Studis • Vasara 2020

2020 vasara

VIKTORIJA ŠAULYTĖ: „niekas už tave nesuras darbo ir po studijų nenurodys kelio“

Redaktorės žodis Pagaliau sulaukėme išsiilgtos vasaros – lauke mus vėl sveikina saulė, žaluma, šviesios naktys ir margų paukščių balsai. Šie metai mus pasitiko tikrai neįprastai, o pasaulis vis dar žengia neramiais žingsniais. Linkime, kad šią vasarą pavyktų atrasti ramybės ir įkvėpimo – gamtoje, draugystėse, darbuose, savyje...

Germantė Lovčikaitė Vyr. redaktorė

atviručių mainais, o siekti savo tikslų paskatins VDU Džiaugiamės, kad įsibėgėjus absolventai Karolis Klikna ir sesijai radai laiko ir mums! Viktorija Šaulytė. Tikimės, Vasaros numeryje „Studis“ kad ir Tu tarp šių dviejų virkviečia apžvelgti mokslus ir šelių atrasi ką nors artimo ir darbus karantino laikotarpiu, vertingo. keliauti kartu su „Erasmus+“ studentais ir „Postcrossing“ Gražios ir šviesios vasaros!

Sekite internete: studis.lt facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu issuu.com/studis

Linkėjimai!

G ermante.

Turinys Karolis Klikna Tado Ivanausko ornitologų klubas Pabaik semestrą kaip supermenas!

Muzika pagal Tavo nuotaiką Viktorija Šaulytė „Erasmus+“

4 8 14 18 22 28

Studentiški memai 36 Keliaujančios atvirutės 38 VDU karantine 42 Tarpkultūrinis 48 bendravimas VDU užsienio studentų 52 mentorystė Poezija 58

Bendradarbiai Vyr. redaktorė Germantė Lovčikaitė

Aleksandra Ivanauskaitė Gabrielė Juodzevičiūtė

Vyr. kalbos redaktorė Sabina Baltrūnaitė

Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Evelina Baciuškaitė Gabrielė Juodzevičiūtė Agnė Knašytė

Autoriai Audronė Baležentytė Ugnė Baliutavičiūtė Sabina Baltrūnaitė Justina Bogužaitė Donata Budreikaitė Germantė Lovčikaitė Viktorija Rekstytė Deividas Skavičius Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Modesta Grigaitė

Viršelis Viktorija Šaulytė, Monikos Remeikytės nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

KAROLIS KLIKNA: „KAI ŽINAI, KO NORI, GALI STABTELĖTI IR SKIRTI LAIKO TOBULĖJIMUI“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

DU Politikos mokslų absolventas, žurnalistas Karolis Klikna priV pažįsta neturėjęs svajonių profesijos ir mėgstamą sritį atradęs tada, kai universitete pasinėrė į papildomas veiklas. Dabar „TV3“ žinių tar-

nyboje dirbantis žurnalistas džiaugiasi galėdamas kalbinti praeivius, kartais mėginančius išsisukti nuo pokalbio, žinių laidos metu baigti montuoti netrukus žiūrovų ekranus pasieksiantį siužetą ar stebėti politikų transformacijas prieš kameras ir jas išjungus.

VDU baigei Politikos mokslus, bet dirbi žurnalistu. Papasakok, kodėl ir kaip atsidūrei žurnalistikoje?

Turėdamas brandos atestatą rankose, kaip ir dauguma abiturientų, nežinojau, su kokia profesija norėčiau sieti savo ateitį. Aiškaus favorito specialybių sąraše nebuvo, dėl to studijas rinkausi

pagal įdomumą. Politikos mokslų studijos pildė mano pasaulio suvokimą naujomis žiniomis, tačiau nuo pirmos akimirkos universitete ieškojau kitos profesijos. Aplinkybės nuvedė mane į universiteto Studentų atstovybę, kur kiekvienas jaunas žmogus, jei nori, gali išbandyti įvairias veiklas: nuo renginių

Kokios savybės pasitarnauja dirbant žurnalistinį darbą? Kaip Politikos mokslų studijų metu įgytos žinios ir gebėjimai pasitarnauja darbe?

Pasitarnauja visos savybės, kurios padeda suvokti ar dėstyti mintis, pavyzdžiui, drąsa klausti ir kalbėti viešai, gebėjimas klausyti, šaltas, objektyvus protas bei noras gilintis į smulkiausias detales. Politikos mokslų žinios, pradėjus dirbti su Lietuvos politikos aktualijomis, leido greičiau įsisavinti Seimo, Vyriausybės, politinių partijų darbo ir komunikacijos subtilybes.

Ar pradedančiajam žurnalistui siūlytum išbandyti visas galimybes, ar pasistengti rasti, jo manymu, geresnę vietą praktikai ir tobulėjimui?

Darbo vietos labai skiriasi. Vieni žurnalistai daugiau dirba su šaltiniais, ištisas savaites gilinasi į sudėtingiausias temas, kiti kiekvieną dieną apžvelgia naujus įvykius. Vieni gilinasi į siauras temas, kiti nuolat jas keičia. Tol, kol surandi tai, kas tau labiausiai patinka, turi išnaudoti visas galimybes. Kai žinai, ko nori, gali stabtelėti ir skirti laiko tobulėjimui.

Esi pasakojęs, kad dirbai „Pūko“ radijuje. Kokį patirties bagažą iš ten išsinešei?

Darbas „Pūko“ radijuje ir televizijoje priminė mėginimą išmokti plaukti, kai tave kas nors išmeta vidury jūros. Tik šiuo atveju tu šoki savo noru. Ten nuo pirmos dienos pradedi kurti turinį, nors neturi darbo patirties ir nebuvai apmokytas. Pirmą darbo dieną gali atsidurti radijo studijoje ir gyvai kalbėti eterio metu arba kalbinti pašnekovą žinių siužetui. Tokie darbai ne vienam žurnalistui suformavo profesinį pagrindą, kurį po to galima naudoti kitose, aukštesnius standartus taikančiose darbovietėse.

Dabar dirbi „TV3“ žinių tarnyboje. Ar jauti atradęs savo vietą?

Aš visada žinojau, kad negaliu dirbti ramaus darbo standartiniame miesto biure, kur visi laikosi įprasto darbo grafiko: 12:00 pietauja, o 17:00, ir ne vėliau, keliauja namo. Televizijos žinių tarnyboje tu kiekvieną dieną gauni naują užduotį, kitą temą, kuri iki vakaro žinių starto turi virsti paruoštu žinių siužetu. Pasitaiko situacijų, kai siužetas dar yra montuojamas, o žinių laida jau yra transliuojama, todėl kartais kiekviena sekundė būna svarbi. Dievinu tokį darbo pobūdį, būtų sunku rasti geresnę darbo vietą.

Lietuviai, kaip šiauriečių tauta, yra gana santūrūs lyginant su, pavyzdžiui, pietiečiais, o tai, kad prieš juos pastatyta kamera, viską tik apsunkina. Ar turi metodų, frazių, kurios padeda prakalbinti praeivius?

Jei žinių siužete kalba trys ar keturi gatvėje sutikti praeiviai, tikėtina, kad žurnalistas iš viso bandė prakalbinti kokius 15–20

4-7 pažintis

organizavimo iki projektų rašymo. Iš dviejų, trijų skirtingų veiklų labiausiai „prilipo“ ryšiai su visuomene ir visi su šia sritimi susiję darbai, ypač vaizdo siužetų, leidinių kūryba. Po studijų nusprendžiau savo patirtį realizuoti darbo rinkoje, viena veikla keitė kitą ir netrukus jau galėjau save vadinti žurnalistu.

žmonių. Dauguma lietuvių baidosi kameros, sulaukiame įvairiausių reakcijų.

Vieni tvarkingai prisipažįsta, kad nenori kalbėti į kamerą, kiti apsimeta – vaidina, jog nemato žurnalisto. Kai noras išvengti kontakto su žurnalistu būna labai stiprus, praeiviai pradeda demonstruoti ir kitus savo sugebėjimus: apsimeta kalbantys telefonu ar pereina į kitą gatvės pusę, nors jiems toks manevras laiko nesutaupo. Metodų prakalbinti praeivį yra labai daug. Kiekvieną žmogų privalai įvertinti. Pagal jo išvaizdą, amžių, lytį, eiseną renkiesi žodžius, pagal jo pirmus atsakymus stengiesi pritaikyti klausimus.

Kokią įtaką tavo darbo spartai ir kokybiškumui turėjo koronaviruso temos įsigalėjimas žiniasklaidoje? Kaip dėl to jautiesi?

COVID-19 infekcija mobilizavo žurnalistus. Nepažįstu nė vieno kolegos, kuris būtų atsisakęs dirbti viešosiose vietose dėl rizikos užsikrėsti. Ir aš, ir mano kolegos iki šiol keliaujame į naujus infekcijos židinius aiškintis viruso plitimo aplinkybių. Suprantama, kad dalį interviu darome nuotoliniu būdu, per „Messenger“ ar „Skype“, dėl to kartais krenta vaizdo kokybė, tačiau dedame visas pastangas, kad siužetai būtų objektyvūs, tikslūs ir išsamūs. Kai

pasirodo svarbi žinia, žurnalistai neskaičiuoja nei savo jėgų, nei pastangų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje užfiksavus pirmąjį COVID-19 infekcijos atvejį, žinių redakcijos darbo dieną pradėjo naktį.

Valdininkų spaudos konferencijos šiuo metu – vienas iš svarbiausių informacijos šaltinių. Savo „Facebook“ paskyroje esi pasidalinęs kurioziškais konferencijų įrašais, kurie sulaukė daug reakcijų. Kuris nutikimas Tave pribloškė labiausiai? Ar yra buvę panašių nutikimų, pavyzdžiui, įvykusių ir anksčiau, tačiau nepatekusių į viešumą?

Žurnalistus mažai kas pribloškia. Kurioziškais konferencijų įrašais, kuriuos skelbiu savo „Facebook“ paskyroje, stengiuosi parodyti, kad visoje viešojoje informacijoje yra daug spalvų. Ministrai kartais elgiasi kaip mokiniai, virtualiuose susirinkimuose negali ramiai išsėdėti.

Panašių situacijų yra labai daug, tik ne visos jos atsiduria įrašuose, o koronavirusas dėl neplanuotų techninių kliūčių, turiu minty, nuotolinio darbo, dalį kuriozų apnuogino. Politikams įprasta akis į akį elgtis vienaip, o prieš kameras – kitaip. Esu iš politikų girdėjęs ir ištisų keiksmažodžių tiradų, kurios viešumoje taip ir nepasirodė.

Kaip, būdamas žurnalistas, vertini bendrą koronaviruso temos pateikimą žiniasklaidoje? Ką matai pagirtino ir atvirkščiai – taisytino?

Visus žurnalistus galima girti už atsidavimą. Tikslios, nemelagingos informacijos apie koronavirusą niekada nebus per daug. Visos didžiosios šalies žinių redakcijos stengiasi kiek įmanoma dažniau skelbti tikslią informaciją ir paneigti pavojingus mitus, kurie kelia pavojų visai valstybei. Keletas problemų: klaidos ir spalį vyksiantys Seimo rinkimai. Pasitaiko žioplų klaidų pateikiant duomenis: klysta ir oficialūs šaltiniai, ministerijos, savivaldybės ar Vyriausybė.

Negana to, prieš rinkimus daugiau asmenų tampa aktualijų ekspertais. Dėl to visame viešajame turinyje koronavirusas tampa interesų taikiniu. Norėtųsi viešojoje erdvėje matyti dar daugiau tikslios informacijos ir nepalikti vietos klaidingoms interpretacijoms.

TADO IVANAUSKO ORNITOLOGŲ KLUBAS – VIETA, SUJUNGIANTI VIETOJE NENUSTYGSTANČIUS GAMTOS MYLĖTOJUS GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

avasaris – gamtos atbudimo metas. Ne paslaptis, kad šiemet šis P metų laikas mums visiems atnešė daug iššūkių, su kuriais kiekvienas susidoroja skirtingai. Pastebėjau, kad karantino laikotarpiu daug

žmonių atrado daugiau laiko pasimėgauti gamtos teikiamu grožiu ir ramybe. Atsigręžti į gamtą kviečia ir VDU Tado Ivanausko ornitologų klubas. Klubo seniūnė, miškininkystę studijuojanti Dalia Kančauskaitė, dalinasi, kokia veikla užsiima jau du dešimtmečius gyvuojanti paukščius ir gamtą mylinti bendruomenė. esame Vytauto Didžiojo universiteto studentų organizacija. Tikimės, kad artimiausiu metu atkapstysime visą klubo istoriją ir galėsime ja su visais pasidalinti.

Galbūt prisimeni, kada ir kaip pati sugalvojai prisijungti prie TIOK? Su grupiokais girdėjome, kad seniau būdavo toks Tado Ivanausko ornitologų klubas, bet niekas apie jį nekalba.

Pasidomėję daugiau sužinojome, jog jo

8-13 organizacija

Kokia buvo klubo pradžia? Kiek metų vykdoma klubo veikla?

Klubas neturėjo jokių įstatų ir oficialių dokumentų, todėl niekur nėra parašyta, kada klubas pradėjo veiklą. Visgi, kiek visi nariai prisimena, jis veikia apie 20 metų. Buvę klubo nariai teigia, kad studijų metais Tado Ivanausko ornitologų klube (TIOK) praleistas laikas buvo vienas iš linksmiausių dalykų. O šiemet žengėme gana didelį žingsnį – patvirtinome savo klubo įstatus ir oficialiai

veikla nutrūkusi, kadangi paskutiniai klubo nariai baigė studijas, susirado darbus ir išvažinėjo kiekvienas sau, o jaunesnių aktyvių studentų kaip ir neatsirado. Tada pagalvojome – kodėl gi nepabandžius šios organizacijos atgaivinti? Juk toks klubas nėra dažnas ir

eilinis, todėl turi veikti ir skleisti savo vardą. Tad dar šiek tiek pasidomėjome ir nusprendėme, kad mes galime imtis pamažu jį atgaivinti.

Koks Tavo pačios mėgstamiausias paukštis? Kodėl jie Tave sudomino?

Gal meilė gamtai atėjo iš vaikystės?

Mane gamta domino jau nuo mokyklos laikų. Galbūt todėl, kad pati gyvenau gamtos prieglobstyje, o dar taip susiklostė, kad prisijungiau prie jaunųjų miško bičiulių būrelio, kurį tebelaikau vienu geriausių dalykų, nutikusių mo-

kykloje. Į šią veiklą sutilpdavo viskas – nuo teorinių pamokų apie gamtą iki praktinių užduočių: inkilų kėlimo ar medelių sodinimo bendradarbiaujant su miškininkais, – begalė renginių ir projektų. Gamtoje mane domino viskas, o labiausiai, žinoma, žvėrys ir paukščiai.

TIOK turime jau ir anksčiau priimtą tradiciją: kiekvienas į klubą įstojęs narys išsirenka širdžiai mieliausią paukščių rūšį, kurią naudoja kaip savo slapyvardį. Mano paukštis – volungė.

Kokios pagrindinės klubo veiklos?

Kaip ir sako mūsų pavadinimas, mus vienija ornitologija, bet tai nereiškia, kad mes kalbame vien tik apie paukščius. Temos pačios įvairiausios, aišku, dauguma jų sukasi apie gamtą. Gaminame inkilus zylėms ir pelėdoms, prisidedame prie mokslinių tyrimų ir stebėjimų. Stengiamės prisidėti prie švietėjiškos veiklos, bendrauti su moksleiviais – tikrai labai smagu su jais užsiimti veiklomis. Iš pradžių buvome nustebę, nes moksleiviams viskas taip nuoširdžiai įdomu, jie nori kuo daugiau sužinoti, ir tai labai džiugina.

Ką Tau pačiai davė laikas, praleistas su TIOK? Man klubas padėjo suvokti, kad jei tikrai labai nori, gali pasiekti tikslus, kad ir kokie jie atrodytų nepasiekiami.

Kažkada ir tapimas VDU organizacija atrodė labai didelis iššūkis, tačiau štai mes ja tapome. Manau, jog laikui bėgant tikslai didės ir mes tikrai juos pasieksime. O šiaip labai patinka žmones suburti bendram tikslui, ypač kai kalbame apie gamtą.

Gal gali pasidalinti įsimintiniausiu prisiminimu, susijusiu su klubu?

Galbūt įsimintiniausiu įvykiu įvardinčiau TIOK narių krikštynas, kurios vyko 2019 m. rudenį. Prie klubo prisijungusiems naujiems nariams organizavome „įšventinimą“ į klubo narių

gretas. Nors niekada nebuvome organizavę kažko panašaus, o ir mes patys tokių krikštynų neturėjome, manau, kad mums tai pavyko visai neblogai.

Visas užduotis buvome suplanavę lauke ir kaip tyčia tądien lijo, tačiau tai visiškai nesutrukdė gerai nuotaikai. Užduo-

Kokie planai ir veiklos klubo laukia šiais metais?

Dažniausiai veiklas planuojame tik keliems mėnesiams į priekį. Labai gaila, kad paskelbus karantiną tiek daug veiklų teko atšaukti, nes dauguma darbų mūsų laukia pavasarį, kuomet sugrįžta paukščiai. Bet tikimės, jog viskam pasibaigus sukursime dar daugybę planų.

Kas gali prisijungti prie klubo?

Prisijungti gali bet kuris VDU studentas, kuris nori prisidėti prie gerų darbų gamtai.

Kodėl verta prisijungti prie TIOK? Visų pirma, manau, kad dalyvauti klubo veikloje yra šimtą kartų geriau nei mirkti bendrabutyje. Tai yra puiki galimybė susipažinti ir bendrauti su bendraminčiais. O antra – mes nemėgstame sėdėti vienoje vietoje ir stengiamės ieškoti kuo daugiau galimybių veikti.

Galbūt gali parekomenduoti kokių nors filmų, susijusių su paukščiais ir gamta?

Turbūt tai būtų vienas iš naujausių lietuvių filmų – Mindaugo Survilos „Sengirė“.

tis susiejome ne tik su ornitologija, bet ir su kūrybiškumu. Tie, kurie įvykdė visas užduotis, davė priesaiką ir tapo oficialiais klubo nariais. Naujieji nariai pasirinko sau paukščių slapyvardžius, kuriuos naudos visą veiklos klube laiką.

Daugiau informacijos galite rasti „Facebook“ @Tado.Ivanausko.Ornitologu.Klubas.Tiok

PABAIK SEMESTRĄ KAIP SUPERMENAS!

UGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

rtėjanti egzaminų sesija, o ir be jos dar begalė darbų, kurie niekaip A nesibaigia. Kam kursiniai, kam gretutinių studijų darbai – kiekvienam savi vargai. O pagaliau artėjant vasarai ir šiltiems orams nori-

si išeiti pasivaikščioti, gal išlėkti su draugais kažkur į gamtą ar tiesiog leisti sau pasimėgauti saule, kurios per metus labai mažai gauname. Ir tada atsiranda sunkumas, kaip spėti padaryti visus darbus laiku, neprisikraunant tiek, kad paskui nereiktų degti atėjus paskutinei nakčiai.

Ir vis tiek geri orai mus įveikia, ir, manau, ne vienas esame perdegę, ir dar kaip. Tik vieniems atsistatyti užtenka vieno savaitgalio, o kitiems prisireikia ir lašelinių pagalbos. Kaip nepasiekti kraštutinumo ir savęs nežaloti? Pateiksiu keletą praktinių patarimų, ką aš darau, kai ateina stresinis laikotarpis ir per darbus nieko daugiau nematau.

2 žingsnis: nepasilik darbų nakčiai.

Aišku, sutinku, kad kitiems tokiu metu geriau mąstosi, tačiau visgi mūsų smegenys naktį greičiau pavargsta ir mums sunkiau sukoncentruoti dėmesį. Be to, jei naktį gerai išsimiegosi, dieną būsi žvalesnis ir produktyvesnis. Žinau, kad bandydami persiplėšti, kartais miegame vos kelias valandas, bet toks kūno alinimas nuveda tik prie ligoninės priimamojo. Been there, done that. Žinau, kad kartais prabanga sau leisti miegoti 8 ar 9 valandas. Todėl, kad galėtume pasimėgauti ta prabanga, geriau darbus daryti dieną arba vakare, kai smegenys dar gan produktyvios, o jei diena labai

užimta, jau geriau leisti sau pailsėti ir nieko nebedaryti, ir tai veda mus prie kito žingsnio.

3 žingsnis: nespausk savęs.

Perfekcionizmas gerai, kol nesiekia kraštutinumų. Kartais labai norisi atlikti darbą tobulai ir gauti už tai puikų įvertinimą, bet toks savęs spaudimas yra psichologinis smurtas. Mes juk nesame mazochistai, tiesa? Tad kam save žaloti? Bala nematė to darbo. Svarbiausia jį atlikti, o kaip gerai, tai čia dėstytojui palik nuspręsti. Kartais mes patys save nuvertiname arba kaip tik nustebiname.

Svarbiausia tinkamu momentu pajausti, kai reikia pasakyti sau „stop“. Žinau, ką reiškia nusivylimas, kai gauni prastesnį pažymį ir supranti, kad nebegausi stipendijos arba gali nebepapulti į rotaciją dėl finansuojamos vietos. Tačiau svarbiausia savęs nekaltinti ar kitaip netraumuoti savo psichikos, o stengtis mąstyti pozityviau, kad dar ne viskas praprasta ir viską bus galima išsitaisyti. Lašas pozityvumo pesimizmo jūroje dar niekam nepakenkė.

14-17 rekomenduojam

1 žingsnis: susidaryk dienotvarkę.

Dažniausiai, kai dėstytojas užduoda darbą, kartu pasako, iki kada būtina jį pristatyti, taigi pasižymėk kalendoriuje.

Kai aš matau, kad darbų jau tiek, kad galvoje sunku sutalpinti, visada susidėlioju, priklausomai nuo dienos užimtumo, kiek galiu padaryti tą dieną. Ir viduje, atrodo, palengvėja pamačius, kiek mažai tą dieną reikia padaryti, o paskui netgi lieka laiko hobiams ir poilsiui.

4 žingsnis: atrask malonumą mokytis.

Tikriausiai nuskambėjo nelogiškai? Suprantu, man irgi taip buvo. Bet motyvacija visgi turi nuo kažko prasidėti. Aš stengiuosi įvairiais būdais save motyvuoti, jei žinau, kad laukia daug darbų, ar tiesiog sunkus pasiruošimas artėjantiems egzaminams. Jeigu neblaško, pasileisk foninę muziką, aš mėgstu be žodžių, labai gerai tinka džiazas ar bliuzas, bet čia nuo kiekvieno asmeninio skonio priklauso. Tada smegenų veikla suaktyvėja ir geriau prisimenu dalykus. Taip pat, praėjus kelioms valandoms po mokymosi, stengiuosi padaryti pertrauką, pasidarau kakavos, suvalgau sausainį, cukrus kraujyje pakyla ir iškart geriau.

Atrask, kaip save motyvuoti, tai nebūtinai turi būti desertas ar maistas. Gali leisti sau ilgiau panaršyti socialiniuose tinkluose ar pažiūrėti vieną seriją serialo.

5 žingsnis: užprogramuok save.

Tikriausiai laikyčiau tai svarbiausiu žingsniu, nes tai, kas galvoje, atsitinka realybėje. Dažnai bijome, kad nepasiseks, o kai staiga pasiseka – labai nudžiungame. Bet ateina tokių dienų, kai niekas nesiseka ir, atrodo, nieko negali pakeisti. Ir svarstai, kodėl staiga nesiseka, bet pamiršti, kad prieš kelias dienas pagalvojai, jog dabar tikrai sufeilinsi.

Tačiau gali tai pakeisti! Šiaip niekada pernelyg netikėjau tokiais dalykais ir tikrai galvojau, kad čia įdirbio reikalas – kiek išmoksi, tiek turėsi, – tačiau kaip aš klydau. Kai pasisuka kalba apie egzaminus, atsiskaitymus ir panašius darbus, mintys materializuojasi. Ir net jei mes netiesiogiai, o kažkur giliai giliai pagalvojame: „nu va, nieko gero, nepasiruošiau, greičiausiai teks perlaikyti“, tai kaip tyčia ir atsiranda minčių blokas, ir išties nieko neišeina prisiminti tą minu-

tę, o paskui išėjęs iš egzamino galvoji: „o toje vietoje galėjau tai parašyti, bet jau per vėlu.“ Nemenkink savo sugebėjimų, nes kartais net ir mažai pasimokius gali sugebėti „stebuklingai“ daug gauti.

Viskas priklauso nuo mąstymo, mes galime daug daugiau nei įsivaizduojame, tiesiog kartais pesimizmas mus įveikia.

O tokiose situacijose svarbiausia nusiraminti ir leisti sau patikėti, kad gali būti supermenas.

Tikiuosi, kad nuraminau ir įkvėpiau

šiek tiek motyvacijos artėjant sunkiam laikotarpiui, bet svarbiausia saugok save, nes už sveiką protą ir kūną nėra nieko svarbiau. Nors tą minutę gal ir atrodo, kad studijos ir karjera yra viskas, bet dažniausiai taip nėra. Geros artėjančios egzaminų sesijos ir šiltos vasaros!

Su linkėjimais Ugnė

REKOMENDACIJOS: MUZIKA PAGAL TAVO NUOTAIKĄ.

JUSTINA BOGUŽAITĖ

asara: šiltas ir malonus oras, nuostabus gamtos kvapas ir gera nuoV taika… Kas ją palaiko? Ogi muzika. Nuo ankstyvo ryto čirpiantys paukšteliai, vandens čiurlenimas, žiogų svirpimas pievose – tai gam-

tos muzika. Jos klausomės tiek esant gerai nuotaikai, tiek prastesnei.

Muzikiniai garsai išties paveikia mūsų emocinę savijautą. Ar žinojai, kad šis faktorius gali mus padaryti laimingesnius? Jis aktyvina tą pačią smegenų dalį, kuri gamina malonumo hormoną dopaminą. Taip pat kiekvienam žmogui dainos asocijuojasi su tam tikrais įvykiais, prisiminimais ar žmonėmis. Mėgstama daina žmogui dažnai primena tam tikrą gyvenimo nutikimą, sukėlusį stiprias emocijas. Šiame straipsnyje kviečiame Tave atrasti naujos muzikos, atitinkančios Tavo nuotaiką, ir leisti garsams Tave įkvėpti. „Spotify“ programėlė – viena populiariausių ir plačiausiai naudojamų platformų muzikos klausymuisi. Čia atrasi įvairių grupių ir atlikėjų pagal savo skonį ir nuotaiką...

Keletas pasiūlymų: Šiandien esi geros nuotaikos?

Puiku! Smagi muzika padės Tau tai išlaikyti visą dieną! Mėgaukis laimę teikiančiomis dainomis – šok ir dainuok kartu! Šiame grojaraštyje gausu populiarios muzikos: nuo švelnių, ramių ir malonių dainų iki ritmingų hitų, kurių klausantis norisi pajudėti.

18-21 rekomenduojam

Niūrios ir slogios emocijos neapleidžia Tavęs?

Muzika padeda mums išreikšti savo jausmus, tad jei Tau liūdna ir pikta – klausyk savo jausmus atitinkančios muzikos.

Tikime, kad Tau tai padės pasijusti geriau. Moksliškai įrodyta, kad liūdnos nuotaikos dainų klausymasis iš tikrųjų padeda pagerinti nuotaiką, tad drąsiai liek savo jausmus su muzika!

Jauti nostalgiją?

Prisimeni senus laikus, vaikystę, o gal vartai tėvų jaunystės laikų nuotraukas ir mąstai, koks jų gyvenimas buvo tada?

Klausydama(s) senos muzikos savo fantazijoje gali nusikelti į tuos senus laikus… Šiame grojaraštyje rasi populiariausius praeito šimtmečio hitus.

Sunku užmigti?

Guli, vartaisi lovoje nuo vieno šono ant kito, tačiau mintys nerimsta ir negali užmigti? Atsipalaiduok ir įsijunk ramios muzikos: švelnios instrumentinės melodijos Tave greitai nuneš į sapnų pasaulį. Nė nepajusi, kaip nugrimsi į saldų miegą, o ryte jausiesi žvalus(-i) ir pailsėjęs(-usi).

Niekaip negali susikaupti mokytis?

Darbų krūva susikaupusi, tačiau nuotaika mokymuisi netinkama, negali susikaupti ir sutelkti dėmesio į darbus, kuriuos jau tuoj reikės išsiųsti dėstytojui?

Nusiramink. Mokslininkai nustatė, kad klasikinė muzika padeda mokymuisi. Įsijunk fone instrumentinę melodiją ir kibk į darbus.

Trūksta motyvacijos sportui?

Nuo naujųjų metų pradžios vis žadi sau, kad pagaliau imsi sportuoti, tačiau taip ir nepradedi, nes trūksta motyvacijos?

Muzika Tau padės! Specialiai sportui sukurti grojaraščiai užtikrins gerą nuotaiką, o sportas su gera muzika bus dar smagesnis!

Esi puikios nuotaikos ir norisi kažko ,,kietesnio“?

Roko žanro muzika kaip tik Tau! Pagarsink muziką ir ,,pasileisk plaukus”! Šis grojaraštis puikiai pagyvins darbą, paprasčiausią namų tvarkymą arba poilsį po darbų: tiesiog įsijunk roko muzikos, šok ir garsiai dainuok. Pažadame, laukia malonus nuovargis. Šiame grojaraštyje rasi jau klasika tapusių roko muzikos hitų. Gero klausymosi!

Nebijok eksperimentuoti su muzika, klausytis naujų dainų ir ieškoti to, kas Tau patinka ir tinka!

Beje, turėdama(s) laisvo laiko ir pats gali groti, dainuoti arba kurti savo muziką. Tam nebūtina turėti muzikinio išsilavinimo. Ar žinojai, kad legendinės grupės „The Beatles“ nariai nepažinojo natų? Svarbiausia noras ir užsidegimas! Tai gali daryti bet kur ir bet kada. Važiuodama(s) į gamtą pasiimk mylimą instrumentą. Juk taip gera prie laužo su šeima ar draugais būti kartu ir dainuoti, tiesa?

VIKTORIJA ŠAULYTĖ: „NIEKAS UŽ TAVE NESURAS DARBO IR PO STUDIJŲ NENURODYS KELIO“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Monikos Remeikytės nuotraukos

ol vieni galvoja apie darbo paieškas, kiti darbą susikuria patys. ToK kia yra Viktorija Šaulytė – VDU kūrybinių industrijų absolventė, tinklaraštininkė ir stilistė, laidų ir renginių vedėja, kurios gyvenimą pakeitė atsitiktinumas. Mergina svajojo studijuoti vaidybą, tačiau atsidūrė kūrybininkų gretose, kur sutiko būsimą kolegą Joringį Šatą. Dar būdami studentais stilistų duetas įkūrė savo prekės ženklą „ŠaŠa“ ir jį vysto iki šiol. Viktorija taip pat papasakojo apie tai, kaip jos gyvenimą keičia meditacija ir kaip suderinti gamtos saugojimą ir drabužių pirkimą.

praktiką ir ten pat įsidarbina ar sukuria kažkokį verslą, tačiau bet kuriuo atveju paties žmogaus indėlis yra labai svarbus.

Tavo pavyzdys primena, kad galima pačiam susikurti darbo vietą. Ar studijuodama kryptingai to siekei, ar viskas nutiko spontaniškai?

Aš iš tikrųjų stojau į vaidybą, bet man nepavyko, nepatekau į paskutinį turą, o kūrybines industrijas laikiau tarpine stotele tam, kad kitais metais vėl stočiau į vaidybą. Bet susidomėjau kūrybinių industrijų studijomis ir susipažinau su savo dabartiniu kolega Joringiu, su kuriuo pradėjome stiliaus verslą. Ir aš, matyt, tiek įsitraukiau į visa tai, kad vaidyba taip ir liko nuošaly – kitais metais nebestojau. Viskas įvyko išties natūraliai: su Joringiu pradėjome galvoti apie savo prekės ženklą ir dar studijų metais jį įkūrėme. Dabar turiu daugiau baimių, minčių, kad gal palaukiam, o atsimenu, kad tais metais tiesiog pasakėme „darom“ ir taip viskas pradėjo rutuliotis: pirmosios pasiūtos suknelės, pirmieji užsakymai. Tada patekau į televiziją, vėliau pradėjau vesti renginius, tai man irgi suteikė patirties. Atstovybėje (VDU SA – red. pas.) įgijau daug komandos valdymo ir bendravimo

22-27 pažintis

Baigei kūrybines industrijas, kurių nemaža dalis absolventų, remiantis tyrimais, tampa bedarbiais. Dėl kokių priežasčių, Tavo manymu, taip yra?

Aš manau, kad reikėtų ne vien kalbėti apie kūrybines industrijas, o apskritai apie tai, kodėl žmonės tampa bedarbiais.

Galbūt tai priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų požiūrio į universitetą. Aš visą laiką sakau, kad informacija, kurią suteikia dėstytojai ir apskritai universitetas, yra duodama tau ir kaip ją pasiimsi, priklauso tik nuo tavęs, nes niekas už tave neišmoks, nesuras darbo ir po studijų nenurodys kelio. Kiek tu pats pasiimsi yra visiškai asmeniškas reikalas.

Pasibaigus studijoms mes galbūt kažko laukiame: „jau kaip ir gavau išsilavinimą, jau galbūt mane kažkas pakvies“.

Ne, jeigu tu pats nekursi savo darbo vietos ar nebandysi užsitarnauti vietos po saule, niekas tau jos neužtarnaus.

Mes dažnai visko norime greitai, čia ir dabar, nes tokį požiūrį neretai diktuoja socialinės medijos, bet žavesys turbūt glūdi patirtyje. Pavyzdžiui, gal nuėjai į dešimt darbo pokalbių, o gal į penkiasdešimt, kas irgi yra tam tikra patirtis, ir vis tiek kažkada randi tą vietą, kuri yra tavo, ar pats ją susikuri (žinoma, gal ne iškart po studijų). Būna tokių atvejų, kad studijų metais studentai atlieka

su žmonėmis organizacijoje įgūdžių, supratau, koks turi būti vadovas kaip asmuo. Turint savo verslą, būnant freelanceriu yra svarbu mokėti valdyti situaciją. Taigi viskas vyko natūraliai ir aš manau, kad labai padėjo mano požiūris į universitetą, studijas ir kūrybą.

Ar nekyla minčių, kad vis dėlto vaidyba yra Tavo kelias?

Pagalvoju, kad gal reikėtų pabandyti vėl stoti į vaidybą. Tiesa, ne vienerius metus aš lankiau teatro užsiėmimus, bet studijų taip ir neišbandžiau, todėl mintis apie stojimą arba grįžimą į teatro užsiėmimus yra.

Kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei būčiau įstojusi į vaidybą. Visgi ma-

nau, kad viskas susidėlioja taip, kaip reikia, nes vaidyba grįžo į mano gyvenimą – vaidinau keliuose serialuose. Ištisinį vaidmenį atlikau paskutiniame seriale „Turtuolis vargšas“.

Dalyvavimas realybės šou „2 barai“, pokalbių laidos vedimas ir vaidinimas serialuose kartu didina ir Tavo prekės ženklo žinomumą. Ar veikla viešumoje yra dalis jo kūrimo?

Taip, faktas, nes vienaip ar kitaip televizija suteikia tam tikrą matomumą, kurį, manau, išnaudojau kiek įmanoma. Gali pasirodyti televizijoje, pradingti, negauti iš to jokios naudos ir laukti, kol pakvies vesti laidą, arba gali gavęs matomumą pradėti kurti savo verslą, prekės ženklą.

žinias pritaikyti savo versle, turi galimybę nemokamai paklausti dėstytojų, nesvarbu, kad studijuoji ne jų dėstomą dalyką. Mes turime tokį puikų įrankį kaip klausimas, bet dažnai bijome jį naudoti. Taip pat su organizacijomis – tai yra galimybė susipažinti su žmonėmis, kurie tau gali gyvenime kažką duoti, arba iš jų atsiras vienas žmogus, su kuriuo kažką sukursi. Mano patarimas, kurį mes galbūt dažnai pamirštame, yra elementarus – klausti ir domėtis.

Ką reikėtų daryti studentui, kuris turi mėgstamą sritį, tik nežino, kaip susikurti darbo vietą ir kaip išpopuliarinti savo prekės ženklą? Kokie būtų Tavo patarimai?

Aš manau, kad nereikia norėti viską gauti greitai, o eiti žingsneliais, kurie ir suteikia visos tos patirties, nes vienas žingsnis veda į kitą žingsnį, viena pažintis – į kitą pažintį, kažkoks padarytas darbas duoda stimulą didesniam darbui. Reikia norėti išgyventi visus etapus net jei dabar yra sunkiau arba kažko nežinai, nereikia bijoti paklausti ir paprašyti pagalbos. Mes nesame visagaliai, kažkas kitas gali padėti, pakonsultuoti. Jei esi studentas, gali studijų

Ar kurdami verslą lygiavotės į kokį nors prekės ženklą, tarėtės su ekspertais ir jų įžvalgas bandėte pritaikyti sau, ar darėte savaip?

Paminėjau, kad reikia nebijoti klausti – galbūt dėl to man dabar kartais tenka pataisyti savo klaidas. Esmė tame, kad kai pradėjome, mes nekūrėme jokių strategijų, verslo plano ir panašiai. Mes pradėjome daryti taip, kaip jautėme, nors jausmas irgi labai svarbus dalykas – turi jausti, kad tai yra geriausia, ką gali padaryti. Man atrodo, kad bet ką kuriant pirmiausia turi būti įdomu tau, tada bus įdomu ir patrauklu kažkam kitam. Jeigu darai dėl to, kad dabar tai yra „ant bangos“, nors tau neįdomu, manau, kad laikui bėgant tai taps neįdomu visiems.

O vienas svarbiausių dalykų – būti įdomiam sau pačiam. Aš dažnai paklausiu savęs: „Ar man įdomu su tokia Viktorija, kokia yra dabar, nueiti į pasimatymą?“ Socialinėse medijose atrodai visuomet esanti darbų sūkuryje, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip Tau patinka ši lėtesnė kasdienybė, kai fizinių kontaktų yra vos keletas?

Prieš karantiną daug dirbau, o kai pra-

sidėjo karantinas, jaučiau paniką, pyktį, baimę ir nežinomybę, nes aš neturiu darbdavio, kuris man išmokėtų pinigus, negaliu pasiimti biuletenio, nes pas mane viskas vyksta freelancinimo principu: arba yra projektai ir aš juos turiu, arba jų nėra. Gerai, kad yra ilgalaikiai projektai, bet tie projektai, kuriuos turėjau pradėti pavasarį, yra sustabdyti. Vėliau pajaučiau, kad tai yra puikus laikas prisiminti, kas anksčiau būdavo palikta stalčiuje pavadinimu „kai turėsiu laiko“. Man faina, kad išgyvenau visokias emocijas, svarbu jas pripažinti. Neturi visą laiką būti patenkintas, linksmas ir pozityvus, kad jaustumeisi gyvas. Kiti turbūt laukia, kada baigsis karantinas, aš irgi laukiu tų fizinių susitikimų ir socializacijos, bet drauge džiaugiuosi, kad turime galimybę labiau save priimti ir pažinti, nes asmeniškai aš mokausi kuo mažiau bėgti nuo savęs. Kad ir kokiame mieste ar šalyje karantinavomės, akistata su savimi tokia pati visiems.

Turbūt per tokią darbų gausą yra lengva savęs neišgirsti. Viename interviu minėjai, kad užsiimi meditacija. Ar meditacija, kaip savęs pažinimo priemonė, atsirado per karantiną, ar dar anksčiau?

Atsirado šiek tiek anksčiau, bet karantino metu galima tam skirti daugiau laiko. Įprastai neskirdavau tiek daug laiko tokiems dalykams, kaip sportas ar meditacija, kurie leistų man tobulėti kaip asmenybei, nes nukreipiu visą savo energiją tik į darbą: projektų kūrimą ir darbų atlikimą. Karantinas leido daugiau medituoti, užsiimti joga, sportuoti, nueiti pasivaikščioti, nes labai myliu gamtą, ir kartu parodyti sau, kad

aš galiu tai daryti ne tik per karantiną.

O ko moko meditacija? Gal galėtum papasakoti tiems, kurie nė karto nėra to bandę?

Meditacija yra kvėpavimas ir buvimas čia ir dabar, koncentravimasis į save.

Mano pirmas pabandymas medituoti buvo tragiškas, nes aš labai išsigandau, kad nemoku atsiriboti nuo lendančių į galvą minčių. Bet dabar man atrodo, kad net ir tam, kuris daug laiko medituoja, vis tiek kartais į galvą ateina tos mintys. Man sakė, kad tai yra normalu, taip turi būti, tiesiog turi išmokti jų nepriimti, leisti joms plaukti pro šalį.

Man patinka tai, kad gali nustatyti laiką, tarkim, dešimt minučių, kai kvėpuoji ir leidi savo kūnui ir mintims tiesiog būti.

Aišku, yra visokių meditacijos formų ir pritaikymų. Vieni gali medituoti duše, kiti atsisėdę, kiti galbūt sėdėdami ir žiūrėdami į gamtą. Tų formų yra begalė, reikėtų paieškoti ir nebijoti to daryti.

Kaip sako, praeitis nebeegzistuoja, ateitis dar bus, o mums lieka tik dabartis.

Paprastai kalbant, aš manau, kad meditacija gali būti puikus įrankis nusiraminti ir, jeigu tai darai ryte, gali harmonizuoti dieną ir leisti jos nepradėti nuo pykčio ar įtampos prisiminus, kiek daug turėsi nuveikti. Užtenka penkias minutes ramiai pakvėpuoti atsisėdus ar atsistojus duše, kad sunormalizuotum dienos pradžią.

Ar pati pajautei poreikį medituoti, ar kažkas pasiūlė?

Mano vaikinas senokai medituoja, galbūt jis mane paskatino tai pabandyti, nes pamačiau, kaip meditacija gali padėti. Aš ilgai nesiryžau pabandyti, nes abejojau, ar man pavyks, nors čia niekas neturi pavykti. Čia reikia tiesiog

būti su savimi. Pirmiausia pradėjau iš smalsumo, o po to pajaučiau, kad tai yra naudinga. Karantinas mane įkvėpė prisiminti, kad meditacija gali padėti netgi paleisti tam tikrus dalykus. Aš esu taisyklių žmogus, labai mėgstantis viską kontroliuoti, bet kvėpuodama ar darydama kažkokį pratimą visa tai paleidžiu – bus, kaip bus. Tada visi sprendimai ir darbo klausimai tampa paprastesni.

Esi minėjusi, kad draugas Tave užkrėtė ir rūšiavimu, tačiau kaip reikia išlaviruoti tarp gamtos saugojimo ir drabužių pirkimo, kad jų užtektų įvairioms progoms?

Svarbiausia sąmoningumas, bet, kalbant apie sąmoningumą drabužių atžvilgiu, niekada nesakau, kad reikia pirkti ar nepirkti. Reikia ne pulti į kraštutinumus, o pagalvoti, ar man reikia šito drabužio, ar aš galiu pirmiausia peržiūrėti savo drabužius, susitvarkyti spintą, kad

matyčiau, ko man trūksta. Atlaisvinus vietos ir atidavus kažkam drabužius – niekada nesakau išmesti, o patariu atiduoti, suteikti jiems antrą gyvenimą – svarbu pagalvoti, ar man į tą spintos vietą tikrai reikia naujų drabužių. O gal užtektų tik vieno? Kai einame į parduotuvę nežinodami, ko mums trūksta, perkame tik tam, kad pirktume, nes būna nuolaidos, akcijos, arba norime geriau pasijusti. Jei einame į parduotuvę apsipirkti vedami emocijų, tik dėl to, kad jaučiamės liūdni, verta pagalvoti, kuo tą emocinį pirkimą pakeisti.

Paminėjai, kad patari suteikti drabužiams antrą gyvenimą. Ar pati lankaisi dėvėtų drabužių parduotuvėse, ar aplenki jas iš tolo?

Ne, neaplenkiu, lankausi jose, bet negaliu sakyti, kad visada ten randu kažką tinkamo. Tiesiog dažniausiai eidama apsipirkti žinau, ko man reikia ir kur galiu tai rasti. O jei nežinau – improvizuoju.

QUARANTINE THROUGH THE LENS OF FOREIGN STUDENTS AUDRONĖ BALEŽENTYTĖ

a rapidly globalizing world, internationality is defined as an Iofnopportunity to live in the rhythm of another culture. The exchange values, historical traditions and customs promote advanced cultural communication. “Erasmus+” allows students to contribute to this global phenomenon by themselves. Celia Álvarez Aparicio and Mohab Maher Mahmoud Elsayed Salem share their experiences of studying in Lithuania.

Asmeninio archyvo nuotraukos

What is one part of Lithuanian culture that you were excited to experience?

Celia: The simple fact of coming to Lithuania was already the biggest excitement I could experience due to the huge differences between my home country, Spain, and Lithuania. Facing daily problems in a different language, interacting with new people, living on my own for the first time were the things I

was also looking for.

Mohab: Dancing! Dancing in Lithuania is very different from my home country – traditional dances in Lithuania are done in groups and they are very funny. In Egypt, where I am from, it is more about solo performance. Food in Lithuania is very delicious, I liked it all; especially the potato pancakes, fried bread and Raguolis.

Have you ever travelled abroad? What did you find interesting in Lithuania while you were living here?

Celia: Yes, I have travelled abroad, but never for that long. I have been here in Kaunas for almost one year and one thing I really liked was that when I had to take the bus, the public transport was quiet and the atmosphere was cozy.

At home, there is always a lot of noise when I take public transport. Also, I love living in the centre of this city because you can get almost everywhere on foot and I cannot do that in my city.

Having the nature that near to where I live is a pleasure.

Mohab: It was my first time travelling abroad, I was afraid, but since I arrived at the airport, I’ve rested assured. People were very friendly and helpful. However, I do not speak their language and they may not know English. I was fascinated by the urban planning, the sidewalks and green areas were heaven for me. I liked walking in the streets, and it was a wonderful experience walking into the forest for the first time. Lithuanian language is too difficult to learn, so is my mother tongue. Nevertheless, there are some similarities.

28-35 erasmus

What is one difference between education in your home country and education in Lithuania? How were classes different there from classes here?

Celia: I am studying Environmental Science and here I have noticed that there are not many foreign students in this field. Then, I did not have the opportunity to choose that many courses and only subscribed to the ones where there were enough students.

Also, I have noticed that the class dynamic is a bit different, and we had more individual tasks here than at my home university.

Mohab: In fact, I have always hated education (formal education). I always thought of academic establishments as a prison, they raise students to be whatever except what they really are, exactly like in the novel “1984”. Since I came to Lithuania, I felt flexibility, the university always offered help to let you achieve what you want. Flexibility is what could describe my feelings. On the other hand, in my home country, I had normal lectures where professors teach students in classes, but in Lithuania, I also had consultations which helped me to strengthen my self-learning skills and built patience for knowledge.

What is your favourite phrase/word to say in Lithuanian language?

Celia: My favourite phrase is definitely “Viskas bus gerai”.

Mohab: Unfortunately, I do not know much Lithuanian, but I would say Prašom; it saved me from lots of embarrassing situations.

How do you feel about quarantine?

Did you have any difficulties?

Celia: I tend to overthink a lot, and with the quarantine, I have been feeling overwhelmed because I could not stop thinking or I couldn’t really go out to clear my mind. Moreover, being far from home is also difficult, and I felt helpless because I did not know how to support my family and friends.

Mohab: At first, the number of infected people was smaller than in the rest of the world, then out of blue, the whole education was suspended until further notice and daily routine must have been changed. I was looking forward to new experiences, new friends and some places to visit. The quarantine ruined it all successfully, I had to stay at home. Additionally, there is a curfew in Turkey where I am right now. It was difficult to communicate with people only through the internet. Taking into consideration that English is not a common language here in Turkey, you rarely meet someone who understands what you are saying.

What advice would you give to another student?

Celia: I found refuge in music and in writing about my feelings. I would encourage them to find something that

helps to switch off their minds. For me, it was also helpful to dress as if I were going out when I had to study, to set little routines and goals for the day, to take care of my personal hygiene, to eat healthily and practise some sports indoors.

Mohab: I would say, stay safe. The whole world is on these repressive measures. Stay in and protect yourself and your family, and look after your mental and physical health in these times.

You can read more, exercise more, learn whatever you wanted to learn, or at least you can enjoy the merit of having free time which you are not used to.

What was the most common thing people asked you about while you were living in Lithuania ?

Celia: They mostly asked me about the weather, typical food of Lithuania, the language and the university life in Kaunas.

Mohab: If I disregarded the notion of working on my Lithuanian, I would say, they always asked me where I am from, most of them thought that I am Indian.

No offense intended, but I am not Indian. People also asked me about Egypt and what to visit, some of them have already visited Egypt. We shared some stories and places; it was surprising how curious Lithuanians are about Egypt.

What did you learn about yourself?

Celia: I am an introspective person, and this experience brought me a lot of knowledge about myself. I was not aware that I was not spontaneous when it comes to making new plans, and now I feel like I adapt better to changes. I

learnt that I really like meeting people from different places and getting to know their background. I also realized that I need time for myself because I get overwhelmed if I don’t rest on my own.

Mohab: Since I came to Lithuania, I have met many people that I have never thought of. I met people from all over the world, it was a very nice experience.

I had some struggles since I came there, but I did not panic and steadily surpassed them. I am not at the end of the journey to look back for the lessons I have learnt. I am in the middle of it and trying to have something to look back through.

Did you experience culture shock? In what ways?

Celia: Yes, I did. Actually, one of the

main reasons to come to Lithuania was that everything would be completely different. I feel like it is harder to interact with Lithuanians and they are less open-minded than Spanish. Moreover, the weather itself was a culture shock for me because where I live it is always too warm. Another shocking fact was that I could not recycle as much as I do at home.

Mohab: It was not only me who did not experience culture shock. I was among 70 nationalities from Europe, Africa, Asia, America, almost all over the world, and none of us felt culture shock. Firstly, I was surprised, after a minute of thinking, what kind of differences am I looking for, I would say thanks to globalization I did not feel alienated or estranged.

What is the number one thing you are excited to do when you’re back?

Celia: Well, I know I’m going to miss my life in Kaunas and Kaunas itself, and I haven’t even left yet. I really want to meet my family and friends but I do not feel prepared for my departure. One thing I cannot wait to do is playing the acoustic guitar I have at home.

Mohab: I want to meet my friends and get back to my daily routine there, walking, jogging, reading in the park and cooking for sure.

What is one thing you would change about your studying abroad experience?

Celia: Somehow, I wish I had more te-

amwork tasks because I find it interesting when you are working with someone with a different background from yours. But honestly, I wouldn’t change anything because I really enjoyed it as it was.

Mohab: If I could change one thing, it would be COVID-19. I would like to travel to many places, cities and meet

new people and friends.

How would you describe studying abroad in five words?

Celia: Challenging, amusing, fulfilling, unique and open-minded.

Mohab: Food, swimming, quarantine, curfew, running.

STUDENTIŠ

Indrės Baltakytės nuotraukos

Å KI MEMAI

KELIAUJANČIOS ATVIRUTĖS: KAI Į PAŠTO DĖŽUTĘ TELPA VISAS PASAULIS SABINA BALTRŪNAITĖ

isada svajojai pažinti kitas kultūras, tačiau karantinas sužlugdė V naujamečius pažadus šiemet daugiau keliauti? Gal tokių tikslų nė nebuvo, nes piniginėj ūžia vėjai? O galbūt turi slaptą troškimą parašyti

apie savo gyvenimą nepažįstamam žmogui, su kuriuo niekada nesusitiksi? Net jei atsakymas į visus šiuos klausimus yra „ne“, skaityk toliau, nes sužinojęs apie „Postcrossing“ galimai pakeisi savo nuomonę.

„Postcrossing“, arba atvirukų „mainai“, yra vieno portugalo, Paulo Magalhães, studijų metais gimusi idėja sujungti pasaulį per atvirlaiškius. Paulo aistra siųsti ir gauti atvirlaiškius, jam pačiam to nesitikint, virto didžiulio populiarumo sulaukusiu projektu, prie kurio šiuo metu prisijungę beveik 800 tūkstančių narių iš 210 pasaulio šalių. Nuo 2005 m. išsiųsta daugiau nei 50 milijonų atvirlaiškių, o visų atviručių nukeliautas atstumas prilygsta 7 milijonams ratų aplink pasaulį.

Projekto esmė paprasta – už kiekvieną išsiųstą atvirlaiškį gausi vieną atgal. Įdomiausia tai, kad iš anksto negali numatyti, kur tavoji atvirutė keliaus ir iš kur pasieks tave: ar iš tolimųjų Rytų, ar pažįstamų, tačiau ne ką mažiau įdomių kaimyninių šalių. Todėl „Postcrossing“ – galimybė ne tik sužinoti įvairių faktų apie kitą šalį, bet ir užmegzti ypatingas draugystes, išmokti naują kalbą, galiausiai – patirti tą nepaprastai malonų jausmą, kai atidaręs pašto dėžutę randi atviruką, ant kurio užrašytas tavo vardas. Tiesa, informacinės technologijos ir socialiniai tinklai tarpkultūrinį bendravimą padarė itin paprastą – sakytum, kam reikia jungtis prie kažkokio

projekto, kuris tai, ką galima padaryti per kelias minutes, ištempia iki savaičių ar net mėnesių? Ko gero, sunku su tuo nesutikti, bet vis dėlto žinutė feisbuke nelygu žinutei, užrašytai ranka, – kaip sako projekto kūrėjai, negali žinoti, kaip gera sulaukti atvirlaiškio iš nepažįstamojo, kol to nepatyrei savo kailiu.

Kaip prisijungti?

Pirmas žingsnis – apsilankyti Postcrossing.com svetainėje ir susikurti paskyrą (kadangi tai daryti šiais laikais tenka kone nuolat, tikriausiai plačiau komentuoti šio žingsnio nereikia). Perskaitęs „Postcrossing“ narių liudijimus (ne visus, žinoma, tai užtruktų amžinybę) ir paspoksojęs į svetainės „švieslentę“, kurioje rodoma, kas šią akimirką išsiuntė atvirlaiškį ar jį gavo, pajusi pliūpsnį motyvacijos, paraginsiančios žengti antrą žingsnį – išsiųsti atvirutę. Paspaudęs „Send a postcard“ (išsiųsti atvirlaiškį), gausi atsitiktinio nario adresą ir atvirlaiškio ID, kuris būtinas, kad atvirutė būtų užregistruota sistemoje.

Dabar prasideda kūrybinis ir, tikriausiai, sunkiausias darbas – išrinkti atvirutę, užrašyti kelis žodžius ir ją išsiųsti. Turiu nuraminti, kad ir koks sunkus šis žingsnis būtų, „Postcrossing“

38-41rekomenduojam

Post... kas?

tau padės – nariai dažniausiai trumpai apie save papasakoja aprašyme, tad rinkdamas atvirutę gali atsižvelgti į individualius pomėgius, o FAQ (dažnai užduodamų klausimų) skiltyje rasi rekomendacijų, ką galima parašyti ant

atvirutės. Beliko užrašyti adresą ir atvirlaiškio ID, nupirkti pašto ženklą ir išleisti atvirlaiškį į tolimą kelionę. Vos tik šis pasieks adresatą, kažkas pasaulyje gaus tavo adresą ir po kiek laiko – nespėsi nė susigaudyti – atvirlaiškis iš ki-

tos, galbūt tau nė nežinomos šalies įkris į tavąją pašto dėžutę. Tereikia jį užregistruoti ir... pradėti šį ciklą iš naujo.

Nors valstybių sienos uždarytos ir kelionės atidedamos kitiems metams,

„Postcrossing“ suteikia galimybę apkeliauti pasaulį netradiciniu, kelių mėnesių algos nekainuojančiu, tačiau ypatingu būdu, tad kodėl gi nepabandžius?

VDU KARANTINE: NUOTOLINIO DARBO IŠŠŪKIAI IR PAMOKOS

arantino paskelbimas Lietuvoje iššūkių sukėlė visiems, universiK tetas – ne išimtis. Nuo kovo 16 d. VDU vos per keletą dienų perėjo nuo auditorinio mokymosi prie paskaitų vykdymo nuotoliniu būdu.

Vieniems ši situacija tapo puikia proga daugiau laiko skirti sau ir savo aplinkai, kitiems galbūt atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Dalinamės universiteto dėstytojų ir studentų mintimis apie tai, kaip jiems sekėsi tęsti semestrą karantino metu.

1. Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujų darbo ir mokymosi sąlygų karantino laikotarpiu?

2. Ar atradote laiko ilgai atidėliotai veiklai, pomėgiui? Jei taip, kam?

3. Ko išmokote per šį laikotarpį? Kokį jį prisiminsite?

4. Kaip manote, ką po karantino imsite vertinti labiau? Žygimantas Foktas, GMF 1. Prasidėjus karantinui tikrai buvo gan sunku prisitaikyti prie nuotolinių studijų. Nors ir į paskaitą ateini atsisėdęs prie kompiuterio, bet tai daug sunkiau buvo, nei normaliai lankyti paskaitas. Bet jei atvirai, tai sunkumų jokių nepatyriau.

2. Tikrai atradau: daugiau vaikštau ir praleidžiu daugiau laiko gamtoje, stebėdamas laukinius gyvūnus, paukščius, ar tiesiog sėdžiu šile ir mėgaujuosi tuo, ką duoda gamta.

Juk šiais laikais dažnai pamirštame įvertinti tokį dalyką kaip gamta.

Taip pat pradėjau daugiau laiko leisti dirbdamas su muzika, kurdamas kažką naujo, stengiuosi sukurti kažką naujo!

3. Nieko neišmokau, tiesiog tai buvo laikotarpis, kuris sustabdė viso pasaulio bėgimą. Taip pat ir mane, daug visko veikdavau, kol būdavau Kaune – draugai, studijos, sportas, Studentų atstovybė. Dabar dalis dalykų dingo arba sumažėjo jų reikšmė ir įtaka gyvenimui, tad manau, kad šis laikotarpis buvo lyg pause mygtukas mūsų visų gyvenime.

4. Manau, labiausiai vertinsiu bendravimą gyvai – tai svarbiausias dalykas, kuris gyvenime tikrai „veža“ ir padeda eiti tolyn. Kartais kalbant per programas ar kitais būdais negalima perteikti to, kas įmanoma tik bendraujant realiai.

Ieva Bagdonaitė, MF 1. Prisitaikyti buvo ne sunku, o kaip tik labai įdomu išbandyti kitokį mokymosi metodą. Kažkokių didelių sunkumų, apart techninių dalykų, net neįvardinčiau. Man labai patiko nuotolinės paskaitos.

2. Taip! Karantino metu pagaliau galėjau skirti neribotą laiką savo šeimai ir šuniui. Taip pat pažiūrėjau nemažai filmų, kuriems anksčiau neatrasdavau laiko, pradėjau žaisti kompiuterinius žaidimus, sportuoti, susidariau dienos režimą.

3. Išmokti gal nieko ir neišmokau, bet supratau daug man svarbių dalykų. Šis laikotarpis man išliks kaip keistas, neramus, bet kartu ir vienas įdomiausių išgyvenimų.

4. Technologijas, medijas, nes supratau, koks svarbus ir patogus dalykas tai yra bei kaip plačiai jas galima panaudoti. Taip pat labiau vertinsiu draugų kompaniją, laisvę lankytis viešosiose erdvėse.

Daukšaitė-Kolpakovienė,

1. Iš pradžių šiek tiek nerimavau, nes nežinojau, kaip viskas vyks dėstant nuotoliniu būdu, bet, tiesą sakant, man atrodo, kad prisitaikiau gerai ir pakankamai lengvai. Užsienio kalbų paskaitos visada vyksta mišriuoju būdu, kadangi trečiadieniais studentai mokosi atlikdami užduotis Moodle, taigi nemažai įvairios medžiagos jau turėjome, o video

paskaitos su BigBlueButton kitomis dienomis vyko panašiai kaip auditorijoje, tik buvo dar labiau interaktyvios. Žinau, kad nemažai kalbų dėstytojų susidūrė su interneto ryšio problemomis ir paskaitos nutrūkdavo ar sistema „pakibdavo“, bet mano paskaitų metu taip nenutiko ir viskas vyko sklandžiai.

Atrodė, kad taip sklandžiai ir pavyks užbaigti semestrą, bet paskutinę paskaitų dieną mūsų kvartale ryte nebuvo elektros,

42-47 aktualijos

Aurelija UKI

taigi teko nukelti paskaitas po pietų. Studentai buvo labai supratingi ir prisijungė kitu mano nurodytu laiku. Taip pat studentams patiko chatinti, dalyvauti poll apklausose vykstant paskaitoms. Smagu, kad jie sakė, jog paskaitų kokybė buvo tokia pati ir jie nepajuto didelio skirtumo. Žinoma, viskas vyko šiek tiek lėčiau. Skatinau studentus bent jau naudoti mikrofonus, jeigu nenorėjo ar negalėjo įsijungti kamerų, bet mane studentai matė ir girdėjo visada. Tikriausiai sunkiausia dirbant nuotoliniu būdu buvo plėtoti studentų kalbėjimo anglų kalba kompetenciją. Taip pat reikėjo skirti daugiau laiko perkelti atsiskaitymų užduotis, naudojant Moodle įrankius.

2. Labai mėgstu skaityti, bet grožinei literatūrai dažniausiai atrandu laiko tik sausį arba vasaros metu. Kadangi karantino laikotarpiu laiką leidau namie, perskaičiau devynias knygas.

Kai kurias iš jų seniai norėjau perskaityti. Mėgstu teatrą, o karantino laikotarpiu buvo galima nemokamai pažiūrėti Shakespeare’s Globe teatro spektaklių įrašų, taigi šia proga pasinaudojau.

3. Matyt, moku greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, tai man neatrodo, kad mano gyvenimas šiuo laikotarpiu labai stipriai pasikeitė. Gal labiau gąsdino naujienos internete, bet, kita vertus, nieko panašaus į karantiną nebuvau patyrusi, todėl tikrai jį visi prisiminsime. Žinoma, prisiminimai priklausys nuo mūsų patirčių. Tikriausiai įsimins įvairūs ribojimai, kaukės, o dėstymą nuotoliniu būdu

vertinu kaip naują įdomią patirtį, kuri gali praversti ateityje ir man, ir mano studentams. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad išmokau dirbti nuotoliniu būdu ir greitai parengti užduotis Moodle aplinkoje, nes visada galima ką nors patobulinti, bet tą dariau ir įgūdžių tikrai turiu.

Toks dėstymo būdas net ėmė patikti, taigi manau, kad būtų įdomu taip vėl dėstyti, jeigu prireiktų.

4. Visada labiau vertinau gyvą bendravimą, o jo labiausiai karantino laikotarpiu trūko, taigi po karantino jį vertinsiu dar labiau. Atrodo, kad susitikti su artimaisiais ar senamiestyje išgerti puodelį kavos su drauge yra tokie savaime suprantami dalykai, bet, kai to negali padaryti, pasiilgsti. Taip pat labiau branginu savo ir artimųjų sveikatą, keliones, tik nežinia, kokios jos bus ateityje...

Martyna Krikštolaitytė, SMF 1. Asmeniškai man buvo labai sunku prisitaikyti prie nuotolinio mokymosi, namuose visiškai negaliu susikaupti rimtam darbui. Labai blaškė aplinka ir tinginystė.

2. Užsiėmiau rankdarbiais, labai daug laiko praleidau gamtoje.

3. Per šį laikotarpį išmokau mokytis viena online, kuomet atsiskaitinėju dalykus, kurie nebuvo išaiškinti. Iš mokymosi pusės karantinas man labai pakenkė, tačiau laisvalaikio bei kitos veiklos prasme karantinas suteikė laisvės.

4. Po karantino labiau vertinsiu gyvas paskaitas, universiteto lankymą, susitikimus su artimaisiais.

Beatričė Lidžiūtė, ŽŪA, Agronomijos fakultetas

1. Pirmos dvi karantino savaitės išties buvo nelengvos – išsibalansavo nusistovėjusi rutina ir darbo tempas.

Kadangi mano studijos ištęstinės, neakivaizdžios, labai didelių mokymosi sunkumų neteko patirti. Paskaitos vyko nuotoliniu būdu, užduotis atlikti ir pristatyti taip pat reikėjo nuotoliniu būdu. Vienintelis trukdis taip mokantis, kaip bebūtų, būdavo maži techniniai nesklandumai.

2. Per karantiną grįžau pas tėvus, kurie gyvena kaime, bet kažkokių senų atidėliotų veiklų nebuvo, atsirado naujų.

Kaime visada gausu įvairių aplinkos ar sodo darbų, tai per šį laikotarpį neteko labai nuobodžiauti. Atsirado galimybė daugiau laiko praleisti gryname ore, pabėgti nuo miesto triukšmo ir nusistovėjusios rutinos.

3. Karantino laikotarpis tapo iššūkiu mums visiems, kurį kiekvienas priimame skirtingai. Man asmeniškai šis laikotarpis nebuvo labai didelis iššūkis ir nekėlė negatyvių emocijų. Man karantinas tapo įdomiomis atostogomis, per kurias susidėliojo įvairiausi taškai, kalbant apie planus ir mintis. Šis laikotarpis išmokė

atkreipti dėmesį į tarpusavio bendravimą, kokie artimi iš tiesų mes esame su šeimos nariais ir draugais. Taip pat, pasikeitus rutinai, karantino laikotarpis išmokė atkreipti dėmesį į savo laiko planavimą veikloms, kurios neteikia malonumo ar neturi didelės prasmės mano gyvenime.

4. Laiką ir tarpusavio ryšį, bendravimą.

Vitalija Truskauskaitė, MF 1. Prieš aštuonerius metus, kai rengiau pirmą nuotolinį kursą, atrodė, kad esama iššūkių. Šiemet net apsidžiaugiau, kad galiu tobulinti net trijų mano dėstomų kursų nuotolinio mokymo strategijas. Iš naujo įvertinau perspektyvias, atsisakiau nebeaktualių. Nuotolinį mokymą ir mokymąsi vertinu kaip puikią galimybę optimizuoti mokymo ir mokymosi rezultatus.

2. Atradau laiko žiūrėti naujas teatro premjeras virtualiu būdu. Seniai ketinau peržiūrėti naujausius geriausių Europos režisierių spektaklius. Teatrai dosniai dalijosi savo spektakliais, organizavo teatro festivalius, režisierių kūrybos retrospektyvas online. Per tuos kelis mėnesius pamačiau žymiai daugiau spektaklių nei galėjau planuoti. Todėl šiuolaikinės teatro kalbos pokyčiai atsiskleidė labai plačiame europietiškame kontekste.

3. Mano didžioji karantino pamoka – žmonių solidarumas naujų iššūkių akivaizdoje. Man atrodo, kad mes pagaliau supratome – esame vieno laivo keleiviai, o mūsų įsiskolinimai gamtai ir humaniškumui gali būti grąžinami.

4. Dar labiau vertinsiu savo studentus. Dėkoju kiekvienam, dalyvavusiam paskaitose, diskutavusiam, patikėjusiam man savo problemas, gebėjusiam susitelkti darbui, stebinusiam savo kūrybingumu ir pozityviu mąstymu. Nepriklausomai nuo iššūkių, kuriuos patyrėte. Nepriklausomai nuo baimių, kurios lydėjo mus pandemijos metu. Visada vertinau jūsų gebėjimą kurti savo gyvenimą. Karantinas tik išryškino jūsų solidarumą ir meilę gyvenimui.

Ingrida Šatkauskienė, GMF 1. Pradžioje buvo sunku. Sutriko įprastinis ritmas: rytas, automobilis, darbas ir grįžimas namo po darbo.

O sunku todėl, kad namuose turiu daug trukdžių, kurie kliudo susikaupti ir neleidžia ilgai išsėdėti prie kompiuterio. O trukdžiai tokie: ir dulkes, ir grindis nešvarias matau, ir šunys

aplink sukinėjasi reikalaudami dėmesio. Išvažiuoji į darbą ir to nematai, o būnant namuose visa tai tiesiog lenda į akis. Atradau ankstyvąsias savo darbo valandas, kai atsikeli 5.00 ryto, visi dar miega, būna tylu, ir tuomet visai efektyviai galima kažką nuveikti. Taigi ritmas pasikeitė. Vėliau kiek apsipratau, bet visgi darbo efektyvumas didesnis, kai esu ne namuose.

2. Galvojau, kad turėsiu daugiau laisvo laiko ir galėsiu paskaityti knygas. Bet tas laikas kažkur labai greitai išgaruodavo. Daug laiko atėmė laboratorinių darbų paruošimas savarankiškam darbui. Nė vienos knygos neperskaičiau, tačiau paprastai, atšilus orams, man sunkiai sekasi sėdėti prie kompiuterio – norisi judėti į gamtą. Tai šį pomėgį galėjau patenkinti pilnai: geras oras, šunų draugija, kuprinė ir sportbačiai – ko daugiau bereikia? Gali sau knaisiotis po balas ieškant dėlių, kirmėlių ir visokių vabalų. Nereikia eiti į paskaitas ir galvoti, ką apsirengti... Esu gyva dėl gamtos ir jei nors kiek ilgėliau jos negaučiau, nežinau, kaip būtų.

Taigi, mano karantinas buvo gamtoje.

3. Karantino laikotarpį prisiminsiu kaip kaukėtą periodą. O sūnus išmokė rankas taisyklingai plauti, nes iki tol nusiplaudavau jas žaibiškai. Bet ši gera savybė, jaučiu, gali būti neilgalaikė...

4. Visuomet vertinau tiesioginį kontaktą su studentais. Ir pirmosios, ir paskutinės paskaitos nuotoliniu būdu man yra sunkios emociškai. Aš turiu matyti žmonių veidus, turiu matyti jų akis, kad suprasčiau, kada jiems jau nuobodu ir jie pavargę, o kada dar galima tęsti ir be pertraukos...

Per paskaitą aš dažniausiai nesėdžiu, judu ir mosikuoju rankomis... ir viso

to nebeliko. Tik negyvas kompiuterio ekranas. Kur emocinis ryšys, kur diskusija, kai stengiesi įtraukti studentus į pokalbį, tokiu būdu siedama seniau įgytas žinias su naujomis? Čia didžiausia neigiama nuotolinio dėstymo pusė.

5. Pabaigai: per vienas pirmųjų nuotolinių paskaitų padariau pertraukėlę, o grįžusi nepatikrinau, ar studentai dar girdi mane ir mato skaidres. Taigi išdėsčiau tą paskaitos dalį nuoširdžiai, su emocijomis ir ilgokai. Pabaigiau, pradėjau jų klausinėti, o pasirodo, kad ryšys po pertraukos nutrūko ir studentai nei girdėjo, nei matė skaidres... Man net kvapą užėmė dėl dviejų dalykų: pirma, aš viską kalbėjau veltui, o antra – studentai kantriai laukė tiek laiko, kol sugrįšiu po pertraukos... kadangi nebeturėjau nei jėgų, nei gero noro antrą kartą pasakoti to paties, tai pakartojome tą paskaitą vėliau vakare. Na, bet pasitikrinti, ar yra ryšys, – aš išmokau.

TARPKULTŪRINIO BENDRAVIMO YPATUMAI – DARBAS, KELIONĖS, KULTŪRINIS ŠOKAS

DONATA BUDREIKAITĖ

elionėse mane visada žavi trys dalykai – gamta, architektūra ir K žmonės. Atkeliavus į naują šalį tave visada pasitinka tos šalies žmonės ir nuo tada pradeda formuotis tavo įspūdis.

Tačiau dažnai įvaizdis apie šalį ir žmones pradedamas formuoti dar anksčiau – filmai, knygos, kitų žmonių pasakojimai ir istorijos sukuria tam tikrą tos šalies žmonių stereotipą. Manau, net ir nebuvęs Prancūzijoje žmogus bus girdėjęs apie jų požiūrį į kitas kalbas, o po Ispanijos saule nesikepinęs – apie jų pasisveikinimą bučiuojant į abu skruostus.

Tokie kultūriniai stereotipai kartais pasitvirtina, kartais ne. O keisčiausia tai, kad pabuvęs kitoje šalyje ilgesnį laiką net nepastebi, kaip pats tampi vieno ar kito stereotipo šalininku ar net pačiu stereotipu. O kaip tai nutinka ir ar tikrai taip lengvai tampama stereotipu?

Bendravimas Mane labiausiai nustebino amerikiečių laisvumas bendraujant. Ir nors žinoma, kad Amerikoje visi mėgsta small talk, kuris dažniausiai nieko nereiškia, ir, žvelgiant iš šono, atrodo tikrai dirbtinai ir ganėtinai perspaustai, pirmą kartą pats susidūręs su tokiu reiškiniu sutrinki. Greičiausiai pasijauti šiek tiek nepatogiai, nes neatsakydamas atrodysi nemandagus, tačiau galvoje sukasi tėvų nuo pat mažens kartojama taisyklė „nekalbėk su nepažįstamais“. Tiesa, atrodo, kad tėvai Amerikoje savo vaikams

tokios taisyklės nekartojo arba kartojo šiek tiek per mažai. Ir nors pirmas toks pasisveikinimas atrodo kiek nejaukus, antras nustebina šiek tiek mažiau, o trečią kartą išgirdęs senjorų poros pasisveikinimą einant šaligatviu šalia jų namo išspaudi šypseną ir atsakai jiems tuo pačiu. O dar po kelių kartų į kasininkės klausimą „kaip laikaisi?“ parduotuvėje automatiškai atsakai, kad „viskas gerai“.

Ir nesitiki atsakymo atgal, nes greičiausiai jo ir nesulauksi. Ir kad ir kaip asmeniškai man tokie klausimai skambėtų, gyvenantiems Amerikoje tai yra tiesiog paprasčiausias mandagumas, kuris iš tiesų daug ir nereiškia. Tokių mandagumo formų galima išgirsti nuo pasisveikinimo einant gatvėje iki komplimentų dėl akinių nuo saulės stovint eilėje prie kasos. Dėl to grįžusi atgal pasigedau besišypsančių nepažįstamų veidų, pro šalį praeinančių žmonių pasisveikinimų ir kasininkių, kurios perkant šokoladą paklaustų, kaip laikausi.

Tiesa, nors vasarą aš ir praleidau Amerikoje, didžioji dalis žmonių, su kuriais bendravau, nebuvo amerikiečiai. Tai buvo

48-51 kelionės

Žinoma, būtų galima gilintis į įvairius mokslininkų atliktus tyrimus, tačiau manau, kad geriausia mokytoja yra praktika, todėl noriu papasakoti savo istoriją. Praėjusią vasarą praleidau Amerikoje – šalyje, į kurią nukeliauti norėjau, kai dar mokiausi mokyklos suole, o angliškus filmus žiūrėjau su lietuvišku įgarsinimu. Ir nors turėjau suformuotą stereotipinį amerikietį savo galvoje, iš Amerikos grįžau su visai kitokiu požiūriu.

mano bendraamžiai iš dar kitų pasaulio šalių – Malaizijos, Rusijos, Dominikos Respublikos, Taivano, Egipto, Šiaurės Makedonijos ir dar daugelio kitų. Toks skirtingų kalbų ir kultūrų mišinys ne tik praplečia akiratį, bet ir priverčia pagalvoti, kuo gi tavo šalis, kalba ir kultūra išsiskiria iš kitų. Nepaisant to, kad grupėje visada mieliau rinksiesi būti prie žmonių iš savo gimtinės, mane labai nustebino tai, kad viena iš populiariausių pokalbių temų dažnai pasisukdavo prie „o kaip galiu pasakyti labas tavo kalba?“. Mes mielai dalinomės savo kalbų ypatumais ir įvairiausiais posakiais, kurie kai kuriems gerai palaužė liežuvius, o žodžiai „labukas“ ir „myliukas“ skynė populiarumo viršūnes – taip visi

sveikinosi ne tik su mumis, lietuviais, tačiau ir tarpusavyje.

Kultūrinis šokas Ko labiausiai bijojau atsikraustydama trims mėnesiams į tokią šalį, tai fakto, kad viskas bus kitaip nei namuose. Neneigsiu, pirma savaitė kitoje šalyje buvo tikrai emociškai sunki, nes viskas atrodė svetima ir kitaip nei buvau įpratusi gyventi namuose – oro ir temperatūrų skirtumai, platūs keliai, kitoks smėlis paplūdimyje, milžiniškos mašinos, galvą užversti verčiantys dangoraižiai ir tave supantys visai nepažįstami žmonės ne tik gatvėse, bet ir naujuose namuose.

Tačiau prireikė poros savaičių ir viskas

stojo į vėžes. Gyvenimas už Atlanto atskleidė, kad 32 centimetrų pica, kurią Lietuvoje vadiname didele, Amerikoje būtų maža ar vidutinė, o, nepasiėmus savo maišelio į parduotuvę, prekes tau sudės bent į šešis skirtingus maišus, kurie dažniausiai būna pustuščiai. Toks plastiko vartojimas mane itin nustebino, nes, nuėjęs į parduotuvę, į plastiką suvyniotas galėjai rasti ne tik daržoves, bet ir vaisius. O kalbant apie sveikos gyvensenos laikymąsi, riebus maistas ir cukraus pilni gėrimai tikrai karaliauja apyvartos viršūnėse. Rasti už kolą pigesnį vandenį – gana sunki misija, o norint nusipirkti ketvirtadalį arbūzo, už tokią pat kainą gautum keturias pakuotes traškučių.

Gyvendamas Amerikoje taip pat negali nepastebėti oro kondicionierių naudojimo. Šaltą vėją gali pajausti ne tik parduotuvėse, degalinėse ar bet kurioje patalpoje su durimis, tačiau net ir autobusuose. Ir jis labai reikalingas! Nors visi šie dalykai atvažiavus man pasirodė tokie keisti ir nereikalingi, pati nepajutau, kaip vėliau tai nebekėlė klausimų ar nuostabos. O grįžusi atgal į Lietuvą pagaliau vėl galėjau džiaugtis pigiomis daržovėmis, kurios nebūna suvyniotos į plastiką, mažomis vandens kainomis, gal tik su priklausomybe nuo kolos sekasi kovoti žymiai sunkiau.

Darbas Amerikoje man teko dirbti net tris mėnesius ir per šį laikotarpį išmokau nemažai. Ne tik kaip reikia valdyti įvairiausius atrakcionus, kaip svarbu mokėti dirbti atsakingai, tačiau ir tai, kad geri ir nuoširdūs darbuotojai yra labai vertinami. Ne vien tik paslaugomis be-

sinaudojančių žmonių, tačiau ir pačių darbdavių. Nežinau, ar tai akmuo į jų pačių daržą, bet tai, ką mes vertiname kaip įprastus reikalavimus darbuotojui ir mandagų bendravimą, Amerikoje laikoma aukščiausio lygio standartu. Ir jei dirbi nuoširdžiai, Amerikos gyventojų akimis jau dirbi geriau nei didžioji dalis darbuotojų. O gerų atsiliepimų apie lietuvių darbą man teko girdėti ne vien tik iš savo darbovietės, tačiau ir iš kitų, tad sakyčiau, kad už Atlanto išlaikome puikų įvaizdį.

Galiu pasakyti, kad nors gyvenimas ten skiriasi nuo mūsų ne tik laiko juosta, tačiau ir begale kitų dalykų, geriau pažinti šią šalį ir jos žmones man padėjo tik toks ilgas laikotarpis, praleistas ten. Ir nors kai kuriuos gyvenimo ir bendravimo ypatumus pamiršti grįžus atgal prireikė daugiau laiko, neturint kontakto su kitos šalies žmonėmis ir kultūra visa tai išblanksta palaipsniui, ir tai visiškai normalu. Pasidalindama savo patirtimi noriu pabrėžti, kad tai, ką mačiau ir kaip gyvenau aš, neatspindi tikrosios tiesos.

Tam, kad įsitikintumėte šiais faktais, geriausia tai patirti patiems. Nes tik patys keliaudami, bendraudami, matydami ir megzdami ryšius galėsite šalies stereotipus ar įvaizdžius pakeisti ar net sugriauti. Ir nesvarbu, tos kelionės trunka dieną ar savaitę, į gretimą miestą ar į visai kitą pasaulio pusę, visa tai atveria galimybes naujiems potyriams, nuotykiams ir istorijoms. O juk visas įvaizdis ir prasideda nuo istorijų. Galbūt net tokių kaip ši?

APKELIAUTI PASAULĮ ĮMANOMA IR UNIVERSITETE!

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Erasmus+ programa: vieni dar tik svajoja, kitiems jau teko pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, tačiau visi apie ją bent viena ausimi yra girdėję. Vytauto Didžiojo universitetas didžiuojasi savo tarptautiška aplinka, pritraukiančia vis daugiau studentų iš užsienio. Kartais tereikia pasivaikščioti Laisvės alėja, kad įsitikintum, jog Kaunas – populiarus pasirinkimas tarp užsienio studentų. Stengiantis palengvinti jų integraciją universitete, VDU vykdo užsienio studentų mentorystės programą. Daugiau apie ją pasakoja tarptautinių studentų mentorių koordinatorė Monika Lisauskaitė.

Nesitvėriau džiaugsmu, kai pirmą kartą susitikome stotyje. Iš tiesų, kiek juokinga, kai pagalvoju, kad net nebuvome apsitarę, kaip vieni kitus pažinsime – bet greičiausiai tas lengvas pasimetimas tiek jų, tiek mano pačios veide išdavė, kas esame. Toliau viskas vyko labai natūraliai, pirmas dienas susitikdavome apžiūrėti miesto, teko studentams padėti rasti gyvenamą vietą, išsiaiškinti visus oficialius procesus. Vėliau, prasidėjus mokslo metams, dažnai susitikdavome renginiuose ar neformaliuose susitikimuose, palaikėme ryšį studijų metu, pasistengdami nors paklausti „kaip sekasi“. Pirmojo semestro pabaiga tikrai nebuvo lengva, reikėjo atsisveikinti vieniems su kitais, tačiau smagu tai, kad net studentams išvykus mes ir toliau bendravome. Na, o kiti semestrai suteikė ne tik galimybių pažinti daugiau skirtingų žmonių iš viso pasaulio, bet ir atrasti nuostabių draugų, kurie iki šių dienų nepamiršta parašyti, kviečiasi į svečius, tikisi susitikti kur nors pasaulyje.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria į Kauną atvykę užsienio studentai?

Pačioje atvykimo pradžioje di-

52-57 erasmus

Kiek laiko dirbi su Erasmus+ programa? Galbūt pameni, kaip pati sugalvojai tapti mentore ir kokia buvo pradžia?

Oficialiai su Erasmus+ programa kaip koordinatorė dirbu jau kiek daugiau nei 2 metus, tačiau prie šios programos veiklų – mentorystės ir renginių organizavimo užsienio studentams – prisijungiau 2014 metais. Pačiai tapti užsienio studentų mentore norėjosi dar nuo mokyklos laikų, nes būtent tada ir prasidėjo bendravimas su moksleiviais ir studentais, atvykusiais iš užsienio mokyklų ir universitetų. Kadangi Vytauto Didžiojo universitete studijavau Rytų Azijos šalių kalbų ir kultūrų programoje, noras artimiau pažinti kitas kultūras, padėti iš jų atvykusiems žmonėms buvo tiesiog natūralus. 2015 metais prisijungusi prie mentorystės programos gerai nežinojau, ko tikėtis, suvokiau, kad reikės pasitikti pas mus atvykstančius studentus, jiems parodyti pagrindines vietas mieste, paaiškinti, kaip veikia mūsų universitetas, tačiau viskas nebuvo taip paprasta ir konkretu… Niekada nepamiršiu, kaip nekantriai laukiau pirmųjų savo studentų, tai buvo du studentai iš Vokietijos.

Mes bendravome laiškais dar prieš jų atvykimą ir taip pažinome vienas kitą.

džiausia problema yra būsto radimas: kad ir kaip gaila, ne visiems atvykstantiems studentams VDU bendrabučiuose turime vietų, o čia studentai susiduria ir su kalbos barjeru, kadangi ne itin didelė nuomą siūlančių žmonių dalis Lietuvoje gali pasigirti, kad kalba ir sutartis gali sudaryti anglų kalba.

Kita dažnai pasitaikanti problema – šalies kultūra. Studentai, atvykę iš kiek šiltesnių arba kaip tik santūresnių regionų, nelabai gaudosi, kaip reikėtų ar nereikėtų elgtis Lietuvoje, todėl jiems itin svarbu, kad mentorius padėtų pažinti vietinę kultūrą, supažindintų su gyvenimo Lietuvoje ypatumais.

Iš kokių šalių atvyksta daugiausiai studentų?

Kadangi VDU turi ne mažai bendradarbiavimo sutarčių su visu pasauliu, kelis pastaruosius metus pas mus daugėja studentų iš Italijos, Ispanijos, daugumos Rytų Azijos regiono šalių. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad kiekvienais metais sulaukiame studentų ir iš Amerikos bei Afrikos regionų.

Kokios yra pagrindinės mentoriaus veiklos ir pareigos?

Pagrindinė mentoriaus veikla yra bendravimas su jam paskirtu studentu, svarbiausios informacijos suteikimas dar prieš atvykstant į Lietuvą. Patys užsienio studentai akcentuoja, kad jiems itin svarbu, jog mentorius savo studentą pasitiktų vos jam atvykus į Kauną ar Vilnių, kadangi tada būna sunkiausias metas, kai naujoje šalyje esančiam asmeniui reikia susigaudyti kur kas yra.

Mentoriaus pareiga yra palaikyti ryšį

su studentu net įsibėgėjus semestrui, nors kartais pasiteirauti, kaip sekasi ir, žinoma, iškilus klausimams žinoti, kur studentą nukreipti, prireikus padėti pasiekti tokias vietas kaip ligoninė.

Kokių kompetencijų reikia, norint tapti užsienio studentų mentoriumi?

Anglų kalbos žinios yra viena iš būtinybių, norint būti užsienio studentų mentoriumi. Taip pat yra svarbi motyvacija, noras bendrauti su žmonėmis. Mentorius neprivalo puikiai pažinoti Kauno ar Vilniaus miestų, tačiau turi susigaudyti universiteto erdvėse, kad padėtų čia lengviau apsiprasti atvykusiems studentams.

Tikiu, kad per daugelį metų mentorystės susikaupė daug nuotykių ir gerų atsiminimų – galbūt galėtum vienu iš jų pasidalinti?

Vienas smagiausių, pačiai nutikusių nuotykių, buvo ne sau priskirtos studentės pasitikimas Vilniaus oro uoste.

Nors tai nutiko prieš gerus keturis metus, iki šiol prisiminsiu, kaip su grupe studentų laukiau atvykstančios merginos iš Japonijos. Jos skrydis vėlavo, tačiau lėktuvui nusileidus mums pavyko susisiekti. Kai prie laukimo vartų išėjo mergina ir jos paklausiau, ar čia bus ji – sulaukiau teigiamo atsakymo. Na, to užteko, kad su visais studentais galėčiau ramiai eiti laukti traukinio į stotį. Ir kaip tik belaukiant gavau pranešimą iš tos pačios studentės „kur tu?“. Nuoširdžiai pasimetusi pasisukau į su mumis buvusią merginą iš Japonijos ir paklausiau – kodėl tu man vis dar rašai? Tada ji pažiūrėjusi į telefoną pasakė, kad čia ne ji. Nepaisant to, kad teko nemažai pa-

bėgioti, grąžinti pasitiktą studentę atgal į oro uostą, susirasti iš tiesų mano studentę ir greitai visus studentus pristatyti į traukinį, važiuojantį į Kauną, kai net traukinį teko stabdyti, prašant konduktorių palaukti, kol atbėgs studentai, iki šiol nuoširdžiai smagu kalbėti apie šį nutikimą ir priminti būsimiems mentoriams, kaip svarbu iš karto susitarti, kaip jie ras savo studentus, nes ne visi pas mus atvykstantys studentai mėgsta būti užsidėję nuotraukas „Facebook“ platformoje ir net ne visi atpažįsta save, pažiūrėję į rodomą pranešimą telefone.

Padrąsinkime drovius ir abejojančius studentus – kodėl verta tapti užsienio studentų mentoriumi?

Kaip sako šiuo metu mentoriais esantys mano kolegos – tapimas užsienio studentų mentoriumi padeda peržengti savo drovumo ribas. Pažintis su žmonėmis iš visai kitų pasaulio kampelių leidžia praplėsti akiratį, žadiną norą keliauti ir laužyti stereotipus. Daugumai ši patirtis gali būti kaip kelrodė žvaigždė, padedanti atrasti tai, ką norėtų veikti gyvenime, kaip nutiko ir man.

Nuoširdžiai manau, kad kiekvienas turėtų bent pabandyti būti mentoriumi atvykstantiems studentams, nes jei nuoširdžiai norėsi padėti studentui ir su juo bendrauti – gali būti garantuotas, kad tavo paties kasdienybė pasidarys daug įdomesnė ir kupina naujų atradimų. Pasaulis yra platus, galbūt jo viso ir neaplankysime, bet mentoriaujant bent jau galėsime pažinti žmones, kurie ir sudaro šį pasaulį!

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/VytautasMagnusUniversity

POEZIJA šoksiu mėnesienoje šoksiu basa pajausiu žolę kojų padais o kai ateis ryto rasa sutiksiu ją atvirais delnais lašai tarp pirštų įsiskverbs į odą saulė pakils virš kalnų ir nušvies mano veidą savo prisilietimu pažadinu visus iš miegų įkvėpiu ir iškvėpiu tarsi man laiko trūktų dienai bėgant su debesimis slėpynėmis žaidžiam o mėnuliui pašonėje kabant su žvaigždėmis meteorų lietaus laukiam ir kai galvoje muzika nutils o tik tyla liks sulauksiu vėl aš vakaro ir pradėsiu šokį iš naujo *** mano sode mano mylimiausiame sode

seniai nebežydi gėlės paskutinį kartą sodinome jas dviese dabar čia lankosi tik vėlės lietaus seniai čia niekas nematė nes gėles tik ašaros laistė paskutinį kartą čia kėrojo krūmas kol jo nepagavo ugnies dūmas o tada jo pelenus vėjas išbarstė po sodus gretimus naujai iškasta duobė ar gėlė čia guls ar vėlė aišku tik viena bus mano mylimiausiame sode nieko nebesodinsime dviese Donata Budreikaitė Labesnė arba Bišk‘ feministinis Aš būsiu savimi Dabar labiau nei Bet kada.

Ne geresnė, Ne gražesnė, Ne protingesnė.

O tiesiog

Labesnė.

Aš būsiu savimi Ne dėl Tavęs, Ir ne dėl kitų, O labiausiai Dėl savęs.

Būsiu labesnė Pirmiausia sau, Tada pasauliui.

Ir kai galiausiai Įkyrės – Tada jau galėsiu Būti geresnė, Gražesnė Ir protingesnė.

Tačiau tai nuobodu.

Labesnė Skamba daug geriau.

Įsileisti Jūrą Įsileidžiu Jūrą Į save.

Teka venomis, Pulsuoja Bangos, kvapas Plaukai susivelia, Rankų oda nušerpetoja.

Veidą į saulę atkišusi Leidžiu sau pastovėti Mintis išvalyti Sielą pastiprinti Plaučius druska papildyti.

Jūra – jos visad ilgu,

Nesvarbu, kur bebūtum.

Ugnė Baliutavičiūtė

Žodžių dėlionė Daugybė tau laiškų neišsiųstų Sudėtų mintimis lėtai bėgiojant Gal žodžių buvo prarastų Bet ko nebūna mums dėliojant.

Dėlioji mintį – negerai, brauki tvirtai nematomu flomasteriu.

Atsisuki iš naujo – pataisai. Žiūrėti įprastai jau nusibodo.

Tikies, kad vieną rytą išsipildys, Bet pažvelgi tieson į veidą Ta apgaulinga šypsena graži, bet tiek nedaug ji tepasako.

Ir bėgi vėl lėtai braukydamas flomasteriu Tikėdamas, kad laimė slypi po tekstu, Kad daug kelių čia atidaroma, tik tyrinėti nedrąsu.

Sustoji, įbedi akis į tolį, bandai ieškoti kelkraščio ribos Lėtai lėtai dar kartą sudėlioji žodžius nematomos tylos.

Viktorija Rekstytė

Susapnuosiu, kad prieš miegą nesuvalgiau viso pakelio vaflių, kad užmigau be vaistų, kad po mėnesio pagaliau atsirado kažkur pradingęs kapodasteris, ir kad pašto dėžutėje eilinį kartą lyjant nesusiraukšlėjo prieš savaitę gautas atvirukas. Susapnuosiu visus vaiduoklius, kada nors aplankiusius per miego paralyžių, kurių pastaruoju metu nukrenta daugiau nei snaigių iš cepelinų spalvos dangaus.

Susapnuosiu, kad guliu viena, net jei šalia šiltai susisukusios baimės ir prisiminimai, kurie, kiek pasakojo, norėtų būti neįvykę, nors ir įtikinėjau, kad man netrukdo. Vaiduokliai, gal jūs žinot, kur yra visi pasaulyje pradingę laiškai? Ir išvis, kodėl svogūno lapai vadinasi laiškais? Gal galit sapnuose pasakyti, kiek pinigų šią akimirką besimėto ant šaligatvių? Kodėl bibliotekos antspaudai visada būna septynioliktame knygos puslapyje, kodėl viena tilto pusė visada mielesnė einant į miestą, o kita – grįžtant namo?

Susapnuosiu, kad kaip ir kadais ant sūpynių kuriame dainas, pasivaikščiodami ties kiekviena sankryža vaskiname (liet. metame pamarskomu), į kurią pusę toliau eiti, o sustoję atsisveikinti prie Kampo ten praplepame dar gerą valandą... Beje, kažkada atradau savo sapnų sąsiuvinį, pirmasis dar vaikystėj užrašytas sapnas: „iš parduotuvės buvo galima imti ką ir kiek tik nori, tai aš pasiėmiau kažkokį šokoladuką, ir dar tėtis paprašė, kad paimčiau jam 10 milka šokoladų“ – gal galima šitą sapną pakartot?

Germantė Lovčikaitė

orionas …drebėjai, kaip dubenėlis skanios želė, ką tik ištrauktos iš šaldymo kameros, bet ne nuo šalčio, nors buvo ganėtinai šalta, o nuo šios akimirkos. Žvelgei į žvarbų nakties dangų, o milijonai akių žvelgė žemyn ir matė mus. Dviese. O aš žvelgiau į tave. Na ir juokingai atrodei su ta mano baisia kepure, kurią užmaukšlinau tau ant galvos. Suradai mano jau kelis sykius rodytą Oriono juostą, o šalimais ir ryškiai šviečiantį Sirijų, ir bedei tiesiai savo smiliumi į jį. „Ar šiąnakt sulauksim bent vienos krintančios žvaigždės?“, – paklausei, o kiekvieną šio klausimo žodį pajutau švelniai jam atsitrenkiant ir susigeriant į mano veidą. „Sulauksim“, – tyliai sušnabždėjau. Ir sulaukėm. Meteoro uodega mums beregint ištirpo, tu užsimerkei ir sugalvojai didelį norą. Neišdavei, kas buvo jame, nes tikėjai, kad jam lemta išsipildyti. Nežinau, ar jis išsipildė, bet tikriausiai jame neužteko vietos mums abiems. Galbūt ir šiąnakt tu vėl žvelgi į dangų. Kartu žengiame į dar vieną naktį, tik jau atskirai – kiekvienas savo žingsniais. Išmokom pagaliau, nors ir nebuvo labai lengva. Juk niekas ir nesakė, kad nebus sunku pamiršt dar vieną pabaigą. Dar vieną pradžią mes pasiliksim rytui.

Deividas Skavičius