ŠVIETIMAS
2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis
Yra tokių minčių, šią idėją įgyvendinsime kartu su “Vakarų ekspresu”, mes tai jau aptarėme su vyriausiuoju redaktoriumi; rinksime gražiausią viešą lietuvišką pavadinimą ir įteiksime įsteigtą prizą. Vyresnioji karta laisvai kalbėjo rusiškai. Dabartinė laisvai kalba angliškai. Rusifikaciją ištvėrėme, gal ištversime ir angliškus užrašus? Nejau tai taip pavojinga? Mokėti kitas kalbas sveikintina. Jeigu lietuvis gyvena Italijoje, tai jis turi mokėti itališkai. Kalba yra kultūrinė siena: įžengei į kitą valstybę - ir tau atsivėrė kitokia kultūra. Aš kalbu apie sieną gerąja prasme - kita kalba mus ne tik skiria, bet ir jungia. Tai elementarūs dalykai. Bet čia, Lietuvoje, lietuvių kalba turi būti viršūnėje. Niekas kitas jos neišsaugos, tik mes patys. Ar saugos ją naujoji karta? Mes gi jau nueiname nuo scenos. Mes išsaugojome per rusifikacijos laikotarpį, o dabar kalbą tenka ginti ne nuo kitataučių, o nuo pačių lietuvių. Sovietiniu laikotarpiu viešai kabėjo rusiški užrašai. Nekabėjo. Tik TSKP šūkiai. Ir gatvių pavadinimai būdavo dubliuoti dviem kalbomis. O parduotuvių pavadinimai buvo lietuviški. Papasakosiu tokį atsitikimą, kuris įvyko 1980 metais. Parduotuvėje Danės gatvėje pardavėja su mano mama nenorėjo kalbėti lietuviškai, jos susiginčijo, mama grįžo labai susikrimtusi, ir aš parašiau dėl to skundą. Ir kaip manote, kuo tai baigėsi? Po savaitės iš Klaipėdos prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino gavau atsakymą, kad aš esu teisus: ta pardavėja privalėjo kalbėti lietuviškai. Bet dabar pardavėjos nekalba su mumis angliškai. Nekalba, bet sunku klausytis jaunimo visų tų “vaau...” ir panašiai, sunku žiūrėti, kaip jaunoji karta stengiasi nebūti savimi, būti kažkuo kitu. Pažiūrėkite nacionalinę atranką į “Euroviziją” per Nacionalinę televiziją. Jūs ten neišgirsite gimtosios kalbos. Tik viena lietuvių atlikėja - Aistė Smilgevičiūtė šiame konkurse yra dainavusi lietuviškai. Kodėl taip yra? Kas atgraso nuo pagarbos ir meilės gimtajai kalbai? Gal baudos? Žinote, kad už vieno kablelio nepadėjimą mokinys baudžiamas pažymio sumažinimu vienu balu? Jūs einate į labai plačius vandenis... Bet juk visa tai susiję. Tuomet kalbėsime iki ryto. Nes jeigu aš žinočiau visus atsakymus,
Nuotrauka iš asmeninio albumo
jums atsakyčiau trumpai. Žinoma, reikia kalbėti ir apie mokymo metodikas, aš šioje srityje ne specialistas. Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kokia yra lietuvių kalbos padėtis. Nes kai mūsų nebebus - jums reikės su tuo tvarkytis. Savo anūkus aš dar sutvarkysiu, o proanūkiai kuria kalba kalbės? Nežinau. Jūs rimtai abejojate, ar jie kalbės lietuviškai? O kaipgi? Jeigu nebūtume skurdžiai ir čia suplūstų imigrantai, kas gi tada nutiktų..? Jeigu tokiais tempais naikinsimės, tai ilgai netruksime.
tinti kaip atskiros nepriklausomos struktūros, padėtos po gaubtu. Kalba yra kur kas daugiau. Ji yra mūsų tapatybės, moralės, valstybės, kultūros dalis. Kalba yra gyvas procesas, ir ji kinta kartu su kalbėtojais. Kultūros kitimas neišvengiamas, ji keičiasi visada. Tai taisyklė. Kodėl pastaruoju metu kyla tiek nerimo, ažiotažo dėl užsienietiškų pavadinimų, jaunimo žargono, netgi nelietuviškų kabučių? Aš tai vadinu naiviuoju požiūriu į kitoniškumą. Šių dalykų grėsmę įžvelgia tie, kurie ignoruoja žmonių komunikacinę prigimtį,
Idėja, kad pagarbą ir meilę kalbai galima įskiepyti baudomis, yra blogis. Represinės priemonės atima pasitikėjimą, tai nepagarba kalbėtojui. Ir tai gerokai didesnė grėsmė lietuvių kalbai negu skoliniai iš kitų kalbų. Loreta VAICEKAUSKIENĖ, Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė, vyresnioji mokslinė darbuotoja
Loreta Vaicekauskienė: “Ideali kalba neegzistuoja” Tauta nyksta, kalba miršta, ir apskritai tuoj bus pasaulio pabaiga. Ar tikrai viskas taip blogai? Pasaulio pabaiga pranašaujama jau ne pirmą kartą, bet ji vis neįvyksta. Ir mūsų kalba tikrai nemiršta. Jeigu mes kalbėsime romantiškomis metaforomis, pavyzdžiui, “kalba - gyva būtybė”, “kalba - augalas”, “kalba - vertybė, į kurią kėsinamasi”, tai galime ir padejuoti, tačiau jūs tikriausiai į mane kreipėtės ne kaip į poetę, o kaip į tyrėją. Taigi kaip mokslininkė jums atsakau, kad visas šis triukšmas dėl lietuvių kalbos išnykimo yra ideologizuotas. Kalbos apskritai negalima ver-
kalbos ir galios, kalbos ir socialinio statuso aspektus, apskritai kalbos įvairovę. Nejudri kalba apskritai neegzistuoja - kaip ir ideali. Kad anksčiau egzistavo gryna kalba, nesuteršta kultūra ir tautiniais drabužiais apsirengę žmonės šoko ratelius bei vadino vienas kitą berneliu ir mergele, yra mitas. Žinoma, toks mano atsakymas skamba ne taip romantiškai, kaip kad “Apsaugokim lietuvių kalbą...” O kaip siūlytumėte apsaugoti? Į muziejų uždaryti? Išduoti leidimus, kam vartoti, kam ne? Stabdyti žmonių mobilumą? Uždaryti sienas, neleisti žmonėms judėti? Ignoruojamas faktas, kad kalba yra socialinių reikšmių turinčių bruožų rinkinys. Taip, normos egzistuoja, bet jos kinta priklausomai nuo socialinių permainų. Jūsų neerzina užsienietiški
posakiai, sklindantys iš jaunuolių lūpų? Neerzina. Erzina tuos, kurie pamiršo, kaip jaunystėje jiems patiems priekaištaudavo dėl įvairiausių nenorminių dalykų. Reikia suvokti, kad įvairovė egzistuoja, jos nesustabdysi. Kitų kalbų intarpai reali norma, vartosenos norma. Ir ne vien jaunimo. Sako, jaunimas tampa neraštingas. Nesąmonė. Su kokiais laikais čia lyginama? Kokiais tyrimais remiamasi? Dabar nėra neraštingų žmonių. Kaip jūs vertinate tai, kad mokiniui, nepadėjusiam vieno kablelio, vienu balu sumažinamas pažymys? Gal taip kovojama su neraštingumu, diegiama meilė kalbai? Manau, toks priekabiavimas yra didelis blogis. Idėja, kad pagarbą ir meilę kalbai galima įskiepyti baudomis, yra blogis. Per griežtas norminimas yra blogis. Juokinga, kad kabutės paverčiamos lietuvių tautos problema. Represinės priemonės atima pasitikėjimą, demotyvuoja. Tai nepagarba kalbėtojui. Ir tai gerokai didesnė grėsmė lietuvių kalbai negu skoliniai iš kitų kalbų ar netaisyklingas kirčiavimas vienos tarmės normos požiūriu. Gimtosios kalbos baimė yra didžioji blogybė. O naujovės ir kalbos kitimas yra natūralus gyvos kalbos dalykas. Ar užsienietiški įmonių pavadinimai, kurių gausu gatvėse, nebaugina? Nebaugina, nes aš žinau reiškinio priežastis. Čia išvis net ne kalbos klausimas. Vieni užrašai ateina kartu su investuotojais, kaip tarptautiniai ženklai, kiti susiję su verslu ir vadinamuoju simboliniu kapitalu. Ar tarptautinės investicijos Lietuvai nenaudingos? Mano studentės atliko eksperimentą, kuriuo tyrė, kurios išgalvotos vitrinos ir logotipai žmonėms patraukliausi - lietuviški ar angliški. Paaiškėjo, kad didumai angliški užrašai asocijuojasi su geresne kokybe, patikimumu. Kiti mūsų tyrimai taip pat rodo, kad anglų kalba yra simbolinis kapitalas darbo rinkoje. Taip, tai tarptautinė kalba, prestižiška visame pasaulyje. Ji mums atveria daug erdvių, apskritai kiekviena papildoma kalba praturtina. Neteisinga mąstyti kategorijomis juoda-balta, arba-arba. Užsienio kalbos Lietuvoje nėra vietoj lietuvių kalbos, jos būtinos greta lietuvių kalbos. Skirtingiems tikslams, papildomoms galimybėms.
komentaraI
“Metas nusikirpti bambagyslę” Darius BALTUNIS, baro “Bar4soul” savininkas Prieš atidarydami savo barą, daug keliavome po Londoną, kurio barų ir restoranų kultūra mus žavi. Čia, Klaipėdoje, norėjome sukurti kai ką britiško, įnešti ką nors naujo. Nežinau, ar pavyko, laikas parodys, bet toks pavadinimas pasirinktas tikrai ne todėl, kad norėtume įtikti užsieniečiams. Mes neketiname apsiriboti vien Klaipėda, neatmetame galimybės plėstis ir į užsienį. Nemanau, kad turime tūnoti užsidarę ir vengti naujovių. Man regis, metas nusikirpti bambagyslę ir liautis bijoti pasaulio. Sutinku, kad gyvename Lietuvoje, todėl mūsų baro pavadinimas užrašytas ir lietuvių kalba.
“Sąlygos kaip niekad geros” Nijolė ŠILERIENĖ, Eduardo Balsio menų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, kalbotyrininkė Manau, kad šiuo metu lietuvių kalba turi kaip niekad geras sąlygas, nes ji valstybinė, įteisinta, o ne draudžiama, kaip buvo 40 metų, ir visi oficialūs raštai rašomi šia kalba. Todėl valstybės mastu išnykimo grėsmės nematau. Dėl jos vartosenos švarumo - viskas priklauso nuo žmonių požiūrio. Nepastebėjau, kad svetimybių dabar būtų daugiau, tiesiog vienos pakeitė kitas pasikeitus laikmečiui - nebesakome “ploščius” arba “kurtkė” (jaunimas net nežino, ką tai reiškia), tačiau girdime daugiau anglizmų. Žinoma, norėtųsi, kad nedominuotų angliški užrašai. Kaip ugdau mokiniams pagarbą gimtajai kalbai? Specialiai nieko nedarau, stengiuosi kuo geriau dirbti savo darbą ir rodyti pavyzdį. Tarp savo mokinių matau daug kalbos puoselėjimo pastangų ir supratimo, jog gimtoji kalba yra gerbtina ir unikali.
7
Abiturientams Nacionalinis egzaminų centras (NEC) parengė ir patvirtino 2013 m. lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vertinimo normas. Nuo norminio brandos egzaminų vertinimo pereinama prie kriterinio. Mokinių pasiekimai bus vertinami pagal nustatytus vertinimo kriterijus, bet nebebus lyginami tarpusavyje, nustatant galutinius rezultatus pagal šimtabalę skalę. Šis būdas leis objektyviau įvertinti kandidatų pasiekimus ir parodys, kokį nustatyto standarto lygį jie pasiekė. Kriterinis vertinimas nuo 2013 m. bus taikomas visiems valstybiniams brandos egzaminams. Laikydami lietuvių kalbos brandos egzaminą, abiturientai rašys rašinį. Jie galės rinktis vieną iš keturių temų. Bus vertinamas rašinio turinys, kalbos taisyklingumas ir teksto raiška pagal vertinimo normose aprašytus kriterijus: kaip analizuojama tema, ar remiamasi kūriniais, kontekstu, kokia kalbinė raiška (stilius, žodyno turtingumas), raštingumas, ar laikomasi teksto struktūros ir nuoseklumo. Maksimalus galimų surinkti taškų skaičius, numatytas vertinimo normose, - 50 taškų. Pagal vertinimo sritis šie taškai pasiskirsto tokiomis proporcijomis: turinio vertinimas sudaro 40 proc. (20 taškų), kalbos taisyklingumo - 35 proc. (18 taškų), teksto raiškos - 25 proc. (12 taškų). Valstybinis brandos egzaminas išlaikomas atlikus egzamino užduotį ir surinkus 30 proc. visų už rašinį galimų surinkti taškų. Per egzaminą bus leidžiama naudotis žodynais.
Būtinas technologinis proveržis Lietuvių kalba pagal visus kalbos technologijų vertinimų parametrus Europoje atsiduria paskutinėje vietoje, todėl jai būtinas proveržis skaitmeniniame amžiuje, teigia kalbininkai. “Man nemalonu vis kartoti, bet šnekos atpažinimo ir sintezavimo srityje esame paskutiniai, mašininio vertimo - esame paskutiniai, teksto analizės - esame paskutiniai. Kalbos ištekliai - nors atrodė, kad jų turime nemažai, tačiau labai trūksta moderniųjų išteklių, kompiuteriams, o ne žmonėms reikalingų dalykų, - ir čia esame paskutiniai”, - vardijo Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Pasak jos, nemalonu ir tai, kad, šiemet pasaulinėje konferencijoje Stambule susirinkus viso pasaulio kalbų technologijų tyrinėtojams, lietuvių kalbos technologijos nebuvo pristatytos - esą nebuvo nė vieno doktoranto iš Lietuvos, nors užsiimančių kalbos technologijomis mokslininkų mūsų šalyje yra pakankamai. Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Europos kalbos technologijų amžiuje” pristatyta Lietuvių kalbos instituto parengta Baltoji knyga, skirta skaitmeninėms lietuvių kalbos technologijoms ir jų būklės analizei.
Elta