ŽEMĖS STOGAI

PROGNOZUOJAMA, KAD ARTIMIAUSIAIS DEŠIMTMEČIAIS Į MIESTUS GYVENTI PERSIKELS 70 PROCENTŲ, O GAL NET IR DAUGIAU ŽMONIJOS. TAI REIŠKIA, KAD JUOSE BUS GAMINAMA VIS DAUGIAU CO2, VIS STIPRĖS ŠILTNAMIO EFEKTAS, IR GALIAUSIAI MES UŽTROKŠIME SAVO PAČIŲ PRIKVĖPUOTAME ORE. TAIGI, TAMPA VIS SVARBIAU DIDINTI MIESTUOSE ŽALIUOSIUS PLOTUS. TAČIAU KUR RASTI NEUŽSTATYTOS ERDVĖS? IŠMINTINGIAUSIA – VEISTI AUGMENIJĄ, O DAR GERIAU – IŠTISUS MIŠKUS ANT STOGŲ. JIE – NEBE PRABANGA, O BŪTINYBĖ, JEI MUMS RŪPI MŪSŲ PAČIŲ IR ATEITIES KARTŲ LIKIMAS.

Autorė: Rosita Rastauskienė

2023 metų sausį portalas „EuroNews“ pranešė, kad Oksfordo mokslininkai parengė ir Jungtinės Karalystės klimato kaitos mokslo ir politikos svetainėje „CarbonBrief“ paskelbė pirmąją CDR ataskaitą. CDR (angl. Carbon Dioxide Removal) – CO2 šalinimas, arba šiltnamio efektą sukeliančių dujų surinkimas iš atmosferos ir ilgalaikis saugojimas sausumoje, vandenyne, geologiniuose dariniuose arba produktuose.

Mokslininkų pateiktais duomenimis, iš atmosferos kasmet pašalinama apie du milijardus tonų anglies dioksido, tačiau vos 0,1 procento to kiekio surenkama naujosiomis technologijomis (bioenergija su anglies dioksido surinkimu ir saugojimu, bioanglis ir tiesioginis anglies dioksido surinkimas bei saugojimas ore) – už švaresnį orą labiausiai reikia dėkoti miškams, tiksliau, anot mokslininkų, „tradiciniams sausumos CDR metodams“: veisti ir atkurti miškus, geriau tvarkyti dirvožemį ir naudoti patvaresnius medienos produktus.

Vis dėlto jau dabar tų dviejų milijardų tonų per maža, nes šiuo metu CO2 emisija iš iškastinio kuro ir cemento yra 36,6 milijardo tonų per metus, o kas bus artimiausiais dešimtmečiais, kai, pasak prognozių, į miestus persikels per 70 procentų žmonijos?

Tyrėjai sutinka, kad nauji anglies dioksido šalinimo metodai galėtų užtikrinti patvaresnį saugojimą nei medžiai ir dirvožemis, bet pabrėžia: jeigu norima laikytis 2015 metų Jungtinių Tau- tų klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje priimto susitarimo Žemės atmosferos temperatūrą padidinti ne daugiau kaip 2 °C, reikia iki 2050 metų maždaug 1300 kartų daugiau anglies dioksido pašalinti naujomis technologijomis ir dvigubai daugiau – per medžius ir dirvožemį.

Taigi, neišvengiamai teks didinti žaliąsias erdves miestų teritorijose, išnaudoti ne tik neužstatytas teritorijas, bet ir namų stogus, taip mažinant CO2 emisijos bei kitų teršalų poveikį sveikatai ir kartu praplečiant eksploatuojamą pastato plotą, mažinant liūčių ir triukšmo poveikį, didinant biologinę įvairovę, ilginant stogo eksploatavimo laiką ir vėsinant miestą. Tradicinės stogų dangos spinduliuoja į atmosferą papildomą šilumą, o apželdinus visus didelio miesto stogus temperatūra jame gali sumažėti net 7 °C.

Žalieji stogai – sena tradicija ne vienoje kultūroje

Žmonija seniai sumojo, kad šalto klimato šalyse žalieji stogai sulaiko šilumą viduje, o karšto klimato šalyse –patalpas vėsina.

Šiais laikais žaliųjų stogų technologijos Europoje plėtojamos tris dešimtmečius, tačiau žaliųjų stogų istorija siekia tūkstančius metų. Nors realybėje galima pamatyti vos vieną kitą tokių stogų fragmentą, istorijos šaltiniuose išliko rašytinių žinių apie juos. Seniausiais sodų ant stogo pavyzdžiais laikomi senovės Mesopotami- jos (Šumero, Akado, Babilonijos, Asirijos) zikuratai – dideli laiptuoti akmeniniai bokštai nuo IV tūkstantmečio iki 600 metų prieš Kristų statyti didžiųjų miestų šventyklų kiemuose. Šių pakopinių bokštų prieigose ant plokščių terasų pasodinti medžiai ir krūmai lengvindavo kopimą per karščius. Bene garsiausias iš zikuratų – Etemenankis, arba Babelio bokštas, Babilone, geriausiai išlikęs –Mėnulio dievo Nanos zikuratas senovės Ūro mieste. Be abejo, būtina paminėti ir vieną iš septynių senovės pasaulio stebuklų – Babilono kabančiuosius sodus, kuriuos karalius Nabuchodonosaras II apie 600 metų prieš Kristų įsakė sukurti norėdamas paguosti savo žmoną Amytis, besiilginčią tėvynės Medijos žalumos. Žinoma, kad ant daugelio įstaigų pastatų stogų medžius sodino ir romėnai. Sodai buvo įrengti ir ant Romos imperatorių Augusto ir Hadriano mauzoliejų stogų. 371-287 metais prieš Kristų romėnų botanikas Teofrastas užfiksavo, kad ant sienų ir stogų čerpių auga Sempervivum – šilropės. Frankų karalius Karolis Didysis IX amžiaus pabaigoje įsakė ant kiekvieno stogo auginti po medį – jis saugosiąs namus nuo gaisro ir žaibo. Viduramžiais ir Renesanso epochoje sodus ant stogų veisė turtingieji ir benediktinų vienuoliai, ypač stačių terasų sodai ir žalieji stogai buvo paplitę Genujoje. Tais laikais augalinės medžiagos buvo gaunamos iš vietinės velėnos, substratas ir vandenį sulaikanti membrana – iš apverstų velėnos sluoksnių, o beržo žievė, keliais sluoksniais paklota ant stogo lentų ir medinių sijų, atstojo hidroizoliaciją – neleido pratekėti vandeniui, kartu prilaikydama stogą.

Senas žaliųjų stogų tradicijas puoselėja ir Švedija, Suomija, Danija, Norvegija, Grenlandija, Islandija, Farerų salos.

Šalto klimato šalių žaliųjų stogų pavyzdžiai – vikingų ilgieji namai, kurių sienos ir stogai buvo dengiami velėna, kad apsaugotų nuo gamtos stichijų. XX amžiuje žalieji namų stogai išpopuliarėjo daugelyje šalių. Pirmuoju moderniu žaliuoju stogu JAV laikomas

1931 metais Niujorke pastatyto

Rockefellerio centro stogas. Per Didžiąją depresiją ir Antrojo pasaulinio karo metais JAV stogų apželdinimo aistra apmalšo. O štai Didžioji Britanija pasinaudojo žaliųjų stogų maskuojamosiomis savybėmis – XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje karinių aerodromų angarus ėmė dengti velėna.

Vokietija – šiuolaikinių žaliųjų stogų sistemų gimtinė

XX amžiuje Vokietijoje itin sustiprėjo industrializacija ir urbanizacija. Nebrangių būstų stogai buvo dengiami labai degia derva, tad norint sumažinti gaisro pavojų ant viršaus buvo pilama smėlio ir žvyro. Ilgainiui čia iš vėjo atpūstų sėklų sužaliavo pievos, ir galiausiai buvo atkreiptas dėmesys, kad tokie stogai dešimtmečius išliko nepažeisti, atsparūs vandeniui. Aštuntajame dešimtmetyje stogai jau buvo pradėti želdinti specialiai.

Žaliųjų stogų rinka Vokietijoje ėmė sparčiai plėstis, kasmet vidutiniškai augo 15–20 procentų. Iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Vokietijoje buvo įrengta apie milijoną kvadratinių metrų žaliųjų stogų, dar po penkerių metų jų jau buvo dešimt kartų daugiau. Tokį didelį augimą skatino valstybės teisės aktai ir dosnios savivaldybių dotacijos.

Vokietijos pavyzdžiu pasekė kitos Europos valstybės ir miestai, keli iš jų stogų ir vertikalaus apželdinimo nuostatas įtraukė į savo poįstatyminius aktus ir planavimo taisykles. Europoje atsirado nauja – žaliųjų stogų pramonė, joje dirba augalų ir medžiagų tiekėjai, stogų dengimo specialistai, montuotojai, priežiūros brigados. Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos valstybėse žalieji stogai tapo įprastu kraštovaizdžio elementu.

Šio amžiaus antrojo dešimtmečio viduryje Vokietijoje buvo apželdinta 14 procentų visų plokščiųjų stogų, iki 2030 metų šį kiekį planuojama bent jau padvigubinti.

Lietuvoje pirmi žalieji stogai pasirodė apie 2000 metus ir nuo tol jų vis daugėja, bet vis dėlto kitų šalių tempų dar nepasiekėme. Dažniausi argumentai – dėl didelių metų laikų temperatūros skirtumų negalima rasti tinkamų augalų arba žiemą ant tokių stogų nėra ką veikti. O gal tiesiog reikia imti ir pasinaudoti Šiaurės šalių sukaupta patirtimi šioje srityje?

Arba į viską pažvelgti kitomis akimis, kaip štai padarė „COOKFOX Architects“ biuro Niujorke darbuotojai.

Pamatę, kaip ant maždaug 900 kv. m žaliojo stogo žvirblis užkapojo kitą mažą paukštį, jie suvokė, kad žiūri ne į dekoratyvinį sodą, o į ekosistemą. Šis suvokimas dar labiau sustiprėjo stebint bičių šeimų elgsenos pokyčius itin karštu ir drėgnu oru ar į bityną įsiveržus bitėms plėšikėms, ragaujant skirtingų skonių vasaros pradžios ir pabaigos medaus. „COOKFOX Architects“ žaliojo stogo spalva ir gyvybingumas keičiasi priklausomai nuo sezono, tačiau dabar biuro darbuotojai tai tapatina ir su savo gyvenimo kaita.

Žaliųjų stogų tipai ir biologinė įvairovė

Žalieji stogai skirstomi į intensyvius, ekstensyvius, modulinius ir ruduosius, arba ekologinius, stogus. Kiekvieną žaliąjį stogą sudaro keli sluoksniai: augalinis, substrato (jame sulaikomas vanduo ir įsitvirtina augalija) bei drenažo (vandens pertekliui pašalinti).

Kokia tai sistema – intensyvi ar ekstensyvi, – lemia substratas.

Didelio intensyvumo sistemos yra sunkesnės ir panašios į atodangų kraštovaizdį, jas reikia nuolat prižiūrėti (tręšti, ravėti, genėti), ekstensyvios – mažo intensyvumo, lengvos, ekologiškos ir nuolatinės priežiūros nereikalaujančios sistemos. Tvarios miesto ekosistemos požiūriu, ekstensyvūs stogai svarbesni, nes yra lengvi, juos galima įrengti ant daugiau stogų. Antra vertus, vis dažniau ant vieno stogo jungiami abiejų sistemų elementai. Tokios sistemos vadinamos pusiau intensyviomis. Ekstensyvios sistemos atveju substrato sluoksnis yra ne daugiau kaip 15 centimetrų, dominuoja storlapinių šeimos augalai – žemaūgiai, nedidelės biomasės, atsparūs sausrai, nereiklūs maisto medžiagoms. Tokios sistemos tinkamos net ant 45 laipsnių kampu pasvirusių stogų, nors dėl kritulių sulaikymo rekomenduojama apželdinti ne daugiau kaip 30 laipsnių nuolydžio stogus.

Intensyvių žaliųjų stogų substrato sluoksnis didesnis kaip 15 centimetrų, dažnai čia formuojami sodai ar poilsio erdvės. Intensyviųjų stogų sistemos gali būti tokio storio, kokį gali išlaikyti konstrukcija. Įvairesnė ir augmenija – daržovės, daugiametės žolės, krūmai ir medžiai. Intensyvių žaliųjų stogų nuolydis paprastai būna mažesnis nei 10 laipsnių.

Žalieji stogai gali būti suprojektuoti ir kaip sujungti moduliai, kiekvienas jau paruoštas kaip miniatiūrinis sodas su drenažu, substratu ir augalais. Izoliacija tokiu atveju nėra privaloma, bet dažnai rekomenduojama. Modulinės sistemos teikia tokią pat naudą kaip ir tradiciniai žalieji stogai, jų pasirinktis taip pat priklauso nuo konstrukcijų apkrovos galimybių.

Žaliasis stogas, ant kurio, be apželdintų plotų, suprojektuota ir plikų arba tiesiog substrato sluoksniu padengtų vietų, dažnai vadinamas ruduoju, arba ekologišku, stogu. Toks stogas pasirenkamas dėl biologinės įvairovės – kuriant buveines natūraliai ant stogų patenkantiems augalams.

Bet kuriuo atveju žaliųjų stogų substratas įtvirtina augalus, aprūpina juos maistinėmis medžiagomis ir kaupia vandenį, tad jis turi būti stabilus, patvarus ir lengvas, vėdinti, drenuoti ir išlaikyti maistingąsias medžiagas. Didžiąją substrato dalį sudaro mineralinės medžiagos, visa kita – organinės medžiagos ir trąšos. Daugumos konkrečių vietovių vietinis dirvožemis negali būti naudojamas, nes yra per sunkus ir nestabilus, todėl kuriami dirbtiniai substrato mišiniai, dažniausiai iš smėlio, molio, lavos, pemzos ar žvyro, perlito, vermikulito, ESCS ir akmens vatos, taip pat perdirbtų atliekų (raudonųjų plytų, molio ir nuotekų dumblo, popieriaus pelenų, karbonatinio kalkakmenio ir kt.) ir putplasčio. Rūgštingumą labai mažina kartu naudojama spygliuočių žievės organinė medžiaga.

Ne mažiau svarbu atsirinkti ir augalus. Jie turi gerai augti stogo sąlygomis – būti atsparūs saulės spinduliams, vėjui, sausrai ir šalčiams, tad konsultacija su apželdintojais – būtina.

Antra vertus, žaliasis stogas yra ekosistema, todėl čia neišvengiama sukcesija – vienos rūšys įsigali, o kitos yra išstumiamos ir sunyksta. Dėl to reikia prižiūrėti, kad ant stogų neaugtų tam tikrų augalų, galinčių sugadinti jiems nepritaikytą stogą.

Ekstensyvių žaliųjų stogų augmenija dažniausiai yra įvairios vejos ir samanos – pagrindinės plikos žemės kolonizatorės, sulaikančios drėgmę augalams, kuriems įsitvirtinti reikia daugiau laiko. Samanomis padengto stogo paviršiaus vėsimo greitis beveik šešis kartus didesnis nei įprasto vidutinio sunkumo stogo. Drėgmę palaiko ir šilokai.

Naudingi tik tinkamai įrengti žalieji stogai

Žalieji stogai padeda efektyviau valdyti lietaus vandenį ir saulės energiją. Plačiai įdiegus žaliuosius stogus, galima gerokai sumažinti didžiausio nuotėkio greitį per liūtis – net iki 88 procentų per vidutinę ir 44 procentų per didelę. Taigi, galima sakyti, kad labiausiai žalieji stogai mažina lietaus vandens infrastruktūros eksploatavimo išlaidas. Energijos poreikis, pasak specialistų, reikšmingai mažinamas tik viršutiniuose apželdintų daugiaaukščių pastatų aukštuose – tačiau būtent čia ir būna vasarą karščiausia, o žiemą šalčiausia.

Žalieji stogai atsparūs saulės spinduliams, todėl tinkamai hidroizoliuoti ir įrengti gali būti eksploatuojami daugiau kaip keturiasdešimt metų –skirtingai nei tradiciniai stogai, kurių vidutinė eksploatavimo trukmė –septyneri trylika metų.

Apželdinti galima ir plokščiuosius, ir šlaitinius, ir senus, ir naujus sodus. Visais atvejais darbai pradedami nuo sodo vizijos: kokio dydžio ir sudėtingumo jis bus, kokiais augalais – dekoratyviniais ar sezoniniais (daržovėmis) – bus apsodintas. Pagal tai apskaičiuojamos stogo konstrukcijos –jos turi išlaikyti visus izoliacijos sluoksnius, substratą, drenažą, augalus ir stogo įrenginius.

Būtent dėl netinkamai apskaičiuotos apkrovos žalieji stogai gali įgriūti, ir tai yra didžiausia žaliojo stogo keliama grėsmė. Apkrova yra savoji ir gyvoji. Gyvoji apkrova – tai laikina apkrova: baldų, žmonių eismo, laikinų įrenginių. Negyvoji apkrova – paties stogo svoris ir visi nuolatiniai stogo konstrukcijos elementai, įskaitant stogo dangos sluoksnius, šildymo ar vėsinimo elementus. Dar skiriamos vėjo ir sniego apkrovos. Žaliajam stogui būtina drenažo sistema – kad būtų galima valdyti lietaus vandenį ir išvengti perteklinio drėgmės kaupimosi ant stogo. Šią sistemą sudaro drenažo sluoksnis (dažniausiai naudojama skalda), neleidžiantis iš dirvožemio išplauti substrato ir sudarantis sąlygas cirkuliuoti vandeniui, taip pat filtruojamasis sluoksnis iš geotekstilės, sintetinio ar stiklo pluošto, atskiriamasis sluoksnis, sugeriantis vandens perteklių, ir speciali danga, sauganti stogo konstrukcijas nuo augalų šaknų įsiskverbimo. Žinoma, turi būti atlikta hidroizoliacija ir įrengtos įlajos lietaus vandens nuotekoms, arba vandens surinkimo sistema.

Labai svarbu užtikrinti, kad vanduo neprasiskverbtų į stogo konstrukcijas ir patalpas, todėl užsandarinami visi kraštai, jungtys, vamzdžiai ir kitos vietos, pro kurias gali sunktis vanduo. Dažniausiai klojama viena iš šių trijų tipų hidroizoliacinių dangų: bituminė, pagaminta iš sintetinių polimerų (polivinilchlorido (PVC), termoplastinio poliolefino (TPO), etilenpropilendienmonomero (EPDM)), vandens pagrindo vienkomponentė ar dvikomponentė danga. Jos prilydomos, tepamos arba purškiamos.

Kokia hidroizoliacinė medžiaga tinkamiausia, priklauso nuo daugybės veiksnių, įskaitant projekto specifiką, paviršiaus būklę, dengimo sąlygas ir t. t. Tačiau kad ir kokio tipo hidroizoliacinė danga būtų pasirinkta, ji turi būti atspari temperatūros pokyčiams ir UV spinduliams, kad galėtų išlaikyti savo funkcionalumą ir ilgaamžiškumą.

Taip pat reikia atlikti garų izoliaciją ir šitaip apsaugoti stogo dangą nuo drėgmės ir pelėsinių grybelių.

Svarbu užtikrinti ir priežiūros bei prieigos saugumą – įrengti patogius laiptus arba prieigos takus. Taip pat reikia apgalvoti augalų priežiūrą, įskaitant laistymą, tręšimą ir žolinės augmenijos reguliavimą.

Žalieji stogai – biofilinės

architektūros elementai

Biofilija reiškia meilę gamtai, tad biofilinė architektūra apima visas koncepcijas, kurių centras – gamta. Būtent ši ir dominuoja žaliųjų stogų atveju.

Šiuolaikiniuose biofiliniuose projektuose apželdinami ne tik stogai, bet ir sienos, balkonai. Taip dar labiau skatinama biologinė įvairovė mieste. Sudarydami žmonėms galimybę artimai bendrauti su gamta ir labiau mėgautis miesto pasauliu, architektai skatina labiau suvokti savo aplinką.

Įkvėptas Italo Kalvino romano „Baronas medyje“ – apie keistą vyruką Kozimą, kuris kaip paukštis gyvena medžiuose, italų architektas Stefano Boeri pirmasis pasaulyje sumąstė vertikaliojo miško koncepciją. Du jo gyvenamieji bokštai, taip ir pavadinti – „Bosco Verticale“, iškilo 2014 metais Milano (Italija) Porta Nuovos rajone. 111 ir 76 metrų aukščio gyvenamieji bokštai iškart tapo miesto įžymybe ir pagrindiniu orientyru. Apaugę medžiais ir įvairiais augalais, jie, projektuotojų teigimu, prilygsta 10 000 kv. m miško. Augalai yra visiškai savarankiški, nes naudojama atsinaujinančioji energija ir surenkamos nuotekos iš gyvenamųjų patalpų. Tai 50 procentų sumažina CO2 emisiją, todėl pastatai įvertinti LEED sertifikatu. 2021 metais Stefano Boeri vertikalųjį mišką – „Trudo“ pastatė ir Eindhovene (Nyderlandai).

Iki 2024 metų vasaros turi būti paruoštas priimti gyventojus ir dar vienas Stefano Boeri vertikalusis miškas Nyderlanduose – „Wonderwoods“ Utrechte: du 105 ir 70 metrų aukščio bokštai, kuriuose bus įrengti gyvenamieji namai ir biurai. Pradėtas nuo serbentų krūmo ir kriaušės, čia sušlamės iš 300 trisdešimties skirtingų rūšių medžių ir 10 000 augalų suformuotas miškas. Tiek augmenijos yra viename hektare natūralaus miško. Projektuotojų skaičiavimais, ši ekosistema kasmet pagamins apie 41 toną deguonies, taip pat susiurbs iš aplinkos CO2 ir sulaikys smulkias dulkių daleles. Iš viso „Wonderwoods“ bus įrengta 200 įvairių tipų butų ir 15 000 kv. m biurų. Augmeniją prižiūrės „skrajojantys sodininkai“ – aukštalipiai.

1965 metais atgavęs nepriklausomybę, į biofilinę architektūrą atsigręžė ir Singapūras – užsimojo tapti stogų sodų miestu. Vienas iš stabtelėti priverčiančių Singapūro pastatų – „Parkroyal“ Pikeringo rajone (angl. Parkroyal on Pickering). Iš pirmo žvilgsnio keturi stikliniai viešbučio bokštai spindi ryškioje Singapūro saulėje

Žalio gyvenimo vizija: naujasis vertikalusis miškas Utrechte

„Wonderwoods“ oazėje numatyta patalpų ir komerciniams subjektams kaip ir kiekvienas daugiaaukštis, tačiau netrunkama pastebėti, kad jie tarsi plūduriuoja ant spindinčios žalumos, medžių ir vijoklių, siūbuojančių nuo švelnaus atogrąžų vėjelio. Šio viešbučio terasose ir ant stogo įrengta 15 000 kv. m žaliosios erdvės. Iš viršutinių viešbučio aukštų galima gėrėtis palmėmis, krūmais ir visžaliais lapuočiais gausiai apsodintais balkonais. Šį viešbutį projektavo architektų kompanija WOHA, vadovaujama Richardo Hassello.

Naujausias biofilinės architektūros srityje besispecializuojančios WOHA kūrinys – 30 aukštų viešbučio ir biurų bokštas „Oasia Hotel Downtown“, ne tik apaugęs šliaužiančiomis gėlėmis ir žydinčiais augalais, bet ir perskirtas dangaus sodais po atviru dangumi. Iš viso šiame pastate žalumos yra 750 procentų daugiau, nei jos buvo anksčiau šioje vietoje plytėjusioje pievoje.

Dauguma singapūriečių gyvena daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose kvartaluose, tačiau daugiau kaip 47 procentai mies- to-valstybės teritorijos skirta viešosioms žaliosioms erdvėms. „Singapūre labai silpni vėjai ir ištisus metus būna lietaus. Dėl nuolatinės drėgmės ir labai pastovaus saulės kelio per dangų Singapūras – viena iš tų pasaulio vietų, kur lengviausia ant pastatų auginti augalus“, – teigia R. Hassellas.

Architektai žengia vis giliau į mišką. Jie jau svarsto, ar galima miestus kurti kaip miškus, kaip savarankiškus gyvus organizmus. Jie svajoja apie miško architektūrą – tvarios aplinkos miestą, kurio gyventojai darniai gyvena ir bendrauja su gamta.

Radikaliausi iš jų apsėsti idėjos paversti miestus miškais, kad galėtų kovoti su klimato kaita. Jų nuomone, miestai, kurie daugiausia ir atsakingi už globalų atšilimą, turi kovoti su priešu jo paties žemėje – naudoti CO2 kaip trąšą vertikaliųjų miškų miestuose. Pirmuoju pasaulyje tokiu miestu taps Liudžou Kinijoje. Šio projekto ((angl. Liuzhou Forest City) autorius – žinoma, garsusis architektas biofilas Stefano Boeri.