Žurnalas Platumos sausis-vasaris nr. 1(3), 2014 by Terra Publica

S A U S I S VA S A R I S K O VA S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I S L I E PA R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S PA L I S L A P K R I T I S G R U O D I S

PLATUM

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

NAUJAMETINIAI PAŽADAI Naujųjų metų išvakarėse dažnas mūsų neatsispiria pagundai ir nori įtikėti, kad nauji metai gali tapti simboline naujo, geresnio gyvenimo pradžia. Dažnai tą fejerverkų nušviestą vakarą sau ir kitiems duodame tokius pažadus, kuriuos tikrai tikrai ištesėsime ateinančiais metais. Juk tikrai, nuo tos akimirkos, kai laikrodis išmuš dvyliktą valandą, viskas bus kitaip: mažiau liūdėsime, daugiau juoksimės, mažiau pyksime, daugiau mylėsime, mažiau kritikuosime, daugiau klausysime, mažiau planuosime, daugiau darysime. Tokių pažadų sąrašas – begalinis. Kartais susimąstau: o jei galėtume atsukti laiką atgal ir sugrįžti į tą pačią akimirką, buvusią lygiai prieš metus. Ar užtektų drąsos? Kiek prieš metus duotų pažadų pavyko ištesėti? Gal visgi gerai, kad kelionės laiku – kol kas tik mokslinė fantastika... Pradėdami naujus metus, mes irgi galvojame apie tai, ką norime prižadėti jums – savo skaitytojams. Prižadame, kad šiais metais su jumis sveikinsimės kur kas dažniau, keliausime toliau ir drąsiau, būsime dar smalsesni. Ir prižadame, kad savo pažadus tesėsime.

T URINYS

GRAŽINA SVIDERSKYTĖ: LABIAU DIDŽIUOJUOS NE LIETUVOS, BET ATSKIRŲ JOS ASMENYBIŲ BIOGRAFIJA

10 KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA TIK PIETŲ LĖKŠTĖ

PIRKINIŲ MANIAKĖS PARYŽIUJE

SKRYDŽIŲ PALYDOVAI – IR PSICHOLOGAI, IR GAISRININKAI, IR MEDICINOS SESELĖS

ŽĖIMA, ŽĖIMA, BIEK ĖŠ KĖIMA!

16 SŪRININKAI: KULINARINIS PAVELDAS GYVUOS TOL, KOL BUS SENOJI KARTA

44 32 KUR SLIDINĖSIME ŠIEMET?

PO PUSIAUŽIEMIO NEGALI NEPASTEBĖTI LAPĖS

AMERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

ŽIEMOS KERAI

72 NORMANDIJA – POTVYNIŲ IR ATOSLŪGIŲ ŽEMĖ

48 KVIEČIA KELMĖS KRAŠTAS

PLATUMOS ISSN 2335-8467 VYR. REDAKTORĖ Danguolė Kandrotienė REDAKTORĖS Sandra Kanopkaitė,

Ineta Žukauskaitė

PUSNYSE SU FOTOAPARATU

DIZAINERĖ Vilmantė Pakštienė KALBOS REDAKTORĖ Jovita Martišiūtė REDAKCINĖ KOLEGIJA

Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė

KOKLINĖS KROSNIES ĮRENGIMO PASLAPTYS

REKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

66 80 KELIONĖ PO SUSTOJUSĮ LAIKĄ

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „iStockphoto“. www.platumos.lt Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos www.pinterest.com/platumos

VšĮ „Terra Publica“ Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt

NAUDING A

AM, KAD KELIAUDAMI NESUŠALTUME...

RENKAMĖS TERMOSĄ Rinktis termosą turėtų būti nesudėtinga. Juk pagrindinis jo vertinimo kriterijus yra atsakymas į paprastą klausimą: ar indas gerai atlieka pagrindinę savo funkciją, t. y. ar gerai išlaiko gėrimo temperatūrą. Šis kriterijus yra labai svarbus, tačiau į ką dar verta atkreipti dėmesį, renkantis termosą, lydėsiantį būsimose kelionėse. Juk parduotuvėse stebina šių indų kainų, modelių, spalvų įvairovė. Geras termosas turėtų ne tik išlaikyti gėrimo temperatūrą, bet ir būti sandarus, patogios formos (lengvai tilpti į kuprinę ar kelioninį krepšį), lengvas. Termosas – stiklinis arba metalinis indas dvigubomis sienelėmis, tarp kurių yra vakuumas (nėra oro). Paprastai termosus dengia metalinis arba plastikinis korpusas, tačiau išradingesni dizaineriai neretai pateikia ir neįprastesnių, originalių variantų, pvz., termosas su plastikiniu

korpusu aprengiamas megztu audiniu. Visgi šie papildomi išorės elementai nėra esminiai, jie dažniausiai nedaro įtakos pagrindinei termoso savybei – išlaikyti šilumą. Paprastai specialistai pataria rinktis iš 18/8 nerūdijančio plieno (18 proc. chromo ir 8 proc. nikelio – kuo skaičiai didesni, tuo plienas atsparesnis korozijai) pagamintus termosus, nes jie ne tik geriau išlaiko šilumą, bet ir yra patvaresni. Prieš pirkdami termosą apsvarstykite, ar jį naudosite tik karštam ar ir šaltam skysčiui išlaikyti. Paprastai daugelis parduotuvėse parduodamų termosų yra skirti išlaikyti šilumai ir karščiui, tačiau prieš įsigydami vis tiek nepatingėkite susipažinti su termoso aprašymu, pasikonsultuokite su parduotuvėje dirbančiais konsultantais. Renkantis termosą labai svarbu patikrinti kamščio hermetiškumą, nes būtent jis lemia, kaip gerai termosas išlaikys skysčio temperatūrą. Daugelį termosų, prieš pilant karštą kavą arba arbatą, gamintojai rekomenduoja pašildyti – į termosą įpilti šilto vandens. Paprastai temperatūrą geriau išlaiko didesnės talpos termosai.

Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į termoso kakliuko plotį: kuo jis platesnis, tuo patogiau indą plauti rankomis. Kad ir kokį termosą išsirinksite, grįžę namo nedelsdami jį išbandykite. Tik taip sužinosite, ar jūsų įsigytas gaminys yra kokybiškas ir atitinka gamintojo aprašymą. Jei pastebėsite, jog termosas nelaiko skysčio temperatūros taip, kaip, pasak gamintojo, turėtų, nedelsdami kreipkitės į pardavėją – nekokybiškas gaminys turėtų būti pakeistas nauju arba grąžinti už pirkinį sumokėti pinigai (dėl to labai svarbu neišmesti pirkimą įrodančio kvito). Pardavėjui nesutikus pakeisti nekokybiškos prekės nauja, drąsiai kreipkitės į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją (www.inspekcija.lt), kurioje dirbantys specialistai padės nustatyti, ar gaminys tikrai neatitinka jam keliamų reikalavimų. 6

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – IŠ PREKIŲ ŽENKLŲ ARCHYVŲ IR AGENTŪROS „ISTOCKPHOTO“

Gamintojai suteikia galimybę rinktis iš įvairių kamščių variantų. Kai kurie termosai turi specialų mygtuką, leidžiantį įsipilti gėrimo neatsukus kamščio. Tačiau tokie termosai gali turėti ir vieną minusą: kai dangtelis atsidaro įspaudus mygtuką, dažnai sudėtinga pasakyti, ar termosas atidarytas, ar uždarytas. Didesni termosai paprastai turi pumpavimo mechanizmą.

PIRŠTINĖS, SKIRTOS LIEČIAMIEMS EKRANAMS VALDYTI Turbūt visiems išmaniųjų telefonų savininkams atšalus orams tenka susidurti su gana dideliu nepatogumu: dėvint pirštines valdyti telefoną tampa nebeįmanoma. Taip yra todėl, kad šių prietaisų ekranai reaguoja į žmogaus pirštų elektromagnetinius impulsus, o pirštinės šiuos impulsus izoliuoja. Visgi pažangiausių technologijų sukurtos išmaniosios pirštinės nuo šalčio apsaugo rankas visų tų, kurie nė akimirkos negali ištverti be savo telefono. Unikali pirštinių sudėtis perduoda pirštų judesius liečiamų ekranų įrenginiams specialia technologija, naudojama ant šių pirštinių nykščio ir rodomojo piršto galiukų.

.. ..

Kaina: 50–200 Lt Kur įsigyti: „Mujjo“ www.mujjo.com

PAGAMINTA LIETUVOJE

NUO ŠALČIO SAUGANTIS KREMAS „ŽIEMUKAS“ Kremas sukurtas specialiai tavo odai, kuri šaltuoju metų laiku reikalauja išskirtinės priežiūros. Migdolų aliejus turi ypač stiprų maitinamąjį poveikį. Aliejus ramina, minkština išsausėjusią odą, suteikia jai išskirtinio švelnumo, o glicerolis odą intensyviai drėkina, saugo nuo išsausėjimo. Natūralus cinamono aromatas praskraidins nuotaiką net šalčiausią žiemos dieną. „Žiemukas“ – tavo žieminis kremukas!

.. ..

Kaina: 7,10 Lt Kur įsigyti: www.biok.lt

ŠILTA KEPURĖ Šaltu oru šilta kepurė – ne privalumas, o tiesiog būtinybė. Tą patvirtins bene kiekvienas kanadietis. Maždaug prieš penkiasdešimt metų nedideliame Toronto sandėlyje savo istoriją pradėjusi kompanija „Canada Goose“ šiandien yra žinoma visame pasaulyje kaip kokybiškų viršutinių drabužių, pritaikytų ekstremalioms oro sąlygoms, gamintoja.

.. ..

Kaina: apie 500 Lt Kur įsigyti: „Canada Goose“ www.canada-goose.com

„ZDAR“ BOTAI Kokia žiema be braidymo po pusnis? Tačiau tam reikia tinkamai pasiruošti – pasirūpinti avalyne, saugančia ne tik nuo šalčio, bet ir nuo drėgmės. „ZDAR“ botai, pagaminti iš 100 proc. avies vilnos veltinio, sujungia tradicinį amatą ir naujausias technologijas. Išskirtinė avalynė pasižymi šiluminėmis vilnos savybėmis, komfortu bei patvarumu. Be to, vilna nepraleidžia vandens.

.. ..

Kaina: 689–999 Lt Kur įsigyti: „V2 Concept Store“ www.v2-online.com PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

5 DA LYKA I, KU R I UOS VE R TA I ŠMĖ G I NTI

REITASIS PASIMATYMAS (SPEED DATING ) Dar neradai savo Valentino? Ne bėda! Į Lietuvą atkeliavo Jungtinėse Amerikos Valstijose išpopuliarėjęs „Greitasis pasimatymas“. Pasimatymo dalyviams renginio organizatoriai sudaro galimybę per vieną vakarą susipažinti su kuo daugiau įdomių žmonių, tiesa, pažinčiai skiriamos vos 4 minutės! Jų turėtų užtekti pirmajam įspūdžiui susidaryti ir nuspręsti, ar norėsi tą žmogų sutikti dar kartą. „Taip“ vienas kitam pasakę renginio dalyviai gauna vienas kito kontaktus ir galimybę bendrauti toliau. Dalyvių amžius – nuo 18 iki 99 metų.

.. .. ..

Sausio 21, 22, 28, 29 d. Vilnius, Kaunas speeddating.lt

RANCŪZŲ KINO FESTIVALIS „ŽIEMOS EKRANAI“

Šią žiemą į kino sales kviečia jau devintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šį kartą žiūrovams siūloma peržvelgti O. Joselianio aštuonių filmų retrospektyvą. Šio kūrėjo filmų herojai visai tokie pat kaip ir daugelis kino žiūrovų: jie vis bėga nuo rutinos, kažko ieško, vejami gyvenimo kaitos ilgesio ir bandydami surasti savo laimę. Nepabijokime šaltą žiemos vakarą iškeliauti iš namų, leiskime bent trumpam susilieti dviem pasauliams – savajam ir kitam – prancūziškajam.

.. .. ..

Sausio 24 d. – vasario 9 d. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Marijampolė, Alytus, Nida ziemosekranai.lt

TVIRA ERDVĖ‘13: CONTEMPORARY? Kas tai? Vienu žodžiu sunku nupasakoti. Tai spektaklis, tačiau (ne)visiškai. Tai šiuolaikinio šokio pasirodymas, atliekamas nevisai jaunų menininkų. Nelabai ką supratote? Tuomet turite tai pamatyti. Trys žinomi aktoriai ir šokėjai – Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas – su ironija žvelgia į iki šiol nena-

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

AKARIENĖ TAMSOJE

Ar kada bandėte valgyti visiškoje tamsoje, kai nedega net žvakės? Tokią atrakciją pradėjo siūlyti kai kurie Lietuvos didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos restoranai, tad nuo šiol Lietuvoje galite pasimėgauti išskirtine ir, tiesiogine to žodžio prasme, akla vakariene. Viskas prasideda vos įžengus į restoraną: svečius pasitinka padavėjai su naktinio matymo prietaisais ir saugiai palydi prie staliuko. Čia ir prasideda skonių kelionė: patiekiamas užkandis, karštas patiekalas (kai kur net du) ir desertas. Visos vakarienės metu tamsu nors į akį durk, tad skonio pojūčiai paaštrėja, leidžia maistą atrasti iš naujo. Tiesa, nebijokite, vakarienės metu tikrai nebūsite vaišinami sliekais. Iš restorano išeisite skaniai pavalgę ir kupini naujų įspūdžių. Vakarienės kaina nemaža – dviems asmenims 130–160 litų, tačiau įspūdžiai tikrai to verti. Juk ne kiekvieną dieną mėgaujatės maistu visiškoje tamsoje, tiesa?

RIGAMIO MENAS – KANTRYBĖS IŠBANDYMUI Ar prisimenate, kaip mokykloje per dailės pamokas lankstydavote lėktuvėlius ar laivelius? Tad siūlome tą prisiminti ir įsigilinti į lankstymo meno origamio paslaptis. Origamis – tai popieriaus lankstymo būdas, kai naudojamas vien tik vientisas popieriaus lapas, ne žirklės ar klijai. Galėsite išlankstyti ne tik lėktuvėlius, bet ir įvairių vabzdžių, gyvūnų formas. Būkite kantrūs, kruopštūs ir nenuleiskite rankų, jei iš pirmo karto ir wnepavyks.

NUOTRAUKOS – IŠ AGENTŪROS „ISTOCKPHOTO“, S. KANOPKAITĖS, RENGINIŲ ORGANIZATORIŲ ARCHYVŲ

Žinomiausias pasaulyje origamis yra gervė. Legenda pasakoja, kad jei kuo nors sergantis žmogus išlanksto tūkstantį gervių, jis pasveiksta. Lankstyti 1000 gervių nereikia, tačiau sukurti stebuklą iš popieriaus tikrai smagu.

grinėtą šiuolaikinio šokio kūrimo temą. Tai privers jus nustebti ir pabandyti rasti atsakymą į (ne)paprastą klausimą: kas gi čia vyksta?

.. .. ..

Sausio 30 d., vasario 21 d. Vilnius menuspaustuve.lt

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA

KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA TIK

PIETŲ LĖKŠTĖ

Dažno lietuvio stalas neįsivaizduojamas be ruginės duonos 10

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – V. KANDROTO

LIETUVA PASAULIUI DAŽNAI PRISTATOMA KAIP DRĄSI VALSTYBĖ, LAUKINĖS GAMTOS KRAŠTAS, GINTARO ŠALIS. TAČIAU BENDRO ĮVAIZDŽIO, KAIP PRISTATYTI MŪSŲ ŠALĮ UŽSIENIO SVEČIAMS, NEATRANDA NIEKAS. LIETUVOS KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDŽIO SITUACIJA – DAR KEBLESNĖ. ATRODO, KAD ŠIĄ SRITĮ PRIMIRŠO VISOS LIETUVOS INSTITUCIJOS, TAD UŽSIENIO TURISTAI ĮSPŪDĮ APIE LIETUVIŠKĄ VIRTUVĘ SUSIDARO TIK IŠ TŲ PATIEKALŲ, KURIAIS YRA VAIŠINAMI. O JUK MŪSŲ ŠALIS GALI DIDŽIUOTIS TRADICINIAIS LIETUVIŠKAIS PATIEKALAIS, IŠ KURIŲ SKILANDIS, SEINŲ IR LAZDIJŲ KRAŠTO MEDUS, „STAKLIŠKIŲ MIDUS“ IR VARŠKĖS SŪRIS PRIPAŽINTI SAUGOMAIS PRODUKTAIS EUROPOS SĄJUNGOJE. VISAI NESENIAI Į ŠĮ SĄRAŠĄ BUVO ĮTRAUKTAS IR „ŽEMAITIŠKAS KASTINYS“. PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA

Tekstas:

ARMINO ŠILEIKIO

TURIZMO DEPARTAMENTAS: NE MŪSŲ TIKSLAS FORMUOTI ĮVAIZDĮ Pasak Valstybinio turizmo departamento direktorės Raimondos Balnienės, naujausi tyrimai rodo, jog socialiniuose tinkluose, turistų tinklaraščiuose labiausiai aptarinėjama ne nakvynė ar lankytinos vietos, o maistas. „Daugiau nei 50 proc. turistų aptarinėja gastronominius dalykus, todėl mes suvokiame, kaip tai svarbu turizmui. 20 proc. skiriama viešbučiams, nakvynei. Matote, kiek mažai procentų lieka vietovėms, o mes galvojome, kad tai svarbiausia, – ne.“ R. Balnienės teigimu, Turizmo departamentas turi keisti savo koncepciją ir skirti daugiau dėmesio kulinariniam paveldui pristatyti, jo įvaizdžiui formuoti, tačiau kokiomis priemonėmis žadama tai daryti, Turizmo departamento direktorė nepaaiškina. Šiuo metu nėra institucijos, atsakingos už Lietuvos kulinarinio paveldo įvaizdžio kūrimą. Nėra ir tokios, kuri kurtų bendrą šalies įvaizdį. Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja Lauryna Tarvydienė aiškina, jog „dabar mes visi darome taip, kaip išmanome, tarp atskirų institucijų komunikacija kol kas nevyksta.“ Tiesa, L. Tarvydienės teigimu, Turizmo departamentas neturi tikslo formuoti nei Lietuvos, nei šalies kulinarinio paveldo įvaizdžio: „Mūsų tikslas yra skatinti ir plėsti atvykstamąjį turizmą. Savaime suprantama, jį skatindami dalyvaujame kuriant įvaizdį. Mes neprieštarautume, jei kas nors mums duotų gaires, vadovą, kuriuo vadovaudamiesi kurtume savo žinutes.“ 12

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

TURIME KUO PASIDŽIAUGTI, BET DAR NEĮPAKAVOME Atrodo, jog Lietuvos kulinarinio paveldo įvaizdį labiausiai kuria tie turistai, kurie jau yra lankęsi mūsų šalyje ir nepatingėjo savo nuomonės išreikšti tinklaraštyje ar socialiniame tinkle. Nemaža dalimi įvaizdį kuria ir kelionių gidai. Vienas populiariausių gidų „Lonely planet“ iš lietuviškos virtuvės patiekalų išskiria kugelį, koldūnus, virtinius, juodą duoną, alų ir midų, o didžkukulius vadina nacionaliniu patiekalu. Tačiau kodėl kelionių gido autorius nepaminėjo kitokių mūsų kulinarinio paveldo gaminių: skilandžio, varškės sūrio, kastinio, gilių kavos, giros? Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja teigia: „Lietuvoje nėra labai iš ko rinktis, nėra tų vietų, kur mūsų kulinarinis paveldas būtų pristatomas reprezentatyviai, higieniškomis sąlygomis. Turime kuo nustebinti, bet dar daug kur aplinka traška braška, todėl reikia žinoti, kur nuvežti turistus.“ Valstybinis turizmo departamentas užsienio šalių žurnalistams organizuoja reklamines keliones po Lietuvą. Jų metu žurnalistai ne tik aplanko svarbiausias vietoves, bet ir būna pamaitinami lietuviškais patiekalais. Valgiaraštį užsienio žurnalistams sudaro viešojo pirkimo konkursą laimėjęs kelionių organizatorius. Ir nors labai svarbu, kokį įspūdį žurnalistai išsiveš apie mūsų šalies virtuvę, visgi Turizmo departamentas negali spręsti, kokį lietuvišką patiekalą įdėti į užsienio žurnalisto lėkštę. „Aprašyti valgiaraštį iki kotleto mes neturime galimybės. Mes galime prašyti, kad pietums būtų patiekti šaltieji ir karštieji patiekalai, desertai, du gėrimai – tokius bendrus dalykus, taip pat galime prašyti tam tikros specifikos:

pavyzdžiui, būtinai turi būti karaimų kulinarinio paveldo arba lietuviško kulinarinio paveldo gaminių. Tada tiekėjas yra įpareigotas vesti svečius ne bet kur, o į tą vietą, kur vyksta kulinarinio paveldo gamyba. Pagal viešųjų pirkimų procedūrą, neturime teisės nurodyti, kurioje vietoje užsienio žurnalistas turi būti pamaitintas“, – teigia L. Tarvydienė. Tad kokį įvaizdį apie Lietuvos kulinarinį paveldą susidarys ir savo šalies žmonėms parveš užsienio žurnalistas, nėra aišku.

TURISTŲ GRUPIŲ VALGIARAŠTYJE – EUROPIETIŠKI PATIEKALAI Turistai, nieko nežinantys apie lietuvių kulinarinį paveldą, įvaizdį apie mūsų šalies virtuvę susidaro tik iš to, ką valgė pietums ar vakarienei. Kokia tikimybė, kad ant stalo paklius lietuviškas patiekalas, teiravomės kelionių agentūros „Astrida“ pardavimų vadovės Audronės Šeikinės. „Tikimybė didelė, jeigu kelionę įsigijusi turistų grupė mėgsta ragauti tradicinių patiekalų. Pavyzdžiui, japonai – tauta, gerbianti šalį, į kurią važiuoja, norinti viską išbandyti, paragauti. Japonai į savo valgiaraštį visada įtraukia lietuviškos virtuvės patiekalą, jie iš anksto žino, ko norėtų, ir apie tai įspėja. Tuomet mes parenkame restoraną su atitinkama aplinka ir lietuvišku maistu – balandėliais, didžkukuliais, žemaitiškais blynais ar šaltibarščiais“, – pasakojo A. Šeikinė. Anot jos, turistų grupės iš Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos dažnai atsisako tradicinių patiekalų ir vietoj to savo valgiaraštyje nori matyti tik europietiškos virtuvės patiekalus. Todėl natūralu, jog šių šalių turistai išvyksta nesusipažinę ir nesusikūrę savo įvaizdžio apie mūsų šalies virtuvę.

Bene populiariausia šaltsriubė Lietuvoje – šaltibarščiai

Iš džiovintos duonos, mielių, cukraus ir vandens gaminama gira – vienas iš Lietuvos nacionalinių gėrimų

Su nacionaline šalies virtuve norintiems susipažinti užsieniečiams siūloma paragauti didžkukulių, juodos duonos, vėdarų, kugelio PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA Skilandis – pirmasis lietuviškas gaminys, kurio tradiciškumas pripažintas Europos Sąjungos mastu

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Iš lietuviškų gaminių atitinkamu ženklu gali būti pažymėti šie produktai: skilandis (garantuotas tradicinis gaminys), Seinų ir Lazdijų krašto medus (saugoma kilmės vietos nuoroda), „Stakliškių midus“ (saugoma geografinė nuoroda), lietuviškas varškės sūris (saugoma geografinė nuoroda), „Žemaitiškas kastinys“ (saugoma kilmės vietos nuoroda).

Kelionių agentūros pardavimų vadovė teigia, jog būna atvejų, kai nacionalinis patiekalas įtraukiamas į valgiaraštį, bet tik paragauti. A. Šeikienė šypsodamasi prisimena vieną situaciją, įrodančią, kad bent vienam lietuviško kulinarinio paveldo patiekalui tikrai trūksta įvaizdžio: „Kai kurie turistai, nesuprasdami, kaip reikia valgyti didžkukulį, manė, jog bulvė yra tik apvalkalas, suvalgė vidų, o visa kita paliko“.

PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA SAUGOMI GAMINIAI Nors, kaip jau minėta, nėra institucijos, formuojančios kulinarinį Lietuvos paveldo įvaizdį, tačiau galimybių, kaip tai daryti, yra. Lietuvos gamintojai kai kuriuos savo produktus gali įregistruoti į Europos Sąjungos saugomos geografinės nuorodos ar kilmės vietos nuorodos turinčių produktų sąrašą. Jeigu gamintojams pavyksta įregistruoti produktą, jie gauna teisę ženklinti jį specialiu logotipu. Iš lietuviškų gaminių atitinkamu ženklu gali būti pažymėti šie produktai: skilandis (garantuotas tradicinis gaminys), Seinų ir Lazdijų krašto medus (saugoma kilmės vietos nuoroda), „Stakliškių midus“ (saugoma ge-

ografinė nuoroda), lietuviškas varškės sūris (saugoma geografinė nuoroda), „Žemaitiškas kastinys“ (saugoma kilmės vietos nuoroda). Žemės ūkio ministerijos kokybės politikos skyriaus vyriausiosios specialistės Jolitos Martutaitytės teigimu, šiuo metu yra pateiktos paraiškos šiems gaminiams įregistruoti: „Daujėnų naminei duonai“ ir sūriui „Liliputas“. „Gamintojas pats nusprendžia, ar nori registruoti gaminį. Tai laisvanoriškas klubas, kuriuo gamintojai gali pasinaudoti. Tokiu būdu jie gali saugoti savo produktą, siekti jo pripažinimo teisės, tai suteikia produktams išskirtinumą. Lietuvoje šis ženklinimas nėra populiarus, tačiau Europoje žinomas. Jis rodo vartotojui produkto išskirtinę vertę, susijusią su geografine vietove, geografine kilme, tradiciniu gamybos būdu“, – apie produkto įregistravimo ypatumus pasakoja Žemės ūkio ministerijos specialistė. UAB „Lietuviškas midus“ direktorius Egidijus Vliukevičius prisipažįsta, jog reikėjo laukti bene dvejus metus, kol „Stakliškių midus“ (12 proc. stiprumo) buvo įregistruotas kaip saugomas produktas. Naujasis ženklinimas produktui gali atverti naujų rinkų. „Žinomumas gali padidėti, nes dabar savo produktui galėsime naudoti saugomos geografinės nuorodos

ženklą. Produktas, pažymėtas europiniu ženklu, be abejo, sukels susidomėjimą ir skatins pirkti. Tokia yra pagrindinė pasekmė“, – optimistiškai kalba E. Vliukevičius. Jau šiemet šio midaus, pažymėto specialiu ženklu, bus galima įsigyti parduotuvėse. Anot Žemės ūkio ministerijos specialistės J. Martutaitytės, iš dalies šis ženklinimas kuria mūsų šalies kulinarinį įvaizdį, tik platesniu mastu ir aukštesniu lygiu. „Tokiose šalyse kaip Italija, Prancūzija, Portugalija šis ženklas vartotojams byloja labai daug. Jeigu svečiuojantis italo namuose nebus patiekta Parmos kumpio ar kito gaminio su saugomos nuorodos ženklu, bus laikoma, jog svečias liko nepavaišintas“, – sako J. Martutaitytė. Tačiau tam, kad būtų sukurtas lietuviško kulinarinio paveldo įvaizdis, reikia ne pavienių darbų, o tikslingo plano. O kol tokio plano nėra, nenuostabu, jog Lietuvoje viešintiems „Food and travel“ žurnalistams didelį įspūdį paliko ne paragautas kulinarinio paveldo gaminys, o pakelėje melžiama karvė. Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja pasakoja: „Kai žurnalistams buvo pasiūlyta patiems pamelžti karvę, jie fotografavosi, filmavosi ir buvo apstulbę dėl tokio kulinarinio pristatymo.“

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA

SﾅｪRININKAI

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

KULINARINIS PAVELDAS GYVUOS TOL, KOL BUS SENOJI KARTA DAIVOS BETINGYTĖS

NUOTRAUKOS – D. BETINGYTĖS IR V. KANDROTO

Tekstas:

TIKRASIS LIETUVIŠKAS KULINARINIS PAVELDAS PO TRUPUTĮ NYKSTA. JO LIKUČIŲ GALIMA ATRASTI TIK PAVIENIŲ ŠEIMININKIŲ NAMUOSE. ŠTAI ŽEMAITIJOJE, VINGININKŲ KAIME, GYVENANTI IR TRADICINIUS LIETUVIŠKUS SŪRIUS GAMINANTI STANISLAVA KRASAUSKIENĖ TEIGIA, KAD VISOS GAMYBOS PASLAPTYS PERDUODAMOS IŠ KARTOS Į KARTĄ. TAČIAU JEI JAUNI ŽMONĖS TUO NESUSIDOMĖS, VISA TAI NETRUKUS IŠNYKS.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA

tentą, tam skirtas patalpas, gamybos įrenginius. O dabar – pasiimi puodą ir gamini. Bendruomenės pirmininkas siūlo įkurti sūrinę, bet abejoju, mat esu jau vyresnio amžiaus. Galbūt marti ar dukra susidomėtų ir šia veikla užsiimtų. Iš kur išmokote sūrio gamybos paslapčių? Iš mamos ir močiutės. Pas senolę važiuodavau dar maža būdama. Ten ant stalo visada būdavo didžiulis sūris, medaus, sviesto. Tais laikais tai būdavo pats skaniausias maistas. Koks sūris būdavo tada ir koks jis dabar? Mano mama gamindavo ir iš saldaus, ir iš rauginto pieno, bet iš pastarojo sūris būna daug trapesnis. Man toks saldus labiau patinka. Mama, pamenu, prisikepdavo ir duonos, gamindavo keliolika alaus rūšių. O jei važiuodavo į vestuves – tai tik su pilnomis pintinėmis savo rankomis gamintų skanėstų. Ar perduodate kam nors sūrio gamybos paslaptis?

Kokį sūrį gaminate? Kiek laiko tuo užsiimate? Sūrį gaminu iš saldaus pieno, jo nerauginu. Užkaičiu saldaus pieno puodą, o vos tik jam užvirus įpilu šiek tiek acto, ir viskas. Actas sutraukia pieną – ir turiu varškės. Toliau darau tai, ką noriu: pridedu česnako, aitriųjų paprikų. Įsigijusi naujų kojinaičių, padarau mažyčius sūriukus ir juos parūkau. Gaminu šeimai, kaimynams, vietos bendruomenei. Gaminu jau ilgai, apie penkerius ar šešerius metus. Dideliais kiekiais negaminu, tik aplinkiniams. Kodėl tik bendruomenei? Galėčiau gaminti ir daugiau, bet reikia daug investicijų. Reikia turėti pa-

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Dukra ir marti mato, kaip gaminu, man padeda, ypač – kai darau didelius sūrius. Tada reikia ir sūrmaišį pasisiūti. Rekordinis mano pagamintas sūris buvo iš dviejų bidonų pieno. Gaminau jį vasarą vykusiai derliaus šventei, tačiau apdovanojimo už jį negavau, mat buvo šiek tiek per storas. Kaip manote, kodėl parduotuvių lentynose tiek mažai tikro lietuviško sūrio? Parduotuvėse esančiuose gaminiuose daug konservantų. O šie sūriai – tik iš pieno, druskos ir kmynų. Kol dar yra senoji karta, tol kulinarinis paveldas gyvuoja. Jaunimas kartais net juokiasi, kam aš gaminu, juk nemažai darbo tenka įdėti. Jaunimas dėl laiko trūkumo griebia iš lentynų, kas papuola po ranka, kas greita, niekas nebenori tiek terliotis. O mes

JEI NĖRA IŠ KO MOKYTIS GAMYBOS PASLAPČIŲ, REIKIA JAS KURTI PATIEMS.

kaip buvome įpratę daug dirbti, taip ir tebedirbame. Aš gaminu ne tik sūrį, bet ir saldumynus. Tačiau vis tiek daugelis lankosi parduotuvėse, natūralius produktus perka rečiau. Galbūt anuose gausu apetitą skatinančių priedų, tad žmonės juos valgo, valgo ir dar nori. Ar jūsų šeimoje sūris būdavo kasdienis patiekalas ar tik švenčių skanėstas? Mums būdavo kasdienis, mat mama dirbo fermoje. Pamenu, kaitindavo pagamintą varškę, įdėdavo kiaušinio trynį, šiek tiek sviesto ir darydavo tepamą sūrelį. Pats paprasčiausias sūris, kurį gali pasigaminti bet kuri šeimininkė, yra iš pieno, druskos, kmynų ir šlakelio acto. Kas, jūsų nuomone, turėtų sudaryti tikrą lietuviškų patiekalų sąrašą? Sūris, kastinis, rasalynė, kurią, pa-

menu, srėbdavome per Kūčias. Kas pirmiausia dingsta nuo jūsų šventinio stalo? Pirktiniai ar jūsų gaminti produktai? Pirmiausia šeima sukerta žąsį, kiaulienos karką, kopūstus. Ant mano stalo beveik nebūna patiekalų iš parduotuvės. Tačiau jei kartais koks įsimaišo, tai ir lieka šunims. Kaip manote, ar kulinarinis paveldas nyksta? Kas turėtų jį saugoti? Aišku, nyksta. Vaikai juokiasi, kai iš silkės galvos gaminu rasalynę. Visi tie tradiciniai patiekalai – kugelis, vėdarai, žąsis, antis – yra riebūs, bet anuomet žmonės daug dirbo fiziškai, tad ir valgydavo daugiau, žmonėms reikėjo gauti energijos. Dabar labai liūdna, kai šiam darbui jaunų žmonių nepavyksta pritraukti. Raginu bendruomenės pirmininką įkurti mažą virtuvėlę, kur galėtume rinktis ir mokyti jaunas šeimininkes, kaip gaminti sūrį, saldumynus.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NU MERIO TE MA KOL VIENOS ŠEIMININKĖS KULINARINIŲ PASLAPČIŲ MOKOSI IŠ SAVO MAMŲ IR MOČIUČIŲ, KITOS TRADICIJAS KURIA PAČIOS. MIESTĄ Į ATOKŲ LILEIKĖNŲ KAIMĄ (ŠILALĖS R. SAV.) IŠKEITUSI EDITA DERMONTAITĖ AUGINA OŽKAS IR IŠ JŲ PIENO GAMINA SŪRĮ. EDITOS TEIGIMU, DIDŽIAUSIA JOS SĖKMĖS PASLAPTIS – LAIMINGI AUGINTINIAI.

Kada ir kodėl nusprendėte iškeisti miestą į kaimą? Noras gyventi ne mieste visada buvo. Ir man, ir mano vyrui labiau patinka ramybė, nesame triukšmingų vietų mėgėjai. Taip pat dėl sveikatos, gryno oro, dėl galimybės turėti savo produktų. Trečia, dėl to, kad tai patinka daryti. Mano noras turėti ir darbą, ir šeimą. Noriu žinoti, ką šiandien valgys mano vaikas ir noriu sau tai leisti. Tiesiog būti pati sau šeimininkė, o ne priklausyti nuo viso pasaulio. Dirbdamas mieste, kiekvieną dieną esi priklausomas nuo visko. Nors ir kasdien dirbu, bet galiu pati planuotis laiką. Kodėl nusprendėte auginti ožkas, o vėliau iš jų pieno gaminti sūrį? Mes visiškai to neplanavome, tai įvyko netikėtai. Kai pamatėme šią sodybą, labai troškome čia būti, mus tiesiog traukė gamta. Per galvą vertėmės, kad čia galėtume gyventi. Tada įsigijome mažą namelį. Gyvenant kaime norėjosi turėti ir gyvulių, nes teritorija – didelė, plačios pievos, kuriose ganėsi karvės. Leidome tą daryti ir toliau, o jų šeimininkai duodavo mums karvės

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

pieno. Kai pamačiau, kaip tie gyvuliai laikomi, nusprendžiau daryti kitaip, kitaip jais rūpintis, – kad gyvuliai būtų laimingesni. Iš pradžių nuvažiavome į turgų įsigyti vištų. Tačiau bevažiuojant kilo mintis auginti ožką, kelias jų matėme besiganančias pakelėje. Tad sustojome ir paklausėme, ar kas nors jas parduoda. Tada buvome nuvežti pas ūkininkus, laikančius ožką. Gyvulys pasirodė labai apleistas, mums jo pagailo, tad ir nusipirkome. Pamenu, kad visą kelią sėdėjau su tuo gyvulėliu kartu bagažinėje ir raminau. Taip mūsų ūkyje atsirado ožka. Iš pradžių jos pienas buvo labai specifinio skonio, negalėjome jo pakęsti. Tačiau vėliau pieno atsirado daugiau, pasikeitė ir skonis. Tad padariau išvadą, kad pienas priklauso ir nuo gyvulio būklės, jo sveikatos. Po kurio laiko įsigijome dar penkias ožkas. Šiandien auginame šešiolika patelių ir du ožius. Kada pradėjote sūrių gamybą? Kai atsirado daugiau pieno. Pradėjau nuo paprasto varškės sūrio. Pasidomėjau internete, pradėjau daryti bandymus, tačiau gamyba ėjosi nekaip. Tad pradėjome sukti galvą, kaip sūrius pagerinti. Mano vyras susisiekė su giminėmis Italijoje – šie susitarė su vietiniais ožkų gamintojais dėl vietoje gaminamo natūralaus fermento. Gavę jo, iš pradžių tik eksperimentavome. Kartą gal mėnesiui užsiliko vienas sūris. Kai jo paragavome, labai nustebome – skonis buvo puikus. Iš pradžių mano sūrius ragaudavo tik vienas žmogus. Kartą, kai ožkoms pritrūko šieno, mums pagelbėjo kaimynė, o aš atsidėkodama jai nuvežiau

sūrio. Šis jai labai patiko, pradėjo rekomenduoti kitiems. Taip atsirado nemažas gerbėjų būrys. Pradėjusi gaminti daugiau rūšių sūrių, nuvykau į mugę, ten mano gaminiai buvo graibstyte išgraibstyti. Nors daugelis ir buvo skeptiškai nusiteikę, nes mano gaminiai – iš ožkos sūrio, tačiau, manau, jog tinkamai prižiūrint ožkas gali išeiti išties skanūs sūriai. Jei nori iš gyvulio gauti skanų produktą, turi ir jam būti geras, gerai maitinti. Ar galvojate plėsti sūrių prekybą? Planuojame parduoti Mažeikiuose likusį nekilnojamąjį turtą ir taip plėstis toliau – įsirengti sūrinę, ją įteisinti. Pavasarį ožkos atsives jauniklių, bus daugiau pieno. Planuoju gaminti ilgesnio brandinimo sūrių, laikyti juos rūsyje. O kol kas savo gaminiais vaišinu artimus žmones, kaimynus, jų draugus ir gimines – valgytojų netrūksta. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, kiek įdėsime darbo ir pastangų. Svarbiausia – neprarasti žmonių pasitikėjimo.

pradėjau nuo nulio, nes nebuvo, kas pataria ar pamoko. Jei prieš kelerius metus man būtų pasakę, jog gaminsiu sūrius, tikrai nebūčiau patikėjusi. Man tai atrodė nuobodus darbas, tačiau supratusi, kaip juos gaminti, tarsi pradėjau savo kūrybą. Ir dabar, kai gaminu, nenoriu, kad kas trukdytų, net vyras. Šiuo metu jau moku pagaminti šešių rūšių sūrius. Ar niekada nekilo minčių visko atsisakyti? Tai tikriausiai ne mano charakteris. Niekada nesiekiau to, kas lengviausia, – atvirkščiai. Lengvus dalykus gali padaryti bet kas. O kai sunkiau, ir konkurencija mažesnė. Šiame krašte ožkų sūrio gamintojų daugiau nėra. Auginate ketverių metų dukrelę. Ar ji domisi, ką veikia mama? Labai domisi – nori melžti ožkas, jau kartą ir bandė, žino visų ožkų vardus. Mano vyras neatskiria, kur kuris gyvulys, o dukrelė juos jau pažįsta. Nori kartu gaminti sūrius, padėti. Man smagu, kad jai įdomu. Ar teko įsitikinti, kad ožkos pienas yra kur kas sveikesnis? Taip, anksčiau turėjau labai daug skrandžio problemų, o pradėjus vartoti ožkos produktus visos sveikatos problemos išnyko. Net ir pamiršau, kad tokių buvo. Tačiau, žinoma, tą pradėjau jausti tik po pusmečio. Vaiko organizmo imunitetas taip pat tapo daug stipresnis.

Ar turite iš ko mokytis visų gamybos paslapčių? Ne. Vyro senelis turėjo ožkų ūkį, gamindavo sūrius, tačiau tik tiek. Tiesa, vyras prisiminė, kaip gaminti rikotos sūrį. O visus kitus receptus atradau pati. Dalį randu internete, kita dalis – tiesiog mano eksperimentų rezultatas. Kitos šeimininkės mokosi iš savo mamų ir močiučių, o aš viską

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

P OKA LBIS PR I E KAVOS

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

RAŽINA SVIDERSKYTĖ

LABIAU DIDŽIUOJUOS NE LIETUVOS, BET ATSKIRŲ JOS ASMENYBIŲ BIOGRAFIJA

Tekstas:

DAIVOS BETINGYTĖS

ŽURNALISTĖ GRAŽINA SVIDERSKYTĖ JAU KELERIUS METUS NARPLIOJA LEGENDINIŲ LAKŪNŲ STEPONO DARIAUS IR STASIO GIRĖNO ISTORIJĄ. PIRMO „LITUANICOS“ ISTORIJOS TARPTAUTINIO ARCHYVINIO TYRIMO AUTORĖ TEIGIA, KAD DARBO ATLIKTA DAUG, TAČIAU NEMAŽAI JO LAUKIA IR ATEITYJE, NES, SKIRTINGAI NEI MANO DAUGELIS, ŠIŲ HEROJŲ ŽYGIS NĖRA VIEN AVIACIJOS ISTORIJOS BLYKSNIS. NEPRAMINTUS PRAEITIES TAKUS TYRINĖJANTI ISTORIJOS DOKTORANTĖ SAKO, KAD DIDŽIUOTIS LIETUVA SKATINA NE VISOS ŠALIES, O ATSKIRŲ JOS ASMENYBIŲ, ĖJUSIŲ PRIEŠ SROVĘ, BIOGRAFIJOS.

NUOTRAUKOS – L. SEGERS IR IŠ G. SVIDERSKYTĖS ASMENINIO ARCHYVO

Kas ir kada paskatino pradėti tyrinėti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno istoriją? Ta paskata pirmiausia kilo iš patirties, nes jau 10 metų kaip žurnalistė su istorikais tyrinėjau istorijos mįsles. Turėjau išlavintą įgūdį įžvelgti, kur yra tariama tiesa, o kur po tariamu žinojimu glūdi neatsakyti klausimai, kurių, kaip pasirodė, niekas nejudino iš esmės. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – tas nepaaiškinamas įkvėpimas ar labai konkreti idėja, ūmai apninkanti kūrybingus žmones. Nuo tos minties negalėjau pabėgti, nors sąmoningai pati jos tarsi niekaip neįkvėpiau, netgi jos vengiau, niekas kitas man jos neįkalbėjo. Kad ir kaip būtų, vieną dieną ta tema man krito į akį – tariamai žinoma, bet kaip reikiant netyrinėta. Pradėjus archyvinį tyrimą, iškart atsivėrė tokie klodai, jog tie patys bičiuliai istorikai, su kuriais anksčiau bendradarbiavau, paskatino mane įteisinti šį mokslinį darbą – taip prasidėjo doktorantūros studijos VU istorijos fakultete.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

P OKA LBIS PR I E KAVOS

Kiek laiko užtruko jūsų tyrimas? Dar tebetrunka. Pradėjau šią temą nagrinėti atlikdama privalomą pirmąjį etapą, kai susipažįsti su viskuo, kas yra prieinama, kas anksčiau yra skelbta, – publikacijomis, bet kokia publicistika, memuaristika, tyrinėjimų bandymais. Literatūros apie „Lituanicą“, kiekybiškai vertinant, iš tikrųjų yra labai daug, tačiau didžioji jos dalis – žurnalistiniai, atsiminimų tekstai. Buvo nuostabu, kad visoje toje masėje neradau nė vieno mokslinio teksto. Maža to, tapo aišku, kad nuo pat „Lituanicos“ katastrofos lig šių dienų teisinis ir politinis šios istorijos kontekstas apskritai buvo nenagrinėtas jokiu lygiu. O juk tai tikrų tikriausias tarptautinis politinis detektyvas! Tuomet visiškai pasitvirtino užvaldžiusi įžvalga, jog teks eiti nepramintu taku. Tai prasidėjo 2010 metais. Daug reikėjo perskaityti, pamatyti, pasišnekėti, įsitikinti. Nuo 2011 m. pavasario prasidėjo archyvinis darbas Lietuvoje, o nuo 2011 m. rugsėjo jau dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Keliauti iki šiol tenka labai daug. Gražina Sviderskytė jau kelerius metus narplioja lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istoriją. Pasak žurnalistės, jos tyrimo objektas nėra aviatorių nuotykis, bet tarptautinis politinis detektyvas, ir būtent tuo jis įdomus ir svarbus.

Kiek netikėtų dalykų teko pačiai patirti ir atrasti? Tai chrestomatinė tema, nes kiekviename žingsnyje tavęs laukia naujienos, akibrokštai, netikėtos atodangos. Taip yra dėl to, kad, kaip minėjau, nekartoju niekieno darbo. Labai dažnai vartau archyvines bylas, kurių nė vienas tyrinėtojas nėra skaitęs. Aišku, būna, kad nauji šaltiniai sutvirtina jau turimas įžvalgas, bet dažniausiai mokslininkas dirba be jokios išankstinės nuostatos ir tiesiog budriai stebi, kaip kaupiami duomenys lipdo naują intelektinį konstruktą. Tai nepaprastai įdomu! Nutinka esminių, šios istorijos vaizdinį keičiančių atradimų: pavyzdžiui, įslaptinta JAV departamento speciali byla, privačiame seife rasti dingę katastrofos oficialaus tyrimo duomenys, dabar trimačiu skenavimu ir kompiuteriniu modeliavimu pirmąkart iš nuolaužų atkuriama trimatė „Lituanica“. Tik apie visa tai trumpai nepakalbėsi. Tam ir sukūriau tinklalapį www.lituanica-documentica.lt, kad tuo besidomintys bet kada galėtų pamatyti radinius ir atradimus, sužinoti tyrinėjimų geografiją ir chronologiją, aprašymus apie ekspedicijas, įvairių tyrimo klausimų analizes. Tegu naršo visi, kada kam patogu. Ši tema išskirtinė tuo, kad su ja susijusios mažiausiai trys, o gal net keturios valstybės. Pirmiausia – Lietuva, Vokietija ir JAV. Katastrofos teritorija dabar yra Lenkijoje, tad teks, ko gero, prijungti ir šios šalies, pavyzdžiui, karo žvalgybos, archyvus. Ši istorija – labai daugiasluoksnė. Jeigu kas nors įsivaizduoja ją kaip aviacijos istorijos dalį, net nežino, kaip klysta. Mano tyrimo objektas nėra aviatorių nuotykis, bet tarptautinis politinis detektyvas, ir būtent tuo jis man įdomus ir svarbus. Nemažai laiko, tyrinėdama S. Dariaus ir S. Girėno istoriją, praleidote JAV. Ar teko girdėti, ką tos šalies žmonės žino apie mūsų herojus? Man kiekvieną kartą labai keista, kai lietuviai taip smalsauja apie svetimšalius. Kaskart panūstu pasiteirauti, o kiekgi lietuviai žino apie amerikiečius, garsiausius jų aviatorius, astronautus, netgi prezidentus? Ogi

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

nieko nežino. Ir kas tuomet iš to klausimo? Atsakymas priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Jei apie S. Darių ir S. Girėną paklausi apsileidusio jankio „McDonalds“ restorane, išgirsi tik čepsėjimą. O jei pašnekovu pasirinksi istorijos profesorių, kalba bus kitokia. Tad tegaliu pasakyti, jog dėl tarptautiškumo, detektyvinės ir herojinės dramos, netgi dėl katastrofos vietos ir laiko (pirmoji nacistinės Vokietijos vasara) „Lituanicos“ istorija yra besąlygiškai bendražmogiška. Ja gyvai susidomi bet kuris svetimšalis.

neva dėl to prašo primityvinti tekstą, siaurinti, mažinti siužetinių linijų, skurdinti kontekstą. Kitaip tariant, liepia rašyti kam nori, tik ne intelektualui. Nežinau, apie ką mes kalbame, kai deklaruojame, kaip rūpinamės savišvieta, švietimu ir kultūra. Tai juk plepalai. Nes jei patys nerašome bent šiek tiek aukštesnio lygio tekstų, kad būtų ką skaityti ir intelektualui, tai apie ką tuomet tauškiame? Lig pažemių nuleista žiniasklaidos kartelė man kur kas skaudesnis iššūkis. Rašyti vaikams, palyginti su tuo, yra didelis džiaugsmas.

Taip jau likimas mane veda, kad susiduriu su tokiais žmonėmis, istorinėmis figūromis, mūsų amžininkais, kurie eina prieš srovę.

kažkodėl nemėgstamos asmenybės, jos čia vargiai toleruojamos. Suprantama, žmonėms su tvirtu stuburu bet kur rykščių tenka daugiau nei bestuburiams – nereikia turėti iliuzijų. Tačiau šiame krašte prisitaikėliškumas, sakyčiau, ypač būdingas. Beje, S. Darius ir S. Girėnas taip pat priklausė netoleruotinų išsišokėlių kategorijai. Ir jiems kliuvo ne vien plakimo liežuviais, nekorektiškos kritikos, bet ir tyčinio varžymo, netgi išnaudojimo – tiek gyviems esant, tiek po jų mirties. Iki tikros, paveikios paskatos ar bent palankumo drąsioms idėjoms dar labai toli. Nesakau, kad to visai nėra – antraip juk ir mano darbo nebūtų. Tačiau dalykiškos paramos, netgi intereso trūkumas trukdo kvėpuoti, vangumas tarsi dusina. Turiu pakankamai profesinės ir žmogiškos patirties, tad branginu čia ar svetur sutinkamus žmones, kuriuos galiu vadinti autoritetais, bendraminčiais ir bendražygiais. Tai – mano didžiulis turtas.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama knygą vaikams?

Kas jus labiausiai skatina didžiuotis Lietuva?

Nors jūsų tyrimas apie S. Darių ir S. Girėną dar nebaigtas, tačiau gal jau esate pradėjusi žvalgytis į naujas neištirtas erdves?

Nenoriu perdėti ir pasirodyti kankine, kuri, oi, kaip vargo, rašydama vaikams. Iš tikrųjų buvo labai smagu. Vaikai yra mielesni už mus. Turiu pripažinti, kad mums reikia iš jų mokytis tyrumo, žingeidumo, atlaidumo, nes mes, suaugusieji, juos sugadiname. Esu dėkinga leidyklai už pasiūlymą parašyti šią sudėtingą istoriją vaikams, bet paties rašymo negaliu sureikšminti. Taip, tai labai savotiška būsena: privalai nuolat sutelkti dėmesį ne tik į aprašomą objektą ar reiškinį, bet nepaleisti iš akių ir savo skaitytojo, nuolat įsivaizduoti jį kaip gyvą pašnekovą. Jei jį užmiršti – tekstas iš karto tampa sunkus. Bet čia visgi ne iššūkis, o veikiau žaidimas, dėl to buvo smalsu ir visai smagu. Mielai tai pakartosiu, kai rašysiu knygelės tęsinį! Tačiau labai gaila, kad rašant suaugusiam skaitytojui, populiariajai žiniasklaidai tenka labai adaptuoti tekstus. Kodėl? Todėl, kad redaktoriai įsitikinę (o gal jie – o, siaube! – tikrai žino), kad skaitytojas yra kvailas. Ir

Turiu jus nuvilti, bet tokių dalykų yra labai mažai. Kas tikrai įkvepia, tai – galbūt, kaip ir kiekvienoje visuomenėje, kiekviename krašte, – atskiros biografijos. Taip jau likimas mane veda, kad susiduriu su tokiais žmonėmis, istorinėmis figūromis, mūsų amžininkais, kurie eina prieš srovę. Jie iškyla virš sumišusios masės dumblo, kartais kone antžmogiškomis pastangomis kapanojasi rizikuodami viskuo ir pasiekia to, kas nebūdinga jų epochai arba aplinkai. Tokie pavyzdžiai, ko gero, mane ir palaiko, nes tai, ką tenka stebėti ir patirti, tai, ką tenka užčiuopti tradiciško mūsų šių laikų istorijoje, ne tik neįkvepia, bet sukelia labai slogių minčių. Pirmiausia – savęs pačių nuvertinimas, pastangų, pasiekimų nevertinimas. Tragiška tai matyti. Netgi kokio diplomato raštus skaitai ir negali atsistebėti, kaip vieni kitiems kanda gerkles. Kad tik kuris nors neiškiltų, kad tik nebūtų kitoks, nepadarytų kažko kitaip! Taip ir murkdomės dumble. Mūsų Tėvynėje

Duok, Dieve, sėkmės ir sveikatos užbaigti šį tyrimą. Niekada nemėgau paviršutiniškumo, kuo toliau, tuo mažiau noriu užsiimti beverčiais ar pusiniais dalykais, todėl darau viską, ką galiu, ir netgi daugiau, kad tyrimą išplėtočiau tiek, kiek įmanoma. Sunku keliais žodžiais apsakyti, bet, kaip minėjau, tenka aprėpti kelias valstybes ir sluoksniuotą kontekstų sumuštinį: nuo tarptautinės, diplomatinės, konsulinės, oro teisės, tarptautinių santykių ir atskirų šalių vidaus bei užsienio politikos iki, pavyzdžiui, oro navigacijos, meteorologijos, netgi ginkluotės specifikos. Tikiuosi spėti iki 2016-ųjų ir disertaciją, ir monografiją. Tačiau sakau tai atsargiai. Mat pajudinus vieną klausimą, atsiveria nauji galvosūkiai ir maršrutai: antai dabar vėl atsirado reikmė lėkti iki pat Kalifornijos. Ir ką? Negaliu to ignoruoti. Teks sugalvoti, kaip ir už ką ten nusidanginti. Reikia atverti dar vieną detektyvo dalį, neužkrauti nežinios kitoms kartoms, juolab kad kai kurie šaltiniai nyksta.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

P OKA LBIS PR I E KAVOS

DMUNDAS STATKAUSKAS

Kelionė man yra tarsi išsivalymas.

Pastaruosius savo gyvenimo metus daug laiko praleidžiate Islandijoje, čia dirbate gidu, tad, galima sakyti, šalį pažįstate išties gerai. Ar šiame tolimame krašte lengva gyventi lietuviui? Gal yra dalykų, prie kurių taip ir nepavyksta priprasti? Viskas priklauso nuo to, kurioje Islandijos dalyje gyveni. Nuo 2011 metų gyvenu seniausioje ir mažiausiai turistų lankomoje Islandijos dalyje – Vakarų fiorduose. Šalia vienkiemio yra nuostabaus grožio aukso spalvos paplūdimys, o jo ribas iš abiejų pusių brėžia stačios uolos, kurių šlaituose vasaros metu apsigyvena daugybė jūros paukščių. Tai ta vieta, kurioje beveik neįmanoma jaustis blogai. O atsiradus kažkokiems rūpesčiams, visada gelbsti islandų šeima, kurių namuose būnu apsistojęs. Gyvenant tokioje vietoje vasarą, dažniausiai jokių problemų nekyla, tačiau žiemą gyvenimo sąlygos yra

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

gana sudėtingos. Dėl sniego nepravažiuojami keliai, labai stiprus vėjas ir tamsa. Būtent prie islandiško žiemos oro, o dar tiksliau, stipraus vėjo, man ir nepavyksta priprasti. Priminsiu, kad Islandija yra antra labiausiai vėjuota apgyvendinta vieta žemėje, žiemos metu tai ypač išryškėja. Būtent dėl šios priežasties žiemas dažniausiai leidžiu Lietuvoje ir į Islandiją grįžtu tik pavasarį. Kaip atrodo jūsų darbo diena Islandijoje? Kiekviena mano darbo diena skiriasi nuo prieš tai buvusios. Keliautojai yra skirtingi, jie turi nevienodų poreikių, todėl reikia nuolat planuoti ir ruošti įvairias ekskursijas, turus bei keliones po Islandiją. Su viena turistų grupe važinėjame keturračiais motociklais, su kita – lankomės muziejuose, o su trečia – kopiame į kalnus ir maudomės lediniame lagūnos ežere. Mano darbo diena priklauso nuo keliaujančiųjų norų ir pageidavimų. Kiekvienu atveju aš pats atrandu kažką naujo

ir dar nepatirto. Stengiuosi mėgautis savo darbu, tačiau visko pasitaiko. Laisvalaikiu rašau straipsnius apie Islandiją, kuriu vaizdo filmukus, daug vaikštau ir fotografuoju. Kokį keliavimo būdą mėgstate? Dažniausiai keliauju vienas arba su draugais, kuriuos gerai pažįstu ir kurie puikiai pažįsta mane. Taip kyla mažiau varginančių ir kelionę nepataisomai sugadinančių ginčų. Kelionė man yra tarsi išsivalymas, todėl stengiuosi maitintis kuo paprasčiau, nakvoti palapinėje, keliauti autostopu, autobusu ar traukiniu. Prabanga ir patogumai kelionėje man nėra svarbūs ir reikalingi. Svarbiausia yra tai, ką patiriu, ką pamatau ir ką nuveikiu. Labai mėgstu kalnus, krioklius ir naktyje spragsintį laužą. Ar pats keliaudamas naudojatės gidų paslaugomis? Labai retai. Jau minėjau, kad keliauti mėgstu vienas arba su man artimais žmonėmis.

NUOTRAUKOS – IŠ E. STATKAUSKO ASMENINIO ALBUMO

GIDAS IR KELIONIŲ VADOVAS

Kaip islandams pristatote savo tėvynę Lietuvą? Kuo Lietuva ypatinga jums pačiam? Pirmiausia pasigiriu, kad turime didžiulių miškų, aukštų medžių ir vešlią augmeniją. Jiems tai svetimas, o dažnai ir nematytas vaizdas. Ne kartą būna situacijų, kai islandas man rodo laukymę su keliolika medžių ir išdidžiai sako: „Tai vienas iš nedaugelio Islandijos miškų.“ Tada aš pradedu savo pasakojimą apie Lietuvą ir jos miškus. Islandams mėgstu pasakoti apie lietuvišką maistą, papročius, šaltas žiemas ir šiltas vasaras, gražias lietuvaites, žiaurią sovietų okupaciją. Daugelis islandų nuoširdžiai džiaugiasi bent šiek tiek prisidėję prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tačiau tikrai ne visi žino, jog jie pirmieji tarptautiniu mastu pripažino mūsų valstybę.

PAŽINK ISLANDIJĄ! Leidykla „Terra Publica“ pristato autorinę kelionių vadovo Edmundo Statkausko knygą „Pažink Islandiją“. Knygos autorius 2009 m. keliaudamas po Islandiją suprato, jog jo pašaukimas – būti gidu. Nuo to laiko jis aktyviai siekė šio tikslo, o 2011 m. pradėjo gido karjerą. Iš pradžių Edmundas vykdė turus su keturračiais motociklais po seniausią Islandijos dalį – Vakarų fiordus, o vėliau ir po visą Islandiją. Kai vietiniai gyventojai pradėjo sakyti, jog šis vaikinas apie Islandiją žino daugiau nei jie patys, Edmundas nusprendė apie šią šalį parašyti knygą. Šalį, kurią pamilo pirmo savo vizito Islandijoje metu. Knygą sudaro trys dalys. Pirmoje skaitytojas supažindinamas su Islandijos valstybe, jos istorija, kultūra, tradicijomis ir papročiais. Geografinė šalies padėtis ir sudėtingos gyvenimo sąlygos užgrūdino islandus ir išmokė naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Lietuviams neįprasti maisto gamybos būdai ir islandų tradiciniai patiekalai daugelį amžių buvo vienas svarbiausių vietinių gyventojų išlikimo veiksnių. Islandijos atradimas bei apgyvendinimas, tradicinis vietinių gyventojų maistas, šventės, kalba ir istorija – visa tai pirmoje knygos dalyje. Antroje dalyje – daugiau nuotraukų nei teksto, nes Islandijos grožio ir išskirtinumo vien tekstu atskleisti neįmanoma. Tirpstantys ledynai ir ledkalnių lagūnos, vis dar aktyvūs ugnikalniai ir karštosios versmės, galingi kriokliai ir nuolat besiveržiantys verdančio vandens geizeriai – visa tai aprašyta ir iliustruota stulbinamomis nuotraukomis. Trečioji knygos dalis – praktiniai patarimai keliautojams. Ši dalis aktuali visiems, besiruošiantiems aplankyti Islandiją.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Anot Tauro Mazlavecko, stiuardams baisiausias dalykas skrendant lėktuvu yra sloga 28

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – IŠ ASMENINIO T. MAZLAVECKO ALBUMO IR IŠ „BALTIC AVIATION ACADEMY“ ARCHYVO

KELI O N ĖS

SKRYDŽIŲ PALYDOVAI IR PSICHOLOGAI, IR GAISRININKAI, IR MEDICINOS SESELĖS Tekstas:

AUŠROS JAKUBONYTĖS

DAŽNIAUSIAI STRESĄ LĖKTUVE SUKELIA SVEIKATOS SUTRIKIMAI

išklausyti pirmosios pagalbos kursus: skrydžių palydovai turi gebėti palaikyti žmogaus gyvybę, kol lėktuvas pasieks žemę.

„Aš labai bijau aukščio“, – teigia 18 metų skrydžių palydovu dirbantis Tauras Mazlaveckas ir pabrėžia, kad šiame darbe vienas iš baisiausių dalykų yra sloga. Stiuardesė Jurgita Balevičienė tvirtina, kad skrydžių palydovai turi mokėti ne tik gesinti gaisrą, bet ir palaikyti žmogaus gyvybę sustreikavus jo širdžiai ar ištikus anafilaksiniam šokui.

„Sustreikavusi žmogaus sveikata – dažniausia problema, ištinkanti skrendant lėktuvu. Buvo tokių atvejų, kai vienam žmogui prasidėjo alergija, kitą kartą keleivį ištiko anafilaksinis šokas, kitam sustreikavo širdis, daugeliui žmonių kyla problemų dėl kraujo spaudimo“, – teigia J. Balevičienė.

Jurgita Balevičienė, Baltijos aviacijos akademijos kokybės vadybininkė ir orlaivių palydovų ir pilotų mokymų instruktorė, aiškina, kad pagrindinė stiuardesių misija yra užtikrinti keleivių saugumą. Anot 18 metų skrydžių palydove dirbančios moters, jei lėktuve kiltų avarija, gaisras ar keleiviams pasidarytų bloga, stiuardesė yra tas žmogus, kuris privalo visus išgelbėti. „Mes juokiamės, kad stiuardesė yra ir psichologė, ir gaisrininkė, ir medicinos seselė, ir gelbėtoja, ir netgi ta, kuri, blogiausiu atveju, turėtų paimti ir ant rankų išnešti keleivius“, – pasakoja stiuardesė. J. Balevičienė teigia, kad norint tapti stiuardu ar stiuardese, reikia

Jeigu dėl sveikatos sutrikimų iškyla pavojus žmogaus gyvybei, lėktuvas leidžiasi artimiausiame oro uoste. Tokią situaciją teko patirti Taurui Mazlaveckui. „Skridome iš Vilniaus į Dubliną, vieną vyrą ištiko infarktas, teko jį gelbėti. Pradėjome leistis Kopenhagoje, tačiau keleivio savijauta pagerėjo ir šis atsisakė leistis“, – pasakoja T. Mazlaveckas, mokymų

„Aš sergu aviacija“, – prisipažįsta stiuardesė Jurgita Balevičienė PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI O N ĖS

„Kai pradėjau šokinėti su parašiutu, stiuardo darbas pasidarė nuobodus, nes tu skrendi lėktuvu, bet negali iš jo iššokti“, – sako T. Mazlaveckas

Skrydžių palydovas privalo visas situacijas užglaistyti taip, kad tą keleivį, kad ir koks piktas jis būtų, nuramintų.

centre dirbęs instruktoriumi, – ruošęs stiuardus ir pilotus darbui. Anot jo, pagal ataskaitas, kuriose pateikiama sveikatos sutrikimų lėktuve statistika, galima išskirti, jog skrendant dažniausiai žmonėms svaigsta galva, jie blogai jaučiasi. „Žmonės dažniausiai nežino, kad taip yra dėl slėgio pasikeitimų“, – aiškina skrydžių palydovas. Be pirmosios pagalbos kursų, pasakoja J. Balevičienė, skrydžių palydovai mokomi lėktuve gesinti gaisrą, išgyventi patys ir išgelbėti keleivius nusileidus vandenyje (todėl stiuardai privalo mokėti plaukti), turi išklausyti kursus apie pavojingus krovinius, lėktuvo dalis, aviacijos terminus ir lėktuvo saugumą. „Tikrai nesimokome, kaip neutralizuoti bombą, bet aiškinamės, ką daryti, jei ji kur nors pritvirtinta. Mes mokomi, kaip reaguoti tokioje situacijoje, kam ir ką pranešti. Kiekviename lėktuve yra lėktuvo

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

gamintojo paskirta vieta, kur tokiu atveju reikia patalpinti pavojingą, įtartiną daiktą. Jeigu įtaisas sprogs toje vietoje, lėktuvui bus padaryti minimalūs pažeidimai, jis galės saugiai nusileisti ant žemės“, – aiškina J. Balevičienė.

LĖKTUVE – VISI LYGŪS, BET KAI KURIUOS TENKA TRAMDYTI T. Mazlaveckas teigia, kad skrydžių palydovo darbe jį labai žavi tai, kad visi lėktuve skrendantys žmonės pasidaro paprastesni, tą galima pamatyti iš jų veidų. „Įžengę į lėktuvą žmonės, nesvarbu, ar tai bus prezidentas, ar garsus asmuo, ar paprasčiausias vaikinukas iš gatvės, tampa vienodi, nes jei kas nors atsitiks, visiems atsitiks tas pats. Tai matyti iš žmonių veidų“, – aiškina pašnekovas.

18 metų skrydžiu palydovu dirbantis T. Mazlaveckas teigia bijantis aukščio

Pašnekovė atskleidžia, jog kartais būna tokių dienų, kai nėra laiko net atsisėsti, kartais reikia dirbti 12 valandų. Tai nelengvas darbas – tam pritaria ir T. Mazlaveckas. „Jeigu turi šeimą – tavęs nebūna namuose, nematai nei vaikų, nei sutuoktinio. Šiame darbe nėra šeštadienių ir sekmadienių, savaitgaliai gali būti bet kada. Tačiau iš kitos pusės – kas pradeda šį darbą, labai sunkiai iš jo išeina“, – tikina stiuardas. Kalbėdamas apie nemalonias patirtis, T. Mazlaveckas išskiria slogą – dėl jos nuėję pas gydytoją skrydžių palydovai iškart gali gauti nedarbingumo lapelį.

Įžengę į lėktuvą žmonės, nesvarbu, ar tai bus prezidentas, ar garsus asmuo, ar paprasčiausias vaikinukas iš gatvės, tampa vienodi, nes jei kas nors atsitiks, visiems atsitiks tas pats.

Tačiau tiek jis, tiek J. Balevičienė tikina, jog skrendant neišvengiamos konfliktinės situacijos, kurias stiuardai privalo išspręsti, – to jie taip pat mokomi specialiuose kursuose. „Mes mokomi psichologijos bendraujant su keleiviais, nes jų būna visokių. Skrydžių palydovas privalo visas situacijas užglaistyti taip, kad tą keleivį, kad ir koks piktas jis būtų, nuramintų“, – tikina stiuardesė. Jai antrina ir T. Mazlaveckas, pasakodamas, kaip kartą teko raminti apsvaigusį vaikiną, kuris grasino padegti lėktuvą, jei negaus išgerti. „Iš Londono skrido trys vaikinai, vienas iš jų buvo pavartojęs kažko daugiau, ne tik alkoholio. Iš pradžių jis prarado sąmonę, mes jam suteikėme pirmąją pagalbą. Greitai atsigavęs vaikinas ėmė reikalauti alkoholio. Aš jam paaiškinau, kad teisiškai to daryti negalime. Tada jis nuėjo į tualetą,

atidarė šiukšlių dėžę ir laikė virš jos uždegtą degtuką, grasindamas, kad jei jam neduosiu alkoholio, jis padegs lėktuvą“, – prisimena stiuardas. Tą kartą konfliktą pavyko išspręsti paprašius to vaikino draugų pagalbos. Skrydžių palydovas tikina, jog nusileidus oro uoste konfliktiškiems asmenims iškviečiama policija, kuri imasi tolesnių veiksmų.

DĖL SLOGOS – NEDARBINGUMO LAPELIS Orlaivių palydovų ir pilotų mokymų instruktorė tvirtina, kad skrydžių palydovų darbe rutinos nėra nė kvapo, tačiau taip pat nėra ir įprastų savaitgalių ar šventinių dienų. „Bet man rutinos nebuvimas ir yra šio darbo pranašumas, nes kiekviena diena yra visiškai kitokia. Man tai patinka, aš sergu aviacija“, – pabrėžia stiuardesė.

„Kartą atėjau į darbą ir radau prieš skrydį verkiančią stiuardesę. Paklausiau, kas nutiko, o ji atsakė, kad jai sloga. Tai yra baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti lėktuve. Kai užsikemša nosis, ausys, slėgis lėktuvo viduje būna vienoks, o išorėje – visai kitoks, tad leidžiantis lėktuvui atrodo, kad galva tuoj sprogs. Tada būna visiškai nejuokinga“, – tvirtina skrydžių palydovas.

BANDO ĮVEIKTI AUKŠČIO BAIMĘ T. Mazlaveckas teigia, kad žmonėms, dirbantiems aviacijoje, reikia adrenalino, taip pat priduria, jog tą parodo ir paties laisvalaikio užsiėmimai – vyras mėgsta šokti su parašiutu, užsiima jachtų sportu. „Kai pradėjau šokinėti su parašiutu, darbas pasidarė nuobodus, nes skrendi lėktuvu, tačiau negali iš jo iššokti. Aš pats labai bijau aukščio. Paprastai mėgstu šokinėti iš 4 kilometrų, kad nematyčiau žemės, arba kad ji atrodytų kaip žemėlapis. Atsistojęs namo balkone šeštame ar septintame aukšte, jaučiu kaip pradeda drebėti rankos ir kojos“, – pasakoja T. Mazlaveckas. Skrydžių palydovas priduria, jog siekdamas įveikti aukščio baimę, norėjo nugalėti save – šokant su parašiutu baimės atsikratyti nepavyko.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI O N ĖS

NUOTRAUKOS – I. GINAITYTĖS IR AGENTŪROS „SCX“

KAS BENT KARTĄ BUVO UŽLIPĘS ANT SLIDŽIŲ AR SNIEGLENTĖS, TURI DU PASIRINKIMUS: ARBA TAPTI ŠIO AKTYVAUS LAISVALAIKIO MĖGĖJU, ARBA NUOŠIRDŽIAI SAU PRISIPAŽINTI – „TAI NE MAN“. JEIGU Į ŠĮ KLAUSIMĄ ATSAKEI TEIGIAMAI – TU JAU SLIDINĖJIMO KURORTŲ KLIENTAS. KYLA KLAUSIMAS, KUR IR UŽ KIEK GERIAUSIA SLIDINĖTI ŠIĄ ŽIEMĄ?

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

UR SLIDINĖSIME ŠIEMET? Tekstas:

ILONOS GINAITYTĖS

ANT SLIDŽIŲ PIRMĄ KARTĄ Pabandyti slidinėti puikiai galima ir Lietuvoje. Birštonas – puikus ir nebrangus slidinėjimo centras, įsikūręs pačiame kurorto viduryje. Čia sutiksi nemažai naujokų, šį aktyvų laisvalaikio užsiėmimą pasirinkusių pirmą kartą. Birštone veikia dvi trasos – 300 m pažengusiems ir 40 m – pradedantiesiems. Žinoma, veikia keltuvas, šalia trasų – inventoriaus nuoma. Automobilių stovėjimo aikštelė – visai šalia, todėl pasistiprinti, užkąsti ar kitaip numalšinti savo poreikius nebrangu ir patogu čia pat. Mokestis už įrangą visai dienai – 20– 30 litų, savaitgaliais ir švenčių dienomis – 30–40 litų. Keltuvo mokestis – 2 litai kaskart kylant. Deja, slidinėjimo sezonas Birštone prasideda vėlai, šiais metais – 2014 m. sausio 14 dieną. Tad žvelgiame į Druskininkus! Druskininkuose

nuo 2011 metų įrengta „Snow arena“ – modernus žiemos pramogų kompleksas. „Snow arenoje“ pajusi komfortą – pradedant nuo krėslinių keturviečių keltuvų ir baigiant galimybe pasirinkti, kur ir kada slidinėti, – lauke ar viduje, žiemą ar vasarą. Mat Druskininkuose yra dvi uždaros ir trys atviros 8 ha teritorijoje įrengtos slidinėjimo trasos. Taip pat yra trasų pradedantiesiems. Galima pasinaudoti „Dru Ski School“ slidinėjimo centro trenerių paslaugomis. Aktyvaus sporto mėgėjai gali atsipūsti šalia trasų esančiame ledo bare ar kavinukėse. Visgi Druskininkai, lyginant su Birštonu, yra brangesnis slidinėjimo centras. Visai dienai suaugusiesiems ši pramoga ir inventoriaus nuoma kainuoja apie 140 litų. Todėl ne veltui vietiniai gyventojai sako, jog Druskininkų slidinėjimo trasos skirtos ne lietuviams, o užsieniečiams ir ne Lietuvoje gyvenantiems slidinėjimo aistruoliams.

Daugiau informacijos www.snowarena.lt

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI O N ĖS

NEBRANGUS SLIDINĖJIMAS LENKIJOJE Jeigu Druskininkų trasų nepakanka – važiuok į Lenkiją. Slidinėjimą kaimynystėje renkasi daugelis lietuvių. Mat Lenkijos (Suvalkų) slidinėjimo kurortas palyginti nebrangus, čia nuolatos veikia juodos (sudėtingos, skirtos profesionaliems sportininkams), raudonos (vidutinio sudėtingumo pažengusiems slidininkams), mėlynos (paprasčiausios, skirtos pradedantiesiems) ir vaikams skirtos trasos. Bendras visų jų ilgis siekia apie 2 km. Lenkijos slidinėjimo kurorte veikia įrangos nuoma, tačiau savaitgaliais čia nusidriekia žmonių eilės, kartais inventoriaus net neužtenka. Slidinėjimo įrangą galima išsinuomoti visai dienai vos už 30 litų. Lietuviai – dažni Suvalkų slidinėjimo centro lankytojai. Tai patvirtina ne tik iš visų pusių skambantys lietuviški žodžiai, bet ir mūsų kalba pateikti užrašai bei kainos. Tad susikalbėti tikrai paprasta.

Daugiau informacijos www.slidineju.lt

Kainos Latvijos slidinėjimo centruose nesikandžioja. 3 valandų trasų ir įrangos nuoma Milžkalnyje kainuoja apie 67,50 litų, o Riekštukalnyje – 75,55 litų.

Daugiau informacijos www.milzkalns.lv/lt www.riekstukalns.lv/lt

Jeigu jauti, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių kurortai tavęs nebetenkina, nori ilgesnių ir sudėtingesnių trasų, – keliauk į Ukrainą, slidinėjimo kurortą Bukovelį.

Milžkalnis ir Riekštukalnis – populiariausi ir mėgstamiausi lietuvių slidinėjimo kurortai Latvijoje. Milžkalnis – apie 30 km nuo Jūrmalos nutolęs Latvijos slidinėjimo centras. Kurorte veikia 8 skirtingų ilgių trasos, tramplynų trasa snieglentininkams, septyni modernūs keltuvai, rogučių kalnas vaikams. Ilgiausios trasos ilgis – 320 metrų. Esi miegalius ir į slidinėjimo kurortą įsiruošei gerokai po pietų? Nesijaudink, mat trasos penktadieniais ir šešPLATUMOS

Didžiausias slidinėjimo kurortas Baltijos šalyse – Riekštukalnis. Čia yra 10 įvairaus dydžio ir ilgio trasų, tinkančių tiek pradedančiajam, tiek gerai įgudusiam lankytojui. Kaip skelbia jų interneto portalas, slidinėjimo parkas artimiausiu metu padidins trasų pasirinkimą!

UŽ EUROPOS SĄJUNGOS RIBŲ

LATVIJOS SLIDINĖJIMO KURORTAI

tadieniais apšviestos iki 24 valandos!

2014 SAUSIS–VASARIS

Bukovelis – slidinėjimo kurortas, įsikūręs Karpatų kalnuose, netoli Polianicos gyvenvietės. Tai pirmasis Ukrainos slidinėjimo kurortas, atitinkantis visus tarptautinius reikalavimus. Čia įrengtos 8 juodos, 41 raudona ir 12 mėlynų net 50 km besidriekiančių trasų, veikia 14 keturviečių krėslinių keltuvų. Bukovelio kurortas lietuvius ypač vilioja puikia kokybe ir maža kaina. Pasak žurnalo „Veidas“ (2011 m. kovo 12 d.), nuo Alpių kurortų šis slidinėjimo centras skiriasi tik kaina.

Iš tiesų, čia slidinėjimo kainos nėra aukštos, o norėdamas dar daugiau sutaupyti slidinėjimo pasą turėtum pirkti iki 9 val. ryto. Tokiu atveju šešių dienų slidinėjimo pasas kainuos apie 340 litų, o po 9 valandos – 457,6 litų. Patartina pasiimti savo slidinėjimo įrangą, nes kurorto inventorius – gana prastas. Nepaisant puikių Bukovelio trasų ir nedidelių kainų, toliau už kurorto ribų justi sovietmečio dvasia... Kurorto vaizdą galima iliustruoti Bukovelio lankytojo žodžiais: „Bendras įspūdis tikrai geras, tačiau aplinka ir aptarnavimas – labai žemo lygio. Keliai – tragiški, tokių nesu matęs net pas mus kaime.“ (Aras, 2011)

Daugiau informacijos www.bukovel.com

Žinoma, tikriems slidinėjimo aistruoliams Ukrainos keliai ir aptarnavimo lygis nėra pagrindiniai kokybės rodikliai. Juk skrydis nuo kalno viršūnės atperka ne tik duobėtus kelius, bet ir skaudamus kojų raumenis po pirmųjų slidinėjimo dienų.

Jei nori ilgesnių ir sudėtingesnių trasų, – keliauk į Ukrainą, slidinėjimo kurortą Bukovelį.

Pabandyti slidinėti puikiai galima ir Lietuvoje. Birštone ir Druskininkuose sutiksi nemažai naujokų, šį aktyvų laisvalaikio užsiėmimą pasirinkusių pirmą kartą.

Lenkijos (Suvalkų) slidinėjimo kurortas palyginti nebrangus, čia nuolatos veikia juodos (sudėtingos, skirtos profesionaliems sportininkams), raudonos (vidutinio sudėtingumo pažengusiems slidininkams), mėlynos (paprasčiausios, skirtos pradedantiesiems) ir vaikams skirtos trasos. Bendras visų jų ilgis siekia apie 2 km.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – V. KANDROTO IR IŠ I. IR J. STEPONAVIČIŪČIŲ ASMENINIO ARCHYVO

KELI O N ĖS

„Galeries Lafayette“

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

IRKINIŲ MANIAKĖS

Metų pradžia – puikus laikas aplankyti Paryžių, net jei įsimylėti ir romantiškai pasivaikščioti Prancūzijos sostinėje nėra jūsų 2014 metų sąraše. Nuo sausio pradžios ar netgi iš karto po Kalėdų iki pat vasario mėnesio vidurio paryžiečių akys blizga iš meilės naujiems spintos gyventojams ir puikioms nuolaidoms. Pirmosios 20–30 proc. nuolaidos (Soldes!) džiugina tik iš pradžių. Vasario pradžioje prekės parduotuvėse dar kartą būna nukainojamos, todėl galima rasti ir tikrų tikriausių 60–70 proc. nuolaidų. Žinoma, jei tik rasite tinkamą dydį, nes daugelis paryžiečių paprastai dėvi 36–38 dydžio drabužius ir avi 37–39 dydžio batus. Jei galite sau leisti išlaidauti pirkdami prabangių prekių ženklų drabužius arba bent dalyvauti tokių pirkinių fiestoje, t. y. jei norite pamatyti, kur nuolaidų metu traukia japonų ir rusų tautybės turistai bei turtingi paryžiečiai, sukite į Hausmano bulvarą (Boulevard Haussman). Čia dėl turtingų klientų varžosi dvi parduotuvės – „Galeries Lafayette“ (Nr. 40) ir „Printemps“ (Nr. 64). Įspūdingas ne tik prekių asortimentas ir pirkėjų kiekis, bet ir pačios parduotuvės, savo interjeru labiau primenančios teatrą ar muziejų. Jei nenorite ar negalite išlaidauti – aplankykite jas kaip turistinį objektą, o apsipirkti galėsite bulvare esančių populiarių prekių ženklų parduotuvėse. Patys prabangiausi ir žinomiausi nacionaliniai mados namai, tokie kaip „Chanel“ ar „Dior“, įsikūrę visai netoli Eliziejaus laukų – Montenjė alėjoje (Avenue Montaigne). Nežinia, ar garsusis Mišelis Montenjė, renesanso laikų rašytojas, kurio vardu pavadinta ši gatvė, norėtų ir galėtų čia apsipirkti, bet pasirinkti tikrai turėtų iš ko: „Louis Vuitton“, „Ralph Lauren“, „Fendi“, „Valentino“, „Bulgari“ ir keletas kitų prabangių vietelių.

Gerai žinomus prekių ženklus („H&M“, „Zara“, „Carties“, „Gap“, „Hugo Boss“ ir kt.) bei keletą prabangesnių parduotuvių pamatysite Eliziejaus laukuose. Čia nekilnojamojo turto kainos – vienos aukščiausių Paryžiuje. Tai, kad čia savo parduotuves atidaro didieji drabužių tinklai, geriausiai parodo besikeičiančią mados verslo struktūrą. Dar 2007 metais miesto valdžia uždraudė švedų bendrovei „H&M“ čia atidaryti savo parduotuvę. Nepaisant šių draudimų, vos po dvejų metų didelė šio prekės ženklo parduotuvė atvėrė duris 88 numeriu pažymėtame name. Tiesa, nuolaidų metu spūstys parduotuvėse būna nežmoniškos, o prekių pasirinkimas mažėja kartu su galimybe sulaukti eilės prie matavimosi kabinos. Iš tiesų, geriau rinktis populiarias parduotuves, esančias toliau nuo miesto širdies. Jei dar liko šiek tiek jėgų ar norite atšvęsti sėkmingą pirkinį, užsukite į pačią žinomiausią „Laduree“ („Maison de Macarons“ – tradicinių paryžietiškų saldėsių namų) arbatinę. Galite išgerti arbatos ar tiesiog nusipirkti pasakiško skonio saldėsių, kuriuos jums surinks ir supakuos pirštinėti patarnautojai. Norint apsipirkti visai nebūtina nukrypti nuo turistinių maršrutų. Nacionalinių prekių ženklų ir prekių žemomis kainomis surasite Rivolio gatvėje (Rue de Rivoli), esančioje šalia Luvro muziejaus, aplink Pompidu šiuolaikinio meno muziejų, rotušę (Hôtel de Ville), Grevo aikštę (Place de Greve), Monparnaso bokštą (Tour Montparnasse). Eilinis Paryžiaus gyventojas, gaunantis vidutinį darbo užmokestį, drabužių pačiuose prabangiausiuose prekybos centruose neperka netgi nuolaidų metu. Paryžiaus žavesys juntamas nedideliuose Lotynų kvartalo buti-

kuose, mažose vienos salės parduotuvėse visai šalia Liuksemburgo sodų ar Senos krantinėje ir vietiniuose turgeliuose. Paryžiečiai vertina meną sukurti savitą stilių vintažiniais drabužiais ir kokybiškomis prekėmis iš „Monoprix“ parduotuvės, visa tai vainikuojant šeimos brangenybėmis. Paryžius nebūtų Paryžius – jis žavus visais metų laikais. Neverta nusiminti, jei atvykote čia jau nuolaidoms pasibaigus, vadinasi – turėsite laiko užkilti į Eifelio bokštą (eilės tikrai nemažesnės nei prie matavimosi kabinų). O kokybiškų ir pigių drabužių rasite „Mistigriff“ išparduotuvėse. Čia garsių prekių ženklų drabužių, dažniausiai praėjusio sezono, įsigysite iki 80 proc. pigiau. Labai pigių parduotuvių ar netgi dėvėtų drabužių pardavimo vietų rasite žymiajame Monmartro rajone (Butte-Montmartre), šalia Švč. Širdies bažnyčios (Sacre Coeur), tolimesniuose Paryžiaus rajonuose, šalia miesto geležinkelio stočių. Kol vyksta statybos darbai, nuolaidas visą sezoną taiko ir parduotuvės, esančios vienose žymiausių Paryžiaus prekyviečių – Halėse (Les Halles), įsikūrusiose Montoržė gatvėje (Rue Montorgueil).

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI O N ĖS

SESERYS IGNOTA IR JUSTINA STEPONAVIČIŪTĖS PUIKIAI PAŽĮSTA MADOS, KULTŪROS IR MEILĖS SOSTINĘ PARYŽIŲ. IGNOTA ŠIAME MIESTE GYVENA IR DIRBA JAU DAUGIAU NEI KETVERIUS METUS, O JUSTINA, KAIP TIKRA PARYŽIAUS FANATIKĖ, ATVAŽIUOJA BENT TREJETĄ KARTŲ PER METUS ATOSTOGAUTI IR, BE ABEJO, APSIPIRKTI. LEISKIMĖS IR MES DRAUGE SU SESERIMIS SIAUROMIS PARYŽIAUS GATVELĖMIS.

NAUDINGA INFORMACIJA Anot žinomos Paryžiaus stilistės, knygos „Paryžietė“ autorės Inesos de la Fressange, tikro paryžietiško stiliaus nesukursite be septynių būtinų (must have) dalykų: klasikinio juodo vyriško stiliaus švarko, lietpalčio, tamsiai mėlyno megztinuko, mažos juodos suknelės, odinio švarko, džinsų ir paprastų marškinėlių. Prancūzijoje parduotuvės dirba savitu laiku: įprastai nuo 10 val. iki 18–19 val., nedirba sekmadieniais ir pirmadieniais iki pietų. Ketvirtadienis – tradicinė apsipirkimo diena, šią dieną parduotuvės dirba kiek ilgėliau, kaip ir nuolaidų metu sausio– vasario ir birželio–liepos mėnesiais (tačiau toli gražu ne visos, deja). Per išpardavimą prekės paprastai surūšiuojamos pagal dydį (puiki idėja!), skirtingos nuolaidos pažymimos skirtingomis spalvomis, tačiau pardavimo kaina etiketėje nefiksuojama (ne tokia puiki idėja, bet labai patogi pardavėjams, ak, tie prancūzai!).

BOULANGERIE À L’ANCIENNEW („Senoji kepyklėlė“) – jauki ir kvapni prancūziško stiliaus kepyklėlė (26 Rue des Abbesses). Joje galima paragauti prancūziškų ragelių, prancūziško batono, sausainių, tortų, macarons pyragaičių, prancūziškos duonos ir kitų skanumynų, be kurių neįsivaizduojamas paryžietiškas gyvenimas. Viskas kepama vietoje esančioje krosnyje. Nepamirštama akimirka – burnoje tirpstantis pyragaitis ir kava.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

L’ OBJET QUI PARLE („Daiktai, kurie kalba“) – sendaikčių butikas, įsikūręs siauroje Paryžiaus menininkų rajono Monmartro gatvėje (86 Rue des Martyrs). Jo nepastebėti neįmanoma. Akį iškart patraukia gatvėje išdėlioti daiktai, spinduliuojantys savo istoriją. Viduje puikuojasi šimtus metų skaičiuojantys prabangūs šviestuvai, drugelių ir gyvūnų iškamšų kolekcijos, porcelianiniai Provanso stiliaus indai ir tapetai. Čia kiekvienas daiktas pasakoja savo istoriją.

VINTAGE DÉSIR („Pageidaujame vintažo“) – vintažinių drabužių butikas (28 Rue Yvonne le tac), sužavintis paprastumu ir savita aura. Butiką puošia daugybė mados iškarpų iš prancūziškų žurnalų.

BY FLOWERS („Pagal gėles“) – vintažinių drabužių butikas (26 Rue de Chappe). Čia kiekviena atras sau patinkančią rankinę, suknelę ar elegantišką švarkelį. Vaikinai neišeis be skrybėlės ar įdomaus vintažinio aksesuaro. PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Y PAT I N G A LIETUVA

ŽĖIMA, ŽĖIMA, BIEK ĖŠ KĖIMA! Tekstas: JOVITOS MARTIŠIŪTĖS

KALVOTAME, GILIAIS EŽERŲ DUBURIAIS NUSAGSTYTAME, SALŲ IR PUSIASALIŲ IŠRAIŽYTAME ŽEMAITIJOS REGIONE ĮSTEIGTAS ŽEMAITIJOS NACIONALINIS PARKAS. ČIA DUNKSO TANKŪS EGLYNAI, VAKARŲ TAIGA VADINAMI NATŪRALŪS SPYGLIUOČIŲ MIŠKAI, TYVULIUOJA DIDŽIAUSIAS ŽEMAITIJOJE PLATELIŲ EŽERAS SU SEPTYNIOMIS SALOMIS, ŽIEMĄ ŠVENČIAMOS SIAUTULINGOSIOS UŽGAVĖNĖS!

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

ŽIEMOS PRAMOGOS ŽEMAITIJOS NACIONALINIAME PARKE

NUOTRAUKOS – A. KUPRELYTĖS

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Y PAT I N G A LIETUVA

Žemaitija gali didžiuotis ne vien nuostabia gamta – čia gyvena svetingi ir užsispyrę žemaičiai, besididžiuojantys savo kilme ir kalba – žemaičių tarme. Krašte garsėja viena smagiausių žiemos švenčių – Užgavėnėmis. Tai kilnojama liaudies šventė, švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų. Ši šventė – tarsi slenkstis tarp išeinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Ypač Užgavėnėmis garsėja Žemaitijos miestelis Plateliai. 2008 m. dėl savo kultūrinių, tarp jų ir Užgavėnių, papročių Plateliai tapo patraukliausia Europos turizmo vietove. Platelių dvaro sodybos pastatuose, be kitų ekspozicijų, įkurta ir vienintelė Lietuvoje Užgavėnių ekspozicija. Tad nepabūgę žiemos šalčių keliaukime aplankyti Žemaitijos nacionalinio parko turtų – žiemą galima išvysti visai kitokį gamtos grožį...

linio parko viduryje esantys Plateliai apsupti Beržoro, Ilgio ir Platelių ežerų. Centrinė miestelio dalis paskelbta urbanistiniu draustiniu: čia išlikusi planinė erdvinė struktūra, Žemaitijos miesteliams būdinga centrinė aikštė, buvusi Platelių dvaro sodyba. Didžiojoje gatvėje įsikūręs Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centras (Didžioji g. 8). Netoli jo stovi Šv. Florijono koplytstulpis. Leidžiantis Didžiąja gatve toliau, išvysime 1744 m. pastatytą tašytų rąstų Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Šventoriaus tvoroje įrengta masyvi varpinė.

URBANISTINIU DRAUSTINIU PASKELBTAS MIESTELIS

Už Platelių bažnyčios – Platelių įžymybė – dvaro sodyba. Senasis Platelių dvaras buvo įsikūręs Šventorkalnio pusiasalyje prie Platelių ežero, o nuo XVII a. antrosios pusės dvaras ir miestelis kūrėsi toliau nuo ežero, naujoje (dabartinėje) vietoje. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dvaras atiteko grafų Šuazelių giminei.

Beveik pačiame Žemaitijos naciona-

Platelių dvaro sodybos parke auga

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

storiausias Lietuvoje Raganos uosis. Jo aukštis – 24 m, kamieno apimtis – 7,2 m, o dvaro sode auga Platelių vinkšna – medžiui daugiau nei 180 metų.

ŽEMAITIŠKOS UŽGAVĖNĖS PLATELIUOSE Platelių dvaro svirne (Didžioji g. 22) įrengtos Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijos – Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, žemaičių krašto etnografijos, moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė. O buvusioje dvaro arklidėje (Didžioji g. 24) išvysime Platelių pasididžiavimą – pirmąją Lietuvoje Užgavėnių ekspoziciją. Čia pristatomos Užgavėnių šventimo tradicijos, eksponuojama apie 250 žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamų „lėčynomis“. Per Užgavėnes arklidėje vyksta kaukių paroda-konkursas, kurio metu vertinamos Žemaitijos menininkų kurtos tradicinės ir dekoratyvinės kaukės.

Per Užgavėnes nuo pat ryto miestelyje vaikšto persirengėliai – tai sena šio krašto tradicija. Persirengėlių kompanijos, dar vadintos „Užgavėnių žydais“ buvo žinomas dar senovėje. Pokariu priblėsusios tradicijos buvo atgaivintos septintajame dešimtmetyje.

Tad kaip teigia šventės organizatoriai, „jei turi sveikatos ir noro, ilgai negalvojęs spausk į Platelius! Nesėgailiesi ė bieduos netoriesi.“

Po sodybas vaikštantys persirengėliai pasiekia ir aplinkinius kaimus, o pavakary atkeliauja į Platelių miestelio aikštę. Tada „rėitus kėlnuodamė, jopelės doskindamė, sobėnės kraipīdamė, klumpius brazdindamė ordoliou pri ežera aba pri koltūras nomu.“ Tad linksmybės tęsiasi prie Platelių ežero arba Platelių dvaro jaujos. Jei ežero ledas dar tvirtas – visi gali pasisukti ant ledo sukynės. Būna didysis visų žydų šurmulys: persirengėlių vaidinimai, būrimai, didelis turgus, valgomi riebūs blynai, vyksta įvairios lenktynės. Po to renkamos linksmiausios kompanijos ir geriausios „gaspadinės“ – blynų kepėjos. Kaipgi Užgavėnės be Lašininio ir Kanapinio kovos, Morės sudeginimo... Tad taip stipriai švenčiamas „užgavėjimas“ Plateliuose!

Ne mažiau įdomios ir kitos Žemaitijos nacionalinio parko vietovės. Už 2 km nuo Platelių, važiuojant Plungės link, prie Beržoro ežero, įsikūręs Beržoro bažnytkaimis. Beržoro Šv. vysk. Stanislovo bažnyčia pastatyta 1746 m. nenaudojant pjūklo – eglių rąstai apdirbti vien tik skliutu. Toliau keliaudami Beržoro, Ilgio ir Platelių ežeryno pakrantėmis galime pasiekti Šaltojo karo muziejų, esantį Plokštinės kaime. Tačiau išsukus iš pagrindinio kelio muziejaus link, miško keliu teks važiuoti apie 5 km. Tad reikia atsižvelgti ir į oro sąlygas – jei sniego dar daug, privažiuoti prie muziejaus gali būti sudėtinga.

ŠALTOJO KARO MUZIEJAUS LINK...

Jei nuspręsime pasiekti Šaltojo karo muziejų, važiuodami nuo Beržoro

(jau pravažiavus ežerus), turime dairytis rodyklės į kairę – „Plokštinė 5“ ir „Šaltojo karo muziejus“. Greitai asfaltą pakeis žvyrkelio danga, tad miško kelyje būkime atidūs. Už 5 km privažiuosime automobilių stovėjimo aikštelę ir teritorijos vartus. Tad belieka palikti transporto priemonę ir muziejų aplankyti pėsčiomis. Šaltojo karo ekspozicija įrengta buvusiame Sovietų Sąjungos požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 iki 1978 m. bazėje buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos. Istorinė ekspozicija atskleidžia Šaltojo karo istoriją, slaptos sovietinės imperijos branduolinės ginkluotės organizavimo bei veikimo principus. Išvysime kovinių raketų ir kitų Šaltojo karo ginkluotės rūšių pavyzdžių, maketų. Prie Platelių ežero – gausu kaimo turizmo sodybų ir svečių namų, tad po kelionės po Žemaitijos nacionalinį parką – į garinę pirtį ir šiltą sodybą...

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

J EI K ELI AUDAMAS SUTIKSI...

PO PUSIAUŽIEMIO NEGALI NEPASTEBĖTI

LAPĖS Tekstas:

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

NUOTRAUKOS – S. PALTANAVIČIAUS

SAUSIO 25-ĄJĄ ŠVENČIAME PUSIAUŽIEMĮ. ŠIOS DIENOS LAUKIAME, NES MUMS LABAI SVARBU, KOKIA BŪSIANTI ANTROJI ŽIEMOS PUSĖ. JĄ IŠPRANAŠAUTI SKIRTA BARSUKUI, KURIS, NUO RUDENS SNŪDURIAVĘS SAVO URVE, TĄDIEN TURI IŠLĮSTI PAVIRŠIUN, APSIŽVALGYTI IR APSISPRĘSTI. JEIGU ŠVIEČIA SAULĖ, BARSUKAS SUPRANTA, KAD ŽIEMA DAR TRUKS ILGAI, TODĖL SUGRĮŽĘS GUOLIN GULASI ANT KITO ŠONO (SAKOMA, KAD NUO RUDENS JIS GULĖJO TIK ANT VIENO ŠONO); JEIGU DIENA BŪNA APNIUKUSI, JIS GULASI ANT TO PATIES ŠONO, VADINASI, – ŽIEMOS LIKĘ NEDAUG...

Pusiaužiemį sutinkame žinodami, kad diena nuo Kalėdų tapo ilgesnė viena valanda. To net sakyti nereikia – regime, kad rytas išaušta anksčiau, o vakaras ateina vėliau. Maža to, vis dažniau matome raudonų saulėlydžių ir tokių pat vakarų. Tad yra kuo grožėtis – vien dėl tokių vaizdų galima keliauti į gamtą. Šiuo laikotarpiu yra dar svarbesnis, „proginis“ stebėjimo objektas. Visą pirmąją žiemos pusę taip retai matytos lapės dabar staiga ima visur šmėžuoti. Jas galime matyti vidury

dienos risnojančias per lauką, besimarkstančias prieš saulutę visai prie pat kelio. Vakare jos siuva pirmyn atgal, keliauja. Priežastis paprasta – prasideda lapių vestuvės, tad dabar joms tai svarbiausia, o kiti pasaulio reikalai mažai tedomina. Gal todėl lapės praranda baikštumą, užimtos savais reikalais uodžia orą, klausosi, ženklina savo takus. Rudoji lapė, nors ir paprastas mūsų gamtos gyventojas, tačiau iš arti ne visiems matytas, o ką jau kalbėti apie tokius intymius lapių gyvenimo vaiz-

dus kaip tuoktuvės... Pusiaužiemio laikotarpis – pats tinkamiausias metas lapėms stebėti, nes jų vestuvės trunka 2–3 savaites. Tad suradus laisvą pavakarę pakanka išvažiuoti į pamiškę, kur prieš akis atsiveria laukai, ir laukti. Galima sėdėti automobilyje net neišjungus variklio, jei šalta. Lapės dabar visai nekreips į mus dėmesio, tad pro žiūronus iš tolo galėsime matyti visas jų gyvenimo paslaptis. Apsirengę šiltais drabužiais, galime tyliai prisėsti kur pamiškėje, tik svarbu negurgždinti sniego. Belaukdami išgirsime lapių „pokalbių“, kurie mums būtų nepasiekiami sėdint automobilyje. Lapių kiauksėjimas – labai charakteringas, ne pats garsiausias, tačiau žiemos vakaro tyloje sklindantis gal kilometrą. Lapės, be abejo, tuo metu yra daug jautresnės, tą joms mielą garsą išgirsta iš labai toli. Prasideda lapių vestuvės! Lapių pora ne visada būna kartu – dažnai po rujos patelės ir patinai gyvena atskirai,

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

J EI K ELI AUDAMAS SUTIKSI...

PLATUMOS

tik dalis porų palikuonis augina kartu. Dabar – kas kita. Net ir prastą uoslę turintis žmogus negali nepajausti ore tvyrančio jų kvapiųjų ženklų aromato. Savo takus lapės ženklina šlapimu, kuriuo apšvirkščia krūmus, kupstus, žolių kuokštus. Lapės šiuos kvapus užuodžia iš toli ir žino, kur keliauti. Todėl sniege atsiranda tik lapių išmintų takų – suradę patelės pėdsaką, iš paskos kartais keliauja net keli patinai. Gal ir mums pavyks pamatyti tokį vaizdą – ant sniego snūduriuojančią (ar bent jau tokia apsimetančią) lapę ir tolėliau pavieniui tupinčius jos jaunikius. Jeigu lapė pakyla ir nudzibena toliau, lapinai po kiek laiko pasileidžia iš paskos.

pamatę apiplikusį, su vešlia apykakle (kurios lapė nepasiekia dantimis) žvėrelį. Daugelio jų likimas nuspręstas – jie neišgyvens iki pavasario. Lapės medžiojamos visus metus, tačiau medžioklė, atrodo, negali nulemti jų gausos mažėjimo. Nors lapė gamtoje nėra tokia protinga kaip pasakose, tačiau turi pakankamai įgimtų savybių išgyventi, išvengti susidūrimo su medžiotojais.

Lapių ruja visas lapes išvilioja į atviras vietas. Todėl tik dabar galime akivaizdžiai pamatyti, kiek lapių yra gamtoje. Ši rūšis labai priklauso nuo pelinių graužikų gausos, todėl svyruojant pelių ir pelėnų populiacijos dydžiui kinta ir lapių skaičius. Nemažai bėdų lapėms pridaro niežai – nenustebkite

Rujos metu lapėms visai nesvarbu – diena ar vakaras. Todėl važiuodami namo neskubėkime – gal dar sutiksime ramiai risnojančias ar sustojusias kelio viduryje ir žvelgiančias į mus. Sumažinkime greitį, netrukdykime lapėms – juk vestuvės visiems yra vestuvės!

2014 SAUSIS–VASARIS

Lapių stebėjimas visada lydimas ir kitų gamtos reiškinių. Vakare, dažnai dar nenusileidus saulei, subrazda sniegas ir iš miško šuoliais pasileidžia kiškiai, į pamiškes išeina šernai ir stirnos. Dar šiek tiek vėliau pradeda ūkauti pelėdos.

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

KELI AU JA ME PO L IETUVĄ

K V I E Č I A

KELMĖS

KRAŠTAS TURTINGAS KULTŪROS PAVELDAS IR NUOSTABI GAMTA Tekstas:

VILMANTO KIZIO

DAUGELIS BESIDOMINČIŲ KULTŪROS PAVELDU PUIKIAI ATMENA PRIEŠ ŠEŠIOLIKA METŲ KULTŪROS MINISTERIJOS PRADĖTĄ PROJEKTĄ „BAROKO KELIAS LIETUVOJE“. ŠIS KELIAS EINA PER MIESTUS, TURINČIUS ITIN VERTINGŲ IR LANKYTINŲ KULTŪROS OBJEKTŲ.

Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas 48

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Bridvaišio ežeras ir piliakalnis Tytuvėnuose

Kelmės dvaras

BAROKO ŠEDEVRAI Šįsyk papasakosime apie vieną iš „Baroko keliui“ priskiriamų miestų – Kelmę. Vienas vertingiausių kultūros paminklų Kelmėje yra Gruževskių šeimai kelis šimtmečius priklausę rūmai, pastatyti apie 1780 m. prie užtvenkto Vilbėno upelio. „Baroko kelio“ įžymybė – Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, stovintis įdomus dviaukštis statinys. Tai 1668 m. pastatytas, o XVIII a. rekonstruotas dvaro vartų pastatas. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Kelmės dvare-muziejuje lankytojai supažindinami su vienintele Lietuvoje indėniškosios kultūros ekspozicija. Turistai įtraukiami į indėniškų žaidimų, viktorinų karuselę, vaišinami „irokėzų pyragėliais“, matės arbata su medumi, o azartą sukelia šaudymas iš lanko į bizonų siluetus.

Ieškantys ramybės vis dažniau atranda Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Sunkiai aprašoma aura slypi vienuolyno skliautuose, maloniai nuteikia nuoširdus bendravimas su vienuoliais. Didelę architektūrinę vertę turi Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, pasižymintis architektūros stilių įvairove. Daug Lietuvos ir užsienio kelionių agentūrų šį objektą yra pasirinkę kaip lankytiną vietą. Be Tytuvėnų vienuolyno, dar per tris sakralines rajono vietas (Kražių, Liolių bažnyčias ir Kelmės dvarą) eina „Baroko kelio“ maršrutas.

ĮDOMYBĖS Neabejotinai Kelmės kraštas turistus žavi ne tik kultūriniais paminklais, bet ir gamta. Įdomus ir gausiai lankomas hidrologinis gamtos objektas – Svilės šaltiniai (Šaukėnų seniūnijoje). Per rajoną driekiasi nacionalinės dviračių

trasos maršrutai, pasiekdami Tytuvėnus, Kelmę ir Kražius. Kviečiame pasivažinėti dviračiais naująja Tytuvėnų dviračių trasa, nusidriekusia vaizdingoje vietovėje aplink Tytuvėnų miestą ir ežerus.

ĮSPŪDINGA ISTORIJA Įspūdinga ne tik pati Kelmė ir jos istorija, bet ir netoliese įsikūrę miesteliai. Kražiai – miestelis Kelmės rajone, prie kelio Kelmė–Šilalė. Šalia Kražių stūkso Medžiokalnis, kur, pasak padavimų, ąžuole gyvenusi medžioklės ir miškų globėja deivė Medeinė. Po krikščionybės įvedimo ąžuolyną iškirto, o aukuro vietoje Vytautui paliepus pradėta statyti Kražių bažnyčia. Dabar miestelyje kasmet švenčiami Šv. Roko atlaidai. Kražių gyvenvietė pirmą kartą paminėta Mindaugo dokumente 1253 metais. Kražiai išgarsėjo 1893 m. lapkričio 22 d. įvykusiomis Kražių

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – IŠ KELMĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS IR TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO ARCHYVŲ

Giliaus, Epušio ir Gauštvinio ežerai Tytuvėnuose

KELI AU JA ME PO L IETUVĄ

skerdynėmis. Vietiniai gyventojai neleido nugriauti 1757–1763 m. vienuolių benediktinių pastatytos Kražių bažnyčios – už tai su jais buvo žiauriai susidorota. Dar vienas Kelmės rajono pasididžiavimas – Tytuvėnai, ilgą laiką garsėję kaip kurortinė vietovė. Juos supa trys ežerai – Bridvaišio, Giliaus ir Epušio. Miestas yra Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje. Šiuo metu Tytuvėnai žinomi ne tik kaip kurortas, bet ir kaip kultūros bei maldininkų centras: nuo 2004 m. mieste vyksta tarptautinis muzikos festivalis, o rugsėjo mėnesį, per vienus didžiausių atlaidų Lietuvoje Šilines, vyksta piligriminiai žygiai iš Tytuvėnų į Šiluvą. Kelmės rajone gausu istorinio kultūrinio paveldo – rajone yra nemažai architektūros paminklų: Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Liolių bažnyčios ansamblis, signataro Jono Smilgevičiaus kapas, Kražių bažnyčios ansamblis, Kražių kolegija. Kelmėje stovi XVII a. evangelikų reformatų bažnyčia, Kolainiuose – stačiatikių, Šlyžiškės bei Leonuvkos kaimuose – sentikių cerkvės. Per Kelmės rajoną eina Europos kultūrinio turizmo kelias „Baroko ke-

lias“, nacionaliniai kultūriniai keliai: „Jono Pauliaus II piligrimų kelias“, „Via Hanza“, „Pilys ir dvarai“, „Vienuolynai“. Itin daug lankytojų atvyksta į rajoną pasimėgauti vandens turizmo pramogomis: plaukti baidarėmis ir katamaranais Dubysos ir Kražantės upėmis. Šalia upių įsikūrusios kaimo turizmo sodybos kviečia maloniai praleisti laiką, siūlo daug kokybiškų paslaugų.

LANKYTINOS VIETOS KELMĖ Kviečiame užsukti į Kelmės krašto muziejų, įsikūrusį Kelmės dvaro rūmuose. Muziejaus ekspozicijos išdėstytos trijuose šio ansamblio pastatuose: rūmuose, vartuose ir svirne. Kelmės dvaro ansamblis – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, vertinamas kaip retai kur beišlikusi baroko stiliaus Lietuvos provincijos dvaro sodyba. Mūriniai Kelmės dvaro rūmai pastatyti 1780 m., dviaukščiai bokšto formos vartai – 1668 m. Kelmės dvaro sodybos teritorijos plotas kartu su parku yra 15,2 ha. Iki šių dienų išlikę devyni šios sodybos dvaro laikotarpio

Kelmės bažnyčia PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiausia Lietuvoje prasidėjo 1831 metų sukilimas prieš carinę Rusiją. Šiuo metu muziejuje saugoma apie 21 tūkst. eksponatų. Muziejuje ir jo filialuose yra kaupiamos Kelmės krašto istoriją bei kultūrą atspindinčios muziejinės vertybės.

www.kelmesmuziejus.lt

Kelmės dvaro sodybos vartai

pastatai. Daugiau kaip 300 metų Kelmės dvarą valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai (Gruzewski ).

„BIZONŲ RANČA“ Kviečiame užsukti į šalia Kelmės įsikūrusią vienintelę Baltijos šalyse „Bizonų rančą“. Apsilankymas paliks neišdildomą įspūdį. Svečiai gali praleisti laiką specialiai pastatytame jaukiame rąstiniame namelyje su krosnimi ir židiniu, grožėtis kaimo aplinka – vaizdu į beribes pievas ir besiganančius bizonus. Čia galima paragauti bizonienos patiekalų.

www.bisonranch-lietuva.com

TYTUVĖNAI Tytuvėnai – gamta, architektūros ir meno paminklais išsiskirianti Žemaičių žemės vietovė. Nuo čia kelionę

po Žemaitiją siūlo pradėti garsus kraštotyrininkas Česlovas Kudaba. Puikiai prižiūrima vaizdinga, kalvotų pušynų ir ežerų formuojama gamta, kultūros paminklai ir vasarą organizuojami muzikos festivaliai, kiekvienais metais sukviečiantys gausų būrį žmonių, leidžia pajusti turtingos Tytuvėnų istorijos ir nūdienos žavesį. Šiandien mus žavi vaizdingos kalvos su giliais duburiais ir ežerais arba pelkėmis, čia vadinamomis tyruliais, o pirmuosius gyventojus, be abejo, patraukė gyventi tinkamos ežerų pakrantės.

www.tytuvenai.eu; www.trp.lt

KRAŽIAI KRAŽIŲ BAŽNYČIA, KOLEGIJA IR MEDŽIOKALNIS Kražiai – miestelis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Kelmė–Varniai, 16 km į vakarus nuo Kelmės. XVII–XIX a. Kražiai buvo svarbiausias Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centras. Kražiuose veikė kolegija – antrasis jėzuitų įkurtas švietimo ir mokslo židinys Lietuvoje po Vilniaus universiteto. Joje dėstė garsūs mokslininkai – literatas M. K. Sarbievijus,

rektorius Žygimantas Liauksminas. 2008 m. rugpjūčio 16 d. restauruotame ir sutvarkytame buvusiame jėzuitų kolegijos pastate iškilmingai atidarytas M. K. Sarbievijaus kultūros ir turizmo centras. Restauruotas unikalus kultūros paminklas – vienintelis išlikęs senosios Kražių kolegijos korpusas. Kviečiame apsilankyti restauruotoje Kražių kolegijoje, apžiūrėti Žemaitijos etnografinį muziejų, užsukti į Kražių skerdynėmis išgarsėjusią Kražių bažnyčią. Šalia Kražių apsilankykite Medžiokalnyje. Senovėje čia buvo alkakalnis, augo šventasis ąžuolas, iš po kurio šaknų tryško šventasis vanduo. Netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjo deivės Medeinės statula. Į Medžiokalnį veda akmeniniai laiptai, grįsti Vytauto Didžiojo laikais.

www.kraziai.lt

UŽVENTIS UŽVENČIO DVARO SODYBOS SVIRNAS Užvenčio kraštotyros muziejus įsteigtas 1965 m. Nuo 1973 m. muziejus yra įsikūręs restauruotame Užvenčio dvaro svirne. Šis dvaras garsus tuo, kad čia 1887–1898 m.

Tytuvėnų 15 m aukščio apžvalgos bokštas. Tai puiki apžvalgos vieta – matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėjus tolumoje galima pamatyti Šiluvos bažnyčią.

Buvusi Kražių jėzuitų kolegija. Dabar čia įsikūręs Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras.

Tytuvėnų apžvalgos bokštas

Kražių kolegija PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI AU JA ME PO L IETUVĄ Liolių bažnyčia

Liolių parapinė bažnyčia – vienas geriausiai išlikusių medinių bažnyčių architektūros pavyzdžių Žemaitijoje. O šventoriuje stovinčioje varpinėje tebekabo vertingi XVIII a. lieti varpai.

gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Dvare prabėgo patys geriausi rašytojos metai, čia ji sėmėsi įkvėpimo patiems vertingiausiems savo kūriniams – „Sename dvare“, „Viktutė“. Vėliau šis iki šių dienų išlikęs dvaras priklausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui (1870–1942). Užvenčio dvaro svirne įrengta muziejaus ekspozicija, susidedanti iš trijų dalių: vaizdus pasakojimas apie Užvenčio dvare gyvenusią rašytoją Šatrijos Raganą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių bei Užvenčio krašto istoriją.

www.kelmesmuziejus.lt

UŽVENČIO MALŪNAS Užvenčio vandens malūno ir spirito varyklos pastatas – Užvenčio dvaro sodybos pastatas. Jau 1759 m. Užventyje ant Ventos upės veikė malūnas ir „bravoras“. Į Ventos tvenkinį šakas sumerkę gluosniai dar mena čia gyvenusią ir vertingiausius savo kūrinius parašiusią rašytoją Šatrijos Raganą. Šiandien Užvenčio vandens malūnas prikeltas naujam gyvenimui. Atkurta senoji turbina gamina elektros energiją, restauruotos malūno salės laukia pokylio svečių. Įrengtas sveikatingumo kompleksas su baseinu, pirtimi, treniruoklių sale, viešbutis, konferencijų salė. Einat šiuo taku galima grožėtis nuostabia gamta, netikėtai atsiveriančiomis malūno perspektyvomis ir ypač nuostabiais saulėlydžiais.

www.uzvenciomalunas.lt

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

PALENDRIAI

LIOLIAI

PALENDRIŲ ŠV. BENEDIKTO VIENUOLYNAS

LIOLIŲ ŠV. SIMONO IR JUDO TADO BAŽNYČIA

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas yra įsikūręs Palendrių kaime, Kelmės rajone. Nuostabi gamta – iškilios kalvos, vedančios į Žemaičių aukštumą, aukštas dangus, Vainagių girios, besitęsiančios ligi Kurtuvėnų... Visi norintys gali įeiti į vienuolyno bažnyčią ir melstis kartu su vienuoliais. Prireikus lankytojai gali kreiptis į tėvą durininką. Vienuolyne galima užsakyti šv. Mišias norimomis intencijomis. Priimamajame galima rasti atvirukų su vienuolyno vaizdais, mišiolėlių ir maldų knygelių, įsigyti norimą grigalinio giedojimo įrašų diską, medalėlį, rožinį.

Ši šventovė – viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, pasižyminti išskirtine architektūra, puošniu interjeru, kuriame gausu autentiškų XVIII–XIX a. paminklų. Liolių parapinė bažnyčia – vienas geriausiai išlikusių medinių bažnyčių architektūros pavyzdžių Žemaitijoje.

Lankytojai gali atlikti išpažintį arba rūpimais dvasiniais klausimais pasikalbėti su patyrusiu vienuoliu, mokančiu išklausyti ir padėti suvokti, kaip Viešpats kviečia kiekvieną gyventi tikinčio krikščionio gyvenimą.

www.palendriai.lt

Vertingiausia Lolių bažnyčios interjero dalis – XVIII a. pabaigoje sukurtas didysis altorius. Nors jis vėliau buvo ne kartą perdažytas, taisytos kai kurios dekoratyvinės detalės, yra išlikusi vėlyvojo baroko altoriaus kompozicija ir puošybinė drožyba. Altorių puošia XVIII a. pabaigoje sukurtos skulptūrų poros: apačioje – Šv. Kazimiero ir Stanislovo, aukščiau – pirmųjų krikščionių kankinių Šv. Stepono ir Lauryno, o viršutiniame tarpsnyje – Šv. Simono ir Judo Tado, kurių garbei dedikuota bažnyčia, skulptūros.

www.kelme.lt

Užvenčio malūnas

PAKRAŽANTIS KRIAUČIAUS AKMUO Pakražančio seniūnijoje esantis Kriaučiaus akmuo – geologinis paminklas, paskutinio ledynmečio reliktas, trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje.

www.kelme.lt

ŠAUKĖNAI

Kriaučiaus akmuo

Svilės šaltinis

Svilės šaltiniai, trykštantys 1,8 ha plote, yra didžiausi Lietuvoje. Čia iš žemės veržiasi per šimtas šaltinių. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje vieninteliame Lietuvoje aptinkama reliktinių ledynmečio vabzdžių – arktinių apsiuvų.

www.kelme.lt

VANDENS TURIZMAS DUBYSOS UPE Dubysa – viena gražiausių Lietuvos upių bei populiariausių vandens turizmo trasų. Upė Dubysos regioninio parko teritorijoje vingiuoja

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

KELI AU JA ME PO L IETUVĄ

65 km. Dubysos vandens turizmo trasa (ilgis – 35 km) įrengta 2010 m. Dubysos slėnis yra vienas raiškingiausių ir vaizdingiausių upės erozinio slėnio pavyzdžių Lietuvoje. Vidutinio sraunumo, duburiuota upė tinka bičiulių žygiams ir šeimyniniam turizmui. Maršruto pradžioje ir pabaigoje įrengtos stovyklavietės su pavėsinėmis, laužavietėmis ir kita infrastruktūra. Trasoje pastatytos informacinės rodyklės. Stovyklavietėse ir poilsiavietėse patogu pradėti ar baigti kelionę upe: lėkšti Dubysos krantai, geras privažiavimas, yra automobilių stovėjimo aikštelės.

Baidarių ir katamaranų nuoma: www.kelme.lt

PAŽINTINIAI TAKAI GILIAUS EŽERO PAŽINTINIS TAKAS Gilius – vienas iš keturių didesnių Tytuvėnų miestą supančių ežerų, išsiskiriantis savo ypatinga spalva ir

didele augalijos bei gyvūnijos įvairove. Ežero plotas – 36 ha, o giliausia vieta siekia net 23,1 metro.

Tytuvėnų peizažas

Legenda byloja, kad ežeras atūžęs viesulu ir užkritęs ant čia augusio miško... Smaragdinę žalsvą spalvą vandeniui suteikia ežerą maitinantys šaltiniai, kurių vanduo prisotintas iš žemių gelmių atneštų ištirpusių karbonatų. Žalią vandens atspalvį paryškina ežero aplinkos atspindys vandenyje bei gelmėse esantys žalieji dumbliai. Su Giliaus ežero gamtos turtais susipažinsite keliaudami 3,3 km ilgio pažintiniu taku, kuris veda nuolat besikeičiančia ežero pakrante. Trumpam poilsiui pakvies jaukiai įrengti Giliaus ežero paplūdimiai ir atokvėpio vietos. Keliaujant pažintiniu taku, plačiau susipažinti su ežero gyvūnijos ir augalijos įvairove padės įrengti informaciniai stendai. Siūlome keliauti dviračiais arba pėsčiomis.

Dviračių nuoma: www.kelme.lt

Pagryžuvio dvaras 54

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

JUODLĖS EŽERO PAŽINTINIS TAKAS Tai 4,5 km ilgio pažintinis ekologinis takas aplink Juodlės ežerą. Jame pažymėta 12 stotelių. Keliaujant nuo vienos stotelės prie kitos, susipažįstama su kraštovaizdžiu, parkui būdingais miškais, kertinėmis miško buveinėmis, pelkėmis, retų rūšių augalais, grybais bei gyvūnais. Prie tako įrengti informaciniai stendai, apžvalgos bokšteliai. Juodlės ežerą gaivina neišdžiūstantis ir neužšąlantis šaltiniuotas upelis. Pietinėje dalyje į ežerą įsilieja keli trumpesni iš šaltinių ištrykštantys upeliūkščiai. Juodlės ežero pažintinio tako ilgis yra apie 4,5 km. Siūlome keliauti dviračiais arba pėsčiomis.

TYTUVĖNŲ REGIONINIS PARKAS Tytuvėnų regioninis parkas įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti kalvotą, pelkėtą, ežeringą apylinkių kraštovaizdį, senuosius Šiluvos ir Tytuvėnų urbanistinius paminklus, savitą gamtą bei kultūros paveldo vertybes. Aplink Giliaus ir Bridvaišio ežerus nutiesta 13,5 km ilgio dviračių trasa, kuria važiuojant galima pamatyti gražiausius apylinkių kraštovaizdžius, susipažinti su įdomiais lankomais objektais, iš bokšto apžvelgti apylinkes.

www.trp.lt

Dviračių nuoma: www.kelme.lt

Dabartinė Stulgių Šv. apaštalo Mato bažnyčia pagal Juzefo Pijušo Dziekonskio projektą už 70 000 rublių pastatyta 1910 metais. Bažnyčia – mūrinė, neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su bokšteliais. Viduje įrengti keturi altoriai.

TURIZMO INFORMACIJĄ KELMĖS RAJONE TEIKIA KELMĖJE VšĮ Kelmės turizmo ir verslo informacijos centras Birutės g. 4, LT-86163 Kelmė Tel. (8 427) 61 430 info@kelmevic.lt www.kelmevic.lt TYTUVĖNUOSE VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras Maironio g. 2A, Tytuvėnai, Kelmės r. sav. Tel. (8 427) 56 223 info@tytuvenai.eu www.tytuvenai.eu

Stulgių bažnyčia

Pagryžuvio dvaro romantinio stiliaus rūmai pastatyti 1858 m. pagal žymaus to meto architekto F. Rimgailos projektą. Anksčiau dvare veikė jėzuitų vienuolynas, o šiandien čia – Aukštelkės socialinės globos namai.

Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras Miško g. 3, Tytuvėnai, Kelmės r. sav. Tel. (8 427) 59 031 tytuvenurp@trp.lt www.trp.lt KRAŽIUOSE Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras Kolegijos g. 5, Kražiai, Kelmės r. sav. kraziai.turizmas@kraziai.lt www.kraziai.lt PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – V. KANDROTO

F OTOESĖ

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

ﾅｽIEMOS KERAI

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

F OTOESĖ

Tekstas:

INETOS ŽUKAUSKAITĖS

Žiema visada atkeliauja su pamažu krintančiomis snaigėmis, pirmojo sniego gurgždesiu po kojomis ir gnaibančiu nosį šaltuku. O kartais ji atskrenda su siautulingais pūgos gūsiais, neišbrendamomis pusnimis ir sniego skraiste užklotais miškais. Speigo išbučiuoti varvekliai, iš lūpų kampučio ištrūkęs garas, skriejančios rogutės ir morkomis apsiginklavę sniego seniai – visa tai žiema...

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

NUOTRAUKOS – L. RIMKAUS

F OTOPA TARIMAI

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

PUSNYSE SU FOTOAPARATU NORS NEMAŽA DALIS FOTOAPARATŲ SAUGIAI ŽIEMOJA STALČIUOSE, ŠALTUOJU METŲ LAIKU YRA GALYBĖ PROGŲ JUOS IŠSITRAUKTI. ŽIEMOS ŠVENTĖS IR PRAMOGOS TIESIOG PRAŠOSI BŪTI UŽFIKSUOJAMOS. O YPAČ JEI JOSE DALYVAUJA VAIKAI – JUOKAIS GALIMA SAKYTI, JOG ŠIS HOMO SAPIENS PORŪŠIS SPECIALIAI BUVO IŠVESTAS SIEKIANT PARDUOTI KUO DAUGIAU FOTOTECHNIKOS.

LEONARDO RIMKAUS www.leonardas.net Tekstas:

Daugelio šiuolaikinių fotoaparatų instrukcijose nurodyta, kad juos derėtų naudoti tik teigiamoje temperatūroje. Išduosiu paslaptį – gamintojai šiek tiek perdeda apsidrausdami. Fotoaparatai sėkmingai veikia ir esant nemenkam šalčiui. Visgi su kai kuriais sunkumais susidursite. Visų pirma šaltyje itin sumažėja fotoaparato akumuliatoriaus talpa – todėl kadrų viena įkrova padarysite gerokai mažiau. Ypač tam jautrūs kompaktiniai

ir sisteminiai fotoaparatai, nuotraukai kadruoti naudojantys energijai imlų LCD ekranėlį. Jei planuojate fotografuoti daug – pasirūpinkite vienu ar net keliais atsarginiais akumuliatoriais. Pastaruosius laikykite šiltai – kišenėje po viršutiniais drabužiais.

Žiema – puiki proga fotografuoti naktinius vaizdus. Dėl sniego naktys būna šviesesnės, be to, tik žiemą žemė būna šviesesnė už dangų. Tam tereikia fotoaparato stovo ir noro eksperimentuoti.

Su kita problema susidursite grįžę į šiltą patalpą – atšalęs fotoaparato paviršius šilumoje labai greitai aprasoja. Drėgmė gali pažeisti objektyvą, sugadinti elektros grandines. Nebandykite jos valyti – ypač nuo objektyvo stiklo. Taip itin lengva pažeisti jautrią objektyvo optinę dangą. Geriau leiskite fotoaparatui atšilti netraukdami jo iš dėklo ar krepšio. PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

F OTOPA TARIMAI

Šaltyje gali sutrikti fotoaparato LCD ekranėlio darbas. Vaizdas ima lėtai atsinaujinti ar net visai sustingsta. Neišsigąskite, tai laikina. Atšilęs ekranas vėl funkcionuos kaip pridera. Tačiau keblumų gali būti, jei fotoaparatas neturi optinio vaizdo ieškiklio. Tam tikrose situacijose šaltis gali būti netgi naudingas – naudojant aukštesnį ISO jautrį kadruose dėl geresnio jutiklio aušinimo bus mažiau skaitmeninio triukšmo. Todėl žiema – ypač palankus metas fotografuoti žvaigždėtą dangų, tereikia sulaukti šaltos giedros nakties. Saulė žiemiškiems kadrams sukuria itin kontrastingą apšvietimą. Stenkitės, kad fotografuojamas objektas nebūtų apimtas šešėlio. Jei to išvengti nepavyksta – pasinaudokite blykste. Kartais šešėlius efektyviai suminkština ir nuo sniego ar šviesios sienos atsispindėjusi saulės šviesa – išnaudokite tokias progas, nes natūraliai atsispindėjusi šviesa kadre atrodo gražiausiai.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Jei jau technika pasirūpinote – laikas fotografuoti. Dažniausia bėda fotografuojant žiemą – pernelyg tamsūs kadrai. Fotoaparato ekspozicijos matavimo sistemą klaidina baltas sniegas, todėl būtina naudoti ekspozicijos korekciją. Jos gali prireikti +1 ... +2 EV – tačiau sekite gau-

namus kadrus ir sumažinkite ją, jei kadre sniego nedaug – kitaip dalis kadrų bus pereksponuoti. Čia labai pravers fotoaparato perspėjimas apie pereksponuotas vietas. Sniegas klaidina ir spalvų balanso automatiką – ji kadrus su sniegu linkusi pašaltinti. Jei ekranėlyje matote, kad kadrai pernelyg mėlyni – pabandykite nustatyti neautomatinį spalvų balansą: saulėtos dienos arba šešėlio balansą nustatyti rankiniu būdu. Šios bėdos išvengsite, jei naudosite RAW formatą – jis leidžia spalvų balansą be nuostolių pakeisti kompiuteriu. Tačiau tada nufotografuotus kadrus teks būtinai apdoroti RAW vertimo programa. Fotografuojant saulėtą dieną, teisingo balanso visam kadrui pasiekti nepavyks – melsvumas šešėliuose bus stipresnis nei saulės nušviestose vietose. Jam ištaisyti prireiks sudėtingesnių redagavimo operacijų. Tačiau nepersistenkite –

saikingas melsvumas kadre pabrėžia šalčio įspūdį. Saulė žiemiškiems kadrams sukuria itin kontrastingą apšvietimą, su kuriuo ypač sunku susidoroti kompaktiniams fotoaparatams. Tai nelengva užduotis ir didesnius jutiklius turintiems sisteminiams bei veidrodiniams fotoaparatams. Todėl stenkitės, kad fotografuojamas objektas nebūtų apimtas šešėlio. Jei to išvengti nepavyksta – pasinaudokite blykste. Kartais šešėlius efektyviai suminkština ir nuo sniego ar šviesios sienos atsispindėjusi saulės šviesa – išnaudokite tokias progas, nes natūraliai atsispindėjusi šviesa kadre atrodo gražiausiai. Jei paprastai fotografuojate jpg formatu – su šešėliais kovoti padės fotoaparatuose dažnai sutinkama dinaminio diapazono optimizavimo funkcija. Taip pat nuotraukų stiliaus nustatymą pakeiskite į neutralų. Pastarieji nustatymai neaktualūs fotografuojant RAW formatu – jų poveikį (ir netgi daugiau) išgausite redaguodami nuotraukas kompiuteriu. Tačiau tam jau reikės šiek tiek apdorojimo įgūdžių.

Apžvelkime dažniausius žiemos siužetus. Kaip minėta straipsnio pradžioje, ko gero, dažniausiai fotoaparatą išsitraukiame pramogaudami gamtoje. Tačiau žiema atneša ir daug gražių akimirkų, kai verta tiesiog išeiti fotografuoti – pačią gamtą, žmones jos fone.

Pavasariop ar tiesiog atlydžio metu dažnai aplanko rūkas. Jam užfiksuoti pravers ilgesnio židinio objektyvas – pasinaudokite fotoaparato priartinimo funkcija. Šitaip migla atrodys tirštesnė ir paslaptingesnė.

Nepraleiskite progos, jei už lango šerkšnas – jis trunka neilgai. Ypač apšerkšnijusi gamta graži saulėtą dieną. Tai puikus metas žiemiškiems peizažams. Būdami tarp medžių pabandykite fotografuoti ir prieš saulę – taip apie šakeles apšviestas šerkšnas sukurs spindinčias aureoles. Jei turite makroobjektyvą ar kompaktinį fotoaparatą su gera makrofunkcija – išbandykite juos ir fiksuodami šerkšną. Ne ką mažiau išraiškingos ir dienos po stipraus snygio – kai medžių šakos linksta nuo sunkių sniego kepurių. Šaltą saulėtą dieną verta paieškoti dar neužšalusių vandens telkinių – paprastai ilgai neužšąla nedideli sraunūs upeliai. Dėl šalčio virš jų susiformuoja rūkas, kurį prieš objektyvą

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

F OTOPA TARIMAI

Dienos po stipraus snygio – itin išraiškingos. Užfiksuokite medžių šakas, linkstančias nuo sunkių sniego kepurių. Tai puikus metas žiemiškiems peizažams.

Nepraleiskite progos, jei už lango šerkšnas – jis trunka neilgai. Ypač apšerkšnijusi gamta graži saulėtą dieną. Būdami tarp medžių pabandykite fotografuoti ir prieš saulę – taip apie šakeles apšviestas šerkšnas sukurs spindinčias aureoles. Fiksuodami šerkšną galite išbandyti makroobjektyvą.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

puikiai išryškina saulė. Gražiausią šviesą saulė sukuria būdama neaukštai – ryte ir vakare. Žiemos dienos trumpos – tai puiki proga net ir didžiausiems miegaliams. Jei planuojate surengti portreto fotosesiją gamtoje, to tikrai nebūtina atidėti pavasariui. Ir tam tiks bet koks oras. Saulėtą dieną tiesiog nepamirškite atkreipti dėmesio į šešėlius. Apniukusiu oru pasirūpinkite ryškiais spalvingais akcentais ar drabužiais – jie itin pagyvina kadrą. Itin išraiškingi šilti akcentai – ryškiai raudoni, oranžiniai. Įdomią nuotaiką portretams suteikia snygis. Ramaus snygio metu plačiau atverkite diafragmą, kad snaigės nebūtų pernelyg ryškios. Na, o jei išdrįsite fotografuoti per pūgą – naudokite ilgesnį išlaikymą, kad vėjo blaškomos snaigės susilietų į abstrakčius dryžius.

Pavasariop ar tiesiog atlydžio metu dažnai aplanko rūkas. Išnaudokite progą pamedžioti paslaptingų, miglotų kadrų. Rūkui užfiksuoti pravers ilgesnio židinio objektyvas – pasinaudokite fotoaparato priartinimo funkcija. Šitaip migla atrodys tirštesnė ir paslaptingesnė. Jei dar nesate bandę fotografuoti naktinių vaizdų – žiema tam puiki proga. Dėl sniego naktys būna šviesesnės, be to, tik žiemą žemė būna šviesesnė už dangų. Tam tereikia fotoaparato stovo ir noro eksperimentuoti. Tikiuosi, šis straipsnelis padrąsino jus neleisti fotoaparatui žiemoti stalčiuje. Tad įkraukite akumuliatorių, pasiruoškite termosą karštos arbatos – ir pirmyn į fotografinius nuotykius žiemą.

PLATUMOS

Šaltą saulėtą dieną verta paieškoti dar neužšalusių vandens telkinių – paprastai ilgai neužšąla nedideli sraunūs upeliai. Dėl šalčio virš jų susiformuoja rūkas, kurį prieš objektyvą puikiai išryškina saulė.

2014 SAUSIS–VASARIS

S P ECIA LISTAI PATAR I A

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

KOKLINĖS KROSNIES ĮRENGIMO PASLAPTYS Tekstas:

INETOS ŽUKAUSKAITĖS

AUG KAM ŽINOMA TIESA, KAD

ŠILUMA KAULŲ NELAUŽO. TAČIAU KOKIA TA ŠILUMA LABAI DAUG LEMIA SODYBOJE ĮRENGTA KROSNIS. JAU SENELIAI KARTOJO, KAD GERIAUSIA YRA KOKLINĖ KROSNIS: IR ŠILUMĄ ILGIAU LAIKO, IR AKĮ GLOSTO. PASTARAISIAIS METAIS KOKLINĖS KROSNYS BUVO PRIMIRŠTOS, JAS IMTA KEISTI ŠILDYMO KATILAIS. VIS DĖLTO KOKLINĖS KROSNYS NEPRARADO SAVO POZICIJŲ IR GRĮŽTA Į MŪSŲ ŠIRDIS. PASLAPTIMIS, KOKIA TURI BŪTI TIKRA KONUOTRAUKOS – UAB „KACHEL KERAMIKA“

KLINĖ KROSNIS, SU MUMIS SUTIKO PASIDALYTI KOKLINIŲ KROSNIŲ EKSPERTAI – UAB „KACHEL KERAMIKA“ ATSTOVAS RYTIS SUKNELEVIČIUS.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

S P ECIA LISTAI PATAR I A

Koklinė krosnis tarnauja ir kaip dizaino elementas, namų puošmena.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Kokie pagrindiniai koklių tipai ir kokius geriausia naudoti? Kokliai šiais laikais gaminami trimis būdais: plakami rankomis, spaudžiami presavimo formomis ir liejami į specialiai paruoštas formas. Kiekvienas iš jų turi savitų gamybinių niuansų, pvz., rankomis plakti kokliai yra gerokai imlesni laikui ir žmogaus prisilietimui, todėl yra brangesni. Naudojant presavimo formas susiduriama su presavimo formų ilgaamžiškumo ir pakeičiamumo klausimu. Glazūruoti kokliai išsiskiria savo ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiksniams – drėgmei, saulės spindulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo temperatūros svyravimų. Dėl šių savybių kokliai yra pranašesni už

kitas medžiagas, naudojamas židinių ir krosnių apdailai: granito, marmuro, smiltainio ir t. t. Kokie dažniausi krosnių tipai ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis krosnį? Krosnys gali būti paprastos – stačiamalkis (statinis), stačiamalkis su orkaite, krosnis su virykle ir šildoma sienele, krosnis su židiniu. Renkantis krosnį reikia apžvelgti tokius klausimus: a) ar sodyboje, namuose yra kitas šilumos šaltinis. Jei ne – tuomet reiktų rinktis stačiamalkį arba krosnį su viryklę ir šildoma sienele. Priklauso nuo to, ar krosnimi bus gaminamas maistas. Šiuo atveju statinys turi atlikti ne tik estetinę funkciją, bet ir

tarnauti kaip šildymo šaltinis. Svarbiausia – efektyvumas; b) jei yra kitas šilumos šaltinis, galima rinktis krosnį su židiniu arba paprastą stačiamalkį. Šiuo atveju efektyvumas gali būti ne pats svarbiausias dalykas. Krosnis su židiniu greičiau šyla, bet greičiau ir atvėsta, taip pat suteikia galimybę įstatyti didesnes stiklines dureles ir taip mėgautis ugnies šokčiojimu. Kokio tipo krosnį rekomenduotumėte įsirengti kaimo turizmo sodyboje? Koklinių krosnių tipų yra labai daug ne tik dėl praktiškai neribotų koklių apdailos galimybių, bet ir medžiagų. Koklinė krosnis dažniausiai statoma

Glazūruoti kokliai išsiskiria savo ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiksniams – drėgmei, saulės spindulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo temperatūros svyravimų.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

S P ECIA LISTAI PATAR I A

pagal individualius kliento pageidavimus. Koklinė krosnis (stačiamalkis) yra puiki tuo, kad sugeba sukaupti šilumą ir ją spinduliuoti labai ilgą laiką. Koklinę krosnį pakanka užkurti glėbeliu malkų, kad šiluma išsilaikytų visą dieną. Teigiama, kad tam, jog koklinė krosnis spinduliuotų šilumą 18–24 val., reikia 5–12 kg medienos. Švedijos krosnininkai nustatė, kad koklinių krosnių efektyvumas siekia iki 93 proc. Tokį efektyvumą sunkiai pasiekia net ir moderniausi šildymo katilai. Koklinės krosnys gali būti storasienės, plonasienės: priklauso nuo to, kam krosnies savininkas teikia

Ką būtina žinoti apie krosnies priežiūrą šiltuoju ir šaltuoju sezonu? Pradedant kūrenti, reikėtų krosnį papratinti, nes per šiltąjį sezoną ji gali būti prikaupusi šiek tiek drėgmės. Prieš kuriant pirmą kartą, rekomenduojama per išvalymo kamščius įkišti degančio popieriaus skiautę – taip dings šalto oro kamštis, taip pat įdėti nedaug malkų. Kuriant antrą kartą malkų galima įdėti daugiau – taip krosnis tarsi įgaus darbinį režimą. Pasibaigus kūrenimo sezonui rekomenduojama krosnies kanaluose ir kamine išvalyti suodžius.

Krosnis turi būti ne tik graži, bet ir apšildyti kuo didesnį plotą. Idealiu atveju krosnis turėtų būti pastatyta taip, kad krosnies sienelės apšildytų keturis kambarius.

daugiau reikšmės – ilgesniam šilumos spinduliavimo laikui ar greičiau sušylančioms patalpoms. Kaip ir minėjau, daug ką lemia šilumos šaltinių kiekis. Jei namuose yra kitas šilumos šaltinis, siūlyčiau statyti krosnį su židiniu – ji yra puošnesnė, suteikia daugiau jaukumo ir romantikos. Ilgas šilumos spinduliavimas ir didelis efektyvumas, šiuo atveju, nėra tokie svarbūs. Kaip prižiūrėti koklinę krosnį, kad ši tarnautų ilgai ir neprarastų savo funkcionalumo? Visų pirma negalima kūrenti netinkamų medžiagų: medienos atliekų, labai drėgnos medienos, nepatartina kūrenti anglimis. Apie buitinių atliekų kūrenimą nereikia net sakyti. Norėdami pasistatyti koklinę krosnį, naudokite tik kokybiškas medžiagas, nesistenkite labai sutaupyti, nes koklinė krosnis tarnauja 30 ir daugiau metų. Keli šimtai sutaupytų litų tokiam ilgam laikotarpiui nėra reikšmingas dalykas. Taip pat krosnies kanaluose išvalykite suodžius. 70

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Kuo koklinė krosnis pranašesnė už kitas? Krosnys gali būti mūrijamos iš plytų, muilo akmens arba naudojant šiuolaikines akumuliacines medžiagas. Tačiau koklinė krosnis už visas čia išvardytas yra pranašesnė tuo, kad tarnauja ir kaip dizaino elementas, namų puošmena. Tad kiekvienam klientui parenkamas individualizuotas sprendimas – skirtingi koklių raštai, jų kombinacijos, spalvų deriniai. Kitos krosnys tokios puošybos galimybės neturi. Plytų krosnis visada bus molio spalvos, muilo akmens – pilka, šiuolaikiškų medžiagų krosnis – įvairių spalvų tinko, tačiau galimybės parinkti raštų nėra. Muilo akmens ar tinkuojamos šiuolaikinių akumuliacinių medžiagų krosnys yra daug brangesnės, tačiau jų šilumos spinduliavimo periodas nėra ilgesnis už koklinių. Tad efektyvumas taip pat neatsiperka. Plytų krosnis labai masyvi, lėtai įšyla, o kaina – beveik tokia pat kaip ir koklinės.

BUKAS

Kai kuriose šalyse bukas yra populiariausia kūrenimo mediena Didelė šiluminė vertė Ilga ir pastovi degimo trukmė Graži liepsna Tinka tiek atviros pakuros šildymo šaltiniams, tiek krosnims ir židiniams, nes buko žarijos nešokinėja Liepsna nespragsi Panašu: skroblas, uosis, klevas, vyšnia

ĄŽUOLAS Ilga ir pastovi degimo trukmė Didelė šiluminė vertė Girdimas jaukus spragsėjimas Patartina naudoti uždaruose šildymo šaltiniuose, nes degimo metu žarijos šokinėja Tai idealus kuras krosnims Degimo metu išskiriamos dujos užteršia kamino sieneles labiau nei kitos medienos dūmai Panašu: kaštonas

BERŽAS Tinka tiek atviros pakuros šildymo šaltiniams, tiek krosnims ir židiniams, nes beržo žarijos nešokinėja Dėl baltos tošies malkos naudojamos kaip namų interjero detalė Malonus medienos kvapas Dėl medienoje esančių eterinių aliejų ją lengva įkurti, malkos lengvai dega Graži melsva liepsna Tai viena populiariausių medienos rūšių Šiluminė vertė yra 10 proc. mažesnė nei buko medienos Panašu: vyšnia

EGLĖ Naudojama kaip įkūrimo mediena Greitai išskiria šilumą Dėl šokinėjančių žarijų tinka uždariems ugniakurams Stiprus traškėjimas Malonus kvapas Kaloringumas mažesnis nei buko ar ąžuolo medienos Panašu: pušis, maumedis

TUOPA IR GLUOSNIS Mediena greitai sudega, tad žiemą nenaudojama

www.kachelkeramika.lt

Ką būtina žinoti įsirengiant krosnį su židiniu?

Koklinė krosnis

Koklinis židinys su kapsule bei indėklu su karšto oro paskirstymo sistema

Patartina pasikonsultuoti su koklių gamintoju dėl galimo projekto, dėl statinio vizijos. Įvertinus kliento pageidavimus, pagal aptartą situaciją pateikiamas individualizuotas pasiūlymas. Tad reikia žinoti, kokį plotą norima apšildyti, koks bus šilumos poreikis. Ką būtina žinoti renkantis krosnį su kepimo funkcija, pvz., duonkepe, orkaite? Planuokite, ką kepsite. Dideli kepiniai gali netilpti arba netinkamai iškepti. Statybai rinkitės kokybiškas medžiagas. Kaip teisingai pasirinkti krosnies vietą? Į ką būtina atkreipti dėmesį?

Kombinuotojo tipo koklinė krosnis

Atvirojo tipo židinys

Tradicinė koklinė krosnis su virykle

Koklinis židinys su kapsule bei indėklu su karšto oro paskirstymo sistema

Krosnis turi būti ne tik graži, bet ir apšildyti kuo didesnį plotą. Idealiu atveju krosnis (ir kaminas) turėtų būti pastatyta taip, kad krosnies sienelės apšildytų keturis kambarius, tačiau dažniausiai patalpų planas būna toks, kad krosnis gali apšildyti du kambarius. Rekomenduojama patalpas planuoti kuo atviresnes, kad šiluma galėtų patekti į tolimiausius namo kampelius. Jei name yra daug mažų kambarių, kurie sienomis nesiliečia su krosnimi, statinys gali jų ir neapšildyti. Jei sodybos plotas didelis – galima statyti ir dvi krosnis. Vieną – viename namo gale, kitą – kitame. Beje, tai nėra neįprasta. Kokiomis medžiagomis geriausia kūrenti? Kūrenti anglimis koklinės krosnys (beje, kaip ir kitos krosnys) nėra pritaikytos. Dažniausiai tam naudojama mediena.

Tradicinė koklinė krosnis su virykle

Koklinės krosnys sujungiamos su centrinio šildymo sistemomis ir naudojamos tiek namams, tiek karštam vandeniui

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

ﾄｮ S P ﾅｪDﾅｽIA I

NORMA

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

Tekstas:

VYTAUTO KANDROTO

ANDIJA NUOTRAUKOS – V. KANDROTO

POTVYNIŲ IR ATOSLŪGIŲ ŽEMĖ

Vakarais akį džiugina į uostą grįžtančios jachtos PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I

Bažnyčios griuvėsiai Kotenteno pusiasalyje

ŽIUPSNELIS STATISTIKOS Normandija – istorinis regionas Prancūzijos šiaurės vakaruose. Normandijai priklauso Aukštutinė Normandija (į šiaurę nuo Paryžiaus, prie Lamanšo sąsiaurio) ir Žemutinė Normandija (teritorija į vakarus su Kotenteno pusiasaliu). Normandijoje gyvena apie 3,5 mln. žmonių – daugiau nei šiuo metu Lietuvoje. Tačiau čia nėra didmiesčių – didžiausias miestas yra Ruanas (385 000 gyventojų), kurį galima būtų palyginti su Kaunu. Normandiją nesunkiai pasieksite automobiliu iš Bovė oro uosto, esančio gretimame Pikardijos regione, vos už keliolikos kilometrų nuo ribos su Normandija.

vanduo ateina ir išeina. Tai nerašytas uosto darbo valandų kalendorius miestelių žvejams ir buriuotojams. Rytą nespėjai išplaukti į jūrą – tavo bėdos. Pavakare vanduo vėl ima pildyti nusekusius užutėkius ir saulei leidžiantis pasiekia piką. Sakoma, kad įlanka ties Sen Mišeliu – geriausia vieta stebėti Atlanto alsavimą. Čia vanduo atsitraukia iki 10 km ir grįžta bėgančio žirgo greičiu.

ATLANTO ALSAVIMAS

Tiek prie Lamanšo, tiek Kotenteno pusiasalio pakrantėse gyvenimo ritmas susijęs su Atlanto vandenyno vandenimis. Tiksliau, su jų buvimu ir nebuvimu. Dauguma smėlėtų Normandijos pakrančių, kuriose yra turistus viliojančių paplūdimių, pasižymi nuožulniu jūros dugnu, tad net ir kelioms valandoms atvykus prie jūros plika akimi pastebimas Atlanto vandenyno judėjimas. Du kartus per parą

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Sen Mišelio kalnas

Gėlėse skendintis Bajė miestas

Kartrė kurorto apylinkės

Minios lankytojų Sen Mišelio komplekse

Plūdurai Kartrė jachtų uoste PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I Normandijos paplūdimiai

SMĖLIO KOPOS IR

LAUKINIAI PAPLŪDIMIAI

Vaizdas nuo Sen Mišelio kalno

Ieškant Lietuvos ir Normandijos panašumų, nesunku pastebėti, kad Normandijoje netrūksta puikios kokybės ir ypatinga švara pasižyminčių paplūdimių. Negana to, šalia jūros ruožo vakarinėje Kotenteno pusiasalio pakrantėje galima surasti smėlio kopų. Nuo mažučių, kelių arų plotelių iki ilgų, keletą kilometrų besidriekiančių ruožų. Visi jie saugomi valstybės, tačiau netrūksta smalsuolių, kurie šiuose laukinės gamtos kampeliuose palieka savo pėdas (kaip ir Lietuvoje).

D DIENA IR MASINIS TURIZMAS

Ko gero, labiausiai lietuviams Normandijos vardas žinomas iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Būtent Normandijoje 1944 metų birželio 6 dieną išsilaipino sąjungininkų kariuomenė ir atidarė antrąją fronto liniją prieš vokiečius. Belaukiant D dienos (taip puolimo planuose buvo įvardyta išsilaipinimo data), buvo parengtas kruopštus planas, sąjungininkų kariuomenė pasklido plačiu ruožu. Pakrantės paplūdimiams buvo suteikti kodiniai Uolos ties Normandijos paplūdimiais 76

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Jūra išėjo, laivas liko...

pavadinimai: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Jais vadinami iki šiol. Po karo čia pastatyti memorialai ir šiandien sutraukia minias turistų iš viso pasaulio. Istorinėse Normandijos pakrantėse išdygo gausybė muziejų muziejėlių, vienaip ar kitaip siejančių savo veiklą su D dienos įvykiais. Nuo atskirų miestelių muziejų iki senovinės karo technikos ar turistams lankyti pritaikyto karo laikų bunkerio. Štai Avranše, ties kuriuo jūroje buvo pastatytas laikinas uostas karo technikai iškelti, šiandien veikia 1944 m. birželio 6 dienos muziejus. Aikštėje priešais muziejų įrengta mokama automobilių stovėjimo aikštelė, pilnutėlė autobusų ir lengvųjų automobilių. Kelios amerikiečių šeimos mindžikuoja eilutėje, kol galės nusifotografuoti JAV vėliavos ir jūros fone. Ant suoliuko, kaip auksiniais tarybiniais laikais, noriai pozuoja medaliais apsikarstęs devyniasdešimtmetis Antrojo pasaulinio karo veteranas. Turizmas šioje vietoje įgavęs masiškumo bruožų, sutinkamų prie Eifelio bokšto Paryžiuje ar Sen Mišelio kalno papėdėje.

Laukiniai Kotenteno pusiasalio paplūdimiai

Normandijoje kiekvienas gali atrasti savąją Nidą... PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I Informacinė lenta su potvynių ir atoslūgių valandomis

Amerikiečių kapinės

Laikino uosto likučiai Avranše

Kartrė kurorto apylinkės 78

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NORMANDIJOS ĮŽYMYBĖS KEPTUVĖJE IR ANT STALO...

Jūros gėrybės, kamambero sūris, sidras – toks Normandijos trejetukas pirmiausia šauna į galvą. Tai regionas, kuriame negaminamas vynas, bet jį garsina obuoliai ir iš jų gaminamos įvairiausios sidro, aperityvo, kalvadoso rūšys. Obuoliai įeina ir į tradicinių patiekalų sudėtį – kiaulienos kepsnį „Filet mignon de porc normande“ bei pyragą „Tarte Normande“. Normandijos kulinarijos ypatybių sąrašas ilgas – nuo kaimietiškų rupių miltų lietinių blynų iki gurmaniškos Ruano antienos. Štai kad ir jūros gėrybės. Tingi sekmadienio popietė. Tik staiga po viešbučio langais sustoja aptriušęs autobusiukas ir šalia išdygsta balta palapinė. Du pusamžiai vyriškiai palengva iškrauna dėžes. Ir be žiūronų matyti, kad jose – žvejų laimikis: krabai, austrės, moliuskai, krevetės, omarai. Paklausus, ar žvejai bus čia rytoj, purto galvas ir patikina, kad artimiausias turgus miestelyje – tik trečiadienį. Kiek pasvarstę, išsirenkame krabų ir vėl klausiame, ar sunku juos paruošti. „Labai“, – atsako vyriškiai ir išduoda slaptą krabo paruošimo receptą. Juo dalijuosi su „Platumų“ skaitytojais.

KAIP PARUOŠTI

KRABĄ (ypač sudėtingas receptas) Krabas dedamas į stipriai pasūdytą vandenį ir verdamas 20 minučių. Valgomos krabo žnyplės ir kojos. Joms įveikti prireiks specialių replių, panašių į tas, su kuriomis lietuvaičiai gliaudo riešutus. Taip pat valgoma balta ir raudona krabo kūno mėsa – iš čia nukopijuoti raudonai balti krabų piršteliai. Bet tik paragavę šviežiai virto šilto krabo, suprasite, koks yra skirtumas...

ATOSTOGOS NORMANDIJOJE – UŽ IR PRIEŠ

Normandijoje gausi atostogų būstų pasiūla – butai, nameliai, vilos. Pamainos, kaip įprastai Prancūzijoje, keičiasi šeštadieniais, tad vasaros metu pakrantėje kelioms dienoms išsinuomoti butą nepavyks – teks pagyventi visą savaitę. Bet Normandija to verta. Čia yra ką veikti, neskaitant jau minėto karinio turizmo objektų lankymo. Nepamirškite, kad pačiame Normandijos pakraštyje esantis Sen Mišelio kalnas, kurį savinasi ir Bretanė, yra antrasis traukos taškas Prancūzijoje po Eifelio bokšto, tad aplankyti jį tiesiog būtina. O tam prireiks visos dienos. Vienas argumentas prieš – šaltas vandenyno vanduo. Net ir vidurvasarį Atlanto vandens temperatūra Kotenteno vakarinėse pakrantėse neviršija 18–20 laipsnių. Per dieną įdubose užsilikęs vanduo sušyla daugiau, bet tai ne ką paguodžia – negiliuose tvenkinukuose pliuškenasi tik vaikai. Tą patį adatėlėmis kūną varstantį maudymąsi galima patirti ir niekur nevažiuojant iš Lietuvos. Normandijoje kol kas nesimato turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Europos šalių. Poilsiauti čia pamėgę paryžiečiai – jiems tai artimiausias jūros krantas nuo sostinės. Taip pat nesunkiai Lamanšą įveikia ir čia apsistoja britai. Iš užsieniečių dar galima sutikti belgų ir olandų. Apibendrinant, Normandija – tai nuostabus kraštas siekiantiems ne tik pagulėti ant gulto prieš saulutę, bet ir pakeliauti po apylinkes, pasidomėti istoriniais įvykiais, ir, žinoma, išbandyti nuostabią regiono virtuvę.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I Pradėjusi griūti pirmoji Pripetės vidurinė mokykla

KELIONĖ PO SUSTOJUSĮ LAIKĄ

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Ketvirtas Černobylio atominės elektrinės blokas, kuriame 1986 m. įvyko avarija Tekstas:

GINTARO KANDROTO

Gimimo data: 1970 m. vasario 4 d. Mirties data: 1986 m. balandžio 26 d. Ne, tai ne užrašas ant anksti mirusio žmogaus paminklo. Tai – viso miesto gimimo ir mirties datos. Miesto, kuriame iki šiol negyvena nė vienas žmogus. Atrodytų, keliauti į šį miestą – velniškai pavojinga, tačiau miestas traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Šis miestas yra Ukrainoje, jo pavadinimas – Pripetė...

Tokių kažkieno surežisuotų siužetų Pripetėje nemažai

1986 metų balandžio 26 diena pasaulyje liūdnai žinoma kaip Černobylio atominės elektrinės avarijos diena. Tądien ketvirtame šios elektrinės bloke įvykusios katastrofos padarinius pajuto ir Lietuvos gyventojai. Iš pradžių nedaug – kone visi, šiltomis dienomis po avarijos leidę laiką lauke, dirbę, vaikščioję su vaikais. Radioaktyvus debesis tuomet pasiekė ir mūsų kraštą, o sovietinė valdžia, užuot rekomendavusi žmonėms likti namuose, tylėjo – esą nenorėta kelti panikos. Vėliau prasidėjo vyrų šaukimai likviduoti avarijos padarinių. Vieni nuo to išsisuko, išsipirko, tiesiog pabėgo, kiti važiavo ir gavo savo dozę radiacijos. Nemažai tų, kurie važiavo pirmieji, jau nėra tarp gyvųjų... NUOTRAUKOS – G. KANDROTO

Likviduojant avarijos pasekmes, tų pačių 1986 metų rudenį sprogęs reaktorius buvo užbetonuotas – tarsi padarytas sarkofagas. Tačiau į Pripetę – specialiai elektrinės darĮvažiavimas į Černobylį PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I

buotojams pastatytą miestą – jos gyventojams taip ir nebuvo leista grįžti. Neleista grįžti ir aplinkinių kaimų gyventojams. Tik už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esantis Černobylis šiandien šiek tiek gyvas: vietoje kitados ten gyvenusių 18 000 žmonių dabar čia yra apie 3000 gyventojų. 2013 metų lapkričio mėnesį lankiausi Pripetėje, Černobylyje ir aplink esančioje atskirtoje draudžiamoje zonoje.

NAMAI NYKSTA SPARČIAI Kelionė po Černobylio zoną prasidėjo nuo pažinties su joje likusiais kaimais. 30 km spinduliu aplink elektrinę esanti teritorija ir šiandien nėra laisvai prieinama kiekvienam – be vietinių palydovų ir neužsiregistravęs iš anksto čia nepateksi. Šiai teritorijai buvo priskirta ir daugybė kaimų. Vieni jų tebestūkso kaip šiurpus paminklas sovietmečiui ir jo atominei energetikai, kiti buvo užversti žemėmis, iš jų belikę tik pavadinimai to meto žemėlapiuose. Zalesjės kaime 1986 m. gyveno 3062 žmonės – kaimo būta išties didelio. Šiandien čia gyvena vienintelė moteris, grįžusi į savo namus savavališkai

Apleisti privatūs namai Černobylyje

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

(tokius gyventojus vadina samosiolais) ir visiškai nebendraujanti su niekuo, net ir tais, kurie bando ja pasirūpinti ar padėti... Nors asfaltas gatvelėse dar išlikęs, tačiau namai atrodo itin varganai. Vieni jų paprasčiausiai neatlaikė metų naštos, kitus apgriovė lentų ar kitokių statybinių medžiagų ieškoję avarijos likviduotojai, trečius pribaigė gausus sniegas ir lietūs. Įdomi detalė: beveik visuose namuose išluptos grindų lentos. Matyt, ieškota to, ką žmonės galėjo laikyti paslėpę ir nespėję išsivežti, kai buvo evakuojami. Namuose nelikę ir vertingesnių daiktų, lengvesnių baldų, drabužių. Sakoma, kad dalį šio turto išsigabeno patys evakuojami gyventojai: suvokę, kad grįžti negalės, jie už kyšius teritoriją saugojusiems kariškiams patekdavo į savo namus ir kiek galėjo gelbėjo turtą... Vėliau namus šukavo patys saugotojai, taip pat zonoje darbavęsi visokio plauko vagys.

IŠ VISO KAIMO BELIKO DU PASTATAI Stabtelėjome Kopačių kaime, esančiame už beveik 4 km iki atominės elektrinės. Jame iki avarijos gyveno 1114 žmonių. Juos evakavo tik praė-

jus savaitei po katastrofos. Kaimui itin nepasisekė: po avarijos radioaktyvus debesis taip jį užkrėtė, kad likviduoti avarijos padarinius čia nuspręsta itin drastiškai. Namai buvo nugriauti, o griuvėsiai užkasti po žeme. Tačiau tai nieko gero nedavė: šitaip buvo užteršti gruntiniai vandenys, radioaktyvūs teršalai pateko ir į upes... Šiandien iš Kopačių telikęs kaimo tarybos pastatas ir vaikų darželis, esantis prie pat kelio iš Černobylio į Pripetę. Dar – nedidelės kalvelės, kur buvo užkasti namai ir apie radiaciją perspėjantys ženklai. Ir viskas. Kaimą galima vadinti žodžiu „buvęs“, nes 1999 metais jis nustojo egzistuoti netgi dokumentuose... Dairantis po vaikų darželį, akyse kilo kažkur matyti vaizdai: numestos vaikiškos knygelės, lėlės – pajuodusios, purvinos, galinčios nebent išgąsdinti, bet ne nuraminti vaiką; baigiančios surūdyti žaislinės mašinėlės... Apuoko lizdas vaikų kambario kampe – tiesa, jau apleistas. Taip, tokie kadrai apkeliavo visą pasaulį, panašias nuotraukas galima pamatyti ne viename Černobyliui skirtame tinklalapyje. Tačiau viena tai matyti kompiuterio ekrane, kita – stovint čia. Juk šių žaislų niekas čia specialiai neatnešė – jais TIKRAI žaidė vaikai. Vaikai, kurie

normalios vaikystės neteko per akimirką. Kokie jie užaugo, kur jie dabar, kaip jie jaučiasi?..

Judėti čia, matyti, kvėpuoti, galbūt paliesti – nenusakomas jausmas, tačiau negalima pasakyti, kad jis malonus...

Judėti čia, matyti, kvėpuoti, galbūt paliesti – nenusakomas jausmas, tačiau negalima pasakyti, kad jis malonus... Kieno vaizduotė lakesnė, o nervai silpnesni, viduje ištveria neilgai... Visiškai netoli – dar vienas objektas. Pasak gidės, tai kolūkis, o ukrainiečių šaltiniai byloja, kad tai – mašinų ir traktorių stotis. Kaip ten bebūtų, nuo plento nuriedėję beveik kilometrą, išvydome kažką panašaus į apleistas kolūkio dirbtuves. Galima būtų nelinksmai pajuokauti, kad tokių dar visai neseniai buvo gausu ir Lietuvoje, kur jokios atominės katastrofos visai nebuvo... Keli pastatai be stogų ir durų, daugybė išlaupytos žemės ūkio technikos, krūvos detalių ir metalo laužo. Iš traktorių ar sunkvežimių išmontuota viskas, kas nors kiek vertinga, – varikliai ar bent jų dalys, žibintai, stiklai ir kitas panašus gėris. Netgi kombainų „Niva“ vairaračiai nuimti. Galima tik spėlioti, kam jų prireikė: juk tokie vairai nebuvo joks deficitas net sovietmečiu... Tačiau metalo laužo čia dar labai daug, galima manyti, kad kažkas kažkada sugrįš ir jo...

Kopačių kaimo vaikų darželis – vienas iš dviejų išlikusių kaimo pastatų

Zalesjės kaimas, apgriuvę jo trobos

Memorialas katastrofos aukoms Černobylyje

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I

Kavinė „Pripetė“ ant upės kranto

Kino teatras „Prometėjas“ Pripetėje

Mokyklos valgykloje knygas ant grindų pakeičia ne ką plonesnis sluoksnis... dujokaukių. Technika buvusio milicijos skyriaus kieme

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Pripetės centras

Pripetės vaikų muzikos mokykloje

VIRŠ REAKTORIAUS IŠKILS NAUJAS SARKOFAGAS Pabuvoti prie nelemtojo atominės elektrinės ketvirto reaktoriaus mums buvo leidžiama vos 10 minučių. Daugiau ir nesinorėtų: radiacinis fonas čia 8–10 kartų viršija normą. Išklausę trumpus nurodymus, ką galima fotografuoti ir ko ne (net ir dabar draudimai čia, deja, madingi) lipome iš autobusėlio ir savomis akimis spoksojome į tai, kas daug kartų matyta per televizorių. Dabar galima perskaityti ir išgirsti įvairių versijų apie tai, dėl ko čia prieš beveik 28 metus įvyko avarija. Versijos – pačios įvairiausios: nuo žmogiškos klaidos atliekant bandymą iki žemės drebėjimo ar diversijos. Tačiau net nesvarbu, kuri jų būtų teisinga: avarija daugeliui metų sustabdė atominės energetikos plėtrą visame pasaulyje, o politologai ją pavadino simboline Sovietų Sąjungos griūties pradžia... Nuo 2012 m. prie ketvirto elektrinės reaktoriaus vėl triūsia statybininkai. Dabar čia statomas naujas sarkofagas, kainuosiantis nuo 0,9 iki 1,5 mlrd. eurų. Šias lėšas surinko šalys donorės, dalį finansuoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Statyba išties įspūdinga. Dirbti tiesiai virš reaktoriaus nėra saugu, todėl angaro formos sarkofagas statomas šalia reaktoriaus ir vėliau bus užstumtas ant jo. Darbus planuojama baigti 2015 metais. Prie naujojo gaubto dirba statybininkų ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Turkijos, Azerbaidžano, kitų šalių. Po dviejų savaičių darbo – dvi savaitės poilsio. Sako, kad uždarbis – geras: pavyzdžiui, bokštinio krano mašinistas per dvi savaites gauna apie 3000 eurų. Laisvalaikį statybininkai skandina alkoholyje: šeštadienio vakarą kavinė Černobylyje, kurioje valgėme, buvo pilna išgėrusių ir visiškai girtų, net specialios aprangos nespėjusių nusivilkti vyrų, o vietinėje parduotuvėje prie degtinės rikiavosi ilga eilė. Keista buvo tik tai, kad visi vyrai elgėsi labai santūriai...

MIESTO BŪTA PATOGAUS GYVENTI Prie įvažiavimo į Pripetę stabtelėjome prie užkardo, o netrukus palikome autobusiuką ir per miestą vaiduoklį leidomės pėsčiomis. Pripetė pradėta statyti 1970 metais. 1986 m. čia gyveno daugiau kaip 49 000 žmonių, iš jų – net 15 400 vaikų. Miestas buvo gerai suplanuotas, patogus gyventi, viskuo aprūpintas. Plačios gatvės, stadionas, baseinas, kultūros rūmai, netgi taip ir nepradėjęs veikti atrakcionų parkas – visa tai turėjo Marijampolės dydžio Pripetės miestas tais lemtingais 1986-aisiais. O kiek dar visko buvo statoma, planuojama! Ką ir bekalbėti, tuometinė valdžia gerbė atomininkus. Pažintį su Pripete, kaip ir dera, pradėjome nuo kavinės tokiu pat pavadinimu kaip ir pats miestas. Tiksliau, nuo to, kas iš tos kavinės likę. Kavinė anuomet pastatyta itin vaizdingoje vietoje – miesto pakraštyje, ant paties Pripetės upės kranto. Dengta galerija ji buvo sujungta su Pripetės upės uostu, turėjo įspūdingą terasą pakrantėje, prie kurios švartuodavosi pramoginiai laivai ir netgi jachtos. Dabar kavinėje dar likę šiek tiek neišdaužytų vitražų, jos prieigose tebestūkso sovietmečiu populiarūs gazuoto vandens automatai. Nei stalų, nei kėdžių, nei virtuvės įrangos seniausiai nelikę. Netoli kavinės, Pripetės upėje, pusiau nuskendę tebemirksta pramoginio laivo likučiai. Upėje, tik kitoje vietoje, yra ir daugiau laivų – tiksliau, visas jų kapinynas. Tai laivai, kuriais buvo naudojamasi likviduojant avarijos padarinius, paskui jie palikti likimo valiai...

VAGIMS KNYGŲ NEREIKIA Iš kavinės žingsniavome į ligoninę. Pats pastatas atrodė neblogai, bet viduje, kaip ir viskas čia: išvogta, išdraskyta, išmėtyta. Prisiminęs gidės perspėjimą kelionės pradžioje, kad už bandymą bet kokį suvenyrą išsivežti iš zonos gresia griežta laisvės

atėmimo bausmė, paklausiau jos, kiek žmonių jau už tai nubausta. Juk išvogta, praktiškai, viskas! Atsakymo taip ir nebuvo... Apleistą miestą siaubia ne tik vandalai ir nuotykių ieškotojai. Jį griauna gamta. Vienas tokių laiko ir gamtos įveiktų pastatų – pirmoji vidurinė mokykla. Dalis jos nugriuvo prieš keletą metų. Dabar lankytojus šiurpina siurrealistinė laužo krūva iš plytų, tinko, vadovėlių ir mokyklinių suolų... Kita dalis buvo išlikusi, tačiau lįsti vidun pamačius griuvėsius visai nesinorėjo. Vis dėlto įlindome į kitą mokyklą, kurioje kitados mokėsi per 3000 mokinių. Galima tik įsivaizduoti, koks triukšmas aidėjo koridoriuose pertraukų metu. Tačiau dabar – gūdi tyla, kurią trikdo tik tavo paties žingsnių garsai. Beje, garsai – labai saviti, nes žengti reikia per kalnus koridoriuose ir klasėse ant grindų gulinčių knygų. Jų daugybė: kai kur – kone pusmetrio storio sluoksnis. Knygų vagims ir marodieriams nereikėjo, tad dabar po kojomis voliojasi ir vadovėliai, ir grožiniai kūriniai, ir natų sąsiuviniai, kurių puslapius dabar varto nebent smarkesnis skersvėjis. Tik mokyklos valgykloje knygas ant grindų pakeičia ne ką plonesnis sluoksnis... dujokaukių. Ko gero, čia savo štabą buvo įsirengę tie, kas likvidavo avarijos pasekmes.

MUZIKOS MOKYKLOJE – VIENINTELIS MIESTE LIKĘS FORTEPIJONAS 1220 vietų kino teatras „Prometėjas“ kitados buvo pastatytas erdvioje garsaus atomininko I. Kurčiatovo vardo alėjoje, prieigose čiurleno fontanas, fojė puošė puikūs vitražai. Dabar jo link viena pagrindinių miesto gatvių skverbėmės per krūmynus ir džiaugėmės, kad atvykome ne šiltuoju metų laiku – dilgėlės kandžiotųsi, o pro medžių lapiją išvis nieko neįžiūrėtume. Buvęs didingas to laikmečio pastatas dabar nykus ir nusiaubtas – kaip ir viskas aplinkui. Tai, kad čia kažkada buvo rodomi filmai, primena tik kelios per stebuklą išlikusios žiūrovų kėdės ir garso kolonėlių griaučiai.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

Į S P ŪDŽIA I

Prie kino teatro, kitame gale, pristatyta vaikų muzikos mokykla. Jos fasadą puošia spalvinga mozaika iš dekoratyviosios keramikos – beje, neblogai išsilaikiusi. Viduje – vienintelis (taip sako gidė) mieste likęs fortepijonas: pasistengus juo dar galima išgauti vieną kitą garsą, kraupiai nuskambantį ir nutylantį tuščioje ir tamsioje salėje...

ATRAKCIONŲ PARKAS TAIP IR NEBUVO ATIDARYTAS Baseinas, o tiksliau – „Lazūrinis“ sporto kompleksas, kitados buvo Pripetės pasididžiavimas. Be 25 metrų baseino su šuolių bokštu ir didžiule stikline siena, čia buvo dar vienas mažesnis baseinas, sporto salė. Beje, šis baseinas tarnavo iki maždaug 1996 m., juo naudojosi elektrinės darbuotojai (paskutinis atominės elektrinės blokas uždarytas tik 2000 m.). Dabar po baseino dugną galima nebent pasivaikščioti, o štai pažaisti krepšinį už sienos esančioje sporto salėje vargu ar pavyks: krepšinio lankai dingę, grindys – sulaužytos. Miesto stadione nepavyks pažaisti ir

Technika buvusio milicijos skyriaus kieme

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

futbolo. Bėgimo takais pabėgioti dar būtų galima, bet žalios vejos vietoje užaugęs jau visai nemažas miškas. Per jį vedančiu maždaug ties futbolo aikštės vidurio linija numintu takeliu nužingsniavome į garsųjį atrakcionų parką, esantį miesto centre. Jis baigtas statyti tik 1986 metų pavasarį, atidarymas turėjo įvykti gegužės 1-ąją, per darbo žmonių šventę. Sakoma, kad pasisukti apžvalgos ratu spėjo tik išrinktieji, kažkokiu būdu gavę leidimus, kai ratas buvo tik bandomas... Po bandymų ratas sustojo amžiams. Šalia jo – taip pat sustingusios sūpynės, samanomis apaugę autodrome stovintys automobiliukai, tiras, į kurį perspėjama nelįsti, – radiacijos matuoklis, vos kyštelėtas vidun, ima smarkiai spragsėti...

kiekviename aukšte – ilgas koridorius, tačiau iš jo patenki į normalius dviejų– trijų kambarių butus. Vaizdai tarsi jau kažkur matyti: viskas, ką galima išnešti, – išnešta, viskas, kas neišnešta, – bent jau sulaužyta. Jokių smulkesnių ar vertingesnių daiktų nė viename apžiūrėtame bute neaptikta. Kai kuriuose netgi radiatoriai nupjaustyti – tiesa, dar ne visuose. Visur nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų atsiklijavę ir nukritę tapetai.

APVOGTA TECHNIKA MILICIJOS KIEME

Ekskursija po Pripetę baigėsi... milicijoje. Ne, mūsų nesulaikė – mes į buvusį milicijos skyrių užsukome patys. Budėtojo dalis, kabinetai, areštinė su tvirtomis grotomis – kaip ir bet kuriame kitame tų laikų milicijos skyriuje. Tik pastato kieme išvydome nemažai likusios įvairios technikos – sunkvežimių, autobusų, netgi lengvąjį automobilį. Viskas ir čia – milicijos

Galiausiai ėjome pasižvalgyti po šešiolikaaukštį gyvenamąjį namą. Laiptinės pirmame aukšte kabėjo gyventojų sąrašas – paaiškėjo, kad čia gyventa ir lietuvio – Vytauto Budrikio. Pats namas – kiek neįprasto plano:

Kai kur matyti, kad kažkas čia leido laisvalaikį: krūvon sustumti išlikę lovų čiužiniai, mėtosi dar neseni degtinės buteliai... Kraupiausias radinys laukė viršutiniame techniniame aukšte (čia išvedžioti ventiliacijos vamzdynai, įrengti liftų mechanizmai) – ten aptikome nemažo šuns mumiją...

kieme – nuoširdžiai išvogta. Nors dalis technikos turbūt nuo tų pačių vagių bandyta gelbėti užkeliant ją ant pastato stogo. Nepadėjo... Į garsųjį karinės technikos kapinyną, kur sandėliuojama avarijos padarinius likvidavusi technika, nepatekome. Gidė paaiškino, kad tą techniką imta versti metalo laužu, tad radiacinis fonas ten gerokai padidėjęs.

ČERNOBYLIS – VIS DAR GYVAS Po visiškai vaiduokliu virtusios Pripetės Černobylis pasirodė visai tvarkingas miestas. Na, bent jau kai kurie jo kvartalai: ir asfaltas naujas, ir namų fasadai padažyti. Sutvarkyti tie kvartalai, kurie naudojami, kuriuose gyvena elektrinės darbuotojai, statybininkai, kariškiai, kitokių įstaigų darbuotojai. O privačių namų kvartalai ir čia stūkso bežadžiai, apleisti ir palikti likimo valiai. Gyventojai negrįžo ir čia, nors elektrinė nuo Černobylio yra kiek atokiau nei nuo Pripetės. Miesto vidury – memorialas, skirtas atominės katastrofos aukoms atminti. Ypač sukrečia vietovardžių lentelės –

iš vienos pusės baltos, primenančios tas, kokiomis ženklinami pakelių vietovardžiai, tačiau iš kitos pusės – juodos, su nubrauktu užrašu. Tai miestai ir kaimai, kurių nebeliko, kurie nukentėjo avarijos metu.

ANŪKAI SAMOSIOLŲ NAMUOSE SVEČIUOTIS NEGALI Kelionę po ypatingąją zoną baigėme ten, kur ir pradėjome, – kaime. Šįkart tai Poryševas, esantis apie 17 km nuo elektrinės. Kaime, kuriame iki katastrofos būta beveik 700 gyventojų, dabar gyvena... 5 žmonės – sugrįžėliai, arba samosiolai. Aplankėme šeimą, išvežtą netrukus po avarijos, o namo sugrįžusią 1988 metais. 76 metų sodybos šeimininkas Ivanas Semeniukas – dar visai žvalus, vaizdžiai papasakojo, ką teko patirti: evakuaciją, gyvenimą viename kolūkyje, paskui kitame ir galiausiai – nelegalų, draudžiamą grįžimą namo. Nes čia geriausia. „Mums pasisekė, nes radiacijos debesys nuslinko į kitą pusę. Čia nebuvo labai užteršta, mūsų kaime netgi bazavosi kariškiai, kurie po avarijos čia

Taip ir nesulaukęs oficialaus atidarymo Pripetės atrakcionų parkas

viską saugojo“, – pasakojo senukas. Pasak jo, po avarijos žmonėmis rūpintasi labiau – gyventojai gaudavo ir maisto produktų, ir įvairių priedų už kenksmingas sąlygas. Vėliau, keičiantis santvarkoms, viso šito neliko. Tačiau žmonės nenusimena: gauna pensiją, laiko šiek tiek gyvulių, paukščių ir išgyvena. Paklausti, dėl ko labiausiai nerimauja šiandien, sako, jog gal dėl retai matomų anūkų: juos gali pamatyti tik nuvažiavę į svečius Kijevan. Į 30 km apsaugos zoną nepilnamečiai visiškai neįleidžiami.

KO AŠ TEN VAŽIAVAU Tokio klausimo ne kartą sulaukdavau dar prieš kelionę, po jos – taip pat. Aš važiavau PAMATYTI. Tiesiog savomis akimis išvysti tai, apie ką žinojau tik iš knygų, spaudos, televizijos, filmų... Pamatęs tokią vietą imi kiek kitaip vertinti nuolatines mūsų raudas apie tai, kaip blogai gyvename, imi kiek kitaip galvoti apie kasdienes problemas... Kalbant paprastai, turi atspirties tašką kažkam palyginti. Ir vien dėl to kelionė į TEN turi prasmę.

Plačios gatvės, stadionas, baseinas, kultūros rūmai, netgi taip ir nepradėjęs veikti atrakcionų parkas – visa tai turėjo Marijampolės dydžio Pripetės miestas tais lemtingais 1986-aisiais.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

R AG A UJA ME I R VE R TI NAME

Tekstas:

ALĖS BEVALĖS

Pica „Margarita“, ko gero, žinoma visiems, juk tai – gastronominis Italijos trispalvės vėliavos variantas. Žalia spalva – bazilikų lapeliai, balta – mocarelos sūris, raudona – pomidorų tyrė. Patriotizmu trykštančios picos pavadinimas – taip pat ne atsitiktinis. Neapolio picų kepėjas Rafaelis Espositas dar 1889 metais nusprendė picą pavadinti į Neapolį atvykusios Italijos karalienės Margaritos Savojietės garbei. Pica karalienei patiko, tad ji davė leidimą trispalvę picą pavadinti savo vardu. 2009 metais pica „Margarita“ buvo įtraukta į ES saugomų tradicinių vie-

tos patiekalų sąrašą, taip patenkinant Neapolio picų kepėjų pageidavimus. Tai sugriežtino reikalavimus visiems ES picų kepėjams: norėdami savo kepamą picą vadinti „Margaritos“ vardu, kepėjai turi pasiryžti picą kepti laikydamiesi tradicinio recepto: ruošdami tešlą naudoti mieles ir jūros druską, ant pagrindo dėti šviežių pomidorų tyrę ir buivolų pieno mocarelą. Picos tešla turi būti kočiojama rankomis, o pati pica kepama malkomis kūrenamoje krosnyje. Alė Bevalė pasišovė išsiaiškinti, ar picerijose vis dar galima rasti tikrosios „Margaritos“.

NUOTRAUKOS – IŠ RUBRIKOS AUTORĖS ARCHYVO

PICA MARGARITA

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

VAPIANO

Konstitucijos pr. 7A, Vilnius Skersmuo 30 cm Kaina 13,90 Lt Ar užsisakytume dar kartą? Ne Įvertinimas 3 balai

Pirmas įspūdis. Itališko maisto restoranas „Vapiano“ įsikūręs patogioje miesto vietoje, prekybos centre „Europa“. Tai – jauki vieta, tinkama verslo pietums, jaukus ir šviesus interjeras maloniai nuteikia, o prie didelių stalų nesunkiai telpa ir didesnė kompanija. Aptarnavimas. Restorano darbuotojai itin malonūs ir profesionalūs, kiekvienam čia apsilankiusiam pirmą kartą kantriai paaiškina, kaip naudotis magnetinėmis kortelėmis, kai reikės atsiskaityti už maistą ir pan. Svečius aptarnauti padeda modernios

technologijos (magnetinės kortelės ir pranešimų gavikliai). Prie baro užsisakius maistą, išduodamas pranešimų gaviklis, burzgimu pranešantis, kad maistas jau pagamintas. Tereikia nueiti prie baro ir jį pasiimti. Maistas. Restorano interneto puslapyje teigiama, kad maistas čia gaminamas pagal autentiškus receptus, visgi sulaukę picos iš karto pasigedo-

me bazilikų. Tiesa, ant daugelio stalų stovi vazonėliai su šviežiais prieskoniniais augalais, matyt, restorano svečiai patiekalus pasiskaninti gali patys. Picą patogu valgyti rankomis, norint galima pasiskaninti alyvuogių aliejumi, kurio buteliukai stovi ant kiekvieno stalo.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

R AG A UJA ME I R VE R TI NAME

STUDIO 9

Gedimino pr. 9, Vilnius Skersmuo 30 cm Kaina 17,00 Lt Ar užsisakytume dar kartą? Taip Įvertinimas 4 balai

Pirmas įspūdis. Restorane net vidury dienos tvyro prieblanda, daugelis staliukų rezervuoti. Įsitaisius prie lango ir peržvelgus valgiaraštį, paaiškėja, kad picos patiekiamos tik nuo 17 valandos. Tačiau padavėja patikslina, jog nuo 17 valandos picų krosnis kuriama darbo dienomis, o savaitgaliais picos kepamos visą dieną. Aptarnavimas. Nors pietų metu restorane daugelis staliukų yra užimti, alkanus svečius aptarnaujančių padavėjų netrūksta, jie mikliai sukasi, nieko nepamiršta. Maisto laukti ilgai netenka, o padavėja karts nuo karto prieina pasiteirauti, ar nieko netrūksta. Maistas. Supjaustyta pica atnešama ant medinės lentelės, estetinis picos vaizdas – žadinantis apetitą. Visgi pica – be bazilikų. Tačiau padas – nei per storas, nei per plonas. Sūrio ir pomidorų tyrės santykis – bene idealus. Valgiaraštyje rašoma, kad picos – tik su šviežiu alyvuogių aliejumi, tačiau jis bus atneštas tik paprašius padavėjos. 90

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

PICCOLA ITALIA

Maironio g. 22, Kaunas Skersmuo apie 30 cm Kaina 12,95 Lt Ar užsisakytume dar kartą? Taip Įvertinimas 5 balai

Pirmas įspūdis. Kauno centre įsikūręs jaukus restoranas pamėgtas tiek kauniečių, tiek miesto svečių, tad vakarais nerezervavus stalo vietų gauti praktiškai neįmanoma. Tad picos ragauti einame po pietų, nuslūgus pietaujančiųjų bangai ir staliuką pasiseka gauti be jokio vargo. Aptarnavimas. Padavėjai – dėmesingi, aptarnavimas – greitas ir sklandus. Paprašius atnešamas ąsotėlis stalo vandens su citrinomis. Picos ilgai laukti taip pat netenka, tiesa, ji atnešama nepjaustyta, šį darbą tenka pasidaryti patiems arba paprašyti šį darbą atlikti aptarnaujančio padavėjo iš anksto. Maistas. Picos čia gaminamos iš itališkų produktų: miltų, šviežių mielų, natūralaus pomidorų padažo, mocarelos ir alyvuogių aliejaus. Pica „Margherita“ ant stalo atkeliauja pabarstyta džiovintais raudonėliais, kurie, suprantame, čia naudojami vietoj bazilikų. Kartu su pica atnešamas ir alyvuogių aliejus. Pica tokia skani, kad atrodo, nei pridėti, nei atimti nėra ką. Padas – ne per sausas, o ant picos visko kaip tik tiek, kad būtų patogu valgyti rankomis. PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“, kurioje kalbama apie lietuvišką alų.

MERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

NUOTRAUKOS – IŠ LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ ARCHYVO

Dr. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Konstantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs persekiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo intensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universitetą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, būsimasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. A. Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

Lietuvoje alaus bonkos vis dar užkemšamos arba ilgu kamščiu, kurį nelengva ištraukti, arba tam tikru pabūklu, kurį gerai spūstelėjus, šoka, lyg gaidys padilgintas, ir bonka atsidaro.

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

Lietuvoje yra ir gero, ir pusgerio, ir visai prasto alaus. Gerasis alus parduodamas lygiai tokiomis mažomis bonkomis, kaip ir Amerikoje, tik ne su tokiais paprastais bei parankiais kamščiais. Lietuvoje alaus bonkos vis dar užkemšamos arba ilgu kamščiu, kurį nelengva ištraukti, arba tam tikru pabūklu, kurį gerai spūstelėjus, šoka, lyg gaidys padilgintas, ir bonka atsidaro. O vidutinis ir visai prastas alus dažniausiai parduodamas didelėmis bonkomis. Į šitokią bonką telpa trys ar keturios stiklinės, – taip, kad keleto bonkų užtenka visai šeimai atsigerti. Vieną

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

kartą netoli Gižų šalia plento teko svečiuotis pas vieną ūkininką. Nežinau tikrai, ar 10 ar 12 dičkių bonkų alaus šeimininkas parnešė, na, ir visiems pakankamai užteko. Bet galima gauti alaus ir stiklinėmis arba bokalais, ne tiktai bonkomis. O stiklinių arba bokalų irgi visokių esama: mažų, vidutinių ir labai didelių, kurie turi arba stiprią rankeną arba ilgą koją su plačia papėde, kaip taurės. Labai didelius bokalus aktualiai išmėginau Versalio viešbučio restorane ir sodelio, kur yra Valstybinio teatro rūmai, restorane. Versalio restorane pastatė prieš mane tokį

aukštą su rankena bokalą alaus, kad net mano akys rausti pradėjo ir, apskritai, nejauku pasidarė. Rodos, kad verbliūdas tiek vandens neišgertų, kiek aš dabar išgersiu alaus. Tik panelei pradėjus aiškinti, kad čia visai priimta dideliais bokalais alus gerti, nusiraminau. Bet Lietuvos alus, palyginant su darbininkų uždarbiu, yra beprotiškai brangus. Mažas butelis, iš kurios vos vidutinę stiklinę alaus tepripilsi, kaštuoja litą arba ir daugiau. Jei darbininkas teuždirba 4 ar 6 litus per dieną, tai išgerdamas tik vieną bonkutę alaus, prageria vieną ketvirtą arba

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

šeštą dalį viso savo dienos uždarbio. Jeigu jis susitiks su draugu ir paims porą buteliukų alaus, tai jau pusės arba trečiosios dalies viso jo dienos uždarbio – nebėra.

Versalio restorane pastatė prieš mane tokį aukštą su rankena bokalą alaus, kad net mano akys rausti pradėjo ir, apskritai, nejauku pasidarė.

<...> Imkime dabar Jungtines Valstijas ir palyginkime šioj linkmėj (aukštų alaus kainų klausime) su Lietuva. Kaip visi žinome, J. V. vis dar tebeveikia beprotiškas prohibicijos įstatymas. Alus čia yra gaminamas ir pardavinėjamas slaptai, po protekcija policijos ir aukštų valdininkų. Todėl jis kaip ir yra labai brangus. Vis dėlto palyginus jo kainą su čionykščio darbininko uždarbiu, jis yra daug pigesnis, negu Lietuvoje, kur alaus gamyba ir pardavinėjimas eina legaliu keliu, vadinasi nei protekcijos, nei kyšių nereikia. Pavyzdžiui, čia vidutinio alaus stiklinei ar buteliukui mokama 25 centai (2 litai ir pusė). Jei darbininkas teuždirba per dieną tik 2 doleriu (20 litų), o išgeria tik vieną stiklinę ar buteliuką alaus, tai jis prageria vieną aštuntą dalį viso savo dienos uždarbio. O prieš prohibiciją, kada alaus gamyba ir pardavinėjimas buvo legalus ir viešas, panašiai, kaip dabar yra Lietuvoje, tai net ir didelė gero alaus stiklinė tik 5 centus (pusę lito) tekaštavo.

Taip alaus tada buvo pigus ir visiems prieinamas. Pavyzdžiui, jei paprastas darbininkas tegaudavo tik du doleriu (20 litų) dienai, o išgerdavo tik vieną stiklinę alaus, tai gėrimas tekaštuodavo jam tik vieną keturiasdešimtą dalį viso jo dienos uždarbio. Štai kodėl Jungtinėse Valstybėse darbininkai (žinoma, kada buvo geresni laikai ir beveik visi dirbo), kad ir mažai uždirbdami, kad ir kasdieną po stiklinę ar daugiau alaus išsigerdami, vis dėlto šiek tiek sutaupyti galėjo. Kadangi Lietuvoje darbininkai, jeigu gėrė, tai jau nieko ir nesutaupė. Nesutaupė pirmiau, negali sutaupyti ir dabar. Kai kas linkęs manyti, kad, kai alus yra labai brangus, tai žmonės noroms nenoroms mažiau jo geria. Kurie nemoka ar negali namie alaus patys pasidaryti, tiesa, mažiau geria, bet kurie ir moka ir gali, tai pasidaro jo tiek daug ir geria kur tai kas daugiau, negu gertų, jeigu reikėtų pirkti, kad ir pigiausiai. O kadangi Lietuvoje namų alus yra labai stiprus, tai greitai nuo jo ir nusvaigstama. Paskui, žinoma, jau niekas neberūpi. Teko pastebėti nejaukias girtavimo orgijas tūluose kaimuose, kur, prisidarę alaus, gėrė per tris dienas, visai užmiršdami ir laukų darbus ir kitką! Aiškinosi man, kad šventas mišias užpirkę už kokio ten giminaičio „dūšią“, o kad malda nebūtų sausa (sauso nieks neklauso – net ir pats Dievas), na, tai per ištisas tris dienas vilginę ją stipriu miežiniu alum! Dar blogiau, kad daugelyj vietų pastebėjau net ir mažiems vaikams duodant alų gerti. Vadinasi, jau iš pat pradžių auginama vaikus girtuokliškai, auklėjama alkoholiškai! Sakysite, gerbiamieji, kas gali būti baisesnio bei pražūtingesnio? O kas čia kaltas? Aišku, alaus sindikatas. Alaus bravorų savininkų sąžinės balsą ir, apskritai, žmoniškumo jausmą nustelbė žvėriškas grobuoniškumo jausmas arba beprotiškas pelno troškimas!

PLATUMOS

2014 SAUSIS–VASARIS

PLATUMOS

2014 SAUSIS窶天ASARIS

LEIDYKLA

TERRA PUBLICA

JIE NAU

P R I S TAT O N A U J Ą KELIONIŲ ŽINYNĄ

Leidinyje rasite: • išsamius 41 saugomos teritorijos aprašymus; • specialius lankytojams skirtus maršrutus; • išsamius lankytinų objektų aprašymus; • schemas, padėsiančias nepasiklysti keliaujant.

Lietuvoje galime didžiuotis ne tik lankytinų objektų gausa, bet ir dažnai žmogaus nepaliesta gamta. Net trečdalyje Lietuvos teritorijos žaliuoja miškai. Apie 15,7 proc. Lietuvos ploto užima saugomos teritorijos. Lietuvoje suskaičiuojama 341 saugoma teritorija: 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, apie 300 draustinių, 6 rezervatai, kuriuose saugomi mūsų šalies gamtos turtai. Tik nemanykite, kad saugomos teritorijos uždaros ir nesvetingos. Atvirkščiai – čia vedamos ekskursijos, rengiama edukacinė veikla. Atvykę į bet kurį nacionalinį, regioninį parką ar rezervatą sužinosite daug naujo: susipažinsite su gamtos įvairove, retomis saugomomis gyvūnų ir paukščių rūšimis, pakeliausite po parkus pėsčiųjų ir dviračių takais.

w w w. t e r r a p u b l i c a . l t

Tai LieTuva

Tai LieTuva Tai, TAI, KUO DiDŽiUOJaMĖS! DIDŽIUOJAMĖS! POZiTYVi POZITYVI iR IR MODERNi MODERNI KNYga KNYGA APIE LiETUVą LIETUVĄ aPiE „Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą. Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą. Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai. Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai). Knygos „Tai Lietuva“ viršelį puošia sidabru dengtas Vyčio herbas – detalė iš Šv. Kazimiero paveikslo aptaiso.