Vėjo paštas
– Vika, Vika, pabusk, laiškų vėjas pučia, – mama švelniai papurtė miegančios mergaitės petį. Purtė švelniai lyg obels šaką, kai nori nukratyti vienintelį ten kabantį saldinį obuolį. Atsargiai, kad pagautum dar sveiką, kol jis neištiško į kietą žemę. Viktorija pramerkė vieną akį, paskui – kitą ir įsiklausė. Iš tiesų. Smarkus vakarykštis vėjas buvo nurimęs ir dabar pūtė gaivus paslaptingas vėjelis. Lengvutis ir kiek salstelėjęs. Giliai įkvėpęs galėjai jį net užuosti. Kvepėjo popieriumi, rašalu ir spaustuvės dažais. Vėjas nebuvo visiškai lygus. Toks būtų nieko vertas! Greičiau – gūsingas, su nedidelėmis bangelėmis. Tik toks pajėgtų į kalną iš slėnio palengva atskraidinti šimtus laiškų. – Pagaliau! Pagaliau – laiškinis! – Vika, traukdama į save vėjo atneštus kvapus, vikriai atsisėdo lovoje. Nebuvo laiko rąžytis, kaip kad buvo pratusi. Užtruko tik keletą sekundžių, kol tiesiai ant pižamos užsitraukė nertinį ir džinsus. Dar pora kojų spyrių į batus, ir ji jau buvo priebutyje. Paskui – prie lauko sandėliuko, ant kurio sienos tvarkingai išrikiuoti kabėjo graibštai laiškams. Dideli, beveik tokio pat dydžio kaip Vika, panašūs į tuos, kurie skirti drugeliams gaudyti. Vika gyveno miestelyje ant kalno. Tokio aukšto, kad paties miestelio iš apačios beveik nesimatė, nes vaizdą užstodavo kiek žemiau namų plau7
kiantys debesys. Ir iš miestelio slėnio beveik nebuvo matyti. Galėdavai įžiūrėti tik nedidelius lyg aguonos grūdas taškelius, skubančius kažin kokiais reikalais. Rytais tie aguonos grūdeliai subirdavo į saulėgrąžos sėklos dydžio autobusus ir ištirpdavo tolybėse. O vakarais sugrįždavo ir pasislėpdavo pipiro dydžio namuose, iš kurių kaminų kildavo siūlo storio dūmelis. Tikras vargas buvo pėsčiomis pasiekti kalno viršūnę! Daugelis, gyvenančių apačioje, slėnyje, dažnai ir nesivargindavo. Kaip ir nesivargino ieškoti miesteliui kokio rimto pavadinimo. Vadino tiesiog Vėjų kalnu, nes čia nuolat pūsdavo stipresnis ar silpnesnis vėjas. Vėjų kalno gyventojai labai laukdavo vėjo pašto! Laiškinis vėjas pūsdavo retokai, paprastai iškart po stiprios audros ar kelios dienos po jos. Dažnesnis šis vėjas būdavo pavasarį, vėlų rudenį, dažniau pūsdavo ir prieš Kalėdas. Kartais jo tekdavo laukti keletą mėnesių. Tuomet laikas prailgdavo kaip kokia ištampyta nailoninė kojinė. Niekas nesivargindavo gabenti pašto aukštai virš debesų įsikūrusiems vėjakalniečiams. Tiesiog išbarstydavo laiškus ar kitą paštą pavėjui pučiant laiškų vėjui, o jau kalno gyventojų rūpestis buvo, kaip juos sugauti. Tad kiekvienuose namuose kabėjo po keletą graibštų laiškams. Jei kas graibštais ir nespėdavo pasinaudoti, paštą vis tiek gaudavo. Mat sugauti laiškus, dokumentus, siuntinius ir juos išdalyti kitiems miestiečiams buvo tikra pramoga. Ir neblogas uždarbis! Dažniausiai vietiniai atsilygindavo ne pinigais: keletas saldainių, spalvotas kaspinėlis iš senosios Roželės, žnybtelėjimas į skruostą, nedidelis stiklainėlis agrastų uogienės ar koks molinis daikčiukas. Praūžus laiškų vėjui, dar keletą dienų vietiniai vaikščiodavo vieni pas kitus į svečius, dalydavosi žiniomis ir skanėstais.
8
Vika pribėgo prie akmeninės tvoros, saugančios miestelio gyventojus, kad šie nenugarmėtų nuo kalno. Čia jau darbavosi keletas vietinių. Ji pamatė mėsininko žmoną, raudonais skruostais ir plačiu juosmeniu, senąjį kirpėją, laukiantį laiškų nuo savo vaikų, vieną Merijos darbuotoją, atsakingą už dokumentus ir mero susirašinėjimą svarbiais klausimais. Lengvai kaip balerina šen bei ten lakstė melsvu sijonėliu pasipuošusi Roželė. Žilus jos plaukus puošė tokios pat spalvos kaspinai. Ji kas kartą suplodavo delnais ir sukrykšdavo, kai koks spalvotas ir kvepiantis vokas atsidurdavo jos rausvo graibšto tinkle. Tačiau Vikos draugų nebuvo nė vieno. Nei Klemenso, nei Tomo, nei jo mažojo broliuko Mončio. „Šaunu! Pramiegojo! Na, šį kartą visas pašto grobis teks man vienai“, – apsidžiaugė Viktorija ir nieko nelaukdama puolė mojuoti graibštu. O tai daryti nebuvo taip paprasta, kaip jums galėtų atrodyti! Šį darbą reikėjo išmanyti. Jis buvo panašus į manų košės virimą: jei tirštėjančią košę makaluotum šaukštu kaip pakliuvo, be jokios tvarkos, tai karšta košė išsitaškytų į šonus, apdegintų pirštus ir veidą. Mojuoti graibštu reikėjo ritmingai, kai tik gaudytojus pasiekdavo vėjo gūsis. Reikėdavo judėti visiems kartu, kad niekas neišmaišytų kylančios pašto bangos. Iš toli besidarbuojantys Vėjų kalno gyventojai buvo panašūs į dresuotas plaštakes ar irklininkus, vienu mostu skrodžiančius vėjo bangas. Su kiekvienu vėjo gūsiu kalno viršūnę pasiekdavo vis daugiau laiškų, laikraščių, pašto siuntinių: atvirlaiškių, geltonų sąskaitų, smulkių popierėlių, vienas kitas reklaminis lankstinukas. Kalno viršūnės beveik niekada nepasiekdavo sunkūs reklaminiai katalogai. Giedrą dieną juos galėdavai įžiūrėti pūpsančius kalno šlaituose ar prilipusius prie ten augančių medžių. Atrodydavo kaip milžiniškos gėlės ar medžių lapai. Žiūrint, kokios būdavo spalvos. Kas ten parašyta, niekas iš taip aukštai negalėdavo įskaityti. O jei ir būtų galėję, ar kam ant kalno reikėjo balno, prikabinamos dviračio bagažinės ar pripučiamo vandens čiužinio? 9
10
11
Vika prisitaikė ir tinklu grybštelėjo per patį pašto sūkurį. Į graibštą pateko keletas laiškų, pora lankstinukų, susisukęs medžio lapas ir nedidelė dokumentų krūvelė, susegta metaliniu segtuku. Tokie paprastai būdavo skirti miestelio merui. Vika iškratė savo laimikį tarp krūmų, kad jų vėl neišpūstų vėjas, ir leidosi prie tvoros ritmingai mojuodama savo įrankiu. Vienu judesiu ji iš karto norėjo pagriebti keletą laiškų. To buvo išmokusi iš senojo kirpėjo. Tiesa, savo laimikio ji niekada nesukarpydavo, kaip tai darydavo senolis. Jei pagauti laiškai būdavo ne nuo jo vaikų ar anūkų... Po pusvalandžio gaudynės buvo baigtos. Ore pleveno tik keletas popieriaus lapų. Sugautą paštą gyventojams dar reikėjo peržiūrėti, išrūšiuoti, išdalyti, o niekam nereikalingą dar galėjai spėti paleisti pavėjui. Todėl visi naršė po sugautų popierių krūvas, dėliojo savo laimikį pagal spalvas, svorį ar pagal tai, kurioje gatvėje gyveno jų gavėjas: Didžiojoje, Mažojoje, Bažnyčios, Kepyklos, Nasturtų ar Centrinėje aikštėje. Tą rytą vėjo pašto nebuvo daug. Vikai teko keletas paprastų laiškų, debesėliais apipaišytas vokas, reklaminiai lankstinukai apie dviračius ir dulkių siurblius be gavėjo adreso (šiuos mergaitė pasiliko sau), keletas sąskaitų, susegta dokumentų šūsnis, rausvas kvepiantis laiškas ir miltais aplipęs vokas kito miestelio kepyklai. Jį Vika iš karto paleido skristi tolyn. Rausvasis laiškas kvepėjo rožėmis ir kardamonu, bet buvo be gavėjo adreso. Mergaitė prikišo jį prie nosies, giliai įkvėpė aromato ir paleido pavėjui. Kada nors ir ji, Vika, gaus tokį pat rožėmis kvepiantį laišką. Su tiksliu gavėjo adresu, žinoma. Gal net ir ne vieną, o keletą iš karto. Ir kiekvienas kvepės vis kitokiomis gėlėmis. Ir adresas ant voko bus Vikos namų. Vika pasisiūlė užnešti paštą į cukrainę. Ir dar – Tomo bei Mončio močiutei, kuri gyveno priešingoje miestelio pusėje nei Vika, Nasturtų gatvėje 8. Ne pakeliui, bet Vika nepraleisdavo progos prasimanyti kokio skanėsto. Ir aplankyti draugų. 12
Pati peržiūrėjo savo paštą. Laiško nuo tėčio ir vėl nebuvo. Pačiame graibšto dugne tarp tinklo akių mergaitė užčiuopė keletą įstrigusių sėklų. Viena buvo tamsiai ruda, panaši į didelę pupą, žvilgančiu paviršiumi. Kitos – kiek labiau matytos ir daug mažesnės. Visos šios sėklos galėjo sudominti tik vieną miestelio gyventoją. Ir jį Vika dabar labai norėjo pažadinti...
13