New York: SUNY Press

8 pav. Schema, rodanti erdves, suplanuotas pagal Vastu Shastra taisykles. Auroville and secular India. New York: SUNY Press

7. FUNKCIJOS, REIKALINGOS HOLISTINEI ARCHITEKTŪRAI

Holistinė architektūra yra humanistinis požiūris, apimantis protą, kūną ir sielą. Norint tai padaryti, įtraukiamos tvarumo, energijos ir fizikos sąvokos, kurios savyje talpina fizinę, dvasinę ir emocinę gerovę į pastatytą aplinką. Holistinė architektūra pirmiausia siejama su viso žmogaus gydymu per pastatytą aplinką. Ji skatina prevencinę mediciną, išlaikydama visų savęs - fizinio, psichinio, emocinio ir dvasinio - sveikatos būklę. „Žmogus, kaip šių dienų herojus, įtraukiamas į komplekso erdvinį pasakojimą ir tampa gyvu simboliu, patirdamas joje nušvitimo ar atradimo stebuklą“. (Tomas S. Butkus)

Holistinę architektūra galime apibrėžti kaip viską apsvarstančią ir apgalvojančią architektūrą.

Holizmas arba holistinis požiūris reiškia, kad projektai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į esamus poreikius ir turimus išteklius, estetinę išraišką, funkciją, aplinkosaugos problemas ir klimato naujoves, integruojant mintis ir jausmus į dizainerių, klientų ir vartotojų pusę.

Apibendrinant pirmąjį skyrių išsigryniname, kad gamta yra bene vienas svarbiausių poreikių žmogaus sistemai ir holistinės architektūros principams. Projektuodami remiantis holistinės architektūros principais turime atsižvelgti į gamtos suteikiamus privalumus ir skirti didelį dėmesį į jos integravimą į projektuojamą aplinką. Gamtos dalyvavimas mūsų sukurtose erdvėse, pastatuose gerina mūsų sveikatą, dalyvauja mūsų dvasiniame ugdyme, skatina mus pažinti ir tobulėti, bei primena apie mūsų natūralų ritmą.

Tam, kad architektūra veiktų kaip sistema, išsigryniname pagrindines tinklo sąvokas. Kalbant apie dvasinius poreikius ir elementus, turime atsižvelgti į žmogaus ir gamtos ryšį, teikiant prioritetą gamtos dalyvavime mūsų gyvenime. Atsižvelgti į materiją, kuri mums yra gyvybiškai reikalinga –vanduo, žemė, oras. Siekti tobulėti, net tik meniniuose, bet ir technologiniuose sprendimuose.

Atsižvelgiame į pagrindinius žmogaus sistemos elementus – dvasią, kūną ir protą ir išsigryniname svarbiausius žmogaus egzistencinius klasterius:

• Socializacija ir darbas • Sveikatingumas ir gerovė • Tobulėjimas ir edukacija • Kūryba ir dvasingumas

Socialinis aspektas yra svarbus žmogaus socialinės patirties parėmime, aktyvaus atgaminimo, individo veiklos ir bendravimo procese. Tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Aplinka tinkama socialiniams ryšiams bei veiklai turi būti teigiama. Projektuojamos erdvės turėtų būti atviros komunikavimui ir nesipriešinti viena kitai. Erdvė nėra tik tuščia vieta, ji diktuoja tam tikras sąlygas ir yra struktūruojanti. Labai svarbus aspektas yra tas, kad erdvės ir jos vartotojų santykis yra nevienareikšmis. Jame susilieja erdvės fizinės savybės, erdvinės patirtys (apimančios tiek fizinius patyrimus, tiek estetinę patirtį, prasmę). Sukurta erdvė visada diktuoja ir struktūrizuoja santykius, tačiau tuo pačiu metu ji gali būti perkuriama, skirtingai įprasminama jos vartotojų.

Sveikatingumas ir gerovė. Mūsų aplinka turėtų mus gydyti, o ne žudyti. Projektuojant gyvenamąsias ar darbo vietas turėtume atsižvelgti ne tik į funkcines erdves ar jų dizainą, bet ir prisidėti prie sveikatos saugojimo. Paradoksalu, bet architektas atlieka ko ne svarbesnį vaidmenį negu gydytojas, visų pirma kurdamas aplinką kuri padeda saugoti žmogaus sveikatą. Architektūros disciplinoje yra ne mažai etapų, kuriuose architektai, įkvėpti socialinių ir etninių vizijų, prisidėjo prie gyvenimo kokybės gerinimo bei tobulinimo. Pradedant nuo Romėnų miestų planavimo naujovių, sveikatos išsaugojimo supratimas laikui bėgant tapo vis svarbesnis. Gamta yra didžiausias gydytojas, kuris turi dalyvauti mūsų gyvenime. Mes, kaip architektai, privalome suvokti jos svarbą ir reikšmę, architektūrinius ir dizaino sprendimus adaptuojant prie jos ir „įsileidžiant“ gamtą į kasdienį mūsų gyvenimą.