Daiva Karkockienė. Kūrybos psichologija by j.š.

Daiva Grakauskaitė-Karkockienė

kūrybos psichologija | t e o r i n i a i

i r

p r a k t i n i a i

a s p e k t a i |

k큰rybos psichologija | t e o r i n i a i

i r

p r a k t i n i a i

a s p e k t a i |

Daiva Grakauskaitė-Karkockienė

kūrybos psichologija | t e o r i n i a i

Vilnius 2013

i r

p r a k t i n i a i

a s p e k t a i |

UDK 76 (017,3) Da 730

ISBN 948-110-570-606-2

Įvadas

Ankstyvosios patirties įtaka

Kūrybiškos asmenybės bruožai |yra ir praktinių užduočių|

Gydomasis kūrybos poveikis. Ar tikrai „išgyjama“ nuo kūrybos? Fantazijos slopinimo padariniai |yra ir praktinių užduočių|

Kūrybiškumas ir visuomenė.

Penkios sąlygos, kurių reikia kūrybiškam požiūriui atskleisti (pagal E. Frommą).

Kūrybiškumas slypi kiekviename iš mūsų (pagal C.R. Rogersą).

Kūrybiškumo ugdymas. Kūrybiškumo rūšys. „Kulminaciniai potyriai“ (pagal A. Maslow).

u r i n y s Kas slopina kūrybiškumą (pagal N. Rogers).

u r i n y s

Į 8

vadas Kur dingsta gabūs klausinėjantys, originalūs, savo nuomonę turintys vaikai? Dažnai jie, sulaukę tam tikro amžiaus (7-10 metų), tarsi išnyksta, tampa panašūs vieni į kitus. Ar tai tik raidos, amžiaus tarpsnio ypatumas? O gal priežastys kur kas gilesnės? Kūrybos žmonėms žinomas posakis: „Jei gali nekurti, nekurk“. Kas gi verčia „negalinčius nekurti“ įgyvendinti savo vizijas? Gal prigimties jėgos? Gal troškimas realizuoti savąjį „aš“? Gal hiperkompensacija (Napoleono pavyzdys), noras išsivaduoti iš vidinių prieštara vimų, pabėgti nuo realybės, tapti nemirtingu, išlieti

savo seksualinę energiją „visuomenei priimtinu būdu“ ( t.y. pasąmonės troškimas, dar vadinamas sublimacija)? Nesutarta ir dėl to, ar kūrybinės potencijos slypi kiekviename iš mūsų, tereikia jas pažadinti, ar šią dovaną lemta pažinti tik išrinktiesiems? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus drauge su Jumis ir mėginsime ieškoti. Ypač pastaraisiais metais pajutome poreikį ugdyti gabius ir sumanius vaikus. Supratome, kad būtini radikalūs pokyčiai šeimose ir mokyklose. Juk gabumai ir talentas reikšmingi ir asmenybei, ir visuomenei. O kad talentingų žmonių nėra daug, nemaža kaltė

9 tenka ir mokyklai. Norėtųsi, kad atsirastų kuo daugiau mokytojų ir tėvų, kuriems rūpėtų vaikų gabumai ir kūrybiškumas. Mokytojai turėtų gebėti vadovauti nepriklausomiems, mąstantiems, pasitikintiems savimi ir mokantiems apginti savo nuomonę vaikams. Kita vertus, svarbu, kad suaugusieji elgtųsi ir gyventų taip, kad vaikai patirtų, jog intelektas, asmeninė iniciatyva, vidinė išmintis, gera valia ir kūrybiškumas yra didžiausia vertybė. Remdamiesi gabumų ir kūrybiškumo psichologijos naujausiais duomenimis, supažindinsime skaitytoją su kūrybiškumo bei gabumų tyrimo kryptimis, kūrybiškumo bei gabumų ugdymo metodais, pateiksime keletą mūsų pačių išbandytų ugdymo programų.

|Kūrybiškumas| spontaniškumo, neurozės ar suaugusiųjų reikalavimų rezultatas?

1 . 6 . 3 .

Ankstyvosios

patirties

Tyrinėjant ankstyvosios patirties įtaką buvo pastebėta, kad aukštas IQ ir kūrybiniai sugebėjimai dažniausiai atsiskleidžia ankstyvojoje vaikystėje, jaunesniame mokykliniame amžiuje ar paauglystėje. Buvo bandyta ieškoti elgesio ar patirties vaikystėje ir pasiekimų suaugus sąryšio. Nustatyta, kad IQ ir kiti veiksniai (namų aplinka, mokymosi patirtis ir kt.) turi įtakos vėlesniems laimėjimams.

įtaka

ankstyvosios Ph. Greenacre (1957) psichoanalitiniame straipsnyje „Menininko vaikystė. Libido fazės raida ir gabumai“ rašo, kad kūrybiškumas yra specialus sugebėjimas ir nebūtinai dideli sugebėjimai siejasi su kūrybiškumu. Autorės manymu, remiantis kūrybiškų žmonių aprašymais, jiems būdingi šie pagrindiniai ypatumai: 1.didesnis jautrumas sensoriniams stimulams 2.neįprastas sugebėjimas suvokti įvairius stimulų ryšius 3.polinkis į empatiją, platesnius ir gilesnius nei įprasta potyrius

Autorė gabius vaikus skirsto į tris grupes: 1.Kurių raida spontaniška, kylanti iš prigimties 2.Kurių elgesys iš esmės yra suaugusiųjų reikalavimų rezultatas 3.Kurių elgesys iš esmės yra neurotinių konfliktų rezultatas Ph. Greenacre prieštaringai vertina įgymių ir aplinkos įtaką ankstyvojoje vaikystėje. Viena vertus, ji sako, kad nėra faktų, jog kūrybiškumas yra įgimtas, tačiau kita vertus - genialumas yra „dievų dovana“, gaunama gimstant. A. Roe (1957) nuomone, vaiko interesai priklausys nuo ankstyvosios patirties šeimoje. Svarbiausias vaidmuo joje tenka struktūrai, auklėjimo stiliui. Autorė pateikia koncentrinių apskritimų diagramą, kurioje atsispindi vaiko auklėjimo metodai. 1. pernelyg globojanti motina 2. pernelyg reikli motina 3. atstumianti motina 4. nepastovi motina 5. normali, mylinti motina, tačiau galinti tapti pernelyg globojanti.

patirties Motinos auklėjimo stiliaus įtaka A. Roe pateikia dvi hipotezes: 1. Šie aplinkos skirtumai namuose nulems pagrindinę orientaciją įvairiose situacijose. Asmenys, augę pernelyg reiklioje arba pernelyg globojančioje aplinkoje, dažniausiai bus orientuoti į žmones, dažnai gynybiški (pagal psichoanalizės teoriją gynybos būdai yra naudojami palaikyti ir stiprinti savęs vertinimą, pvz., sublimacija, kai seksualinė energija pakeičiama socialiai priimtinomis formomis, ar išstūmimas, kai pamirštame mums nemalonius įvykius, žmones ir pan.) ar turintys narcisistinių polinkių (narcizas- savimi besigėrintis, save įsimylėjęs žmogus). Asmenys, augę apleistoje, atstumiančioje aplinkoje labiau bus orientuoti ne į žmones, o į idėjas ir daiktus. 2. Nuo šių auklėjimo metodų priklauso asmenybės interesai. Orientacija į žmones nulems interesų pritaikymą, pavyzdžiui, socialinio darbo ar klinikinės psichologijos srityse. Narcisistinės orientacijos asmenybės rinksis mokslo ir technologijos sritis. Vaiko polinkiai natūraliai skleisis priimančioje aplinkoje esant didesnei laisvei ir aktyviai paskatinant pasireiškiančius polinkius. Motyvacija gali būti stipri tiek pernelyg reikalaujančioje, tiek priimančioje asmenį aplinkoje. Ankstyvoji patirtis namuose priklausys nuo lyties, vaiko gimimo eilės ir skirtingos socialinės-ekonominės padėties. Motinos auklėjimo stilius, ankstyvosios vaikystės patirtis, bendravimas su suaugusiaisiais, prigimtis turi didžiausios įtakos kūrybinėms galioms atsiskleisti.

„Kūrybiškos asmenybės esmė - meilė tam, ką ji daro“ |J. P. Torrance| „Radau tik vieną bendrą bruožą, būdingą kūrybiškiems žmonėms - tai troškimas sunkiai ir ilgai dirbti“ |J. P. Guilford|

1 . 6 . 5 .

Asmenybės bruožai

motyvacija

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame pagalvoję, kuo mes skiriamės nuo kitų žmonių, kas nulėmė kūrybingiausius mūsų pasiekimus, paskatino stebėtis ir nustebti, būti vieninteliu, unikaliu šiame pasaulyje. Todėl būtina aptarti dar vieną tyrimo kūrybos psichologijos kryptį - kūrybiškos asmenybės problemą. Tik prisiminę kūrybiškiausias savo gyvenimo akimirkas galėtume atsakyti į klausimą, iš kur sėmėmės energijos ir įkvėpimo, kad galėtume sukurti ką nors nauja ir netikėta bent jau sau patiems. Ir kiekvienas tikriausiai atsakytume savaip.

kūrybiškumas

motyvacija, Kūrybiškos asmenybės bruožai

Įvairūs autoriai išvardija skirtingus, netgi prieštaraujančius vienas kitam bruožus, būdingus kūrybiškai asmenybei: sugebėjimas spręsti savarankiškai spręsti, atkaklumas ir dominavimas (F. Barron), uždarumas ir ramybė, domėjimasis idėjomis, o ne daiktais (J. E. Drevdahl), sugebėjimas identifikuotis, išreikšti jausmus ir patirtį (B. T. Eiduson), pasyvi emocinė adaptacija, savidrausmė, šiek tiek lėtesnė psichoseksualinė raida (A. Roe), autonomiškumas, atsidavimas, atkaklumas, pastangos ( S. J. Blatt, M. I. Stein), polinkis ieškoti nuotykių, stipresnis dominavimas ir didesnis jautrumas, mažiau paranoidinių tendencijų ir nerimo negu visos populiacijos (R. B. Cattell, J. E. Drevdahl), J. Gillmore kūrybišką asmenybę tiria remdamasis realiais žmogaus laimėjimais. Jo tyrimai parodė, kad kūrybiškiems žmonėms būdinga: aukštas savigarbos lygis, nepriklausomybė (savarankiškumas), vidinis turtingumas, atkaklumas, smalsumas, polinkis į tai, kas sudėtinga, gera socialinė adaptacija, altruizmas, pasitikėjimas kitais, impulsyvumo kontrolė. Svarbiausia produktyvios asmenybės charakteristika yra aukštas savigarbos lygis, lemiantis altruizmą ir pasitikėjimą kitais. Smalsumą lemia vidinis laisvumas, vidinių ir išorinių konfliktų nebuvimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Nepriklausomybė, mažas konformizmas leidžia individui susidaryti savitą problemos supratimą ir apginti savo nuomonę. Neimpulsyvūs asmenys yra atsparesni nemalonių stimulų įtakai. Autorius mano, kad impulsyvus elgesys atspindi bendrą nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Noras spręsti sudėtingas problemas yra siejamas su siekimu sujungti į bendrą sistemą įvairius, kartais atrodytų, prieštaringus faktus. Įdomūs yra D. Shuberto kūrybiškumo ir asmenybės savybių santykio tyrimai. Buvo rastas neigiamas kūrybiškumo ir stiprių“ pergyvenimų siekimo bei kūrybiškumo ir nesusiformavusios savimonės ryšys. Taip pat buvo pastebėta, kad konformizmas sumažina kūrybines galias (konformistai dažnai turi tuos asmenybės bruožus, kurie paprastai siejasi su menku kūrybiškumu: didelį nerimą, neturi lankstumo ir spontaniškumo, sunkiai pakelia dviprasmiškas, neapibrėžtas situacijas, laikosi įprastų

kūrybiškumas standartinių pažiūrų, jaučia nepilnavertiškumą ir priklausomybę nuo kitų). Iki septintojo dešimtmečio buvo atlikta gausybė tyrimų, kuriais bandyta nustatyti įvairių asmenybės savybių, originalumo bei vaizduotės ypatumų sąryšį su kūrybiškumu.

F. Barrono kūrybiškos asmenybės samprata Tyrimai su studentais Vienas žymiausių šios srities psichologų F. Barron (1953) atliko tyrimą su trečio kurso studentais, suskirstęs juos į nepriklausomus ir nuolaidžius“. Pirmieji save apibūdino kaip originalius, emocingus, meniškus. Jie pasižymėjo didesniu emociniu reaktyvumu, didesniais reikalavimais, ryškesnėmis emocijomis, nuotaikomis ir menkesniais socialiniais įgūdžiais (netaktiškumu, užmaršumu ir pan.). Nuolaidieji“ save apibūdino kaip malonius, paslaugius, padedančius, stabilius, o taip pat sugebančius planuoti, siekti tikslo. Nepriklausomi tiriamieji rinkosi sudėtingesnius piešinius negu nuolaidūs, pirmenybę teikė paprastesnėms formoms. Pirmieji labiau vertino kūrybiškumą be jokio praktinio išskaičiavimo, dėl jo paties vertingumo, buvo labiau susitelkę į vidinį pasaulį ir labiau linkę toleruoti nežinomybę. Nuolaidūs buvo praktiškesni ir labiau kreipdavo dėmesį į išorinius dalykus“.

motyvacija, Originalumo tyrimai F. Barron taip pat atliko išsamius originalumo tyrimus (1955). Rezultatai parodė, kad originalūs asmenys yra : 1.Labiau linkę rinktis sudėtingus ir neįprastus reiškinius (naudota Barronp ir Welsh’o Meno skalė). 2.Sudėtingesni psichodinaminiu požiūriu ir turi platesnes asmenybės ribas (naudoti psichiatriniai interviu ir anketos gyvenimo istorijai nustatyti). 3.Labiau nepriklausomi priimdami sprendimus, labiau dominuojantys (pagal Sprendimų nepriklausomumo skalę, Crutchfieldo modifikuotą testą ir Ash’o eksperimentą) ir atkaklesni (CPI - Kalifornijos asmenybės inventorius). 4.Dažniau atmetė slopinimą (MMPI testas ir kt.).

Šis autorius pastebi, kad originalūs asmenys pradžioje mėgsta netvarką, tačiau galutinė tendencija - tvarkos siekimas. F. Barron tyrinėjo ir originalumo bei asmenybės bruožų ir intelekto sąryšio ypatumus (1957). Jis pastebėjo, kad originalūs tiriamieji buvo intelektualūs, labiau apsišvietę, domėjosi svarbiomis problemomis, jų vaizduotė buvo išlavinta, jie dažniau dominavo ir buvo socialiai efektyvūs, gerų verbalinių sugebėjimų, iniciatyvūs. Nepasižymintys originalumu tiriamieji buvo konformistiškesni, rigidiškesni, stereotipinio mąstymo, apatiški, kvailoki. Jis nustatė reikšmingas originalumo ir energijos, idėjų gausumo, dominavimo, atkaklumo, reagavimo į emocijas ir impulsus koreliacijas. Originalūs, bet žemo intelekto tiriamieji apibūdino save kaip jausmingus, iniciatyvius, išsikalbančius, sarkastiškus, stiprius, sugestyvius, dominuojančius, reikalaujančius, labiau moteriškų interesų, sugebančius vaidinti. Neoriginalūs, bet aukšto intelekto tiriamieji apibūdino save kaip optimistus, malonius, ramius, neegoistiškus, švelnius žmones. F. Barron nuomone, originalumas ir psichinė sveikata neturi sąryšio, nors kūrybiški žmonės dažniau

kūrybiškumas būna be pusiausvyros, bet nenukrypsta nuo visuomenės priimtų normų. Nestabilumas gali kilti dėl kūrybiškų žmonių padidinto jautrumo įvairiems gyvenimo sunkumams. Tiesa, kūrybiški žmonės pasižymi didele energija, sugeba bendrauti“ su pasąmone, daryti keisto žmogaus įvaizdį. Sugebėjimas visa sujungti ir yra kūrybiškos asmenybės požymis.

Savasties tyrimai Pastaraisiais metais F. Barron (1988) nurodo, kad kūrybškumo esmę sudaro savastis (angl. self). Savastis, jo manymu, tai motyvacija ir stilius, vertybinės nuostatos, darbo, karjeros, gyvenimo prasmės suvokimas. „Vyksta tarsi priešybių kova, verčianti individą apsispręsti“. Savastis - tai asmenybės savybes ir elgesį lemiantis veiksnys (A. Bandura). Vienas iš svarbiausių savasties tyrinėjimo aspektų turėtų būti ne psichometriniai tyrimai, o motyvacijos ypatumai.

praktinė užduotis

motyvacija,

Jei laikote save kūrybišku žmogumi, pabandykite surasti atsakymą į klausimą, kas būtent išskiria jus iš „pilkos masės“ - kokie bruožai daro jus unikaliu, vieninteliu ir nepakartojamu? Savo atsakymus palyginkite su psichologų kūrybiškiems žmonėms priskiriamais ypatumais.

kūrybiškumas išvados Įvairūs autoriai nurodo skirtingas, kartais net viena kitai prieštaraujančias savybes. Taip yra todėl, kad jie remiasi skirtingomis koncepcijomis, o tyrimams naudoja įvairias metodikas. Manoma, kad kūrybiškumas yra susijęs ne tiek su vienais ar kitais asmenybės bruožais, kiek su tam tikra asmenybės struktūra, t. y. tų savybių tam tikru deriniu, dar vadinamus „savastimi“. Tik bendra asmenybės savybių visuma gali turėti įtakos asmenybės kūrybiškumui.

Ar tikrai „išgyjama“ nuo kūrybos?

1 . 7 . 2 .

Gydomasis

kūrybos

Tinkamų sąlygų kūrybiškumui skleistis sudarymas gali turėti teigiamos įtakos psichinei sveikatai. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad svarbūs tiek genetiškai nulemti sugebėjimai, tiek ir tinkamų sąlygų sudarymas jiems atsiskleisti. Slopinamas kūrybiškumas gali pasireikšti destruktyviai.

poveikis

gydomasis Ar tikrai „išgyjama“ nuo kūrybos? Manoma, kad kūryba, jei ji neslopinama, o skatinama, gali turėti ir gydomąjį poveikį. E. P. Torrance (1965) tvirtina, kad beveik visų psichoterapijos krypčių tikslas - siekti, kad asmenys taptų kūrybiškesni ir galėtų įveikti įvairius stresus. Kūrybinė veikla - tarsi kaminas, išleidžiantis dūmus, kad jų neprisikauptų namuose. Buvo tirti jauni aktoriai. Rezultatai parodė, kad šie žmonės daug geriau jaučiasi vaidindami negu po spektaklio (F. Barron, 1972). Pasak jų, įsijautimas į vaidmenį padeda geriau suprasti save ir kitus žmones. Tikima, kad kūrybos procesas stimuliuoja smegenų kankorėžinę liauką, aktyvinančią visą endokrininę sistemą, kūrybinės veiklos metu „nuleidžiamas“ susikaupęs nerimas, labiau atsiskleidžia „savasis aš“ (E. P. Torrance, 1978). D. Heatho (1980) nuomone, gebėjimas išsisakyti žodžiais, skaičiais, piešiniais, muzikos garsais, gestais pagerina adaptaciją, kadangi iš karto galima pamatyti savo praeitį, dabarties akimirką, numatyti ateities veiklos padarinius. Kūrybiškumą žadinantys pratimai didina toleranciją ir tarpusavio supratimą.

Fantazijos slopinimo padariniai - kūryba arba destrukcija Galimybė fantazuoti daro įtaką psichinei sveikatai ir kūrybinių poreikių tenkinimui. E. P. Torrance’o ir R. E. Myerso (1970) pastebėjimais, daugelis tėvų ir mokytojų slopina vaikų fantaziją. O ją būtina puoselėti, ypač tada, kai tam tikri vaiko raidos periodai yra labai palankūs kūrybiniam mąstymui ugdyti. Fantazija ir vaizduotė yra tokios svarbios kūrybos procesui, kad be vaidmeninių žaidimų (kurių pagrindą ir sudaro šie du elementai) efektyvi psichoterapija neįsivaizduojama. Netgi manoma, kad

spontaniškumą žadinantys pratimai ankstyvojoje vaikystėje kompensuoja motinos dėmesio stoką. M. Lewis (1991) tyrė jaunų aktorių ir delinkventinių paauglių kūrybiškumo bei fantazijos ypatumus. Paaiškėjo, kad pastarųjų fantazija ir kūrybiškumas buvo stipriai slopinami. Ir viena, ir kita tiriamųjų grupė pasižymėjo stipriomis emocijomis, pykčiu. Tačiau aktoriai labiau pasitikėjo savimi, jų Ego buvo stipresnis. Abiejų grupių elgesį aplinkiniai laikė griaunamu, keistinu. Tačiau vieni jų „išsikraudavo“ kurdami, kiti -nusikalsdami. Kodėl? Brandiems ir tam tikrą gerovę susikūrusiems suaugusiesiems kyla klausimas: kodėl šie „nusikaltėliai“ nepasimoko iš savo patirties, nekeičia savo elgesio? O tyrinėjusieji šiuos vaikus nuolat jautė jų tylų skundą: „Kodėl? Kodėl manęs nemyli?“ Net ir be žodžių šie vaikai junta, kad yra atstumtieji ir kad jiems niekada nepasiseks. Ši nežodinė informacija, gauta dar ankstyvojoje vaikystėje, įsirėžia taip giliai, kad beveik niekuomet nepasikeičia, jei šeimos struktūra išlieka tokia pati. Atsakomybė už vaikų ateitį visuomet gula ant šeimos, mokyklos ir visuomenės pečių. Reikia atsiminti: slopinti kūrybiškumą ir fantaziją- pavojingas kelias. Tai, kas slopinama, niekur neišnyksta- virsta kūryba arba destrukcija. 25

gydomasis Vidinis ir išorinis slopinimas

E. P. Torrance skiria į išorinį ir vidinį slopinimą. Išorinis kūrybiškumo slopinimas. Kuo anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk“, „neišsišok“, „būk toks, kaip visi“ ir pan.). B. S. Snyder ir L. H. Tessman nurodo vidinį „meniškojo aš“ ir „įprastojo“, visų priimto Aš, konfliktą. Jį išsprendus „meniškojo Aš“ naudai, vaikui dažniausiai gresia būti pasmerktam vienatvei. J. P. Guilford teigia, kad kūrybiškumas slopinamas ir tada, kai nėra abipusio vaiko, tėvų ir mokytojų supratimo. Vidinis slopinimas E. P. Torrance’s manymu, kūrybiškumo išraiška sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai, vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, gali sušvytėti tik tolerantiškoje aplinkoje.

„Represijų“ rezultatas

E. P. Torrance nurodo, kad kūrybiška asmenybė gali susidoroti su kūrybos metu kylančia įtampa ir išmokti prisitaikyti, tačiau tam reikia deramai vadovauti. Kitaip kūrybinių poreikių slopinimas gali sukelti stresą, žlugdantį visą asmenybę. Minimo autoriaus ilgalaikiai tyrimai (1962) parodė, kad įvairaus amžiaus vaikai slopina savo kūrybinius poreikius. Juos nuslopinus, kyla tokių problemų: •kaltės jausmas ir nepasitikėjimas savimi; •mokymosi sutrikimai; •elgesio pokyčiai; •polinkis nusikalsti; •neurotiniai konfliktai, kurių rezultatas - depresija, nerimas, perdėtas dėmesio poreikis ir pan.; •galima psichozė (kai slopinama labai stipriai ar ilgai). Pastebėta, kad kūrybiški vaikai daug dažniau būna nepaklusnūs, išdykę negu aukšto intelekto, bet nekūrybiški bendraamžiai. Saviraiškos ir slopinimo kova gali būti pražūtinga.

praktinė užduotis

gydomasis

Pagalvokite, ar jūs padedate vaikams būti kūrybiškiems? Kaip tai darote?

O dabar siūlome keletą patarimų, kaip galite padėti vaikui išreikšti savo kūrybinius poreikius: •kūrybines idėjas pateikite taip, kad jos būtų priimtinos grupei; •kritikuokite pozityviai ir konstruktyviai; •pateikite kūrybines idėjas kaip labai svarbias jų autoriui.

E. P. Torrance pabrėžia, kad ne šiaip sau turėtume leisti skleistis kūrybiškumui. Mes privalome leisti. Tai ypač svarbu, kai sparčiai daugėja socialiai ir emociškai apleistų žmonių, o nusikaltėlių amžius jaunėja.

išvados Tinkamų sąlygų kūrybiškumui skleistis sudarymas gali turėti teigiamos įtakos psichinei sveikatai. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad svarbūs tiek genetiškai nulemti sugebėjimai, tiek ir tinkamų sąlygų sudarymas jiems atsiskleisti. Slopinamas kūrybiškumas gali pasireikšti destruktyviai.

gydomasis ***

Eriko Frommo kūrybiškumo samprata Mokytis būti kūrybišku - tai mokytis gyventi (E.Fromm). E. Fromm (1959) šitaip apibūdina kūrybiškumą: „Būti kūrybišku- reiškia visą savo gyvenimą suvokti kaip gimimo procesą ir jokios savo gyvenimo dalies nepriimti kaip galutinės stadijos. Dauguma žmonių miršta, dar nesuspėję gimti. Kūrybiškumas reiškia gimti dar prieš numirštant.“

Dvi kūrybos prasmės

Autorius skiria dvi kūrybos reikšmes. Pirmoji, kai sukuriama kažkas naujo. Tokia kūryba yra lemta talento, genų, mokymosi, praktikos, o taip pat ekonominių ir socialinių sąlygų, leidžiančių asmenybei ugdyti savo talentą. Antroji kūrybos reikšmė - tai kūrybinė nuostata, kuri gali pasireikšti ir nieko naujo nesukuriant. Kūrybinė nuostata arba kūrybiškumas kaip charakterio bruožas “tai sugebėjimas pamatyti arba atsakyti. Sugebėjimas pamatyti kitą žmogų reikalauja objektyvumo, kylančio iš vidinio brandumo, sumažinančio projekciją ir iškraipymus, būdingus neurotikams. Sugebėjimas atsakyti reikalauja reaguoti į realybę visa esybe. Pavyzdžiui, jeigu matome medį, tai neužtenka pasakyti, kad matau medį. Aš matau šį medį, aš susieju save su šiuo medžiu, atsakau visu savimi. Taip medis tampa man tarsi kūriniu. Jei žvelgiu į žmogų, aš nevertinu jo pagal išorę, profesiją, žinias (t. y. nereikšmingus, neesminius dalykus). Aš neprojektuoju jam savo paties savybių - jei pats esu piktas, aš nesakau, kad piktas yra kitas žmogus. Jeigu mums būdingos trys didžiosios nuodėmės (pagal budizmo etiką)- godumas, kvailumas ir pyktis - mes negalime kito žmogaus matyti objektyviai. Kartais staiga šimtą kartų matytą asmenį pamatau visiškai naujai, lyg iki tol nebūčiau niekada matęs (jo judesiai, veidas, akys, balsas nusako intensyvesnę, konkretesnę, naują realybę)“, - sako E. Fromm. Iš tikrųjų atsiliepti į kito

žmogaus skausmą, kančią reiškia atsakyti visa savo žmogiškąja esybe - savo kančia, džiaugsmu, supratimu, o ne protu, akimis ar ausimis.

Penkios sąlygos, kurių reikia kūrybiškam požiūriui atsiskleisti 1. Pagrindinė sąlyga yra sugebėjimas nustebti (geriausias pavyzdys yra vaikai). Pavyzdžiui, mokslininkas stebi reiškinius, į kuriuos iki tol niekas nekreipė dėmesio, o jam tai, kas kitiems aišku, tampa problema, jo protas pradeda dirbti. Tai ir yra atradimo pradžia. 2. Sugebėjimas susikoncentruoti, suvokti save kaip tikrąjį, galintį kurti pasaulio centrą ir tuo pat metu peržengti savo asmenybės ribas, susiliejant su kitais, pajuntant vienybę su pasauliu. Ši savybė Vakarų kultūroje labai reta, nes visuomet esame užsiėmę daugeliu dalykų iš karto, darome viena, o galvojame apie kita (valgome pusryčius, klausome radijo, skaitome laikraštį, gal dar kalbamės su artimaisiais). Mes darome penkis dalykus iš karto, bet kartu ir nedarome nieko. Jeigu sugebame susitelkti į ką nors, tas dalykas mums tampa pats svarbiausias gyvenime. Kai kalbuosi, skaitau, vaikštau, - jeigu tai darau susikoncentravęs, - tą akimirką nėra nieko svarbesnio negu tai, ką darau „čia ir dabar“. Deja, daugelis žmonių gyvena praeitimi arba ateitimi, bet iš tikrųjų nėra nei praeities, nei ateities, yra tik dabarties, „čia ir dabar“ akimirksnis. Autorius pastebi, kad vaikai, vos tik pradėję mokytis, pajunta turį viską žinoti ir praranda sugebėjimą stebėtis ir nustebti. 3. Asmeninė, Aš patirtis. Vaikas vėliausiai išmoksta sakyti „aš“, nors kai išmoksta, kartoja dažnai. Sakydami „aš manau“, mes dažniausiai tik atkartojame tai, ką esame girdėję. Tiksliau būtų sakyti: „Tai kalba manyje“.

gydomasis

Aš jausmas reiškia mano asmeninę patirtį, kuri yra mano tikrasis pasaulio centras ir mano veiksmų iniciatorius. Jausti save būtina kiekvienam žmogui. Primityviose visuomenėse sakoma: „Aš - tai yra mes“, t. y. identifikuojasi su grupe. Kai žmogus suvokia savo individualumą, jis identifikuojasi atskirai nuo grupės. Tačiau jausti savąjį aš, - - tai nereiškia tapti egocentriku ar savimyla. Priešingai - savąjį Aš tikrai galima suvokti tik bendraujant su kitais. Izoliuotas ir nesusijęs su kitais žmogus bus pilnas nerimo ir negalės tinkamai suvokti savojo Aš. Kito suvokimas - tai ne pasakymas „aš esu tu“ ir ne asmeninių ribų ištirpimas. 4. Sugebėjimas priimti konfliktą ir įtampą, o ne jų vengti. Įtampa, kylanti iš poliariškumo, yra žmogaus egzistencijos sąlyga, būtina dvasinei stiprybei ir kūrybinei vaizduotei išugdyti. Dažnai liepiama vengti konfliktų. Bet iš tiesų konfliktas yra tobulėjimo, stiprybės ir nuostabos šaltinis. Žmogus, vengiantis konfliktų, tampa mašina, bejausmiu automatu. Konfliktus reikia priimti, giliai išgyventi, ir ne tik protu, bet ir jausmais. 5. Drąsa ir tikėjimas, leidžiantis pasitikėti sava patirtimi ir leisti atsirasti bet kokiai naujai patirčiai. Būti drąsiam - tai reiškia leisti išnykti tam, kas žinoma, išdrįsti būti kitokiu negu visi, atlaikyti izoliaciją. Tai ir Biblijos Abraomo drąsa, kuri padėjo palikti savo žemę ir šeimą bei iškeliauti į nežinomą kraštą. Drąsa - tai nesirūpinti niekuo kitu, tik tiesa - permąstyta ir priimta tiek protu, tiek jausmais. Tokia drąsa būtinai turi remtis tikėjimu, kuris suprantamas ne kaip tikėjimas kokia nors idėja, kurios negalima įrodyti moksliškai ar protu, o taip, kaip Senajame Testamente, kur tikėjimas reiškia užtikrintumą - savo protu, jausmais, įsitikinimais. Be užtikrintumo ir tikėjimo kūrybiškumas neįmanomas.

Taip suvokiamas kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, bet pasiekiama kiekvienam individui. Mokytis būti kūrybiškam - tai mokytis gyventi.

|Kūrybiškumo ugdymas| Ugdymas menu - tai geriausias būdas asmenybės kūrybiškumui atsiskleisti.

2 . 1 . 1 .

A. Maslowo

požiūris

A. Maslowo nuomone, išugdyti kūrybišką asmenybę geriausiai padėtų ugdymas pasitelkus meną, kuris ypač svarbus ne todėl, kad išugdytume kuo daugiau menininkų, bet tam, kad vaikai taptų geresniais žmonėmis. Maža to, ugdymas padedant menui galėtų tapti viso mokymo (netgi aritmetikos, skaitymo ir rašymo) pamatu.

į kūrybiškumą

k ū r y

Kita A. Maslowo susidomėjimo šia problema priežastis - tai visiškai kitoks įvykių pasaulyje tempas, informacijos, atradimų šuolis. Kas akimirką sukuriama kas nors visiškai nauja. Todėl atsiranda didžiulis poreikis ugdyti visai kitą asmenybę, sugebančią išgyventi tokiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kokią reikšmę beturi faktai, kurie akimirksniu sensta, bet kurių prikimštos mokinių galvos? A. Maslow siūlo sukurti tokius ugdymo metodus, kurie padėtų asmenybei tapti kitokia - sugebančia džiaugtis pasikeitimais, improvizuoti, pasitikėti savo jėgomis, stipria ir drąsia, sugebančia veikti visai naujomis aplinkybėmis. Kiekvienas mūsų turėtų keistis ir tapti asmenybe, kuriai nereikia, kad pasaulis būtų statiškas ir negyvas, kuriam nerūpėtų vien sustingusi praeities tradicija; asmenybe, kuri pasitikėdama laukia rytojaus, net ir nežinodama, koks jis bus. Tokia asmenybė pasitiki savimi, sugeba elgtis kūrybiškai net ir naujomis, netikėtomis aplinkybėmis. Tai visai kitoks žmogus, kurį turėtume pradėti kurti nuo savęs. Neišugdžius tokių asmenybių, visuomenės laukia žlugimas.

Kūrybiškumo rūšys A. Maslow labiau akcentuoja improvizaciją ir įkvėpimą, o ne užbaigtą darbą ar pasiektą rezultatą. Remdamasis kūrybos proceso asmenybės psichologinės analizės duomenimis, jis skiria tris kūrybiškumo rūšis - pirminį, antrinį ir integruojantį. Pirminis kūrybiškumas- tai įkvėpimo fazė, kuri turi būti atskirta nuo kruopštaus darbo ir idėjos įgyvendinimo. Kūrybiškumas pasireiškia be jokių pastangų kaip spontaniška vientisos asmenybės išraiška. Antrinis kūrybiškumas - tai intensyvus, nuolatinis ir sunkus darbas, įgūdžių tobulinimas bei medžia-

y b i š k u m ą gos kaupimas. Kartais tai trunka pusę gyvenimo, kol pasiekiami norimi įvairių sričių rezultatai - kuriant namus, tiltus, automobilius, atliekant mokslinius eksperimentus. Daugelis žmonių, patyrę nušvitimo akimirkas, žino, kad toks praregėjimas retai apsilanko antrąsyk. Taigi be užsispyrimo, sunkaus darbo ir kantrybės šedevrai nesukuriami. Tačiau pirmoji fazė taip pat yra labai svarbi, nors trokštamų rezultatų gal ir neduos. Pirminis kūrybiškumas visuomet būdingas vaikams, kurių išradingumas ir spontaniška kūryba yra lygiai tokia pat reikšminga ir svarbi, nors tai, kas sukurta, ir neatitinka įprasto kūrybos produkto apibrėžimo (nėra reikšminga ir nauja visuomenei). Mažo vaiko atrasti kūrybos dėsniai gali būti pati aukščiausia kūrybos viršūnė ir nuostabiausio įkvėpimo pavyzdys. Todėl A. Maslow nesilaiko įprasto mokslinės kūrybos apibrėžimo ir meta iššūkį mokslinei kūrybai teigdamas, kad Nobelio premijų laureatai, išradėjai visai nėra kūrybiški, kaip buvo tikima anksčiau. Puikioms technologijoms sukurti kartais pakanka tik žinių, kurias gali sukaupti ir visai nekūrybiški žmonės. Moksliniai pasiekimai, straipsnių gausa labiau nusako mokslo esmę, bet ne kūrybiškumo kilmę. Taigi mokslininkai nebūtinai yra kūrybiški. Todėl „kolekcionuoti“ mokslininkus ir jų pasiekimus dažnai nėra pats geriausias būdas studijuoti kūrybiškumą. Integruojantis kūrybiškumas apima pirminį ir antrinį. Iš jo kyla žymiausi meno, filosofijos ir mokslo darbai.

k ū r y

Kulminaciniai potyriai

Stebėdamas kūrybišką asmenybę pirminėje kūrybos stadijoje, A. Maslow pastebėjo, kad įkvėpimo pagautas asmuo išgyvena tik šią akimirką, užmiršdamas ir praeitį, ir ateitį. Jis visiškai pasineria į dabarties akimirksnį, į tai, kas vyksta „čia ir dabar“. Kartais užmirštamas net savasis Aš. Maža to - kartais pakylama virš savojo Aš. Tai išgyvenama kaip susilietimas su realybe, yra lydimas palaimos, entuziazmo, susižavėjimo, ekstazės, egzaltacijos. Autorius stebisi, kad ši sukrečianti patirtis dažniausiai buvo suvokiama kaip antžmogiška, nenatūrali, išimtinė. A. Maslow šią patirtį vadina „kulminaciniais potyriais“ (angl. peak experience) ir laiko ją natūralia. Šie potyriai siejami su B (būtiškuoju) pažinimu (angl.being-cognition), kuriam būdingas vidinių būsenų ir objektų, nesiekiant naudos ar tikslo, nelyginantis ir nevertinantis visybiškas pažinimas. Šie „kulminaciniai potyriai“ gali pasireikšti įvairiose srityse, pavyzdžiui, kūrybos, meilės, nušvitimo ar mistinių išgyvenimų metu. Kūrybos sąvoka ir galimybė patirti šią būseną išplečiama teigiant, kad ją gali patirti kiekvienas iš mūsų, sugebantis realizuoti savo vidines galias ir esantis brandi, sveika asmenybė. Išgyvendama šiuos „kulminacinius potyrius“ asmenybė lyg pakerėta, visiškai pasineria į tai, kas vyksta, nepaisydama nei laiko, nei erdvės, ji nebejaučia baimės, dingsta gynybiškumas, kontrolė, slopinimas. Būtent šie potyriai vyksta „čia ir dabar“ ir yra svarbiausi, pakeičiantys visą žmogaus gyvenimą. Asmuo tampa visybiškas, mylintis pasaulį ir žmones be baimės, nerimo, gynybos ar kontrolės, taip pat spontaniškas, drąsus, stiprus. Šių potyrių negalima sukelti sąmoningomis, valingomis pastangomis- jie tarsi „ištinka“ mus, netikėtai, nelauktai, neplanuotai. A. Maslow tarsi „nuleidžia ant žemės“, suaktualina kūrybiškumą, paversdamas jį kiekvienam prieinama ir patiriama būsena. Jis labai paprastai paaiškina, kas vyksta išgyvenant „kulminacinius potyrius“:

y b i š k u m ą 1. „Pamirštama“ praeitis. Yra du būdai pamiršti praeitį. Geriausias iš jų - įsigilinti į problemą visa savo esybe, jausmais ir protu, tyrinėjant tik ją ir jos prigimtį, suvokti joje slypinčius vidinius dalykus, įžvelgti (ne sugalvoti) problemą pačioje problemoje. Toks įsijautimas į pačią problemos esmę tinka ir psichoterapijai, klausantis kliento ar žvelgiant į jo piešinį. Kitas būdas - mėginti atsikratyti ankstesnių patirčių, įpročių, žinių įtakos, nustoti klasifikuoti ir rūšiuoti šią patirtį ar naudotis ankstesniu sprendimu, kuris padėjo išspręsti panašią problemą praeityje. Gilinantis į „čia ir dabar“ kiekvieną akimirksnį iš naujo tampama Asmenybe. A. Maslow šią būseną palygino su bifšteksu, kurį suvalgius jis tampa mano dalimi, o ne bifšteksu. Kitaip tariant, suvirškinta praeitis yra kitokia negu nesuvirškinta. 2. Negalvojama apie ateitį. Įsijautimas į tai, kas vyksta šį akimirksnį, reiškia, kad klausomės, stebime visiškai atsidavę tam, kas vyksta. (O kaip dažnai mes, klausydamiesi ko nors, patyliukais planuojame, ką mes galėtume atsakyti ar kaip reaguoti). Tai, žinoma nereiškia, kad mums visai nerūpi, kas bus ateityje. 3. Tampama „švariu, naiviu, tyru“. Tai elgesys be išankstinių nuostatų, be „reikėtų“ ar „turėtų“, be dogmų, įpročių ar nuostatų, kas yra „normalu“, „teisinga“ „priimtina“. Tai, kas vyksta, priimama nesitebint, nesipiktinant ar neatmetant. Ši savybė būdingesnė vaikams ir pagyvenusiems žmonėms, tačiau visi gali išmokti šitaip būti „čia ir dabar“. 4. „Apribojama sąmonė“. Labai svarbu sumažinti kitų žmonių, su kuriais esame susaistyti įvairiais ryšiais, įtaką, pavyzdžiui, baimes, įsipareigojimus, viltis ir pan. Daromės vis laisvesni, nepriklausomi nuo kitų žmonių, t. y. pamažu tampame patys savimi ir tikrai autentiški. Atsiriboti nuo kitų žmonių įtakos būtina

k ū r y

ir todėl, kad tai dažnai būna svarbiausioji priežastis, atitolinanti mus nuo tikrojo Aš. Žinoma, vaikas ir turi elgtis kaip vaikas. Jo priklausomybė nuo kitų žmonių yra visiškai reali. Bet jis turi išaugti iš vaikiškų marškinėlių tuomet, kai vis dar bijo, ką pasakys tėvelis, kuris mirė prieš trisdešimt metų. Kitaip tariant, mes tampame vis laisvesni nuo kitų žmonių įtakos ir nusiimame kaukes, liaujamės stengtis paveikti kitus, padaryti įspūdį, įtikti, būti mylimais, išgirsti plojimų. „Jei neturime auditorijos, kurioje galime vaidinti, mes liaujamės buvę aktoriais, - sako A. Maslow. - Kai nereikia vaidinti, mes, pamiršdami save pačius, galime įsigilinti tik į problemą“. 5.Prarandamas Ego. Asmuo užmiršta, praranda savąjį Aš. Kai nesame paskendę tik savyje, mes mažiau turime laiko knaisiotis po savo vidų ar kritikuoti. Išsivaduojame iš paauglystės gėdijimosi ir nedrąsumo, skausmingo rūpinimosi savo išvaizda ir t. t. Tai reiškia, kad tampame vis vientisesne asmenybe, mažiau kritikuojančia, vertinančia, teisiančia, visa pasveriančia ir tvarkingai sudėliojančia į lentynas visą įgytą patirtį. Tai yra būdas savo tikrajam Aš, autentiškai prigimčiai, giliausiai savo esmei atrasti. Šie atradimai beveik visuomet esti malonūs ir geidžiami. 6. Slopinama savojo Aš jėga. Kartais reikia užslopinti savąjį Aš (ypač išryškėjus abejonėms, konfliktams, baimėms), užgniaužiantį spontaniškumą ir laisvą saviraišką. Tačiau tiesa yra ir tai, kad „antrojoje kūrybos pakopoje kartais būtina savistaba, savikritika, savianalizė ir t. t“. 7. Išnyksta baimė. Pradingsta mūsų baimė ir nerimas, taip pat depresijos, konfliktai, problemos, kartais nejaučiame net fizinio skausmo, o kai kada akimirksniui išnyksta mūsų psichozės ar neurozės, nesukliudydamos mums pasinerti į „čia ir dabar“). „Kulminacinių potyrių“ metu mes jaučiamės drąsūs ir saugūs, mūsų nekankina baimė, nerimas, fizinis silpnumas, neurotiškumas.

y b i š k u m ą 8. Sumažėja gynybiškumas, išstūmimas. Išnyksta mūsų savisauga, gynybiškumas, poreikis kontroliuoti. 9. Pasireiškia stiprybė ir jėga. Būti kūrybišku - tai reiškia turėti drąsos ir stiprybės. Tyrinėjant žymių žmonių biografijas, buvo pastebėta, kad jie dažniausiai būdavo užsispyrę, nepriklausomi, savarankiški, stipraus charakterio, kartais net arogantiški. Pastebėta, kad baimė ir silpnumas niokoja kūrybiškumą. Todėl kūrybos procese pastebėsime mažiau nesėkmės, baimės būti išjuoktam, sumažėja slopinimo, gynybiškumo ir savisaugos poreikis. Nekreipiama dėmesio, ką pasakys minia. Pasinėrus į „čia ir dabar“ akimirką, išnyksta visokia baimė, atsiranda susižavėjimas paslaptimi, naujumu, prieštaravimais, netikėtumu, neįprastumu. 10. Atsiranda priėmimas, teigiamas požiūris. Mes tampame pozityvūs - nebeneigiame, nekritikuojame (netaisome kiekviename žingsnyje, nevertiname skeptiškai ar įtariai, neabejojame, neskaudiname, neteisiame, …). Mes tiesiog tampame imlūs ir galime priimti. Nėra jokių kliūčių įsileisti savo vidun tai, kas vyksta „čia ir dabar“. Mes paprasčiausiai leidžiame apsigyventi šiai naujai patirčiai mumyse. 11. Didėja pasitikėjimas. Tampame vis labiau pasitikinčiais savimi ir pasauliu, pamažu nustojame tikrinti, kontroliuoti, kovoti, vadovauti ar dominuoti, nes tokios pastangos yra neetiškos. Susidūrę su naujomis aplinkybėmis, mes turime pasitikėti savo sugebėjimais improvizuoti. Pasitikėjime slypi tiek pasitikėjimas savimi, tiek pasauliu. Būtent toks pasitikėjimas leidžia mums, susidūrus su nežinomybe, pasinerti į ją visiškai atvira širdimi ir ją priimti. 12. Atsiranda „taoistinis“ priėmimas. Taoizmas ir priėmimas gali būti suprantami įvairiai ir sunku juos nusakyti žodžiais. Tačiau

k ū r y

visi sutinka, kad pirmojoje arba įkvėpimo stadijoje būdingas priėmimas, leidimas „būti“ (tarsi ištariama „tebūnie“). Taoistinio priėmimo esmę sudaro pagarbus problemos, aplinkybių, asmenybės priėmimas. Aš l e i d ž i u kitiems būti savimi, mylėdamas, rūpindamasis, džiaugdamasis, trokšdamas, kad jie, kad ir kas tai bebūtų: vaikas, medis ar naminis gyvūnėlis - galėtų būti savimi, t. y. tuo, kuo yra.

Šitaip priimant būtina viena išankstinė sąlyga - turime priimti ir gilintis į tai, kas vyksta, nebrukdami savo pagalbos, nesikišdami su savo pastabomis ar patobulinimais. 13. Pažįstama Būtis (B pažinimas). Kuriantis žmogus yra atsidavęs visa savo esybe. Tuo momentu jis yra vientisiausias, susiliejęs su tuo, kas vyksta. Kūrybiškumas yra sistema, visuma arba geštaltas“, asmenybės pilnatvė. Kūrybiškumas nėra priedėlis ar tarytum kokios bacilos invazija. Kūrybiškumas - tai tarsi visuma visumoje. 14. Leidžiama pasinerti į pradinį procesą. Asmenybės integralumo pradžia - tai pasąmonės pažinimas, ypač pirminių jos procesų (poetinių, mistinių, pirmykščių, archajiškų, vaikiškų) atpažinimas, nes mūsų sąmoningas protas yra toks analitiškas, racionalus, konceptualus, kad neleidžia mums pažinti didelės dalies tikrovės, ypač slypinčios mumyse. 15. Atsiranda estetinis suvokimas. Estetiniame požiūryje slypi daugiau galimybių džiaugtis, priimti, saugoti, nekliudyti, nekontroliuoti. Toks požiūris visai priešingas abstrahavimui. Estetiniai požiūrio ir abstrahavimo skirtumai išryškėja analizuojant produktus. Galutiniu abstrahuoto produkto pavyzdžiu galėtų būti matematikos lygtis, chemijos formulė, žemėlapis, diagrama, sąvoka, modelis, teorinės sistemos - visa, kas labai nutolę

y b i š k u m ą nuo natūralios, neperdirbtos realybės. Estetiniam suvokimui būdinga įvairovė, kai suvokti visais aspektais, (net ir „nenaudingais“), yra svarbiau negu ją supaprastinti ar paversti skeletu. 16. Pasireiškia spontaniškumas. Jei esame visiškai susikoncentravę į tai, kas vyksta, tuomet lengviau būti be jokių pastangų ar sąmoningos kontrolės ir leisti skleistis visiems savo sugebėjimams, kurie išryškėja greitai, lengvai ir lanksčiai, prisitaikydami prie to, kas vyksta, keičiasi (panašiai kaip puikiai šokanti pora jaučia vienas kitą ar kaip vanduo tiksliai pripildo indą, kad ir kokios jis būtų formos). 17. Pastebimas visiškas išraiškingumas, unikalumas. Visiškas spontaniškumas užtikrina ir leidžia pasireikšti funkcionuojančio objekto prigimčiai ir stiliui bei užtikrina natūralumą, tikrumą, klastos nebuvimą. Būnant unikaliu nereikia nukreipti kitų, valdyti, manipuliuoti. 18. Asmenybė susilieja su pasauliu. Tai nėra kažkas paslaptinga, ezoteriška, antgamtiška. A. Maslowo nuomone, tai gali būti realizuota ir pasiekiama, jei tik norėtume susilieti vienas su kitu, užpildytume ar ištirptume vienas kitame, šitaip suvokdami pasaulį. Susiliejimą geriausiai atskleidžia ši japonų haiku eilutė: „Jei nori nupiešti paukštį, tu privalai tapti paukščiu“.

išvados A. Maslow pabrėžia saviraiškos svarbą žmogaus gyvenime. Kūrybiškumas būdingas kiekvienam žmogui ir yra susijęs su psichine sveikata. Išskiriamas pirminis, antrinis ir integruojantis kūrybiškumas. Kūrybiški žmonės išgyvena „ kulminacinius potyrius“ - būsenas, kurias gali patirti kiekvienas žmogus.2.1.2. C. R.

|Kas slopina kūrybiškumą?|

2 . 1 . 3 .

N. Rogers

požiūris

Kūrybinių galimybių apribojimo padariniai skaudūs - mes susergame, jaučiame įtampą, atbunkame nuo nevilties, net mėginame išsigydyti savo negalią alkoholiu ar narkotikais. Vartodami juos, kartais pasineriame į „kulminacinius potyrius“, deja, sumokame pačią didžiausią kainą - prisiliečiame prie savo kūrybinės esmės, bet prarandame patį save.

į kūrybiškumą

k ū r y

Kas slopina kūrybiškumą?

Svarbiausia problema - išsiaiškinti, kaip ir kada užslopinamas kūrybiškumas. 1. Kritika. Didžiausias kūrybiškumo priešas yra kritika, kurią dažnai išgirstame dar ankstyvojoje vaikystėje iš savo tėvų, mokytojų, brolių ar seserų. Žinoma, mūsų artimieji labai dažnai mus kritikuoja vedami pačių geriausių ketinimų. Deja, kritika užmuša kūrybos, o dažnai ir pažinimo džiaugsmą. 2. Vertinimas. Pasinerkime valandėlei į savo ankstyvąją vaikystę. Mes tikriausiai buvome mokomi viską daryti tik teisingai ir, žinoma, taip, kaip tą teisingumą įsivaizduoja suaugusieji. Mokykloje mums rašė pažymius už bandymą išreikšti savo jausmus meninėmis priemonėmis, mus visuomet vertino, netgi šokant ar grojant muzikos instrumentais. Griežtas kritikas, tūnantis mumyse, nuolat kuždėdavo: „Tą darai teisingai, o tą- ne“. Ir kiekvieną kartą, kai tik kas nors mums rašydavo pažymius ar vertindavo mūsų veiklą, sakydami, kad tai yra „neteisinga“, mes pergyvendavome ir sakydavome sau: „Aš nekūrybiškas“. Kartais mes buvome lyginami su kuo nors kitu. Jei mus lygindavo su sese ar broliu, kuriems geriau ar gražiau pasisekdavo ką nors atlikti, mes negailestingai nuvertindavome savo sugebėjimus. 3. Politinė sistema. N. Rogers į kūrybiškumą žvelgia plačiau, negu tik kaip į vienos asmenybės žlugdymą. Ji analizuoja ir politinės sistemos įtaką asmenybės kūrybiškumo skleidimuisi. Diktatoriai visais laikais bandė slopinti kūrybines žmonių galias, suprasdami, kad kūrybiškumas, naujos minties gimimas visuomet yra revoliucingas, kaitą lemiantis procesas.

y b i š k u m ą Kūrybiškumo slopinimo padariniai Kūrybinių galimybių apribojimo padariniai skaudūs - mes susergame, jaučiame įtampą, atbunkame nuo nevilties, net mėginame išsigydyti savo negalią alkoholiu ar narkotikais. Vartodami juos, kartais pasineriame į „kulminacinius potyrius“, deja, sumokame pačią didžiausią kainą - prisiliečiame prie savo kūrybinės esmės, bet prarandame patį save. N. Rogers įžvalgiai pastebi, kad, sukūrus palankias sąlygas kūrybiškumui ir saviraiškai skleistis, daug mažiau vaikų domėtųsi narkotikais. Pavyzdžiui, meno priemonėmis būtų galima sukelti lygiai tokias pat „kulminacinių potyrių“ būsenas visai be narkotikų.

išvados Natasha Rogers kūrybiškumą laiko asmenybės egzistencijos dalimi. Kūrybiškumas slypi kiekvienoje asmenybėje. Kūrybos esmę sudaro ne produktas, o procesas. Kūrybiškumą labiausiai slopina kritika, vertinimas ir nepalanki asmenybės augimui politinė sistema.

|Laimingos klasÄ&#x2014;s receptas|

Gabus

vaikas

Mokytojas, dirbdamas su moksleiviais, kuriems tenka savarankiškai spręsti įvairius mokymosi ir praktinės veiklos uždavinius, nuolat susiduria su vienokiais ar kitokiais vaikų sugebėjimais. Tarp mūsų yra labai daug gabių vaikų, tačiau dažnai mes jų nepastebime. O juk norint išugdyti vaiko gabumus, svarbu juos anksti pažinti ir atitinkamai lavinti. Lavinimas, ugdymas paskatina naujas vaiko veiklos formas, iškelia naujų tikslų, reikalavimų, suteikia vaikui reikiamų priemonių tiems tikslams pasiekti ir šitaip ją ugdo. Tam, kad gabumai anksti pasireikštų, reikia atitinkamų ugdymo sąlygų, specialaus lavinimo. O šitai daryti turėtų specialiai parengti kvalifikuoti pedagogai, kurių dar labai trūksta.

mokykloje * Gabus vaikas mokykloje. Su kokiais sunkumais jis susiduria? (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“). Tinka mokytojams, tėveliams, visiems, dirbantiems su jaunimu.

Laimingos klasės receptas Dešimčiai porcijų paruošti reikia: Žiupsnelio dalijimosi, Pusės puodelio pasitikėjimo, 1 šaukšto malonumo, 6 šaukštelių geros nuotaikos, 100 gramų bendravimo, Pusės kilogramo geros išvaizdos, 1 kilogramo aiškumo, 250 gramų bendradarbiavimo, 10 gramų gerų manierų 1 kilogramo disciplinos, vienos tikrai žavios mokytojos, 500 mililitrų švelnumo.

Paimkite didžiulę taurę ir supilkite į ją pasitikėjimą, bendravimą ir bendradarbiavimą; paskui - malonumą, linksmumą ir gerą išvaizdą. Viską gerai suplakite. Tada supilkite geras manieras ir discipliną. Viską atsargiai sumaišykite ir supilkite į 15 cm gylio ir 45 cm skersmens apvalią formą ir kepkite 200º C karštumo orkaitėje visą savaitę. Baigę kepti, atsargiai išimkite ir išbarstykite klasėje. |Iš dvylikamečio amerikiečio berniuko Henrio virtuvės paslapčių|

v a i k a s Pagrindinės problemos, iškylančios gabiems vaikams mokykloje 1. Paprastai nėra tinkamų sąlygų ir specialių programų, ugdančių gabių vaikų sugebėjimus. 2. Nepakankamas tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas atpažįstant vaikų sugebėjimus. 3. Nesuvokiama, kad tinkamas sugebėjimų įvertinimas nulemia asmenybės savijautą: savęs vertinimą, elgesį, motyvaciją, tinkamą savęs vertinimą, kitų žmonių požiūrį į vaiką. J. Freeman (1998) nuomone, net pusės vaikų gabumų, nustatytų tyrimo testais, mokytojai nepastebi. Vadinasi, tik pusė vaikų parodo savo sugebėjimus, o likusiųjų sugebėjimai taip ir tūno giliai „pasislėpę“. Mokytojai lengvai atpažįsta tik tuos sugebėjimus, kurie matomi iš pirmo žvilgsnio (pvz., vaikas laimėjo muzikantų konkursą ar sporto varžybas). Tačiau daugelis sugebėjimų atsiskleidžia tik sudarius tam tinkamas sąlygas. O tai nėra lengva ir paprasta, nes dažniausiai pastebimi tie gabūs vaikai, kurie savo sugebėjimais pralenkia bendraamžius, lengvai mokosi. Bet yra ir kita gabiųjų grupė, su kuria sunku dirbti tiek tėvams, tiek mokytojams. Tai - nestandartinio mąstymo vaikai, kurių gebėjimai nėra taip lengvai pastebimi.

J. Freeman manymu, sukurta daugybÄ&#x2014; mitĹł apie gabiuosius.

3 . 5 . 1 .

Mitai apie

gabius vaikus

Kas skiria gabius vaikus nuo kitų vaikų? Pasirodo, tik nevienodi kiekvieno sugebėjimai. J. Freeman tyrimų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje ištyrus 210 vaikų (nuo 5 iki 14 metų), kurių IQ buvo nuo 100 iki 170, paaiškėjo, kad savo elgesiu jie niekuo nesiskiria nuo kuklesnių sugebėjimų vaikų. Iki tol daugelis psichologų nurodydavo įvairias savybes (ne vien sugebėjimus), kurie išskiria gabiuosius.

ir jų mokymą

m i t a i a p i e g Mitai apie gabius vaikus ir jų mokymą

J. Freeman manymu, sukurta daugybė mitų apie gabiuosius. Štai keletas jų. Pirmasis mitas Nėra negabių vaikų, yra negabūs mokytojai. Šį mitą lydi keli šūkiai: visi vaikai gabūs (gal net viskam!), tik nereikia jų gabumų slopinti. Antrasis mitas Gabumams plėtoti reikia sustiprintos mokymosi veiklos. Trečiasis mitas Šeimoje augo trys sūnūs: du protingi, trečias - poetas. Ketvirtasis mitas Gabūs vaikai labai greitai suvokia dalyko esmę, savo padėtį mokykloje ir yra pirmūnai. Penktasis mitas Gabiųjų ugdymas - tai elito ugdymas. Šeštasis mitas Gabūs vaikai fiziškai stipresni už kitus. Septintasis mitas Gabūs vaikai - tai šeimos pirmagimiai ar vienturčiai. Aštuntasis mitas Gabūs vaikai turi mažiau draugų mokykloje ar kieme. Tai netiesa, nes kieme jie draugų gali turėti mažiau todėl, kad yra labiau užsiėmę, o mokykloje – gali neturėti sau įdomių bendraamžių. Devintasis mitas Gabiųjų emocijos nestabilios. Jos labiau priklauso ne nuo gabumų, bet nuo gyvenimo sąlygų ar asmenybės bruožų. Dešimtasis mitas Smalsumas, nuolatinis klausinėjimas būdingi ne tik gabiems vaikams. Šis bruožas gabiųjų elgesyje tik labiau pastebimas.

a b i u s v a i k u s

O dabar galite palyginti savo atsakymą su J. Freeman išskirtais dviem požiūriais į gabumus: Amerikietiškasis gabuolio tipas Gabieji išsiskiria iš kitų: •aukštesniu intelektu; •fiziniu išsivystymu; •kūrybingumu; •polinkiu būti lyderiais. Paplitęs gabaus vyro stereotipas aukštaūgis, blondinas.

Britiškasis gabuolio tipas Gabieji išsiskiria iš kitų: •intelektu; •specialiais sugebėjimais. Gabaus vyro stereotipas - žemaūgis, su akiniais.

praktinė užduotis

Siūlome jums pagalvoti, kokia jūsų nuomonė apie gabius žmones. Įsivaizduokite gabų ar talentingą asmenį ir nusakykite, kuo jis išsiskiria iš kitų žmonių- savo išore, asmenybės ar intelekto savybėmis. Įsisąmoninti savo nuostatą dėl gabių žmonių ypač svarbu mokytojams, vadovams, nes kartais, nors žodžiais ir pripažįstame gabumų reikšmę, mūsų nuostatos gali būti klaidingos, siauros, standartinės.

55 Sąvoka „gabūs vaikai“ daugeliui asocijuojasi tik su nedidele vaikų grupe, o kartais ugdyti gabų vaiką kliudo mūsų išankstinės nuostatos (jeigu tokių nuostatų turime daug ir negalime jų pakeisti, vargu ar galime save vadinti kūrybiškais). Tačiau į gabumų sąvoką derėtų pažvelgti plačiau. Kiekvienas vaikas yra savaip gabus, ypatingas, unikalus. Būtina rasti pusiausvyrą ugdant kiekvieną vaiką,, atsižvelgti į jo sugebėjimus. Tam, kad tai padarytume, būtina susimąstyti, kaip mes žiūrime į vaiko sugebėjimus - ar ypatingą dėmesį pasiruošę skirti gabiausiems savo auklėtiniams, ar manome, kad jiems ir taip gerai sekasi, o mūsų pagalba reikalingesnė mažiau gabiems, blogiau besimokantiems vaikams.

Su kokiomis problemomis gab큰s vaikai susiduria mokykloje?

3 . 5 . 2 .

Problemos

mokykloje

Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali sukelti gabių vaikų sugebėjimas greičiau negu kiti vaikai atsakyti į mokytojo klausimą, noras pertraukti pašnekovą, nesugebėjimas vesti dialogą (dėl nekantrumo išklausyti kitus), spontaniškumas, įprotis „pataisyti“ pašnekovą ir t. t. Įdomus yra įpročio pataisyti pašnekovą aiškinimas. Manoma, kad gabūs vaikai ypač nori būti teisūs ir teisingi, o suklydę labai kenčia ir jaudinasi...

** Sunkumai, su kuriais mokykloje susiduria gabūs vaikai. Dera žinoti mokytojams, tėveliams, vaikų draugams, šeimų psichologams, tiems, kurie dirba su jaunimu...(Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

JAV psichologių C. A. Takacs ir M. B. Karnes manymu, dažniausiai išryškėja: 1. Elgesio problemos. Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali sukelti gabių vaikų sugebėjimas greičiau negu kiti vaikai atsakyti į mokytojo klausimą, noras pertraukti pašnekovą, nesugebėjimas vesti dialogą (dėl nekantrumo išklausyti kitus), spontaniškumas, įprotis „pataisyti“ pašnekovą ir t. t. Įdomus yra įpročio pataisyti pašnekovą aiškinimas. Manoma, kad gabūs vaikai ypač nori būti teisūs ir teisingi, o suklydę labai kenčia ir jaudinasi. Todėl jiems gali atrodyti, kad ir kiti žmonės bijo suklysti, nori sužinoti tiesą. Tad vos pajutę, kad kiti klysta, skuba išgelbėti juos nuo klaidos negalvodami, kad pataisytajam gali būti nemaloniau išgirsti viešą pastabą, negu suklysti. Žinoma, iš mandagumo kartoti kito klaidas taip pat nesiūloma. 2. Poreikis būti pripažintam. Šis poreikis būdingas visiems žmonėms, tačiau gabūs vaikai, turėdami greitą orientaciją, iš karto pagavę pasakojimo ar anekdoto esmę ir pabaigą, patys skuba papasakoti panašius išgyvenimu, dažnai dar gyviau ir įdomiau. Tai irgi gali sukelti nepasitenkinimą ir antipatiją. 3. Gabūs vaikai dažnai būna kandūs, mėgsta pasišaipyti iš kitų. 4. .Neigiama klasės draugų nuostata. Klasės draugai į „žiniuką“, „proto bokštą“ reaguoja neigiamai, nes jiems atrodo, kad gabuolis būtinai nori išsiskirti iš visų. Dažniausiai šis noras yra tik gynybinė reakcija ir todėl būtina ieškoti gilesnės priežasties. Paprastai vaikas jaučia nuolatinę širdgėlą ar kančią, jį nuolatos kažkas skaudina. Beje, šmaikščiai ar kandžiai atsikirsti dažniausiai pavyksta dėl dviejų priežasčių: a) vaikų vaizduotė ir žodynas labai turtingi, b) sugebėjimas įžvelgti pažeidžiamiausias pašnekovo vietas taip pat neeilinis. Todėl pajudinus šį vaiką reakcija gali būti baisi ir labai skausminga. Išsiaiškinę kandumo atsiradimo priežastį, padėkite vaikui pabandyti savo skausmą verčiau išlieti dienoraštyje.

5. Nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui (kartais dar vadinamas imperatyviu, t. y. paremtu komandomis). Toks bendravimas ugdo pasyvų vaikų paklusnumą, priklausomybę ir konformizmą, o ilgainiui sukelia ir pasyvų priešinimąsi, kai klausoma komandos, bet viskas daroma vangiai ir lėtai. Vaikas atvirai nesipriešina, bet „tempia gumą“ ir teisinasi: „Betgi aš dar nebaigiau“ ir pan. Instruktuojantis (paaiškinantis) arba demokratinis vadovavimo stilius ugdo iniciatyvumą ir tvirtumą. Išklausyti vaiko argumentus visuomet būtina. Jeigu jūsų auklėtiniai nesusiduria su šiomis problemomis, nereikia manyti, kad yra negabūs, nes daugelis gabių vaikų puikiai randa savo vietą visuomenėje. 6. Aš vaizdas ir savęs vertinimas. Dažniausiai mes save vertiname taip, kaip buvome girdėję apie save iš mus supančių, reikšmingų mums žmonių. Pavyzdžiui, „Tu gali“, „Esi stiprus“, „Verkti berniukui gėda“, „Aš geriau padarysiu negu tu“, „Esi žioplas“ ir t. t. Psichosocialinės raidos teorijos autorius E. Erikson, išskyręs psichosocialinės raidos fazes, pažymi, kad jau nuo pat pirmųjų gyvenimo metų ugdomas pasitikėjimas savo jėgomis, kaltės arba iniciatyvumo jausmas. 59 Mokyklose pagal sukuriamas vaiko gabumams atsiskleisti sąlygas, jis gali „patekti“ į keturis, skirtingus lygius (A.Maslow,1954): 1. „Išlikimo“ - vaikas tik fiziškai dalyvauja mokyklos gyvenime, kovodamas už savojo Aš išlaikymą priešiškoje jam aplinkoje, išeikvodamas tam labai daug energijos. 2. Gynybos- vaikas gali išlikti savimi, susirasdamas saugią erdvę, tačiau daug energijos išeikvoja savo pozicijoms išlaikyti ir grėsmei išvengti.

3. Pasitikėjimo - vaikas randa kompromisą, įveikdamas kitų žmonių antipatijas ir nedraugiškumą, didžiausią savo energijos dalį skirdamas savęs įtvirtinimui, mokymuisi, lavinimuisi ir tik nedidelę - prisitaikymui. 4. Išsiskleidimo - tai turėtų būti galutinis tikslas ir sąlyga gabiųjų talentams puoselėti. Sudarius tokias psichologines sąlygas talentams išsiskleisti, vaikas visą savo energiją gali skirti kūrybai ir produktyviai veiklai.

J. F. Feldhuseno (1995, JAV) nuomone, gabiems vaikams, besimokantiems vidurinėje mokykloje, reikia specialių konsultacijų, kurios padėtų jiems: 1. Geriau suprasti savo gabumus ir talentą. Pastebėta, kad gabūs vaikai dažnai nesuvokia savo gabumų, todėl negali patys tinkamai planuoti savo karjeros. Mokytojai, dirbdami mažose grupelėse ar individualiai, turėtų padėti jiems suvokti savo gabumus. 2. Išsiaiškinti, ko vaikai nori pasiekti gyvenime ir numatyti pakankamai aukšto lygio tikslus, susijusius su profesine karjera. Jie turi būti supažindinami su įvairiomis profesijomis ir žinoti, kurioms iš jų reikia kūrybinio aktyvumo, intelekto, meninių sugebėjimų ar išradingumo. Būtų gerai, jei mokytojai ar tėvai organizuotų susitikimus su įvairių profesijų atstovais. 3. Numatyti tinkamus ugdymo būdus, padėsiančius pasiekti numatytą tikslą. Gabiuosius reikia supažindinti su geriausiais universitetais ir aukštosiomis mokyklomis ir paskatinti siekti aukščiausios kokybės išsilavinimo. 4. Susidoroti su asmeninėmis bei socialinėmis problemomis, kurios iškyla gabiesiems. Jiems neretai iškyla stresą sukeliančių situacijų, kai jie atsiduria antiintelektualioje bendraamžių ar suaugusiųjų aplinkoje. Mažose grupelėse ar individualiai gabieji turėtų būti mokomi, kaip priimti šiuos iššūkius, su jais susidoroti ir rasti tinkamus sprendimus.

J. F. Feldhusen nurodo, kad gabiesiems būtina suformuluoti ilgalaikius tikslus, besiremiančius asmeniniu įsipareigojimu. C. M. Makerio nuomone, dirbant su gabiais vaikais reikėtų atsižvelgti į tai, kad: 1) vaikai, kurių aukštas intelektas ir kūrybiškumas, turėtų būti mokomi pagal specialias programas; 2) problemų sprendimo procesas turėtų būti svarbesnis rodiklis negu žinios; 3) problemų sprendimo būdų turėtų būti mokomi tiek gabūs suaugusieji, tiek gabūs vaikai. Vaikams turėtų būti sudaryta galimybė stebėti ir dalyvauti grupėse, kuriose gabūs suaugusieji sprendžia sudėtingas problemas; 4) pasaulio ateitis ir kokybė priklauso nuo kiekvienos tautos individų (kaip grupės) sugebėjimo efektyviai spręsti sudėtingas problemas. Mokiniai (studentai), kuriuos mokė spręsti tik paprastas problemas, o mokytojai apsiribojo tik savo disciplinos išdėstymu, taps suaugusiaisiais, kurių požiūris į pasaulį bus labai siauras. Mokymas efektyviai spręsti problemas padės jiems ir vėliau rasti tinkamiausius sprendimus. Ateityje didžiausia vertybė sprendžiant svarbias problemas bus gabūs vaikai ir suaugusieji, trokštantys ir sugebantys pakeisti tiek savo, tiek tautos ir pasaulio likimą geresne linkme. 61

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį ugdant gabius vaikus? - protinį vystymąsi (vaikas ugdomas atsižvelgiant į jo sugebėjimų lygį ir numatant perspektyvą). - aplinkos ypatumus: mokymosi sąlygas, materialines galimybes (be smuiko J. Menuchinu netapsi!). - gebėjimą susikoncentruoti (jis paprastai išryškėja ankstyvame amžiuje ir nuo aplinkos sąlygų nepriklauso). - atmintį (ji pasireiškia labai anksti ir išlieka visą gyvenimą). - verbalinį vystymąsi (gabūs vaikai pralenkia bendraamžius kalbėjimo, skaitymo, rašymo įgūdžiais). - laisvalaikio ypatumus (laisvalaikiu gabūs vaikai gali užsiimti įvairia veikla, jie gali mesti vieną pradėtą darbą, imtis kito, trečio, kol atras tai, kas jiems patinka). - emocinius skirtumus (gabūs vaikai dažniau jaučia, kad jie kitokie, supranta, kad jų ypatingumą lemia sugebėjimai, todėl būna labai jautrūs).

Praktiniai patarimai (remiantis A.Takacs ir M.B.Karnes) Ko reikia, kad gabieji jaustųsi gerai? 62 - susitikimų su bendraminčiais. - subalansuotos mokymo programos. - žaismingos (nenuobodžios) mokymosi aplinkos. - galimybių tenkinti individualius poreikius. - mokytojų patarėjų, konsultantų. - paskatinimo, padrąsinimo veikti. - aplinkinių gebėjimo priimti juos tokius, kokie yra.

** Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ugdant gabius vaikus (praktiniai patarimai)? Tinka mokytojams, tėveliams, visiems, kurie dirba su jaunimu. (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

Kokias savybes reikia išugdyti? - pasitikėjimą, kuris būtų pagrįstas savo vertės įsisąmoninimu. - sugebėjimą įvertinti savo ir kitų privalumus ir trūkumus. - intelektinį smalsumą ir pasirengimą tyrinėti, kartais netgi rizikuojant. - pagarbą, garbingumą, draugiškumą, empatiją, kantrybę, tvirtumą. - įprotį pasikliauti savo jėgomis ir atsakyti už savo poelgius. - sugebėjimą bendrauti su įvairių sugebėjimų bei pažiūrų žmonėmis ir juos įvertinti.

Kas labiausiai kliudo atsiskleisti gabumams?

3 . 5 . 3 .

Kliūtys

gabumams

Kas labiausiai kliudo gabumams atsiskleisti? Daugiausia tyrimų, norint nustatyti, kas kliudo sugebėjimams atsiskleisti, buvo atlikta apie 1960 metais su 6-7 metų vaikais.

atsiskleisti

** Kliūtys, kurios trukdo atskleisti vaikų gabumus. Žinotini dalykai mokytojams, tėveliams, visiems, kurie dirba su jaunimu. (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

Kas labiausiai kliudo gabumams atsiskleisti? Daugiausia tyrimų, norint nustatyti, kas kliudo sugebėjimams atsiskleisti, buvo atlikta apie 1960 metais su 6-7 metų vaikais. Nors kiekvienas atvejis yra individualus, nustatyta, kad vyrauja šios kliūtys (Fine, 1967; Gallagher, 1975; Pringle, 1970; Whitmore, 1980): 1. Negatyvus požiūris į mokyklą ir mokymąsi apskritai. 2. Blogi santykiai su tėvais. 3. Nuotaikų svyravimas, depresija, vidiniai prieštaravimai. 4. Žemas savęs vertinimas, „pastumdėlio“ savijauta; polinkis teisintis ir aiškinti savo trūkumus, kaltės priskyrimas kitiems. 5. Polinkis fantazuoti. 6. Blogi tarpusavio santykiai, nepasitikėjimas žmonėmis. 7. Atkaklumo stoka, polinkis išsiblaškyti ir atidėlioti svarbius reikalus. 8. Priešiškumas mokytojams, vadovams. 9. Nuobodulys. 10. Savidrausmės stoka ir nesugebėjimas imtis atsakomybės (asmeninės) už savo veiksmus. 11. Lyderio savybių neturėjimas. 12. Nesugebėjimas atsipalaiduoti, linksmintis arba pernelyg didelis dėmesys malonumams. 13. Emocinės pusiausvyros stoka. 14. Jautrumas kritikai; polinkis kritikuoti kitus. J. Freeman nurodo keturias pagrindines kliūtis, su kuriomis susiduria gabūs vaikai: 1. Priklausomybė socialiniam sluoksniui. Net ir 1980-aisiais iš darbininkų sluoksnio kilusiems jaunuoliams būdavo sunku pritaikyti savo sugebėjimus ir siekti geresnio išsilavinimo.

g a b u m a m s 2. Lytis. Ir berniukai, ir mergaitės dėl visuomenėje vyraujančių nuostatų priversti jausti savo gabumų ribas, o tai trukdo natūraliai skleistis jų gabumams. 3. Fizinė negalia ar emociniai sutrikimai, priklausymas kultūrinei mažumai. 4. Gabiausiems kliudo sąlygų nebuvimas mokytis pagal individualią, vaiko sugebėjimus ir interesus tiksliai atitinkančią programą bei aplinka, nepastebinti ir nesistengianti pastebėti vaiko potencialių sugebėjimų. Daugiausia tyrimų buvo atlikta apie 1960-uosius metus su 6-7 metų vaikais (B. Bricklin, P. Bricklin, 1967; A. Combs, 1967; B. Fine, 1967; J. Gallagher, 1975; M. Karnes, 1961; M. Pringle, 1970). Paaiškėjo, kad yra keturios kategorijos priežasčių, slopinančių vaiko galimybes: 1. Sensoriniai sutrikimai. Tai gali būti aklumas, kurtumas ir kt. Pakankamai aukšto intelekto vaikas negalės suvokti tam tikros informacijos ir neprilygs savo pasiekimais sveikiems vaikams. Kuo anksčiau bus pastebėti įvairūs sutrikimai, tuo daugiau bus galima padėti vaikui. 2. Prastas mokymas ar neatitinkančios vaikų sugebėjimų programos. 3. Socialinės šaknys: skurdžiose ar menko išsilavinimo šeimose, kuriose nevertinami vaiko pasiekimai ir neskatinamas jo sugebėjimų ugdymas. 4. Psichologinės prielaidos - pati svarbiausia sąlyga. Jos susiformuoja dar ankstyvojoje vaikystėje, šeimoje. Tėvų nežinojimas ar nesupratimas slopina gabių vaikų vystymąsi. 5. Nerealistiški tikslai.

išvados Mokykloje gabiems vaikams ne visuomet saugu. Mokytojai dažnai jaučia vaikų intelektinį spaudimą, o talentingi vaikai - nepasitikėjimą jais ir nedraugiškumą.

Koks mokytojas turﾄ葉ﾅｳ dirbti su gabiais vaikais?

3 . 5 . 4 .

Talentingas

Mokytojui suteikta ypatinga galimybė savo rankomis atskleisti įdomiąją, spalvingąją gyvenimo pusę. Pasaulio, kuriame nėra vieno teisingo atsakymo.

mokytojas

Iki šiol kalbėjome apie vaikų sugebėjimus, intelektą, kūrybiškumą. Šiame skyriuje kalbėsime apie talentingą mokytoją, sugebantį dirbti su gabiais vaikais.

** Talentingas mokytojas. Koks mokytojas turėtų dirbti su gabiais vaikais? Tinka mokytojams, tėveliams, mokyklų, grupių vadovams, visiems, kurie dirba su jaunimu. (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

t a l e n Kiekvienam pedagogui yra tekę bendrauti su labai intelektualiais vaikais ir išgirsti keblių klausimų, į kuriuos iš karto atsakyti nebūdavo lengva. Amerikiečių psichologė J.Gallagher retoriškai klausia: „Kas bijo gabių vaikų?“ ir atsako: „Beveik visi mokytojai!“ Nereikia stebėtis, kad kai kurie mokytojai bijo net ir pačių mažiausių savo auklėtinių, nuolat klausinėjančių ne to, ko visi kiti. Tyrimai rodo, kad daugelis vaikų neatskleidžia savo tikrųjų sugebėjimų kaip tik dėl netinkamo dėstymo (programos ir metodų), neigiamo ar abejingo požiūrio į juos („šis niekam tikęs, o tas visai beviltiškas“), mokytojo nenoro ar nesugebėjimo dirbti kūrybiškai.

Koks mokytojas turėtų dirbti su gabiais vaikais?

Pasak V. Enrlicho (JAV, 1978), mokytojas, dirbantis su ketverių- dešimties metų gabiais vaikais, turėtų: •būti geranoriškas ir jautrus; •žinoti gabių vaikų psichologinius ypatumus, poreikius ir interesus; •turėti praktinio darbo su šiais vaikais patirtį; •būti aukšto intelekto; •pasižymėti įvairiapusiais interesais ir mokėjimais; •turėti ne vien pedagoginį išsilavinimą; •būti pasirengęs atlikti įvairiausius vaidmenis; •būti veiklus ir gyvybingas;

t i n g a s •turėti humoro jausmą (bet be sarkazmo atspalvio); •būti lankstus, pasirengęs keisti ankstesnes nuostatas ir nuolat tobulėti; •būti netradicinė, turtingą vidinį pasaulį turinti asmenybė; •būti stiprios sveikatos; •urėti specialų pasirengimą darbui su gabiais vaikais, nuolat gilinti specialiąsias žinias. Taigi, didelę reikšmę turi mokytojų intelektiniai sugebėjimai, asmenybės savybės ir geras profesinis pasirengimas. Tačiau vien to neužtenka. Svarbu, kokius konkrečius metodus pasirenka mokytojas.

Mokytojų asmenybės savybės

3.5.4.1.

Pageidaujamos

mokytojų

Teigiamas Aš vaizdas yra viena iš svarbiausių mokytojo, dirbančio su gabiais vaikais, savybių. Daugelis tyrinėtojų ir psichologų įsitikinę, kad teigiamas Aš vaizdas tiesiogiai susijęs su mokytojo geranoriškumu mokiniams. Nesunku įsivaizduoti, kad mokytojas, turintis žemą savęs vertinimą, lengvai gali pasijusti nejaukiai dirbdamas su sumaniais, net ir ikimokyklinio amžiaus vaikais.

savybės ** Pageidautinos mokytojų, dirbančių su gabiais vaikais, savybės. Tinka mokytojams, tėveliams, mokyklų ir grupių vadovams, visiems, kurie dirba su jaunimu. (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

p a g e i d Mokytojų asmenybės savybės Ne kiekvienas mokytojas tinka dirbti su gabiais vaikais. Parenkant mokytoją dirbti su gabiaisiais, siūloma atsižvelgti į šias jo savybes.

Teigiamas Aš vaizdas Teigiamas Aš vaizdas yra viena iš svarbiausių mokytojo, dirbančio su gabiais vaikais, savybių. Daugelis tyrinėtojų ir psichologų įsitikinę, kad teigiamas Aš vaizdas tiesiogiai susijęs su mokytojo geranoriškumu mokiniams. Nesunku įsivaizduoti, kad mokytojas, turintis žemą savęs vertinimą, lengvai gali pasijusti nejaukiai dirbdamas su sumaniais, net ir ikimokyklinio amžiaus vaikais. D. Sisk (1976) svarstydama Aš vaizdo svarbą, rašė: „Vis daugiau pedagogų ima suprasti jo reikšmę“. Aš vaizdas gali neįtikėtinai pakeisti asmenybės raidą tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Nors D. Sisk kalbėjo apie gabius vaikus, tačiau tai tiktų ir mokytojams bei tėvams.

Tikslo siekimas ir atkaklumas J. Renzulli’o teigimu, nėra vieno kurio nors gabumus nusakančio kriterijaus. Jo manymu, taip pat yra ir su mokytojų atrankos kriterijais. Jis nurodo šiuos kriterijus: -aukštesnis už vidutinį intelektas; - tikslo siekimas ir atkaklumas; - kūrybinis pradas. Mokytojas, dirbdamas su gabiais vaikais, turėtų būti atkaklus, nuoseklus, siekti užsibrėžto tikslo. Iš tikrųjų tas mokytojas, kuris šokinėja nuo vienos mokymo sistemos ar metodikos prie kitos ir nesistengia iki galo atskleisti nė vienos iš jų galimybių, vargu ar gali tikti darbui su gabiais vaikais. Svar-

a u j a m o s bus yra ir mokytojo sugebėjimas atsižvelgti į vaikų interesus ir juos patenkinti. W. Bishop (1975) mano, kad gerus mokytojus, dirbančius su gabiais vaikais, išskiria atkaklus tikslo siekimas.

Brandumas Mokytojas, dirbantis su gabiais vaikais, galėtų turėti tam tikrą darbo patirtį. Nors darbo patyrimas nėra brandumo garantija, praktika rodo, kad nepatyrę mokytojai paprastai nepasiruošę darbui pagal specialias programas, sudarytas gabiems ikimokyklinukams. Profesionaliai ir emocionaliai brandiems mokytojams būdinga tai, kad jie visada supranta savo tikslus ir užduotis. Jei jie yra išrinkti vadovais, pavaldiniai jais pasitiki ir gerbia. Brandūs mokytojai nesibijo gabių vaikų, o priešingai - pasiruošę priimti pastarųjų iššūkį. Tokie mokytojai sugeba pritaikyti savo gilias žinias, parinkti tinkamiausias mokymo metodikas ir strategijas.

Emocinis stabilumas Ši mokytojo savybė glaudžiai susijusi su teigiamu Aš vaizdu, lankstumu ir gera fizine sveikata. Stebėjimai rodo, kad mokytojas, turintis neišspręstų asmeninių problemų, sunkiai pajėgia dirbti su gabiais vaikais, nes jų interesų ir poreikių ratas reikalauja iš mokytojo didelės emocinės įtampos. Gabūs vaikai turi turėti deramą pavyzdį, todėl tokių vaikų mokytojams reikia būti susikaupusiems ir gerai valdyti savo emocijas.

p a g e i d Jautrumas Dar viena savybė, būtina mokytojui, - tai jautrumas kitų pergyvenimams ir poreikiams. Ši savybė turi ypatingą reikšmę mokant gabius vaikus, kurie ganėtinai pažeidžiami ir jausmingi. Dažnai jie linkę sau kelti pernelyg sudėtingus uždavinius, o kai nepasiseka jų išspręsti, smarkiai nusivilia. Į tarpusavio santykių problemas ir aplinkinių nesupratimą šie vaikai taip pat aštriai reaguoja. Mokytojui, dirbančiam su tokiais vaikais, labai svarbu mokėti įsijausti į jų nerimo priežastį ir padėti susitvarkyti su savo jausmais. Panašus paramos būdas padeda vaikams didinti savo galimybes ir tuo pat metu sėkmingai susitvarkyti su iškylančiomis problemomis.

Sugebėjimas individualizuoti mokymą

Gabių vaikų mokytojas turi mokėti pažinti savo auklėtinių individualius sugebėjimus ir atitinkamai kaitalioti mokymo procesą. Net jeigu mokytojas dirba su panašių gabumų vaikų klase, tai ir tuo atveju reikėtų atsižvelgti į unikalias vaikų ypatybes bei poreikius. Ypač svarbu atsižvelgti į individualius skirtumus, kai gabūs vaikai mokosi pagal įprastas programas kartu su kitais, įvairių sugebėjimų vaikais.

Profesionalios mokytojų savybės Mokytojo profesionalumas nustatomas pagal jo teorinių žinių lygį ir patirtį. Ruošdamiesi darbui su gabiais vaikais, mokytojai dažniausiai pradeda dirbti klasėse, kur tik dalis vaikų išsiskiria savo sugebėjimais. Daugelis gabių vaikų mokymo specialistų mano, kad mokytojams reikia specialios praktinės stažuotės.

a u j a m o s Mokytojų žinios ir įgūdžiai tikrinami pagal ekspertų sudarytas nuostatas. K. Seeley (1979) išsiuntinėjo specialias apklausas į JAV Kolorado valstijos pedagogines įstaigas ir pagal gautus atsakymus sudarė profesionalių mokėjimų, kurių reikia darbui su gabiais vaikais, sąrašą: 1) organizuoti mokymą, atitinkantį vaiko diagnostinio tyrimo rezultatus; 2) modifikuoti mokymo programas; 3) stimuliuoti kognityvines mokinių savybes; 4) dirbti pagal specialų mokymo planą; 5) konsultuoti mokinius (su ikimokyklinio amžiaus vaikais šis mokėjimas gali būti pakeistas į sugebėjimą konsultuoti tėvus). JAV švietimo sistemoje mokytojų atranka darbui su gabiais vaikais yra labai griežta. Ji nuolatos tobulinama, siekiant atrinkti pačius geriausius specialistus.

išvada Mokytojui, dirbančiam su gabiais vaikais, reikia specialaus pasirengimo ir tam tikrų asmeninių bei profesinių savybių.

Kokią įtaką gabių vaikų ugdymui turi šeima?

Šeimos įtaka

vaiko gabumų

Kokie sunkumai dažniausiai iškyla, auginant gabius vaikus? Tėvai, turintys talentingų vaikų, labai anksti susiduria su įvairiomis problemomis, nes šie vaikai paprastai būna labai aktyvūs, dažnai mažiau miega, o vėliau - išryškėja jų ypatingas noras pažinti pasaulį, dažniausiai pasireiškiantis didžiuliu smalsumu, nesibaigiančiais klausimais, ryškiais interesais tik tam tikrai veiklai ir pan. Visuomenės požiūris į talentingus vaikus taip pat turi įtakos jų sugebėjimams atsiskleisti. Jei tvyro antiintelektualizmo atmosfera ir tėvai nuolatos kartoja: „neišsiskirk“, „būk toks kaip visi“, „nebūk balta varna“ ir t. t., tai neigiamai paveiks vaiko savęs vertinimą, asmenybės brendimą ir augimą. Plačiau aptarsime JAV psichologių C. A. Takacs (1986) ir M. B. Karnes (1986) požiūrį į gabių vaikų ugdymo problemas bei supažindinsime su praktiniais patarimais tėvams.

raidai ** Pageidautinos mokytojų, dirbančių su gabiais vaikais, savybės. Tinka mokytojams, tėveliams, mokyklų ir grupių vadovams, visiems, kurie dirba su jaunimu. (Iš Daivos Grakauskaitės – Karkockienės spaudai rengiamos knygos „Kūrybos psichologija“).

š e i m o s

S. L. Pressey (1955), tyrinėjęs ypač gabias asmenybes, pastebėjo, kad visos jos turėjo: - nuo pat gimimo puikias galimybes gabumams atsiskleisti ir jautė šeimos narių bei draugų palaikymą. - ankstyvą ir nuolatinį individualų vadovavimą ir pagalbą. - galimybes reguliariai pritaikyti savo sugebėjimus srityse, kurioms jie gabūs, taip pat galėjo „žengti“ individualiu tempu. - „bendrakeleivį“, su kuriuo galėjo bendradarbiauti (nebūtinai tos pačios srities sugebėjimų). - galimybę patirti vis didesnę sėkmę. B. S. Bliumas (JAV, 1985), tyrinėjęs 120 talentingų muzikantų, aktorių, sportininkų, matematikų ir mokslininkų, nustatė, kad prigimtiniai duomenys nėra tokie svarbūs kaip ilgas ir intensyvus puoselėjimo, padrąsinimo, ugdymo ir lavinimo procesas, kurio įtakos neišvengia nė vienas gabus žmogus. Tyrimų rezultatai rodo, kad ypatingiems sugebėjimams išugdyti būtinas aplinkinių palaikymas, puikus išsimokslinimas, motyvacijos ugdymas ir padrąsinimas kiekviename raidos periode. B. S. Bliumas atliko įdomius talentingų žmonių šeimų, kuriose jie augo, vertybių tyrimus. Pastebėta, kad šeimose, kuriose augo talentingi vaikai, buvo vertinami laimėjimai ir kuo geresnis kiekvienos užduoties ar darbo atlikimas. Tėvai laikė savo pareiga išmokyti vaikus produktyviai naudoti savo laiką ir daryti tai, kas labiausiai atitinka tėvų vertybes. Tėvai tikėjosi, kad visi šeimos nariai vadovausis panašiomis nuostatomis į sunkaus darbo svarbą ir gerų rezultatų siekimą. Tačiau vaikų interesai buvo gerbiami ir tėvai (ar kiti šeimos nariai), nors ir siekdami savo tikslo, sugebėjo sukurti intriguojančias ir atitinkančias vaiko poreikius sąlygas, kuriomis vaikai būdavo padrąsinami veikti ir išmokti bent jau paprasčiausių veiklos įgūdžių. Kartais dalyvaudavo ne tik tėvai, bet ir šeimos bičiuliai, giminės, kaimynai, vyresni broliai ir seserys, vaikų draugai ir pan. Užsibrėžto tikslo siekimas ir savidrausmė šiose šeimose taip pat buvo laikomos vertybėmis.

į t a k a išvada Taigi galime teigti, kad tėvų domėjimasis ir dalyvavimas mokymosi veikloje turi didelę įtaką vėlesniems laimėjimams. Aišku, kad namų aplinkos poveikis šioje ilgoje ir sudėtingoje talentų ugdymo kelionėje yra tik viena visumos dalis, tačiau ji yra lemtinga. Deja, labai dažnai pamirštama, kad tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai ir turi didžiausią įtaką jų ateičiai. Jie pirmieji įskiepija vertybes, požiūrius, perteikia informaciją. Gabiems ir kūrybiškiems vaikams reikia tėvų emocinio palaikymo ir padrąsinimo, vertybių ir elgesio įvertinimo, taip pat realybės pojūčio įskiepijimo. Tėvai turėtų atsiminti, kad vaikus auginti visuomet sudėtinga, o gabius vaikus - dar sudėtingiau.

motyvacija,

82 Daiva Grakauskaitė-Karkockienė, Kūrybos psichologija (teoriniai ir praktiniai aspektai) Maketavo Juozapas Švelnys Vilniaus Dailės Akademija, 2012

kūrybiškumas

motyvacija,