Lietiniai by Simonas Kiela

Nijolė Kepenienė

i Lietin ai Eglės Gelažiūtės–Petrauskienės iliustracijos

asociacija kitoks vaikas

Pasaulyje yra visokių įdomybių ir keistenybių. Kartais sutinki vaiką, kuris neįprastai elgiasi, nekalba, nežiūri į akis ir tarsi negirdi ką jam sakai. Jis taip keistai elgiasi todėl, kad kitaip nemoka ir negali, nes toks gimė. Suaugusieji tai vadina autizmu, ir sako, kad tokių vaikų gimsta vis daugiau ir daugiau. Knygutės herojus – Ignius, šešerių metų berniukas. Ignius gimė šiek tiek kitoks. Jis turi autizmą. Laima, Igniaus sesutė, myli mažąjį broliuką, todėl nori, kad sužinotumėte, kaip kartais gali būti sunku suprasti tuos keistuolius, suaugusiųjų vadinamus autistais. Tai pirmoji knygutė mažiesiems skaitytojams apie vaiką, kuris, galbūt, gyvena tame pačiame daugiabutyje ar gretimoje gatvėje. Ir kuris yra kitoks. Laimutei istorijas apie brolį ir jo keistą būdą padėjo papasakoti asociacija Kitoks vaikas ir ISADD Lietuva, užrašė rašytoja Nijolė, o dailininkė Eglė iliustravo. www.kitoksvaikas.lt www.isadd.lt

turinys Šuns naudai / 7 Padėti tašką / 13 Mano galvoje skaičiai nesilaiko

/ 18

Dialogas su manekenais Ašarota formulė Šventė

/ 32

/ 27

/ 23

Noriu jums papasakoti apie savo brolį. Šį sakinį buvau sugalvojusi iš anksto, todėl taip ir užrašiau, bet vėliau man pasirodė, kad rašau apie mamą. O dar vėliau, kad svarbiausias veikėjas čia – tėtis. Gal taip ir turėtų būti, nes mes – šeima. Pirmiausia, manau, turėtume susipažinti. Aš – Laima. Man aštuoneri. Baigiau pirmąją klasę. Mano broliui Igniui – šešeri. Bet darželio jis nelanko.

Nė į vieną darželį jis netilpo. Tiksliau, netilpo jo būdas. Bet su Ignium susipažinsime po truputį. Manau, jis to vertas. Mano mama – tvirtovė. Ypač saugiai jautiesi, kai ji

apsikabina. Mamos vardas Violė. O tėtis – Narcizas. Toks jo vardas, kurio tėtis nekenčia iš

visos širdies. Taip jis sako, bet aš manau, jam jo vardas patinka. Mes esame Lietiniai. Taip taip. Tėtis – Lietinis, mama –

Lietinienė. Aš – Lietinytė (bet klasiokai mane pravardžiuoja Blynaite). Ignius kaip tėtis – Lietinis. Beje, lietinius mes labai mėgstame. Šeštadienio rytas visada ypatingas, nes pusryčiams mes valgome lietinius.

Šuns naudai

Buvo šeštadienis. Kepėme lietinius. Tai visai paprasta. Tereikia miltų, žiupsnelio druskos, kelių kiaušinių ir vandens. Visa tai reikia suplakti ir prašom – liekite ant įkaitusios keptuvės. Štai toje keptuvėje ir slypi visas smagumas. Kai lietinio kraštai ima riestis, turi tvirtai abiem rankom suimti keptuvės rankeną ir mestelti lietinį aukštyn taip, kad jis apsiverstų. Turiu prisipažinti, man dar nė karto nepavyko apversti lietinį ore. Tėčiui pavyko du kartus. Mamai – pusantro. Antrąjį kartą pusė lietinio nulūžo ir nukrito ant grindų, kur išsišiepęs jo jau laukė Amsius, mūsų visa ryjantis šuo. /7

Ignius apverčia lietinį tobulai. Išmoko tai daryti ketverių. Jis trumpam sustingsta prie keptuvės, paskui švyst, ir lietinis, padaręs tobulą kūliavirstį ore, nusileidžia tiesiai į keptuvę. Didžiausiam Amsiaus nusivylimui. Šuo nė artyn prie Igniaus neina, kai anas varto lietinius. Taigi mes visi klegėjome virtuvėje. Aš tepiau Igniaus apverstą lietinį sviestu, kai tarpdury išdygo močiutė. Mūsų močiutė labai rimta moteris. Ypač ją nervina šeštadieninės mūsų linksmybės, todėl ji ir ateina. Yra žmonių, kurie mėgsta vartyti lietinius. Yra žmonių, kuriems patinka pykti. – Ar į cirką tą vaiką rengiate? – paklausė močiutė nė nepasilabinusi. – Į cirką! Į cirką! – Ignius metė keptuvę žemėn ir nubėgo ieškoti kepuraitės su meškiuko ausytėmis, mat kai buvo cirke, ją buvo užsidėjęs. Mama pakėlė keptuvę nuo žemės, įdėjo ją į kriauklę. O močiutė vis kalbėjo: – Tu visai netapai! – pyko ji ant mamos. – Ar tam mokeisi, kad blynus vartytum? – Blynas nėra tinkamas žodis. Taip tik pravardžiuojama. Reikia sakyti lietinis, – pataisiau močiutę. /8

/ 10

Be reikalo. Suaugusiesiems labai nepatinka pastabos. Močiutė išsivedė mamą iš virtuvės. Iš kambario tesklido barnio nuotrupos, kažkas apie internatą ir mamos kaip menininkės pareigą sau. Kažkodėl nebetekau apetito ir uogiene suteptą lietinį atidaviau Amsiui. Tėtis atsiduso, prisegė šuniui pavadėlį, ir abu išėjo. Ignius, beieškodamas kepurės, išvertė ant žemės viską, ką rado spintoje. Aš bandžiau tvarkytis, mėčiau šalikus ir kepures aukštyn, ant lentynos. Igniui tas veiksmas irgi patiko. Ir jis įniko viską mėtyti aukštyn. – Tu viena su tuo vaiku nesusitvarkysi. Tavo vyras, pati žinai, Narcizas... Labai jau garsiai savo nuomonę reiškė močiutė. – Toks jo vardas, – gynėsi mama. O tada vienas šalikas užsikabino už rankenėlės. Ignius smarkiai patempė, ir spinta ėmė virsti ant mūsų. Tai atsitiko greitai ir visai neskausmingai. Mudu su Ignium užgriuvo tamsa. – Žiūrėk, ką padarei, – verkė mama, nors gal ji visai ir neverkė, pro spintos sienas garsai skambėjo keistai. / 11

Ignius visas drebėjo. Apsikabinau jį ir pasiūliau: – Pamiegokim. Ir mudu užmigom. Atsibudau nuo glėbesčiavimų. Mama ir močiutė bučiavo tai mudu su Ignium, tai viena kitą. Tėtis atsiprašinėjo, kad neprikalė spintos prie sienos. Bet juk tai jis spintą pakėlė. Tai jis mus išgelbėjo. Mūsų stiprusis... – Noriu lietinių, – Ignius išsivadavo iš močiutės glėbio ir sustingo prie keptuvės. Jis visada tiksliai žino, kada lietinis jau pasiruošęs oro akrobatikai. Močiutė žiūrėjo žiūrėjo, stypčiojo vis nesiryždama, paskui tarė: – Leisk pabandyti ir man, vaikeli, – ir atsistojo prie viryklės. Pirmą kartą močiutė bandė lietinį perversti ore. Amsius išsižiojo, pasiruošė. Ir vėl jam pasisekė. Lietinis nusileido tiesiai į šuns nasrus. Aš tik niekaip negaliu suprasti, kur tam šunėkui tiek telpa.

Padėti tašką

Mano klasės draugas Justas turi žuvytę. Bet ji nėra iš tų, kurios laikomos akvariumuose. Tai jūros ešerys. Tiesa, labai mažas. Justo tėtis jį sužvejojo, o Justas jį laikė kibirėlyje. Dabar ešeriuką reikia paleisti į laisvę. – Turiu padėti tašką, – pasakė Justas. – Šiandien. Na, mes visi, dideli ir protingi antrokai, iškart supratome, kad Justas ne šiaip tašką padės, o paleis ešeriūkštį į jūrą. Švietė saulutė, ir tėvai leido Justui, mano draugei Miglei, Igniui ir man tą tašką padėti. Ne kur kitur, o ant Palangos tilto. Ignius visą kelią šokinėjo tai kaire, tai dešine koja. Nesuprantu, kaip jis nepavargo. / 13

– Tašką! Tašką! Tašką! – kartojo jis, mosuodamas virš galvos pieštuku. Priėjome patį tilto pakraštį. Nors jūra buvo rami, širdis krūtinėje daužėsi. Šitiek vandens. Jautėmės tikrais keliautojais ir jūrų užkariautojais. – Nagi, – paragino Miglė Justą. – Dėk tašką. Ir Justas, paskutinį sykį meiliai pažiūrėjęs į ešeriuką, paleido jį į plačiuosius vandenis. Ešeriukas tik uodegėle mostelėjo. – Tašką! Tašką! Tašką! Tašką! – Ignius padėjo mažutytį taškelį. Ne, jis neišpaišė tilto turėklų, tik vos bakstelėjo pieštuko galeliu. Kaip juokėsi mano draugai!.. – Kvailuti, – Miglė žiūrėjo į Ignių užjaučiamai. – Tu nesupratai. – Kur jam, – išdidžiai tuščiu kibirėliu mosavo Justas. Matyt, jautėsi atlikęs žygdarbį. Ignius atrodė sutrikęs. Iš nusiminimo jis atėmė Justo kibirėlį ir ėmė trypti jį kojomis. – Jis pasiutęs, – mestelėjo Miglė. Man nebuvo linksma. Diena ūmai apsiblausė. – Taškas yra taškas, – pasakiau Igniui. – O tavo taškas gražus. / 14

Įdomu, pati sau pamaniau, ar kuris jų sugebėtų išmesti lietinį į orą ir sugauti jį tiesiai į keptuvę. Bet ta diena buvo kažkokia užburta. Visi dėliojo taškus. Grįždami namo Miglė ir Justas susipyko. Dėl ešeriuko. Justas sakė, kad jo ešerys užaugs iki metro ir dvidešimties centimetrų, o Miglė ginčijosi, esą tokių ešerių nė nebūna. – Reikia padėti tašką mūsų draugystei. Ir Miglė perėjo į kitą kelio pusę. Ignius tebemosavo pieštuku virš galvos. Bet nešokinėjo. Neatrodė linksmas. Eglę žalčių karalienę buvo apsupę turistai. – Čia ir padėkime tašką, – baigusi sekti pasaką pasakė ekskursijų vadovė. Ignius susiėmė už galvos. – Štai ir padėjome tašką, o gal net paukščiuką! – patys sau plojo dviratininkai, įveikę kažkokį, matyt, nemenką atstumą. Ignius metė pieštuką ir užsikimšo ausis. Taškus dėliojo batų pardavėjai ir padavėjos: – Na, kaip? Išsirinkote porą? Na, ir čia padėkime tašką. / 16

– Apsisprendėte? Valgysite salotas? Gerai, dėkime tašką. – Nusileido. Taškas, – nugirdau piloto ir stiuardesės pokalbio nuotrupą. Žmonės dėliojo savo dienotvarkėje taškus ir paukščiukus. Nemanau, kad labai atsakingai. Kai vakare Miglė vėl žaidė su Justu, paklausiau: – Na, o kaipgi tavo taškas? Bet Miglė šokinėjo klases, visai pamiršusi, kad prieš pusdienį tašką draugystei buvo padėjusi. – Koks taškas?.. – klapsėjo ji ilgomis blakstienomis. Tądien štai ką aš jiems pareiškiau: – Ignas ne kvailutis. Jis bent žino tikrąją taško vertę. Pasakiau. Ir taškas.

Mano galvoje skaičiai nesilaiko

Su daugybės lentele tikras vargas. Mokaisi, mokaisi... Bet mano galvoje skaičiai neužsilaiko. – Daugybos lentelė yra išrasta vaikams kankinti, – pasakė Miglė. Manau, ji teisi. Štai mudvi jau valandą deklamuojame stulpelius iš ketverto ir penketo, bet kai viena kitos paklausinėjau, žiūrėk, jau ir vėl susipainiojam. – Kodėl kėdutė apversta? – klausia Ignius, besdamas pirštu į ketvertą. – Tai ne kėdutė, – aiškinu. – Tai ketvertas. Atitinka tiek, – parodau jam keturis pirštus. – Eik, Igniau, – veja mano brolį šalin Miglė. – Daugybos lentelė tikrai ne tavo protui. / 18

Ignius palenda po stalu. Atrodo labai nusiminęs. Negaliu pakęsti, kai jis toks, todėl ir pati lendu po stalu ir paaiškinu jam viską, ką žinau apie skaičius. Tiesą sakant, tai neužtrunka labai ilgai. Ne taip jau daug aš žinau, tiesiog rodau pirštais, vardiju skaičius ir parodau, kaip jie rašomi. Ignius susižavėjęs. Jo akys spindi. – Du kart du, – sako ji. – Keturi. – Tamsta proto neturi, – kvatoja Miglė, jai atrodo, kad labai vykusiai pajuokavo. Bet Ignius kone neatsikvėpdamas padeklamuoja visą daugybos stulpelį iš dviejų. Mudvi su Migle išsižiojame, o jis jau beria daugybą stulpelį iš trijų. Paskui iš keturių, penkių, šešių... – Jis tikrai nesveikas, – diagnozuoja Miglė, kai Ignius baigia stulpelį iš aštuonių. – Bet tokį apsigimimą reikėtų išnaudoti. Ir Miglė surezga planą. Ir paprastą, ir klastingą. Pakišime Ignių po suolu. Mokytoja klausinės daugybos lentelės, o Ignius turės skaičių subelsti pieštuku į Miglės koją. Dešimtims – kiti ženklai. Keturiasdešimt – reikia žnybtelt. Penkiasdešimt – paglostyti blauzdą. Ir panašiai. / 19

Taip ir padarėm. Ignius nėra labai didelis vaikas. Po suolu tilpo kuo puikiausiai. Kai atėjo laikas atsakinėti Miglei, iš pradžių viskas ėjosi kuo puikiausiai. – Tryskart septyni, – klausia mokytoja. – Dvidešimt vienas, – atsako Miglė, ji žaismingai vartalioja akis ir net susiraukia, tarytum galvotų. – Keturikart dešimt? – Ai, – matyt Ignius žnybteli skaudžiai. – Keturiasdešimt. – Septynikart aštuoni? – klausia mokytoja. Bet Miglė kažko rausta, nieko nesako. Paskui piktai trepteli koja, pakyla iš suolo ir išbėga iš klasės. Mokytoja prieina artėliau ir, žinoma, čia aptinka Ignių. – Mes labai atsiprašom, – gailiuosi tikrai nuoširdžiai. – Ignius tik pasakinėjo. Klasė leipsta juoku. – Ignius? – Šitas kvailelis?.. – jie vėl visi prasivardžiuoja ir šaiposi. – Parodyk jiems, Igniau, – sakau. – Parodyk, ką tu moki. / 21

– Gerai, Igniau, – įsitraukia į žaidimą ir mokytoja. – Kiek bus tris kartus po penkis? – Penkiolika, – atsako Ignius. – Penkis kartus po keturis? – Dvidešimt. Mokytoja vis klausia, o Ignius vis atsako, nesuklysta. Galiausiai mokytoja paklausia labai jau sudėtingai: – Trisdešimt du kart tris. – Devyniasdešimt šeši, – sako Ignius. – Penkiasdešimt keturi kart vienuolika. – Penki šimtai devyniasdešimt keturi. Ogi apie šimtus aš jam tebuvau užsiminusi. Ignius moka daug daugiau, nei paprastą daugybos lentelę. – Jis ne kvailelis, vaikai, – sako mokytoja. – Jis... – Autistas, – įsiterpiu aš. – O aš manau, genijus, – pabaigia mokytoja savo mintį. Visa klasė atsistoja ir ploja. O Ignius sušnabžda man į ausį: – Miglės labai graži blauzda.

Dialogas su manekenais

Bet pasaulyje yra ne tik skaičiai. Yra ir raidės, iš kurių sudedami žodžiai. Raides Ignius irgi greit įsiminė ir, kas keisčiausia, ėmė skaityti. Mane, turiu pripažinti, graužė pavydas. Ne ne, iš tikrųjų aš didžiavausi. Kur nesididžiuosi tokiu broliu, kurį ką tik visi laikė kvaileliu, o dabar ploja ir ragina skaityti vis greičiau.. Ignius ir skaito. Beria žodžius kaip žirnius į sieną. Štai kieme susirinkusiems vaikams ir suaugusiems jis, tiesa, be jokių taškų ir kablelių, perskaito pamokomą istoriją apie vištytę ir išmuštas jos akeles. – Gerai, Igniau, – gudriai šypsosi kaimynė Baniutė. – Kam gaidelis išmušė akytes? / 23

Kai Ignius labai ko išsigąsta, pakartoja tai, ką kitas žmogus ką tik pasakė. – Išmušė akytes?.. – pakartoja paskutinius žodžius Ignius. – O kokia vilko gerklė? – dar gudriau šypsosi Baniutė. – Kokia vilko gerklė... Baniutė vis klausia, o Ignius vis atkartoja. Vaikai vėl ėmė vaipytis ir išsibėgiojo. Ir mes grįžome namo. Čia mama, matyt, pagalvojusi, kad pakankamai prisilakstėme ir galime užsiimti rimtesniais dalykais, tarė: – Laikas, Igniau, pakartoti valandas. Turim tokį laikrodį, pakabinamą ant sienos. Ignius jau buvo susiruošęs dėlioti kaladėles, tai tą kaladėlę ir sviedė. Į mamą. Į patį kaktos vidurį. Raudona kraujo srovelė nuvinguriavo tarpuakiu. – Ei, tu, – pašokau. – Ką darai?! Bet Ignius ir pats labai išsigando. Nespėjome nė apsidairyti, o jis jau buvo už durų. Su šlepetėmis. Visi kiemo vaikai ėmė Igniaus ieškoti. Ir gretimo kiemo vaikai. / 24

Ir dar penkių kiemų. Tik niekur jo negalėjome rasti. Per televizorių išgirdome apie berniuką, prekybos centre čiupinėjusį kojas. Ignius. Deja, truputį pavėlavome. Tik užsukę į pagrindinę salę, išgirdome pažįstamą klyksmą. Apsauginis laikė Ignių apglėbęs per pečius. Iš kišenių lindo saldainių pakeliai. – Aš jo klausiu „ką čia darai?“ – pasakojo apsauginis. – O jis man atgal „ką čia darai?“. Vagi, klausiu. O jis vėl beždžionauja: vagi? Apsauginį nuraminom. Už saldainius sumokėjom. O namuose iškėlėm puotą į Igniaus, pramaniūgo, kuris dingo, bet, visų begaliniam džiaugsmui, atsirado, sveikatą.

Ašarota formulė

Kai mamą aplanko teta Baniutė, juodvi žiūri filmus apie meilę ir braukia ašaras. – Kas ta meilė? – klausiu mamos, mat mane nuo tų filmų tik žiovulys ima. – Ai, neklausk, – atsako mama. Belieka pačiai atspėti. Įsižiūriu į ekraną atidžiau. Labai smarkiai išdažyta ponia guli lovoje. Ji serga, bet (o gal kaip tik dėl ligos) jos pižamos iškirptė labai gili. Šalia klupi vyras, vis gniaužydamas mylimosios ranką. Akys įsmeigtos į iškirptę. Gerai. Šitą reikaliuką reikia išbandyti. Belieka susirasti mylimąjį. / 27

Tomas? Ai, ne. Anąsyk labai smarkiai patempė man už plaukų. Justas tiktų. Jis geras. Ešeriuką štai išleido į laisvę. Paeksperimentuosiu. Paskambinu Justui ir pasikviečiu išgerti arbatos. – Tik arbatos? – klausia jis. – Bus ir pyragaičių, – sumeluoju, bet meilės fronte (girdėjau mamą taip sakant) tinka visi ginklai. Tada labai greit nukerpu pižamos nėrinius. Iškirptė veiksmingiau. Justas ateina su Migle. Nebuvau to numačiusi, net nežinojau, kad mes visi tokie geri draugai. Tuoj ir Ignius išdygsta ir vis taikosi paglostyti Miglei blauzdas. Iš pradžių Miglužei lyg ir patinka žaidimas. Kikena. Bėgioja nuo Igniaus. Paskui jai pabosta, tai ima ir spiria Igniui į koją taip, kad anas dejuodamas apsikabina kelį. – Na, kur pyragaičiai? – klausia Justas. – Arbatos gali nekaisti. – Kaži ko apsvaigo galva, – krentu į lovą, tikiuosi, kad Justas atsiklaups šalia ir ims gniaužyti man ranką. Bet Justas visai nesupratingas, todėl paklausia labai nemokšiškai ir visai neromantiškai: / 28

– Kas apgraužė tavo marškinėlius? Jis tikrai prikiša nosį prie krūtinės. Bet nemanau, kad tai meilė. Sakau gi, niekas nežino, kas tai yra. Tik Ignius. Jis ima glostyti visų sutiktų mergaičių blauzdas. Mama net į parduotuvę negali su juo nueiti. Ypač jam patinka nėriniuotos mergaičių kojinaitės. Mama nespėja atsiprašinėti: – Jam toks periodas. Vaikas išgyvena meilės antplūdžius, – aiškina ji kiekvienai užpultai mergaitei. Bet Igniui mama pasako griežtai: – Tai ne meilė. – Tada kas? Kas yra meilė? Klausk neklausęs tų suaugėlių. Nieko jie nežino. Mokytoja paklausta kažkodėl išrausta ir paaiškina, kad meilę būtina paslėpti kažkur giliai širdyje. Bet paaiškinti, kodėl taip reikia daryti, nemoka. Tėtis sako, kad meilė – formulė, kurios dar niekas neišsprendė. O Ignius vis taikos paliesti kokios mergaitės blauzdą. Ką gi, svarbiausias problemas visada man tenka spręsti. Pasikviečiu Ignių ir aiškinu: / 30

– Tu, Igniau, vienintelis žinai, kas meilė yra tau, bet, kai norėsi paliesti kieno blauzdą, verčiau pridėk ranką čia, – prispaudžiu plaštaką jam prie krūtinės. – Tik paklausyk, kaip plaka. Dabar Ignius taip ir daro. Klausosi savo širdies. Bet vienądien jis išspręs tą formulę, kurią minėjo tėtis. Kas gi, jei ne jis. Skaičių karalius.

Šventė

– Meilė yra šventė, – vieną iš tų didžiosios formulės sprendimo dienų pasakė mama. Ir ėmėsi rengti šventę. Pirmiausia su kiemsargio švirkšliu išplovėme kiemą. Palaistėme visas gėles ir pastatėme didelį rėmą. Paveikslui. O skelbimų lentoje mama užrašė: Kviečiame į Lietinių šventę. Pradžia 18 val.

Kaimynės tuoj ėmė skambinti mamai: – Kur tuos lietinius kepsime? – Ant laužo? – Lauko krosnelėje? / 32

Niekam nė į galvą neatėjo, kad tai mūsų šeimos šventė. Gal ir gerai, nes... Šitiek įvairiausių lietinių prikepėme ir pritepėme: su mėsa ir su uogiene, su sūriu, medumi ar tiesiog paprastus, be įdaro. Visi bandė ore apversti lietinį taip kaip Ignius. Nedaug kam tepasisekė. O paskui mama pakvietė nupiešti meilę. Į tą milžinišką paveikslą su rėmu. Vieni paišė širdutes, kiti – gėles. Vyrai paišė moteris. Dažniausiai savo, bet šios skundėsi neatpažįstą savęs. Tėtis tai pusę paveikslo skaičių prirašė. Bandė išspręsti tą meilės formulę. Tik ši buvo be pabaigos. O gal jis kur nors klaidą įvėlė? Šiaip ar taip, jam buvo smagu, jis net apsikabino mamą per pečius. Vieno paveikslo mums neužteko. Sumanėme išrašyti ir skelbimų lentą. Juokinga, bet tik dabar dviejų skelbimų autorės susipažino. Viename skelbime buvo užrašyta: Pasimetė rudas taksiukas. Ypatingi požymiai – labai gražus.

/ 34

Kitame: Rastas rudas taksiukas. Ypatingi požymiai – labai gražus.

Ir Ignius pasiėmė pieštukus. Kad pripiešė... Ir kabliukų, ir brūkšnių, ir taškelių, kilpeliokų dar visokių. Galybę. Bet aš iškart supratau: Ignius nupiešė mus visus. Juokingiausia, kad visi save atpažinom.