Turėsi jiems sakyti: ‘Tai tauta, kuri nepakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir nepriėmė pamokymo; tiesa pražuvo, ir niekas apie ją nekalbėjo. Nusikirpk galvos plaukus ir numesk, raudok aukštumose, nes Viešpats atmetė ir paliko Jį užrūstinusią kartą. Judo vaikai darė pikta, - sako Viešpats. - "Jie pastatė savo bjaurystes namuose, kurie pavadinti mano vardu, ir juos sutepė. Jie pastatė Tofeto aukurą Ben Hinomo slėnyje savo sūnums ir dukterims deginti, ko Aš neįsakiau ir kas Man niekada neatėjo į širdį. (Jer 7, 21-31)
Kaip matome, čia užsimenama apie žmonių aukas, kurių Izraelio Viešpats neįsakė ir kas niekad neatėjo Jam į širdį. Panašiai kalbama ir apie gyvūnų aukojimus: „nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas“. Biblijos krikščionys komentatoriai sako, kad tai nereiškia, kad gyvūnų aukojimai buvo nenurodyti, bet kad visų pirma buvo apreikštas Dekalogas, o jau po to, kai izraelitai nesilaikė Dekalogo, kaip antraeilis dalykas duoti nurodymai dėl gyvūnų aukojimo. Tai parodo aukojimų sąlygiškumą. Komentaruose pabrėžiama, kad moralinis aspektas (Dekalogas) yra daug svarbesnis už apeiginį (aukojimai), o kruvinus aukojimus tiesiog siekiama reguliuoti, o ne jų pageidaujama:
Scofield Reference Notes [1] nor commanded Cf. See Scofield Note: "Ex 20:4", note 2, the threefold giving of the law. The command concerning burnt-offerings and sacrifices was not given to the people till they had broken the decalogue, the law of obedience.
Jamieson-Fausset-Brown Bible Commentary
22. Not contradicting the divine obligation of the legal sacrifices. But, "I did not require sacrifices, unless combined with moral obedience" (Ps 50:8; 51:16, 17). The superior claim of the moral above the positive precepts of the law was marked by the ten commandments having been delivered first, and by the two tables of stone being deposited alone in the ark (De 5:6). The negative in Hebrew often supplies the want of the comparative: not excluding the thing denied, but only implying the prior claim of the thing set in opposition to it (Ho 6:6). "I will have mercy, and not sacrifice" (1Sa 15:22). Love to God is the supreme end, external observances only means towards that end. "The mere sacrifice was not so much what I commanded, as the sincere submission to My will gives to the sacrifice all its virtue" [Magee, Atonement, Note 57].
Matthew Henry's Whole Bible Commentary Verses 21-28 God, having shown the people that the temple would not protect them while they polluted it with their wickedness, here shows them that their sacrifices would not atone for them, nor be accepted, while they went on in disobedience. See with what contempt he here speaks of their ceremonial service (v. 21). "Put your burnt-offerings to your sacrifices; go on in them as long as you please; add one sort of sacrifice to another; turn your burntofferings (which were to be wholly burnt to the honour of God) into peace-offerings" (which the offerer himself had a considerable share of), "that you may eat flesh, for that is all the good you are likely to have from your sacrifices, a good meal's meat or two; but expect not any other benefit by them while you live at this loose rate. Keep your sacrifices to yourselves" (so some understand it); "let them be served up at your own table, for they are no way acceptable at God's altars." For the opening of this, I. He shows them that obedience was the only thing he required of them, v. 22, 23. He appeals to the original contract, by which they were first formed into a people, when they were brought out of Egypt. God made them a kingdom of priests to himself, not that he might be regaled with their sacrifices, as the devils, whom the heathen worshipped, which are represented as eating with pleasure the fat of their sacrifices and drinking the wine of their drink-offerings, Deu. 32:38. No: Will God eat the flesh of bulls? Ps. 50:13. I spoke not to your fathers concerning burnt-offerings or sacrifices, not of them at first. The precepts of the moral law were given before the ceremonial institutions; and those came afterwards, as trials of their obedience and assistances to their repentance and faith. The Levitical law begins thus: If any man of you will bring an offering, he must do so and so (Lev. 1:2, 2:1), as if it were intended rather to regulate sacrifice than to require it. But that which God commanded, which he bound them to by his supreme authority and which he insisted upon as the condition of the covenant, was, Obey my voice; see Ex. 15:26, where this was the statute and the ordinance by which God proved them: Hearken diligently to the voice of the Lord thy God. The condition of their being God's peculiar people was this (Ex. 19:5), If you will obey my voice indeed. "Make conscience of the duties of natural religion, observe positive institutions from a principle of obedience, and then I will be your God and you shall be my people," which is the greatest honour, happiness, and satisfaction, that any of the children of men are capable of. "Let your conversation be regular, and in every thing study to comply with the will and word of God; walk within the bounds that I have set you, and in all the ways that I have commanded you, and then you may assure yourselves that it shall be well with you." The demand here is very reasonable, that we should be directed by Infinite Wisdom to that which is fit, that he that made us should command us, and that he should
give us law who gives us our being and all the supports of it; and the promise is very encouraging: Let God's will be your rule and his favour shall be your felicity.
Negatyvusis ir pozityvusis aspektai Viešpaties Kristaus įvykyje Evangelijose pasakojama, kad kilnusis Jėzus iš anksto žinojo, kas jam nutiks Jeruzalėje, ir tai atskleidė mokiniams. Bet vis viena ėjo į Jeruzalę, nes regėjo tai, kas turėjo įvykti, kaip savo garbinamo Viešpaties valią: "teesie Tavo valia, bet ne mano". Jeigu paklaustume savęs, ar tie, kas apkaltino ir bandė nužudyti Kristų, elgėsi blogai, atsakymai būtų vienareikšmiškas - labai labai blogai. Tai negatyvusis aspektas. Pozityvusis aspektas - tai, kas vyko, kažkaip atitiko Aukščiausiojo valią, Dievas norėjo apreikšti tuos įvykius. Jėzaus elgesys ir dvasinė galia suteikti tikėjimą, atleisti nuodėmes, ir mokyti meilės Dievui, bei nepavaldumas mirčiai sudaro pozityvųjį aspektą. Istorija iš tikro tampa laiminga ir šlovinga, atnešė daug gėrio žmonėms. Viešpaties Jėzaus negalėjo nužudyti - jis prisikėlė, ir įkvėpė tolesnį religinį sąjūdį, kuris išsiplėtė visame pasaulyje. Pozityvusis aspektas čia neprilygstamai pralenkia negatyvųjį, kuris viena savo puse tėra pozityviojo parankinis. Bet kita puse, negatyvusis niekur nedingsta - tie, kurie nusižengė prieš Jėzų Kristų, sukūrė sau be galo didelę dvasinę problemą, ir kuo geresnis Jėzus, tuo sunkesnis yra jų nusižengimas. Šio straipsnelio pradžioje minėjau apie pozityvųjį ir negatyvųjį aspektą kruvinosiose aukose. Taigi, iš to, kaip negatyvusis aspektas egzistuoja ir Jėzaus Kristaus įvykyje, galima suprasti, kad negatyvusis aspektas nenuneigiamas ir kruvinosiose aukose. Bet skirtingai negu Jėzaus atveju, pozityvusis aspektas kruvinosiose aukose yra sąlygiškas, nereikšmingas ir mažas, ką patvirtina ir Senasis, ir Naujasis Testamentas, bei faktas, kad po Jėzaus Kristaus gyvūnų aukojimų nebeliko - Matthew Henry's Whole Bible Commentary komentuoja šventyklos apvalymą taip:
<...>3. Jis [Jėzus] davė gerą motyvą; nes parašyta, "Mano namai bus visų tautų vadinami Maldos namais, v. 17. Taip parašyta Iz. 56-7. Taip bus priimta visų žmonių tarpe. Tai bus maldos namai visoms tautoms; taip buvo pirminiame šventyklos įsteigime; kai Saliamonas paskyrė (dedicated) ją, atsižvelgta į kitataučių sūnus, Ki.8:41 Buvo išpranašauta, kad to reikšmė sustiprės. Kristus padarys šventyklą, šlovinimo bažnyčios pobūdžio (as a type of the gospel-church), kuri bus (1.) Maldos namai. Po to kai jis išvarė jaučius ir balandžius, kurie buvo dalykai skirti aukojimui, jis atgaivino šventyklos paskyrimą būti maldos namais, pamokydamas mus, kad aukojimai turi būti atmesti, o dvasiniai maldos ir šlovinimo aukojimai turi tęstis ir likti amžinai. (2.) Kad tai bus maldos namai visoms tautoms, ne tik žydų liaudžiai; nes bet kas, kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas, nors ir nebūtų kilęs iš Jokūbo kūniška prasme. <...>
Jėzaus, kaip Atpirkėjo ir Pasiaukojančiojo, ir kruvinųjų aukų, kaip atperkamųjų, skirtumas Tai, kas nutiko Jėzui, jo gyvenimas, pasiaukojimas iki kryžiaus, ir prisikėlimas - šlovingi dalykai, turintys didžią dvasinę galią, atperkamąją (išganomąją) galią, atitikę Aukščiausiojo norus ir planus. Tuo tarpu, kruvinosios aukos, kaip matome, dažnai ST yra smarkiai peikiamos, neatitinka Dievo valios, prieštarauja jai.
Tam, kad atpirktų, išvaduotų kitus, Jėzui nebūtina tapti kruvinąja auka (iš tikro, tai yra žmonių didis skausmas ir taip nusikaltusiųjų nepakeliama gėda, kad Dievo Šventasis buvo ne priimtas, o jį bandyta nužudyti) – jis tiesiog gatvėje atleisdavo nuodėmes vien iš savo malonės, dar prieš kryžiaus įvykius. Be to, Jėzus aiškiai nurodo savo mokiniams, kad jo kūnas ir kraujas yra dvasinis, savo dvasinę gyvybę jis teikia jiems, įsteigdamas eucharistijos apeigas. Kitaip sakant, "kūnas ir kraujas" - tai meilės Dievui dvasia, kuri Jėzaus malone iš jo širdies ateina į mokinių širdis. Jėzus neįsteigė ant kryžiaus išlieto fizinio kraujo apeigų, bet prieš kryžiaus įvykius įsteigė dvasinio kraujo apeigas. Taigi, galima įžvelgti, kad tikroji esmė yra ne kryžiaus fiziniame kruvinume, nors kryžiaus apreikštieji įvykiai irgi yra labai svarbūs. Bet be Jėzaus dvasinės galios pilno mokymo, ryšio su mokiniais, prisikėlimo, kryžius neturėtų jokios prasmės. Jeigu žiūrėti į Kristaus įvykį pro aukos simbolizmo prizmę, tai Kristaus auka yra Naujojo Testamento auka, o kruvinosios aukos - Senojo Testamento aukos, ir, atrodo, jų negalima sulyginti ar laikyti Kristaus auką kruvinųjų aukų pratęsimu arba išpildymu ("naujam vynui - nauji vynmaišiai"). Atvirkščiai, galima įžvelgti, kad Kristaus dvasinė auka (jo gyvenimas, mokymas, malonė, globa, kančia ir prisikėlimas, ir tolesnė globa) panaikina ir sukritikuoja kruvinąsias aukas, ir netgi kad pats Kristus prieštaravo kruvinosioms aukoms:
Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi. Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių? Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes. Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: “Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ ”Anksčiau pasakęs: “Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai”,- jos aukojamos pagal Įstatymą, - paskui paskelbė: “Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita. Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams. Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių. O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų. Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi: “Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms“,- sako Viešpats: „Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse, ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu”. O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę. (Žyd 10, 1-18)
Barnes' Notes on the Bible Then said he - In another part of the passage quoted. When he had said that no offering which man could make would avail, then he said that he would come himself. He taketh away the first - The word "first" here refers to sacrifices and offerings. He takes them away; that is, he shows that they are of no value in removing sin. He states their inefficacy, and declares his purpose to abolish them.That he may establish the second To wit, the doing of the will of God. The two stand in contrast with each other, and he shows the inefficacy of the former, in order that the necessity for his coming to do the will
of God may be fully seen. If they had been efficacious, there would have been no need of his coming to make an atonement.
Jeigu suprasti Jėzų, kaip aukotoją, kuris atlieka auką, tai jo sudedama auka - jo paties visiškas nuolankumas, veikimas pagal Dievo valią. Tai visiškai altruistiškas, pasiaukojantis, duodantis kitiems, ir neatimantis iš kitų, nieko niekam blogo nedarantis jo veiksmas. Kaip tai nepanašu į kruvinosios aukos aukotojo (tos, kuri yra religiškai nesankcionuota, iškreipta) veiksmus: čia gi elgiamasi prieš Dievo valią, aukotojas ne pats sudeda savo nuolankumo auką, bet bando atsipirkti kažkieno kito sąskaita, darydamas tam kitam bloga - jį nužudydamas. Tai nieko gero neatneša nei pačiam aukotojui, nei kitiems žmonėms ar visoms gyvoms esybėms. Tiesiog beprasmiškai, neapmąstyto blogio įtakoje pralietas kraujas:
Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti. Tai bus geriau negu kvailių auka, kurie net nežino, kad daro pikta. (Koh 5.1)