m., Vintage property of ullstein bild

1908m. Austrijos architektas Otto Wagner buvo paprašytas suprojektuoti kliniką su didelėmis, dengtomis terasomis. Ši dizaino savybė taip pat panaudota projektuojant Rollier‘s Leysin kliniką Šveicarijoje (žr. 4 pav.).

4 pav. Dr. Roller‘s klinika ir tuberkuliozės sanatorija Šveicarijoje. Nuotrauka – Robert Sennecke 1930 m., Vintage property of ullstein bild

Lėto deginimosi metodas atrastas gydytojo Rollier, buvo taikomas nusilpusiems pacientams, kurie labai sunkiai sirgo tuberkulioze ir negalėjo taip greitai reaguoti į saulės spindulius taip, kaip sveikas žmogus. Todėl buvo vykdomos trumpos „saulės sesijos“. Tokioms terapijoms labai svarbūs architektūriniai sprendiniai, tokie kaip – terasos, atviros erdvės (saugiu atstumu atribotos nuo visuomenės). Tokia terapija gydo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Žmogaus dvasinė ir vidinė sveikata yra geresnė praleidžiant daugiau laiko gryname ore. Nuotaikai tai turi labai didelę įtaką. Prieiname išvadas, kad holistinė architektūra yra atsižvelgimas į visus šiuos aspektus, o ne į kiekvieną atskirai. Gamta yra didžiausias gydytojas, kuris turi dalyvauti mūsų gyvenime. Mes kaip architektai, privalome suvokti jos svarbą ir reikšmę, architektūrinius ir dizaino sprendimus adaptuojant prie jos ir „įsileidžiant“ gamtą į kasdienį mūsų gyvenimą. Tai taikoma ne tik sunkiomis ligomis sergantiems pacientams. Kiekvienam žmogui būtinas grynas oras, švari aplinka norint išsaugoti sveikatą ir gerą

psichologinę bei emocinę sveikatą, ypač, kai šiomis dienomis vis daugiau laiko praleidžiame uždarose patalpose. Architektūriniai sprendiniai turėtų būti taikomi atsižvelgiant į gamtos svarbą kasdieniame mūsų gyvenime. Yra labai daug pastebėjimų, kad tik gyventojai, turintys sveiką gyvenimo lygį, gali plėtoti kultūrinę, profesinę, mokslinių tyrimų bei ekonominę veiklą. Taigi, projektuojant aplinką, gyvenamąsias ar darbo vietas, turėtume atsižvelgti ne tik į funkcines erdves individualiems ir kolektyviniams poreikiams tenkinti, bet ir saugoti sveikatą, nes kaip ir minėta, suprojektuotose erdvėse žmogus praleidžia apie 80 % savo laiko. Paradoksalu, bet galime teigti, kad mes – architektai, saugant žmogaus sveikatą turime ko ne didesnį ir svarbesnį vaidmenį negu gydytojai (Hobday, 1997).

Daugumos žmonių diena yra susijusi su architektūra labiau, negu esame susimąstę. Ryte mes keliamės tam tikroje aplinkoje, važiuojame į darbą. Po darbo vykstame į užsiėmimus, po jų lankome parduotuves ir važiuojame namo. Jei sustotume, galime pagalvoti, kad savo rutinose mes retai įsileidžiame gamtą ir įkvėpiame gryno oro.

Vidutiniškai per dieną mes praleidžiame 80 % uždarose patalpose (Meadow, 2014; Cabral, 2010)

Elementarus pavyzdys – matydami nešvarų vandenį stiklinėje mes jo negersime. Mūsų oras yra nematomas, todėl mes bet kokiu atveju juo kvėpuojame ir šiandien jis mus žudo. Esame tai, kuo kvėpuojame.

5.3 Tobulėjimas ir edukacija

Žmogus save tobulina ir mokosi. Sprendžia, kaip reaguoti į tam tikras situacijas ir kaip jose elgtis. Pažįsta pasaulį. Tobulėjimas yra nuolatinė praktika. Praktika, kurią taikome ne tik sau, žmogui, kaip sistemai, bet ir savo aplinkai. Mes kuriame aplinką žmogui, kuriame aplinką sau. Kiekvienas iš mūsų gimstant atsinešame tam tikras įgimtas savybes, talentus ir gebėjimus. Vieniems pakanka to, kas yra įgimta, kiti ilgą laiką siekia patirti naujų dalykų ir atrasti gyvenimo prasmę. Žmogaus tobulėjimas taip pat gali apimti daug sričių – sveikatos, dvasingumo, edukacijos, saviraiškos, santykių ir t.t. Šį procesą taip pat galime išskirti į dvi dalis – trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis tobulėjimas tai yra kai kažko siekiame, išmokstame tam tikram konkrečiam momentui – kita kalba, skirtingų įrankių naudojimas, fiziniai sugebėjimai ir kt. Ilgalaikis tobulėjimas yra ilgas procesas, kurio metu prisiimame viso gyvenimo atsakomybę sau pačiam – mažais žingsniais nuolatos atrandame, išmokstame ir naudojame tai, kas mus veda harmoningesnio gyvenimo link. Šiuo atveju, tą patį praktikuojame ir savo aplinkos kūrimui. Projektavime tobulėjame ties architektūriniais, dizaino ir kitais aspektais, kurie ne tik

gerina mūsų gyvenimo kokybę, bet šiomis dienomis prisideda ir prie svarbiausio mūsų šaltinio –gamtos išsaugojimo. Būtent, tobulėjimui aplinka yra labai svarbi. Teigiama aplinka formuoja mūsų sveiką požiūrį bei skatina niekada nesustoti.

Erdvės, kuriose vyksta mokymas(is) ir lavinimas(is), turi savo specifiką. Tai dažniausiai yra mokyklos, universitetai, lavinimo centrai, laboratorijos ir kitos vietos, susijusios su tobulėjimo, mokslo veikla. Mokymosi ir darbo vietos turėtų būti projektuojamos atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Jos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad žmogus galėtų laisvai prie jų prieiti. Tokiose vietose turi būti pakankamai erdvės darbo ir kitiems judesiams atlikti, keisti kūno padėčiai. Baldų konstrukcijos turi atitikti žmogaus ergonominius reikalavimus ir užtikrinti patogią kūno padėtį. Šiose patalpose turi būti tiesioginis natūralus apšvietimas. Tokiose erdvėse didelis dėmesys kreipiamas į įrenginius, sistemas, kurios yra integruotos mokymosi vietose (Blažiūnas, et al, 2004, p. 344)

Architektai sutinka, kad tokiose erdvėse tokios sistemos yra būtinos tiek išorėje tiek viduje. Projektoriai, ekranai, garso sistemos ir kt. turėtų turėti galimybę migruoti iš klasių, ar patalpų į koridorius, bendras patalpas, kavines ar net gi laiptines. Tokiu atveju žmogus turi galimybę prisijungti prie jų bet kurioje vietoje, dalintis informacija bei peržiūrėti tam tikrus reikalingus duomenis. Tokios priemonės skatina atsiriboti nuo įprastinės mokymosi sistemos tik tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. Esame įpratę mokytis klausant mokytojo, dėstytojo, savotiškai prisirišame prie jo. Sistemų integracija patalpose ir tinkamai sukurta aplinka gali padėti atsikratyti „priklausomybės mokytojui“, skatinti bendradarbiavimą išplečiant mokymosi sferą nuo vienos patalpos iki visos pastato teritorijos.

Kaip architektai, mes suvokiame, kad tobulėti turime nuolat, besikeičiant gyvenimo, mąstymo bei aplinkos sąlygoms. Tobulėjimas ir edukacija yra labai svarbūs aspektai projektuojant gyvenamąsias, kolektyvines, darbo vietas. Aplinką gerinti galime daugeliu aspektų, kuriais būtų siekiama prisidėti ir prie aplinkos apsaugos ar išsaugojimo. Tam reikalingos įvairios inovacijos: saulės baterijos, lietaus vandens rezervuarai, vietinių medžiagų naudojimas statyboje, išmaniosios sistemos ir t.t. Prie to prisideda ir labai paprasti, kasdieniai procesai: saikingas vartojimas, rūšiavimas, ilgaamžiai prietaisai, medžių sodinimas ir t.t.

5.4 Kūryba ir dvasingumas

Žmogaus tvarumas yra labai svarbi filosofija, kuri turėtų būti vertinama taip pat atidžiai kaip ir kiti žmogaus sąmoningumo klasteriai. Tai yra „žmogaus praturtinimo“ siekis, kuris yra svarbus

projekto gyvybingumui. Kūryba bei dvasingumas yra savybės, kurios smarkiai prisideda prie žmogaus tvarumo. Nuo senų laikų žmonės puoselėja dvasinius dalykus, tokius kaip tikėjimas, meditacija. Prie dvasinių dalykų dauguma priskiria ir jausmus, kas yra tam tikras psichologinės būsenos atspindys.

„Žmonės kuria todėl, kad ir patys yra sukurti. Žmones kažkas sukūrė – kaip pasaulį, kaip visas gyvybės formas, ir tai yra didelė jėga, kurios negalime net įsivaizduoti. Todėl nereikia galvoti, kad šis galingas kūrybinis veiksmas pasibaigia su žmogaus atsiradimu – per žmogų jis tęsiasi toliau, negali sustoti“, teigė filologijos daktaras, literatūrologas Regimantas Tamošaitis. „Žmogus be kūrybos – kaip medis be lapų“ .

Taigi, kūryba yra tiesiogiai susijusi su mūsų gyvybe, jos dėsniais bei vertybėmis. Tai yra neatsiejamas aspektas nuo dvasinės žmogaus savijautos. Jeigu žmogus yra šaltas, netikintis, dvasiškai neturtingas – ar jis gali sukurti ką nors gražaus? Lygiai taip pat, kaip kūryba, kokia ji bebūtų, daugiau ar mažiau suteikia žmogui dvasinių pojūčių. Kūryba – tai žmogaus veidrodis. Dauguma žmonių, žinoma, gali išsiversti be jos, be jokios refleksijos, nes daugelis žmonių kūryboje savęs neatpažįsta, bet tai yra ne kūrybos, o suvokėjo problema. Kūryba pati iš savęs pasakoja istorijas, suteikia tam tikras emocijas, dvasinius pojūčius. Tai yra žmogiškojo bendravimo būdas. Kurti norime ir galime tada, kai jaučiame galimybes kūrybai ir norime jas išpildyti. Kūryba tai ne tik meno kūrinių kūrimas – tai mūsų gyvenimo kūrimas. Kiekvieną dieną mes savotiškai kuriame ir turtiname savo dvasinę būseną.

6. SĄMONINGUMAS IR HARMONIJA ARCHITEKTŪROJE

6.1 Architektūra, atsižvelgianti į kitas ekosistemas

Žmogaus kuriama ir projektuojama aplinka yra kuriama ne tik žmonijai, bet ir kitoms ekosistemoms – florai ir faunai. Vienas iš paprasčiausių ir intuityviausių organinės architektūros apibrėžimų yra tas, kad juo siekiama suprojektuoti pastatus, ne tik derančius su gamta ir jų aplinka, bet ir padedančius klestėti augalijai ar gyvūnijai.

Sąmoningumas turėtų būti pirmasis žingsnis siekiant harmonijos architektūroje.

Niujorko organizacija „Audubon“ kasmet rugsėjį ir balandį atlieka susidūrimų stebėjimo tyrimus, išsiunčiant dešimtis savanorių į miesto gatves sekti kritusių paukščių. „Smithsonian“ migruojančių paukščių centras apskaičiavo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose žūsta apie 100 milijonų, o gal net