Skonių erdvė

...o koks Tavo gyvenimo skonis?

Skoniu erdve erdve maistui, tradicijoms, bendravimui, architekturai

nr. 2 2019 ruduo-Ĺžiema

“Draugystė – reikalingiausias dalykas gyvenime, nes niekas nenorėtų gyven� be draugų, net jeigu būtų pertekęs visų kitų gėrybių”.

(Aristotelis)

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Žmonių bendrystė – �ek šeimoje, �ek giminėje, �ek su kaimynais ir ar�mais žmonėmis visais laikais buvo svarbus dalykas. Tai už�krino tautų išlikimą, jų saugumą. Net medžiai ir augalai yra socialios būtybės, besivienijančios į bendrystę, tam, kad išliktų, padeda vieni ki�ems aug�. Lietuvos istorija taip pat rodo, kiek daug galima pasiek� būnant bendrystėje: LDK galybė Vytauto Didžiojo laikais, 650 km ilgio gyvasis Bal�jos kelias, Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų diena. Išlikę etnografiniai kaimai byloja apie vieningą ir bendruomenišką čia gyvenusių lietuvių būdą. Bendravimas taip pat padeda žmogui jaus�s laimingu: Laimės tyrimų ins�tutas Danijoje įrodė, kad „Laimė priklauso nuo bendravimo kokybės“.

Tačiau pasaulis keičiasi kasdieną kosminiu greičiu. Kartu su juo keičiasi ir žmogus, šeima. Keičiasi prioritetai. Bet tai, kad visuomenės struktūra pasikeitė, a�tolome vieni nuo kitų, prigim�niai dalykai niekur nedingo – visiems norisi bendrau�, bū� kartu, žmonės trokšta �kro ir gyvo ryšio, pastovumo ir ramybės. Žmonės ieško savo šaknų, kuria savo genealoginius medžius. Neveltui, ypač švenčių metu, visiems norisi sugrįž� namo, į gimtąjį kaimą ar miestą, aplanky� ar�mųjų kapus. Pabū� kartu susėdus už bendro stalo. Nes maistas sujungia ir suar�na. Ši bendrystė atsiskleidžia ir kitose kultūrose.

Todėl pabandykite išsaugo� tai, kas brangiausia Jums, Jūsų seneliams, tėvams, protėviams. Ir kuomet pasaulis atviras ir ar�mieji neretai išsibarstę po visą pasaulį, nepamirškite paskambin�, parašy�, priminkite, kad Jūs nuolat galvojate apie vienas kitą. O ši Skonių erdvė – tai erdvė bendravimui, maistui, architektūrai. Apie tai, kas kurią ryšį, bendrystę ir laimę. Todėl bendraukit, valgykit sveiką maistą ir būkit laimingi!

Saulėtų skonių erdvė

Kontaktai: skoniuerdve@gmail.com Viršelio nuotrauka: Kasperina

1

Skonių erdvė

TURINYS Žmogus negali gyven� atsiskyręs, jam reikia bendrau�. J.V.Gėtė

Vėlinės – atgimstan�s ryšys su protėviais..........................................................................................4 Kapinių turizmas – istorijos pamokos iš anapus.................................................................................7 Stuba – namai, kuriuose gera bū�...................................................................................................10 Italija – menas gyven�.....................................................................................................................14 Idėjos bendrystės stalui...................................................................................................................18 itališkos..........................................................................................................................18

2

graikiškos.......................................................................................................................22 ispaniškos.......................................................................................................................24 Mamų bendrystė – raktas į džiuginančią mamystę..........................................................................26 Skanumynai pokalbiams prie arbatos..............................................................................................30 Altonės šiaudiniai sodai – sakralūs darnaus pasaulio modeliai.......................................................32 Genealoginis medis – šeimos įprasminimui....................................................................................36 Tradicinė lietuvių architektūra – bendruomeniškumo atspindys....................................................42 Kūčios ir Kalėdos – magiškas metas senovės lietuvio pasaulyje......................................................45 Raudona virtuvė idėjos Kalėdų stalui...............................................................................................48 Žiemos vakarams.............................................................................................................................52

Pasaulyje nėra didesnio turto už draugystę ir nuoširdų bendravimą. John Kehoe

3

“Bendravimas – tai ne �k vienintelis žmogaus gyvenimo �kslas, bet ir pačio gyvenimo esmė”. Dž. A. Pirsas

4

IR NEBIJOK (K. Bradūnas) Pilnos pakalnės vėlių, O liūnai vaiduoklių, Piktos ir geros laumės Baigia verpimą... Įpūsk ugnelę Ir nebijok – Ugnelė šventa.

Pilnos padangės žvaigždžių, Kaip žemė ašarų.

Bal� ir juodi paukščiai Tarp jų keliauja...

Pakurk ugnelę Ir nebijok – Ugnelė šventa.

Pilnos viršūnės aušros, O slėniai tamsybių.

Gyvųjų ir mirusių angelai Atkelia kalno vartus...

Užkask ugnelę Ir nebijok – Ugnelė šventa.

VĖLINĖS – ATGIMSTANTIS RYŠYS SU PROTĖVIAIS

„Gimsta žmogus mirčiai, o miršta gyvenimui”.

Vėlinės, arba Ilgės, visoje Lietuvoje minimos lapkričio 2 dieną, turi gilias tradicijas ir papročius, kurie šiomis dienomis yra užmirš� ir pasikeitę. Ši šventė senovėje buvo glaudžiai susijusi su gamta, žemdirbyste.

Žmonės paveldėdavo savo protėvių, senelių, tėvų dirbtą žemę. Taip žemė jungė mirusiuosius su gyvaisiais: buvo �kima, kad ar�mieji po mir�es globoja savas sodybas ir dirbamus laukus. Lapkri�s būdavo visų lauko darbų pabaiga, kai visi grįždavo į namus po rudens darbų. Kartu su derliaus nuėmimu į namus grįždavo ir protėvių vėlės, kurios globojo laukus ir visa, ką žmogus augino.

Buvo stengiamasi jas �nkamai priim�, pavaišin� ir pagerb�.

Senovėje Ilges su pertraukomis minėdavo nuo 10 dienų iki 4 savaičių.

Tuo metu protėviams kūrendavo pir�s, palikdavo atviras duris ir langus, kad jų vėlės lengviau patektų į namus. O Vėlinių dieną šeima

susirinkdavo iš viso krašto, lankydavo kapus, nešdavo vaišes, dalindavo maistą varguomenei.

Vėliau visa šeima, susėdę prie ar�mojo kapo, vaišindavosi. Prie vaišių stalo kvietė visą pasaulį: protėvius, šal� ir vėją, kuris padėdavo vėlėms judė�: „Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judė� padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją“ (10). Dalį maisto palikdavo ant kapo – vieni �kėjo, kad atskris paukšteliai, pales ir pagiedos, kad mirusiesiems būtų linksmiau. Ki� �kėjo, kad ateis elgetos, kurios suvalgys tą maistą už mirusįjį ir kaip tarpininkai perduos auką protėviams.

5

“Dar būdamas vaikas nustojau bijo� mir�es. Mir�s man teikė saugumą, nes buvo dabartyje. Nuolat. Kur gyvenimas, ten mir�s. Tai mane ramino. Priimdamas mir�, mokausi ženg� per šį pasaulį, mokausi gyven�. Mes �k svečiai žemėje”. Jose FA Oliver

6 Elgetos senovės žmogaus pasaulėjautoje užimdavo svarbią vietą, ypa�ngai per Vėlinių šventę. Juos laikydavo jautresniais anapusiniam pasauliui – ryšininkais tarp šiapus ir anapus, �kėjo, kad jų maldos turi galią. Todėl Vėlinių metu žmonės kepdavo duonos bandeles ir dalydavo jas elgetoms, kurių prašydavo pasimels� už mirusiuosius. Elgetos taip pat buvo gerbiami – buvo sakoma: „Ko čia mums gėdy�s ubagystės, kad ir pats ponas Dievas, sako, kitą kartą ubagais ėjęs“. Tai atsispindi ir lietuvių liaudies pasakose ir mitologijoje, kuriose dažnai Dievas pasirodydavo senelio ar elgetos pavidalu.

Iki XIX a. pab. žvakių kapinėse nedegindavo, o kapinių kampuose degindavo senus medinius kryžius – tai simbolizavo seno naikinimą ir naujo gimimą: tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa. Buvo įprasta ant kapų dė� ir kiaušinius, gyvybės simbolį. Mir�s „buvo gam�škas ir šventas įvykis, prilygstąs naujos gyvybės atsiradimui“ (13).

Anot etnografės Jūratės Bytautės, mes dabar bijome mir�es, vaiduoklių. Bet tai yra ta pa� gyvybės dalis, �k paslap�ngesnė, nes nematome jos akivaizdžiai. Senoliai sakydavo: „Duok Dieve mirt, bet nepražūt“. Mir�s jiems nekėlė baimės, į ją žiūrėjo ramiai: ji buvo bū�na žmogui atsinaujin� ir gyvenimui palaiky�.

Senovės lietuvio širdyje buvo išlikęs s�prus pajau�mas, kad mirusieji ir gyvieji sudaro tvirtą bendrystę, būna drauge, gyvena vienoje šeimoje kaip bendruomenė: „Vieni čia, ki� ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų“ (10). Visuomet buvo stengiamasi su protėviais išlaiky� emocinį santykį, o mirusieji užėmė nemažą vietą žmogaus gyvenime. Iš protėvių sėmėsi jėgų, jiems aukodavo, prašydavo pagalbos, šnekėdavosi malda. Yra išlikusių istorinių šal�nių, kuriuose liudijama apie lietuvių kariaunų vėliavas – šio žodžio kilmė aiškinama kaip „vėlių būrys, vėlių visuma“: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gen�s žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais mirusiais, semdamiesi iš jų jėgų ir drąsos” (9). Toks �kėjimas jungė žmones į bendrystę, ska�no palaiky� vieni kitus, neužmirš� savo protėvių, kurie yra visai šalia, �k nematomi.

Senovės lietuvio širdyje buvo išlikęs s�prus pajau�mas, kad mirusieji ir gyvieji sudaro tvirtą bendrystę, būna drauge, gyvena vienoje šeimoje kaip bendruomenė: „Vieni čia, ki� ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.“

KAPINIŲ TURIZMAS – ISTORIJOS PAMOKOS IŠ ANAPUS Ryšys su anapusiniu pasauliu Lietuvių pasaulėjautoje visuomet buvo s�prus. Seni žmonės sakydavo: „Duok Dieve mirt, bet nepražūt“. Mir�s žmonėms nekėlė baimės, jie nepriėmė jos kaip pabaigos, tai buvo �esiog perėjimas, virsmas į kitą etapą. Su mirusiaisiais žmonės bendravo maldose, nešė vaišes į kapines. Apie tai, kaip kapinių turizmas gali žmogų priar�n� prie kito, nematomo pasaulio, mūsų protėvių – interviu su gide Ina Kunavičiūte Mikučioniene.

7 Kapinių turizmas – Lietuvoje dar �k populiarėjan� turizmo rūšis. Kas tai yra?

Tai yra labai įdomus reiškinys, pasaulyje jau gana populiarus. Kapinių visame pasaulyje yra labai įvairių – ne �k tradicinių apželdintų, su antkapiais, bet ir požeminių su labirintais, povandeninių, į kurias žmonės, norėdami jas pažin�, neria po vandeniu, kapinių ant uolų su kabančiais karstais, kur laidojami �k �e, kurie turi vaikų ir anūkų, gyvena šeimoje. Ir tokias kapines žmonės mielai lanko – susipažįsta su mažąja architektūra, istorija, garsių žmonių istorijomis.

O ar lanko žmonės įprastas kapines?

Taip, yra keletas standar�nių ypač garsių kapinių, pavyzdžiui, Paryžiaus Per Lašezo (Pere la Chaise) kapinės, a�darytos 1804 m. Šiuo metu šiose kapinėse palaidota virš milijono žmonių, tarp kurių – nemažai prancūzų meno pasaulio atstovų, tokių kaip Frederikas Šopenas (Frederic. Chopin), Edita Piaf (Edith Piaf), Oskaras Vaildas (Oscar Wilde). Amerikoje Holivudo kapinėse palaidota daug kino garsenybių, susipažinimui su jais šiose kapinėse važinėja net ekskursiniai autobusiukai. Arba vienos didžiausių Londono Highgate kapinių, kuriose palaidotas vokiečių filosofas Karlas Marksas (Karl Marx), anglų poetė Kris�na Rose� (Chris�na

Rosse�), muzikantas Džordžas Maiklas (George Michael) ir daug kitų įžymybių. Šios kapinės susideda iš dviejų dalių – senosios ir standar�nės dalies. Į senąją dalį įei� galima �k su gidu, o standar�nėje dalyje galima pasivaikščio� pa�ems, ei�, lanky�, žiūrė�.

Kuo dar šios kapinės, be žymių žmonių, gali pritrauk� dėmesį?

Labai rekomenduoju kitose šalyse užsuk� į kapines – jose ypa�ngai galima pajus� kultūrų skirtumą. Pavyzdžiui, Londono Highgate kapinės netvarkomos kaip Lietuvoje, ten palik� senieji antkapiai, kurie apaugę vijokliais, stovi po medžiais. Mano minėtose Highgate kapinėse vyksta ne �k ekskursijos, bet ir edukacijos, užsiėmimai, spektakliukai.

Persirengę personažai bendrauja su lankytojais, vyksta piešimo plenerai. Kapinės yra priar�namos prie žmogaus, jo kasdienio gyvenimo, primenant, kad tai yra mūsų gyvenimo dalis.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvoje irgi normalizuojasi kultūra. Nebėra taip, kad �k vieną kartą užeitų, uždegtų žvakutę ir išeitų. Žmonės noriai lanko ekskursijas, susipažįsta su asmenybėmis ir jų istorijomis. Vaikų mokyklėlės taip pat turi edukacijų. Vyksta daug įdomių, ne�kėtų dalykų.

“O pradėjus domė�s gali pajaus� vidinius protėvių išgyvenimus, išgirs� be galo gražių istorijų, pažin� Lietuvos šviesuolius ne sta�s�škai, supras� kokius jie turėjo rūpesčius, išgyvenimus. Pažin� ir nepamirš�. Bū� arčiau kiekvieno iš jų.”

Kaip kilo idėja organizuo� ekskursijas kapinėse?

Kartu su Kauno Petrašiūnų bendruomenės centru nuo 2005 m. kiekvieną vasario 16-ąją eidavome į Petrašiūnų kapines pagerb� signatarų S. Kairio, S. Banaičio ir P. Klimo, kurie yra palaido� šiose kapinėse, kapus. Taip pat aplankydavome ir kitų kūrėjų, asmenybių, nusipelniusių Lietuvai, laidojimo vietas, uždegdavome žvakutes.

Vėliau visa tai natūraliai išsirutuliavo į ekskursiją, pristatant šių asmenybių gyvenimą. Ekskursija vis augo, kiekvienais metais rinkosi vis daugiau žmonių – iš pradžių 40, po to 60.

Ką šiose ekskursijose galima išgirs�, pamaty�?

8

Petrašiūnų kapinėse galima rink�s ekskursijų temas – susipažin� su Vasario 16-osios aktų signatarais, poli�ku Stasiu Lozoraičiu, sausio 13-osios auka Titu Masiuliu, poetu Bernardu Brazdžioniu. Pristatant ši poetą, deklamuojamos ir jo eilės. Petrašiūnų kapinės suskirstytos segmentais – muzikai, dailininkai, spor�ninkai. O mano interesas – pateik� ne sta�s�nę informaciją, kurią galima ras� internete, žinyne, ne sausą informaciją, o papasako�, kokie ji buvo žmonės, kuo jie gyveno. Šiluma juos supo, ar griežtumas. Taip priar�n� žmones, lankytojus prie šių asmenybių. Iš šios ekskursijos išsirutuliojo antra tema – skamban�s Petrašiūnų kapinių panteonas, pristatan�s Lietuvos kompozitorius, dirigentus, muzikos žmones. Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas, Česlovas Sasnauskas – į šias asmenybes ekskursijoje galima pažvelg� naujai. Taip pat yra idėja suorganizuo� dailininkų segmento lankymą kartu su pleneru. Ten yra pušyno teritorija, labai jauki vieta. Joje, išklausius visų istorijų, galima būtų sureng� tapybos popietę, kad lankytojai nupieštų visas kilusias min�s.

Kodėl kapinėse nusprendėte pristaty� būtent žmones, jų asmenybes, o ne, pavyzdžiui, architektūrinius paminklus?

Tam įkvėpė patys žmonės. Pavyzdžiui, labai graži kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko istorija, kurią knygoje papasakojo jo dukra: „Mes gyvenom paprastai, ne per daug pasiturinčiai. Kartais kažko ir pritrūkdavo.

O pas tėvą kartas nuo karto ateidavo elgetaudamas benamis. Tėvas vis jį įsileisdavo, �ksliai nežinau, ką jie kalbėjo, bet įsivaizdavau, kad jis prašydavo pinigų.

Vieną kartą atėjęs tas benamis paprašė mano tėvo, kad jam nupirktų fotoaparatą. Aš supykau, mes patys tokio dalyko neturėjom, o šis pilie�s drįsta to prašy�!

“Kapinės yra priar�namos prie žmogaus, jo kasdienio gyvenimo, primenant, kad tai yra mūsų gyvenimo dalis”.

Bet, mano nuostabai, tė�s fotoaparatą jam nupirko ir paaiškino: tai bus jam „meškerė“, tam žmogui nebereikės kiekvieną kartą ei� prašy� pinigų, jis galės užsidirb� pats“. Ir iš �krųjų jo žodžiai išsipildė. Tas žmogus nusprendė fotografuo� einančius pasivaikščio� Nemuno kran�nėje ir pas Kačanauskus daugiau nebevaikščiojo. Užsidirbo pinigų pats. Kačanausko poelgis pasiteisino, bet tuo pačiu ši istorija parodo, kad kiekvienas žmogus turi ne �k savo profesiją, o ir charakterį, tapatumą. Todėl ir mano �kslas yra supažindin� ne �k su biografija, o ir su asmenybe.

Priar�n� šiuos žmones prie Lietuvos, kad jie mums taptų ar�mesni ir būtų ne �k minimos pavardės. Nes ne datas, o tokias istorijas mes linkę prisimin�.

Ar ekskursijos vedamos �k Petrašiūnų kapinėse? Šiuo metu – taip. Bet greitai visus pakviesiu į naują ekskursiją Eigulių kapinėse susipažin� su cirko ar�stais bei teatro aktoriais. Eigulių kapinių panteone yra palaido� žymūs Lietuvos cirko ar�stai: Vladislava Variakojienė (Stankutė), Pranas Gudauskas, Francas Černiauskas, Antanas Pilkauskas, Jonas Ramanauskas, Konstan�nas Feroni, Mykolas Vilenčikas, Jadvyga Ramanauskienė (Stankutė), Maksimilianas Truci (Massimiliano Truzzi). Pasistengsiu, jog ekskursijos metu norintys galėtų net pasimoky� žongliruo� – tai būtų �krai ne tradicinis įvykis kapinėse.

Kodėl tokios ekskursijos vedamos būtent kapinėse?

Taip natūraliai susiformavo, kai pradėjome lanky� Vasario 16-osios akto signatarų kapus. Ilgainiui, per šiuos metus keitėsi ir žmonių mentalitetas, išsaugo tau�škumas. Pastaraisiais metais i�n jaučiasi pakilimas, žmonės daugiau pradėjo domisi istorija, kultūra, ver�na, didžiuojasi. Buvo laikas, kai ėjom �k šeši, o dabar viskas išaugo į šešiasdešim�es žmonių ekskursiją. Kapinių lankymas yra ne�esioginis žmogaus pritraukimas prie kito pasaulio, mirusiųjų asmenybių. Senaisiais laikais nebuvo tokio atotrūkio, atskir�es tarp gyvenimo ir mir�es. Po okupacijos Lietuviams kapinės sukelia daug skaudžių prisiminimų, juk ne visada galėjai pasaky�, kad tai tavo ar�mojo kapas. Bet dabar kapinių lankymas, ekskursijos gali grąžin� žmogui tą buvusį s�prų pajau�mą, kad nėra atskir�es. O pradėjus domė�s gali pajaus� vidinius protėvių išgyvenimus, išgirs� be galo gražių istorijų, pažin� Lietuvos šviesuolius ne sta�s�škai, supras� kokius jie turėjo rūpesčius, išgyvenimus. Pažin� ir nepamirš�. Bū� arčiau kiekvieno iš jų.

9

STUBA – NAMAI, KURIUOSE GERA BŪTI Stuba – tai ne �k tradicinis gyvenamasis namas Suvalkijos regione, bet ir kūrybos bei užimtumo namai, esantys Kauno rajone, Zapyškio miestelyje. Šių namų istorija parodo, kad dalindamasis su kitais – atgal gerumo gausi dešimteriopai daugiau. Šiame interviu nuostabios moterys: Kris�na, Rasa, Živilė, Jūratė ir Daiva, dalinasi min�mis apie svarbą bū� kartu, bendruomeniškumą. Ir jei pamatysite Stuboje šviečiant šviesą languose, užeikite! Nes šviesa sklinda ne �k pro langus, bet ir iš šių moterų širdžių!

10

Girdėjau, kad Stubos įkūrimo istorija - nepaprasta. Ar galite ją papasako�?

Jūratė: - Viskas prasidėjo nuo Kris�nos, nes tą pa� darželį lankė mūsų vaikai. Vieną vakarą susi�kome prie darželio ir ji su didžiuliu entuziazmu papasakojo, kokią veiklą su kitomis moterimis nori kur�. Visata mūsų istoriją išgirdo – atsirado geros valios žmogus, kuris susižavėjo mūsų idėja: jis paska�no kur� šį užimtumo centrą ir finansavo Stubos namo įsigijimą bei sutvarkymą, padėjo įsikur�.

Skamba �krai neį�kė�nai!

Daiva: - Taip, kai papasakojame ki�ems žmonėms, jiems būna sunku tuo pa�kė�. Tai kaip stebuklas. Bet ši pagalba �k paska�no mus greičiau įsikur� oficialiai.

O kaip viskas prasidėjo?

Kris�na: - Aš pa� Zapyškyje gyvenu 8 metus, Jūratė – taip pat 8, Daiva su Rasa 12 metų, Miglena su Živile – kiek ilgiau.

Dauguma – aplink Zapyškį iki 10 km atstumu. Visos atsikraustėme panašiu metu. Tuo metu auginome mažus vaikus, ieškojome veiklos sau ir vaikams, ir mūsų susi�kimai išsivystė į tokią veiklą, kokią vykdome dabar. Taip viskas realizavosi į Stubą.

Rasa: - Gali bū�, kad tas min�es debesis, tos visos idėjos taip sukosi rate ir mus visas pritraukė susivieny�.

Daiva: - Anksčiau susi�kdavome visos pas kurią svečiuose ir ne�lpdavom į gryčią. Buvo naujos erdvės poreikis, kad �lptume bū� kartu su vaikais. Ir čia, Stuboje, su vaikais galime bū� natūraliai, kokie jie yra, su visomis jų nuotaikų kaitomis. Tai toleran�ška, laisva erdvė.

“Tai toleran�ška, laisva erdvė”.

Ar Stuba atsirado �k dėl poreikio sukur� užimtumą vaikams?

Rasa: - Ne �k dėl vaikų. Mums pačioms norėjosi bū� kartu, užsiim� įvairiomis veiklomis: dažy� siūlus, aus�, vel� vilną. Šios veiklos vienija ne �k mus, bet ir bendruomenės narius. Į užsiėmimus atvažiuoja ne �k iš Zapyškio, bet ir iš Kauno, kitų, tolimesnių miestų. Net iš Klaipėdos.

Daiva: - Iš �krųjų taip atrodo, kad Stuba auga kartu su mūsų vaikais. Visos mūsų veiklos auga: iš pradžių veiklas organizavome mažiesiems, dabar jie paaugę ir mūsų užsiėmimai vykdomi daugiau su jaunimu.

Kaip apibūdintumėte savo veiklą?

Daiva: - Stuba nėra verslas. Aišku, finansai yra reikalingi, bet verslo modelio nėra. Darome tai, kas pa�nka, ko norisi mums pačioms ir kad visą veiklą galėtume suderin� su šeima bei vaikų auginimu.

Kris�na: - Tai gyvas procesas, mes neturime plano.

Vykdome veiklą, kuri yra miela širdžiai.

Jūratė: - Čia mūsų prabanga, kad darome tai, ko širdis geidžia. Jei negalime nuvažiuo� į koncertą Vilniuje, tai pasikviečiam koncertuo� čia. Kai buvo atvykusios sutartuvininkės "Trys keturiose" net sienos lūžo, nes mūsų mažame namelyje apsilankė apie 50 žiūrovų! Joms teko koncertuo� susispaudus, nes plačiau �esiog nebe�lpo.

Daiva: - Iš �krųjų iš pradžių buvo vienos vizijos, po to jos keitėsi. Pavyzdžiui, anksčiau nebuvo minčių, kad kažką darysim su maistu, organizuosime vienos dienos restoranus.

O kas tai yra – vienos dienos restoranas?

Daiva: - Vienos dienos restoranas – tai suomių idėja. Yra jų sukurta pla�orma internete, kur gali užsiregistruo�, kad vieną dieną darai restoraną. Gali susikur� savas taisykles, kad viskas vyksta už auką, arba už kažkokią pasirinktą sumą. Vienos dienos restoraną jau darėme keturis kartus – gaminom itališką maistą, indišką, saldumynus, kepėm kugelį. Gaminam visi kartu, paskui vaišinamės, ragaujam.

Labai smagus dalykas.

Kris�na: - Maistas suar�na žmones, motyvuoja juos atva žiuo�. Ir tą dienos restoraną ypač smagu dary� lauke. Būna pilnas kiemas žmonių, stalų su stal�esėm. Visi gamina ant laužo, dega atvira ugnis. Būna žmonių, kurie moka labai skaniai gamin� valgy�, bet neturi savo virtuvės, kavinės ar maisto gaminimo įmonės. Pavyzdžiui, kugelis buvo nerealus, kepimą teko karto� antrą kartą. Bet viso to �kslas iš �krųjų yra ne maistas, o bendravimas, buvimas kartu.

Jūratė: - Jei jums reikia erdvės vienos dienos restoranui, kviečiame į Stubą!

Kokias dar veiklas organizuojate Stuboje?

Kris�na: - Susigalvojam paskaitų, pasikviečiam lektorių.

Kartais ir patys pasisiūlo. Dabar vykdome šeimoms skirtą projektą "Darni šeima - tvari bendruomenė", kurio metu vyksta seminarai apie santuokos prasmę, apie konfliktus ir jų sprendimus, emocijas, natūralų šeimos planavimą. Mes atvirai bendradarbiaujame ir su kitomis organizacijomis.

Pavyzdžiui, kartu su Tomu Selicku, gamtos apsaugos asociacijos „Bal�jos vilkas“ atstovu, rengėme užsiėmimų ciklą pažin�nes išvykas pagal gamtos ciklus į aplinkinius miškus.

Turėjom miške seminarą, kurio metu prisirinkom beržo

Stuba. Stubos akis sukūrė skulptorius Danielius Sodeika.

šakų, grįžom į Stubą, rišom šluotas, dainavom. Organizuojame renginius, kurie ir pačioms būtų įdomūs.

Rasa: - Darėme ir muzikinius instrumentus, pynėm iš šakų, gaminom dalgius. Tokius dalykus, kurie jau pamirš�, nes tuos daiktus gali nusipirk� parduotuvėje. Bet iš �krųjų labai gera tai pasidary� pačiam. Ir žmonėms lieka įspūdis – buvo atvykusi mergina iš Sietlo, pabandė pa� pjau� su dalgiu ir vėliau, po užsiėmimo, sako: „Mačiau dalgį muziejuje, bet nesuprasdavau, kaip su juo elg�s ir kad taip smagu tai gali bū�“.

Daiva: - Stuboje vyksta gyvos muzikos vakarai, sutar�nių dainavimai, filmų vakarai, susi�kimai su menininkais, parodos. Rudens pradžioje pakvietėme į parodą „Kaip gerai, kad tu gimei“, kurioje pristatomos fotomenininkės Giedrės Šataitės sukur� moterų ir jų mažylių fotoportretai. Šios moterys pastojo neplanuotai, iš pradžių jautė sumaiš�, gėdą, bet mo�nystei išdrįso pasaky� „Taip“ ir dabar taria: „Kaip gerai, kad tu gimei“. Bet mes ne �k pačios organizuojame veiklas. Praeitą žiemą keramikė Irutė buvo subūrusi senjorų būrelį, jie rinkdavosi sekmadieniais ir darydavo įvairius rankdarbius: dirbo su vilna, piešė ant šilko.

Suprantama, kad pastato išlaikymas, renginių organizavimas reikalauja išlaidų. Vis �k, kaip supratau, Jūsų renginiai yra organizuojami už simbolinį mokes�?

Daiva: - Dauguma mūsų renginių – nemokami, nes yra remiami Lietuvos kultūros tarybos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Už kitus užsiėmimus prašome �k padėkos – aukos, �ek, kiek žmogus gali skir�. Bet net ir tai neturi bū� kliū�s dalyvau� užsiėmime.

11

“Tiesiog norisi kitokių, kuriančių prasmę, renginių”.

Ar Jūsų vykdoma veikla prisideda prie Zapyškio miestelio populiarinimo?

12

Daiva: - Man įstrigo Niujorko mero žodžiai: „Verslas mieste yra gyvas ir sekasi �ek, kiek mieste yra kultūros“. Ir iš �krųjų yra labai daug pavyzdžių pasaulyje, kur suaktyvinus kultūrines veiklas, atgimsta miestai, pasidaro smagu gyven�, suaktyvėja gyvenimas, verslas keliasi į tas erdves.

Rasa: - Zapyškis turi daug žavesio. Dar nebuvo žmonių, kuriems nepa�ktų Zapyškis. O mūsų organizuojamuose renginiuose galima pažin� Zapyškio unikalumą, istoriją, žmones.

Kaip gimsta Jūsų idėjos?

Kris�na: - Mes pačios labai įvairių profesijų: Rasytė auklėtoja, nors teisingiau būtų saky� - vaikų draugė, Živilė – dailininkė, ji dažnai organizuoja plenerus, Jūratė – architektė, ji palaiko Stubos filosofinę, dvasinę pusę, pakelia nuo bui�es. Taip neužstringame vienam taške. Kiekviena atsiveda ir savų žmonių, su kuriais dar labiau prasiplečia ratas. Živilė: - Taip, atrandame kokių čia aplink gyvena įdomių žmonių, išgirstam neį�kė�nų istorijų. Kitoms idėjoms įkvepia ir pokalbiai, paskaitos.

Daiva: - Tiesiog norisi kitokių, kuriančių prasmę, renginių.

Zapyškyje gyvena nerealus jaunimas. Su jais žiūrim filmus, jie patys balsuoja, ką norėtų žiūrė�: pavyzdžiui, buvo pasirinkę istorinę biografinę dramą "Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona". O ki� stebisi, kad su jais žiūrim tokius intelektualius filmus.

Ar jaunimas noriai įsitraukia į Jūsų organizuojamas veiklas?

Daiva: - Labai noriai! Jaunimui reikia įgūdžių, kompetencijų, todėl Stuboje jie turi galimybę įgyvendin� savo idėjas, o tai �kriausiai pa� didžiausia vertybė. Jie nori turė� ir savo erdvę, Stubos pagrindiniame pastate jiems sienos per baltos, per daug švaru. Todėl leidome jiems susitvarky� ūkinį pastatą. Ir kaip tai nuostabu: matytumėt, koks vyksta procesas, kiek jie įdeda triūso, darbo, aukoja laiką, patys viską tvarko ir dirba. Živilė: - Tame ūkiniame pastate jaunimas tvarkosi taip kaip

nori patys, prisitaiko savo reikmėms. Į visą procesą kaip profesionalas įsitraukė ir Jūratės vyras Danielius. Kai jie s susitvarkys – galės vysty� tokias veiklas, kokias jie norės. O išaugę paliks visa tai savo broliams, sesėms.

Kris�na: - Mes turime išskir�nį jaunimą. Apskritai jaunimas dabar turi labai tvirtą savo nuomonę, jie teisingai ver�na aplinką, neturi baimių. O Daiva jiems padeda: su visais popieriais, paraiškomis, struktūromis, kurios jiems gali bū� sudė�ngos.

Iš kur semiatės pa�r�es visoms šioms veikloms?

Daiva: - KEKS (Kaunas – Europos Kultūros Sos�nė) turi programą bendruomenėms „Visi kaip vienas“ ir mes įsitraukėme į jų veiklas. 2018 metais buvo paskelbta bendruomenių fasilitatorių programa ir aš joje dalyvavau, įgijau ver�ngos pa�r�es. Tikslas buvo sukur� Fluxus meno laboratorijas, kurios orientuotos į bendruomenes, mėgėjus, susiejant juos su profesionalais. Vėliau trupu� pakeitėm strategiją ir šiemet šioje programoje dalyvavome kaip bendruomenės projektas. Renginys su šviesos instaliacija – „Šviesos metafizika“, vykdomas jaunimo tvarkomoje ūkinio pastato erdvėje, irgi remiamas KEKS. Bet iš �krųjų labiausiai džiugina tai, kad šios programos Stuba pristatoma kaip geras pavyzdys.

Kokie žmonės pas jus lankosi?

Daiva: - Daugiausia atvažiuoja iš Kauno, Zapyškio. Dažnai lankosi �e patys asmenys, matome tuos pačius veidus. Bet priklauso ir nuo užsiėmimo �po – ar jis filosofinis, krikščioniškas, istorinis. Tuomet renkasi skir�ngi žmonės.

Kris�na: - Atvyksta labai įdomūs žmonės su įdomiomis istorijomis. Pavyzdžiui, pernai vasarą, vykstant Zapyškio bažnyčios statybos darbams, šventoriuje vyko archeologiniai kasinėjimai. Kasė kasė jie visą vasarą, niekam nieko nepristatė, o visiems buvo labai smalsu. Todėl pasikvietėm archeologinių tyrimų vadovą Jus�ną Račą viską papasako�: ką ten rado, ką naujo sužinojo. Į paskaitą taip pat atvyko daug vie�nių ir buvusių Zapyškio gyventojų. Jie atsivežė istorinių nuotraukų, dalijosi prisiminimais. Įvyko labai tur�ngas vakaras.

“Bet �e, kurie pasilieka, atpažįs� kažką juose savo. Taip ir yra, kažkokia mūsų bendrystės dvasia, mes atpažįstame ją kituose žmonėse, atrandame savas�. Kiekvienam labai gera, kad turi kur atei�, kur jo laukia”.

O kokią naudą žmonės pa�ria dalyvaudami kūrybiniuose užsiėmimuose?

Daiva: - Viskas iš �krųjų sukasi ne apie edukacijos rezultatą, o apie procesą ir santykius. Į užsiėmimus ateina labai įvairūs ir įdomūs žmonės su unikaliom istorijom, palieka daug šilumos.

Kris�na: - Kai dalgio gaminimo seminarą rengėme antrą kartą, buvo prisijungę vyresnio amžiaus vyras su žmona iš Ežerėlio. Ir jie atvažiavo ne dėl to, kad nemoka dalgiu pjau�. Tas vyras dalgį pažįsta nuo gimimo ir jis pats daugiau mums visko parodė, papasakojo, pamokino. Toks puikus seminaras įvyko ir taip gera buvo bū�, ten dalyvau�. Šis seminaras – puikus pavyzdys, kad pakvie� žmones juos išmoky�, o gauni daugiau ir tave pa� išmoko daugiau.

Viskas vyksta ne �k dėl edukacijos, tai yra proga pabū� kartu, išmok� daugiau vieni iš kitų.

Ar organizuojant įvairius renginius, sukuriamas ryšys su lankytojais, bendruomene?

Rasa: - Būna, ateina žmonės, bet jiems kažkas ne�nka, jiems nėra impulso pasilik�. Bet �e, kurie pasilieka, atpažįs� kažką juose savo. Taip ir yra, kažkokia mūsų bendrystės dvasia, mes atpažįstame ją kituose žmonėse, atrandame savas�. Kiekvienam labai gera, kad turi kur atei�, kur jo laukia.

Kris�na: - Stengiamės Stuboje sukur� neformalią atmosferą. Arbata, sausainiai, kažkas kažką atsineša, gali pasigamin� čia vietoje. Susėdame prie arbatos, prasideda pokalbiai, diskusijos ir jau�, kad su labai įdomiais

žmonėmis susi�nki. Ir patys žmonės noriai mums padeda – pavyzdžiui, visi puodeliai Stuboje yra padovano� žmonių.

Tiesiog palikdavo prie durų.

Daiva: - Būna taip, kad po paskaitų niekas neina namo. Sėdi būreliuose, kalbasi, šnekučiuojasi, geria arbatą. Aš �k arbatą kaičiu, kaičiu! Ir iš �krųjų tai yra smagiausia, kad žmonės nori lik�.

Stuba – tradicinis suvalkiečių gyvenamasis namas, kuriame šeima gyvendavo bendruomeniškai. Ar tai taip pat atsispindi Stubos veikloje, Jūsų �ksluose?

Daiva: - Taip, pavadinimas labai a��ko mūsų Stubos paskir�. Norėjom čia sudė� visą jaukumą, kad būtų kaip namuose. Mes ska�name bendravimą, kad žmogus nesijaustų atskirtas.

Kris�na: - Čia ne centras, čia namai. Jei čia kažkas vyksta, o žmonės važiuoja ar eina pro šalį ir pamato, kad languose šviečia šviesa, užeina pabū�.

Daiva: - Stubos �kslas – kad žmogus jaustųsi savimi - toks koks yra. Nei geresnis, nei blogesnis. Neska�nam konkurencijos, priimam visokius. Kad žmogus jaustųsi oriai, nesvarbu kokiai socialinei grupei priklauso. Ir mūsų variklis yra meilė žmogui. Tokiam, kuris ieško, klysta, randa, džiaugiasi, bet tam, kuris veikia.

Nuotraukos: Stuba namų archyvas

13

ITALIJA – MENAS GYVENTI Apie dalykus, kurie teikia laimę, kuria prasmę. Apie meną gyven� – pokalbyje su Stefano M. Lanza, Dante Alighieri draugijos Kauno komiteto pirmininku, filologu, VDU lietuvių kalbos filologijos mokslų daktaru, italų kalbos dėstytoju, išleidusiu pirmąjį lietuvių-italų kalbų žodyną.

Kas yra Dante Alighieri komitetas?

14

Dan�e Alighieri draugija yra ne pelno siekian� asociacija. Ją sudaro tam �kri filialai, vadinami komitetais, pavaldžiais centrinei būs�nei Romoje, o jų visame pasaulyje yra daugiau kaip 400. Lietuvoje komiteto padalinys buvo įsteigtas kiek mažiau nei prieš 30 metų. Pa� draugija gyvuoja jau 130 metų ir buvo įkurta Italijos karaliaus Umberto I įsakymu. Komitetų privalumas yra toks, kad italų kalbos gali moky�s Lietuvoje, bet jei reikia persikel�, pavyzdžiui, į Aliaską, tai ten nuvykęs į Dante Alighieri padalinį gali pasaky�, kad Lietuvoje mokeisi pirmu lygiu ir toliau tęs� mokslus Aliaskoje. Viskas vyksta centralizuotai. Ši sistema buvo kuriama mokslininkų-kalbininkų ir dabar yra taikoma visame pasaulyje.

O kokia veikla ši draugija užsiima Lietuvoje?

Tęsiame misiją populiarin� italų kalbą ir ska�n� ja domė�s, kuruo� ryšius tarp italų, gyvenančių užsienyje, puoselė� Lietuvos krašto bendruomenę Italijoje. Nors Italijoje turime nemažai lietuvių bendruomenių: jų yra Sicilijoje, Toskanoje, Kalabrijoje, Milane, bet ne visada pavyksta palaiky� ryšius. Daugiau ką galime įgyvendin� priklauso nuo komiteto narių noro. Užsienyje yra labai aktyvių komitetų, pavyzdžiui, Monte Karlo. Deja, viskas siejama su finansais, o šios veiklos niekas nefinansuoja. Taigi, mes darom ką galim. Kadangi pats esu dėstytojas, tam daugiausiai dėmesio ir skiriu, todėl čia, Lietuvoje, pagrindinė veikla yra italų kalbos kursų vedimas.

Ar daug yra norinčių moky�s italų kalbos?

Yra šioks toks populiarumas, kuris priklauso nuo įvairiausių dalykų.

Italija yra labai įdomi šalis, su plačia kultūra, išskir�niu kultūriniu paveldu, todėl žmogus kalba gali domė�s visai per kitą sri�: jei mokosi muzikos, studijuoja architektūrą, meno istoriją. Visa tai Italijoje gali atras�, todėl nesvarbu kuo domiesi, bet jei tai susiję su Italija, anksčiau ar vėliau su kalba susidursi.

“Taip vystėsi toks požiūris į gyvenimą, kuris vadinasi „Campanilismo“ – prisirišimas prie savo varpinės.

Kai visi žmonės puoselėja savo miestelį, pažįsta vieni kitus, aplink gyvas bendruomeniškumo jausmas.”

Esate kilęs iš Milano, augote Bolonijoje. Kada atvykote į Lietuvą ir kas čia pa�ko, kad nusprendėte lik�?

Tai sena istorija. Atvykau 1997 metų vasarą �k atostogau� su mainų programa vietoje kito žmogaus, kuris čia atvyk� tuo metu negalėjo. Ir kaip italai sako: „Da cosa nasce cosa“ – nuo vieno dalyko gimsta kitas dalykas. Likau Lietuvoje, pradėjau dirb� prieš 20 metų – 1999 metais. Italijoje tuo metu kaip ir dabar nebuvo lengva ras� darbą pagal mano, filologo, specialybę. O čia lengvai užmezgiau santykius su universitetu, pa�ko šalis. Kai atvykau, buvo vasara, viskas žalia, gražu. Graži nauja vieta, kurioje buvo perspektyvų, todėl nusprendžiau pasilik�.

Kuo skiriasi žmonės Italijoje ir Lietuvoje? O gal yra kažkas bendro ir vienijančio?

Kadangi Lietuva tarp Bal�jos šalių yra piečiau, todėl ir kuriama tokia paralelė – lietuviai trupu� italai viduje. Bet iš �krųjų lietuviai – uždaresni žmonės nei italai. Dirbant su studentais vis �k suvoki atstumą tarp Italijos žmonių ir lietuvių. Italų kitoks temperamentas – atviresnis, jie turi kitokią gyvenimo filosofiją – kam steng�s, jei ir taip yra gerai. Reikia džiaug�s, sutar�. Daug geriau, jeigu mes sutariame, negu nesutariame. Daug geriau kaimynui padė�, nes po to jis tau padės. Toks požiūris į žmones.

O koks yra Italijos žmogus?

Pagrindinė mūsų vertybė – bendruomeniškumas, priklausymo jausmas. Italijos istorija rodo, kad ilgą laiką nebuvo vieningos valstybės, buvo miesteliai su savo valdovu, katedra, rotuše. Taip vystėsi toks požiūris į gyvenimą, kuris vadinasi „Campanilismo“ – prisirišimas prie savo varpinės. Kai visi žmonės puoselėja savo miestelį, pažįsta vieni kitus, aplink gyvas bendruomeniškumo jausmas. Taip pat yra tvirtos šeimos vertybės, kurios padeda geriau supras� pasaulį, visuomenę.

Sakoma, kad italams šeima – svarbiausias dalykas, ar tai �esa?

Mažuose miesteliuose, kaimeliuose, ypač pie�nėje Italijos dalyje, šeimos vertybės dar gajesnės, vis dar gyva šeimyniškumo dvasios išraiška. Gaila, bet šios tradicijos nyksta, Italijoje labai mažas gimstamumas ir nėra kam perduo� šių tradicijų. Ilgainiui viskas gali susiniveliuo�. O anksčiau! Šeima, 10 vaikų, visi po vienu stogu. Tai jungia žmones bū� kartu, bendrau�.

15

“Nes bendravimas, ypač kai jau yra tas šiltesnis kontaktas ir atstumas mažėja, yra biochemiškai geras dalykas – tuo metu išsiskiria hormonas oksitocinas, laimės hormonas. Kūnas skleidžia teigiamus hormonus ir žmogus jaučiasi laimingesnis.”

Ar iš �krųjų italai �ek daug bendrauja?

16

Italai linkę bendrau� vieni su kitais. Lietuvoje žmonėms keista, jei tave kalbina nepažįstamas, o Italijoje – jei situacija leidžia kalbė�, italai ir kalbės. Tam �kros situacijos suveda nepažįstamus žmones, kartais tai įvyksta �k atsi�k�nai, tačiau italai ieško šių situacijų kada �k gali ir kur �k gali. Mes norim bendrau�, norim dalin�s, kad visi žmonės būtų laimingi. Nes bendravimas, ypač kai jau yra tas šiltesnis kontaktas ir atstumas mažėja, yra biochemiškai geras dalykas – tuo metu išsiskiria hormonas oksitocinas, laimės hormonas. Kūnas skleidžia teigiamus hormonus ir žmogus jaučiasi laimingesnis. Prisimenu, nuvažiavau į Punską, o ten visiškai nepažįstami žmonės gatvėje sako: „Labas rytas“. Toks atvirumas, šiluma traukia sugrįž� ir italams jis pa�nka.

Kokia yra italo diena?

Stereo�pai sako – šiaurėje visi dirba, pietuose visi ilsisi.

Tada savaitgalį šiaurėje visi ilsisi, o pietuose visi eina pas gimines. 7 ryto pas tetą, 10 val. – į kavinę, 11 val. pas draugus, o 13 valandą visa šeima susi�nka pietums.

Pie�ečiai – laimingesni žmonės, mažiau jaučia rūpesčius, yra atsidavę gyvenimui. Čia aišku stereo�piniai dalykai, bet jie negimsta iš niekur.

Iš kur šie regionų skirtumai?

Tai lėmė istoriniai reikalai, geografinės sąlygos. Taip formavosi atskiros savitos sritys. Jei šiaurie�s kalbės sava kalba, pie�e�s �krai nesupras. Gali skir�s tradicijos, požiūris į gyvenimą. Taip nėra, kad Italijoje visi valgo picas ir spagečius. Šiaurės Italijoje prie kalnų picą valgo gal vieną kartą per pusę metų, o Neapolyje, kur pica yra gimusi, kur kas dažniau. Yra tokių skirtumų kalbant apie maistą.

Iš �krųjų – maistas Italijoje nepalieka abejingų. Visas pasaulis stengiasi įmin� Italijos virtuvės paslap�s. Kas tai lėmė?

Mes, italai, turime maisto kultą ir puikiai žinome, kad mūsų virtuvė pa� geriausia, sveikiausia. Vynas, aliejus, javų produktai. Mažiau mėsos, daugiau žuvies, daržovių, vaisių. Mūsų pietūs, ypač kai yra laiko, yra kaip apeigos.

Yra toks pasakymas – „A tavola non si invecchia“ - prie stalo nesenstama. Tai reiškia, kad kai atsisėsi prie stalo,

gerąja prasme sustos gyvenimas. Ten gali praleis� nors ir šešias valandas ir nieko nebūsi praradęs. Toks yra italų gyvenimo būdas ir valgis tam visuomet turėjo didelę reikšmę.

Koks turėtų bū� �kras itališkas pa�ekalas?

Yra toks požiūris – kas yra gera, turi bū� ir gražu. Italijoje sakoma – „Anche l'occhio vuole la sua parte“ – akis taip pat nori savo dalies. Jei man paruoši pa�ekalą, kuris gal ir bus skanus, bet atrodys nekaip – tokio nesinorės valgy�.

Visai kas kita jei paruoši kad ir paprastą picą, bet spalvotą: raudoną, baltą, žalią, traškią, gero kvapo, kuri gražiai atrodo. Kai pa�ekale yra skonis, kvapas, garsas: žinai garsą, kaip traška pica? Valgant tokį maistą, visi penki pojūčiai yra teigiamai veikiami, jie sujungiami į vieną pa�r�. Toks turi bū� maistas. Labai svarbu, kaip maistą gamini. Svarbu, kad jis teiktų malonumą. Nes tų malonumų gyvenime nedaug lieka, o ilgai valgy� prie stalo, neskubė�, mėgau�s, bū� su šeima, bendrau� – tai patys maloniausi dalykai.

Iš kur kilęs toks poreikis bendrau�?

Nes jei tu laimingas, žmogus, esan�s šalia tavęs, irgi bus laimingas. O jei šalia esantys bus grubūs, šiurkščiai elgsis, tai ir tau nesinorės bendrau�. Bet paimk žmogų už parankės, pakviesk prisės� šalia, papasako�, pakalbė�, išger� kavos. Ši�e dalykai padeda. Gera tradicija – iškart susi�kus pasiūly� išger� kavos. Žmogus gimęs bendrau�, o ne gyven� atskirai. Ir Aristotelis sakė, kad žmogus yra socialus gyvūnas.

Galbūt tai atsispindi ir Jūsų vedamuose italų kalbos kursuose?

Taip, mūsų kursai taip pat nėra �k tam, kad žmogus baigtų programą per 13 savaičių, o tam, kad žmogus pajustų malonumą dary� kažką bendro, susirastų bendraminčių, dalintųsi interesais, įspūdžiais. Žmogus ateina pas mus, kažką išmoksta, kažko neišmoksta. Bet tai normalu. Toks mūsų požiūris.

Jei reiktų trumpai apibūdin� Italiją, ką svarbiausio galėtumėte pasaky�?

Menas gyven�. Tikriausiai tai labiausiai atspindi Italiją ir jos žmogų.

17

18

Sicilie�ško s�liaus žuvies troškinys su kapariais

Neapolie�škai troškinta žuvis

Reikės: 5 šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus Olivo 1 geltonas svogūnas, smulkiai supjaustytas 2 salierų kotai Druskos ir pipirų 4 česnako skiltelės, išspaustos 1/2 šaukštelio džiovintų čiobrelių 1/2 šaukštelio saldžių raudonųjų pipirų 3/4 puodelio sauso baltojo vyno 2 dideli pomidorai Agromonte itališkas pomidorų padažas 3 šaukštai auksinių razinų 2 šaukštai marinuotų Robo kaparių 50g kedrinių pinijų 30g susmulkintų šviežių petražolių 400g jūros ešerio arba kitos baltos jūrų žuvies filė

„Bepro�škas vanduo“, it. Acqua pazza - paprastas, bet labai gardus žuvies paruošimo būdas, kilęs iš Neapolio, Italijoje.

Puode įkai�n� alyvuogių aliejų ir sudė� smulkintus svogūnus ir salierą, trupu� druskos ir pipirų (maždaug pusę šaukštelio). Vir� apie 5 minutes, reguliariai maišant, kol dažovės suminkštės. Tuomet įpil� čiobrelių, paprikos prieskonių, įspaus� česnako ir dar pavir� pusę minutės. Tada įpil� baltojo vyno ir vir�, kol skysčio sumažės iki pusės. Sudė� smulkiais gabaliukais supjaustytus pomidorus ir 4 šaukštus pomidorų padažo, razinas ir kaparius ir 5 minutes patroškin�. Tuo metu paruoš� žuvį - supjausty� į kelis nedidelius gabalėlius, pagardin� druska ir pipirais. Žuvį sudė� į aliejumi išteptą kepimo indą, užpil� paruoštu troškiniu, sumaišy� su petražolėmis ir įdė� į 200° įkai�ntą orkaitę ir kep� 15-20 minučių. Išėmus iš orkaitės, apibarsty� skrudintomis kedrinėm pinijom.

Reikės: 6 gabaliukų baltos žuvies filė 3 česnako skiltelių Dviejų didelių pomidorų Alyvuogių aliejaus Le ferre Mul�varietale Šviežių petražolių Druskos ir pipirų Pusės indelio juodųjų alyvuogių Annese Olive Nere Kelių kaparių

Suprieskoniuo� žuvies filė gabaliukus druska ir pipirais.

Aukštoje keptuvėje įkai�n� alyvuogių aliejų ir trumpai pakepin� išspaustą česnaką. Sudė� smulkiais gabaliukais supjaustytus pomidorus, perpjautas alyvuoges ir kaparius. Įpil� s�klinę vandens ir kelias minutes (2-4) patroškin�. Tuomet sudė� žuvies filė, apibarsty� kapotom petražolėm, ir vėl patroškin� 15-20 min, priklausomais nuo žuvies rūšies.

19

20 Viš�ena su saulėje džiovintais pomidorais

Risoto su moliūgu

Reikės: 1 kg viš�enos blauzdelių 2 šaukštai alyvuogių aliejaus Olivo, skirto kepimui 3 skiltelės česnako Indelio I MEDITERRANEI Torsello saulėje džiovintų pomidorų alyvuogių aliejuje 400g 35-36% rieb. grie�nėlės Puodelio tarkuoto Grana Padano sūrio Druskos ir pipirų Baziliko, mėtų ir raudonėlio prieskonių

Reikės: 3 puodeliai kubeliais supjaustyto moliūgo Druska ir pipirai 2 šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus Le Ferre Auten�co 1.5 puodelio basma� ryžių Puodelio šilto daržovių sul�nio 2 šaukštai riebios grie�nėlės 1 šaukštas sviesto 100 g Grana Padano sūrio

Viš�eną suprieskoniuo� druska, pipirais, baziliku, mėtomis ir raudonėliu, išspaustu česnaku ir palik� bent pusvalandžiui šaldytuve. Į kepimo indą, pateptą alyvuogių aliejumi, sudė� smulkiai pjaustytus džiovintus pomidorus, pusę puodelio sūrio, paruoštą viš�eną ir užpil� grie�nėle. Indą dė� į 180° įkai�ntą orkaitę ir kep� 20 minučių. Likus 5 minutėms iki kepimo pabaigos, viską užbarsty� Grana Padano sūriu.

Įdė� moliūgą į puodą su vandeniu ir užvir� ant silpnos ugnies. Įdė� žiupsnį druskos ir vir� apie 5 minutes, kol moliūgas suminkštės. Tuomet nusausin� ir sutrin� iki vien�sos masės. Ryžius kelis kartus perplau� su vandeniu. Įpil� ryžius ir vandenį į puodą, santykiu 1:2, įber� druskos. Kai užvirs vanduo, sumažin� ugnį ir dar vir� apie 8 minutes. Aukštoje keptuvėje supil� alyvuogių aliejų, daržovių sul�nį, ryžius ir moliūgą ir trupu� pavir�, kol viskas suminkštės. Tuomet įmaišy� grie�nėlę ir sviestą. Ant viršaus užbarsty� sūrį.

21 Marinuotos alyvuogės

Itališkas makaronų apkepas

Reikės: Šaukštelis alyvuogių aliejaus Le Ferre su rozmarinais Šaukšteli čiobrelio 1 šaukštas rozmarino Vienos citrinos žievelės Vieno apelsino žievelės ¼ šaukštelio grūstų raudonųjų pirpirų Alyvuogių Annese Medus

Reikės: 500 g Spage� makaronų Garafolo 3 kiaušinių 200 g 36 proc. grie�nėlės 200 g tarkuoto fermen�nio sūrio 100 g Grana Padano sūrio 140 g šviežių špinatų Druskos ir pipirų Alyvuogių aliejaus Le Ferre Bacilico

Vidu�nėje keptuvėje ant vidu�nės ugnies apie 2 minutes kai�n� alyvuogių aliejų, čiobrelių, rozmarinų, citrinos žievelę, apelsinų žieveles ir smulkintus raudonuosius pipirus. Nukel� nuo ugnies ir leis� atvės�. Įmaišy� alyvuoges ir medų. Valgy� kitą dieną.

Išvir� makaronus sūdytame vandenyje „al dente“.

Išplak� kiaušinius, sumaišy� su grie�nėle, tarkuotu sūriu ir smulkiai plėšytais špinatais, įber� druskos ir pipirų. Viską sumaišy� su išvirtais makaronais, sudė� į alyvuogių aliejumi pateptą indą. Kep� 170° įkai�ntoje orkaitėje apie 15 minučių.

„Ke�edakia“ – tradicinis Graikijos pa�ekalas. Tai graikiško riešuto dydžio mėsos kukuliukai. Toks jų dydis lėmė tai, kad jie tapo mėgstami susi�kimų metų kaip užkandis, gali bū� pa�ekiami ir šal�, ir karš�. Kiekviena šeima Graikijoje turi savo versiją, kaip gamina šiuos kukuliukus. Naudojama mėsa – jau�ena, aviena, kiauliena, arba mišinys. Iš kitų kultūrų šis pa�ekalas išsiskiria tuo, kad jame naudojama daug prieskonių – mėta, kmynai, čiobreliai, raudonėlis. Net cinamonas.

22

„Ke�edakia“ su pomidorų padažu

„Ke�edakia“ vėrinukai

Reikės: 500 g jau�enos faršo 1 raudonas smulkiai supjaustytas svogūnas 2 šaukštai smulkiai kapotos šviežios mėtos 3 skiltelės išspausto česnako Šviežių smulkintų petražolių ir čiobrelių 4 dideli pomidorai 5 dideli šaukštai tomatų padažo Gargano Rosso 2 kiaušinių 6 šaukštų duonos džiūvėsėlių Alyvuogių aliejaus Kolymvari Druskos, pipirų ir kmynų

Reikės: 500 g jau�enos faršo Alyvuogių aliejaus Kydonia 5 šaukštų duonos džiūvėsėlių 2 išspaustų česnako skiltelių 1 vidu�nio dydžio kiek įmanoma smulkiau pjaustyto svogūno 2 kiaušinių Druskos ir pipirų Petražolių 1 šaukštelis saldžiosios paprikos prieskonių 0,5 puodelio miltų

Dubenyje sumaišy� jau�enos faršą, svogūną, česnaką, mėtą, petražoles, čiobrelį ir džiūvėsėlius. Įmuš� kiaušinius, įber� druskos ir pipirų. Viską sumaišius formuo� mažus kukuliukus. Puode įkai�n� alyvuogių aliejų, sudė� gabaliukais supjaustytus pomidorus, suformuotus kukuliukus ir viską užpil� pomidorų padažu. Troškin� puode apie 30 min.

Dubenyje sumaišy� visus produktus (išskyrus alyvuogių aliejų), maišy� rankomis 5-10 minučių, kol visi ingredientai yra �nkamai susimaišę. Suformuo� kukuliukus ir juos suver� ant iešmelių. Sudė� į kepimo skardą ant kepimo popieriaus, patepto alyvuogių aliejumi. Kep� 180°C įkai�ntoje orkaitėje 20-30 min.

23 „Ke�edakia“ su šviežiomis daržovėmis

„Ke�edakia“ be mėsos

Reikės: 500 g kiaulienos faršo 6 šaukštų baltos duonos džiūvėsėlių 3 šaukštų pieno 2 išspaustų česnako skiltelių Druskos, pipirų 2 kiaušinių Alyvuogių aliejaus Kolymvari 2 šaukštai smulkiai kapotos šviežios mėtos 1 puodelis avižų

Reikės: 2 kiaušinių 350 g lęšių 1 smulkiai pjaustyto nedidelio raudono svogūno 1 tarkuotos morkos 3 skiltelių išspaustų česnako skiltelių 5 šaukštų duonos džiūvėsėlių Druskos ir pipirų Šviežių kapotų petražolių Alyvuoių aliejaus Kydonia

Iš pradžių sumaišy� prieskonius, česnaką, svogūną.

Tuomet išplak� kiaušinius, sumaišy� su faršu, avižomis ir džiūvėsėliais. Visą masę sumaišy� rankomis dubenyje. Suformuo� mažus kukuliukus. Įkai�n� alyvuogių aliejų keptuvėje ir kep� kukuliukus vis apverčiant po 7 minutes.

Išvir� lęšius. Leis� jiems trupu� atvės�. Išplak� kiaušinius, sudė� lęšius, morkas, česnaką, svogūnus, džiūvėsėlius, petražoles ir druską su pipirais. Viską sumaišy� ir formuo� mažus kukuliukus. Kep� apverčiant keptuvėje su alyvuogių aliejumi.

24

Paelija ketaus puode Reikės: 500 g juodųjų ryžių 1,5 l vandens 2–3 ančiuvių filė alyvuogių aliejuje Robbo 2 baltojo svogūno galvos 2–3 skiltelės česnako (smulkinto) 4 skiltelės česnako (stambios) 1 čili pipiras 1 paprika 1 nedidelis poro s�ebas 3 valg. šaukšt. alyvuogių aliejaus Senorio de Jaime Rosell Summum 1 arb. šaukšt. Druskos 0,5 arbat. šaukšt. 5 pipirų mišinio 8 karališkosios krevetės 200 g rūkytos lašišos filė 200 g midijų konservai Palacio de Oriente midijos sūryme/alyvuogių aliejuje 1 s�klinė baltojo vyno Pluoštelis šviežių petražolių kalendros Įpil� į puodą alyvuogių aliejų, sudė� smulkintus česnaką, čili pipirą, papriką, svogūną, porą. Viską apkepin� ir išim� iš puodo. Tuomet apkepin� karališkas krevetes – po vieną minutę iš kiekvienos pusės. Krevetes išim�. Į puodą suber� juoduosius ryžius, sudė� stambias česnako skilteles, užpil� baltu vynu ir vandeniu. Troškin� kol išbrinksta ryžiai ir nebelieka vandens – apie 15-20 min. Sudė� visas apkepintas daržoves, ančiuvių filė, midijas, smulkintą lašišą, vėl patroškin� apie 3-5 min. Tada uždė� krevetes, apibarsty� kapota petražole ir kalendra.

Menkių salotos Reikės: Menkės iš Ispanijos Palacio de Oriente 2 česnako skiltelės 1 didelis pomidoras 2 šaukštai marinuotų Robo kaparių Druska ir pipirai Alyvuogių aliejus BeneOlive Keptuvėje trumpai pakepin� išspaustą česnaką, sudė� smulkiais gabaliukais supjaustytus pomidorus, kaperius ir pakep� apie 4-5 minutes. Apibarsty� druska ir pipirais.

Viską sumaišy� su menkėmis.

Marinuotos alyvuogės su migdolais Reikės: 2 puodeliai alyvuogių iš Ispanijos Sanmer 1 puodelis migdolų 3/4 puodelio alyvuogių aliejaus BeneOlive Carmen 1 citrinos žievelė 1 skiltelė česnako 1 žiupsnelis raudonųjų pipirų Žiupsnelis jūros druskos Sudė� visus ingredientus į nedidelį puodą ant vidu�nės ugnies. Kai aliejus pradės užvirs, sumažin� ugnį. Alyvuoges troškink� dar 10 minučių, retkarčiais viską pamaišant.

Kalmarų salotos Reikės: 111 g kalmarų gabaliukai ypač tyram alyvuogių aliejuje Palacio de Oriente Pusės citrinos sulčių 2 šaukštai alyvuogių aliejaus Senorio de Jaime Rosell Maximum 2 išspausto česnako skiltelių 70 g garžgarstės salotų 2 šaukštai tomato padažo Gargano Rosso 1 šaukštas džiovinto baziliko 100 g kietojo sūrio Grano Padano DOP Žiupsnelis pipirų Sumaišy� citrinos sul�s, alyvuogių aliejų, česnaką, tomato padažą, baziliką ir pipirus. Lėkštėje sudė� garžgarstės salotas, ant viršaus uždė� kalmarus, užpil� paruoštu prieskonių mišiniu ir apibarsty� sūriu.

25

MAMŲ BENDRYSTĖ – RAKTAS Į DŽIUGINANČIĄ MAMYSTĘ

Laura Oras – bendruomenės „Mes mamos“ įkūrėja, trijų mergaičių mama, žmona, emocijų paleidimo prak�kė.

Tapusi mama, Laura neįsivaizdavo, ką reiškia ja bū�, kokie jausmai ir iššūkiai užklumpa. Pirmieji mo�nystės metai buvo kupini nuovargio, pykčio, nerimo, skubėjimo ir nepasitenkinimo. Tačiau šiandien Laura – besišypsan� ir laiminga, besidalinan� šviesa ir pagalba kitoms. Šiame pokalbyje Laura dalinasi min�mis apie „Mes mamos“ bendruomenę ir bendrystės sukuriamą vertę.

26

Kas yra „Mes mamos“ ir koks šios bendruomenės �kslas?

Mes Mamos – tai pirmiausia dėmesys mamai, jos jausmams, poreikiams.

Ir mums svarbiausia atliep� bet kokį mamos norą: ar tai būtų pokalbis, ar pagalba namuose, ar laikas sau. Kiek tenka susidur�, visur labai daug dėmesio skiriama mažyliams, jiems organizuojamos muzikos pamokėlės, joga, įvairūs kūrybiniai užsiėmimai ir dar daugybė kitų veiklų, o mama lieka kažkur antrame plane, jos gyvenimas tarsi prapuola, jos nebelieka, lieka �k mažylis ir visas laikas jam.

Bet �kriausiai tai yra natūralu, kad moteris visą dėmesį skiria savo vaikui?

Taip, tai yra natūralu, kad moteris pasineria į kūdikio auginimą 100%, bet iš �esų kūdikiui mūsų �ek reikia �k pirmuosius mėnesius. O mamai ypa�ngai svarbu nors kartais atsitrauk� ir pažvelg� į save, prisimin� savuosius norus ir svajones, pabū� su kitomis mamomis, kad pasaulis, tapus mama, džiugintų, o ne taptų slegiančia ru�na. Tad mūsų pagrindinis �kslas – džiuginan�, priiman� mamystė, kur kiekviena yra suprasta, priimta ir mylima.

O kaip šis �kslas atsiskleidžia „Mes mamos“ bendruomenėje? Šiuo metu daugiausia vyksta mamų susi�kimai, kuriuose mamos gali pasibū�, pasikalbė�, pasidalin�, kartais �esiog apie tai, ką jos jaučia, kartais konkrečiomis temomis, kurios aktualios mamai: apie ją, jos jausmus, jos vidinį pasaulį, poky� joje ir kiekvienoje. Taip pat aš vedu emocijų paleidimo prak�kas, kuriose žvelgiame į netenkinančias situacijas, stebime jausmus, atsipalaiduojame taip įnešdamos džiugaus pokyčio į kiekvienos kasdienybę.

“Mamai ypa�ngai svarbu susi�k� su kitomis mamomis niekas negali supras� geriau, nei tokią pačią pa�r� išgyvenan� kita mama. Visada svarbu žino�, kad tu ne viena! ”

Kas vienija mamas, kurios jungiasi į šią bendrystę? Ką ji duoda moterims?

Tikriausiai pats bendriausias dalykas yra tas, kad joms rūpi tai, kaip jos jaučiasi. Dažniausiai gimus vaikeliui atsiranda daug jausmų, kuriuos norisi sukontroliuo�, kažką su jais padary�, o ką dary� - nelabai aišku.

Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje buvome išmoky� gniauž�, slėp�, ‘užvalgy�’ jausmus, bet rezultatas visada vienas: vaikštom kaip �ksinčios bombos, ir, aišku, sprogstam ne pačiu �nkamiausiu metu. Po to seka kaltė, grauža�s, nusivylimas ir vėl jausmų kamšymas iki kito sprogimo. Susivienijusios mamos yra daug drąsenės pažvelg� į save, būdamos kartu jos jaučiasi kaip šeima, kaip ar�miausios draugės, kurios gali pasidalin�: džiaugsmu ir skausmu, jausmais, kurie kasdienybėje nugula giliai kaip ne�nkami, nepriim�ni, ‘blogi’. Tokiuose susi�kimuose yra labai daug atvirumo, jautrumo, bendrumo, priėmimo, kuris išlaisvina ne �k besidalinančią, bet ir klausančias. Ir �k tokioje bendrystėje mes pamatome, kad ne tokios mes jau ir skir�ngos, kad turime labai daug bendrumo, o žino�, kad esu ne viena tokia yra labai gera. „Mes mamos“ organizuojamuose susi�kimuose dėmesys skiriamas mamai, tačiau užsiėmimuose dalyvauja ir vaikai. Kaip tai įmanoma? Ar vaikai nea�ma viso dėmesio?

Prieš pradedant ir aš dvejojau. Bet jau po pirmo susi�kimo viskas tapo aišku - geriausia yra tai, kas natūraliausia. Mums nereikia keis� aplinkybių, kad skirtume laiko sau. Geriausia yra taip, kaip yra dabar: jei dabar esame su mažyliais, tai reiškia, kad bet kokiu atveju ir esame su jais, ir galime bū� laimingos taip kaip yra. Susi�kimų metu jie kuo puikiausiai užsiima, tarpusavyje savarankiškai žaidžia, užkandžiauja, kartais dūksta, prireikus ateina pas mamą pasimyluo�, ir mamai �krai nereikia didžiosios laiko dalies skir� mažyliui, viskas vyksta labai natūraliai ir harmoningai, juk atsipalaidavus mama – atsipalaidavęs mažylis!

Anksčiau buvo sakoma, kad vaikui užaugin� reikia viso kaimo.

Dabar to kaimo nebeliko, ar�mieji dažnai užsiėmę savo darbais. Iš kur mamai pasisem� s�prybės, naujų jėgų ir įkvėpimo? Ar bendravimas su kitomis moterimis, mamomis gali tai suteik�?

Su mamomis kaip �k apie tai kalbėjome - iškilo klausimas, kodėl dabar pagimdžiusios mamos jaučiasi tokios vienišos, atstumtos, nesuprastos, kodėl kartais būna viskas taip sudė�nga? Ir tada atėjo aiškus prisiminimas, kad �krai - seniau vaikus augindavo visas kaimas. Ir todėl dabar mamai ypa�ngai svarbu susi�k� su kitomis mamomis, pasidalin� tuo kaip gyvena, kaip jaučiasi, nes žinant, kad kita mama gyvena tuo pačiu, ar jau tai pergyveno, �krai daug lengviau priim� tai �esiog kaip etapą, o galbūt pasisem� ir išmin�es ar paprastų patarimų iš kitų.

Niekas negali supras� geriau, nei tokią pačią pa�r� išgyvenan� kita mama. Visada svarbu žino�, kad tu ne viena! Be galo gera bū� tame ir stebė�, kaip mamos moka viena kitą įkvėp�, padrąsin�, palaiky�.

27

Kuo yra išskir�nė moterų bendrystė, kodėl jos reikia? Ar neužtenka išsikalbė�, pavyzdžiui, �k vyrui?

28

Susijungusios draugyste moterys yra labai s�prios, galingos, pradeda skleis�s kaip nustabiausios pasaulio gėlės. Per palaikymą, kūrybą, savęs realizavimą viskas vyksta harmoningiau, sklandžiau, lengviau ir paprasčiau.

Dėl to atsiranda daug lengvumo visur: šeimoje, aplinkoje, darbe, jei į jį sugrįžta po mo�nystės atostogų. Kalbė�s su vyru nuostabu ir privaloma, kitu atveju, kartais jam �esiog nesuvokiama kiek mes visko padarom ir kaip jaučiamės. Jei grįžęs po darbo randa viską padarytą: tvarkingus namus, garuojančią vakarienę, žaidžiančius vaikus, vyras �krai gali nesuvok�, kiek pastangų tai kainuoja, kiek energijos į tai įdedame ir kaip dėl to jaučiamės. Bet kur kas kitaip yra susi�kus su moterimis - jos jau be žodžių žino tai, kuo mes gyvename. Šiais laikais daug laiko praleidžiama socialiniuose �nkluose, įvairiose grupėse, kuriose bendraujama virtualiai.

Kuo ypa�ngas gyvas bendravimas, ar jį gali pakeis� virtualūs pokalbiai?

Iš vienos pusės, socialiniuose �nkluose atsiver� ir pasipasako� kartais būna lengviau, nes mūsų niekas nemato ir kartais galime gau� visai neblogų patarimų, bet �kriausiai gyvo ryšio pakeis� negali niekas. Tai gali bū� sos pagalba,

gaisro užgesinimas. Yra atliktų tyrimų, kad, pavyzdžiui, kitos mamos draugija ir palaikymas geriau nei vaistai ar terapija gydo pogimdyvinę depresiją. Mamos dar nelabai žino, kad yra tokių vietų, kur yra skiriamas dėmesys �k jai, kur ji gali kreip�s pasikalbė� ar �esiog pabū�, nurim�, atsipalaiduo�. Be to, tokių vietų dar nėra labai daug. Tikiuosi, kad jų vis daugės ir mamos neliks atskira visuomenės ląstele. Nes gyvų susi�kimų metu sukuriama saugi, priiman� erdvė, kur kiekviena gali bū� tokia, kokia yra, ir nebū�nai patogi, laiminga ar ‘gera’.

O kaip supras�, kad jau reikia pagalbos? Kaip pajaus� tą momentą, kad dar ne per vėlu?

Mano pačios atradimas su trečiuoju mažyliu yra toks, kad pagalbos mums reikia visada. Ir pagalba neturi bū� tada, kai jau nebegaliu, pagalbos mums reikia nuolat: plaunant indus, paduodant mažyliui kojines, panešiojant ar pasūpuojant mažylį, išleidžiant mus apsipirk� vienas ar susi�kimui su draugėmis. Ir kuo daugiau mes prašom mažų, gal ir nereikšmingų dalykų, per sekundę padaromų, tuo lengviau mums pačioms: ir fiziškai, ir emociškai. Taip mums nereikia priartė� prie linijos nebegaliu, pervargau!

Nes viską darant pačioms - žinau, tai kartais patogiau, lengviau, greičiau, bet �krai labai sunku pajus� tą ribą, kai jau per vėlu, jau emociškai ir fiziškai pervargom. Ir atsistaty� tada jau daug sunkiau, reikia daug daugiau pastangų.

“Susijungusios draugyste moterys yra labai s�prios, galingos, pradeda skleis�s kaip nustabiausios pasaulio gėlės. Per palaikymą, kūrybą, savęs realizavimą viskas vyksta harmoningiau, sklandžiau, lengviau ir paprasčiau. Dėl to atsiranda daug lengvumo visur: šeimoje, aplinkoje, darbe, jei į jį sugrįžta po mo�nystės atostogų”.

“Nea�mkime galimybės iš ar�mųjų bū� kartu: padedant, pasirūpinant.

Juk tam ir esame šeima!”

Tačiau daugelis moterų nenori prašy� pagalbos, nes šis prašymas asocijuojasi su silpnumu. Jei negali susitvarky� pa� - esi silpna. Vis dar gajus modelis, kad žmogus turi viską padary� pats, turi bū� s�prus. Kaip išdrįs� paprašy� pagalbos?

Labai gerai tą suprantu, nes aš pa� su pirmosiomis savo dukromis nemokėjau prašy� pagalbos, nesuvokiau, kad man jos reikia. Juk viską galėjau padary� pa�, man juk nesunku, čia juk papras� dalykai! O kad nepasirodytų maža, dar sugebėjau sukur� ir plėto� du verslus. Tik nesuvokiau, kad energijos, laiko ir vidinių resursų turiu ribotai. Pasekmės labai paprastos – buvau pervargusi, pikta, dažnai rėkian� mama. Ar buvau dėl to laiminga? Oi, �krai ne! Ir �krai šeima nebuvo laiminga taip pat.

Todėl dabar geriau jausiuosi silpna, bet prašysiu paprastų dalykų: iškrausty� indus iš indaplovės, padary� man salotų, kokių šiuo metu noriu, uždė� kūdikiui kepurę einant į lauką, padė� apsiau� man batus, nes per nešioklę jų �esiog nepasiekiu, išleis� mane vieną į lauką nors dešimčiai minučių. Ir būtent tame atradau savo s�prybę - savo s�prybę bū� tuo asmeniu, kuris sujungia visus šeimos narius, įtraukia ir įgalina padė�.

O ar ki� nori padė�? Kartais nedrąsu prašy�, nesinori kitų trukdy�.

Iš �krųjų ir pa� labiausiai nustebau tuo, kad ki� �krai labai nori mums padė�! Tik dažniausiai nežino kaip. Bet jie laukia net menkiausios galimybės prisidė�, nes �esiog kiekvienas mes gauname kur kas daugiau duodami, nei imdami. Nea�mkim iš kitų galimybės duo�! Be to, prisiimdamos ‘supermenės’ vaidmenį, ko mes mokome savo vaikus? Kad ir jis turi viską dary� vienas? Taip �k kuriame kiekvieno atskirumą, tuo pačiu ir vienišumą, ir nei vienas nesame laimingi. Pagalvokim atvirkščiai: ar man būtų sunku, jei manęs paprašytų pagalbos, kad ir smulkmenos? Manau, kad ne. Todėl ir ki�ems �krai nėra sunku mums padė�, �ksliau jie yra be galo laimingi palengvindami mums bui� ar išklausydami. Nea�mkime galimybės bū� kartu: padedant, pasirūpinant. Juk tam ir esame šeima!

Nuotraukos: Fotografienė

29

SKANUMYNAI PRIE ARBATOS Sigita Kontrimienė – trijų vaikų mama, Cukrinis namelis kūrėja.

Iš didelio noro savo vaikų šventes padary� stebuklingomis ir gardžiomis, Sigita pradėjo domė�s konditerija, kur� ir tobulin� savus receptus. Pradėjusi gamin� įvairiausius skanumynus – tortus, pyragus, keksiukus, ji suprato, kad tai – jos �krasis kelias, tai yra ta sri�s, prie kurios labiausiai linksta jos širdis. Ir iš �krųjų, kelias, kuriuo veda širdis, yra teisingiausias – Sigitos kepami skanėstai nepalieka abejingų. Dabar Sigita tyliai svajoja apie savo mažą restoranėlį, kuriame būtų gera visiems – ir vaikams, ir jų tėvams. Ir po žingsnelį juda savo svajonės link – toliau gilina žinias konditerijos srityje, bandydama suderin� mokslus ir šeimą. Ir mums prižada, kad netolimoje ateityje bū�nai pakvies tap� jos svajonės išsipildymo liudininkais. „Skonių erdvė“ neabejoja, kad vieną dieną taip ir nu�ks – pasigaminkite Sigitos siūlomų pa�ekalų ir patys įsi�kinsite, kad kartą paragavę – negalėsite susto�! Šiame numeryje Sigita dalinasi Kriaušių torto, moliūgų keksiukų ir bananų duonos receptais: Kriaušių tortas

30

Reikės: Šokoladiniai padai: 3 kiaušiniai 230 gr cukraus 65 g aliejaus Le Ferre Mul�varietale 120 g pieno 210 g miltų Caputo 55 g extra juodos kakavos 15 g kepimo milteliu Kremas: 250 g maskarponės 500g grie�nelės (naudojant 30% riebumo grie�nėlę, reikia papildomai įdė� kelis pakelius standiklio, naudojant 36% riebumo standiklio nereikia, bet iš skonio su 30% - nesijaučia tokio svies�nio riebumo) 4 dideli kupini šaukštai cukraus pudros Pertepimam: 150 g balto šokolado 70 g sviesto Indelis itališko kriaušių džemo Extra dl Perre 1 citrinos sultys 2 arba�niai šaukšteliai cukraus Pusė puodelio šilto vandens Gaminimas Padams: Kiaušinius išplakam su cukrumi iki baltos purios masės, kol prak�škai nebesijaučia cukraus kristaliukų. Tada pilame aliejų ir pieną, vėl gerai išplakame. Tada įsijojam miltus, dedam kakavą ir kepimo miltelius. Viska atsargiai ir gerai išmaisom iki vien�sos masės,kad neliktų gumulėlių. Formą išklojam kepimo popieriumi (masės pakanka 24 cm skersmens formai - ploniems 3 padeliam supjausty� arba 18cm forma tuomet gausis daugiau sluoksniu į aukš�). Kep� 170°C apie 35-40min. Pa�krinam pagaliuku turi bū� visiškai sausas ištraukus. Kepant siauresnėje formoję kep� 170°C 35-40min, tada sumažinam kaitrą iki 150°C ir dar kepam apie 20min - vis pa�krindami pagaliuku (orkaitė turi bū� nustatyta viršus+apačia+ven�liatorius)

Kremas: Produktai turi bu� pastovėję bent 3-4 val. saldytuve! Supilam visus produktus ir plakam iki standžios masės, kol nuo mikserio likę ruoželiai nebeišnyksta, o lieka standžiai stovė�.

Pertepimas: Sviestą su šokoladu iš�rpiname ir išsukame, kad neliktų gumulėlių. Citriną išspaudžiam į puodelį, likusią dalį užpilame šiltu vandeniu ir įdedame cukrų - gerai išmaišome, kad cukrus iš�rptų.

Surinkimas: Į formą dedame apa�nį padelį - laistome pasiruoštu citrinų skysčiu,tepame iš�rpintą šokoladą (geriausia kol siltas, tada pasigeria į padą), tada tepame kremą, vęl dedam padelį, kartojam citrinų ir šokolado tepimą, tepam kriaušių džema ir kremą, sekan� sluoksnį - iden�šką, ir viršu�nį �k sulaistom citrinų skysčiu ir aptepame kremu. Likusį kremą sudedam į konditerinį maišelį, užsukam ir su tortu dedam į šaldytuvą bent 6 val. pasteng� (Prieš surenkant tortą, jo padai turi bū� pilnai atvėsę, dėl to geriausia juos išsikep� iš vakaro ir palik� kambario temperatūroje per nak�).

Tada sustengusį išimame ir dailiname kaip leidžia fantazija kremą iš konditerinio maišelio naudojame aptep� išimtam tortui visus kraštus.

Kriaušės ant torto: Plonai supjaustom kriaušes, išdėliojame į indą, išklotą kepimo popieriumi ir aptepame cukrumi, maišytu su trupčiu vandens ir mais�niais dažais. Kepam orkaitej 180-190°C apie valandaą - vis priziurint, kad cukrus nepradėtų juoduo�.

31 Bananų duona

Moliūgų keksiukai

Reikės: 3 bananai 120 gr karamelizuotų migdolų riešutų 1 kiaušinis 85 gr cukraus 10 gr vanilinio cukraus 100 gr �rpinto sviesto 130 gr aukščiausios rūšies miltų Caputo 80 gr 550C miltų 3 gr druskos 12 g sodos Riešutų sviesto užtepimui

Reikės: 2 kiaušiniai 200 g trintų moliūgų (galima smulkiai tarkuo�, arba sumal� su smulkintuve) 150 gr cukraus 120 gr miltų 1 citrinos sultys 70 gr sviesto (iširpinto ir atvėsinto) 10 gr kepimo miltelių 12 gr vanilinio cukraus 8 gr cinamono 6 gr malto kardamono (nebū�na) Moliūgų džemo I Mediterranei įdarui

Sutrinam bananus, į juos pilam sviestą ir gerai išplakam mikseriu. Tada suberiam cukrų,druską, sodą ir vanilinį cukrį – tuomet vėl išplakam ir įplakame kiaušinį.

Tada įsijojame visus miltus ir dar kartą gerai išplakam, kad neliktų miltų gumulėlių. Beriame riešutus ir išmaišome ranka. Gaunasi �ršta klampi tešla. Į kepimo popieriumi išklotą formą sukrečiam visą tešlą.

175-180°C kepam apie 45-50 min, pa�krinam pagaliuku. Labai �nka su riešutų sviestu!

Pirmiausia suplakam kiaušinius su cukrumi, tada sudedam visus likusius produktus ir su sraig�ne šluotele išplakam. Į formeles dedam – šaukštą tešlos, tada džemo šauktštelį ir ant viršaus – vėl tešlos. Kep� 180°C įkai�ntoje orkaitėje apie 30min. Ant keksiukų viršaus galima uždė� dar trupu� džemo ir uogų, arba apibarsty� smulkintais riešutais.

ALTONĖS ŠIAUDINIAI SODAI – SAKRALŪS DARNAUS PASAULIO MODELIAI Šiaudiniai sodai – tradiciniai ir išskir�niai Lietuvos tautodailės paveldo puošmenys, atspindintys unikalų lietuvio požiūrį į pasaulį, ryšį su gamta ir jo sugebėjimą sukur� tobulą visatos modelį. Apie tai pasakoja etnografė Jūratė Bytautė – užburiančių ir magiškų Altonės sodų kūrėja.

32 Kada prasidėjo Jūsų kelionė su šiaudiniais Sodais?

O kiek laiko užtrunka suver� Sodą?

Pirmą kartą su sodų vėrimu susipažinau prieš 15 metų, Vidos Sniečkuvienės rengtuose mokymuose. Ten pamačiau įspūdingus darbus - tai buvo kaip stebuklas, kuris užbūrė. Iš pradžių nebuvo laiko, todėl rimčiau sodus ver� pradėjau prieš penkis metus, pradėjusi dirb� Ežerėlio kultūros centro etnografe. Tuomet atsirado ir galimybių, ir �nkamų medžiagų. Norėjosi sukur� sodus ir juos parody� viešai, kad pamatytų ir susipažintų kuo daugiau žmonių. Taip atsirado Altonės sodai.

Laikas, skiriamas sodų sukūrimui, priklauso nuo sodo dydžio, smulkumo, sub�lumo. Svarbu šiaudų ilgis, jų storis.

Vieną didelį sodą esu dariusi dvi savaites, bet vis �k dydis negali atsver� kiek darbo yra įdėta į sodą.

Iš kur kilo toks pavadinimas?

Zapyškio seniūnijoje yra Altoniškių piliakalnis, dar kitaip vadinamas Altonos kalnu. Senovėje jame aukodavo deivei Altonei. Taip pat yra folkloro ansamblis „Altonė“.

Kaip prasideda sodų kūrimas? Ar yra Sodų vėrimo taisyklės?

Prieš veriant sodą reikia apmąsty�, kokios formos jo norėtųsi, kokio storio ir ilgio šiaudukai bus naudojami. Visgi dažnai nu�nka, kad pirminis sumanymas kinta ir sodas įgauna nenumatytą formą ar detales. Kartais būna, kad keletas žmonių padaro elementus ir juos sujungia į vieną bendrą sodą. Pagrindinė sodo forma, viena jo dalis yra vadinama reketuku. Tai dvi bendru pagrindu sujungtos keturšlaitės piramidės - oktaedras.

Ar Sodas priklauso nuo šiaudo kokybės?

Taip, jei šiaudai labai trapūs, ploni, tuomet sodą ver� sudė�nga. Anksčiau naudodavo stambiausias šiaudų dalis, o dabar Lietuvoje keblu ras� aukštų rugių. Smulkūs ūkininkai dar augina aukštaūgius rugius, bet ir jų kokybė priklauso nuo metų – priklausomai nuo saulės, lietaus, kartais jie būna s�presni, kartais silpnesni, skir�ngos kokybės ir �nkamų gau� ne visada pavyksta. Tradiciškai rugiai renkami liepos viduryje, o šiemet rinkome birželio mėnesio pabaigoje. Taip nuo pavasario stebi, žiūri kaip tas rugys auga ir kada ateis laikas juos skin�. Taip pat nuo šiaudo priklauso ir kokia bus sodų spalva – būna žmonės nubalina šiaudus, tačiau kai yra spalvų įvairovė, sodas gaunasi gyvesnis.

Kodėl Sodus sugalvota ver� būtent iš šiaudų?

Sodų vėrimas iš ruginių šiaudų yra labiausiai paplitęs.

Galima ver� iš smilgų, nendrių, �nka bet koks tuščiaviduris šiaudelis. Bet rugys turi dar ir apeiginę reikšmę. Rugio gyvybės šal�nio, mūsų duonos nešėjo, atmirusi dalis tampa tarpininku tarp šiapus ir anapus

“Šiaudinis sodas buvo ta vieta, kur jos susirinkdavo.

Sodas – vieta pavargusioms dūšelėms pailsė�.”

O kodėl lietuviams tai yra taip svarbu?

Mūsų, lietuvių, kultūroje ryšys su protėviais yra labai s�prus. Ir tas ryšys yra išlikęs – tai atsispindi maldose, šventėse. Dar iki dabar išlikęs paprotys per Kūčias padė� atskirą lėkštutę mirusiajam. Seniau ir per Vėlines nešdavo vaišes ant kapų. Velykos – taip pat vėlėms skirta šventė, per kurias lankydavo kapines, nešdavosi vaišių, kiaušinius. Šis pajau�mas, ryšys su vėlėmis atsispindi ir Soduose?

Taip, sodas buvo vieta pailsė� vėlėms. Kviečiant vėles prie stalo, šiaudinis sodas buvo ta vieta, kur jos susirinkdavo. Sodas – vieta pavargusioms dūšelėms pailsė�. Žvelgiant į istorinę pusę, kada Sodai buvo pradė� ver�? Žinant medžiagos trapumą, tai nėra ilgaamžis dalykas, todėl nėra �kslių duomenų, kada tai buvo sukurta. Bet tradicija išlikusi, ypa�ngai Kupiškio krašte, su gyvu pereinamumu. Kuriam laikui ji buvo nunykusi, bet sodų vėrimas būdingas visai Lietuvai.

O kaip yra kitose kultūrose, ar ten veriami Sodai?

Sodų vėrimai būdingi ir kitose kultūrose – Baltarusijoje, Latvijoje, Suomijoje. Tik jie labiau mėgsta šešiabriaunes, penkiabriaunes struktūras. Bet tai, kad sodai veriami ir kitose vietose, parodo, kad gyvenome bendrai, turėjome striprius ryšius, bendrumą.

Kaip žmogus sugalvojo tokį dalyką sukur�?

Iš �krųjų tai labai įdomus dalykas - dažnai sakoma, kad senovės žmogus buvo ganė�nai primityvios sąmonės.

Tačiau šiaudiniai sodai rodo, kad anaiptol taip nebuvo.

Tai abstraktus menas, žemės ir dangaus vienovė, pasaulio harmonija. Darna, kurią skleidžia sodai, jų struktūra, yra �kras stebuklas. Koks genijus turėjo bū� žmogus, kad sukurtų tokį dalyką! Nes lietuvis yra labai prak�nis žmogus, tautodailėje viskas sukurta prak�niam naudojimui: rūbuose, balduose viskas yra gražu, bet susiję su prak�ne reikšme, o sodai yra dekoratyvus dalykas. Bet kažkas pabandė, jam pavyko, pajautė tą jėgą, kurią sodai spinduliuoja ir taip viskas prigijo, įgavo visokių formų.

Kokia tai jėga, kurią žmogus jaučia Soduose?

Sodai visada sukasi ir skleidžia virpesius. Ir namuose visuomet jaučiamas tas skleidimas. Sakydavo – jei į namus užeina blogas žmogus, sodas nustoja suk�s. Tai labai jautri struktūra, turin� magišką prasmę. Kiekvienas sodas turi savo energe�ką, šildo. Ir atėję į svečius žmonės labai s�priai tą gerą energiją jaučia.

33

“Sodas – tobulas visatos modelis, kuriame telpa visokios realybės ir formos”.

34

Ar pasirinkta Sodo forma galima padė� žmogui ras� pusiausvyrą gyvenime?

Sakoma, kad sodų vėrimas – tai lyg savo�ška meditacija.

Kaip yra iš �krųjų?

Sodas – tobulas visatos modelis, kuriame telpa visokios realybės ir formos. Tai kaip pasaulio medis, su šaknimis, kamienu, dangumi. Gyvenimo erdvė tarp šiapus ir anapus.

Net jei sodą sudaro vienpusė piramidė, ji sudaryta iš mažesnių, turinčių dvi puses – iš viršaus ir iš žemės. Todėl forma priklauso nuo to, kiek žmogui reikia ir ko jam norisi.

Jei norisi, kad daugiau gerovės nusileistų iš dangaus, tai ir sodas daugiau kylan�s į viršų. O jei aš noriu daugiau pusiausvyros, tai darau sodą visiškai dvipusį.

Taip ir yra – veriant sodus, tu į tai panyri, tai dary� labai gera. Tai maginis veiksmas, kai nejau� laiko. Sodo vėrimas – sub�lus dalykas, reikalaujan�s susikaupimo. Tam reikia ramybės. Kitam žmogui veriant sodą, tarsi jau� tą žmogų. Ir iš to kaip sekasi ver�, gali pasakyt kaip sodo savininkui seksis, todėl stengiesi įriš� kuo daugiau gerų minčių ir palinkėjimų.

Ar sodus dar kažkaip puošia?

Sodas – sakralus dalykas, šventa erdvė, darnus gamtos gabalėlis. Žmogus vadino sodu ir pačią sodybą, už kurios – giria, chao�ška erdvė. Vaismedžių sodas reikalavo didžiulio darbo, po kurio jis tapdavo sutvarkyta darni erdvė. Taip ir iš chaoso, palaidų šiaudų sukuriam darnią visumą.

Papildomai sodus puošia saulytėmis, kurios yra ugnies ženklas ir turi tokį poveikį. O norėdami palengvin� sodų griežtumą, kabindavo paukščiukus. Paukščiai yra ryšininkai tarp dangaus ir žemės, jie tarsi užpildo, sušvelnina sodus, nes jų struktūra yra labai griežta.

Kam sodai buvo naudojami be dekoratyvinės reikšmės?

Senovėje daugiausia sodus pindavo per šventes: Kalėdas, Velykas, krikštynas, vestuves. Dzūkijoje išlikusi tradicija per krikštynas vaikui padovano� nedidelį sodą su paukščiuku.

Mažiesiems sodus taip pat kabindavo virš lopšelio. Besisukdamas sodas mažulėliams skleidžia gerą energiją, o paaugęs vaikas gali sodą ir palies� - tai natūralus pasaulis, iš to jis pažįsta pasaulį. Sodus dovanodavo ir per vestuves, pakabindavo kaip papuošimą virš jaunųjų stalo, kurį jie turėdavo išpirk�. Tai simbolizavo darnaus pasaulio modelį, kuris su šviesa turėjo už�krin� visokeriopą gerovę jaunai šeimai.

Kaip šiaudinis sodas susijęs su sodu aplink namus?

O ar šiaudinis sodas gali padė� atras� darną, ramybę sau ir namams?

Taip, juk savo namams linkim darnos. Gyvenime būna chaoso, betvarkės, nemalonumų ir nesusipra�mų, o tu pareini namo, atsisėdi po sodu ir turi progą vėl atgau� pusiausvyrą. Labai įdomus potyris yra pabū� sodo viduje.

Turiu viena sodą, kuriame galima pabū�. Pirmąkart tai išbandžius (tuo metu skaudėjo galvą) jautėsi labai s�prus poveikis - tarsi kas trauktų skausmą iš galvos. O jei jau� ramybę viduje, ji skleisis ir namuose.

Nuotraukos: Dainius Mackonis

35

GENEALOGINIS MEDIS – ŠEIMOS ĮPRASMINIMUI Šeima – svarbiausia gyvenimo vertybė. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje šeima buvo suvokiama kaip gyvųjų ir protėvių bendruomenė. Žino� savo protėvius, atras� ryšį su jais ir nepraras� savo tapatybės padeda genealogijos mokslas ir savojo genealoginio medžio sudarymas. Apie tai pasakoja Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos dokumentų pa�kros, priėmimo ir heraldikos komisijos sekretorius Vytenis Bagdonas.

36 Kas yra genealogija ir genealoginis medis? Kokie būna genealoginiai medžiai?

Genealogija – istorijos mokslų kryp�s, metrikų įrašuose ir kituose istoriniuose dokumentuose tyrinėjan� šeimos, giminės kilmę, nusakan� tarpusavio giminystės ryšius, kurie yra atvaizduojami genealoginiame medyje. O šių būna įvairių formų ir struktūrų: vieni braižo schemas ar diagramas, ki� juos piešia kaip �kro medžio atvaizdą.

Piešiamo medžio pagrindinė struktūra, mano nuomone, turi atspindė� �kro gamtos medžio portretą, kuriame gilios šaknys vaizduotų prieš daugiau nei šimtą metų gyvenusius protėvius, o medžio kamienas ir šakos – prosenelius, senelius ir tėvus, piešiamo medžio lapai – jauniausių kartų atstovus. Žinoma, kuo gilesnės šaknys, tuo platesnės medžio šakos. Genealogijos tyrimams labai �nkamos dvi liaudies išmin�es patarlės: „Kuo toliau girion eisi, tuo daugiau medžių rasi“ ir „Bijai vilko – neik į girią“. Pirmoji patarlė – kiekvieno atsidavusio genealogijos tyrėjo problema, kuomet nebeužtenka �k vieno protėvio šaknis tyrinė� ir bandoma suras� visus protėvius ir giminaičius nuo seniausių laikų iki šių dienų. Antroji patarlė būdinga jautriems tyrinėtojams, kuriuos psichologiškai gali paveik� protėvių nežinomi ir suras� likimai metrikų įrašuose. Juk istorija – tai ne graži pasaka su visada laiminga pabaiga.

individualus. Yra sudegusių bažnyčių, o su jomis ir dingusios šimtmečius rašytos knygos. Didelę įtaką darė karai ir kitos negandos. Pasitaiko atvejų, kai, pavyzdžiui, maro metais, išmirus raš�ngiems kunigams, nebūdavo kam registruo� įrašų knygose. Tad ne visiems pavyko išsaugo� reikalingus dokumentus genealoginiams medžiams.

Kaip susidomėjote genealogija?

Genealogija mano gyvenime buvo jau nuo paauglystės.

Tuomet net pats nejausdamas, pradėjau savo dienoraštyje pieš� genealoginius medžius ir schemas. Ir kartą sesuo parodė surinktą informaciją mokyklos namų darbams.

Tada pirmą kartą pamačiau savo protėvių vardus ir pavardes. Supratau, kad ten daug ko trūksta, man norėjosi �kslių gimimo ir mirčių datų, vietų, kur gyveno protėviai, kiek brolių ir seserų turėjo. Taip pat buvo įdomu kaip giliai įaugusios mano šaknys į Lietuvos žemę. Man pasisekė, nes mačiau dar gyvas savo tris proseneles. Nors tuo metu kažkaip nesuvokiau jų klausinė� apie praei�, tačiau po jų mirčių pradėjau domė�s kas yra jų tėvai, seneliai, proseneliai. Taip ir prasidėjo mano genealoginis kelias: apklausiant visus gyvuosius giminaičius, su močiutės pagalba išmokstant skaity� senuosius raštus. Vėliau pavyko įsto� į Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugiją.

Ar įmanoma pačiam sudary� savo genealoginį medį?

O kokius senuosius raštus išmokote skaity�?

Šiais laikais, pasitelkus kantrybę ir technologijas, �kriausiai kiekvienas galėtų sudary� savo genealoginį medį. Tik žinoma, kaip ir visur, yra išimčių ir kiekvieno atvejis labai

Lotynų, lenkų ir rusų kirilica. Šiomis kalbomis moku skaity� bažnyčiose esančias metrikų knygas.

“Savo šeimos istorijos ir kilmės žinojimas yra vienas iš esminių žmogaus brandos savybių. Šis žinojimas suteikia žmogui didesnę prasmę gyvenime, s�presnę meilę savo krašto žmonėms, gamtai, istorijai. Žinodami savo protėvių likimus – galime steng�s veng� jų padarytų klaidingų gyvenimo žingsnių. O galbūt kaip �k prisiim� riziką ir siek� sėkmės gyvenimo keliuose.”

Kokius genealoginius medžius esate sudaręs?

Genealoginių medžių esu daręs ir darau daug, nuolat kažką papildau, prijungiu į giminės platų ratą. Asmeniškai sau dariau ir medžius iš �kro medžio su lapeliais iš spalvoto popieriaus. Patys didžiausi, plačiausi ir giliausi - mano pa�es giminės medžiai. Savo šaknų ieškojimas yra nuola�nis procesas. Nėra dienos, kad negalvočiau apie genealogiją. Tad �krai turiu vieną priklausomybę visam savo gyvenimui.

Kiek laiko užtrunka sudary� genealoginį medį?

Sunku apibrėž� genealoginio medžio sudarymo trukmę. Tai gali truk� nuo kelių dienų iki kelių metų ar net dešimtmečių paieškų. Visa tai priklauso nuo išlikusių knygų, žinomos informacijos apie ieškomus asmenis. Ne visi gyventojai buvo sėslūs. Dalis žmonių nukeliaudavo tūkstančius kilometrų nuo savo gimtųjų namų, tad dingusių knygų įrašai ir žmonių migracija labai apsunkina geneologines paieškas. Lengviausia sudary� sėsliai gyvenusių žmonių genealogijas, kurių vietovėse išliko visos bažny�nės metrikos.

Koks yra didžiausias pasaulyje sudarytas genealoginis medis?

Gineso pasaulio rekordų knygoje Konfucijaus genealoginė linija pripažinta kaip ilgiausias šeimos medis, kuriame užregistruotos 86 kartos per 2500 metų. Dėl didžiausio medžio abejoju ar yra �kslių skaičiavimų, tačiau genealoginių medžių interne�nė svetainė www.geni.com �kriausiai yra pa� didžiausia pasaulyje, jungian� giminystės ryšiais daugybę genealoginių medžių.

O koks didžiausias Jūsų pa�es sudarytas genealoginis medis?

Mano pa�es medžiuose yra keli tūkstančiai �esioginių mano protėvių ir �esiogiai susijusių giminaičių. Esu suradęs net 9 eilės pusseserę, ir giliausiai atsikapstęs iki 10 kartos protėvio.

Vienas iš mano nupieštų medžių turi apie 800 žmonių ir 10 kartų. Šiam medžiui informaciją rinko ir išsaugojo kelios kartos, o man liko suras� palikuonis, pa�krin� dokumentais senuosius įrašus ir viską sujung� į vieną, platų ir didingą giminės medį.

Su kokiais iššūkiais tenka susidur� sudarinėjant genealoginį medį?

Didžiausi iššūkiai sudarinėjant genealoginius medžius yra atpažin� ieškomus žmones, turinčius dvigubas pavardes, ras� dingusius ar emigravusius giminaičius.

O ar pasitaiko klastočių, ar lengva jas pažin�?

Aš asmeniškai nesu susidūręs su klastotėmis. Lietuvoje dėl klastočių veikia tam �kra apsauga - tai Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, kuri �krina visas genealogijas. Tad atsiradus įtarimų dėl klaidingai sudarytos genealogijos, visada reiktų kreip�s į Lietuvos genealogijos ir heraldikos dokumentų pa�kros ir priėmimo komisiją, pasitvir�n� sudarytą savo genealogiją, kuri bus atsakingai pa�krinta ir įver�nta pagal įrašus iš originalių knygų, įtraukta į Lietuvos genealogijų registrą.

37

“Žmogus - �k maža dalelė visumos. Gyvenimo ciklas sukasi ratu ir mūsų protėvių gyvenimai yra mūsų gyvenimų tęsinys. Žmogus, turin�s savo genealoginį medį, visada jaučiasi dvasiškai s�presnis ir tur�ngesnis. Jis labiau ver�na šeimą, meilę, laiką, �krus, nuoširdžius ir prasmingus poelgius.”

Kokių įdomių dalykų galima atras� sudarinėjant genealoginį medį?

38

Įdomiausia yra skaity� parapijiečių surašymo knygas, kuriose galima ras� įvairių faktų apie asmenis. Kunigai fiksuodavo daug įvykių, paminėdavo, kokie žmonės išvykę į Ameriką ir skolintų pinigų negražinę bažnyčiai. Galima ras� kas, su kuo ir pas ką gyveno. Įrašydavo ir tokius teiginius kaip: „aklas“, „kare su japonais“, „bežemiai“, „durna ir kvaila“, „išvarytas dirb� į Kauną“, „pabėgo nuo karo“, „neapsakomas lenkas“, „nebuvo namie kai kunigas kalėdojo“, „pačios neturi – gyvena su sve�ma moteriške“. Priešsantuokinių apklausų knygose retsykiais randama apie pabėgusius jaunikius, dėl kurių nebeįvykdavo vestuvės.

Kokios priežastys žmogui lemia norą sudary� savo genealoginį medį? Žmogus visuomet ieško to, kas yra nežinoma, kas neatrasta ir siekia išsiaiškin� visas paslap�s. Taip pat ir noras turė� savo genealoginį medį, išsiaiškin� savo kilmės paslap�s ir žino� savo praei�es istoriją žmogų verčia ieško� savo šaknų. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ir likimas vis kitoks, vertas konkrečios istorijos ir dažnai net knygos. Dažnai tėvai ir seneliai perduoda vaikams istorijas iš jų protėvių gyvenimo, o palikuonys stengiasi išsiaiškin� ar tai �k legenda, ar �esa. Viską paaiškin� gali �k genealoginiai ir gene�niai tyrimai.

Ir vis �k kodėl svarbu žino� savo kilmę, savo šeimos istoriją?

Savo šeimos istorijos ir kilmės žinojimas yra vienas iš esminių žmogaus brandos savybių. Savo šeimos istorijos žinojimas suteikia žmogui didesnę prasmę gyvenime, s�presnę meilę savo krašto žmonėms, gamtai, istorijai. Žinodami savo protėvių likimus – galime steng�s veng� jų padarytų klaidingų gyvenimo žingsnių. O galbūt kaip �k prisiim� riziką ir siek� sėkmės gyvenimo keliuose.

O ką galima supras� apie save sudarius genealoginį medį? Žmogus - �k maža dalelė visumos. Gyvenimo ciklas sukasi ratu ir mūsų protėvių gyvenimai yra mūsų gyvenimų tęsinys. Žmogus, turin�s savo genealoginį medį, visada jaučiasi dvasiškai s�presnis ir tur�ngesnis. Jis labiau ver�na šeimą, meilę, laiką, �krus, nuoširdžius ir prasmingus poelgius.

“Kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir ją, jei įmanoma, reikia kuo greičiau užrašy� ir išsaugo� atei�es kartoms.”

Ar tai populiaru Lietuvoje, pasaulyje? Ar žmonės dažnai ieško savo šaknų?

Lietuvoje vis daugiau žmonių domisi savo šaknimis.

Pastaruoju metu, kai dideli informacijos srautai tapo prieinami internetu, žmonės patys pradėjo domė�s ir ieško� savo protėvių sunkiai įskaitomuose bažny�niuose įrašuose. Genealoginiai tyrimai visame pasaulyje pereina į aukštesnį – gene�nį lygmenį. Atlik� gene�niai testai žmogui leidžia pažin� ne �k save, bet ir suvok� sudė�ngus gene�koje vykstančius procesus, kurių metu suteikia galimybę suras� ir senai prarastus, tolimus giminaičius. Pasaulyje sparčiai vystosi gene�nės genealogijos mokslas.

Koks tai mokslas? Kaip jis siejasi su genealogija?

Gene�nė genealogija – mokslas, �rian�s giminystės ryšius tarp gene�škai susijusių asmenų. Ir nors panašios analizės naudojamos kriminalis�koje nusikaltėliams iden�fikuo� ir teismo medicinoje tėvystės testams, tačiau šiuo metu DNR tyrimų metodai pritaiky� ir genealogija susidomėjusių asmenų paieškoms. Šio tyrimo metu nustatomi bendri genai, kurie patvir�na arba paneigia giminystės ryšius. Pateikiamos lentelės su asmenimis, kurie yra susiję gene�škai su mumis. Pagal lentelių duomenis, susisiekę su gene�škai susijusiu asmeniu, ieškoma bendrų šaknų. Paprasčiausiu autosominiu DNR tyrimu galima atsek� iki 6 kartos susijusius giminaičius arba kitaip tariant nustaty� bendro protėvio, gyvenusio prieš 200 metų, DNR sekos fragmentus, kuriuos paveldėjo abu palikuonys, pasidarę šį testą. Žinoma, čia reikia puikiai žino� savo genealogijas ir protėvių gyventas vietas bei supras� gene�kos dėsnius.

Ne visi sutapimai yra �krai giminaičiai, nes DNR skirtumai tarp žmonių �k 0,01 proc., o tai reiškia, kad atsi�k�nio paveldėjimo metu pas kitą žmogų galėjo susidary� panašios DNR sekos grandinės. Šiuo atveju sistema parodys ryšį ir su nesusijusiu asmeniu. Gene�niai medžiai labai svarbūs ieškan�ems biologinių giminaičių, karo metu prarastų brolių, seserų, tėvų. Šių testų analizės dėka galima suras� ir �kslesnes savo kilmės vietas.

O kaip dar genealogija siejasi su kitomis mokslo šakomis?

Genealogija – tai ne �k sudarytas giminės medis. Tai �kras mokslas, kuriame susipina istorija, gene�ka, medicina, psichologija, įvairios kalbos, dailė, matema�ka, geografija, technologijos, chemija, informa�ka, �kyba, sta�s�ka. Tai įrodymas, jog viską reikia mokė� ir išmany�, siekiant pažin�, suras� ir pritaiky� dabar�niams poreikiams savo genealoginį medį, �nkamai apdoro� genealoginius išteklius ir pažin� kiekvieną žmogų ne kaip sta�s�nį vienetą, o savo kuriamos istorijos herojų.

Kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir ją, jei įmanoma, reikia kuo greičiau užrašy� ir išsaugo� atei�es kartoms.

39

40

Vytenio Bagdono sudarytas giminės medis (seniausias įrašas - nuo 1707 gim. metų)

41

TRADICINĖ LIETUVIŲ ARCHITEKTŪRA – BENDRUOMENIŠKUMO ATSPINDYS

Tekstas ir nuotraukos: E. Januškienė

42

Lietuva - „medinės architektūros ir kaimo kultūros šalis“ (R. Bertašiūtė). Iki XX a. iki 80 proc. Lietuvos žmonių gyveno mediniuose pastatuose. Dar 2011 metais Lietuvoje kaimo vietovės užėmė 97 proc. Lietuvos teritorijos, o jose gyveno 33 proc. žmonių (7,8). Susiformavę kaimai etnokultūriniuose regionuose dėl gam�nių, istorinių sąlygų išsiskyrė užstatymu, sodybų planais ir architektūrine išraiška, apželdinimu. Bėgant laikui, keičiant poli�nėms sąlygoms, keitėsi ir gyvenviečių, kaimų struktūra. Tačiau istoriškai išlikusios etninės architektūros sodybos ypač ryškiai atskleidžia Lietuvoje gyvenusio žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, dvasinį jo pasaulį, papročius ir tradicijas, tautos iden�tetą.

Išlikę etnografiniai kaimai byloja apie vieningą ir bendruomenišką čia gyvenusių lietuvių būdą. Viename kaime gyvenantys žmonės kartu minėdavo šventes, džiaugdavosi ir liūdėdavo, padėdavo vieni ki�ems talkose: šienapjūtėje, linų kūlime, gyvulių ganyme, ar atsi�kus nelaimėje – būdavo tarsi viena šeima. Žiemos vakarais visi kaimynai susirinkdavo pabū� kartu: moterys ausdavo juostas, verpdavo, vyrai drožinėdavo medžio drožinius, megzdavo �nklus, vaikai kartu žaisdavo liaudiškus žaidimus. Visi dainuodavo, pasakodavo pasakas, istorijas, dalindavosi išmin�mi. Taip kūrėsi Lietuvių , tautosaka, papročiai, perduodami iš lūpų į lūpas. Žmonės pasižymėjo s�priu bendruomeniškumu – vestuvės, krikštynos, derliaus nuėmimo diena būdavo viso kaimo šventė, o iš�kus nelaimei – sudegus sodybai, kaimynai pagelbėdavo atstatant pirkią, padovanodavo gyvulių. Elgetai pasenus, juo paeiliui rūpindavosi visi kaimo gyventojai.

Bendra veikla buvo socialinis kaimo pagrindas. O kaimo papro�nė teisė, vertybių perimamumas bendruomenėse lėmė darnią kaimo plėtrą ir jo gyvybingumą. Žmonių gyvensenos būdas ir jų tradicijos atsispindėjo ir architektūroje: pastatų išplanavime, interjere. Svarbiausia gyvenamojo namo patalpa buvo pirkia su duonkepe krosnimi, didžiuoju stalu, kuris laikytas šventa namo vieta. Šis stalas buvo ir šeimos susibūrimo vieta – prie jo visi kartu valgydavo, aptardavo reikalus, atlikdavo smulkius bui�es darbus. Čia vyko visas bendras šeimos gyvenimas.

“Šis specifinis gyvenimo būdas ir iš jo išsivystę kaimai buvo vadinami bendrėmis arba draugėmis, broliavomis, lizdinėmis sodybomis – vienos giminės kelių šeimų bendrė. Vienas kaimas, dažnai su chao�šku išplanavimu, be aiškių ribų, būdavo didelio sklypo erdvė, kuri jungdavo tos pačios giminės – tėvų, brolių gyvenamuosius trobesius. Toks užstatymas simbolizavo giluminį tradicinių bendruomenių ryšį”.

Dzūkijos bendrė – viena didelė šeima I�n ryškų bendruomeninės kultūros bruožą atskleidžia Dzūkijoje savaime susiklostę kaimai, vadinami bendrėmis. Senovėje Dzūkijos regione buvo įprasta gyven� didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis. Tokios tradicijos – gen�nio palikimo reliktas, buvo išlikęs iki XX a. Pavyzdžiui, Šuminų kaimo sodyboje 1830 m. vienoje sodyboje, kurią sudarė dvi pirkios su papildomais ūkio sta�niais, gyveno 16 žmonių. Salų I-ojo kaime 1865 m., kuriame taip pat buvo �k du gyvenamieji pastatai, gyveno 17 žmonių. Antalksnės kaime, 1850 m. – 15 žmonių (8).

Iš pradžių viename name gyveno trys kartos – viena didelė šeima: seneliai, vaikai, anūkai. Vėliau, dalijant žemę tarp vaikų, įpėdiniai statė sau naujas pirkias greta senųjų: tame pačiame sklype, �k atskirdami jas tvoromis. Šeimos turėjo bendrus kiemus, atskiras sklypo dalis gyvuliams laiky�, gėlynams.

Užstatymas tankėjo, tačiau bendruomeniškas gyvenimas išliko – jie visi kartu dirbo žemę, kartu mai�nosi. Vienose sodybose visi kartu naudojosi bendru švariu kiemu, kitose – ūkiniu pastatu ar bendru kluonu. Marčios pasikeisdamos viena su kita gamindavo valgį visai šeimai, rūpinosi namais ir vaikais. O didžiausia galia buvo vyriausio senolio – ką jis pasakydavo, būdavo šventa. Šis specifinis gyvenimo būdas ir iš jo išsivystę kaimai buvo vadinami bendrėmis arba draugėmis, broliavomis, lizdinėmis sodybomis – vienos giminės kelių šeimų bendrė. Vienas kaimas, dažnai su chao�šku išplanavimu, be aiškių ribų, būdavo didelio sklypo erdvė, kuri jungdavo tos pačios giminės – tėvų, brolių gyvenamuosius trobesius. Toks užstatymas simbolizavo giluminį tradicinių bendruomenių ryšį, kuris taip pat rodo ir tai, kad dzūkai daugiau buvo ekstravertai, atviresni žmonės. Žemai�ja ir Suvalkija – gyvenimas tėvonijoje

Žemaitijos Numas

Žemai�jos regione dar iki XX a. buvo išlikęs gen�nės bendruomenės trobesys, vadinamas numu. Tai – vienas pirmųjų būstų su atvira ugniaviete pavyzdžių, kituose regionuose vyravęs iki XVI-XVII a. Vienintelis iki mūsų dienų išlikęs šio pastato pavyzdys yra saugomas Lietuvos liaudies bui�es muziejuje. Numo pastate gyvendavo visa gen�s - apie 20 žmonių, o kitose pastate esančiose patalpose laikydavo gyvulius – tai buvo ir gyvenamasis namas, ir tvartas viename. Numas – gen�nė susibūrimo vieta, jo pastatą sudarė viena pagrindinė patalpa, kurios centre buvo į žemę įkasta ugniavietė su moliniu gaubtu. Kamino nebuvo, o dūmai išeidavo pro čiukurą – angas stogo galuose. Šis ugniakuras, kuris tarnavo kaip šildymo ir apšvie�mo įrenginys, buvo jungiamasis centras – aplink jį visa šeima sėdėdavo, bendraudavo, valgydavo, šildydavosi.

43

“S�priausias dalykas kuris mus laiko gyvenime - tai tarpusavio ryšys”. Audrey Hepburn Laikui bėgant numą keitė mažesni namai, trobos išplanavimas kito, daugėjo kambarių, kurių buvo iki 15. Nors žemaičiai – daugiau intravertai, jų pasaulis ir gyvenimo centras buvo jų kiemas, net pastatų puošyba buvo orientuota į vidinį kiemą, tačiau ir čia, vienoje sodyboje vyriausiasis sūnus gyveno kartu su savo tėvais: buvo išlikęs paprotys ūkį palik� vyriausiajam sūnui, tėvams paliekant atskirą namo dalį. Todėl tai lėmė trobos išplanavimą – vienoje jos gale buvo pagrindinės šeimos patalpos, kitoje – tėvų atskiri kambariai.

Dzūkijos pirkia

Panašus principas buvo ir Suvalkijoje – ūkį paveldėdavo vyriausiasis sūnus, kurio pareiga buvo pasirūpin� savo abiem senais tėvais. Tai atsispindėjo gyvenamojo namo, vadinamou stuba, architektūroje. Šio pastato centre buvo įrengta atskira dalis tėvams – su miegamu kambariu, atskira virtuvėle ir išėjimu į lauką. Tėvams taip pat buvo skiriama išim�nė – maistas, gyvuliai, grūdai, drobės ir ki� reikalingi gyvenimui daiktai.

Bendruomeniškumas iš gatvinio kaimo Lietuvoje, daugiausia Aukštai�jos ir Dzūkijos regionuose, yra išlikusių gatvinių rėžinių kaimų (pavyzdžiui, Dabužių k., Mėčionių k., Vaikštenių k., Dieveniškių istorinio regioninio parko kaimai), kurie pradėjo formuo�s po 1557 m. pradėtos Valakų reformos. Šią reformą inicijavo Bona Sforza, Lenkijos karalienė ir LDK kunigaikš�enė, kilusi iš šiaurės Italijos, Milano miesto. Ši reforma iš esmės pakeitė kaimų struktūrą, žmonių gyvenimo būdą. Iki to laiko buvusios laisvo planavimo sodybos perkeltos į kiek įmanoma taisyklingos formos ir vienodo dydžio valakus (vienai šeimai – vienas valakas, apie 23 ha žemės). Tokiame kaime gatvė tapo pagrindine ašimi, aplink kurią statydavo sodybas - vienoje gatvės pusėje, atsuk� galu į gatvę, stovėjo gyvenamieji namai, o kitoje gatvės pusėje – ūkiniai pastatai. Tai lėmė, kad visas veiksmas, gyvenimas vyko kaimo gatvėje.

44

Suvalkiečių stuba

Vėliau, dėl paveldėjimo, sklypai labai siaurėjo, o užstatymas tankėjo.

Pastatai būdavo pastaty� taip ar� vienas kito, jog susisiekdavo trobų stogais ir buvo sakoma, kad „žmonės neturi net kaip apsisuk� su plūgu“. Toks gyvenimas labai ar� vieni kitų ska�no bendruomeniškumą, bendravimą, atvirumą vieni su kitais, kuris dar labiau sutvirtėdavo šventėse ar bendrose talkose. Kartais kaimuose įrengdavo aikštes su kryžiumi, kurios būdavo čia gyvenančiųjų susibūrimo vieta. Neužmiršdavo ir neįgaliųjų arba netur�ngų asmenų, kuriems skirdavo nedidelius žemės plotus sodybai kaimo gale.

Atsigręžimas į gatvę lėmė ir architektūrinę pastatų išraišką – Aukštai�jos regione prie sodybų įrengdavo pusiau atvirus prieangius, kuriuose mėgdavo bendrau� su kaimynais, arba pastatydavo suoliukus prie pirkios tvoros. Į gatvės pusę taip pat būdavo atsuk� ir gražiausi pastatų langai, visa namų puošyba, gėlių darželiai. Kitos pastato dalys puošiamos nebūdavo.

Aukštaičių pirkia

Tokios sodybos, kaimai su išlikusia archajiškiausia etnine architektūra reprezentuoja Lietuvių tautos praei�es bendruomenišką gyvensenos savitumą. Net ir besikeičiant sodybų struktūrai, kaimų užstatymui, tradicinė lietuvio sodyba išliko šeimos ir viso kaimo buvimo kartu simboliu.

KŪČIOS IR KALĖDOS – MAGIŠKAS METAS SENOVĖS LIETUVIO PASAULYJE

Kūčios ir Kalėdos – šventės, kurios suvienija visus: �ek gyvuosius, �ek mūsų protėvius, �ek vienišus žmones. Kūčios, kurios iki šiol yra išlikusios kaip viena prasmingiausių šeimos švenčių, buvo susikaupimo ir ramybės diena, o Kalėdos – džiaugsmingas laikas. Šioms šventėms buvo ypa�ngai ruošiamasi: tvarkomi namai, švarinamas kūnas ir siela. Visos smulkmenos šiomis dienomis turėjo prasmę, kiekvienas pasakytas žodis ar darbas, ypač Kūčių dieną, turėjo įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui.

Vienas pagrindinių Kūčių šventės akcentų yra stalas – tai vieta, prie kurios susirenka visa šeima: gyvieji ir mirusieji. Šį vakarą nebuvo galima pamirš� ir vienišų žmonių, jei negalėdavo jų pakvies� į svečius, maisto nunešdavo jiems į namus. Kūčių pavadinimas kilo nuo svarbiausio šios šventės valgio, vadinamo kūčia. Šio pa�ekalo ragavo visa šeima ir vaišino protėvių vėles. Kūčia buvo gaminama iš šu�ntų grūdų: kviečių, rugių, miežių, aguonų, kanapių, visa tai sumaišant su miešimu – medumi saldintu vandeniu.

Būtent grūdui buvo skiriama tam �kra maginė reikšmė, jis turėjo gilesnę prasmę. Buvo sakoma: „Daigas dygdamas daigoja grūdą“ – kad daigas išdygtų, grūdas turi mir� (12).

Kūčios, kaip ir Vėlinių šventė, buvo s�priai susijusi su mir�es tema, vėlių kultu. Šią dieną į namus buvo kviečiami protėviai, kuriems virš stalo buvo kabinami šiaudiniai sodai, o po stal�ese dedama šiaudų. Ta pa� virsmo paralelė buvo siejama ir su šiaudu – kai sunyksta sena, gimsta nauja forma. Buvo �kima, kad grįžusios vėlės ant šių šiaudų ilsisi.

Senovėje prie Kūčių stalo šeima valgy� sėsdavo �k vidurnak�. Iš pradžių, senesniais laikais, stalą dengdavo devyniais, vėliau - dvylika pa�ekalų. Mirusiojo vietoje dėdavo atskirą lėkštutę - prieš pradėdami valgy�, pirmus kąsnius ir gurkšnius a�duodavo protėviams ir derliaus dievams. Po vakarienės stalo nenukraustydavo - žmonės �kėjo, kad vėlės ateis suvalgy� palikto maisto. Buvo �kima, kad Kūčių vakarą vėlės stalui ir valgiams suteikia „antgam�nės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą“ (4). Dėl šios priežas�es grūdais po vakarienės apibarstydavo ir vaikus – kad s�presni augtų. Ryte, norėdami dar labiau suartė� su protėviais, visa šeima likusių pa�ekalų vėl ragaudavo, o kiek likdavo – kartu su šienu a�duodavo gyvuliams ir paukščiams.

45

„Kūčių stalas - pykčiui galas.“ Svarbi Kūčių šventės dalis buvo burtai. Buvo �kima, kad slaptus dalykus padeda supras� namo sugrįžusios vėlės.

Senovėje burdavo žyniai, o kai jie išnyko, žmonės pradėjo bur�s patys. Iš po stal�esės buvo traukiamas šiaudas ir spėjamas traukiančiojo likimas, atei� bandydavo pamaty� vandenyje. Buvo �kima, kad Kūčių nak� kalba gyvuliai, paukščiai ir bitės. Daugiausia burtų buvo siejama su merginų ištekėjimu. Kad žmogus nebūtų visus metus skolingas, iki Kūčių šventės reikėjo sugrąžin� visas skolas. Taip pat reikėjo pamirš� visus pykčius ir nesutarimus, nes kitaip visus metus kiltų pykčiai: „Kūčių stalas - pykčiui galas“.

46

Po Kūčių prasidėdavo Kalėdų šventė. Senais laikais Kalėdas švęsdavo tris arba keturias dienas. Tai buvo šventė, kuri simbolizavo sugrįžtančią saulę, todėl buvo stengiamasi, kad šį laiką namuose būtų kuo daugiau šviesos. Kalėdos buvo metas, kai linkėjimams buvo skiriama magiška reikšmė - tai buvo kaip užkalbėjimai, neabejo�nai turėję išsipildy�: žmonėms linkėdavo gero derliaus, sveikatos, sėkmės gyvuliams. Šiuos linkėjimus, vaikščiodami po kaimą, perduodavo įvairūs persirengėliai, kurie persirengdavo Kalėda, ki� vaizduodavo lokį, jau�, arklį, mešką, elnią devyniaragį. Darydavosi gervių kaukes ir tuo pačiu stengdavosi visiems sukel� kuo daugiau juoko. Žmonės �kėjo, kad juokas turįs galią pažadin� apmirusią žemę, kuriai persiduoda žmonių meilė.

Kūčių stalo valgių simbolika (pagal: Kudirka J., Kūčių stalas, 1990): Obuoliai - simbolizuoja Rojaus medį, vaisingumą. Su jo pagalba žmogus gali pasiek� visko, ko trokšta. Žirniai – žmonių ašaros, todėl juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų.

Kviečiai – tai skalsos simbolis, jie buvo valgomi, kad visus metus būtų duonos,o laukuose derėtų javai.

Grūdų mišinys – žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, nes iš šių grūdų jų išauga kitų metų derlius. Jiems buvo suteikta gyvybinės galios reikšmė.

Medus – šviesos ir sveikatos simbolis.

Kūčiukai (prėskučiai) – duonos kepaliukas protėvių vėlėms vaišin�. Žuvis ir silkė – pasniko valgis, primenąs apaštalus, kurie buvo žvejai.

Spanguolės – apsaugo nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų.

Duona ir pyragas – s�prybės, gerumo, nuolankumo simbolis. Namams už�krino skalsą.

Lydeka – vaisingumo simbolis.

Apskritos formos pa�ekalai - simbolizavo sugrįžtančią saulę.

Riešutai – simbolizavo vaisingumą, buvo �kima, kad jie padeda užmegz� meilę. Kalėdų metu merginos maišeliuose dovanodavo juos vaikinams.

Avižinis kisielius – kisielių padėdavo ant palangės, jis buvo skirtas mai�n� vėlėms.

“Žodis, einan�s iš širdies, pasiekia širdį.” G. Nizami.

ATLĖKĖ ALNIS DEVYNIARAGIS (1963 m., Merkinės apyl.)

Atlėkė alnis devyniaragis, Oi kalėda, devyniaragis.

Devyniaragis, dešimtašakis, Oi kalėda, dešimtašakis.

Ant jo ragelių kalveliai kala, Oi kalėda, kalveliai kala.

Oi jūs nukalkit auksalio kupkų, Oi kalėda, auksalio kupkų.

Auksalio kupkų, pelo vainikų, Oi kalėda, perlo vainikų.

Perlo vainikų, sidabro žiedų, Oi kalėda, sidabro žiedų, Auksalio kupkas – vyneliu gerci, Oi kalėda, vyneliu gerci.

Sidarbo žiedas – del vinčiavonių, Oi kalėda, del vinčiavonių.

RITITATATOJI, O KAS KIŠKĮ KĖLA (1911 m., Biržų raj.)

Ri�tatatoji, o kas kiškį kėla?

Lioj ri�tatatėla, lylio.

Ri�tatatoji, o kas budinojo?

Lioj ri�tatatėla, lylio.

Ri�tatatoji, strielčiai kiškį kėla.

Lioj ri�tatatėla, lylio.

Ri�tatatoji, strielčiai budinojo.

Lioj ri�tatatėla, lylio.

47

„Raudona virtuvė“ – �nklaraš�s apie maistą, kuriame rasite unikalių ir nepaprastų idėjų, ką pagamin� šeimai. Šį �nklaraš� kuria Skirmantė – dviejų berniukų mama. Būtent maisto gaminimas šeimai ją ir įkvėpė dalin�s savo virtuvės istorijomis ir paska�n� gamin� namuose, nes jos gaminamas maistas – tai kasdienis šeimos maistas, nesudė�ngi ir laiką taupantys pa�ekalai visai šeimai: nuo pusryčių iki vakarienės, užkandžiai šventėms, kepsniai ir desertai.

Skirmantė, rašydama �nklaraš� „Raudona virtuvė“, nori atskleis�, kad maistą gamin� yra lengva, o pagamintas su meile pa�ekalas yra daug skanesnis. Čia galima ras� nesudė�ngų receptų, patarimų, pavykusių ir nepavykusių kulinarinių eksperimentų, maisto gaminimo paslapčių. „Raudona virtuvė“ taip pat galite įsigy� Skirmantės sukurtų prieskonių mišinių, kurie paruoš� taip, kad geriausiai atskleistų kiekvieno pa�ekalo skonį.

Skonių erdvėje „Raudona virtuvė“ kartu su „Saulė� skoniai“ krautuvėle dalinasi nepaprasto skonio receptais! Skanaus!

48

Makaronai - eglutės Ingredientai: Makaronai GARAFOLO spage� No.9 Alyvuogių aliejus Olivo Pesto Rosso Annese Sūris kepimui GRILL Žaliosios paprikos Kaip gamin�: Makaronus išvir� lengvai pasūdytame vandenyje kaip nurodyta instrukcijoje apie 10 minučių.

Keptuvėje įkai�n� šlakelį aliejaus. Sudė� virtus makaronus, šaukštą pesto, 50-100 g šiaudeliais pjaustyto sūrio.

Kepin� maišant, kol sūris išsilydys.

Suk� makaronus šakute, kiek įmanoma daugiau, ir lėkštėje suformuo� kūgio formą. Papuoš� iš žaliosios paprikos išpjaustyta žvaigždute.

Užkeptos moliūgų užkandėlės Ingredientai: Svies�nis moliūgas Alyvuogių aliejus Olivo Sūris kepimui GRILL Kriaušių džemas Extra dl Perre

Kaip gamin�: Kepimo skardoje iš�eskite kepimo popierių, sudėkite svies�nio moliūgo skilteles, pašlakstykite aliejumi.

Kepkite 10 minučių. Vėliau uždėkite ant jų plonas riekeles Grill sūrio ir kepkite dar 3-5 minutes, kol sūris išsilydys. Serviruokite lėkštėje ir ant kiekvienos užkandėlės uždėkite po šaukštelį kriaušių džemo.

Kriaušių užkandėlė Ingredientai: Kriaušės (rekomenduoju naudo� tas didžiąsias) Džiovintos slyvos Prosciu�o Crudo

Kaip gamin�: Kriaušes supjausty� riekelėmis, ant jų uždė� kumpiu apvyniotas džiovintas slyvas.

Ypa�ngesniam skoniui galima pašlaksty� balzamiko glazūra.

49

Krekerių užkandėlės Ingredientai: Krekeriai su džiovintais pomidorais ir žolelėmis Gran Pavesi Pikan�škas figų džemas su šokoladu Extra dl Fichi Picante Kietasis sūris GRAVIERA su čiobreliais Gražgarstės

50

Kaip gamin�: Ant krekerių tepkite figų užtepėlę, uždėkite plonai pjaustytus kietojo sūrio trikampėlius, papuoškite gražgrasčių lapeliais.

Meliono ir kumpio užkandėlė Ingredientai: Melionas Kumpis Prosciu�o Crudo Bazilikas Kaip gamin�: Melioną supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais, uždėkite baziliko lapelį ir kumpio suk�nuką.

Ypa�ngesniam skoniui galima pašlaksty� balzamiko glazūra.

Dviejų skonių krekerių užkandėlės Ingredientai: Krekeriai su džiovintais pomidorais ir žolelėmis Gran Pavesi Kumpis Prosciu�o Crudo Lapinės ropės užtepėlė Annese Gražgarstės Džiovintos slyvos Kietasis sūris GRAVIERA su čiobreliais Kaip gamin�: Ant krekerio užtepkite ropės užtepėlę ir: - uždėkite sūrio trikampėlį bei slyvos puselę.

- uždėkite susuktą kumpio juostelę ir gražgarstės lapelį.

Salotos su kumpiu Ingredientai: Romaninė salota Gražgarstės Agurkas Pomidoras Paprika Kriaušė Kumpis Prosciu�o Crudo Kietasis sūris GRAVIERA su čiobreliais Alyvuogių aliejus Olivo Kaip gamin�: Salotas suplėšykite, sumaišykite su gražgarstėmis. Dėkite pjaustytus pomidorus, agurkus. Papriką ir kriaušes pjaustykite šiaudeliais. Taip pat išdėliokite kumpio gabalėlius. Pašlakstykite alyvuogių aliejumi, užberkite druskos, pipirų. Užtarkuokite kietojo sūrio stambia trintuve.

51

REKOMENDUOJA: Mama ir vaikas skaito Knygos pavadinimas: Sniego sesė. Kalėdų istorija Autorius: Maja Lunde Iliustravo: Lisa Aisato Leidėjas: Tyto alba Goodreads skaitytojų ver�nimas: 4.59 iš 5

52

Atkeliavusi labai laukta knyga „Sniego sesė. Kalėdų istorija“ su savimi atsinešė pirmą Kalėdų dvasios jausmą. Kai sužinojau, kad Leidykla "Tyto alba" spalio mėnesį išleis šią norvegų autorės Maja Lunde knygą, tuoj pat sureagavau: "Norim!

Norim!". Kasmet ieškau vaikiškų Kalėdinių knygų, bet ne visada randu, todėl labai nudžiugau. Ir galiu patvir�n� - realybėje ji daug gražesnė, nei �kėjausi: kietas kokybiškas viršelis, iliustracijos – nuostabios ir traukia akį, knyga didelė ir stora. Įdomiausia tai, kad ji yra suskirstyta į 24 skyrius, todėl tai - idealus advento kalendorius. Nusprendžiau nuo gruodžio 1 d. kasdien iki Kalėdų sūnui skaity� po skyrių pa�, taip dovanodama jam savo laiką, skirtą prasmingiems dalykams, tame tarpe ir knygos aptarimui, nes ji kelia daug svarbių klausimų. Kaip norėčiau, kad kiekviena šeima sau galėtų leis� turė� po tokią knygą, o dar svarbiau - skaity� ją kartu!

"Sniego sesė" - tai Kalėdų istorija, kurią galima skaity� iš naujo kiekvienais metais.

Mano ver�nimu, ji skirta skaity� visai šeimai kartu su vaikais nuo apy�kriai 6 metų, priklausomai nuo vaiko brandos. Nors teksto šri�as pakankamai didelis, kad net mažiau patyręs skaitytojas galėtų džiaug�s knyga ir joje daug iliustracijų, tačiau ji ganė�nai ilga ir kalba jautriomis temomis, kurias geriau aptar� kartu su suaugusiais.

Kalėdų istorija, kurią sukūrė žymi norvegų rašytoja, yra apie berniuką Julianą, kuriam per Kūčias sueis dešimt metų. Ankščiau tai būdavo gražiausia diena metuose, �k ne šiais metais, nes vasarą mirė jo vyresnė sesuo ir namai paskendo liūdesyje, tėvai nelaukia ir nesiruošia Kalėdoms. Tačiau vieną dieną Julianas su�nka linksmą raudonplaukę mergaitę Hedviką, kuri dovanoja draugystę ir sugrąžina džiaugsmą. Nenoriu pasako�, kuo baigiasi visa istorija, tačiau kaip ir pridera Kalėdų knygai, ji baigiasi gražiai. Nors labai dažnai Kalėdų istorijos būna paviršu�niškos, kalbančios �k apie nuotykius, dovanas, nykštukų išdaigas, Kalėdų puošmenas, skanius pyragus ir panašiai (kas labai �nka mažesnių vaikų knygoms), ši istorija - visai kitokia. Ji rimta ir "kabina" giliai. Iš pradžių aš net pyktelėjau ant autorės "na kam per Kalėdas kalbė� apie netek�, ypač vaikų mir�, ar įmanoma, kad istorija gerai baigtųsi, jeigu netek�s negrįžtama?". Vėliau pagalvojau, kad autorė pa� pasirenka, kokius egzistencinius klausimus kel� ir kokias skaudamas ir nepatogias temas palies�, tuo tai ir yra literatūra, o ne paviršu�niška Kalėdinė istorija. Dėl šios priežas�es manau, kad knygą geriau skaity� kartu su vaikais, nes teks pasikalbė� apie draugystę, ar�mo žmogaus netek� ir kaip ją išgyven�, apie liūdesio ligą ir kad kartais ja suserga ir vaikai, apie tai, kaip reikia vienas kitą brangin� ir rūpin�s, nes galime vieną dieną vienas kito netek�. Tai nėra lengvos temos, bet jos prasmingos (kaip ir pačios Kalėdos) ir apie jas anksčiau ar vėliau reikia su vaikais pasikalbė�.

REKOMENDUOJA: Eglė Januškienė KUR: Kauno miesto Kamerinis teatras KAS: spektaklis vaikams „7 RATAI“ Režisierė: Ieva Jackevičiūtė Nepaprastai šiltas, baltų ženklais apipintas spektaklis 3-7 metų vaikams „7 RATAI“. „7 RATAI“ - tai „kelionė per 7 skir�ngas spalvas, garsus, kokybes, būsenas, ritualines apeigas“. Šis terapinis muzikinis spektaklis - skirtas vaikams, bet jį bū�na pamaty� ir suaugusiems.

Jo metu skamba gyva muzika su tau�niais auten�škais instrumentais (skudučiais, kanklėmis, fleita), o švelnūs aktorių balsai užsūpuoja kaip lopšinė. Aktoriai nuolat palaiko kontaktą su mažaisiais žiūrovais, juos įtraukia į vaidinimą ir žaidimus: vaikai groja ritminėmis lazdelėmis, čiuožinėja po sceną su audeklais. Anot režisierės, „Spektaklio idėja gimė ieškant savo auten�škų šaknų ir tuo būdu atrandant, jog lietuviškas folkloras turi daug sąsajų su viso pasaulio kultūrom. Ritualai per muziką ir šokį yra bendri visoms tautoms, kas atveria suvokimą, jog visi mes esame to pa�es pasaulio piliečiai“.

REKOMENDUOJA: Profesionali mama Knygos pavadinimas: Paslap�ngas medžių gyvenimas. Ką jie jaučia, kaip susikalba – neregimo pasaulio atradimai Autorius: Peter Wohlleben Leidėjas: Kitos knygos Dar ir dabar atsimenu, kad kai buvau vaikas močiutė sakydavo: „nelaužyk šakų, nes medžiui skauda.” Ir pasirodo tai ne paralelė – ji iš �esų buvo teisi. Medžiai jaučia skausmą, ginasi, myli, serga, kovoja, netgi keliauja, žodžiu, gyvena savo gyvenimą. Šie didieji augalų karalystės atstovai yra socialūs ir jų gyvenimas yra daug įdomesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Nedvejokite, jei jūs, kaip ir aš, pažįstate �k kelias medžių rūšis ir nežinote kaip atrodo bukas ar guoba – tai knyga ne apie dendrologiją. Autorius leidžia akies krašteliu žvilgtelė� į slėpiningą miškų gyvenimą, dalinasi jų paslap�mis ir „kas žino, gal kitą kartą vaikš�nėdami po mišką jūs patys pa�rsite mažų ar didelių stebuklų.” Medžių gyvenimas atskleidžiamas per žmogaus gyvenimo prizmę, nes, pasirodo, mes su medžiais turime daug bendro.

Seniai neskaičiau tokios tur�ngos žodynu knygos – tai �kras malonumas. Kiek seniai girdėtų žodžių prisiminiau, o ir naujų kiek sužinojau. Žinant, jog knyga versta, ir dargi iš vokiečių kalbos, belieka �k žavė�s vertėjos Zitos Baranauskaitės-Danielienės darbu. Miškas �esiog atgyja knygos puslapiuose, patys paklausykite: „šiušenimą, žnektelė�, trūnėsiais, įsismelk�, šakas kečia, papenėjęs, kupa žiedais, pakirdę, išsikėtojusi, persmauka, apkečia, nusigaluoja, įsikero�, žiauberimi, bergždžiai, neskubriųjų, glūdė�, gvieš�s, gaišuojantys, plynėmis, pavymui, nurupšnoja, mauk�, glemžiasi, ūksmę, kliauda, maršką, žiojėja, blėsčiojo, poplūdis, atkakėliai, įkurdinam, srūva, išsis�eb�.”

Skaitant knygą kyla daug minčių apmąstymui. Apie medžių genėjimą, miškų kir�mus ir „valymus”, apie žmogaus kišimąsi į gamtą. Priverčia susimąsty� apie tuos jaunus medelius, kuriuos, iškirtus senuosius, gatvės pakėlėse sodina savivaldybės. Apie tai, kaip medžių kalba mus veikia ir kodėl kai kurie žmonės miške blogai jaučiasi. Miško gyvojoje bendruomenėje netgi egzistuoja pasaulinis miškia�nklis, nors dar menkai žinoma kokia informacija juo perduodama. Apie tai, kokia iš �krųjų yra miško reikšmė ir vertė ir kaip jį išsaugo�, nes „�k tas, kas pažįsta medžius, įstengia juos apsaugo�”.

Rekomenduoju perskaity� visiems neabejingiems gamtai, nes autoriaus žodžiais tariant, ši knyga padeda atgau� „pradinę miško sampratą”, nuo kurios dažnai, gyvendami miestuose ant asfalto, būname nutolę. Nuo šiol į medžius, mišką žiūrėsite visai kitomis akimis.

Apie autorių: Girininkas, gamtos mylėtojas, tyrinėtojas ir žinovas, knygų autorius, dažnas televizijos laidų svečias, veda paskaitas ir seminarus. Šiuo metu vadovauja aplinkai tausojančiai Eifelio girininkijai ir siekia išsaugo� sengires.

REKOMENDUOJA: Paulina Okunytė KUR: Laipiojimo centras Miegantys drambliai KAS: spektaklis Supergalios Režisierė: Karolina Žernytė Dažnai galvojam, kad žmogus su negalia yra vargšas, kuris kažko negali. O gal yra kitaip? Gal kaip �k jie gali daugiau nei mes? Vieną iš šio spektaklio herojų, Irmą, su�kau rašydama straipsnį apie (Ne)matomos architektūros projektą. Ir man ji pasirodė turin� ne negalią, o �kras supergalias. Nors nemato nuo gimimo, bet viena keliavo po Indiją, Egiptą, moka 5 kalbas, vaidina, kuria dainas. Aš matau, bet dar niekada nebuvau Indijoje, tuo labiau turbūt nenorėčiau ten važiuo� viena. Vien pagalvojus, �esiog svaigsta galva. Šis spektaklis pakvies susipažin� su trimis supermoterimis, kurios prisijaukino savo kūną ir įgijo �kras supergalias. Labai rekomenduoju atei� ir šiek �ek praplės� suvokimo ribas, apie tai kiek daug iš �esų žmogus GALI.

53

Skonių erdvė

Literatūros sąrašas:

54

1.Bertašiūtė R. Kaimo statyba: rytų Aukštai�ja. Rytų Aukštai�jos architektūros pavyzdžių katalogas. Lututė, 2010.

2.Bertašiūtė R. Lietuvio sodyba. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007.

3.Klimka L. Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius: Didakta, 2013.

4.Klimka L. Tradicinių kalendorinių švenčių seman�ka: monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

5.Kudirka J. Kūčių stalas. Panevėžys, 1990. - 16 psl.

6.Kudirka J. Vėlinės: etnografinė studija. Vilnius: Mokslas, 1991.

7.Kuliešis G., Pareigienė L. Lietuvos kaimo raidos tendencijos: Mokslo studija. Lietuvos agrarinės ekonomikos ins�tutas, 2011. – 6 p.

8.Puodžiukienė D. Lietuvos architektūros istorija IV. Lietuvos etninė aarchitektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m.

Savas�s, 2014.

9.Savukynas V. Istorija ir Mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius: UAB Balto, 2012.

10.Trinkūnas J. Baltų �kėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. Vilnius: Diemedis, 2000.

11.Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės: bendruomeninės kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab.-XX a. pr.: monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.

12.Žarskus A. Rėdos knyga: baltų kalendorinės šventės. Ringaudai (Kauno r.), 2009.

13.Žarskus A. Virsmų knyga: vestuvių virsmas, gim�es virsmas, mir�es virsmas - 2-oji papild. laida. Kaunas, 2013.

“Draugystė ir ar�mumas visada yra kito žmogaus dovana tau, niekada nieko negali reikalau�. Gali kvies� žmogų bendrystei, bet jokiu būdu – ne jos reikalau�”. (Kunigas jėzuitas Antanas Saulai�s)

“Šeima yra vienintelė �kra sąskaita banke. Jei nepamiršit kasdien jos papildy� meile, švelnumu, iš�kimybe ir pasiaukojimu, tai užaugs stebuklingos palūkanos”. Bruno Ferrero