PRIVAČIOS ERDVĖS IŠPILDYMAS: TVOROS IR TERASOS ĮSIRENGIMAS

TVOROS: KAS PASENO, KĄ VERTĖTŲ RINKTIS IR KO NEPAMIRŠTI

„Senos, masyvios ir aklinos tvoros – tikras reliktas“, –sako architektė Jurgita Ambraškaitė. Anot pašnekovės, šiais laikais tvoros, ypač miestuose, skirtos daugiau estetiniam teritorijos atskyrimui, todėl sklypų savininkai gali rinktis ne tik tarp medžiagų įvairovės, bet ir spręsti ekonominius bei funkcinius klausimus jungdami šiuos įrenginius. Tvoros sąlyginai gali būti skirstomos į apsaugines, atitvarines, dekoratyvias, kitaip sakant, sprendimus diktuoja pati situacija – kam ko reikia pagal žemės paskirtį. „Miesto gyventojo sklypas dažniausiai būna nedidelis, o jei statomi šiuolaikiniai blokuotų kotedžų, vienbučių kvartaliukai, tada įrengiama ir vientisa tvora arba kuklus atitvaras ties įvažiavimu į teritoriją ar automobilių aikštelę. Visai kitokia tvora statoma vienkiemyje, didesniame ūkyje, sodyboje, nuošalesniame pastate ar tiesiog didesniame 15–25 arų sklype“, – teigia architektė.

Tvora yra didžiulis prabangos reikalas, nes reikia atsižvelgti į gruntą, reljefą, o tada polius stulpeliams dėti ar nedidelį pamatą. Todėl, jeigu sklypas didžiulis ir norima papuošti jį autorinės kalvystės dirbinių tvora, ne tik segmentiniais elementais atsiverti teritoriją, tai gali būti labai brangu.

Architektės rekomendacijos

J. Ambraškaitė pasakoja, kad dabar labai populiaru statyti liejamojo betono tvoras. Kaip kažkada buvo daromi klojiniai, kad išlietume pamatus, tai dabar panašaus lygio mobilūs klojiniai yra naudojami tvoroms formuoti. „Lieto masyvo dalis galima derinti su stiklo, metalo, medžio elementais ir tą tvorą paįvairinti žaidžiant aukščiais, terasuojant sklype su skirtingomis apdailomis. Ji gali būti labai žavinga, ir nesijaus, kad tai pilka ir nuobodi betono juosta“, – įsitikinusi architektė. Specialistė rekomenduoja būtent įvairius betono variantus, kurie yra elegantiški ir ilgaamžiai, nereikalauja perteklinės priežiūros kasmet perdažant.

Dar viena rekomendacija – segmentinės metalo tvoros. Tai dalinai aklinos, dalinai su segmentuotais elementais tvoros. Jei nėra reikalo statyti maksimalaus dydžio uždaros tvoros, galima įrengti labai simbolišką atitvėrimą. „Rekomenduoju įvairaus metalo segmentinę tvorą iš dažyto ar kitaip padengto metalo. Gali būti vertikalių strypų kompozicija, tiek tankesni, tiek rečiau sumontuoti“, – nurodo architektė kartu siūlydama nebijoti žaisti įvairiomis medžiagomis, jų kombinacijomis.

Svarbus ne tik tvoros suteikiamas saugumas, bet ir jos pačios apsauga

J. Ambraškaitės teigimu, tvora turi derėti prie aplinkinio užstatymo, perimetro sprendinių, paties pastato stiliaus, taip pat būti iš patvarių, ilgaamžių medžiagų. Betonas, akmuo, skalūnas, plyta – medžiagos, mažiausiai pasiduodančios klimato poveikiui. „Žiemą, pavyzdžiui, dieną gali būti 12 laipsnių šilumos saulėkaitoje, o naktį – 10 laipsnių šalčio. Jeigu drėgmės patenka į tvoros medžiagos vidų, mediena absorbuoja, drėgmė prasisunkia pro skyles mūro sienoje, o naktį tas vanduo tiesiog suplėšo gaminį iš vidaus“, – aiškina pašnekovė.

Tvorą būtina protingai suprojektuoti ir teisingai įrengti, kad vėliau nekiltų problemų. Medžiagas reikėtų rinktis tokias, kad tvorą būtų galima palikti be didelės priežiūros ilgam laikui. „Metalai turi būti anoduoti arba dažyti milteliniu būdu, kad būtų apsaugoti nuo korozijos. Jeigu statomos medinės tvoros, kurios Lietuvoje taip pat vis dar labai populiarios, mediena turi būti karšto džiovinimo arba impregnuota, dažyta drėgmei atspariais dažais“, –nurodo J. Ambraškaitė.

Ką svarbu žinoti – įstatymų pagrindas

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija tvirtina, kad norint miesto teritorijoje tverti aukštesnę nei 2 m tvorą privaloma kreiptis į savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Dokumentas taip pat privalomas statant tokį statinį konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, rezervato, draustinio ar biosferos rezervato apsaugos zonoje, Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje (jeigu statoma ne sodyboje).

Esant tvoros cokoliui, kuris kliudo paviršiniam vandeniui nutekėti nuo gretimo žemės sklypo, statytojas privalo, gavęs kaimyno sutikimą raštu, įrengti paviršinio vandens nutekėjimo sistemą, ieškoti abiem savininkams priimtino sprendimo. Norint statyti aukštesnę nei 1 m atraminę sienutę, mieste taip pat būtina gauti minėtą dokumentą. O didesnis kaip 0,2 m aukščio skirtumas tarp žemės paviršių laikomas atramine sienute.

Pasitaiko atvejų, kai žemės sklypų ribas žymi seniai toje vietoje esanti tvora ir nėra galimybės nustatyti, kam ji priklauso. Tuomet abu kaimynai turi teisę šia užtvara naudotis taip, kad netrukdytų vienas kitam. Be kaimyno sutikimo negalima tokios tvoros išardyti ar pakeisti, o išlaidos jai išlaikyti ir išsaugoti apmokamos lygiomis dalimis, jeigu nesusitariama kitaip.

ESTETIKOS DARNA – NET IR TERASAI REIKIA KONTEKSTO

Kiekviena terasa skirsis priklausomai nuo savininkų užmojų ir pageidavimų, o medžiagos ir spalvinė gama labai priklauso nuo individualaus namo architektūros. Estetiškam išpildymui terasos apdailos nereikėtų atskirti nuo pastato įvaizdžio ir rinktis atsižvelgiant į tai, kokį bendrą vaizdą norima pamatyti. „Jeigu namo fasade yra medžio apdailos, būtų gerai naudoti panašią apdailą ir terasoje, kad ji neišsiskirtų ir nebūtų kakofonijos“, – sako architektūros studijos „Prusta“ architektė Ieva Prunskaitė.

Lietuvoje paplitusios kelių tipų terasos, pirmiausia – natūralus medis. „Tai gali būti visiškai paprasta, neobliuota pušis, poveikiui atsparesnis termomedis arba egzotinio medžio terasos, kurios itin atsparios ir ilgaamžės. Egzotinis medis taip pat neįgeria riebalų, su metais natūraliai pilkėja, tarnaus ilgai ir kokybiškai. Termodiena irgi tokia pat atspari, bet reikės kartkartėmis peralyvuoti norint, kad išsilaikytų spalva. Pušų lentos reikalaus daugiau priežiūros, bet finansiškai bus pigiausios“, – sako architektė.

Kitas pasirinkimas – akmens arba plytelių terasa.

I. Prunskaitė rekomenduoja tokiu atveju naudoti karkasinį plytelių ar akmens masės įrengimą. Kitoks netiks mūsų klimato sąlygoms, apdailos medžiagos, tikėtina, atšoks nuo pagrindo.

Dar vienas pasirinkimas – medį imituojančios WPC lentos. Tokią dangą verta rinktis, kai norisi matyti medienos vaizdą, tačiau trūksta laiko ir išteklių natūralų medį prižiūrėti. „Tai, žinoma, skonio reikalas, bet man, architektei, jaučiasi skirtumas tarp medžio ir WPC dangos. Be to, yra labai daug skirtingų jų kategorijų tiek estetikos, tiek kainos atžvilgiu. Jei sprendimas rinktis tokią dangą tvirtas, siūlau ieškoti aukštos kokybės, kadangi pigiausia lenta nebus itin patvari ir gali greitai nublukti“, – aiškina I. Prunskaitė.

Architektės teigimu, praktiškiausia terasa yra plytelių ir akmenų, kuri tikrai tarnaus ilgai. Tiesa, maloniausia akiai ir kojoms būtų medžio danga. „Renkantis medžiagas, reikia pasidomėti, kad jos tiktų mūsų klimato sąlygoms, neįgertų vandens ir riebalų“, – pažymi ekspertė.

Jeigu namo fasade yra medžio apdailos, būtų gerai naudoti panašią apdailą ir terasoje, kad ji neišsiskirtų ir nebūtų kakofonijos.

Nepamirškime terasos funkcionalumo

Įsirengiant terasą, kaip ir namų interjerą, reikėtų gerai apsvarstyti jos paskirtį. Jeigu terasoje yra židinys, galbūt vertėtų pagalvoti apie akmens masės dangą (WPC ar medis tokiu atveju būtų mažiau tinkami). Jei norite daugiau jaukumo, terasoje numatyti minkšti baldai, tada medis šią emociją puikiai sukuria. Jei terasoje bus valgoma, gali atsirasti įvairių nešvarumų, riebalų, tada taip pat reikia įvertinti, kokią medžiagą pravartu rinktis.

„Nėra medžiagos, kuri įrengiant terasą netiktų mūsų klimato sąlygoms, tačiau svarbu jas rinktis atsakingai, kad jos atitiktų pasirinktą funkciją“, – pabrėžia I. Prunskaitė. Terasos dydis taip pat priklauso nuo funkcijos. „Jeigu terasoje bus valgomasis stalas, reikėtų nedaryti mažesnės nei 3 m pločio terasos, kitaip ji nebus apeinama ir stalas netilps. Projektuojant terasą be specialisto pagalbos, reikia nepamiršti atsižvelgti ir į įėjimo padėtį, koks bus baldų išdėstymas, ir pagal tai projektuoti reikiamą terasos dydį“, – pataria architektė.

Aplinka ir paskutiniai akcentai

Projektuojant reikia atsižvelgti į įvairias sąlygas, kurios daro įtaką ir pačios terasos vietai. Svarbu išanalizuoti esamą vietovę ir turimą sklypą. „Kokie yra vietos požymiai, ar vėjuota, ar šalia tankus miškas, kokia augmenija, prieiga prie vandens ir t. t. Dažniausiai daugiau laiko leidžiama vakarais, todėl paranku numatyti terasą vakarinėje pusėje. Pietinė terasa bus saulėta, todėl jai rekomenduojama įsirengti stoginę“, – teigia pašnekovė. Tiesa, stogas virš terasos gali blokuoti šviesą į kambarius, todėl patogu rinktis pergoles su slankiais ažūriniais stogeliais, kuriuos šviečiant saulei galima atverti, o lyjant – užverti. Praktikoje taip pat įsirengiamos ir ritininės užuolaidos ar žaliuzės nuo saulės.

Lauko erdvės funkcionalumo negalima įsivaizduoti be deramo apšvietimo. Tinkamas sprendimas ne tik leis terasoje būti ilgiau, bet ir sukurs jaukią ir žavingą atmosferą. Renkantis įvairius apšvietimo sprendinius, galima sukurti papildomą estetišką akcentą. I. Prunskaitė taip pat ragina pagalvoti ir apie šildytuvų įsirengimą, norint terasoje leisti ilgus vasaros vakarus. „Šildytuvai puikiai tarnauja ir tikrai prailgina terasos naudojimo laiką. Visos detalės, augalai, apšvietimas taip pat labai svarbu, nes būtent tai tinkamai išpildo erdvę“, – apibendrina architektė.