ASMENYBĖS

2012 SPALIS NR. (2)

AT V I R A I A P I E GY V E N I M Ą I R DA R B U S

LAISVĖ www.200darbu.lt

1

Gandrai grįžta.

Toks mūsų tikslas. Mes visada nuosekliai vykdėme šeimos rėmimo politiką, siekdami, kad čia kurtųsi ir laimingai gyventų tvirtos šeimos, susilauktų vaikų ir puoselėtų Lietuvą. Nesustokime. www.200darbu.lt

2

ŽURNALAS

TURINYS

4 psl.

6.

14.

28.

10.

40.

19.

REDAKTORIAUS ŽODIS

6 PSL. RADVILĖ MORKŪNAITĖ TIKROJI LAISVĖ 10 psl. ANDRIUS KUBILIUS KAS, JEI NE MES? 14 psl. EDUARDAS EIGIRDAS LEMIAMA KOVA 17 psl. DAINIUS KREIVYS VERSLAS IŠLAIKO VALSTYBĘ 19 psl. IRENA DEGUTIENĖ KAI NORI, GALI PADARYTI DAUG 21 psl. AUDRONIUS AŽUBALIS ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ 23 psl. VILIJA ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ, EMANUELIS ZINGERIS UŽSIENIO POLITIKOS APŽVALGA 24 psl. RIMANTAS JONAS DAGYS ATKURTI PAGARBĄ ŠEIMAI 26 psl. DONATAS JANKAUSKAS JEI NORI GYVENTI SAU, GYVENK KITIEMS 28 psl. RASA JUKNEVIČIENĖ.

KARIO ŽINGSNIU 32 psl. DISKUSIJA: VALENTINAS STUNDYS IR MANTAS ADOMĖNAS APIE MOKYKLĄ IR MOKYTOJO PRESTIŽĄ

34 psl. MINDAUGAS PETRAUSKAS IR ALMANTAS DANILEVIČIUS INOVACIJŲ LIEPSNA 35 psl. ATEITIES KARTA JAU ČIA 37 psl. ANTANAS MATULAS SVEIKESNĖ LIETUVA 38 psl. MANTAS ADOMĖNAS KULTŪROS RITMU 40 psl. KAZYS STARKEVIČIUS SĖJAME ATEITĮ 43 psl. STASYS ŠEDBARAS DARBŲ PENKETUKAI 44 psl. TAI, KĄ SKAITOME MES 44 psl. KONSERVATYVIOJI MADA 45 psl. AGNĖ BILOTAITĖ BĖGTI GRYNAME ORE 46 psl. ARVYDAS ANUŠAUSKAS IR EGIDIJUS VAREIKIS KNYGŲ APŽVALGOS 47 psl. JULIUS DAUTARTAS XVI-OJI PREMJERA 48 psl. ANDRIUS UŽKALNIS SOTESNĖS SVAJONĖS

3

REDAKTORIAUS ŽODIS

Nors esminė linija nesikeičia, situacija kitokia, nei per praeitus rinkimus, nuo kurių mus skiria labai sunkūs ketveri metai – daug pastangų, daug stiprybės ir aukų pareikalavęs krizės suvaldymas, bandymai skaldyti iš išorės ir vidaus, nuolatinis aižėjimas, nuolatinis balansavimas ant koalicijos išlikimo ribos… Todėl galima justi tam tikrą nuovargį. O nuovargis gali pasireikšti sumažėjusiu ryžtu vykdyti reformas, siekti naujovių, ieškoti kardinalių sprendimų ir keistis patiems.

MIELI SKAITYTOJAI, gyvenimas nestovi vietoje, keičiamės ir mes. Antrasis žurnalo numeris pasiekia Jus nauju pavadinimu – “Asmenybės”.

Asmenybės – tai žmonės, kuriuos veda idėjos ir vaizduotė, neleidžiančios pasiduoti gyvenimo tėkmės nešamiems, vien tik lygiuotis į aplinkui stovinčius. Jos suteikia jėgų būti pačiu savimi ir aktyviai keisti pasaulį aplink save – savo kiemą, miestą, valstybę. Asmenybės – tai vertybės, iš kurių semiamės įkvėpimo kurti ne tik gerovę sau, bet mūsų visų bendrą ateitį. Asmenybės – tai darbai, gyvu pavyzdžiu ir nepaneigiamu faktu liudijantys idėjas, vertybes ir vizijas.

Tačiau mes negalime sau leisti kad tas nuovargis mus užvaldytų. Privalome išlaikyti ryžtą transformuoti valstybę, eidami konservatyvios modernizacijos keliu. Kaip tik dabar galėsime atlikti tuos esminius valstybės pertvarkymus, kuriuos anksčiau atlikti sutrukdė krizė, diktavusi kitus prioritetus. Nebebus taip, kad padarysim kažkokias reformas ir galėsim toliau sau ramiai gyventi.

Ramaus gyvenimo valstybėje niekada nebebus, nes greitai kintančiame pasaulyje tik tos valstybės, kurios nuolat keičiasi, atsiliepdamos į laiko iššūkius, gali konkuruoti ir išlikti stiprios ir išlikti savimi. Ryžtas reformoms, drąsa ieškoti ir keistis mūsų politinėje jėgoje turi išlikti – ir, esu tikras, išliks – toks pat gyvas, kaip ir prieš ketverius, kaip prieš šešiolika ar dvidešimt dvejus metus. Nesustokime!

Nuoširdžiai Jūsų,

REDAKCIJA

TĖVYNĖS SĄJUNGA-LIETUVOS KRIKŠČIONYS DEMOKRATAI L.Stuokos-Gucevičiaus g. 11, LT- 01122 Vilnius, tel.: 8 (5) 2121657, el.p.: sekretoriatas@tsajunga.lt

Viršelyje – Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Teodoro Kiršerio nuotr.

Vyriausiasis redaktorius Mantas Adomėnas. Atsakingoji sekretorė Monika Navickienė. Meno vadovas Teodoras Kiršeris. Redakcija: Karolis Jachimavičius, Anita Vilaitytė, Monika Walther, Mykolas Naujokas, Justinas Platelis. Kalbos redaktorė Urtė Janonytė. Maketavo Tadas Bublys. Dailininkas Markas Kaganovičius Fotografai Samuelis Filipovič, Viktoras Cmikeris.

Redakcija atsako už straipsnių turinį ir pažadus.

Atspausdinta ant aplinkai draugiško dalinai perdirbto popieriaus.

Reklamų kalba ir turinys netaisyti.

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.

4

TEODORAS KIRŠERIS

Todėl šiame numeryje asmenybės kalba ne tiek apie save, kiek apie savo nuveiktus darbus ir būsimų darbų, būsimos kūrybos viziją. Čia nepranešama kažin ko stulbinančiai naujo, nežarstomi stebuklingi pažadai. Mūsų strateginė kryptis liko, kokia ir buvo, – siekiame, kad Lietuva būtų moderni, stipri valstybė, darni ir darbšti visuomenė, auganti, išmani ir pažangi ekonomika.

KAIP BEŽIŪRĖTUM,

PUSTUŠTĖ

PUSPILNĖ

DEŠINĖJE STIKLINĖ PILNESNĖ.

WWW.TAVOPAZIUROS.LT Politinė reklama apmokėta iš TS-LKD politinės kampanijos sąskaitos. Rengė politinė partija „Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“. Spausdino UAB „Lietuvos Ryto“ spaustuvė. Tiražas 120 000 egz.

5

VIRŠELIO ŽMOGUS

Tikroji laisvė

Su europarlamentare Radvile Morkūnaite-Mikulėniene kalbamės apie laisvę, Lietuvą ir atomus. Paprastai, be vingrių išvedžiojimų, nes, kaip sako pati straipsnio herojė, laisvė gyva žmonėse.

6

VIRŠELIO ŽMOGUS

Ar prisimeni Euriką Masytę?

Prisimenu. Dainavo “Stovėk, kaip stovi laisvė”.

O Baltijos kelią?

Buvau jame, stovėjau su šeima, su mama, tėčiu, seserimis, kaimynais ir tūkstančiais kitų. Man atrodė, kad ir juos galima buvo pavadinti šeima.

kalingas Būtingės terminalas, kad per brangus, nes štai turime “Družbos” vamzdį. Bet tas vamzdis ėmė ir atseit sugedo vieną dieną, ir niekas jo iki šiol nepataisė. Todėl ir kolegos Europos Parlamente mano, kad tai turėtų būti sureguliuota laisvosios rinkos principu pirk-parduok.

Nes mes matome ir Ukrainos pavyzdžiu, ir savo kailiu patiriame, kad ne visada taip būna.

Sausio 13-ąją?

Tėtis su mano seserimis buvo prie bokšto, mudvi su mama namie. Buvo labai baisu, baisi naktis.

Kas tau svarbiau – Sausio 13-oji ar Baltijos kelias?

Turbūt Sausio 13-oji. Baltijos kelias buvo labai gražus, buvo daug emocijų, gražių jausmų, vienybės, susitelkimo. Bet Sausio 13-oji buvo arba-arba. Ir buvo atstovėta. Šiandien, man atrodo, irgi yra arba-arba.

Arba tęsiam senuoju keliu ir būnam mažiau laimingi, arba susitelkę einam į priekį.

Tai kas yra laisvė? Vidinis nusistatymas ar kova? Šiuo atveju, sakyčiau, kova. Nors reikėtų daugiau kurti, negu griauti, bet atstovėti už savo interesus yra kova.

SAMUELIS FILIPOVIČIUS IR RADVILĖS MORKŪNAITĖS ARCHYVAS

Ar Lietuva yra laisva dabar?

Aš manau kad žmonėse laisvės pritrūksta, bet galimybės būti laisviems yra. Kalbant apie energetiką, tai laisvės nėra, nes laisvė – tai galimybė rinktis.

Ar Lietuva saugi?

Energetiškai? Ne. Mes turime neprognozuojamą kaimyną, ir tai nėra mūsų virkavimai, nes mes, laimei, turime daug bičiulių Europos Sąjungoje, kurie irgi tą supranta. Kurie ištiesia ranką ir suteikia galimybę šią situaciją kiek pataisyti. Bet kalbant apie atominę elektrinę, aš nežinau, kiek dar Europos Komisija bus pajėgi kartoti ir kartoti, kad remia mūsų projektą. Jei mes toliau trypčiosime ir svarstysime tą patį iš naujo, ji gali nukreipti savo mintis ir lėšas kitur. Nors ir į Kaliningradą.

Apie kaimynus: ar įmanoma mūsų saugumą užtikrinti diplomatinėmis priemonėmis, susitariant, pasitikint vienas kitu?

Aš manau kad daug kas turėtų pasikeisti, kad būtų įmanoma gražiai susitarti, nes istorija rodo ką kita. Mes kalbame svajonių lygyje. Daug buvo kalbama, kam rei-

Kada tu galėsi pasakyti, kad tavo darbas atliktas?

Kai pasistatysime atominę elektrinę, kai ji veiks, suksis.

Ką veiksi tada?

Kai turi tokius kaimynus pašonėj, niekada nežinai.

Bet gali nutikti ir kažkas gero.

Taip, turbūt nereikėtų koncentruotis į nuolatinę kovą.

Gerai, įsivaizduokime, kad turime veikiančią atominę elektrinę, koks kitas darbas?

Nereikia ir negalima pamiršti atsinaujinančių elektros šaltinių. Juos bando supriešinti su atomine, bet jie gali ir turi veikti kartu, apie tai kalbama mažiau. Kai juos priešini, sakai, kad investuokime į atsinaujinančių išteklių energetiką, bus saugu ir gerai,– Bet nuvažiavus susitikti su bendruomene, ne visi patenkinti vėjo jėgainių kaimynyste, ne visi džiaugiasi, kai užtvenkia jų upelį statant hidroelektrinę. Mano galva, mes turime turėti tam tikrą elektros šaltinių mišinį. Juk net ir pasistačius atominę elektrinę mums dar trūks 30 proc. reikalingos elektros.

Kodėl mes negalėtume kliautis vien atsinaujinančiais elektros šaltiniais? Įsivaizduokite tamsią, šaltą žiemos naktį be vėjo, kai 7

nei saulė šviečia, nei vėjas pučia. Jie nepajėgūs patenkinti viso energijos poreikio, bet būtini kaip papildoma galia, alternatyva.

Kas nutiktų, jei mūsų naujoji elektrinė išsijungtų?

Na, tokia galimybė yra daugiau nei maža. O bendras Europos matymas yra tam tikras Supertinklas, kuriame energija galėtų judėti pirmyn-atgal. Sistemą, kuri leistų kiekvienai šaliai jaustis saugiai. Dabar mes esam sovietinės sistemos dalis, tad mums tikrai reikia jungčių su Švedija ir Lenkija. Su Švedija darbai juda, su Lenkija kebliau, tam kiša koją šalutinių asmenų noras pasipelnyti iš projekto, parduodant žemę ar panašiai.

Kodėl tai vyksta?

Aš nežinau, ar žmonės nesupranta, kad tai darome dėl bendros mūsų visų gerovės, ar ten slypi kokios nors interesų grupės. Mes norėtume aktyvesnio visuomenės įsitraukimo į projektą, kad galėtume viską aptarti ir suderinti, bet tie skundai, kurie mus pasiekia, dažniausiai butaforiniai, nemotyvuoti.

8

Žmonės vis dėlto gal bijo dėl saugumo?

Nežinau, ar galima taip lyginti, bet Europos Parlamente gali dažnai išgirsti, kad keliuose ar net gaisruose žmonių žūsta daug daugiau, nei atominių elektrinių katastrofų atvejais. Alkoholis, tabakas? Jie nesaugūs. Nuo jų žmonės miršta. Čia fizikai galėtų atsakyti, jei turėtume milijoną atominių reaktorių planetoje, tai avarijos tikimybė yra vienas reaktorius per 6 metus. Bet mes neturim milijono, turim tik virš keturių šimtų. Skaičiuokite.

Kas nutiks, jei referendume tauta nubalsuos prieš?

Aš esu įsitikinusi, kad mums reikia šito projekto.

Kad reikia Lietuvai – mums visiems, Lietuvos žmonėms, tiems, kuriuos Baltijos kelyje galėjau pavadinti savo šeima. Aš labai tikiuosi, kad tie žmonės, kurie galbūt yra paklaidinti, tai supras. Aš manau, kad atominė elektrinė turi būti.

Ačiū už pokalbį.

KLAUDIJUS DRISKIUS

VIRŠELIO ŽMOGUS

Mes žiūrime į ateitį.

O Jūs?

JKL ugdo savarankiškus, pilietiškus, atsakingus jaunus žmones – bendruomenės lyderius, būsimąjį Lietuvos valstybės elitą.

9 Prisijunk prie mūsų dabar!

TIKKRIEJI LYDERIAI

KAS, JEI NE MES? ANDRIUS KUBILIUS APIE AIŠKŲ PLANĄ 10

TIKRIEJI LYDERIAI

Šiandien visi kalba apie mūsų rinkimų programą, kurią parengėme ir pristatome Lietuvos žmonėms. Ji – išties labai paprasta ir aiški: daug pasiekėme kartu. Nesustokime! Į šiuos žodžius telpa visos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos esmė.

Iš tikrųjų mes eilinį kartą išsiskiriame iš kitų partijų tuo, kad mūsų programa labai išsami. Šiandien turime 190 puslapių. Iš tikrųjų tai yra labai išsamus sprendimų planas Lietuvai ir tuo jis skiriasi nuo kitų partijų bendrų populistinių pageidavimų rinkinių.

Programa atsako į keletą labai paprastų, konkrečių klausimų: ką paveldėjome iš buvusių vyriausybių, ką su tuo paveldu padarėme, ką pavyko pakeisti dirbant pagal 2008 metų Vyriausybės programą, kokią situaciją turime dabar ir ką toliau dar reikia daryti, ką keisti bei tobulinti.

Jeigu paskaitysite kitų partijų programas, pamatysite, kad daugelyje jų kartojasi visiems žinomi, visiems suprantami ir niekieno neginčijami lozungai arba teiginiai: kursime darbo vietas, rūpinsimės smulkiuoju verslu, rūpinsimės didesnėmis pensijomis. Mes nesiginčijame su tokiais teiginiais. Taip, ir mes už tai, kad Lietuvoje gausėtų gerai apmokamų darbo vietų, augtų žmonių pajamos, ekonomika būtų stabili ir valstybė rūpintusi savo piliečiais.

Bet, skirtingai nuo kitų partijų, mes labai aiškiai ir pamatuotai įvardijame, kur dabar yra Lietuva, ko mes siekiame, ir drauge atsakome, kokiomis priemonėmis tai padaryti.

Esu tikras, kad mūsų rinkimų programą labai atidžiai skaitys ne tik nepriklausomi ir žinomi ekspertai,– dalis jų prie jos jau prisidėjo ir dabar siunčia pastabas, bet labai atidžiai skaitys ir visos partijos. Bent jau tos partijos, kurios bando pretenduoti į kokį nors rezultatą rinkimuose, nes

iš tikrųjų mes pateikiame tai, ko jos nepateikė. Aš manau, kad daugelis partijų, paskaitę mūsų programą, supras ir tai, ko iki šiol galbūt dar nelabai suprato: kad darbas valstybei nėra lengvas, nėra populistinis užsiemimas, kad tai iš tikrųjų yra sunkus, sudėtingas darbas ir ateityje jisai irgi bus toks pats. Darbas, kuriame nėra jokios erdvės populizmui ir kuriame reikalingas kasdienės pastangos visose srityse, kur nėra kokių nors stebuklingų sprendimų, kurie staiga jau rytoj išspręstų visas Lietuvos problemas.

Tad galbūt kai kam mūsų programa ir sumažins norą būti tokiais populistais, kokiais iki šiol buvo, ar bent jau norą veržtis į valdžią bet kokia kaina, žadant neįmanomus dalykus.

Mūsų programa yra tai, ką aš vadinu mūsų šalies konservatyvios modernizacijos programa. Joje dera ir siekis modernizuoti mūsų ekonomiką, kad ji galėtų atlaikyti globalią konkurenciją, su labai aiškiu siekiu kartu išsaugoti tai, ką mes privalome išsaugoti – stiprią šeimą, stiprią bendruomenę – mūsų visuomenės ir valstybės pagrindą.

Mūsų aiškus planas irgi gimė ne tuščioje vietoje. Noriu priminti, kad

TOMAS KAUNECKAS IR BFL

Galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų partijos programa unikali. Todėl mes ją ir pavadinome labai paprastai: šešioliktosios Vyriausybės programa. Noriu priminti, kad mūsų vyriausybė pagal Lietuvoje nusistovėjusią skaičiavimo tvarką yra pen-

kiolikta. Po Seimo rinkimų bus formuojama šešioliktoji vyriausybė. Jai mes turime parengę ne kokį nors partijos palinkėjimų ar pageidavimų rinkinį, ne nepamatuotų pažadų puokštę, o labai konkretų darbų sąrašą.

11

jau nuo 2000-ųjų mes daug dėmesio skyrėme labai išsamiai atsakyti į klausimą: kas mes patys esame.

Savo 2001 m Tapatybės dokumente apsibrėžėme, kas mes esame ir kuo norime būti kaip partija.

Vėliau, 2004 metais, gimė programinis dokumentas “Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva”, kuriame brėžėme labai aiškias kryptis į stiprią valstybę, stiprią ekonomiką, stiprią visuomenę, besiremiančią į stiprią šeimą ir stiprią bendruomenę, labai aiškiai nubrėžėme ir tuos pamatinius konservatyviosios modernizacijos principus.

Pakeliui, 2007 metais, paskelbėme, sakyčiau, labai svarbų doktrininį dokumentą – Rusijos sulaikymo strategiją, kuris nubrėžė svarbiausius darbus keliems dešimtmečiams į priekį ir įtvirtino būtinybę siekti nepriklausomybės, taip pat ir energetikoje bei žiniasklaidoje. Tuo pat metu, atrodo, jau 2003 metais, buvome pirmieji, kurie su dviejų vaikų programa, garsiąja 2V programa, pakvietė12

me į žygį už šeimą, kuris po to virto ir Nacionaline šeimos strategija. Iš viso šito ir gimė ir išaugo 2008 m. rinkimų programa.

Dabar iš tos patirties, kurią įgijome dirbdami valstybės pareigose ir įgyvendindami savo programą, mes ateiname su nauju dokumentu – XVI Vyriausybės programa. Su ja mes tęsime pradėtus darbus. Mes esame tam gerai pasiruošę, esame tvirti savo programiniais principais ir atliktais darbais. Mes pateikiame labai konkretų planą, kaip, tęsdami pradėtus darbus, konkrečiai stiprinsime mūsų ekonomikos konkurencingumą, jos gebėjimą globaliai konkuruoti, būti inovatyvia ir efektyvia.

Mes esame lūžio, virsmo taške, – kai Lietuva nesustabdoma ar nesustodama ties šiais rinkimais galės peržengti tą slenkstį, už kurio jokie laidai, jokie vamzdžiai ar interesai mūsų nesustabdys nuo tos ateities, kai mes tapsime normalia europietiška valstybe su labai stipriomis lietuviškomis šaknimis.

Iš tikrųjų mes einame į modernios Lietuvos ateitį – Lietuvą 2030. Į švaresnę, teisingesnę valstybę su daugiau gerovės ir daugiau tarpusavio pasitikėjimo bei tikėjimo ateitimi.

Tikėjimo, kad Lietuva tikrai bus sėkmės istorija, ir mes ją mylėsime ne tik todėl, kad ji mums yra pati brangiausia – mūsų kraujo kraštas – bet ir dėl to, kad galėsime džiaugtis, jog ji yra sėkmės ir visų mūsų solidarios gerovės valstybė.

Konservatyvi šalies modernizacija – tai vis tie patys trys pamatiniai dalykai: rūpestis stipria valstybe, stipria ekonomika ir stipria visuomene, kuri gimsta tik iš stiprios šeimos ir stiprios bendruomenės. Taigi, turime aiškų planą ir paprasčiausiai turime pasakyti: Nesustokime!

ASMENINIS ARCHYVAS

TIKKRIEJI LYDERIAI

PILIULĖ 1509

DP

PATOGIAME VOKELYJE • SUKURTA RUSIJOS SPECIALISTŲ • PAGAMINTA KĖDAINIUOSE

* STIPRUS HALIUCINOGENAS. NENURYK !

13

ANALITIKO ŽVILGSNIU

LEMIAMA KOVA

Artėja referendumas, kuris nulems energetinę Lietuvos ateitį. žurnalo „Valstybė“ ekonomikos redaktorius Eduardas Eigirdas atsako į mūsų žurnalo klausimus.

14

ANALITIKO ŽVILGSNIU

Pastaruoju metu savo straipsniuose labai dažnai akcentuojate energetinio nepriklausomumo svarbą Lietuvos žmonių ekonominei gerovei. Kodėl?

Nes energetinis nepriklausomumas nėra tušti žodžiai, tai nėra tik išlaidos, kuriomis gąsdina su Kremliaus energetikais ir vietos oligarchais susijusios struktūros. Energetinis nepriklausomumas – tai galimybė užsidirbti. Labai daug užsidirbti Lietuvos valstybei ir Lietuvos žmonėms. Tai reali galimybė Lietuvos piliečiams gyventi turtingesnėje ir laisvesnėje visuomenėje, kur kiekvienas galės užsidirbti daugiau, nes visa visuomenė ir valstybė bus turtingesnė.

O šiandien visi tie milijardai, kurie galėtų likti Lietuvos ekonomikoje ir padaryti mus turtingesnius, iškeliauja į Rusiją.

ASMENINIS ARCHYVAS, PIEŠINYS – RYČIO DAUKANTO

Gal galėtumėte detaliau paaiškinti, kaip, jūsų nuomone, energetinis nepriklausomumas gali Lietuvos žmones padaryti turtingesnius?

Tai elementaru. Jei šiandien Lietuvoje jau stovėtų suskystintųjų dujų terminalas, kurį pradėjo statyti dabartinė Vyriausybė, Lietuva dujas galėtų importuoti iki 30 proc. pigiau, nes tiek jos kainuoja pasaulinėje rinkoje. Tačiau Lietuvos piliečiai šiandien priversti mokėti už dujas Kremliaus diktuojamomis kainomis, nes prieš tai buvusios vyriausybės ir su jomis susiję oligarchai tik kalbėjo apie suskystintųjų dujų terminalo statybas, tačiau realiai jo nestatė. Nestatė, nes patys dujas iš „Gazprom“ pirkdavo daug pigiau nei likusi Lietuva. Jei piliečiai rinkimuose išsirinks politikus, kurie užbaigs suskystintųjų dujų terminalo statybas ir atskirs dujų tinklus taip, kad būtų panaikintas dujų tiekimo monopolis, laimės visi Lietuvos žmones. Dujos niekada nebekainuos tiek, kiek norės Vladimiras Putinas ar jo pasirinkti tarpininkai. Jos kainuos tiek, kiek pasaulinėje rinkoje. Todėl jei šiandien mes mokame už dujas iki 30 proc. brangiau nei kitos ES valstybės, nes neturime suskystintųjų dujų terminalo, jį pastačius ir atskyrus dujų transportavimo tinklus, to niekada nebebus.

Mes laimėsime ne tik ekonomiškai, nes nebereikės permokėti „Gazprom“, bet ir politiškai, nes prieš rinkimus piliečiams nebereikės rinktis tarp tų, kurie siūlo užbaigti suskystintųjų dujų terminalo statybas ir atskirti dujų tinklus, bei tų, kurie siūlo nuvažiuoti į Maskvą ir draugiškai susitarti, sekdami žmonėms pasakas apie gerąją Kremliaus valdžią, kuri duoda kažką pigiau, o mainais gauna tik malonų bendravimą ir kelias dešras. Beje, analogiška pasaka sekama ir apie naujas V. Putino atomines elektrines, kurias jis stato šalia Lietuvos sienos. Bandoma Lietuvos žmones įtikinti: kam statyti savo atominę elektrinę, jei galima pigiai pirkti iš V. Putino? Juokingiausia, kad pasakos apie pigią elektrą sekamos tuo metu, kai

Lietuvai dujos parduodamos brangiausiai ES, tačiau dalis žmonių jomis vis dėlto tiki.

Tačiau žmonės gali nuoširdžiai nesuprasti, kam mums statytis naują atominę elektrinę, jei bus galima elektrą importuoti ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų valstybių ir net gamintis iš atsinaujinančių išteklių energetikos?

Tie, kas nori suprasti, puikiausiai viską supranta, o tie, kurie nenori, labai lengvai pasiduoda klaidintojų įtakai, kurie iš tiesų dirba pavyzdingai ir kiekvieną dieną užverčia visuomenę naujų gąsdinimų lavina. Todėl jokiame straipsnyje neįmanoma atsakyti į visus klausimus, kuriuos sugalvoja „klaidintojai“, nes klausimų „gamyba“ vyksta nuolat, tačiau galima dar kartą elementariais pavyzdžiais perteikti esmę, kuri yra akivaizdi.

15

ANALITIKO ŽVILGSNIU

Pavyzdžiui, kai paklausi žmonių, kodėl iš jų miestelio išvažiavo tiek daug gyventojų, jie labai aiškiai atsako: nes gamykla uždaryta ir darbo nebeliko, todėl jaunimas išvažiuoja. Kai žmonių paklausi, kodėl sumažėjo

ENERGETIKA LIETUVOS ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ

2014 m. įrengsime suskystintų dujų terminalą ir jam reikalingą infrastruktūrą. Atskirdami bendrovės veiklas bei nuosavybę pagal ES teisės aktus, iki 2015 m. restruktūrizuosime „Lietuvos dujas“.

DIDŽIAUSIAS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PROJEKTAS

Siekdami savarankiškai apsirūpinti elektros energija, įgyvendinsime Visagino atominės elektrinės projektą.

JUNGTYS SU EUROPA

Lietuvos elektros energetikos sistemą ir Lietuvos dujų tinklus prijungę prie Vakarų Europos, išspręsime Lietuvos kaip energetinės salos problemą.

ATSINAUJINANTYS ŠALTINIAI

Įgyvendinsime gyvenamųjų namų apšildymo programą ir didinsime atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą gaminant elektros energiją.

atlyginimai mokytojams, gydytojams, policininkams ir kitų biudžeto finansuojamų profesijų atstovams, ir vėl visi viską supranta, nes biudžete yra mažiau pinigų, todėl visiems sumažino finansavimą. Tačiau paklausti, ar supranta, kas atsitiks, jei nesistatysime naujos atominės elektrinės, kažkodėl pasimeta, nors rezultatai bus analogiški, tik mastas gerokai didesnis. Gerai mokamų darbo vietų nebus, milijardinių pajamų iš mokesčių ir naujos atominės elektrinės generuojamo pelno taip pat nebus, taigi žmonės emigruos, o biudžetas ir biudžetininkai skurs. Viskas akivaizdu: arba darbo vietos ir milijardai atiteks Lietuvai, arba V. Putinui, kurio propagandininkai įtikinėja lietuvius nesistatyti naujos atominės elektrinės, nors tuo pačiu metu jo mūrininkai jau kloja pamatus Kaliningrado atominei elektrinei. Todėl visi Lietuvos žmonės, kuriems rūpi mūsų ekonomikos ateitis, turi suprasti, kad Lietuva neišvengiamai bus ta valstybė, kuri naudos atominėse elektrinėse gaminamą elektros energiją, tačiau šiuo metu sprendžiamas ne klausimas, ar vartosime, ar ne, o tai, kam atiteks iš šios gamybos gaunamas pelnas, mokesčiai ir darbo vietos, o kas bus tik vartotojai, apmo16

kantys sąskaitas. V. Putinas nori, kad mes būtume tik sąskaitų mokėtojai, o nauda atitektų Rusijai. O ko norime mes, Lietuvos piliečiai, pamatysime po spalio 14 dienos.

Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad situacija energetikoje yra pakankamai logiška ir aiški, tačiau kodėl visuomenėje tiek daug pasimetimo ir priešpriešos?

Kitaip ir negali būti. Juk ir 1991 m. Lietuvos žmonėms buvo sakoma: neskubėkite, palaukite, kam jums ta nepriklausomybė, jūs bankrutuosite… Tačiau tai nesustabdė, nes žmonės, žvelgdami į okupacijos metus, aiškiai suprato, kad ši geranoriškų patarėjų armija dirba ne Lietuvai, o Sovietų Sąjungai. O šiandien, kai teigiama: neskubėkite, palaukite, kam jums tas energetinis nepriklausomumas, juk bankrutuosite – patikėti, kad 23-aisiais nepriklausomybės metais tokia milžiniška armija gali dirbti Rusijai, labai sunku. Bet kuriam kiek padoresniam žmogui norisi manyti, kad tai neįmanoma ir geriau visai apie tai negalvoti, o tai ir yra didžiausia klaida. 1991 m. tiek KGB, tiek Komunistų partijos atstovai patys matė, kad sistema griūva, o šiandien Kremlius savo energetinę ekspansiją organizuoja ir finansuoja aukščiausiu lygmeniu. Finansuojamos partijos, žiniasklaida, remiami lojalūs verslininkai.

O Lietuvos piliečiai lemiamą mūšį už Lietuvos energetinį nepriklausomumą pasitinka pasimetę ir susiskaldę. Dėl tokios situacijos galima būtų kaltinti žiniasklaidą, kuri dažniausiai skleidžia nihilistines nuostatas, o didelė jos dalis ciniškai atstovauja naujos atominės elektrinės projektą žlugdyti ir į Maskvą važiuoti susiruošusiams politikams. Tačiau juk ir 1989 m. spauda klaidino, bet žmonės atsistojo į Baltijos kelią, nes sugebėjo suvokti, kad tai lemiamas mūšis ir kitos progos tapti laisviems nebebus. Deja, šiandien Lietuvos piliečiai dezertyruoja iš kovos už savo energetinį nepriklausomumą ir ekonominę gerovę, nes oligarchai teigia, o laikraščiai rašo, kad Arvydas Sekmokas viską daro blogai, A. Kubilius nemoka gražiai kalbėti ir iš viso visi, kas palaiko energetinį nepriklausomumą ir gina Lietuvos interesus, yra labai problemiški. Tačiau realybė yra tokia, kad jei Lietuvos piliečiai nori gyventi skurde ir pagal oligarchų komandas, tai gali balsuoti taip, tarsi lemiamo mūšio už energetinį nepriklausomumą nebūtų, o jei nori įtvirtinti nepriklausomumą, pažaboti oligarchiją ir sukurti ekonominę gerovę, turi nepasiduoti žiniasklaidos spaudimui ir balsuoti taip, kaip 1991 m. – už Lietuvos nepriklausomybę.

Jei Lietuvos žmonės atsimins mūsų didingą istoriją, kaip būdami vieningi mes nugalėdavome pačius galingiausius priešus, ir atsistos į lemiamą mūšį už Lietuvą, tikiu, kad visų ketvirtų, penktų ir šeštų kolonų laukia sutriuškinimas, o Lietuvos žmonės žengs tvirtą žingsnį ekonomiškai stiprios, sąžiningos ir nepriklausomos valstybės link. Tačiau viskas priklauso nuo Lietuvos žmonių, nuo to, ar jie sugebės peržengti per žiniasklaidos priemonėmis įtvirtintus vidinius barjerus ir atsistoti kovojančiųjų už Lietuvos nepriklausomybę ir ekonominę gerovę pusėje. Linkiu visiems pasirinkti laisvę, garbę ir klestėjimą.

VERSLAS 2.0

VERSLAS IŠLAIKO VALSTYBĘ DAINIUS KREIVYS

VIKTORAS CMIKERIS

Šiandieninė visuomenė dažnai neigiamai žiūri į verslą. Tokį požiūrį formavo sovietinė patirtis, kai verslumas buvo draudžiamas, o žmonės, kurie bandė kažką daryti pagal šiandieninį verslumo apibrėžimą, buvo vadinami spekuliantais ir sodinami į kalėjimą. Privati nuosavybė buvo draudžiama ir visi buvo lygūs, o nomenklatūra lygiausia.

Kitas faktorius, kuris prisidėjo prie neigiamo visuomenės požiūrio į verslą, tai po 1991-ų metų vykusios laukinio kapitalizmo grimasos. Padaryta didelė klaida su investiciniais čekiais ir gamyklos pusvelčiui išdalintos ne visai sąžiningiems asmenims. Geros gamyklos – elektronikos gamyklos, karinių tyrimų centrai, kurie dirbo SSRS sistemoje – buvo išdraskyti, išvogti ir išnešti. Per trumpą laiką šie asmenys krovė turtą, nesiskaitė su visuomene, su teisėsauga. Trečiasis etapas yra privatizavimo skandalai - pradedant cukraus fabrikų, alitų ir baigiant skirstomųjų tinklų privatizavimu. Įdomūs šiame kontekste yra žurnalisto Eduardo Eigirdo pamąstymai apie trijų kastų sistemą, kurioje

aukščiausią kastą užima žmonės, gyvenantys iš kapitalo prieaugio, antroji kasta – politikai ir biurokratai, aptarnaujantys aukščiausią kastą, trečia kasta – visi mokantys SoDros mokesčius ir išlaikantys biurokratus, kurie aptarnauja žmones, gyvenančius iš kapitalo prieaugio. Negaliu pasakyt, kad šita formulė nėra teisinga. Politikų padedami, žmonės gyvena iš kapitalo ir šitaip krauna sau kapitalą. Todėl verslininkas asocijuojamas su vagimi.

Keli neigiami veiksniai suformavo neigiamą požiūrį į žmones, kurie yra visos mūsų gerovės stuburas. Kol tarp visuomenės ir verslo augo siena, daugybė mažų ir didelių verslininkų atsakingai dirbo – sąžiningai mokėjo mokesčius, išlaikė valstybę, kūrė darbo vietas. Smulkus ir vidutinis verslas kuria 80 proc. Lietuvos ekonomikos.

Tai ir šeimos kepyklėlė, ir kirpyklos, ir nedidelės gamybinės įmonės, ir eksportuotojai. Jie suneša į biudžetą pinigus, už kuriuos visi yra išlaikomi – tiek valdžia, tiek socialinė sistema, tiek sveikatos apsauga. Visi mes esame išlaikomi iš tų resursų. Šitie žmonės kantriai, sunkiai dirba ir kuria darbo vietas kitiems.

17

VERSLAS 2.0

Sovietinė sistema bendruomenę kūrė iš individų, kurie tam priešinosi. Dar blogiau, iškovojus nepriklausomybę, kiekvienas žmogus užsidarė, kito žmogaus bėdos ir skausmas tapo jam svetimi. Sovietinis mentalitetas

EKONOMIKA ŪKIO EFEKTYVUMO DIDINIMAS

Atversime rinkai sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų sektorius, tęsime valstybės valdomų įmonių pertvarką bei gerinsime sąlygas smulkiajam verslui.

LIETUVOS EKONOMIKOS GLOBALIZAVIMAS

Padėsime didinti eksportą ir plėsti jo geografiją, toliau tęsime užsienio investicijų medžioklę bei sukursime prielaidas Lietuvai tapti Šiaurės-Baltijos regiono paslaugų centru.

EKONOMIKOS INOVATYVUMO DIDINIMAS

Skatinsime verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą, įmonių jungimąsi į klasterius ir verslo investicijas į inovacijas. Padėsime įmonėms siekti aukštesnės pridedamosios vertės ir skatinsime „Startupų“ plėtrą.

DARNIOS BENDRUOMENĖS KŪRIMAS

Tęsime verslo reguliavimo pertvarką, įvesime dviejų datų taisyklę, o licencijas išduosime pasitikėjimo pagrindu.

susidėjo su merkantilizmu ir gavosi sprogstantis užtaisas. Žmonės užsidarė savo celėse, kiekvienas bandė kažką kurti. Tie, kuriems pasisekė, nelabai suprato ir dabar dauguma nelabai supranta, kodėl jie turi dalintis. Atėjęs materializmas ne sulipdė bendruomenę, o ją dar labiau atskyrė. Komunistai prisidėjo prie egoizmo ir godumo kerojimo, merkantilizmas – prie neracionalumo ir labai trumpos perspektyvos matymo. Visuomenė turi būti sąmoninga, visuomenė turi dalintis. Sąmoninga visuomenė greičiau turtėja. Verslas turi dalintis ir taip kurti didesnį vidurinį sluoksnį, kuris būtų vartojimo jėga.

Taigi neigiamą dabartinį požiūrį į verslą suformavo sovietizmas ir merkantilizmas. Nepasitikėjimas, požiūris į kitą žmogų tik per asmeninę naudą, nenoras įsijungti į platesnę bendruomenę. Mes turime didžiulę nepasitikėjimo kultūrą tarp visų visuomenės sluoksnių. Šitas nepasitikėjimas išvirsta į socialinę atskirtį. Verslas, turėdamas finansinius svertus ir galėdamas prisidėti prie bendruo18

menės, turi suvokti, kad darbuotojas yra dalininkas versle, ir galvoti apie teisingą darbo užmokestį. Rinka diktuoja užmokestį, bet verslininkas privalo galvoti ir apie aplinką, kurioje gyvena. Verslininkas turi būti lyderis, vesti visuomenę, kad ji taptų turtingesnė.

Ką valstybė ir politiniai lyderiai gali padaryti? Pirmiausia, kaip tikslą turim išsikelti pasitikėjimo kultūros ir įstatymo viršenybės – kad įstatymai galioja vienodai visiems – kūrimą. Mes turime keisti tokį santykį tarp valstybės ir verslo, kai verslas tik žiūri finansavimo per ES ar pan., o valstybė žiūri tik kaip surinkti daugiau mokesčių. Valstybė ir valdininkija turėtų žiūrėti į verslą kaip į savo gerovę, nes iš verslo suneštų lėšų išlaikomas švietimas, sveikatos apsauga.

Požiūrį į verslą valstybė demonstruoja per verslą kontroliuojančias institucijas. Tas santykis tarp verslo ir valstybės buvo visada ypatingai blogas. Verslininkas institucijų akyse būdavo potencialus nusikaltėlis. Kuo mažesnis verslininkas, tuo didesnis nusikaltėlis. Mūsų kontroliuojančių institucijų reforma tą santykį pradeda keisti – institucijos tampa daugiau patarėjos. Svarbu, kad verslas pajustų, jog valstybė juo rūpinasi.

Valstybinės įmonės, kurios užima didelę ekonomikos dalį, dažnai dirbo sau, o ne visuomenei, buvo virtusios šeimyninio įdarbinimo įstaigomis, kuriose nebuvo matomas bendruomenės interesas. Valstybinės įmonės turi daryti didžiausią indėlį į žmonių gerovę. Natūralūs monopoliai turi be galo stengtis palengvinti žmonių gyvenimą – mažinti šilumos, vandens ar kitas kainas. Pertvarkydami valstybės įmones pagal vakarietišką modelį mes rodėme pavyzdį visam privačiam verslui.

Naujas reguliavimas verslui turi būti prognozuojamas.

Pavyzdžiui, du kartus per metus ir kiekvienais metais tomis pačiomis dienomis. Aš ir šiandien manau, kad naktinės reformos buvo neišvengiamos.

Atsiskaitymuose su verslu valstybė turi demonstruoti atsakomybę ir pavyzdį ir tą aiškiai pasakyti verslui: mes atsiskaitome laiku, jūs turite laiku atsiskaityti su savo darbuotoju už jo darbą.

Licenzijų išdavimas – didžiausias verslo nepasitikėjimo pagrindas. Verslui gauti licenzijas turi užtrukti nuo 30 iki 60 dienų. Vien dėl tokios smulkmenos mes išsaugotumėme du tūkstančius darbo vietų. Nerizikingiems verslams licenzijos turi būti išduodamos kitą dieną po prašymo pateikimo. Jeigu reikalingi papildomi dokumentai, verslas viską sutvarko ir pristato vėliau. Taip valstybė parodytų verslui pasitikėjimą. O pasitikėjimas yra vienintelis kelias į valstybę su nepalaužiamu stuburu.

TIKRIEJI LYDERIAI

KAI NORI, GALI PADARYTI DAUG

Ar gali lietuviai sukurti valstybę, kurioje kiekvienas jaustųsi orus ir kuria didžiuotumės prieš visą pasaulį? „Gali, – atsako Irena Degutienė, – jei tik prisimins geriausius mūsų tautos bruožus ir kūrybiškai žvelgs į naujus iššūkius ir galimybes“. Tačiau pradėti turime kiekvienas nuo savęs, o ne laukti, kol iniciatyvos imsis kaimynas, kuriam galėsime tik pavydėti.

OLGA POSAŠKOVA

POLITIKO LEMTIS – ĮSIKLAUSYTI IR SUPRASTI Seimo Pirmininkė prisimena, kad prieš trejus metus jai teko pradėti darbą Seimo vadovės pareigose labai sunkiu metu. „Tuomet valdančioje koalicijoje vyko aižėjimas, trūko dialogo su opozicija. Tad man pačiai reikėjo daug vidinės ramybės, tolerancijos ir noro klausytis“, – sako I. Degutienė. Jos nuomone, būtent noro įsiklausyti į oponentus Lietuvos politikoje šiandien ypač trūksta.

Nes visų pirma žiūrima, kas siūlo, o ne ką siūlo. „Tačiau jei opozicija siūlo visai Lietuvai naudingus projektus, kam juos atmesti vien dėl to, kad siūlo ne politiniai partneriai?“, – klausia viena iš TS-LKD lyderių. Ji atkreipia dėmesį, kad ne tik politikoje, bet ir gyvenime galioja taisyklė: jei įsiklausai į kitą žmogų, tai ir jis pradeda tave geriau girdėti. „Negalime gyventi kitaip, kaip tik stengdamiesi vienas kitą suprasti, vienas su kitu kalbėtis, matydami ir tai, kas mūsų gyvenimuose ir darbuose

yra gražu. Mes pripratome savotiškai net mėgautis nesėkmėmis, kartais jų net specialiai ieškoti. Tai nėra gerai“, – sako I. Degutienė. Juk ir kai tėvai vaikui šeimoje nuolat kartoja: “tu blogas blogas blogas”, jis vieną dieną sau pasako,- jei jau esu blogas, tai toks būsiu ir toliau. Todėl būtina nesigardžiuoti klaidomis ir nesėkmėmis, o iš jų mokytis. „Ir dar svarbiau: matyti savo stiprybes, laimėjimus, juos įtvirtinti ir siekti dar daugiau. Tada mūsų gyvenime visoje Lietuvoje bus daugiau ramybės, pasitikėjimo savimi ir vieni kitais“, – sako I. Degutienė.

SOLIDARUMAS IR ABIPUSĖ PAGARBA KURS GERESNES DARBO IR GYVENIMO SĄLYGAS Seimo Pirmininkė pastebi, kad dažnam eilinio žmogaus gyvenimas dabar atrodo esąs daug sunkesnis, nei prieš 20 metų. „Tačiau tai tik regimybė, nes šiandien iš žurnalų ar laidų žinome, kaip kas gyvena, kokiais auto19

TIKRIEJI LYDERIAI

mobiliais važinėja, kokius namus turi. Anksčiau būdavo tik gandai apie sovietų vadų ir vadukų vilas ir pirtis, spec. parduotuves“, – sako I. Degutienė. Jos pastebėjimu, gal todėl mumyse ir yra daugiau troškimo turėti tai, ką turi ir kiti, gal kiek geriau gyvenantys, žmonės.

Tačiau I. Degutienė sakosi iš pokalbių su verslininkais puikiai žinanti, kad jų darbas juos persekioja ir sapnuose, o turtų jokie aitvarai nesuneša. „Darbštus verslininkas savo išmaniojo telefono nepaleidžia iš rankų net ir šventėse. Nesu tikra, ar žinodami tokią realybę visi žmonės sutiktų keistis su jais vietomis vien dėl geresnės buities“, – sako I. Degutienė. Tuo pačiu ji pastebi, kad ir nemaža dalis verslininkų yra nepakankamai jautrūs ir solidarūs su mažiau turinčiais. „Mums reikia abipusės pagarbos ir solidarumo, kurie sudarytų geresnes sąlygas darbui ir gyvenimui visiems. Tikiu, kad tokia nauja karta jau žengia į Lietuvos politiką ir verslą, – tvirtina I. Degutienė ir sako tikinti, kad sunkiau gyvenantys ateityje sulauks tvirtesnės pagalbos rankos. – Juk negalima žmonių barti ar kaltinti, nes tai nepadės.

Reikia padėti norintiems siekti keisti gyvenimą“. Ji pabrėžia, kad neturėtume baimintis emigracijos, o įžvelgti šiame procese naujas galimybes. „Išvykusieji iš Lietuvos gali daug ko išmokti, įgyti pasitikėjimo savimi.

Tikiu, kad jie sugrįš pasikeitę ir atneš naują kultūrinį klimatą ir į verslą, ir į viešąjį administravimą, ir į politiką“, – sako I. Degutienė.

20

EUROPOS SĄJUNGOJE LIETUVA NEBĖRA VIENUI VIENA PRIEŠ RUSIJĄ Lietuvai tapus ES nare, mūsų mąstymas ir vertybės ėmė keistis, pastebi I. Degutienė. „Šiandien Lietuva yra lygiateisė narė, tokia pat, kaip Vokietija ar Airija. Ir mes lygiai su kitais rezultatyviai giname savo požiūrį ir savo interesus. Juk po atkaklaus mūsų darbo Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl „Gazpromo“ monopolinės veiklos.

Būdami vieni, to nebūtume pasiekę. O dabar Putinas priverstas stoti akis į akį su visa Europos Sąjunga ir pripažinti, kad Rusijos mums taikomos energijos kainos – tai ne ekonomika, bet politika. Ir mes esame baudžiami, nes esame nepaklusnūs politiškai“, – sako ji.

SIBIRĄ IŠGYVENĘS LIETUVIS I. Degutienė pastebi, kad lietuvis kai nori, gali padaryti labai daug. „Mūsų užsispyrimas ir atvirumas naujovėms, derantis su sveiku atsargumu, mūsų darbštumas leido išgyventi baisiausiomis Sibiro tremties sąlygomis“, – sako ji ir atkreipia dėmesį, kad net ir priespaudos metai nesugriovė mūsų moralės ir laisvės troškimo. „Kitaip nebūtų buvę Sąjūdžio ir Kovo 11-osios. Nebūtų ir laisvoje šalyje užaugusios naujos kartos, kuri perima ir Lietuvos, ir Vakarų Europos geriausią patirtį. Todėl svajodama apie Lietuvos ateitį, matau ją gražią, kultūringą, pasiturinčią. Tada kiekvienas darbas įgyja naują prasmę“, – tvirtina I. Degutienė.

LIETUVA IR KAIMYNAI

ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ

„Bunda jau Baltoskandija“– taip pernai rugsėjį populiarią Atgimimo dainą „Bunda jau Baltija“ perfrazavo Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Taip vadinosi jo komentaras apie artimesnį Šiaurės ir Baltijos šalių gyvenimą, kurio jis nori. Praėjus metams jo įkarštis toliau burti mažesnį ratelį didelio ES rato viduje neslūgsta.

Kas yra Baltoskandija?

ANDRIUS UFARTAS/BFL

Tai terminas, kurį nukalė bene žymiausias geopolitikas Lietuvos istorijoje, profesorius Kazys Pakštas. Galiu jį pacituoti: „Baltoskandija – tai dieviškai subalansuotas regionas. Ateityje čia turi įsitvirtinti glaudi Baltijos ir Skandinavijos tautų politinė, ekonominė ir kultūrinė sąjunga. Tai būtų savo kalbą, kultūrą ir papročius puoselėjančių nedidelių valstybių konfederacija, kurių saugumą ir klestėjimą užtikrintų milžiniškas Baltoskandijos gyventojų energijos ir gebėjimų potencialas“. Šiemet 51 metai nuo Pakšto mirties. Jis mąstė didelėmis kategorijomis.

Vakar kalbėjau su kolega, Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininku. Visi pastebi, kad be didžiųjų britų ar vokiečių krizę geriausiai atlaikė šitas regionas – Baltijos ir Skandinavijos valstybės.

Baltoskandiški ryšiai yra tamprūs. Skandinavijos valstybės buvo mūsų neoficialūs kuratoriai, kai atkūrėme nepriklausomybes, kai stojome į ES. Lietuvą globojo Danija, Latviją – Švedija, o Estiją – Suomija. Danijos buvęs prem-

jeras Uffe-Ellemannas Jensenas buvo tiesiog mūsų šauklys JAV, kai stojom į NATO. NB8, tai yra aštuonias Šiaurės ir Baltijos valstybes, pernai jungdavo 461 skrydis per savaitę. Matome ir tai, kad „Via Baltica“ yra perkrauta, joje daug avarijų, nes ji per siaura, ją planuojama išplėsti. O kai tik pradėjome ją statyti buvo daug abejonių: „Kas važiuos iš šiaurės į pietus?

Rytai-Vakarai mūsų ateitis“. Lyginant su 2008 m., mūsų eksportas į Estiją išaugo 45 proc., į Švediją – 30, į Suomiją ir Norvegiją – po 20 proc. Tai ne milijonas ir ne trys.

Gal mūsų finansinė sistema krizę atlaikė todėl, kad mūsų stuburas buvo tradiciniai konservatyvūs skandinavų bankai. Suomija ir Švedija, kurios nėra NATO narės, dabar labai rimtai konstruoja savo vietą, kaip jiems sutikti grėsmes, kurios ateina ne tik iš Rytų, bet ir iš Arktikos, kur yra dujos. Mes esame pakviesti į Šiaurės gynybos bendradarbiavimą, skandinavai plėtojo tai tarpusavyje, ir mus pakviesti buvo jų iniciatyva.

Taigi šita baltoskandiška kryptis yra nauja, gera ir čia niekas nieko naujo neatrado.

21

LIETUVA IR KAIMYNAI

Kita vertus, kai kas kalba niekus ir bando uždaryti mus viename regione, kad mes turime būti tik centrinėje Europoje. Aš manau, kad mes tu-

riausi tautos atstovai, bet ir tie, kurie čia vietos neberanda, nes yra čia apsivogę, prasiskolinę ar dar ką nors prisivirę. Išvažiuoja ir tokie, ir geriausi specialistai, už kuriuos skandinavai man kiekvieną kartą dėkoja kaip maldelę kartodami.

UŽSIENIO POLITIKA TRANSATLANTINIS SAUGUMAS

Vadovaudamiesi principu „kuo daugiau JAV Europoje, tuo saugesnė Lietuva“, toliau remsime JAV įsitraukimą į Europos saugumo sistemą.

ES POLITIKA

Sieksime tolygios, mūsų valstybės saugumą ir ekonominę plėtrą užtikrinančios ES integracijos.

Toliau remsime ES Rytų kaimynystės politiką, o ES veikimo kryptis ir gynybinius pajėgumus derinsime su transatlantiniais partneriais.

ŠIAURĖS-BALTIJOS REGIONAS

Vienydamiesi su socialine gerove garsėjančiomis Šiaurės šalimis, sieksime, jog Šiaurės-Baltijos regionas taptų vieninga finansine ir ekonomine erdve bei glaudžiai bendradarbiaujančia saugumo bendruomene.

rime būti ir ten, ir ten, bet jokiu būdu nesakyti „Blogai, mes keičiam kryptį“. Mes krypties nekeičiame. Visa Vidurio Europa, Vyšegrado grupė mums bus itin svarbi. Dėl 2014-2020 m. biudžeto su Vidurio Europa mes esame sąjungininkai, nes visgi skandinavai yra mokėtojai, o mes ir Vyšegradas – gavėjai. Bet dėl to mes neatsisakome Baltoskandijos idėjos.

Ar Skandinavijos valstybės į Baltoskandiją žiūri taip pat, kaip Lietuva?

Požiūris negali būti toks pats, nes ten kai kurie visuomenės sluoksniai mus dar tik atranda. 50 metų mes buvome ištrinti iš žemėlapio.

Kai kurioms Skandinavijos vyriausybėms buvo galbūt patogiau nutylėti Lietuvos istoriją, neįtraukti į vadovėlius, grąžinti iš SSRS į Švediją pabėgusius kareivius lietuvius, latvius, estus atgal komunistams. Aišku, nepuošia mūsų tai, kad išvyksta į Skandinaviją dirbti ne tik patys ge22

Briuselyje, kai vyksta Užsienio reikalų taryba, susirenka užsienio reikalų ministrai, ir Bendrųjų reikalų taryba, tai šešios valstybės kaip taisyklė turi pusryčius – renkamės, perbėgam per darbotvarkę. Kitos valstybės taip nedaro, nebent Vyšegradas ypatingais atvejais susišoka, o pas mus toks glaudus bendradarbiavimas yra rutina. Ir mes nebe globotiniai, o lygūs partneriai.

Kaip Švedijos ministras pirmininkas Fredrikas Reinfeldtas sugalvojo atsiprašyti Lietuvos už tą ignoravimą ir kareivių grąžinimą SSRS? Neteisybės supratimas ankstesnių Vyriausybių buvo išsakomas užuominomis. Visi mes vienokiais ar kitokiais būdais agitavom, rašėm, kalbėjom su švedais, kad jie pokariu elgėsi nelabai padoriai ir praeito vizito metu Švedijos premjeras pasakė tuos atsiprašymo žodžius, kad dešimtmečius Švedija nepripažino Baltijos šalių kančių, kad baltų ekstradicija yra tamsus Švedijos užsienio politikos momentas. Tai rodo, koks pasitikėjimas yra mūsų santykiuose.

Tai labai kilnus dalykas. Mes to tikimės kada nors sulaukti ir iš Rusijos.

Nuo 1990 m. kalbame, kad turime gyventi kaip Švedijoje. Ar pritariate šiam teiginiui?

Aš nenoriu supanašėti, nenoriu daug ko, kas man atrodo neįprasta.

Aš manau, kad mes esam daugiau anglosaksiškos kultūros žmonės, kad mes daugiau individualistai, mane varžytų per didelis bendruomeniškumas. Pavyzdžiui, Švedijoje bendruomenė, kaimynai gali tau neleisti pirkti arba parduoti savo butą.

Pas mus ir mokesčiai mažesni negu Švedijoje. Aišku, man patinka jų požiūris į žmogų, šeimą. Mes norime būti kartu, bet mes, nei lietuviai, nei švedai, nenorim supanašėti.

Kaip dažnai Lietuva matoma Šiaurės šalimi pačioje Lietuvoje?

Aš manau, kad pačioje Lietuvoje į Lietuvą taip nežiūrima, bet mus taip mato daug pasaulio valstybių, Vidurio Europos valstybės kai kurios taip mano, pietinės valstybės – šimtu procentų. Buvau Kipre – „Ten jūs visi kartu su švedais“. Manau, kad ir britai mato mus šiauriečiais. Tik prie Camerono vyriausybės atsirado Šiaurės lankas, prasidėjo Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir Baltijos premjerų susitikimai. ES regionalizacija nėra blogas dalykas, jeigu ta regionalizacija neišmeta tavęs iš ES. Jeigu jus paprašytų pabūti gidu Šiaurės šalyse, ką jūs tam žmogui parodytumėte?

Helsinkyje – Nacionalinę galeriją, kur yra fantastiškų XIX a. peizažų. Nuvesčiau dar prie Mannerheimo kapo,– tai jų didvyris, atlaikęs Žiemos karą. Kuklus, bet labai įspūdingas mauzoliejus. Švedijoj vesčiau į Karaliaus rūmus. Švedijos muziejuose galima pamatyti, kas buvo iš Lietuvos išvežta per karus, kokie buvo mūsų santykiai. Paskui vesčiau į centrinę Stokholmo aikštę su požeminiais perėjimais, kurie buvo suprojektuoti architekto ir Lietuvos partizano Pajaujo. Nuvesčiau pažiūrėti karo laivo Vaza, kuris tik išplaukė ir apvirto, dabar ištrauktas ir rekonstruotas. Norvegijoje vesčiau naktį pasivaikščioti po Oslą, taip pat Bergeno uostas labai gražus. Islandijoje yra tokie atviri silikoniniai tvenkiniai. Aplinkui garuoja siera ir kūpso krūvos balto silikono.

GAIRĖS

UŽSIENIO POLITIKOS APŽVALGA EMANUELIS ZINGERIS

TEODORAS KIRŠERIS IR ŠARŪNAS MAŽEIKA/BFL / ASMENINIS ARCHYVAS

Dvidešimt dveji metai “Vasario 16-osios Lietuvos” (1918-1940) ir dvidešimt dveji metai „Kovo 11-osios Lietuvos“ (1990-2012). Ar pasiekėme daugiau, nei iki karo, ar esame dabar saugesni? Ar visiems laikams saugiau įrėminome savo brangią Nepriklausomybę? Ar mūsų politinis svoris svaresnis nei ekonominiai šalies rodikliai?

Dabar, skirtingai nei iki karo, mūsų sąjungininkai NATO ir ES mus gerbia kaip lygiaverčius partnerius bei mano, kad esame subrendusi valstybė ir mokame tvarkytis dar geriau, nei kai kurios ES senbuvės iš pietų. Gerbia mus ir už mokėjimą būti atviriems visam pasauliui ir skleisti į Rytų Europą demokratinį gyvenimo būdą. Briuselio vadovai rikiuodami savo dienotvarkę aiškiai prabilo mūsų visų balsu Rytams apie dujų kainas. Tad kuo toliau, tuo labiau, tolstame nuo galimo dvidešimt dviejų metų valstybingumo baigties sugretinimo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad mūsų dabartinės kartos išvengs tarpukario Lietuvos lemties.

Tačiau turime įvardyti ir iššūkiu. Pagrindinis iššūkis dabar yra JAV, manančių, kad Europa jau pakankamai apginta, traukimasis iš Europos – ir tai, kaip tai supranta Rusija. Žinoma, JAV turi ir savo tikslų, bet mes privalome patys rūpintis savo saugumu.

Tie keturi naikintuvai, kurie skraido iš Šiaulių, yra labai trapi realybė.

Jie negali būti pastatyti prieš tas milžiniškas pajėgas, kurios yra už Europos Sąjungos sienos. Ten išdėstytos milžiniškos divizijos, šimtai lėktuvų. Ir nors misija Zokniuose buvo paversta nuolatine, vis tiek manau, kad tai galima vadinti tik laikinosiomis priemonėmis, jos per menkos.

Gynybos planai yra jau suteikti Baltijos valstybėms ir Lenkijai, tačiau to negana. Manau, mes nusipelnėme daugiau. Šie gynybiniai planai nėra kaip nors nukreipti prieš Rusiją, jie skirti tam, kad tie žmonės, kurie savo kabinetuose kabinasi Petro I-ojo portretus, pagaliau pamirštų apie Lietuvą ir Baltijos valstybes ir nustotų mąstyti taip, kaip yra įpratę. Nes dabar mes jiems vėl atrodome kaip gardus kąsnelis.

Mes patys nenorime nieko gąsdinti, bet mes nenorime ir būti gąsdinami – ir nebūsime. Mes negalime būti silpni, kai mus šantažuoja iš Rytų, kad neteksime krovinių į Klaipėdą.

Mes privalome būti stiprūs, kai už sienos stovi raketos ir išrikiuotos divizijos. JAV, turėdama svariausią įtaką NATO, vis dar išlieka mūsų saugumo garantas. Bendradarbiaudami su mūsų partneriais Europoje – Vokietija, Lenkija – turime siekti, kad NATO gynybos misija Lietuvoje būtų nuolatinė ir kad ji būtų sustiprinta.

Tai Lietuvos visuomenės daliai, kuri buvo įpratusi prie sovietinio gyvenimo būdo, gali būti sunku suprasti, kad kai mes paskelbėme Nepriklausomybę, mes atsisakėme to gyvenimo būdo ir pasirinkome vakarietiškąjį. Tai reiškia, kad mes esame kitokie. Kad mes esame už laisvą pasirinkimą, už asmeninę laisvę, už krikščioniškas vertybes, kurias mums nešė Brunonas.

VILIJA ALEKNAITĖABRAMIKIENĖ

2011 metų vasarą pirmą kartą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės asamblėjos istorijoje Politikos ir saugumo komiteto raporto rengėja buvo išrinkta moteris – lietuvė, Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Komitetas atsakingas už karinį saugumą ir ginklų kontrolę.

Sėkmingai pasirodžiusi, šiemet ji buvo perrinkta antrą kartą. Kartu su ja vadovauti Politikos ir saugumo komitetui buvo išrinktos dar dvi moterys: švedė ir norvegė. Tai pirmas kartas, kai pagrindiniam komitetui patikėta vadovauti trims moterims iš Šiaurės-Baltijos regiono.

Anot V. Aleknaitė-Abramikienės, nedidelėms valstybėms labai svarbu aktyviai veikti tarptautinėse organizacijose, nes tik taip jos gali padidinti savo svorį tarptautinėje arenoje ir išreikšti savo nacionalinius bei regiono interesus. Būsimasis Seimas ir Vyriausybė savo gebėjimais ir bendra politine kultūra ilgam suformuos Europos ir pasaulio nuomonę apie Lietuvą jos pirmininkavimo Europos Sąjungai metu.

Švedijos parlamentarė, princesė Walburga Habsburg-Douglas: „Nuo tada, kai Vilija įsijungė į ESBO PA veiklą, Lietuva tapo kur kas pastebimesnė šalis.“

23

PAGRINDAI

ATKURTI PAGARBĄ ŠEIMAI IR SANTUOKAI

Netikėtai greitai tradicinė vyro ir moters šeima, susilaukianti vaikų, tapo nebemadinga, tarsi atgyvena. Sekdami abejotinais pavyzdžiais, labai greitai pamiršome, kad vaiko teisė turėti mamą ir tėtį yra pamatinė. Kad šeimos yra valstybės pagrindas, ir tik padėdami tvirtoms šeimoms auginti daugiau nei po du vaikus, išvengsime išnykimo. Tam ir turi būti sukurtos kuo palankesnės sąlygos.

Neseniai su kolegomis M. Adomėnu ir E. Vareikiu pristatėte pasaulinę Šeimos teisių deklaraciją. Kokios fundamentalios šeimos teisės joje akcentuojamos? Šitos deklaracijos esmė – priminti mūsų bendruomenei, kad visos priimtos žmogaus teisių normos neatsiejamos nuo krikščioniškų vertybių ir žmogaus orumo supratimo. Kai jos buvo rašomos, niekam nekilo abejonių, kad šeima – tai vyro ir moters sąjunga. Dabar mėginama viską apversti aukštyn kojom, iškreipiant pačią esmę, 24

ir tai turi dramatiškas pasekmes visai Vakarų Europai.

Jos senėjimo procesas yra nulemtas tos ląstelės, iš kurios vienintelės ir kyla gyvybė, t.y. šeimos, suardymo. Šios deklaracijos esmė yra pasirūpinti, kad visi parlamentarai stengtųsi puoselėti tas vertybes, neužmiršdami, kad bazinės vaiko teisių vertybės – teisė turėti tėvą vyrą ir motiną moterį. Yra bazinė dar negimusio vaiko teisė būti apsaugotam, tuo pačiu apsaugant nėščią moterį nuo intervencijos. Tai prigimtinės teisės, kurios turi būti ginamos. Jos ne kokios nors išvestinės, kurios

PAGRINDAI

kartais ginamos taip, kad tampa nebe teisėmis, o privilegijomis.

Kaip stipri šeima prisideda kuriant stiprią valstybę?

SAMUELIS FILIPOVIČIUS

Mes negalime žmogaus prievarta sukišti į kažkokias struktūras, bet turime skatinti žmones išlaikyti kuo tvirtesnes šeimas ir padėti jiems tose šeimose gyventi. Jei mes iškeliame šeimą kaip pagrindinę socialinę vertybę, tai tada ir mokestinė valstybės politika turi į ją orientuotis. Tai, ką gali sutvarkyti šeima, reikia palikti šeimoje, jeigu šeima negali susitvarkyti – ji deleguoja tą teisę bendruomenei, ir tik jeigu bendruomenė nesusitvarko, tada įsikiša valstybė. Taip pat turime ir demografinę politiką orientuoti į didesnes, trijų ar keturių vaikų šeimas.

Kitaip bendruomenė negali išgyventi. Naujovės visuomenėje, kur egzistuoja tik sena darbo jėga, neįmanomos.

Juk ji niekada neatlaikys konkurencijos prieš jauną darbo jėgą. Suprantant šitą fundamentalią šeimos reikšmę šiandien, svarbus dar vienas principas: mes turime keisti visuomenės požiūrį į karjeros ir šeimos prioritetinę tvarką. Juk vaiko auginimas šeimoje turėtų būti laikytinas žymiai didesniu pasiekimu, negu asmeninės karjeros siekimas.

Kokios yra pamatinės problemos priežastys?

Mes kuriame daugybę konsultacinių tarnybų, padedančių išskirti žmones, bet neturime jokios infrastruktūros, kuri konsultuotų žmones, kaip tarpusavyje sugyventi. Mokyklose vietoj to, kad vaikai būtų ruošiami šeimai, juos imama ruošti aktyviam lytiniam gyvenimui atskirai. Mes turime atkurti pagarbą šeimai, nes žmogus pirmiausia yra socialinė būtybė.

Taip, vaikas turi teisę turėti abu tėvus, tad valstybė turi daryti viską, kad jis gyventų kuo tvirtesnėse šeimose. Kuo daugiau tvirtų šeimų – tuo stipresnė valstybė. Visas kompleksas anksčiau minėtų priemonių yra nukreiptas į jos sustiprinimą. Jeigu nepavyksta sukurti stiprios šeimos, juk visaip gyvenime būna, vaiko auginimas, nepaliekant jo kažkur kitur, taip pat yra visuomenei svarbi funkcija, kuri verta didelės pagarbos.

ŠEIMA KURSIME ŠEIMAI PALANKIĄ APLINKĄ

Mokestinę politiką susiesime su šeimos pajamomis. Šeima turi būti skatinama auginti daugiau nei du vaikus. Laikysimės principo, kad valstybė privalo rūpintis visais vaikais, tiek augančiais šeimoje, tiek be jos.

YPATINGAS DĖMESYS VAIKŲ GEROVEI

Plėtosime prevencines paslaugas šeimoms: kompleksinės pagalbos šeimoms centrus, dienos socialinės priežiūros paslaugas vaikams ir šeimoms vaikų dienos centruose.

PAGALBA KRIZEI IŠTIKUS

Sieksime teikti paslaugas jaunoms, pozityvios tėvystės įgūdžių stokojančioms šeimoms, mediacijos paslaugas besiskiriančioms ar krizių ištiktoms šeimoms.

Kokių priemonių siūlytumėte imtis žlungančio šeimos prestižo atstatymui?

Norėčiau Jums pasiūlyti tapti mitų griovėju. Ar iš tiesų mes pensijas užsidirbame patys?

Pirmiausia siūlyčiau mąstyti racionaliai ir nesusižavėti tomis naujovėmis, kurios dabar ardo Vakarų Europos valstybes. Jeigu ir mums kaip britams reikės rašyti gimimo liudijimuose, kad vaikas turi ne tėvą ir motiną, o partnerį Nr. 1 ir partnerį Nr. 2, tai jau bus problema. Kitas dalykas – išsaugoti vaiko auginimo prioritetus naujai leidžiamuose įstatymuose. Tai įteisintų principą, kad vaiko auginimas šeimoje yra visuomenei naudingas darbas.

Taip pat svarbu kurti tokias valstybines infrastruktūras, kurios suteiktų žmonėms labai geras darbo vietas. Tik taip pavyks susigrąžinti tiek jaunas šeimas, kurios išvažiavo, tiek sustabdyti tas, kurios ruošiasi tokiam žingsniui. Tik dideli ir ilgalaikes, gerai apmokamas darbo vietas sukuriantys projektai gali užtikrinti stabilią šeimų padėtį Lietuvoje.

Tai mitas. Visas pensijas – tiek socialinio draudimo, tiek kaupiamąsias pensijas, mums uždirba mūsų vaikai.

SoDros atveju tai vyksta visiškai tiesiogiai. Kad pensijos būtų didesnės, turi arba smarkiai padidėti dirbančiųjų skaičius, arba reikia pakelti mokesčius. Su kaupiamuoju draudimu lygiai tas pats, nes jeigu nėra efektyviai dirbančios jaunosios kartos, tai nebus efektyviai dirbančių įmonių. Nesant tokių įmonių, nebus ir kur investuoti tų pinigų, kuriuos mes surinksime kaupiamuosiuose fonduose. Vadinasi, turėsime žymiai mažesnį pelną, ir galiausiai paaiškės, kad mes nieko nesukaupėm.

Neseniai prakalbote ir apie fundamentalią vaiko teisę turėti abu tėvus ir augti šeimoje. Kokiu būdu ši teisė gali būti užtikrinta? Koks šiuo atveju turėtų būti valstybės požiūris į vienišas mamas?

Jūs pats turite didelę šeimą, užauginote netgi tris sūnus.

Kokią pasaulėžiūrą stengiatės puoselėti šeimoje?

Stengiamės mokyti savo pavyzdžiu. Juk jeigu tu kalbėsi vieną, o darysi kitą, tai tavo žodžiai bus tušti. Todėl pavyzdys visuomet yra geriausias mokytojas. Katalikiškoje šeimoje pasaulėžiūros vertybės yra natūraliai suprantamos ir kokių nors didesnių aiškinimų čia nereikia, o mūsų šeima ir yra katalikiška.

25

RŪPESTINGUMAS

JEI NORI GYVENTI SAU, GYVENK KITIEMS DONATAS JANKAUSKAS Ekonominio valstybės klestėjimo laikotarpiu egzistuoja didesnės galimybės padėti finansiškai silpnesniems visuomenės nariams, tačiau socialinės apsaugos sritis tampa viena sudėtingiausių ekonominiu sunkmečiu. Per pastaruosius metus teko intensyviai darbuotis norint suvaldyti vis prastėjančią finansinę situaciją. Drauge reikėjo užtikrinti, kad žmonės ir toliau laiku gautų jiems paskirtas socialines išmokas. Nestandartinėmis sąlygomis ieškota ir nestandartinių sprendimų. Šiandien susitikęs su žmonėmis galiu pažvelgti jiems į akis – visa tai pavyko ir jau galime matyti rezultatus.

Pastaraisiais metais Lietuva pirmauja ES pagal jaunimo nedarbo mažėjimą. Daugybė jaunų žmonių pasinaudojo lengvatomis, kurios sunkmečiu įstatymais buvo įtvirtintos kaip laikinos priemonės. Viena iš pirmų startavusių buvo socialinio draudimo lengvata jaunam žmogui, kuris dar neturi darbo patirties – vienerius metus nuo įdarbinimo darbdaviai neprivalėjo mokėti įmokų būsimajai 26

pensijai, taip smarkiai sumažinti įdarbinimo kaštai. Nors ekonominės krizės akivaizdoje tokie pakeitimai buvo itin veiksmingi, normaliu laikotarpiu tokios lengvatos nebepasiteisina, tad šią vasarą atsisakyta programos tęsimo. Tačiau matydami teigiamus pokyčius darbo rinkoje jau suderinome su ES naują programos kryptį – darbdaviui yra kompensuojamas darbo užmokestis ir dalis socialinio draudimo įmokų už pirmus 12 mėnesių dirbančius pagal darbo sutartį žmones. Taip lengvata jaunimui liko, bet jau ne būsimos pensijos sąskaita.

Kartu su Finansų ministerija bei Invega įsteigtas Verslumo skatinimo fondas jaunimui. Smulkiam ir vidutiniam verslui pradėti arba plėtoti teikiamos paskolos, kurių net 95 proc. palūkanų yra dengiamos. Be jokių papildomų užmokesčių, be jokių kaštų yra teikiamos ir konsultacijos: nuo verslo pradžiamokslio iki buhalterinės apskaitos. Jauni žmonės, pasinaudodami tokiomis lengvatomis, kuria savo verslą dar studijuodami.

RŪPESTINGUMAS

SAMUELIS FILIPOVIČIUS

Su pasididžiavimu galime kalbėti apie praeitais metais Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą ir didžiulį savanorių būrį, svariai prisidėjusį prie to, kad svečiai apie Lietuvą išsivežtų pačius geriausius įspūdžius.

Ministerijos iniciatyva buvo priimtas savanoriškos veiklos įstatymas – taip padėti pamatai savanorystei Lietuvoje. Kartu su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba stengiamės kalbėti ir apie tą jaunimo dalį, kuri dabar egzistuoja savotiškame užribyje. Skaudu žiūrėti į sveiką ir darbingą žmogų, kuris įpratęs gyventi iš pašalpų ir dėl to laiko save protingesniu už tuos, kurie dirba.

Kita vertus, pasitaiko ir atvejų, rodančių, kad Lietuvos visuomenės sąmoningumas auga. Neseniai sulaukiau asmeninio kreipimosi dėl našlės pensijos atsisakymo, kuriame moteris teigė, jog „valstybei sunku ir aš atsisakau tos pensijos, tų keliasdešimties litų, aš pragyvenu, yra sunkiau gyvenančių“. Jaučiu, kad ir politikams pradėjus kalbėti tikrus dalykus, užuot bandžius įtikti kuo didesniam žmonių skaičiui kalbant tai, ką žmonės nori girdėti, pilietinis sąmoningumas tik didės.

Diskutuojant apie SoDros situaciją opozicija ypač mėgsta manipuliuoti deficito, skolos sąvokomis. Retas kuris šiandien prisimena, kad toks paprastas dalykas kaip laikino nedarbingumo pažymėjimas seniau sukeldavo gausybę sunkumų. Dabartinė elektroninė sistema leidžia žmonėms sutaupyti tiek laiko, tiek pinigų. Tai tik vienas pavyzdys, toli gražu ne pats svarbiausias, bet itin iliustratyvus, kasdieniškas ir apčiuopiamas. Taip pat laiku išmokėtos ir į buvusį lygį grąžintos pensijos nebuvo savaime susiklostęs dalykas. Drąsiai sakau, kad tai, kas buvo per pastaruosius metus įgyvendinta, užtikrino SoDros ateitį. Šiuo metu Seime vykstantys debatai dėl pensijų kaupimo reformos yra ilgalaikės krypties brėžimas.

Organizuodamas projektinius darbus jau gerokai anksčiau įsitikinau, kad Lietuvos bendruomenės, turėdamos savivaldos galimybes, yra pajėgios išspręsti žymiai daugiau problemų. Gal dėl to, kad pačiam teko galimybė prisidėti prie tokios bendruomenių savivaldos ir įsitikinti, kad tai iš tikrųjų veikia, tapau dideliu šios krypties entuziastu. Ministerijos, kaimo bendruomenių

3,1%

4,2%

6,1%

4,4%

sąjungos ir didžiųjų miestų bendruomeninių organizacijų darbo kartu dėka vietos bendruomenių savivaldos programa šiandien gyvuoja jau visose savivaldybėse ir seniūnijose. Jos galimybėmis besinaudojančios bendruo-

SOCIALINĖ APSAUGA DARBO VIETŲ KŪRIMAS

Gerinsime sąlygas verslo plėtrai, kad prarastos darbo vietos būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis ir kad darbo vietų daugėtų.

SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA

Senstanti visuomenė ir emigracija yra svarbiausi veiksniai, kurie ateityje turės įtakos valstybės ekonomikos augimui bei ribos socialinių paslaugų biudžetą. Siekdami užtikrinti valstybės ekonomikos augimą, socialinių įsipareigojimų vykdymą, o taip pat ir konkurencingą šalies ūkį, sieksime kuo daugiau darbingų žmonių įtraukti į darbo rinką ir kuo ilgiau juos išlaikyti dirbančius, gerinsime darbo rinkos funkcionavimą, tęsime socialinio draudimo sistemos pertvarką.

menės turi puikią progą įrodyti, kad valstybės lėšas galime patikėti į jų rankas. Jau dabar matyti nemažai konkrečių pavyzdžių – sutvarkytos vaikų žaidimų aikštelės, papuošta gyvenamoji aplinka ar išleistos knygos apie vietos bendruomenės istoriją. Kai kartu su bendruomene yra organizuojama socialinė pagalba žmonėms, ji ateina būtent tam žmogui, kuriam iš tiesų reikia padėti. Taip mažėja ir galimybės piktnaudžiauti valstybės parama.

Juk tas piktnaudžiavimas reiškia pasisavinimą ir atėmimą iš to, kuriam šiandien reikia labiau.

Pilietiškumo mūsų visuomenėje daugėja, ir prie to prisideda mūsų projektai – mobilus priimamasis, kuris vyksta į kiekvieną Lietuvos savivaldybę, jame žmonės gali ateiti pasikonsultuoti socialinės rūpybos klausimais, ir Socialinės pagalbos tarnyba, kuri važiuoja be išankstinio įspėjimo į bet kurią savivaldybę pamatyti realaus gyvenimo. Ten, kur ji jau pabuvojo, į socialinį darbą imama žiūrėti kaip į galimybę padėti žmonėms. Tikrai smagu, kad tai nevirsta kaimynų sąskaitų suvedinėjimu, o vis dažniau kalbama apie tuos, kuriems reikia padėti.

40,3% 12,5%

3,0%

7,6%

2,6% 14,8%

Socialinė apsauga Būstas ir komunalinis ūkis Švietimas Poilsis kultūra ir religija Ekonomika Gynyba Sveikatos apsauga Viešoji tvarka Aplinkos apsauga Valstybės skolos valdymas Įmokos į ES biudžetą Kitos paslaugos

Visada sakau: „Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems“.

Kai pamatai žmogų, kuriam pavyko padėti, pajunti, kad kam nors gera darydamas gali būti žymiai laimingesnis, negu tik kažką gaudamas iš kitų. Dažniausiai kaimynai, draugai ar giminės suglaudžia pečius tada, kai atsiranda sunkumų, bet kai matai solidarumą ir įprastoje kasdienybėje, tai atperka visą įdėtą darbą ir suteikia jėgų naujiems iššūkiams.

27

TĖVYNĖS SARGYBOJE

Kario žingsniu

Rasa Juknevičienė - pirmoji moteris Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro kėdėje. Kas yra ją sutikęs, su ja kalbėjęs ar bent matė, kaip ji nesutrinka ir aršiausio oponentų puolimo akivaizdoje, žino, kad Rasa yra viena iš tvirčiausių šalies politikių.

28

TĖVYNĖS SARGYBOJE

Ponia Juknevičiene, kokį ginklą geriausiai valdote?

Dar turbūt generolui J. Andriškevičiui esant kariuomenės vadu, poligone man pasiūlė pašaudyti pistoletu ir pataikiau į dešimtukus. Galvojau – atsitiktinai, bet kiek paskui tekdavo pabandyti, visada gerai sekdavosi, ypatingai šaudant pistoletu.

gurkšnodamas raudoną vyną sakė: „Dabar Lietuvoje gyventi bus nuobodu kaip Liuksemburge“. Aš pagalvojau – „Duok Dieve“, bet 2008-aisiais driokstelėjo Rusijos-Gruzijos karas. Tada visi supratome, kad narystė NATO yra tik įrankis saugumui.

Kokie yra naujausi ginklai Lietuvos kariuomenėje?

Vokiški automatiniai ginklai G36.

Ką reiškia žiniasklaidos pranešimai, kad Rusija dislokuoja ginklus Kaliningrade?

Visame Rusijos Vakarų regione labai intensyviai atliekama karinė reforma. Į vakarus ir į pietus, Kaukazą, nukreiptos pagrindinės lėšos Rusijos pajėgų modernizavimui. Tai pasireiškia moderniausių ginklų dislokavimu – tokių kaip raketos „Iskander“, kurios gali numušti taikinius ant žemės, esančius už 500-600 km. Jos dislokuotos prie Sankt Peterburgo. Tikėtina, kad šiais ar kitais metais jos atsiras ir Karaliaučiaus krašte. Visa Lietuvos teritorija bus lengvai pasiekiama moderniais ginklais. Karaliaučiaus sritis daugiausiai skirta sukurti pranašumą ore – zenitinių raketų kompleksas S400 gali numušti bet kokį oro taikinį 400 kilometrų spinduliu. Karaliaučiuje daug ir taktinio branduolinio ginklo. Taip pat kuriamos kosmoso pajėgos, skirtos priešraketinei gynybai.

ŠARŪNAS MAŽEIKA/BFL IR ALFREDAS PLIADIS

Kodėl Rusija taip bijo Vakarų?

Man sunku atsakyti, kodėl ši reforma nukreipta link NATO pasienio – nei Lietuva, nei NATO nelaiko Rusijos priešu, čia nevystome jokių puolamųjų ginkluočių, tik gynybines. Tokia jų politika – dabartiniams Kremliaus vadovams SSRS sugriuvimas yra didžiausia XX a. tragedija, ir jie bando neleisti aplinkinėms valstybėms artėti link NATO. Baltijos valstybėms bandoma daryti įtaką per energetiką, informacinę erdvę, kad jos neatsiplėštų.

Rusija stebi Vakarus – galbūt bus galima pasinaudoti jų problemomis ir pažiūrėti, kiek NATO yra stipri. Toks Rusijos militarizavimas labai daug kainuoja – verčiau jie skirtų daugiau pinigų krašto modernizavimui.

Ar įmanoma, kad Rusija taptų NATO narė?

Dabar – tikrai ne. Įmanoma, jeigu Rusija taptų demokratine, atsisakytų imperinių nuostatų.

Kaip jūs prisimenate tą dieną, kai Lietuva įstojo į NATO? Aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai mes buvome pakviesti į NATO. Tada jau buvo aišku, kad įstosime. Tai buvo 2002-ųjų Prahos viršūnių susitikimas. Generalinis sekretorius G. Robertsonas sudavė gongą, priėmė dokumentus, mes buvome Seime, žiūrėjome televiziją, džiaugėmės, surengėme vakarą Seimo restorane. Kai kas

Kodėl Lietuva yra įsipareigojusi NATO skirti 2 proc.

BVP, o skiriama tik apie 0,8 proc.?

Tai sena bėda. Kol Lietuva norėjo įstoti į NATO, iki 2004 metų gynybai skiriamas procentas po truputį augo, tačiau nuo 2004 metų procentas nuosekliai mažėjo. Turbūt mums atrodė, kad kažkas turi pasirūpinti mūsų saugumu, o mes leisime pinigus kitiems dalykams. Šitas mąstymas gyvas iki šiol. Buvau šokiruota, kai 2009-aisiais po apklausos paaiškėjo, kad 70 proc. žmonių mano, jog krašto apsauga jau gauna 2 proc. BVP ir Seime būdavo reikalaujama tik nubraukti nuo šios srities. Matau, kad mums per 3 metus pavyko pakeisti mąstymą bent tų, kurie atsakingai žiūri į mūsų valstybę, ir klausia, kodėl apsaugai skiriama tiek mažai. Žinoti realią padėtį – jau yra gerai. Dabar tarp NATO valstybių mažiau skiria tik Liuksemburgas.

Kodėl 2008 metais vienu metu kariuomenėje buvo tik 18 procentų kareivių?

Buvo visiškai nepasiruošta privalomos tarnybos sustabdymui. Net ir esant šauktiniams ta proporcija nebuvo itin gera. Keisti proporcijas buvo skausmingas procesas, buvo nepratęstos sutartys su daugybe karininkų, jie buvo išleidžiami į atsargą – pulkininkai, pulkininkai leitenantai, majorai. Įvyko laipsnių reforma. Rezervo formavimui įvedėme galimybę savanoriškai atlikti karinę tarnybą (anksčiau rezervą sudarydavo metus atitarnavę šauktiniai). Mes kviečiame juos į 12-os savaičių bazinius karinius mokymus Rukloje. Įvedėme skatinimo sistemą, iš kurios jauniems žmonėms patraukliausia, kiek dabar matau, yra tai, kad valstybė apmoka 50 proc. vidutinės studijų kainos. Taip pat priėmėme 200 studentų, kurie papildomai mokydamiesi per trejus metus įgis atsargos leitenanto laipsnį. Vadinasi, rezerve jie bus vadai, o baigę 29

TĖVYNĖS SARGYBOJE

bazinius karinius mokymus, bus kariai. Be abejo, turime ir profesionalią kariuomenę – kaip stuburą.

KRAŠTO APSAUGA FINANSAVIMAS

Didinsime finansavimą krašto apsaugai, stiprinsime karinius pajėgumus, reikalingus tiek valstybės gynybai, tiek proporcingam indėliui į NATO kolektyvinę gynybą. Pagrindinį dėmesį kreipsime į sausumos pajėgų stiprinimą, taip pat ypatingą dėmesį skirdami NATO Oro policijos vykdymui Baltijos šalyse.

REZERVAS

Dėsime daug pastangų visaverčiam rezervo formavimui: rezervas turi būti parengtas, nuolat papildomas iš priaugančios kartos, o jo įgūdžiai reguliariai atnaujinami.

ISTORINĖ ATMINTIS

Tęsime pradėtus darbus ruošiantis užtikrinti priimančios šalies paramą, o istorinę atmintį ir kovų už laisvę įamžinimą ir toliau laikysime prioritetine kryptimi.

Ar populiarios tos lengvatos besimokantiems kariams?

Dar tik pradėjome, bet šį rugsėjį Rukloje susirinkęs kontingentas buvo rekordinis. Prognozuoju, kad kitais metais jau galėsime atsirinkti, ne visi paklius į bazinius karinius mokymus.

30

Ar Lietuvoje žmonės supranta, kad Lietuvos misija Afganistane yra karas prieš terorizmą?

Daug žmonių tiesiog nesuka sau galvos ir nesusimąsto apie solidarumo principą. NATO veikia trijų muškietininkų principu – visi už vieną, vienas už visus. Kadangi Amerika buvo užpulta, NATO tai priėmė kaip NATO užpuolimą. Galime nedalyvauti, bet turime suprasti, kad jeigu mums atsitiktų bėda, tada ir kitos šalys galėtų nedalyvauti. Galų gale, čia yra NATO oro policijos misija, o Afganistane keli tūkstančiai mūsų karių įgijo patirties, kokios neįgytų jokiuose mokymuose. Oro policijos išlaidų mes, trys Baltijos valstybės, nepakeltume.

Su kokiomis grėsmėmis susiduria Lietuva? Viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie kibernetinius karus.

Nesakau, kad Lietuva kariauja kokį nors karą - kalbame tik apie grėsmes. Kibernetinis šnipinėjimas šiandien yra realybė. Institucijose yra aptikti konkretūs virusai ir žinome, kuriose valstybėse jie buvo sukurti. Šiandien tai yra pagrindinė grėsmė. Žmogus gali atsinešti kažkieno padovanotą atminties raktą, kuriame gali būti virusas su programa surinkti informaciją pagal kažkokį žodžių junginį ir išsiųsti. Žmonės jautriose struktūrose yra stebimi išorės tarnybų. Antivirusines sistemas kuriantis E. Kasperskis konferencijoje Miunchene pasakė, kad kibernetiniai karai bus XXI amžiaus karai. Visas šiuolaikinių valstybių gyvenimas yra paremtas kompiuterinėmis programomis. Be kibernetinių iššūkių, energetika ir informacinė erdvė taip pat įtakojamos iš išorės. Bandoma paveikti žmonių protus ir taip įtakoti politinius procesus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tam Rusija skiria didelius pinigus ir tai daro ne tik per rusiškus kanalus, bet ir per lietuviškus. Informacinio karo prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę gali nematyti tik nenorintis jo matyti žmogus.

31

ŠVIETIMAS

APIE MOKYKLĄ IR MOKYTOJO PRESTIŽĄ

Krikdemas Valentinas Stundys ir konservatorius Mantas Adomėnas yra du švietėjai, Seime besirūpinantys švietimo klausimais, kurie ne tik žygiuoja greta, bet kartais ir suremia ietis. Susitinkame su abiem Valentino kabinete, o tuo metu Lietuvą gaubia tamsūs mūsų šalies moksleivių rezultatų debesys, nupuolę žemiau išsivysčiusių šalių vidurkio.

Partijos lyderis Andrius Kubilius pastaruoju metu labai daug šneka apie kūrybiškumo svarbą Lietuvos ateičiai.

Ar įmanoma kūrybiškumą išugdyti?

Mantas: Turbūt negalima kiekvieno paimti už ausų ir tempti į kūrybiškumą, bet kūrybiškumas yra kaip gera vynuogė, iš kurios paskui galima išspausti gerą vyną. Ne iš kiekvieno žmogaus tokia vynuogė išauga, bet jei nėra tinkamos dirvos, ji apskritai negali išaugti. Mano galva, geriausias pagrindas kūrybiškumui yra tvirtas klasikinis išsilavinimas. Kai žmogus stovi ant mūsų civilizacijos milžinų pečių, pats gali turėti kūrybinių įžvalgų.

Dabar kūrybiškumas suvokiamas kaip leidimas peckioti ant sienos, kaip chaotiškas spontaniškumas. Ne mokytis natas, o atsisėsti prie pianino ir bambinti kaip papuola.

Jeigu vaikui nesuteiki rėmų, struktūros, jis išauga tik nemokantis mokytis, o kūrybiškas neišauga. Tad man atrodo, kad reikia keisti požiūrį į tai, kas yra kūrybiškumas.

32

Valentinas: Be gebėjimo susigaudyti žinijos pasaulyje judėjimas kūrybiškumo link yra sunkiai įmanomas. Švietime turi būti daugiau humanistikos, o ne technokratijos, nes švietimas kuria visuomenės turinį.

M: Švietimas ir kultūros politika yra vieninteliai instrumentai, kuriais valstybė gali aktyviai dalyvauti bendro visuomeninio audinio rezgime. Mes vieninteliai, kurie kalbame apie tai, kad švietimas turi ugdyti asmenybę. Švietimo skyrių partijos programoje ruošėte kartu. Kokias skirtingas pozicijas derinote?

V: Mūsų pozicijos skiriasi dėl to, kada ką reikia daryti.

Mano pozicija yra tokia, kad nepaisant nevienodų gabumų, švietimo sistema turi sudaryti vienodas sąlygas visiems. Aš esu kategoriškai prieš ankstyvą vaikų klasifikavimą pagal gabumus.

ŠVIETIMAS

M: Aš manau, kad galimybė sudaryti vienodas sąlygas visiems yra graži frazė, kuri reiškia, kad gabiesiems nesudaromos sąlygos augti pagal savo gebėjimus. Aš esu už kuo didesnę mokyklų įvairovę ir kuo didesnę tėvų teisę pasirinkti tai, kas jų nuomone jų vaikams yra geriausia.

Olimpiadų nugalėtojai būna priversti niveliuotis žemyn.

Esu net už programas, kurios ieškotų tokių vaikų ir su jais specialiai dirbtų. Taip pat manau, kad tik su problemiškais vaikais dirbančios mokyklos, jeigu jos turi pasirengimą ir į tai orientuojasi, gali pasiekti geresnių rezultatų, negu mokyklos, dirbančios su visais.

VIKTORAS CMIKERIS

V: Aš manau, kad mažai valstybei toks diferencijavimo kelias yra pavojingas, todėl programoje mes bandome derinti šias pozicijas, kad jos nebūtų antagonistinės.

Jūs ruošiatės kelti mokytojo profesijos prestižą. Kaip tai galima padaryti?

M: Jeigu žiūrime į anketas, kodėl žmonės renkasi mokytojo profesiją, pinigai yra vienas iš šalutinių faktorių, dažniausiai jie pavyzdžiu turėjo gerą mokytoją. Bet turime užtikrinti, kad mokytojų atlyginimai, kurie jau dabar yra šiek tiek aukščiau šalies vidurkio, pasiliktų proporcingi atlyginimo vidurkiui, turime žiūrėti, kad jų algos nesmuktų.

Reikia padaryti, kad kuo daugiau gabių absolventų rinktųsi mokytojo profesiją, perkelti mokytojų rengimą iš poros šlubuojančių universitetų į geriausius universitetus kaip edukologinį modelį šalia kitos specialybės įgijimo. Ta prasme, kad VU fizikai įgytų edukologinį profilį ir dėstytų mokyklose, o ne kitame kokiame universitete neišmoktų fizikos, bet visą laiką gilintųsi į edukologiją.

Tarpukariu švietimo sistema buvo nepaprastai sėkminga. Mokytojai buvo gabūs rašytojai, mokslininkai, intelektualai. Judėti reikia į tą pusę. Mes siūlome tobulėjimo atostogas mokytojams – šešerius metus padirbi, septintus gauni atlyginimą, bet per juos ne mokai, o įgyji specializaciją, išmoksti kalbą, aplankai šalį, apie kurią dėstai. Traktuoti mokytojaus labiau kaip kūrėjus, kaip laisvą profesiją, intelektualus.

Trečias dalykas – mokytojo teisių apgynimas pačioje mokykloje. Dabar dažnai yra mokytojo kaltės prezumpcija – jeigu kas įvyksta, pirmiausiai kaltas mokytojas, mokinys nėra atsakingas.

V: Pedagogų bendruomenės dabar laukia labai grėsmingas pokytis. Pedagogų amžiaus vidurkis dabar yra 52-54 metai. Tai nueinanti karta. Iš tų studentų, kurie dabar baigia vadinamas pedagoginių studijų programas, įsidarbina turbūt apie 10 proc. Prognozė gana grėsminga – po kelerių metų sistemai gali pritrūkti pedagogų. Todėl mokytojo profesijos prestižo kėlimas yra labai rimtas iššūkis valstybei. Be abejo, reikia pažiūrėti ir į naujai į mo-

kyklas ateinančius pedagogus. Ar tai yra buvę patys gabiausi abiturientai, vidutiniški ar silpni? Į sistemą ateina vis menkiau pasiruošę dirbti su jaunimu.

ŠVIETIMAS MOKYTOJAS

Esame įsitikinę, kad visų permainų pradžia turi būti mokytojas – jo darbo sąlygos, motyvacija, autoritetas ir profesijos prestižas.

MOKYKLA

turi teikti vieningą pamatinių vertybių vaizdą, kurį interpretuojant galimas pažiūrų skirtumas ir dialogas, bet ne vertybinis konfliktas. Užtikrinsime mokyklų savarankiškumą ir atsakomybę už ugdymo kokybę.

MŪSŲ TIKSLAS –

aukščiausios ugdymo kokybės siekianti mokykla. Suprasdami ikimokyklinio ugdymo svarbą, ir toliau gerinsime sąlygas kurti naujas vietas vaikų darželiuose. Toliau skirsime dėmesį mokslo ir studijų kokybei, plėtosime verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą.

-Ar TS-LKD turi viziją, kaip modernizuoti mokyklą interneto kryptimi?

M: Nemanau, kad reikia labai stengtis ta kryptimi judėti. Tyrimai Vakaruose parodė, kad interneto teikiamos galimybės nepakeičia gyvo santykio ir gyvos sąveikos tarp asmenybių. Internetas svarbus teikiant lituanistinį išsilavinimą už Lietuvos ribų gyvenantiems vaikams ir tėvams. Čia reikia aktyvių pastangų kurti visą sistemą – priedą prie, pavyzdžiui, airiško išsilavinimo ar netgi visą išsilavinimą, jeigu tėvai nusprendžia ugdyti vaiką kelis metus namuose, kad paskui jis galėtų įsijungti į lietuvišką mokyklą. Internetu taip pat galima užgriebti tuos vaikus, kurie yra iškritę iš mokymosi proceso.

V: Per pastaruosius dešimt metų švietimo aprūpinimas moderniausiomis technologijomis padarė didžiausią pažangą. Kompiuterinis raštingumas jaunimui nebėra jokia problema. Tai gali pasakyti ir pedagogai. Moderni įranga jau yra realybė net atokioje kaimo mokyklėlėje. Ir dabar visų mokyklų penktokai bus aprūpinti planšetiniais kompiuteriais.

M: Aš esu nepaprastai skeptiškas dėl planšetinių kompiuterių akcijos. Padoriose mokyklose Anglijoje iš vaikų atima mobiliuosius telefonus ir sudeda į spinčikę, kad jie nežaistų, nebūtų blaškomi, neužsiimtų nereikalinga komunikacija. Kai vaikas per pamoką planšetiniame kompiuteryje žais „Angry birds“, mokytojas negalės atimti, nes 33

ŠVIETIMAS

vaikas sakys „Man jį davė švietimo ministras“. Ar jie galės ten tik edukacines programas diegtis, ar ir žaidimus žaisti?

V: Viską. Šiuo metu ypatingai bendravimo su rinkėjais, viešųjų ryšių akcijų organizavimo.

Kartais Lietuvoje kovojant su viena problema, sukuriamos kitos. Buvau nemaloniai nustebintas, kad kovojant su per dideliu krūviu, buvo išmestos ne pseudoakademinės disciplinos, pavyzdžiui, kompiuterinis raštingumas, kurį vaikai įgija su motinos pienu – neseniai girdėjau istoriją kaip vaikas, paėmęs nuotrauką nuo židinio, braukė per ją, tikėdamasis, kad išlys kita ir nusivylė, kad ji nejuda – o buvo išmesta visa senovės istorija ir literatūra. Dabartiniai abiturientai kartais nėra skaitę nei vieno antikos kūrinio. Pro mūsų civilizacinius pamatus švilpia vėjai. Užaugs karta, kuriai netikslus filmas „Troja“ bus pagrindinis žinių apie tai, kas aprašoma „Ilijadoje“ ir „Odisėjoje“, šaltinis.

M: Man neseniai teko įvaldyti žurnalų leidybos pagrindus, daug sužinojau apie reklamos technikas ir verslą.

-Programoje kalbate apie mokymąsi visą gyvenimą. Ką jūs šiuo metu mokotės?

V: Politikas mokosi kasdien, nes kitaip tu iškrenti iš daugybės dalykų. Šiandien svarstėm naująjį Valstybinės švietimo strategijos projektą. Jeigu nori suprasti, kaip yra, kaip yra kažkur kitur, turi surinkti informaciją, domėtis, pasiimti kažkokius tyrimus ir taip toliau. Šito politiko gyvenime yra kasdien.Problema, kad darbdaviams to mokymosi nereikia. ES mūsų rodiklis du kartus mažesnis negu vidurkis. Antrą valandą rinksimės dėl naujo Neformalaus suaugusių švietimo įstatymo. Tai nemenkas mokymosi visą gyvenimą segmentas. Paanalizavome situaciją – pas mus sistema labai išbarstyta ir menkai veikianti. Kur dėtis žmogui, kuris savišvietos būdu įgija kompetenciją, kas ją pripažįsta? Tai turi būti įtvirtinta.

PAŽANGA

INOVACIJŲ LIEPSNA

Inovacija yra tada, kai uždirbame pinigus, teigia dr. M. Petrauskas ir dr. A. Danilevičius, inovacijų sistemos pradininkai ir kūrėjai.

Mes norime daryti taip, kaip darė Izraelis, Singapūras, kaip darė Japonija, Europoje – Airija. Jie keičia savo pramonės struktūrą iš esmės. Mes norime matyti šimtus inovatyvių įmonių, plečiančių savo veiklą technologinių bei inžinerinių mokslų srityse, taip pat plėtojant kūrybines industrijas. Mes turime gerų įmonių pavyzdžių biotechnologijų, lazerinių bei informacinių technologijų srityse. Jau šiandien šiose įmonėse atlyginimai nenusileidžia užsienio lygiui, tos firmos – lietuviškos ir užima nemažą dalį pasaulio rinkos.

34

Mums svarbu, kad valstybė turėtų prioritetus, kad verslas juos žinotų, galėtų juos taikyti įmonių plėtrai, žinotų, kur yra perspektyvu investuoti tarptautinėse rinkose, ir kad studentai, rinkdamiesi studijų kryptį, matytų perspektyvą. Inovacija – tai produktas, įdiegtas į rinką, egzistuojantis, veikiantis. Mes siekiame padėti kurti daugiau tokių produktų, kuriuos galėtume eksportuoti. Mes siekiame ne tik plėtoti esamas technologijas, bet ir kurti naujas, nes matome tam perspektyvą.

Padėdami kurti naujas įmones siekiame, kad žmonės neieškotų darbo užsienyje, bet kurtų verslą čia, taptų verslo dalimi.

Buvo sudėliotas visas ciklas nuo idėjos iki inovacijos. Jei turi idėją, dar reikia pasigaminti produktą, pradėti eksperimentinę gamybą. Šie etapai rizikingi, tad mes norime padėti, kad žmonės nebijotų eksperimentuoti. Be rizikos verslo nepadarysi, o mes ir mėginame tą riziką sumažinti, užtikrindami, kad verslininkas kiekviename žingsnyje galėtų gauti pagalbą. Tai ir yra inovacijų sistema.

Mes stengiamės sukurti palankią terpę tam, kad verslą, pridėtinę vertę ir Lietuvos ateitį kuriantis žmogus galėtų jaustis saugiau, kad verslininkas galėtų kreiptis ir gauti visą reikalingą informaciją bet kuriuo verslo vystymosi etapu. Mes negalime atvesti už rankos. Tačiau mes galime jiems padėti..

JUDITA GRIGELYTĖ/VŽ FOTO

Į Ūkio ministeriją mus pakvietė sukurti inovacijų sistemą – jos nebuvo.

Taip gimė inovacijų strategija, kurioje kryptys numatytos iki 2020 m. Ministerijoje įkurtas Inovacijų departamentas, o kartu su Švietimo ir mokslo ministerija – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, MITA. Europos struktūrinių fondų pagalba paruoštos finansinės priemonės šiai strategijai įgyvendinti. Inovacijų strategiją pastatėme ant trijų kojų – studijų, mokslo ir verslo.

ATŽALYNAS HEROJĖ

ATEITIES KARTA

JAU ČIA

SAVO DRAUGIJOJE TURIME DAUGYBĘ JAUNŲ TALENTŲ, KURIUOS NORIME PRISTATYTI JUMS JAU ŠIANDIEN. ŠIE ENERGINGI ŽMONĖS – MŪSŲ VISŲ ATEITIS. TAI ŽMONĖS, KURIE DABAR SU MUMIS MOKOSI, DIRBA IR AUGA. JAU ŠIANDIEN JŲ DARBAS ATSAKINGAS IR SVARBUS. O KITĄ KARTĄ JUOS IŠVYSITE LIPANČIUS ANT DIDŽIOSIOS POLITIKOS SCENOS – JEI NE ŠIEMET, TAI 2016 METAIS. SUSIPAŽINKITE! NDIDAS-LKD KA T – IS Ž U S AN UNIAUGEDIMINA VIENAS JA .

IS T IL V DO NARIŲ, ŽE TAS, SKUO TARYBOS IŲ B .

Y A D L L A SIE SIŲ SAVIV RENGINIŲ JAUNIMO S O IJ IT A M EMAITS. TĖKRAS Ž ADOMAS BU ŽINSKAS – JA UNŲJŲ KON NINKAS. NE SERVATORIŲ NUILSTANTI S VISŲ PIKE LYGOS PIRM KARĖLIŲ LIŪ TŲ, MITINGŲ ITAS, ĮKVĖPĘ , KAMPANIJ S NAUJĄ GY Ų IR VAVYBĘ VĖSTE LĖJUSIAI JK L. UGOS APSA IAI S Ė N I L SK SOCIA Ė. VAI YTĖ – UŽVADĖL IMO BENČ U A G N O AISTĖ O MINISTR AUNO JAU B K I R J A O D IR AUJ RĖ.

USI N SUŽIB ENĖS LYDE M DRUO INCOGN

ITO – VILNIA US SAVIVALD „MISIJĄ Z“ IR OS LYDERIS RE KOL KAS NEG NGIA ALI BŪTI ĮVARD ABONENTO G YTAS DĖL RĖSMĖS.

DR. LA U PATAR RYNAS KAS ĖJAS, GEOPO ČIŪNAS – S LO KO EIMO P L MAND IRMININ OS KA ITIKOS ŽINO POKYČ P VAS KĖ IT IUS PIE O TRYČIŲ NAS, DABA , TS-LKD FU S R KOV T LIETUV OJANT BOOJE. IS UŽ

S APIALINĖ IJŲ C O S A AN KAMP TALKIN OLIAI . AKTYVUS IKOS ŽINO U – S I IT A U L N R I O T T P AS KA RBO MINIS OCIALINĖS PETR S DA , IS IR V S Y O SAUG ANIJŲ DAL OJAS. YT MP K 35 O O K M IR AS N U A J VAS,

ATŽALYNAS

LIUTA U JAS Š RAS KAZ VIETI MO K LAVICKAS KYKL L UGOS O A S S E P BUVO AUSIMAIS – PREMJE PAMO ŠTO A TRAIPSNIŲ . JO RO A ĮV R K K S– IŲ S VOS. OS, KYLA ESTOS LAI PASTANG PATARĖUSKA , ANALITIN S, GRĖSMIŲ A R S OMI K L Y V I Z T ŠKIAU Ė OS ĮD RIU JAS S KA SIA D OMIO S KOVŲ IS S MOEMILI ĖS PATARĖ NSERVATO TO Z S ŪKIJO Š TR KO S RIN VIETIMO I RIJOS MINIS ALEO P .

K NI S IMŲ Ž RIU S. VAIGŽ CIATYAUTO DARA A R I DĖ.

A V LIETU VUS O T S AS, PA PATORIK IU DARBU IS – S L NNA EK ZULĖ VIS, NUOS PRĖPIA A A K Ą S V Y TOMA ISIJŲ DAL VISĄ LIETU KYMUS. M O TI SIBIRO YVENDIN DEMIJOS M ĮG A S K Ę A J ĖS DĖ OLITIN ČIUS P PAULĖ KUZM ICKIENĖ – PR EMJERO PATA JA REGIONŲ KL RĖAUSIMAIS, VIL NIAUS MIESTO TARYBOS NARĖ . VILNIAUS KO NSERVATORIŲ BENDRUOMEN ĖS TELKĖJA, N EPAMIRŠUSI ŠAKNŲ UTEN OJE.

KONSTANTINAS REČKOVAS – „ATGIMIMO“ KOLUMNISTAS, JKL DRUSKININKŲ LYDERIS. AKTYVI FIGŪRA VILNIAUS POLITINĖJE SCENOJE IR VIRTUALIOJE ERDVĖJE.

TIJOS – PAR TARINĖĖ T Ū I IČ , PA RKEV MEZGĖJA RUI. JOS A N Ė Ų R ŠI IST GINTA UTINIŲ RY KALŲ MIN OFILIS I A R E T P R P S R I O I TA IEN UTIN S A Ž T U P I JANT S-LKD TAR .

T UGTI DĖKA UJA A IA L A P NE

US KU NDRIA 08-ŲJŲ A – A 20 VIL Ų S SUR S. NUO JONA PATARĖJA NOS RINKIM TS IE U UBO A NĖ V BILIA EIDO Ė VIENO KL LAIKĄ L A R NEP S, N ISĄ E IR V ANIJO KAMP MO VILNIUJ ŠINĖJE. E Y SIDAR REMJERO D P BUVO

ANDR IU VIENM S VYŠNIAU SKAS ANDAT –R IN RIUS, P REZID INKŲ KAMP INKIMŲ ŠTA IUMO N B ANIJŲ TOS O KOOR O NARYS, RIENTA A DINAT CIJOS RYS. AŠTRA OU PERSP EKTYV S PROTO, G R 36 US PO LITIKA EIS.

P KAI KĖ, O I T I POL KAUN UNA ŽUSI Į NĖ.

A J R NIŪ TĖ – KA. IVE AIS SIS ĮS JOS SE O RAN K S Ė GŪ AKCI INSK TAR R Č ĖJO GIN AUS V YBĄ, F S KUP U V R I A A I A T G NDR STO MIE NIOJI A I DEŠ

JUSTAS ŠIREI KA – RINKIMŲ ŠTABO NARYS, PROGRA MOS GRUPĖS KOORDINATORIUS. GILU S IR MĄSLUS A NALITIKAS, ELEGANCIJOS ETALONAS.

IJOS RAKC F D K -L IS Ė – TS IEŠAS IČIEN AI, MŪSŲ V IU. V E N I AZ AUD SAUL ESTEL TSTOVĖ SP ORINIU PA A IŠ E U YS S SEIM IR RYŠ ŽODIS

SAUGOME SVEIKTATĄ

SVEIKESNĖ LIETUVA

Sveikatos apsauga nebuvo ta sritis, kuriai vadovavo mūsų ministras. Reikalingos reformos arba neįvyko, arba buvo uždelstos. Nuo ko reikėtų pradėti tvarkyti sistemą dabar?

Galime pasidžiaugti, kad ekonominės krizės metu pavyko subalansuoti SoDros biudžetą, ir tai leido užtikrinti paslaugų teikimą. Paveldėjome pakankamai biurokratišką, korumpuotą sveikatos sistemą. Nepavyko sukurti draudiminės sistemos, dabar ji draudiminė-biudžetinė, o žmogus nesupranta, ką iš jos gauna, už ką moka.

Nėra apibrėžto paslaugų krepšelio, taip atsiranda visokios nevaldomos priemokos, kyšiai. Valstybė Lietuvoje draudžia 65% žmonių, tai reiškia, kad mūsų sistema yra jautriausia Europoje, niekur kitur valstybė tiek žmonių neapdraudžia, todėl turime žiūrėti į ją labai atsakingai. Gydymo įstaigos priverstos rinkti priemokas, kadangi antraip bankrutuotų. O per 12 metų niekas nepriėmė jokių sisteminių sprendimų, kad padarytų tą sistemą skaidresnę.

VIKTORAS CMIKERIS

Ką ruošiamės daryti? Visų pirma turime atskirti Ligonių kasą nuo Sveikatos apsaugos ministerijos. Dabar tai – ministerijos padalinys. Bet ministerija turi valdyti ne pinigus, o pačią sveikatos apsaugos sistemą. O dabar ji skirsto pinigus įmonėms, kurias pati valdo. Todėl kenčia regionai, o žmonės pyksta, kad paslaugos nuo jų tolsta.

Atskyrus šias sistemas, ministerija turėtų koncentruotis į politinius sisteminius sprendimus. Nes dabar sprendimai priimami palankūs ne žmonėms, o sveikatos įstaigoms. Ministerijos taryboje – net 11 gydytojų, kurie toms įstaigoms vadovauja!

Dabar pasirinkimo sveikatos apsaugoje žmonėms nėra.

Reikia leisti kurtis privatiems draudimo fondams ir sudaryti žmonėms galimybę rinktis: ar už savo mokamą sumą renkuosi valstybinį paslaugų krepšelį, ar galiu pasirinkti mokėti daugiau ir rinktis kitą paslaugų paketą.

Tada sveikatos draudimo kompanijos konkuruotų ir sistema pradėtų veikti. Bandysime įvesti savanorišką papildomą sveikatos draudimą. Tuomet šias žmonių išlaidas taip pat galėtų dengti jų darbovietės.

Sieksime įdiegti elektroninę sveikatos apsaugos sistemą – atsisakysime visų popierių, nuo ligos istorijos iki recepto – jie visi taps elektroniniais. Sumažės biurokratijos, sumažės korupcijos.

Reikia atsisakyti biurokratinių suvaržymų šeimos gydytojams priiminėti sprendimus. Dabartinė sistema, kai žmogui reikia lakstyti pas specialistus dėl kiekvieno vaisto recepto išrašymo, yra ir paini, ir neveiksminga, beprasmiškai didinanti eiles. Šiuos dalykus galime lengvai sutvarkyti.

SVEIKATOS APSAUGA EFEKTYVUMAS

Atskirsime Ligonių kasą nuo Sveikatos Apsaugos Ministerijos, kad Ministerija galėtų rūpintis jai priklausančiais reikalais, o Ligonių kasa administruotų lėšas.

GALIMYBĖ RINKTIS

Sukursime sąlygas steigtis privatiems draudimo fondams, kad draudimo fondai konkuruotų keldami paslaugų kokybę ir mažindami kainas. Įvesime savanorišką papildomą sveikatos draudimą, kad žmonės galėtų rinktis platesnį draudimo krepšelį, draustis daugiau sričių.

STOP BIUROKRATIJAI

Sumažinsime biurokratinių suvaržymų šeimos gydytojams, kad norint gauti receptą nereikėtų lakstyti nuo kabineto iki kabinėto ir gaišti eilėse.

ALKOHOLIS MUMS NE BROLIS

Nuosekliai kovosime su alkoholio valstybei daroma žala. Įrodyta, kad ji dvigubai didesnė už daromą tabako ir narkotikų. Sieksime visiško alkoholio reklamos draudimo.

Taip pat svarstome galimybę įvesti mokesčių diferenciaciją, kad sveikai gyvenantis žmogus mokėtų mažiau, o piktnaudžiaujantis svaigalais, savo sveikata, turėtų primokėti. Skatinsime žmones rūpintis sveikata, naudotis valstybinėmis prevencinėmis programomis, nes kai jau žmogus suserga, valstybei tai labai daug kainuoja. Na, ir alkoholio kontrolė. Kadangi yra įrodyta, kad jo daroma žala visuomenei viršija žalą, daromą tabako ir narkotikų kartu sudėjus, sieksime visiškai uždrausti alkoholio reklamą, sieksime, kad alkoholiu būtų prekiaujama tik specializuotuose skyriuose. Ir toliau, matyt, liksime vienintele partija, nuosekliai kovojančia su alkoholio valstybei daroma žala.

37

CIVILIZACIJA

Kultūros ritmu Su Mantu Adomėnu apie kultūrą kalbamės laisvai, temoms leisdami persilieti ir vėl sugrįžti.

38

CIVILIZACIJA

Kokios knygos guli ant Jūsų naktinio stalelio?

P. G. Wodehouse romanas iš Jeeves & Wooster serijos, knyga apie ikisokratinius filosofus, kažkas iš politinės filosofijos. Paskutinis lietuviškas romanas, kurį skaičiau, buvo “Silva rerum”. Nemanau, kad tai puikus romanas, bet jis yra vienintelis bent kiek įdomesnis. Numirus Kunčinui, Gaveliui, Ivanauskaitei, mažai berandu paskaitomos literatūros.

Kodėl taip yra?

Vis skurdesnė dirva, iš kurios ji galėtų išaugti. Civilizuoto žmogaus ugdymo priemonės sugriautos ir toliau griaunamos. Paskutinis mane pribloškęs dalykas – mokyklose nebedėsto Antikos literatūros, tad į universitetus ateis žmonės, neperskaitę nė vieno senovės kūrinio, nebent laisvu nuo mokslo laiku.

Technokratai kultūrą laiko ornamentiniu, neesminiu dalyku.

Tai ar galima sakyti, kad žmonių išsilavinimas yra valstybės pagrindas?

Prieškario mokykla daugybę žmonių išugdė civilizuotais, kultūringais piliečiais. Dabar švietimas tą misiją – civilizuoti žmogų – yra pametęs. Įsivyravo pragmatinė funkcija: paruošti žmogų darbo rinkai. O labiausiai nuo to kenčia kultūrinis mūsų gyvenimas. Kultūros pamatai klojami švietime. Ji mirs, nes nebebus išsilavinusių žmonių. Prarasime net prielaidas kultūrai.

O graffitti – menas?

TEODORAS KIRŠERIS

Graffitti yra technika – paišymas ant sienos purškiamais dažais. Lygiai taip galima klausti, ar aliejiniai dažai ant drobės yra menas, ar ne.

Kai kada menas, kai kada ne.

Ar remiate A. Ramanausko kovą su mistiniu Solomonu? Žinoma. Jei paauglys, ar persenęs paauglys, paspaudęs flakono mygtuką, galvoja, kad jis jau tampa menininku, tai klysta. Štai čia ir yra pavyzdys to kūrybiškumo, kaip jį

dažnai supranta švietėjai: nevaržyŽinoma, svarbu. Adomas juk ką ti, viską leisti. Tėvai mokomi, kad pirma padarė – davė daiktams varjei leis savo vaikui paišyti ant sienų, dus. Taip tarsi prijaukini aplinką. iš jo išaugs menininkas. Tačiau užTodėl turbūt nėra tas pats, ar mes augęs jis tik purškia ant mūrų, tuo vaikštome Pilies, ar Gorkio gatve. pačiu griaudamas daug svarbesnius Nors abu užaugome Gorkio gatvėmeno paminklus – patį Vilniaus je. Beje, manau, kad mes nemokame miestą, kuris yra per daug kartų suvadinti gatvių. formuotas kolektyvinis meno kūrinys.

Griauna jo harmoniją, neatstatomus dalykus. Tai egoistinis NAUJAS POŽIŪRIS reiškimasis kitų sąsĮtvirtinsime kokybiškai naują požiūrį į kultūrą kaip kaita. O kuriantieji itin svarbų minkštąjį valstybės politikos instrutikrą meną, priešinmentą, užtikrinsime aukštesnį finansavimą. gai – yra jautrūs kontekstui.

KULTŪRA

O Banksy yra menininkas?

Taip. Labiausiai jį žmonės turbūt mėgsta dėl subversyvumo, bet aš manau, kad jis menininkas ne dėl to, o nepaisant to. Meistriška vaizduotė ir įvaldyta technika.

Kas patinka iš klasikų?

TAUTOS TAPATYBĖ

Įvaldysime kultūros politiką kaip įrankį tautos tapatybei atnaujinti ir kurti. Pradėsime intensyvią informacinės bei kultūrinės erdvės apsaugą nuo svetimų valstybių įtakos. Spręsime kultūros koncentracijos didžiuosiuose miestuose, regioninės kultūros atskirties iššūkį. Į Lietuvos kultūros procesus sieksime organiškai įjungti išeiviją, kad jos patirtis ir idėjos praturtintų mūsų kultūrą, o dalyvavimas bendrame kultūriniame gyvenime padėtų išlaikyti tautinę tapatybę.

KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS

Skatinsime kūrybines industrijas, ieškodami veiksmingų jų skatinimo mechanizmų.

Gentileschi (tėvas).

Carravaggio. Kai nuvažiuoji į Romą, neįmanoma su juo nesusidurti. Patinka aukštasis barokas. Šią vasarą iš naujo atradau Borrominį, apėjau keletą jo vietų, kurių nebuvau matęs. Tai – meistriškumas, kuris sugeba priimti konteksto, kuriame statė, apribojimus. Jis nesistengė paneigti aplinkui esančių statinių, o sugebėjo įsikomponuoti į aplinką ir ją visą pakylėti.

Grįžkime į Vilnių, į naująją jo architektūrą. Ar yra vykusių projektų?

Architektūriškai – Mindaugo tiltas. Hermio banko pastatas Jogailos gatvėje. Jis nesigėdija būti modernus, bet natūraliai įsilieja, atitinka miesto dvasią, atrodo kaip tikras bankas, o ne bet kokios paskirties statinys.

Jaunimo sodą vėl pervadinome Bernardinų sodu. Ar tai svarbu?

O Brunono Bonifaco gatvė?

Seniai jos reikėjo – tokia pikantiška miesto detalė, kuria džiaugiamės. Jeigu Brunono istorijoje dėl ko nors apgailestautina, tai tik dėl to, kad jam nepavyko, kad Lietuva neapsikrikštijo tada. Dabar būtume keliais šimtais metų toliau pažengę. Pagoniška Lietuva yra fantomas, gyvuojantis karštligiškoje neopagonių vaizduotėje, bandant atmesti tai, ką mums davė buvimas krikščioniškoje Europoje. Krikščioniškasis europocentrizmas yra vienintelis vertybinis pagrindas, skatinantis vis grįžti prie Europos civilizacijos versmių. Jeigu kultūros verčių hierarchiją atmetame, tai gaunasi, kad mūsų ūbavimai su birbynėmis yra niekuo ne prastesni už Mocarto operas. Atsiranda kultūrinis aklumas, kuris, beje, Lietuvoje dabar labai įsigali.

39

VAGOS

Šiandien sėjame ateitį

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius savo sritį pažįsta iš karčios nederliaus patirties ir sūraus prakaito: pats savo ūkyje Rokuose, Kauno rajone, traktorių vairuoja, sėja ir pjauna. Mūsų žurnalui jis pasakoja apie planus bioenergizuoti kaimą, jį renovuoti ir išgražinti.

40

VAGOS

Pone Starkevičiau, jūs turite traktorių. Juo ariat?

Kartas nuo karto turiu progos pailsėt nuo politiko darbo, sėst prie traktoriaus ir tada apmąstyti tolimesnius mūsų kelius ir programas. Mano svajonė visada buvo sukurti vakarietišką ūkį, kaip Danijos ūkiai, nes iki pokario mes buvom maždaug tame pačiame lygyje kaip danai. Galvoju, tai pavyko. Pradėjau nuo 30 ha, dabar savo žemės turim apie 50 hektarų, likusią nuomojam, viso dirbame 300 ha.

Mūsų ūkyje auginame visas grūdines kultūras: žieminius ir vasarinius kviečius, miežius, rapsus. Draugam,s pažįstamiems užauginame ir kiaulienos. Derliai ūkyje šiemet nemažesni negu Lietuvos vidurkis. Ūkininkavimas yra tvirta atspara į ateitį, nes žinai, kad visada turėsi kur sugrįžti, atsiremti.

TEODORAS KIRŠERIS

Patirtis ūkyje, kelionės po Lietuvą labai padeda leidžiant įstatymus ir poįstatyminius aktus. Savaitgalį buvau Vilkaviškyje, ten paaiškėjo, kad Marijampolės apskrityje nebuvo pateikta nei vieno projekto dėl melioracijos griovių. Pasirodo, jiems paprasčiausiai trūksta informacijos. Todėl mūsų tikslas yra ne stumti, propaguoti laikraščiuose – jūs taip galit, taip galit, o traukti – kad žmogų pasiektų gyvas žmogus. Dėmesys turi būti ne procesui, bet rezultatui. Kad svarstytume ne tai, ar dabar 30 karvių turinčiam ūkininkui reikia tvartą nusipirkti, įrengimus nusipirkti, bet pasiektume, kad jis po penkių metų turėtų norimas 60 karvių.

Kita programa – kad ir kaimo žmogus galės renovuoti būstą: pasikeisti langus, apsišiltinti namą ir nusipirki šiuolaikinį biokatilą. Bandomasis renovavimo projektas buvo su šiferiniais stogais – jų dabar bus pakeista apie 8 tūkst. Kitas etapas – kad galės susitvarkyti ir savo individualų namą.

8 tūkstančiai šiferinių stogų... Tai populiaresnė programa negu daugiabučių renovacija?

Populiari! Panaudojom 87 proc. tam tikslui gautų pinigų. Pas mus viskas važiuoja. Daugiabučių programos buvo per mažas intensyvumas.

Ką geriausiai jums sekasi auginti?

Vienais metais gali būti vienas, kitais kitas. Šiemet gerai derėjo kviečiai ir žieminis rapsas. Žieminiai rapsai du metus buvo ant bangos, šiemet gerai derliaus atseikėjo.

Labai sunku matyti, kad vienus metus tu ant bangos, o kitais nuvažiuoji žemyn. Reikia užsiauginti lašinius ir juos turėti.

Kodėl žemės ūkis per krizę ėmė atsigauti greičiau?

Pagrindinė priežastis – nors maisto vartojimas ir buvo sumažėjęs, bet pasaulio mastu poreikis buvo. Kitas dalykas - mes pritaikėme pačius naujausius finansinės inžinerijos modelius, kuriuos iš ES padarėm pirmi. Iš lėšų, skirtų 2007-2013-iems, sudarėm specialų fondą ir paskelbėme konkursą bankams dėl kreditų, taip numušdami palūkanas. Todėl mūsų sektoriuje palūkanos žemdirbiams buvo 3 proc. eurais ir 5-6 proc. litais, kai kitur jos buvo kur kas didesnės. Mes suteikdavome garantijas ir ūkininkai taip investavo ir atnaujino gamybą. Buvo ir geras derlius. Dar vienas dalykas, manau – sėkminga užsienio politika. 52 įmonės turėjo eksporto leidimus į Rusiją, dabar – virš 120. Naujos rinkos – Kinija, gavome leidimus ten įvežti savo žuvies produktus, tikimės vežti ir mėsą. Tikimės į Ameriką eksportuoti ne vien sūrį, duoną ir alų, bet ir mėsos produktus. Ir puikiai išnaudojom ES rinką, kur eksportuojama 60 proc. visų prekių.

Kodėl naudotis parama ankščiau galėdavo tik stambūs ūkiai?

Kai pradėjome dirbti, tik 1600 ūkininkų buvo gavę paramą ir daugiausiai stambūs. Dabar parama pasinaudoję 20 tūkstančių. Tiek buvom iškėlę programoje ir mes tai įvykdėm. Buvo sudarytos atskiros programos ir smul41

VAGOS

kiems ūkininkams, be to buvo nuimtos grandinės nuo smulkiųjų ir jie galėjo įsirengti cechus prie savo ūkių ir juose pradėti savo pirminį perdirbimą. Taip atsirado ūkininkų turgeliai ir jų skyreliai prekybos centruose. To anksčiau nebuvo, šiandien – faktas.

ŽEMĖS ŪKIS ATEITIS PRIKLAUSO SMULKIAM ŪKIUI

Panaikinsime likusias biurokratines kliūtis statant žemės ūkio įrenginius ir pastatus mažuose bei vidutiniuose ūkiuose. Skatinsime mažų ir vidutinių ūkių plėtrą, jiems iki minimumo sumažinant aplinkosaugos, veterinarinius, gyvūnų gerovės ir kitus reikalavimus.

DRAUGIŠKI APLINKAI ŪKIAI

Skatinsime tvarius ir draugiškus aplinkai ūkius, apribosime stambių gyvulininkystės kompleksų plėtrą. Ir toliau ypatingą dėmesį skirsime kooperatinių perdirbimo įmonių rėmimui. Remsime mažųjų bioenergetinių objektų kaimo teritorijoje statybas. Užtikrinsime, kad visi kaime užsiimantys žemdirbyste ar kitu verslu galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos 2014-2020 metų laikotarpio parama.

Kubilius dažnai sako, kad Lietuvos ekonomiką reikia daryti inovatyvią. Kokios inovacijos vyrauja žemės ūkyje?

Nebūtų tokių rezultatų, jeigu kaimas nebūtų modernizavęsis. Šiandien nieko nebestebina melžimo aparatas robotas, kuris iki 2 t gali padidinti primilžį iš karvės. Į telefoną perduodama informacija, kad viena karvė neina melžtis, arba kad karvei temperatūra pakilo, ją reikia gydyti. Arba traktorius, kuris gali važiuoti be vairuotojo.

Programoje rašote, kad norite, jog kaimas asocijuotųsi ne su mėšlo kvapu, o su papildomomis elektros gamybos galimybėmis. Ar jums nepatinka mėšlas?

Man patinka mėšlas, kaimas nėra kaimas be mėšlo kvapo, bet mes turime neišnaudotus bioenergetikos rezervus. Kalbu apie jėgaines, kuriose mėšlas talpinamas į talpas, rauginamas, dar atliekų pridedama, viskas sudega, gaminasi šiluma, elektros energija, o tuo, kas lieka, patręšiami laukai.

Ruošiatės skatinti migravimą iš miesto į kaimą. Kaip tai darytumėt?

Esam numatę tvarkyti infrastruktūrą, nes kaimas turi nesiskirti nuo gerai sutvarkytų miesto gatvių. Pažįstu žmonių, kurie ne tik iš miesto išvažiavo, bet grįžo iš emigracijos ir dirba kaime. Tokių žmonių galima rasti kiekviename rajone. Dalia Janužytė Vokietijoje šėrė kiaules, dabar Lietuvoje turi ožkų ūkį.

Ar jūs valgytumėt bananų skonio kiaulieną? Arba kiaulę, kuri gali kvėpuoti po vandeniu, ir yra lašišos skonio?

Aš manau, kad neįmanoma, nes maisto poreikiai auga ir dar 1 mlrd. badauja. Per pastarąjį laikotarpį mūsų maisto eksportas išaugo 2 mlrd. litų. Mūsų naujojoje partijos programoje numatytas prioritetas pieno, paukštininkystės ir gyvulininkystės sektorių vystymui.

Aš pats rekomenduoju vartoti tuos produktus, kurie užauga tavo regione. Mes čia gyvename tūkstančius metų, mūsų organizmas taip pripratęs. Nesu GMO šalininkas ir manau, kad turime išlikti šalis, kurianti nemodifikuotą produkciją, ir tai bus mūsų išskirtinumas.

TEODORAS KIRŠERIS

Ar įmanoma valstybė be žemės ūkio?

42

TEMIDĖ

DARBŲ PENKETUKAI STASYS ŠEDBARAS

Konservatoriai žino, ko klausti patarimo, jeigu iškyla klausimas dėl rubežių tarp teisėkūros, teisėtvarkos ir teisėsaugos. Stasys Šedbaras buvo ir eilinis teisėjas, ir administracinio, ir Aukščiausiojo, ir Konstitucinio teismų teisėjas, buvo Vidaus reikalų ministras ir Teisingumo ministro pavaduotojas, prokuroras ir advokatas. Čia jis pristato penkis darbus, kuriuos padarė ar prie kurių prisidėjo būdamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, ir kuriuos padarytų komiteto pirmininku likęs.

PADARYTI 5 DARBAI 1. VIEŠAS TEISĖS AKTŲ REGISTRAS. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl kiekvienas turi teisę žinoti visus įstatymus ir kitus teisės aktus. Visus norminius, t.y. visiems bendrus, teisės aktus, ar tai Seimo įstatymai, ar savivaldybių išleisti aktai, gyventojai gali rasti vienoje vietoje ir nemokamai.

Net būdamas Vilniaus miesto tarybos nariu sunkiai Vilniaus tinklapyje rasdavau reikiamą dokumentą.

2. KONTRABANDOS GNIAUŽIMAS. Mes įvedėme straipsnį Baudžiamajame kodekse dėl neteisėto praturtėjimo – neįrodei, kad tamstos turtas legaliai įgytas, mes tą turtą konfiskuojame. Namus iš pensijų statančioms kontrabandininkų uošvienėms, tetoms ir dėdėms atsirado problemų.

SAMUELIS FILIPOVIČIUS

3. SENATIES TERMINAI PAILGINTI 1,5 KARTO. 2000-aisiais priimtame Baudžiamajame kodekse senaties terminai buvo vieni trumpiausių Europoje. Tai advokatas susirgo, tai teisiamasis susirgo – kad tik ištempti iki to senaties termino kokioj nors finansinėj byloj. Dabar labai sudėtinga išsirgti 20 ar 30 metų.

4. PROKURATŪROS REFORMA. Trijų grandžių prokuratūrų: generalinė, apygardų, apylinkių, viso virš 60 prokuratūrų – tikrai nereikia. Patys prokurorai man rašė laiškus: „Vienas kitam popieriukus siuntinėjam, darbo nėra“. Dabar – dvi grandys ir galima prokurorų specializacija: finansiniuose nusikaltimuose ar žmogžudystėse.

5. TRUMPESNIS BYLINĖJIMASIS ADMINISTRACINIUOSE TEISMUOSE. Kartais apygardos ir Vyriausiam administraciniame teisme byla užtrukdavo iki dvejų metų. Tiek laiko gali žmogui stovėti statybos. Dabar bylą galima išnagrinėti per 7-9 mėnesius. Tai trumpiausi terminai Europoje.

5 DARBAI, KURIUOS DAR REIKIA NUVEIKTI 1. NAUJAS OPERATYVINĖS VEIKLOS ĮSTATYMAS. Tai slaptas atėjimas į privatų žmogaus gyvenimą tiriant nusikaltimus. Turime užtikrinti, kad tie, kurie daro blogai, jaustųsi nesaugiai, bet kad niekuo dėtas žmogus jaustųsi valstybės ginamas.

2. TARĖJAI EKSPERTAI. Noriu, kad būtų specialistai, kurie per nagrinėjimus padėtų teisėjui: finansininkai – per finansines bylas, vaikų specialistai – su vaikais susijusiuose bylose.

3. DAUGIAU VIEŠUMO TEISĖJŲ SKYRIME. Vėl bandysime registruoti pataisas, kad aukštesnių teismų teisėjai būtų skiriami ne Prezidentūros kabinetuose, o kur kas viešiau – parlamente, kur juos gali kur kas atidžiau išnarstyti po kaulelį.

4. POLICININKUI PATRAUKLI POLICIJA. Pareigūnas turi ne tik gauti gerą atlyginimą, bet ir būti socialiai apsaugotas – kad turėtų pensiją, kad galėtų gauti lengvatinį kreditą būstui. Reikia žmogui užtikrinti, kad jei jis tarnaus sąžiningai, galės oriai tęsti gyvenimą po tarnybos.

5. ĮRAŠŲ SISTEMA TEISMUOSE. Turime užbaigti tvarkyti teismo posėdžių garsinį įrašinėjimą – kad bylininkas, atsinešęs USB raktą, visuose teismuose galėtų gauti įrašo kopiją. Tai iš dalies padaryta, tačiau neištobulinta iki galo, todėl reikia tai pabaigti.

43

SPAUDOS PUSLAPIAI

TAI, KĄ SKAITOME Žu r n a l a s „V a l s t y b ė “ : ekonomika ir politika, tendencijos ir perspektyvos. Skirtas aktyviems visuomenės nariams, veikiantiems versle, politikoje, kultūriniame gyvenime ir suvokiantiems, kad jų verslo bei kūrybos sėkmė priklauso nuo valstybės vystymosi. Žinomų specialistų parengta ekonominių ir politinių įvykių analizė padės sėkmingiau plėtoti savo verslą ir su didesniu pasitikėjimu žvelgti į ateitį besikeičiančiame pasaulyje.

Šis žurnalas įkurtas ir leidžiamas siekiant gaivinti krikščioniškosios kultūros tradiciją, ugdyti akademinę visuomenę, besiremiančią intelektiniu sąžiningumu ir profesine atsakomybe, skatinti krikščioniškai orientuotą politinį mąstymą. „Naujasis Židinys-Aidai“ spausdina originalius ir verstinius straipsnius. Svarbiausios temos – filosofija, teologija, religijotyra, istorija, literatūros ir kalbos klausimai, menas, socialiniai mokslai, kultūros teorija, politika.

“Atgimimas” seniausias neprik lausomos Lietuvos savaitraštis, pastaruoju metu pastebimai atjaunėjo ir pakreipė redakcinę politiką dešinėn. Nors ir skelbiasi esąs „nepriklausomas savaitraštis“, „Atgimimas“ šiuo metu užima tradicinių vertybių gynimo pozicijas, rašo mąstančiam skaitytojui, neturinčiam laiko ištisai mirkti informacijos sraute, bet skiriančiam šiek tiek laiko analitiškiems straipsniams ar pokalbiams aktualiausiomis temomis.

ELEGANCIJA

KONSERVATYVIOJI MADA Kol Lietuva dar tik ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungai, europietiška elegancija jau dabar spinduliuoja Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir TS-LKD Briuselio skyriaus pirmininkė Raminta Keršytė.

SAMUELIS FILIPOVIČIUS

Laikinoji sostinė nuo seno garsėjo savita elegancija. Prof. Arimantas Dumčius kaip visuomet nepriekaištingai pasirengęs akistatai su objektyvu.

44

PO DARBŲ

BĖGTI GRYNAME ORE AGNĖ BILOTAITĖ

ASMENINIS ARCHYVAS

Visus energingumu ir gera nuotaika žavinti Agnė Bilotaitė mielai dalijasi savo puikios savijautos paslaptimis.

Jauniausia Seimo narė neįsivaizduoja savo kasdienybės be sporto, netgi itin įtemptu laikotarpiu Agnė stengiasi surasti laiko mankštai. Ji prisipažįsta, kad iki tampant Seimo nare buvo daugiau galimybių užsiimti sportu, o dabartinis intensyvus gyvenimo būdas apsunkino kasdienių treniruočių planavimą. Nuolat tarp dviejų miestų, Vilniaus ir Klaipėdos, kursuojanti moteris teigia, kad šie du skirtingi didmiesčiai įkvepia rinktis ir skirtingą sportinę veiklą. Uostamiestyje ji mėgaujasi bėgiojimu ar tiesiog pasivaikščiojimu pajūryje, kur judėjimas gryname ore padeda atsikratyti po sunkios darbo savaitės susikaupusio streso, išvalyti mintis nuo pašalinių įtampų bei pagimdyti gražių idėjų. „Mėgstu bėgioti gryname ore – bėgimas ant takelio sporto klube niekada to nepakeis“, – dalijasi savo potyriais parlamentarė. Po aktyvios veiklos organizmas atsigauna ir nugalėjęs tingulį iškelia į paviršių naujas jėgas.

Agnė džiaugiasi, kad sportas kelia ne tik nuotaiką, šalia gerėja ir darbingumas. Daug laiko ir sostinėje praleidžianti moteris, norėdama išsaugoti sveikatą bei palaikyti tonusą, mieliausiai renkasi pasiplaukiojimą baseine.

Nors dabar Agnė į sportą žvelgia tik kaip į laisvalaikio malonumą, vaikystėje vietoje nenustygstanti mergina neatmetė ir profesionalios sportininkės karjeros galimybės: „Vaikystėje esu išbandžiusi tikriausiai visas sporto šakas – pradedant krepšiniu, baigiant dailiuoju čiuožimu“. Toks aktyvus gyvenimo būdas – Agnės mamos Ritos nuopelnas. Nuo pat mažų dienų Rita rodė dukrai sveikos gyvensenos pavyzdį. Nuolatinės išvykos, pasivaikščiojimai tapo neatsiejama šeimos gyvenimo dalimi. Kita šeimos moteris, Agnės močiutė, išmokė parlamentarę ir grožio paslapčių – savo žavesį ji puoselėjo natūraliomis priemonėmis. Agnė iki šiol naudojasi močiutės išmintimi ir sakosi niekada nesiimsianti chirurginių grožio korekcijų. Juk kiekvienas mažas trūkumas, kurį matome veidrodyje, yra neatsiejama unikalios asmenybės dalis. Intervenciškai keisdami savo kūną, keičiame ir vidų.

Visuomet elegantiška Seimo narė, galinti pasigirti dailiomis moteriškomis formomis, džiaugiasi, kad sporto ir sveikos mitybos derinys jau seniai tapo įpročiu. Agnė atidžiai renkasi maisto produktus, stengiasi juos derinti, tačiau per daug nesijaudindama linksmos šventės metu neatsisako ir tradicinių lietuviškų cepelinų: „Svarbu jausti tiek malonumą, tiek saiką valgant. Labiausiai kenkiame

savo kūnui, kai stresą bandome „užkąsti“ skanesniu kąsneliu.“ Šioje vartotojiškoje perteklinėje visuomenėje, kai galimybės rinktis labai plačios, moteris siūlo atsisukti į savoje aplinkoje išgaunamus produktus, nepamiršti, kad ir lietuviškos žolelės bei antpilai turi įvairiausių gydomųjų savybių, kurių dažnai ieškome egzotiškuose produktuose iš Rytų.

Savimi besirūpinančių moterų aplinkoje užaugusi parlamentarė tvirtai teigia, jog nėra negražių moterų. „Svarbiausia pasitikėti savimi – tada esi gražiausia ir tą grožį spinduliuoji aplinkiniams, užkreti juos gera nuotaika. Juk žmogus yra pats savimi gražus“, – šypsodamasi kalba Agnė. Moteris pritaria nuomonei, kad lietuvės per dažnai pasineria į kompleksus ir nesugeba savęs priimti tokių, kokios yra. Visgi ji nelinkusi per daug akcentuoti išorinio grožio svarbos ir teigia, kad sveikata bei vidinė būsena yra daug reikšmingesni kokybiško gyvenimo aspektai: „Kai nėra šilumos, tos vidinės ugnelės, grožis greitai nublanksta“. Kaip sveika mityba ir sportas yra du vienodai svarbūs ir vienas kitą papildantys dalykai, taip pat ir kūnas bei dvasia yra neatsiejamai susiję. Kai gerbi save ir savo kūną, gerbi ir sielą. Agnė siūlo prie sveikos gyvensenos pratintis po truputėlį ir neužsiimti vien tik išore: „Tuščia ir beprasmiška kovoti su savo branda, keisti savo bruožus.“ Parlamentarė liūdi, kad idealizuoto kūno kultas jau tapo visa industrija. Moteris siūlo reklamuoti sveiką ir laimingą žmogų, kuris nebandytų savęs įsprausti į kažkokias normas, visuomenės primestus stereotipus. To žavioji Agnė linki ir Lietuvos moterims.

45

TARP KNYGŲ

TERORAS 1940-1958 m.

RECENZUOJA EGIDIJUS VAREIKIS Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais norinčių rašyti knygas vis daugėja, o štai skaitytojų, ypač nusitaikiusių į intelektualius tekstus, vis mažiau. Jei jau kalbėti apie istoriją menančius tekstus, tai nenuostabu, kad pikantiška beletristika, paženklinta istoriniais personažais ir postmoderno kompozicija, gali patraukti skaitytoją. Tačiau graibstomas istorinis veikalas, kurio didelę dalį sudaro lentelės ir biurokratinių dokumentų kopijos, tikra retenybė. Tokiai retenybei priskirčiau naujausią Arvydo Anušausko knygą.

Teroras buvo ne šiaip sau XX a. Lietuvos realija. Teroras didele dalimi nulėmė daugelio mūsų likimą, suformavo savitą bendruomeninį mentalitetą. Pasak autoriaus, kas trečias Lietuvos žmogus buvo tapęs teroro auka.

Rašymas apie neseną tautos istoriją nėra lengvas ir net savotiškai rizikingas. Viena vertus, rašyti apie dar gyvenančius žmones ir dar betarpiškai atmenamus įvykius yra labai pavojinga. Faktai gali būti perteikti nevisai tiksliai, o jų suvokimas perdėm emocionalus, tad ir nebūtinai objektyvus. Veikiausiai tai ne faktai, o jų emocinis atspindys. Kita vertus, apie tuos pačius dalykus bus sunku rašyti ir dar po 10-20 metų, nes liks tik faktai ir dokumentai, vieni ir kiti, žinia, meluoja. Dokumentai sovietmečiu (o gal ir ne tik sovietmečiu) buvo rašomi ne pagal tai, kas yra, o kas “turėtų būti”. Sovietiniai archy-

vai dažnai buvo sukurti melą padaryti panašų į tikrovę.

Faktai, praėję atminties saugyklas ir perpasakojimų modifikacijas, metams bėgant, tampa savaip interpretuojamomis istorijomis.

Knyga nepalieka abejonės, kad teroras buvo svarbiausias kovos prieš lietuvybę bruožas. Teroras turėjo kelis laikotarpius, kurie skyrėsi ne tik formomis ir priemonėmis, bet ir ideologiniu pagrindimu. Pateikiama statistika vienareikšmiškai rodo, kad sovietinis teroras Lietuvoje gerokai pranoko nacistinį, ne vien todėl, kad truko ilgiau, bet ir buvo savotiškai nuoseklesnis. Teroras buvo ne priverstinė kovos priemonė, o valstybinis planas. Sovietinės valstybės tikslas nebuvo nei vadinamoji socialistinė revoliucija, nei koks kilnus mesianizmas, metams bėgant vis labiau suvokiame, kad sovietinė valstybė nebuvo nei gudri, nei gerai organizuota – veikiau teroro mašina primityvaus mąstymo galvose ir grubiose rankose. Ta valstybė nebuvo sumani, buvo veikiau kvaila savo nepamatuojamame pyktyje. Teroras atstūmė visus. Vieni kovojo, kiti – kolaboravo, bet ir pastarieji meile režimui nedegė, buvo veikiau baimės vergijoje. Teroro beviltiškumas jį ir išsėmė, o Lietuvos teroras taip ir nenugalėjo.

Perskaitęs knygą supratau, kad turiu daug daugiau argumentų diskusijoms apie tai, kas yra istorinė tiesa, ir kad istorinis reliatyvizmas tėra paika teorijėlė – Lietuvoje buvo realūs teroro vykdytojai ir realios aukos, buvo absoliutūs kaltininkai ir tikrai nekaltos aukos. Supratau, kad rezistencija mus išsaugojo, o mes įpareigoti to išsaugoto turto neišbarstyti.

SVAJONIŲ BENDRUOMENĖ RECENZUOJA ARVYDAS ANUŠAUSKAS Ar pažindami pasaulį mes siekiame kokių nors tikslų, ar turime Svajonių knygą? Tokį klausimą norisi užduoti perskaičius Egidijaus Vareikio knygą „Svajonių bendruomenė“. Knygą, kurios herojai polemizuoja apie pasaulio civilizacijos ateitį. Pasak autoriaus, knyga – nebaigta. Tik juodraštis, kurį galima komentuoti, su kuriuo galima polemizuoti. Pagaliau galima tęsti diskusiją apie ateitį net ir pasirodžius šiai knygai – tam sukurta virtuali Svajonių Bendruomenė. Vis tiktai man įdomiausia, kad skaitant knygą vyksta savotiškas globalaus ir lietuviško pasaulio pažinimas. Paprastai ir suprantamai. Tezėmis ir ilgokais, bet taikliais pasisakymais. „Kad nenori kariauti tai nieko blogo. Blogai, kad ne46

nori gintis“, teigia Sent Egziuperi sukurtas ir E. Vareikio klonuotas Mažasis princas. „Rinkiminių kampanijų organizatoriai pastebėjo, kad politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis. Tiesa nereikalinga, ji pavergia žmogų, o išvaduoja – svajonė“, teigia Henriko Ibseno sukurtas ir taip pat autoriaus atkurtas Peras Giuntas. Manyčiau, svarbiausiu knygos bruožu yra paties autoriaus noras į herojų lūpas įdėti ir skaitytojų protus išlavinti tikros filosofinės, sociologinės ar politologinės literatūros žiniomis.

Todėl knygoje lengvai galima susipažinti ir su pasaulio raidos projekcijomis ir sužinoti kokie yra geriausi sovietologų darbai, vėl prisiminti Huntingtoną ar Kondratjevą...

Atsivertęs „Svajonių bendruomenę“ skaitai ir supranti, kad kiekvienam reikia tokios savotiškos pasaulio pažinimo knygos. Tam, kad dar ir dar kartą patvirtintum, jog „visos ateities prognozės yra praeities projekcija į ateitį, tačiau ateitis, žinia, bus kitokia“.

AR GALIMA SUREŽISUOTI MINISTRŲ KABINETĄ? – KARTĄ MANĘS PAKLAUSĖ KOLEGOS. KLAUSIMAS NETIKĖTAS, BET GERAS. AR GALIMA POLITIKOJE, TARSI TEATRE, KIEKVIENAM LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NARIUI RASTI JAM TINKANČIĄ ROLĘ? IR KOKIĄ PJESĘ JIEMS REIKTŲ PASIŪLYTI REPETUOTI? SUSIMĄSČIAU. IR PRADĖJAU RUOŠTIS REPETICIJAI.

PJESĖ

XVI-OJI PREMJERA JULIUS DAUTARTAS

ASMENINIS ARCHYVAS

Pradedu kalbėti su Ingrida Šimonyte – aptariame būsimo spektaklio biudžetą. Siūlau klasiką – Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“, bet Ingrida kantriai aiškina, kad dabar ne laikas tragiškai meilei, geriau jau statykime „Venecijos pirklį“ arba „Revizorių“. Prekyba ir finansai šiuo laikotarpiu perspektyviau nei Kapulečių ir Montekių kovos. O meilė? Meilė – subtilus dalykas. Nusišypsojusi, ji pasiūlo mąstyti apie kamerinį spektaklį su keliais kviestiniais aktoriais.

Taip, gavęs finansų „revizoriaus“ pastabas, einu kalbėtis su kūrybine grupe. Teatre, kur ryškiai plieskia scenos šviesos, ūžia garso kolonėlės ir kita technika, nėra lengva taupyti. Pamatytumėte sąskaitas už elektrą! Bet čia galiu pasikliauti Arvydu. Sekmokas, atsakingas už spektaklio apšvietimą, man greitai pasiūlo net kelis elektros taupymo variantus – gal ant stogo pastatyti nedidelę vėjo jėgainę. Svarstome ir apie saulės baterijas ir biokurą, tačiau galiausiai sutariame, kad be atomo neišsiversim. Galim ir turim pasikliauti japoniška technika – ji ilgam išspręs mūsų problemas. Vadinasi, šviesa ant scenos bus? Bus, užtikrina Sekmokas.

Džiugiai leidžiuosi į sandėlį, ten kur Kazys Starkevičius saugo raktus nuo visų teatro aruodų. O jis, pasirodo, laukuose. O repeticija? O kokia repeticija per patį darbymetį – paaiškina man telefonu Kazys, o fone burzgia kombainai. Dar spėju išgirsti, kad nesirūpinčiau, ir visas reikalingas dekoracijas bei kostiumus spektakliui jis pristatys laiku. Puiku! Man belieka surasti aktorius.

Pradedu nuo scenos ragavusių kandidatų. Donatas Jankauskas ramiai žiūri į mane pro akinukus. Jis vaidinti nenori – jam labiau patiktų šokti, bet šioje pjesėje šokiams, deja, nėra vietos, tačiau jis mielai pasirūpins, kad visi kolektyvo nariai turėtų tinkamai sudarytas darbo sutartis. Be kalbų iš jo rankų paimu darbo saugos reikalavimus. Kad išvengtume nelaimingų atsitikimų scenoje.

Kažkur virš galvos suūžia sraigtasparnis ir po kelių minučių ant scenos pasirodo Rasa Juknevičienė ir Audronis Ažubalis. Negaliu atsidžiaugti, kad daug keliavę, užsienio scenose ne kartą pasirodę žmonės dalyvauja ir šiame spektaklyje. Nespėju pristatyti spektaklio idėjos, kai paaiškėja, kad Audronis turi išvažiuoti. Į Briuselį, juk Lietuva ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungai. Į kelionę ruošiasi ir Rasa, o kviestiniai aktoriai – Eligijus, Arūnas, Gintaras – į repeticiją vėluoja. Ar taip galima? Vėluoja, po to išvažiuoja? Kaip dirbti? Skambinu Andriui – sakau: „Repeticijos reikia, paleisk ministrus, juk pjesė apie mūsų darbą ir rūpesčius“, o jis man: „Atleisk, Juliau, negaliu“, ir išduoda, kad šiuo metu pats stato spektaklį – renka geriausią pjesę, derina biudžetą, ieško priemonių sumažinti elektros ir šildymo išlaidas – na, gal ir nepavyko teatro renovuoti, bet jis supranta savo klaidas – ir, tiesą sakant, ministrai jau yra sudarę darbo sutartis ir vaidina pas jį.

Staiga supratau, kad negalima surežisuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ministrų spektaklio idėjos atsisakau – ten jau yra vyriausiasis režisierius, kuris tą spektaklį talentingai kuria, ir jam puikiai sekasi.

47

UŽSKLANDA

SOTESNĖS SVAJONĖS ANDRIUS UŽKALNIS Sotesnis šiukšlių konteineris – ne mano svajonė. Ir ne jūsų.

Buvo toks anekdotas apie šimto metų senumo įvykius. Kažkas, išgirdęs apie 1917 m. revoliucionierių planus, paklausė: tai koks tikslas?

Jam atsakė: “padarysim galą turtuoliams”. Keista, atsakė tas žmogus: gal būtų geriau, kad nebebūtų vargšų?

tas? Aš negaliu patikėti. Man keista, kad normalus, įgalus žmogus gali sutikti – ne tik sutikti, o trokšti – būti prie nuskriaustųjų, jei tik bus sočiau putros įdrėbta.

Taigi pinigai – ne problema. Problema yra pavadinimas. Gero gyvenimo nori visi, tik daugeliui norisi, kad tai būtų įvilkta į šiltą ir jaukų rūbą, kad būtų apkaišyta padorumo simbolika, gink Dieve neminint nieko konkurencinio, nieko apie pastangas, nieko apie sunkų darbą. „Paprasto žmogaus, sąžiningai dirbančio paprastą darbą, orus žmogiškas gyvenimas“ – štai tokia turi būti svajonė. Gerovė turi būti nekalta, naivi, balta kartūno suknele – tyra, kaip nekaltas prasidėjimas.

Kalbos apie “orų minimalų atlyginimą” primena būtent apie tai. Nurodomi keturženkliai skaičiai svaigina nelaimėlius, kurie įsivaizduoja, kaip – bum – ir nepilnas tūkstantis per mėnesį štai padvigubės. Tai naivu ir liūdna, bet svajoti juk neuždrausi.

Svajonė apie gerą minimalų atlyginimą nėra ta svajonė, nuo kurios išauga sparnai.

Jei politikas kalba apie minimalų atlyginimą, kaip apie svarbiausią savo programos dalį, jis yra nuskriaustųjų politikas, nevykėlių vėliavnešys, ir žada jis iš esmės geresnius šiukšlių konteinerius ir erdvesnes dėvėtų drabužių parduotuves.

Apsispręskim: ko mes siekiame – ar kad būtų kuo geriau vargšams, ar kad būtų kuo mažiau vargšų ir kuo daugiau turtingųjų?

Aha, matau, kaip susiraukėte ir susigūžėte. „Kuo daugiau turtingųjų“, čia juk tas pat, kaip kam nors palinkėti, kad jo dukra šoktų striptizo bare: lyg ir nieko neteisėto, bet vis tiek kažkaip neskanu.

Vienas amerikiečių komikas pasakė: žinai, ką sako tau darbdavys, mokėdamas tau minimalų atlyginimą? „Jei galėčiau tau mokėti mažiau, aš mokėčiau. Tik man neleidžia.“

Paklausk žmogaus: „Tu nori būti turtingas? Nori turėti daug pinigų?“, garantuoju, išgirsi sudėtingus atsakymus, kad ne pinigai svarbiausia, dar gal ir bandymus pasiaiškinti: „o tai būti turtingu – tai čia kiek turėti?“. Jokio tiesaus atsakymo nebus.

Tai atsakyk man, žmogau: tu tikrai nori būti tas, kas yra oficialiai nuskriaustas, bet šiek tiek apgin-

Paklausk, ar nori „uždirbti orų atlyginimą“, viskas bus paprasčiau: „žinoma“.

48

Kas gali būti padoresnio negu valstybės (pačios valstybės – ne kokio privataus vertelgos ir ne bendrovės!) patvirtintas minimalus atlygis.

Gaunančio minimalų atlygį niekas neapkaltins gobšumu ar pernelyg dideliu dėmesiu pinigams: valdžia pasakė, kad viskas tvarkoje, jei tiek galima mokėti, tai tiek galima ir gauti be jokios graužaties. Štai jis, kilnus ir orus skurdas.

Visa bėda, kad skurdas yra skurdas. Kilnus ir orus jis gali būti tik tam, kas savo noru atsisakė Dievo kiekvienam duoto laimės siekimo ir iškeitė jį į kriuksėjimą balutėje.

Kol turtas ir sėkmė bus nepadorūs žodžiai, minimalaus atlyginimo ideologai atrodys priimtini ir įdomūs. Nors sveikam, išdidžiam protui turėtų būti tiek pat patrauklūs, kiek žadantys elgetoms sotesnes šiukšliadėžes.

MINDAUGAS DULINSKAS

Tai tas pats, kaip siekti ne žmoniškų pajamų, kad galėtum nusipirkti, ko panorėjęs, o svajoti apie tikrai gerą šiukšlių konteinerį, kur gali pakankamai dažnai pasirinkti sočių ir dar ne visai supelijusių atliekų („radau pusę picos, dėžėje, ir dar beveik šilta buvo – ko daugiau norėti“).

KARTU NUVERSIME KALNUS. TS–LKD VIENMANDATININKAI VISOJE LIETUVOJE.

Vilija ALEKNAITĖ ABRAMIKIENĖ, Arvydas ANUŠAUSKAS, Gediminas ANUŽIS, Audronius AŽUBALIS, Vaidotas BACEVIČIUS, Danutė BEKINTIENĖ, Agnė BILOTAITĖ, Dalius BITAITIS, Nerijus ČAPAS, Vida Marija ČIGRIEJIENĖ, Rimantas Jonas DAGYS, Julius DAUTARTAS, Irena DEGUTIENĖ, Jonas DIENINIS, Arimantas DUMČIUS, Janina GALIAUSKIENĖ, Jonas GUDAUSKAS, Donatas JANKAUSKAS, Sergejus JOVAIŠA, Rasa JUKNEVIČIENĖ, Vytautas JUOZAPAITIS, Jonas JURGELIŪNAS, Evaldas JURKEVIČIUS, Ernestas JUŠKA, Ramūnas KARTENIS, Laurynas KASČIŪNAS, Liutauras KAZLAVICKAS, Algis KAZULĖNAS, Algirdas KLIMAITIS, Gediminas KRASAUSKAS, Dainius KREIVYS, Edvinas KRUNGOLCAS, Andrius KUBILIUS, Rytas KUPČINSKAS, Kazimieras KUZMINSKAS, Žilvinas LELEIVA, Artūras LISTAVIČIUS, Gintautas LUKOŠAITIS, Petras LUOMANAS, Vincė Vaidevutė MARGEVIČIENĖ, Kęstutis MASIULIS, Antanas MATULAS, Vitas MATUZAS, Tomas PETREIKIS, Violeta PODOLSKAITĖ, Edmundas PUPINIS, Naglis PUTEIKIS, Auksutė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ, Jurgis RAZMA, Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS, Lina RIMKIENĖ, Paulius SAUDARGAS, Vilma SAVICKIENĖ, Kazys STARKEVIČIUS, Algis STRELČIŪNAS, Valentinas STUNDYS, Vaidas ŠALAŠEVIČIUS, Stasys ŠEDBARAS, Jonas ŠIMĖNAS, Justinas URBANAVIČIUS, Vidas URBONAVIČIUS, Virginijus VALENTINAVIČIUS, Egidijus VAREIKIS, Vytautas VENCKŪNAS, Arvydas VIDŽIŪNAS, Emanuelis ZINGERIS, Pranas ŽEIMYS, Rimvydas ŽIEMYS, Rokas ŽILINSKAS, Vidmantas ŽILIUS.

Politinė reklama apmokėta iš Valentino Stundžio, Antano Matulo, Emanuelio Zingerio, Jono Dieninio, Jono Jurgeliūno, Violetos Podolskaitės, Juliaus Dautarto, Liutauro Kazlavicko rinkimų kampanijos sąskaitų. Rengė politinė partija „Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“. Spausdino UAB „Lietuvos Ryto“ spaustuvė. Tiražas 120 000 egz.

KITAME NUMERYJE: STIPRI LIETUVA Dėmesys šeimai. Rūpestinga valstybė. Daugiau galimybių verslui, daugiau erdvės kūrybai šalyje, kurią branginame. Nesustokime. www.tsajunga.lt Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD politinės kampanijos sąskaitos. Rengė politinė partija „Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai“.

Spausdino UAB „Lietuvos Ryto“ spaustuvė. Tiražas 120 000 egz.