Platumos spalio-lapkričio nr. by Terra Publica

2013

S A U S I S VA S A R I S K O VA S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I S L I E PA R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S PA L I S L A P K R I T I S G R U O D I S

PLATUM žvelkime plačiau...

R E D A K T O R Ė S

SVEIKI,

ŽVELGIANTYS PLAČIAU,

Ž O D I S

tai – antrasis žurnalo „Platumos“ numeris. Dar vis kaip vaikams norisi džiaugtis kiekvienu gimtadieniu. Ir kaip platumoms pritinka – šis žurnalo numeris didelis ir platus: nuo rudens iki pat Kūčių, nuo grybų ir paskutinių pasivažinėjimų dviračiais iki imbierinių sausainėlių ir žiemos pramogų. Tam, kad užtektų visiems vėstantiems rudens vakarams.

Šį rudenį dar ir dar kartą įsitikinau sena gera keliautojų tiesa: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“. Nors man labiau patinka šitas: „Nėra blogo oro, yra tik bloga kompanija“ arba „Nėra blogo oro, yra tik per mažai... karštos arbatos!“ Mūsų įmonėje gyva tradicija bent du kartus per metus visiems kartu išdumti į Lietuvos platumas. Ir bent kartą turime plaukti baidarėmis – vandens šauksmas mums kone įgimtas. Bet šią vasarą kaip tyčia užgriuvo svarbūs projektai, todėl niekaip anksčiau visiems kartu nepavyko palikti kompiuterių. Tyčia ar ne, šiai progai orą mums Dievulis užsakė išskirtinį – tikram komandinio darbo grūdinimui, išgyvenimo pamokoms ir pasitikėjimo formavimui: lijo visą dieną kaip iš kibiro, tiesiog žliaugte žliaugė. Ant kūno sauso siūlelio neliko. Nieko, išgyvenom! Visu grožiu atsiskleidė komandos draugų narsa savo artimo valtelę traukiant, stovint iki kaklo šaltame vandenyje, ruošiant vakarienę lietui lyjant. Ir štai – visi darbe sveiki kaip ridikėliai! Išgyvenom. Nėra mums blogo oro keliauti su tokia kompanija... Susitiksime jau kitais metais. Jei norėsite – ir gyvai – sausio mėnesį rengiamoje turizmo ir kelionių parodoje „Adventur“. Ateikite, pabendrausime, labai lauksime. O jei ne – būsime drąsūs ir patys pakviesime į pasimatymą – kitais metais jau dažniau. Rašykite mums, mes Jūsų tikrai pasiilgsime.

Danguolė

3 MARIJAMPOLĖ: ŠVIESOS IR PARKŲ OAZĖ SUVALKIJOS REGIONE

TARMIU˛ METAI

52 ZYLĖ ZYLEI NELYGI

TARMIŲ METAI BAIGIASI, TARMĖS – IŠLIEKA

2013

AGROTURIZMO PĖDOMIS

IŠKALBINGA MIESTO VIZITINĖ KORTELĖ

TARMIU˛ METAI 2013

110

VšĮ „Terra Publica“ Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt

PLATUMOS ISSN 2335-8467 VYR. REDAKTORĖ Danguolė Kandrotienė REDAKTORĖS Sandra Kanopkaitė, Ineta Žukauskaitė DIZAINERĖ Vilmantė Pakštienė KALBOS REDAKTORĖ Jovita Martišiūtė REDAKCINĖ Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, KOLEGIJA Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiskauskienė REKLAMA Aušra Zabarauskienė +370 684 70766

Leidinyje panaudotos agentūrų SXC.hu, Photl.com nuotraukos © Visos teisės yra saugomos Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas. Leidinys ne pardavimui.

UKRAINA: TARP STEPIŲ IR KALNŲ

KALBAMĖS SU ANDRIUMI TAPINU

NAUDINGA

N A U D I N G A

Nešiojamas saulės energijos kroviklis gali praversti bet kurioje išvykoje. Saulės įkrautą bateriją galima panaudoti kraunant fotoaparato bateriją, mobilųjį telefoną ar kitą mobilųjį prietaisą. Saulės elemento galia – 4W, baterijos talpa – 4000 mAh. Įėjimo srovė – 5–6 V, 1000 mA, išėjimo srovė – 5 V, 1000 mA. Matmenys: 102, 65 ir 16 mm, svoris – 126 g. Esant tiesioginiams saulės spinduliams, baterija visiškai įsikrauna per devynias valandas.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

SAULĖS ENERGIJOS KROVIKLIS Keliaujant ne vienam iš mūsų tenka atsidurti pačiose įvairiausiose situacijose, kuriose pravartu turėti mobilųjį telefoną ar fotoaparatą su visiškai įkrauta baterija. Įsimintiną akimirką norime užfiksuoti ir ja tuoj pat pasidalyti su toli nuo mūsų esančiais artimaisiais. Pasiklydus nepažįstamame mieste išmaniajame telefone pravartu turėti mobiliąją aplikaciją su interaktyviu miesto žemėlapiu, o ištikus bėdai – išsikviesti pagalbą. Visgi dažnas išmaniojo telefono savininkas susiduria su didele problema: daug galimybių suteikiantis telefonas yra linkęs labai greitai išsikrauti. O keliaujant ir nuolat judant iš vienos vietos į kitą, pora valandų telefonui įkrauti – didelė prabanga.

PLIUSAI. Puikiai tinka ilgų žygių gamtoje mėgėjams, negalintiems gyventi be mobiliųjų įrenginių. Dėl tinkamo baterijos dydžio ir svorio santykio pritvirtinus bateriją prie kuprinės nepatiriamas diskomfortas. Bateriją taip pat patogu pritvirtinti prie dviračio rėmo. Kartu su baterija parduodami adapteriai, leidžiantys įkrauti pačius įvairiausius elektronikos prietaisus. Gamintojas pasirūpina, kad įsigijus bateriją nereikėtų sukti galvos, ar ją bus galima panaudoti norint įkrauti kitų gamintojų įrenginius. Keliaujant svarbu tai, kad baterija yra itin tvirta, ją sudaro trys sluoksniai, saugantys nuo įbrėžimų ir kitų pažeidimų.

MINUSAI. Nors pati baterija yra pakankamai lengva, kartu su ja parduodami adapteriai, krovikliai ir USB jungtys užima pakankamai daug vietos, sudaro papildomą svorį. Šis svoris nėra toks pastebimas važiuojant dviračiu, kai visas bagažas tvirtinamas prie transporto priemonės rėmo, tačiau jaučiamas keliautojams, einantiems pėsčiomis ir viską nešantiems kuprinėje. Nors saulės energijos kroviklį saugo vandeniui nepralaidus dėklas, patekus į stiprią liūtį reikėtų pasirūpinti papildoma apsauga: dėklo užtrauktukai nėra visiškai nepralaidūs vandeniui. Kaina Kur įsigyti

apie 340 LT VOLTAIC

5 „SONY“ FOTOAPARATAIOBJEKTYVAI QX100 IR QX10 „Sony“ pristatė revoliucinį kameros modulį, skirtą išmaniesiems telefonams ir planšetėms. Modulis leidžia šiais prietaisais daryti nuotraukas ir filmuoti HD vaizdus, kurie kokybe nenusileidžia aukšto lygio fotoaparatu darytoms nuotraukoms. Objektyvą primenantys moduliai belaidžiu „Wi-Fi“ ryšiu prisijungia prie išmaniojo telefono operacinės sistemos. Tad nuotraukas daryti galima vos vienu prisilietimu – taip, kaip daugelis mūsų jau yra įpratę, o gautas nuotraukas tuoj pat kelti į interneto tinklapius. QX100 objektyvo raiška siekia net 20,2 mln. taškų, o vos 105 g sveriančio QX10 raiška – 18,2 mln. taškų.

Kaina

apie 680–1500 LT

Kur įsigyti fotoprekių parduotuvėse internete

APSAUGINIS DĖKLAS IŠMANIAJAM TELEFONUI Vienas dėklas – keturios apsaugos. „LifeProof“ dėklas saugo Jūsų išmanųjį telefoną nuo vandens, purvo, sniego ir smūgių. Įdėję savo telefoną į šį dėklą, galėsite fotografuoti net dviejų metrų gylyje. Gamintojas savo interneto puslapyje skelbia, jog atsparumo bandymai atliekami su kiekvienu produktu! Gaminami modeliai „Apple“ ir „Samsung“ išmaniesiems telefonams. apie 200–250 LT

Kur įsigyti LIFEPROOF

PLATUMOS

Kaina

2013 SPALIS–GRUODIS

N A U D I N G A

„GORILLAPOD“ LANKSTŪS TRIKOJAI STOVAI

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Svarstote, ar leidžiantis į kelionę verta apsunkinti save ir vežtis stovą fotoaparatui? „JOBY“ siūlo išeitį – lankstus, lengvas ir daug vietos neužimantis trikojis stovas leis fotografuoti ar filmuoti pritvirtinus kamerą pačiose netikėčiausiose vietose! Įvairaus dydžio stovai kiek neįprastos išvaizdos – jų kojos sudarytos iš lanksčių sąnarių, tad gali būti sukiojamos 360 laipsnių kampu. Tai leidžia sukurti begalę įvairių pozicijų renkantis fotografavimo tašką. Tinkamai nustačius trikojo stovo padėtį, Jūsų kamera galės saugiai, neprarasdama balanso, stovėti valandų valandas. Lanksčius trikojus stovus gamintojas siūlo tiek fotoaparatams, tiek filmavimo kameroms, tiek mobiliesiems telefonams.

DAUGIAU LAISVĖS SUTEIKIANTI ATMINTIES KORTELĖ Norite sukelti nuotraukas, esančias fotoaparate, į interneto tinklalapį ar socialinį tinklą, tačiau neturite kompiuterio? Ne bėda. Naudodami „Eye-Fi“ 10 klasės atminties kortelę ir belaidį „Wi-Fi“ ryšį, iš savo fotoaparato be vargo perkelsite nuotraukas bei filmuotą medžiagą į išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Atminties kortelių talpa – 8 arba 16 GB. Kaina

140–260 LT

KUR ĮSIGYTI EYE-FI

Kaina

55–444 LT

Kur įsigyti

VILBRAFOTO, JOBY

LEIDYKLA TERRA PUBLICA PRISTATO

GRAŽIAUSIOS

VIETOS IR GERIAUSI KELIONIŲ MARŠRUTAI

AKIMIRKOS, KUPINOS

ATRADIMO IR NUOSTABOS

GALIMYBĖ

ĮSITIKINTI, KAD GYVENAME NUOSTABIOJE ŠALYJE

PAŽINTI,

PROGA PALIESTI IR SUSIŽAVĖTI...

100 PROCENTŲ

TIKRO LIETUVIŠKO GROŽIO

K ANO V O PAD LELĘ DA OS! V U LIET

VISA TAI TURITE

PAMATYTI SAVO AKIMIS!

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

DALYKŲ,

I T N I S VERTA IŠMĖG

UR IUO

9 SPEKTAKLIS Atšalus orui vis mažiau norisi kur nors išeiti, norisi pasilikti namuose po šiltu pledu su karštos arbatos puodeliu. Kviečiame neužsisėdėti namuose ir nueiti bent į vieną Lietuvos teatrų siūlomą spektaklį. Juk ruduo – teatrų repertuaro atsinaujinimo metas.

„ENDURO LITHUANIA“ KLUBO NUOTR.

2 1

Nesvarbu, ar tai būtų miuziklas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, komedija ar drama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, baletas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kiekvienas apsilankymas suteiks puikių įspūdžių ir praskaidrins lietingas rudens dienas.

ENDURO RALIS „PABRADĖ 2013“

„Domino“ teatre šį sezoną Jūsų dėmesio laukia premjeriniai spektakliai „Primadonos“, „Paskolinkite tenorą“. Repertuarą rasite www.dominoteatras.lt

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras sezoną pradeda Džiuzepės Verdžio operos „Ernanis“ premjera. Taip pat laukia operos „Kornetas“, baleto spektaklio „Karmen“ premjeros. Repertuarą rasite www.opera.lt

Spalio 5 d., Pabradės apylinkės www.endurolithuania.com

2013 SPALIS–GRUODIS

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatomi spektakliai „Vedybų vekselis“ ir „Džanis Skinkis“. Lapkričio mėnesį numatoma operos „Caro sužadėtinė“ premjera. Lapkričio–gruodžio sandūroje teatras kviečia į operų savaitgalį. Repertuarą rasite www.muzikinisteatras.lt

PLATUMOS

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomi spektakliai „Mūsų klasė“, „Bakchantės“, „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“, „Laiškai į niekur“, „Rojus“. Repertuarą rasite www.teatras.lt

Enduro ralis – nuotykių kupinas ištvermės ralis, azartiškos, įspūdį keliančios lenktynės, kiekvieną įtraukiančios į sporto sūkurį. Varžybos pritaikytos motociklininkams ir keturračių entuziastams, profesionalams ir mėgėjams. Varžybose gali dalyvauti komandos iš dviejų žmonių, „apsiginklavusios“ navigatoriumi ir fotoaparatu. Nusiteikite daugybei staigmenų ir iššūkių!

„AM+FOJE=30“

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Visą spalį Andriaus Mamontovo kūrybos gerbėjai galės persikelti laiku atgal ir išgirsti pačias populiariausias ne tik A. Mamontovo, bet ir grupės „Foje“ laikų dainas. Švęsdamas 30 metų scenoje jubiliejų, dainininkas organizuoja koncertinį turą po Lietuvą.

Išskirtinai šia proga iš dabartinių Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje“ narių bus sukurtas bendras kolektyvas. Dvi valandas truksiančiame koncerte skambės gerai žinomos ir nepamirštos dainos. Besiruošdami koncertams, A. Mamontovas ir „Foje“ grupės nariai nusifilmavo naujame dainos „Kitoks pasaulis“ vaizdo klipe (rež. projekto „Vilnius Temperature“ iniciatoriaus Sauliaus Baradinskas).

S. KONDROTO NUOTR.

NUOTRAUKA „DELFI“ ARCHYVO (K. ČACHOVSKIO NUOTR.)

„VILNIUS JAZZ 2013“ Nepraleiskite bene vienintelio renginio Lietuvoje, kurio programoje pagrindinis dėmesys skiriamas įvairiausioms šiuolaikinio džiazo atmainoms. Festivalio organizatoriai kasmet ieško naujų, kylančių žvaigždžių vardų ir į Vilnių sukviečia įdomiausius šių dienų džiazo muzikantus iš viso pasaulio. Greta pripažintų džiazo meistrų pasirodymus rengia ir jaunoji atlikėjų karta.

Spalio 10–13 d., Vilnius www.vilniusjazz.lt

DU MADOS ŠIMTMEČIAI

Visame pasaulyje žinomo mados istoriko, kolekcininko, net 27 knygų, parodų, dokumentinių filmų apie madą autoriaus Aleksandro Vasiljevo sukauptoje kolekcijoje – du šimtmečiai mados istorijos. Taikomosios dailės muziejuje esančioje ekspozicijoje – daugiau nei 60 suknelių, 600 aksesuarų, fotografijų, grafikos ir tapybos darbų, taikomosios dailės kūrinių. Parodos lankytojai pajus kaip du šimtmečius keitėsi moters drabužiai, kokie suvaržymai jas ribojo, kurie – tik pasikeitė, o kurie – negrįžtamai išnyko.

Iki 2013 m. spalio 31 d., Vilnius www.ldm.lt

Orientacinis žaidimas „Miesto labirintai“ – aktyvus, azartiškas orientacinis žaidimas, vykstantis mieste. Žaidimo metu lavinsite loginį mąstymą, kūrybiškumą, sumanumą, reakciją, įžvalgumą. Įspūdžiai išliks ilgam!

Žaidime gali dalyvauti komandos iš 4–6 asmenų. Kiekviena komanda turi turėti vieną priemonę su interneto ryšiu. Paaiškinus taisykles, duodami prisijungimo duomenys ir žaidimas pradedamas. Žaidimo metu reikia įminti mįslę, kurios atsakymas – nuoroda, vedanti prie kitos užduoties. Reikia pasitelkti įžvalgą! Radę užduotį dalyviai turi ją išspręsti. Dalyviai, gavę teisingą atsakymą, keliauja į kitą etapą. Standartinį žaidimą sudaro 8–12 etapų, kuriuos dalyviai įveikia per 2–2,5 val. Po žaidimo komandos simboliškai apdovanojamos, aptariami žaidimo rezultatai. Žaidimas organizuojamas visus metus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir kituose miestuose. www.vaiduokliai.lt

2013 SPALIS–GRUODIS

Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) 2011 m. rugsėjo mėnesį atidaryta paroda visų madai neabejingų lankytojų laukia iki 2013 m. spalio 31 d.

ORIENTACINIS ŽAIDIMAS „MIESTO LABIRINTAI“

PLATUMOS

ANDRIAUS VALUŽIO NUOTR.

INDIŠKA ARBATA ŠALTAM VAKARUI

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Šaltą vakarą siūlome paragauti šiokios tokios egzotikos – indiškos Chai arbatos. Jos galima nusipirkti specializuotose arbatos parduotuvėse, bet geriausia ją pasigaminti patiems. Galima rasti įvairių receptų: su anyžiais, su juodąja arbata, bet siūlome paragauti Chai arbatos pagal „Platumų“ receptą. Tam reikės: ½ arbatinio šaukštelio cinamono, ½ arbatinio šaukštelio kardamono, ½ arbatinio šaukštelio malto imbiero, ½ arbatinio šaukštelio smulkintų gvazdikėlių, 500 ml vandens, 500 ml pieno.

Kaip pasigaminti. Paprastai Chai arbata gaminama puode. Į verdantį vandenį suberiami prieskoniai ir palaukiama, kol dar kartą užvirs. Įpilama pieno, laukiama, kol užvirs. Tuomet arbata nukošiama ir išpilstoma į puodelius. Tinka paskaninti cukrumi ar medumi.

IŠBANDYKITE KĄ NORS NAUJO – PIEŠIMAS ANT STIKLO Jei namuose netikėtai prisikaupė nereikalingų stiklainių ar butelių, kuriems išmesti nekyla ranka, galima šiuos stiklainiukus paversti originalia interjero detale. Stiklainius ar butelius galima papuošti įvairiais raštais ir spalvomis. Tam reikės dažų ir teptuko. Tereikia nueiti į bet kurią dailės priemonių parduotuvę ir pasiteirauti dažų stiklui. Čia tikrai yra iš ko rinktis: įvairių spalvų dažai vandens pagrindu, alkoholio ar skiediklio pagrindu. Galima rinktis matinius, blizgius, permatomus ar tradicinius, paviršių uždengiančius nepermatomu dažų sluoksniu. Geriausia rinktis dažus vandens pagrindu. Su jais piešite kaip su paprastu guašu, nebus stipraus kvapo, nereikės skiesti skiedikliu. Nepavykus piešiniui, galima nuplauti.

Iš pradžių geriausia sugalvoti, ką norite nupiešti ir pasidaryti eskizą ant popieriaus. Toliau prieš pradedant darbą reikia kruopščiai nulupti visas etiketes (jos lengvai nusilupa pamirkius šiltame vandenyje) ir stiklo paviršių nuplauti indų plovikliu. Nusausintą butelį ar stiklainį jau galite dažyti. Dažai lengvai maišosi. Pagrindinėmis spalvomis galima išgauti įvairiausių spalvų. Naudojant teptuką, paprasčiausias stiklainis atgims naujam gyvenimui Jūsų namuose. Baigus darbą, butelį ar stiklainį reikia palikti išdžiūti. Jei ketinate butelį plauti indaplovėje, leiskite buteliui išdžiūti bent kelias dienas arba pakaitinkite orkaitėje. Tada dažai prisitvirtins ant stiklo paviršiaus ir bus atsparesni nusitrynimui. Ir štai turite kuo puikiausią ir tikrai originalią interjero detalę ar net dovaną brangiam draugui.

13 KVAPNI DOVANA – IMBIERINIAI SAUSAINIAI Prasidėjus kalėdinei dovanų karštligei, bėgiojame po parduotuves ir sukame galvas, ką šiemet padovanoti draugams ir artimiesiems. Tad nenuostabu, kad nejučia užmirštame, jog reikia džiaugtis Kalėdų dvasia. O kalėdinę nuotaiką padeda pajusti imbierinių sausainių kvapai, sklindantys iš namų virtuvės. Tai ne tik puikus priedas prie arbatos. Imbieriniai sausainiai, gaminti su meile, gali tapti originalia dovana artimajam. Tad savaitgalį trumpam stabtelėkime ir išsikepkime kvapnių imbierinių sausainių. Receptas tikrai nesudėtingas.

Kaip pasigaminti. Į puodą supilkite vandenį, medų ir cukrų. Kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol ištirps cukrus. Tada sudėkite sviestą ir taip pat jį ištirpinkite. Pakaitinę iki virimo, nukelkite puodą ir palikite, kad pravėstų. Įmaišykite prieskonius ir kepimo miltelius. Taip paruoštą sirupą sumaišykite su miltais ir išminkykite tešlą. Po to palikite ją atvėsti. Pravėsiusią tešlą dar kartą paminkykite, iškočiokite ir jau galite traukti formeles. Išpjaukite sausainius ir dėkite į kepimo popieriumi ištiestą kepimo skardą. Kepkite 180 °C temperatūroje 8–10 minučių.

2012-aisiais metais „Fluxus“ menų židinys atkeliavo į Kauną – „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gimtinę. Pačiame Kauno senamiestyje (Jonavos g. 3) įsikūrusi „Fluxus ministerija“ tapo antraisiais namais daugiau nei 60 menininkų. Nuo atidarymo dienos čia įvyko per 50 meno iniciatyvų, parodų, festivalių. Pasirodymus surengė 22 muzikiniai kolektyvai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Besibaigiant vasarai, „Fluxus ministerijos“ pastato sieną papuošė milžiniškas piešinys „Meistras“ (idėjos autoriaus – Edgaras Stanišauskas). Būtinai praeikite pro šalį – apžiūrėkite bene didžiausią tokio tipo piešinį Lietuvoje.

Spalio 18 dieną „Fluxus ministerijoje“ vyks vienas didžiausių renginių – čia sienas drebins dueto Quivver aka John Graham (Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Luis Junior (Ispanija) pasirodymas. Tad visi elektroninės muzikos gerbėjai tiesiog privalo spalio 18 dieną kalendoriuje pasižymėti raudonai! Daugiau informacijos http://fluxusministerija.lt

2013 SPALIS–GRUODIS

Belieka palinkėti skanaus ir kvapnios nuotaikos.

„FLUXUS MINISTERIJA“

PLATUMOS

Reikės: 200 g cukraus, 100 g medaus, 150 g sviesto, 500 g miltų, 75 ml vandens, 1 valgomojo šaukšto cinamono, 1 valgomojo šaukšto kardamono, 1 valgomojo šaukšto malto imbiero, ½ arbatinio šaukštelio juodųjų pipirų, 1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių.

N U M E R I O Tekstas: VILMOS

T E M A

DAUBARIENĖS

AGROTURIZ PĖDOMIS

ISTORINĖJE LIETUVIŲ SAVIMONĖJE YPATINGĄ VIETĄ UŽIMA ŽEMDIRBYSTĖ, GYVULININKYSTĖ – TAI SRITYS, KURIOS MAITINO ŽMONES IŠTISUS ŠIMTMEČIUS. NATŪRALU, KAD AMŽIAMS BĖGANT PASIKEITĖ VISKAS, PRADEDANT NUO KASDIENIŲ BUITIES DETALIŲ IR BAIGIANT KELIONIŲ ĮPROČIAIS. LIETUVIAI, VADINTI ŽEMDIRBIŲ TAUTA, TAPO MODERNESNI, KOSMOPOLITIŠKESNI. TAČIAU VIS DAR PASTEBIMAS STIPRUS RYŠYS SU ŽEME – APIE TREČDALIS LIETUVIŲ GYVENA KAI-

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

MO VIETOVĖSE, DAUGELIS MIESTE GYVENANČIŲ ŠEIMŲ TURI KOLEKTYVINIUS SODUS AR DARŽUS. GALIMA SAKYTI, KAD NESAME STIPRIAI ATITRŪKĘ NUO GAMTOS, O GYVENIMAS MIESTE IR SKUBĖJIMAS MUS IŠVARGINA, TAD NORISI IŠ MIESTO IŠTRŪKTI Į KAIMĄ.

ZMO

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

N U M E R I O

T E M A

Apie „agroturizmo“ KAS YRA terminą girdime kur kas rečiau nei AGROTURIZMAS? apie „kaimo turizmą“. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog „agroturizmas“ yra tiesiog „kaimo turizmas“ – juk abi turizmo rūšys vykdomos kaimo vietovėje. Visgi agroturizmas šiame straipsnyje netapatinamas su kaimo turizmu (terminas „agroturizmas“ straipsnyje vartojamas autoriaus nuožiūra kaip angliško termino „agritourism“ vertinys.) Žodis „agro-“, išvertus iš graikų kalbos, reiškiantis lauką, dirvą ir parodantis sąsajas su žemės ūkiu, nėra patrauklus eilinio turisto ausiai. „Agroturizmo“ sąvoka Lietuvoje vartojama palyginti neseniai. 2009 metais išleistame Aiškinamajame turizmo terminų žodyne (Valstybinio turizmo departamento užsakymu išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas) šio termino nėra. Vietoj jo siūloma vartoti terminą „kaimo turizmas“. Tai rodo, kad agroturizmas Lietuvoje plačiąja prasme tik žengia pirmuosius žingsnius. Paprastai tariant, agroturizmas yra atostogų stilius ar būdas, kai svečiuojamasi kaimo ūkyje ir dalyvaujama kokioje nors ūkininkavimo veikloje. Sumanūs sodybų ar ūkių savininkai siūlo pačių įvairiausių veiklų ir pramogų – nuo uogų rinkimo, gyvulių šėrimo iki rankų darbo suvenyrų gamybos. Tad agroturistai ne tik apsigyvena kaime, bet ir užsiima kaimo bendruomenei būdinga ūkininkavimo veikla. Agroturizmas – tai lėtas keliavimas ar buvimas, mėgaujantis tuo, ką veiki ir kur esi.

2013 SPALIS–GRUODIS

Kitas ne ką mažiau svarbus veiksnys yra senųjų tradicijų puoselėjimas, gamtos saugojimas, ekologija. Agroturizmas yra tarsi ryšys su gamtine aplinka, kai turistai dalyvauja įvairiose veiklose, susijusiose su kaimišku gyvenimu, judėjimu gryname ore. Agroturizmo mėgėjus traukia natūrali gamta ir galimybės susipažinti su vietinės gyvensenos būdu, tradicijomis, aplinka, mityba. Agroturizmas neatsiejamas nuo ekologijos, o ekologinė žemdirbystė gali tapti sėkmingu verslu. Ūkyje išauginti produktai gali būti skirti ne tik prekybai vietoje, bet ir platesniam realizavimui.

Agroturizmas – tai lėtas keliavimas ar buvimas, mėgaujantis tuo, ką veiki ir kur esi.

AGROTURIZMO PAIEŠKOS LIETUVOJE

Kokia veikla bebūtų vystoma agroturizmo sodyboje ar ūkyje, vienas pagrindinių sėkmę lemiančių bruožų yra svetingas priėmimas, aktyvus bendravimas ir nuoširdumas. Šeimininkui ar savininkui tenka ypatingas vaidmuo – ne tik rūpintis svečių apgyvendinimu, maitinimu, švenčių organizavimu, svečių pasitikimu, bet ir bendra ūkine veikla. Tad svetingumas sudaro prielaidas agroturizmo paslaugų vertei kilti. Draugiškas, svetingas, kompaniją mėgstantis šeimininkas visuomet sulauks lankytojų.

Agroturizmo sąvoka Lietuvoje ne visuomet yra naudojama suprantant jos tikrąją reikšmę. Lietuviai dažniausiai ieško pramoginio turizmo – galimybės išsinuomoti sodybą ir pašėlti su draugais dvi ar tris dienas. Tik pastaruoju metu iš Vakarų Europos ir JAV atkeliauja suvokimas – kaime galima ne tik švęsti, bet ir mėgautis kaimišku gyvenimu. Galima sodinti daržoves, gaminti maistą iš čia pat užaugintų produktų, kopinėti medų, rinkti uogas, mokytis pagaminti specifinį patiekalą. O kur dar gyvulių priežiūra, jodinėjimas, žvejyba, pirties malonumai. Visa paletė veiklos ir pramogų! Būtent tokį agroturizmą intensyviai propaguoja ir skatina užsienio šalys. Buvimas autentiškoje aplinkoje, natūralus darbų pasiskirstymas, lėtesnis gyvenimo ritmas, kur kas sveikesnis maistas, geresnis miegas. Visa tai, ko trūksta šiandieniniame gyvenime.

Pasitaiko atvejų, kai šeimininkai sodyboje negyvena, tik reguliariai atvyksta. Visa tai gerokai apriboja agroturizmo galimybes. Tikroji agroturizmo sodyba

Ieškant agroturizmo paslaugų Lietuvoje, dėmesys pirmiausia krypsta į kaimo turizmo sodybas, teikiančias agroturizmo paslaugas. Pagal Lietuvos kaimo

AGROTURIZMO PAMATAI – SVETINGUMAS, ATSAKOMYBĖ, EKOLOGIJA

PLATUMOS

yra tokia, kurioje šeimininkas gyvena nuolat ir aktyviai bendrauja, parodo savo amatus, darbus, paaiškina procesus, pasiūlo įdomių užsiėmimų. Idealu, jei nakvynė užtikrinama būtent tame ūkyje, kur vyksta veikla. Taip pat – jei šeimininkai gyvena būtent iš žemės ūkio.

Specializuotų agroturizmo ūkių Lietuvoje oficialiai nėra įregistruota. Visgi mūsų šalyje jau galima rasti ūkių,

Skirmanto Razausko, WWOOF organizacijos Lietuvos biuro vadovo, teigimu, kol kas agroturizmo ūkių

2013 SPALIS–GRUODIS

kurių šeimininkai priimtų lankytojus ne tik trumpai ūkio apžiūrai, bet ir savanorystei. Lietuvoje veikia organizacijos WWOOF (angl. Worldwide Opportunities on Organic Farms) centras, kurio tikslas – skatinti žmones užsiimti ekologiniu ūkininkavimu ir ekologišku gyvenimo būdu. Dar 1971 m. Anglijoje kilęs judėjimas „Darbo savaitgaliai ekologiniuose ūkiuose“ (angl. Working Weekends on Organic Farms) peraugo į tarptautinę organizaciją. Dabar ji siūlo unikalią galimybę savanoriauti ekologiniuose užsienio ūkiuose. Tai yra ganėtinai nauja paslauga – dalyviui siūlomas apgyvendinimas ir maitinimas mainais už savanorišką darbą.

PLATUMOS

turizmo asociacijos duomenis, šiandieną tokias paslaugas iš viso siūlo 14 sodybų. Pasidomėjus šių sodybų veikla, matyti, kad dažniausiai siūlomos paslaugos yra pirtis, žvejyba, uogavimas, vandens pramogos. Kur kas rečiau siūloma jodinėti, susipažinti su senaisiais buities rakandais, rinkti vaistažoles, užsiimti floristika, šerti gyvulius, išbandyti ekologiškus produktus, šaudyti iš lanko, eiti į žygius ar mišką. Lietuvoje atsiranda vietinių renginių, puikių regioninių iniciatyvų, kurios skatina agroturizmą – tai artojų varžybos, žirgų lenktynės, rudens derliaus ar amatų mugės.

N U M E R I O

T E M A

paklausa nėra didelė. Visgi per paskutinius kelerius metus Lietuvos ūkiuose jau lankėsi savanorių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Taivano, Japonijos, Australijos, buvo ir savanorių lietuvių. Šiuo metu Lietuvoje yra 10–11 agroturizmo ūkių, kurių savininkai – jaunimas arba jaunos šeimos. Būtent tokie žmonės yra atviresni užsieniečiams ir moka užsienio kalbų – tai ypač svarbu norint dirbti agroturizmo srityje.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Žinoma, savanorystė yra ne kiekvienam tinkanti ir priimtina forma agroturizmui pažinti. Galima saky-

ti, jog pirmiausia ieškoma trumpalaikio agroturizmo pažinimo kaip edukacijos, pramogos ar savaitgalio užimtumo programos. Internete galima rasti ir lietuviams siūlomų teminių agroturizmo kelionių. Čekijoje kviečiama aplankyti gyvulininkystės ir žuvininkystės ūkius, alaus daryklas sodybose, Ispanijoje lankomi aliejaus gamybos ar vyndarystės centrai, daržovių augintojų ūkiai, apelsinmedžių laukai. Gana populiarios vadinamosios „gurmaniškos“ kelionės po Prancūziją, Vengriją, kai pagrindinė kelionės tema yra vyno, sūrio gamyba ir degustacija ūkiuose.

19 Agroturizmas yra bene PAVYZDINGIEJI labiausiai išvystytas ITALAI tuose Europos regionuose, kur paplitęs vynuogių auginimas: Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Galima drąsiai teigti, kad būtent Italijos agroturizmo pavyzdys įkvepia visą Europą! Italai yra puikiai pasiruošę ne tik teikti specializuotas agroturizmo paslaugas, bet ir išmokę suvienyti savo jėgas ir patraukliai prisistatyti pasauliui per interneto svetaines, tarptautines muges ir parodas.

siu, ieškoti naujų, dar neišbandytų pramogų. Ypač svarbų vaidmenį įgavo šeimos kelionės, skirtos „pažinti savo šaknis“. Daugelyje šeimų bent vienas vyresniosios kartos šeimos narys yra užaugęs kaime (ūkyje), tad šias šaknis svarbu pažinti jaunesniosioms kartoms.

Pastaruosius du dešimtmečius agroturizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekė didžiulį populiarumą. Žmonės vis dažniau ėmė rinktis trumpesnes išvykas automobiliu, derinti verslo reikalus su poil-

2013 SPALIS–GRUODIS

VALSTIJOSE

PLATUMOS

Agroturizmo verslas Amerikoje yra stipriai išvystytas. Tokio tipo ūkiai yra atviri visuomenei visais metų laikais ir juos turistai gali rinkti vaisius ir daržoves, jodinėti arkliais, skanauti medaus, mokytis vyndarių meno, apsipirkti vietinėse parduotuvėse, kuriose siūlomos rankų Italams svarbu ne tik konkrečių agroturizmo pasdarbo prekės ar mokoma jas pasigaminti. Kiekvienas laugų pasiūla, bet ir autentiška aplinka, senovinių ūkis siūlo unikalias pramogas, kurias dažniausiai vyspastatų atkūrimas, maisto gaminimas remiantis seto vienos šeimos nariai. Įdomu tai, kad tarp sparčiai nosiomis receptūromis, populiarėjančių veiklų senieji amatai ir, žinoma, yra įvardijamos su gamta Buvimas autentiškoje aplinkoje, galimybė visa tai padesusijusios pramogos, panatūralus darbų pasiskirstymas, monstruoti kiekvienam vyzdžiui, paukščių stebėbesidominčiam. Italai jimas, žvejyba, medžioklėtesnis gyvenimo ritmas, sveistengiasi jungti įvairių lė, augalų pažinimas ir kesnis maistas, geresnis miegas. priemonių, naudojimą, kai rinkimas, laipiojimas per Viskas, ko trūksta šiandien. turistas gali žiūrėti, liesti, uolas. ragauti, užuosti, klausytis Amerikiečiai akcentuoir netgi pats kurti. ja, kad pats agroturizmo produktas ir pardavimas Mėgstantys bendrauti šeimininkai savo svečius nėra tikslas. Tikslas yra būtent pats veiksmas, susikviečia kartu pietauti, vakarieniauti. Agroturizmas jęs su produktu. Galima išgirsti tokius terminus, kaip dažniausiai būna paremtas šeimos verslu, perimant „agritainment“ („agropramogos“) ir „agrieducation“ senelių ir tėvų patirtį. Ir nors turistams gali būti pa(„agrošvietimas“), kurie parodo pramoginės ir pasiūlyta apsigyventi nuo ekonominės iki liukso klasės žintinės funkcijų svarbą agroturizme. Agroturizmas sodybų, agroturizmui visais atvejais skiriamas dideyra puikiai panaudojamas švietimo srityje. Ūkių salis dėmesys. Be įprastos vyndarystės, Italijoje galima vininkai rengia pristatymus, mokomąsias prograrasti pienininkystės ūkių, alyvmedžių giraičių, avių mas moksleiviams, studentams, kitoms tikslinėms augintojų centrų, žirgynų, prieskoninių augalų laukų. grupėms. Dirbtuvėse ar specialiose edukacinėse erdvėse verda kūrybiniai darbai – pynimas, mezgimas, rišimas, Agroturizmo vysPROBLEMOS IR siuvinėjimas, keramika, verdamos uogienės, kepatymąsi lemia daug mi pyragai. Italai didžiuojasi savo regionu, aktyviai PERSPEKTYVOS bendrųjų veiksnių – dalyvauja miestelių šventėse su šokiais, muzika, valstybės politika, klimato sąlygos, turizmo infrasamatų mugėse. truktūra, susisiekimas, transportas. Lietuvoje ekologinių ūkių skaičius nesiekia 3000, tačiau nedažnas iš jų teikia agroturizmo paslaugas. Be to, nėra ofiAGROTURIZMO PAKILIMAS cialios agroturizmo statistikos, kuri padėtų nagrinėti JUNGTINĖSE AMERIKOS ir prognozuoti. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, galima tik spėti, kad ateityje ši kryptis populiarės.

K A L B A M Ė S

S U . . .

2013 SPALIS–GRUODIS PLATUMOS

u man pa

„Jeig

tą

k a s

tik vie u i ną

ų, k ad ga lės

21 ANDRIUS TAPINAS:

JEIGU MAN PASAKYTŲ, KAD GALĖSIU TIK VIENĄ KARTĄ PER METUS KELIAUTI, TAI NUVYSČIAU KAIP ORCHIDĖJA

s ke lia

ti, t i nuvysčiau kai DAIVOS BETINGYTĖS a ANDRIAUSp TAPINO orchidėja“ Tekstas:

Nuotraukos iš

asmeninio archyvo

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

R A K U LB BR AI K M AĖ S

S U . . .

Su žmona Rasa Vietname ŽURNALISTAS IR LAIDŲ VEDĖJAS ANDRIUS TAPINAS SĖKMINGAIS NELAIKO TŲ METŲ, JEIGU PER JUOS KELIAVO MAŽIAU NEI PENKIS KAR-

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

TUS. „PINIGŲ KARTOS“ KŪRĖJĄ NEABEJOTINAI GALIMA PAVADINTI VIENU AISTRINGIAUSIŲ KELIAUTOJŲ LIETUVOJE. JIS NEGALI ATSISPIRTI PASIŪLYMAMS PIGIAI NUVYKTI Į TOLIMIAUSIUS PLANETOS KAMPELIUS. MEDŽIODAMAS ĮVAIRIAS AKCIJAS, LĖKTUVO BILIETUS PERKA SPONTANIŠKAI IR TIK PO TO SPRENDŽIA, AR VERTA JUOS PANAUDOTI. ŠEIMA JAU YRA PRIPRATUSI PRIE TO, KAD EILINĘ DIENĄ GRĮŽĘS IŠ DARBO ANDRIUS GALI NETIKĖTAI PRANEŠTI: „PO MĖNESIO KELIAUJAME Į PIETŲ AMERIKĄ!“ TAČIAU KAIP IR PRIDERA PINIGŲ EKSPERTUI, JIS PUIKIAI GEBA EFEKTYVIAI PANAUDOTI ATOSTOGOMS SKIRTAS LĖŠAS IR LAIKĄ, TODĖL PASIRUOŠIMAS IŠVYKAI Į UŽSIENĮ GALI TRUKTI NET KELIAS SAVAITES.

Vasaros pradžioje beveik mėnesiui su žmona buvote išvykę į Vietnamą. Kodėl nusprendėte keliauti į šią šalį? Na, čia galbūt reikėtų apskritai papasakoti apie mano kelionių pasirinkimo kriterijus. Jie yra visai kitokie nei daugumos. Dažnai žmonės kažkur nori nuvažiuoti ir pradeda planuoti, kaip ten nuvykti. O man yra atvirkščiai – aš surandu galimybę kur nors nuvažiuoti ir tik tada sprendžiu – noriu ten ar ne. Kai atsiranda kokia nors superstebuklinga bilietų akcija, aš juos ir įsigyju. Ir jau tada pradedu galvoti, verta keliauti ar neverta. Žinoma, aš kalbu tik apie tas šalis, kuriose mes dar nesame buvę. Yra tam tikras šalių dvidešimtukas, kurias norime aplankyti. Su Vietnamu buvo lygiai tas pats. „Katar AirWays“ atidarė savo centrą Varšuvoje ir ta pačia proga paleido tikrai pigius skrydžius į Aziją. Po tūkstantį litų buvo ir į Honkongą, ir į Pekiną, ir į Vietnamą... Pasidalijau šia naujiena socialiniame tinkle „Facebook“ ir visi draugai susižavėję puolė pirkti.

23 Galiausiai ir aš susigundžiau. Neplanavau, bet pagalvojau, kad vis dėlto reikia. Nors į Aziją reikėtų keliauti ne vasarą, kaip kad mes darėme, o žiemą, bet vis dėlto ta gerų kainų trauka yra nenugalima. Taigi dabar tai ir yra tas pagrindinis kriterijus, kartais tikrai susukantis galvą. Pernai irgi buvo tokia įdomi istorija. Pirmąjį pusmetį su Rasa tikrai neplanavome jokių didelių kelionių, tačiau pamatęs bilietus į Rio, kainuojančius vos 900 Lt, negalėjau praleisti tokios progos ir juos nusipirkau. Ir tik paskui apie tai pranešiau šeimai (šypsosi). Tačiau jau kuris laikas tokia tendencija yra ir jie prie to priprato. Taigi pradėjome po truputį dėlioti mūsų kelionę į Rio. Vos po dviejų savaičių į mano pašto dėžutę įkrito pasiūlymas keliauti iš Italijos į Tokiją. Kaina nesuvokiama – 670 Lt! Na, ir kaip praleisi tokį variantą? Tad prie kelionės į Rio prisidėjo ir Tokijas. Į Japoniją vykome jau su visa šeimyna, tik, aišku, po tokių dviejų masyvių kelionių kurį laiką valgėme duoną sausą... Tačiau buvo verta.

Ar visada taip spontaniškai keliaujate? Beveik visada. Interneto puslapių, kuriuose siūlomi įvairūs „keisti“ skrydžiai, yra iš tikrųjų labai daug. Tačiau nebus taip, jog skrisi įprastais maršrutais, tokiais kaip Vilnius–Frankfurtas–Bankokas, ar ne? Priešingai – skraidysi po visą pasaulį. Pavyzdžiui, mes į Tokiją skridome iš Barselonos, o grįžome į Romą. Tačiau tol, kol yra labai patogus ir pigus susisiekimas Europoje, problemų dėl to neiškyla. Taigi daugiausia taip ir keliauju. Nebent yra kažkoks renginys, tada prie tos šalies, kur jis vyksta, dar derinu kitas keliones. Štai po Vietnamo mes dar spėjome pabuvoti Vokietijoje – su vaikais vykome stebėti „Formulė 1“ lenktynių.

Kiek laiko ruošiatės toms į pašto dėžutę įkrintančioms kelionėms?

Nėra jokių tikslų. Tiesiog aš žiūriu, analizuoju per keliolika įvairių kelioninių puslapių, didžiausius foru-

Visų pirma mes nepuolėme į jokius ekstremalumus. Nevalgėme šunų ir nevažiavome į gyvačių fermas, kur tau iškepa gyvatę, gali gerti jos kraują. Su higiena, taip, jie prasilenkia, bet tik gatvės restoranai. Maistas nepaliko didžiulio įspūdžio, tačiau tai skonio dalykas. Jis nėra blogas, tiesiog tokios šalies virtuvė mums nebuvo itin išskirtinė. Galbūt per blanki – per daug visokių troškinių ir panašiai. Net ir geruose restoranuose valgant tradicines sriubas ar dar kažką yra labai skanu, tačiau tai nėra kažkas tokio labai ypatingo – ką mes pajuntame valgydami tailandietišką ar japonišką maistą. Jeigu reikėtų lyginti iš jau išbandytos azijietiškos virtuvės – kinų, japonų, tailandiečių ir šitą – tai, sakyčiau, Vietnamas susilauktų mažiausiai pagyrų. Higiena, aišku, atskiras klausimas, čia reikia nemažai drąsos tam išbandyti. Tarkime, ponia tiesiog į gatvę išsineša puodą, pastato tris mažytes kėdutes – ir tai jau restoranas. Ten burzgia motoroleriai, aplink bėgioja šunys, o šalia viso to pjaustoma mėsa. Kai kurios ypač verslios vietnamietės dar ir benzino kolonėles šalia įkuria: turi tokias litrines menzūrėles su dyzeliu, privažiuoja motoroleris ir jį susipila. Ten rankų niekas po to nesiplauna ir toliau ruošia maistą. Visam tam tiesiog reikia užmerkti akis.

2013 SPALIS–GRUODIS

Ką šios kelionės metu labiausiai norėjote pamatyti? Kokius tikslus buvote sau išsikėlę?

Kokį įspūdį padarė Vietnamo virtuvė? Ar tiesa, kad nepaisant prastos higienos vietiniuose restoranuose, ten neįtikėtinai skanus maistas?

PLATUMOS

Man tai vienas didžiausių malonumų, tad aš visada tai darau pats ir darau pakankamai kruopščiai. Kad ir šiemet – Vietnamui ruošiausi dvi savaites. Bet aš turiu omenyje dvi savaites po aštuonias valandas per parą. Tai, aišku, išsidėliojo per maždaug pusantro mėnesio, bet paskaičiavus.... užtruko apie 80 valandų. Čia buvo viena kruopščiausiai paruoštų kelionių. Net ir vietos, kur valgysime, buvo iš anksto suplanuotos, patikrintos, paskaityti atsiliepimai, sudėlioti maršrutai, kad turistiniai taškai pasibaigtų tą dieną, ties vienu ar kitu iš anksto numatytu restoranu. Žinoma, tokie dalykai užima laiko, bet man patinka tai daryti.

mus. Ką ir kaip žmonės dėliojasi, kokie yra jų grafikai, kaip ir ką jie nori pamatyti, kur yra jų bazė, kur jie apsistoja, ar pasilieka vienoje vietoje, ar važinėja. Pavyzdžiui, mano pirma mintis buvo atskristi į Bankoką ir aplankyti vadinamąjį Azijos trikampį – Tailandas–Vietnamas–Kambodža. Po to, kai pradėjau gilintis į datas, pamačiau, kad Kambodžą teks palikti kitam kartui, nes tiesiog būtų per mažai laiko. Netgi tą patį Vietnamą man parekomendavo dalyti į dvi dalis, atsisakyti kažkurios pusės. Nusprendėme, kad norime išbandyti šiaurę. Ten yra Halongo įlanka, Sapos slėnis, daug kitų tokių taškų, iš kurių gali išvažiuoti, kai tavo bazė yra Hanojuje. Tai sudėlioji ir taip susidaro tos 80 valandų. Žiūri, dėlioji, skaitai, kokias klaidas padarė kiti, kuo jie buvo nusivylę, kaip užsisakinėjo paslaugas, ką darė patys, ką pirko ir t. t. Tikslas ir yra toks – pamatyti kuo daugiau, valgyti gerai, vengti turistinių restoranų – valgyti tai, ką valgo vietiniai. Visada stengiuosi nevalgyti taip: ėjau ėjau ėjau, apžiūrėjau tą ir tą, išalkau ir nuėjau į pirmą pasitaikiusį restoraną. O tai jau dažniausiai būna turistiniai restoranai, kuriuose nėra blogai, bet kažkokios patirties ar įspūdžių tikrai negausi.

R A K U LB BR AI K M AĖ S Aišku, mes valgėme ir nieko mums nenutiko. O Taivane buvome kur kas labiau nukentėję nuo maisto... Tačiau Vietnamo gatvės virtuvė mums nesukėlė labai didelio noro ir toliau ragauti ten paruoštų patiekalų. Vėliau mūsų draugai vietnamiečiai pasakojo, kad jie yra prie to įpratę – jei valdžia pradėtų taikyti higienos reikalavimus, jie turėtų užsidaryti, tačiau būtų labai pasipiktinę. Kaip jie sako – jeigu kas nors nori higienos, tegul važiuoja į Europą, Ameriką ar Japoniją. Čia taip yra. Bet yra ir kita medalio pusė. Vietname yra vadinamųjų „topinių“ restoranų, kuriuos rekomenduoja kelionių organizatoriai. Ten būna aukštas aptarnavimo lygis, maisto kokybė, dažnai aplenkiantys geriausius Europos restoranus. Didžiulis privalumas – kainos, kurios labai panašios į esančias mūsų tinklinėse picerijose. Manau, kad nebūtina Vietname visada valgyti tik gatvės maistą. Jį reikia išbandyti, tačiau yra puikių alternatyvų ir restoranuose.

Kurių šalių virtuvės Jums labiausiai įsiminė? Vienareikšmiškai – Tailando, paskui – italų. Aišku, negali sakyti, kad tai buvo grynai itališka virtuvė, nes

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Skorpionų fermoje Tailande

S U . . . Toskanos patiekalai labai skiriasi nuo to, kas gaminama šalies šiaurėje. Dar labai patiko Singapūre, nors atskiros virtuvės jie neturi – ten keleto kultūrų mišinys. Bet tai ir žavi – kaip jie sugeba meistriškai sumaišyti indų, kinų, tailandiečių maisto gaminimo tradicijas. Aš – azijietiškos virtuvės mėgėjas. Kai važiavome į Japoniją, vienas mano tikslų buvo susigrąžinti tikėjimą sušiais. Mat kai jie tik atsirado Lietuvoje, buvau gerokai jų atsivalgęs, nebegalėjau pažiūrėti net ir į labai kokybiškus. Japonijoje per keletą kartų vėl juos pamėgau. Lietuvoje nėra gerų sušių, net ir japonų restoranuose. Bet keisčiausia, jog dabar man sušiai skaniausi „Rimi“ parduotuvėje (juokiasi).

Minėjote, kad Taivane buvote apsinuodiję. Mes nukentėjome ne dėl vietinės virtuvės klaidų. Norėdami pailsėti nuo vietinio aštraus maisto, nuėjome į skandinavų restoranėlį. Ten suvalgytais makaronais taip apsinuodijome, kad keturias dienas negalėjome pakilti iš lovų. Vietiniai galiausiai mums pasakė, kad to ir buvo galima tikėtis, mat valgėme maistą, kuris Taivane nei auginamas, nei gaminamas.

Sapos slėnis Vietname

Grįžkime prie Vietnamo. Ten lankėtės pirmą kartą, tikrai visko nespėjote pamatyti. Ar grįžtumėte į jį dar kartą? Ir kodėl?

Taip, keliavęs esu du kartus. Iš mano viešų pasisakymų kartais galbūt atrodo, jog aš esu labai nusiteikęs

2013 SPALIS–GRUODIS

Ką manote apie tradicines keliones? Savaitė ar dvi praleistos kurorte prie baseino, keletas ekskursijų su gidais... Ar pats esate taip keliavęs?

PLATUMOS

Ne. Tikrai neturiu nieko prieš Vietnamą. Bet tokių įspūdžių, kurie mane sukrėstų, nebuvo. Kelionių skaičius yra ribotas, o pasaulyje yra dar labai daug šalių, kuriose nebuvome. Nebent turėčiau daugiau laiko ir keliaučiau po kelias šalis. Jei tai būtų Kambodža, tai galbūt keliaučiau per Mekongo deltą į patį pietinį Vietnamą. Didžiųjų Vietnamo miestų, tokių kaip Hanojus arba Hošiminas, nebesirinkčiau. Buvo tikrai įdomu pamatyti, pasižiūrėti. Jeigu manęs klaustų, ar verta važiuoti, atsakyčiau, kad tikrai verta. O ar verta važiuoti antrą kartą – tikrai ne. Geriau tą laiką paskirti kitai šaliai, pvz., Indonezijai, Kambodžai, Laosui, Malaizijai ar kitam naujam įspūdžiui.

prieš tokias keliones ar kelionių agentūras. Iš tikrųjų manau, kad didžioji jų dalis nesuteikia tiek paslaugų už pinigus, kuriuos pasiima. Bet aš puikiai suprantu tuos žmonės, kurie atidirba vienuolika mėnesių ir galbūt nelabai žino, kur ieškoti, ar paprasčiausiai neturi nei laiko, nei noro tą daryti. Jie nueina, nusiperka ir iš karto gauna visą kelionės planą. Pirmą kartą prieš kokius trylika metų aš buvau užsisakęs sudėliotą kelionę automobiliu po Europą. Tai buvo vienas didžiausių mano nusivylimų – niekas nepatikrinta, nesužiūrėta, kur beužsukdavom, ten nedirbdavo, ir panašiai. Patys standartiškai esame du kartus važiavę į Turkiją dėl vienos priežasties – tuo metu mūsų vaikams buvo po trejus ir ketverius metus, todėl su tokio amžiaus vaikais tai yra idealios atostogos. Tad aš puikiai suprantu žmones, kurie keliauja vieną kartą per metus, nori patogaus skrydžio, komforto ir visą laiką gulinėti prie baseino. Pavyzdžiui, Dominykoje mes patys praktiškai neišėjome iš viešbučio. Buvome tiek pavargę po labai intensyvių trejų metų, kad daugiau nieko ir nereikėjo. Dešimt dienų praleidome tokiam, kaip aš sakau, gulimajam poilsiui. O prieš Vietnamą paklausiau žmonos, ar nori gulimo, ar aktyvaus poilsio. Nes buvo galima sėkmingai porą dienų pabūti Vietname, paskui

R A K U LB BR AI K M AĖ S nuskristi į kitą vietą, užsisakyti viešbutį ir pailsėti. Tačiau ji pasirinko antrą variantą, o poilsis buvo toks aktyvus, kad vėliau ji pasakė: „Aš darbo dienomis ne visada taip keliuosi, nes būna ir laisvų dienų“. O čia – priešingai – kiekviena diena prasidėdavo su žadintuvu, viskas suplanuota nuo ankstyvo ryto. Daug kas stebėjosi, kad sulaukę beveik 35 metų vis dar keliaujame kaip studentai. Iš tikrųjų mes važiavome autobusu į Varšuvą, iš jos skridome į Dohą, ten norint išeiti į gatvę reikia vizos, todėl nakvojome oro uoste. Iš Dohos skridome į Bankoką, ten mums nepasisekė su viešbučiu, todėl vėl nakvojome oro uoste. Tačiau man tai visai nekliudo – pats procesas yra malonus. Yra žmonių, kuriems jis yra nemalonus: jei būtų jų valia, jie spragtelėtų pirštais ir iš Vilniaus iškart atsidurtų Marmaryje, kur ilsėdamiesi gulėtų savaitę. Man yra smagu skristi, matyti tuos pačius oro uostus, daug kažkur keliaujančių žmonių... Ir jei man dabar pasakytų, kad galėsiu tik vieną kartą per metus keliauti, tai nuvysčiau kaip orchidėja.

Ar į tokias ekstremalias keliones jau pasiimate ir vaikus?

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Pernai mes pasiėmėme juos į Japoniją. Tačiau supratome kad jiems dar ankstoka į tokias keliones. Nors ir buvo paruošta specialiai vaikams skirta programa („DisneyLand Tokyo“, „Tokyo for Kids“ ir pan.), tik ji ir buvo jiems įdomi, kita dalis jų visiškai nedomino. Bet labai smagų laiką praleidome Vokietijoje. Gyvenome kempinge kartu su visais „Formulė 1“ gerbėjais, žiūrėjome lenktynes, po to važiavome į pramogų parką. Tai buvo tikra šeimyninė kelionė. Manau, kad į Turkiją ar Graikiją tiesiog viešbutiniam poilsiui irgi būtų galima su jais nuvažiuoti. O tam, kad galėtume pasiimti vaikus į kultūrines keliones, galbūt dar pora metų reikėtų palaukti.

Kurie žemynai Jūsų dar mažiausiai paliesti? Afrika, bet aš per daug ten nesiveržiu. Mat Maroke praleidome bene prasčiausias savo atostogas gyvenime. Suprantu, kad Marokas dar nėra tikroji Afrika, tačiau kol kas kelionę vis atidėliojame. Labai mažai paliesta Pietų Amerika – aplankiau tik Rio ir jo apylinkes. Mane labai traukia centrinė Amerika, kur visiškai nieko nėra, tačiau tai prieštarauja mano kelionių vizijai, nes kol kas niekas nesiūlo kokio nors patrauklaus kelionės varianto. Visada mielai grįžčiau į Aziją, nors šis žemynas jau yra vienas iš labiausiai „išvaikščiotų“. Australija ir Naujoji Zelandija – svajonių žemynai, bet kol kas pagal esamus darbo grafikus mes negalime sau to leisti. Būtų nelogiška ten vykti vos dešimčiai dienų.

S U . . . O kaip poilsis ir atostogos Lietuvoje? Ar mėgstate jas leisti gimtinėje? Labai, tačiau tai trumpos savaitgalio atostogos. Sėdame į mašiną ir traukiame paplaukioti baidarėmis ar ieškoti kokių kitų pramogų. Nors mano tėviškės sodyba yra pajūryje, aš ten galėčiau nuvažiuoti ir ramiai ilsėtis, tačiau jūra man yra per šalta. Palanga – per daug sausakimša, ten praleisti pusdienį man yra daugiau nei pakankamai. Neringos irgi kol kas neatrandame – nematome to žavesio, kuris tikrai yra. Jei reikėtų rinktis, ar keliauti po Lietuvą, ar važiuoti į užsienį, aš rinkčiausi antrą variantą. Tačiau Lietuvoje yra puikių vietų, kurias gali aplankyti per ilgąjį savaitgalį ir tam nereikia didelio planavimo. Užtenka 25 minučių prie kompiuterio – susidėlioji maršrutą ir važiuoji. Naujas laisvalaikio praleidimo būdas, kurį mes neseniai atradome, tai lobių ieškojimas. Tai labai padeda vaikams pamatyti ir susipažinti su mūsų šalimi. Tai jiems kur kas įdomiau, nes pamato visas gražiausias Lietuvos vietas.

Kurias Lietuvos vietas pirmiausia rekomenduotumėte savo draugui svečiui iš užsienio? Priklausomai nuo to, kiek jis turi laiko. Jeigu atvažiuotų mano draugas, kuriam aš turėčiau aprodyti šalį per keturias dienas, tuomet viena diena būtų skirta Vilniui – čia tiek daug vietų – per vieną dieną sunku suspėti viską pamatyt. Po to nuvežčiau jį į kurį nors nacionalinį parką – pas dzūkus arba aukštaičius; su lietuviška pirtimi, baidarėmis ir visu kitu. Žinoma, nuvežčiau į Neringą, nes ji vis dar daro atvykėliams įspūdį. O toliau viskas priklauso nuo poreikių. Jeigu svečiai labai nori kultūrinio gyvenimo, tai viena, jei aktyvaus poilsio – yra visokių pramogų: nuo žygių pelkėmis, skrydžių parasparniais ir t. t. Tik reikia noro – ir suplanuosi tris puikaus poilsio ir pramogų dienas Lietuvoje. Iš tolimų šalių atvykę svečiai nori pajusti tą mažą šalį, kai per tris valandas iš vieno krašto gali atsidurti kitame. Jiems neretai tiek laiko užtrunka nuvykti į darbą, o čia per kelias valandas pervažiuoji visą šalį. Tai, mano nuomone, vienas didžiausių mūsų šalies privalumų.

Koks būtų Jūsų patarimas keliaujantiems į tolimas egzotiškas šalis? Pirmas patarimas – važiuoti į jas (šypsosi). Žinoma, ir pasiruošti tokioms kelionėms. Nepagailėti laiko patiems pasiskaityti, pasidomėti, pabendrauti su vietiniais. Nebijoti išeiti iš tradicinių turistinių rėmų, standartinių viešbučių ir pan. Tai ir yra pats smagumas.

27 Pasivaikščiojimas ir pokalbis su Juodųjų H’Mongų genties moterimis Vietname

2013 SPALIS–GRUODIS

Nenorėčiau turėti tobulos kelionės, nes tai reikštų, kad po jos viskas eitų blogyn. Mano pagrindinis tikslas yra kiek įmanoma efektyviau išleisti pinigus ir savo laiko sąnaudas. Tai nereiškia, kad mes taupome. Efektyvumą gali reikšti prabangiame restorane išleisti pinigai ypač brangiai vakarienei, kurią mes atsiminsime visą gyvenimą. Aš visada siekiu išlaikyti balansą tarp patirtų įspūdžių ir išleistų pinigų. Nes jei važiuoji tik tam, kad būtų kuo pigiau, nieko gero iš to neišeis. Jei gali sau leisti neskaičiuoti pinigų – tai jau kitas dalykas, bet tuomet dažnai žmonės ir nežino, ką nori pamatyti, patirti.

PLATUMOS

TOBULA KELIONĖ PAGAL ANDRIŲ TAPINĄ

R A K U LB BR AI K M AĖ S

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

KLAUSIMAI

S U . . .

KELIAUTOJAMS

ARTŪRAS MICKUS

Projekto „Svajonių Australija“ įkūrėjas ir vadovas http://svajoniuaustralija.lt

Kuriame pasaulio mieste jaučiatės kaip namuose? Kodėl?

Kaip Lietuvą pristatote užsieniečiams? Kokius dalykus akcentuojate?

Jaučiuosi gerai visuose pasaulio kampeliuose, esu pasaulio, ne šalies ar miesto žmogus. Dar gyvendamas Lietuvoje turėjau galimybę dirbti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Visi šie miestai turi daug žavesio, tik reikia jį atrasti.

Žmonėms, kuriems įdomu, iš kur mes esame, dažnai papasakoju šiek tiek istorijos ir tai, kad Lietuva prieš kelis šimtmečius buvo viena didžiausių Europos valstybių. Daugiau sukuosi verslo sferoje, akcentuoju greitą šviesolaidinį internetą, gražiausias pasaulyje moteris, taip pat informacinių technologijų įmones, kurios pasiekė pasaulinio garso šlovę: „GetJar“ su Ilja Laurs priešakyje, „Pixelmator“ su broliais S. ir A. Dailidėmis, o nuo šių metų ir „Ambersail“ su Simonu Steponavičiumi. Lietuvos vardas vis garsiau skamba užsienyje ir tuo labai džiaugiuosi. Tikiuosi ir aš kažkada prisidėti.

Šiuo metu savo namais vadinu Sidnėjų Australijoje. Čia kuriu verslą, studijuoju, mėgaujuosi šiltu oru ir egzotika, kuri mane supa. Čia gali ryte slidinėti, o vakare čiuožti bangomis – ir viskas tik kelių valandų atstumu. Australija išties parodė, kaip reikia teisingai gyventi ir kokios problemos yra įsišaknijusios lietuvių tautoje. Čia išties norisi gyventi.

Kokios yra įsimintiniausios lauktuvės, kurias teko gauti / parvežti iš svečios šalies?

Kultūrinis šokas išties būna praktiškai kiekvienoje šalyje. Pvz., Azijos gyventojai valgydami garsiai čepsi. Iki šiol persėdu prie kito stalo, jeigu pamatau tokių žmonių būrelį, nes tai man nepriimtina. Australai išties nustebino tuo, kad jie niekur neskuba ir yra atsipalaidavę. Taip pat jie yra neišprusę informacinių technologijų sferoje – dėl bet kokio nesklandumo, susijusio su kompiuteriu, kviečia specialistus, kuriems moka ir po 100 dolerių už valandą.

Esu sutikęs daug emigrantų iš visų pasaulio šalių, ir visi vienbalsiai teigia, jog dauguma porų atvažiavusios išsiskiria, nes merginos susivilioja turtingais ir dėmesį rodančiais vyrais, kartais nutinka ir priešingai. Mitas ar ne, negaliu to pasakyti, tačiau iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad išsaugoti santykius svečioje šalyje yra labai sunku. Todėl norėčiau agituoti visas poras likti kartu – tik būdami kartu jūs įveiksite visas problemas ir sunkumus. Lengvesnis kelias dažniausiai būna klystkelis, o problemos linkusios kartotis. Sėkmės visiems keliaujant!

2013 SPALIS–GRUODIS

Ar yra tekę patirti kultūrinį šoką? Papasakokite plačiau.

Išties emigracija į Australiją parodė visas savybes, kurias turiu aš ir aplinkiniai, čia gali pamatyti, kas iš tiesų drąsuolis narsuolis, o kas tik greitas į krūmus dėti. Sutikau daug lietuvaičių, kurie daugiausia moka dirbti liežuviu, bet kai ateina laikas veikti, sprunka į krūmus. Svetima šalis parodo, kiek stiprios tavo svajonės ir kiek jėgų esi pasirengęs įdėti, norėdamas jas pasiekti. Pranašu savo šalyje netapau, tačiau žmonės čia vertina gerą darbą ir blaivų protą.

PLATUMOS

Įdomiausi suvenyrai, kuriuos teko dovanoti, būtų džiovintos kengūros sėklidės bei aborigenų bumerangas. Pirmas gaminys išties yra labai populiarus suvenyras Australijoje, čia iš kengūrų gaminami įvairūs gaminiai – atidarytuvai, kilimėliai ir pan. O aborigenų bumerangas išties įdomus dalykas. Raštas, spalvos, rankų darbas suteikia mistikos – šią dovaną dauguma pasidėjo matomoje vietoje.

Ar tiesa, kad žmogų geriausiai pažinsi keliaudamas? Galbūt teko tuo įsitikinti asmeniškai?

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

R A K U LB BR AI K M AĖ S

2 3

KAROLIS IR EDITA ŽUKAUSKAI www.100dienu.lt

S U . . .

Kuriame pasaulio mieste jaučiatės kaip namuose? Kodėl? Tyčia pabandėme abu atsakyti į klausimus atskirai ir pažiūrėti, kas sutaps, kas ne. Abiem vieninteliai namai – Vilniuje, kad ir kiek bekeliautum, nė vienas miestas netapo tokiu, kad jaustumeis kaip namie. O ir gerai – jei taip pasijaustume, vadinasi, tame mieste trūktų smalsumo, noro eiti, ieškoti, atrasti. Nes kartais patys pagalvojame, kad reikėtų visą Vilniaus centrą kada nors išnaršyti turistų akimis. Juk gimtajame mieste ir gyveni kaip namuose, nebesistengi atrasti kažko naujo, o kartoji tai, kas buvo geriausia, lankai daugmaž tas pačias vietas. Yra keli miestai, kuriuos pažįstame geriau, buvome ne kartą ir ne du, bet nepaisant to, džiaugiamės, kad ten nesijaučiame kaip namie.

31 Ar yra tekę patirti kultūrinį šoką? Papasakokite plačiau. Ne šokas, bet labai didelis įspūdis, įstrigęs iki šiol, abiem buvo pirmą kartą nusileidus Azijoje, Indonezijos sostinėje Džakartoje. Karšta, drėgna, milijonas motorolerių, pilnos gatvės žmonių net ir naktį – pasijutome taip, tarsi pirmą kartą išvykę į užsienį – kai daug apie jį skaitei, žinai, kaip kas atrodys, bet galiausiai atvykus emocijos būna daug stipresnės, nei galėjai pagalvoti. Iš atskirų kelionių tokį jausmą Editai dar sukėlė Aliaska, o Karoliui – Grenlandija. Editą tąkart nustebino žmonių draugiškumas ir nuoširdus domėjimasis kitu, ten norisi ir pačiam daug šypsotis, nes tau šypsosi. Karoliui kelionė į Grenlandiją buvo tarsi į nepažintą žemyną, todėl vos nusileidus buvo įdomi kiekviena smulkmena – kaip tokiame ledo kalne gyvena vietiniai. Bet kelionėse lengva priprasti net ir prie didžiausių keistenybių – nebuvo tokios šalies, kuri atbaidytų ir į ją nebesinorėtų grįžti.

Kaip Lietuvą pristatote užsieniečiams? Kokius dalykus akcentuojate?

Ar tiesa, kad žmogų geriausiai pažinsi keliaudamas? Galbūt teko tuo įsitikinti asmeniškai? Taip, abu tam pritariame. Kelionėse per keletą dienų patiriami išbandymai atskleidžia daugiau nei ramus gyvenimas savo šalyje per pusmetį ar metus. Patys tuo irgi įsitikinome – po savaitės draugystės nusipirkome bilietus atostogoms Kipre, dar po pusmečio, 2009 metais, viską metę išvykome į pietryčių Aziją šimtui dienų – geresnio būdo pažinti vienas kitą iki didžiausių smulkmenų net nebuvo galima įsivaizduoti. O ir daug draugų lietuvių turime tokių, su kuriais susipažinome ne Lietuvoje, o kelionių užsienyje metu – grįžus bendravimas tęsiasi.

2013 SPALIS–GRUODIS

Patys lauktuves dažniausiai vežame tik šeimos narių vaikams (nes jei vežtumėme visiems, bagažas turėtų būti įspūdingai didelis), todėl nieko tokio išskirtinio į galvą nešauna. Jei pastebime ką nors įdomesnio, būdingo tai šaliai, – nuperkame ekspromtu, niekada neplanuojame iš anksto, kad pirksime tam, tam ir tam. Pvz., iš Gruzijos kažkada vežėme gruziniškas kepures, kurios puikiai tiko lietuviškoms pirtims. Kartais sau ar kitiems vežame prieskonių, ypač iš tokių šalių kaip Tailandas, Marokas, Gruzija ir pan. Esame vežę nedidelių akmenų iš įdomesnių vietų juos renkantiems žmonėms. O dažniausiai mūsų lauktuvės – kalnas nuotraukų ir aprašymai prie jų, padedantys kitiems keliauti po tas šalis.

PLATUMOS

Kokios yra įsimintiniausios lauktuvės, kurias teko gauti / parvežti iš svečios šalies?

Tai labai priklauso nuo šalies, kurioje esame. Pavyzdžiui, Filipinuose, kad ir kiek jie toli nuo Lietuvos bebūtų, užtenka paminėti krepšinį ir Sabonį – dauguma tada prisimena Lietuvą kaip krepšinio šalį, nes Filipinai irgi tokie yra (jei neklystu, tėra tik dvi valstybės pasaulyje, kur krepšinis yra pagrindinė sporto šaka, – Lietuva ir Filipinai). Gruzijoje nereikia net pristatinėti, vos pasakius, kad esi lietuvis, vynas ima lietis laisvai, taksistai daro nuolaidas kelionėms. Visada stengiamės paaiškinti, kad Lietuva – ne Rusija, kad lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, kad esame Europos Sąjungoje ir t. t. Keista, kad kartais tai tenka aiškinti net tiems patiems vokiečiams, kurie ne visada žino, kur yra „Litauen“. Kuo mažesnė valstybė, tuo, pastebėjome, geresnis jos gyventojų geografijos suvokimas.

R A K U LB BR AI K M AĖ S

S U . . .

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

VAIDA SAVICKAITĖ

Tinklaraščio „Gyvenu gerai“ autorė http://gyvenugerai.wordpress.com

33 Kuriame pasaulio mieste jaučiatės kaip namuose? Kodėl?

Kokios yra įsimintiniausios lauktuvės, kurias teko gauti / parvežti iš svečios šalies?

Kaip Lietuvą pristatote užsieniečiams? Kokius dalykus akcentuojate?

Taip jau paprastai susiklosto, kad lauktuves dažniau daliju aš, o ne gaunu pati. Bet dovanoti ir matyti džiugią artimo šypseną man dvigubas malonumas, todėl pati lauktuvių nepasigendu. Įsimintiniausia? Nežinau, neskiriu joms labai daug dėmesio. Seniau pirkdavau magnetukus, pakabučius ir panašias smulkmenas, dabar perėjau į praktiškesnių lauktuvių lygmenį: magnetukus dovanoju tik tiems, kas juos kolekcionuoja. Mamai, pavyzdžiui, visada parvežu kavos (esu parvežusi iš Bahamų, Balio, Kambodžos, Filipinų), dovanoju prieskonių, arbatos, papuošalų arba kokių nedidelių daiktų, kuriuos galima panaudoti buityje (pvz., Balyje gamintus stiklo mozaikos padėkliukus puodeliams). Mėgstu valgomas lauktuves. Kartais grįžusi iš egzotiškų kraštų ir parsivežusi reikiamų sudedamųjų dalių pagaminu kokį neįprastą patiekalą – namiškiams patinka. Taip pat visada ir iš visur draugams išsiunčiu pluoštą atvirukų.

Apie Lietuvą visuomet labai mielai pasakoju užsieniečiams. Visgi tai mano namai ir mano šalis, kuria didžiuojuosi. Pasakodama dažniausiai akcentuoju pasiilgstamą Vilnių (senamiestį, naktinį, kultūrinį gyvenimą), Trakus, pajūrį ir nacionalinius parkus. Visuomet pažymiu, kiek daug gražių ežerų mes turime, kiek daug upelių, kaip smagu vasarą leistis į baidarių žygius. Neužmirštu ir etnografinio paveldo. Akcentus dėlioju pagal pašnekovą: vienam įdomu, kad mes kepame duoną ir renkame grybus, kitas stebisi, jog Lietuvoje smarkiai populiarėja jėgos aitvarų ir kiti ekstremalūs vandens sportai, trečiam aktualu, ar turime skanaus alaus ir kiek jis kainuoja bare.

Niekada nenorėjau į Indiją. Galvojau, kad dėl skurdo, žmonių kiekio, karščio, tvaiko, sąmyšio ir elgetaujančių vaikų man ten būtų nemažas kultūrinis šokas. Visgi keliaujant į Indiją tam būtų galima morališkai nusiteikti, o nukeliavusi į Filipinus ir visa tai netikėtai atradusi savo kailiu patyriau, ką reiškia kultūrinis šokas. Net kelias dienas nesijaučiau saugi: eini gatve, elgetos be rankos pirštų tiesia į tave plaštakas, vaikai tampo už rankinės – atrodo, ap-

Tikrai taip. Tiesa ir tai, kad keliaudamas geriausiai pažinsi ne tik žmogų, su kuriuo keliauji, bet ir save. Bet kuris iš mūsų kelionėje atsiribojęs nuo įprastos kasdienės aplinkos ir patekęs į netikėtas situacijas reaguoja skirtingai. Šios reakcijos ir veiksmai žmones gali suartinti arba – priešingai – atskleisti tas charakterio puses, apie kurias net neįsivaizdavai. Aš jaučiuosi laimingas žmogus, nes turiu kelionių kompanionę, patikrintą tūkstančiuose kilometrų ir šimtose situacijų. Visiškai tikėdama tuo, ką sakau, galiu tvirtinti, kad su savo geriausia drauge galėčiau keliauti aplink pasaulį, nes geresnį kelioninį duetą sunkiai įsivaizduoju.

2013 SPALIS–GRUODIS

Ar yra tekę patirti kultūrinį šoką? Papasakokite plačiau.

Ar tiesa, kad žmogų geriausiai pažinsi keliaudamas? Galbūt teko tuo įsitikinti asmeniškai?

PLATUMOS

Jungtinėse Amerikos Valstijose, Oregono valstijoje, yra toks mažas ir jaukus miestelis – Hood River’is. 12 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, o jaučiuosi sava – lyg namuose. Po visų mano tolimų ar artimų kelionių šis miestukas, jo apylinkės ir gyvenantys žmonės mano širdyje saugo ypatingą vietą. Ten esu praleidusi dvi savo nuostabiausias gyvenimo vasaras ir mielai praleisčiau dar bent dvi. Kiekvieną kartą, kai netyčia internete pamatau tų apylinkių nuotraukas, viduje kažkas sukirba. Man Hood River’is – tai ta vieta, į kurią tikrai visada užsuksiu, būdama toje pasaulio pusėje. Gal dėl prisiminimų, sentimentų, ten sutiktų ir paliktų draugų, o gal iš dėkingumo, kad jaunai mergaitei iš Suvalkijos lygumų, daug ko savo gyvenime nemačiusiai, atvėrė akis į šį didelį ir nuostabų pasaulį.

vogs, vos nusuksiu akis. Eini kur nors vėlai vakare, už nugaros kažkas seka – vėl atrodo, kad apvogs. Prieš skrydį šalia sėdintis žmogus meldžiasi – atrodo, lėktuvas nukris, autobuso vairuotojas prieš kelionę žegnojasi – vėl įtari kažką negera... Bet taip tik kelias pirmąsias dienas, kol akys apsipranta su kultūriniais skirtumais. Paskui net tokie dalykai kaip keleivių registravimas ir įlaipinimo pasų išrašymas rankiniu būdu kelia tik šypseną. Autobuse važiuojant su gaidžiais tikiesi, kad jie bent jau daug negiedos ir džiaugiesi, kad apskritai į tą autobusą tilpai. Kai netelpi – spaudiesi tarp vietinių ant autobuso stogo ir vienintelis rūpestis belieka, kaip laiku palenkti galvą, kai važiuoji per medžių šakas, ar kaip nenusiristi nuo autobuso stogo nutirpus kūnui. Kultūrinis šokas ištinka tuomet, kai kažko nesitiki. Jį galima susilpninti prieš bet kurią kelionę daugiau pasidomėjus lankomos šalies kultūra, kasdieniais įpročiais, tautos mentalitetu.

R A K U LB BR AI K M AĖ S

S U . . .

AIDAS BUBINAS

Profesionalus videooperatorius, žurnalistų autoklubo narys, keliautojas, burlenčių instruktorius, alpinistas.

Kuriame pasaulio mieste jaučiatės kaip namuose? Kodėl? Kaip namie jaučiuosi tik namie. Nei viena pasaulio vieta, kad ir kokia ji graži, nuostabi bebūtų, neatstos gimtinės. Vietų, kuriose gyventi kurį laiką būtų patogu ir malonu, yra tikrai daugybė, bet man sėdėti vienoje vietoje, ar tai būtų namai, ar svečia šalis, yra sudėtinga. Keliauti man patinka dėl paties proceso, o ne dėl tikslo. Todėl geriausiai jaučiuosi keliaudamas, o ne kažkurioje vietoje.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Kokios yra įsimintiniausios lauktuvės, kurias teko gauti / parvežti iš svečios šalies? Lauktuvių filosofija – atskiras klausimas. Vienintelės lauktuvės, kurias parvežu iš svečios šalies, yra magnetukai. Kelionių pradžioje veždavau lauktuvių visiems artimiems žmonėms ir draugams, bet tuomet kelionių kaina išaugdavo beveik dvigubai. Šiame gyvenimo tarpsnyje, kai į svečias šalis įvairiausiais tikslais išvažiuoji po keliolika ar net kelias dešimtis kartų, lauktuvių vežimas yra kažkoks nesuprantamas procesas. Panašiai kaip vežtum lauktuves iš Kauno ar Panevėžio.

Ar yra tekę patirti kultūrinį šoką? Papasakokite plačiau. Mano kelionių geografija nėra plati ir apsiriboja tik europine pasaulio dalimi bei azijine Rusija. Na, dar Egiptas – tiek turistinis, tiek neturistinis, bet net ir jame viskas pakankamai aišku ir suprantama. Taip, yra keistų, nesuprantamų dalykų tiek kaip europiečiui, tiek kaip krikščioniui, bet vietinius žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra: su savais papročiais, įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Jei pradėsi skeryčiotis ir musulmonui aiškinti, „kaip reikia žegnotis“, geruoju tai gali nesibaigti. Jei jau esi svečiuose, tai ir elkis

kaip svečias. Nuėję į svečius pirmą kartą nepradedate aiškinti, kokia spalva sienas dažyti ar kur šiukšles mesti. Kultūrinį šoką gali patirti, jei įsivaizduoji, kad visame pasaulyje turėtų būti taip, kaip tavo kaime. Kitu atveju, aplinkiniai įvykiai gali sukelti nuostabą, bet ne šoką.

Kaip Lietuvą pristatote užsieniečiams? Kokius dalykus akcentuojate? Lietuvą pristatau kaip gražų, ramų ir lietingą kraštą. Šiuo metu nebereikia ilgai gražbyliauti, kad papasakočiau, kokia tai graži šalis. Pakanka parodyti Mariaus Jovaišos knygą „Neregėta Lietuva“. Na, mes didžiuojamės savo Trakų pilimi, Gedimino bokštu,

Keliautojai sako, kad žmogaus charakteris ir asmenybė atsiskleidžia ekstremaliose situacijose. Tuomet žmogus nebeturi laiko vaidinti ir mūvėti kaukės, jis turi būti susikoncentravęs ties problemos

2013 SPALIS–GRUODIS

Ar tiesa, kad žmogų geriausiai pažinsi keliaudamas? Galbūt teko tuo įsitikinti asmeniškai?

sprendimu, nuo kurio galbūt priklauso ir jo gyvybė. Kelionėse, jei kalbama apie ilgas ir nepatogias keliones, o ne dviejų valandų skrydį į Turkijos penkių žvaigždučių viešbutį, žmogus yra ištraukiamas iš jo komforto zonos. Nuovargis, kartais alkis ar troškulys tą situaciją taip pat padaro šiek tiek ekstremalesnę nei įprasta. Tuomet pamatai tokį žmogų, kurio nepamatysi Vilniaus gatvėse. Ar tai gerai, ar ne, nežinau, nes mes visi be išimties dėvime tam tikras kaukes. Savybių, kurias pamatei keliaudamas, galbūt niekada daugiau gyvenime neišvysi toliau bendraudamas su tuo žmogumi įprastoje aplinkoje. Nėra vieno ir vienintelio teisingo recepto. Viskas priklauso nuo to, ko tikiesi iš žmogaus ir ką keliaudamas pažinai.

PLATUMOS

bet, tiesa pasakius, pavažinėjus po pasaulį tų pilių ir bokštų pristatyta tiek, kad mūsų varganu Lietuvėlės paveldu, vargu, ar ką nustebinsi. Visgi kiekviename krašte reikia sugebėti rasti kažką gražaus. Gal tai nėra kažkas išskirtinio ir unikalaus, bet tai yra sava Lietuva – kaip savas vaikas visada yra gražiausias.

YPATINGA LIETUVA

VANDENŲ ROJUS NEMUNO DELTOS REGIONINIS PARKAS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Tekstas: SANDROS KANOPKAITĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO,

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

YPATINGA LIETUVA

SUSIPAŽINKIME SU VANDENŲ ROJUMI VADINAMU PAMARIO KRAŠTU, APIE KURĮ TURBŪT ŽINO KIEKVIENAS. KAS NĖRA GIRDĖJĘS APIE KIEKVIENĄ PAVASARĮ ČIA

Prieplauka Minijos (Mingės) kaime

UŽLIEJAMAS PIEVAS IR KELIUS, O PAVASARĮ IR RUDENĮ PRO ČIA MIGRUOJANČIUS BŪRIUS PAUKŠČIŲ? TAI – NEMUNO

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

DELTOS REGIONINIO PARKO TERITORIJA.

Gaidukas Nemuno deltos regioniniame parke

1992 m. įsteigto regioninio parko plotas – 29 013 ha. Parke saugomas Nemuno deltos kraštovaizdis, gamtos ir kultūros paveldo vertybės. Parko kraštovaizdį formuoja vanduo: tai susipynusios upių vagos, senvaginiai ežerai, Krokų Lanka (ežeras-lagūna), pelkės ir liūnai. Kiekvieną pavasarį čia siautėja gamtos stichijos, vanduo užlieja deltos pievas, užliejamos teritorijos plotas kasmet siekia maždaug 600 kv. metrų. Gausybė vandens telkinių nulėmė didelę vandens paukščių koncentraciją: čia aptinkamos 294 paukščių rūšys, per parko teritoriją driekiasi Arkties–Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias, tad parke įrengti trys paukščių stebėjimo bokšteliai. Keliaujant po Nemuno deltos regioninio parko teritoriją, įdomu sustoti čia esančiuose kaimuose ir miesteliuose, kurie žavi pamario architektūra ir savitu gyvenimo būdu.

39 MINIJA (MINGĖ) Vienas unikaliausių Lietuvos kampelių – Lietuvos Venecija vadinamas Minijos (Mingės) kaimas. Tai abiejuose Minijos upės krantuose įsikūręs kaimelis – įdomu tai, kad kaimynai vienas pas kitą dažniausiai plaukia valtele. Kaimelis išlaikęs autentišką struktūrą, žvejų namelius ir sodybėles. Minijos (Mingės) kaimelis apsuptas pačių žuvingiausių vandenų, todėl ši vietovė – viena svarbiausių žvejų susibūrimo vietų. Tad čia lankantis tiesiog būtina paragauti tikros kuršiškos žuvienės!

RUSNĖ Rusnė – gražus Mažosios Lietuvos miestelis, įsikūręs saloje, Rusnės, Skirvytės ir Atmatos upių apsuptyje. Rusnės

vietovė žinoma nuo XIII amžiaus. XIX a. miestelis garsėjo kaip žvejų uostas, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia buvo įkurtos spaustuvės, veikė knygrišykla, biblioteka. Dar ir dabar istorinėje Rusnės miestelio dalyje, paskelbtoje urbanistikos paminklu, galima išvysti etnografines sodybėles, kurios senovėje sudarė gatvinį kaimelį, taip pat kultūros paveldo objektu paskelbtas žydų bendruomenės kapines, įrengtas 1869–1870 metais. 1997 m. Rusnėje įkurta etnografinė sodyba-muziejus, vaizduojantis tradicinę XIX–XX a. pr. žvejo sodybą. Ją sudaro gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkinė. Muziejus supažindina su senolių lietuvininkų kasdieniu gyvenimu, puoselėja gamtosaugos idėjas.

Kiekvieną pavasarį čia siautėja gamtos stichijos, vanduo užlieja deltos pievas, užliejamos teritorijos plotas kasmet siekia maždaug 600 kv. metrų.

Uostadvaris

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

YPATINGA LIETUVA

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Uostadvario švyturys

Ventės ragas

UOSTADVARIS

VENTĖS RAGAS

1907 m., norint apsaugoti Rusnės ir aplinkinius gyventojus nuo dažnų Nemuno vandenų potvynių, Uostadvario kaime buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri išsiurbdavo vandenį iš apsemtų plotų. Ši stotis yra išlikusi iki šių dienų – restauruotame statinyje įrengtas mažas muziejus, kuriame stovi senas garo variklis. Muziejus, deja, uždarytas, neveikia.

Atklydus į žemės pakraščiu vadinamą Ventės ragą tiesiog būtina užkopti į čia stovinčio švyturio viršūnėje įrengtą apžvalgos aikštelę (Ventės rago švyturys – vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti) – nuo čia atsiveria kvapą gniaužiantis vandenų platybių vaizdas, o nusileidus žemyn galima aplankyti ornitologijos stotį, kurioje kasmet sužieduojama 60–80 tūkst. paukščių.

Prie Minijos žiočių stovintis Uostadvario švyturys – kultūros paveldo objektas, pastatytas 1873–1876 metais. Tai plytinis, briaunotų formų švyturio bokštas, į kurio apžvalgos aikštelę viršuje veda įviji laiptai. Dabar 18 m aukščio švyturys nebeveikia, tačiau yra naudojamas kaip apžvalgos aikštelė.

Pirmasis švyturys Ventės rage buvo pastatytas 1837 m. Medinis švyturys buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis 11 metrų aukščio raudonų plytų švyturys pastatytas 1852 metais. Į jo apžvalgos aikštelę veda seni geležiniai, ornamentais papuošti laiptai. Nuo šios aikštelės galima ma-

Paukščių gaudyklės Ventės ornitologijos stotyje

tyti Kuršių nerijoje esančią Nidą ir auksines kopas bei į vakarus nutolusią Preilą. PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Apsilankius Ventės rage įkurtoje paukščių žiedavimo stotyje galima stebėti vieną unikaliausių gyvūnijos reiškinių – paukščių migraciją. Čia paukščių stebėti susirenka ne tik tūkstančiai smalsuolių, bet ir ornitologai iš Lietuvos bei užsienio šalių, nes Ventės ragas laikomas vienu geriausių paukščių stebėjimo punktų Europoje: pro čia driekiasi pagrindinis paukščių migracijos kelias. Ši vieta buvo atrasta paukščių žieduotojo Miko Posingio. Su Rasytės ornitologinės stoties mokslininkais artimai bendravęs paukščių žieduotojas pasiūlė gamtininkui prof. Tadui Ivanauskui pradėti žieduoti paukščius Ventės rage. Šioje vietoje reguliariai žieduoti paukščius pradėta 1929 m., tad šie metai laikomi Ventės rago ornitologijos stoties įkūrimo data. Kasmet Ventės rage paženklinama apie 70 tūkst. sparnuočių.

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

LEGENDINĖS LATAVOS ŽEMĖS ATSIVĖRIMAI Tekstas: RAIMONDO GUOBIO Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Į S P Ū D Ž I A I I Š D V I R AT I N I N K Ų Ž Y G I O

EGENDINIS LATAVOS KRAŠTAS PLYTI ANYKŠČIŲ RAJONE TARP ŠIOS ŽEMĖS SOSTAKAIMIŲ – TROŠKŪNŲ IR ANDRIONIŠKIO. TEN, KUR IŠ KALVYNO VERSMIŲ ŠALTINIŲ KELIOMIS VERSMĖMIS IŠTEKA NEDIDELĖ, TAČIAU LEGENDŲ IR PAKRANČIŲ KULTŪROS PAMINKLŲ TURTINGA LATAVOS UPELĖ. ČIA IR MINDAUGO LIETUVĄ MENANTIS PILIAKALNIS, ČIA VIRGINIJAUS STROLIOS STOGASTULPIŲ KELIAS IR KITOS ĮDOMYBĖS. PUIKIAUSIA VIETA KELIONĖMS – PASIŽVALGYTI, PAŽINTI, PAMILTI. TĄ IR DARO AUKŠTAITIJOS KULTŪROS „FLAGMANAS“ – AUKŠTAITIJOS SIAURASIS GELEŽINKELIS – NUOLAT KVIESDAMAS DVIRATININKUS Į KELIONĘ.

įP

Pienagalys

ėž

Latavėnai

Kiaušagalys

Troškūnai

Andrioniškis

PLATUMOS

Mediniškiai

2013 SPALIS–GRUODIS

č kš

ny įA

KELIAUJAME PO LIETUVĄ ČIA MINDAUGO LIETUVA Siauruko kultūros organizatorių pakviesti paskutinį šių metų vasaros sekmadienį iš Panevėžio stoties siauruko traukinuku iškeliavo pusantro šimto smagiai kelionei nusiteikusių dviratininkų. Jie išsilaipino visai netoli Anykščių – Pagojės stotelėje ir aukštyn žemyn bei kairėn dešinėn vingiuojančiu plentu pasuko į paslaptingąjį šilą. Stabtelėjo Latavos upelio slėnyje, tarsi pagerbė šio krašto istorinę ir kultūrinę dvasią. Jos vardas vietinių žmonių lūpose skamba taip panašiai, kaip mūsų tėvynės: „Letuva“. Rausvais smėliakeliais pasuko į kvapnaus miško gilumą, leidosi į paslaptingą kanjoną pro senąją koplytėle pažymėtą pušį ir už tankaus eglaičių jaunuolyno, nuo gryno oro svaigdami, surado nediduką, bet mūsų valstybės istorijai svarbų Palatavio piliakalnį. Pasak istorikų romantikų, čia buvusi Letavos dvaru vadinta pilis. Ji minima sutartyse su kalavijuočiais. Čia 1253 m. liepos 6-ąją buvo vainikuotas karalius Mindaugas.

GARSUSIS KIAUŠAGALYS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Iš miško tankmės nėrė į palaukę, įsuko į šviesų žvyrkelį, kairėje paliko du senųjų kapinių kalnelius. Bareišių kalnelį su 7 m aukščio Šv. Jono Nepomuko stogastulpiu, pastatytu 2009 m., ir Karčių kalnelį su Jėzaus Nazariečio skulptūra, pastatyta 2008 m. Tolėliau plačiame, derlingame Latavos upelio slėnyje įsikūręs Kiaušagalys. Pasak legendos, kadaise raiste uogaujančią mergaitę užklupo ir užsmaugė meška, prakando kiaušą ir išėdė smegenis – taip atsirado kaimo pavadinimas.

Fragmentas iš Kiaušagalio Vyskupo P. A. Baltakio kapines saugančių vartų tėviškė

45 Legendinis Latavos kraštas plyti Anykščių rajone tarp šios žemės sostakaimių – Troškūnų ir Andrioniškio. Senosios gatvės pakraštyje, šalia Žarskų sodybos, šimtamečių liepų ūksmėje, – Sopulingosios Dievo Motinos septyniais kalavijais perverta širdimi figūra, įamžinanti šio kaimo jaunuolius. Šaulius Joną Žarskų, Antaną Budrevičių ir Antaną Meškeliūną, žuvusius už tėvynę 1920 m. lapkričio 22 d., Troškūnuose susidūrus su lenkų kavaleristais. Visus čia paminėtus ąžuolinius paminklus sukūrė anykštėnas tautodailininkas Valentinas Survila. Kaimo kapinių kalnelį žymi tautodailininko Jono Tvardausko išskobti Atminties vartai.

PIENAGALIO MOTINĖLĖ – STOGASTULPIŲ KELIO PRADŽIA Dar gabalėlis smagaus keliuko ir dar viena pušaitėmis apkaišyta kalva – senosios Pienagalio kaimo kapinaitės, įspūdingo atminties memorialo pradžia. 2003 m. iš šio sodžiaus kilęs istorikas, leidėjas, Kijeve lietuviško kapitalo leidykloje „Baltija Druk“ keliolika metų vyresniuoju redaktoriumi dirbantis Virginijus Strolia sumanė stogastulpiais pažymėti gimtojo bei aplinkinių kaimų senųjų kapinių kalnelius.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Bareišių kapines saugo šv. Jonas Nepomukas

KELIAUJAME PO LIETUVĄ Tai padaryti paskatino jaunystės kelionės į Sibirą, ten mirusių lietuvių palaikų pargabenimas, pasilikusių lietuvių bendruomenių kūrimas, politkalinės dalią iškentusi, gražiai senstanti motina Vlada Strolienė. Taip pat didelis noras gaivinti senąją savo krašto istoriją, įsitikinimas, kad gyvieji turi nepamiršti savo mirusiųjų, už juos melstis. Darbui pasitelkė meistrą J. Tvardauską, kuris įpindamas senosios V. Strolienės bruožų, sukūrė kryžių su liūdinčios motinos skulptūra. Atminties lentelėje buvo surašytos čia XIX a. palaidotų sodiečių pavardės, išrinktos iš senųjų Troškūnų parapijos metrikų knygų. Buvo graži šventė, suvažiavo po visą šalį išsiblaškę sodiečiai, ant kalvos buvo aukojamos šv. Mišios, pašventintas paminklas. Kelionės dalyviai patyrė laimę susitikti su aprašomo stogastulpių kelio kūrėju V. Strolia.

LATAVĖNAI – KARALIAUS MINDAUGO DVARAS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Dar gal pora kilometrų dulkėtu vieškeliuku ir jau Latavėnai – pasak legendų, buvęs karaliaus Mindaugo dvaras. Vėliau jis buvo suskaldytas į keletą mažesnių dvarelių, kurių vieną valdė tautinio lietuvių atgimimo veikėjai Juzefa ir Kazimieras Okuličiai. Senuose mediniuose rūmuose buvo keliolika Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų portretų. Šie vėliau pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Kryžius su liūdinčios motinos skulptūra senosiose Pienagalio kapinėse (aut. J. Tvardauskas)

Palatavio piliakalnis

47 Keliautojai stabteli dvaro alėjoje, aplanko dar vieną V. Strolios rūpesčiu sukurtą paminklą – kryžių su Šv. Pranciškaus skulptūra (pastatytą 2011 m.), žymintį pasaulio lietuvių vyskupo pranciškono Pauliaus Antano Baltakio tėviškės vietą. Vėl kelionė – pro šalį šmėsteli senosios Lydžių kapinaitės. Vieškelis tarsi leidžiasi žemyn, kilpuoja ir atveda prie akmens, žyminčio troškūniečio, garsaus muziko Mykolo Karkos tėviškės vietą. Dar truputį pastangų – ir jau Troškūnų miestas, žinomas nuo XVII a. pabaigos. Vietovė garsi bernardinų vienuolynu, barokine Švč. Trejybės bažnyčia, stebuklingu XVI a. nutapytu Dievo Motinos Rožinio Karalienės paveikslu, vargonais, senosios gimnazijos rūmais ir įspūdingais požemiais, kuriuos apžiūri susidomėję keliautojai. Ten pasitinka stalai, gardžiausios giros, alučio bei lietuviškų sūrių ragavimas, daug daug džiugios kalbos. Po visų šitų gėrybių dar pora kilometrų iki Troškūnų stoties, įsilaipinimas į traukinį ir neprailgusi kelionė Panevėžin. Jau išlipus – dėkingas ir sutartinas tris kartus „Valio“ kultūros paminklų puoselėtojams ir kelionės organizatoriams.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

48 KELIAUJAME PO LIETUVĄ

Dvaro rūmų fasado dalis

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

RAUDONDVARIO

DVARAS N A U J A

P R A D Ž I A

PRAEITAME NUMERYJE SUSIPAŽINOME SU ŽEMAITIJOS VERSALIU – PLUNGĖS DVARU. ŠĮKART SIŪLOME IŠ ARČIAU PAŽVELGTI Į VIENĄ GRAŽIAUSIŲ KAUNO APYLINKIŲ DVARŲ. APIE ŠĮ DVARĄ KELIAUTOJAS F. NOVAKOVSKIS 1857 METAIS PASAKOJO: „KAS TIK VAŽIUOJA PRO KAUNĄ, NEPAMIRŠTA UŽSUKTI Į RAUDONDVARĮ, NES ČIA VISIEMS SVETINGAI ATVERIAMI VARTAI.“ TAD LAIKO MAŠINA KELSIMĖS Į SENĄJĮ RAUDONDVARIO DVARĄ, KURIS, PASIRODO, TURI PILIES STATUSĄ.

Krosnies koklių fragmentas

pie 9 km į vakarus nuo Kauno, abipus plento į Jurbarką, įsikūręs nedidelis Raudondvario miestelis, kuris gali didžiuotis išskirtinai romantišku dvaro sodybos ansambliu. Jį sudaro rezidenciniai rūmai (vadinami pilimi), dvi oficinos, oranžerija, ūkvedžio namelis, ledainė, žirgynas, du svirnai ir peizažinis parkas su tvenkiniu. Raudondvario dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras įkurtas Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos.

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

TRUPUTIS ISTORIJOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Pasak istorikų, pilį XVI a. antrojoje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė daug iškilių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas ir Boguslavas Radvilos, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juzefas ir Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai.

PLATUMOS

Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutinių dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pastatė naują mūrinį dvaro ansamblį. Jis tapo visai kitoks – puošnesnis ir ištaigingesnis. Dvaro bokšto viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, aplink ją išmūryti kuorai, sienose iškirsti nauji langai. Prie pietinio fasado pristatyta įstiklinta terasa – „Rojaus sodas“ su dviem cilindriniais bokšteliais. 1840 m. pastatytos dvi oficinos – gotikinių formų, klasikinės kompozicijos. Taip pat pastatyti du vienodi dvaro svirnai, vėliau – dvaro žirgynas.

Dvaro holas

Raudondvario dvaro rūmai

Dvaro sodybos ansamblį papildė parkas, sodas, gėlynai ir altanos. Pasak lenkų rašytojo T. Triplino, pilies rūmuose buvo daug italų, prancūzų ir lenkų tapytojų šedevrų, puikių skulptūrų, portretų, brangių mozaikų, senovinių ginklų ir daug kitokių brangių daiktų. Anot dvare dirbusių žmonių (iki 1914 m.), abipus paradinių durų stovėjo senovinės patrankos ir du dideli sviediniai, viduje – dvi lokių iškamšos, apsikabinusios nulaužtų pušų kamienus. Jų pašonėje – du šarvuoti riteriai su kardais rankose, ant laiptinės sienų – paukščių ir žvėrių galvų iškamšos. Antrajame aukšte buvo turtinga biblioteka su raižytomis ąžuolinėmis spintomis, greta jos – muziejus su Tiškevičių giminės daiktais. Pietinėje aukšto pusėje buvo „Rojaus sodas“ su Adomo ir Ievos statulomis, medinėse dėžėse augo obelaitės, apelsinai, citrinos, kiti pietų kraštų vaisiai. Kai dvaro šeimininkas būdavo namuose, pilies bokšte iškeldavo mėlyną ir geltoną vėliavą su Tiškevičių herbu – lelija. Sunku nesutikti, kad valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų, egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.

DVARAS ŠIANDIEN 2012 metų pavasarį–vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės. Šiuo metu ledainėje įsikūręs Kauno rajono turizmo informacijos centras. Rūmuose nuo 2012 m. birželio veikia santuokų rūmai, konferencijų salės. 2013 m. bus atidarytas Juozo Naujalio dvaro kultūros ir dailės muziejus. Planuojama, jog oranžerijoje duris atvers restoranas su salėmis banketams. 150 metų skaičiuojančiose arklidėse-ratinėje 2013 metų pab. bus atidarytas Menų inkubatorius, kuriame bus apie 400 vietų mobili teatro ir koncertų salė. Taip pat – fotografijos ir meno galerija su ekspozicijų sale, kūrybinės ir gyvenamosios patalpos kūrėjams-rezidentams. Didžioji rūmų salė, kurioje dabar rengiamos santuokos ceremonijos

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Koklinė krosnis

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

MARIJAMPOLĖ

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

ŠVIESOS IR PARKŲ OAZĖ SUVALKIJOS REGIONE

Miesto centre yra vienintelis Lietuvoje paminklas kalbai ir tautai

„K

artą per savaitę Marijampolė virsta Europos centru – kai čia atsidaro didžiausias Senajame žemyne naudotų automobilių turgus“, – taip prieš keletą metų išleistoje knygoje „Marijampolė“ rašė vokiečių filosofas, sociologas ir keliautojas Karlas Schlogelis. Anuomet turgus, dabar jau nebe toks didelis, išties buvo taškas, kur Rytai sutikdavo Vakarus. PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Marijampolė įsikūrusi prie kelių, jungiančių Varšuvą ir Berlyną su Ryga, Talinu bei Skandinavija. Per pastaruosius metus Marijampolės miestas pasikeitė neatpažįstamai. Rekonstruotos miesto erdvės, Vytauto ir Poezijos parkai, skverai. Miestą lankantys svečiai negali patikėti, kad lankosi Lietuvoje, ir lygina jį su gražiausiomis Europos sostinėmis. Miesto erdvės, parkai pasipuošė plastiškų formų suolais, moderniu ir ekonomišku apšvietimu, želdynais, poilsio zonose atsirado spalvingos vaikų žaidimo aikštelės, treniruokliai, fontanai, amfiteatras renginiams, kurie nuolat vyksta po atviru dangumi.

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

Marijampolės kraštovaizdis pasipildė ir „Paminklų bumu“ pavadintu laikotarpiu. Dar iki tol mieste pastatyti paminklai kalbai ir tautai, Vytautui Didžiajam, kunigaikščiui Vyteniui, cukriniam runkeliui. Šiais metais „ARVI“ įmonių grupė atidengė suolelį V. Urmanavičiūtei-Urmanai – skulptoriaus Kęstučio Lanausko kūrinio šonus puošia gėlės, todėl prisėdus šalia giedančio paukščio atrodo lyg pievoje tabaluotum kojomis. Pati solistė palinkėjo, kad „braidant“ po šią pievą išsipildytų sugalvoti norai. Mieste pastatytas akmuo Vytautui Kernagiui, paminklinis akmuo kunigui Juozui Montvilai, žavingos kačių skulptūrėlės P. Butlerienės kiemelyje.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Čia atvykę miesto svečiai dažnai grožisi ne parkais – atvyksta palaikyti savo futbolo komandų. Mieste yra unikalus sporto kompleksas Lietuvoje. „ARVI“ futbolo aikštynas yra vienintelis toks Baltijos šalyse, turintis geriausią vidaus ir išorės treniruočių bazę futbolui.

Suolelis dainininkei V. UrmanavičiūteiUrmanai

Marijampolės parkai naktį sutviska įvairiausiomis spalvomis

Kultūrinis ir pramoginis gyvenimas verda – moderniame Kultūros centre kas savaitę vyksta bent po vieną renginį. Gastroliuoja populiarūs atlikėjai ir teatrai – nuo lietuvių iki japonų, į visuomenines diskusijas iš Vilniaus atvyksta signatarų, politikų ir diplomatų.

2013 SPALIS–GRUODIS

Trys modernia įranga aprūpintos konferencijų salės vienu metu talpina daugiau nei 200 asmenų. Viešbučio restoranas jau antrą dešimtmetį garsėja nepriekaištinga maisto kokybe, gausiu išskirtinių vynų asortimentu, profesionaliu aptarnavimu, čia sutraukia ne vieną Lietuvos ir užsienio turistą. Nedidelis, bet jaukus viešbučio SPA centras – tarsi mažytė ramybės sala, kur veikia pirčių kompleksas, sporto salė, masažo bei kosmetologijos kabinetai, soliariumas ir sporto baras.

PLATUMOS

Pačiame Marijampolės centre įsikūręs keturių žvaigždučių viešbutis „Europa Royale“ yra jaukus verslo, poilsio ir sveikatingumo kompleksas. Čia nuolatos vyksta tarptautinės konferencijos, viešbučio restorane skamba gyva muzika, eksponuojamos parodos.

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Nuotraukos: VYTAUTO

Tekstas: SANDROS KANOPKAITĖS KANDROTO, SELEMONO PALTANAVIČIAUS

DVIRAČIU

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

NĄ

BIRŠT

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

irštonas – ištisus metus veikiantis mineralinio vandens, purvo ir klimato terapijos kurortas, viliojantis ne tik daugiametėmis gydymo tradicijomis garsėjančiomis gydyklomis, puikiomis laisvalaikio galimybėmis, bet ir pasaulinio pripažinimo sulaukusiu mineraliniu vandeniu. Birštono miestas ir jo apylinkės dėl nedidelių atstumų ir galimybės važiuoti ten, kur nepravažiuoja automobiliai, – puiki vieta dviratininkams. Pažinčiai su Birštono miestu ir kelionei miškų takelių labirintais rekomenduojame skirti visą dieną. Kelionę pradėkime Birštono turizmo informacijos centre, kurį rasime B. Sruogos g. 4. Centro darbuotojai suteiks visą informaciją, kuri mums padės turiningai praleisti laisvalaikį šiame kurorte. Išėję iš Turizmo informacijos centro apsižvalgykime aplinkui: pietinėje pusėje plyti Vytauto parkas – senoji miesto dalis. Tai peizažinis parkas, įkurtas XIX a. viduryje kaip kurorto parkas su mineralinėmis versmėmis. 1874 m. parką čia ėmė kurti Jiezno dvarininkas Ignacijus Kvinta. Įvažiavę į parką dairykimės geltonosios biuvetės, tai – ant mineralinio vandens šaltinio pastatytas įrenginys, skirtas mineraliniam vandeniui išgauti. Gėrimui naudojamas mineralinis vanduo „Vytautas“. Įdomu tai, kad 1879 m. Birštone atrastas mineralinio vandens šaltinis buvo pavadintas kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters Viktorijos vardu, tačiau rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas mineralinį šaltinį vadino „Vytauto kalno sūriosiomis ašarėlėmis“. Minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, šaltinis pavadintas Vytauto vardu.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Šaltinio versmę žymėjo banginio pavidalo skulptūra, iš kurios nasrų bėgdavo mineralinis vanduo. Pastačius Kauno HE, kurorto simboliu tapusią skulptūrą paskandino patvinęs Nemunas.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

NĄ

BIRŠT

DVIRAČIU P

KELIAUJAME PO LIETUVĄ

Daugiau aktyvių kelionių maršrutų po Lietuvą rasite naujame leidyklos „Terra Publica“ iliustruotame kelionių žinyne „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“. Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai – kad įspūdžių pakaktų kiekvienai dienai!

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Visai netoli stūkso Vytauto kalnu vadinamas Birštono piliakalnis – vienas žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje – daugiau nei 40 m aukščio. Šis piliakalnis vadinamas Vytauto kalnu, nes 1401 m. Birštonas minimas kaip Vytauto dvaras, kuriame didysis kunigaikštis Vytautas ilsėdavęsis po medžioklės. Iš parko keliaukime šiaurės kryptimi Nemuno krantine į kitą – centrinį kurorto parką. Važiuodami išvysime virš medžių viršūnių kyšantį Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bokštą. Ši bažnyčia kurortą puošia nuo 1909 m. Įveikę maždaug kilometrą pasieksime centrinį parką, kurį galima pavadinti nedideliu mišku, esančiu pačiame miesto centre. Parke suformuotas pažintinis Nemuno kilpų takas, atkartojantis Nemuno vingius. Kirtę parką išvažiuosime į Jaunimo gatvę, kuria judėdami vakarų kryptimi pasieksime Birštono miesto tvenkinius. Pravažiavę pirmąjį tvenkinį sukime į Karalienės Barboros alėją, o ji mus atves į Kunigaikštienės Elenos gatvę. Ja įvažiuosime į Nemuno kilpų regioniniame parke plytintį Žvėrinčiaus mišką, menantį karališkąsias medžiokles, kai miške aidėjęs Vytauto Didžiojo medžioklės ragas pramogauti kvietė to meto Europos karališkųjų šeimų narius. Miške įrengtas 15 km ilgio dviračių–pėsčiųjų takas, gausu medžio skulptūrų, įrengtos poilsiavietės ir laužavietės.

61 Važiuokime dešiniąja trasos puse ir numynę maždaug 3 km išvysime rodyklę, nurodančią kryptį Žvėrinčiaus ąžuolo link. Šiuo metu miško galiūnas lankytojų laukia gulėdamas ant samanų – 2005 metais 1,8 m skersmens ir 15 m aukščio medis neatlaikė uragano. Spėjama, kad šiam ąžuolui – daugiau nei 500 metų! Grįžkime į Nemuno pakrantę ir įveikę 1,5 km išvysime upėje plytinčias keturias smėlio salas. Jose galima pamatyti laikinai apsistojančius migruojančius paukščius (didžiuosius dančiasnapius, rudagalvius kirus, upines ir mažąsias žuvėdras, upinius kirlikus, pempes ir kt.). Antroje vasaros pusėje prasideda tilvikinių paukščių migracija, tad čia galima stebėti kone visas Lietuvoje sutinkamas tilvikų rūšis. Atsikvėpkime Nemuno pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje ir tęskime kelionę. Važiuodami pagal Nemuno vingį pasieksime 0,3 km ilgio Velniabliūdžio pažintinį gamtos taką su paslaptingiausia tako vieta – Velniabliūdžiu – vienintele aukštapelke Prienų kilpoje. Keliaudami 0,3 km ilgio taku susipažinsime su miško ir pelkės gyventojais bei būdingiausiais augalais, iš kurių svarbiausi – kiminai. Šaknų neturinčios samanos itin reikšmingos pelkei – apatinė jų dalis nuolat apmiršta ir po truputį grimzta gilyn. Taip susidaro durpės. Seniau šiose vietovėse iškastos durpės buvo naudojamos purvo vonioms Birštono gydyklose. Nuo Velniabliūdžio judėkime Panemunės gatve pietų kryptimi. Privažiavę sankryžą su A16 keliu sukime į Vilniaus gatvę. Numynę 2 km, vėl išvažiuosime į A16 automagistralę. Ja pavažiuokime 1,7 km, išvydę kelio ženklą „Lankytina vieta“, sukime į dešinėje esantį keliuką, kuris atves mus prie 1,6 km ilgio Škėvonių pažintinio gamtos tako. Unikalus Škėvonių gūbrys – sala sausumoje – tęsiasi maždaug 3 km, jame auga daugybė įdomių augalų, kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Ko gero, įdomiausia gūbrio vieta – 33 m aukščio ir daugiau nei pusės kilometro ilgio atodanga, susiformavusi Nemuno vandeniui intensyviai ardžius gūburio šlaitą. Ant atodangos įrengta regykla, nuo kurios atsiveria Nemuno slėnio vaizdai. Prienų gatve grįžkime į Birštoną. Jei kurorte nuspręsime pailsėti dar porą dienų, nuobodžiauti tikrai neteks – čia gausybė pramogų aktyvaus laisvalaikio mėgėjams.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

J E I

K E L I A U D A M A S

S U

VĖLŲ RUDENĮ IR ŽIEMĄ LIETUVOJE ĮPRASTAI LIEKA IKI 50–60 RŪŠIŲ PAUKŠČIŲ, NORS KAI KADA PASITAIKO IR TOKIŲ SPARNUOČIŲ, KURIE YRA LIKĘ ATSITIKTINAI, NORS ŽIEMOTI MŪSŲ KRAŠTE NETURĖTŲ. SU TOKIAIS NETIPIŠKAIS PASILIKUSIAIS PAUKŠČIAIS ŽIEMOJANČIŲ RŪŠIŲ SĄRAŠAS GALI IŠSIPLĖSTI BENT IKI 100 RŪŠIŲ. AR VISAS JAS GALIMA PAMATYTI PER VIENĄ ŽIEMĄ? KOKIŲ PAUKŠČIŲ YRA DAŽNIAUSIAI IR

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

GAUSIAUSIAI?

Didžioji zylė

T I K S I

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Y ZYLĖ ZYLEI NELYGI Y

JR EU IB RK IEK LAI A U D A M A S Tekstas ir nuotraukos:

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

(lot. Parus caeruleus, angl. Blue Tit) – mažesnė už didžiąją, keletą kartų retesnė, tačiau labai judri, lengvai girdima pagal gana garsų čirpiantį balsą. Viršugalvis, sparnai ir uodega – mėlyni, skruostai ir kakta – balti. Nugara būna pilkšvai žalsva, kūno apačia – gelsva. Rudenį ir žiemą klajoja mišriuose kitų paukščių pulkuose. Dažnai maisto ieško žolėse, jų stiebuose, užsilikusiuose lapuose. Antroje žiemos pusėje patinėliai garsiai gieda – aukštai šakose svirpia ilgas treles.

Kuoduotoji zylė

Mėlynoji zylė

(lot. Parus major, angl. – Great Tit) – pati įprasčiausia ir gausiausia, su ja lyginsime kitas zylių rūšis. Didžioji zylė gyvena sėsliai, nors rudenį dalis populiacijos skrenda į pietvakarius ir pasiekia žemy-

2013 SPALIS–GRUODIS

ninės Europos dalies pakraščius. Rudenį ir žiemą gali klajoti mišriuose pulkuose. Labai judri, smalsi, apžiūri visus plyšius, patenka į pastatų vidų. Gana spalvinga – nugara gelsvai žalia, kūno apačia geltona, per krūtinę ir pilvo vidurį yra juoda juostelė: patinėlio plati ir ištisa, patelės tik per krūtinę ir ne tokia ryški. Skruostai balti, viršugalvis, pagurklis, gerklė – juosvi, žvilgantys.

Tarp žiemoti likusių paukščių gausiausios zylės – jas regėsime ne tik savo lesyklose, bet matysime, sutiksime ir keliaudami. Tačiau zylė zylei nelygi – Lietuvoje gyvena šešios zylių rūšys, viena rūšis užklysta. Beje, ežerų, kitų vandens telkinių nendrynuose gyvena ūsuotosios zylės, kurios savo biologija, prigimtimi ir išvaizda skiriasi nuo mums įprastų „tikrų“ zylių. Tad kokias zyles sutiksime, kaip jas pažinti?

Didžioji zylė

PLATUMOS

S U

T I K S I

Mėlynoji zylė

Juodoji zylė

(lot. Parus palustris, angl. Marsh Tit)

ir šiaurinė pilkoji

2013 SPALIS–GRUODIS

(lot. Parus montanus, angl. Wilow Tit) – dvi labai panašios Lietuvoje gyvenančios zylių rūšys. Mokslininkai vadina šias rūšis dvynėmis, o pradedantieji ornitologai ilgai laužo galvą, bandydami įsiminti jų skiriamuosius bruožus. Iš tikrųjų – nedidutės juodakepurės, pilku kūno viršumi ir šviesia apačia zylutės atrodo be galo panašios. Tačiau ilgiau jas stebint ar visą žiemą maitinant lesykloje, daug kas paaiškėja savaime. Visų pirma šiaurinės pilkosios zylės sparno plunksnų pakraščiai yra balti – atrodo, kad suglaustame sparne yra pilkšva dėmelė. Šiaurės pilkosios zylės kepurėlė gana didelė, visai juoda, paprastosios pilkosios – pilkai rusva. Skiriasi šių zylių balsai ir net perėjimo vietos. Paprastosios pilkosios gali perėti ir mieste, mišriuose miškuose, o šiaurinės pilkosios beveik visada įsikuria paraistėse. Šiaurinė pilkoji zylė labiau pūkuota, jaukesnė ir daug dažnesnė už jai giminingą paprastąją pilkąją.

PLATUMOS

(lot. Parus ater, angl. Coal Tit) – pati mažiausia mūsų zyliukė, net inkilas jai vienai gali būti su 28 milimetrų skersmens landele (visoms kitoms rūšims – su 32 mm). Jos galva būna juoda, tačiau nuo snapo sparno link tęsiasi platėjanti balta dėmė, tokia pat boluoja ir pakaušyje. Visas paukščiukas atrodo pilkšvas, kūno apačioje šviesesnis. Geriau apžiūrėti jį galima stebint prie lizdo ar lesyklos. Kai kurie autoriai teigia, kad lesyklų juodoji zylė nelanko, tačiau tai netiesa. Kai miško pakraštyje būna nuolat maisto pripildyta lesykla, joje kartu su kitomis būtinai būna ir juodoji zylė. Ji, nors ir judri, tačiau yra mažiau aktyvesnė ir baikštesnė nei mėlynoji, tad ją galima apžiūrėti ar net nufotografuoti. Miške juodoji zylė laikosi eglynų, tačiau žiemą ją galima matyti net aukštapelkės pušynuose. Rinkdama eglių šakose žiemojančius vabzdžius ar įvairiose stadijose esančius jų palikuonis, zylutė lyg drugelis purpsi apie spyglius, laipioja šakelėmis ir be perstojo maloniai zizena. Beje, panašiai, tik daug ploniau čirpia nykštukas, kartu besimaitinantis su juodosiomis zylėmis.

Paprastoji pilkoji

J E I

K E L I A U D A M A S

S U

Šiaurės pilkoji zylė

Ilgauodegė zylė

(lot. Aegithalos caudatus, angl. Long-tailed Tit), kurią dažnai galima pamatyti miškuose, yra maža. Jos kūnelis trumpas, o uodega – siaura ir ilga. Ilgauodegės zylės galva, visa kūno apačia ir uodegos kraštai būna balti, nugara, uodega ir sparnai – juodi. Paprastai laikosi pulkeliuose, jų tylus garsas girdimas netoli. Pamačiusios pavojų čirškia ir slepiasi.

PLATUMOS

žydroji zylė

Kartais į Lietuvą užklysta (lot. Parus cyanus, angl. Azure Tit), kuri yra mėlynosios zylės dydžio, nuo jos skiriasi baltu viršugalviu ir balta kūno apačia.

Zylės yra aktyvios lesyklų lankytojos. Jos dažnai laikosi ten, kur apsistoja žmonės, ypač turistų pamėgtuose pažintiniuose takuose, mašinų stovėjimo aikštelėse. Čia jos patikrina šiukšlių dėžes, lesa žmonių paliktas saulėgrąžas ar kitą lesalą. Tačiau tokiose vietose paukščių lesinti nederėtų – tą darydami mes keičiame jų elgseną, iškreipiame prisirišimo prie maisto šaltinių sampratą. Jeigu paukščiai bus lesinami savaitgalį, o visą savaitę lesalo neras, žiemą jų laukia greita žūtis. Dažnai iš karto po Naujųjų metų didžiosios zylės pradeda tilindžiuoti pavasarines giesmeles. Nors diena būna dar trumpa, tačiau šios giesmės suteikia labai daug optimizmo ir priartina pavasarį.

Y Y

(lot. Parus cristatus, angl. Crested Tit) daug mažesnė už didžiąją. Svarbiausias jos skiriamasis bruožas – smailas kanapėtas kuodukas. Zylės nugara būna rusvai pilka, kūno apačia balsva ar rusva. Skruostai – balti, gerklės srityje – ryškiai juoda dėmelė. Ši rūšis dažna spygliuočių ar mišriuose miškuose, dažnai maisto ieško ant žemės. Iš toli girdimas jos čirpiantis balsas, o pavasariop – melodinga giesmė.

Visos zylės rudenį ir žiemą mėgsta telktis į pulkelius. Prie jų prisideda bukučiai, lipučiai, kai kada geniai, net – kėkštai. Toks klajojantis pulkelis patikrina visus medžius – vieni kažko ieško šakelėse, kiti „lukštena“ sudžiūvusius lapus, treti apžiūri žievės plyšius ir iš jų trauko vabzdžius. Nors nykštukai, mūsų mažiausi sparnuočiai, tiesioginėmis mitybos grandinės gijomis su zylėmis nesusieti, tačiau ir jie dažnai keliauja kartu.

2013 SPALIS–GRUODIS

Kuoduotoji zylė

T I K S I

Juodoji zylė

Ilgauodegė zylė

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

68 F O T O E S Ė

69 K

BŲ

S VA

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

F O T O E S Ė

Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Rūko užkloti pievų toliai, rasos lašeliais pasipuošusios voratinklio gijos ir nedrąsus saulės spindulys pro įvairiomis spalvomis nusidažiusius medžių lapus – visa tai – bobų vasara. Taip ir norisi pasivaikščioti lapų užklotomis parko alėjomis, prisirinkti kišenes „šokoladinių“ kaštonų ir pasigauti rudeninės saulės zuikučių.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

72 F O T O E S Ė

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

BŲ

S VA

2013 SPALIS–GRUODIS

PLATUMOS

74 F O T O E S Ė

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Į Ž VA L G O S

IŠKALBINGA MIESTO Tekstas: LINOS BAČIŪNAITĖS-LUŽINIENĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO, SANDROS

KANOPKAITĖS

IZITINĖ KORTELĖ YRA ASMENS SKONIO, STILIAUS IR ATSTOVAUJAMOS ORGANIZACIJOS ATSPINDYS, TAD JI TURI DIDELĘ REIKŠMĘ FORMUOJANT PIRMĄJĮ ĮSPŪDĮ. TAS PATS PASAKYTINA IR APIE AUTOBUSŲ STOTIS, KURIOS YRA MIESTŲ VIZITINĖS KORTELĖS. NET

IR TIE, KURIE LIETUVOJE RETOKAI KELIAUJA VIEŠUOJU TRANSPORTU, PASAKYS, KAD IŠLIPĘ IŠ DABAR JAU DAŽNIAUSIAI GRAŽIŲ IR PATOGIŲ NE TIK TARPMIESTINIŲ, BET IR PRIEMIESTINIŲ AUTOBUSŲ, PIRMIAUSIA PAMATO STOTIES VAIZDĄ. GAILA, TAČIAU DAŽNOKAI TAS VAIZDAS NE TIK NEŽAVI, BET NET IR ATGRASO BEI PRIVERČIA KŪNU NUBĖGTI ŠIURPULIUKAMS, YPAČ JEI GALI

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

MINTYSE SUGRĮŽTI Į LIONO, MILANO AR OSLO AUTOBUSŲ STOTIS...

O VIZITINĖ KORTELĖ VERSLO KRITERIJAI AUKŠTESNI NEI SAVIVALDYBIŲ

ŽIŪRĖK PO KOJOMIS, KAD NEPARGRIŪTUM

Nežinau, nuo ko priklauso vienoks ar kitoks autobusų stoties vaizdas, tačiau viską nurašyti tik pinigų neturinčioms savivaldybėms, mano manymu, būtų neteisinga. Kodėl vienos randa lėšų vietos, kurią pačią pirmą pamato miesto svečias, remontui, o kitos – ne? Jeigu patiems nepavyksta sovietmečiu dvelkiančios aplinkos ir pastatų sutvarkyti, tai gal verta priimti investuotojų ar verslo paramą? Ir čia ne šiaip pasvarstymai, o akis badanti tiesa: joks prekybos centras, esantis po tuo pačiu stogu kaip ir autobusų stotis, nenorės savo klientų atbaidyti, todėl stengsis, kad visur būtų švariu ir moderniau. Šita pamoka jau išmokta Vilniuje, Kėdainiuose, Skuode. Tiesa, keleiviams nuo to tik geriau. Deja, bet lombardų, aukso bei sidabro supirktuvių, pigių drabužių parduotuvių požiūris į mielo, jaukaus ir svetingo įvaizdžio kūrimą yra niekinis...

Lietuvoje visose viešosiose vietose ypač mažai dėmesio skiriama neįgaliesiems ir tėvams su vaikais. Tai galėtų patvirtinti daugelis: daug kur nėra specialių nestačių estakadų, kurios pakeičia laiptų pakopas, vaikų pervystymo kambarių, o neįgaliesiems skirti tualetai būna bendri, tarsi su negalia prarandamas ir lytiškumas. Bet net ir tie, kuriems jokių specialių poreikių nereikia, mūsų autobusų stotyse nesunkiai gali užkliūti, pargriūti, o gal net ir į siaura lentele pridengtą šulinį įkristi... Kodėl tie patys valstybės tarnautojai, atsakingi už viešųjų erdvių saugą ir estetiką, savo kiemus trinkelėmis iškloja, o autobusų stočių grindinių remontui metų metus pinigų neskiria? Tikriausiai taip yra dėl to, kad šie ponai viešojo transporto paslaugomis nesinaudoja, o visas iškilusias problemas sprendžia šviesiuose, šiltuose ir erdviuose savo kabinetuose...

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Skuodo autobusų stotis

Į Ž VA L G O S EKSTERJERO IR INTERJERO DERMĖ Kai visi, kiek pakumpę, kad matytų, kas dedasi po kojomis, laimingai prieina autobusų stoties pastatą, jų veidas dar labiau apniunka: aptrupėjusios ir visokiomis nešvankybėmis nurašinėtos sienos byloja apie čionykščių ir svečių kultūrą, mentalitetą, pagarbą vieni kitiems. Ne ką geriau atrodo ir laukiamosios salės vaizdas: daug kur naudojami dar iki Nepriklausomybės atgavimo pastatyti suolai ir kėdės, dabar jau atšerpetoję ir apsilaupę. Trūksta šiukšlių dėžių, o tos, kurios yra, taip pat mena tuos laikus, apie kuriuos šeštokai sužino iš istorijos vadovėlių. Niūrokai atrodo ir iki pusės tamsiai žaliais ar rudais aliejiniais dažais nudažytos arba lyg malkinėje lentelėmis, kurios per dešimtmečius tapo lipnios, iškaltos sienos.

SVARBU KAS, BET NESVARBU KAIP...

STEBIESI, NES STEBINA Jeigu būnant stotyje kiltų noras panaršyti internete, taptų aišku, jog bevielio nemokamo interneto

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Net jei prieš išvykimą nesinaudojama sėdėti skirtomis priemonėmis ir nesiramstoma į sienas, o išdi-

džiai sukinėjamasi ant kulno salės viduryje, tačiau be autobusų išvykimo informacijos neapsieinama... Tiesa, čia kompiuterizuotai ir elektronikos prietaisus gaminančiai šaliai apie švieslentes nėra ko ir svajoti. Išimtis, žinoma, yra didieji miestai, kuriuose visos naujosios technologijos pritaikomos daug greičiau. Tikrosios ir laikinosios sostinės bei uostamiesčio autobusų stočių informaciniai stendai tikrai skiriasi nuo Žemaitijos ar Suvalkijos sostinių. Beje, galima daryti prielaidą, jog mažesniuose miesteliuose viskas bus įdiegta vėliau. Bet kai gerai pagalvoji, tai jau ir dabar nėra anksti... Tikrai apgailėtinai atrodo informacinė lenta su autobusų grafikais, kurios dalis puošybos elementų jau nukritę. Visi kiti dar mena, kaip buvo įrėminti kokio nors ūsuoto dėdės ar dirbtinėmis garbanomis pasipuošusios tetos – socialistinio darbo didvyrių – portretai... Visa tai tikrai nesuteikia solidumo nei pačiai autobuso stočiai, nei miestui, kuriame ji stovi.

Gargždų autobusų stotis

79 prieigos paslauga beveik visur neteikiama. Ką jau kalbėti apie internetą, kai ir kasdieniškesnių poreikių tenkinimas yra ribotas... Jeigu kam nors tektų praalkti ar ištrokšti Rokiškio autobusų stotyje, sprendimo reikėtų ieškoti už aplūžusių, apšiurusių ir... grotuotų durų, prie kurių didelėmis ir ryškiomis raidėmis parašyta „Bufetas“. Tik ar labai jau apetitą tas vaizdas žadina? Negalima nutylėti ir kito svarbaus dalyko – tualetų. Nors į jų atnaujinimą ir švarą dėmesys atkreiptas daugelyje Lietuvos įstaigų, tačiau tualetinio popieriaus, servetėlių, muilo ar rankšluosčių nebuvimas stoties viešuosiuose tualetuose yra beveik savaime suprantamas neišrankiems lietuviams. Bet ne kitiems europiečiams, kurių net ir šalia greitkelių įrengtų tualetų būklė kur kas geresnė! Miestų, kurių tvarkingose autobusų stotyse yra įsikūrusios picerijos ar kavinukės, mieliau pasinaudoji tualetu, prieš tai išgėręs puodelį kavos ar stiklinę sulčių. Turbūt pats absurdiškiausias dalykas – tai švara negalinčių pasipuikuoti viešųjų tualetų darbo laikas. Nejaugi organizmo procesai priklauso nuo to, kiek valandų rodo laikrodis?

PASKUTINIS MIESTO AKCENTAS Kai pagaliau sulauki to meto, kai turi eiti išvykimo vietos link, norisi paskutinį kartą apsidairyti aplink, perskaityti stoties pavadinimą ir nuspręsti, ar dar kada nors savanoriškai ir neverčiamas būtinumo norėsi į šią vietą sugrįžti. Ten, kur nesibaiminai, kad ant tavęs užgrius nors viena miesto stoties pavadinimo raidė, stogelio luitas ar byrantis tinkas nesuteps naujo paltuko, o ant stoties pastato stogo augantys berželiai vieną dieną nevirs beržais, norėsi atvykti dar ne kartą ir ne du. Paskutinis su miestu susietas stoties vaizdas išliks ilgam ir gulsis atmintin kaip vizitinė kortelė į tam skirtą knygelę...

Rokiškio autobusų stotis

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

Trakų autobusų stotis

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Į Ž V A L G O S

TARMIU˛ METAI 2013

TARMIŲ METAI BAIGIASI, TARMĖS – IŠLIEKA Tekstas: JOVITOS MARTIŠIŪTĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

2012 METAIS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS, ATSIŽVELGDAMAS Į GYVOSIOS TARMIŲ TRADICIJOS LIETUVOJE NYKIMĄ, 2013-UOSIUS METUS PASKELBĖ TARMIŲ METAIS. TAIP SKATINAMA STIPRINTI NE TIK TAUTOS PILIETIŠKUMĄ, VIENYBĘ, BET IR TARMES, PATARMES, ŠNEKTAS – SVARBIĄ TAUTOS KULTŪROS PAVELDO DALĮ, KALBOS ISTORIJOS ŠALTINĮ. PLATUMOS

2013-IEJI TARMIŲ METAIS PASKELBTI NE VELTUI. 2011 METAIS LIETUVIŲ KALBOS INSTITUTO DARBUOTOJAI PRADĖJO ĮGYVENDINTI PROJEKTĄ „ŠIUOLAIKINIAI GEOLINGVISTIKOS TYRIMAI LIETUVOJE: PUNKTŲ TINKLO OPTIMIZACIJA IR INTERAKTYVIOJI TARMINĖS INFORMACIJOS SKLAIDA“ – SURINKTI IR PASKELBTI NAUJĄ MEDŽIAGĄ IŠ VISŲ LIETUVOS TARMIŲ.

2013 SPALIS–GRUODIS

Į Ž V A L G O S LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Remiantis tarmių klasifikacija, Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Šios tarmės dar skirstomos į 14 patarmių. Pagal regioną ir tarmės ypatybes, aukštaičiai skirstomi į vakarų (šiauliškius, kauniškius (kartu su Klaipėdos krašto)), rytų (panevėžiškius, širvintiškius, anykštėnus, kupiškėnus, uteniškius, vilniškius) ir pietų aukštaičius. Žemaičiai – į vakarų, šiaurės (kretingiškius, telšiškius) ir pietų (varniškius, raseiniškius) žemaičius. Aukštaitiškai kalbama didesniame šalies plote – Lietuvos viduryje, pietuose ir rytuose. Būtent aukštaičių kalbos pagrindu XIX amžiuje buvo suformuota lietuvių bendrinė kalba.

KAIP KALBA AUKŠTAIČIAI IR ŽEMAIČIAI? Skiriamasis tarmių bruožas yra nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas (paprastai pagal žodžius pienas ir duona). Vakarų žemaičiai

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Žemaitiškai kalbama vakarinėje šalies dalyje – buvu-

sioje kuršių žemėje. Žemaičių tarmė labiausiai skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos: turi daugiausia fonetinių, morfologinių, leksinių ypatybių. Unikalu, kad lietuvių kalbos tarmės tarpusavyje skiriasi labiau nei kitų šalių kalbos. Rusas, baltarusis, ukrainietis gali suprasti vienas kitą, švedas – norvegą, estas – suomį, nors jie gyvena skirtingose valstybėse. O tikras aukštaitis ir žemaitis, gyvendami vienoje šalyje, tarpusavyje sunkiai susikalba. Taip yra todėl, kad žemaičių tarmė daug labiau nutolusi nuo baltų prokalbės, jos skirtumus lėmė kuršių kalbos giminystė.

Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija (LKI tarmių archyvo duomenų bazė)

83 PASAKA APIE KIŠKELĮ AUKŠTAIČIŲ IR ŽEMAIČIŲ TARMĖMIS VAKARŲ AUKŠTAIČIAI ŠIAULIŠKIAI Įvairiuose Lietuvos regionuose būstui apibūdinti vartojami žodžiai

uo ir ie taria ō, ē̤ – dona, pėns. Šiaurės žemaičiai – ọu, ẹi – douna, peins. Pietų žemaičiai – ū, ī – dūna, pyns. Todėl nuo seno pagal žodžio duona tarimą žemaičiai skirstomi į donininkus, dounininkus ir dūnininkus. Aukštaičiai dvibalsius uo ir ie išlaiko nepakitusius. Todėl jų tarmė į patarmes skirstoma pagal kitą pagrindinį požymį – dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą (paprastai pagal žodžius ranka ir žąsis). Vakarų aukštaičiai šiuos dvigarsius ir nosines balses išlaiko. Rytų aukštaičiai taria ronka, runka; žosis, žūsis. Pietų aukštaičiai – ranka, žūsis. Daugelis pietų aukštaičių (ir rytų aukštaičių vilniškių) dzūkuoja – taria dziena (diena), cik (tik), ca (čia), todėl dar vadinami dzūkais.

Vieną sykį zuikis ėja girditis i susitika gẽnį. Genys jõ kláus. Kòdel tu brolaũ tòks nuliūdęs, kur eini. Kur aš nebūsiu nuliūdęs, atsãke zuikis. Manęs niẽks nebija. O àš turiù visų bijót. Visi iš menęs juõkias, sãka kad àš i lãpa bijaũ. Einu i prisigirdisiu. Nebūk durns, sãka genys. Jéi teip nóri ka tavęs bijót, nueik į krūmą i kai pamatýsi atvãrant i pievą àvis, šók iš krūmą ãvys i isigąs. Zuikis paklaũse gẽnia, nuėje i krūmą atsigula. Pamãtęs àvis kad šóks iš krūma. Ãvis isigañda i nubėga. Apsidžiauge zuikis i ėme juõktis, juõkes juõkes, kòl jám lūpẽles párplýša.

ŠIAURĖS ŽEMAIČIAI TELŠIŠKIAI

(Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija, V. 1978)

Apie lietuvių tarmes – kalbos skirtybes – kalbininkai užsimena dar XVII amžiuje. 1876 m. Frydrichas Kuršaitis išskyrė dvi pagrindines tarmes – lietuvių ir

2013 SPALIS–GRUODIS

NUO PIRMŲJŲ TYRIMŲ IKI LIETUVIŲ KALBOS ATLASO

PLATUMOS

Nereikia maišyti tarmės ir etnografinio regiono. Tarmių lietuvių kalboje yra tik dvi, tačiau etnografinių regionų – net penki. Tai Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija ir Mažoji Lietuva. Skiriamųjų bruožų tarmės ir patarmės turi ir daugiau – pradedant kirčiuotų skiemenų išlaikymu ir galūnių redukavimu, baigiant skirtingų žodžių reikšmėmis.

Véin(ą) kãrt(ą) zũik(i)s ẽj(ė) skundýtéis i susėtėk(a) gėn(į). Gènys ànũo kláus, dèkũo to brúol(i) túoks smūtnos, kõr ėin(i). Kõr àš nabūsi(o) smūtnos, atsãk(ė) zũik(i)s. Mõn(ė) s nieks nebėj(ė), vo àš tòri(ò) visų bijúot(ė). Vis(i) iš mõn(ė)s jõukàs, sãk(a), ka àš i lãp(a) bij(i)s. ẽino i nusiskundýsi(o). Nebūk bèprúot(i) s, sãk(a) gènys. Ka téik núor(i) ka tãv(ė) s bėjũotom, nùẽik i krūm(ą) i ka pamatýs(i) atvàrónt i péiv(ą) àv(i)s, šúok iš krūm(ą), ãv(i) s ir isigõs. Zũik(i)s paklãus(ė) gẽn(ė). Nuẽj(ė) i krūm(ą) ir atsigol(ė). Pamãt(ė)s àv(i)s ka šúoks iš krūm(ą). Ãv(i)s pársigõnd(a) i nubieg(a) tuolin. Apsidžiáug(ė) zũik(i)s i pradiej(ė) jõuktėis, jũukies jũukies kad anám i lūp(a)s párskėl(a).

Į Ž V A L G O S žemaičių. Visgi pirmuoju tarmių skirtybių pradininku laikomas Jonas Juška, XIX amžiaus viduryje išskyręs skiriamuosius požymius fonetiniu (žodžių tarimu), morfologiniu (gramatinėmis formomis) ir leksiniu (žodžiais) lygmenimis. XIX a. Antanas Baranauskas paskelbė pirmąją lietuvių tarmių klasifikaciją. XX a. pradžioje Kazimieras Jaunius tiksliai formulavo skiriamąsias tarmių ypatybes. Būtent K. Jauniaus tarmių klasifikacija buvo tikslinama vėlesnių kalbininkų (Kazimiero Būgos, Antano Salio). 1912 m. buvo pasiūlyta organizuoti sistemingą lietuvių tarmių tyrimą. Tačiau projektą nutraukė tyrimui vadovavusio kalbininko K. Būgos mirtis, vėliau okupacijos, Antrasis pasaulinis karas. XX a. antroji pusė laikoma visuotiniai priimtos tarmių klasifikacijos laikotarpiu. Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius, remdamiesi A. Baranausku, sudarė dabartinę tarmių klasifikaciją. Remiantis ja, 1977 m. buvo sudarytas Lietuvių kalbos atlaso žemėlapis. Šia tarmių klasifikacija remiasi ir dabartiniai lietuvių kalbos dialektologai.

TARMIŲ TYRIMAI – KELIONĖ PO LIETUVĄ

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Lietuvių kalbos atlasas – tai geolingvistinių lietuvių tarmių tyrimų pradžia. XX a. šeštajame dešimtmetyje kalbininkai ir dialektologai sudarė tarmių klausimyną, vietovių punktų sąrašą ir keliaudami po Lietuvą rinko tarminę medžiagą. Tad tyrimo medžiaga buvo rinkta 15 metų iš daugiau nei 800 gyvenamųjų vietovių. Rinkimo metu, apklausant tarmiškai šnekančius informantus, įrašyta daugiau kaip 30 000 metrų magnetofono juostų, kitos medžiagos surinkta daugiau kaip 15 000 puslapių rankraščių. Tyrimo metu dirbo apie 600 žmonių. Vėliau ėmė rastis tarminės medžiagos aprašai – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, trys Lietuvių kalbos atlaso tomai su žemėlapiais ir komentarais, buvo sukurtos įvairios tyrimų programos. Vienu reikšmingiausių darbų laikomas Z. Zinkevičiaus habilitacinis darbas – „Lietuvių dialektologija“ su 75 žemėlapiais.

ŠIUOLAIKINIŲ TARMIŲ TYRIMŲ PROJEKTAS Praėjus 60-čiai metų po pirmojo tarmių tyrimo Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovės prof. dr. D. Mikulėnienės iniciaty-

va nuo 2011 m. kovo 24 d. pradėtas vykdyti ES lėšomis finansuojamas tarmių tyrimo projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Prie šio projekto dirbo ne tik Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, bet ir visų Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojai. Projekto tikslas yra pateikti naują XXI a. pradžios lietuvių kalbos tarmių situaciją ir išleisti interaktyvų lietuvių tarmių žemėlapį-atlasą „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“. Tyrėjai ekspedicijų metu apkeliavo 735 punktus (gyvenamąsias vietoves) Lietuvoje ir 15 užsienyje, identifikavo sunykusius, išskyrė naujus. Kiekviename punkte apklausė po 6 tarmiškai kalbančius asmenis ir įrašė ne trumpesnį nei 1,5 val. kiekvieno pareiškėjo tarmės garso įrašą.

KAS JAU NUSTATYTA? 2013 m. gruodžio mėnesį Lietuvių kalbos institutas rengia Tarptautinę tarpdalykinę konferenciją „XXI

85 amžiaus tarmių tyrimai: geolingvistinė ir sociolingvistinė perspektyvos“, skirtą dvejus metus vykdytam projektui. Tačiau jau dabar mokslininkai ir dialektologai pateikia tam tikrų naujų išvadų: XXI a. pradžioje tarmė suvokiama kaip vietinė, gimtosios vietos kalba. Dabartiniai tarmiškai šnekantys žmonės moka ne tik vietinę (tarmę), bet ir bendrinę kalbą. Tarmės yra išlaikomos, tarmiškai kalbama ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Visgi nyksta, išsitrina skiriamosios, ryškios šnektų ypatybės (kuo patarmės skiriasi viena nuo kitos). Mažiausi kaimeliai nyksta (uždaromos mokyklos, kultūros namai), žmonės keliasi į stambesnes gyvenvietes, todėl tikėtina, kad tam tikros patarmės susilies, suvienodės (formuosis naujieji „regiolektai“). Vienas pavyzdžių – rytų aukštaičių – anykštėnų ir kupiškėnų – nykimas, vietą užleidžiantis išsiplėtusiems uteniškiams. Taip pat nyksta Klaipėdos krašto aukštaičių ir vakarų žemaičių patarmės. Tai tik dalis numatomų išvadų, kurias baigę projek-

tą visuomenei pateiks mokslininkai. Bus patikslintos prieš 60 metų sudarytos tarmių ir patarmių ribos, išleistas naujas XXI a. pradžios tarmių žemėlapis ir visuomenei pristatyta nauja tarmės situacija (daugiau informacijos www.tarmes.lt).

2013-IEJI – TARMIŲ METAI Tarmių metai – visos Lietuvos mastu gausūs tarmes, kalbą puoselėjančių renginių, kuriuos rengia savivaldybės, mokslo institucijos, įvairios draugijos ir organizacijos. Koncertai, vakaronės, parodos, pažintinės ekspedicijos, susitikimai, kūrybiniai konkursai – taip atkreipiamas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys. Nors tarmės, kaip ir visas pasaulis, kinta, tačiau jos turi būti skatinamos, puoselėjamos – kaip lietuvių tautos paveldas, gyvas kalbos reiškinys. Sulaukusios savo metų, tarmės juos ir palydi – besikeisdamos, judėdamos, bet gyvos ir išliekančios.

Įvairiuose Lietuvos regionuose kankorėžiui apibūdinti vartojami žodžiai

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

PIRTIES ĮR

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

N A U D I N G I

P A T A R I M A I

I R

RENGIMAS

D A Ž N I A U S I O S

K L A I D O S

ĮSIBĖGĖJUS ŠALTAJAM SEZONUI DAŽNAS PRISIMENAME VIENĄ ŠILČIAUSIŲ MAKIMĄ: GALIME PASIMĖGAUTI GARINE, TURKIŠKA, INFRARAUDONŲJŲ SPINDULIŲ, RUSIŠKA, SUOMIŠKA AR DŪMINE PIRTIMI. TIKRAI TURIME IŠ KO RINKTIS, TIK NE VISADA PASIRINKTA PIRTIS PATEISINA LŪKESČIUS. TAD KOKIA TURI BŪTI GERA LIETUVIŠKA PIRTIS? NEĮKAINOJAMA PATIRTIMI ĮSIRENGIANT PIRTĮ PASIDALIJO LIETUVIŠKOS PIRTIES BIČIULIŲ DRAUGIJOS (LPBD) KAUNO REGIONO VYR. PIRTININKAS IR „SAULĖJA SPA“ PIRTININKAS ANTANAS BAGDONAS.

2013 SPALIS–GRUODIS

LONUMŲ TOKIU ORU – PIRTĮ. ŠIANDIEN TIKRAI TURIME DIDELĮ PIRČIŲ PASIRIN-

PLATUMOS

„Saulėja SPA“ pirtininką Antaną Bagdoną kalbino LINA MICKUTĖ Nuotraukos: AUDRIAUS ARLAUSKO

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

Kokia yra tradicinė lietuviška pirtis? Pirtys labiausiai buvo paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje – pirtelę turėjo beveik kiekviena ar kas antra šeima. Atokiai nuo kitų trobesių, prie kokio nors vandens telkinio statoma pirtelė buvo kone svarbiausias sodybos pastatas. Naujakurys pirmiausia rentė pirtį. Joje, reikalui esant, šeima trumpam galėjo apsigyventi. Svarbiausia joje – iš akmenų sukrauta krosnis. Dūmai dažniausiai išeidavo pro duris ar skylę lubose. Vanduo buvo šildomas į kubilą ritinant įkaitusius akmenis. Per šimtmečius mūsų tradicinės pirtys keitėsi nedaug. Dar ir dabar statomos dūminės arba saugesnės pirtys su kaminu. Tokiose pirtyse dažniausiai būna apie 60 laipsnių šilumos ir idealu, kai ir oro drėgmė būna 60 proc. Lietuviškoje tradicinėje pirtyje visada naudojamos vantos, periamasi, prausiamasi.

Ką turi žinoti kiekvienas, norintis įsirengti gerą pirtį namuose ar sodyboje? Nuo ko pradėti? Ko gero, pirmiausia reikėtų aplankyti kelias skirtingas, pirtininkų rekomenduojamas pirtis ir išsiaiškin-

ti, kokia labiausiai patinka. Dėl pirties vietos sklype galima pasitarti su architektu. Reikia pagalvoti, kokio dydžio pirties norima, kokie bus šeimininko poreikiai. Verta pagalvoti, kam bus skirta pirtis – šeimai, draugams, nuomai ir pan. Rekomenduojama statyti krosnį „ugnis per akmenis“ (kitaip vadinama „balta dūminė“). Tokios krosnies garas, kūrenant geromis malkomis, kvapnesnis nei elektrinių ar uždaro tipo malkinių krosnių. Šio tipo pirtyje naudojama krosnis sumūryta iš karščiui atsparių medžiagų, nenaudojant metalo. Pagrindinis principas – kuo paprasčiau, tuo geriau. Žinoma, reikia nepamiršti šiuolaikinių patogumų – vandentiekio, nuotekų sistemos, elektros. Svarbu, kad pirtis būtų saugi.

Ar pirčiai svarbus patalpos plotas? Vieni įsirengia mažas pirteles, o kitų pirties kambaryje telpa dešimt ir daugiau žmonių. Kokio dydžio pirtis yra geriausia? Pirmiausia turime žinoti, kam ji bus skirta. Ar numatome dažnai kviestis svečių (gal net nuomoti), ar pirtelė bus skirta tik šeimai. Net ir mažiausios pirtelės gultas turėtų būti toks, kad ant jo galėtume patogiai atsigulti – apie 0,8 m pločio ir 2,10 m ilgio. Jei reikėtų balsuoti, rinkčiausi pirtį, kurioje vienu metu patogiai susėstų aštuoni žmonės ir vienu metu būtų galima atlikti procedūras dviem gulintiems asmenims.

Kokia pirtis geriausia: integruota name ar įrengta atskirame, tik pirčiai skirtame pastate? Žinoma, tik įrengta atskirai, o jei įmanoma – ir kuo nuošaliau. Pageidautina, kad pirtelė būtų šalia natūralaus ar dirbtinio vandens telkinio.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Kokia mediena turi būti naudojama statant / įrengiant gerą pirtį? Pirčiai statyti dažniausiai naudojama nesakinga pušis. Vidui įrengti puikiausiai tinka drebulė, juodalksnis ar maumedis.

Kokios dažniausios klaidos, daromos įrengiant pirtį? Ko gero, pati dažniausia klaida – siauri dviejų ar trijų pakopų gultai („tokie, kokius mačiau kaimyno pirtyje ar SPA centre“). Garinėje pakanka ir vieno, bet plataus gulto (jis turi būti įrengtas 75 cm aukščiau grindų). Tada ir sėdėti galima nenuleidus kojų, ir pirtininkui patogu daryti procedūras. Reikėtų nepamiršti, kad tarp gulto lentelių turi būti pakankami tarpai, kad visi nešvarumai lengvai nusiplautų. Kita dažna klaida – per mažo skersmens nuotekų vamzdis (trapas). Nepasigailėsite sumon-

tavę 100 mm skersmens vamzdį. Jo neužkiš jokios kūno šveitimo priemonės, pavyzdžiui, kavos tirščiai.

Ar svarbus pirtyje naudojamų akmenų dydis, struktūra, forma? Jei taip, kokie jie turi būti?

Geriausia vanta ta, kurią pats susiriši. Tada esi tikras, kad su ja nesužeisi periamo žmogaus. O vantų būna įvairių: vienos – plačios, skirtos garui vaikyti, kitos – mažos, bet kvapnios, pavyzdžiui, surištos iš kėnių, ievų šakelių, pelynų, skirtos aromaterapijai. Dar kitos vantos skirtos vanoti, jos rišamos iš beržų, ąžuolų, liepų šakelių. Savo pirtininko programose naudoju mažiausiai 10 skirtingų augalų.

Pirtyse populiarūs eteriniai aliejai. Bet ar

Kokia būtų auksinė „pirtininko taisyklė“ ar tradicija? Gal tai ritualas ar veiksmas, kurį privalo žinoti kiekvienas pirtininkas? Gerų tradicijų ir taisyklių gali turėti kiekvienos pirties kolektyvas. Tačiau kiekvienam lietuviui būtina žinoti mūsų protėvių „pirmojo garo“ ritualą. Jis atliekamas per pirmąjį užėjimą į pirtį: pirties samtis su vandeniu siunčiamas ratu ir kiekvienas ritualo dalyvis palinki ką nors gera ir taip „įkrauna“ vandenį gera energija. Tuo metu, kai vanduo pilamas ant akmenų, visi sušunka: „Tebūnie taip!“ Būtent tokiu ritualu prasideda visos Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirtys. Laužydami liežuvius, bet „tebūnie taip“ taria ir visi užsieniečiai, kurie dalyvauja mano vedamoje „Lietuviškos pirties“ programoje.

2013 SPALIS–GRUODIS

Neatsiejamas pirties atributas – vanta. Kokiais kriterijais vadovaujantis išsirinkti gerą vantą?

Jokių pirktinių eterinių aliejų nenaudoju. Mano aromaterapija – tik natūralūs mūsų miškų ir pievų kvapai. Išbandykite drebulę ar ievą, kadagį ar vingiorykštę – praeis bet koks noras pirkti „lašiukų“. Beje, ant akmenų reikia pilti tik vandenį, nes jei jie įkaitę iki raudonumo (o taip būna dūminėse pirtyse), dėl aliejų išsiskyrusius kancerogenus patys ir sukvėpuojame. PLATUMOS

Jei rinksitės lietuviškus akmenis, geriausiai tiks tamsūs, vienspalviai, smulkiagrūdžiai. Netinka akmenys su įvairiomis priemaišomis, nes tokie greitai sudūla. Teigiama, kad patys geriausi – iš upelio dugno. Tinkamiausi apvalūs – 10–15 cm skersmens. Be abejo, yra ir puikių atvežtinių akmenų, pavyzdžiui, žadeitas. Jei galite, panaudokite juos bent viršutiniam sluoksniui.

jie nenustelbia tikrosios pirties esmės, kai kvapui pagerinti buvo dedama pušų spyglių ir pan.?

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

Į GAMTĄ –

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

TIK SU FOTOAPA

Tekstas ir nuotraukos:

SELEMONO PALTANAVIČIAUS

ARATU

–

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Žuvinto ežeras

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Kokį fotoaparatą pasirinkti, ruošiantis fotografuoti gamtą?

ARTANT SENIAUSIAS KELIONIŲ KNYGAS, GALIMA GROŽĖTIS IR ŽAVĖTIS JŲ ILIUSTRACIJOMIS, KURIAS PIEŠĖ PATYS KELIAUTOJAI AR KARTU SU JAIS EKSPEDICIJOSE DALYVAVĘ PROFESIONALŪS DAILININKAI. PRIEŠ 100 METŲ DAILININKŲ JAU NEREIKĖJO, NES ATSIRADO FOTOAPARATAS – TADA DAR NETOBULAS IR GREMĖZDIŠKAS, TAČIAU ĮAMŽINANTIS TIKROVIŠKUS VAIZDUS. FOTOGRAFINĖS TECHNIKOS PROGRESAS BUVO TOKS SPARTUS, KAD ŠIANDIEN JAU NEĮSIVAIZDUOJAME SAVO GYVENIMO, NEĮAMŽINTO NUOTRAUKOSE. FOTOAPARATAS YRA PRAKTIŠKAI KIEKVIENO MŪSŲ GYVENIMO PALYDOVAS (BENT JAU MOBILIAJAME TELEFONE ESANTI FOTOKAMERA) AR KELIONIŲ METU NAUDOJAMA „UŽRAŠŲ“ PRIEMONĖ. BE FOTOAPARATO NEINAME Į GAMTĄ. TIESA, DAŽNIAUSIAI JOJE STENGIAMĖS ĮAMŽINTI SAVE AR SAVO DRAUGUS, ŠEIMOS NARIUS, O GAMTA BŪNA TIK FONAS AR DEKORACIJA. DAŽNAI NEIŠNAUDOJAME DAUGELIO FOTOGRAFINĖS TECHNIKOS TEIKIAMŲ GALIMYBIŲ IR NEĮAMŽINAME GAMTOS VAIZDŲ, DETALIŲ, ĮDOMIŲ MEDŽIŲ, GRYBŲ. KAI NORIME PAPASAKOTI APIE KELIONĘ IR STENGIAMĖS IEŠKOTI JOS VAIZDŲ, JŲ KAIP TIK IR PASIGENDAME.

Paprastoji medšarkė

KOKIE FOTOAPARATAI TINKA FOTOGRAFUOTI GAMTOJE?

2013 SPALIS–GRUODIS

Yra dar vienas svarbus dalykas, kurį daugelis visai be reikalo ignoruoja, – tai stovas, kuris užtikrina fotoaparato stabilumą ir nuotraukų ryškumą. Tiesa, ne visiems reikia įsigyti tokį stovą, tam tiks paprasta atrama – medžio kelmas, kamienas, akmuo, kelioninė lazda. Reikia stengtis, kad tokia atrama būtų, o fotografuojant žinoti paprastą dalyką: fotokameros jungiklį (užrakto mygtuką) reikia spausti ne nykščiu, ne visu kūno svoriu, o švelniai, piršto galu – taip, kad pats aparatas to „nejaustų“. Tai labai pagerins nuotraukų kokybę.

PLATUMOS

Fotografuoti gamtoje tinka visi fotoaparatai. Tačiau yra svarbių dalykų, kuriuos reikėtų išsiaiškinti iš pat pradžių. Visų pirma, ar fotoaparato atkuriamo vaizdo raiškos kokybė yra pakankama perduoti tuos įspūdžius, kuriuos norima išsaugoti. Jeigu manome, kad nuotrauka turėtų būti kokybiškesnė, su geriau perteiktomis spalvomis ir detalėmis, bent trumpam pasiskolinkime kitą aparatą. Ne mažiau svarbu ir tai, ar aparato atkurtas nuotraukas galima perkelti į kompiuterį ar skaitmenines laikmenas. Ši pastaba ypač svarbi tiems, kurie mėgsta fotografuoti mobiliajame telefone įmontuotu aparatu. Vaizdų laikymas fotokameroje jų niekur neperkeliant yra rizikingas, antra vertus – neturi jokios prasmės, nes nuotraukų niekas nemato. Beje, dalis mūsų vis dar fotografuoja tradicinėmis (analoginėmis) kameromis, fotojuostelėmis. Tuomet savo kelionėse įamžintas svarbiausias detales turėtume išspausdinti popieriuje, paprasčiau tariant – padaryti nuotraukas.

Nemažai keliaujančiųjų gamtoje turi veidrodinius fotoaparatus su keičiamais objektyvais, jiems čia aprašyti paaiškinimai netaikomi. Tiesa, grįžus iš kelionės visą medžiagą reikėtų perkelti į kompiuterio laikmeną. Be to, prieš kelionę (nors ir visai trumpą) būtina pasitikrinti, ar aparato baterija yra įkrauta. Dėl šios paprastos kliūties galime ne tik sugadinti visą kelionę, bet ir prarasti daug įdomių nuotraukų.

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

Kuosos prie lesyklos

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

PRIEŠ KELIAUDAMI – PASITRENIRUOKIME Prieš fotografuodami pagalvokime apie nuotrauką, pabandykime įsivaizduoti, kaip ji turėtų atrodyti, suprasti, ko joje neturėtų būti. Kaip fotografuoti vieną ar kitą objektą? Atsakyti yra labai sunku, nes kiekvienas atvejis vis kitoks. Tačiau žinokime: niekada nefotografuokime akmenų, grybų iš viršaus, ežero ar jūros taip, kad „vanduo neištekėtų“, – jauskime horizonto liniją. Žinokime, kuri detalė mums yra svarbiausia ir ryškumą fokusuokime į ją. Jei reikia – atsigulkime, pritūpkime ar palypėkime ant kelmo. Dėl nuotraukos galima padaryti daug, bet ne viską. Nebūtina fotografuoti baikščių gyvūnų, jų lizdų. Negalima šiam tikslui jų imti, liesti, o augalų – skinti. Idealiausia fotografija padaroma taip, kad gamta to net nepajaučia. Beje, galvojant apie gyvūnų fotografavimą, pirmiausia reikėtų apsilankyti zoologijos sode, po to savo padarytas nuotraukas parodyti labiau patyrusiam fotografui. Iš karto verta perspėti – jeigu pirmame plane bus tvora, gyvūnas bus sujudėjęs, tokia nuotrauka – nesėkmė. Teks eiti dar kartą...

Visą žiemą galime fotografuoti prie savo lesyklos – čia paukščiai mažiau baikštūs, todėl juos tikrai pavyks įamžinti. Nors tokias nuotraukas padaryti yra tikrai sunku. Augalams fotografuoti galioja tos pačios taisyklės – pasitreniruokime savo darže, sode, susiruoškime į botanikos sodą. Būtinai apsirenkime taip, kad nebūtų gaila klauptis ar gultis ant žemės. Jeigu šios kelionės nuotraukos patiks visiems, tada bus galima keliauti ir į „tikrą“ gamtą.

MES KELIAUJAME. KĄ FOTOGRAFUOTI IR KO NE? Kiekviena kelionė, ypač po dar nematytas, naujas vietas, dovanoja begales įspūdžių ir galimybių visa tai nufotografuoti. Labai dažnai, jau grįžus į namus ir iš fotoaparato nuotraukas perkėlus į kompiuterį, apninka keistos mintys: taigi aš mačiau daug daugiau, nei nufotografavau! Kodėl nefotografavau, neįamžinau to ir kito, kodėl iš anksto nenusprendžiau, kas yra vertinga ir svarbu? Kiekviena kelionė atskleidžia mūsų galimybes matyti, pastebėti, pažinti. Jeigu nesame susidūrę su

Urvinė antis

Beje, dažnai patariama nežiūrėti į nuotraukas, pristatančias vietovę, – kad nereikėtų jų kartoti, kad rakursas būtų ne identiškas jau esamam. Reikia ieškoti savo „taško“ ir stengtis daryti taip, kaip geriausiai atrodo patiems.

Fotografuojant nežinomus objektus, būtinai naudokime mastelį – prie medžio ar akmens atsistokime patys ar greta pastatykime savo draugus. Prie grybo ar augalo galime padėti bet kokį daiktą – žiūronus, akinius, tik jokiu būdu – ne cigaretę ar degtukų dėžutę. Jei norime įamžinti vabzdį, jį fotografuokime taip, kad matytųsi visas jo kūnas, sparnai. Kraštovaizdį fotografuokime be vaizdą užstojančių kliūčių, nuo ko aukštesnės vietos. O ko nereikia fotografuoti? Ko gero, nereikėtų slapta „medžioti“ nepažįstamų žmonių, nes taip įsibrautume į jų privatų gyvenimą, nereikia mėgautis sužeistais ar bejėgiais gyvūnais. Negalima fotografuoti paukščių lizdų, jauniklių, mažų žvėrelių, kurie dėl to pasijus atskirti nuo tėvų ir žus.

2013 SPALIS–GRUODIS

Prieš kiekvieną kelionę į gamtą būtina turėti žemėlapį, apgalvoti maršrutus, žvilgtelėti orų prognozes. Jei yra galimybių – pravers detalesnė informacija apie šią vietovę, jos vertybes ir svarbiausius objektus. Visada manykime taip: ką aš, grįžęs iš kelionės, parodyčiau, norėdamas pasakoti apie vieną kitą vietą, objektą. Toks žinojimas lems ir tai, kaip fotografuosime pasirinktus objektus.

Ką dar reikia fotografuoti? Mes seniai naudojame skaitmenines kameras ir taupyti fotojuostelės nereikia. Būtinai padarykime bent po keletą kiekvieno objekto nuotraukų – iš skirtingų vietų, kitu objektyvu. Kompiuteryje vėliau galėsime atsirinkti tai, kas yra vertingiausia. PLATUMOS

gamta, labai sunkiai suprasime jos vertybes ir nepasirinksime, ką verta fotografuoti, o ko nebūtina. Panašiai jausimės pakliuvę į svetimą miestą, kaimą, šalį. Todėl svarbu žinoti savo prioritetus, pasirinkti, ko mes norime, kas mums įdomu ir reikalinga. Vieni keliaudami fotografuoja tik vaizdus, kiti – žmones ar architektūrą, kai kas – gamtą. Ilgainiui iš tokio pasirinkimo randasi savotiška specializacija ir daugėja žinių, įgūdžių, leidžiančių įsigilinti, kuo detaliau planuoti savo fotografavimo rezultatus.

PATA R I A

S P E C I A L I S TA I

Vabalas ūsuotis

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

KĄ DARYTI SU NUOTRAUKOMIS? Įamžintos gamtos akimirkos neturi būti „saugomos“ fotoaparate. Grįžus iš kiekvienos kelionės, jas reikia perkelti į kompiuterį, peržiūrėti, tačiau neskubėti pašalinti tų, kurios atrodo abejotinos kokybės. Kartais vertę gali turėti ir mažiau ryški nuotrauka. Svarbu, kas joje, – galbūt kai kurių nuotraukų ir jose įamžintų objektų ar situacijų antrą kartą nufotografuoti nepavyks. Tai ypač taikytina fotografuojant gyvąją gamtą, žinoma, – ir mus pačius gamtoje. Kompiuterio programos dabar leidžia eksperimentuoti, nuotraukas ne tik sutvarkyti, išvalyti kokybę mažinančias šiukšles, bet ir daug ką keisti, manipuliuoti. Ar taip reikia apdoroti gamtines nuotraukas? Gamta (lotyniškai natura) yra vertinga savo natūralumu, tikrove, tad bet koks keitimas, spalvų koregavimas gali tapti ne ieškojimų rezultatu, o savotiška apgaule. Įsivaizduokime, kokius saulėlydžius galime „sukurti“, kokius debesis galime „įkelti“ į savo nuotrauką. Visi stebėsis, tačiau ar tai atneš džiaugsmo mums patiems? Antra vertus, patys sau galime daryti bet ką. Tačiau

geriau to nerodyti visuomenei ir ypač – nesakyti, kad visa tai yra natūralu, iš gamtos. Gamtinė fotografija vertinga tik tada, kai liudija tikrus dalykus, yra savotiškas dokumentas. Fotografuoti galima įvairiais rakursais, pačiais įvairiausiais objektyvais, naudoti įvairius šviesos filtrus. Daugiausia džiaugsmo suteiks ir ilgam išliks tik natūralūs vaizdai. Klausiama: ar galima nuotraukas saugoti kompiuterio atmintyje? Ar būtina turėti kopijų? Iš karčios patirties tenka sakyti: kopijas daryti reikia. Nors keletą kartų per metus į laikmenas (geriausiai į kompaktinius aukštos kokybės diskus) būtina perrašyti nuotraukas ir jas saugoti. Arba, jei jų yra tikrai daug, reikia naudoti išorinius kietuosius diskus. Kelionių nuotraukos turi būti įvardytos, aprašytos, nes mūsų atmintis gali neatkurti prieš dešimtmetį nufotografuoto ežero pavadinimo ar sutikto žmogaus vardo. Šių laikų technologijos tą leidžia, tiesiog reikia skirti šiek tiek laiko. Jeigu žinome, kad kas nors iš draugų domisi tam tikrais objektais, įamžinkime juos ir nusiųskime – jiems tai bus labai gera dovana.

97 K

Žurnalas „Platumos“ skelbia fotografijų konkursą „Gamtos išdaigos“ ir gražiausias nuotraukas keičia į vertingus prizus! Viskas, ką tereikia padaryti, – užfiksuoti gamtos išdaigas ir atsiųsti nuotraukas mums. Daugiausia „like‘ų“ sulaukusios fotografijos autorius laimės knygą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą aktyviai“, antrąją ir trečiąją vietas užėmę autoriai bus apdovanoti knygomis „Lietuva. 100 renginių, kuriuos verta išvysti“! Laimėtojai bus skelbiami ir jų nuotraukos publikuojamos žiemos mėnesio žurnale „Platumos“.

SXC NUOTRAUKA

GAMTOS IŠDAIGOS KONKURSAS VYKSTA NUO 2013 M. SPALIO 1 D. IKI GRUODŽIO 28 D.

Gražiausias nuotraukas siųskite adresu: redakcija@platumos.lt

Peržiūrėti konkurso dalyvių nuotraukas ir už jas balsuoti galite tapę „Platumų“ draugu „Facebook“ socialiniame tinkle.

Medvarlė

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

F O T O K O N K U R S A S

VIETA

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

PIRMAME „PLATUMŲ“ NUMERYJE SKELBĖME FOTOKONKURSĄ „UŽFIKSUOK PLATUMAS“. ATĖJO METAS IŠDALYTI PRIZUS!

VIETA

SVEIKINAME

VIETA

LAIMĖTOJUS

KVIEČIAME

D A LY VA U T I

KITUOSE

KONKURSUOS

I VIETOS LAIMĖTOJAS – LUKAS BULOTA II VIETOS LAIMĖTOJA – EMA MISEIKAITĖ III VIETOS LAIMĖTOJA – EGLĖ ROČKAITĖ

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

SE!

DĖL

PRIZŲ

AT S I Ė M I M O

KREIPKITĖS

R E DA KC I J Ą

TEL.

37)

271

210.

2013 SPALIS–GRUODIS

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO NUOTR.

PLATUMOS

100 T R A D I C I J O S

Senieji antkapiniai paminklai – krikštai

101 Tekstas: INETOS

ŽUKAUSKAITĖS

ARTU SU RUDENS ŠALNOMIS ATEINA LAPKRITIS, O SU JUO – VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA IR VĖLINĖS. ŠIĄ DIENĄ PRISIMENAME VISUS IŠĖJUSIUS IR NEJUČIA SUSIMĄS-

TOME, KUR PATEKSIME MES, KAI PALIKSIME ŠIĄ ŽEMĘ. BALTAI TIKĖJO, KAD MIRUS ŽMOGUI JO GYVENIMAS NESIBAIGIA, JIS IŠKELIAUJA Į KITĄ PASAULĮ. KRIKŠČIONYBĖ MUMS SAKO, KAD PATEKSIME TEN, KUR MUS ARBA NUTEIS PRAGARAN, ARBA IŠTEISINS IR ĮLEIS Į ROJŲ. PASIKEITĖ LAIKAI – PASIKEITĖ IR MĄSTYMAS. KRIKŠČIONYBĖS ĮTAKA, PAKITUSIOS GYVENIMO SĄLYGOS DIKTAVO KITOKIAS LAIDOJIMO TRADICIJAS, KURIOS LABAI SKYRĖSI NUO SENŲJŲ – BALTŲ. O IR TIKĖJIMAS KITOKS. DABAR JAU PAMIRŠOME, KUO TIKĖJO SENIEJI MŪSŲ PROTĖVIAI, KAIP Į POMIRTINĮ GYVENIMĄ IŠLYDĖDAVO ARTIMUOSIUS. TIESA, ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI IR JŲ METU RASTI RADINIAI LEIDŽIA SUSIDARYTI TIK MAŽĄ DALELĘ VAIZDO, KAIP BALTAI ĮSIVAIZDAVO POMIRTINĮ GYVENIMĄ IR KOKIOS BUVO JŲ LAIDOJIMO TRADICIJOS. BŪTENT DALELE IŠ PRAEITIES DALIJAMĖS SU JUMIS.

IŠĖJUSIUS PRISIMENANT:

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

BALTŲ LAID JIM PAPR ČIAI IR P MIRTINIS GYVENIMAS

T R A D I C I J O S

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

102

XIII–XIV a. viduramžių kostiumas

103 SENOSIOS LAIDOJIMO TRADICIJOS Pasak istorinių šaltinių, lietuviai mirusįjį nuprausdavo, kartais išperdavo pirtyje, aprengdavo geriausiais drabužiais. Vyrai buvo aprengiami ilgais baltais marškiniais, palaidinėmis, sujuostomis juosta arba puošniu diržu, prie diržų iš šono prikabinami peiliai. Ant galvos uždėdavo žalvariu puoštas veltines, austines arba kailines kepures. Viršutinis apsiaustas buvo iš storesnio vilnonio audinio arba kailinis, susegamas sagtimi. Apie IX–XII a. mirusių moterų galvą dengdavo baltu lininiu audiniu, greičiausiai nuometu, surišamu dešinėje smilkinio pusėje ir susmeigiamu smeigtuku arba susegama sege. Merginų galvas puošdavo puošniomis kepurėlėmis arba apgalviais, pasiūtais iš austinės juostos, papuoštos žalvarinėmis įvijomis, grandinėlėmis ar stikliniais karoliukais. Mirusios moterys buvo aprengiamos baltais marškiniais, sijonu, prijuoste, skarele, susegta vienu arba dviem smeigtukais. Mirusius jaunus viengungius puošdavo lyg vestuvėms. Mat vienu metu tikėta, kad miręs nevedęs ir nepalikęs palikuonių žmogus negali išnykti. Jis turi pereiti gyventi į medį, augalą, paukštį, gyvulį ar net gimstantį kūdikį. Gyvendamas kitu pavidalu, viengungis turi palikti savo įpėdinių. O senas žmogus, atidavęs gyvenimui visą savo darbą ir išauginęs palikuonių, gali išnykti.

Baltų gentyse buvo paprotys vienoje kapo duobėje laidoti kelis žmones

2013 SPALIS–GRUODIS

Baltų gentyse buvo paprotys vienoje kapo duobėje laidoti kelis žmones. Dažniausiai dvigubuose kapuose buvo laidojami vyras ir moteris: vyras ir žmona. Žmona į pomirtinį pasaulį eidavo paskui savo vyrą. Našlės mirtis įvairiose tautose buvo įvairi: vienur ji į mirtį eidavo savanoriškai, su džiaugsmo ir garbės jausmu, kitur – prievarta. Baltų (lietuvių) žmonos į mirtį eidavo savanoriškai. Nepaprastai stiprus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu nustelbė ir mirties baimę. Lietuvoje rasti dvigubi kapai rodo, kad ne tik vyras ir žmona buvo laidojami drauge, bet ir kiti artimi šeimos žmonės. Šeimos gyvenimo tęsimo supratimas pomirtiniame gyvenime buvo bendras visiems baltams.

V–VIII a. lietuvių genties archeologinis moters kostiumas

PLATUMOS

Senkapiuose randama papuošalų, kurių ypač gausu turtingesnių žmonių kapuose. Tai smeigtukai, segės, antkrūtinės grandinės, apyrankės, žiedai. Buvo tikima, kad mirusiajam pomirtiniame gyvenime bus reikalingi jo amato įrankiai, tad juos sudėdavo į kapą. Moteriai dėdavo peilį, žirkles, adatą, ylą, varpstelį, audimo įrankius. Vyrui – peilį, pjautuvą, dalgį, galąstuvą, skiltuvą ir kt. Vyrams pridėdavo ir jų ginklų: ietigalių, kirvį, skydą. Kai kada šalia buvo laidojamas ir raitelio žirgas ar net medžiokliniai šunys.

T R A D I C I J O S

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

104

IX–XII a. kuršiai

105 LAIDOJIMAS UGNIMI Tam tikrą laiką baltų gentyse vyravo paprotys mirusiuosius deginti. Buvo tikima, kad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas. Deginimas gyvavo apie 1000 metų, vėliau deginimas su nedeginimu kaitaliojosi: vienos gentys mirusius degindavo, kitos – laidojo žemėje. Degindami mirusįjį, baltai paguldydavo jį šiaudinėje lovoje ir su ja veždavo prie amžinosios ugnies. Ten uždėdavo ant sukrauto laužo ir laužą uždegdavo. Laužui įsiliepsnojus, mesdavo į jį aštrių vanagų, kačių ar kitų gyvulių nagų, kad mirusysis turėtų kuo įsikabinti lipdamas į dangų, ir pradėdavo šaukti, esą matantys mirusįjį, jojantį ant širmo žirgo į dausas. Palaikams sudegus, pelenus supildavo į indą, sumaišydavo su ašaromis ir palaidodavo tarp akmenų, padėtų apačioje, iš šonų ir viršuje. Kapas buvo daromas lyg namas, kad mirusiajam atstotų namus.

POMIRTINIS GYVENIMAS – GYVENIMO TĄSA Baltai tikėjo, kad miręs žmogus iškeliauja į pomirtinį pasaulį ir toliau tęsia žemės gyvenimą. Ir aname pasaulyje jis eina tas pačias pareigas, dirba tokius pačius darbus, priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui. Aname pasaulyje žmogus išlieka to paties amžiaus, gali užsiimti mėgstama veikla: medžioja, geria gardžius gėrimus, kurių jam į kapą prideda artimieji.

IX–XII a. kuršių genties merginos kostiumas

PLATUMOS

Apie pomirtinį pasaulio įsivaizdavimą gali nemažai papasakoti raudos. Raudose minima „amžina tėviškėlė“, „vėlių suolelis“, prašoma atidaryti „vėlių vartelius“, „vėlių dureles“. Vienoje raudoje sakoma: „Susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vieną suolelį.“ Dažnai minima „amžina tėviškėlė“ rytų šalelėje, į kurią veda tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Ypač senajame geležies amžiuje visi mirusieji laidoti viena kryptimi – galva į vakarus. Kodėl būtent į vakarus? Galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur teka saulė. Vis tik pomirtinio gyvenimo vieta nebuvo tiksliai nurodoma, pasitenkinama tik abstrakčiais apibūdinimais.

SVEČIAI IŠ ANO PASAULIO

Baltai tikėjo, kad miręs žmogus iškeliauja į pomirtinį pasaulį ir toliau tęsia žemės gyvenimą

2013 SPALIS–GRUODIS

Iš pradžių buvo tikima, kad kūnas ir siela neatskiriami, bet kiek vėliau vis tik atsirado supratimas, kad siela atsiskiria nuo kūno. Iš čia kilo tikėjimas, kad mirusiųjų vėlės ir po mirties ateina į mūsų pasaulį ir lanko artimuosius. Vėlės galėjo būti atpažintos ne tik iš veido, bet ir iš drabužių, kuriais buvo aprengtos laidojant. Vėlės visada pasirodydavo tokios, kokios buvo gyvos: kunigas kunigu, ponas ponu, vyras vyru, moteris moterimi. Mažų kūdikių, kurie buvo palaidoti suvystyti, vėlės negalėdamos paeiti, turėdavo ridentis, kabintis kam ant pečių. Tikėta, kad gerų žmonių dvasių pavidalai būna balti, nelabųjų – juodi.

106

T R A D I C I J O S

SENOSIOS

KŪČIŲ

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

VAKARIENĖS TRADICIJOS

107 Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS Nuotraukos: VYTAUTO KANDROTO

IR ALGIRDO MAŽEIKOS

ŪČIOS IR KALĖDOS – VIENOS LAUKIAMIAUSIŲ METŲ ŠVENČIŲ. DAŽNO ŠIANDIEN JAU NESTEBINA TVISKANČIAIS BLIZGUČIAIS KALĖDINIAM LAIKOTARPIUI PAPUOŠTOS PARDUOTUVIŲ VITRINOS IR KASMET BESIKEIČIANČIOS EGLUTĖS PAPUOŠIMŲ MADOS. GAILA, KAD BESIDAIRYDAMI Į BLIZGUČIUS JAU SPĖJOME PRIMIRŠTI TIKRĄSIAS KŪČIŲ TRADICIJAS IR JŲ REIKŠMĘ ŽMOGAUS GYVENIME. VISA TAI, KĄ TAIP SAUGOJO IR PUOSELĖJO MŪSŲ SENOLIAI, DAŽNAI NUSĖDA UŽMARŠTIN. TAD ARTĖJANT DIDŽIAUSIOMS METŲ ŠVENTĖMS PRISIMINKIME, KOKIOS KŪČIOS BUVO SENOLIŲ AKIMIS.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

108

T R A D I C I J O S EGLUTĖ SKAROTA Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1853 metais. Namuose paprastai ją puošdavo Kūčių dieną, o „nurengdavo“ per Tris karalius. Kai kuriuose regionuose eglutę pakabindavo ant kablio ties Kūčių stalu. Eglutės apačioje pakabindavo iš kūlio šiaudų ant siūlo suvertą ir įvairiais kvadratais išlankstytą eglutę, panašią į vestuvinį sodą, tik daug mažesnę. Būdavo, kad virš stalo vietoj eglutės kabindavo tik šiaudinį sietyną. Eglutę dažniausiai puošdavo savo gamybos papuošimais: šiaudinukais, dirbiniais iš kiaušinio lukšto, tešliniais kepiniais ir karpiniais. Taip pat kankorėžiais, riešutais, vienur kitur ir šermukšnių keke, gilėmis. Puošė sausainiais, saldainiais, laukiniais obuoliukais, uždegdavo žvakutes. Eglutės viršūnėje paprastai tvirtindavo žvaigždę. Ji, kaip ir Vakarų Europoje, simbolizavo Betliejaus žvaigždę, rodžiusią kelią Trims Karaliams.

KŪČIŲ STALAS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Rengiantis Kūčių vakarienei didelis dėmesys buvo skiriamas stalui ir jo papuošimui. Ant stalo dažniausiai dėdavo šieno. Šienas Kūčių stalui buvo parenkamas smulkus, kvapnus. Buvo tikima, kad šienas neša sėkmę – jei ant stalo padėta šieno, tai ateinančiais metais bus pilna daržinė. Vieni šieną paskleisdavo vien ant stalo, kiti – dalį su pintine pakišdavo po stalu. Paskleidus šieną, stalą užtiesdavo balta linine staltiese be jokių raštų. Stalo viduryje motina dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, tėvas – suraikytą duoną. Stalą dengdavo motinos vadovaujamos vyresnės dukterys. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dar daugelyje šeimų šventinė vakarienė buvo valgoma iš bendrų, paprastai molinių ar medinių indų. Vakarienė iš bendrų indų buvo laikoma bendra meilės išraiška.

KŪČIŲ VAKARIENĖ Šiandien kiek primiršta tradicija ant Kūčių stalo dėti 12 patiekalų. Tačiau anksčiau buvo stengiamasi būtent tiek jų turėti ant stalo. Juk Kūčių stalas rodė šeimos turtingumą, šeimininkės išradingumą, sugebėjimą maitinti šeimą. Gera pasiturinčio ūkininko žmona mokėjo Kūčioms gaminti iki 20–30 valgių. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 100 Kūčių stalo valgių. Kūčių valgiai buvo gaminami iš ankštinių (žirniai,

PTAS

RECE

jau minkite vėje a ig s a P seno ių tą, bet primirš rbiausių Kuč a v s ą n vie nės vakarie ! lų a patiek

TIKR

109 pupelės, pupos) ir grūdinių (avižos, kviečiai, miežiai) kultūrų, aguonų, kanapių, grūdų, linų sėmenų, daržovių (bulvių, burokėlių, kopūstų, morkų), miško (grybų, riešutų, spanguolių) ir sodo gėrybių (obuolių, vyšnių, medaus). Būtina Kūčių stalo dalis buvo silkė ir žuvis, paprastai sužvejotos vietiniuose vandenyse Kūčių dieną. Beveik nė viena Kūčių vakarienė neapsieidavo be aguonpienio. Juo užpildavo kūčiukus, skrylius, kviečius, užsigerdavo valgant ragaišį ir kitus patiekalus. Aguonos ir aguonpienis – tai vienas būtiniausių Kūčių valgių. Įdomu tai, kad kai neturėdavo aguonų, gamino pieną iš kanapių. Kanapių pienas buvo populiarus Žemaitijoje. Juo užpildavo kūčiukus, avižų kisielių. Svarbus Kūčių valgis – kviečiai, dar vadinami „kūčiomis“. Išvirti nesūdytame vandenyje, kviečiai buvo valgomi pagardinti medumi ar cukrumi, o gana dažnai – ir aguonpieniu. Kai kur svarbiausiu Kūčių valgiu laikytas grūdų mišinys – kūčia, arba šiupinys. Tai Kūčių vakarienės patiekalas iš virtų grūdų, dažniausiai kviečių, žirnių, miežių, taip pat pupelių ar pupų. Kūčių vakarienei skirtas kisielius dažniausiai buvo verdamas iš avižinių miltų arba spanguolių, taip pat – bruknių ar džiovintų vaisių ir uogų). Ant Kūčių stalo būdavo ir miešimo – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo. Juo užpildavo arba užgerdavo kviečius, kūčiukus, avižų kisielių.

ROJI KŪČIA • grūdų (rugių, kviečių); • medaus; • aguonų.

Iškilioji Kūčių vakarienės dalis – dalijimasis kalėdaičiais. Jie vadinami įvairiai: „plotkele“, kalėdaičiu, Dievo pyragu. Kalėdaičius prie stalo išdalydavo vyriausias šeimos žmogus, dažniausiai tėvas. Dalijosi vienas su kitu, „kad šeimoje būtų draugystė, geri santykiai“. Prie stalo prisimindavo ir jau išėjusius amžinybėn. Prie stalo mirusiojo vietoje dėdavo lėkštutę ir į atskirą indą vėlėms atidėdavo Kūčių valgių.

2013 SPALIS–GRUODIS

Grūdai užpilami kraštu vandeniu, palaikomi, kol išbrinksta. Tada nupilamas vanduo, grūdai sumaišomi su aguonomis ir medumi, medus turi būti skystas. Viskas sumaišoma – Kūčių stalo patiekalas pagamintas.

Kūčių vakarienę valgyti dažniausiai rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Dzūkijoje ir Suvalkijoje sudėtinė Kūčių vakarienės dalis buvo kraitelės arba rėčio su valgiais nešimas apie trobą. Šeimininkas susidėdavo po truputį visų Kūčių vakarienei pagamintų valgių į pintinėlę ir, visai šeimai susirinkus vakarienės, tris kartus apeidavo namus. Po to šeimininkas įeidavo į vidų, pasveikindavo visus šeimos narius ir iš pintinėlės dalydavo valgius.

PLATUMOS

Iki šių dienų tauragiškiai turi išsaugoję seną ir unikalų Kūčių stalo patiekalą – Kūčią. Šiam patiekalui pasigaminti reikia turėti:

Žinoma, buvo ir iki šių dienų mėgstamų kūčiukų, kurie buvo kepami iš pasūdytos kvietinių miltų su mielėmis ar be mielių tešlos.

110

Į S P Ū D Ž I A I

I Š . . .

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

UKRA

111

AINA T A R P

S T E P I Ų

Tekstas ir nuotraukos: VYTAUTO

I R

K A L N Ų

KANDROTO

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

112

Į S P Ū D Ž I A I

I Š . . .

RISIPAŽINSIU, KAD KELIOS SAVAITĖS, PRALEISTOS ŠIOJE ŠALYJE, NĖRA PAGRINDAS GALUTINIAM

VERDIKTUI APIE ŠIĄ KONTROVERSIŠKĄ IR DVIPRASMIŠKUS JAUSMUS KELIANČIĄ VALSTYBĘ. TAČIAU PER PENKERIUS METUS, KURIE PRAĖJO NUO PIRMOSIOS KELIONĖS Į UKRAINĄ, NEDAUG KAS TEPASIKEITĖ. ATGYJA TIE PATYS ĮSPŪ-

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

DŽIAI, APIMA TIE PATYS JAUSMAI, ATPAŽĮSTAMOS TOS PAČIOS SITUACIJOS, LEIDŽIANČIOS BENDRAIS BRUOŽAIS NUPIEŠTI ŠIOS ŠALIES CHARAKTERĮ.

KAS YRA UKRAINA LIETUVIUI? Lietuviams Ukraina – lyg ir pažįstama šalis, tačiau palyginti tamsi dėmė kelionių žemėlapyje. Vyresnės kartos tautiečiai nostalgiškai atsimena sovietmečio keliones į Kijevą, Krymą ar Užkarpatę. Šiais laikais tik nedaugelis ryžtasi vasarą poilsiauti prie Juodosios jūros ar slidinėti Bukovelio ar Slavsko kalnų kurortuose.

Šalis Lietuvoje dažniau buvo minima tik per 2004 metų Oranžinę revoliuciją, kurios metu Lietuva tarpininkavo bandant sureguliuoti kilusį konfliktą politinių nesutarimų draskomoje valstybėje. Per nepriklausomybės laikotarpį Kijeve mėgino įsitvirtinti nemažas būrys lietuvių verslininkų, bet 2008– 2009 metais patyrę krizę jie paliko Ukrainą. Pasak 16 metų čia gyvenančio ir dirbančio leidyklos „Baltia Druk“ vyriausiojo redaktoriaus Virginijaus Strolios, dabar Kijeve gyvena ir dirba tik apie 30 verslininkų, dauguma verslą pradėję kurti 1995–1997 metais. Ko gero, didžiausia lietuvių sėkmės istorija Ukrainoje – 1995 metais įkurta sulčių gamybos įmonė „Sandora“, 2007 metais parduota „Pepsi Co“ už 1,4 mlrd. Lt. Ukrainoje veikia Vakarų medienos grupės, „Snaigės“, „Vičiūnų“ įsteigtos įmonės, „Čili“ restoranai. Ukrainietiškų produktų Lietuvoje rasi nedaug: be jau minėtų sulčių, eilinio lietuvio stalui pažįstami padažai

113

„Čumak“, degtinė „Horilka“, įdomesnio skonio saldainiai. 2011 metais Ukraina tarp visų Lietuvos prekybos partnerių pagal prekybos apyvartą buvo 14-oje vietoje.

Plačios turtinės ir socialinės atskirties ribos – ir šalies miestuose. It po karo subombarduotomis ga-

2013 SPALIS–GRUODIS

Civilizacijos paliestas Ukrainos kraštovaizdis yra nepaprastai kontrastingas. Greta stovi privati pilaitė su granito plokštėmis išgrįstu kiemu ir taboro lūšną primenanti medinė apgriuvusi troba. Autostrada riedantį zaporožietį lenkia naujausias S klasės mersedesas. Bekraštę stepę kultivuoja galingas „John Deer“ traktorius, dvikinkiu vežimu per miestelį su akėčiomis darda valstietis. Priešpietį parduotuvės bare tinginiaujantys vyrai ir čia pat darže plūgelį traukiančios darbščių moterų rankos.

PLATUMOS

KONTRASTŲ KRAŠTAS

tvėmis linguoja prabangūs vakarietiški automobiliai, kurių atstovybes galima pamatyti nedideliuose, vos 10 000 gyventojų turinčiuose rajonų centruose. Brangias importines statybines medžiagas į statybvietes vos pavelkantys, dūmais apsipylę zilai ir kamazai. Vakarietiški skanėstai priekinėse prekybos centrų lentynose ir ne mažiau populiarūs miestiečių turgeliai parduotuvės prieigose. Bendra situacija kažkuo primena dešimtojo dešimtmečio vidurio Lietuvą, bet pasauliniai prabangos prekių ženklai, modernūs šviesoforai, žmonių apranga, išmanieji telefonai primena, kad šalis nužygiavusi toliau. Tiesiog skirtingi visuomenės dantračiai sukasi labai skirtingu greičiu, ir pati valstybė tarsi primena nagingo autošaltkalvio perdarytą žiguliuką, kuriame įstatytas vokiškas variklis, japoniški žibintai, o skylės sparnuose užlopytos dviračio atšvaitais. Šis automobilis galėtų riedėti pakankamai greitai, jei ne klibanti pakaba ir metalo laužo prikrauta priekaba...

114

Į S P Ū D Ž I A I

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

SIENOS Į šalį važiuojame per Lenkiją. Baltarusija reikalauja vizų ir atskiro straipsnio, o Lenkiją pakankamai prognozuojamai pervažiuojame per naktį ir jau 6 valandą įvažiuojame į pasienio kontrolės postą. Eilių beveik nėra, jei neskaičiuosime trijų automobilių ir gyvos kokių šešių žmonių eilutės prie dokumentų patikrinimo namelio. Ir pareigūnus, ir keliauninkus negailestingai ėda ką tik išsiritusių nedidukų uodų armija. Kol mes tingiai sėdime ir laukiame, kol galėsime privažiuoti arčiau, į postą įrieda dar du automobiliai. Iš dar nesustojusių mašinų iššoka keleiviai ir užsiima vietas toje gyvoje eilėje. Taip prarandame dar keletą minučių, bet pasienyje teužtrunkame 22 minutes. Išvykti iš šalies – kur kas sudėtingesnė misija. Grįžtame į ES zoną, tad patikrinimas būna kur kas priekabesnis. Muitininkai paprašo atidaryti bagažinę ir praverti

I Š . . .

lagaminus, kurie yra ant dugno. Iškrauname beveik visą bagažą. O dokumentus tikrinančiai pareigūnei įtartini pasirodo mūsų pasai. Ji su lupa apžiūrinėja atsilupusį pagrindinio paso puslapio kamputį, klausia, iš kur ir į kur važiuojame, ką veikėme Ukrainoje. Tuščioje muitinėje kaipmat prisirenka automobilių. Gauname nurodymą patraukti automobilį į šalį, o pasai iškeliauja į tolimesnį pastatą. Istorija kartojasi. Prieš penketą metų išvažiuoti iš Ukrainos prireikė 4 valandų (tą kartą laukėme pareigūno, kuris gyvoje apklausoje tikrino, ar mes tikrai lietuviai), šį kartą pasų ekspertizė užtrunka 3,5 valandos. Kai pagaliau pervažiuojame sieną, apima kažkoks keistas jausmas, kad mes jau namie, nors iki jų – dar beveik 700 km.

KAIP GYVENA UKRAINIEČIAI? Įvažiavus į Ukrainą, paskutiniame poste sustabdo pasienietis ir į mūsų automobilį įsodina savo bendra-

115

Minimali alga čia siekia 900 grivinų (1 litas apytikriai vertas 3 grivinų), bet butą išlaikyti pigu. Praėjusią žiemą už vidutinio 60 kv. m buto komunalines paslaugas ir šildymą teko mokėti apie 300 grivinų. Pigus visuomeninis transportas (kaip patys vėliau įsitikinome, 1 žetonas Kijevo metro kainavo 2 grivinas), nacionalinės pramonės produkcija. Tuoj pat palyginome maisto produktų kainas – jos sparčiai vejasi lietuviškas. Kepalas geresnės duonos kainuoja 7–8 grivinas, litras pieno – irgi panašiai. Aukštesnės kokybės mėsa ir sūris pardavinėjami beveik lietuviškomis kainomis. Nemažai pasienyje gyvenančių ukrainiečių traukia į Lenkiją apsipirkti pigesnės produkcijos. Lenkai čia atvyksta degalų (tiek benzino, tiek dyzelino litras kainuoja beveik vienodai ir siekia apie 10 grivinų), alko-

Čia pat sužinome, kad Ukraina taiko „aplinkosaugos reikalavimus“ – į šalį negalima įvežti importinių padangų, mat rinkoje veikia vietos gamykla. Padangų klausimas aktualus dėl ypač duobėtų Ukrainos kelių, bet apie juos – kiek vėliau. Magistralinis kelias E373, nors ir susiaurėjęs nuo keturių iki dviejų eismo juostų, pakankamai tvarkingas, ir pokalbis vairuoti nemaišo. Po nesėkmingos privatizacijos buvo uždaryta 65 tūkstančius gyventojų turinčio Kovelio metalo gamykla (tiekusi grandines visai buvusiai SSRS) į gatves paleido 5000 bedarbių, kurių dauguma iki šiol verčiasi iš atsitiktinio uždarbio ar važinėja dirbti į kitus miestus. Matyt, grandinėms nepavyko pritaikyti „aplinkosaugos reikalavimų“.

2013 SPALIS–GRUODIS

holio ir tabako gaminių. Ukrainos pasienyje su Lenkija pristatyta degalinių ir visą parą veikiančių parduotuvių, kuriose – tik alkoholis ir cigaretės. PLATUMOS

darbę. Ši važiuoja namo į už 70 km esantį Kovelį, ir per tą valandą mus pasiekia pačios tikriausios žinios apie eilinių žmonių gyvenimą Ukrainoje.

116

Į S P Ū D Ž I A I Pašnekovę paleidžiame Kovelio prieigose, ir ji išskuba, kaip pati sako, „sodinti daržų“, kad prisidurtų prie skurdaus savo atlyginimo. Tam, kad oriai pragyventum, Kijeve reikia uždirbti bent 5000–6000 grivinų, o provincijoje – bent per pusę (primena Lietuvą, jei skaičiuosime litais).

KIJEVAS – MILIJONINIO MIESTO BRUOŽAI Kijevą pasiekiame darbo dienos pabaigoje, tačiau įvažiuojant į miestą kamščių nėra, jie kaupiasi priešinga kryptimi. Įsukę į Kolcevają jau artimai susiduriame su vietinių vairuotojų kultūra. Keturių eismo juostų pločio aplinkkelis nėra suženklintas, tiksliau, suženklintas labai seniai. Tad beveik visą laiką juo rieda penkios, o vietomis susidaro ir šešta eilė automobilių. Tarpai tarp mašinų – per gerą sprindį. Aplinkkelis turėtų būti kaip ir autostrada, tačiau erzina nuolatiniai apsisukimai ir posūkiai kairėn – vietiniai nardo iš pirmos į tą šeštą juostą, lįsdami be perspėjimo ir be posūkio. Tuoj pat dingsta kairėje, o jų „pramuštu“ taku seka dar trys–keturi automobiliai, kol išvažiavimas lieka už nugaros. Už kelių šimtų metrų situacija pasikartoja, bet pavyksta judėti stabiliu 40–50 km/val. greičiu. Pa-

MOBILUSIS TELEFONO

RYŠYS

UKRAINOS

ŽMONĖMS TIKRAI NE PRABANGA, O SUSISIEKIMO PRIEMONĖ. MOBILIAISIAIS TELEFONAIS KALBA VISI – NUO PRADINUKŲ IKI SENOLIŲ. KALBA ILGAI, ĮSIJAUTĘ, NESUSTODAMI. TEKO MATYTI IR KARVES GANANTĮ PIEMENĮ, IR MOTOROLERIU VAŽIUOJANTĮ PAAUGLĮ, IR NET

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

MAISTĄ RESTORANE ATNEŠANČIĄ PADAVĖJĄ.

I Š . . . sukus centro link, judėjimas dar labiau sulėtėja, čia jau slenkame nuo šviesoforo iki šviesoforo, kol prisišvartuojame mažoje gatvelėje po viešbučio langais. Kol įsikuriame viešbutyje – jau 20 val., ryžtamės pasiekti centrą automobiliu. Dabar problemų dėl eismo jau nekyla ir už 10 minučių riedame Dniepro krantine, ieškodami patogesnės stovėjimo aikštelės vietos arčiau centro. Tokią randame Puškino gatvėje vos 100 metrų nuo Kreščiatiko. Stovėjimas nemokamas, ir mes neriame į miesto centrą pačiu gražiausiu paros metu – „žydrąją valandą“. Centrinė Kijevo dalis pribloškia nepriekaištinga tvarka (žinoma, prietemoje ne viską įžiūrėsi) ir apšviestais Kreščiatiko gatvėje esančių pastatų fasadais. Nors pati architektūra – labiau monumentalistinė nei puošni. Aikštė pasitinka fontanų lietumi ir spalvotais prožektoriais. Ovalo formos aikštė pilna žmonių, daug jaunimo, porelių. Nesimato tik mums įprastų turistų grupių. Kiekvienoje sankryžoje budi po policininką, pačioje aikštėje galima suskaičiuoti dar apie 20 patrulių, vilkinčių melsvus uniforminius marškinius. Tai nuteikia kur kas linksmiau nei automatais ginkluoti, neperšaunamomis liemenėmis apsitaisę antiteroristinių pajėgų kareiviai Paryžiaus ar Londono centre. Apima saugumo jausmas, ir mes pirmyn atgal pereiname visą Kreščiatiką. Žmonės gatvėje ir kavinėse nesiskirsto iki pat vidurnakčio, po to pamažu traukia metro, kuris uždaromas apie pusę pirmos valandos nakties, link.

117 Kita diena Kijeve – be automobilio. Kaip ir vietiniai lendame į metro. Miesto centre linijos nutiestos labai giliai – sulig upės krantine, tad į stotelę tenka leistis po 4–5 minutes. Dėl to turistams apsimoka paeiti vieną kitą stotelės atstumą pėsčiomis. Funikulieriumi pakilę į Podolo rajoną, iš kurio, pasak istorikų, gimė Kijevo miestas, per pietus vėl atsiduriame Kreščiatike. Dieną gatvė ne tokia žavi, pilkai tinkuoti pastatų frontonai atrodo nykokai, tačiau ant šaligatvių išsirikiavę ledų, kavos, giros, suvenyrų pardavėjai. Žmonių – ne mažiau nei vakare, tik dabar jie kostiumuoti, labiau skubantys, ištisai kalbantys mobiliaisiais telefonais.

NARDEPAI IR JŲ TRANSPORTO PRIEMONĖS Ukrainos valdymo forma – pusiau prezidentinė respublika. Šalies vadovas yra prezidentas. Prezidentas skiria ministrą pirmininką, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Prie Ukrainos parlamento, vadinamo Ukrainos Aukščiausiąja Rada (Verchovna Rada; ukr. Верхо́вна Ра́да Украї́ни) į akis krenta daugybė juodų šarvuotų limuzinų ir visureigių, kuriuose savo seimo narių laukia po du augalotus apsauginius. Dažnas automobilis ant stogo turi švyturėlius, o kai kurie, kad būtų tikrai pastebėti, – ir 6–8. Nejučia susimąstai, koks vargšas

turėtų pasijausti Lietuvos Respublikos Seimo narys, atvykęs į Kijevą megzti draugiškų santykių ir pamatęs šią automobilių aikštelę... Neoficiali statistika teigia, kad vidurinės klasės seimo narių Radoje nėra: tik apie 15 proc. iš 450 parlamentarų važinėja metro ir gyvena kaip eiliniai ukrainiečiai, visi kiti...

RELIGINĖS STAČIATIKIŲ KOVOS Kijevas – bažnyčių ir cerkvių miestas. Seniausia (įkurta 1050 m.) ir įtakingiausia – ant Dniepro šlaito auksiniais bokštais besipuikuojanti Kijevo Pečersko Lavra, pavaldi Maskvos stačiatikių patriarchatui. Lavra – ypač didelio ir pagrindinio vienuolyno statusą turintis kompleksas (Ukrainoje tokių yra septyni). Žemutinė Lavra priklauso Ukrainos stačiatikių bažnyčiai, o aukštutinė Lavra – nacionaliniam istorijos ir kultūros instituto draustiniui. Podolo rajone, ant kalno priešais Sofijos soborą, puikuojasi Michailovo soboras. Čia reziduoja Kijevo patriarchas Filaretas, prieš 20 metų ėmęs kurti savarankišką Ukrainos stačiatikių bažnyčią. Kijevo metropolito Filareto ketinimui atsiskirti pritarė tik dalis dvasininkų, o Maskvos patriarchatas metropolitą Filaretą ekskomunikavo ir jo vieton paskyrė naują metropolitą. Įsiplieskė konkurencija, ir Ukrainoje cerkvių bokštai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Net mažiausiame kaimelyje galima rasti autobusų stotelės dydžio

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

118

Į S P Ū D Ž I A I

būdelę, ant kurios puikuojasi „geltonas svogūnas“ ir stačiatikių kryžius. Kas mėnesį centrui raportuojama, kiek parapijų įkurta. Per Oranžinę Ukrainos revoliuciją į zenitą pakilusi Kijevo atšaka pasikeitus politiniams vėjams aprimo ir dabar viršų ima iš Maskvos valdoma senoji dvasiškių gvardija. Konstantinopolis, rodos, ramiai stebi šį kontroversišką tikėjimo „atgimimą“ ir patyliukais trina rankomis – bent jau formaliai stačiatikiai Ukrainoje baigia išstumti katalikus ir kitas konfesijas. Tad šiandien Ukrainos stačiatikių bendruomenė susideda iš trijų nesutariančių Bažnyčių – Ukrainos autokefalinės Bažnyčios (įkurtos 1918 m. po Rusijos imperijos žlugimo ir turinčios apie 1200 parapijų); Kijevo patriarchato (įkurto 1992 m. po SSRS žlugimo ir turinčio per 4 tūkstančių parapijų) ir Maskvos patriarchatui lojalios bendruomenės, turinčios apie 12 tūkstančių parapijų.

I Š . . .

FUTBOLAS – ANTROJI UKRAINIEČIŲ RELIGIJA Dar vienas įdomus objektas visai šalia valdžios būstinės – „Dinamo“ stadionas ir paminklas žymiam futbolininkui, treneriui Valerijui Lobanovskiui. Jis pastatytas stadiono teritorijoje, bet apsaugos darbuotojas mums leidžia jį pamatyti. Skulptūrinėje kompozicijoje ukrainiečių futbolo dievas sėdi ant suoliuko, smarkiai palinkęs į priekį – tarsi stebėdamas rungtynių eigą nesusilaikys ir tuoj tuoj pašoks. O didžiausia pagarba Kijevo sirgaliams – glėbiai rožių prie patrono kojų. Tiek gėlių neteko matyti prie jokio kito paminklo Ukrainoje. Ne veltui futbolas – populiariausia sporto šaka Ukrainoje.

PILKI KELELIAI DULKA... Netiesa, kad visi keliai Ukrainoje yra prasti. Štai nuo Rovno iki šalies sostinės Kijevo (315 km) nutiesta

119

TUS, NORS VIENOJE KELIONĖJE IŠTRŪKUS IŠ KARPATŲ ILGOKAI NEPAVYKO RASTI MAITINIMO ĮSTAIGOS, KOL MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖS IŠKABO-

JE PAMATĖME ŽODĮ „BARAS“. VIDUJE MUS PASITIKO

PORA APVALIŲ BARO STALIUKŲ IR SOVIETMEČIO GASTRONOMĄ PRIMENANČIOS ŠALDYTUVŲ VITRI-

NOS, KURIOSE „NUOBODŽIAVO“ KELIOS RŪKYTOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Tikrasis Ukrainos kelių „grožis“ atsiskleidžia, kai iš Kijevo patraukiame į pietvakarius – Karpatų link. Užtenka iš autostrados pasukti į bet kurį krašto kelią ir imi suprasti, ką tau bandė pasakyti anksčiau Ukrainoje apsilankę vairuotojai. Prie Chmelnyckio pirmą kartą per asfaltą braukiame automobilio apačia – iki tol vis dar pavykdavo išsisukti nuo gilių duobių, o čia važiuoti nėra kur – visas kelias išraustas kaip po bombardavimo. Bjauriausia, kad tokie ruožai užmiestyje atsiranda iš niekur – gali tykoti tavęs už eilinio posūkio ar perkopus kalniuką. Labiau prognozuojami bekelės ruožai miesteliuose – čia, kaip ir Lietuvoje, gatvių priežiūra

KAVINIŲ IR PAKELĖS UŽEIGŲ TINKLAS TAIP PAT PLA-

PLATUMOS

visai šauni autostrada. Ji baigta prieš pat 2012 metų Europos futbolo čempionatą. Tad kai kur dar jaučiamas dažų kvapas, o vietomis jau matyti rūdys ir viena kita duobutė. Jei Lucko miestą ir apylinkes prilyginsime Kauno gatvėms, keliai nuo Liublino iki Kijevo atrodys pakankamai panašūs į Lietuvos.

IR VIRTOS DEŠROS. PAKLAUSUS, KUR ČIA GALIMA PAPIETAUTI, ŠEIMININKĖ IŠSITRAUKĖ KEPTUVĘ IR ANT KROSNELĖS ČIA PAT PAKEPĖ MŪSŲ IŠSIRINKTĄ DEŠRĄ, PAPJAUSTĖ DUONOS, PRADARĖ MA-

RINUOTŲ AGURKŲ STIKLAINĮ. TAI BUVO PIGIAUSI MŪSŲ PIETŪS UKRAINOJE.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

120

Į S P Ū D Ž I A I

atsilieka nuo užmiesčio kelių. Klastingos ir geležinkelio pervažos, ir tiltai, ir viadukai – čia automobilio pakabą tikrina aštrūs slenksčiai. Kone kiekvieno duobėto ruožo pabaigoje, kaip ir priklauso, laukia atdaras kiemas ir užrašas „Šinmontaž“ (liet. ratų montavimas).

DRAUGAI Dar vienas Ukrainos bruožas – tai šiltas ir artimas bendravimas su atvykėliais. Ilgai laukti netenka. Pirmas mūsų bičiulis Borisas užkalbina mus dar Lucke. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, tuoj pat patikina, kad tarnavo Rukloje, pažeria daug lietuviškų vietovardžių – Kėdainiai, Jonava, Kaunas. Pagiria mūsų merginas, pasak Boriso, lietuvės „takyje stroinyje“ („pasitempusios“). Mes pagiriame ukrainietes. Tada jis klausia, kaip mums patinka Ukraina. Pokalbis vystosi iki pat automobilio, kol jau besėdant į vidų Borisas prisipažįsta, kad jam šiandien juoda diena, ir paprašo 20 grivinų...

I Š . . .

Kijeve rytą prie cerkvės sutikome besimeldžiančią moterį, kuri per 10 minučių sugebėjo papasakoti visą savo gyvenimo istoriją, užrašė į bloknotą net tris savo adresus ir dievagojosi melsianti už mus kiekvieną dieną. O vakare mus iki pat metro lydėjo buvęs žurnalistas, kuriam iki visiškos laimės (dar vieno bokalo alaus) tąsyk tetrūko apgailėtino dolerio... Keliaujant po Ukrainą tokių bendrauti nusiteikusių ir į svetimšalį atvirai besikreipiančių draugų ir net draugių sutinki kelis kartus per dieną. Į kelionės pabaigą pradėjome juos vertinti už originalumą. Bėda ta, kad kiekvienos istorijos pradžia vis skirtinga, o pabaiga – ta pati...

VIEŠBUČIAI IR KAVINĖS Ukrainoje išlikusi gana tanki viešbučių sistema – kiekviename rajono centre surasi vietą pernakvoti. Tiesa, viešbučio klasė gali labai skirtis. Nuo sovietmetį menančių daugiaaukščių bendrabučių miesto

121 STATISTINIAI DUOMENYS Ukraina – didžiausia Europos valstybė Rytų Europoje. Šiaurėje ribojasi Baltarusija, rytuose su Rusija, pietuose – su Juodąja jūra, pietvakariuose – Moldova ir Rumunija, o vakaruose – Vengrija, Slovakija ir Lenkija. Šalies plotas siekia 603 628 kv. km (palyginimui, Prancūzijos plotas – 551 500 kv. km). Iš vakaruose esančio Užhorodo iki Luhansko šalies rytuose automobiliu teks nuvažiuoti apie 1550 km, o iš šiaurėje esančio Hremjačo į Krymo pietuose esančią Jaltą – apie 1100 km.

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės, vagojamos didelių upių, – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Tik šalies vakaruose stūkso Karpatų kalnai, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), ir kalnuotas Krymo pusiasalis šalies pietuose.

2008 metų duomenimis, šalyje gyveno per 46,3 mln. gyventojų (78 proc. ukrainiečių, 17 proc. rusų, 0,6 proc. baltarusių tautybės; kitos tautos sudaro mažiau nei po 0,5 proc. populiacijos). Be sostinės Kijevo, kuriame gyvena apie 2,6 mln. piliečių, Ukrainoje yra dar 5 milijoniniai miestai: Charkovas, Dniepropetrovskas, Odesa ir Doneckas.

Panašiai galima pasakyti ir apie kavinių darbą. Kelionėje badauti neteks, o maisto kokybė ir kainos nešokiruoja. Dažnoje užeigoje gausite ukrainietiš-

Kuriozų ir ukrainietiškos tvarkos čia taip pat nerūksta: štai Podolės Kamenece, į kurį atvykome miesto šventės išvakarėse, viešbučio restorane buvo pasibaigusi prekybos alkoholiu licencija, ir padavėjos aiškiai nuobodžiavo tuščiose rūsių menėse. Rytą paprašius natūralios kavos ir pieno (mat natūrali kava į pusryčių meniu neįeina), buvo atsakyta, kad tai neįmanoma. Bet po to kažkokiu stebuklingu būdu atsirado ir nuostabi kava, ir ąsotėlis su pašildytu pienu, ir 3 grivinų sąskaita – barmenas apmokestino tik pieną.

2013 SPALIS–GRUODIS

Kainos. Pradedant nuo 100 grivinų mažame provincijos mieste, iki... Čia jau ribų nėra. Apibendrinant patirtas asmenines nakvynės išlaidas, nakvojant atsitiktiniuose miestuose (tiesiog stodavome ieškoti nakvynės leidžiantis saulei, nes nerizikavome važiuoti per duobes tamsiu paros metu), vidutiniškai dvivietis kambarys kainuoja apie 300 grivinų. Dauguma viešbučių į nakvynės kainą įskaičiuoja ir pusryčius, bet papildomai 10–15 grivinų gali paprašyti už automobilio stovėjimą.

kų barščių arba juškos, o antram patiekalui galima rinktis kepsnį iš kiaulienos, paukštienos ar jautienos, kuri čia tikrai nėra brangi. Kai kur siūloma įvairiai paruošta aviena. Pietūs dviems vidutiniškai kainuos apie 150 grivinų. Puodelis espreso kavos kainuos 3–5 grivinas, o bokalas vietinio alaus – 6–10 grivinų. Tiesa, ne visos kavinės turi kavos aparatus, tad nepasitikslinus galima gauti tiesiog verdančiu vandeniu užplikytos maltos ar tirpios „3 in 1“ kavos.

PLATUMOS

centre, iki jaukių liukso klasės privačių nakvynės namų. Bet čia irgi netrūksta kontroversiškų įspūdžių: palyginti prabangaus viešbučio Chmelnyckyje restorane ketvirtadienio vakarą šventė gausi kompanija, bet prieš vidurnaktį dingo ir neatsirado elektra.

Į S P Ū D Ž I A I

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

122

Ankorvatas

I Š . . .

KAM BO DŽA 123

SVEČIUOSE PAS KHMERUS

Tekstas ir nuotraukos: DAINIAUS

KINDERIO

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

124

Į S P Ū D Ž I A I

I Š . . .

Kokosai

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

ietnamo ir Kambodžos pasienyje, jau perėjęs į Kambodžos pusę, mojuoju savo pasu – niekam neįdomu, niekas neateina. Iš gilaus griovio išlipa du purvu aplipę buivolai ir užstoja man kelią. Tokių pasieniečių dar niekur neteko matyti. Dar prieš surandant pasislėpusius muitininkus, pakelėje nusiperku vandens. Tačiau plastikiniame butelyje randu ne vandenį, o ledo gabalą. Istorija, be kurios neįmanoma dabartis, – tai turi žinoti kiekvienas, atvykstantis į Kambodžą. Prieš kelis šimtmečius khmerų imperija buvo viena galingiausių visoje Azijoje. Jos plotas driekėsi per dabartines Vietnamo, Laoso, Tailando žemes. XX amžius atsiuntė prancūzų kolonistus, o Kambodža tik dar labiau suklestėjo. Gabiausi jaunuoliai vykdavo mokytis į Prancūziją, o grįžę statė klestinčią ir nieko nestokojančią valstybę. Spindinti ir grakšti khmerų architektūra, platūs bulvarai ir aikštės sostinėje Pnome Pene, ryžių pilni laukai, tyros ir vešlios džiunglės, laimingi žmonės – tokia buvo Kambodža iki praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio...

1969 m. prasidėjo JAV karinių pajėgų invazija į Kambodžą. Buvo spėjama, jog Kambodžoje slepiasi Vietnamo komunistų grupuotės. Taip metai po metų Kambodža tapo kovų arena, o per karą numestos bombos pavertė Kambodžą luošių šalimi. Padėtį ėmė „gerinti“ partizanai – raudonieji khmerai, kovoję su Vietnamo įsiveržėliais. Karas baigėsi, tačiau įsigalėję raudonieji khmerai nebenorėjo atiduoti valstybės valdymo į karaliaus Norodomo Sihanoko rankas. Šalyje prasidėjo suirutė. 1975 m. Kambodžos „Hitlerio“ Pol Poto įsakymu didieji šalies miestai turėjo būti ištuštinti, o visi gyventojai kelioms dienoms išvežti į provinciją. Kelios dienos užtruko ketverius metus, per kuriuos buvo pražudyti 2 milijonai khmerų, daugiausia išsilavinusių žmonių. Šalis buvo izoliuota nuo pasaulio, nebeveikė mokyklos, pašto sistema, uždarytos organizacijos, panaikinta privati teisė, pinigai, uždrausta žodžio ir spaudos laisvė. „Ketverių metų“ plano autorius Pol Potas tikėjosi atvesti šalį į klestėjimą per trumpą laiką, aplenkiant kaimynus Vietnamą ir Kiniją. Daugiausia išsilavinusių khmerų ir kitų „imperializmo pasekėjų“ buvo suvežta

125 į ryžių laukus, kurie greitai pavirto koncentracijos stovyklomis. Iš kiekvieno hektaro laukų buvo įsakyta gauti 4 t ryžių, nors tebuvo galima gauti 1,5 t. Ryžiai turėjo išgelbėti Kambodžą, deja, – neišgelbėjo. Šalis greit virto vienu masišku agrariniu kooperatyvu. Naujieji vergai dirbo sunkiai ir be poilsio, gaudami tik ryžių sriubą. Nuo alkio ir pervargimo tauta pradėjo merdėti, tačiau raudoniesiems khmerams į tai buvo nusispjauti. Už pabėgimus iš stovyklų buvo negailestingai baudžiama – „nusikaltėliai“ buvo vežami į perauklėjimo pamokas džiunglėse, iš kurių niekas nebegrįždavo. Didžiausia khmerų svajone ir išsigelbėjimu tapo Tailandas. Kirtę Tailando sieną išsivaduodavo iš vergijos. Žiaurus Pol Poto palikimas jaučiamas ir šiandien. Šalyje – tik 13 mln. gyventojų (Vietname – 78 mln.). Dauguma jaunų khmerų jau nebeturi savo tėvų ir senelių. Choeung Ekas – žudynių laukai, masiškiausi khmerų kapinynai. Čia vienu metu myriop buvo pasmerkta per 17 tūkstančių žmonių. Dabar ši vieta – viena lankomiausių vietų Kambodžoje. Vėjyje besiplaikstantys kaulai ir šiurpios kaukolės primena Kambodžos tragediją. Visa tai galima pamatyti vos už du dolerius.

Tačiau triukšmo ir chaoso netrūksta. Užtenka žengti pirmus žingsnius sostinėje – taksistai užpuls lyg bičių spiečius ir tikrai nepaleis. Dažniausiai taksistai dirba viešbučiams, todėl už kelionę nepaima nei skatiko – atlygį už pristatytą klientą moka viešbutis. Taksistai rėkia vienas per kitą: „Misteri – 3 doleriai, misteri 2 doleriai!“ Važiuoju su tuo, kuris pasiūlo mažiausiai – tai visada pasiteisina. Be egzotiškos gamtos ir žmonių, Kambodžoje galima pamatyti egzotiškas nakvynės vietas. Kuo ji pigesnė, tuo įsimintinesnė ir egzotiškesnė. Švariose Pnom Peno aikštėse kovos menus praktikuoja oranžiniais apsiaustais apsisiautę vienuoliai, juos stebintys ir mėgdžiojantys mokinukai. Vargšų rajonų šaligatviai nusėsti benamių, šalimais vidurinės klasės „apartamentai“ – be langų, durų, vos ne be sienų. Visai šalia tviska karališkųjų rūmų prabanga. Dabartinių khmerų protėviai buvo genialūs architektai. Architektūros viršūnė buvo pasiekta Ankoro eros metu. Dominuoja ryškios spalvos – oranžinė ir raudona. Spalvos padengia ilgus smailius bokštus, stačius lenktus stogus, kurių kraštus puošia lyg gyvatės išsirangiusios galūnės.

Spindinti ir grakšti khmerų architektūra, platūs bulvarai ir aikštės sostinėje Pnome Pene, ryžių pilni laukai, tyros ir vešlios džiunglės

PNOM PENAS – ŽIURKĖS KINO TEATRE

Pnom Penas – žavus ir patrauklus miestas. Be Azijos didmiesčiams įprastų kamščių gatvėse ir smogo.

2013 SPALIS–GRUODIS

Nuo pasienio iki Kambodžos sostinės ne taip ir toli – 150 km. Tačiau kelionė automobiliu užtrunka apie tris valandas. Kambodžos genocido laikotarpiu ištuštėjęs miestas vėl pilnas. Architektūriniai stebuklai, plačios žalios vejos, vilioja Tonle Basako upės krantinė, traukia gatvėse pasklidę virtuvių kvapai.

Pnom Penas

PLATUMOS

Komunizmo įdiegimas atskirose teritorijose nepavyko. Šalis atsigavo, atsirado visa tai, kas buvo dingę. Kambodža sparčiu tigrišku šuoliu pradėjo vytis Azijos tigrais karūnuojamas kaimynines šalis. Paskutinis raudonasis khmeras pasidavė 1996 metais. Vis dėlto minomis, raketomis ir kitais karo siaubais užsėti laukai ir džiunglės dar ilgus dešimtmečius primins istoriją, kurios Kambodža niekada nepamirš.

126

Į S P Ū D Ž I A I Pnom Pene gausu pramogų. Didžiausia iš jų – apsilankymas kino teatre, kur vietinis jaunimas „lūžta“ nuo man nesuprantamo khmerų humoro. Didžiausią įspūdį palieka nuo kukurūzų spragėsių įmitusios žiurkės, bėgiojančios tarp eilių ir šiurpinančios lankytojus. Naktinis sostinės gyvenimas taip pat vertas rimtesnio tyrinėjimo. Naktį miestas šiltas, ramus, gaivus ir saugus.

KAMBODŽOS PAJŪRIO ATRADIMAS – SIHANOUKVILE‘IS Pakeliui į Kambodžos pietuose esantį Pietų Kinijos pajūrį pakeičiu penketą automobilių. Tradiciškai – tai kroviniams vežti pritaikyti „Toyota“ markės automobiliai. Autostopas Kambodžoje nepakartojamas ir egzotiškas. Nebesistebiu, kai sustojęs eilinis vairuotojas sušunka: „Get back!“ („Šok į galą!“). Riedame nuo saulės iki raudonumo įkaitusiu, nuo lietaus plovimo permirkusiu žvyrkeliu, pervažiuodami svyruojančius tiltelius, žvelgdami į iš vagos išplaukusias molingas upes. Vėjas darko plaukus, ašaroja akys, pro kurias

I Š . . . praslenka Bokoro kalnų stotys (taip vadinami kalnų kurortai), apsitraukusios permatomu rūku. Viskas, ką matau, – kelias, džiunglės ir ryžių laukai, kuriuose įsibridę pluša linksmi, nuolat mojuojantys khmerai. Kelionę visada svarbu pradėti kuo anksčiau, apie 6 val. ryte, mat liepa–rugpjūtis – pats liūčių sezono apogėjus. Visi stengiasi dar iki 4 valandos pasiekti kelionės tikslą, nes patekus į liūtį neįmanoma keliauti toliau – intensyvus lietus nuplauna bet kokį matomumą. Kampotas ir Sihanoukvile’is – du Pietų Kambodžos miesteliai, įsikūrę Pietų Kinijos jūros pakrantėje. Čia tuščiausi paplūdimiai visoje Pietryčių Azijoje, todėl nenuostabu, kad – švariausi. Braidant po tyrą Sihanoukvile’io vandenį, ausis pasiekia kažkur girdėti garsai. Rusų turistai? Ne, pasirodo jie ne turistai, o Sihanoukvile’io kurorto gyventojai. Prieš gerą dešimtmetį Rusijos zoologai, į Kambodžos džiungles atvykę tyrinėti gyvačių, pasiliko ir pradėjo savo verslą. Vėliau tautiečių pėdomis pasekė ir daugiau rusų. Dabar jie valdo viešbučius ir maitinimo įstaigas, o zoologai įkūrę gyvačių namus („snakehouse“), terariumą su įvairiomis gyvačių ir driežų rūšimis.

Ankorvatas – tai teritorija, kurioje yra daugiau nei šimtas įvairiausių budistinių ir induistinių šventyklų, išsibarsčiusių didelėje, pėsčiomis neįveikiamoje zonoje

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Ankorvatas

Kampotas – kiek ramesnis, mažiau lankomas ir žinomas Kambodžos pajūrio kurortas. Maloni netikėta pažintis leidžia Kampotą pažinti labiau nei kurią kitą Kambodžos vietą. Naujojo bičiulio dėka atsiduriu vietinėje mokykloje. Čia praleidžiu pusdienį mokydamas vaikus anglų kalbos. Mokykla – sena, neremontuota dar nuo pastatymo langų, be langų ir durų (nors jų ir nereikia). Moksleiviai čia atvažiuoja dviračiais. Dėstomi tik trys dalykai – anglų, japonų kalbos ir biologija. Paprasčiausiai daugiau nėra mokytojų. Klasės – didelės ir niūrios, vargu ar kada nors dažomos. Vaikai senuose suoluose sėdi po tris, kartais keturis. Moksleiviai neskirstomi į klases pagal amžių. Vienoje klasėje gali būti vaikų nuo 13 iki 20 metų amžiaus, jie mokosi to paties… Pravedu anglų kalbos pamokėlę pasakodamas apie Lietuvą. Vaikai klausosi ir garsiai atkartoja: „Lithuania“, „Vilnius“. Turėdami tokias ribotas sąlygas, moksleiviai atrodo nepaprastai laimingi ir kupini entuziazmo. Palikti šitos vietos nesusimąsčius neįmanoma...

127

KAMBODŽOS STEBUKLAS – ANKORVATAS

2013 SPALIS–GRUODIS

Patogiausia ir įdomiausia apžiūrėti Ankorvatą keliaujant dviračiu. Norint jį pažinti, reikalingas tiek laikas, tiek pinigai. Turintiems mažai laiko ir pinigų – tinka-

Ankorvatas iš tiesų nustebina dydžiu. Masyvūs kompleksai išsidėstę vienas nuo kito dideliais atstumais. Pagrindiniai iš jų yra trys – Ankoras, Bajonas ir Ankor Thomas. Ankoras – pagrindinė komplekso šventykla, vadinama gražiausiu kūriniu Kambodžoje, kokį tik gali sugalvoti žmogus. Monumentas mena XII amžių, pastatytas dievo – Višnus – garbei. Vienoje iš šventyklų sienų neįmanoma atsigrožėti kruopščiais khmerų kūrinėliais – išskaptuotomis 92 dievų ir 88 velnių figūrėlėmis. Ankorvatas yra vieta, kur pabūti vienos dienos nepakanka. Čia verta sugrįžti rytą ir visą dieną praleisti nežemiškos magijos apsuptyje.

PLATUMOS

Pagrindinė kelionės priežastis vykti į Kambodžą – garsusis Ankorvatas. Šis stebuklas įsikūręs netoli Siem Reapo, šiuolaikiškiausio Kambodžos miesto su visomis keliautojams reikalingomis paslaugomis. Ankorvatas – tai teritorija, kurioje yra daugiau nei šimtas įvairiausių budistinių ir induistinių šventyklų, išsibarsčiusių didelėje, pėsčiomis neįveikiamoje zonoje. Tai Kambodžos maitintojas, po gabalėlį sukurtas IX–XIII a., norint parodyti khmerų karalių šlovę. Vėliau khmerų karaliai prarado valdžią ir šventyklos dingo džiunglėse po samanomis ir lianomis. Tik XIX a. prancūzų mokslininkai iš naujo atrado didžiausią khmerų palikimą ateities kartoms. Kambodžos tragedijos metais daug Budhos galvų buvo nukirsta ir išvežta į Tailandą parduoti muziejams.

miausias variantas išsinuomoti dviratį dienai (vos 2 Lt!) ir nusipirkus dienos bilietą (20 dolerių) skubėti viską pamatyti. Bilietas trim dienoms ir savaitei atitinkamai kainuoja 40 ir 60 dolerių. Yra ir slaptas, „nemokamas“ įėjimas, kuriuo naudojasi vietiniai, nors įėjimas jiems ir taip nemokamas. Tačiau juo geriau nesinaudoti, nes lankytojai tikrinami prie kiekvienos šventyklos įėjimo.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

128 RAGAUJAME IR VERTINAME

129 Tekstas: INETOS

ŽUKAUSKAITĖS

VYNAS UPELIAIS TEKĖJO...

DAŽNAS VYNO MĖGĖJAS, PAKLAUSTAS APIE MĖGSTAMĄ VYNĄ, PRADEDA VARDINTI ŠALIS, KURIOSE BRANDINTAS VYNAS ATKELIAUJA Į MŪSŲ PARDUOTUVES. VYNŲ PASIRINKIMAS PARDUOTUVIŲ LENTYNOSE TIKRAI GAUSUS. DAŽNAI TENKA PRALEISTI BENT JAU GERĄ PUSVALANDĮ RENKANTIS VYNĄ. BET AR KADA NORS PAGALVOJOTE, KAD, PAVYZDŽIUI, VIETOJ ISPANIŠKO VYNO GALIMA PASIRINKTI LIETUVIŠKĄ? ŠIANDIEN PARDUOTUVIŲ LENTYNOSE GALIMA RASTI IR LIETUVIŠKO VYNO, KURIS TIKRAI NĖ KIEK NE PRASTESNIS UŽ IMPORTUOTUS. BŪTENT APIE LIETUVIŠKĄ VYNĄ BEI JO GAPLATUMOS

MINIMO TRADICIJAS IR PAKALBĖKIME.

2013 SPALIS–GRUODIS

130

RAGAUJAME IR VERTINAME

BENDRAI APIE VYNĄ Dažnas vyno pirkėjas žino, kad vynai pagal cukraus kiekį skirstomi į sausuosius, pusiau saldžiuosius, saldžiuosius (saldžiuosius – desertinius) ir likerinius. Bet tai ne vienintelė klasifikacija. Dažniausiai vynai gaminami iš vynuogių. Deja, Lietuvoje neturime sąlygų užauginti vynuogių, kurios būtų tinkamos vyno gamybai, bet tikrai turime įvairių vaisių ir uogų. Iš jų galima pagaminti tokį vyną, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo užsienio vynuoginio vyno. Seniau tikrai ne kiekvienas lietuvis turėjo galimybę gauti iš užsienio atvežto vyno, tad jam beliko jo pasigaminti pačiam iš to, ką turi. Nuo senų laikų lietuviai gamino vyną iš obuolių (geriausia rudeninių ar žieminių rūšių), kriaušių, vyšnių, slyvų, serbentų, aviečių, braškių, gervuogių, mėlynių ir net agrastų. VYNAI DAŽNAI SKIRSTOMI PAGAL SPIRITO KIEKĮ: lengvas (nestiprus – sidras), kuriame spirito yra ne daugiau kaip 6 proc. pagal svorį ir 7,5 proc. pagal tūrį; vidutinis (lengvas stalo vynas), kuriame spirito yra 6 proc. arba 5–8 proc. pagal svorį ir 8–11 proc. pagal tūrį; stiprus (stiprus stalo vynas), kuriame spirito yra 9,75–11,5 proc. pagal svorį ir 12–14 proc. pagal tūrį; labai stiprus, kuriame spirito yra daugiau nei 16 proc. pagal svorį ir daugiau kaip 18–20 proc. pagal tūrį. Tad kuo daugiau vyne yra spirito, cukraus ir rūgšties, tuo jis stipresnis. Tokie vynai ilgiau išsilaiko ir ilgiau yra tinkami vartoti.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

TAIP PAT IR PAGAL AMŽIŲ: šviežias (jaunas) vynas, kurio rūgimas dar ne visai pasibaigęs; subrendęs vynas, kurio rūgimas jau visiškai pasibaigęs. Vynas įgijęs tikrą savo skonį ir kvapą ir ilgiau laikomas beveik nesikeičia; senas vynas, stovintis daugiau nei 10 metų.

131

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

132

RAGAUJAME IR VERTINAME

VYNO GAMYBA PAGAL SENOLIUS Norint pagaminti gerą vyną, svarbu, kad vaisiai ir uogos, naudojami gamyboje, būtų nepažeisti ir sunokę – tada jie turi daugiausia cukraus. Nesubrendę vaisiai turi per daug rūgšties, ypač tanino, todėl vynas įgauna aitrumo. Aitrumą suteikia ir nepašalinti koteliai, kauleliai, šakelės. Pernokusiuose vaisiuose dažniausiai prasideda acto (uksuso) rūgimas, tad ir vyne atsiranda acto, jis tampa neskanus. Sunokę vaisiai ir uogos turi būti neseniai nuskinti, nes po 1–2 dienų prasideda acto rūgimas. Nuskintus vaisius ir uogas reikia kelis kartus nuplauti šaltame arba šiltame vandenyje, kol vanduo liks švarus. Nuplovus reikia iš karto išspausti.

2013 SPALIS–GRUODIS

Toliau gauta sunka supilstoma į talpas, kuriose vyks rūgimas. Dažniausiai naudojami stikliniai arba mediniai indai. Tada prasideda rūgimo procesas, susidedantis iš kelių etapų. Pirmiausia vyksta didžiausias rūgimas: skystis smarkiai putoja, išsiskiria dujos, atsiranda drumzlių. Pasibaigus pirmam smarkiam rūgimui, po 7–10 dienų skystį reikia nupilti, nes ant dugno nusėdusiose mielėse prasideda puvimo procesai – tai gali sugadinti vyną. Nupylus galima pridėti cukraus – vynas būs saldesnis ir stipresnis. Tiesa, kuo daugiau dedama cukraus, tuo vynas ilgiau rūgs.

PLATUMOS

Paruošus vaisius ir uogas, galima daryti sunką, iš kurios ir gaminamas vynas. Seniau žmonės vyną gamindavo namuose. Sutrynę ar sutarkavę vaisius ir uogas, šią masę išsunkdavo per drobės maišelį arba naudodavo specialius presus. Taip išspaustoje sunkoje lieka cukraus. Į sunką nuo vaisių ir iš oro patenka vyno mielių. Vyno mielių yra daug skirtingų rūšių, kurios suteikia vynui skirtingą skonį. Mielės gali patekti į vyną ne tik iš oro ir nuo vaisių – jų būna ir specialiai užaugintų. Geriausia į vyną dėti specialiai užaugintas mieles. Mielės, gaunamos iš cukraus, gamina spiritą ir angliarūgštę. Angliarūgštė, kaip ir dujos, pasišalina į orą, tad sunkoje lieka spiritas. Taip prasideda vyno gimimas.

Rūgimas tęsiamas toliau, gali trukti 1–2 metus. Šiame etape svarbi aplinkos temperatūra – ji turi būti nuo 10 iki 12 ˚C, tačiau neturi pakilti iki 14 ˚C. Kas 2–3 mėnesiai būtina vyną nupilti. Lengvieji vynai, ypač obuolių ir kriaušių, greitai subręsta ir per 1–2 metus turi būti suvartoti. Stiprūs saldieji vynai bręsta ilgiau. Juo ilgiau jie bręsta, tuo darosi geresni. Seni vaisiniai vynai gali lygintis su vynuoginiais vynais.

KAI VYNAS SUBRĘSTA...

133

Kai baigiasi vyno rūgimo procesas, jis pasidaro skaidrus. Tuomet jau laikomas subrendusiu ir supilstomas į butelius. Tiesa, rekomenduojama vyną palaikyti ilgiau. Laikyti reikia vėsioje vietoje apie 10–12 °C. Stiprius saldžiuosius vynus reikia brandinti šiltame kambaryje apie 20 °C temperatūroje. Tokį brandintą vyną galima pilstyti į butelius: šviesios spalvos vynams imama balto, šviesiai gelsvo ar žalsvo stiklo, o raudoniesiems vynams – žalio arba tamsiai raudono stiklo butelius. Supilstytas vynas laikomas sausame rūsyje 6–8 °C temperatūroje. Buteliai turi būti laikomi gulsčioje padėtyje, nes stačiuose buteliuose kamštis sudžiūsta. Tuomet vynas išsikvepia, nugaruoja, gali atsirasti acto. Štai ir viskas. Telieka palaukti ir mėgautis vynu.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

134

R AUGBARU IJ K AM A E IR VERTINAME

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

LIETUVIŠKAS VYNAS – TIKRAI NEUŽMIRŠTAS Džiugu, kad Lietuvoje lietuviško vyno gaminimo tradicijos neišnyko. Geriausiai jas išlaikė „Anykščių vynas“, kuris šiuo metu gamina keturių rūšių lietuvišką vyną „Voruta“: aronijų, obuolių, vyšnių ir juodųjų serbentų. Juodųjų serbentų vynas ne tik vienas populiariausių, bet ir pripažintas Lietuvos tautiniu paveldu. Vynas gaminamas nenaudojant jokių skonio ar kvapo stipriklių. Gamykloje Anykščiuose juodųjų serbentų vynas pradėtas gaminti dar 1927-aisiais, praėjus metams po to, kai diplomuotas vyndarys Balys Karazija šiame mieste įsteigė vaisvynių dirbtuvėlę. Vynas glaudžiai susijęs su Anykščių miesto istorija – tai Anykščių krašto paveldas. Tad ir vyno vardas pasirinktas neatsitiktinai. „Vorutos“ vardas įamžina legendinę karaliaus Mindaugo pilį, kuri, kaip spėja tyrinėtojai, stovėjo ant Šeimyniškėlio piliakalnio šalia Anykščių.

Pasak gamintojų, geriausias ypatybes „Vorutos“ aronijų, juodųjų serbentų ir vyšnių vynas atskleidžia patiektas 14 °C temperatūros. Obuolių vyną rekomenduojama atšaldyti iki 10 °C. Švelnaus aromato, lengvo ir santūraus skonio vynas puikiai dera prie baltos žuvies, paukštienos patiekalų, lengvų užkandžių. Aronijų vynas išskirtinai ilgiau brandintas su ąžuolu. Jis puikiai tinka prie jautienos, laukinės paukštienos patiekalų. Sodrų, pusiau saldaus juodųjų serbentų vyno skonį geriausiai galima pajusti derinant jį su lengvais užkandžiais, kietuoju sūriu, troškintomis daržovėmis, įvairiais mėsos, ypač žvėrienos, patiekalais. Šaltuoju metų laiku galima pasigaminti puikaus karšto vyno gėrimo. Pusiau saldus natūralus vyšnių vynas tinka prie paukštienos, triušienos, veršienos patiekalų, įvairių užkandžių su mėsa, daržovėmis ar sūriu. Tad lietuviškas vynas tikrai vertas dėmesio – jo sulaukia ir iš užsienio svečių.

135

NUSTEbSITE pARAgAVE

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

NATURALAUS LIETUVIŠKO VYNO TRADICIJOS NUO 1926 M.

„VORUTA“ – NATŪRALIAI BRANDINTAS VAISIŲ VYNAS, IŠSAUGOJĘS GERIAUSIAS LIETUVIŠKOS VYNININKYSTĖS TRADICIJAS. IŠ SULTINGŲ IR KVAPNIŲ JUODŲJŲ SERBENTŲ, ARONIJŲ, VYŠNIŲ AR OBUOLIŲ GAMINAMAS KETURIŲ SKONIŲ VYNAS YRA IŠRAIŠKINGO AROMATO IR ŠVELNAUS SKONIO. GALI BŪTI PUIKUS APERITYVAS ARBA GERIAMAS PRIE TRADICINIŲ PATIEKALŲ. ATRASKITE „VORUTĄ“ – PASAULIO PRIPAŽINIMĄ PELNIUSĮ LIETUVIŠKĄ VYNĄ.

136

RAGAUJAME IR VERTINAME

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

KARMĖLAVA

augelio nacionaliniu lietuviškos virtuvės patiekalu laikomi didžkukuliai Lietuvoje išpopuliarėjo ne taip ir seniai – prieš mažiau nei 100 metų. Klysta visi, manantys, jog didžkukuliai – unikalus, tik lietuviškai virtuvei būdingas patiekalas. Mėsa ar kitu įdaru įdarytus bulvių kukulius gamina ir lenkai, tik vadina juos kleckais, čekai ruošia kniedus. Šis patiekalas taip pat būdingas danų, švedų, norvegų, ukrainiečių virtuvėms, tad nacionaliniu jo vadinti tikrai negalime. Paprastai didžkukuliai gaminami iš žalių tarkuotų bulvių, įdaromi malta mėsa arba varške ir verdami pasūdytame vandenyje. Valgomi su spirgučių padažu, grietine. Karmėlava – nedidelis miestelis Kauno rajone, daugumai lietuvių galbūt būtų visiškai nežinomas, jei ne čia esantis Kauno oro uostas ir miestelį garsinantys milžiniški cepelinai. Miestelio pagrindinėje gatvėje įsikūrę restoranai konkuruoja tarpusavyje: kuriame iš jų didžkukulių porcija yra didesnė. Mes pabandėme išsiaiškinti, ar garsieji didžkukuliai įspūdingi ne tik savo dydžiu, bet ir skoniu.

137 Tekstas ir nuotraukos:

ALĖ BEVALĖ

– CEPELINŲ

SOSTINĖ Pirmas įspūdis. „XXXL cepelinai“ – pakelės užkandinė, kurioje sustoja pavalgyti keliu Kaunas–Ukmergė važiuojantys vairuotojai, tačiau nepanašu, kad kas nors čia važiuotų būtent dėl maisto. Nusprendusiems valgyti prie lauko staliukų, sėdėti tenka vos pora metrų nuo išties judraus kelio. Kavinės interjeras – paprastas, toks, kokį ir tikėjomės rasti pakelės užkandinėje. Viduje dvi salės, užimta maždaug ketvirtadalis staliukų. Prisėdus prie staliuko viduje, žvilgsnis norom nenorom krypsta į televizoriaus ekraną, kuriame – „vedęs ir turintis vaikų“ Elas Bandis.

Aptarnavimas. Vos prisėdus, ant stalo atsirado meniu, po kelių minučių padavėja grį-

žo priimti užsakymo. Išties maloniai patarė, padėjo išsirinkti. Nuo užsakymo praėjus vos kelioms minutėms, prieš mus jau garavo milžiniški didžkukuliai. Visos porcijos įveikti nepavyko, tad vieną didžkukulį paprašėme supakuoti išsinešti. Pageidavimas buvo tuojau pat įvykdytas, už indelį reikėjo sumokėti 1 litą.

Maistas. Didžkukuliai išties pateisina maitinimo įstaigos pavadinimą – „XXXL cepelinai“. Priimdama užsakymą padavėja sakė, jog cepelinai gaminami iš tarkuotų bulvių. Paragavus pasirodė, jog bulvės iki galo nesutarkuotos, vietomis buvo jaučiami tarkiai. Visgi spirgučiais, grietine ir šviežiais svogūnų laiškais pagardinti didžkukuliai atrodė gardžiai – tokie ir buvo.

Įvertinimas PLATUMOS

asis Nr .1

XXXL CEPELINAI Kaina – 8,95 Lt Svoris – 598 g Ar užsisakytume dar kartą? TAIP

2013 SPALIS–GRUODIS

iam Tir

138

RAGAUJAME IR VERTINAME

Pirmas įspūdis. Jis pradėtas formuoti dar prieš įžengiant į kavinę. Daugelis, nors viena ausimi girdėjęs Karmėlavos cepelinų istoriją, žino, jog didžkukuliai milžinai gimė būtent „Tigrasoje“. Ši vieta populiarumo nestokoja iki šiol: mūsų vizito metu per porą aukštų išsidėsčiusi kavinė buvo tiesiog sausakimša, laisvi buvo vos keli stalai, prie vieno jų ir įsitaisėme.

Aptarnavimas. Nepaisant to, kad vizito metu buvo išties daug žmonių, aptarnaujanti

mergina sukosi net labai greitai. Vos prisėdus buvo pateiktas meniu, dar po poros minučių – priimtas užsakymas. Per keletą minučių ant stalo atsirado gėrimai, po to – atkeliavo ir didžkukuliai. Viskas kaip ir neblogai – iki kol nepaprašėme vieno cepelino supakuoti išsinešti. Padavėja tiesiog atnešė vienkartinį indą (taip pat kainavusį 1 litą) ir pasiūlė apsitarnauti patiems.

Maistas. Didžkukuliai pasirodė net didesni, nei prieš tai aplankytoje maitinimo įstaigoje. Vis

dėlto estetinė patiekalo išvaizda apetito nežadino: vidury lėkštės pūpsantis cepelinas gausiai aplietas įtartinai pilkos spalvos padažu, valgiaraštyje pavadintu spirgučiais. Tačiau mes žinome, kad spirgučiai atrodo tikrai ne taip. Didžkukulių skonis buvo artimas jų išvaizdai: bulvės – rūgščios, gerokai persūdytos, o mėsa pasitaikė itin riebi, atrodo, jog malant faršą nepagailėta lašinių. Įveikti nepavyko net trečdalio milžiniško didžkukulio.

iam Tir

asis Nr .2

TIGRASA

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Kaina – 9 Lt Svoris – 601 g Ar užsisakytume dar kartą? NE

Įvertinimas

139 Pirmas įspūdis. Restorane apsilankyti pavyko ne iš pirmo karto: atvykus pirmą dieną

pasitiko ranka pakeverzotas ir ant durų lipnia juosta priklijuotas užrašas „Dėl elektros gedimų nedirbame“. Antrą kartą išsiruošus pietauti pasisekė kur kas geriau. Nuoširdžiai pripažįstame: matosi, jog kuriant interjerą pasistengta. Taip pat nustebino lankytojams siūlomų pramogų gausa: pora biliardo stalų, tiras, stalo futbolas, vaikų žaidimų kampas (kambariu to nepavadinsi). Tad pirmas įspūdis – net labai teigiamas.

Aptarnavimas. Nors pietų metu lankytojų nebuvo labai daug (užimta maždaug ketvirtada-

lis staliukų), visus lankytojus aptarnavo viena padavėja. Prisėdus valgiaraščio teko luktelėti, taip pat teko palaukti, kol bus priimtas užsakymas. Užsisakius maisto ilgai laukti nebeteko – milžiniški didžkukuliai ant stalo garavo vos po poros minučių. Pavalgius indai buvo akimirksniu nurinkti, o paprašius supakuoti vieną didžkukulį išsinešti, pageidavimas taip pat buvo įvykdytas tuojau pat.

Maistas. Milžiniškas cepelinas pasirodė esantis ne pirmo šviežumo, bulvės viduje – sausos.

Spirgučių padažas buvo ne vien iš spirgučių, bet ir iš rūkyto kumpio. Rūkyto kumpio skonis buvo juntamas ir valgant didžkukulio viduje esančią mėsą. Maistas vertas nestiprių 2 balų, tačiau restorano aplinka bendrą vertinimą kilstelėjo vienu balu.

Įvertinimas

iam Tir

asis Nr .3

BRIEDŽIŲ MEDŽIOKLĖ Kaina – 10 Lt Svoris – 518 g Ar užsisakytume dar kartą? NE

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

140

K E L I A U J A M E

P R A E I T Į

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Marijampolės geležinkelio stotis, 1972 m.

ANTRAJAME ŽURNALO NUMERYJE SIŪLOME PAKLAJOTI PO 1931 METŲ GELEŽINKELIO STOTIS IR JŲ BUFETUS, MINTYSE PALYGINTI DR. ALGIRDO MARGERIO ĮSPŪDŽIUS SU SAVAISIAIS,

SUKAUPTAIS

PO LIETUVĄ METU.

KELIONIŲ

141

AMERIKIEČIO D

ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

r. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Konstantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs persekiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo intensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universitetą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, būsimasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. Algirdas Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

(1931)

Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“ Troleibusas prie geležinkelio stoties, Vilnius, 1961 m.

PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

142

K E L I A U J A M E GELEŽINKELIŲ STOTYS IR JŲ BUFETAI Lietuvos geležinkelių stotys, taip iš išorės, taip ir iš išvidės, yra labai paprastos, vienodos ir monotoniškos. Tiesa, paprastumas yra gražus ir naudingas, vis dėlto neturi jis išeiti iš normos ribų, vadinasi, virsti perdaug paprastu, perdaug nuogu. Stočių architektūroje, rodos, turėtų būti šiokių tokių ryškesnių variantų, kad neatrodytų, jog visos lyg ant vieno kurpalio temptos. Didelėse ir vidutinėse stotyse yra laukiamieji kambariai ne tiktai III-čios klasės, bet ir I-II-ros. Trečiosios klasės kambariu naudojasi paprastieji žmonelės, o pirmosios bei antrosios – ponai. Puošnumo, kaip Amerikoj, tai net ir ponams skirtuose kambariuose, nėra. Bet tai niekis, kad tik būtų švaros. Blogiausia, kad švaros visur stinga. Atrodo, kad per daugelį metų Lietuva, nešdama carų jungą ir santykiaudama su begalo apsileidusiais bei nešvariais Rusijos žmonėmis, apsikrėtė ir jų apsileidimo bei nešvarumo mikrobais. Ir daug laiko ims, kol iš Lietuvos žmonių asmeninės ir socialinės psichologijos išdils, išnyks baisiai negeistini įpročiai, dulkėse bei dumble braidžioti, tartum, maudytis. Be galo keisti ir nepraktiški yra stočių kasų langeliai, prie kurių gauni bilietą nupirkti. Langeliai dažniausiai stiklo, bet teko pastebėti ir lentų, pro kurias visai nematyti bilietų pardavėjo. Apačioj langelio įtaisyta pailga dėžutė, į kurią klijentas įdeda pinigus ir pastumia bilietų pardavėjui, gi šisai įdeda bilietą su grąža ir pastumia

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Mažeikių geležinkelio stotis, 1919 m.

P R A E I T Į

klijentui. Kai kuriose stotyse langelių dėžutės yra apvalios, į lėkštę panašios, tik per vidurį lentele pertvertos. Taigi, užuot stūmus, reikia jos sukti. Tikros komedijos. Tik kai reikia visa gerkle šaukti arba labai žemai pasitursinus, burną prie langelio apačios prikišus, bilieto prašyti, tada jau nebebūna komedija, bet gyvas pyktis. Bet nori pyk, nori nepyk, o vis tiek turi tursintis, pro langelio apačią nosį kišti, kaip šuo kad kiša būdon lįsdamas. Kitaip nieko nepadarysi, nes juk balsas pro stiklą ar lentą lengvai nepereina. Šiaip ar taip, bet sunku ir įsivaizduoti, kas tokią beprotišką bilietų pardavimo priemonę sugalvojo. Jeigu jau bilietų pardavėjas būtinai turi atsiriboti nuo klijentų stiklo arba lentos langeliu, tai ar ne daug parankiau būtų sudėjus, vietoj lentos ar stiklo, plieno štangas? Pro jų tarpus balsui laisvai pereinant, bilieto lengvai paprašytum, su pardavėju žmoniškai susikalbėtum, na, ir nereikėtų žemai lenktis, į kitus keleivius savo užpakaliu taikinti, burną prie langelio apačios kaišioti ir visa gerkle šaukti: „Prašau bilieto!!!“‘. Jau kąne-ką, bet šitą seną, visai klounišką ir baisiai nepraktišką liekaną reikėtų, rodos, ko greičiausiai pašalinti. Juk menki kaštai tebūtų padaryti langelius plieno štangelių, žinoma, su mažu tarpelių apačioj pinigams iš klijento paimti ir bilietą su grąža jam atiduoti. Amerikos geležinkelių stotyse visur šitoki langeliai yra įtaisyti; jie yra praktiški ir visai žmoniškai atrodo. Bilietus parduoti pradeda dažniausiai tik 10 ar 20 minučių prieš traukinio atėjimą ar išėjimą. O kadangi didelėse stotyse beveik visados keleivių gana daug, tai jie šuto ja eilėmis ir laukia. Kiekvienas bijo į traukinį

Kretingos geležinkelio stotis, 1925 m.

143 pavėluoti, tai dėl to ne mažai ir prisinervuoja. Kaip tas viskas yra labai nepraktiška, keleiviams sunku ir neparanku, šitas pavyzdys, manding, ryškiai parodys: – Klaipėdos stotyj laukiu traukinio išeinant į Kauną. Stotis pilna žmonių. Traukinys jau netrukus išeis, o bilieto vis dar negalima gauti. Keleiviai susirikiavo į dvi ilgas eiles, kurios nusidriekė per visą laukiamąjį kambarį, atsirėmė į sieną ir, suprantama, užsirietė. Vadinasi, susidarė dvi ilgos keleivių eilės su riestomis uodegomis. Tik vienas kasos langelis teveikė, o kitas dar tebuvo visai uždarytas. Keleiviai pradėjo nervintis, glaudžiai prie vienas kito spaustis. Eilės pasidarė lyg aukštos, stiprios mūrų sienos, per kurias nei persilauši, nei peršoksi. O žmonių, kaip ir tyčia, vis daugiau ateina, kai kurie, žinoma, ir išeina. Jiems nukerta kelią dvi stangios eilės keleivių, kurie yra sudarę stiprų mėsos frontą. Ir jie žūt-būt laikosi eilėse, nors iš stoties išeiną, dar labiau įeiną žmonės vartoja savo alkūnes, krūtinę, pilvą, klubus ir šonus, kad išgriautų šitą mėsos frontą. Galų gale, bilietų pardavėjos susipranta, na, ir antras kasos langelis ima veikti. Visi lengviau atsikvėpėme, nes darbas ėjo du kartu sklandžiau. Bet vis tiek kaip tik spėjome bilietus nusipirkti ir galvatrūkčiais vertėmės į traukinį, kuris tučtuoj kaip tik pradėjo eiti. Atvažiavusiam iš kito krašto ir pamačiusiam šitokią netvarką, noroms nenoroms tenka atsiklausti: Kodėl negalima atidaryti kasos langelio dar anksčiau prieš traukiniui ateinant ar išeinant? Juk bilietų pardavėjams vis tiek reikia algos mokėti, tai kodėl negali jie pradėti savo darbo nors kiek anksčiau?

DABAR APIE STOTYSE VEIKIANČIUS BUFETUS – Prašau, panele, šešias bonkas alaus, prašau tą su ilgu kaklu bonką konjako, prašau bonką valstybinės, prašau, panele, dešros, at, geriau visas sykiu duokite, prašau... – kas čia ir suminės viską, ko vienas amerikietis prašė, tartum, bandydamas visą sausą Ameriką paskandinti Mažeikių geležinkelio stoties bufete. Ir visai nenuostabu. Žmogus, matyti, be galo ištroškęs, o važiuodamas su ekskursija, juk prietelių, kur mielai padeda ir gerti ir valgyti, turi. Tiesa, Klaipėdoje galėjo savo troškulį šiek tiek apgesinti, bet ką tai reiškia prieš dvylikos metų (tiek jau metų veikia Suvienytose Valstybėse prohibicijos įstatymas) visišką išsausėjimą? O ant baro ir po baru (ant vitrinos ir vitrinoje) visko pilna: visokių gėrimų, visokių ir valgių. Tik amerikiečiams, rodos, 15 ar 20 minučių pauliojus, doleriais paneles pašaudžius, tartum audra perėjo, ir bemaž nieko nebeliko. Daugelis stočių bufetų duoda keleiviui visai malonaus įspūdžio. Valgiai švieži, šilti, geri, sveiki, o patarnavimas mandagus ir greitas. Ilgai laukti nereikia. Bet, regis, nesuklysiu, jog Radviliškio stoties bufetas visus kitus pralenkia savo šviežiais, karštais, gerais valgiais, pavyzdinga tvarka ir mandagiu bei greitu patarnavimu. Pasitaikė betgi užtikti ir tokių bufetų, kuriems baisiai trūksta švaros, skubos ir mandagumo. Gendą valgiai,

Vilniaus geležinkelio stoties aikštė, XX a. pr. PLATUMOS 2013 SPALIS–GRUODIS

144

K E L I A U J A M E

P R A E I T Į

Kėdainių geležinkelio stotis, 1938 m.

matyti, jau keletą dienų išstovėję musėms puotauti, laukia keleivių, kurie jų nusipirks, pasivalgys, ir, abejoti netenka, susirgs. Man teko tokiu keliu susirgti, todėl ir žinau, ką kalbąs. Bet paskui jau buvau atsargus.

PLATUMOS

2013 SPALIS–GRUODIS

Į nešvariųjų bufetų eilę, būtinai reikia įskaityti ir Kauno – laikinosios sostinės – stoties bufetas. Daug kartų jame buvau ir niekad nemačiau švarių staltiesių. Vis kuo nors suteptos arba trupiniais suterštos. Ir dulkių čia yra į valias, o grindys taip menkai plaujamos, kad kur mazgote pervilkta, tai ten ir pasilikę dulkių dryžiai. Tai, matote, visai savotiška sudrėkusių dulkių mozaika! Ir čia turiu galvoje ne trečios, bet pirmos ir antros klasės bufetą. Stočių bufetuose viskas brangu. Pavyzdžiui, dešros galas nėra kas žiūrėti – vienas litas. Vieną vėsų rytą paėmiau arbatos stiklinę ir stiklelį romo – penki litai ir pusė. – O-jo-joooi! – netyčiomis ištariau. Kitą vėsų rytą pabandžiau prancūziško konjako 0 6 litai. Kitą irgi vėsų rytą paprašiau vokiško konjako — tik 2 litai. Ir tai provincijos stotyse, ne Kauno.

IŠEINAMOSIOS VIETOS Tik nesistebėkite, jeigu ir apie tokias proziškas vietas rašau. Žiūriu į jas sanitarijos bei higienos akimis, tai todėl ir rašau. Dairausi geležinkelio stotyj (Klaipėdoj) ieškodamas išeinamosios vietos, bet surasti jos nesurandu. „Nejaugi visai nebūtų?“ dingso galvoje klausimas. Pagaliau klausiu vieną pilietį: „Prašau, pone, pasakyti,

kur čia yra išeinamoji vieta“. „O, ponas, tai ana ten šalia stoties.“ „Dėkui“ pasakiau ir nuėjau „ana ten šalia stoties“. Namelis, rodos, net ir per didelis vaterklozetui. Mūrinis. Bet jo vidus, vidus! Nešvarumas, dvokimas, – baisu ir pamanyti. Šiurpas mane nukrėtė ir pasibijojau ką nors bendro su juo turėti. Jau geriau pakentėti... Vieną kartą vaikščiodamas geležinkelio stoties (Kaune) platforma pamačiau baisiai nušiupusį, nuskurusį suklypusi, yrantį keturkampį namelį. Tik vieną langelį iš geležinkelio pusės šitas skurdus namelis teturi, ir tas pats užkaltas storais lentgaliais. Durys, matyti, jau seniai pusiausvyros netekę ir vos-nevos tebesilaiko. Kaminas tiek pašliurpęs vienon pusėn, kad, tartum, žemai nusilenkdamas jis prašyte prašo, kad šitą namelį kas remontuotų arba, dar geriau, visai nugriautų; mat, jis vis dėlto namelio galva. Tinkas atšokęs, vietomis žemėn nukritęs ir pusnuoges sienas palikęs. – Bene tik čia bus koks istorinis, tradicinis namelis, – nejučiomis sušnekau pats sau. – Kam gi čia jį laikytų? Tik, šit, žiūriu, nugi viename namelio gale užrašyta VYRAMS, o kitame - MOTERIMS. – Aha! – nustebau, – tai čia išeinamos vietos „rūmų“ esama! – Ir tuoj įėjau vidun pažiūrėti. Visa eilė sėdynių su didelėmis skylėmis, iš kurių dvokia, garuoja, tartum iš kokių pragaro žiočių. Virš sėdynių du barjerai, turbūt, dėl to, kad pro dideles skyles žmonės skradžiomis pragaran nenudardėtų. Ventiliacija – jos beveik nėra.

145

Eksportuojamos žąsys Virbalio stotyje, 1937 m.

Kaišiadorių geležinkelio stotis, apie 1917 m.

Kampe stovi beržinė šluota. Ko ji čia nemato, neragauja? Ir nelaimingas tas berželis, kurio šakelės į šitą šluotą pateko! Viskas čia atrodo šimtmečius gyvenęs, valymo ir remonto niekados nematęs. Toks jau nešvarumas, toks jau ir dvokimas beveik visuose viešuose vaterklozetuose. Tik Kazlų Rūdos geležinkelio stotyj ir centrinėj Kauno autobusų stotyj išeinamos vietos nors sanitarijos bei higienos žvilgsniu pakenčiamos, čia įtaisymas praktiškas ir higieniškas. Sėdynių nebėra. Paleistas vanduo smarkiai bėga ir reikiamą vietą gerai išplauja. Taip turėtų būti visuose viešuose vaterklozetuose; juo labiau, kad Lietuvoje žmonės papratę prigimties reikalą atlikti, tupėdami, ne sėdėdami, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje.

Nesuminėjau, kaip matote, gydytojų. Žinoma, dėl to, kad apie juos, man regis, reikia atskirai atsiliepti. Taigi, ką veikia Lietuvos gydytojai, jų draugija? Ar tai galima, kad jie bevelytų matyti Lietuvą visados taip murziną, kaip šiandie?! Matyti, anot Dr. Jono Šliupo, jie neina į visuomenę, nesirūpina jos sveikata ir bendra gerove, kaip, pavyzdžiui, Amerikos gydytojai. Tai tiesa. Tikriausia tiesa. Daugumas Lietuvos gydytojų labai rūpestingai išsispecializavę aristokratinėse manierose – tuštybėje, o ne visuomeniškame darbe! Tiesa, yra ir labai pasišventusių bei pasiryžusių visuomenės naudai dirbti gydytojų, bet, deja, jų nedaug.

2013 SPALIS–GRUODIS

Išeinamose vietose turėtų būti popieriaus, rankoms

Keista. Kodėl Lietuvoje švara tiek mažai tesirūpinama? Nejaugi yra gražu, smagu ir garbinga gyventi be jokios sanitarinės bei higieninės kultūros? Rodos, visų pirmiausia, turėtų susirūpinti švaros reikalais valdžios įstaigos, kad, va, davus piliečiams gerą bei sveiką pavyzdį. Ką ką, bet jau nors traukinių ir stočių išeinamas vietas reikėtų švariai užlaikyti. Bet visur turi būti švaru! Mokytojai, kunigai, laikraštininkai, studentai, ypač kai jie parvažiuoja atostogų į kaimą, – visi privalo stengtis įsąmoninti žmonėse sanitarijos ir higienos reikalingumą ir naudingumą.

PLATUMOS

Tikslios ir švarios sėdynės viešuose vaterklozetuose Lietuvoje yra didelė retenybė. Net viešbučiuose ir privatiniuose namuose sunku jas užtikti. Pryšakyje išpiautų sėdynių, kaip Amerikoje, niekur neteko Lietuvoje matyti. O tai yra labai gera nuo veneros ligų išsisaugoti. Ir išeinamų vietų sėdynės Lietuvoje, rodos, niekados neplaujamos ir nedezinfekuojamos. Kadangi Amerikoje, ypač viešuose vaterklozetuose, tatai daroma net po kelis kartus per dieną. O jeigu moki 5 ar 10 centų, tai jau ir visai švaru būna. Bet Lietuvoje, pavyzdžiui, centrinėje autobusų stotyj Kaune yra viena mokama sėdynė; 10 centų moki, bet įėjęs tik nešvarumą terandi! Kam dar imti 10 centų, jeigu nenorima sėdynės švariai užlaikyti?

nusiplauti vandens ir rankšluosčių. Bet to viso nėra. Net traukinių išeinamose vietose retai tegausi popieriaus ar rankšluostį. Ir kai vieną kartą, važiuodamas iš Palangos į Kauną, pamačiau I-II klasės vagone rankšluostį, tai ko neišvirtau iš kojų! Toks stebuklas!

NORI GAUTI NAUJIENAS

PIRMAS?

TA P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E

W W W. P L AT U M O S . LT