Platumos 2014 Žiema by Terra Publica

E . Ž U R N A L A S

Ž OD I S S K AI T YTOJ UI

aip ir kiekvienais metais žiema atskuba taip netikėtai, kad imi stebėtis – iki Kalėdų liko tiek nedaug...

Sniego pusnys, sušalusios nosys ir šerkšnas ant langų – mūsų lietuviškos žiemos palydovai. Su nekantrumu laukiame pirmo sniego, baltai nuklosiančio pilkas gatves ir nuliūdusius pastatus. Jau dabar iš spintų traukiame kumštines pirštines ir šiltus šalikus, o kai spustelės tikras šaltukas, jie bus geriausi draugai. Nejučia ilgais šaltais vakarais susisupame į šiltus apklotus, o rankose garuoja puodelis šildančios arbatos. Šiuo metų laiku atrandame laiko skaityti ir svajoti. „Platumos“ taip pat kartu su Jumis svajoja apie keliones po dar neatrastas vietas ir jau planuoja, kur keliaus kitais metais. Na, o šį kartą kviečiu pavartyti ypač žiemišką žurnalo numerį. Jis – ypatingas, nes visi kartu keliausime į gyvūnijos pasaulį. Apsilankysime Lietuvos zoologijos sode ir iš arčiau pažinsime ten gyvenančius gyvūnus, gamtininkas Selemonas Paltanavičius pakvies akies krašteliu žvilgtelėti, kuo gyvūnai gyvena žiemą. Kaip ir kaskart keliausime po Lietuvą, pažinsime Mažeikių kraštą, apsilankysime Panemunės pilyje ir kartu su Indre bei Dariumi tęsime kelionę po egzotiškąją Malaiziją. O keturi vaikinai iš Suvalkijos papasakos apie neįprastą kelionę Balkanų keliais senu automobiliu. Visa tai ir dar daugiau laukia Jūsų žiemiškai pasipuošusio žurnalo puslapiuose.

Nuostabių švenčių linkėdama, Ineta

TU R I N YS

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

KVIEČIA ZOOLOGIJOS SODAS

EUROPOS ŠALIŲ VIRTUVĖS PASLAPTYS

PAŽINTIS SU MAŽEIKIAIS

UŽMIGAU MIESTE, PRABUDAU KAIME

ŠVENTĖS IR JŲ APEIGOS

LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS IŠ ARTI PLATUMOS ISSN 2335-8467 VYR. REDAKTORĖ

KAI PER TAMSĄ SKUBAME ŠVIESON

Danguolė Kandrotienė REDAKTORĖ Ineta Žukauskaitė DIZAINERĖ Vilmantė Pakštienė

KALBOS REDAKTORĖ

Jovita Martišiūtė

REDAKCINĖ KOLEGIJA

Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė

REKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

BALKANŲ KELIAIS SENU MERSEDESU

32 PANEMUNĖS PILIS. PRAEITIS IR DABARTIS

EGZOTIŠKOJI MALAIZIJA. Tęsinys

© Visos teisės yra saugomos Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas. Leidinys ne pardavimui. Viršelio nuotrauka – iš agentūros „Shutterstock.com“. Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos www.pinterest.com/platumos www.platumos.lt

VšĮ „Terra Publica“ Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt

5 D ALYKA I, KU R I UOS VE R TA I ŠMĖG I NTI

CAT CAFE – KAČIŲ KAVINĖ Pirmos pasaulyje kačių kavinės, 1998 m. įkurtos Japonijoje, tapo labai populiarios. Šiuo metu Japonijoje tokio tipo kavinių suskaičiuojama daugiau nei keturiasdešimt. Lietuvoje taip pat jau turime tokią kavinę. „Cat Cafe“ įsikūrusi Jasinskio g. 1, Vilniuje. Kačių kavinė ypatinga tuo, kad čia katės gyvena kavinės patalpose, turi savo atskirą gyvenamąją zoną, kur svečiai negali lankytis, tačiau jos niekieno neverčiamos gali ateiti į kavinės svečių salę ir bendrauti su lankytojais. Kavinės maisto ruošimo ir laikymo zona (baras) izoliuotas nuo gyvūnų.

Apsilankykite pūkuotųjų draugų kavinėje ir savo akimis pamatykite vietą, kurioje karaliauja katės. P. S. Visos kavinėje gyvenančios katės yra priglaustos iš gyvūnų globos namų.

www.cat-cafe.lt

STEBUKLINGI ŠIHIROS NUOTYKIAI DVASIŲ PASAULYJE Šaltą žiemos vakarą rekomenduojame pažiūrėti H. Miyazaki „Oskaru“ apdovanotą šedevrą „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje” (2001), kuris savo gimtojoje šalyje populiarumu aplenkė net „Titaniką“. Filme maža mergaitė Šihira kartu su savo tėvais paslaptingu miško tuneliu patenka į dar neregėtą keistą miestą: visos gatvės išstatytos stalais, o ant stalų gardžiausi patiekalai ir gėrimai. Šihiros tėvai pasiduoda pagunda ir ima ragauti visų gėrybių. Deja, netrukus užburtame Dvasių pasaulyje jie virsta kiaulėmis. Šihira suvokia likusi viena paslaptingame mieste, kur nematomi gyventojai nemato ir jos pačios. Mergaitė stoja į kovą su Dvasiomis, Paslaptimis, Burtais ir Užkeikimais, kad susigrąžintų savo tėvus.

3 4

PLATUMOS

VINILINĖS PLOKŠTELĖS SKAMBESYS Ar esate klausę muzikos, kurios garsai sklinda iš patefono? Tikri melomanai pritars, kad muzikos skambesys klausant vinilinių plokštelių nesulyginamas su klausymu per muzikinį centrą ar kompiuterį. Atrodo, lyg dalyvautum gyvame koncerte. Pasitaikantis traškesys ar šnaresys visai netrukdo klausytis. Tad jei Jums pasiūlys pasiklausyti vinilinių plokštelių, nedvejokite! Vinilinių plokštelių populiariumas pastaruoju metu vis auga. Internetinė erdvė knibžda nuo perkančių ir parduodančių vinilines plokšteles, patefonus ir jų priedus. Sendaikčių turgeliuose taip pat galime pamatyti daugybę dėžių su plokštelėmis ir prie jų besibūriuojančius muzikos mylėtojus. Plokštelių kainos įvairios, priklausomai nuo jų išsilaikymo kokybės. Norintiems įsigyti patefoną, reikėtų žinoti, kad paieškojus naują patefoną galima įsigyti ir už 500 litų, o naudotą gal net ir už 200 litų. Tiesa, dar būtinai reikės stiprintuvo ir kolonėlių, o po to gali prireikti ir priedų: naujesnės patefono adatos, antistatinio šepetėlio plokštelėms valyti, plokštelių plovimo mašinos ir pan.

2014 GRUODIS–VASARIS

SKAITYMO MALONUMAS KELIAUJANT Dažnai keliaujant autobusais ar traukiniais susiduriama su nuoboduliu. Ilgai keliaujant, nejučia imame dairytis veiklos. Viena geriausių veiklų keliaujant yra skaitymas. Tačiau visi mėgstantys skaityti sutiks, kad nešiotis ir vežtis storiausią knygą ar net kelias yra nepatogu. Čia padės elektroninės skaityklės, kuriose galima sutalpinti kelis šimtus ar net tūkstančius knygų. Visa biblioteka gali tilpti į vieną mažą ir kišenėje telpantį aparatėlį, kuris gali keliauti su Jumis visur.

Elektroninių skaityklių pasirinkimas tikrai platus: siūloma įvairių dydžių, spalvotų ir nespalvotų, su jutikliniu ar paprastu ekranu. Verta atkreipti dėmesį, kokius formatus ji gali palaikyti, pvz. Amazon Kindle skaityklės dažniausiai palaiko specialų tik šiai skaityklei pritaikytą formatą, tad teks papildomai įsigyti ir programėlę, skirtą formatui pakeisti. Jei norisi papildomų funkcijų, galima rinktis skaitykles su Wi-fi moduliu, ekrano apšvietimo galimybe, žodynu, audioknygų klausymo galimybe, atkuriančias fotografijas ir t. t. Dažnai nuskamba klausimas: ar skaityklės nekenkia akims. Galime atsakyti, kad tikrai ne. Speciali E-Ink technologija sukuria įspūdį, kad skaitote įprastą knygą, ir akys tikrai nepavargsta.

PYNĖ SU DŽEMU Šaltą žiemos vakarą visada sušildys puodelis karštos arbatos ir garuojanti, tik ką namuose iškepta mielinė pynė su džemu...

Mieles išleisti su šaukštu cukraus, įmaišyti į pašildytą pieną, suberti trečdalį miltų. Pastatyti šiltai, kad pakiltų įmaišas. Po to į tešlą sudėti iki baltumo su likusiu cukrumi ištrintus trynius, suberti druską, sutarkuotą citrinos žievelę, likusius miltus ir gerai išminkyti. Tada toliau minkant, dalimis supilti dar šiltą ištirpintą sviestą. Minkyti, kol tešloje atsiras oro pūslelių. Tešlą pastatyti šiltoje vietoje, kad pakiltų. Tada padalyti į tris dalis, kiekvieną gabalą iškočioti maždaug 1 cm storio, užtepti džemo, susukti, keliose vietose įpjauti ir supinti kasą. Ją įdėti į riebalais pateptą skardą ar keturkampę formą. Dar kartą leisti pakilti, aptepti kiaušinio plakiniu ir kepti 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 40–50 minučių. Daugiau receptų rasite prieš šventes pasirodysiančioje naujoje skanumynų knygoje „Kai norisi ko nors saldaus“, kurią išleido „Virtuvės knyga“. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Nuotrauka: iš „Nepatogus kinas“ archyvo

Reikės: 450 g miltų, 130 g pieno, 20 g mielių, 120 g sviesto, 110 g cukraus, 3 kiaušinių trynių, 1 citrinos žievelės, 300 g džemo, 1 kiaušinio pynei aptepti, pusės šaukštelio druskos.

NU MERIO TEMA

PLATUMOS

ŽMIGAU MIESTE, PRABUDAU KAIME Tekstas: LINOS MICKUTĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

2014 GRUODIS–VASARIS

„U

ŽMIGAU MIESTE, O PRABUDAU KAIME“, – TAIP GALĖTŲ PASAKYTI NE VIENAS LIETUVOS GYVENTOJAS. IR TAI NE SAKINYS IŠ NAUJAUSIO LIETUVIŠKO KINO FILMO AR APŽVALGINĖS KRIMINALINIŲ ĮVYKIŲ LAIDOS. TAIP SAKANČIUS ŽMONES GALĖJO IŠGIRSTI LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ DARBUOTOJŲ KOMANDA, RENGDAMA DABAR JAU IŠLEISTĄ NAUJĄ LEIDYKLOS KNYGĄ „LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI“.

SKIRSNEMUNĖ PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

NU MERIO TEMA

S K I E M O N Y S

GYVENU KAIME AR MIESTE? Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnį: • Miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. • Mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą,

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui.

adresų registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė Registrų centras.

• Miesteliai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai.

• Apsilankius Registrų įmonės svetainėje www.registrucentras.lt, galima lengvai ir paprastai patikrinti bet kurios rūpimos gyvenvietės apskritį, savivaldybę, seniūniją, netgi – pavadinimo kirčiavimą ir, žinoma, statusą.

• Kaimai yra gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto, miestelio ir viensėdžio požymių. • Pagal įstatymo papildymą 3(1) straipsniu, Lietuvos Respublikos

• Tačiau dažnai oficialios ir patvirtintos teisinės gyvenvietės padėties nežino net ir iš ten kilę žmonės. Arba būna visiškai įsitikinę kitokiu savo miesto / miestelio / kaimo statusu. Galima manyti, jog taip yra todėl, kad gyvenvietės statusą

reglamentuoja ne vienas konkretus veiksnys, kaip, pavyzdžiui, gyventojų skaičius. Juk jei gyvenvietės statusas priklausytų tik nuo gyventojų skaičiaus, 2011 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje nebūtų tiek daug miestų ir kaimų, tačiau atsirastų kur kas daugiau miestelių. Tais metais 39 miesto statusą turinčiose gyvenvietėse gyventojų skaičius nesiekė 3000, 124 miesteliuose – nesiekė 500, tačiau net 207 kaimuose gyveno po daugiau nei 500 gyventojų. • Tad gyvenvietės statusą lemia ne tik ten gyvenančių žmonių skaičius, bet ir urbanistiniai požymiai bei istoriškai „paveldėtas“ statusas.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

NU MERIO TEMA

PAVYZDŽIŲ NETRŪKSTA Gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose minima dar XVI amžiuje, XIX amžiuje garsėjusi dvaro rūmais su turtingu sodu bei oranžerija ir 1909 m. vykusiomis fenomenalaus lietuvių dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės vestuvėmis, tėra Šateikių kaimas (Plungės r. sav.). Visgi daugeliui vietinių gyventojų atrodo, jog tai – vienas iš Žemaitijos miestelių. Kitas kraštiečiams dar skaudesnis pavyzdys yra XIV amžiuje minima gyvenvietė, garsėjusi apylinkėse stovėjusiomis pilimis. Deja, didžiausiai šio krašto patriotų nuostabai, ši gyvenvietė tėra Skirsnemunės kaimas (Jurbarko r. sav.), o ne miestelis. Dar vienas paradoksalus reiškinys: viename Lietuvos miestelyje gyvena 6 kartus mažiau gyventojų, nei toje pačioje seniūnijoje esančiame ir tokį pat pavadinimą turinčiame kaime. Tai Skiemonių miestelis – čia gyventojų skaičius tesiekia 38, o Skiemonių kaimo gyventojų skaičius – net 217. Nors ši situacija nedžiugina nei pačios seniūnijos, nei jos gyventojų, jų noras turėti vieną bendrą gyvenvietę reikalauja daug laiko ir lėšų. Žodžiai miestas, miestelis, kaimas tarsi turėtų nusakyti tikslų gyvenvietės statusą ir nurodyti tikrąją jos padėtį. Visgi šie pavyzdžiai akivaizdžiai parodo, kad kartais statusas – tik statistinis apibrėžimas, priklausantis nuo tam tikrų rodiklių. Todėl gali nutikti ir taip, kad šventai įsitikinę menamu savo gyvenvietės statusu vieną rytą prabusime ir sužinosime, kad šis – oficialiai visai kitoks. Tad galime užmigti mieste, o prabusti – kaime... Visas Lietuvos gyvenvietes, turinčias miesto ir miestelio statusą bei iki 50 000 gyventojų, galima rasti naujoje leidyklos „Terra Publica“ knygoje „Lietuvos miestai ir miesteliai“, sudarytojas istorikas Rolandas Gustaitis.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Š A T E I K I A I

Anykščiaĩ Bìržai Dùsetos Dū́kštas Ežerė̃lis Ignalinà Jonavà Joniškė̃lis Jõniškis Kaišiadórys Kavárskas Kėdáiniai Kùpiškis Linkuvà Molė́tai Obẽliai Pakrúojis Pandėlỹs Pasvalỹs Radvìliškis Ramýgala Rõkiškis Subãčius Šeduvà Šìrvintos Švenčionė̃liai Švenčiónys Troškū́nai Ukmergė̃ Utenà Vabalniñkas Vilkijà Vìsaginas Zarasaĩ Žagãrė Žiežmãriai Adùtiškis Akadèmija Akadèmija Alantà Alizavà Andrióniškis Antãlieptė Antašavà Bãbtai Bagaslavìškis Baisógala Bálninkai Čedasaĩ Čẽkiškė Daũgailiai Daujė́nai Debeĩkiai Déltuva Dotnuvà Dubingiaĩ Duõkiškis Gelẽžiai Gélvonai Giedraĩčiai Griñkiškis Gudžiū́nai Jõniškis Jósvainiai Júodupė Jūžintaĩ Kačergìnė Kairiaĩ Kal̃tanėnai Kamajaĩ Karmė́lava Kernavė̃ Klóvainiai Krãkės Krekenavà Krìkliniai Krinčìnas Kriukaĩ Krúonis Kùktiškės VISKurkliaĩ Kuláutuva Kuprẽliškis Labanóras Lãpės Leliū́nai Lyduõkiai LIET A U Lýgumai Meškùičiai Mielagė́nai Míežiškiai Mùsninkai Naujãmiestis TAV VA Nemunė̃lio Radvìliškis Pabáiskas Pãbiržė Pagiriaĩ Palė́venė Palõnai O LEN TYN Panemunė̃lis Panemùnis OJE Panoteriaĩ Papilỹs Pašušvỹs Pašvitinỹs ! Pérnarava Pociūnė̃liai Pùmpėnai Pùšalotas Raguvà Rimšė̃ Rozalìmas Ruklà Rum̃šiškės Sãlakas Salãmiestis Saldùtiškis Salõčiai Sãlos Sidabrãvas Síesikai Skaistgirỹs Skãpiškis Skiemónys Smil̃giai Subãčius Sudeĩkiai Surdẽgis Survìliškis Suvainìškis Svėdasaĩ Šaũkotas Šešuõliai Šė́ta Šiaulė́nai Šilaĩ Šimónys Taujė́nai Taurãgnai Týruliai Traũpis Truskavà Tur̃mantas Tverẽčius Užpãliai Vadaktaĩ Vadõkliai Vandžiógala Vaškaĩ Vẽpriai Vìdiškiai Víešintos Výžuonos Zibalaĩ Žãsliai Žeimẽlis Žeimiai Žélva Žemaĩtkiemis

LIETUVOS miestai ir miesteliai

www.tailietuva.lt Knygą patogu įsigyti internetu

TAI SOLIDI REPREZENTACINĖ KNYGA Knygoje pristatyti 346 Lietuvos miestai ir miesteliai, aprašyti 30 patyrusių autorių.

472 informatyvūs puslapiai besidomintiems krašto istorija ir keliaujantiems po Lietuvą.

Iliustruota beveik 1000 naujų ir archyvinių nuotraukų.

Raudonoji musmirė PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

KALBA M ĖS SU ...

BALKANŲ KE SENU MERSEDESU Nuotraukos:

PLATUMOS

Kalbino: INETA ŽUKAUSKAITĖ IŠ KELIAUTOJŲ ASMENINIO ARCHYVO

2014 GRUODIS–VASARIS

ELIAIS I

STORIJA PRASIDĖJO LIETINGĄ PRAĖJUSIŲ METŲ GRUODŽIO 22 DIENĄ VILNIUJE. BELAUKDAMI KREPŠINIO VARŽYBŲ, DU JAUNI IR ENTUZIASTINGI KELIAUTOJAI VILIUS IR MANTAS PAMATĖ GATVE PRASKRIEJANTĮ SENUTĖLAITĮ „MERCEDES-BENZ“. BŪTENT TADA IR KILO IDĖJA, KAIP ĮGYVENDINTI SENĄ MINTĮ – NUKELIAUTI Į BALKANUS. PRIE INICIATYVOS PRISIDĖJO DAR DU KELIAUTOJAI ROLANDAS IR ALGIRDAS. VAIKINAI NEDVEJODAMI PUOLĖ IEŠKOTI AUTOMOBILIO. IR LABAI GREITAI KELIONEI JAU RUOŠĖ SENUTĖLĮ „MERCEDES-BENZ“ W123. KELIONĖS TIKSLAS – SENU AUTOMOBILIU PER DVI SAVAITES ĮVEIKTI APIE 6000 KM, APLANKANT 14 EUROPOS VALSTYBIŲ IR PAKELIAUJANT BALKANŲ PUSIASALYJE KITAIP. APIE KELIONĘ KALBAMĖS SU VIENU KELIONĖS INICIATORIŲ VILIUMI PETRUŠAUSKU.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

KALBA M ĖS SU ...

Kaip keturiems vaikinams kilo idėja pakeliauti senutėliu automobiliu „Mercedes-Benz“ W123 ? Na, aš ir mano draugas Vilius Stalgaitis esame kelionių mylėtojai. Nors kelionių bagažas nėra pats didžiausias, tačiau tiek jam, tiek man keletą kartų teko išbandyti žygius po Europą autostopu, avantiūriškai skrendant į svečias šalis ir panašiai. Mintis gimė visiškai netikėtai, nes daug laiko mąstėme apie kitą kelionę traukiniais ir tik visiškai netikėtai pamatę tokio tipo ir išvaizdos automobilį supratome, kad tai gali būti puiki idėja. Žinoma, plius minus paskaičiavome, kiek tokia kelionė galėtų kainuoti (studentams tai viena svarbiausių ar svarbiausia detalė), ir pradėjome ieškoti komandos narių. Bendraminčių atsirado tuoj pat, tai geri mūsų draugai Algirdas ir Rolandas. Ilgai nedvejoję, jie prisijungė prie mūsų plano.

Ar senasis „Mercedes-Benz“ W123 lengvai ištvėrė kelionę? Kelionės pradžioje, apie 600 km nuo Lietuvos, susidūrėme su naujais ir itin skaudžiais garsais, teko gerokai nerimauti. Bet problemą išsprendėme, tiksliau, ji pati išsisprendė, nes mums padėjęs meistras tik patarė prižiūrėti tepalo lygį ir važiuoti toliau. Daugiau problemų net ir neturėjome. Gal dėl to, kad su mersedesu elgėmės itin pagarbiai ir draugiškai.

Kiek truko kelionė ir kokias šalis aplankėte? Kelionė truko dvi savaites. Aplankėme Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Juodkalniją, Albaniją, Graikiją, Makedoniją, Serbiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją. Žinoma, didžiausias dėmesys – Balkanų šalims.

Kodėl būtent Balkanai? Balkanai labiausiai traukė savo paslaptingumu, apie juos nedaug buvome girdėję ir jie tikrai nėra taip turistų išvaikščiotas kraštas. 14

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

KALBA M ĖS SU ...

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Kuri šalis labiausiai nustebino? Labiausiai nustebino Albanija, nors drąsiai lyginti su Indija negalėčiau, nes ten būti neteko, bet bent toks įvaizdis tikrai susidarė. Greičiausiai tai pati skurdžiausia ar bent viena iš tokių Europos valstybių, kurią palyginčiau su Indija. Eismas padrikas, žmonės pusnuogiai, arklių ir asilų daugiau nei mašinų, šiukšlynas.

Kuri šalis priėmė svetingiausiai, o gal buvo priėmusių ir nesvetingai? Nors prieš tai kalbėjau apie prastą įvaizdį sudariusią šalį Albaniją, bet joje žmonės itin draugiški. Galima žiūrėti ir iš kitos pusės, kad jie tikisi kokios nors naudos ar panašiai iš ryškiai išsiskiriančių turistų, bet vis tik, manau, jie iš tikrųjų labai draugiški žmonės. Užkalbinti, rodos, padarytų viską, kad tik mums padėtų.

Kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį? Greičiausiai pats keliavimo būdas. Kiekvienos dienos pradžioje nežinojome, kas tiksliai laukia. Nors turėjome konkretų planą, bet už kiekvieno posūkio laukė netikėtumai.

Kas buvo sunkiausia keliaujant? Iš esmės didelių sunkumų nebuvo. Kartais keturiems žmonėms rasti bendrą kompromisą buvo ne taip lengva, tačiau stengėmės to išvengti ir mums pavyko. Nuovargis – tai irgi šioks toks sunkumas, bet puikiai žinojome, kad ne ilsėtis važiuojame. Ar ryžtumėtės dar kartą tokiai kelionei? O gal jau žinote kitos kelionės maršrutą? Be abejonės. Tai yra geriausias savęs išbandymas. Juk kelionės stipriai atveria akis, o ypač tokio pobūdžio. Na, konkrečių planų tikrai nėra, bet puse lūpų kalbame apie naujus projektėlius. Tikiuosi, kad tai toli gražu ne pabaiga.

Daugiau apie kelionę skaitykite

http://balkanutakais.blogas.lt PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

L IE T UV O S MIESTAI I R MI E STE LI AI

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

PAŽINTIS SU MAŽEIKIAIS Nuotraukos:

Tekstas: LEIDYKLOS „TERRA PUBLICA“ IR MAŽEIKIŲ TURIZMO IR VERSLO CENTRO M. ŠURNIENĖS, A. ŠUMSKO IR MAŽEIKIŲ TURIZMO IR VERSLO CENTRO ARCHYVO

MAŽEIKIAI – ŠIAURĖS LIETUVOS MIESTAS, ĮSIKŪRĘS MIŠKINGOJE LYGUMOJE, PRIE VENTOS UPĖS, LATVIJOS KAIMYNYSTĖJE. MIESTĄ KERTA ŠIAULIŲ–KLAIPĖDOS (LIEPOJOS) GELEŽINKELIS IR MAŽEIKIŲ–RYGOS ATŠAKA BEI VALSTYBINĖS REIKŠMĖS KELIAI TAURAGĖ–MAŽEIKIAI–VENTSPILIS IR ŠIAULIAI–MAŽEIKIAI– SKUODAS. VISOJE LIETUVOJE MIESTAS GARSĖJA NAFTOS PRAMONE. MAŽEIKIŲ MIESTO HERBAS – TAI MĖLYNAS SKYDAS, KURIAME VAIZDUOJAMAS ĮTEMPTAS AUKSINIS LANKAS SU AUKSINE ŽAIBO STRĖLE. ŽAIBO STRĖLĖ SIMBOLIZUOJA ENERGETIKĄ, LANKAS – GYNYBOS SIMBOLIS, MĖLYNA SPALVA REIŠKIA IŠTIKIMYBĘ IR TVIRTUMĄ, O AUKSAS ARBA GELTONA SPALVA – DORUMĄ. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

L IE T UV O S MIESTAI I R MI E STE LI AI

IŠ MIESTO ISTORIJOS Yra žinoma, kad 1290 m. žemaičių žygio į Žiemgalą metu kalavijuočiai sumušė kunigaikščio Mažeikos kariuomenės būrį. Kaip manoma, nuo šio kunigaikščio vardo ir kilęs miesto pavadinimas. Archeologų teigimu, dabartinės Mažeikių apylinkės XI–XIII a. buvo apgyvendintos kuršių ir priklausė Ceklio žemei, o žemaičiai šiuose kraštuose atsirado gerokai vėliau. 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje minimas Mažeikių kaimas. Vietovė nukentėjo per XVIII a. pr. vykusį vidaus ir Šiaurės karą bei 1708–1711 m. marą. Mažeikių miesto augimo pradžia – 1868 m. prasidėję Liepojos–Romnų geležinkelio (tada dar vadinamo Lentvario–Liepojos geležinkeliu) atkarpos Liepoja–Kaišiadorys tiesimo darbai ir projektuotojų pasirinkimas vieną iš stotelių įkurti Mažeikių kaimo pakraštyje. Netrukus, 1874 m., į Mažeikius nutiesta Mintaujos geležinkelio atšaka. 1901 m. caro valdžia Mažeikiuose pastatė paminklą Michailui Muravjovui, o miestą pavadino jo garbei – Muravjovu.

ŠV. PRANČIŠKAUS ASYŽIEČIO BAŽNYČIA 1902–1904 m. Mažeikių katalikai, norėdami apgauti caro valdžią, pastatė didelius namus, kuriuos pavertė koplyčia – Viekšnių parapijos filija. 1904 m. buvo gautas leidimas ją įrengti, o 1906 m. pašventinta beveik dvigubai padidinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Miestui plečiantis, senoji šventovė tapo per maža. 1930–1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo pastatyta kita bažnyčia, gavusi Švč. Jėzaus Širdies titulą. Raudonų plytų mūro šventovė – tarpukario modernizmo architektūros pavyzdys. 1943 m. jos interjeras buvo dekoruotas dailininko Rimto Kalpoko sienų tapybos darbais.

VIEKŠNIŲ VAISTINĖS MUZIEJUS Tai išlikusi autentiška XIX a. II pusės kaimo vaistinė su pilnu oficinos (receptų kambario) apstatymu, įranga,rūbais, prietaisais, vaistiniais preparatais bei žaliava, apskaitos knygomis, receptais, signatūromis bei kita vaistinės dokumentacija. Ekspozicija prasideda oficinoje arba receptų kambaryje. Čia būdavo priimami lankytojai, parduodamos farmacijos prekės ir vaistai. Ją vaistinės savininkai stengdavosi įrengti kuo gražiau, ne vien puošnesniais baldais apstatyti, bet ir rudais, taip vadinamais štanglarais, papuošti. Čia atlikdavo ir paskutines vaistų gamybos operacijas: susvarstymą, išpilstymą, supakavimą. Vaistinės ekspozicija tęsiama gyvenamosiose vaistininko patalpose. Dviejuose kambariuose išdėstyti XIX a. II p. ir XX a. I p. vaistinėje naudoti vaistažolių, pleistrų gamybos įrankiai bei indai, prietaisai lašelių gamybai, homeopatinių vaistų preparatai, receptai, signatūros, vata iš siūlų bei kai kurios žaliavos pavyzdžiai, kaip vėžio girnelės, žmogaus oda, Sibiro bebro vidaus organai ir kt. XX a. I p. inteligento buities ekspozicija. Įrengti 4 vaistininko gyvenamieji kambariai bei virtuvė su prieškambariu. Neatsiejama vaistinės muziejaus dalis – atkurtas vaistininko vaistažolių sodas, kuriame auginama apie 200 vaistingųjų augalų. 20

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

GUDŲ VANDENS MALŪNAS

VENTOS REGIONINIS PARKAS Parkas įsteigtas 1992 metais, jo plotas 9834 ha. Parke žinomos 699 augalų rūšys, ypač gausu orchidinių šeimos augalų. Net 31 parke aptikta augalų rūšis yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Ventos regioniniame parke užregistruota 144 rūšių paukščių, iš jų 117 – čia perintys, 5 paukščių rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Parke aptiktos 184 rūšys vabalų, iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, veisiasi 37 rūšių žinduoliai, 7 rūšių varliagyviai, aptinkamos 3 roplių rūšys.

Gudų vandens malūnas su technologine įranga – liaudies architektūros statinys, turintis istorinę, technologinę ir kraštovaizdinę vertę. Pastatytas XX a. pirmoje pusėje,Virvytės dešinąjame krante, šiaurės vakarinėje Gudų kaimo dalyje, apima 1,02 ha plotą. Šiaurinėje ir vakarinėje pusėse – Virvytės upės krantai. Aplinkui – Virvytės slėnis, statūs, terasuoti šlaitai. 1956 m. buvo atliktas kapitalinis remontas. Darbui malūnas nebenaudojamas nuo 1986 metų.

Ventos regioninis parkas unikalus geologiniais dariniais. Tik čia Lietuvoje galima pamatyti paslaptingojo Juros periodo uolienų, paliesti dinozaurų laikmečio suakmenėjusių gyvūnų liekanų – fosilijų. Upės, kurdamos slėnius, atidengė prieš 160 mln. metų negilios jūros užutėkyje susklosčiusias nuosėdas. Išskirtinė Papilės atodanga turi pasaulinę mokslinę vertę. Upių slėniai įdomūs ne tik įspūdingomis atodangomis, bet ir vandens malūnais. Vertingiausiais – vis dar veikiantis Augustaičių malūnas. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

L IE T UV O S MIESTAI I R MI E STE LI AI

UKRINŲ KAIMO DVARVIETĖ Ukrinų kaime buvo likusi tik nedidelė dalis dvaro pastatų, kai dvarvietėje įsikūrė verslininkas Steponas Kriščiukas. Verslininkas sodybą rekonstravo, kiek įmanoma išsaugodamas pastatų autentiškumą, tad iki šiol dvarvietė išlaikė jai būdingus požymius ir detales. Buvusioje dvaro klėtyje jis įrengė liaudies buities muziejų. Eksponuojami įvairūs senoviniai rakandai: siuvamosios mašinos, senoviniai lygintuvai, molinės puodynės, įvairių dydžių ir formų pintinės, muzikos instrumentai, „samovarai“, staliaus įrankiai, audiniai, rankdarbiai, kilimėliai su seniems laikams būdingais, kai kur su gramatinėmis klaidomis išsiuvinėtais užrašais. Antrame pastato aukšte eksponuojami senoviniai baldai, kalendoriai, knygos ir giminės istorinės nuotraukos, darytos XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.

DAUTARŲ DVARAS Dautarų dvaras yra autentiškas ir labai savitas. Tiek savo matmenimis, tiek architektūra skiriasi nuo tradicinių Lietuvos dvarų. Didelis išlikusių pastatų privalumas yra tas, kad jie nebuvo perstatyti, rekonstruoti. Išliko buvusi pastatų plano struktūra, fasadai. XIX a. Dautarų dvaras dar vadintas Viktoriške. Pagal 1896 m. inventorių, sodybą sudarė rūmai ir aštuoni įvairios paskirties pastatai. Pagrindinis dvaro akcentas – XX a. pr. vokiečių meistrų pastatytas nedidelis dvaro rūmų pastatas. Dautarų dvaro istorija yra susijusi su garsaus carinės Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino šeima. Vyriausioji P. Stolypino dukra Marija buvo ištekėjusi už vokiečių kilmės leitenanto Boriso fon Bocko, kuris 1910 m. paveldėjo dvarą. Netoli Dautarų dvaro, Lūšėje, yra išlikusi mūrinė raudonų plytų geležinkelio stotis. Geležinkelio bėgiai buvo nutiesti per dvaro žemes. Prikabinę prie traukinio nuosavą, prabangiai įrengtą vagoną, tiek fon Bockai, tiek Stolypinai iš Peterburgo galėjo lankyti vieni kitus ir keliauti į Europą. Dvaro rūmai buvo nedidelis, jaukus, raudonų plytų su mansarda ir balkonais abiejose pusėse pastatas, išsiskiriantis saikinga fasadų kompozicija, gražiomis proporcijomis ir stiliaus vientisumu. Dvarą supo peizažinio tipo parkas. 22

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

RENAVO DVARAS Renavo dvaras yra Renavo kaimo pietinėje dalyje, Sedos seniūnijoje. Rašytiniuose šaltiniuose Renavo dvaras minimas jau XVI a. Dvaro pastatas buvo medinis, su šiaudiniu stogu. Anksčiau jis buvo vadinamas Gaurų vardu. Vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo baronai Rėnės, dvarui pamažu prigijo Renavo pavadinimas. Renavo rūmai, suformuoti XIX a. antrąjį ketvirtį, priskiriami vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. XX a. pradžioje naujojo savininko F. Melžinskio iniciatyva buvo gerokai pakeistas rūmų interjeras. Tais laikais priekinėje portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų salė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmurinis židinys, kabėjo krištolinis sietynas. Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia – gražiai įrištų, išleistų prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbomis). Renavo dvaro biblioteka buvo sukaupta ir sutvarkyta Antano Rėnės. Dabartinę Renavo dvaro sodybę sudarė: reprezentaciniai rūmai, oficina, svirnas, sandėlis, arklidės, sodo rūsys, oranžerijos pamatai, parkas. Oficinos pastatas reikšmingas kaip autentiškas dvaro sodybos statinys, formuojantis paradinio parterio apstatymą. Pastatas – vienaaukštis, su mezoninu, turi mūrinius rūsių ir produktų priestatus. Planas – stačiakampio formos, patalpos išdėstytos dviem eilėmis. Rytinėje pusėje, atgręžtoje į parterį, buvo gyvenamųjų kambarių anfilada, vakarinėje, kiemo pusėje, – virtuvės ir pagalbinės patalpos.

RJUEBI RKELIA I K A UDAMAS SU TI KSI

AI PER TAMSĄ SKUBAME ŠVIESON Tekstas ir nuotraukos:

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

AMTOS METŲ RATAS – PATS DIDŽIAUSIAS PASAULIO STEBUKLAS. KETURIŲ METŲ LAIKŲ CIKLAS, KURIO GLOBOJAMI GYVENAME MES, KUPINAS VIRSMO IR ORAUS KITIMO. TAI, KAS VYKSTA GAMTOJE, VISADA TURI GILIĄ PRASMĘ IR GALI BŪTI PAAIŠKINAMA. TODĖL IR RUDENS PABAIGOS BEI ŽIEMOS PRADŽIOS ĖJIMAS TAMSON TIK NESUPRANTANČIAM GAMTOS DĖSNIŲ GALI ATRODYTI BAUGIAI, NES KASDIEN PRARANDAME PO TRUPINĮ ŠVIESOS IR GRIMZTAME Į NAKTĮ, RYTAS PASISLENKA VIS ARČIAU VAKARO, O SAULĖ VIS MAŽIAU ATSIPLĖŠIA NUO HORIZONTO. GAMTOJE TAM SENIAI PASIRUOŠTA: VISŲ PIRMA VEGETACIJĄ BAIGĘ IR NUŠALĘ, NUVYTĘ AR LAPUS NUBARSTĘ AUGALAI NEVYKDO FOTOSINTEZĖS IR ŠVIESA JIEMS NETURI ANKSTESNĖS LEMIAMOS REIKŠMĖS. VABZDŽIŲ BELIKĘ LABAI MAŽAI, PAUKŠČIAI IR ŽVĖRYS SENIAI SUSITAIKĖ SU POKYČIAIS IR LYG IŠ NAUJO „PRISIMINĖ“, KAD DAUGELIO JŲ AKTYVUMAS TURI BŪTI DIDŽIAUSIAS PRIEBLANDOJE AR NAKTĮ.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Dar gyvas upelis

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

J E I KELIA UDAMAS SU TI KSI

Bukutis dar rudens pradžioje surado lesyklą

Sniegelis ant grybų

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Žmonės visaip bando išvengti ilgėjančios nakties. Spalio pabaigoje jie atgal pasuko savo laikrodžių rodykles, tačiau tai iš tikro nieko nepakeitė: lapkričio pradžioje diena trunka devynias ir ketvirtį valandos, lapkričio pabaigoje – be ketvirčio aštuonias. O gruodį diena trumpėja puse valandos. Trumpiausia mūsų metų diena trunka 7 valandas ir 14 minučių, tačiau skaičiuojant priekabiai, pridedant rytus ir vakarus, šviesos būna daug mažiau. Trumpėjanti diena tampa dar liūdnesnė apniukusiu oru. Jeigu mūsų dangų dengia storas debesų sluoksnis, trumpąsias dienas pradedame jausti labai skausmingai: prastėja nuotaika, prasideda ligos, kurioms ne visada galima rasti paaiškinimą. Atrodo, kad viso to priežastis viena – tamsa. Kad tikrai gali taip būti, rodo paprastas gamtos eksperimentas: saulėtą dieną, kokių vėlų rudenį ir žiemos pradžioje nebūna daug, mes staiga pasijaučiame puikiai, šypsomės ir pradedame galvoti, jog žiema dar už kalnų, o gal – jos visai nebus... Žinoma, mūsų nuotaikos ir matymai svarbūs tik mums patiems. Gamtoje visam tam neskiriama ypatingo dėmesio, arba – tas dėmesys yra toks, koks ir turėtų būti. Apie tai dar kalbėsime, tačiau pirmiausia turime prisiminti, kad gamtoje pasiruošimas šiam metui buvo labai tikslingas. Tam ruošėmės ir mes – šiltinom namus, kaupėm kurą, pirkom šiltesnius drabužius. Tačiau gamtos vaikai, patys nežinodami kodėl, užsiaugino šiltus kailius, pūkais „pašiltino“ plunksnas, sukaupė daug riebalų ir, svarbiausia, apsistojo žiemojimo vietose. Tie, kam reikėjo iškeliauti, beveik visi iki lapkričio pradžios išskrido, likusieji pasiskirstė kas kur. Net briedžiai, kuriems jokia žiema nebaisi (jie per šalčius gulasi ant sniego ir taip miega!), nukeliavo į tokius miškus,

Pirmasis sniegelis

monės sako, kad po pirmojo sniego žvėrys ilgiau lieka savo guoliuose, nes nenori išsiduoti, palikti savo pėdų. Taip, šios dienos tikrai būna tokios – žiemos baltoji knyga jau atversta, o pėdų joje nėra. Atrodo, kad žvėrys kažką žino ir niekur neina, nekeliauja. Tačiau iš tikro juos sulaiko staigus aplinkos pasikeitimas, o ne noras slėpti pėdas.

Briedžių žiemojimo vietoje PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

RJUEBI RKELIA I K A UDAMAS SU TI KSI

Gulbės susirinko Nemune

kuriuos žmonės vadina jų „žiemos ganyklomis“. Šernai apsistojo netoli šėryklų, o jeigu tokių nebuvo – prie pelkių, raistų, kurių žemė ilgiausiai neįšąla ir lengvai įveikiama. Stirnos apsigyveno netoli miško pakraščio: čia guoliuose galima ilsėtis dieną, o prieblandoje išeiti į laukus, į želmenis žoliauti. Paukščiai, kurių poreikiai labai nevienodi, žiemos atėjimą sutiko savaip: vieni liko klajoti iš vieno miško krašto į kitą, antri pasitraukė kuo arčiau žmonių sodybų. Labai įdomiai pirmasis šaltukas ir ledelis pakeičia vandens paukščių elgseną. Tie vandens paukščiai, kurie lieka pas mus žiemoti, lapkritį dar gyvena kas kur – kai kurie net labai toli ežeruose, jų pakraščiuose rasdami ramybę ir maistą. Tačiau po pirmojo šaltuko, kai mažieji ežerėliai ir tvenkiniai pasidengia ledu, jie turi keliauti į didesniuosius ežerus, kurie atvėsta daug lėčiau. Kai kurie jų šilumos būna prikaupę daug (kad ir giliavandenė Dusia, vadinama dzūkų mariomis), todėl dažniausiai ledu pasidengia tik sausį. Paukščiai (antys, gulbės, laukiai, dančiasnapiai) palaipsniui kraustosi vis į didesnius vandens telkinius, pagaliau atsiduria prie svarbios pasirinkimo ribos: pasilikti ir bandyti sulaukti pavasario ar keliauti į pietvakarius ir ieškoti neužšalusių vandens telkinių. Beveik visi šios rūšies paukščiai yra atsparūs šalčiui ir vienintelė jiems svarbi sąlyga – gyvas vanduo. Žinoma, dar ir lesalas, kurio natūralaus pakanka ne visada. Lapkričio vidury kartais sulaukiame pirmojo, nebūtinai pastovaus, sniegelio. Jis greitai tirpsta, ypač pašvietus saulutei, tačiau jo pasirodymas, sakytum, „prailgina“ dieną: balta šviežio sniego spalva švyti ir šviečia. Pirmasis sniegas sutinkamas įvairiai, tačiau labiausiai jo bijo šių

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

metų jaunikliai. Žmonės sako, kad po pirmojo sniego žvėrys ilgiau lieka savo guoliuose, nes nenori išsiduoti, palikti savo pėdų. Taip, šios dienos tikrai būna tokios – žiemos baltoji knyga jau atversta, o pėdų joje nėra. Atrodo, kad žvėrys kažką žino ir niekur neina, nekeliauja. Tačiau iš tikro juos sulaiko staigus aplinkos pasikeitimas, o ne noras slėpti pėdas. Gamtoje niekas, net pats didžiausias plėšrūnas, neseka pėdomis į jas žiūrėdamas: tam gamta jiems suteikė uoslę. Visai nesvarbu – ant sniego kiškio pėdos ar ant plikos sušalusios žemės, tačiau lapei ar vilkui jos kvepia vienodai skaniai. Lapkričio pabaigoje sniegas gali iškristi ilgam. Tiesa, mes jau atpratome nuo tokio žiemos scenarijaus, mums labiau įprasta, kad žiema prasideda tik apie Naujuosius metus ar net gerokai po jų, netoli Pusiaužiemio (sausio 25-sios). Dabar sniegas jau gali storėti, gali kilti pūgų. Tačiau paklotas ant neįšalusios žemės, jis atlieka keistą vaidmenį – po juo šyla ir nuo įšalo vaduojasi žemė, kartu ši šiluma iš apačios tirpdo ir patį sniegą. Keliaujantiems gamtoje dabar reikia žinoti, kad nereikia eiti per pelkę, nes ten tikrai susmuksite į dumblą, taip pat jokiu būdu nereikia bandyti šviežio ledo stiprumo. Jis dar labai plonas, silpnas, trupantis ir lūžtantis. Net ir žvėrys juo nepasitiki – aplenkia vandeniu užlietus plotus ir keliauja nors ir klampiais, bet visgi sausumos takais. Gruodis – pats tamsiausias mėnuo. Kasdien prarandame po minutę kitą šviesos, jau negelbsti baltoji sniego spalva. Žvėrių ir paukščių pasaulyje – didysis ramybės metas, nes niekas nenori trauktis iš savo žiemaviečių. Dar nekamuoja šalčiai, tačiau trumpa diena turi būti panaudota maistui rinkti, maitintis. Ypač tai svarbu dienos paukščiams, kurie turi labai aktyviai darbuotis.

Šernai slepiasi nuo pūgos PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

J E I KELIA UDAMAS SU TI KSI

eliaujantiems gamtoje dabar reikia žinoti, kad nereikia eiti per pelkę, nes ten tikrai susmuksite į dumblą, taip pat jokiu būdu nereikia bandyti šviežio ledo stiprumo. Jis dar labai plonas, silpnas, trupantis ir lūžtantis. Net ir žvėrys juo nepasitiki – aplenkia vandeniu užlietus plotus ir keliauja nors ir klampiais, bet visgi sausumos takais.

Stirnos maitinosi želmenyse

Miškinis uodas nebijo žiemos

Sniegelis iškrito, o gervės jauniklis išskristi nespėjo... 30

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Karklažvirbliai džiaugiasi žiema

Todėl genys savo „kalvėje“ taukši nuo ankstaus ryto ir lukštena, aižo vieną kankorėžį po kito. Labiausiai mįslingas nykštuko, vos 5 gramus sveriančio vabzdžialesio paukščiuko, išgyvenimas – jis per dieną turi surasti labai daug smulkučių žiemojančių vabzdelių, kad šio maisto pakaktų septyniolikai tamsos valandų. Kaip tik dabar lesyklose gausėja sparnuočių, kurie tikrina mūsų jautrumą – ar esame pasiruošę su jais draugauti per žiemą, diena dienon, nes tik taip jie gali būti globojami. Lesykla niekada negali likti tuščia, gamtoje nebūna „išeiginių“ dienų ar švenčių, paukščiai, patikėję mumis, lesalo lauks kiekvieną ankstų rytą. Jeigu manote, kad to padaryti negalėsite, neapgaudinėkite nei jų, nei savęs, neįruoškite lesyklos – leiskite jiems skristi ten, kur gyvena kiti, jautresni žmonės. Pagaliau ateina jos, Kalėdos! Mums Kalėdų metas reiškia labai daug, visų pirma – eglutės įnešimą į mūsų namus, šventę ir, žinoma, – dovanas. Tačiau Kalėdos ne tik tai – jos yra rimties, gerumo, susitaikymo šventė. Visa kita – tik šventės atributai. Beje – kada į jūsų namus atkeliauja eglutė? Šiaip jau Lietuvoje ji tradiciškai įnešama Kūčių dieną, puošiama visų šeimos atžalų. Jeigu jums kas nors sakė, kad eglutę puošti ir žvakeles ant jos degti galima ir anksčiau, netikėkite: taip daroma tik komercijai, kuri su švente ir šventumu neturi nieko bendro. Kiekvienam mūsų pasirinkti, kas geriau, – žvilgantys popieriukai ar tikri dalykai... O po Kalėdų įvyksta stebuklas – kam gi dar būtų skirta ši šventė? Iš karto po Kalėdų pradeda ilgėti diena, ir nors pradžioje keletas šviesos minučių yra nepastebimos ir nepajaučiamos, tačiau gamtai ir mums svarbu žinoti: gamtos metų ratas mus vėl pradėjo nešti šviesos link!

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

L I E T U V OS DV AR AI I R PI LYS

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

IETUVOS DVARAI IR PILYS – REIKŠMINGI MŪSŲ ISTORIJOS LIUDININKAI, PER SAVO GYVA-

VIMO LAIKOTARPĮ BŪDAVĘ DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ IR DIDIKŲ REZIDENCIJOMIS, KULTŪROS IR ŠVIETIMO CENTRAIS, SAUGODAVĘ NE TIK TURTINGAS BIBLIOTEKAS, ARCHYVUS, MENO DIRBINIŲ IR PAVEIKSLŲ KOLEKCIJAS, BET IR DIDIKŲ, BAJORŲ ŠEIMŲ ISTORIJAS, JŲ GYVENIMO BŪDĄ. ATSINAUJINUSIOS IR PAGRAŽĖJUSIOS PILYS KVIEČIA PAŽINTI SENĄJĄ IR DABARTINĘ SAVO ISTORIJĄ.

ANEMUNĖS PILIS PRAEITIS IR DABARTIS

LEIDYKLA „TERRA PUBLICA“, NESENIAI IŠLEIDUSI KNYGĄ „LIETUVOS DVARAI IR PILYS“ KVIEČIA PASIDAIRYTI VIENOJE IŠ IŠLIKUSIŲ LIETUVOS PILIŲ – PANEMUNĖS PILYJE.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

L I E T U V OS DV AR AI I R PI LYS

Panemunės pilis yra Pilies I kaime, Jurbarko rajono savivaldybėje, šalia kelio Jurbarkas–Kaunas. Pilies pavadinimas kelis kartus keitėsi. Seniausias žinomas – Panemunės pilis. Kai valdų savininkai buvo Gelgaudai, ji buvo vadinama Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pilis buvo apleista, todėl vadinta Zamkumi nuo slaviškos kilmės žodžio zamok (lietuviškai – pilis). XX a. pradžioje čia įsikūrę saleziečių ordino vienuoliai greta esantį kaimą pavadino Vytėnais. Panemunės pilis nebuvo skirta krašto gynybai – tai daugiau prabangūs renesansiniai dvaro rūmai su pilims būdingais akcentais. Esant reikalui, galėjo būti panaudojami apsiginti nuo nepatenkintų apylinkių gyventojų, tačiau jokių žinių apie vietinius susirėmimus nėra išlikę. Manoma, kad pilies architektas buvo Petras Nonhartas, suprojektavęs ir Vilniaus Žemutinę pilį. Pirmasis šeimininkas J. Eperješas pilies statyti nebaigė, bet 1608 m. testamente tai padaryti įpareigojo savo žmoną. Panemunės pilies statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai, likę iš senosios dvaro sodybos. XVII a. vid. J. Eperješo sūnus Kristupas pastatė du pilies bokštus (iki šiol išlikęs tik vienas). Po Kristupo

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Panemunės pilis nebuvo skirta krašto gynybai – tai daugiau prabangūs renesansiniai dvaro rūmai su pilims būdingais akcentais

mirties pilies šeimininkais buvo baronas Leonas Igelštromas, o vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas. Pastarasis rekonstravo pilį. Klasicizmo stiliumi buvo sutvarkytas pilies pastatas, iškirsti nauji langai, pastatytos baltos koklinės krosnys, atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija, aptvarai danieliams. Pietinėje statinio dalyje pro iškirstus langus atsivėrė gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Pilyje šeimininkas iš tiesų įsirengė prabangią savo šeimos rezidenciją. Po A. Gelgaudo mirties pilis buvo pakliuvusi kreditoriams, o nuo 1828 m. atiteko grafų Tiškevičių dukrai Eleonorai Gelgaudienei. Ankstesnio šeimininko bendravardis, Lenkijos kariuo-

menės generolas Antanas Gelgaudas tapo vyriausiuoju 1831 m. sukilimo dalyvių vadu Lietuvoje. Netoli savo tėviškės jis buvo apsistovęs su 16 tūkstančių karių, iš čia prasidėjo sukilėlių kovos. Tačiau pralaimėjus sukilimą ir žuvus A. Gelgaudui, pilis buvo apleista, į Peterburgą išgabenta vertinga biblioteka, meno vertybės, pilis caro valdžios nusavinta. Pilis, pakliuvusi į administratorių rankas, buvo menkai prižiūrima ir nyko. 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilyje buvo įrengti keli kambariai, dalyje pilies laikyti grūdai, rytinis korpusas beveik sugriuvo. Grūdus ir kitas atsargas per Pirmąjį pasaulinį karą čia laikė ir vokiečių kariuomenė. Greičiausiai XIX a. po pietvakariniu bokštu buvo kalėjimas. Išlikusi legenda, kad į tamsų keleto metrų gylio rūsį žmones nuleisdavo virve. Šviesa į šį kalėjimą patekdavo tik saulėtos dienos vidurdienį pro siaurą angą. O pilyje iki šiol vaidenasi. 1925 m. pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė. 1930 m. į Lietuvą iš Amerikos sugrįžęs kunigas Antanas Petraitis iš varžytinių įsigijo sklypą prie pilies ir pasikvietė saleziečių ordiną. 1934 m. į Pilies I kaimą atvyko saleziečiai ir buvusio dvaro vietoje įkūrė švietimo įstaigą našlaičiams ir vargingų šeimų vaikams. Per labai

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

L I E T U V OS DV AR AI I R PI LYS

www.panemunespilis.lt

trumpą laiką seleziečių vienuolyno ūkis tapo pavyzdinis. Vienuoliai statė naujus pastatus, prižiūrėjo pilį. Saleziečių vienuolynas 1940 m. buvo išvaikytas. 1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos archeologijos komisijai. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje įsikūrė mašinų ir traktorių stotis, labai suniokojusi pilies parką. 1961 m. pilis buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą, keletą kartų restauruojama ir konservuojama. Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Panemunės pilies parkas įkurtas XVII a. pirmojoje pusėje ir buvo keletą kartų rekonstruotas. Parko teritorijoje yra trys apžvalgos aikštelės, šalia pilies – penki kaskadiniai tvenkiniai, prie kurių seniau stovėjo vandens malūnai. Parke nuo seno auga vietinių medžių ir krūmų: ąžuolų, uosių, skroblų, guobų, mažalapių liepų, paprastųjų šermukšnių, beržų, paprastųjų ievų, paprastųjų eglių. Iš svetimžemių medžių išsiskiria tik viena rūšis – prie tvenkinių augančios įspūdingų matmenų pilkosios tuopos.

tauravimo ir rekonstrukcijos darbai. Pilyje įkurtas turizmo informacijos centras, galima apžiūrėti ekspoziciją, skirtą pilies istorijai, nuolat veikia dailės parodos. Naujai sutvarkytose patalpose įrengtas viešbutis, restoranas, konferencijų salė, organizuojami įvairūs oficialūs iškilmingi renginiai ir privačios šventės. Per keletą pastarųjų metų naujam gyvenimui prikelta pilis ir rūpestingai prižiūrimas didžiulis parkas vėl laukia lankytojų.

Iki 2013 m. buvo vykdomi Panemunės pilies pietvakarinės dalies res-

Daugiau skaitykite knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“

LIETUVOS dVarai ir pilyS Solidi ir nė i c a t n e z e repr knyga ai k e t o i l b i b ų jūs

• 96 Lietuvos dvarai ir 10 pilių • 56 kompetentingi tekstų autoriai • 500 naujų ir archyvinių nuotraukų

Knygas internetu pirkite pigiau www.TaiLietuva.lt

G Y VŪNŲ KA RALYSTĖ JE

KVIEČIA ZOOL Tekstas ir nuotraukos

LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODO

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

LOGIJOS SODAS LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS SKAIČIUOJA 76-UOSIUS GYVAVIMO METUS. ZOOLOGIJOS SODE ŠIANDIEN PRISKAIČIUOJAMA APIE 2000 GYVŪNŲ IR PER 250 RŪŠIŲ, IŠ KURIŲ NEMAŽAI ĮTRAUKTA Į LIETUVOS IR TARPTAUTINĘ RAUDONĄSIAS KNYGAS. LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS YRA EUROPOS ZOOLOGIJOS SODŲ IR AKVARIUMŲ ASOCIACIJOS (EAZA) NARYS-KANDIDATAS, NUO 1992 METŲ DALYVAUJA RETŲ BEI NYKSTANČIŲ GYVŪNŲ EUROPINĖJE VEISIMO PROGRAMOJE (EEP). 2012 METAIS BUVO PRADĖTAS VYKDYTI PROJEKTAS „LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODO TERITORIJOS GALIMYBIŲ STUDIJOS IR DETALIOJO PLANO PARENGIMAS“. ĮGYVENDINUS PROJEKTĄ BŪTŲ PASIRENGTA PIRMAJAM ZOOLOGIJOS SODO REKONSTRAVIMO ETAPUI – PASTATYTI VETERINARIJOS KLINIKĄ IR KARANTINAVIMO PATALPAS, TROPIKARIUMĄ-AKVARIUMĄ, PATALPAS SU VOLJERAIS (BEŽDŽIONĖMS, ŽIRAFOMS BEI KITIEMS GYVŪNAMS), KURIE ATITIKS GYVŪNŲ LAIKYMO NELAISVĖJE STANDARTUS, TAIP PAT ĮRENGTA ŠIUOLAIKINĖ LANKYTOJŲ APTARNAVIMO INFRASTRUKTŪRA. PASAK ZOOLOGIJOS SODO DIREKTORIAUS AURIMO DIDŽIOKO, SODUI SUTVARKYTI REIKĖTŲ BENT JAU 40 MLN. LITŲ. ATLIKUS REKONSTRUKCIJĄ, ZOOLOGIJOS SODAS TAPTŲ PATRAUKLESNIS VISUOMENEI, LANKOMESNIS, PAGERĖTŲ FINANSINĖ JO SITUACIJA, DARBUOTOJAI GALĖTŲ VYKDYTI DAUGIAU MOKSLINIŲ, EDUKACINIŲ PROGRAMŲ, BŪTŲ UŽTIKRINAMOS TINKAMOS GYVŪNŲ LAIKYMO SĄLYGOS. KOL ZOOLOGIJOS SODO LAUKIA REKONSTRUKCIJOS, APLANKYKIME TEN GYVENANČIUS GYVŪNUS IR PRADŽIUGINKIME JUOS SAVO DĖMESIU. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

G Y VŪNŲ KA RALYSTĖ JE

KORSAKAI Pažvelgus į korsakus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai – lapių jaunikliai. Tokį įspūdį gali daryti smulkus gyvūnėlių kūno sudėjimas, jie vikriai bėgioja ir nepatikliai žiūri į kiekvieną, besiartinantį prie voljero. Tai vos 3–5 kg sveriantys šuninių šeimos plėšrūnai, mintantys peliniais graužikais, vabzdžiais, pasmaguriaujantys paukščių kiaušiniais ar jų jaunikliais. Korsakai dažnai sutinkami Vidurinės ir Centrinės Azijos, Pietryčių Europos stepėse bei dykumose. Šie gyvūnėliai turi puikią uoslę ir klausą, bet žiemą, kai prisninga, jiems sunku – 30 cm storio sniego sluoksnis korsakams yra neįveikiama kliūtis, todėl artėjant šaltiems orams jie iškeliauja piečiau. Lietuvos zoologijos sode gyvena dešimt Azijos lapučių, kurios artėjant žiemai puošiasi gražesniu, tankesniu kailiuku. Čia korsakai veda jauniklius, bet kartais nutinka ir taip, jog mažyliais tenka pasirūpinti zoologijos sodo darbuotojams. Zoologijos sodo istorijoje buvęs atvejis, kai korsakiukus užaugino naminė baltos spalvos katė, pati turėjusi du savo jauniklius. Korsakai – gana jautrūs gyvūnai. Visgi, nepaisant to, jog patelė paliko savo jauniklius ir jais teko rūpintis darbuotojams, labai pasisekė, nes balta katytė korsakiukams atstojo mamą.

ILGASNUKIS RUONIS Laisvėje ilgasnukiai ruoniai gyvena Šiaurės Atlanto vandenyne, Baltijos ir Barenco jūrose. Ruonių guoliai dažniausiai randami ant plaukiojančių ledo luitų ir uolėtose pakrantėse. Ruonis sveria 150–200 kg, minta jūrų žuvimis. Patelė poruojasi praėjus dviem savaitėms po jauniklio atsivedimo ir po 10–11 mėn. vėl atsiveda vieną baltos kailiuko spalvos jauniklį. Mažyliu mama rūpinasi tol, kol šiam sukanka trys mėnesiai, maitina riebiu pienu, siekiančiu 52 proc. Būtent todėl ruoniukai, būdami ant ledo luitų, niekada nesušąla.Lietuvos zoologijos sode pirmasis ruonis 40

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

AMŪRINIAI TIGRAI Amūriniai tigrai – stambiausi kačių šeimos atstovai, sutinkami Šiaurės Kinijoje, Korėjoje bei Rusijos pietryčiuose. Šie stambūs plėšrūnai yra vienišiai, patelė su patinėliu susitinka tik tuoktuvių laikotarpiu. Vėliau gamtoje vienas gyvenantis tigras, sutikęs patelę su jaunikliais, juos gali mirtinai sudraskyti. Amūriniai tigrai itin medžiojami dėl kailio ir plataus naudojimo Rytų medicinoje, todėl yra labai reta ir nykstanti rūšis. Per dieną suaugusiam tigrui reikia 9,5 kg mėsos, patelei – šiek tiek mažiau, 8,5 kg. Pirmasis tigriukas Lietuvos zoologijos sode gimė 1969 m. Šiandien sode gyvena trys amūriniai tigrai: vyriausias patinėlis Mirgis, gimęs 1999 m. gegužės 14 d. Kaune, patelė Norda, gimusi 2006 m. birželio 15 d. Čeliabinsko zoologijos sode Rusijoje ir 2008 m. vasario 19 d. atvykusi į Lietuvos zoologijos sodą, bei Edas – jauniausias amūrinis tigras, gimęs 2011 m. birželio 2 d. Ostravos zoologijos sode Čekijoje ir 2013 m. sausio 11 d. atvykęs į Lietuvą. Tikimasi, jog kada nors zoologijos sode bus galima vėl džiaugtis amūrinių tigrų – Edo ir Nordos – jaunikliais. Amūrinis tigras – stambiausias kačių šeimos atstovas. Lankytojams gali pasirodyti, jog šie gyvūnai dėl ramaus ir mielo savo elgesio yra lyg naminiai katinai. Jie mėgsta bendrauti, glaustosi prie grotų, tačiau lankytojai neturėtų pamiršti, kad tai patys pavojingiausi kačių šeimos atstovai. Kai vienas iš tigrų vaikšto po savo voljerą – tik stebėdamas iš arti supranti, kokia jėga slypi tigro letenoje. Dirbant su plėšriosiomis katėmis reikia neužmiršti būti labai budriems.

apsigyveno 1962 m. Tai buvo jauniklė vardu Roza. Ji išgyveno net 38 m., kai vidutiniškai ruoniai išgyvena 20 m. Šiandien zoologijos sode gyvena ruonis vardu Kajus. Jis atvyko 2000 m. liepos 5 d. iš Latvijos zoologijos sodo. Gyvūnėlis buvo rastas Rygos įlankoje. Manoma, jog Kajus gimė 2000 m. kovą. Šis irklakojų būriui priklausantis žinduolis yra draugiškas ir labai džiaugiasi lankytojų dėmesiu: pasirodydamas susirinkusiems smalsuoliams kartais atsisėda ir suploja priekinėmis galūnėmis. Tokiu elgesiu ruoniukas itin džiugina lankytojus. Kasdienį gyvūno elgesį lankytojai gali stebėti visą dieną, visgi labiausiai visus pritraukia ruonio šėrimas. Kajus maitinamas du kartus per dieną jūrų žuvimis, dažniausiai strimėlėmis, kurių per dieną gauna net 10 kg. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

G Y VŪNŲ KA RALYSTĖ JE

ŠIAURINIAI ELNIAI Šiauriniai elniai yra prijaukinti gyvūnai, gyvenantys Šiaurės Europos, Šiaurės Azijos ir Šiaurės Amerikos tundrose. Patinas ir patelė savo ragus meta du kartus per metus. Patinų ragai yra keliais kartais didesni už patelių, lanku išlinkę atgal, aukštyn ir į priekį. Plačios elnių kanopos puikiai pritaikytos vaikščioti sniegu, tačiau šie gyvūnai puikiai jaučiasi ir šiltuoju metų laiku. Šiauriniai elniai sveria nuo 100 iki 220 kg. Visais metų laikais minta kerpėmis, kurias sugeba atsikapstyti iš po 70–80 cm storio sniego pusnių. Vasarą maitinasi beržų, karklų lapais, ūgliais, grybais. Lietuvos zoologijos sode gyvenančių šiaurinių elnių mitybai reikalingos kerpės vežamos net iš Suomijos. Tačiau šie gyvūnai noriai maitinasi ir gaminamais kombinuotaisiais pašarais, vantomis, šakomis, daržovėmis ir vaisiais. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sode gyvena trys čia gimusios patelės – Šalna, Švelnutė ir Škotė, bei prieš metus iš Odensės zoologijos sodo atvykęs patinėlis Olsenas (gimęs 2013 m. balandžio 18 d.). Šiuo metu Olsenas – jauniausias Lietuvos zoologijos sodo šiaurinis elnias. Žiemos metu šie gyvūnai tampa didžiausiu traukos objektu. Vien išgirdus žodį „šiaurinis elnias“ tarsi pajuntame Kalėdas. Kalėdų senelis, rogės ir jas tempiantys elniai – jau įsitvirtinęs gražiausios žiemos šventės vaizdinys. 42

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

GUANAKAI Guanakai yra kupranugarių šeimos porakanopiai žinduoliai. Lankytojai šiuos gyvūnus dažnai painioja su Lietuvos zoologijos sode gyvenančiomis lamomis, nes guanakas – laukinis lamų protėvis, Pietų Amerikos regionų gyventojas. Guanakai yra bandos gyvūnai – bandą paprastai sudaro patelės, jaunikliai bei dominuojantis patinas. Būdami kupranugarinių šeimos atstovai, guanakai yra puikiai prisitaikę išgyventi sausros laikotarpiu – malšindami troškulį, jie rytais nuo kaktusų ar kitų augalų nurenka visus rasos lašelius. Šie gyvūnai atsargūs, baikštūs ir labai greiti – gali bėgti net 56 km/val. greičiu. Guanakai neretai medžiojami dėl kailio ir mėsos, todėl išlikę tik Anduose, nuo Peru iki Patagonijos, sunkiai pasiekiamose aukštikalnėse. Lietuvos zoologijos sodo guanakams dėl gamtoje tykančių pavojų nerimauti netenka. Gyvūnai yra visiškai prisitaikę gyventi jiems įrengtuose voljeruose, puikiai atstojančiuose natūralią aplinką. Guanakai labiausiai mėgsta rupšnoti šieną, mielai graužia šakeles, smaguriauja gilėmis, tačiau yra gana lepūs, todėl šeriami ir kombinuotaisiais pašarais (taip gaudami jiems reikalingų vitaminų bei mineralinių medžiagų). Šiuo metu Lietuvos zoologijos sode gyvena penki guanakai: Luna, kurią prižiūrėtojai pakrikštijo Linda (ji atvyko iš Landau zoologijos sodo 2003 m. rugsėjo 21 d.), Gluosnis (gimęs Taline, bet atvykęs 2004 m. rugsėjo 7 d. iš Klaipėdos zoologijos sodo), Smilga (taip pat gimusi Taline ir 2004 m. gruodžio d. atvykusi iš Klaipėdos zoologijos sodo) ir du Lindos bei Gluosnio jaunikliai – Spyglys, gimęs 2012 m. vasario 26 d., ir jauniausias šios šeimos narys Kedras, gimęs 2013 m. spalio 24 d. Guanakai nėra lengvai prijaukinami gyvūnai, tačiau pasižymi dideliu smalsumu. O smalsumas dažnai nugali visas jų baimes.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

F OTOE S Ė

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS IŠ ARTI

Perukinė tamarina Saguinus oedipus

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

F OTOE S Ė

Liūtas

Panthera leo

Stumbras

Bison bonasus

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Ilgasnukis ruonis Halichoerus grypus

Tekstas:

INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos:

IŠ LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODO ARCHYVO

Kiekvieną rytą Lietuvos zoologijos sodas prabunda su šurmuliu. Visus budina čirškaujantys paukščiai, pradeda bruzdėti lapės. Mažosios beždžionėlės išdykauja ir dairosi riešutų, o amūriniai tigrai tingiai žiovauja ir mėgaujasi brėkštančiu rytu. Pamažu prasideda dar viena diena Zoologijos sode. Šiandien kaip ir kasdien mažieji mūsų draugai laukia lankytojų. Aplankykime juos...

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

F OTOE S Ä&#x2013;

PerukinÄ&#x2014; tamarina Saguinus oedipus

Savaninis Granto zebras 48

Equus burchelli boehmi

Am큰rinis tigras Panthera tigris altaica

Juodagalvis kapucinas Cebus apella

Rausvaveidis agapornis Agapornis roseicollis

Kilnusis erelis

Aquila chrysaetos

Sibiro kalnų ožys

F OTOE S Ė

Capra ibex sibirica

Nykštukinis begemotas Choeropsis liberiensis

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Paprastoji marmozetė

Callitrix jacchus

Kengūra

Macropus rufogriseus

Iguana

Iguana Iguana

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

F OTOE S Ė

Juodauodegis prerinis šuniukas Alopex lagopus

Kinijos muntjakas

Muntiacus reevesi

Snieginis leopardas Uncia uncia

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Juodasis šeškas Mustela putorius

Rudoji lapė Vulpes vulpes

Dvikupris kupranugaris Camelus bactrianus

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

E G Z O T I Š K O J I

MALAIZIJA INDRĖS IR DARIAUS AKIMIS Tekstas ir nuotraukos:

INDRĖS RAUDONYTĖS IR DARIAUS MATIJOŠAIČIO

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

DALIS/TĘSINYS

Praėjusiame numeryje Indrė ir Darius atvyko į egzotiškąją Malaiziją ir apsilankė jos sostinėje Kvala Lumpūre. Paklaidžioję Malaizijos sostinės gatvėmis, keliautojai traukia toliau į šalies gilumą.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

BATU UOLOS Batu uolos (Batu caves) – tai, kaip manoma, 400 mln. metų senumo klinčių suformuotos 100–150 metrų aukščio uolos, senovėje žmonių naudotos kaip slėptuvės, o šiandien skirtos indų dievybių šventykloms. Uolos stūkso Selangor valstijoje, apie 13 km nuo Kvala Lumpūro (KL), jas patogiai pasiekiame metro. Batu uolų šventyklos ir šventovės išdėstytos skirtinguose urvuose. Viena iš jų, didžiausia, pasiekiama užkopus 272 laiptelius. Prie laiptų apačios pasitinka didinga 42,7 m aukščio paauksuota indų karo dievybės Murugano statula. Joje randame ne tik indų šventovių, bet ir uolų šeimininkių makakų. Šios gan drąsios, iš rankų ima visokiausią maistą, nors atstumą nuo žmonių stengiasi išlaikyti. Jas šerti visiems didžiausia atrakcija, dėl to šiukšlių čia netrūksta. Vietinės indės paraginti Batu uolų apačioje apsilankome Ramayana urve, kuriame gausu indų dievybių paveikslų, scenų ir skulptūrų, skirtų indų epų herojui karaliui ir dievui Ramai. Įdomi patirtis pabūti tarp indų, jų religijos, papročių, kultūros.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

FRIM DŽIUNGLĖS Sostinės stotyje sėdame į traukinį ir keliaujame į apie 16 km nuo KL nutolusį Malaizijos miškų institutą (Forest Research Institue of Malaysia, kitaip – FRIM). Pasigauname taksi ir už kelis litus nuvažiuojame iki instituto, įsikūrusio šalia 600 hektarų ploto atogrąžų miško, kuriame priskaičiuojama daugiau nei 15 000 augalų rūšių. Prieš patekdami į teritoriją, kaip turistai sumokame po 10 ringitų, papildomai tenka primokėti už fotoaparatą. Pirmiausia apsilankome turizmo centre, kuriame draugiška malaizietė paaiškina, kur eiti, ką pamatyti, kiek laiko užtruksime žygiuodami. Pramogų čia netrūksta: nusidriekę džiunglių takai, paukščių stebėjimo zonos, šniokščiantis krioklys, botanikos sodai, vabzdžių galerija, kempingo ir iškylų zonos, organizuojamos ekskursijos. Klausomės džiunglių gyventojų muzikos, kuri labai panaši į aukštos įtampos laidų skleidžiamus garsus arba siaubo filmo garso takelį. Pasiėmę žemėlapį, kopiame džiunglių takais takeliais, stebimės augalų dydžiu, vietomis uodžiame durijus (tokius vaisius), kol pasiekiame apie 30 metrų virš žemės kabantį 150 metrų ilgio pėsčiųjų tiltą (Canopy walkway). Kad galėtume juo eiti, teko užsiregistruoti turizmo centre ir susimokėti po 10 ringitų. Smagus jausmas iš viršaus stebėti po savimi žaliuojančias džiungles, o pažvelgus tolyn matyti Kvala Lumpūro panoramą. Vėliau stabtelėjame prie krioklio upelyje nusiplauti rankų ir atsigaivinti. Apžiūrime tradicinį medinį malajų namuką. Pasidžiaugę gamta, traukiame atgal į sostinę. Pakeliui susipažįstame su brazilu ir jo mergina kine, pasidalijame įspūdžiais apie šalį, patarimais ir tuo pačiu taksi. 58

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

KAMERONO AUKŠTUMOS Pažintis su Kamerono aukštumomis (Cameron Highlands) tapo įspūdingiausia kelionės dalimi, bet apie viską iš pradžių. Apie 200 km nuo sostinės nutolusios Kamerono aukštumos, nusidriekusios Titiwangsa kalnuose, užima panašų plotą kaip visa Singapūro šalis – apie 712 kv. km. Kalvų aukštis svyruoja nuo 1100 iki 1600 metrų virš jūros lygio. Temperatūra dėl aukščio vėsesnė: dieną – apie 25 laipsnius, o vakare nukrenta iki 9, priklausomai nuo vietovės. Pavadinimą kalvos gavo nuo britų topografo sero Viljamo Kamerono (William Cameron), kuriam 1885 m. buvo paskirta nubraižyti Pahango ir Perako sienų žemėlapį, pavardės. Praėjus daugiau nei 40 metų, šiose aukštumose buvo pradėta vystyti arbatmedžių, kavamedžių, vaisių ir daržovių žemdirbystė. Nusipirkę autobuso bilietus iki Kamerono aukštumose esančio Tanah Rata miestelio, iš KL išvykstame anksti. Planas – 13 valandą prasidedančios ekskursijos po lankytinas vietas, kitą rytą ankstyva ir panašaus atstumo reikalaujanti išvyka iki Pangkor salos. Ir čia prasideda mūsų nuotykiai, patvirtinantys sutiktų vietinių posakį, kad Malaizijoje negalima planuoti. Likus kokiems 5–7 kilometrams iki miestelio, patenkame į didžiulį kamštį serpantinuose ir tais keliais kilometrais slenkame visą valandą. Šiaip ne taip pasiekę nakvynės namus sužinome, kad nespėjome į jokias ekskursijas ir dėl tokių kamščių viskas sustoję. Išėję pasivaikščioti po Tanah Rata miestuką sutinkame vietinį ekskursijų organizatorių, kuris perdėlioja mūsų planus: pasiūlo įdomesnę rytinę ekskursiją po arbatos plantacijas, vabzdžių fermas, džiungles ir popietinę išvyką į salą. Nusiperkame bilietus ir atsipūtę visą likusį dienos laiką leidžiame miestelyje ir aplink jį. Susitinkame su vietiniu Sanjay (susipažinome per couchsurfing programą), jis mums aprodo Tanah Rata miestelį, papasakoja apie čionykštį gyvenimą ir džiunglių keliuku nuveda prie Robinsono krioklio. Prieš saulėlydį serpantinais leidžiamės iki Cameron Bharat arbatos plantacijų. Pasakiškas vaizdas ir nuostabus jausmas akimis glostyti arbatmedžiais pasidabinusias kalvas. Užsukame atsigerti juodosios arbatos šalia esančioje Cameron Valley arbatinėje. Sėdime terasoje su vaizdu į arbatų plantacijas ir grožimės jomis. Aukštumose naktys vėsios, dienos saulėtos ir šiltos, iškrenta daug lietaus – tai puikios sąlygos arbatmedžiams augti. Antrai pagal dydį arbatos gamintojai „Bharat“ kompanijai priklausančiose plantacijose arbatmedžių lapelių per savaitę priskinama apie 70 000 kg. Mūsų naujasis draugas Sanjay pakviečia pavakarieniauti indų restoranėly kartu su kitais keliautojais (rusėmis mama bei dukra ir čeku). Jaukiai ir linksmai su jais leidžiame laiką, tik čekas pasiguodžia, kad vidurdienį lankydamasis prie Robinsono krioklio buvo užpultas, atimti visi jo pinigai (tik Malaizijos). Saulei nusileidus, atslenka kalnų vėsuma – norisi apsigaubti šiltu megztuku. Rytą anksti kėlęsi prisistatome į sutartą vietą, nuo kurios mus, islandų porą ir tris malaiziečius paima ekskursijos vadovas Maikas (Mike). Pirmiausia važiuojame pasigrožėti BOH arbatos plantacijomis. BOH (Best Of Highlands – liet. geriausia aukštumose) kompanija – didžiausia juodosios arbatos gamintoja Malaizijoje. Spėjame pamatyti, kaip nuo ankstyvo ryto rankiniu būdu skinti arbatmedžių lapeliai surenkami į pintus krepšius, kaip šie nešami ant nugarų. Darbas atrodo tikrai sunkus ir varginamas. Čia pat mūsų vadovas Maikas papasakoja apie arbatą, jos kelią iki arbatinuko, plytinčias plantacijas ir nelengvą darbininkų darbą. Prieš žengdami į džiungles, nuvažiuojame iki vieno aukščiausių Kamerono aukštumų kalno – Batu Brinchang (2032 m). Ant viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria žaliuojančių kalnų panorama.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

Samanų miškas

Toliau Maiko vedami keliaujame į Samanų mišką (Mossy forest). Dėl aukščio, žemų debesų, vėjų, nuolatinio rūko ir drėgmės susidaro idealios sąlygos samanoms, kerpėms, didžiuliams paparčiams, orchidėjoms ir, žinoma, atogrąžų miško gyventojams. Minkšta kaip kilimas žemė ir šimtamečiai medžiai, apaugę samanomis, sukuria mistišką vaizdą. Maikas papasakoja, kaip išgyventi tokiame miške pasiklydus, kaip ieškoti kelio iš miško, kaip susirasti vandens, kaip aukšti medžiai laiko vieni kitus.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Drugelių ferma

Paklaidžioję po džiungles, traukiame į drugelių fermą, įkurtą prieš daugiau nei kelis dešimtmečius. Čia skraido daugiau nei 40 rūšių drugelių, jie drąsiai tupia ant galvos, rankų. Čia taip pat gyvena ir įvairiausio plauko vabzdžių, vabalų, roplių ir kitų keistų padarų. Maikas parodo įdomiausius: tenka ir angį palaikyti, ir skorpioną, ir elniavabalių, ir delno dydžio žiogą, visokių kirmėlių, vos pakeliamą vėžlį.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ... Ekskursijos pabaigoje aplankome braškių fermą. Ekologiškos braškės auginamos maišeliuose, vietoj žemių naudojamas kokosų plaušas, kartą per dieną tręšiama mineralinėmis medžiagomis. Už pusę kilogramo sumokame apie 20 litų, gauname indelį ir keliaujame skinti kvepiančių braškių. Reikia paminėti Maiko pamoką: apsidairote, jei niekas jūsų nestebi – viena braškė keliauja burnon, kita – indelin. Taigi tiek mes, tiek islandai pasinaudojame sočiu jo patarimu. Po ekskursijos skubame į autobusų stotį, tačiau mūsų autobusas vėluoja atvažiuoti apie valandą. Iki Ipoh miesto stoties, kurioje turime pakeisti autobusą, – apie 80 km, vietoj planuotų dviejų valandų važiuojame keturias. Stotyje niekas nežino, kad atvažiuos kitas autobusas, tiesiog tenka sėdėti ir laukti, kol bus vietinių kalba (!) paskelbtas tau reikalingas autobuso numeris. Šiaip ne taip sulaukiame saviškio, nors mums neramu, nes dar laukia panašus atstumas (apie 100 km) iki Lumut miestelio, kuriame turime suspėti į paskutinį kursuojantį keltą (plaukiama apie 40 minučių). Laikas mus spaudžia, bet tik ne autobuso vairuotojas, kelionę ištęsdamas iki trijų valandų. Matydami, kad nespėsime atvykti laiku, ieškome kito būdo pasiekti salą. Išlipame pasitaikiusioje stotyje, gaudome taksi ir skubame į paskutinį Marina salos keltą. Patyrę nemažai įtampos ir nesusikalbėję su vietiniais, džiaugiamės pasiekę Pangkor salą.

PANGKOR SALA Pangkor sala – nedidelė, užima 8 kv. km ploto, ne tokia turistinė kaip Penang ar Langkawi salos. Ši vietovė seniau buvo žvejų, jūreivių, pirklių ir piratų prieglobstis. Šiandien išlikę tik autentiški žvejų kaimeliai, daugiausia rytinėje salos pakrantėje. Pagrindinė gyventojų veikla – žvejyba (daugiausia sepijomis ir ančiuviais), džiovintos jūrų gėrybės. Už kelis litus išsinuomoję dviračius neveikiančiais stabdžiais ir bėgiais (geresnių neradome), apvažiuojame visą salą. O ji pasirodo kalnuota ir mūsų dviračiais ne taip lengvai įveikiama. Kaimeliai kvepia žuvimi, nuo žuvies krautuvėlių ir džiovintos žuvies gausos raibsta akys. Salos paplūdimiai balto smėlio, žydra šilta jūra, tik reikia saugotis iš džiunglių išlindusių beždžionių, tykančių nugvelbti kokį įdomesnį daiktą. Sutikti vietiniai draugiški, tik sunkiai kalba angliškai. Kiek sutikome turistų – vien kinai, atvykę atšvęsti kinų naujųjų metų. Prie jūros palydėdami saulę susipažįstame su malaiziečiu smuikininku Endžiu (Andy), Amerikoje gyvenusiu daugiau nei 30 metų, tačiau grįžusiu leisti pensijos į šią ramią salą. Endis moko vaikus griežti smuiku, užsiima smulkiais versliukais, nuoma, keliauja ir mėgaujasi gyvenimu. Žadėjo aplankyti Lietuvą, tad tikimės jo sulaukti mūsų šalyje. Netikėtai vakarą baigiame Endžio namuose klausydami mums surengto smuiko koncerto. Dvi savaitės Malaizijoje prabėgo labai greitai, daug pamatėme, paragavome, susipažinome, išbandėme save įvairiausiose situacijose. Malaizija tokia įvairi, daugiakultūrė šalis, čia galima pajusti ir kinų, ir indų, ir malajų, ir buvusios britų kultūros pėdsakų. Didžiausią įspūdį mums paliko gamta – džiunglės, arbatos plantacijos. Čia norėjosi praleisti dar daugiau laiko, tačiau intensyvūs planai vis mus vedė į priekį. Malaizijos sostinė paliko chaotiško, tvankaus ir netvarkingo miesto įspūdį. Įdomu pamatyti ir pajusti, bet labai norėjosi ištrūkti ir įkvėpti švaraus gamtos oro. Grįžome su padidėjusiu kultūrinių įspūdžių bagažu, prisiragavę visokių skanių egzotinių vaisių ir patiekalų, susipažinę su vietiniais ir keliaujančiais žmonėmis bei šiek tiek nuo saulės paskrudusiomis nosytėmis. Daugiau kelionių

Meskeliaujam.lt 64

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

E U R O POS Š ALIŲ VI R TUVĖ

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

EUROPOS Š A L I Ų

IEKVIENA EUROPOS ŠALIS TURI TRADICINIŲ VALGIŲ. NE VIENAS NORĖTUME IŠBANDYTI KAŽKĄ NAUJO VIRTUVĖJE IR NUSTEBINTI PRIE LIETUVIŠKŲ PATIEKALŲ PRIPRATUSĮ SKRANDĮ. TAD KVIEČIAME PASIGAMINTI IR PASKANAUTI PATIEKALŲ, KURIUOS GAMINA EUROPIEČIAI. GAL TAI PASKATINS SURENGTI TEMINĮ VAKARĖLĮ AR ŠEIMOS ŠVENTĘ. VISIEMS IEŠKANTIEMS NAUJŲ SKONIŲ DERINIŲ BEI GAMINANTIEMS NAMUOSE SIŪLOME ŽVILGTELTI Į ŠIAURIETIŠKĄJĄ VIRTUVĘ. TIKIMĖS, KAD ŠIE RECEPTAI PADĖS ATRASTI NAUJŲ SKONIŲ, SUKURTI SAVO RECEPTŲ IR PATIRTI NAUJŲ KULINARINIŲ ĮSPŪDŽIŲ!

VIRTUVĖS PA S LA P TY S PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

E U R O POS Š ALIŲ VI R TUVĖ

AN IJ A D

Danija – jūrinė Šiaurės Europos šalis. Jos krantus skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros, tik pietuose Danija ribojasi su Vokietija. Šalies plotas – 43 094 kv. km, gyvena apie 5,5 mln. gyventojų. Sostinė – Kopenhaga. Valstybinė kalba – danų. Valiuta – Danijos krona. Sotūs, gardūs ir paprasti danų virtuvės valgiai yra tradiciniai Šiaurės Europos šalių patiekalai. Ir šiandien labiausiai vertinami tie vietinės kilmės produktai, kurių užsiauginama šalyje, o ne atsivežama. Pagrindiniai danų virtuvės komponentai – daugiausia grūdų ir pieno produktai, kiauliena, žuvis ir jūrų gėrybės, morkos, bulvės, svogūnai ir obuoliai. 68

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

KIAULIENA, ŽUV

Iš mėsos patiekalų labiausiai mėgstama kiauliena: troškiniai su kopūstais, kepta kiauliena su obuoliais ar slyvomis. Populiarūs ir jautienos ar avienos valgiai. Prie mėsos patiekalų dažniausiai patiekiamas bulvių garnyras. Danai mėgsta žuvį – ypač populiari silkė, menkė, ungurys, lašiša. Patiekalai iš virtų, keptų ar rūkytų ungurių – tikri delikatesai. Pagrindinis tradicinis danų patiekalas – sumuštiniai. Juos sugalvojo žemdirbiai kaip paprastą ir skanų maistą, tinkamą neštis į laukus. Tradiciškai sumuštiniai dažniausiai daromi su rugine duona: užtepama sviesto, ant viršaus dedama įvairiausių rieke-

lėmis pjaustytų produktų – jautienos, kumpio, keptos kiaulienos, sūrio, grybų, rūkytos lašišos, ungurio, silkės ar kitokios žuvies, krevečių, įvairių salotų. Taip pat danai gardžiuojasi karštais sumuštiniais. Danijoje populiarus švediškas stalas. Jį sudaro šalti užkandžiai: įvairiai paruoštos silkės, rūkyti unguriai, lašiša, sardinės, moliuskai, kietai virti kiaušiniai, daržovių, grybų salotos su majonezu, daniškas kumpis, kiauliena, kepenėlių paštetas, vaisių salotos (su saldintu majonezu). Danams, kaip ir visiems Skandinavijos gyventojams, būdinga saldinti visus patiekalus – ne tik desertus, bet ir sriubas, mėsos valgius.

VIS IR GAUSYBĖ SUMUŠTINIŲ SUMUŠTINIAI SU KEPENĖLIŲ PAŠTETU • 6 pikliuotų miltų duonos riekių 6 storų arba 12 plonų kepenėlių pašteto riekelių 9 riekelių rūkytų lašinukų (18–20 cm ilgio) 60 g pomidorų 40 g krienų 60 g drebučių (konservų) 40 g sviesto, salotų lapų Duonos riekes užtepti sviestu. Šiek tiek įstrižai uždėti 2 plonas arba 1 storą kepenėlių pašteto riekelę. Sutarkuoti krienus ir palikti lėkštėje. Lašinukų riekeles perpjauti pusiau, iškepti, kad pasidarytų sausos, ir uždėti ant kepenėlių pašteto. Papuošti gražiai susuktomis pomidorų riekelėmis, uždėti krienų ir nedidelį gabaliuką drebučių. Po kiekviena duonos rieke padėti gerai nuplautą ir nudžiovintą salotos lapą.

Patarimas. Pomidoro riekelę galima pakeisti 5–6 grybų juostelėmis (kiekvienai duonos riekei), pakepintomis svieste.

SUMUŠTINIAI SU RŪKYTA ŽUVIMI • 6 baltos duonos riekių 40 g sviesto rūkytos žuvies krapų 12 ridikėlių 1 agurko druskos pipirų Žuvies gabaliukus sudėti ant sviestu užteptos duonos. Daržoves nuplauti ir supjaustyti, išdėlioti ant sumuštinių, apibarstyti smulkiai supjaustytais krapais, pagal skonį pagardinti druska ir pipirais.

SUMUŠTINIAI SU VIŠTIENA • 1 nedidelės vištos arba 6 vištos blauzdelių 6 pikliuotų miltų duonos riekių 40 g sviesto 250 g agurkų 70 g serbentų drebučių 6 salotų lapų druskos • pipirų agurkų marinatui: 100 ml vandens, 200 ml acto, 15 g cukraus pudros, druskos, pipirų Vištą ar blauzdeles iškepti orkaitėje, ant grotelių arba keptuve. Ataušinti, išimti kaulus ir supjaustyti gabaliukais. Paruošti agurkų marinatą: visas sudedamąsias dalis užvirti ir virinti 1 minutę. Jį atšaldyti, nenuluptus agurkus supjaustyti plonomis riekelėmis ir sudėti į marinatą. Pamirkyti maždaug 2 val., tada išimti ir nuvarvinti. Duonos riekeles aptepti sviestu, padėti kiekvieną ant nuplauto salotos lapo, ant duonos uždėti vištienos gabaliuką, papuošti 5–6 agurko gabaliukais ir šaukštu serbentų drebučių.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

E U R O POS Š ALIŲ VI R TUVĖ

R NO VE GJIA ŽUVIS – STALO

Norvegija – viena iš Skandinavijos šalių. Jos krantus skalauja Barenco, Norvegijos ir Šiaurės jūros, o sausumoje ji ribojasi su kaimynėmis Rusija, Suomija ir Švedija. Šalis užima daugiau kaip 323 000 kv. km plotą, joje gyvena apie 4, mln. gyventojų. Sostinė – Oslas. Valstybinė kalba – norvegų. Valiuta – Norvegijos krona. Norvegų virtuvės pagrindą sudaro patiekalai iš ežerų ir jūrų žuvų, pieno produktų (pieno, sviesto, sūrio), mėsos, grūdų ir duonos, bulvių. Šios virtuvės patiekalai paprasti, lengvai pagaminami.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Žvejyba – viena pagrindinių verslo šakų. Patys norvegai suvalgo tik apie 10 proc. visos sugaunamos žuvies, likusi parduodama kitoms šalims, tačiau žuvis – tikra norvegų stalo karalienė.

užima pienas ir jo produktai. Jis geriamas per pusryčius, pietus ir vakarienę. Be pieno neapsieina beveik nė vienas patiekalas – jo pilama ne tik į košes, sriubas, bet ir į mėsos troškinius.

Norvegai ypač mėgsta valgius iš menkės, silkės, lašišos, upėtakių. Maistui vartoja tiek šviežią, tiek rūkytą, tiek džiovintą, marinuotą ar sūdytą žuvį. Iš jos gamina kukulius, kepa, verda žuvienę, kurią tirština miltais ir balina pienu, prie žuvies patiekia žirnių košės.

Iš mėsos patiekalų labiausiai vertinami avienos patiekalai – riebūs troškiniai su daržovėmis, rūkyti šonkauliukai.

Reikšmingą vietą norvegų virtuvėje, kaip ir visose Skandinavijos šalyse,

Be abejo, kaip ir visoje Skandinavijoje, Norvegijoje labai populiarus švediškas stalas – įvairūs mėsos, žuvies, jūrų gėrybių užkandžiai. Norvegai valgo daug sumuštinių – tepa juos pusryčiams, nešasi į darbą.

KARALIENĖ NORVEGIŠKOS SILKIŲ SALOTOS 2 sūdytų silkių 3 kiaušinių 1 svogūno 1 šaukšto margarino 3 šaukštų acto 1 šaukštelio garstyčių žiupsnelio cukraus papuošti: petražolių lapelių 1 kietai virto kiaušinio Silkes gerai išmirkyti, nuvalyti, išdarinėti, supjaustyti išilgai, o paskui – nelabai smulkiais kubeliais. Svogūną smulkiai supjaustyti ir truputį pakepinti su margarinu. 2 žalius kiaušinius išplakti su actu, ir šiuo mišiniu užpilti svogūnus (actas kiaušinius turi sutraukti). Įdėti garstyčių ir cukraus. Paruoštus silkės gabaliukus sukrėsti į atvėsintą padažą. Valgį papuošti petražolių lapeliais ir kietai virto kiaušinio skiltelėmis.

TEŠLOJE KEPTOS SILKĖS • 1 kg nedidelių šviežių silkių 3–4 šaukštų miltų 1 kiaušinio trupučio vandens arba pieno riebalų druskos Silkes nuvalyti, išdarinėti, nusausinti, truputį pasūdyti ir perpjauti išilgai pusiau. Iš miltų, vandens arba pieno, kiaušinio ir druskos užmaišyti skystą tešlą. Silkių puseles gerai pavilgyti tešloje ir iš karto išvirti riebaluose. Virti tol, kol silkių paviršius apsitrauks auksinės spalvos plutele.

Patarimas. Šios silkės skanios tiek karštos, tiek šaltos.

KEPTI STERKAI • 1 kg sterkų filė 40 g kaparių smulkintų petražolių 1 citrinos 50 g sviesto 40 ml aliejaus 100 ml pieno arba 1 kiaušinio baltymo 30 g miltų druskos pipirų Žuvų gabalėlius nuplauti, nušluostyti, pabarstyti smulkia druska, pipirais, pamirkyti piene arba šakute išplaktame kiaušinio baltyme, pavolioti miltuose. Keptuvėje pašildyti pusę riebalų (aliejaus ir sviesto) ir apkepinti žuvis. Kepimo laikas priklauso nuo filė gabaliukų storumo. Citriną nuplauti ir aštriu peiliu supjaustyti kubeliais. Kai sterkai bus iškepę, ant viršaus uždėti citrinos kubelių. Viską sudėti į lėkštę ir laikyti šiltai. Likusius riebalus sudėti į keptuvę, pakaitinti, kol paruduos, tada sudėti kaparius ir smulkintas petražoles. Viską gerai pakaitinti ir užpilti ant žuvies. Į stalą tiekti su bulvėmis, virtomis vandenyje arba garuose, ir salotų lapais.

Patarimas. Vietoj petražolių galima dėti plonų svogūno griežinėlių.

E U R O POS Š ALIŲ VI R TUVĖ

T E S IJ A

ŽUVYS, PLAUKIANČIOS PIENE Estija – Šiaurės Europos šalis, viena iš trijų Baltijos šalių. Jos plotas – 45 226 kv. km. Žemyninės Estijos kaimynės – Latvija ir Rusija. Šiaurėje šalies krantus skalauja Suomių įlankos vandenys, vakaruose – Baltijos jūra, o pietvakariuose – Rygos įlanka. Šalyje gyvena apie 1,35 mln. gyventojų. Sostinė – Talinas. Valstybinė kalba – estų. Valiuta – euras. Iš trijų Baltijos šalių estų virtuvė labiausiai „jūrinė“ – estai gamina daugiausia žuvies patiekalų iš įvairių žuvų. Verda žuvienes, troškina, kepa įprastu būdu arba suvynioję į rūkytą šoninę. Taip pat valgo daug šaltos žuvies – rūkytos, vytintos. Mėgsta ir nedaug sūdytą lašišą.

TROŠKINTOS STRIMĖLĖS • 500 g paruoštų strimėlių filė 200–250 g šviežių kiaulienos lašinių 2 svogūnų 2 šaukštų miltų 0,5 l pieno 2 šaukštų riebios grietinėlės druskos Lašinukus smulkiai supjaustyti ir šiek tiek pakepinti. Tada sudėti smulkiai supjaustytus svogūnus ir maišant pakepinti kartu su miltais. Po to supilti pieną, jį užvirinti ir maišant virti, kol masė pradės tirštėti. Į gautą padažą sudėti paruoštas strimėles ir troškinti apie 10 min. Supilti grietinėlę ir keptuvę nukelti nuo viryklės.

KEPENYS, TROŠKINTOS PIENE • 500 g jautienos ar kiaulienos kepenų 50 g sviesto 1 svogūno 1,5 šaukšto miltų 0,5 l pieno 150 g grietinės druskos



Kepenis 2–3 val. mirkyti vandenyje. Po to supjaustyti nedideliais gabaliukais, pabarstyti druska, apvolioti miltuose ir kartu su svogūnu apkepti svieste. Likusius miltus išmaišyti piene, jais užpilti kepenis ir baigti troškinti (apie 10 min.). Galiausiai supilti grietinę.

Daugiau skaniausių Europos šalių patiekalų receptų ieškokite knygoje „Europos šalių virtuvė“

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

Kita estų virtuvės ypatybė – visi patiekalai gaminami naudojant pieną ar jo produktus. Net žuvis gali būti verdama ar troškinama piene arba bent patiekiama su pieno pagrindu pagamintu padažu. Pagrindinis estų virtuvės gamybos būdas – produktų virimas ar troškinimas skystyje: vandenyje, piene, pieno ir miltų, pieno ir grietinės ar pieno ir kiaušinių mišinyje. Tas pats produktas, išvirtas vis kitame skystyje, įgauna skirtingą skonį. Estai mėgsta ir mėsos patiekalus. Sriuboms paprastai naudoja mėsos subproduktus, o išvirtą mėsą patiekia kaip pagrindinį patiekalą, dažniausiai su bulvėmis. Estai, kaip ir lietuviai, verda šaltieną, tik paprastai iš kiaulės galvos, pridėdami ir liežuvį.

Europos šalių

virtuvė 270

skan ia recep usių visų E tų kiekv uropos re iš g i švenč enai dien ionų a ių va karėl i ir iams

Visuose prekybos centruose „Norfa“ pirkite prekių už 50 Lt ir įsigykite knygą „Europos šalių virtuvė“ tik už 14,99 Lt (4,34 Eur). Pasiūlymas galioja 11.20 – 01.04 dienomis. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

K E LIAUJAME ﾄｮ PR AE I Tﾄｮ

PLATUMOS

2014 GRUODIS窶天ASARIS

Straipsnio „Šventės ir jų apeigos“ (aut. M. Čilvinaitė) ištrauka iš žurnalo „Gimtasai kraštas“ 2 (6) nr. Balandis – birželis 1935 m. Kalba netaisyta

1933 M.

ŠIAULIUOSE PRADĖTAS LEISTI „GIMTASAI KRAŠTAS“ – TAI PIRMASIS KRAŠTOTYROS ŽURNALAS LIETUVOJE. ŽURNALAS BUVO LEIDŽIAMAS 1933–1943 METAIS. LEIDINIO ORGANIZATORIUS IR REDAKTORIUS BUVO TEISININKAS, „AUŠROS“ MUZIEJAUS IR ŠIAULIŲ KRAŠTOTYROS DRAUGIJOS ĮKŪRIMO INICIATORIUS PELIKSAS BUGAILIŠKIS. ŽURNALE DIRBO AŠTUONIASDEŠIMT GARSIŲ TO METO MOKSLININKŲ, MUZIEJININKŲ, KRAŠTOTYRININKŲ, MOKYTOJŲ IR STUDENTŲ. PER DEŠIMT GYVAVIMO METŲ BUVO IŠLEISTA 17 ŽURNALO „GIMTASAI KRAŠTAS“ NUMERIŲ. LEIDINYJE RINKTA IR SKELBTA INFORMACIJA IŠ VISŲ KRAŠTO ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ. ŽURNALE BUVO PUBLIKUOTI STRAIPSNIAI APIE KRAŠTOTYRĄ, MUZIEJININKYSTĘ, ARCHEOLOGIJĄ, ETNOLOGIJĄ, TAUTOSAKĄ, KALBĄ IR GAMTĄ. ŠIANDIEN „GIMTASAI KRAŠTAS“ EGZEMPLIORIŲ GALIMA RASTI TIK MOKSLINĖSE BIBLIOTEKOSE.

SENIAU MŪSŲ APYLINKĖS ŽMONĖS NEŽIŪRĖJO GALVOS UŽVERTĘ Į KRAUTUVIŲ LENTYNAS, – PASAKOJO SENELIS JONAS SABALIAUSKAS, – VISKĄ PASIDARYDAVO NAMUOSE.

ŠVENTĖS IR JŲ APEIGOS (Pakruojo val., Šiaulių apskr.)

KĄ BESAKYSI PER ŠVENTES AR SUSIĖJIMUS, KAI ŽMONĖS PASIRUOŠĘ: PIRKIOS IŠVALYTOS, STALAI PADANGSTYTI, KIEMAS IŠLUOTAS, TAKELIAI BALTU SMĖLIU IŠBARSTYTI, ANT SMĖLIO PABARSTYTA ŽALIŲ KAPOTŲ AJERŲ LAPŲ AR EGLIŲ ŠAKELIŲ.

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

NUOTRAUKA: VYTAUTO KANDROTO

K E LIAUJAME Į PR AE I TĮ

KA LĖ DOS

KALĖDOS

Didžiausia šventė yra . Kalėdoms žmonės ima ruoštis prieš savaitę, net paskutinis turgus prieš kūčias Pakruojuje vadinamas salduturgiu, todėl, kad tame turguje žmonės perka daugiausia cukrų, medų, kas savo neturi ir kitokius saldumynus kūčių valgiams taisyti. Kiekviena šeimininkė kūčioms stengias kuodaugiau valgių pataisyti, tik neturtingieji, šykštuoliai, tinginiai bei apsileidėliai tenkinas vien silkėmis su virtomis bulvėm ir arbata su saldžiuoju cukrumi – sacharinu. Pas daugumą ūkininkų valgių taisoma daug ir įvairių, mažiausia būna 5-6 valgiai. Kūčių valgiai yra silkės, žuvys įvairiai paruoštos, įvairūs kisieliai, šlyžikai, medus, pyragai. Valgius valgo užsigerdami alumi ir arbata. Visą kūčių dieną moterys ruošia valgius vakarui. Rytą niekas nevalgo, nebent koks senelis ar senelė išgeria žolienės puodelį su sausa duona. Vyrai kūčių dieną priskaldo, prismulkina malkų šventėms, prineša šieno į doklus (aukštus pintus krepšius) tvartuose, jei nešala pripila gyvulių lovius vandens, kad kuo mažiau būtų darbo per šventes. Po pietų kurena pirtį ir iki vakarienės visi turi išsiprausti. Vakare kas nors atneša į daržinės šieno saują, patiesia ant stalo, ant šieno šeimininkės užtiesia baltą staldengtę, sudeda visus valgius. Kūčių vakarą šeimininkai ir samdininkai valgo drauge, tik dvarponiai su darbininkais drauge nevalgo. Kai visi susirenka prie stalo, šeimininkė prie kiekvieno padeda ant stalo po bernelio pyragą (aplotką, plotkelį). Šeimininkas arba šeimininkė balsu žegnojas, kalba tris „Sveikas Marijas“ arba vieną „Tėve Mūsų“; bernelio pyragu dalijas su vaikais arba kas ką myli; suvalgę bernelio pyragą, sėdas prie stalo ir valgo kūčioms paruoštus valgius. Pavalgę ima juokus krėsti: berniukai, mergikės trauko šieno pluoštelius iš po staldengtės ir žiūri – jei po porą ištraukė, tai ateinantį metą ištekės, jei vienas liko – neištekės. Berniukai erzina mergaites, siūlydami eiti į tvartą avių gaudyti, sakydami: „jei avį sugausi neištekėsi, jei aviną ištekėsi“. Mergaitės klausos, kurioj pusėj šunės loja: vadinas, iš tos pusės piršliai atvažiuos. Po vakarienės mergaitės ir berniukai neša malkas iš lauko į virtuvę ir skaito, jei pliauskų yra po porą, tai ištekės ar apsives, jei lieka viena – neištekės, neapsives. Pavalgę, pajuokavę eina gulti. Rytą anksti eina į bažnyčią, prieš eidami užkanda Kalėdoms patiektų arba nuo kūčių likusių valgių. Iš bažnyčios parėję valgo, geria alų; į stalą sėsti drauge nesusitaiso, nes senesnieji grįžta anksčiau, jaunesnieji po pamaldų dar nori save parodyti ir kitus pamatyti, tat ilgiau užgaišta ir vėliau grįžta. Pirmą Kalėdų vakarą važiuoja ir eina „šeimynos paieškoti“ – samdininko tėvas, motina, jei tėvų nėra, brolis arba sesuo atvažiuoja arba ateina pas ūkininką, kur jų namiškis tarnauja, čia pavieši, padeda „rokundą padaryti“ – atsiskaityti: gauti algą ir prisilygtą priedą; berniukai dažniasiai prie algos turi prisilygę dar rugių ar kitų javų pūrą, drabužių kartikę,

PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

NUOTRAUKA: ALDONOS KUPRELYTĖS

mergaitės linų, vilnų. Be prilygto priedo ūkininkai samdininkams visuomet duoda paviržį: duonos kepalą ir lašinių bryzą. „Padarę rokundą“, samdininkai su savo namiškiais išvažiuoja namo, jei lieka kitiems metams, grįžta tuoj po Trijų Karalių arba, jei išsilygsta, vėliau – po mėnesio ir daugiau. Jauni ūkininkaičiai, ūkininkaitės ir samdiniai, kurių nėra kam paieškoti, pirmąją Kalėdų dieną eina vieni pas kitus į svečius, susitaria, pas ką galės pašokti, pasilinksminti. Sutartoj vietoj šoka, dainuoja ir vieši iki išnakčių. Kaimynų sūnai ir dukros vaišina juos atsidėję ir drauge linksminas. Turgai Pakruojuj būna antradienį ir antras turgus po Kalėdų vadinas „šeškaturgiu“ arba „durnaturgiu“. Į tą turgų susirenka samdininkai berniukai, mergikės, kad už sunkiai uždirbtus algos likučius nusipirkti kas reikalinga, ieškotis tarnybos, jei neliko kitiems metams pas tą patį ūkininką, pasimatyti, paviešėti su draugais, pažįstamais. Ūkininkai veža kas ką turi parduoti, nes tuo metu daugiau yra pirkėjų ir kam reikia ieškos šeimynos. Karčiamos, alinės pilnos žmonių, čia ūkininkai, nesiderėdami su samdininkais, gurkšnoja alų arba degtinę, samdininkai vieni kitus vaišina. Tai samdininkų laisvės dienos. Kol ūkininkai susisamdė šeimyną, mergelės, berneliai pasipanino (paflirtavo), žiūrėk – mėsėdys prabėgo – artinas užgavėnės ir „smūtnas gavėnios čėsas“.

UŽ GAVĖ NĖS

UŽGAVĖNĖS, tai padūkimo laikas. Pusberniai, pusmergės pasirėdę čigo-

nais arba parėdytu vaiku nešini, kūmais įvairias kaukes užsidėję, laksto po kaimą ir šaukia „vandens, vandens“. Gerai, jei kas susimilsta ir duoda alaus gerklei paskalauti, jei ne, tai visą dieną prisilakstę, prisirėkavę, grįžta namo tuščiomis, išdžiūvusiomis, užkimusiomis gerklėmis ir dar mėlynais šmorais išilgai paltės (nugaros), nes dažnai žmonės pamatę užgavėnių padaužas belakstant užsineša kibirą į prieangį, apipila vandeniu arba patykoję priengio uždury užtraukia botagu per nugarą. Pavakary visokie pramatoriai prapuola, junimas susimeta kur grįčia didesnė, jaunų žmonių daugiau, šeimininkai ne rukatos (susiraukėliai) ir šoka iki 12 valandos, kol išgirsta bažnyčios varpo balsą; dažnai jaunimas to balso ir negirdi... mėto bėdą zvanininkui, kad tas užmigęs, užmiršęs skambinti, ir jie per zvanininką „sugriešiję“ bešokdami iki aušros. Šeimininkės užgavėnių rytą išverda mėsos, dešrų katilą; visi valgo, kiek nori ir kada nori. Pavakary verda pumpuškas – raugintas, gerų miltų tešlos apvalias bulkutes meta į verdančius taukus, pavirintus išgriebia ir valgo šiltas arba ataušusias. Vėlai vakare verda makaronus su pienu. PLATUMOS

2014 GRUODIS–VASARIS

NORI GAUTI NAUJIENAS

PIRMAS?

TA P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E